调查

Diàochá

Tiriu

Kadangi pats tiriu, tai nuoseklu ir suprantama, kad pirmumą teikiu tyrimui.

Santrauka: Tyrimų raida

Tyrimo atsiradimas pirm asmens

• Dievas yra savaiminis
• Dievas reiškiasi tiesa, ja atsiveria Dievo požiūris
• Dievas savo požiūriu įrodo save, išeidamas už savęs į save, tverdamas save ir praplėsdamas save
• Iškyla požiūris į Dievą iš šalies, būtent gyvenimo lygtis, išskirianti tapatumą ir skirtingumą, tad grindžianti suvokimą

Asmenų tyrimai, kuriais Dievas tiria

• Dievo šokis išsako Dievo (Tėvo) požiūrį ir supina su Dievo Sūnaus ir Dievo Dvasios požiūriais, grindžia dorovę
• Išgyvenimo apytaka atkartoja Dievo šokį trimis protais be Dievo, išgyvenimus išsako požiūrio lygtimi, vadinas, gyvenimo lygtimi be Dievo
• Požiūrio lygtis išskiria asmenis: Dievą, Mane, Tave, Kitą
• Išgyvenimo apytaka sustato tris kalbas, apibrėžiančias kalbų pašnekovą
• Žinojimo rūmai atspindi kalbų nusakyto pašnekovo galimybes, jo išsiaiškinimo būdus, jo mokslo apimtį
• Meilės mokslas atveria bendrą būdą bet kurį pašnekovą mylėti, palaikyti, geranoriškai pakalbinti

Žmogaus įsijungimas į tyrimą, kaip gyventi Dievu, jokiu asmeniu

• Žmogus, pašnekovas, savo tyrimais ir netroškimais renkasi gyventi Dievu, atsiliepia į Dievo meilę, išmoksta bendrauti meilės kalba, mylėti, kaip kad Dievas myli
• Žmogus rinkdamasis Dievo valią, gerą valią, išmintį, amžiną gyvenimą, atsisako savęs ir atgauna save, įprasmina savo sąmoningumą ir kartu atsisako jo betgi jį atgauna

---

• Dievo saviraiška: Šlovė
• Dievo tyrimas: Šlovės patikrinimas, ar šlovė atitinka Dievui, tiesos ieškojimas
• Prielaidos grindžia aplinkas: Dievo kampai
  • Nepaneigiamumu: Dievo savęs įrodymas
  • Nešališkumu: Ištakos, akistatos, darna apima Dievo savęs įrodymo prielaidas
  • Besąlygiškumu: Gyvenimo lygtis apima Dievo pažinovo prielaidas
• Reikšmingumai išskiria Dievo savęs įrodymo prielaidas, tad suvokimo prielaidas
• Reikšmingumai papildo padalinimus
• Tyrimas yra šlovės pilnatvė

Tyrimo atsiradimas pirm asmens

Dievo saviraiška: Šlovė

Dievo šlovė: Dievas reiškiasi: Yra tai, kas reiškiasi.

Dievo šlovė yra nulinis, pats menkiausias Dievo papildymas ir iš jo kyla viskas, jo įsisavinimas sandaros, jo įsikūnijimas sandara, jo atsivėrimas viskam.

Dievo šlovė yra Dievo ženklas.

Pradžioje buvo Žodis (įžvalga, teorija). Dievo žodis yra Dievo šlovė.

Tebūnie šviesa. Šviesa yra Dievo šlovė. Šviesa yra bosoninė.

Šlovė reiškiasi viengubu kampu, tad grindžia vienybę.

Dievo tyrimas: Šlovės patikrinimas, ar šlovė atitinka Dievui, tiesos ieškojimas

Tai tiesos šūkis, juk tiesa nenuslepiama. Būtent tiesa plėtoja Dievą. Tad Dievas yra tiesos dvasia.

Dievas save įrodo, ir būtent kam, visiems, tad plėtoja visus ir kartu savo galimą ryšį su jais.

Dievui visko prasmė yra tyrimas. Tyrimas yra išėjimas už savęs. Tyrimas skiria atsakymą ir klausimą, tad atveria išsivystymą, amžiną gyvenimą, santykį tarp Dievo ir gerumo.

Dievas tyrimu reiškiasi. Yra tai, kas reiškiasi. Dievas tyrimu yra ir netgi yra būtinas. Dievas yra bet kokio tyrimo sąlygos. Viskas išplaukia iš Dievo tyrimų ir žmogaus tyrimų.

Dievo savęs įrodymas vystosi dvigubu kampu, dviem takais, tad grindžia dvejybę.

Dievas pats sau, bosoniškai, yra tiesa, tai jo santykis su savimi.

Prielaidos grindžia aplinkas: Dievo kampai

Dievo prielaidos plėtojasi dviem, trimis, keturiais skirtingais savarankiškos atsakomybės kampais:

• Nepaneigiamumas / paneigiamumas grindžia Dievo savęs įrodymą kaip Dievo prielaidą.
• Nešališkumas / šališkumas grindžia ištakas, akistatą, darną kaip Dievo savęs įrodymo prielaidą. Jos yra įrodymo vertintojo, jo eigos liudytojo, pažinovo, paskiros galimybės prielaida. Nešališkumas virsta šališkumu, o šališkumai suderinami.
• Besąlygiškumas / sąlygiškumas grindžia gyvenimo lygtį kaip vertintojo prielaidą. Tai pažinovo aplinkos prielaida. Tai asmens prielaida, nes asmuo yra pažinovas aplinkoje. Iškyla požiūris, sandara, savastis, į kuriuos įeina Dievas, išeidamas už savęs.

Dievo kampai sustato aplinkas, kurios yra sandarinės, fermioninės. Tai Visko padalinimai. Dievo prielaidų pagrindai savarankiškai užtikrina jo saviraiškos pagrįstumą, tad yra fermioniniai.

Reikšmingumai išsako Dievo kampus vienu, dviem, trimis bendros dvasios bosoniniais laidais, padalinimų papildiniais

• tiesa yra nepaneigiamumas paneigiamume, besireiškiantis vienu laidu, papildantis septynerybę laisvumu
• gerumas yra besąlygiškumas sąlygiškume, besireiškiantis dviem laidais, papildantis šešerybę Dievu ir gerumu
• galimybės Dievas yra nešališkumas šališkume, besireiškiantis trim laidais, papildantis penkerybę raidos ištakomis, akistata, darna

Reikšmingumai išsako Dievo sudalyvavimą, tad yra bosoniniai.

Nepaneigiamumu: Dievo savęs įrodymas

Pradai išplaukia iš Dievo savęs įrodymo.

Pirmapradis Dievas tiria ar jisai būtinas, ar jisai būtų jeigu jo nebūtų?

Jisai išskiria dvi galimybes:

• Jeigu jisai yra, tai jis yra.
• Jeigu jo nėra, tai jisai vis tiek yra. Juk jisai Dievas.

Išsiskiria du kampai, Dievo ir žmogaus. Dievas (Dievo būtinumas) yra pirmasis bosonas, žmogus (Dievo nebūtinumas) yra antrasis. Antrasis prilygsta pirmajam, tad Dievas yra būtinas.

Užtat Dievas yra būtinas.

Kodėl tiriama

• Tyrimo akstinas yra Dievo būtinumas ar nebūtinumas.
• Dievas sau yra nebūtinas. Išsūkis Dievui ir jo tyrimo išdava: Dievo nebūtinumas
• Būtent žmogui Dievas yra būtinas. Iššūkis žmogui ir jo tyrimo išdava: Dievo būtinumas.
• Užtat Dievo savęs įrodym atsiveria žmogaus galimybė, išsiskiria akistata ir darna.
• Nepaneigiamumo pirminis atsakymas paneigiamumu pakeičiamas klausimu, kurį atsako tas pats nepaneigiamumas.
• Paneigiamumas išskiria dvi galimybes: Dievas yra arba Dievo nėra.
• Dievo įrodymas yra pamatinė simetrija (pasikeitimas be pasikeitimo): Dievo buvimas pasikeičia, visgi Dievo buvimas nesikeičia.
• Dievo įrodymas išsako veiksmais, jais apibrėžia, ką reiškia, kad jis yra net ir kai jo nėra.

Nešališkumu: Ištakos, akistatos, darna apima Dievo savęs įrodymo prielaidas

Nešališkumu pirminis nepaneigiamas atsakymas virsta klausimu. Darna prakalba atsakymu. O akistata šališkai išgyvenamas tyrimas.

Toje pačioje eigoje, tame pačiame pasakojime, sutelpa ta pati dvasia tris kartus, bosoniškai:

• Yra pirmoji, ištakos dvasia.
• Ją tęsia antroji, akistatos dvasia.
• Jas išbaigia trečioji, darnos dvasia.

O akistatos dvasia susikalba su daugybe asmeniškų, fermioninių požiūrių, galimybių, žmonių.

Dievas grindžia tyrimą, jo laikosi, numano, kuo jisai baigsis, būtent amžinu gyvenimu, kuriame Dievas išlieka.

Besąlygiškumu: Gyvenimo lygtis apima Dievo pažinovo prielaidas

Gyvenimo lygtis sieja Dievą, gerumą, jų sutapimą - gyvenimą ir jų atskyrimą - amžiną gyvenimą.

Bosoniškai ta pati dvasia pasipildo reiškiniais: pirmu - Dievu, antru - gerumu, trečiu - gyvenimu, ketvirtu - amžinu gyvenimu.

• Dievas yra savaiminis
• Gerumas sutampa su Dievu tačiau išsiskiria sąlygomis ir savybėmis. Gerumas yra sąlygose, tuo tarpu Dievas yra besąlygiškas. Tad skiriasi Dievo ir gerumo savybės. Gerumas yra besąlygiškumas sąlygose, tad plačiau pasižiūrėjus, už sąlygų, gerumas prieštarauja sau, tuo tarpu siauriau pasižiūrėjus, sąlygose, gerumas yra nuoseklus.
• Gyvenimu sutampa Dievas ir gerumas. Gyvenimu Dievas ir gerumas yra savarankiški tačiau visaip sutaria jų bendroje apimtyje, tad sąlygose.
• Amžinu gyvenimu Dievas ir gerumas skiriasi, o taip yra už sąlygų, nes Dievas yra besąlygiškas, nevaržomas sąlygų, Dievas yra daugiau nė gerumas.

Gyvenimo lygtis sieja tapatumą (bosoniškumą) ir atskirtumą (fermioniškumą). Tapatumas yra Dievo esmė, o atskirtumas yra raiškos esmė.

• Požiūris sieja bosoninę dvasią, išeinančią už savęs, su fermioniniu kampu, iš kurio matoma.
• Bosoniškumas yra dvasios ypatybė, kad viskas gali sutapti. Bosoniškumas išeina už savęs į fermioniškumą, kuriuo viskas paskirai išgyventa. Žmogui tenka rinktis ar gyventi savo paskira padėtimi įprastą gyvenimą ar gyventi bendrąja dvasia, atsisakydamas savo paskirumo ir paskiro gyvenimo.

Gyvenimo lygtis grindžia keturių asmens lygmenų išskyrimą, tad atsiranda keturi gyvenimo lygties klodai, ir toliau Dievo šokyje Dievas, Aš, Tu, Kitas yra Dievas.

Tiesa derina tapatumą (ji tapati sau ir atvira visakam) ir atskirtumą (jinai atskirta nuo netiesos, kuri netapati sau ir neatvira).

Dvejybės atvaizdas Ar lygmenyje išskiria tapatumą ir skirtumą.

Reikšmingumai išskiria Dievo savęs įrodymo prielaidas, tad suvokimo prielaidas

Dievas reiškiasi tiesa. Tiesa sutampa turinys ir išraiška. Tiesa (jos išraiška, pavidalas) išsako Dievą (jo turinį) ten, kur jo nėra. Tad tiesa Dievas išeina už savęs.

Įrodymo prielaidos (pirmapradžiai reikšmingumai) yra:

• tiesa - trečiojo proto pradas, ką jisai pažįsta
• Dievas ir gerumas - pirmojo ir antrojo proto pradai, ką trečiasis protas išskiria
• ištakos (Dievas), akistata (gerumas), darna (amžinas gyvenimas) - trys protai, kaip trečiasis protas supranta pirmąjį, antrąjį, trečiąjį protą.
• Dievas, gerumas, amžinas gyvenimas, gyvenimas - prisideda gyvenimas, o tai yra žmogaus išeities taškas

Žmogus iškyla gyvenimo lygtimi ir būtent gyvenimu. Žmogus tada gali suprasti Dievą ir būtent amžiną gyvenimą kaip suvokimą.

• tiesa iškyla su Dievo pažinimu
• Dievas ir gerumas iškyla su sąlygomis Dievui
• ištakos, akistata, darna iškyla su Dievą turinčiomis galimybėmis
• gyvenimo lygtis iškyla su gyvenimu, su galimybe gyventi savarankiškai, trimis protais, laisvai, be Dievo

Dievas yra Dievas galimybėms. Ką reiškia būti Dievu? Tai reiškia būti Dievu kam nors. Dievas yra Dievas būtent galimybėms.

• Dievas yra visų galimybių šaltinis
• Dievas yra tai kas akistatoje su paskira galimybe
• Dievas suveda visas galimybes

Tad Dievas galimybėms yra jų ištakos, akistata ir darna.

Dvasios reikšmes bandyti suprasti kaip dvasios pasitraukimą, kurio pagrindu iškyla sandara. Bandyti suprasti, tas pasitraukimas yra aštuonerybėje tie požiūriai, kurie paskui neprieinami nes jie yra papildiniai. Dievo šokyje aštuonerybė yra dviejų galų, Tėvo ir Sūnaus - Tėvas pasitraukia reikšmėmis, o Sūnus žengia padalinimais.

Reikšmingumai papildo padalinimus

• Tiesa glūdi septynerybėje ir ją papildo.
• Dievas ir gerumas papildo šešerybę ir grindžia Dievą ir žmogų.
• Ištakos, akistata, darna papildo penkerybę ir grindžia tris protus: požiūrį, požiūrį į požiūrį, požiūrį į požiūrį į požiūrį.
• Dievas, gerumas, gyvenimas, amžinas gyvenimas, tai gyyenimo lygtis, papildanti ketverybę.
• Reikšmingumas plėtojasi veiksmu -1.
• Veiksmu -1 atsisakome savęs, savo sąmoningumo, renkamės Dievą.

Tyrimas yra šlovės pilnatvė

• Šlovės, kaip ženklo, įsimintinumas, reikšmė, prasmė kyla iš ją grindžiančio tyrimo.
• Tyrimu ((Dievo) klausimo ištakomis, tyrimo akistata, atsakymo darna) susiveda reikšmingumai.
• Tyrimu sueina reiškmingumai visais asmenų klodais: dvasia, sandara, atvaizdai, vieningumas.

Šlovė išskiria Dievo raiškos klodus

• Dievas yra dvasia.
• Tiesa yra sandara.
• Šlovė yra atvaizdai, kuriais išsiskiria visi šlovę pripažįstantys, o kartu išsiskiria Dievas už šlovės ir gerumas, kurį liudija šlovinantys.
• Tyrimas yra vieningumas, kuriuo sueina Dievas ir žmogus.

Dievas yra

• tiriantysis
  • tyrimo dvasia, ne protas
• tiriamasis
  • tai, ką bandau tyrimu suprasti, būtent jo supratimą. Užtat nuoseklu ir suprantama, kad Dievą suvokiu kaip save tiriantį tyrėją.
  • savaiminis, visuotinis, neasmeniškas atsakymas
• tyrimo priemonė
  • pokalbio dalyvis tylėjimu, ne kalbėjimu
• man tad pradžia, pabaiga ir jų sąsaja.

Išėjimas už savęs yra tyrimas

Išėjimas už savęs yra poslinkis iš neapibrėžto Dievo į apibrėžtą bendrąjį žmogų ir taipogi iš apibrėžto bendrojo žmogaus į neapibrėžtą Dievą. Taip atrodo iš Dievo išeities taško. Išėjimu už savęs bendras žmogus išsilaisvina nuo savęs, nuo skirtumo tarp pasąmonės ir sąmonės, įsijautimo ir atsitokėjimo.

Išėjimas už savęs yra:

• gyvenimas tuo, kas už mūsų, kas mus neigia
• Išėjimas už savęs yra savęs išsakymas raiška. O raiška priklauso tam kas už mūsų ir mes tuo tai parodome, užtat pilnai atsiskleidžiame savo dvasia.
• apskaitos taško perėjimas iš savęs į kitą pridėjus aplinką
• sąvoka, kuria visko žinojimas yra neįprastas. Esame įpratę mąstyti tam tikros aplinkos ar aplinkybių logika. Išėjimu už savęs kuriame logiką, įtvirtiname aplinką.
• Tai yra asmens būklė, kurią tenka priimti norint suprasti jį ir jo liudijimą.

Dievas tiria savo požiūriu, suvokimu, atskyrimu, tad žmogumi

Suvokimas Dievo požiūriu išdėsto jo savęs įrodymą.

• Dievas sustato, užveda, atveria tyrimą, o žmogus jį išgyvena, atlieka, išpildo iš vidaus, kaip tyrėjas.
• Dievas tirdamas išskiria tris protus, o žmogus tirdamas atsisako trijų protų, gyvena Dievu ir jo tyrimu, tad Dievas savo ruožtu gražina jam tris protus.

Tyrimas yra visko užtaisas, tad visko prasmė.

• Tyrimas yra išėjimas už savęs.
• Tyrimu išsiskiria Dievas ir viskas, tad toliau troškimai ir meilė.
• Tyrimu išsiskiria dvi galimybės. Tyrėjas (Dievas) yra už tyrimo. Arba tyrėjas (žmogus) yra tyrime.
• Šį išskyrimą galima suprasti Gordon Spencer-Brown prasme.

Tyrimas yra išėjimas už savęs.

• Tyrimas išgyvenamas trejybės ratu.
  • Tyrimas yra sąmoningas supratimas Dievo, nulybės, lygtimi 0+3=3.
  • Trejybės ratas atsiremia į Dievą, kaip į tiriamąjį.
    • Meilės mokslas išsako ir susitelkia į tai, ką išgyvena tiriamasis.
• Tyrimas skiria ir tiria tyrėją, tiriamąjį ir tyrimą.

Asmenų tyrimai, kuriais Dievas tiria

Asmens atsiradimas

Bosoniškumas ir fermioniškumas

Bosoniškumui rūpi dalyvių prisijungimo eilės tvarka: Yra pirmas, paskui antras, toliau trečias pasireiškimas. Toje pačioje būsenoje, ta pati dvasia, ta pati šviesa gali skirtis kiekybiškai. Ir tik tokiu būdu galime juos atskirti, juos prijungiant ar atjungiant.

O fermioniškumas grindžia dalyvių skirtingumą, tad galima skirti ir nurodyti esančius ir nesančius.

Visko padalinimą galima suprasti bosoniškai, eilės tvarka, kaip kad grandinių kompleksais, tiksliomis sekomis, kas grindžia požiūrius. O taip pat galima suprasti sandaromis, būtent požiūrių poslinkiais.

Asmenų atsiradimas

Dievas yra pirm savasties. Savastis iškyla Dievui išeinant už savęs į save. Asmuo išplaukia iš savasties. Žmogus išplaukia iš asmenų. Žmogus renkasi Dievą.

Dievo išėjimu už savęs į save iškyla požiūris ir Dievo trys kampai. Dievas yra požiūrio pažinimo laukas, o žmogus yra požiūrio pažinovas.

• Dievo kampu: Nepaneigiamas Dievas išeina už savęs į paneigiamumą.
• Žmogaus kampu: Nešališkas Dievas išeina už savęs į šališką žmogų. Ir panašiai, šališkas žmogus išeina už savęs į nešališką Dievą.
• Iš šalies: besąlygiškas Dievas išeina už savęs į sąlygišką žmogų.

Kartu sudėjus tris kampus gaunasi asmuo - požiūrio pažinovas. Užtat asmuo yra suprantamas kaip šališkas Aš, kaip paneigiamas Tu, ir kaip sąlygiškas Kitas. Taip pat yra Dievas - ne asmuo.

Apytakos Dievo kampu

Dievas tiria Dievą:

• Dievu tiria: Ar Dievas yra? Ar Dievas būtinas?
• Manimi tiria: Koks Dievas yra? Ar Dievas būtinai geras?
• Tavimi tiria: Kaip Dievas yra? Kaip Dievui kiekvieną pasiekti?
• Kitu tiria: Kodėl Dievas yra? Kaip mums vienas kitą labiau mylėti?

Išėjimu už savęs užduodami gyvenimo klausimai, apytakų tyrimų klausimai: Ar, Koks, Kaip, Kodėl asmuo yra?

Apytakos, asmenų mokslai, jų pasitikrinimai, išsako jų tyrimų 24 išorines galimybes, koks tyrimas vyksta.

Trejybės ratas ir trys protai

Apytakos sustato trejybės ratą. Jisai sieja tris protus.

• Trejybės ratas sieja dvasios bosoniškumą (poslinkiais) ir sandaros fermioniškumą (nariais - požiūriais).
• Trejybės ratas sieja ir sutapatina tris protus.
• Trejybės ratas sieja tyrimo hipotezę (Kodėl ir paskui Ar), eksperimentą (Kaip), rezultatą (Koks).
• Keturi žvilgsniai subliuška į vieną, patikslintą.

Apytakos sustato tris protus. Tai asmenys: Aš, Tu, Kitas. Tai bosoniška, pradedant pasąmone kaip požiūrį, toliau išplečiant ją požiūriu į požiūrį, ir galiausiai požiūriu į požiūrį į požiūrį. Visi žvilgsniai sutelpa toje pačioje būsenoje, tad žvilgsnių atžvilgiu tai bosoniška.

• Trys protai yra bosoniški nes visi trys protai išsako tą patį. Antrasis protas (sąmonė) persako pirmąjį protą (pasąmonę) tik glausčiau (sąvokomis), o trečiasis protas persako dar glausčiau, teiginių tiesomis, turbūt jų aplinkomis. Tad protai vis glausčiau persako tą patį.
• Trejybės rato požiūriai yra fermioniški. Ir jie išreiškia, kaip atrodo sąmonei, antrajam protui, sąvokų kalba. Nes sąmonė primeta nuostatą ir toliau ją tikrina, ar atitinka tai, kas žinoma iš pirmojo proto. Tyrimą (eksperimentą) sustato trečiasis protas, o atsakymą parūpina pirmasis protas. Toliau antrasis protas pasitikslina. Šitaip suprantant, antruoju protu esame, trečiuoju veikiame, pirmuoju mąstome.

Dievo požiūrių grandinė

Dievas yra pirm suvokimo užtat Dievo požiūrių grandine iškyla suvokimas: Suvokiantis, atskiriantis Dievas, nesuvoktasis, neatskirtas Aš, nesuvokiantis, neatskiriantis Tu, suvoktasis, atskirtasis Kitas.

Dievo pagrindu asmenys išplaukia iš Dievo pridedant požiūrius: jokį požiūrį (Dievas), požiūrį (Aš), požiūrį į požiūrį (Tu), požiūrį į požiūrį į požiūrį (Kitas). Dievas yra dvasia, o požiūris yra sandara. Tad tai sandaros grandinė.

• Dievo tyrimai vyksta jam išeinant už savęs į save, vis gilyn, žmogumi, tad požiūrių grandine {$PPP$}.
• Dievo tyrimai yra keturių lygmenų: {$P^0, P^1, P^2, P^3$}
• Dievo tyrimai atveria asmenų skirtingumo galimybes.
• Dievas (asmenų išskyrimo pagrindas) -> Aš -> Tu -> Kitas (asmenų vienumo pagrindas) -> ir atgal.
• Iš Dievo išplaukia skirtumas tarp Dievo, Manęs, Tavęs ir Kito.
• Dievas išeidamas už savęs apytakomis, išsiskaidydamas trejybių atvaizdais, atveria tarpus asmenims - Man, Tau, Kitam.

Dievo išėjimas už savęs į save sustato savastį, jo apimtį, išėjimo už savęs pakopas: nulybę, vienybę, dvejybę, trejybę.

Požiūrių grandinė {$P^0, P^1, P^2, P^3$} yra aštuonerybės trys veiksmai.

Dievo šokis

Dievo šokis išplaukia iš Dievo požiūrio, atveriančio Sūnaus ir Dvasios požiūrius

Atsivėrus suvokimui ir Dievo (Tėvo) požiūriui, iškyla Sūnaus ir Dvasios požiūriai, tad Dievo šokis. Požiūriais reikšmingumų dvasia susiejama su tam tikru sandaros kampu, taip kad išsiskiria dvasios kampai, išsiskiria požiūriai.

Dievo šokio aštuonerybėje, Dievas pasitraukia reikšmingumais, Jėzus pereina į Dievą, paskui Jėzus grįžta toliau tęsiant padalinimus. Tad nulybė gal yra pas Jėzų patį, o ketverybė yra kaip jisai suvokia Dievą ir paskui jisai grįžta būtent tais papildiniais - reikšmėmis.

Tiriantysis tiria Dievą

Tiriančiuoju iškyla galimybė tirti, tad tirti būtent Dievą. O būtent Dievo tyrimas atveria padalinimų ratą, skiria klausimą ir atsakymą. Pirmiausiai yra klausimas apie Dievą, tad nesąmoningas Dievo neapčiuopiamumas. Toliau iškyla visko apčiuopiamumas ir būties (Dievo įrodymo prieštaravimo būdu) apčiuopiamumas.

Tyrimą sustato trys protai

• Tyrimas sieja atsakymą ir klausimą.
• Į atsakymą, klausimą, tyrimą susitelkia trys protai.
• Tyrimas ieško, kaip išeiti už tyrimo, tuo lygina atsakymą ir klausimą, taip ieško Dievo už tyrimo.
• Tyrimą išryškina trys protai, tad svarbu suprasti, kaip išsivysto jų raiškų įvairovė. Dievo kryptys nusako trijų protų kampus. Suvokimas taipogi susijęs su tyrimu.

Tris protus išgyvena ir grindžia sąmoningumas 0+3=3

• Veiksmas +3 ir kartu lygtis 0+3=3 sąlygoja keturis lygmenis: +0, +1, +2, +3.
• Veiksme +3 glūdi veiksmai +1 ir +2, tad visi trys protai.
• Veiksmu +3 ir jo sąlygoti keturi lygmenis grindžia padalinimus ir padalinimų ratą.

Viskas išsiskleidžia Dievo ir žmogaus išsiskyrimu

Tyrimas išskiria Dievą už tyrimo, žmogų tyrime ir jųdviejų santykį. Išsiskleidimą išryškina jų išeities taškų skirtingumo pabrėžimas.

Išsiskiria Dievo tyrimai ir žmogaus tyrimai. Dievas tiria apytakomis, susidedančiomis iš 24 raiškų. Žmogus tiria netroškimais, susidedančiais iš 8 požiūrių. Žmogaus netroškimas glūdi atitinkamoje Dievo apytakoje. Žmogaus netroškimai išsako Sūnaus būklę, kaip ją ketveriopai išgyvena žmogus tyrėjas.

Žmogus skiria save ir Dievą, tad yra žmogaus ir Dievo požiūrių grandinė. Dievas neskiria savęs ir kitų asmenų bet juos sukuria požiūrių grandine.

Dievo tyrimai plėtoja visko žinojimą

• Visko žinojimas plėtojasi Dievo tyrimų apytakomis, jų apimtimis: viskuo, betkuo, kažkuo, niekuo.
• Viską žinoti yra Dievu suprasti Dievą kaip visko šaltinį iš kurio viskas išplaukia.

Dievas tirdamas sukuria savastį, apytaką, išeina už savęs į save, į žmogų, bendrą būtybę, bendrą protą

Dievui pirma yra klausimas, o tuomet iškyla atsakymas, jo savastis. Savastis iškyla pasitraukiant klausimui.

Dievo tyrimas veda iš atsakymo (Dievo) į klausimą (apie Dievą).

Dievo tyrimai yra išėjimai už savęs į save, tad į asmenis

Dievas išsijudina Dievo tyrimu.

• Dievas, kaip visuotinis atsakymas, besąlygiška tiesa, savo pertekliumi išeina už savęs, peržengia savo galiojimo ribas, atveria klausimus.

Tyrimas taipogi nuramina Dievą ir jam suteikia tolydumo, nuoseklumo, tįsumo.

Dievo šokis išplaukia iš Dievo, kaip tyrėjo, ką jis išgyvena.

• Tolimesnės apytakos būtent vis labiau atsiremia į tiriamąjį, į mylimąjį, užtat baigiasi meilės mokslu.

Asmenimis išryškėja trys protai: pasąmonė (Aš), sąmonė (Tu), sąmoningumas (Kitas). Manimi iškyla nepriklausomumas, Tavimi bendruomeniškumas ir Kitu visuotinumas.

Dievas išsiplečia tyrėju, tad išgyvenimo apytakoje tyrėjas jau tiria savo pagrindu, apie save, savo buvimą, tačiau kadangi jisai jau yra aplinkoje, tai jo klausimas virsta Koks Aš esu? Šiame klausime glūdi keturi asmenys: Dievas pirma Manęs, jokiu požiūriu, Aš kaip savastis bei tyrėjas, savo požiūriu, Tu kaip lemiantis ribą tarp savęs ir aplinkos, ir Kitas kaip siejantis Mane ir Tave už manęs, aplinkoje, taigi, duodantį man rinktis Save (kuriuo Aš esu židinys) ar Dievą (kuriuo Aš ir Tu esame lygiaverčiai).

Išgyvenimo apytakoje tyrėjui Dievas iškyla besivystant Neapibrėžtumui (dvasiai), Apibrėžtumui (sandarai), Įsivaizduojamumui (atvaizdams), Neįsivaizduojamumui (vieningumui).

Dievo išeities taškas yra aukštas ir platus, tad Dievo tyrimas vyksta gilyn-siauryn.

Dievas išeidamas už savęs į save tveria sandarą.

• Sandara, santvarka atsiskleidžia Dievui išeinant už savęs. O jo išėjimas už savęs yra santvarką išsaugojantis ir palaikantis, mylintis, ugdantis virsmas, vyksmas.

Dievo Dievas

Dievo tyrimas išryškėja, kad Dievo užtaisas yra Dievo Dievas. Dievas yra Dievui reikmuo, vaidmuo, tapatybė.

Sąmoningas supratimas Dievo: 0+3=3. Trejybės ratu nebuvimo grindimas grindžia buvimą. Ketverybės apimtimis tai reiškiasi paskirų asmenų apytakomis ir bendro žmogaus netroškimais.

Požiūris išverčia išėjimą už savęs

• Požiūris yra išvertimas išėjimo už savęs. Požiūris išreiškia kaip tai atrodo išėjus už savęs.
• Nuostata yra tai, ką požiūris supranta, kaip esantį pirm išėjimo už savęs, kurį požiūris išvertė ir kuriuo jisai atsirado.
• Požiūris yra nuostatos ypatingas atvejis. Požiūris yra pažinimo laukas, kuris išėjo už savęs į pažinovą, kitaip tarus, pažinovas atsiplėšęs nuo pažinimo lauko.

Dievas įprasmina ir išplečia žmogų

Dievas tiria Dievą asmenimis, tad juos sudėjus, kiekvienu iš mūsų, Žmogumi. Dievą išplečia Žmogus, galintis gyventi ar negyventi Dievu - amžinu, išmintingu, geravališku, valingu. Tai yra Dievo Dvasios išsakoma dorovė, dešimt Dievo įsakymų.

Apytakos išplečia aštuonerybę, pridėdamos trejybės ratą, trijų protų kampus ir Dvasios žvilgsniu iš šalies išsakytą keturių lygmenų ir šešių jų porų santvarką.

Dievas atsiskleisdamas parodo, kad jisai net ir labiausiai atsiskleidęs, tad labiausiai suvaržytas, yra visai nesuvaržytas, o tiesiog viską valdo. Jisai atsiskleidžia kaip visko valdytojas. Užtat mes galime prisijungti prie juo, galime atpažinti jį ir gyventi jo valią, galime valdyti kartu su juo. Mes, jam pavaldūs, taipogi valdome, susitelkdami į mums duotas aplinkybes, užtat jas įdvasindami, įprasmindami.

Išsivertimas

Suvokimas ir neapibrėžtumas

Dievas yra suvokiantysis ir taip pat išeities taškas.

Išeities tašku galima paimti ne Dievą, tai yra, nesuvokiantįjį, ir taip gaunasi neapibrėžtumas kaip išeities taškas.

Išsivertimas ir išėjimas už savęs

Išėjimas už savęs ir aštuonerybė išreiškia kaip nebuvimui atrodo buvimas, kaip meilei atrodo Dievas, kaip vieningumui atrodo dvasia.

• Aštuonerybė nurodo kaip išėjimą už savęs į save lydi ir papildo išėjimas už savęs iš savęs.
• Išėjimu už savęs išsiverčia ryšių ir asmens santykis, taip kad pirma yra asmuo ir tik tuomet ryšiai.
• Išėjimu už savęs įsivaizduojame asmenį, kaip iš jo kyla ryšiai.

Išgyvenimo apytaka

Keturios terpės: Neapibrėžtumas, apibrėžtumas, įsivaizduojamumas, neįsivaizudojamumas

• 4 terpės nusako santykį tarp Dievo ir žmogaus, jų santykio atžvilgiu. O 3 trečiojo reikšmingumo reikšmės (ištakos, akistata, darna) išsako Dievo kampu, Dievo ir jo galimybių atžvilgiu.

Gyvenimo lygtis sustato neapibrėžtumą, apibrėžtumą, įsivaizduojamumą, neįsivaizduojamumą

Dievas yra neapibrėžtumas, tad besąlygiškas. Gerumas yra apibrėžtumas, tai Dievas sąlygose. Gyvenimas yra įsivaizduojamumas, būtent Dievo gerumas, tad Dievo išėjimas už savęs į gerumą. Amžinas gyvenimas yra neįsivaizduojamumas, tai, kad Dievas nebūtinai geras, tai gerumo išėjimas už savęs į Dievą.

• Tyrimas plėtoja tikslą. Ryšys tarp tyrimo ir tikslo yra ryšys tarp trejybės (tyrimo) ir ketverybės lygmens Kodėl (tiriamojo proto tikslo).
• Gyvenimo lygtis nusako tyrimo sąlygas, būtent tyrėją - Dievą, tiriamąjį - gerumą, ir jų santykį: ar tiriamasis rinksis gyvenimą ar amžiną gyvenimą?
• Išėjimu už savęs išverčiame gyvenimo lygtį. Užtat susistato aštuonerybė - pirma yra asmuo, o tik paskui yra ryšio galimybės. Aštuonerybė sustato dvi kryptys: išėjimą už savęs į save ir išėjimą už savęs iš savęs. Aštuonerybė išsako vienumo pagrindus kartu su vienumu Dievu bei gerumu.

Neapibrėžtumo santykis su apibrėžtumu. Padalinimai ir neapibrėžtumas, apibrėžtumas, įsivaizduojamumas, neįsivaizduojamumas

• Nulybė: Neapibrėžtumas
• Vienybė: Neapibrėžtumo santykis su neapibrėžtumu
• Dvejybė: Neapibrėžtumo santykis su apibrėžtumu (savastimi) - išėjimas už savęs - Dievo į save - gerumo už savęs.
• Trejybė: Apibrėžtumo santykis su neapibrėžtumu - trejybės ratas - poslinkį apibrėžia trečias narys
• Ketverybė: Apibrėžtumo santykis su apibrėžtumu.
• Ketverybės tarpe yra neapibrėžtumas kuris plėtojasi toliau.

Palyginti šią senesnę mintį su visko padalinimais dešimtgubame kelyje.

Reikšmingumai papildo padalinimus

Išgyvenimo apytaka Sūnaus požiūris penkerybe, šešerybe, septynerybe papildo šiuos Tėvo reikšmingumus.

Žmogus sustatytas trijų protų ir dešimtgubo kelio

Žmogus (bendra būtybė) yra tiriantysis protas, tad

• apibrėžtumas, siejantis Dievo plotmę ir žmogaus plotmę
• bendrojo žmogaus būklė, asmuo, Kaip, priešpastatoma paskiro žmogaus būklei, asmenybei, Koks (o Dievas yra Kodėl ir pasaulis Ar)
• Dievo Sūnus, tylėjimas prabilęs žodžiu, įžvalga, teorija
• Sąmoningumas, Kodėl, kvantinė simetrija {$S$}, derinantis atsakančią pasąmonę {$T$}, Koks, ir klausiančią sąmonę {$C$}, Kaip (o Dievas yra Ar).
• Atsisakantis visų patirčių ir sąvokų, tad susitelkiantis į Dievą, gvildenantis jo nebūtinumą ar būtinumą.
• Tyrasis, visuotinis, asmeniškas klausimas.
• Savarankiškas protas, savo savarankiškumą grindžiantis Dievo dviguboje plotmėje, išėjimu už savęs iš savęs į Dievą ir atgal. Šiuo savarankiškumu dalyvauja žmogaus aštuonguboje plotmėje.

Žmogaus savastis sustatyta trijų protų nusakančių jo proto būsenas ir kaip jisai gali išeiti iš savęs už savęs į Dievą.

Padalinimų ratas sieja Dievo išsiplėtojimą ir žmogaus susivienijimą.

• Iš Dievo išplaukia nulybė, vienybė, dvejybė, trejybė.
• Iš Kito išplaukia ketverybė, penkerybė, šešerybė, septynerybė.

Išėjimas už savęs +1

• Dievas, Aš, Tu, Kitas grindžia Bott periodiškumą realiaisiais skaičiais, aštuonerybę, pažinimo vienlypumą

Išgyvenimo apytaka ir dešimtgubas kelias

Dešimtgubas kelias išsako tai, kas svarbu išgyvenimo apytakai. Dešimtgubas kelias pasižiūri į žmogų ir Dievą iš šalies.

Dievo šokyje Dievas reiškiasi trejybe ir grindžia tris protus: Dievas Tėvas pasąmonę, Dievas Sūnus sąmonę, Dievas Dvasia sąmoningumą. Dvasia (trečiasis protas) derina Tėvą (pirmąjį protą) ir Sūnų (antrąjį protą). Tad Dievo šokyje pirmumas teikiamas Dievui Tėvui, nes kiti vaidmenys iš jo išplaukia.

Išgyvenimo apytakoje trys protai yra suprantami atskirai nuo Dievo. Dievas yra už jų. Dešimtgubas kelias paaiškina jų santykį su Dievu.

• Išgyvenimo apytaka yra trys protai bet pats Dievas nėra būtinas. Užtat yra žmogus.
• Išgyvenimo apytakoje - prasmingas išgyvenimas, atsisakymas senosios savasties ir priėmimas naujosios savasties - tai išėjimas iš savęs už savęs - kaip jį patys išgyvename.
• Dešimtgubame kelyje yra dvi plotmės, Dievo dviejų būsenų ratas, ir žmogaus ašuonių padalinimų ratas. Dievo požiūriu, Dievas nėra būtinas, žmogus yra pilnavertis savo rate, nes jis gyvena visais trimis protais. Žmogaus požiūriu, Dievas yra būtinas, jo pagrindu atsiplėšiame nuo pirmo ir antro proto, gyvename trečiuoju protu.
• Išgyvenimo apytakoje pirmumas teikiamas trečiam protui, nes juo atsisakome savęs.

Žmogaus išgyvenimų aštuongubame rate tyrimas yra atsakymo ir klausimo suderinimas.

Dešimtgubame kelyje, Dievo plotmėje, Dievas laikomas neapibrėžtumu ir sąmoningumas laikomas apibrėžtumu. Žmogaus plotmėje, pasąmonė laikoma įsivaizduojamumu ir sąmonė laikoma neįsivaizduojamumu. Tad dešimtgubame kelyje, einame iš Dievo +0 į sąmoningumą +3, toliau į įsivaizduojamumą +1 ir galiausiai neįsivaizduojamumą +2.

Išgyvenimo apytaka Sūnaus aštuonerybė tampa padalinimų ratu. Sūnaus aštuonerybėje yra susikalbėjimas tarp dviejų dalyvių, Tėvo ir Sūnaus. O padalinimų ratą išgyvena vieningas išgyventojas, tačiau trimis protais.

• Nesuvokiamumas iškyla išgyvenimo apytaka atskyrus tris protus nuo Dievo.

Išgyvenimo apytaka Dievo tyrimo klausimas pasitraukia, užtat yra visą apimantis atsakymas. Jame iškyla paskiri klausimai, viską suskaldantys į betką. Tyrimai sieja tuos klausimus su atsakymu, grindžia kažką.

• Kaip matyti iš Bott periodiškumo, Dievas (jokia simetrija) išeina už savęs į tyrėją (|三) ir tik per jį į klausimus (|二) ir atsakymus (|一). Tyrėjas sieja ir skiria atsakymą ir klausimą, tad atveria Dievui išsivystymo galimybę. Bott periodiškumas išsako savastį ir parodo kaip Dievas glūdi savastyje bet ji jo nesaisto už savęs, bet tik priima į save.
• Tyrimu išsiskiria klausimas ir atsakymas. Savastis yra atsakymas, o klausimu išeinama už savęs.
• Žmogaus išgyvenimų ratu, padalinimų ratu, žmogus neišeina už savęs, bet užtat panašiai, išeina į save arba iš savęs, įsijaučia arba atsitokėja, kaip kad simetrija {$H\leftrightarrow H^*$}

Žinojimo rūmai

Meilės mokslas

Visko žinojimo gražus taikymas, tai šviesuolių bendrystė

• Visko žinojimo gražus taikymas, šviesuolių bendrystė, plėtojasi žmogaus tyrimų netroškimais.
• Viską gražiai taikyti yra žmogui viskame gyventi Dievo dvasia, atsiremti į ją už santvarkos, tad puoselėti šviesuolių bendrystę ir amžinai bręsti kartu su visais.

Žmogaus įsijungimas į tyrimą

Apytakos žmogaus kampu

Apytakos išsako ką Dievas išgyvena žmogumi.

• Dievo šokiu tiria ar išgyvename,
• išgyvenimo apytaka - ką išgyvename,
• žinojimo rūmai - kaip išgyvename,
• meilės mokslu - kodėl išgyvename.

Apytakos išreiškia Dievo suvokimo lygmenis, kaip žmogus supranta Dievą. Kiekviename lygmenyje tyrimas išsiskleidžia atitinkamu trejybės atvaizdu ir vyksta atitinkamame moksle, apytakoje.

• Suvokimu, Dievo šokiu, vyksta Dievo tyrimas savęs. Būtinumu-tikrumu-galimumu.
• Savęs suvokimu, išgyvenimo apytaka, vyksta Mano tyrimas savęs, išsiskiria trys protai: pasąmonė, sąmonė, sąmoningumas. Daiktu-eiga-asmeniu.
• Bendru suvokimo, žinojimo rūmais, vyksta Tavo (žmogaus) tyrimas Dievo, grindžiami įvarių mokslų pažinovai ir atitinkamos bendruomenės. Vieniu-visybe-daugiu.
• Susikalbėjimu, meilės mokslu, vyksta Kito (Dievo) tyrimas savęs, viskas susiveda. Buvimu-veikimu-mąstymu.

Dievas savo tyrimais pats save tiria kiekvienu asmeniu, kaip jų Dievas, atitinkamai amžinas, išmintingas, geravališkas, valingas. Šias savybes grindžia Dievulėlis, Dievas Sūnus, iškylantis Dievui pasitraukus. Dievas tiria atitinkamais keturiais mokslais, susidedančiais iš 24-ių raiškų.

Dievas tiria apytakomis, atsiremdamas vis labiau į žmogų.

Apytakos sustato žmogaus tyrimus

Dievo ir žmogaus tyrimai vienas kitą išverčia. Meilės mokslu išverčiame savo tyrimą.

Žmogus tiria atsisakydamas savasties, išeidamas už savęs iš savęs

Žmogus yra jau esant suvokimui, užtat žmogumi iškyla suvokimo lygmenys.

Žmogus yra savastyje. Jam pirma yra atsakymas, o atsakymui pasitraukiant iškyla klausimas. Taip žmogus atsisako savasties.

Sąmoningumas išryškėja kuomet žmogus atsisako savo patirties bei išankstinių nusistatymų, taip pat atsisako savo sampratų ir samprotavimų.

Žmogaus ir Dievo požiūrių grandinė

• Išėjimas už savęs iš savęs vyksta žmogaus (septintojo) požiūrio ir Dievo (nulinio) požiūrio grandine. Jisai apibrėžia tarpą.

Žmogaus pagrindu asmenų terpės iškyla atsisakant žvilgsnių Žmogaus ir Dievo žvilgsnių grandinėje:

• Valios terpę išsako Žmogaus žvilgsnis į Dievo žvilgsnį į Žmogaus žvilgsnį į Dievo žvilgsnį į Žmogaus žvilgsnį.
• Širdies terpę išsako Žmogaus žvilgsnis į Dievo žvilgsnį į Žmogaus žvilgsnį į Dievo žvilgsnį.
• Proto terpę išsako Žmogaus žvilgsnis į Dievo žvilgsnį į Žmogaus žvilgsnį.
• Kūno terpę išsako Žmogaus žvilgsnis į Dievo žvilgsnį.

Sąmoningumo, sąmonės, pasąmonės atsisakoma trumpinant šią dvasios grandinę.

• Žmogus tirdamas privalo atskirti save nuo Dievo, užtat išnarplioti žmogaus bei Dievo požiūrių grandinę, suvokimo lygmenis.
• Žmogus, sąmoningai atsisakydamas savęs, trumpina žmogaus ir Dievo požiūrių grandinę, pereina iš savo tyrimo į Dievo tyrimą.
• Žmogaus tyrimai vyksta žmogaus bei Dievo požiūrių grandinė {$ŽDŽDŽ$}, išeinant už savęs, atsisakant savęs.
• Žmogui reikalingos ribos, kurias sustato suvokimo lygmenys, žmogaus ir Dievo požiūrių grandinė.
• Žmogaus tyrimai yra keturių lygmenų: {$ŽDŽDŽ, ŽDŽD, ŽDŽ, ŽD$}

Žmogaus išeities taškas yra žemas ir siauras, tad žmogaus tyrimas vyksta aukštyn-platyn.

Žmogaus išėjimas už savęs iš savęs nusako išėjimą už savęs, dvilypumą, didėjantį ir mažėjantį laisvumą, ketverybe, penkerybe, šešerybe, septynerybe.

• Penkerybė savo penktu požiūriu grindžia išėjimą už savęs. Penkerybė yra išvertimo taškas. Kiekviename ketverybės kampe glūdi dvi kryptys - tad išvertimas. Dabartis yra išvertimo taškas, išvertimų išvertimas. Penkerybė priešingom kryptim nukreipia kodėl -> ar ir kaip <- koks.
• * Dievui išeinant už savęs į save, Dievas savyje yra pasekmė kuri turi savo priežastį, pirmapradį Dievą.

Mums išeinant už savęs iš savęs, mes savyje esame priežastis ir mes už savęs esame pasekmė kuri dar gali išsivystyti. O sprendimo taškas yra savastį išgyvenantysis. Būtent išgyvenantysis išgyvena tą išėjimą už savęs, sieja priežastį ir pasėkmę. Sprendimo taške sueina dvi kryptys, Dievo būtinumo klausimai (iš Dievo į Kitą) ir žmogaus buvimo klausimai (iš Kito į Dievą).

Žmogaus ir Dievo požiūrių grandinė nurodo suvokimo lygmenį, išėjimą iš santvarkos (žmogaus požiūriu į Dievo požiūrį) ir įėjimą į santvarką (Dievo požiūriu į žmogaus požiūrį).

Apibrėžimas jokio požiūrio = žmogaus požiūris ir atvirkščiai. Žmogui reikalingas Dievo požiūris.

ŽDŽDŽ yra gyvenimo lygties trejybės ratas, kurio poslinkiais atsisakome požiūrio, arba trikdžiu jo neatsisakome.

Suvokimo lygtis

Dievo išėjimas už savęs į save ir Žmogaus išėjimas už saves už savęs grindžia suvokimo lygtį {$0=ŽD$}. Dievas yra suvokimas, suduriantis Žmogaus žvilgsnį su Dievo žvilgsniu. Suvokimas yra pagrindas išeiti už savęs, išsiplėsti. Žmogus yra Dievo išsiplėtimas. Atlupus Žmogaus savasties klodus, jam atsisakant jų, aptinkamas suvokimui prilygstantis Dievas.

Žmogaus tyrimai

Žmogaus tyrimai

Mes žmonės tiriame, kaip gyventi Dievu:

• Kaip kūnui gyventi amžiną gyvenimą?
• Kaip protui gyventi išmintimi?
• Kaip širdžiai gyventi gera valia?
• Kaip valiai gyventi Dievo valia?

Mūsų tyrimais kiekviena mūsų dalis tiria atskirai ir tuomi grindžia Žmogų.

Žmogus tiria netroškimais, atsiremdamas į Dievą.

• Mūsų tyrimus sustato keturi netroškimai, susidedantys iš 8-ių požiūrių.
• Netroškimai išreiškia žmogaus suvokimo lygmenis, kaip žmogus supranta save.

Žmogaus tyrimai veda iš klausimo (apie Dievą) į atsakymą (gyvenimą Dievu).

Žmogui tyrimas yra

• išėjimas už savęs iš savęs
• (Trečiojo) tiriančiojo proto veikla, sąmoningumo veikla.
• Siejantis (sąmonės, antrojo proto) klausimą ir (pasąmonės, pirmojo proto) atsakymą.

Žmogus renkasi ar tirti

• Žmogus imasi tyrimo, prisiima tyrimą, renkasi jo ar nesirenka, plėtoja ar neplėtoja, nežino, kuo jisai baigsis, nežino, ar nori sužinoti.
• Žmogus esmingai, širdingai, nuodugniai, dalykiškai tirdamas išsako savo besąlygiško, esminio, pilno žinojimo santykinumą, tad gyvena sąmoningu nežinojimu.
• Sąmoningumas tyrimu užtikrina, kad sąmonė nenuklystų, nesusitelktų į klaidingą atsakymą, nepasiduotų išankstiniam nusistatymui, nepagrįstam ar negaliojančiam samprotavimui.

Galima viską suprasti kaip tyrimą nes trys protai yra būdai viską suprasti.

Žmogus tiria netroškimais

• Žmogus asmenis priima netroškimuose. Kitą - valios netroškimuose, Tave - širdies netroškimuose, Save - proto netroškimuose, Dievą - kūno netroškimuose. Kitas yra Dievo pilname atsiskleidime, pilna laisve.
• Netroškimai sustato žmogaus atotrūkį nuo Dievo ir žmogaus pasirinkimą gyventi savimi ar Dievu.
• Netroškimai išsako tyrėjų vidines galimybes, kaip imasi tyrimu.

Žmogus klausia, kaip gyventi Dievu, amžino gyvenimo klodais

• Dievas (pasaulis) gyvena amžinu gyvenimu.
• Aš (paskiras žmogus) gyvenu išmintimi (trošku viską žinoti ir tą žinojimą gražiai taikyti)
• Tu (bendras žmogus) gyveni gera valia (bendruomenėje)
• Kitas (Dievas) gyvena Dievo valia (kaip suprasti?)

Žmogus žiūri atgal į pradžią, o Dievas žiūri pirmyn į pabaigą

Žmogaus požiūris žiūri atgal į pradžios tašką

• Daugelį metų pradėjau nuo išeities taško - Viskas - iš kurio viskas išsirituliodavau.
• Žiūrint atgal, vis dėl to prisiimame savo kertines vertybes, būtent "gyvenimas yra Dievo gerumas", ir ieškome jų ištakų. Tai žiūrėjimas atgal.

Dievo požiūris žiūri pirmyn į akiratį, į suvesties tašką

• Maždaug 2004 metais mąsčiau, kad reikėtų viską išmąstyti iš galutinio taško, iš minties, kad "gyvenimas yra Dievo gerumas". Ir galvojau, kad žiūrėjimas pirmyn yra "amžinas gyvenimas, suvokimas, kad Dievas nebūtinai geras".
• Kai kada pamąstydavau, į ką viskas turėtų susivesti? Pamanydavau, kad tai turėtų būti Dievo gerumas. Benagrinėjant šv.Jono evangeliją ėmiau mąstyti apie santykį tarp Dievo už mūsų ir Dievo mumyse, kad gyvenimas yra Dievo gerumas, tačiau amžinas gyvenimas yra suvokimas Dievo gerumo, tad atskyrimas Dievo ir gerumo.
• Po truputį supratau, kad juo labiau, amžinas gyvenimas yra suvokimas, jog Dievas nebūtinai geras. Šios mintys kilo betiriant šv.Jono evangeliją, ką Jėzui reiškia Dievo valia ir kaip ji skiriasi nuo mūsų valios.
• Žiūrint pirmyn, amžinas gyvenimas, tai suvokimas, kad Dievas nebūtinai geras. Tai Dievo požiūris vedantis į amžiną gyvenimą.

Žmogus savo sąmoningumą įsisavina jo atsisakymu ir taip susitelkia į Dievą

• Žmogus atsisakydamas savo sąmoningumo sieja išsiskyrusias pakopas - valią, širdį, protą, kūną - ir vieningai suveda tarpus tarp pakopų.
• Dievo išsiskleidimu aiškėja, kad Dievas iš tikrųjų yra visuotinis. Jį galima varžyti ir jis vis tiek lieka valdytoju. Jį galima papildyti žmonėmis ir jis vis tiek juos priima į savo vienybę, kas tik neprieštarauja vienybei. Kas neprieštarauja vienybei, tas Dievui neprieštaraus, verčiau jį pripažins.
• Vienumas plėtojasi mums atsisakant trijų protų. Atsisakome savęs kaip Kito (sąmoningumo), Tavęs (sąmonės) ir Manęs (pasąmonės). Toliau galime visiškai atsisakyti savęs ir įsijungti į Dievą.
• Atsisakydami savo trijų protų, savo tyrimų, prisiimame Dievą ir gyvename jo tyrimais. O jis savo ruožtu mums grąžina mūsų tris protus ir jais tiriame toliau jo požiūriu. Būtent taip renkame Dievą vietoj savęs.
• Atsisakydami savęs, atsisakome laidų tarp pasąmonės ir sąmonės, nuo trijų laidų pereiname prie dviejų, vieno ir jokio laido. Grįžtame prie kūno, be sąmoningumo, be ryšio tarp pasąmonės ir sąmonės.
• Žmogaus tyrimai patvirtina visų asmenų vienumą.
• Iš Žmogaus išplaukia vienumas, per savęs atsisakymą, prasidedant Kitu, toliau išsiplečiant Tavimi, Manimi, tad galiausiai Dievu.
• Mylėdami savastį į ją sukrauname mūsų sąmoningumo lūkesčius, viltis, vertybes, taip kad ji būtų laisva. O mūsų pasirinkimas yra mylėti ne save, kaip tokius, o mylėti kitą, kaip kad Dievas, save suprasti plačiau, ne kaip asmenybę, o kaip asmenį, tad palaikyti bendrystę Kito pagrindu.

Aštuongubas kelias sieja Dievo išsiplėtojimą ir žmogaus savęs atsisakymą.

• Dievo kryptyje pasireiškia jo pirmenybė mūsų atžvilgiu buvime, veikime, mąstyme.
• Žmogaus kryptyje trejybės ratas slenka iš Kito per Tave per Mane į Dievą.
• Laipsnynai išsako, kaip išsiskiria Dievo valia (pirm tyrimo) ir (tyrime esanti) žmogaus valia.

Dievo ir žmogaus tyrimų priešpastatymas

Viską žinoti ir tą žinojimą gražiai taikyti

• Dievo tyrimais viską žinome, būtent apie Dievą, o žmogaus tyrimais tą žinojimą gražiai taikome, kaip gyventi Dievu.

Pereiname iš vieningo Dievo tyrimo (įvairiais asmenimis ir apytakomis) į dvilypį amžiną gyvenimą (jų pasirinkimais gyventi ne šiaip, netroškimus taikyti Dievo pagrindu).

Išėjimas už savęs į save nesant savasčiai yra iš besąlygiškos pradžios į besąlygišką pabaigą.	Esant savasčiai, tai prilygsta neišėjimui už savęs iš sąlygiškos pradžios į sąlygišką pabaigą, tai yra, tarp sąlygiškų būsenų, kurios gali sietis su kitomis tolimesnėmis būsenomis.
Mažėjančiu laisvumu (Dievui išeinant už savęs į save) joks požiūris tampa vienu požiūriu.	Didėjančiu laisvumu (žmogui išeinant už savęs iš savęs) vienas požiūris tampa dviem.
Išeinant už savęs į save, apimtys išsiskiria ir išsidėlioja, išskleidžia santvarkos vidų.	Išeinant už savęs iš savęs, požiūriai susidėlioja, vieningai veda už santvarkos.
Apytakos išsiplėtoja viena kryptimi..	Apytakos susitelkia į Dievo asmenį kita kryptimi.
Suvesties taško tyrimas yra Dievo dieviškasis tyrimas kuriuo jisai būdamas Dievas bando suvokti ir priimti mūsų požiūrius.	Išeities taško tyrimas yra mano žmogiškasis tyrimas kuriuo aš kaip žmogus bandau suvokti ir priimti Dievo požiūrį.
Dievo tyrimas yra amžinas gyvenimas.	Žmogaus tyrimas yra gyvenimas.
Visko žinojimas išsako Dievo nebūtinumą.	Visko nežinojimas išsako Dievo būtinumą.
Dvasia plėtojasi sandara, užtat atsiranda trys sandaros (Tėvo, Sūnaus, Dvasios), einama link jų atvaizdų ir vieningumo.	(Vaizduotės) vieningumas plėtojasi atvaizdais, iš jų kyla paprasčiausia sandara - trejybė, ir už jos Dievas.
Matome iš Dievo pusės - iš asmens pusės - iš dvasios pusės.	Matome iš savasties pusės - iš vaizduotės pusės - iš vieningumo pusės - iš meilės pusės.
Dievas pradeda neapibrėžtumu, toliau apibrėžtumu, įsivaizduojamumu, neįsivaizduojamumu.	Mes pradedame neįsivaizduojamuoju - susikalbėjimo pagrindu, ir toliau lukštename įsivaizduojamumą, apibrėžtumą ir galiausiai, neapibrėžtumą.
Duomenys - visko žinojimas.	Įžvalgos - gražus taikymas. (Vaizdo įraše "Trokštu išmanyti".)
Omega: paskutinysis: Dievas po visko	Alfa: pirmasis: Dievas pirm visko
Vieningumas reiškiasi išėjimu už savęs į save, gilyn.	Dvilypumas reiškiasi išėjimu už savęs iš savęs, platyn.
Vieningumas reiškiasi asmeniu - visko žinojimu, požiūrių grandine.	Dvilypumas reiškiasi meile, žmogaus ir Dievo požiūrių grandine, pasirinkimu tarp jų - taikymu.
Bott periodiškumas dviem nariais vyksta Dievo požiūriu, nes jisai išeina už savęs į mus ir mes išeiname už savęs į jį.	Mūsų požiūriu yra Bott periodiškumas aštuoniais nariais. Dievas yra pirm mūsų, tad jisai išeina už savęs į mus keturiomis pakopomis ir mes į jį taipogi.

Tyrimų ryšys

Dievo ir žmogaus tyrimus sieja trys laidai.

Neišėjimas už savęs

Neišėjimas už savęs

• Sąmoningas pasirinkimas. Jeigu dvasia neišeina už savęs (kaip kad Aš, Tu, Kitas neišeiname) tai už jos yra Dievas - ir jinai sąmoningumu tai suvokia gyvenimo lygtimi - būtent meilės (Dievo esmės) buvimu - į tatai viskas susiveda. Tai įrodo Dievo būtinumą. O Dievas reiškiasi išėjimu už savęs. Meilė yra Dievo įrodymas.
• Lygybės lygtis === išsako Dievo buvimą, tūnojimą asmenyje, santvarkoje.

Dvilypumas

• Išėjimas už savęs į save derinasi su neišėjimu už savęs iš savęs. Panašiai, išėjimas už savęs iš savęs derinasi su neišėjimu už savęs į save.

Atsidavimas +4

• Dievas (nulybė) ir Kitas (ketverybė) grindžia Bott periodiškumą kompleksiniais skaičiais, dvilypumą.

---

---

---

Užrašai

• Peržiūrėti
• Redaguoti
• Istorija
• Spausdinti

Ieškoti:

Įvadas #E9F5FC

Klausimai #FFFFC0

Teiginiai #FFFFFF

Kitų mintys #EFCFE1

Dievas man #FFECC0

Iš ankščiau #CCFFCC