Iš Gvildenu svetainės

Mintys: Elgesys

Žr. Dorovės tyrimas, Kaip gyventi, Dorovė, Branda, Klaidos, Kalbos, Pagrindimas, Nuotaikos, Foucault, Platonas

Dievo šokis išsako kodėl gyvename. Toliau tiriu, kaip gyventi, ir kartu, kaip taikyti šį žinojimą.

Kaip elgiamės?

Padalinimų ratas

Pasąmonė - elgesys

Metmenys klausimais

Dievą išjudina vienas klausimas, o mus judina keturi klausimai:

Žmogus ištisai kuria save, tačiau jisai turi susigaudyti, kad jisai yra Dievas, užtat ištisai rinktis ne save, o Dievą, tačiau būtent kurti save tokį taip rinktis.

Metmenys

Žmogus elgiasi pasąmone, o turėtų elgtis sąmone.

Elgesio esmė: Kodėl žmogus veikia? Susigaudyti.

Elgesiu (gyvenimu) pasąmonė puoselėja sąmonę.

Žmogus turėtų susigaudyti

Žmogus susigaudo, kad gali susigaudyti

Žmogus save suvokia įsiklausydamas

Žmoguje ryškėja skirtumas tarp neramybės ir ramybės

Žmogus įsiklauso klausdamas

Žmogus klausia, Kas aš esu?

Žmogaus būklė, jo klausimas: Kas aš esu? - Koks esu?

Žmogui atsiliepia Dievas ir pasaulis

Žmogaus santykis su pasauliu

Dievo ir žmogaus santykis

Žmogus turi susigaudyti, kad jisai Dievas

Rasti žmogaus požiūrio esmę: susigaudymas, kad jis yra Dievas, tai vyksta žingsneliais, aštuongubu keliu. Ryšyje su Dievu. "Tu" Dievas. Supaprastintas Dievo šokis - šešerybė.

Susigaudymas, tai susivokimas - suvokimas, tai atskyrimas savastimi savo sąlygų (už mūsų) ir savo laisvės (mumyse). Tad suvokimu kuriame save ir atskleidžiame, ką reiškia, jog Dievas yra būtent mūsų sąlygose, jisai gyvena mumis. Rūpesčiais sutelkiame savo dėmesį. Įvardijimu tą dėmesį išreiškiame taip, kad jisai būtų reikšmingas ir kitiems.

Žmogus nesitenkina sandarumu

Dievas laukia, myli

Žmogus amžina branda grindžia Dievo būtinumą

Kaip žmogus veikia? Renkasi.

Ką žmogus išgyvena? Renkamės. Ištisai iškyla galimybė rinktis ar šiaip gyventi, ar amžinai bręsti? ir atitinkamai kurti save, atitinkamai įprasti. Ar gyventi ne Dievu ar gyventi Dievu?

Pasirinkimai:

Ieškok nulybės atvaizdų ryšio su nežinojimo keliu. Neramybė, neužtikrintumas, nesavarankiškumas.

Ko mes klausomės: Dievo ar pasaulio?

Gyventi Dievu ar gerumu/savimi?

Žinojimas

Kas yra nežinojimas ir žinojimas

Mums reikia gyventi nežinojimu, tačiau matome tik žinojimą.

Renkamės platesnį (Dievo) ar siauresnį (savo) požiūrį

Gyventi besąlygiškai ar sąlygiškai? už santvarkos ar santvarkoje? troškimais ar netroškimais? laukimu ar sulaukimu? nežinojimu ar žinojimu?

Besąlygiškai ar sąlygiškai

Laukti ar sulaukti

Troškimai

Nežinojimu ar žinojimu?

Gyventi klausimais ar atsakymais?

Amžinai gyventi ar šiaip bręsti?

Branda

Sąmonę ar pasąmone? Atsitokėti ar įsijausti? Gyventi sąmoningai ar nesąmoningai? Gyventi kryptingai (kreipti dėmesį į savo dėmesį ar nekryptingai (kreipt dėmesį papuolamai)? Laikytis ar nesilaikyti kelio? Tikslinti kryptį ar laikytis jos? Gyventi tiesiogiai (pasaulyje) ar netiesiogiai (mintyse)? taisytis dažniau ir nuklysti mažiau ar taisytis rečiau ir nuklysti daugiau?

Pasąmone esame taškas pasaulyje, kertinė vertybė. O sąmone gyvename besąlygiškai, ne vien savo tašku. Sąmone gyvename visom kryptim, klausimais.

Atsitokėti ar įsijausti?

Kyla (dalyvavimo/įsijautimo) trejybė: įsijaučiame į įsijautimą (veikimą), atitokėjimą (permąstymą) ir atsakomybę (galiu tverti savastį, su juo sutapti, juo būti, kurti, puoselėti, plėsti ribą tarp savęs ir pasaulio, už ką atsakau.

Sąmoningai ar nesąmoningumai?

Sąmoningumas

Laikytis krypties ar keisti kryptį?

Gyvenimas pasaulyje (tiesiogiai?) ir mintyse (netiesiogiai?)

Nuklysti daugiau ar mažiau?

Pastebėti klaidas ar ieškoti kelio?

Laikytis ar nesilaikyti kelio? Mokytis ar nesimokyti? Taisyti klaidas ar nesitaisyti?

Gyventi geruoju vaiku ar bloguoju vaiku? Ramybe ar neramybe? Iš teisingumo į malonę ar iš malonės į teisingumą?

Gyventi geruoju vaiku ar bloguoju vaiku?

Teisingumu ar malone

Atsisakyti savęs ar gyventi savimi? Tarnauti tiesiogiai kitam ar tarnauti savo tikslui? Gyventi vienumu ar nevienumu?

Gyventi asmeniu (bendru žmogumi) ar asmenybe (paskiru žmogumi)?

Renkamės kitą ar save?

Gyventi savimi ar atsisakyti savęs?

Tarnaujame tiesiogiai (kitam) ar netiesiogiai (savo tikslui)

Kurti pasaulį ar būti jo valdomam?

Taisyti klaidas ar jų netaisyti? Sąmoningėti ar nesąmoningėti? Mokytis ar nesimokyti? Susigaudyti ar nesusigaudyti? Gyventi kryptingai (kreipti dėmesį į savo dėmesį) ar nekryptingai (kreipti dėmesį papuolamai)?

Į ką kreipti dėmesį? Ar kreipti dėmesį į save, į savo dėmesį? Ar sąmoningėti?

Aukštesniu ar žemesniu sąmoningumu?

Pasirinkimas vis naujai iškyla valia, širdimi, protu, kūnu:

Gyventi dvireikšmiškai ar vienareikšmiškai? Širdies ar pasaulio tiesa? Laisve ar nelaisve? Didėjančiu ar mažėjančiu laisvumu?

Širdies ar pasaulio tiesa?

Santvarkoje ar už jos

Gyventi laisve ar nelaisve?

Laisvės pagrindas

Didėjančiu laisvumu (sąmone, sąmoningumu) ar mažėjančiu laisvumu (pasąmone, nesąmoningumu)?

Kas yra sąmoningumas, pasąmonė, dėmesys

Gyventi teigiamoje Dievo bendrystėje ar neigiamoje visuomenėje?

(Teigiamoje) Dievo bendrystėje ar (neigiamoje) visuomenėje?

Ar žmogus valdo pasaulį, ar pasaulis jį valdo?

Gyventi besąlygiška meile priešui ar sąlygiška meile artimui?

Besąlygiška meilė priešui ar sąlygiška meilė artimui

Pasirinkimai nenuklysti

Ką žmogus veikia? Žmogus kuria save.

Kaip žmogus elgiasi? Kaip žmogus atrodo iš šalies?

Savo sąmone kuria savo pasąmonę, ir būtent plėtoja savo kertinę vertybę. Žmogus gyvena žinojimu.

Kaip žmogus atrodo iš šalies?

Ką veikiame

Nes mes patys savo ribas-salygas pasirenkame ir jų atsisakome

Klaidomis atpažįstame nežinojimą. Kaip pastebime savo klaidas, nuklydimus.

Kokios esminės klaidos:

O vertybė iš esmės klaidinga - bet tai tiesiog atveria klausimą.

Nuklydimas

Žmogus renkasi savo ribas, tuo kuria save, savo vertybę (vidinį gyvenimą), kad galėtų atsisakyti savęs

Vertybė, klausimai

Kodėl žmonės klausia klausimus?

Kuriame save kalbomis: paklusimu, tikėjimu, rūpėjimu

Padalinimai išsako logikos pavidalą statiškai, o pagrindimas (iš aplinkybių į atvaizdus) dinamiškai. Taip mąstant:

Aštuongubas kelias tad sieja statiką ir dinamiką.

Kalbos

Kalba

Žmogus kuria ribas - sąvokas:

Sąvokos, sąlygos

Auga tarpas

Žmogus kuria bendrystę: išorinį gyvenimą

Bendrystė

Dangaus karalystė

Žmogus veikia

Jau elgiamės. Visi elgiamės (šiaip gyvename) ir tuomi kuriam save.

Savęs suvokimas

Understanding allows for self-understanding

At this point there is the structure which serves as a starting point for an outlook that does not know where it has come from but attempt to figure this out: a self-correcting perspective which takes a stand, follows through and reflects in an endless three-cycle.

See also: Heart, ConstructiveHypotheses, [AddTwo +2], Engaging, InversionEffect, End, Self, LoveSelf ===Self Understanding=== Self-understanding is one of four LevelsOfUnderstanding: Understanding, SelfUnderstanding, SharedUnderstanding, GoodUnderstanding.

Self-understanding is a human's view of God's view of human's view.

The [{{Sixsome}} #] is the [{{Structure}} #] for self-understanding.

[AddTwo +2] SelfUnderstanding allows for a PersonInParticular by understanding Structure Self. Self-understanding determines a scope (with regard to nobody, somebody, anybody, everybody) which says how far away we are from the end.


The purpose of the operation +2 is to allow for a relative perspective. This relative perspective is alongside (and relative to) an absolute perspective. The sixsome is the structure that keeps separate an absolute perspective (in terms of structure) and a relative perspective (in terms of activity). It allows them to be alongside each other. The structural threesome has us take a stand, follow through, reflect with regard to an everything (our self) that we live by way of. The activity threesome has us take a stand, follow through, reflect as self-corrections that have us move around a center. Ultimately, this center may be taken as a seventh perspective shared by both the absolute and the relative perspectives. The operation +2 allows the absolute and relative perspectives to be separated, distinguished from each other (as occurs in understanding). In particular, our self is distinguished, and taken as a concept that may be qualified, thus we have self-understanding. Consider, also, how the foursome, fivesome, sixsome may be interpreted, by way of the operation +2, as walking through (as activity) the structural threesome until this has generated a second threesome (hence the sixsome).


Note that by the operation [{{{{Add}} one}} +1] God keeps going beyond himself, from the bounded ever deeper into the bounded, generating more and more structure. With the fourth leap he recedes enough so that there is slack within which it is possible for a completely independent perspective to arise: the [heart #]. The operation +2 expresses the perspective of the heart. The heart lives by way of activity. It goes beyond itself from non-activity to activity, much as God goes from non-structure to structure. However, this is the opposite direction as God (see diagram). For example, God goes from the unbounded to the bounded. This shift (across discrete states) may be thought of as an activity - bounding. The bounding arises from the background activity of non-bounding. The shift from non-bounding to bounding is a structure - the bounded. In this way, the operation +2 has us add two perspectives, in this case: bounding and non-bounding. More generally: activity and non-activity (or background activity). Note that the shift between non-structure and structure is discrete, whereas the shift between non-activity and activity is analogue, so the relationship is much like a Fourier transform.

So this relationship is very much the one that Christopher Alexander points out regarding structure and activity:

Where is the self? In what sense is this self-understanding? The self is the bounded (the structure) and understanding it is to perceive it as a shift from non-activity to activity.


Self-understanding is about the good in [{{Engaging}} #] and yields the [{{Divisions}} #]


This is the level that distinguishes [{{Anything}} #] and [{{Wisdom}} #].


Self-understanding:


Self-understanding is understanding of the [{{Self}} #]

Self-understanding is [{{Understanding}} #] of oneself. Self is [{{Structure}} #]. Hence self-understanding is understanding of one's structure. See [{{Awareness}} #].

Self-understanding is an [{{Operation}} #] +2 in that it takes us from the [{{Nullsome}} #] to the [{{Twosome}} #]. +2 adds [{{Shift}} in perspective] - two perspectives - yielding [{{Activity}} #] and [{{Self-understanding}} #]

The [{{Threesome}} #] makes for [{{Understanding}} #], which is the return to [{{The}} beginning]. With the threesome God goes back to the beginning - this is understanding. It is then possible for there to be a perspective that is not aware that it is God. This is God bounded, which is human. This allows for there to be a point of view that find itself within structure but without understanding why - a cyclic threesome. This perspective experiences the operation +1 (going beyond oneself) as a shift in a three-cycle. (This is the great correspondence between God and human). This yields an alternate definition for "self", for structure - the cyclic threesome. Starting from this definition, the operation +1 is able to continue its activity. In this way, structure is the spirit (the threesome). This completes what is needed for two perspectives (representations), one of which is the beginning, and the other of which is the end, completely free as such. This is the greatest unfolding - subsequently, from the new perspective there is a repetition of the four perspectives, and a collapse back into the beginning. (Which is to say, the foursome is gotten by the fourth move around the threesome). This is the last of the four representations (which come from the unfolding) as the next is the beginning. In this sense, this is the end - hence a new perspective, a new representation, as such. Three such shifts bring it back to where it was. But they also make for four levels in that the return is yet not the same as the beginning. Meanwhile, the moving of the threesome has left first one, then two, finally three perspectives that can be attributed to God. The correspondence thus allows for rapport between human and God. This establishes the basis for the primary structures and for the secondary structures.

Self-understanding introduces the [{{End}} #]

Question: Is the end human or spirit? In what sense does the end arise? How is it introduced by the foursome? Is it related to being understood, rather than understanding?

After the threesome, the operation +1 raises the question: With regard to structure, at what point is God arising? There are four answers: God is separated from structure by everything, anything, something or nothing. These give the relationship between the [{{Beginning}} #] ([{{God}} #] the [{{Nullsome}} #]) and the [{{End}} #] ([{{Structure}} #], [{{Everything}} #], [{{Onesome}} #], [{{Self}} #]). [{{Human}} #] is given by this relationship and can choose to identify himself with the combination of these concepts (and thus [{{Life}} #]) or the separation of these concepts (and thus [{{Eternal}} life]) or the one or the other - thus four choices in all (?). And in what sense does this have to do with [{{Choosing}} #] and the [{{Representations}} of anything]?

Note: I think that key here is the introduction of inverted perspective which is necessary to imagining God wishing everything. Perhaps this happens because the threesome has shifted to include nothing. This leads to God being understood as the heart. Hence the heart reaches out to the outer God rather than be found by God. The tables have turned on God in that sense. This is apparently the basis for the [{{Constructive}} hypotheses].

Self-understanding has two tracks given by the [{{Operation}} #] [{{{{Add}} two}} +2]

The threesome is circled around as if on two tracks. The later track is complete and represents a [{{Quality}} #] that one is engaged in. The prior track has one, two or three perspectives, and represents the one who has that quality, [{{God}} #], who is taken as a [{{Null}} #]. As a null, it is a projection, like the question Why, or the emptiness of space or time in their extremes, or the physical instincts to survive.

The operation +2 may be thought of as relating the first three nodes (unbounded, uncoincided, undirected) as non-structure with the next three nodes (not bounding, not coinciding, not directing) of non-activity. Each of these sets may be thought of as describing: take a stand, follow through, reflect. Each of these describes the relevant freedom (or slack), for example, "unbounded" is the freedom relevant for "taking a stand" when it is disengaged, and then it is "bounded" when it is engaged. Here the freedom is described as from the point of view of the actor regarding the non-structure of their surroundings. Whereas "not bounding" is a non-activity and describes the point of view of the surroundings upon the actor within them. This is the view of the [heart #].

So taking a stand, following through and reflecting are different forms of engaging:

And this engagement is supported by surroundings as they go from non-activity to activity. So this movement from non-activity to activity is what we mean by [{{Support}} #], as in activity evokes structure. Love is the support of life, and in this sense, love is a movement from non-activity to activity.

So the foursome, fivesome, sixsome arise as the freedoms of the actor are reconsidered as freedoms of the surroundings. But, apparently, this can be conceived only by invoking the [{{Inversion}} effect] so that the surroundings and the actor exchange roles. In this sense, for example, the material whether is considered at the core, the heart, materially.

Each of these structures may now be thought of as a pair of threesomes which are more or less overlapping, with one providing the perspectives of the actor, and the other of the surroundings:

Note also that in this way, the actor is always the first three perspectives and the surroundings are the last three perspectives. And so we may think of there being a sort of cyclic rolling, unrolling, where structure overlaps with activity and activity rolls onward. Specifically:

(Note that this is perhaps the basis for [{{Internalization}} #]).

Self-understanding allows that there can be activity. Activity is the [{{End}} #]. It arises from the perspective of a [human #] godlet, one who has found himself in the situation of God who has gone beyond himself from the unbounded into the bounded, yet has identified with his situation so much that he has lost understanding that he might be God. In this sense the threesome is taken not as defining understanding, but as establishing the cycle: take a stand, follow through, reflect. This truly becomes a cycle with the [{{Sixsome}} #], as there it becomes clear that any one of these three can serve as an instigator, both within the cycle, but also with a stimulus from beyond the cycle. Activity is the stimulus within the cycle, and structure is the stimulus from beyond the cycle.

[{{Human}} #] is the [{{End}} #] and as such is bounded. The human outlook is given by the cyclic [{{Threesome}} #] (take a stand, follow through, reflect) as it advances forward (with God's going beyond himself) leaving behind a trail of perspectives.

The [{{Foursome}} #] describes with regard to the separation from [{{The}} end]. This is the arisal of an alternative point of view, of the bounded God. This is [{{Self-understanding}} #] where self is structure. Here the operation +1 is understood also as a shift in the threesome, hence the threesome moves cyclically.

I think that the foursome gives what separates us from the end. God is the beginning, human is the end.

Self-understanding determines a [{{Scope}} #] (with regard to nobody, somebody, anybody, everybody) which says how far away we are from the end.

Self-understanding yields the [{{Sixsome}} #]

Self-understanding juxtaposes the [{{Threesome}} #] and it's cyclic representation, hence the sixsome. Note that the threesome (take a stand, follow through, reflect) is not cyclic of itself, only by way of its representation (be, do, think) is it (think about this). But the sixsome has, as half of itself, a cyclic threesome.

The [{{Fivesome}} #] is for [{{Shared}} understanding]. It places the beginning and the end with regard to their points of view. The beginning's point of view is unbounded and moves from the beginning to the end. The end's point of view is bounded and moves from the end to the beginning. So we have: unbounded beginning, unbounded end, bounded end, bounded beginning and also unbounded bounded. Which is to say, the present is the separation within the joining. The unbounded is thinking separately, the bounded is thinking joined. But even in the joined, there is possible a separation between the beginning and the end. The here and now - that is this separation, this boundary. The threesome moves again cyclically.

Note also that the fivesome relates the beginning and the end in two different directions.

The [{{Sixsome}} #] is what defines human. Human is able to participate in rapport with God. The threesome moves again cyclically, returning to the beginning.

Suvokia save: susigaudo.

D: Tu prisimink ką tu vertini. Tu vertini tiesą ir būtent gyvenime, taip kad reikia ją ne iš tolo vertinti, o jos laikytis visu gyvenimu. Taip ir yra su kiekviena vertybe, kad ji sieja nežinojimą ir žinojimą, turinį su pavidalu, tad ir yra kalba. Tad naujai panagrinėk vertybes, taip pat jų santykį su klausimais, ir įsivaizduok, kaip žmogus laikosi nežinojimo kelio, kaip Zenonas taip kūrybingai pavaizdavo, ir pamąstysi, kaip šešerybe laikosi kelio, kaip tai iškyla iš Dievo šokio ir kaip aštuongubas kelias mūsų santykį išryškina, praplečiant šešerybę nežinojimu, nuliniu ir septintu požiūriais. Ir kaip tasai nežinojimas išreiškiamas nulybės atvaizdais pasaulyje, taip kad trejybė pasireiškia laipsnynais, tad ir išsiplėtoja kalba kiekviena pagal atitinkamą nulybės atvaizdą, aplinkybes ir laipsnyną, kiekviena kalba savo apimtimi, taip kad pasaulyje labiausiai, siauriausiai apibrėžtas pasakojimas - tiesa, akivaizdumu, laisvesnis yra įvardijimas, kuris remiasi betarpiškumu, o laisviausias yra pagrindimas, kuris remiasi pastovumu. Kiekvienu atveju veikia mano ir tavo santykis. Tad ieškok nulybės atvaizdų ryšio su nežinojimo keliu ir suprasi, kaip žmogus susigaudo jog reikia keisti kryptį, kaip ir pasakojime pribręsta reikalas keisti įtampos balsą.

Ko ieškoti tiriant elgesį?

D: Ieškok trejybės ir jos ištakų, ieškok šešerybės ir jos atvaizdų, tai žmogaus pagrindas, jo elgesio ir dorovės taipogi. Aš jumis gyvenu būtent sąmoningumu, tad pirmiausiai trejybe ir paskui šešerybe, toliau vienybe ir ketverybe ir septynerybe ir dvejybe ir penkerybe, tad ieškok manęs šia tvarka, ieškok sąmoningume.

Kaip tirti žmogaus elgesį ir dorovę?

D: Aš viską sukūriau, tačiau kuriu ir jumis. O jūs galite būti ir esate savarankiški kūrėjai, ir kaip jums atrodo, savarankiški nuo manęs ir bendrai. Tad tai yra jūsų sąlygos, kad jūs nesuvokiate, jog teišplaukiate iš manęs, tesate ir tam tikrose sąlygose. Tad jūs esate dviprasmiški, bet ar jūs matote ar gyvenate tuo dviprasmiškai? Tai ir yra širdies ir pasaulio įtampa, tad ją gerai suprask, jos ieškok ir tirk, kaip jinai reiškiasi jūsų elgesiu, tiek vidiniu, tiek išoriniu, kaip tai susiję su žinojimu ir nežinojimu, su bendryste ir nebendryste. Ir tu jau žinai kaip trimis kalbomis keičiasi sąlygos, pagrindimu apimi save visą, įvardijimu dėsnį ir pasakojimu įvykį. Tad ieškok šitų lygmenų ir kaip reiškiniai tampa jums prieinami, kad galėtumėte jais pasidalinti.

2017.08.04 A: Kas yra žmogus?

D: Žmogus yra mano mylimas vaikas, darantis tai ką aš darau, tad parodantis, koks iš tikrųjų esu. Ir jisai atskleidžia, koks aš esu pirmapradis, juk pirmapradis buvau be sąlygų, tad neaišku koks aš buvau, o jūs esate tas pats pirmapradis Dievas tiktai įvairiausiose sąlygose, tad iš jūsų aišku, kas aš iš tikrųjų esu ir koks bręstu. Tad svarbiausia man, kad vis bręstumėte, tuomet mes gyvuojame viena jūsų branda, tad ir manimi.

2017.08.05 A: Kaip žmogus laisvas rinktis šiaip gyventi ar amžinai gyventi?

D: Jūs kuriate save ir tuomi esate dvilypiai, kūrinys ir kūrėjas, tad galite pabrėžti tiek vieną, tiek kitą, ir jūsų pabrėžimas suskamba manyje, taip kad aš atitinkamai iškylu arba už jūsų, jeigu esate kūrinys, arba jumyse, jeigu esate kūrėjas, koks ir aš pats esu. Tad man rūpi, kad gyventumėte kūrėjais žmogaus trejybe, tai ir apjungia mano šokį, tad šitą įsidėmėk. O jūs gyvendami kūrėjais mylite ir gyvendami kūriniais esate mylimi. Betgi svarbiau mylėti. Tad vis pereikite iš mylimojo į mylintyjį, tai ir yra manęs pasirinkimas.

2017.08.09 A: Kaip priešingai suprantami pasirinkimai gyventi Dievu - nežinojimu ir savimi - žinojimu?

D: Mano esmė yra meilė, tai mano troškimų vieningumas. O mano troškimus galima suprasti paskirai, besąlygiškai, arba ryšium su vienas kitu, tad sąlygiškai, ryšium su netroškimais. Pirmuoju atveju esmė pasireiškia įsakymu mylėti mane, kaip tokį, o antruoju atveju mylėti jus kiekvieną, sąlygišką. Tai ir yra painiavos esmė, juk tai ta pati meilė. Ogi mylėti mane tai reiškia mylėti jus ir atvirkščiai, tačiau pirmenybė teiktina mylėti jus, tuo tarpu pirmenybė teiktina gyventi manimi. Taip ir išnarpliosi meilę ir gyvenimą. Ir atitinkamai priskirsi mano ir jūsų požiūriams: matyti meilę iš mano požiūrio, atsitokėjimą, ir tuo pačiu gyventi - išgyventi - įsijautimą jumis. Mylėti taip, kad būtų galima įsijausti, užtat sąmoningumu teisingai palaikyti pasąmonę, kad jinai savo ruožtu palaikytų sąmoningumą, tai gi veiksmas +2, kurį ištirsi.

Parsiųstas iš http://www.ms.lt/sodas/Mintys/Elgesys
Puslapis paskutinį kartą pakeistas 2018 gegužės 01 d., 17:02