人

Žmogaus visuma

• Žmogus yra Dievo būtinumo klausimas ir atsakymas.

Kodėl yra žmogus: Žmogus yra Dievo liudytojas

• Žmogus yra Dievo būtinumo atsakymas.
• Žmogus yra Dievo buvimo ar nebuvimo liudytojas.
• Žmogus yra Dievo būtinumo klausimas kurį Dievas gali prisiimti, išeidamas už savęs, arba gali neprisiimti, neišeidamas už savęs.

Kaip yra žmogus: Žmogus yra Dievo turėtojas

Dievo variklis

• Dievo variklis yra jo klausimas: Ar, Koks, Kaip, Kodėl yra Dievas? Jisai šiuos klausimus klausia ir tiria asmenimis - Dievu, Manimi, Tavimi, Kitu - ir jų apytakomis.

Žmogus turi Dievą.

• Paskirumas grindžia turėjimą.
  • Žmogus yra paskirumo bendrumas, tad jis plėtoja Dievo bendrumą.
• Žmogus yra besimeldžianti būtybė, maldininkas.
• Žmogus yra turintysis santykį su Dievu.
• Žmogus atsiveria Dievui bendrai apie save, ne tiktai kaip Dievo klausimo liudytojas.
• Žmogus ir Dievas grindžia Dievo turėjimo klausimą.
• Žmogus suveda visus asmenis: Dievą, Mane, Tave, Kitą.
  • Žmogus rikiuoja visus asmenis: Dievą, Mane, Tave, Kitą.
  • Žmogus išgyvena visus asmenis: Dievą, Mane, Tave, Kitą.
  • Žmogus išgyvena keturias apytakas ir skirtumus tarp jų.
• Žmogus yra Aš
  • Žmogus yra apibrėžtas.
  • Žmogus yra nesant Dievui.
  • Žmogus skiriasi nuo Dievo.
  • Žmogus vienija asmenis nesančius Dievą: Mane, Tave, Kitą.
    • Žmogus yra tai, kas vienija iš Dievo (ir jo nebuvimo) kilusius asmenis: Mane, Tave, Kitą
  • Žmogus yra visuose požiūriuose
    • Žmogus yra ne tiktai Kitas arba Tu bet taip pat Aš.

Koks yra žmogus: Žmogus renkasi ar gyventi savimi ar Dievu

• Žmogus glūdi Dievo tyrimuose.
  • Žmogumi vyksta tyrimas ar Dievas būtinas.
  • Žmogus yra Apibrėžtasis.
  • Žmogus išreikštas požiūriais, santvarkoje, nepabėga nuo savęs, o Dievas pabėga, atsisako savęs, yra pirm požiūrių.
• Žmogus gyvena amžinai.
• Žmogus yra ištisai besirenkantysis.
• Žmogus renkasi tarp savęs ir Dievo.
  • renkasi gyventi Dievu ar negyventi Dievu.
  • Asmuo nusako Dievą, kurį žmogus gali rinktis. Gyvenimo lygtis sustato žmogaus pasirinkimą. Gyvenimo lentelė suderina bendrumus.
  • Žmogus gali rinktis tarp savo valios ir Dievo valios. Žmogaus pasirinkimą grindžia žmogaus tyrimas.
  • Žmogus išklya su požiūrio lygtimi.

Žmogus derina pasąmonę ir sąmonę, ką žino ir ko nežino, atsakymus ir klausimus.

• Žmogumi atsiranda ketverybė (penkerybė, šešerybė, septynerybė) ir nulinis požiūris. Kartu atsirandu du atvaizdai, tai yra, žmogiškieji atvaizdai, didėjantis ir mažėjantis laisvumas. Jie sieja ir derina du protus, pasąmonę ir sąmonę.

Ar yra žmogus: Kodėl yra žmogaus Dievas: Žmogus yra tyrėjas. Žmogus tiria dorovę, kaip gyventi Dievu.

• Žmogus yra Dievo būklėje esantysis.
  • yra sąlygiškas Dievas, santvarkoje, baigtinis
  • yra kukliausias indas išgyventi Dievo žvilgsnį
  • yra Dievo alter ego.
  • yra Dievas nebūtinai susigaudantis, kad jisai yra Dievas
  • yra Dievo nežinojimas, kad jisai yra Dievas
  • yra kuo Dievas atveria savo būklę ir ją naujai prisiima, gyvenimu, tad esmingai. Ir žmogus tuo pačiu atveria savo būklę ir ją naujai prisiima amžinu gyvenimu.
• Žmogus yra santvarkos išvertimas.
  • Bet kurią santvarką galime išversti ir suprasti kaip žmogų.
  • Žmogus yra tarp Dievo ir gerumo.
  • Dievui gerumas yra už santvarkos, o gerumui Dievas yra už žmogaus.
  • Žmogus gyvena tarpe tarp Dievo ir amžino gyvenimo, tame tarpe kuriame viskas vyksta.
• Žmogus išgyvena Dievo klausimus. Žmogus juos išgyvena žmogaus Dievu: Kodėl, kaip, koks, ar žmogaus Dievas yra?
  • Žmogus yra Dievo būtinumo klausimas.
• Žmogus yra tyrėjas.
  • Žmogaus variklis yra jo klausimas: Kaip gyventi Dievu?
  • Žmogus yra Įsivaizduojamasis.
• Žmogus yra dorovės židinys.
  • Žmogus renkasi ar sąmoningai turėti Dievą ar sąmoningai jo neturėti.
  • Žmogaus galimybes nusako šešerybė.
  • Žmogaus variklis yra šešerybė, kuria renkasi ar gyventi Dievu, ar gyventi trejybės ratu.
  • Gyventi Dievu, tai dorovės iššūkis.
  • Gyventi Dievu turime derinti save su Dievu, kaip kad išmintingasis pasiklydęs vaikas.
  • Žmogus yra savimi nepakankamas.
  • Gerumu (septynerybe) žmogus apžvelgia savo ribas, su jomis susiduria.
  • Žmogus įsisavina išorinį požiūrį vidiniu požiūriu.

Kaip yra žmogaus Dievas: Žmogus savo požiūriu gali priimti Dievo požiūrį.

Žmogus yra išeities taškas žmogaus ir Dievo požiūrių grandinei.

• Žmogus yra priemonė (žmogaus ir Dievo požiūrių grandinės narys) tarp Dievo už mūsų ir Dievo mumyse.
  • Suvokimo lygmenys vyksta žmogaus ir Dievo požiūrių grandine.
  • Žmogaus ir Dievo požiūrio grandinėje, pirmiau minimas Dievas Ž(D)ŽDŽ yra Dievas už mūsų, o antriau minimas Dievas ŽDŽ(D)Ž yra Dievas mumyse.
• Žmogus yra nesusipratimas, save supainiojantis su gerumu, su mūsų gelmėse esančiu Dievu.
  • Žmogus tarsi turi požiūrį, taip kad suduriami Dievo ir žmogaus požiūriai. Tačiau tėra gerumas, kuris per žmogų bendrauja su Dievu. Tad žmogui tenka suvokti savo klaidą.
• Žmogus yra Dievo priėjimas prie Kito.
  • gyvenimas turint žvilgsnį
  • neišbaigtas žvilgsnis
  • kas tapatinasi su pažinovu, ne su pažinimo lauku
  • priėjimas, kuriuo Dievas, kaip pažinovas, prieina prie kitų, prie pažintojo, juk Dievas išeina už savęs, atveria savo būklę ir ją naujai prisiima
  • apibrėžtas priėjimas, tuo tarpu Dievas yra neapibrėžtas priėjimas
• Žmogus paskiru asmeniu yra suvokimo dalyvis.
  • Žmogus prisiima tris asmenis (Mane, Tave, Kitą) ir išgyvena keturis asmenis (Dievą, Mane, Tave, Kitą).
  • Žmogus prisiima visumą.

Žmogus mokosi iš Dievo

• Žmogus yra mokinys (kaip tiki, taip yra).
• Dievas yra mokytojas (ką randi, tą myli).

Žmogus netrokšta, Dievas trokšta

• Žmogus yra valia, gyvenimo esmė, užtat meilė tobulam.
• Žmogus yra žinanti būtybė, tobulumą mylinti žinojimu.
  • Žmogus žinojimu neišeina už savęs, o laikosi savęs ir savyje sukuria tai, kas atspindi tai, kas už savęs. Tuo tarpu Dievas nežino, gyvena nežinojimu.
• Dievą apibūdina jo savybės, troškimai, o žmogų apibūdina jo netroškimai - jo poreikiai (kūnas), abejonės (protas), lūkesčiai (širdis), vertybės (valia).

Žmogui gali rūpėti sąmonės bendras reikalas

• Tad žmogus gali rinktis tarp savo pasąmonės reikalo ir bendro reikalo.
• Tad žmogus savyje puoselėja savo reikalo žmogų (asmenybę) ir bendro reikalo žmogų (asmenį).
• Jis tad gyvena Dievo būklėje: Dievas neišeina už savęs ir išeina už savęs. Žmogus šias dvi galimybes suveda pasirinkimu - žmogus sąmoningumu pasirenka vieną arba kitą.
• Žmogus gali suderinti save, kad savo reikalas derėtų su bendru reikalu ir jam tarnautų.
• Žmogus gali savaip suprasti bendrą reikalą besąlygiškai kaip Dievo reikalą, ne sąlygiškai kaip kitų reikalą. O tai dorovės klausimas.

Žmogus gali rūpintis kitu, septintu požiūriu, sąmoningumu

• Žmogus išgyvena tuo, kas pranoksta tris protus - valia pranoksta sąmoningumą, širdis pranoksta sąmonę, protas pranoksta pasąmonę, kūnas pranoksta dvasią. Tokiu būdu pereinama iš Dievo keturių asmenų į žmogaus keturis netroškimus, tai yra, iš požiūrių grandinės į žmogaus ir Dievo požiūrių grandinės.
  • Žmogus (kaip tiki, taip yra - ir trys vertinimai) yra Dievo mokinys (ką randi, tą myli - ir trys pavaldumai)

Žmogus yra valia, gyvenimo esmė, užtat meilė tobulam

• sąlygiška meilė, kuri tačiau būdama meilė neturi ribų, tad prilygsta besąlygiškai (mylėk savo artimą prilygsta mylėk savo priešą, mylėk Dievą, mylėk besąlygiškai)
• puoselėjimas kertinės vertybės (pasąmonės, meilės skerspjūvis, savasties)
• jo kertinė vertybė. O jo vertybė yra sąlygiškas pjūvis Dievo kertinės vertybės - besąlygiškos meilės. Tad žmogaus kertinė vertybė nesikeičia nes jinai įsikabinusi į besąlygiškumą, tačiau jos reikšmė gali keistis, tai yra, jinai gali žmogui ryškėti.
• turinti laisvę tikslinti savastį, savo kertinę vertybę, užtat turinti laisvę klysti, save tapatinti su savimi
• turinti laisvę neišeiti už savęs arba išeiti už savęs; nepasipildyti požiūriu ar pasipildyti požiūriu; nekurti ar kurti; negyventi viena su kitais ar gyventi viena su kitais; negyventi amžinai ar gyventi amžinai.

Žmogus priima meilė

• Meilė yra aplinka, kuria galime pradėti atsisakyti savęs.
• Meilė žmogus gali mylėti ne tiktai tobulą bet kartu ir netobulą.
• Dievo suvestis trejybės ratu, trijų meilių suvestis, trijų asmenų suvestis - mylinčiojo, mylimojo ir meilės - tad meilės suvestis, Dievo esmės suvestis, Dievo sandaros (visko) suvestis.
• meilė dar nesusisiejusi su Dievu - kiekvienas žmogus save myli ir plėtoja savo meilės apimtį kitu, ją pritvirtina Dievuje

Koks yra žmogaus Dievas: Žmogus atsisakydamas savęs prieina prie savo požiūrio į Dievo požiūrį.

• Žmogus išeina už savęs iš savęs.
  • Žmogus atsisakydamas savęs išeina už savęs iš savęs.
  • Žmogus iš prigimties eina už savęs į kitus.
• Žmogus renkasi tarp savo (asmenybės) reikalo ir bendro (asmens) reikalo.
  • Žmogus septintu požiūriu renkasi bendrą reikalą.
• Žmogus atsisako savęs rinkdamasis Dievo valią, gerą valią, išmintį, amžiną gyvenimą.
  • Žmogus yra išminties priemonė.
  • Žmogus pasirinkdamas Dievą vienija visus asmenis.
  • Žmogus pasirinkdamas Dievą surikiuoja asmenų santykius.
  • Žmogus pasirinkdamas Dievą grindžia Dievo buvimą, būtinumą, išsiskleidimą ir pilnatvę.

Ar yra žmogaus Dievas: Žmogus patvirtina Dievą gyvendamas tyrėju.

• Žmogus liudija Dievo tyrimo atsakymus.
• Žmogus yra trijų protų suvedėjas.
  • Žmogus yra Dievo suvesties išgyvenimas trejybės ratu.
    • Dievas yra strimagalvis, o man išsiskiria trejybės ratas: buvimas, veikimas, mąstymas. Atsakymas - esu, ir klausimas - bet ar veikiu?
  • Žmogus yra visako suvestis.
• Žmogus prieina prie suvokimo ištakų.
  • Suvokimas vyksta žmogaus požiūriu į Dievo požiūrį.
  • Žmogus yra suvokimo dalyvis - susivokiantysis

Žmogaus žvilgsnis

Žmogaus žvilgsnis yra

• Dievo žvilgsnio esmė.
• paprasčiausias žvilgsnis, kurį galima išpildyti, tai yra, išlaikantis kartu mus ir platesnes aplinkybes, tiek mūsų žvilgsnio, tiek aplinkybių.
• gyvenimo žvilgsnis - tasai žvilgsnis, kuriuo būtinai žvelgia gyvenimas.

Žmogus yra santvarkoje

• Mūsų buvimas yra mums būtinas, kadangi mes negalime jo atsisakyti. Net ir nusižudydami mes negalėtumėme pašalinti tai, kas jau buvo. Mes esame ypatingai sąlygiški.

Žmogaus variklis

Mūsų trejybės ratas mus vis išveda ir naujai atveda.

• Būtis yra likimas savyje.
  • Tai pastovumas, laikymasis savęs.
  • Mūsų savastis - mūsų būtis - yra gerasis kelias, kurį pažįstame, pažindami savo kertinę vertybę.
  • Yra tai, kas laikosi savęs ir nėra to, kas plazdena, kas nesilaiko.
  • Dievas Tėvas išeina už savęs į būtį.
  • Būtis yra mūsų pasilikimas savyje.
  • Būtis yra mūsų savęs priėmimas.
  • Aukščiausia mumyse yra būtis.
• Veikla yra išėjimas iš savęs.
  • Mes savaime išeiname už savęs, pasaulis mus noromis nenoromis išveda už savęs.
  • Veikla mus išveda už savęs atgal link Tėvo.
  • Būtimi savaime išsiplečiame už savęs atgal link Dievo.
• Mąstymas mus atgręžia atgal su Dievu.
  • Būtis mus naujai atgręžia į save, siunčia į save.
  • Ar mes sugrįžtame į save? Tai yra mūsų iššūkis, išvirkštinis, kaip Dievo, tačiau sutampantis su jo klausimu - ar jisai būtinas?

Žmogus pradeda nuo trijų kampų

• Vienas klausimas išjudina Dievą ir suvokimu iškyla jo trys vaidmenys: suvokiantis Tėvas, susivokantis Sūnus, suvokta Dvasia.
• O žmogus pradeda nuo tų trijų kampų, nuo trijų protų, tad jam iškyla šeši klausimai: ar tie kampai sąlygiški ar besąlygiški? ar jie pasitraukia vienas kitam?
  • Trejybės poslinkiai išreiškia kas atsitinka kai vienas narys pasitraukia, kas jo vietoje iškyla. Užtat trejybės poslinkiai yra vienakrypčiai. Tai ne pasirinkimas, o tai yra išdava. Pasirinkimas yra vienareikšmis: pasitraukti ar nepasitraukti. Ankščiau ar vėliau tenka pasitraukti. Žmogus pasitraukia kitam, o bendrai - bendram žmogui. Tai dvilypiška: paskiras žmogus pasitraukia kitam paskiram žmogui, o bendras žmogus pasitraukia visiems bendram žmogui.

Elgesio patvarumas. Savastis, riba, būtis, tikrumas

Santvarkos ribos nebuvimas ir buvimas

• Dievas išeina už savęs į žmogų. Žmogus išeina už savęs į Dievą. Tai išsako jų požiūriai. Tai yra ta pati riba, tik iš skirtingų pusių, tad jų savastis yra ta pati, tiktai iš skirtingų pusių. Dievas gyvena be ribos ir išeidamas už savęs ją sukuria. Žmogus gyvena riba ir išeidamas už savęs jos atsisako.
• Riba yra tobulumas, dviejų atvaizdų (klausimo ir atsakymo) vieningumas, dviejų tapatumų vienumas, gerumo esmė. Tie du atvaizdai, tai Dievo ir žmogaus savastys, Dievo klausimas ir žmogaus atsakymas. Tad gyventi klausimais yra gyventi Dievu, būtent jojo laisvumo atvaizdu, didėjančiu laisvumu. Žmogus gyvena tobulumu, o Dievas gyvena netobulumu.

Dievui ribos nebuvimą išsako nulybės atvaizdai - tikrumo pagrindai

• Tikriausias tikrumo pagrindas yra tiesa (Dievo); po jos - betarpiškumas (visko); po jos - pastovumas (buvimo); po jos - prasmingumas (dalyvavimo). Taip tikrumas plęčiasi už mūsų. Tikrumą priskiriame sau, ne pasauliui. Tad mes nesikeičiame, mes esame - keičiasi mūsų vidinės mintys ir jų atspindys išoriniame pasaulyje.
• Vienybė, dvejybė, trejybė išsiveda iš nulybės. Aštuongubas kelias sustato ribos nebuvimą ir buvimą, kaip kad su homologija ir kohomologija.
• Dievas gyvena be ribų tarp žinojimo ir nežinojimo.
• Dievas reiškiasi pirma, antra, trečia antrine sandara: padalinimais, atvaizdais, aplinkybėmis, kurių yra 4 atvaizdai, vienas kiekvienam asmeniui.

Žmogui riba skiria pasąmonės žinojimą ir sąmonės nežinojimą

• Žmogus gyvena su riba tarp pasąmonės žinojimo ir sąmonės žinojimo, tad ketverybe, penkerybe, šešerybe, septynerybe.
• Riba tarp asmens (savasties) ir bendrystės (pasaulio) lemia, kur tvirtai laikomasi tiesos (savastyje), ir kur keičiasi nusistatymas (bendrystėje). Bendrystė dargi yra pasaulyje, tad ji yra tarpinis plotas, kur galime keisti nusistatymą, bet tiktai ryšium su vidurkiu.
• Aplinkybės remiasi riba, vaizduotės skyle, o tai yra savasties riba.
• Ribą įvairiai nusako žmogaus padalinimai: ketverybė, penkerybė, šešerybė, septynerybė. Ir labiausiai septynerybė, nusakanti laisvumą, tad kiti padalinimai susiveda į tai.
• Kalbas išreiškia ketvirta, penkta, šešta antrinė sandara, atitinkamai: ketverybė (pagrindimas), penkerybė (įvardijimas), šešerybė (pasakojimas). Jas nusako žmogaus riba.
• Ribą nusako 2 atvaizdai x 4 padalinimai (ketverybė, penkerybė, šešerybė, septynerybė). Tai bene aštuongubas kelias.
• Mąstymas vyksta už mūsų (žavesys, išmintis), buvimas-nusistatymas vyksta mumyse (artimumas), veikimas ryšium su riba (meilė, tiki=lauki). Žmogui išsiskiria mąstymas, buvimas, veikimas, o Tėvui ne.
• Žmogaus požiūriu nusakoma riba 2 atvaizdais, kuriais išsakomas jo pasirinkimas.
  • Yra ribos perėjimas (Dievas arba žmogus). Tai ribos nebuvimas.
    • Perėjimų asmenys sutampa nes yra išvirkštiniai.
    • Žmogaus požiūriu sutampa Dievas ir žmogus, nes tiek vienas, tiek kitas yra. Jų savastis jau yra.
  • Yra nepereinama riba (Tu arba Kitas). Tai ribos buvimas.
    • Ribų asmenys taipogi vienas kitą papildo.
    • Dievo požiūriu nusakomi asmenys 4 atvaizdais, kuriais Dievas išeina už savęs į save, taip kad savastis tveriama. Užtat skiriasi Dievas ir žmogus, skiriasi Tu ir Kitas, tad yra daugiau atvaizdų.

Aštuonerybė apjungia ribos buvimą ir nebuvimą

• Erdvė, penkerybė - trys Dievo požiūriai, kaip kad Dievo šokyje: vidus riba išorė. Ir du ne Dievo požiūriai, artima praeitis ir artima ateitis (ribos nėra!)
• Aštuonerybė yra sąmoningumo išgyvenimas penkerybės.

Atsakomybės riba

• Žmogus galėtų gyventi be ribų - tada jisai už nieką neatsakytų - juk Dievas atsakytų - ir tuo tarpu, sąlygiškai, neaišku ar žmogus yra Dievas. Žmogus, pasirinkdamas sau ribas, nubrėžia už ką jisai atsako, taip pat gyvena savo laisvę. Tačiau net ir ribose - butent ribomis - žmogui tenka pripažinti kitus ir jų atsakomybę, taip pat ir savo atsakomybę už juos.

Teisingumas ir malonė

• Dievas atsiima savo dešimtinę: dažnai pralaimime kažkur (neteisėtai), užtat laimime dešimt kartų daugiau kitur (malone).
• Savo širdgėlą, sielvartą paaukoti Dievui, tai atleisti Dievui.

Laisvė

• Elgesio pakeitimas - laisvė. Lankstumas, laisvumas, Dievo ir mūsų laisvė, malonė ir teisingumas.
• Klausimas ne tiek, ar mes laisvi, o kiek mes galime (savo gerumu) varžyti Dievą.
• Dievo niekas nevaržo, tiktai mes, tai yra, Dievas mumyse, savo gerumu.

Šviesuolis

• Šviesuolis sugeba užsiimti, gyventi be kitų dėmesio.

Dėmesys išgyvena santvarką

• Dėmesys yra modelio ir modeliavimo pagrindas.
• Iš šalies (Dievo Dvasia) leidžia stebėti ir išreikšti, vaizduoti santykį tarp to kas santvarkoje (dėmesyje) ir už santvarkos.
• Dėmesys yra ženklas ribotų išteklių ir svarbos pagrindas. Kas yra svarbu?
• Neabejingumas kitiems - aplinkybių paisymas.
• Gerumas - dvasia santvarkoje - o santvarka yra dėmesio laukas, jo pasaulis.
• Dėmesys reiškiasi nulybės atvaizdais ir ypač betarpiškumu, grindžiant trejybės atvaizdą: daiktas, eiga, asmuo.
• Dėmesio stoka, tai sociologijos (ir Bourdieu) pagrindas. Nes sociologo dėmesys iškreipia reikalą.
• Įsisąmoninti visa, kas gera ar bloga, nesuskaidyti dėmesio, susitelkti į visumą, o Dievo tai esmė, nesuskaidyti dėmesio, jo židinio. Padalinimai, tai visumos suskaidymas, dėmesio susiaurinimas.

Dėmesio veikla

• Dėmesys stebi ir taip pat renkasi, ką stebėti.
• Dėmesys reiškiasi įsijungimu ir atsitraukimu.
• Dėmesys svyruoja tarp esančio dėmesyje ir nesančio dėmesyje.
• Dėmesys mus pakaitomis veda į save ir už savęs. Dėmesiu išeiname už savęs, tiek į save, tiek iš savęs.
• Dėmesiu susitelkiame ir dėmesiu atsiplėšiame.
• Dėmesys iš karto traukia antraip pasižiūrėti iš šalies. Širdis: dvilypis požiūris.

Dėmesio laisvumas ir valdymas

• Dėmėsiu renkamės. Dėmėsys leidžia nuklysti arba susitelkti į savo vertybę ir nežinojimą už jos.
• Dėmesio valdymas - kam skirti dėmesį - tą sprendžia dorovės, elgesio rėmai - juos sąmoningumas pajungia ir išjungia - kaip jie susiję su visko padalinimais? -
• Atsakymais renkamės, nukreipiame dėmesį. Klausimais suvedame dėmesį.

Dėmesys kalbose

• Įtampa išlaiko dėmesį.
• Pagrindime dėmesys iš šalies. Dėmesys sustatomas.
• Įvardijime: dėmesys išlaikomas. Širdies ir pasaulio tiesa. Pasaulį traukia įvardinta tiesa. Širdį traukia dar neįvardinta tiesa.
• Pasakojimo vienetas privalo išlaikyti dėmesį. Dėmesys renkasi tarp dviejų, ką palaikyti. Įtampa domina.

Buvimas nereikalauja dėmesio

• Yra tai ("ar") kas nereikalauja dėmesio, pažinovo, nereikalauja klasifikavimo, rūšiavimo pagrindo, ir išteklių ribotumo ženklo.

Tikslai

• Ryšiai tarp pagrindinių ir šalutinių tikslų.
• Dorovė iškyla siekyje. Mat, siekis reiškia, kad žmogus pakartotinai grįžta prie tikslo, o taip pat, bando jį įtvirtinti visuomenėje, tad kitų pagalba.

Atsakomybė

• Atsakomybės prisiėmimas
• Atsakomybė susijusi su išgyvenimu. Atsakomybė sutelkia mūsų rūpestį gyvenimui, jo pasekmėms.
• Visi supranta, kas jiems tarnauja - pavyzdžiui, žmogui tarnauja jo rankos, kojos, skrandis. Šį supratimą išsako šešerybė, atsakomybės sandara - pirminės, antrinės, tretinės atsakomybės darna.
• Atsakomybė savęs neapgauti. Sąmoningumo tikslas yra neapgauti sistemą, nepiktnaudžiauti malonumais.
• Galimybė pajungti save, tai atsakomybės prisiėmimas.
• Niekas neprivers gyventi Dievu. Turi pats įsipareigoti. Ir kiekvienam tenka įsipareigoti, vykdant Dievo valią, nes jo valia, kad gyventumėme jo vaikais, amžinai bręstumėme, kaip ir jisai.

Nežinojimas

• Nežinojimo pasaulis
  • Burtai, magija yra reikalinga pasakojime pabrėžti, jog tai nežinojimo pasaulis, ne savastis pasaulis, nuostabos ir linksmumo pasaulis, suteikiantis laisvę mąstyti kitaip, pakeisti mąstymą. Mąstymas vyksta nežinojimo pasaulyje, o veikla grindžiama žinojimo pasaulyje.
• Laisvė
  • Nežinojimo žinojimas: laisvės esmė ir šaltinis.
  • Dorovė remiasi Kito nepažinimu, tad jo laisve, ne jo pažinimu. Užtat privalome gerbti Kitą.
• Dėmėsys
  • Sąmoningumas (dėmesys, atsakingumas): mūsų sutelkimas į nežinojimą, link savo kertinės vertybės ir kas už jos.

Žinojimas

• Foucault: tiesa yra tai, ką žinome. Mes užtat tampame tiesos pavaldiniais. Jos netikriname, užtat ja neskiriame savęs nuo bendruomenės. Nežinojimu viską tikriname naujai.
• Įsikimbame į savo liudijimą, tad į save.

Nuotaikų tyrimas

• Meilės, žavesio, artimumo jausmai (aidai) skatina ieškoti ar iš tiesų nėra nieko neigiamo, nieko viduje, nieko išorėje? Tad brandina nežinojimu, sveiku įtarimu, skurdžiadvasiškumu.

Žmonijos išskirtinumas

• Dievo būklė.
• Dorovė.
• Žaidžianti būtybė - išsiaiškinimo būdų pagrindas.
• Žmonės skiriasi nuo kitų beždžionžmonių nes abu tėvai gyvena kaip pora ir rūpinasi šeima. Užtat gali dažniau gimdyti vaikus. Manau, kad vaikus veikia dviejų tėvų skirtingo mąstymo (sąmonės ir pasąmonės) pavyzdys.
• Tomasello - bendras reikalas
• Robert Sapolsky - sugebėjimas būti neįmanomumo (prieštaringų dalykų) įkvėptiems.
• Žmonijos kilmė. Nesamų ir nežinomų dalykų įsivaizdavimas susijęs su bendru reikalu. Ne visi viską žino, tad dirbant bendrai svarbu sugebėti nežinoti.

Užrašai

• View
• Edit
• History
• Print

Įvadas #E9F5FC

Klausimai #FFFFC0

Tvirtinimai #CCFFCC

Mintys #FFFFFF

Kitų mintys #EFCFE1

Dievas man #FFECC0