Iš Gvildenu svetainės

Mintys: 20180403KaipGyventi

Kaip gyventi?, Pasirinkimų malūnas?, Knyga, Dievas, Šešerybė, Gyvenimo būdas ir stilius

Amžinai bręsti ar šiaip gyventi? Šviesuolės ir tamsuolės

Pasirinkimų malūno apibrėžimas

Pasirinkimų malūnas išsako žmogaus būklę, tai yra, būtent bendro žmogaus - Mano būklę. O mūsų išgyvenimus ištisai nusako kryžkelės:

• Kodėl derėtų veikti: Ar renkamės šiaip gyventi ar gyventi amžinai?
• Ką derėtų veikti: Ar jaučiame ryšį su Dievu ar jo nejaučiame?
• Kaip derėtų veikti: Ar sukamės trejybės ratu?

Kiekvienu atveju renkamės ar šiaip gyventi, tai yra, tenkintis esamu gyvenimu, pasiduoti esamai santvarkai, ar amžinai bręsti jau čia ir dabar, nuolatos ugdyti save ir perkurti pasaulį.

Mano asmenininis išeities taškas - "viską žinoti ir tą žinojimą gražiai taikyti" - yra pasirinkimo malūno pagrindas. Užtat pasirinkimų malūnas yra visaregis. Tuo tarpu Dievo šokis išplaukia iš Dievo klausimo, ar Dievas būtinas?

Pasirinkimo malūno kilmė Dievo šokyje

Žmogus išgyvena Dievo šokį kaip trejybės ratą. Išgyvendamas Dievą, vieningumą (Dievo, asmens ar asmenų), jisai renkasi ar amžinai bręsti (išskiriant Dievą ir gerumą) ar šiaip gyventi (sutapatinant Dievą ir gerumą). Amžina branda jisai išgyvena nevieningumą, tad kurį nors Dievo klausimą ir atitinkamą sandarą. Jis tad gyvena dvilypiškai, Tėvu ir Sūnumi. O šiaip gyvendamas jis reikalauja, kad Dievas būtų geras, tad pripažįsta tiktai gerumą, gyvena "bloguoju vaiku" ir nevykdo Dievo tyrimo.

Toliau, amžinai bręstantis klausia, ar jisai turi ryšį su Dievu (kaip gerasis vaikas) ar jo neturi (kaip blogasis vaikas). Jeigu jį turi, tai nusileidžia jam, vykdo jo valią, pirmenybę teikia Tėvo požiūriui - sąlygiškam požiūriui, pavyzdžiui, artimo meilei. O jeigu neturi ryšio, tai pats save tikrina trejybės ratu.

Tad jeigu žmogus renkasi amžiną gyvenimą, jisai pats savo valia vykdo Dievo tyrimą, užtat atveria kurią nors nevieningumo sandarą. Tokiu būdu jisai savanoriškai žengia trejybės ratu. Tai trejybės rato įsisavinimas, jo išgyvenimas vidiniu požiūriu. Kitu atveju jisai tiesiog gyvenimo spaudžiamas žengti trejybės ratu. Jis gali atsisakyti, bet gyvenimas vis jį spaus toliau. Tai išorinis požiūris.

Pasirinkimo malūno eiga

• Renkamės: Amžinai bręsti ar šiaip gyventi?
• Jei amžinai bręsti, atsisakome savo požiūrio, pasipildome požiūriu - Dievo ar Kito.
• Sąmone vidiniu požiūriu įsisaviname išorinį požiūrį.
• Pajusti ar turime ryšį su Dievu.
• Jei turime ryšį su Dievu, puoselėti šviesuolių bendrystę kitus atjausti.
• Jei neturime ryšio su Dievu, savanoriškai pasitikrinti trejybe, tad su kitais sutapti.
• Pasąmone suskambame ir kaupiame dorybes.
• Jei šiaip gyvename, mus patikrins gyvenimas.
• Šviesuolės veikla gali išgelbėti tamsuolę.
• Dėkojame Dievui. Laisvėjame.

Sąmoningas pasirinkimas: Amžinai bręsti ar šiaip gyventi?

Kas patenkinta gyvenimu, tas šiaip gyvena, tamsuole. Šviesuolė jautresnė, užtat gyvesnė. Ją jaudina jos pačios ir kitų netobulumas, gyvenimo neteisingumas, Dievo ir jo gerumo nebūtinumas. Užtat ji gyvena amžinai, jau čia ir dabar, ir jokia mirtis iš jos neišplėš jos tokio nusiteikimo.

Tėvo dorovė - Kodėl derėtų veikti - Dievo vienumas

Tėvo dorovė yra rinktis gyventi amžinai vietoj kad šiaip gyventi. Tai yra mūsų "kodėl" - mūsų Dievas, kaip jį kiekvienas asmeniškai suvokiame.

Tėvo dorovė yra amžiną brandą puoselėti paklusimu, kaip Dievo vienumą, kad visiškai paklustų. Tėvo dorovę išsako: Teisingumas, paklusimas, žavesys, drąsa. Teisingumą grindžia Dievo nevienumas, tačiau jį įsisavindami, kaip paklusimą pripažįstame Dievo vienumą - žavesį kurį įamžiname drąsa, kuria pripažįstame ir išsakome Dievo nevienumą.

Paklusti (mąstau, ar nusistatau): gyventi vieningu Dievu (Dievas ir Aš esame viena)

• išsakyti savastį padalinimais
• Dievo branda: vieningumo sustatymas be sandaros; viengubas vieningumas (Dievas); išskirti pasitraukiantį Dievą Tėvą ir iškylantį Dievą Sūnų
  • apibrėžiamas Dievo pasitraukimas ir jo iškylimas, taip kad jų bendrumas yra +1

Šiaip gyventi	Amžinai bręsti
Gyventi žinojimu, sulaukimu, atsakymais, Dievu mūsų gelmėse	Gyventi nežinojimu, laukimu, klausimais, Dievu už mūsų
Įsijausti	Atsitokėti
Gėrio ir blogio pažinimas	Gyvybė
Gyventi mažėjančiu laisvumu, nelaisve.	Gyventi didėjančiu laisvumu, laisve.
Siaurinti galimybes gyventi, pajusti ir atsiliepti.	Plėsti galimybes gyventi, pajusti ir atsiliepti.
Nebrandinti savęs	Brandinti save
Gyventi mažesniu sąmoningumu (poreikių, abejonių, lūkesčių...)	Gyventi didesniu sąmoningumu (vertybių, lūkesčių, abejonių...)
Gyventi vienareikšmiškai	Gyventi dvireikšmiškai, papildomu požiūriu
Elgesys - elgtis	Dorovė - privalėti
Nesilaiko kelio, laikosi krypties, klaidų netaiso, taiso rečiau, nuklysta labiau, gyvena nekryptingai, kreipia dėmėsį papuolamai	Laikosi kelio, tikslina kryptį, taiso klaidas, taiso dažniau, nuklysta mažiau, gyvena kryptingai, kreipia dėmesį į savo dėmesį
Gyvent pasąmone - greituoju, nesąmoningu, sustabarėjančiu mąstymu, įpročiu, sandara	Gyventi sąmone - lėtuoju, sąmoningu mąstymu - dvasia.
Mokytis tik iš bėdos, atsitiktinai ir aklai. (Asilo girnomis.)	Auklėti save dėsningai.
Slopinti tai, kas tik nepatogu - poreikius, abejones, lūkesčius, vertybes - tuo pačiu bukinti sąžinę.	Išryškinti nepatogumus, pavyzdžiui, dvejonėmis, tuo pačiu ryškinti sąžinę.
Gyventi nevieningumu	Gyventi vieningumu
Gyventi paskiru, išsiskiriančiu žmogumi, asmenybe, kūriniu, savimi, savo patirtimi, gyvenimu, valia, požiūriu.	Išeit už savęs, gyventi vienu, bendru žmogumi, asmeniu, kūrėju, Jėzumi, Dievu, Dievo požiūriu.
Gyventi pasaulio tiesa, vienareikšmiškai.	Gyventi širdies tiesa, dvireikšmiškai.
Gyventi sąlygiška meile artimui, neigiamais įsakymais.	Gyventi besąlygiška meile priešui, teigiamais įsakymais.
Gyventi netroškimais, sąlygiškai, santvarkoje.	Gyventi troškimais, besąlygiškai, už santvarkos.
Gyventi viena galimybe. Rinktis.	Gyventi visomis galimybėmis. Nesirinkti.
Gyventi savimi, savatikslį gyvenimą. Laikytis savęs.	Nesitenkinti savimi, savo gyvenimu. Atsisakyti savęs. Išeiti už savęs. Vis pranokti save.
Tarnauti savo tikslui.	Tarnauti tiesiogiai kitam.
Savo valia mylėti tobulą.	Dievo valia mylėti netobulą.
Gyventi tamsuoliu, bloguoju vaiku. Blogasis vaikas nemato gyvenimo už savęs, už savo vienumo.	Gyventi šviesuoliu, geruoju vaiku. Gerasis vaikas gyvena už savęs, užtat gyvena nevienume.
Siekti laimės - tarnaujame jausmams.	Siekti ramybės - jausmai tarnauja mums.
Teisingumas	Malonė
Iš (pasaulio tiesos) teisingumo į (širdies tiesą) malonę	Iš (širdies tiesos) malonės į (pasaulio tiesą) teisingumą
Būti pasaulio valdomam.	Valdyti ir kurti pasaulį.
Gyventi išoriniais požiūriais: teisingumu, ištikimybe, pareiga	Gyventi vidiniais požiūriais: paklusimu, tikėjimu, rūpėjimu
Atidėti atsakomybę. Būti likimo malonėje. Blogasis vaikas kaip ir pats nesirenka, užtat gyvenimas jį verčia rinktis.	Prisiimti atsakomybę. Pačiam spręsti.
Raminti save: Viskas gerai, Dievas būtinai geras, aš būtinai tobulas, gyvenimas būtinai teisingas. Būti gyvenimo užkluptam ir priverstas auklėtis.	Save auklėti, augti sąmoningumu ir jautrumu, kad "Dievas nebūtinai geras, aš nebūtinai tobulas, gyvenimas nebūtinai teisingas". Bijoti Viešpaties.
Pas Dievą eiti verčiamas nuodėmių ir nelaimių.	Savanoriškai eiti į Dievą, su juo bendrauti.
Žiūrėti atgal į Dievą, besitraukiantį Tėvą, tad į baigtinybę, gyvenimą, pasekmes, mirtį, pragarą, Dievo pirmapradę būseną	Žiūrėti su Dievu, į beiškylantį Sūnų, į nebaigtinybę, Dievo pažadus, Dievo valią, amžiną gyvenimą, galimybes.
Sieti Dievą ir gerumą.	Atskirti Dievą ir gerumą.

Kaip vertinti?

• Gyvena tiesiogiai pasaulyje ar gyvena netiesogiai mintyse.

Sąvokų apibrėžimas

• Savastis yra tai, ką mes žinome, tai mūsų žinojimas, mūsų atmintis, mūsų atitikmuo, mūsų smegenys. Tai sandara, užtat dvasios aplinkybės. Tai mūsų galimybės išgyventi, pajusti ir atsiliepti.
• Dvasia išgyvena bendrai, sandaros tarpais, aplamai tarpu, žmogaus galimybe, Kitu.
• Žinojimas, tai mūsų savastis, atspindinti mūsų brandą. Taikyti žinojimą, tai jį išgyventi, tai bręsti, tai išmintis.
• Pasirinkimas (kaip antai, gyvenimo būdo pasirinkimas) yra vienumas nevienume.

Amžinai gyventi

• Augame nepriklausomais Dievo išsiaiškintojais, liudytojais ir šlovintojais.
• Branda, tai vis smulkesnis lygmenų išskyrimas tarp gerumo mūsų viduje ir Dievo už mūsų, taip kad tarp mūsų ir Dievo vis naujai stovi kitas. Tad vis tampa jautresnis, dalykiškesnis, gyvesnis mūsų santykis su kitu, vis didėja mūsų atjauta. Bręstame savyje suvokdami vis turiningesnėje visuomenėje, ją tuomi sukurdami. Jaučiame poreikį taisyti, puoselėti, vystyti šią mūsų įsivaizduotą, menamą visuomenę. Branda, tai dvasingos sandaros plėtra, šviesuolių bendrystės vystymas, tiesos įkūnijimas moksle, kad ji būtų prieinama.
• Gyventi, kaip Dievas gyvena, išeinant už savęs, ar gyventi šiaip sau, kokiais esame, savyje, tad atskyrime, pragare.
• Susivokti, jog išoriniai požiūriai netenkina: gyvenimas nėra teisingas; aš nesu ištikimas; Dievas nėra pareigingas (geras); gerumas turi kilti būtent mumyse.
• Ievos žodžiais: "ėjimas pirmyn", "tikėjimo vedimas pirmyn".
• Brandai tenka gyventi tarpe, gyventi kitu, koks žmogus galėtų būti, juo gyventi, jį pripažinti.
• Žmogui gyventi šešerybe, visais jos požiūriais, dorove, tai gyventi atvirais brandai, visaip pasiruošiusiems bręsti - o būtent Dievu bręstame, Dievu Tėvu, Dievu Sūnumi, Dievu Dvasia, tai Dievo raiškos.
• Suvokti, jog nežinome.
• Amžinas gyvenimas: "Dievas nebūtinai geras" - patirtis Englewood - amžinas gyvenimas vyksta ne po mirties, o vyksta jau čia ir dabar, kaip mes renkamės - amžino gyvenimo esmė yra, kad manyje yra gera sėkla
• Amžinai bręsdami išskiriame (ką, kaip, kodėl) veikiame ir (ką, kaip, kodėl) galėtumėme veikti. O šiaip gyvendami to neišskiriame, tiesiog gyvename toliau.

Augti sąmoningumu

• Sąmoningumas - ketverybė - Dievo troškimus išplečiantys netroškimai - atitinkantys sąmoningumo lygmenis

Pastabos

• Nusistatydami, vykdydami ar permąstydami renkamės ar šiaip gyventi ar amžinai bręsti.
• Kryžkelė gali būti sąmoninga ar nesąmoninga. Dideles atkarpas gyvename pagal scenarijų, tiktai tarpais būname laisvi.

Gyventi papildomu požiūriu

Šviesuolė pasirinkdama amžinai bręsti gyvena papildomais požiūriais, Dievo ir kitų.

• nuliniu (Dievu) ir septintuoju požiūriu (bendru žmogumi)
• gyventi širdies tiesa vietoj kad pasaulio tiesa
• geros valios pratimai - ramybė

Brandos eiga:

• Atsisakome savo požiūrio.
• Priimame naują požiūrį - bendro žmogaus - ir jo požiūriu taikome, išgyvename mūsų žinojimą.
• Tad taikome ir išplečiame mūsų žinojimą. Išmokstame, koks žmogus tai žinotų. Tampame tuo žmogumi, išpuoselėjame jo įpročius.
• Laikomės požiūrio. Visaregyje yra trys sandaros (Dievo trejybė, aštuonerybė, dešimt Dievo įsakymų) išsakančios sandaras sustatančias požiūrį, ką reiškia laikytis požiūrio.
• Panašiai, Dievas priima naują žinojimą - Dievo - išsiaiškinimo būdus, Dievo raiškas, visaregį, vieningumą ir jo sąlygas, viską. Tai Dievo atvaizdas, savastis, dorovė, atvirumas brandai.

Pasipildome požiūriu

• Pasipildome ir bręstame keturiais požiūriais: Dievo, Mano, Tavo, Kito. Tai teigiami įsąkymai. Jais palaikome išsiaiškinimą. Juos sieja šeši pokalbiai, tai neigiami įsakymai, nepaneigti požiūrių, išsiaiškinimų.
• Padalinimais atpažinti skirtingus požiūrius, vengti ginčų.
• Bręstame išsiaiškinimu. Juo gyvename klausimu, pasipildome požiūriu. Išsiaiškinimui reikalingas išėjimas už savęs, atsitraukimas nuo savo požiūrio, jo atsisakymas, kaip kad visaregiu. Dievui tai raiškos būdai, kurie visi reikalingi išsiaiškinimui.

Šviesuolė gyvena bendrai pasipildydama:

• vienu požiūriu, +1 nusistato. Suvokia mylintį Dievą kaip viengubą Tėvą. Suvokia, kad Dievas nebūtinai geras.
• dviem požiūriais, +2 vykdo. Suvokia mylintį kaip dvigubą Sūnų. Suvokia, kad jinai nebūtinai tobula.
• trimis požiūriai, +3 permąsto. Suvokia mylintį Dievą kaip trigubą Dvasią. Suvokia, kad gyvenimas nebūtinai teisingas.

Įsiklausome ir pajuntame ar turime ryšį su Dievu ar jo neturime

Sūnaus dorovė - Ką derėtų veikti - asmens vienumas

Sūnaus dorovė yra įsiklausyti ar turime ryšį su Dievu ar jo neturime, ir atitinkamai gyventi.

Dievas yra suvokimas Kodėl. Tad ką derėtų veikti priklauso nuo to ar mes žinome kodėl.

Sūnaus dorovė yra amžiną brandą puoselėti tikėjimu, kaip asmens vienumą, kad tvirtai tikėtų. Sūnaus dorovę išsako: Ištikimybė, tikejimas, meilė, viltis. Ištikimybę grindžia asmenų nevienumas, tačiau ją įsisavindami, kaip tikėjimą pripažįstame asmens vienumą - meilę kurią įamžiname viltimi, kuria pripažįstame ir išsakome asmens nevienumą.

Tikėti (nusistatau, ar vykdau): Gyventi vieningu asmenimi, bendru žmogumi, Kitu (Aš ir Tu esame viena)

• išsakyti brandos žingsnį atvaizdais ir aplinkybėmis
  • gyventi 12 klausimų: savo vertybe, klausimais, svajonėmis - tai brandos žingsnis aplinkybe
  • gyventi 6 pokalbiais, pertvarkymais: tai brandos žingsnis atvaizdu
• gyventi geru vaiku, šviesuoliu, nusileisti Dievui
  • didinti Dievo galimybes - atvaizdai išsako dvejopai (didėjimą ir apimtis)
• asmens branda: vieningumo sustatymas pirm sandaros; dvigubas vieningumas (Dievo buvimas, nebuvimas) išskirti blogąjį vaiką ir gerąjį vaiką
• Asmens sąlygos yra aštuonerybė.
  • apibrėžiamas Dievo išėjimas už savęs 4 tarpsniais - tiek Dievo nebuvimu, tiek jo buvimu - taip kad jie vienas kitą papildo ir jų bendrumas yra 0, nulybė
  • troškimai išsako brandos dvasią, o netroškimai išsako savastį.
  • 4 netroškimais, troškimais, septintuoju požiūriu. Gyventi išmintimi, gera valia, Dievo valia - tai plintanti branda savimi, tavimi, kitu.
    • Dievo valia - aštuongubu keliu: Tėve mūsų, šv.Petro raktais į dangų, Palaiminimais (trejybės dvasia - nusistatyti, vykdyti, permąstyti)
    • gera valia - lūkesčiais, gėrio kryptimis (dvejybės dvasia - Dievas ir žmogus)
    • išmintimi - dvejonėmis - maldos rūšys, kaip bendrauti su smurtingaisiais (vienybės dvasia - klausimu)
    • amžinu gyvenimu - tenkinimais, Aš esu (nulybės dvasia)

Valia (aštuongubu keliu, tad ir trimis kalbomis) patys sprendžiame ar turime ryšį su Dievu ar jo neturime.

Sūnus nusileidžia Tėvui

• Sūnaus ir Tėvo nesutarimas - Tėvas taip mylėjo pasaulį (tamsuolius), o Sūnus nesimeldžia už pasaulį, bet ne savo valia, o Dievo valia.
• Žmogaus dalinis tyrimas privalo atsiremti į Dievo visuminį tyrimą. Žmogaus, kaip vaiko, požiūris privalo derintis su Dievo, kaip tėvo, požiūriu, kaip kad pasiklydęs vaikas, kaip kad susikalbėjimu, kaip kad Tėve mūsų (4+4). Tai ir yra Dievo Sūnaus požiūris.

Gyventi geruoju vaiku. Šviesuolė atvira Dievui, tad pirmumą teikia gyventi turint ryšį su juo.

• Remtis išsiaiškinimais, kuriais atmetama tai, kas nereikalinga.

neturime ryšio su Dievu	turime ryšį su Dievu
esame neviena, atskirti	esame viena
daliniu vienumu, vykdome dalinį, sąlygišką tyrimą, atkarpėles, po truputį, žmogaus trejybės ratu	dalyvaujame amžiname, besąlygiškame, sąlygas plėtojančiame Dievo tyrime Dievo trejybe, ar Dievas mus visus pasieks?

• Nuliniu požiūriu gyvename Dievu
• Požiūriais 1-3 išgyvename ryšį su Dievu
• Požiūriais 4-6 išgyvename ryšio su Dievu neturėjimą
• Septintu požiūriu išgyvename Kitą.

Dviem skirtingais būdais išryškiname save: lyginame save su Dievu (tad, besąlygiškai, aš kaip toks, visa savo apimtimi) ir lyginame save su savimi (sąlygiškai, kiek aš skiriuosi nuo savęs, koks skirtumas).

• Pažinti save, kad galėtum atsisakyti savęs, išeiti už savęs
  • atskirti save ir Dievą
  • ištirti savo proto ribas
  • pažinti save, atsakyti 12 klausimų, jie aplinkybėmis apibūdina mūsų savastį, tuo pačiu, kaip galim išeiti už savę

Kai bendrauju su Dievu malda, tai esu asmenybė, paskiras žmogus. Ir jisai bendrauja su manimi būtent mano asmenybe, kaip aidas to, kas man asmeniškiausia, širdingiausia. Užtat jam be galo svarbu ko aš, kaip asmenybė, noriu, ką myliu. Ir būtent kaip asmenybė galiu mylėti visu kūnu, visu protu, visa širdimi, visa dvasia. O kai esu bendras žmogus, tada man ryšys su Dievu yra nereikalingas, tiktai jo globa, kad galėčiau gyventi trejybe, kad galėčiau atsisakyti savęs, išeiti už savęs. Užtat gerasis vaikas būtinai išeis už savęs kai nejaučia ryšio su Dievu, nes jisai tada gyvena bendru žmogumi. O blogasis vaikas turės įveikti save, savo asmenybę, savyje rasti bendrą žmogų, o tai labai sunku, ir baisu, ypač jei nejaučia Dievo globos.

Asmuo, tai veidrodis siejantis, atspindintis Dievą už mūsų ir Dievą mumyse. Mes savo veidrodį, savo asmenį, savo asmenybę taip išpuoselėjame jog atitiktų Dievas už mūsų ir Dievas mumyse. Sūnus žvelgia į Dievą už mūsų, o Tėvas žvelgia į Dievą mumyse. Pirmumą tenka teikti Dievui mumyse. Taip kad negalime mylėti Dievo nesuvaržę jo žiaurumo, nemylėdami artimo. Mūsų asmenų vieningumas tarpusavyje grindžia Dievo vieningumą. Lęšyje atsispindi ir sutampa Dievo (Tėvo) požiūris, klausimas ar jisai būtinas, ir Sūnaus atsakymas, kaip gyventi.

Jei turime ryšį su Dievu, tai gyventi jo požiūriu, vykdyti jo valią, plėtoti šviesuolių mokslą, kalbą, santvarką, bendrystę

Jeigu turi ryšį su Dievu, mylinčiu mus labiau, kaip mes patys mylime save, mylinčiu mus, kaip motina ar tėvas myli savo vaiką, tuomet, kaip Jėzaus malda "Tėve mūsų", deriname savo valią su Dievo valia, kad jisai mąstytų, verčiau kaip mes. Juk kada mums gręsia pavojus gyvybei, mes įsikimbame į savo gyvenimą. Betgi galime įsikibti į Dievo šlovę, kuri gali užtikrinti, kad mes prisikelsime, net jeigu numirtumėme. "Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas", mus moko Kristus. Verčiau Dievas yra, negu kad mes, juk kaip mes užtikrinsime, kad kaip kiekvienas tiki, taip ir bus? Verčiau Dievas veikia savo gera širdimi, slypinčią mumyse, juk mes tegalime jai gera valia atverti kelią. Tokiu būdu mes išryškiname Dievo raišką santvarkoje, kurioje gyvename. O Dievui rūpi pirmiausiai mylėti ne jį, o savo artimą. Užtat plėtojame sąvokų kalbą ir šviesuolių bendrystę, kurios gali ne tik šviesuolėms bet ir tamsuolėms išplėsti galimybes.

Savanoriškai įsisavinti

• Gyvenimo prasmė - šešerybė - išorinio požiūrio įsisavinimas vidiniu požiūriu - turint ryšį su Dievu.

Jeigu šviesuolė turi ryšį su Dievu, tada atskirti jų požiūriai. Išoriniai požiūriai išsako skirtumus tarp jų požiūrius, taip kad Sūnus (žmogus) teikia pirmenybę Tėvui (Dievui). Tai vyksta sandarose. Tokiu būdu iškyla vidinis požiūris, įsisavinantis išorinį požiūrį. Paklusnumas: dešimt Dievo įsakymu; tikėjimas: aštuongubu keliu; rūpėjimas: Dievo trejybe. Tai turėjimas gyvenimo tikslą. Įsisavinimu vyksta sąmoninga branda.

Kada šviesuolė turi ryšį su Dievu, tada ji atskirta nuo Dievo, tačiau gyvena amžinybe. Šviesuolė tada išskiria savo ir Dievo požiūrius, gyvena Dievo valia, gerbia jo pasitraukimą, gerbia pirmenybę tamsuolei. Šviesuolė tuomi ryškina mūsų visų atskirtumo pagrindą, būtent vieną iš trijų sandarų grindžiančių Dievo nevienumą (Ar Dievas būtinas?), asmens nevienumą (Ar aš būtinai tobula?) ir asmenų nevienumą (Ar gyvenimas būtinai teisingas?). Ji puoselėja bendrystės pagrindus, sąvokų kalbą, vertybių kalbą. Tai išskiria du požiūrius (Dievo ir žmogaus) kurie gali glūdėti viename požiūryje (Dieve - trejybėje), dviejuose požiūriuose (asmenyje - aštuongubiame kelyje) ar trijuose požiūriuose (asmenyse - dešimts Dievo įsakymų).

Mūsų valia myli tobulą, bet Dievo valia myli ir netobulą. Juk Dievas nebūtinai geras. Dievas išeina už savęs į santvarką. Dievas santvarkoje yra gerumas. Gyvenimas, tai Dievo gerumas. Bet amžinas gyvenimas, tai suvokimas, jog Dievas nevien santvarkoje, bet ir už jos. Amžinas gyvenimas, jau čia ir dabar, tai jautrumas, kad gyvenime yra begalę neteisybių, kurių Dievas dar neištaisė. Dar anksti liudyti, kad jisai suveiks, kolei mes patys liekam abejingi. Juk Dievo amžinas tyrimas, ar jisai būtinas, vyksta mumis, mūsų gyvenimais. Mumis paaiškės, ar jisai kiekvieną įtrauks, kiekvieną pasieks. Tuo tarpu žinome, kad Dievas nebūtinas, juk yra įstatymas, kurio mums turėtų pakakti, jei tik paklustumėme, kaip Jėzus. O kas nepaklūstame, galime tikėti Jėzų ir gyventi juo pavyzdžiu. O kas negali tikėti, gali tiesiog rūpintis visa tuo, kuo Dievas rūpinasi. Bet kas visakam abejinga, tas pasmerkta, ir mes visi kartu su ja.

Kai turiu ryšį su Dievu, tai nesu Dievas. Renkuosi Dievą (kad jis būtų, veiktų, mąstytų) vietoj savęs.

Kai yra ryšys su Dievu (21 raiškos), tai rinktis Dievą. Kai nėra ryšio su Dievu, tai tiesiogiai gyventi Dievu (trejybe).

Dvigubas požiūris iškyla veiksmu +3, kuriuo "pasaulis" įjungiamas ir tuo pačiu išjungiamas, taip kad jis sąmoningai išgyvenamas. Pasaulis įjungiamas Tėvo požiūriu ir išjungiamas Sūnaus požiūriu.

Gyvename itin lanksčiai, nuojauta, bendru žmogumi, pirminės sandaros rėmuose.

• Dievo sąlygos -> 3-bė. Asmens sąlygos -> 8-bė. Asmenų sąlygos -> 10 Dievo įsakymų. Daugelis asmenų, skirtingos plotmės: kūnui, protui, širdžiai, valiai.
• 4 lygmenys - mylinčiojo požiūriai - yra papildomi -1 (uždarant trejybės ratą), +4 arba +6. Tokiu būdu sudaromos sąlygos šešerybei

Dievo sąlygos yra trejybė.

• apibrėžiamas Dievo pasitraukimas ir jo iškylimas, taip kad jų bendrumas yra +1
• Dievo trejybė tai veiksmo pavyzdys.

Vieningumą pripažinti asmenyje, savyje. (Ištikimybė, tikėjimas, meilė, viltis).

• Suvokti, jog aš nebūtinai tobulas.
• Gyventi (Sūnaus) gera valia, ne pasirinkimais.
• Gyventi geru vaiku (malone, didėjančiu laisvumu), ne blogu vaiku (teisingumu, mažėjančiu laisvumu).

Puoselėti asmens vienumą. Puoselėti save, savo žinojimą, kartu ir Dievo savastį, jo žinojimą

• Įsisavinti išorinius požiūrius vidiniais požiūriais, įamžinti teigiamus jausmus dorybėmis
• Jėzaus palyginimų turiniais: ką randi, tą myli; kaip tiki, taip ir bus

Kai yra ryšys su Dievu, yra dvasia - tai išeiti už savęs į Dievą - rinkti Dievą vietoj savęs

• Atvirumas yra vieningumo sustatymas, atpažinimas ir atskyrimas (suprantančio, pasitraukiančio) Dievo Tėvo už mūsų ir iškylančio Dievo Sūnaus sandaroje, mūsų gelmėse. Sandara vyksta apibrėžimas. Renkamės ar gyventi dvasia, Dievo požiūriu.
• Veiksmai išsako brandą, vedančią iš vieno padalinimo į kitą padalinimą, atveriančią naują sandarą.
• Dievas Sūnus nusileidžia Dievui Tėvui. Tėvui rūpi netrukdyti išsiaiškinimui, o Sūnui rūpi vykdyti išsiaiškinimą, iškelti tiesą.

Trejybės rate neturime ryšio su Dievo požiūrio už sandaros, nes tas požiūris yra pačioje sandaroje, kiekviename naryje, taip pat globojantis mus, už sandaros. Kitais atvejais turime ryšį su Dievo požiūriu už mūsų, už sandaros. Bet kokiu atveju, mes save suvokiame trejybėje, tad tai yra trejybės atvaizdai.

Dievo trejybė	aštuonerybė	dešimt Dievo įsakymų	žmogaus trejybės ratas
būtinas, tikras, galimas	daiktas, eiga, asmuo	vienis, visybė, daugis	būti, veikti, mąstyti
be asmens - dvasia	asmuo	daug asmenų

Pasirinkti Dievo požiūrį vietoj savo požiūrio pirminėse sandarose

• Įsijungti į Dievą, jojo atsiskleidimą, kūrybą, savastį, brandą

dvasia	sandara	atvaizdai	esmė
poreikiai	abejonės	lūkesčiai	vertybės

Suvokimas-atskyrimas, kaip vienumo pagrindas.

paklusti	tikėti	rūpėti
teisingumas paklusimas žavesys drąsa	ištikimybė tikėjimas meilė viltis	pareiga rūpėjimas artimumas nuoširdumas
Tėvo dorovė	Sūnaus dorovė	Dvasios dorovė
Dievo branda	asmens branda	asmenų (bendrystės) branda
Dievo vienumas (be savęs)	asmens vienumas	asmenų vienumas
Dievą vietoj savęs	blogąjį vaiką vietoj gerojo	širdies tiesą vietoj pasaulio tiesos
Dievo valią vietoj savo valios	gerą valią vietoj pasirinkimo	išmintį vietoj betko
tenkinimai	dvejonės	jauduliai
poreikiai	gėrio kryptys	dvejonės
dešimt Dievo įsakymų	pamokslas nuo kalno	dorovės liūnas
nepaaiškina tiksliai ką, kaip, kodėl	paskiram žmogui	gyventi tarsi būtumėme viena

Puoselėti šviesuolių bendrystę

Šviesuolių bendrystės tikslas yra, kad visiems viskas rūpėtų. Vykdau, ar permąstau?

Dvasios dorovė - Kaip reikėtų veikti - asmenų vienumas

Dvasios dorovė yra amžiną brandą puoselėti rūpėjimu, kaip asmenų vienumą, kad visiems viskas rūpėtų. Dvasios dorovę išsako: Pareiga, rūpestis, artimumas, nuoširdumas. Pareigą grindžia asmenų nevienumas, tačiau ją įsisavindami pripažįstame asmenų vienumą - artimumą, kurį įamžiname atvirumu, kuriuo pripažįstame ir išsakome asmenų nevienumą.

Asmenų vienumo tikslas ir veikla yra puoselėti ryšį su Dievu ir kurti jį įkūnijančią bendrystę. Trejybės ratu tai veda į Dievo vienumą.

Puoselėti šviesuolių bendrystę

• Išvystyti sąlygas amžinai brandai, kad visiems viskas rūpėtų, kad galėtumėme pasąmone įsijausti ir vienas kitą pilnai atjausti, tuo pačiu samone atsitokėti, susiprotėti ir atsiliepti.
• Rūpi visais gyventi prasmingai, visais bręsti. Kartu su kiekvienu, nepaisant brandos lygio, patys vis naujai bręstame, patys gyvename visais savo brandos pakopomis.
• Rūpi gyventi bendru žmogumi, vienas už kitą galvas guldyti.
• Siekti giluminio susikalbėjimo, ne paviršutiniško. Nesitaikstyti. Mąstyti sąvokomis, savo vidine kalba, ne žodžiais.
• Susikalbėti vertybėmis ir klausimais. Ištirti tris kalbas ir jomis susikalbėti.
• Išvystyti mokslą, kaip pagrindą bendradarbiavimui.
• Dangaus karalystė, tai skurdžiadvasių brandos palaikymas, ko mažesniais žingsniais, kad būtų galima tikėti ko mažiau. Išmąstyti - tai apibrėžti mažą žingsnį - tai netrokšti.
• Melstis dviese trise, prašyti Dievo (maldų rūšys), išvystyti maldos mokslą.
• Suvokti jog Dievas nebūtinai geras, gyvenimas nebūtinai teisingas, tad atitinkamai grūdintis, sugebėti nors kiek priimti persekiojimą, nuoskaudas, vienas kitam atleisti.
• Atskirti širdies ir pasaulio tiesas. Gyventi širdies tiesomis, dviprasmiškomis, geros valios pratimais.
• Iššaukti Dvasią, jos plazdenimą. Pakaitomis įsijausti ir atitokėti.
• Besąlygišką tiesą padaryti visapusiškai apčiuopiamą ir prieinamą.
• Gyventi pavyzdžiais, atvirai.
• Gyventi bendru žmogumi, asmeniu, tad įsakymu, esme, vieningumu, išeiti už savęs, už savo patirties, būnant su kitais, taip plėsti save, būti viena su Dievu ir kitais, gyventi Dievu. Puoselėti asmenų vienumą.

Valia (aštuongubu keliu) susigaudome ar turime ryšį su Dievu ar jo neturime. Kada yra ryšys su Dievu, mes galime gyventi ne tik valia, bet ir širdimi, protu ir kūnu, nes kiekvienu atveju galime atsiremti į Dievą.

• Gyventi nuliniu požiūriu (troškimais, branda), septintu požiūriu (tarpu, Kitu), taip pat dėsnius (netroškimus, savastį) taikyti ryšium su Dievu, ne pasauliu
  • Dievo valia (Kitu) - aštuongubu keliu: Tėve mūsų, šv.Petro raktais į dangų, Palaiminimais (trejybės dvasia - nusistatyti, vykdyti, permąstyti). Gyventi Dievo valia, ne savo valia.
  • gera valia (Tavimi) - lūkesčiais, gėrio kryptimis (dvejybės dvasia - Dievas ir žmogus). Gyventi gera valia, ne pasirinkimais.
  • išmintimi (Manimi) - dvejonėmis - maldos rūšys, kaip bendrauti su smurtingaisiais (vienybės dvasia - klausimu). Gyventi (Dvasios) išmintimi (Dievo žinojimu), ne betkuo (savo žinojimu).
  • amžinu gyvenimu (Dievu) - tenkinimais, Aš esu (nulybės dvasia). Gyventi amžinu gyvenimu, ne kūno gyvybe.

Sandarų pagrindu

• išskirti teigiamus įsakymus (mylėti Dievą) ir neigiamus įsakymus (mylėti artimą)
• gerbti skirtingas plotmes: kūno, proto, širdies, valios
• Tu ir Kitas esame viena
• keturgubas vieningumas (Dievo išėjimas už savęs)
• vieningumas tveriamoje būklėje, meilėje
• apibrėžiamas tarpas tarp Dievo išeinančio už savęs ir Dievo atsiradusiame savyje (mane) - apibrėžiamas Dievo buvimas ir jo nebuvimas ir jų skirtumas. Jų bendrumas bene -1.

Dorovės liūne

• Nedaryti blogo, bet vardan to, daryti gerą.

Kai yra dvasia, ryšys su Dievu - tai atvirumas yra vieningumo sustatymas - tai atskyrimas savęs sandaroje ir Dievo už jos - išskyrimas suprantančio Dievo (už sandaros) ir suprasto Dievo (sandaroje) - gyventi sandara, išryškinti jos galimybes - sandaroje ir už jos atpažinti Dievą - išskirti pasitraukiantį Dievą Tėvą už sandaros ir iškylantį Dievą Sūnų sandaroje - gyventi dvasia, Dievo požiūriu - Veiksmai mus praplėčia Dievo dvasia. Veiksmai išsako brandą, vedančią iš vieno padalinimo į kitą padalinimą. Veiksmai atveria naują sandarą. Dievo trejybė tai veiksmo pavyzdys. - Visiškas atsiskleidimas (visaregiu - Manimi) veda iki dalinio atsiskleidimo (Tavimi ir galiausiai Kitu). Sandara vyksta apibrėžimas.

Viską žinodamas, norėčiau telkti šviesuolių bendrystę, kaip Jėzus sakydavo, dangaus karalystę. Rašau vadovėlį šviesuolėms, jas padrąsinti gyventi vis naujais klausimais. Dvylika metų vadovavau savo įmonei, "Minčių sodui", kuria telkiau ir aptarnavau savarankiškai mąstančias, angliškai - "independent thinkers". Mačiau, kaip šviesuolės bręsta, kaip jos grįžta prie savo minčių, jas kaupia ir tvarko; kaip jos kartu puoselėja savo vertybes, iš jų atsirenka vieną, visas kitas aprėpiančią; kaip jos tuomet pažįsta save, užtat susidomi, kuo dar nežino, ir įpranta gyventi klausimais; kaip jos ugdo kitas, kad turėtų su kuo ugdytis; kaip Dievo požiūris tampa reikalingas, kad jos gerbtų kitus. Šviesuolės veikia atvirai. Jos supranta, kad pinigai gali mus suvesti, bet negali įkvėpti. Jos nori susikalbėti iš esmės, užtat nesitaiksto, kaip kad tamsuolės, kurios atsiranda centre. Šviesuolės ištisai gauna į nagus dėl to kad jos geros. Jos supranta, kad Dievas nebūtinai geras, gyvenimas nebūtinai teisingas. Užtat jos atjaučia kitus ir vienas kitą atpažįsta. Jos nori ko daugiau žinoti ir ko mažiau tikėti. Palaimintos skurdžiadvasės, jų yra dangaus karalystė. Kaip jos tiki, taip ir bus! Jėzus joms kalbėjo savo Pamokslą nuo kalno. Jo tėvas Dievas taip mylėjo pasaulį, kad atidavė savo sūnų už jį numirti. Bet Sūnus sakė, aš nesimeldžiu už pasaulį, aš meldžiuosi už savasias, tai yra, šviesuoles, kurios norėjo, kad jis liktų gyvas. Jos supranta, kad pirmenybę reikia teikti tamsuolėms, kaip kad liepė Tėvas. Visgi, jos vienas kitą palaiko įgyvendinti Sūnaus svajonę, gyvenimo mokslą, kuriuo visa tiesa būtų prieinama, ir šviesuolių bendrystę, kuri visus pritrauktų.

Jei neturime ryšio su Dievu, tai patiems tikrinti save trejybe

Trejybe žmogus laikosi krypties, ir taip pat susigaudo, kad reikia keist kryptį.

Būtent kada šviesuolė nejaučia ryšio su Dievu, ji pati gyvena Dievu, visų vienybe, bendru žmogumi. Šviesuolė pramina trejybės takus, nusistatydama vieningo Dievo akivaizdoje, vykdydama pati vieningai atsidavusi, permąstydama visais įmanomais asmenimis, kaip ją skatina žavesys, meilė, artimumas. Ji remiasi Dievo globa, ne tobulo Dievo, bet pakankamo Dievo, ją gelbėjančio nuo pikto, kad jai užtektų duonos vykdyti tai, ką šiandien ryžosi, kad ji galėtų pasižiūrėti, kaip jinai ir kiti nusidėjo, kad pagundos jai nesutrukdytų teisingai rinktis.

Jeigu šviesuolė neturi ryšio su Dievu, tai jinai gyvena visais, paklusdama, tikėdama ar rūpindamasi. Jinai tad patenka į tą patį trejybės ratą, kaip tamsuolė. Tačiau jinai jį išgyvena plačiau, už visus. Jinai užtat renkasi teigiamą (atveriantį) jausmą vietoj neigiamo (trikdančio) jausmo. Toks sąmoningėjimo pasirinkimas įamžinimas, įtvirtinimas dorybėmis. Taip vyksta nesąmoninga branda.

Tiek tamsuolė, tiek šviesuolė gyvena trejybės ratu klausimais: Ar vykdau ką nusistatau? Ar permąstau ką vykdau? Ar nusistatau iš to ką permąstau? Jos pačios gyvena Dievu, gyvena visais, gyvena viena, gyvena vardan Dievo, savo gyvenimu, už jį atsako. Ji gyvena atkarpą, ne amžinybę. Ji gyvena kuriuo nors kampu: Dievo vienumą (nusistatymu, kas galiotų ir be mūsų), asmens vienumą (vykdymu savo atsidavimu) ir asmenų vienumą (permąstymu įvairiausiais požiūriais). Šių klausimų trejybės virsmais tvirtiname vienumų vienumą, o atitinkamais trikdžiais neigiame. Tai vyksta kažkur "pasaulyje", ryšium su juo. Miklusis protas pervedamas sąmonės iš vieno vienumo į kitą vienumą.

Kai neturiu ryšio su Dievu, tai pats esu Dievas, veikiu trejybės ratu. Tyrinėtojas yra Dievas: sustato aplinkybes, pasitraukia ir laukia, tad stebi pasekmes. Dievo tyrimas yra vienkartinis, amžinas, o mūsų tyrimai yra daliniai, sąlyginiai.

• Trejybės ratas iškyla kada neturime ryšio su Dievu. Tada mes patys gyvename Dievu. O Dievo trejybė reiškiasi sandaromis, kada turime ryšį su Dievu. Tai mūsų ryšys su Dievu už mūsų: Dievu Tėvu, Sunumi ir Dvasia.
• Gyventi bendru žmogumi, ne paskiru žmogumi. Gyventi tarsi būtum vienas vienintelis žmogus, bendrybinis, už visus gyvenantis.

Mokytis trejybe

• Trejybės ratu - juo mokytis ko greičiau, smulkiau, našiau, dažniau.
• Neturint ryšio su Dievu - teigiamo jausmo įamžinimas dorybe

Gyventi vieningumu, tai tenka vis naujai išeiti už savęs, nes keičiasi, kas už mūsų, tad ir vieningumas, ir mes patys keičiamės, bręsdami.

Vykdyti Dievo valią - kai nėra ryšio su Dievu, trūksta dvasios, nusistovi sandara - gyventi trejybe

• įsisavinti išorinį požiūrį vidiniu požiūriu. Išorinis požiūris, tai vieningumo sandara, o vidinis požiūris, tai vieningumo dvasia. Teigiami jausmai, tai vieningumo atvaizdai, o dorybės, tai vieningumo vieningumas, nes tai visakame, tik daugiau ar mažiau.
• tai išeiti už savęs į save, trejybės poslinkiu
• tai priimti jo meilę
• tai būti viena su juo
• atvirumas yra buvimas viena, esme
• tai paklusti, tikėti ar rūpintis
• Visiškas atsiskleidimas (visaregiu - Manimi) veda iki dalinio atsiskleidimo (Tavimi ir galiausiai Kitu). Ir naujai ir toliau Dievu.

Kai trūksta dvasios, kai nėra ryšio su Dievu, kai nusistovi sandara - tai atvirumas yra vieningumas; gyventi vieningai, esme; būti viena; išeiti už savęs; gyventi trejybės poslinkiu; gyventi kitu kampu, platesniu požiūriu; vykdyti Dievo valią.

• paklusti; gyventi vieningu Dievu; gyventi Dievu, dvasia; išsakyti savastį padalinimais
• tikėti; gyventi vieningu asmenimi, bendru žmogumi, kitu; išsakyti brandos žingsnį atvaizdais ir aplinkybėmis
  • gyventi 12 klausimų: savo vertybe, klausimais, svajonėmis - tai brandos žingsnis aplinkybe
  • gyventi 6 pokalbiais, pertvarkymais: tai brandos žingsnis atvaizdu
  • geru vaiku, šviesuoliu
    • pačiam savanoriškai eiti į Dievą, su juo bendrauti, nelaukti, kad būtų verčiami nuodėmių ir nelaimių
    • didinti Dievo galimybes - atvaizdai išsako dvejopai (didėjimą ir apimtis)
    • gyventi sakramentais
    • gilintis į šventąjį raštą
  • malone, ne teisingumu
    • didėjančiu laisvumu
• rūpintis; gyventi vieningais asmenimis; išsakyti išbrandintą savastį kalbomis
  • gyventi suvokimu
  • plėtoti žinojimą
  • puoselėti šviesuolių bendrystę
  • iššaukti Dvasią, pakaitomis įsijausti, atitokėti

Mūsų trejybės rato poslinkis, tai Dievo trejybė. Mumyse, mūsų trejybės ratu, sprendžiasi ar susilipdo trys Dievo trejybės, ar jos vieningos, lygiavertės. Ir kokiu pagrindu? Ar savastimi, ar visais, įskaitant Dievu? Tai yra, kokia apimtimi, sąlygiškai ar besąlygiškai?

Pasirinkti slenkti trejybės ratu, nestrigti.

• Gyventi trejybe, išeiti už savęs, priimti naują požiūrį: nusistatyti, vykdyti, permąstyti
• ko mažesniais, greitesniais, nepriklausomais ratais
• geros valios pratimais - šalinti trikdžius
• Gyventi dorove, šešerybe, tad atviram brandai, visaip pasiruošiusiam bręsti.
• Mylėti vietoj, kad neapkęsti. Laukti teigiamų lūkesčių, ne neigiamų lūkesčių.
• Gyventi teigiamais jausmais (meile, žavesiu, artimumu), ne neigiamais jausmais (neapykanta, bjauresiu, baime).

Trejybės ratu: Išeiname už savęs.

• Puoselėjame mokslą.
• Gyvename sąmoningai.
• Slenkame iš vieno vienumo į kitą vienumą: nusistatant (ryšium su tuo, kas be manęs, su vienumu nesant asmenų), vykdant (ryšium su savimi, su vieninteliu esančiuoju, su asmens vienumu) ir permąstant (ryšium su kitais, asmenų vienumu - tarp jų atsirenku savo požiūrį).
• Būtent trejybe gyvename viena su visais, už visus, tarsi būtumėme viena, be mūsų nieko nebūtų.

Vieningumą įvairiai pripažinti

• Dievas ir Aš esame viena -> vieningas Dievas; Dievas ir Aš ir Tu esame viena -> vieningas Asmuo; Dievas ir Aš ir Tu ir Kitas esame viena -> vieningi Asmenys..

Vieningumą pripažinti Dieve, ne asmenyje. (Teisingumas, susilaikymas, žavesys, drąsa).

Atsirėmimai į Dievą

• Geros valios pratimuose nebijodavau gyventi bendru žmogumi, be patirties, nes tikėjau, jog mane globoja Dievas.

Tamsuolę paauklės gyvenimas, pastatys į trejybę.

Juk tamsuolę paauklės gyvenimas, taip kad jai teks sukti galvą: nusistatau, bet ar vykdau? vykdau, bet ar permąstau? permąstau, bet ar nusistatau?

Tamsuolė, apsiribodama savo siauru akiračiu, visgi susiduria su trejybės rato klausimais. Jie ugdo ją, būtent jos savastį, tiesiogiai, asmeniškai. Tamsuolė mokosi. Bet jos mokslas siauras. Jisai pagrįstas laikysena, jog viskas gerai, Dievas būtinai geras, jinai būtinai tobula, gyvenimas būtinai teisingas. Užtat trejybės ratas stringa. Gręsia pragaras.

Gyvenimas verčia suabejoti savimi, pastato į žmogaus trejybę. Tuomet gyvename viena, vyksta Dievo tyrimas, ar jisai būtinas, ar kiekvieną mūsų pasieks.

Blogasis vaikas gyvena paskirais trejybės poslinkiais, be Dievo. Tad jis auga be galo lėtai. Ir jisai gali kartoti savo klaidas ir pamokas. Jisai auga be atminties, tarsi pirmapradis Dievas. Užtat blogasis vaikas artimas Dievui Tėvui. Tuo tarpu gerasis vaikas auga atmintimi, jisai auga ištisomis trejybėmis, ketverybės lygmenimis. Jisai atsiranda ketverybe, kartu su savastimi ir sąmoningumu. Gerasis vaikas artimas Dievui Sūnui.

Blogasis vaikas myli artimą, bet ne Dievą. Blogasis vaikas gyvena trejybės poslinkiais ar netgi neposlinkiais. Poslinkiai išsako Dievo išėjimą už savęs, o neposlinkiai išsako jo pirmąpradžią būseną. Jam neišeinant už savęs, ta pirmapradė būsena yra pagrindas. O gerasis vaikas myli Dievą, renkasi Dievą vietoj savęs.

Palaikyti išsiaiškinimą, jam netrukdyti (nuodėmėmis).

Priimti naują požiūrį, ar jį atmesti.

Dievas žmogaus trejybe mus tramdo, mūsų dėmesį tramdo, taip kad pajuntame savo vaizduotės ribas.

Trejybės ratas leidžia atsiplėšti nuo pasirinktų galimybių, pažvelgti plačiau.

Sėkmingas pasislinkimas trejybe įvyksta kada tamsuolė gyvena ne asmenybe, o asmenimi, ne paskiru žmogumi, o bendru žmogumi. Šitokia patirtis padeda jai atskirti šias galimybes, tad ir gyventi bendru žmogumi, rinktis amžiną gyvenimą, gyventi visais.

Nuodėmė iškyla kada žmogus laikosi asmenybės vietoj asmens.

Trejybės poslinkiai, tai:

• trokšti (permąstau, tad nusistatau)
• įtraukti (nusistatau, tad vykdau)
• pateisinti (vykdau, tad permąstau)

Tai poslinkių tapimas nariais, tai tai kas už požiūrių (gyvenimo lygčiai) tampant požiūriais. Tai buvimas, veikimas, mąstymas. Heidegerio žodžiais, tai būtis tarp kalbos ir minties, pavyzdžiui. Tai bendruomeniškumo pagrindas. Tai laipsnynas.

Tamsuolę gali išgelbėti šviesuolių pavyzdys ir santvarka.

Ji gali nepajudėti iš vietos, jei tik ją varžys nepaklusnumas, netikėjimas, nerūpėjimas, jei tik ją kaustys bjauresys, neapykanta ir baimė. Tuo tarpu šviesuolių pavyzdys gali perkurti tamsuolių pasaulį, joms nušviesti, jog užtenka truputį paklusti, nors kiek tikėti, tegul ir sau pačiai likti neabejinga. Šviesuolės nuotykiai trejybės ratu šviečia kelią tamsuolėms, jas kviečia įsijungti į Dievo amžiną tyrimą, ar jisai būtinas, ar jisai šviesuolėmis kiekvieną pasieks?

Tamsuolė negyvena širdingai nes ji nejaučia Dievo globos, nejaučia ryšio su Dievu. O šviesuolių bendrystė tai suteikia. Taip kad net tada kada nejaučiame ryšio su Dievu, kai Dievas mumis tiesiogiai gyvena asmens trejybe, jaučiame taip pat pakankamo Dievo globą už mūsų.

Šviesuolė bręsta dorybėmis, kuriomis vis sunkiau nuklysti, kuriomis auga sąmoningėsnė

Iš tiesų, šviesuolė bręsta dorybėmis, drąsa, viltimi, nuoširdumu, kuriomis jai vis sunkiau nuklysti, kuriomis ji gyvena kaskart sąmoningesnė, laisvesnė, gyvesnė.

Dievas mumyse netroškimais (aštuongubu keliu)(kas mus atstoja) sužadina nors kiek sąmoningumo (prigimtinė dorybė), mūsų sąžinę, kurią mes papildomai ryškiname (dorybėmis) ar slopiname.

Gyventi dorybėmis vis labiau, ne mažiau. Dorybėmis vis mažiau nuklysti nuo trejybės rato.

Sąmoningumas atsiranda kada apimame visą trejybės ratą, ne tik vieną jos poslinkį. O tada jau dalyvaujame padalinimų rate, taip pat Dievo trejybe, taipogi pirminėmis ir antrinėmis sandaromis (dešimts Dievo įsakymų).

Dorybės ryškina netroškimus: nuoširdumas - abejones (taip kad galim atsiliepti dvejonėmis, išmintimi); viltis - lūkesčius (taip kad galim atsiliepti gera valia); drąsa - vertybes (taip kad galim atsiliepti Dievo valia). Dorybės leidžia rinktis šviesuolio kelią nesąmoningai: drąsa (tarp asmenų), viltimi (kaip asmuo), nuoširdumu (Dievo akivaizdoje). Teigiamais jausmais renkamės šviesuolio kelią sąmoningai.

Šviesuolė jaučiasi Dievo mylima

Ir taip, ir taip išryškinamas šviesuolės suvokimas, jog jinai Dievo mylima. Tad auga jos sąmoningumas, tuo pačiu auga laisvė.

Tad šviesuolė vis naujai išryškina dviejų kelių skirtumą, moka jais eiti sąmoningai. Šviesuolės savo gyvenimais ryškina šviesuolių bendrystę, taip kad kiekvienas gali susiprasti, prisijungti ir gyventi viena su visais. O tamsuolės gyvena tik vienu požiūriu, pasaulio. Tad stringa trejybėje, kolei pasipildo platesniu požiūriu. Šviesuolės kaip tik ugdosi papildomu požiūriu.

Sąmoningumas kyla iš dviejų skirtingų atvaizdų (įjungimo ir išjungimo, pasitraukimo ir pašaukimo) sugretinimo.

Iš gyvenimo patirties

• Mokėti pačiam užsiimti.
• Ieškoti Dievo, su juo bendrauti.
• Ieškoti teigiamo užsiėmimo, vietoj, kad vien kovoti su neigiamais.
• Diegti gerus įpročius, rauti blogus įpročius.
• Lavinti valią.
• Mokytis, ypač tų dalykų, kurie padeda mokytis.
• Ieškoti giluminių priežasčių
• Prisiversti, tik tada, pasidžiaugti
• Atsiduoti, pasišvęsti
• Būti dėkingam
• Gyventi sakramentais
• Gilintis į šventąjį raštą
• Atpažinti pavojingas mintis ir jų kratytis
• Priversti save vietoj, kad būti priverstam gamtos, visuomenės ar Dievo.
• padalinimais vengti ginčų
• atpažinti pavojingas mintis ir jų kratytis

Mylėti - būti viena - savimi išplėsti kitą

• Sieti (savo, Dievo, artimo, priešo) savastį pirm ir po brandos, tad išplėsti savastį.
• Gyvybės dėsniai: ryškus židinys, ryškios ribos, ryškūs lygmenys. Pastarasis, tai skurdžiadvasių bendrystės pagrindas. O persekiojami dėl teisybės yra didžiadvasiai, kankiniai.
• Meilė mus atveria brandai. Meilė yra brandos sąlyga, nes parengia augimo lygmenis.
• Siejimo pagrindas, tai bendrumas. Žmogaus siejimo pagrindas, tai bendras žmogus. O siejimo pagrindas aplamai, tai Dievas.
• Laikytis 10 Dievo įsakymų
  • Mylėti Dievą, priešą, besąlygiškai - būti viena su visais
  • Myleti save, artimą kaip save patį - būti viena su savimi
    • Neatkirsti kūno, proto, širdies (jausmų) ir dvasios (valios, vertybių) - laikyti vienos savasties.
    • Mylėti artimą, tai įveikti paskirumą, gyventi ne viena, ne paskirai, ne sandara.
• Būti viena - gyventi besąlygiškai visose sąlygose

Iš Dievo išmokau:

• Mylimąją mylėti širdingai, visa širdimi, visu protu, visu kūnu, visa valia, juk aš tam sukurtas, ir taip suvoksiu, kaip mylėti Dievą ir kitus. Ir joje yra gera sėkla į kurią visada atsiremsiu, kaip į Dievą.

Kaip negyventi