神的方向

Tai trys matai kuriais Dievas gali išeiti už savęs arba neišeiti.

Dievo kryptys išsako Dievo pradų nepriklausomybę.

• Trys protai savaip atsiremia į Dievo kryptis ir jas išreiškia: Pasąmonė pasižymi nepaneigiamumu, sąmonė pasižymi nešališkumu, sąmoningumas pasižymi besąlygiškumu.
• Tai sudaro trejybės ratą. Pasąmonė nepaneigiamumu neaprėpiama sąmoningumo besąlygiškumo neigimo, sąmonė nešališkumu neaprėpiama pasąmonės šališko nepaneigiamumo, sąmoningumas besąlygiškumu neaprėpiamas sąmonės nešališkų sąlygų.
• Nepaneigiamumas veda iš nieko į kažką. Nešališkumas veda iš kažko į betką. Bęsąlygiškumas veda iš betko į viską.

Šaltinis yra besąlygiškas, įsitraukimai yra nešališki, bendra svajonė yra nepaneigiama.

• Šaltinis yra besąlygiškas nes jisai yra pirm visų sąlygų.
• Įsitraukimai yra nešališki nes jie visi įsipaišo ta pačia akistata.
• Bendra svajonė yra nepaneigiama nes jinai suderina visus atsiskleidimus, kad jie vienas su kitu derėtų.

Kaip susiję įvairūs matai kaip Dievas išeina už savęs į save?

• from Unconditional to Conditional
• from Indefinite to Definite
• from Unbounded to Bounded
• from Unknown to Known
• from Complete to Incomplete
• from Sensitive to Insensitive
• from Responsive to Unresponsive
• from Unified to Ununified

They all seem defined from within the system, so how can they be relevant prior to any system? And then what motivates God to go beyond himself? In what sense is this Creation through Love?

Išėjimo už savęs būdai

• From the nullsome to the threesome: God goes beyond himself from the unbounded into the bounded, adding an ever new comprehensive perspective. God goes beyond himself through Understanding.
• From the threesome to the sixsome: Human goes beyond himself by experiencing shifts in perspective within the threesome, and in this way advances onward with the threesome. (God continues to go beyond himself, but separately). Human and God go beyond themselves separately through Self-understanding.
• From the sixsome to the sevensome: As human goes around the threesome a second time, this recurrence yields only a shift - a generalized shift. Human allows for a unity of shifts - both his and God's. Human and God go beyond themselves together through SharedUnderstanding (back and forth).
• From the sevensome to the eightsome: God allows for a unity of perspectives - shared by him and human. Human and God have positioned themselves for this. Human and God go beyond themselves mutually through GoodUnderstanding.

We may consider these as track that get bundled together:

• Veiksmas +1 There is one track, God going beyond himself from the unbounded into the bounded.
• Veiksmas +2 There are two tracks, the first as above, and the second in which human goes beyond himself by making a shift in the threesome.
• Veiksmas +3 There are three tracks, the first two as above, and the third is a general shift (a unity of shift) that arises when the threesome starts to recur.
• Veiksmas +0. There are four tracks (?), the first three as above, and the fourth is their unity, making for a general perspective (a unity of perspective), and thus acting as +0.

Trys matai grindžia požiūrio lygtį - pirma gerumą, paskui gyvenimą ir galiausiai amžiną gyvenimą. Tad pirma iškyla narys sąlygose, toliau dvasios sutapimas su nariu, galiausiai suvokimas - dvasios atskyrimas. Tai apibrėžia vienybę, dvejybę, trejybę, tad trejybės ratą, kaip atrodo Dievui. O ketverybė nusako asmens sąlygas santvarkoje, ir ja asmuo žengia gilyn trejybės ratu, tad keturiais lygmenimis kolei sugrįžta į pradžią, taip kad išsiritulioja ketverybė.

Neišėjimas už savęs į save

• Apibrėžimas - santvarka išsako, koks Dievas yra, taip kad jam nereikia išeiti už savęs, nes jis jau yra.

Dievo kampai: Dievo ir jo tyrėjo tapatumo raiškos

• Dievas reiškiasi tyrėjui. Kartu reiškiasi jų tapatumas.
• Dievo kampais prielaidos grindžia aplinkas

Šie lygmenys grindžia nulybės atvaizdus, ketverybės lygmenų neigimus: tiesą, betarpiškumą, pastovumą, prasmingumą.

Nepaneigiamumas ir paneigiamumas

• Pirmiausia, Dievo savęs įrodymu, Dievas yra paneigiamas, visgi išaiškėja, Dievas nepaneigiamas.
• Paneigimu, Dievas yra aplinkoje.
• Šlovės pagrindas yra nepaneigiamumas. O nepaneigiamumą plėtoja paneigiamumas, kuris sudalyvauja įrodymu prieštaravimo būdu.
• Betarpiškumas.
• Dievas tyrimu yra ir netgi yra būtinas.
• Dievo tyrimas: Šlovės patikrinimas, ar šlovė atitinka Dievui, tiesos ieškojimas
• Dievo savęs įrodymas vystosi dvigubu kampu, dviem takais, tad grindžia dvejybę.
• Nepaneigiamumas / paneigiamumas grindžia Dievo savęs įrodymą kaip Dievo prielaidą.
• Nepaneigiamumo pirminis atsakymas paneigiamumu pakeičiamas klausimu, kurį atsako tas pats nepaneigiamumas.
• Dievo įrodymas išsako veiksmais, jais apibrėžia, ką reiškia, kad jis yra net ir kai jo nėra.
• Dievo įrodymas yra pamatinė simetrija (pasikeitimas be pasikeitimo): Dievo buvimas pasikeičia, visgi Dievo buvimas nesikeičia.
• Pirmapradis Dievas tiria ar jisai būtinas, ar jisai būtų jeigu jo nebūtų?
• Pirmapradis Dievas išskiria dvi galimybes:
  • Jeigu jisai yra, tai jis yra.
  • Jeigu jo nėra, tai jisai vis tiek yra. Juk jisai Dievas.
• Paneigiamumas išskiria dvi galimybes: Dievas yra arba Dievo nėra.
• Išsiskiria du kampai, Dievo ir žmogaus.
  • Dievas (Dievo būtinumas) yra pirmasis bosonas, žmogus (Dievo nebūtinumas) yra antrasis. Antrasis prilygsta pirmajam, tad Dievas yra būtinas.
• Nepaneigiamumu Dievas yra būtinas.
  • Tyrimo akstinas yra Dievo būtinumas ar nebūtinumas.
  • Dievas sau yra nebūtinas. Išsūkis Dievui ir jo tyrimo išdava: Dievo nebūtinumas
  • Būtent žmogui Dievas yra būtinas. Iššūkis žmogui ir jo tyrimo išdava: Dievo būtinumas.
  • Užtat Dievo savęs įrodymu atsiveria žmogaus galimybė, išsiskiria akistata ir darna.

Besąlygiškumas ir sąlygiškumas

• Toliau, gyvenimo lygtimi, asmens kryptinga aplinka yra sąlygiška, betgi Dievas besąlygiškai yra asmens laisvai renkamas.

Tyrimas

• Dievui visko prasmė yra tyrimas. Tyrimas yra išėjimas už savęs. Tyrimas skiria atsakymą ir klausimą, tad atveria išsivystymą, amžiną gyvenimą, santykį tarp Dievo ir gerumo.
• Dievas yra bet kokio tyrimo sąlygos.
• Besąlygiškumu Dievas yra galimas (kaip sąvoka).

Gyvenimo lygtis - Dievo pažinovo prielaida

• Gyvenimo lygtis sieja Dievą, gerumą, jų sutapimą - gyvenimą ir jų atskyrimą - amžiną gyvenimą.
• Gyvenimo lygtis apima Dievo pažinovo (asmens) prielaidas.
• Besąlygiškumas / sąlygiškumas grindžia gyvenimo lygtį kaip vertintojo prielaidą. Tai pažinovo aplinkos prielaida. Tai asmens prielaida, nes asmuo yra pažinovas aplinkoje. Iškyla požiūris, sandara, savastis, į kuriuos įeina Dievas, išeidamas už savęs.

Asmuo - Dievo pažinovas

• Gyvenimo lygtis tuomi grindžia asmenį, kuriam Dievo būtinumo klausimas yra tuo tarpu neišspręstas. Užtat asmeniui amžinas gyvenimas yra esminė galimybė.
• Besąlygiškumu žmogaus akimis iškyla amžino gyvenimo galimybė.
• Prasmingumas - žmogaus pasirinkimas tarp Dievo ir savęs.
• Asmenys atsiremia į gyvenimo lygties taškus - Dievas iš Dievo taško, Aš iš gerumo taško, Tu iš gyvenimo taško, Kitas iš amžino gyvenimo taško.
• Gyvenimo lygtis grindžia keturių asmens lygmenų išskyrimą, tad atsiranda keturi gyvenimo lygties klodai, ir toliau Dievo šokyje Dievas, Aš, Tu, Kitas yra Dievas.

Sutapimu (bosoniškumu) ta pati dvasia pasipildo reiškiniais: pirmu - Dievu, antru - gerumu, trečiu - gyvenimu, ketvirtu - amžinu gyvenimu.

• Dievas yra savaiminis
• Gerumas sutampa su Dievu tačiau išsiskiria sąlygomis ir savybėmis. Gerumas yra sąlygose, tuo tarpu Dievas yra besąlygiškas. Tad skiriasi Dievo ir gerumo savybės. Gerumas yra besąlygiškumas sąlygose, tad plačiau pasižiūrėjus, už sąlygų, gerumas prieštarauja sau, tuo tarpu siauriau pasižiūrėjus, sąlygose, gerumas yra nuoseklus.
• Gyvenimu sutampa Dievas ir gerumas. Gyvenimu Dievas ir gerumas yra savarankiški tačiau visaip sutaria jų bendroje apimtyje, tad sąlygose.
• Amžinu gyvenimu Dievas ir gerumas skiriasi, o taip yra už sąlygų, nes Dievas yra besąlygiškas, nevaržomas sąlygų, Dievas yra daugiau nė gerumas.

Sutapimas grindžia nesutapimą

• Bosoniškai joks reiškinys (Dievas) tampa pirmuoju reiškiniu (gerumu). Ir toliau, joks reiškinys (Dievas) tampa antruoju reiškiniu (gyvenimu). Ir toliau, joks reiškinys (Dievas) tampa trečiuoju reiškiniu (amžinu gyvenimu). Amžinas gyvenimas grindžia fermionišką požiūrį.
• Gyvenimo lygtis sieja tapatumą (bosoniškumą) ir atskirtumą (fermioniškumą). Tapatumas yra Dievo esmė, o atskirtumas yra raiškos esmė.
  • Požiūris sieja bosoninę dvasią, išeinančią už savęs, su fermioniniu kampu, iš kurio matoma.
  • Bosoniškumas yra dvasios ypatybė, kad viskas gali sutapti. Bosoniškumas išeina už savęs į fermioniškumą, kuriuo viskas paskirai išgyventa. Žmogui tenka rinktis ar gyventi savo paskira padėtimi įprastą gyvenimą ar gyventi bendrąja dvasia, atsisakydamas savo paskirumo ir paskiro gyvenimo.
  • Dvejybės atvaizdas Ar lygmenyje išskiria tapatumą ir skirtumą.
  • Tiesa derina tapatumą (ji tapati sau ir atvira visakam) ir atskirtumą (jinai atskirta nuo netiesos, kuri netapati sau ir neatvira).
• Sąlygiškumas vis šalina besąlygiškumą, tačiau besąlygiškumas vis naujai iškyla, taip kad galiausiai sąlygiškumas pats yra besąlygiškumas.
• Besąlygiška meilė atsisako savęs, sąlygų.
• Besąlygiškumo sąlygos susistato požiūrio lygtimi. Tad požiūrio lygtis išsako paskiro požiūrio vidinį susistatymą, o asmenų ketverybė išsako paskirų požiūrių tarpusavio ryšius. Tad tai panašu į kategorijų teorijos plėtojamą ryšį tarp vidinių sąvybių ir išorinių santykių. Iškyla sudūrimo ir asociatyvumo klausimai. Kokios vidinės savybės atitinka išoriniam sudūrimui ir išoriniam asociatyvumui: (požiūris į požiūrį) į požiūrį lygu požiūriui į (požiūrį į požiūrį)? Ir kada asociatyvumas galioja?
• Besąlygiškumo supratimas išskiria įvairias supratimo galimybes, ką reiškia besąlygiškumas.
• Viską pažįstame per sąlygas. Sąlygos sąlygoja dalinį pažinimą, tam tikros apimties žinojimą ir nežinojimą. Sąlygos sąlygose leidžia suvokti tai, kas už sąlygų, kas besąlygiška.

Nešališkumas ir šališkumas

• Toliau, Dievo išsiskleidimu, paneigimo aplinka yra kryptinga, tad yra paskiro asmens šališkumas, tuo tarpu Dievas kiekvieną įtraukia nešališkai.
• Nešališkumu ištakos, akistatos, darna apima Dievo savęs įrodymo prielaidas.
• Nešališkumu pirminis nepaneigiamas atsakymas virsta klausimu. Darna prakalba atsakymu. O akistata šališkai išgyvenamas tyrimas.
• Šlovei reikalingas patikrinimas, tyrimas, tad nešališkumas. Šlovė iššaukia tyrimą. O nešališkumą plėtoja šališkumas, kuris sudalyvauja akistata ir toliau darna.
• Dievas save įrodo, ir būtent kam, visiems, tad plėtoja visus ir kartu savo galimą ryšį su jais.
• Pastovumas - liudytojo, pažinovo pažinimas pažintojo.
• Viskas išplaukia iš Dievo tyrimų ir žmogaus tyrimų.
• Nešališkumas / šališkumas grindžia ištakas, akistatą, darną kaip Dievo savęs įrodymo prielaidą. Jos yra įrodymo vertintojo, jo eigos liudytojo, pažinovo, paskiros galimybės prielaida. Nešališkumas virsta šališkumu, o šališkumai suderinami.
• Nešališkumu Dievas yra tikras.
• Nešališkumu Dievo akimis plėtojasi amžinas gyvenimas. Dievas grindžia tyrimą, jo laikosi, numano, kuo jisai baigsis, būtent amžinu gyvenimu, kuriame Dievas išlieka.
• Toje pačioje eigoje, tame pačiame pasakojime, sutelpa ta pati dvasia tris kartus, bosoniškai:
  • Yra pirmoji, ištakos dvasia.
  • Ją tęsia antroji, akistatos dvasia.
  • Jas išbaigia trečioji, darnos dvasia, kuria suderinamos viena ištakos dvasia ir visos įmanomos akistatos dvasios.
• Tai išreiškia Dievo, gerumo ir gyvenimo santykį.
  • Ištakos juos išsako Dievo atžvilgiu, kaip Dievas įrodo save išeidamas už savęs.
  • Akistatos juos išsako gerumo atžvilgiu, kaip gerumas renkasi Dievą vietoj savęs.
  • Darna juos išsako gyvenimo atžvilgiu, kaip gyvenimas suderina gerumą paskirume ir Dievą bendrume.

Kiekvienu atveju suderinamas, tad gyvenimas, yra užtikrintas. Užtat amžinas gyvenimas neišsakytas bet tiktai įžvelgtinas iš visos kryptingos eigos.

• O akistatos dvasia susikalba su daugybe asmeniškų, fermioninių požiūrių, galimybių, žmonių.

Dievo krypčių eilės tvarka

• Laikas išsako paneigiamumą nes keičiasi dabartis. Erdvė išsako nepaneigiamumą nes riba lieka riba.
• nešališkumas-šališkumas ketverybės atvaizdai
• nepaneigiamumas-paneigiamumas penkerybės atvaizdai
• besąlygiškumas-sąlygiškumas šešerybės atvaizdai

Besąlygiškas, šališkas, nepaneigiamas (bendras), pavaldus požiūris kyla išverčiant Dievo požiūrį jo trimis kryptimis:

• Iš besąlygiško į sąlygišką, toliau
• Sąlygiškas laikomas šališku, eina į nešališką
• Nešališkas laikomas nepaneigiamu - bendru, eina į pavaldų
• Pavaldus yra laisvas ir eina į laisvą - tai sutapimo taškas - savęs ir visų.

Tai sieja suvokimo lygmenis, Dievo kryptis ir požiūrio savybes.

Eilės tvarka: besąlygiškumas, sąlygiškumas, nešališkumas, šališkumas.

• Besąlygiškumas 0.
• Sąlygiškumas išplečia besąlygiškumą, sąmoningai suvokia trejybės ratą 3.
• Nešališkumas žiūri iš sąlygiškumo į besąlygiškumą, į lygtį X=X, jį supranta keturiais asmenimi, tai jų santykiai su nulybe.
• Šališkumas tai išverčia, veda iš besąlygiškumo į sąlygiškumą, asmenys išgyvena 4 apytakas.

Užrašai

• View
• Edit
• History
• Print

Įvadas #E9F5FC

Klausimai #FFFFC0

Tvirtinimai #CCFFCC

Mintys #FFFFFF

Kitų mintys #EFCFE1

Dievas man #FFECC0