Užrašai

Kviečiu išmąstyti ir puoselėti bendrystę ugdytis, bręsti, gyventi amžinai jau čia ir dabar.

Namelis

Andrius

Santrauka FFFFFF

Pavaizdavimai? E6E6FF

Asmeniškai? BA9696

Darbai FFFFC0

Išsiaiškinimai D8F1D8

Duomenys? FFE6E6

Užrašai EEEEEE

Nuojauta? AAAAAA

Kitų mintys? ECD9EC

Dievas man? FFECC0

Mieli dalyviai! Visa mano kūryba ir kartu visi šie puslapiai yra visuomenės turtas, kuriuo visi kviečiami laisvai naudotis, dalintis, visaip perkurti. - Andrius

Įranga

redaguoti

Pasmerktųjų gelbėtojai didvyriais nesijaučia

http://www.holocaustinthebaltics.com/2004[2000]BrandisauskasReviewOfLiekis.pdf

Kunigas Paukstys

http://www1.yadvashem.org/yv/en/righteous/stories/paukstys.asp

When the Germans occupied Lithuania, Father Paukstys began saving Jewish lives. He did not follow the footsteps of Archbishop Vincentas Brizgyz, head of the Catholic Church in Lithuania, who turned down the Jews' petition for help on grounds that this may jeopardize the Church's position or of Father Ignatavicius who held mass for one of the Lithuanian auxiliary police battalions that was deeply involved in the murder of the Jews. Paukstys did whatever he could: he provided false papers to the ghetto underground; helped Jews escape from the ghetto; hid them in his quarters and found places of shelter for them. His activity was criticized.

Pnina Tory told Yad Vashem: 'The very appearance of a man like Bronius Paukstys instilled in our hearts the hope that not all was lost, that not all men had turned to predator animals or cowards. That there are still people with morals and conscience, goodhearted and compassionate, and on top of that, gifted with a unique courage and urge to combat evil.'

ter his arrest, Masha Rabinowitz assembled other Jews and petitioned the authorities on his behalf, but to no avail. Pausktys was sent to Siberia, and returned only in 1956. He lived for another ten years, and died in 1966 at the age of 69.

Pirma savaitė

http://defendinghistory.com/honoring-the-rescuers/first-week-rescuers-of-lithuania

Knygos

http://holocaustinthebaltics.com/honoring-the-rescuers

http://books.google.com/books/about/Whoever_saves_one_life.html?id=OQtnAAAAMAAJ Whoever Saves One Life

diplomatai

Swedish diplomat Raoul Wallenberg, the Italian Giorgio Perlasca, Chinese consul-general to Austria Ho Feng Shan, and others also saved tens of thousands of Jews with fake diplomatic passes.

http://en.wikipedia.org/wiki/List_of_individuals_and_groups_assisting_Jews_during_the_Holocaust

Anton Schmid

http://auschwitz.dk/Schmid/Schmid.htm

In her book, "Eichmann in Jerusalem: A Report on the Banality of Evil," Hannah Arendt singled out the example of Sergeant Schmid as illustrating the lesson that "under conditions of terror, most people will comply but some people will not." She continued, "How utterly different everything would have been in Israel, in Germany, in all of Europe, and perhaps in all countries of the world, if only more such stories could have been told."

In Germany the honoring of army sergeant Anton Schmid on May 8, 2000, appeared particularly significant because his name replaced that of an army general, Günther Rudel, who fought in two world wars and had been held up as a hero and example in the first decades after World War II.

Many Germans have long clung to the notion that Nazi atrocities were not the work of the army but of Hitler's elite SS and fanatical death squads. Now the government decided to strip a Wehrmacht general's name from a base and, for the first time, identify a military institution with a soldier who saved Jews. As Rudolf Scharping, the defense minister, said:

"We are not free to choose our history, but we can choose the examples we take from that history. Too many bowed to the threats and temptations of the dictator, and too few found the strength to resist. But Sgt. Anton Schmid did resist ..."

Knygos apie Lietuvos žydų gelbėjimą

http://gintarinesvajone.lt/?p=6419

Teresė Birutė Burauskaitė. Tie, kurie gelbėjo 1941–1944. Žydų gelbėjimas Lietuvoj

 Liepa 18th, 2012 |  Author: Administratorius 

Leidinyje „Tie, kurie gelbėjo. 1941–1944. Žydų gelbėjimas Lietuvoje“ pateikiamas žydų gelbėtojų pavardžių sąrašas, sudarytas remiantis keliais informacijos šaltiniais: Yad Vashemo holokausto aukų ir didvyrių atminties instituto portale skelbiamais duomenimis apie asmenis, kuriems suteiktas Pasaulio tautų teisuolio vardas, apdovanotųjų Lietuvos Respublikos Prezidento Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi sąrašu, „A. Gurevičiaus sąrašais“, Viktorijos Sakaitės knyga „Žydų gelbėjimas Lietuvoje II pasaulinio karo metais“ ir Jono Rimašausko knyga „Žydų gelbėtojai“. Ši knyga – paminklas tiems, kurie rizikuodami savo ir savo šeimos narių gyvybėmis gelbėjo myriop pasmerktus žydus Antrojo pasaulinio karo metais.

Sušaudyti už žydų gelbėjimą

http://www.genocid.lt/Leidyba/4/viktorij.htm Viktorija Sakaitė. Žydų gelbėjimas

Kipro Petrausko šeimoje išliko Siuzi Pomerancaitė

Karo metais už žydų gelbėjimą grėsė įvairios bausmės. Jei žydus slėpęs asmuo išduotas valdžios atstovams aiškindavo, jog tai darė dėl pinigų, jam buvo skiriama trys mėnesiai kalėjimo. Tie gelbėtojai, kurie savo veiksmus motyvuodavo kaip kataliko gailestį žūstančiai gyvybei, buvo priskiriami partizanams ir jų šeimos sušaudomos kartu su mažamečiais vaikais, o ūkiai sudeginami arba perduodami įskundėjui.

Štai keli tragiški pavyzdžiai:

Vytas Vaitkus – už pagalbą žydams sušaudytas; Vytautas Žakevičius – už žydų slėpimą ir pagalbą jiems sušaudytas; Bronius Jocys – žuvo IX forte; Vytautas Kadzevičius – sušaudytas; Visa Kerzų šeima – sušaudyta; Antanas Koženauskas – sušaudytas; Jonas Miniotas – sušaudytas kartu su žydais; Petras Požėla – sušaudytas; Simonas Rimkevičius – sušaudytas; Jablonskių šeima– sušaudyta kartu su slėptaisiais žydais; Viduklės miestelio klebonas, mėginęs bažnyčioje paslėpti 30 žydų vaikų, sušaudytas kartu su jais; Juozas Rutkauskas – sušaudytas.

1996 m. lapkričio 18 d. dienraštyje „The Sydney Morning Herald“ rašoma: „Tarp Lietuvos žydų bendruomenės Juozas Rutkauskas buvo žinomas kaip Vilniaus Oskaras Schindleris“.

Kaip ir Schindleris, įamžintas knygoje ir filme už herojiškus veiksmus gelbstint lenkų žydus Antrojo pasaulinio karo metu, J. Rutkauskas slėpė žydus savo namuose ir padirbinėjo dokumentus; taip jis išsaugojo daugiau kaip 150 gyvybių.

1944 m. nacių okupantai jį nužudė.

J. Rutkauskui po mirties suteiktas „Teisingojo tarp tautų“ titulas – vienas žymiausių Izraelio valdžios apdovanojimų kitatikiams, kurie gelbėjo žydus nuo sunaikinimo.

Vilniaus sunkiųjų darbų kalėjimo archyviniame fonde yra žinių, kad Juodka Vytautas, Romualdo, 1941 m. gruodžio 12 d. buvo suimtas, uždarytas į Vilniaus sunkiųjų darbų kalėjimą ir 1942 m. sausio 31 d. perduotas Ypatingojo būrio žinion.

Saugumo policijos archyviniame fonde suimtų ir sušaudytų asmenų kartotekoje įrašytas Juodka Vytautas, gyv. Vilniuje, Domaševičiaus g. 6–9. Savo bute jis slėpė du žydų tautybės asmenis – Mirjam ir Izabelą (pavardės, tėvų vardai ir gimimo metai nenurodyti), pabėgusias iš geto. Už tai 1942 m. sausio 31 d. sušaudytas Paneriuose.

Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Gelbėtojų skyriaus archyve sudarytas daugiau kaip 2300 šeimų, Lietuvos teritorijoje gelbėjusių žydus, vardinis sąrašas. Jame nurodytos gelbėtojų pavardės, kur tuo metu gyveno šeima, kuo vertėsi, kiek buvo vaikų, gelbėtų žydų pavardės ar vardai, išgelbėtų žmonių skaičius. Jei žydų šeimai ar pavieniams asmenims nepavyko išsigelbėti, aprašomas jų ir gelbėtojų likimas.

Pagal dokumentuose rastus adresus, kaimynų liudijimus išsiuntinėta anketa, į kurios klausimus atsakė 887 šeimos.Gauta nemažai nuotraukų, prisiminimų, spaudos iškarpų, laiškų. Juos iš įvairių pasaulio šalių siunčia likę gyvi išgelbėtieji ir jų artimieji.

Sudarytas ir išgelbėtųjų vardinis sąrašas, kuriame apie 3000 pavardžių ir vardų, nurodoma, iš kur kilę išgelbėtieji, kur ir pas ką jie rado prieglobstį. Tačiau į tą skaičių neįtrauktos tokios informacijos kaip ši, išspausdinta „Atgimime“:

„Felikso Bugailiškio pastangomis 1941 m. liepos 16 d. iš Šiaulių kalėjimo buvo paleista daugiau kaip 200 žmonių, kurie buvo atsisakę vykti į getą, už tai SS areštuoti ir pasodinti į kalėjimą“.

Arba: „Profesorius Mažylis ir mokytoja Petronėlė Lastienė slapta gabeno iš Kauno geto mažamečius žydukus ir rūpinosi tolimesne jų apsauga ir globa“.

Tačiau yra ir tokios informacijos, kuria remiantis galima atsekti visą vienos šeimos gelbėjimo procesą. Pvz.: „Goldšteinų keturių asmenų šeimą iš Eržvilko gelbėjo Bronius ir Vanda Ambrazevičiai, Bandzinų šeima, Juškių šeima, Kriskių šeima, Pakutinskų šeima, Pocių šeima, Puišių šeima, Stirbių šeima, Sturonų šeima, Tarvainių šeima, Apolinaras ir Ona Žemaičiai“.

Gelbėjimą lėmė įvairios priežastys. Nuoširdžiai tikintys katalikai ūkininkai negalėjo ramiai stebėti, kaip žudomi kaimynai, gelbėti artimą jiems buvo šventa pareiga; inteligentija slėpė žydus, su kuriais kartu lankė gimnaziją, studijavo, dirbo. Dalis gelbėtojų tai aiškina tiesiog noru priešintis okupantų prievartai.

Iš žinomų mokytojų, gydytojų, advokatų, rašytojų, muzikantų, profesorių, tiesiog tarnautojų gelbėtojų sąraše yra 237 asmenys.

Gelbėtojų sąraše ir 120 kunigų, dvi kunigų seminarijos, keturi vienuolynai.

Visi kiti gelbėtojų sąraše – mažų Lietuvos miestelių gyventojai, paprasti kaimo ūkininkai, patys auginę duoną ir sugebėję dalytis ja su artimu.

Šį darbą norėtųsi baigti ištrauka iš Talmudo: „Teisuolių darbai – tai grūdai, kurie gali ilgai ir tyliai gulėti istorijos dirvoje, kol pajutę šilumą ir drėgmę, sukaupę savyje naujus sveikus syvus, pradeda dygti, žydėti ir nešti gausius vaisius“. Mums reikia tik atminti ir išsaugoti. Tauta gyva savo atmintimi.

Kunigai

http://www.genocid.lt/Leidyba/12/sakaite.htm Viktorija Sakaitė. Lietuvos dvasininkai – žydų gelbėtojai Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Gelbėtojų skyriaus archyve sudarytas daugiau kaip 2700 asmenų, Lietuvos teritorijoje gelbėjusių žydus, vardinis sąrašas. Jame visos žinios, surinktos iš įvairių šaltinių apie žmones, kuriuos mes vadiname gelbėtojais. ... Šiame sąraše – 159 dvasininkai. ... Daug kas skaitydami sąrašą gali nesuprasti frazės „padėjo gelbėti“. Tai reiškia, kad dvasininkai klebonijoje ar vienuolyne žydų neslėpė, bet jų patariami ir palaiminti tai darė parapijiečiai. Be to, jie aprūpindavo žydus fiktyviais gimimo metrikais ar krikšto pažymomis, rūpinosi materialine parama ar medikamentais. Už tai kunigai dažnai buvo įkalinami, siunčiami į koncentracijos stovyklas, nužudomi, daugelio likimas iki šiol nežinomas. Tai kun. J. Čepėnas, K. Dobrovolskis, D. Dundulis, K. Prialgauskis, K. Puleikis, L. Puzonas, vyskupai V. Borisevičius, P. Ramanauskas, M. Reinys ir daug kitų. ... Bendrame sąraše sekdamas vieno išgelbėtojo kelią suskaičiuoji 20 ir daugiau gelbėtojų. ... Štai ką apie savo išgelbėtoją kun. Bronių Paukštį rašė Rachilė Rosencveigaitė: „Brangus Tėve. Leiskite Jus taip vadinti, nes ar ne Jūs su manimi pasielgėte kaip tėvas? Kai aš tokia nelaiminga po daugel pergyvenimų pas Jus atėjau, argi manęs nepriglaudėte? Iš manęs nieko nereikalavote ir neklausinėjote. Jums buvo viskas suprantama. Jūs man tik pasakėte, kad pasilikčiau pas Jus, nusiraminčiau ir kurį laiką pabūčiau…“ ... JALBŽYKOVSKI ROMUALD, arkivyskupas. Vilnius. Viešai protestavo prieš žydų naikinimą. http://en.wikipedia.org/wiki/Romuald_Jałbrzykowski Well known is the protective role played towards the Jews by Archbishop Romuald Jałbrzykowski, at the time metropolitan bishop in Vilna [Wilno], and by Dr Ignacy Świrski, professor of moral theology at Stefan Batory University in Vilna, after the war Ordinary of Siedlce Diocese (died in 1968); it was of their will and with their knowledge that a great many refugees from the ghettos were hiding in ecclesiastical institutions and convents. Wartime rescue of Jews Andreas [Andrzej] Gdowski, priest of the famous Ostra Brama Church in Vilna, saved the lives of several Jews by concealing them in the house of worship. According to Hermann Adler, a Jewish poet who survived the Vilna ghetto, Father Gdowski, in addition to saving the lives of Jews, also took care of their spiritual needs by setting aside a well-camouflaged room in his church to be used by his “guests” as a synagogue. ... Several priests in Vilna [Wilno] delivered sermons admonishing their parishioners to refrain from taking Jewish property or shedding blood; eventually those clerics disappeared.

Vilnius

Antanas Poška, antropologas. Vokiečių okupacijos metais jis pradėjo dirbti bibliotekininku, 1944 m. A. Poška gelbėjo žydų tautybės autorių knygas. In June 1940, when the Soviets took over Lithuania, Poška was ordered to destroy the books that did not fit Communist ideology. A year later, with the German occupation, the authorities ordered the library to get rid of Jewish books in Yiddish and Hebrew. Poška did not obey either order and concealed over 1,500 items of printed material. During that period, Antanas also helped some of his Jewish acquaintances. For some time, he hid the Mucher and the Todes families in the library cellar. Antanas’s friend Akiva Gerszater, also an Esperanto specialist, was given a fictitious document with a Polish name stating that he was a library employee. That document enabled Akiva Gerszater to move around freely and protected him, for some time, against forced labor. When Akiva’s family was murdered with other Jews from the ghetto, he escaped and after several days went to Antanas for help. The latter hid his Jewish friend in his apartment, thus endangering his wife and little son. He protected Akiva for nearly ten months, until the return of the Red Army in mid-July 1944. http://db.yadvashem.org/righteous/family.html?language=en&itemId=4017005

Ona Šimaitė, bibliotekininkė O. Šimaitė patekdavo į Vilnios getą tvirtindama, kad turi atsiimti knygas iš žydų studentų. Ji įnešdavo maisto ir kitų daiktų, o išnešdavo vertingus istorinius ir literatūrinius dokumentus. 1944 m. naciai suėmė ir kankino O. Šimaitę. Po to ji buvo nugabenta į Dachau koncentracijos stovyklą, o iš ten perkelta į koncentracijos stovyklą pietų Prancūzijoje. Po išlaisvinimo liko Prancūzijoje. Her activity was concentrated in two main areas: she invested much effort in an attempt to preserve every vestige of Jewish culture, in particular the works of Jewish writers and poets, and she unhesitatingly initiated acts to rescue individual Jews. With the help of two friends, she developed a method of forging documents, which she provided to Jews. She also returned to Jews belongings they had left in the care of Lithuanian neighbors, which they could then use in exchange for food. She disregarded the fact that this angered many of these Lithuanians, who were reluctant to give up valuable goods and could have denounced her. In September 1943, on the eve of the liquidation of the ghetto, Šimaitė managed to smuggle an ill young woman, Tanya Sterntal, out of the ghetto, hid her in her home and nursed her back to health. She then found a hiding place for her in the library, where she stayed for three months until being moved elsewhere until the liberation. Šimaitė also took a ten-year-old Jewish girl out of the ghetto and, through an attorney, obtained papers certifying that she was her niece. In spring 1944, when the forgery was discovered, Šimaitė was arrested by the Gestapo and sentenced to death. Only after friends among the local intellectuals paid the Germans a large sum of money, was her sentence commuted, and she was sent to Dachau. Towards the end of the war, Šimaitė was moved to a camp in the south of France, where the Allies liberated her. After the war, she remained in France, worked as a librarian in Paris, and until her death in 1970, lived in abject poverty.

Šiauliai

Gražbylė Venclauskaitė, teisininkė From the time they fled the killing pit in the Rainiai forest, Eta Blank and her 14-year-old daughter Anike-Chana, of Telšiai, were exposed to endless dangers and numerous ordeals. After the two crawled out of the pit they came back to the Telšiai ghetto and several weeks later Eta saw, through the ghetto fence, her good acquaintance, Vladislava Vaičekauskienė. Vladislava promised to take Eta and her daughter out of the ghetto and managed to obtain a permit for them to work in her home. Vladislava lived with her husband, Jonas Vaičekauskas, and her married daughter, Janina Visockienė. When the German authorities ordered all Jews employed outside the ghetto to return to it immediately, the Vaičekauskases decided to continue hiding the Blanks, despite the risk involved in helping Jews. Blank and her daughter remained with the Vaičekauskas family until they were forced to leave after someone informed on them. Taking back roads they arrived in Šiauliai, where they met Stanislava Venclauskienė, a woman well known in the town, who had raised nearly 80 orphaned, abandoned children in her home. During the war years, Venclauskienė established a sewing workshop, where nearly 50 Jewish women were employed, thus providing for themselves and their families in the ghetto. With the help of her daughters, Gražbylė and Danutė, Venclauskienė sheltered Blank and her daughter in her home. Other Jews were hiding there, including Dr. Wolf Pesakhovich, Sofia Kozlovski and her father Josef, and two children from the Rubinstein and Grin families. Towards the end of the war, Blank fell gravely ill and chose to spend her last days in the ghetto. When it turned out that it was dangerous for her daughter to stay with the Venclauskas family, they decided that Gražbylė would take Chana outside of the town and legally adopt her. That step was taken, and Chana Blank spent the rest of the occupation under Gražbylė’s protection, far from Šiauliai. After the war, Venclauskienė and her daughter Danute immigrated to the USA. http://db.yadvashem.org/righteous/family.html?language=en&itemId=4043736 Vladas Drupas http://db.yadvashem.org/righteous/family.html?language=en&itemId=4014654

Vladas Požėla, kunigas When someone informed on her to the authorities, Fania Karnovski, a Jewish woman married to a Lithuanian, Liudvikas Aleksandravičius, was arrested shortly after the Germans occupied Kaunas, accused of possessing a revolver. Since the Jews of Kaunas had been interned in the ghetto, Fania, while in prison, tried to find someone who would help her after her release. A few months later, Juozas and Ona Ibenskas came to her aid by arranging for her to meet the priest, Vladas Požėla, who was determined to help the Jews. Požėla, who was a prison chaplain at a time, obtained false papers for Fania, and after her release from prison, she was moved, with the help of Lithuanian friends, to the town of Šiauliai. Here Fania found shelter in the cellar of the home of Paulina Aleksandravičienė, who was hiding two other young Jewish girls. Since it was complicated to hide three people, Aleksandravičienė enlisted the help of her friends Vanda and Antanas Samboras, and Juozas and Ona Ibenskas, whose homes served as alternative shelters for Fania, and other Jews. At the beginning of 1944, several months before Šiauliai was liberated, Fania was arrested and sent to the Stutthof concentration camp, which she survived. After the war, Fania (later Pentko) immigrated to Israel and corresponded with her rescuers. http://db.yadvashem.org/righteous/family.html?language=en&itemId=4017019

Jackus Sondeckis, ekonomistas On the eve of the German invasion of Lithuania, the economist Jackus Sondeckis was mayor of the town of Šiauliai and one of the leading activists of the Lithuanian Social-Democratic party. He was friendly with the Jewish lawyer, Samuelis Petuchauskas, his former deputy mayor in the municipality, and he also knew his wife, Marija, very well. In 1941, the Petuchauskas family moved to Wilno (Vilnius), and when the Germans occupied that town, Petuchauskas was murdered in July 1941, with 300 other Jews. In 1943, Marija and their 11-year-old son, Markas, managed to flee the ghetto with the help of friends from Šiauliai. At that point, Sondeckis learned that Petuchauskas had been murdered and that his widow and son had fled the ghetto, and he began seeking ways to save them. He met with Marija in Šiauliai and offered her shelter at his farm in the village of Šašaičiai, where his sister, Eugenija Kazlauskienė, lived with her husband, Juozas. The two Jews stayed on Sondeckis’s farm until the end of the German occupation, and were warmly received and well treated by the Kazlauskases. In times of imminent danger, the Kazlauskases were warned by their friends who served in the Lithuanian police, and they then moved the Jews in their care to an another shelter, until the danger passed. http://db.yadvashem.org/righteous/family.html?language=en&itemId=4017575

Stanislava Jakševičiūtė-Venclauskienė, aktorė

Vladimiras Zubovas, architektas

Danutė Čiurlionytė-Zubovienė, rašytoja

LietuvosŽydųGelbėtojai


Naujausi pakeitimai


Puslapis paskutinį kartą pakeistas 2012 rugsėjo 14 d., 03:28
Tweet