Kviečiu išmąstyti ir puoselėti bendrystę ugdytis, bręsti, gyventi amžinai jau čia ir dabar.



Santrauka? FFFFFF

Pavaizdavimai? E6E6FF

Asmeniškai? BA9696

Darbai FFFFC0

Išsiaiškinimai D8F1D8

Duomenys? FFE6E6

Užrašai EEEEEE

Nuojauta? AAAAAA

Kitų mintys? ECD9EC

Dievas man? FFECC0

Mieli dalyviai! Visa mano kūryba ir kartu visi šie puslapiai yra visuomenės turtas, kuriuo visi kviečiami laisvai naudotis, dalintis, visaip perkurti. - Andrius




Rumors. “Where there’s smoke, there’s fire,” they say. On Tuesday, November 25, 1941, hundreds of Jews wearing the yellow patch (Star of David) were brought to the streets of the city. They passed by outside the ghetto along the barbed-wire fence that separated it from the town. Men, women and children, none of whom had any luggage. When they passed the ghetto fence, they asked those who were standing on the other side, where the Kovno ghetto was located. It was clear who they were, and it was also clear where they were being taken, surrounded by riflemen of the First Battalion of the Lithuanian Police under Air Force Major Kazys Shimkus’s command. On that day, 2934 Jews who had been expelled from Berlin, Munich and Frankfurt-am-Main were murdered at the Ninth Fort. Of these, 1159 were men, 1600 women and 175 children.


Some days before the Great Action, some two hundred prisoners of war were taken to the Ninth Fort, where they dug enormous pits on the western side of the fort. Head of the Gestapo in Kovno (Standartenf?hrer) SS Colonel Karl Jaeger ordered that all the prisoners be moved from the Ninth Fort to Kovno’s central prison – the “Yellow Prison.” On October 29, the Jews from the small ghetto were brought to the fort and held there throughout the night after the Great Action on October 28. Air Force Major Kazys Shimkus was responsible for moving the Jews from the small ghetto. Tens of columns of hundreds of men, women and children, as well as the elderly, stretched from the small ghetto all along Zemaiciu Street and Zemaiciu Road until the Ninth Fort. The cells in the large building did not suffice. Half of the expelled Jews sat in the fort’s courtyard under the open sky and shivered with the cold and dampness. They were given neither bread nor water. Eighty Gestapo men arrived at the fort, led by the chief Gestapo officer of Kovno, SS Colonel Karl Jaeger. They were accompanied by some fifty men of the first battalion of the Lithuanian police under Major Kazys Shimkus and his aide, Lieutenant Juozas Barzda. Jaeger ordered the two groups to take up the positions set aside for them. One section occupied posts all along the pits which had been dug there and placed heavy machine guns at these posts. Another section had to bring the Jews from the cells and the courtyard to the pits. A third section surrounded the fort from without, in order to prevent anyone from escaping. The commander of the Kovno prison, Ignas Veliavicius-Vylius, who was also responsible for the Ninth Fort, has provided the following account: “The Jews who were brought to the fort were not registered. Ten of those who escorted the Jews to the pits came to me from time to time in the courtyard of the fort and I would hand over groups of a hundred – men, women, children and the elderly, without being concerned with their family names. People were lined up in columns of four abreast and taken from the gate of the fort towards the pits. At a certain distance from the pits, they were told to take off their outer clothing and go towards the pits. They were then pushed into the pits and forced to lie down while being shot.


Saturday, October 4. From Broliu Street, adjoining the square, one could see what was happening in the small ghetto. At the same time, groups of armed Germans from the third company of the police and Lithuanian “partisans” from the first police battalion, arrived on the spot. They surrounded the small ghetto and began to evacuate the Jews from their homes and drive them towards Sajungos Square. There they were classified and sorted out by Captain Alfred Tornbaum and Lithuanian Air Force Major Kazys Shimkus. Those who possessed Captain Jordan’s artisan's certificates or documents from any workplace were assigned to one place together with their families. The remainder was expelled under heavy guard to Zemaiciu Road, towards the Ninth Fort. During the sorting process, the Germans set fire to the hospital for contagious diseases after bolting the windows and locking the doors, so that none of the patients or the doctors and personnel could escape. Sixty patients and the entire medical staff were burnt alive. The patients from the general hospital, Jews from old-age homes and the children from the orphanage were all brought to the Ninth Fort in trucks which were awaiting them for this purpose. On October 4, 1941, 1608 Jews were murdered in the Ninth Fort: 412 men, 615 women and 581 children.

https://docs.google.com/document/preview?id=1y3KFSGP1_lW7KXbEU7TsXMnUR3IO_Br6SM-p0itzLAU&pli=1 Also stationed in the Ukraine were the Eighth and Eleventh batallions, which were attached to the Twelfth batallion in Minsk, under Simkus and Impulevicius


As I read recent reports about a neo-Nazi parade in Vilnius, in honor of Lithuania's Independence Day, a pale gray face rose before my eyes. It was the face of my father Abraham Malnik, as he testified in U.S. federal court, about one of the largest single massacres of Jews that took place during the Holocaust.

On Oct. 28, 1941, the Jewish population of the Kaunas (Kovno) Ghetto - 30,000 men, women, and children - was forcibly assembled in Democracy Square. Under the command of Lithuanian Activist Front (LAF) Major Kazys Simkus and Nazi SS Major Helmut Rauca, partisan forces sorted the Jews into two groups.

Rauca stood like a conductor of a symphony at the end of the square, as the thousands walked towards him. With a flip of his wrist he would simply point right or left. Ten thousand people who were deemed unfit for work (the elderly, weak, and young children, like my father) were sent to the right side. To the right meant death.

Most of those not selected for work were forced together into the "small ghetto." Abraham's father Josef (my grandfather) was a fireman, with an armband resembling that of the Jewish police. This quirk of fate allowed Josef to escape the initial selection, and he subsequently slipped into the small ghetto by bribing a partisan.

Josef found his family waiting in line to board a truck, and managed to persuade a German officer to release his wife and his son, my father Abraham. The rest of Josef's family, including his mother-in-law, aunts, and cousins were taken that day to the Ninth Fort garrison on the outskirts of Kaunas, and murdered along with 10,000 other Jews, in what become known as "the Great Action."

Over the next three years, the 20,000 Jews not immediately killed continued living in the "large ghetto" working as slave labor. This population was gradually reduced through deportations to extermination camps. In 1944, after the last deportation, the entire ghetto was razed to make sure anyone hiding would be killed.

In March 1995, during the denaturalization hearing of a Lithuanian police battalion member responsible for the slaughter at the Ninth Fort in 1941, my father testified to what he witnessed. As I watched, his naturally ruddy face drained of all color, and a faraway look came into his eyes, as he gazed back into the haunted past.


On August 6, 1941 the First Battalion was split with the first, second and third companies merged to form the Second Auxiliary Police Battalion. Kazys Simkus remained in command of the first battalion while his deputy Antanas Impulevicius was promoted to commander of the newly formed Second Battalion, which was stationed in Sanciai a suburb of Kaunas. Captain Sapaga, a Woldermarist was appointed Impulevicius’ second in command. This was followed by the formation of the Third Battalion under the command of Captain Svilpa, and on August 25, a fourth battalion was formed with Captain Klimavicius as its CO. Three days later on August 28, the Fifth Battalion was formed under the command of Major Krisciunas.


At first the auxiliaries – the Schutzmannschaften – carried out pogroms against Jews in the villages, such as Jurbarkas and Simnas. As the German SS became more strategic about killing Lithuania's Jews, so too did the mobile and stationary auxiliaries. Indeed, by the end of 1941 – when most of Lithuania's Jews had been murdered – there were 15 auxiliary police units, each with four companies of 300 to 400 men. In 1941 and 1942, the 4th Lithuanian Auxiliary Police Battalion committed genocide against Jews and others in both Lithuania and the Ukraine. The 2nd later became the most feared of the battalions, the 12th Schutzmannschaften, which killed 30,000 civilians, many of them Jews, in Byelorussia in late 1941. The Schutzmannschaften later participated in the end stages of the Final Solution, guarding death camps and overseeing production-line murder at the gas chambers.

The 1st Battalion, meanwhile, committed extensive crimes against Jews in Kaunas and Vilnius before many of its members joined the 2nd and the 12th battalions. Among those on the most recent list of 22 suspects given to the Australian government, the LCSA records indicate five had been members of the 4th battalion, while four had been members of the 1st. Another nine were members of regular Lithuanian police units that were controlled by the German SS and which are known to have committed crimes against Jews.

But how do we know any of them came to Australia? We know because Zuroff cross-referenced the names of the policemen against the records of the International Tracing Service at the Yad Vashem Holocaust Memorial in Israel. The ITS, which aimed to track the immediate post-war movements of all European migrants, holds 15 million names. Where possible, biographical details of the Lithuanian suspects were matched against the ITS records which gave departure dates – and even the vessels boarded – of those heading to Australia and elsewhere.

All the suspects departed Europe for Australia between November 1947 and April 19, 1950, on a range of vessels, including the Wooster Victory, SS Goya, the Anna Salem, the General Stewart, the Nelly, Mossafari, the Fair Sea, the General Black, Dundalk Bay, Castelbianco, Svalbard and El Sudan. On arrival, most were transferred to a range of what were then known as Migrant Reception Centres, including the first and the biggest, Bonegilla, just outside Wodonga in north-east Victoria and which opened in 1947. That some of Australia's new guests could have been Nazi sympathisers or collaborators was no surprise at the time and was referred to often, publicly and privately, for many years before the federal government set up the SIU in 1987.

Down at the old KGB cells in Auku G, a woman behind the reception desk sells several books, most in Lithuanian, about the Soviet oppression of Lithuania. One book – Whoever saves one life ... The efforts to save Jews in Lithuania between 1941 and 1944 – stands out, not least because it is published in English. It includes correspondence dated March 11, 1977, from Matas Janusauskas, a Lithuanian migrant in South Australia, to a "compatriot".

"... in 1949, in the transit camp at Bonegilla a young Jew came up to a group of Lithuanians and said: 'Good afternoon, Captain Simkus, do you remember the time when you supervised the shooting of Jews? I managed to run away from the very edge of the ditch. I remember you very well.' I have to add that according to the narrator, Captain Simkus 'evaporated' from the camp the very same day."

Just like Captain Simkus, it seems the past also vaporised for the latest 22 suspects when they, too, arrived in Australia. Australia's Justice Minister Senator Chris Ellison told The Bulletin Australia had fully co-operated with the request from the Lithuanian government for information on the whereabouts of the suspects. He would not confirm which of them are still alive.


Immigrant Ships Transcribers Guild

SS Skaugum Departure Port: Naples Departure Date: 2 May 1949 Arrival Port: Melbourne - Australia Arrival Date: 31 May 1949


Before they arrived in Kaunas, Stahlecker and his adjutant SS Sturmbahnführer Horst Eichler made contact with Iron Wolf stalwarts Major Kazys Simkus and Bronius Norkus who had founded the ‘Voldemaras Partisans’ to harass the Russians. They came to the meeting wearing Lithuanian army uniforms and it was evident that they had assumed that the Germans would assign them to a military division. [40] Stahlecker reported that he saw straightaway that this would be a mistake. If partisans fought alongside German soldiers against a foreign power, it implied that they had been accepted as military allies – and thus as a ‘Lithuanian Army’ which could be used to legitimate a sovereign Lithuanian state.

Despite this, Stahlecker had little difficulty harnessing nationalist energies – for his own murderous purposes. He ferreted out ‘reliable elements’ that would do his bidding. Assisted by ethnic German Richard Schweizer, who spoke fluent Lithuanian, he side-lined Major Simkus and the Iron Wolf army faction and turned instead to radical journalist Algirdas Jonas Klimaitis, who was well known as a self proclaimed radical anti-Semite. Stahlecker authorised Klimaitis and a ‘Dr. Zigonys’ to recruit dependable types as auxiliary policemen. In his report, Stahlecker states: ‘Klimatis [sic] succeeded in starting a pogrom on the basis of advice given to him… in such a way that no German order or German instigation was noticed from the outside.’ (my italics) Stahlecker set his willing Lithuanian auxiliaries to work with breath-taking speed. Led by Klimaitis, the Lithuanian auxiliaries set fire to synagogues and houses in Vilijampolė, a suburb of Kaunas. They began plundering homes and shooting down Jews caught in the street: on the first night alone, some 1500 Lithuanian Jews were killed. On the second night – double that number.


K. ŠIMKUS (1908-1975)

Karo lakūnas, aviacijos majoras Kazys Šimkus 4 -osios eskadrilės vadas nuo 1938.11.23 iki Karo Aviacijos likvidavimo


Šimkus Kazys, majoras – sovietų okupacijos pradžioje karo aviacijos 2-osios bombonešių eskadrilės (4-oji eskadrilė) vadas; 1940 07 02 paleistas į atsargą; 1941 07 24 voldemarininkų surengto perversmo metu paskirtas TDA bataliono vadu; 1941 11 25 paskirtas ryšių karininku prie vokiečių 11-ojo rezervinės policijos bataliono vado; nuo 1941 12 05 – I LAD vadas; 1942 05 31 paleistas į atsargą; 1944 m. Vietinės rinktinės Kauno karo komendantas; 1944 m. rugsėjo pab. priimtas į Tėvynės apsaugos rinktinę, paskirtas į aviacijos grupę; 1959 m. gyv. Vokietijoje, Hamburge, mirė Australijoje.


Ant degančio lėktuvo sparno


Kai buvau 6-8 metų amžiaus vaikas, tėvas paskaitė laikraščio žinutę, kad kur tai pasauly (dabar neprisimenu) įvyko traukinio katastrofa, per kurią žuvo ir buvo sužeisti traukinio keleiviai, išskyrus vieną žmogų. Pasirodo, tas visaip nenukentėjęs keleivis nelaimės metu šaukėsi Šventosios Marijos pagalbos. Tas įvykis mane taip paveikė, jog aš nuo to laiko kiekvieną dieną meldžiausi į Švenčiausią Mariją. Per visą ne trumpą savo gyvenimą turėjau daug visokių pavojingų nuotykių -pergyvenimą: lėktuvais, motociklais ir autovežimais, ypač 14 metų tarnaudamas Lietuvos karo aviacijoje. Ir iš visų pavojų išeidavau mažai nukentėjęs arba visai sveikas. Visą laiką jaučiau kokią tai globojančią ranką iš aukščiau. Ar eidamas, ar važiuodamas, ar skrisdamas, kai tik galėdavau ir turėdavau laiko, meldžiausi į Šv. Mariją. Teisingai Šv. Bernardas sako, jog nuo amžių negirdėta, kad tas, kuris Šv. Marijos pagalbos šaukėsi, būtu buvęs apleistas - neišklausytas. 1928 m. rugsėjo 21 d. su eskadrilės vadu kpt. Pesecku (vėliau plk. ltn.) išskridome bandyti lėktuvą, kuris keletą metų stovėjo nenaudojamas angare. Paskraidę apie pusę valandos virš aerodromo, leidomės tūpti. Tuo laiku leidosi kitas lėktuvas, taigi mes pasukome nuo aerodromo miesto link. Aš žiūrėjau atgal, aerodromo pusėn, kada aerodromas bus laisvas tūpimui. Kai aš atsigrįžau į priekį, labai nustebau pamatęs kpt. Pesecką, kuris valdė lėktuvą stovintį ant dešinio sparno. Lėktuvas buvo dvisparnis. Pagalvojau, jei jis mane gąsdina, tai nebijau, bet jei išprotėjo, tai blogiau, nes mano kabinoje nebuvo antrų lėktuvo valdymo vairų. Bet tuo pačiu momentu pamačiau dūmus, kurie veržėsi į mano kabiną. Kai atsistojau, pamačiau, kad kpt. Pesecko kabina pilna dūmų ir liepsnos.Tada supratau, kodėl jis išlipo ant lėktuvo sparno. Tuo laiku lėktuvas buvo apie 300 metrų aukštyje. Tada dar mes skraidėme be parašiutų; Mūsų padėtis buvo visiškai be vilties išsigelbėt - išlikti gyviems. Kadangi lėktuvo variklis degė, turėjo užsidegti ir sprogti benzino bakas, susprogdindamas ir patį lėktuvą. Be to nevaldomas lėktuvas, kaip paprastai, turėjo įeiti į suktuką ir nukristi. Kai visa tai supratau, kreipiausi mintimis: "Švenčiausioji Marija, gelbėk!,, Kadangi dūmai ir liepsna vis daugiau ėmė veržtis į mano kabiną, tad aš nė nepajutau, kaip perlipau ant kairiojo lėktuvo sparno. Pasižiūrėjau žemyn, aplink: čia pat Kaunas, Nemunas ir pasaulis toks gražus, o aš dar toks jaunas (buvau 23 m.) ir jau turiu mirti. "Sveika Marija, gelbėk žūstantį, aš dar taip noriu gyventi... " ir stovėdamas ant sparno, laikydamasis už sparnų trosų, ėmiau melstis - kalbėti "Sveika Marija." Tuo laiku lėktuvas ėmė krypti. Kpt. Peseckas, priėjęs prie kabinos, norėjo paimti ranka už vairolazdės, bet ranką turėjo staiga ištraukti, nes viduje buvo liepsna. Ir taip, būdami tarp dangaus ir žemės, stovėdami ant degančio ir nevaldomo lėktuvo sparnų, mes laukėme mirties arba...stebuklo, nes jokia žmoniška priemonė negalėjo mums padėti išsigelbėti. Mačiau žemai aerodrome grupę žmonių -tai buvo lakūnai viršininkai ir draugai, kurie, būdami bejėgiai mums padėti, labiau jaudinosi, kaip mes, nes laukiančiam mirties nėra ko jaudintis. Bet lėktuvas, tai greitėdamas tai lėtėdamas (kalniukais), dideliu ratu suko kairėn -aerodromo link, visą laiką žemėdamas. Tada atsirado vilties likti gyvam, nes benzinas nesprogsta ir lėktuvas kol kas į suktuką neina . Nuo to laiko ėmiau nervintis. Toje dalyje aerodromo, virš kurio nešėsi mūsų degantis lėktuvas, buvo sugrėbta daug didelių kūgių šieno. Pamaniau, būtų puikus išsigelbėjimas, jei pataikyti iššokti ant kūgio. Ir toliau lėktuvas visą laiką žemėdamas suko kairėn, praskrisdamas aerodromą. Kai prasinešėm virš plento Linksmadvaris - Aleksotas, jau buvo visai žemai. Tuo laiku aš pagalvojau, kad kai prasinešim plentą, šoksiu, nes toliau buvo tvirtovės pylimas, tvoros ir pastatai. Bet mačiau tik kai sumirgėjo plentas ir...daugiau nieko neatsimenu. Pasirodo, lėktuvas, prasinešęs plentą, kairiuoju sparnu, ant kurio aš stovėjau, užkliudė tvirtovės pylimą ir iš inercijos, apsisukdamas 180 laipsnių, nukrito nuo pylimo apie 8 metrus aukščio. Aš buvau nusviestas apie 10 metru toliau nuo lėktuvo, o kpt. Peseckas - čia pat po degančiu lėktuvu. Jo laimė, kad čia pat netoli buvo Policijos Mokyklos raiteliai, kurie tuoj pat, lėktuvui nukritus, pribėgę ištraukė vadą iš po degančio lėktuvo. Aš sąmonės netekau nuo smūgio į žemę. Jokių sužalojimų neturėjau, jei neskaityti dešinio peties (ant kurio matyti kritau) sausgyslių ištempimą. Kpt. Peseckas apdegė rankas ir kojas, valdydamas lėktuvą. Lėktuvo benzino bakas, pasirodo, nesprogo, nes nuo karščio ištirpo cinuoti sujungimai. O į suktuką neįėjo, nes Peseckas savo kūno svoriu balansuodamas ant sparnų, kažkaip išvaldė lėktuvą. Lėktuvas buvo anglų gamybos "Sopwith", paimtas iš bolševikų kautynėse prie Jiezno, kur bolševikų lakūnai turėjo priverstiną nutūpimą. Šis aukščiau aprašytas įvykis buvo vienintelis toks atsitikimas pasaulio aeronautikos istorijoje. Tuo laiku visa Europos spauda aprašė šį įvykį.

L.Pesecko pasakojimas

Šaltinis: Plieno Sparnai Nr. 2-3 Čikaga 1971 El.publikavimui parengė: Nerijus Korbutas 2009


Kai kurie lietuvių savisaugos batalionai buvo panaudoti net žmonių žudynėse. Buvęs LLV vadovas Juozas Brazaitis (Ambrazevičius) 1985 m. gyvendamas JAV prisiminė: „[…]. Žudymo veiksmams buvo organizuoti specialūs lietuvių savanorių daliniai, vadovaujami vokiečių. […] į tokius dalinius buvo renkami vyrai, kurių giminės buvo rusų nužudyti ar deportuoti […]. Tačiau buvo atsitikimų, kad naikinimo veiksmams buvo paimta viešoji policija ar batalionai, kurie buvo skirti pagalbinei kariuomenės tarnybai, o ne eksterminacijai. Dėl to kai kur po tokios egzekucijos policininkai padavė raportus pasitraukti iš tarnybos (Marijampolė); kai kur bataliono kariai atsisakė šaudyti ir buvo patys sušaudyti (Vilnius); kai kur SD pareigūnai šaudydami buvo apsitaisę lietuvių karių uniformom (Šakiai); kai kur, siekdami nukreipti akis nuo vokiečių lietuviškom milinėm aprengtus karius filmavo egzekucijos metu; buvo net atsitikimų, kad duobėse pakasė ir butelius su šaudžiusių vyrų lietuviškom pavardėm“. Netikėti J. Brazaičiu nėra jokio pagrindo. 1953 m. vasario 12 d. tardomas KGB į klausimą, kokia antisovietinė organizacija formavo savisaugos batalionus, gen. št. plk. ltn. J. Jankauskas aiškino, kad jam „žinoma, jog Lietuvos nacionalistų partija (LNP), kuriai tuo metu vadovavo buvęs Lietuvos kariuomenės majoras Valerijonas Verbickas, suformavo tris batalionus, kuriuos daugiausia sudarė LNP nariai. Šie batalionai nuo kitų skyrėsi tuo, jog jie skaitėsi Ypatingos paskirties batalionais. Šiems trims batalionams vadovavo buvęs aviacijos majoras Kazys Šimkus. Ypatingos paskirties batalionai, vadovaujami mjr. K. Šimkaus, masiškai šaudė sovietinius piliečius Lietuvos teritorijoje. Be šių trijų batalionų, buvo suformuota dar 10 kitų, tačiau su šiais nei V. Verbickas, nei K. Šimkus nieko bendra neturėjo“. Tų pačių metų balandžio 2 d. KGB tardytojams tuo klausimu J. Jankauskas aiškino: „Gen. št. plk. ltn. A. Špokevičius jam (J. Jankauskui) jau pirmajame susitikime paaiškino, jog pagal susitarimą su vokiečiais numatoma formuoti daug batalionų, kurie vadinami pagalbiniais batalionais, arba savisaugos batalionais. Šie batalionai bus naudojami tiktai Lietuvos teritorijoje vidaus tarnybai ir jie sudarys pagrindą būsimai Lietuvos kariuomenei. Jam (A. Špokevičiui) nepriklauso pirmieji trys batalionai, kurie vokiečių okupacijos pradžioje šaudė sovietinius piliečius, kurie ir toliau lieka kaip spec. batalionai, kuriems vadovauja mjr. K. Šimkus“. Netikėti gen. št. plk. ltn. J. Jankausku taip pat nėra pagrindo. Keista, jog iki šiol į šį teiginį holokausto tyrinėtojai neatkreipė dėmesio. Mūsų manymu, jis dar kartą patvirtina faktą, jog naciai visaip stengėsi išnaudoti lietuvius savo tikslams, vienas iš kurių buvo „galutinis žydų klausimo sprendimas“. Tam jie pasinaudojo ir LNP narių, dar vadinamų voldemarininkais, paslaugomis. 1941 m. liepos 23 d. naktį į 24 d. aviacijos mjr. Jono Pyragiaus vadovaujama voldemarininkų (LNP) karininkų grupė surengė pučą. Jie pašalino Kauno karo komendantą plk. Jurgį Bobelį ir vietoj jo paskyrė savo šalininką kpt. Stasį Kviecinską. Teigdami, jog veikia su gestapo žinia, grasino LLV, buvo net suėmę L. Prapuolenį. Ypač aktyviai veikė pagarsėjęs nacionalistinėmis pažiūromis vienas iš LNP vadovų mjr. J. Pyragius. Tad informacija apie tris ypatingos paskirties batalionus, karo pradžioje suformuotus LNP iniciatyva ir buvusius vokiečių saugumo policijos SD žinioje, verta dėmesio.


1941 m. liepos 25 d. Lietuvoje buvo įvestas civilinis okupacinis vokiečių režimas, o kitą dieną TDA bataliono kariams uždrausta nešioti lietuviškas uniformas su lietuviškais ženklais. Vermachto Ostlando karo vado liepos 30 d. įsakymu visi lietuvių kariniai daliniai buvo perimti SS ir policijos vado Lietuvoje gen. mjr. Luciano Wysockio žinion. Tiesioginiu savisaugos dalinių vadu buvo paskirtas vokiečių rezervinės policijos 11-ojo bataliono vadas mjr. Franzas Lechthaleris. Iš septynių TDA 1-ojo bataliono kuopų Kaune rugpjūčio 7 d. buvo sudaryti du pagalbinės policijos tarnybos batalionai. 1-ojo bataliono vadu buvo paskirtas mjr. Kazys Šimkus, 2-ojo – mjr. A. Impulevičius ir po savaitės suformuoto 3-iojo – kpt. Antanas Švilpa.


The next day Gestapo staff and a special unit of ‘activists,’ commanded by major Kazys Šimkus, took hundreds of elderly, woman and children and shoved them into the overcrowded prison. Several days later, in November of 1941, there were more than 10,000 people in the Ninth Fort prison, half of whom slept outside in the courtyard of the prison.


Kommandeur: Oberst Andrius Butkknas 03.07.1941 – 24.07.1941 Major Kazys Šimkus 24.07.1941 – 00.00.0000 Hauptmann Norbertas Gasenas 00.03.1942 – 04.05.1942 DAO Hauptmann d. SchP. Kurt Edelmann


1928 m. rugsėjo 21 dieną skridimo virš Kauno metu užsidegė šio lėktuvo variklis, ir juo skridusiems lakūnui vyr.ltn. Leonardui Peseckui ir žvalgui ltn. Kaziui Šimkui (1905–1968) teko išlipti ant sparnų – liemenyje siautė ugnis! L.Peseckas, palaikydamas lėktuvo pusiausvyrą, balansuodamas kūno svoriu ant sparnų – sėkmingai nusklendė juo iki žemės, ir nors smarkiai apdegė, bet išgelbėjo savo paties ir skrydžio draugo gyvybę. Pažymėdamas drąsų poelgį Respublikos Prezidentas L.Peseckui be eilės suteikė majoro laipsnį.


Praėjus porai savaičių nuo okupacijos pradžios, 1940 m. liepos 1 dieną, iš aviacijos pašalinamas Karo aviacijos štabo viršininkas gen. št. plk. Juozas Rapšys ir Karo aviacijos dirbtuvių viršininkas inž. plk. ltn. Antanas Gavelis. Kitą dieną į atsargą paleisti plk. ltn. Edvardas Reichertas, ūkio viršininkas; gen. št. plk. ltn. Narcyzas Tautvilas, I grupės vadas; mjr. Kazys Šimkus, 4-osios eskadrilės vadas; mjr. Juozas Vaičius, 5-osios eskadrilės vadas; mjr. Zigmas Drunga, Karo aviacijos II skyriaus viršininkas; kpt. Aleksas Mariūnas, 2-osios eskadrilės lakūnas; kpt. Grigorijus Radvenis, 3-osios eskadrilės lakūnas, l. e. Zoknių dirbtuvių viršininko pareigas; kpt. Albertas Švarplaitis, III grupės žinių karininkas; kpt. Ernestas Vymeris, tiekimo skyriaus sandėlių viršininkas. Naikinant Lietuvos karo aviaciją buvo ne tik atleidžiami į atsargą karo lakūnai, bet ir grobiamas jos turtas.


Karo lakūnas, aviacijos majoras 1905-1968

Mjr. Kazys Šimkus gimė 1905 m. rugsėjo 9 d. Rygoje. Dar būdamas jaunuolis įstojo į Šaulių sąjungą ir dalyvavo Klaipėdos krašto išvadavime. Baigė „Saulės" mokytojų seminariją, o 1925 m. rugsėjo 7 d. baigė Karo policijos mokyklos VII laidą.

1926 m. rugsėjo 25 d., pačiam prašant, perkeltas į Karo aviaciją.

1927 m. balandžio 14 d. baigė Aukštųjų karininkų kursų Aviacijos skyriaus I laidą ir paskirtas į 4-ąją oro eskadrilę.

1928 m. rugpjūčio 21 d. patyrė šiurpią avariją: lėktuvas Sopwith lVi „Strutter" užsidegė ore. Kartu su eskadrilės vadu L. Pesecku išlipo ant sparnų ir balansuodami savo svoriu lėktuvą nukreipė į aerodromą ir išvengė mirtino smūgio į žemę.

1930 m. gruodžio 31 d. suteiktas I eilės karo lakūno vardas.

1931 m. vasarą vykdė užduotį kartu su ltn. B. Braziu - fotografavo iš 5 km aukščio Lydos ir Gardino rajonus. Grįžtant į Kauną, netoli Trakų 2 km aukštyje sustojo variklis. Teko avariniu būdu leistis į pievą Semeliškių apylinkėse. Lakūnai nenukentėjo, nors tūpiant lėktuvas apvirto.

1932 m. lapkričio 23 d. suteiktas kapitono laipsnis.

1936 m. gegužės 24 d. aviacijos šventės metu Kaune kaip oro žvalgas skraidė lėktuvu Ansaldo A.120, demonstravo, kaip devynių lėktuvų bombonešių eskadrilė bombarduoja didelius plotus, kaip ji veikia bombarduodama zenitiniais artilerijos pabūklais ir naikintuvais ginamą aerodromą.

1937 m. tarnybos reikalais komandiruotas į Angliją.

1938 m. lapkričio 23 d. pakeltas į majorus ir paskirtas 4-osios (bombonešių) eskadrilės vadu. Lietuvos karo aviacijoje skraidė 909 val. Sovietams okupavus Lietuvą,

1940 m. liepos 2 d. išleistas į atsargą.

1941 m. liepos 25 d. paskirtas Tautinės darbo apsaugos 1-ojo bataliono vadu, o rugsėjo 26 d. - Žaliakalnio pagalbinės policijos tarnybos dalinių įgulos viršininku.

Nuo 1941 m. lapkričio 25 d. - ryšių karininkas prie vokiečių 11-ojo rezervinės policijos bataliono.

1944 m. buvo įtrauktas į Tėvynės apsaugos rinktinės formuojamos aviacijos eskadrilės skraidančiojo personalo savanorių sąrašą.

1944 m. spalio mėn. pasitraukė į Vakarus, o 1949 m. su šeima emigravo į Australiją, apsigyveno Gelonge, vėliau Melburne, užsiėmė kontraktų sudarymų veikla. Įsitraukęs į LKVS „Ramovė" Melburno skyriaus veiklą, ėjo įvairias pareigas. Skelbė atsiminimus „Tėviškės aiduose" (1960 m. gegužės 25 d.) ir „Plieno Sparnuose" (1971 m., Nr.2-3.)-

Mirė 1968 m. birželio 10 d. Palaidotas Melburno Memorial parko kapinėse.

Apdovanojimai: Vytauto Didžiojo 5-ojo laipsnio ordinas, Lietuvos nepriklausomybės medalis, Garbės ženklas „Plieno Sparnai" (1935 12 31)

Nuotrauka, Kazys Šimkus, pirmoje eilėje, penktas iš kairės:


Naujausi pakeitimai

Puslapis paskutinį kartą pakeistas 2012 spalio 03 d., 13:03