Iš Gvildenu svetainės

Mintys: Išgyvenimai20120717

Žr. Dievo veidas, Išgyvenimų rūšys, Gyvenimo prasmė, Pamokymai, Išgyvenimai20120605, Išgyvenimai20120620, Išgyvenimai20120709

Kaupiu, rūšiuoju, nagrinėju, vaizduoju, suvaidinu prasmingus išgyvenimus.

Noriu išgauti išgyvenimų esmę ir aprėpti jų įvairovę.

Gvildenu

Surašyti sąrašą visa ką noriu aprėpti Dievo veidu

Dievas

Branda ir savastis

Laisvė ir prasmė

Kiti šaltiniai

Amžinas gyvenimas

Amžinas gyvenimas

Amžinas gyvenimas, tai amžina branda, mokymasis. Tai nesiribojimas šiuo pasauliu, šiomis sąlygomis. Dievas nebūtinai geras, mat, jis nesiriboja šiuo pasauliu.

Dievo valia

Dievo valia, tai amžino gyvenimo vieningumas. Tai vieningas nesiribojimas šiuo pasauliu, kuriuo esame viena, kuriuo išskaidyti susitelkiame į Dievą, kaip į dangų garuojantis vanduo. O tuo pačiu priimame šį gyvenimą, šį pasaulį, kaip ribotą bet užtat prasmingą, juk jame atkuriame esmę, ją išgyvename.

Branda

Kaip įmanoma branda? Reik persimesti iš savęs, kaip būtybės, į savo aplinką, paskui iš tos aplinkos į naują būtybę. Tad svarbu laisvumas (tarp būtybės ir aplinkos), kad būtų laisvė (rinktis būtybę) ir gali rinktis savo aplinkybę, keisti aplinką. O laisvės įrodymas yra, kad pasikeitė būtybė. Rūpintis, tikėti, paklusti, tai reiškia susitapatinti su savo aplinkybėm, su meile, o būtybė tai gyvybė. Rūpintis, tikėti, paklusti yra "derėti" (ne "būti"), ir tai susiję su išsiaiškinimais.

Kaip branda, amžinas gyvenimas, sietinas su tai, kad Dievas nėr tas pats, kaip gerumas?

Tai sieja brandą su požiūriu į stebinį. Ir jų lygtį X->Y. Sena savastis X, nauja savastis Y, perjungianti savastis ->. Kur įvyksta savasties pasikeitimas lygtyje X->Y ? Rūpėjimas X, tikėjimas ->, paklusimas P yra savasties pasikeitimo taškai.

Savastis A padalinama į dvi: B ir C. B veda mus tolydžiai iš A į C, užtat jaučiam savo laisvumą. Atsisakome savasties A ir priimame savastį C. Tuomi pasikeičia mūsų vidurys. Ir tuomet suvokiame, atvirkščiai, kad B yra išėjimas už A, už savęs. Tai primena aplinkybių apibrėžimą - jų žaidimų išprotavimą, kaip dėmėsys pasikeičia, pavyzdžiui, pereinant iš daikto į eigą.

Išgyvenimu atsisakau vienos savasties ir prisiimu kitą. Savastis bene išsako nulybės atvaizdai, kas prasminga, pastovu, tiesu ir akivaizdu. Tai vieningumo lygmenys, nuo mūsų išorinių tarpusavio santykių iki mūsų vidinių gelmių vienumo.

Kuo išgyvenimas prasmingas? Juo apibrėžiu, kas esu (ar, koks, kaip, kodėl)? ir kaip augu? Keturiais būdais teigiamai išsako, apibrėžia, o šešiais būdais neigiamai, vadinasi, koks nesu, atskiriu save nuo savęs.

Susitapatinti su savimi, save išjausti, atjausti, pajusti, įsijausti, tad augti; arba nesusitapatinti su savimi, tad silpninti ryšį, kaip kad neuronų.

Dievas tampa (sandaroje) nulybė, skylė, tad nulybės atvaizdai, užtat sandaroje mes esantys galim su juo sutapti.

Augimą galima suprasti bene dvejopai: kaip ketveriopai teigiamą skylę-meilę (rūpėjimą, tikėjimą, paklusimą) ar šešeriopai neigiamą slenkstį, skirtumą tarp savasčių.

Dievas tai gerumo pamatas. Tai kiekvienas išgyvenimas turi siauresnį grįsti platesniu. Dievo atvirumo dvasia pakeičiama daliniais užtikrintumais, kuriuos atstoja akimirkinė dorybė, kuri atspindi mumyse glūdintį gerumą.

Brandai apibrėžti reikalingos visos šešios išgyvenimų rūšys.

Brandą išsako saviugdos laipsniai. Brandžiausi išgyvenimai skatinami nesiekiamybės nes ja savarankiškiausiai ugdomės.

Savastis - pirminės sandaros

Jėzaus pasisakymais "Aš esu..." atsisakome šio pasaulio, priimame Dievo vertybes. Pirminėmis sandaromis atsisakome savo poreikių ir t.t., priimame kito. Tai yra prasmingi išgyvenimai, nulinis požiūris ir septintas požiūris.

Tėve mūsų: aštuongubis kelias mus sieja su Dievu už mūsų būtybe, kai yra ryšys su juo, ir skyle, kai nėra su juo ryšio.

Neaišku

Kristaus pamokymai - ką randi, tą myli; kaip tiki, taip ir bus; ir t.t.

Eiga

Išgyvenimai prasideda pastebėjimu, iššaukiantis laisvę, kurią pajungiame, dažnai išsaugodami nors kiek laisvės, ją puoselėdami toliau. Gyvename tarsi pusiau užprogramuoti, tad mūsų laisvė pasireiškia tik protarpiais, ir dažnai jos atsisakome, tiesiog naujai užmingame.

Išgyvenimai dažnai prasideda kažkokia kliūtimi, trikdžiu, kurį įveikiame, apeiname, naujai suprantame.

Prasminga tai, kas apeina trejybės ratą.

Vertybės yra tai, kas išlieka apėjus trejybės ratą. Klausimai yra vertybių išplėtimas, ryškinimas, tad ėjimas ratu, išėjimas už savęs.

Pastebėdavau ką nors gyvenime: dorybę, neteisybę, sunkumą, pavyzdingą elgesį ar mąstymą, įdomybę, šaunumą. Suvokiu savo laisvę. Pasirenku, kaip elgsiuos, ir būtent taip, kaip išpuoselėsiu savo laisvę. Tad augu laisve.

Jausmais, jauduliais atpažįstame savo laisvę ir nelaisvę. Tad gera juos išnarplioti, į juos įsiklausyti, kad būtų ko švelnesni, tyresni. Bet norint kitiems parodyti, jie turi būti garsesni, didesni, ryškesni.

Rūpėti, tai pervesti iš blogo vaiko neigiamai sutelkto (priešingybių, aukštesnės ir žemesnės savasties) pasaulio į gero vaiko teigiamai sutelktą (amžinatvės) pasaulį. Tai pervesti iš laikinų jausmų į amžinas dorybes.

Vieningumas

Asmuo (vieningas, Dievas) yra tai, kas glūdi už visų išraiškų (kaukių). Tai sutampimas to, kas glūdi teigiamai, lygmenų vieningume, ir neigiamai, jų tarpų vieningume. Prasmė susijusi su kaukės nuėmimu.

Rūpėjimas, tikėjimas, paklusimas

Rūpėjimo, tikėjimo, paklusimo trejybė (pagal nuspalvintą ketverybę, kaip vidiniai požiūriai) atitinka Vykdymą, Permąstymą, Nusistatymą. Tačiau juos suprantant trejybiškai, kaip gautųsi? Lyginant, pavyzdžiui, pareigą, ištikimybę, teisingumą?

Trejybe nuspalvinta ketverybe (Platono, šv.Pauliaus, mano) įsisavindami išorinį požiūrį vidiniu požiūriu, jausmai virsta dorybėmis. Kaip tai čia suprasti?

Savastis gali paklusti, tikėti, rūpintis, o tai yra Dievo būtinumo lygmenys: vieningumas, atvaizdai, sandara, dvasia (asmenys). Gyvenam asmenimis: kitu, tavimi, savimi, Dievu.

Rūpintis jausmais? Tikėti dvejonėmis? Paklusti dėsniais?

Ar išgyvenimai yra įvardijimo kalba: Kaip kas ima reikšti? (tikėti) Pagrindimo: Rūpėti? Pasakojimo: Įvykti (paklusti)

Rūpėjimas, tikėjimas (aiškinimas) ir paklusimas (liepimas) susiję su įtampos balsais pasakojime.

Jausmas (žavesys, meilė, artimumas) yra "skylė" mus globojanti, ugdanti. Atitinkamai, žavesys tai išorinė atmintis, kuriai savanoriškai paklūstame; meilė tai vidinė atmintis, kurią savanoriškai tikime; artimumas tai tiesioginis gyvenimas, kuris savanoriškai mums rūpi. Taip sutampa mūsų valia ir Dievo valia, manau, jei tik įprasminame, jei tik pasirenkame žavesį vietoj bjauresio, meilę vietoj neapykantos, artimumą vietoj svetimumo. O pasirenkame įsisavindami išorinį požiūrį vidiniu požiūriu. Tad trys galimybės skirtingais kampais suvokia tą įsisavinimą.

Jausmais renkamės ar priimti (teigiamus) ar atmesti (neigiamus):

Informacijos atžvilgiu, tai tas pats. Jeigu teigiamai priimame, tada neigiamus galime priimti valia: nepastovumui paklūstam, netiesumą tikime, neakivaizdumas mums rūpi, nes už jų slypi Dievas - pastovumas, tiesumas, akivaizdumas. Užtat už neprasmingumu slypi prasmingumas, jeigu tik renkamės teigiamą. (Tai bene kaip nebūtinumas virsta būtinumu). O renkamės teigiamą jausmą išorinį požiūrį įsisavindami vidiniu požiūriu.

Ženklų savybės 6+4

Sprendžiant, kaip surūšiavau išgyvenimus, yra keturi lygmenys laisvių, ir dvi rūšys. Laisvė būna pirminė ir antrinė. Pirmine gyvename laisvai, esame tyri, viena, smalsūs, paklusnūs. Antrine laisve save veikiame - ugdome, puoselėjame, atveriame, paskatiname - pasitaisome, atsiribojame, apsitvarkome, užsimojame. Antrinės laisvės prasmė kyla iš pirminės laisvės prasmės. Tad prasmė yra būtent pirminėje laisvėje. Ji besąlygiškai prasminga, o antrinė laisvė yra sąlygiškai prasminga.

Reikšmė: simbolis/ikonas. Prasmė: simbolis/daiktas.

Prasmė, laisvė... kaip poreikiai ir ženklų savybės susiję?

Augimą galim pavaizduoti bene penkerybės brėžiniu, penkiomis savastimis: Vieno galimo likimo, plėtotės paneigimas yra kito galimo likimo, plėtotės pasirinkimas. O augimas tai (dabartis) ryšys tarp jų. Ar taip yra? Juk penkerybė yra sprendimo sandara. Palyginti šešerybę, įsisavinimo sandarą.

Kuo pasižymi prasmingi išgyvenimai? Tai yra įsimintini išgyvenimai. Kaip sudalyvauja visos ženklų savybės?

Tenkinu poreikį jeigu pats esu, ženklas atitinkama savybe. Turėdamas savybę, padedu tenkinti ankstyvesnio laipsnio poreikį. Persimetimas savasties iš būtybės į aplinką. Jeigu esu reikšmingas, turiu iš ko pasirinkti. Jeigu esu tikslingas, galiu kaip aplinka mylėti prasmę.

Teigiamas neigiamas santykis pasireiškia vienumo rūšimis: Dievas, Kitas, Aš/Tu, Meilė, Bendrystė, Požiūriai. Ar jie sutampa su išgyvenimų rūšimis?

Įsisavinimas -> valinga -> dieviška (viena su Dievu). Vienumas (vieningumas) vyksta valia -> apibrėžia savastį, ją išplėsdama, susitapatindama su visa kas tik ją priima. Žmogaus (vaiko) valia sutampa su Dievo (tėvo) valia. Asmenų lygties lygmenys išplėčia sutapimo neapibrėžtumą. Rūpintis, tikėti, paklusti - kaip valia priimama.

Panašu, kad išgyvenimais vienas lygmuo pakeičiamas kitu. O išgyvenimas yra prasmingas kada pajungtas į trejybės ratą. Ir koks teigiamo - neigiamo pasirinkimo vaidmuo išgyvenimuose?

Susivedimas, kalbos

Dievo protas viską suveda (besąlygiškai, Dievo, tėvo požiūriu). Kaip susiveda viskas į (sąlygiškus, žmogaus, vaiko) išgyvenimus? Kaip "Dievo protas" ir "Dievo veidas" siejasi kaip pasiklydęs vaikas su savo tėvu?

Kalba siejamos sandaros A->B trečia sandara C kurios nėra, kurios atsisakyta.

Ieškau bendros kalbos, kalbų visumos, kuri išsiskaido įvykiais, rūpesčiais, reikšmėmis.

Kaip kalba sieja sąmonę ir pasąmonę, mane ir Dievą, kaip įsisavina, įamžina, kaip įtakoja savo sąmonę ir pasąmonę? ir jie mane? Kaip kalba atsiremia į ribotą žinojimą (sąvokas), jų visapusišką aprėpimą? persitvarkymais?

Dievas pasitraukia. Sutapti su Dievu, tai vis pasitraukti, tai paklusti, tikėti, rūpintis, tai dalyvauti kalba, tai vykdyti jo valią. Lygmenys: dvasia, sandara, atvaizdai, vieningumas, tai yra pasitraukimo laipsniai.

Kalbos įvairiai išsako tuos pačius reiškinius: kas rūpi, kas reiškia, kas įvyksta. Tik kitaip prie jų prieiname. Tai yra tarsi santykis tarp įvykio ir atminties ir sumanymo.

Gyvybė susiveda iš jautrumo, atliepimo ir jų jungiančios valios. Valia juos sujungia elgesiu, kuris gali būti klaidingu, ydingu, kurį gali tekti taisyti. Sąmoningėjame visur tokioje lygtyje, ir lygties narius (jautrumą, atliepimą, valią) bene galima brandinti viduje ir išorėje, aplinkoje.

Bendras žmogus gyvena skyle "bet kas". Paskiras žmogus gyvena būtybe "kažkas".

Dievui tas pats ar vyksta dabar ar atmintyje, tad kalbos yra žmogiškos, jos išsako mūsų, žmogaus, ribotą požiūrį. Kaip jos susiję su Dievo požiūriu? Kaip jomis galim priimti Dievo požiūrį? Kaip pasiklydęs vaikas? Jo valia mums linki paklusti, tikėti, rūpintis, tad būtent taip mūsų požiūriai gali sutapti. Tad būtent kaip paklusimas, tikėjimas, rūpėjimas reiškiasi kalbomis?

Lygmuo kodėl išverčia visus kitus lygmenis, juos išsako papildiniais, tad esamus išreiškia nesamais. Užtat 6+4 išsakomi kaip 3+3, teigiami ir (išversti) neigiami.

Kažin kaip tai susiję su 4+2, su atvaizdais, su Dievu ir gerumu, su būdais rinktis? Keturi įtampos balsai bene išsako keturis Dievo atvaizdus, o kiti du balsai bene išsako gerumo atvaizdus: teigiamumą ir neigiamumą - kas yra teigiama, o Dievo atvaizdai yra neigiami.

Trys kalbos tuos pačius reiškinius, tą pačią lygtį X->Y išgyvena iš skirtingų kampų, narių.

Kalbos neigia nulybės atvaizdus:

tokiu būdu susiję su Dievu, kalbos Dievui nereikalingos, o mums reikalingos, nes mes sąlygiški, esame apimtyje

Kalbos yra sandarų (padalinimų, atvaizdų, aplinkybių) išvertimas, kaip kad 1/(1-X). Įdomu, kad X negali būti 1, vienumas?

Antrinės sandaros išveda sąvokas iš požiūrių, taip pat iš kitų sąvokų. Pavyzdžiui, padalinimas yra sąvoka susidedantis iš požiūrių. Reikia man išnagrinėti, kaip atvaizdai, aplinkybės ir padalinimai sieja sąvokas ir požiūrius? Kaip apibrėžti sąvoka? ir požiūrį? Ar kategorijų teorija padėtų? Sąvoka yra sandara, sąlygiška, užsidarusi apimtyje. O požiūris bene perskrodžia apimtį, išplaukia iš gelmių ir sieka beribį. Sąvoka ir požiūris vienas kitą papildo, ir susiję kaip 4+2 atvaizdai.

Žodžio sukūrimo laipsniai yra sąmoningumo lygmenys, netgi žymės, sakramentai. Juk viena tai nesuvokti, kam žodis reikalingas; kita tai suvokti, bet jo neturėti; kita tai priimti žodį; ir vėl kita tai savo susikurti; ar savaip suprasti.

Žodžiai, žmonės, savybės tai "sąvokų" rūšys, kurias išmąsčiau antraisiais mokslo metais, mąstydamas lygtį, kaip susinaikina trejybė, kaip pavyzdžiui C išreiškiama I ir U. Reiktų tai naujai permąstyti, nes bene tokiu būdu atsiranda sąvokos, ir būtent iš požiūrių.

Kalbos tai kyla apibrėžti ir taikyti sąvokas. Dalis to yra šeši persitvarkymai, juk apibrėžiau mintį kaip uždarą, apibrėžtą (circumscribed) sąvoką.

Sąmoningumas susijęs su apimtimis? su sąvokomis?

Įsisavinti, kaip kad paklusimą, tikėjimą, rūpėjimą, savastis reikalinga!

Pirminės sandaros apibrėžia savastį - vidiniai, išoriniai jauduliai - požiūris ir aplinkybė, galimi požiūriai - ryšys su Dievu ar ne - gyventi savimi ar kitu

Pasakojimas - eiga, įvardijimas - tinklas, rūpėjimas - medis

Sandarų šeimos ir kalbos bene išsako tą patį, tiktai skirtingai, buvimu ir nebuvimu. O persitvarkymai sieja tuos pasisakymus, tad tarp jų atsiveria tarpas.

Prasminga ar neprasminga ?

Prasminga tai, ką išmokstame, kas sąmoninga, valinga, tikslinga, laisvai pasirinkta, kas mus sieja su Dievu ir kitais, su visais, kas mus įtakoja, kas išlieka, kas taikoma, kas pamoko, kas suprantama, kas sava, kas turi pasėkmes, kas įtakoja elgesį, mąstymą, įsitikinimus, nusiteikimą. Valia didina, ugdo jautrumą, atliepimą ir kartu ugdo save.

Prasminga, kas susiję su gyvenimo visuma, tad ir su Dievu.

Neprasminga tai, iš ko nieko neišmokstame, kas nesąmoninga, nevalinga, be tikslo, be laisvės, be ryšio su kitais, be įtakos, kas praeina, kas netaikoma, nesuprantama, svetima, kas nieko nepamoko, kas be pasėkmių, kas neįtakoja elgesio, mąstymo, įsitikinimų, nusiteikimo.

Esmė tai elgesys, o ypač, pakartotinas elgesys, ir kaip jisai įtakojamas, ir kaip jį pasirenkame. Nes gyvename didele dalimi nesąmoningai, ir tik retsykiais mums atsiveria sąmonė ir pasielgiame kaip elgtis.

Trumpalaikė atmintis gali tapti ilgalaikė atmintimi. Prisimename tai, ką yra verta prisiminti, vadinas, kas yra prasminga. Įsimintina tai, kas įmanoma prisiminti. Bet ar verta? (reikšminga) ir ar suveikia (tikslinga, prasminga)?

Kam rūpintis prasme?

Kas yra prasmė?

Pasakojimo, pasakos prasmė, tai jos turinys. Jis išreiškia sakramentą. Tai ir yra prasminga. Gali būti, kad kiekviena kalba tą pačią prasmę prieina iš skirtingų kampų. Pasakojimo jis iškyla iš sekos, iš jos dėsningumų, iš pradžios ir pabaigos neatitikimo. Tačiau galima pradėti nuo visumos ir ją skaidyti. Galima bene pradėti nuo medžio ar tinklo.

Gyvenimas teigiamas (esamybė, galimybė, siekiamybė) jeigu gyveni kitu, o neigiamas (nesamybė, negalimybė, nesiekiamybė) jeigu gyveni savimi. Kaip tas neigiamumas tampa nežymus, atskirtas apimties? tad įprasminantis apimtį? Prasminga tai, kas neigiama apimtyje, o prasminga už jos.

Neigiamus akstinus sieti su geru vaiku, su vidiniu gyvenimu, o teigiamus akstinus su blogu vaiku, su išoriniu gyvenimu. Vaizduoti atitinkamose drobese, gerą vaiką cilindro viduje sieti su geru vaiku cilindro išorėje.

Teigiamais akstinais atsisakome savęs, o neigiamais iš naujo priimame save.

Smegenys

Skirtumas tarp trumpalaikės ir ilgalaikės atminties yra kaip gyvas ar sustabarėjęs palyginimas, arba kaip intuityvus ar mechaninis algebros uždavinio supratimas.

Pasąmonė, tai gyvas, tiesioginis ryšys su mintimis, o sąmonė netiesioginis, sąmoningas, atsargus, suvokiantis, "dėmesingas" ryšys. Tai tos pačios mintys. Mintys pereina iš pasąmonės samonę, tad atsiveria mūsų dėmesys, tad svarbus skirtumas tarp sąmonės ir pasąmonės.

Kitos mintys

Rimo mintys

Dievo globa... kaip Rimo atveju... matas iš kurio gali pasisemti žinių ...ar tos žinios ką nors duoda? ... ar išmokom gyventi? ... nieko nevyksta šiaip gyvenime ... vertybių sistema ... Kūrybinio individualumo paieška ... kino kalbos sintaksė ... suvokti savo kūrybinį individualumą ... prigimtinės tiesos pojūtis ... kūrybinių interesų erdvė ... meninė pozicija į kintančią, supančią tikrovę ... nuoseklia seka ... darni visuma ... vidinis pasaulis ... įrodyti savo meninę tiesą ... reikalauja ilgo pokalbio su savimi ... atskleisti reiškinio prigimtį ... pasižiūrėti kitą įpročio pusę ... asmeninė tema ... teatras gyvenime ... kas paliko įspūdį, įspaudą? ... didžioji dalis turės negatyvų atspalvį ... ieškoti ryšį tarp šitų įvykių ... ar įvykiai iššaukti asmenybės? ar ją praturtino? ... prisiimti patrauklius bruožus ... pasirinkite herojus, turinčius savo iššūkius ... emocija suvaidina pagrindinį vaidmenį ... čia ir dabar ...

Rimas, vertybių sistema: suprasti tikrovę ... tvirtai stovėti ant žemės ... esi linkęs pagerinti savo padėtį ... gyventi čia ir dabar ... dažnai meluoji sau, bet suprasdamas tikrovę, prisistatai prie didžiulės tiesos. Toliau, Tolstojaus žodžiai: reikia gyventi savo protu ir svetimais jausmais, tada žinosi ką galvoja žmonės. ... Vorkutoj, gyvenom bepročių beprotiškame eksperimente


Surūšiavau išgyvenimus pagal tai, kas mus paveikė ir ką mumyse paveikė. Aplamai, mus veikia neatitikimai ir jų veikiame nusistatome. Neatitikimai atitinka poreikių dėsnius. Įdomu, kad aukštesni, protiniai poreikiai yra neigiami. Tas neigiamumas yra dargi išreiškiamas. Neigiamumas primena "skylę". Taip pat primena amžino gyvenimo gairę, jog "Dievas nebūtinai geras".

Noriu išgryninti šias išgyvenimų rūšis.

Kaip jos susiję su 6+4 ? ir su įsisavinimais, įamžinimais?

Ir ko reikia, kad neatitikimas taptų prasmingu? kad suveiktų prasmingai?

Kaip sudalyvauja Dievas ir visuma?

Kada esame nepatenkinti savimi, Dievas bene yra nauja pradžia kuria gyvename, išsitiesiame. Kada esame patenkinti pavyzdžiu, Dievas yra bene tas žmogus, tas pavyzdys. Gal Dievas tampa labiau neapčiuopiamas, dieviškas, kada akstinas yra neigiamas? o teigiamu gal jis labiau žmoniškas?


Esamybė - atsitikimas, išgyvenimas įtakojo mano nusistatymą - bendravimas su esamu Dievu

Galimybė - skatino apsisprendimą, drąsą - bendravimas su galimu Dievu

Siekiamybė - patenkinantis pavyzdys, pamokymas įkvėpė mane daugiau reikalauti iš savęs

Nesamybė - neatsitikimas, sėkmės troškimas skatino atsidavimą - bendravimas su nesamu Dievu

Negalimybė - nepripažinimas skatino susitelkimą

Nesiekiamybė - nepasitenkinimas, beprasmybė skatino valią, supratimą

Parsiųstas iš http://www.ms.lt/sodas/Mintys/I%c5%a1gyvenimai20120717
Puslapis paskutinį kartą pakeistas 2012 liepos 17 d., 20:36