Knyga

Dievo šokis

Dorovės tyrimas

Išsiaiškinimai

Malda

Andrius

Užrašai

Bendrystė

Juodraštis? FFFFFF

Užrašai EEEEEE

Klausimai FFFFC0

Gvildenimai CAE7FA

Pavyzdžiai? ECD9EC

Šaltiniai? EFCFE1

Duomenys? FFE6E6

Išsiaiškinimai D8F1D8

Pratimai? FF9999

Dievas man? FFECC0

Pavaizdavimai? E6E6FF

Istorija AAAAAA


Asmeniškai? BA9696

Mieli dalyviai! Visa mano kūryba ir kartu visi šie puslapiai yra visuomenės turtas, kuriuo visi kviečiami laisvai naudotis, dalintis, visaip perkurti. - Andrius

Įranga

redaguoti

Holokausto pamokos Ypatingojo gailestingumo metais

Vilniuje, gegužės mėn. 6-8 d., Romos katalikų bažnyčia rengia Nacionalinio gailestingumo kongresą http://www.kongresas.lt Tai pagrindinis renginys, kuriuo Lietuvos katalikai švęs popiežiaus Pranciškaus paskelbtą Ypatingojo gailestingumo jubiliejų. Kito jubiliejaus gali tekti laukti 2025 metų.

Penktadienį, 19:00, šešiuose renginiuose gailestingumą įkvėps daugybė kūrėjų, šokėjų, artistų, poetų, muzikų, šlovintojų. Šeštadienį, 10:00-13:30, vyks 42 aptarimai, kaip augti gailestingu, melsti Dievą, kovoti su priklausomybe, gyventi skaisčiai, palaikyti skurstančius, rūpintis sergančiais ir juos slaugiančiais, semtis iš Šventojo rašto, atskirti kaltę ir gėdą, susitaikyti su Dievu ir artimaisiais, pajusti Dievo meilę po aborto, išgyventi skyrybas, išsitiesti po sovietmečiu patirtų skriaudų, rengtis Pasaulio jaunimo dienoms, pasimokyti iš Vilniuje su Jėzumi bendravusios šventos Faustinos. Renginių bus ne tik lietuvių, bet ir lenkų kalba.

Kaip nevisada pritampantis katalikas, jaučiau tiek asmeninę pareigą sau, tiek pilietinę pareigą bažnyčiai kaip nors sudalyvauti ir palaikyti Dievą, jo Sūnų Jėzų Kristų, mūsų popiežių Pranciškų ir kitus, kuriems rūpi, kad bažnyčia, plačiausia prasme, šioje žemėje gyvybingai puoselėtų Kristaus skelbtą dangaus karalystę. Gal man labiausiai tiktų pokalbis „Ar Bažnyčia yra gailestinga?“, kurį ves teologas Benas Ulevičius. O gal iš tiesų pabendravimas su tautiškumo tyrinėtoju Pauliumi Subačiumi, „Ar daugiatautė visuomenė – Dievo Gailestingumo ženklas?“ Mat, šiais gailestingumo metais, ypač sulaukius plačiai skaitomos Rūtos Vanagaitės knygos "Mūsiškiai", pasigedau Lietuvos bažnyčios atjautos skaudžiai nuskriaustiems Lietuvos žydams. Pasigedau susirūpinimo, kaip lietuviai katalikai galėjo taip plačiai prie šios skriaudos prisidėti, ir juo labiau, kaip galime mūsų laikais nesigilinti ir nesimokyti, kaip iš tikrųjų buvo ir kodėl mūsų tautos šviesuoliai iškreipė mūsų istoriją. Dargi man keista, kaip galima rengti "nacionalinį" gailestingumo kongresą nepasikvietus kitaip tikinčius, laisvamanius ir žydus? Juk Kristus suburdavo visus.

Užtat sugalvojau Lietuvos žydų klausimu prisidėti prie kongreso, tarsi su savo gitara įsijungčiau į gatvės muzikos festivalį. Juk būtent tokios bažnyčios noriu, kur kiekvienas imtųsi burti gailestingumo pokalbį ar pasirodymą. Pernai tris kartus rašiau Vilniaus arkivyskupijos kancleriui Kęstučiui Palikšai, kas Vilniuje rūpinasi katalikų ir žydų bendradarbiavimu? Galiausiai iš jo sužinojau, kad niekas neužsiima ir galiu tiesiog asmeniškai užsiimti. Štai jo laiškas man. http://www......

Tiesa, dar galvojau sudalyvauti prezidento Valdo Adamkaus susitikime „Jaunimas vertybių sankirtose – gailestingą visuomenę kurs idealistai?“ Jisai, mūsų tautos valia kadaise išrinktas, galėtų dar savo jau išmirštančios kartos vardu patvirtinti, jog tikrai mūsų tautos šalininkai siaubingai nuklydo skriausdami Lietuvos žydus. Valdo Adamkaus krikšto tėvo Augustinu Voldemaru vardu pasivadino voldemarininkai - Jonas Pyragius, Ignas Taunius, Klemensas Brunius, Ignas Vylius, Stasys Kviecinskas, Vytautas Stanevičius, Jonas Vokietaitis, Kazys Šimkus - kurie savo puču nuvertė lietuvių pajėgų vadovą, Kauno karo komendantą Jurgį Bobelį, dėl to, kad jis neleido žydų sulaikyti, kankinti ir išžudyti. Deja, prieš pat karą nuo džiovos mirė voldemarininkų vadovas, karo lakūnas Antanas Mačiuika, kuris gal būtų juos sudraudęs. Jo sūnus Benediktas Mačiuika irgi dar gyvas JAV. Valdas Adamkus ir Benediktas Mačiuika kartu leido gimnazistų pogrindžio leidinį "Jaumine, Budėk!", steigė "Santarą-Šviesą". Jie dar galėtų pasigailėti mūsų, pasigailėti žydų ir palaiminti tuos, kuriems rūpi atsakyti už vienas kitą, už savo tautą ir jos prasižengimus.

Juk aš kaip tik buvau surašęs lapelį, kaip tais laikais visi mūsų lietuvių tautos valios reiškėjai daugiau ar mažiau palaikė nusikaltimus prieš žmoniją, tai yra, žydų išvarymą (etninį valymą) arba išžudymą (genocidą). Lapelį platinau kovo mėn. 15 d., VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute, žurnalisto Vidmanto Valiušaičio paskaitoje apie Rūtos Vanagaitės knygą "Mūsiškiai". Vidmantas Valiušaitis yra Adolfo Damušio demokratijos studijų centro direktorius. Adolfas Damušis tai tikrai žymus katalikų šviesuolis, Laikinosios vyriausybės pramonės ministras, ateitininkų vadovas, kalėjęs nepriklausomos Lietuvos koncentracijos stovykloje Varniuose, taip pat nacių kalintas Vokietijoje. Jisai popiežiaus apdovanotas šv.Silvestrio ordinu. Deja, net ir jisai savo parašu patvirtino nelamingą Lietuvių aktyvistų fronto programos 16tą straipsnį: "LAF žydų tautinei mažumai Lietuvoje atšaukia svetingumą." O tai šiurpulingu mandagumu išreikštas žydų išprašymas, tai yra, išvarymas lauk iš Lietuvos. LAF programą išmąstė katalikų filosofas Antanas Maceina, ją suredagavo LAF vadovas ir Laikinosios vyriausybės ministras pirmininkas Kazys Škirpa ir jo sekretorius Antanas Valiukėnas. Lietuvos nepriklausomybės atstatymo skelbėjas Leonas Prapuolenis šį žydų išprašymą ir kitas programos dalis įtraukė į savo paskutinę kalbą, kurią 1941 m. rugpjūčio mėn. 6 d. kalbėjo generalkomisarui von Rentelnui. Kalbą pasirašė Adolfas Damušis, Kauno jėzuitų gimnazijos direktorius Kazys Bauba ir kiti lietuvių tautos valios reiškėjai. Ją 1941 m. rugpjūčio 14 d. išspausdino Išlaisvintas Panevėžietis, pačiame Holokausto įkarštyje.

Įsivaizduojate, kad nelengva tokioje salėje užklausti, kaip atjausti žydus, kuriuos galėtų įskaudinti Adolfo Damušio vardo pasirinkimas tokiam demokratijos centrui? Visgi, man buvo svarbu, kad ten besimokantis jaunimas nesusidarytų klaidingą įspūdį, kad į Holokaustą įsivėlė nebent padugnės, jokiu būdu ne katalikų šviesuoliai ar karo lakūnai, patys šauniausi, drąsiausi lietuviai. Ir man taip pat svarbu rodyti vieningumą su salėje nesančiais, tai yra, su žydais ir kitais nuskriaustaisiais. Adolfo Damušio dukra, Lietuvos ambasadorė Gintė Damušytė, buvusi mano viršininkė Lietuvių informacijos centre, man prisistatė ir tvirtino, kad jos tėvas tikrai jokiu būdu nebuvo antisemitas, ir nėra ko už jį atsiprašyti. Sutikau, kad jis nebuvo antisemitas, ir nėra ko atsiprašyti, bet ar negalėtų jinai apgailestauti, kad jisai savo parašu prisidėjo prie žydų skriaudimo? Jinai tiesiog negalėjo šito apgailestauti, nors penkis kartus prašiau. Bet jinai mane suprato ir Vidmantas Valiušaitis taipogi.

Manau, Vidmantui padėjo, kad jiems parašiau ir apie savo senelį Bronių Kviklį, kuris taipogi popiežiaus apdovanotas ordinu už savo septyntomį veikalą "Lietuvos bažnyčios". Pasirodo, visų gerbiamas senelis Kviklys jau 1941 m. dirbo Lietuvos saugumo policijos vadovo Vytauto Reivyčio sekretoriumi. Paskui 1942-1944 dviese redagavo žurnalą "Policiją". Apgailestauju, kad jisai pasirinko dirbti Vytautui Reivyčiui, kuris įsakė sulaikyti gal šimtą tūkstančių žydų, kiek suprantu, Lietuvos vardu, juk kitaip nors kur ne kur būtų atsiradę policininkų padėjusių žydams išsilakstyti. Studentavimo laikais Čikagoje paklausiau senelio apie lietuvių dalyvavimą Holokauste, tai jisai pasakojo, kaip kartą kelyje sutiko lietuvį, ištrūkusį iš kalėjimo, kuris ryžosi keršyti visiems žydams. Ką tokiam žmogui pasakyčiau? Sakiau, pasakyčiau, tai kerštas, o keršyti yra nuodėmė. Seneliui nepatiko mano atsakymas ir mes daugiau apie tai nekalbėjome.

Galvojau ir kongrese platinti savo lapelius. Bet tada pagalvojau, pirmiausia parašysiu arkivyskupui Gintarui Grušui, kurį pažinojau iš Los Angeles šeštadieninės mokyklos. Jisai už mane trimis metais vyresnis. Štai mano laiškas su pasiūlymais kaip atjausti Lietuvos žydus. http://www...... Supratau, kad gal būtų prasmingiau ir saugiau parašyti į spaudą nė dalinti lapelius.

Mane labai džiugina Vatikano naujas požiūris į žydus šiais gailestingumo metais, dokumentas "Dievo dovanos ir pašaukimas neatšaukiami". Jį sužinojau iš litvakų šviesuolio Dovid Katz. Jame tvirtinama, jog tenka pripažinti, kad krikščionys yra labiau skriaudę žydus negu atvirkščiai. Vadinas, Bažnyčia mokosi, nors tai ir truko 2,000 metų. Bažnyčia taip pat tvirtina, kad žydams nebūtina tikėti, kad Jėzus yra Dievo sūnus. Žydus vienija gyvasis Dievo žodis, kaip kad ir krikščionis vienija Kristus, gyvasis Dievo žodis. Tad mus visus vienija tas pats Dievo žodis. Žydai netgi laikytini krikščionių vyresniaisiais broliais, iš kurių reikia mokytis.

Popiežius Pranciškus pabrėžė, kad gailestingumo metais siekia gyvo pokalbio tarp krikščionių, musulmonų ir žydų, visais kurie tiki gailestingą Dievą, kad augtų labiau gailestingi vienas kitam. Katalikų žinių agentūra ta proga paskelbė rabino Naftali Brawer ištrauką iš Talmudo, "Kas gailestingas žiauriesiems bus žiaurus gailestingiesiems".

Mane įkvepia Bažnyčios pasiryžimas mokytis. "Spręskite apie medį pagal vaisių." Šie Jėzaus žodžiai, tai visų mokslų pagrindas. Galim klausti, kodėl žydai neskriaudė krikščionių taip, kaip krikščionys juos skriaudė? Manau, vienas atsakymas gali būti, kad jie labiau įsisavino Dešimt Dievo įsakymų, pavyzdžiui, Nežudyk. Šis įsakymas padėjo ir lietuviams krikščionims susivaldyti. Lietuvos laikinosios vyriausybės finansų ministras Jonas Matulionis 1941 m. liepos pradžioje žydams paaiškino:

Žydų klausimu lietuviai susiskaldę. Pagrindiniai yra trys požiūriai. Pagal labiausiai kraštutinį, visus žydus Lietuvoje būtina sunaikinti; švelnesnis požiūris reikalauja įsteigti koncentracijos stovyklą, kur žydai krauju ir prakaitu išpirks savo nusikaltimus lietuvių tautai. Na, o trečioji nuomonė? Aš esu praktikuojantis Romos katalikas. Kaip ir kiti tikintieji, manau, kad žmogus negali atimti gyvybės kitam žmogui, tokiam kaip jis pats. Tik Dievas turi tokią teisę. Niekada nebuvau nusistatęs prieš ką nors, tačiau per sovietų valdžios laiką aš ir mano draugai supratome, kad mūsų su žydais keliai skiriasi ir niekada nesutaps. Mums atrodo, lietuviai ir žydai turi atsiskirti vieni nuo kitų, ir kuo greičiau, tuo geriau. Šiam tikslui getas yra būtinas. Ten jūs būsite atskirti ir daugiau nebegalėsite mums pakenkti. Štai krikščionio nuomonė.

Panašiai, LAF programoje pabrėžiama "krikščioniška dorovė", manau, pirmiausia reiškė: Nežudyk. Užtat Kazys Škirpa jau 1940 m. liepos mėn. sugalvojo žydus išvaryti, ne išžudyti. Kaip jisai rašo savo 1942-1943 m. rašytuose atsiminimuose:

Be to, porą savaičių prieš rusų - vokiečių karo pradžią dar buvo paleistas atsišaukimas, nukreiptas specialiai prieš žydus. Tai buvo padaryta kad iš anksto įspėjus juos, jog Naujoje Lietuvoje jiems gyvenimo nebebus. Tuo būdu norėta žydus įspėti, kad būtų jų pačių gyvybės gelbėjimo sumetimais tiksliau iš anksto arba nors kartu su rusų raudonąja armija iš Lietuvos pasitraukti. Šio atsišaukimo buvo paleista apie 500 egzempliorių ir jis paplatintas tik pasienio srityje.

Šv.Silvestrio ordinu apdovanotas, vyriausias Lietuvos ambasadorius Stasys Lozoraitis 1941 m. gegužės mėn. 10 d. ramino Edvardą Turauskį:

Žydiškas atsišaukimas tegul sau eina. Jeigu po to, kai 3 milij. lietuvių užrakino į kalėjimą, nukentės ir kiek nekaltų žydų, žemės drebėjimo nebus, pasaulis nesugrius.

Antras vyriausias Lietuvos ambasadorius Petras Klimas 1941 m. gegužės mėn. 12 d. pasisakė griežčiau:

Atsišaukimų projektai visi geri, tik reikėtų pataisyti kalbą ir ją išlyginti, nes nepatogu kreiptis į tautą kiek šlubuojančiais posakiais. Manęs nešokuoja nei įspėjimas žydams... ...atsišaukimo tonas ir tezes yra peršvelnios. Bet tai nereiškia, kad toks atsišaukimas būtų tikrai reikalingas. Geriau bus jo neleisti, bet atėjus valandai viską vykdyti šimtą kartų griežčiau.

Bet visgi galim palyginti su nekrikščionių pasisakymais ir darbais. Jonui Pyragiui Vatikanas buvo baisesnis už bolševizmą nes Dievo sąvoka nuginkluoja žmones. Jisai Lietuvos nacionalistų partijos generaliniam sekretoriui Zenonui Blynui tvirtino, kad žydų išžudymas yra savaime naudingas ir nesietinas su Lietuvos nepriklausomybės atstatymu. O Zenonas Blynas, lietuvių nacionalistų "inteligentas", 1941 m. rugpjūčio men. 1 d. "Tautos kelio" vedamajyje dėstė:

Tik krauju, savo sūnų ir dukterų krauju apšlakstyta žemė pradeda duoti gausų derlių, o kraujo žemei, tėvynės žemei, niekados nėra permažai. Ji sugeria draugo ir priešo, mylinčio ir išdaviko, pasiaukojančio ir klykiančiųjų kraują. Žemė visados trokšta drėgmės. Žemė visados alkana pūsiančių kūnų.

Niekados nėra "per mažai" - tai reiškia, kad žemė trokšta ir mažo klykiančio vaiko kraujo. Kaip istorikas Saulius Sužiedėlis tvirtino, ši partija buvo organizuotų nusikaltėlių gauja. O jai Žemaitijoje vadovavo Jonas Noreika, kurio vardu pavadinta vaikų mokykla. Tą mokyklą būtų galima pervadinti jo dukrelės Dalios Noreikaitės vardu, nes ji dalindavo žydams bandeles. Tai lyg ir patvirtina Lietuvių nacionalistų partijos Šiauliuose leistas laikraštis "Tėvynė", kurio 1941 m. rugsėjo mėn. 26 d. vedamasis "Ne vietoje gailestingumas" moko:

Šitie karo belaisviai, kurie jokiu būdu negali prilygti nei savo išsilavinimu, nei elgesiu karžygiškai vokiečių armijai, yra dažnai Šiaulių miesto gyventojų įvairiais produktais aprūpinami. Ne tik produktais, bet kartais taip toli nueinama, kad pro šalį varomiems mūsų belaisvių daliniams mėtomi obuoliai, duona ir cigaretės. Lydintieji vokiečių sargybiniai turi gana daug vargo, kol sutvarko visiškai iširusius belaisvių dalinius, nes jie puola ant kiekvieno numesto mažmožio, kaip alkani vilkai ant savo grobio. ... Visa tai turint galvoje, reikia tuojau ir galutinai baigti su nereikalingu gailestingumu.

Gailestingumas yra atjauta nereikalingai kančiai. O išvis beprasmiška kada kenčia nekalti, neaišku dėl ko, kaip ir Jėzus ant kryžiaus, mūsų Tėvo apleistas. Manau, nemažiau beprasmiška tai nekaltų vaikučių, senukų, motinų mirtys. Žydai skaitlingai ėjo į mirtį šventai tikėdami Dievą. Jų kankinystė yra nemažiau įsimintina ir įprasmintinta, kaip Jėzaus auka, kurią kasdien švenčiame Vilniaus katedroje. Jis gi pats taip pasakytų, juk ten kur nekaltai kenčia mažutėlis, ten kenčia Jisai. Palaiminti, kurie persekiojami dėl teisybės, kurie skriaudžiami dėl to, kad jie geri - jų yra dangaus karalystė. Tačiau kaip įprasminti tai, kas buvo?

Holokaustas Lietuvoje atsiveria kaip mūsų lietuvių tautos gyvas, šventas Raštas iš kurio galime amžinai mokytis. Holokaustu tapome biblijine tauta, kuri sulaukė Izraelio atstatymo. Lietuvos žydai Vytautą Didįjį vadina Lietuvos Kyru, tai yra, Lietuvos mesiju. O mūsiškiai atšaukė jo svetingumą tai tautai, kuriai Dievas niekados neatšauks savo dovanų nė pašaukimo, kaip teigia katalikų Bažnyčia. Kas iš mūsų atšauks tą atšaukimą? O jį kiekvienas atšaukiame kada tik pasigendame tų savo žydų, kurių nebėra. Kai atsakysime už savo praeitį, už tai kas padaryta mūsų vardu ir mūsų labui, tada galėsime kartu su žydais ir kitomis tautomis mokytis. Galėsime suabejoti, gal Abraomas galėjo nesutikti Dievui aukoti savo sūnų Izaoką? Gal žydai galėjo nepaklusti Dievo įsakymui išžudyti amalekiečius?

Bažnyčia mokosi. Ją moko šventoji Dvasia. Kristus moko: Palaiminti skurdžiadvasiai, jų yra dangaus karalystė. Galima norėti vis mažiau tikėti Dievą, vis labiau pažinti ir mylėti Jį. Galime pasvarstyti, gal Dievas negailestingas?

Mane asmeniškai neramina motinos Marijos elgesys, kaip jinai daug kartų išgelbėjo karo lakūną Kazį Šimkų, bet neišgelbėjo dešimtis tūkstančių žydų, kuriuos jisai ir jo vadovaujamas Tautinio darbo apsaugos batalijonas sušaudė. Jisai po karo nesireiškė, visgi Australijos lietuvių katalikų spaudoje paliudijo, kaip vaikystėje jisai įprato melstis Marijos globos ir ją daug kartų stebuklingai patyrė. Nuostabiausias atvejis buvo kada jisai 1928 m. rugpjūčio 21 d. su Leonardu Pesecku pakilo biplanu ir užsidegė variklis. Abiem teko lipti ant lėktuvo sparnų ir šokti nuo 10 m. aukščio. Abu išliko gyvi. O toliau jisai 1941 m. liepos mėn. 23 d. nuvertė Jurgį Bobelį ir vadovavo nekaltų žydų žudymui. Kaip galima šv.Bernardo malda tvirtinti, "Atsimink, maloningoji Mergele Marija, jog amžiais nėra girdėta, kad apleistum bent vieną, kas bėga prie Tavęs, šaukiasi Tavo pagalbos ir prašosi užtariamas." Ką reiškia jos pagalba ir užtarimas jeigu tai nesulaiko nuo žudymo? Ką reiškia jos abejingumas tiems, kurie jos nešaukia? Gal jai geriau iš viso nesikišti?

Ko mokytis? Mes turime Dešimt Dievo įsakymų, bet jie yra gana neapibrėžti. Jėzus savo pamokslu nuo kalno mokė lavinti paskirą sąžinę. Tačiau mums trūksta mokslo, kaip elgtis dorovės liūne, kada kaip bepasirinktumėme, vis tiek nusidėsime? Kaip elgtis išžudymo metu ar karo metu? Kaip pragyventi iš doro darbo, kuriame netektų kitiems kenkti ar meluoti? Kaip ko mažiau pažeisti gamtą? Kaip iš anksto ruoštis pasaulio šilimui ir vis didesniems pabėgėlių antplūdžiams? Kaip nepasiduoti minčiai, jog mes nieko nepakeisime savo šeimoje, valstybėje ar Bažnyčioje? Įsivaizduoju, reikia elgtis taip, kad mums būtų ko lengviau vienas kitam atleisti.

Labai teisingos buvo kunigo Simono Morkūno ir finansų ministro brolio, gydytojo pulkininko Balio Matulionio pastangos užstoti Lietuvos žydus 1941 m. birželio mėn. 28 d. po Lietūkio garažo žudynių. Apie juos žinome tiktai iš Kauno arkivyskupo, šventojo Rašto vertėjo Juozapo Skvirecko dienoraščio. Jie pas jį kreipėsi pagalbos. Kodėl jųdviejų nemini nė Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, nė kas kitas? Įsivaizduoju, dėl to kad tada į akis kristų arkivyskupo vangumas:

Iš prel.Šaulio teko išgirsti, kad intervencija žydų žudynių reikalu gal didelio pritarimo ir nerado, bet čia buvo padaryta, ko žmoniškumas reikalavo.

Taip pat iškiltų vyskupo Brizgio atsisakymas kankinystės 1941 m. liepos 11 d.:

Žydai bandę ieškoti užtarimo ir lankęsi net pas vysk.Brizgį, kuris jiems paaiškinęs, kad žydai turbūt žiną katalikų dvasininkų nusistatymą dėl žydų, bet jei jie dabar bandytų viešai atsiliepti už žydus, patys galėtų būti nulinčiuoti.

Jeigu norime mokytis kaip elgtis, atskirti pavyzdingą ir nepavyzdingą elgesį, turime pasižiūrėti į save. O tam turime vienas kitam atleisti savo kaltes, kaip ir atleidžiame savo kaltininkams.

Pabaigai mūsų brandai siūlau prisiminti Lietuvos vyskupų raginimą dirbti gailestingumo darbus kūnui ir sielai: Išalkusį pavalgydinkime, ištroškusį pagirdykime, nuogą aprenkime, ateivį priimkime, ligonį slaugykime, kalinį aplankykime ir mirusį palaidokime. Nemokantį pamokykime, abejojančiam patarkime, nuliūdusį paguoskime, pikta darantį sudrauskime, įžeidimus atleiskime, kantriai pakęskime mus skaudinančius žmones, melskimės už gyvus ir mirusius.

O štai mano pasiūlymai Vilniaus arkivyskupui Gintarui Grušui.


Mielas arkivyskupe Gintarai,

Buvo gera su jumis pabendrauti Didįjį Penktadienį po kryžiaus kelio. Smagu, kad mane prisimenate iš Los Angeles lietuvių parapijos.

Gailestingumo metų proga manau labai tiktų atjausti Lietuvos žydus:

  • Įpareigoti bažnyčios vardu atstovą, kuris rūpintųsi Lietuvos žydų atjauta.
  • Skatinti katalikus ir įvairiausių tikėjimų bei pasaulėžiūrų žmones burtis ir mokytis su tikslu mylėti vienas kitą ir mylėti Dievą.
  • Iškelti, kaip lietuviai (ypač mūsų tautos valios reiškėjai, tarp jų žymiausi katalikai šviesuoliai) mūsų vardu ir mūsų labui skriaudė žydus 1940-1941 metais.
  • Ištirti ir paneigti lietuvių skleidžiamą melą, būk tai žydai lietuvius skriaudė 1940-1941 metais.
  • Gilintis, kaip lietuviai ir katalikai sugebėjo taip siaubingai nusidėti? Kodėl tiek dešimtmečių nesimokėme iš šių nuodėmių? Kaip iš jų mokytis ir jas išvengti ateityje?
  • 1941 m. biržėlio 23 d. sukilimo dieną paskelbti "Susimąstymo diena", "Sąžinės diena" ar "Atjautos diena" ir skirti pamąstymams, kaip tais laikais mūsų tėvai, seneliai bei proseneliai derėjo kitaip pasielgti, ir kaip mūsų laikais turėtumėme atjausti lietuvius bei kitataučius.
  • Kasmet prisiminti lietuvių tautos ir katalikų bažnyčios nuskriaustus žydus, apgailestauti šias skriaudas ir prašyti Dievo mus vis pamokyti, kaip teisingai elgtis.
  • Atšaukti mūsų lietuvių tautos valios reiškėjų nuosprendį "atšaukti žydams svetingumą".
  • Apsvarstyti, kaip lietuvių tauta galėtų viešai ir vieningai parodyti, jog visiems laikams atjaučiame nukentėjusius žydus. Pavyzdžiui, galėtumėme neatnaujinti Vilniaus sporto rūmų, o verčiau atgaivinti ten buvusias seniausias Vilniaus žydų kapines, kad jos matytųsi nuo Gedimino kalno.
  • Išklausyti įvairiausius žydus, ne vien tik jų bendruomenės vadovus, ko jie norėtų iš lietuvių katalikų. Apsvarstyti ir atsiliepti.

Pridedu santrauką, kurią ketinu platinti Nacionaliniame gailestingumo kongrese. Taip pat žemiau pridedu nuorodų, ką esu ištyręs ir parašęs.

Išsamiai ištyriau lietuvių vadovų atsakomybę už skriaudas prieš žydus: http://www.ms.lt/sodas/Mintys/KaipLietuviaiSkriaud%C4%97Litvakus

Surinkau ir paskelbiau daugybę šaltinių: http://defendinghistory.com/documents-which-argue-for-ethnic-cleansing-by-kazys-skirpa-stasys-rastikis-stasys-lozoraitis-and-petras-klimas-in-1940-1941-and-by-birute-terese-burauskaite-in-2015/78459

Siūliau žydams grąžinti senąsias Vilniaus kapines: www.veidas.lt/isardykime-sporto-rumus-atsaukime-svetingumo-atsaukima

Jūsų prašau persiųsti šį mano laišką prezidentui Valdui Adamkui, kad jisai galėtų šiuos klausimus apsvarstyti ir jais išmintingai pasisakyti Nacionalinio gailestingumo kongreso metu, šeštadienį, 12:00, Vilniaus universiteto Istorijos fakultete, Universiteto g. 7, 211 auditorija, http://www.kongresas.lt

Savo laišką taip pat siunčiu katalikams šviesuoliams Gintei Damušytei, Elenai Bradūnaitei, Vytautui Sinicai, Vidmantui Valiušaičiui. Gal jie turės minčių. Savo laišką galvoju skelbti ir plačiau.

Linkiu švento kongreso,

Andrius

Andrius Kulikauskas ms@ms.lt

http://www.catholicnews.com/services/englishnews/2015/god-is-mercy-holy-year-affirms-belief-christians-muslims-jews-share.cfm

http://www.news.va/en/news/vatican-issues-new-document-on-christian-jewish-di`

  • gailestingumo darbai kūnui ir sielai

Dievo gailestingumas - galime naujai pasižiūrėti, kas vyksta - Užtat ir prašom: "atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams".

Kas yra gailestingumas? Švelnumas vietoj šiurkštumo.

Teisingumui priešpastatyti malonę. Dviprasmiškas požiūris -

Įtampa tarp to kas yra ir to kas galėtų būti. Dievui ta įtampa labai būdinga. Manau, jį išjudina klausimas, ar Dievas būtinas? Ar Jisai būtų jeigu Jo nebūtų? Pažinti Dievą, tai pajusti šią įtampą tarp teisingumo ir malonės, patirti jog Dievas nebūtinai geras.

Malonė

  • Supratimas, kad ne šiaip ir ne mūsų nuopelnas - kad tai kyla iš Dievo. Kalifornijos lietuvis - litvakai. Nepaisant skurdo.

Pasišventimas yra teisingumas išplaukiantis iš malonės kada malonės užtenka.

O gailestingumas tai ne šiaip malonė. Gailestingumas yra atjauta kančiai. Atsiliepimas į kančią, tai kančios gerasis šešėlis. Gailestingumas, tai mūsų vienumas nepaisant kančios. Užtat gailestingumas yra kančia. Mano Tėtė mokydavo, "Nekentėk be reikalo".

Gailestingumas yra malonė išplaukianti iš teisingumo kada kančia nereikalinga.

Gailestingumas nėra vien atjauta.

Gailestingumas yra atjauta nereikalingai kančiai.

Gailestingumas yra vienumas.

Gailestingumas nėra šiaip vieningumas.

Gailestingumas, tai ištikimas vieningumas.

Gailestingumas, tai ne vien jausmai, tai ištikimybė įstatymui. "Nežudyk."

Gailestingumas yra įsivėlimas nepaisant mūsų menkumo.

Gailestingumas, tai ne šiaip pareiga.

Tėtė mokydavo, "Visada rodyk gerą valią." Ir supratau, kad galima ko mažiau, bet reikia vis po truputį.

Visos žmonijos gailestingoji Motina?

Pasimokyti iš žydų: "Nežudyk."

  • Pasimokyti iš savęs - gyvenimiškos pamokos, mokslinės pamokos
    • senelis sušaudytas - galvojau, kad jis buvo geras žmogus
    • šeštadieninėje -
    • senelis Kviklys pasakojo apie kerštą
    • žydus atjausdavau, prisistatydavau
    • pagailėjau lietuvių, kad nebūtų šmeižiami
    • pagailėjau Grant Gochin - dėl Holokausto, paskui dėl pilietybės
    • pagailėjau Dovid Katz - nerado nė vieno katalikų kunigo, tris kartus kreipiausi į kanclerį, galiausiai pats parašiau, prašiau tai, ko patys nedrįstų
    • Antanas Andrijauskas pagailėjo
    • pagailėjau patrijotų
    • pagailėjau žydų dėl Railos, pagailėjau Railos dukrų
    • dr.Avižienis manęs pagailėjo
  • Pasimokyti iš praeities
    • gailestingumas: atjausti žydus (Škirpa) ir lietuvius -
    • gailestingumas - Lozoraitis ir Klimas ramino Škirpą
    • kun.Morkūnas ir gydytojas Matulionis
    • gailestingumas - pasakyti kaip yra - ministras Matulionis žydams
    • gailestingumas Jaegeriui - Pyragiui ir voldemarininkams
    • gailestingumas - įsivelti - Bobelis
    • gailestingumas Pohl - Bobeliui
    • gailestingumas Kramerio,
    • gailestingumas Ambrazevičiaus - lietuviams komunistams
    • motina Marija
  • Laiškas arkivyskupui su pasiūlymais.

Pasidalinti savo patirtimi - pravesti savo renginį.

Ne tikėjimo, o žinojimo klausimas (?)

Stogą taisyti kolei nelyja. Taisyti lietuvių ir rusų santykius. Tam pavyzdys būtų lietuvių ir žydų santykiai.

Gailestingumas, tai vienumo bruožas. Būdami viena su visais, suvokiame skriaudą. Vienus skriaudžia likimas, žodžiu, Dievas. Matyt, vardan įvairovės ir vienybės. Kiti patys save skriaudžia. O treti anų skriaudžiami dėl to, kad jie geri. Tai žiauru. Tai Kristaus likimas ir žydų tautos taipogi. Juos vienija tai: persekiojami dėl teisybės. Jų yra dangaus karalystė. Lygiai taip pat kryžiuočiai persekiojo lietuvius pagonis. Pastarųjų taipogi dangaus karalystė. Kodėl skriaudikams leidžiama skriausti? Skriaudikai galėtų irgi būti viena. Bažnyčia mokosi. Bažnyčia po 2000 metų pakeitė savo požiūrį. Krikščionys labiau skriaudė žydus, kaip atvirkščiai. Žydus vienija gyvasis žodis lygiai kaip krikščionis vienija gyvasis žodis. Betgi Logos, tai juk nereiškia žodis, tai reiškia teorija, tai įžvalga. O žodis nuskambėjo ir išryškėjo, kurie į ją linko ir kurie priešingai.

Popiežius: kiekviena parapija turėtų priglausti vieną pabėgėlių šeimą. Nuo to tik padidėtų mūsų atjauta ir sugebėjimas atsiliepti parapijos varguoliams, išvykstantiems.

Arkivyskupą sutikau su irakiečiais pabėgėliais.

Lietuvių tauta skriaudė žydus, laimėjo "karą" prieš žydus, nes ji pati buvo kitų skriaudžiama, nutautinama: rusų, lenkų, vokiečių. O lenkai irgi skriaudžiami rusų, tie patys rusai totorių, vokiečiai prancūzų ir t.t. O izraeliečiai po Holokausto žiūri kitaip - skriaudžia palestiniečius - lietuviai palaiko. Ir toje įtampoje pabėgėliai iš Sirijos ir Irako plūsta į Europą. Gyvename pasaulio atšilimo laikais kur mums gręsia pabėgėliai ir karai dėl to, kad nemokame pasidalinti, neatjaučiame vienas kito.

Vidmantas Valiušaitis geranoriškai atsiliepė.


2015.08.27

Gerb. p. Andriau Kulikauskai, Dėkoju už Jūsų iniciatyvą ir energingumą, nagrinėjant istorinius su žydais susijusius klausimus, ir iš dabarties perspektyvų žiūrint į, deja, skaudžią praeitį. Jūsų paliesti klausimai, kaip matyti iš viešos diskusijos apie Jono Noreikos veiksmus, nėra vienareikšmiškai vertinami. Svarbu, kad kuo didesnis skaidrumas nušviestų istorinius faktus. Taip pat Jūs savo laiške keliate pasaulėžiūrinius, vertybinius klausimus. Katalikų Bažnyčia siekia, kad katalikai ir žydai rastų nuoširdžią bendrą kalbą, "kad pranoktume šaltą toleranciją ir galėtume dalytis draugiškumo bei tikro pasitikėjimo patirtimi" - tą dar 2005 metais užtikrino Jo Eminencija kardinolas Audrys Juozas Bačkis. Popiežius Benediktas XVI Kiolno sinagogoje charakteringai apibūdino žydų ir krikščionių santykius: "reikia perduoti jaunimui vilties fakelą, kurį Dievas įteikė žydams ir krikščionims, kad niekad daugiau neįsivyrautų blogio jėgos ir kad su Dievo pagalba būsimosios kartos galėtų kurti teisingesnį ir taikesnį pasaulį". Katalikų Bažnyčia, kaip žinia, nėra vien vyskupai ir kunigai - ji sudaryta iš visų pakrikštytųjų. Todėl, ką bent kuris jos narys gera padaro, tai tuo taip pat yra pagarbinamas Dievas ir įdedamas Bažnyčios įnašas į teisingesnio ir taikesnio pasaulio kūrimą. Svarbu tik, kad mes visi turėtume kantrybės, artimo meilės ir ištvermės geruose darbuose. Su pagarba,

Kun. Kęstutis Palikša Vilniaus arkivyskupijos kurijos kancleris

GailestingumasŽydams


Naujausi pakeitimai


Puslapis paskutinį kartą pakeistas 2016 gegužės 05 d., 03:49
Tweet