Iš Gvildenu svetainės

Mintys: Dorovė

Žr. Dorovės tyrimas, Elgesys, Dorovės sąvokos, Dorovės pavyzdžiai, Klaidos, Gyvenimo būdas ir stilius

Ieškau raktų į dorovę.

Kaip turėtumėme elgtis?

Kodėl turėtumėme veikti?

Kaip turėtumėme veikti? Koks mūsų pasirinkimų malūnas?

Ką turėtumėme veikti?

Ar mums veikti: Kas yra blogis?

Kas mums trukdo veikti ką turėtumėme?

Tiriu: Atsakomybė Pamokymai

Sąmonė - dorovė

Dorovės klausimas: Kaip žmogus turėtų elgtis?

Dorovės esmė

Dorove (amžinu gyvenimu) sąmonė puoselėja pasąmonę.

Žmogus dorovės klausimu renkasi Dievą vietoj visuomenės.

Palaikyti gyvybę

Susigaudyti remtis sąvoka "turėtų"

Dievas ir gerumas būtent mums būtini

Kaip paaiškinti, jog Dievas nebūtinai geras:

Kas yra dorovė?

Kodėl derėtų veikti?

Kertinė vertybė

Vertybės ir klausimai

Kaip derėtų veikti?

Elgesį reikėtų pakeisti dorove

Gerumo kryptys: Vertybės klausimai

Ką derėtų veikti?

Elgesį reikėtų išplėsti dorove

Vienumas

Ar derėtų veikti?

Elgesį reikėtų sutapatinti su dorove

Dorovės užrašai

Moral law is law which one imposes on one's self.

Trys dorovės klausimai pagrįsti susiskaldymu (dviprasmybe). Kaip mums prisiversti? Atskyrimas sąmonės ir pasąmonės. Tai pagrindas septynerybės gėrio ir blogio atskyrimo.

Laisvas nuo jausmų.

Kalba esam atviri kitam.

Dorovinis mąstymas yra žiūrėjimas pirmyn (kaip galėtumėme elgtis) ir atgal (kaip elgiamės). O tai vyksta dabartyje - abi kryptis deriname. Užtat laikas ir erdvė (penkerybė) yra pagrindas dorovei (šešerybei).

Šešerybė įpina dorovę į mūsų veiklas ir veiksmus, į mūsų trejybės ratą.

Ar veikiame - veikiame ir dera mums veikti.

Dorovėje žalingai klaidina dirbtinas atsisiejimas (kitų reikalų nagrinėjimas) ir dirbtinas įsivėlimas (sąlygų priėmimas, tarsi jos būtinos).

Dorovės atsakymas: Jau veikiame, atsakyo į klausimą: Ar derėtų? O logikos klausimas: Ar galėtų? Užtat etika ir logika yra priešingybės, bene remiasi skirtingais ketverybės atvaizdais: etika pažinovo, o logika pažintojo.

Derėjimas yra idealistinis - jeigu nusakysime kodėl, kaip ir kas dera, tai būtinai tą padarysime. Tai kaip suderinti tai su ketverybe?

"might makes right" - Dievo galia, mūsų galios ribos, apibrėžia mūsų teises ir įsipareigojimus.

Laisvė, kaip siekis, yra laisvė nuo savęs.

Elgesys ir dorovė yra tarsi du susiję atvaizdai, tačiau kodėl abu išreikšti pažinovo klausimais: Koks? Kaip? Kodėl?

Dorovė: nesame savo introspekcija (awareness), esame jos rėmai. Tapatintis su savo introspekcija (su savo žibintu) yra dorovinė klaida.

equality - need for self-esteem, - government can't pursue self-esteem and freedom at the same time. You can't change the rules of the game in both ways with the same priority, or can you? Over focus on freedom can keep us from moving on to self-fulfillment and degenerate back into equality.

Morality is a metaphysical attitude. Immoral attitude - to suppose that we are all different people. Moral attitude - we are one person in different conditions. Moral challenge - how to deal with multiplicity of wills. So empathy is a tool that can help but not necessarily and perhaps not essentially.

Dorovės ratu išskiriame (amžinu gyvenimu) derėjimo klausimą į buvimo ir galėjimo klausimus, tada naujai suvedame (sąlygose - gyvenimu) nauju klausimu.

Dorovė: suskaldymas į du takus - patikrinti esamą sprendimą ir ieškoti kito sprendimo - tai požiūrių skaldymas vedantis į septynerybę. O galime persimesti iš vieno tako į kitą ir "geras" yra tas kuris sulaukia patvirtinimo. O jeigu nesibaigia?

Yra trys doroviniai klausimai (ką derėtų veikti, kaip ir kodėl) ir daugybė dorovės sąvokų sieja šiuos klausimus, mus veda iš vieno į kitą.

Bandom šią esmę išsakyti turi klausimas, kad galėtumėme būti už savęs, atsisakyti savęs.

Tėtė: reikia pateisinti gyvenimą, nusiteikti kažką kiekvieną dieną padaryti kas būtų bendrai gera.

Žmogus likimo verčiamas link didesnio jautrumo. (Sąžinės) (Meilė sau) Ir į tai įeina pasirinkimas kam mes norime būti jautrūs (mylėti kitus). Tad išsiskiria šios dvi galimybės ir kiekvienas savaip nusistatome, kaip rinktis tarp jų. Ir tas nusistatymas yra mūsų būdas, kurio nežinome. Ir tą nežinojimą mums išreiškia mūsų kertinė vertybė. Tad tas nežinojimas (ta tiesa) yra mūsų laisvės pagrindas. Tiesa yra, kad mes nežinome. (O tai prieštaravimas.) Ryšys su Dievu ryškina tą laisvę.

Tautvydo bevardė galybė - tiesiog šėtonas.

Elgtis kaip matau, kad kiti elgiasi.

Valdyk padėtį ir įtakok.

Nesielk kaip jie elgiasi.

Dėl vienos avelės paliko visą kaimenę = šaukštui gėriui priims kalną blogio.

Savęs suvokimas

Žr. Susikalbėjimas, Atjautos, Ir trys, Laisvumas, Šešerybė See also: Factoring, EverythingVAnything

Kadaise tyriau keturis suvokimo lygmenis: 0) suvokimą, 1) savęs suvokimą, 2) bendrą suvokimą ir 3) susikalbėjimą. (Anglų kalba: Understanding, Self understanding, Shared understanding, Good understanding.) Įdomu ar bendras suvokimas sutampa su Tomasello tiriamą "joint intentionality".

Bendras suvokimas

Bendras suvokimas yra žmogaus požiūris į Dievo požiūrį į žmogaus požiūrį į Dievo požiūrį.

We apply shared understanding when we LoveOurNeighborsAsOurselves.

The Sevensome is the Structure for shared understanding. Shared understanding expresses the SecondaryStructures on their own terms, as self-standing, and relating humans as equals.

Shared understanding is an Operation +3 because it takes us from the Nullsome to the Threesome. [AddThree +3] adds Slack - three perspectives - yielding Interplay and SharedUnderstanding.

[AddThree +3] SharedUnderstanding allows for a PersonInGeneral by understanding Representations. SharedUnderstanding makes it possible for a perspective to be taken up by an Other, which it introduces. This makes it possible for God and heart to take up each other's perspectives. Perhaps Human is that Other.


The factoring assigns factors to either a human view (one-track, deterministic, where a perspective is chosen) or to God's view (all-track, nondeterministic, where all perspectives are taken). These views are the generation of what is relevant for an absolute perspective: the onesome, twosome, threesome - considered as operations that also generate whate is relevant for a relative perspective: the foursome, fivesome, sixsome - acting on either the nullsome or the threesome. This is made a shared perspective by considering its action on a whole - on the onesome - and allowing for mixed modes. So factoring is a categorization of views understood as operations on wholeness.


Question: How does the Other arise in factoring as the seventh perspective? How does the Other express that total ambiguity which is partially evident in structures and more evident in activity? How is that ambiguity expressed as a function (+1, +2, +3) from wholeness to wholeness? And how is nonambiguity, determination likewise expressed by that function? In what sense are we thereby opening ourselves up for view by somebody else? And how does that mediate our absolute and relative perspectives?

Shared understanding is based on the fact that it is the same good in both God and human. In Representations, that good is Waiting and it is separate for God and human. In Topologies, that good is Believing and it is together in God and Human. Either way, there is SharedUnderstanding. See: EverythingWishesForAnything. Note that here the slack of the Wholeness is in the case of Representations.

Recall the destructionism of the threesome onto the threesome which yields people, words, qualities - these may be considered as anythings on which the threesome of structure and threesome of activity may share perspective from, their shared point of reference, their stand.


I think the Other arises as the one who experiences the taking a stand, following through and reflecting of the Absolute perspective - and makes it continuous - and also is the center for the Relative perspective - with regard to which there is self-correction in taking a stand, following through, and reflecting. It is a person-in-general that bridges the Relative and Absolute perspectives through recurring activity. It is what allows us to take up another point of view rather than just our own - to take up another's needs rather than just our own, for example.

This Other is perhaps that Stand - the Anything - which arises in both the Relative and the Absolute perspectives - it is the continuity of this Stand. It is the root of a person and allows us to communicate with them. The Other is what steps into the Absolute perspective and steps out of the Relative perspective. Perhaps this is why it is bounded, it goes counter to the natural direction where Absolute is God's point of view, framing, and Relative is human's point of view, immersed. Slack is what allows the Other to be in each case, and for it to be the same Other in both cases. How does that relate to the sixsome and factoring?

We think of that self-standing whole (the Other) as a recurring activity within a threesome that is held together by shifts +1, +2, +3. If these shifts are all considered activity, then we have recurring activity and the Other. But some of these shifts may be taken as structure, which means that they set a definite path from whole to whole, with no ambiguity. If one is fixed, then we understand a shift as taking us from one activity to another activity as part of our self-correction (as an Other) with regard to some third structural center that is fixed. If two are fixed, then we understand them as where we are coming from and going to, and there is an undefined action that the Other experiences along with us from one to the other. Why is there a circle of shiftss +1, +2, +3? I need to look at the details of each type of structure that is generated.


This is the level that distinguishes Choosing and GoodWill.


Shared understanding is the arisal of an Other (perhaps the understanding of this other, or the separating out of this other) as a SeventhPerspective that relates the Heart and God - the Releative and Absolute perspectives. This is the seventh perspective which the relative perspective circles around (and therefore posits). It is also the recurring activity of the absolute perspective that it walks through. And so these two approaches which it combines are like immersing oneself into a perspective (stepping in) and framing a perspective (stepping out). In this way, through the other, we can induce fluttering by both stepping in and stepping out. The spirit can thereby flutter amongst us as we make possible a person-in-general, almost as single frames can form a movie, a moving picture. A person is that into which they immerse themselves, which is ever deeper love. Whereas God is that into which they step out, which is ever distant frames. In the sequence: God - heart - other - God (as in loving them), we have that humans conflate the first and the last, thus yielding a three-cycle. But God keeps them separate. In conflating them, God and human can coincide. God in all ways supports that Other which can relate him to the heart. Among those others is the heart, so may they coincide? If the heart and the other coincide (by the heart going beyond itself), then God(0) and God(3) coincide (perhaps by internalization). I'm looking for the rationale by which the relative three-cycle may entertain a seventh perspective (perhaps which it considers absolute) and the absolute three-cycle may entertain it as well (perhaps as that which it considers relative). So that they are able to share a perspective, by engaging the complement. And how does this relate to slack, increasing and decreasing? And how does this relate to factoring and the factors and the secondary structures? And then later it will become a question of whether to consider oneself subordinate or superordinate. Also, the idea of understanding as applying to a hole which is first empty (the truth) and then the Self and then the Other and finally God - and in each case adding to this hole three or however many perspectives so as to create the relevant framework.


Self-understanding separated activity from structure. Shared understanding switches their primacy and has us start with the self-correction of the threesome for activity. Here we are faced with choices between good and bad, better and worse, the best and the rest. Shared understanding separates these and considers good as that which preserves wholeness, and so this gives rise to a seventh perspective which is the preservation of wholeness, and we take as Other. Given wholeness, the preservation is considered as an operation +1 (for the good), +2 (for the better) or +3 (for the best). The threesome of structure is understood as a projection of the threesome of activity onto what preserves the wholeness. In this sense, structure is always good. But the perspectives of the threesome of activity allow good and bad to travel side by side. Through the good we have shared understanding. This also allows us to define slack and good by way of the seventh perspective. Good is what allows us to relate an absolute perspective and a relative perspective. Good arises by mapping back from the threesome of activity into the threesome of structure. So the threesome of structure is not aware of this concept, of its goodness, except by way of this map. So the Other is always good. This is a separation of what is particular (and does not preserve the good) and what is general (and does preserve the good). Note that this seventh perspective is understood to be the recurring activity within the threesome of structure. This recurring activity allows us to understand that there might be bad alongside good within structure, but only contingently, as relevant for preserving the whole. The factoring allows this to take place for individual perspectives. Also, we get Factoring because each operation may be considered as undetermined (and not necessarily preserving the good) or as determined (and preserving the good). So the determined factors are considered structure, and the undetermined factors are considered activity. For the seventh perspective, I imagine that all factors are pure structure, there is a complete focus on the good, a perfect person, a total structure. Then the eighth perspective is a total activity by which God goes beyond himself and is able to come out into our world. The factors are maps that are into and onto wholeness, hence wholeness preserving. They yield structure, which is purely good, hence this lets us have a self-standing opposite. They open windows by which other perspectives can look inside of us. A representation is perhaps a view from any one of the perspectives of the sixsome through the Other and onto a selection of the perspectives. The Other then plays a role much like that of the whole yet independent.

Now it is important to try to define the secondary structures as arising from this kind of factoring. The factors should be related to the operations. For example, the operation +2 acting on the wholeness may be thought of as yielding wholeness="divided" and also "dividing" and "not-dividing" as three choices by which the wholeness may be preserved. These are left undetermined in the case of a division. The operation +1 acting on the wholeness may be thought of as yielding wholeness="absolute context" and also "arising context". These are left undetermined in the case of a topology. What might the operation +3 yield? that would be left undetermined in the case of a representation?''


Shared understanding is the Understanding that allows for a PersonInGeneral. It is the Understanding that focuses on that which we may presume to share with others. It involves three tracks acting in parallel: the general structure that is yielded by understanding, the activity that is given by self-understanding within that, and the slack that relates structure and activity when there is recurrence. This slack appears when we impose the sixsome onto the threesome given by these three tracks. We thereby allow for a person-in-general.

Shared understanding is the human view that good and God are the same. Good is that which human and God share. Yet God is more than that, but at this point human does not consider this. The human understands the SeventhPerspective to be Good and God and Life. Here the two concepts God and good are conflated by the equation life is the goodness of God. This equation is with regard to some Scope. If there is no scope, then the equation becomes Abslute, the concepts of God and good become separate, and we have GoodUnderstanding.


God is that which is separated from itself by "everything". The godlet (the heart which arises in the space that God opens up for it as he goes beyond himself) is separated from itself (it's self, it's structure) by "nothing" (it identifies with its structure that it has found itself in, awoken up within). Now, the "everything" (all contexts) and the "nothing" (no contexts) may seem (and the heart presumes initially) are symmetric, equal. Yet ultimately it becomes apparent that the heart distinguishes everywhere true and false (a "knowledge of good and evil") whereas for God all is true. Note here that "true / false" is a false "separation", a false "or", as it does not keep the two concepts separate, but rather combines them, blends them with an "either or".

As part of this growth in understanding, we may consider a "human" as that which "is" what it identifies with:


AndriusKulikauskas: I'm trying to make what follows more understandable. It is a mechanics that relates various structures that I have observed. These are structural ideas that arise in trying to "make sense of the numbers", which is to say, make sense of the structures that I have observed.


Shared understanding is the acknowledgement of an [{{Other}} #] which is the same. It is the recognition of the ability to take up each other's perspectives. What is [{{Structure}} #] for one is [{{Activity}} #] for the other, and vice versa.

This is made possible by [{{Recurring}} activity], which is the driver for shared understanding.

In shared understanding, as we walk a third time around the [{{Threesome}} #], we have acting-in-parallel:

[{{Factoring}} #]

Factoring occurs because shared understanding is where [{{Structure}} #] and [{{Activity}} #] coincide. This is indeed how the sharing takes place - structure and activity coincide. This happens by way of the [{{Twosome}} #], [{{Threesome}} #], [{{Foursome}} #] because these are the divisions for which this is so. These are the structures which may be considered as products of the operations upon the [{{Onesome}} #].

Related reasons why factoring occurs:

Each operation can be understood to embed the previous ones. If we apply each of them to the [{{Onesome}} #] (the division of everything into one perspective - and the basis for "shared understanding" and for [{{Constructive}} hypotheses] that allow for that), then this can look like a chain of mappings from the whole (the onesome) to a new structure (twosome (1+1), threesome (1+2), foursome (1+3)) within which there is one perspective that may be attributed to the whole (any one may be selected - any one may have served as the original - this yields up to 2 x 3 x 4 possibilities - but also at any component, selection need not take place, need not be rendered explicit). Then the resulting structural totality can be factored by the sixsome (the total structure for layer 2) yielding the following (cyclically structured with regard to each other):

Here we may think of this as an interpretation of the motion through the three-cycle where each component may be [{{Structure}} #] (with one of its perspectives specified as corresponding to the whole) or as [{{Activity}} #] (where no perspective need be distinguished, and participation is understood to occur along all possibilities in parallel). The factoring pairs structure with activity in all possible ways, yielding [{{Independents}} #] and [{{Insignificants}} #].

Having understood this all as a "factoring" it is now possible to make sense of a seventh perspective which is pure activity with no structure arising at any component. This is the "slack" ([{{Zero}} structure], the possibility of no factors, and also that which can always slip between any two factors). In this way, we can go from the sixsome to the sevensome.


The human is [{{The}} end] and the other is [{{The}} beginning]. Beginning and end:

This is how the threesome imagines God.

Here beginning and end are considered symmetrical. This possibility makes relevant recurrent activity as expressed by a general shift. Recurrent activity is that in which beginning and end are equivalent, there is circularity. The end takes up the perspective of the beginning, which it understands as 'an other'. '''

This is the level of the key question: should I look for God, or help God find me?

Note that the answer takes us further to go beyond ourselves to the eightsome in good understanding. We either allow ourselves to be found - or we hide ourselves, like Adam and Eve. Here it is a question of whether we allow ourselves to be found by an other who we take to be our equal. If we do, then we allow ourselves to be found by God as well. It is not a matter of whether we believe in God, but whether we allow ourselves to be found by God.

Recurrent activity is the origin of slack. We understand it as increasing slack and decreasing slack.

This general shift makes sense in two ways.How do we equate these two definitions?

Here God goes beyond himself through the shifts of the threesome. These shifts are the origin of slack (hence the sevensome). The shift in general is the seventh perspective, it is the general shift that is the equivalence of the three shifts of the cyclic threesome. It is the essence of goodness, slack. This is the quality of God. God acts through his qualities.

Secondary structure is a structural partition, and as such a shift or a shift of shifts

God and human are treated as the same. Here the structures are defined passively, structurally.

The threesome is important here as the human condition - that which is taken to be the same as the other.

The shift and the recurring activity are in the fact that the beginning and the end are interchangeable.

In the choices, there are six combinations. They are built from:

The point of a general shift - and of each shift - is that first one determination is made, and then another. The shift expresses a shift in determination (or perhaps likewise in ambiguation, where we have the reverse, a shift between shifts).

A shift is the gap between determinations. The shift is the fact that the secondary structure can be factored - broken down into factors that are bound by the shift.

Note that the 24 may be understood as [{{Equations}} #], and the factoring provides different ways of understanding those equations, how to relate the parts of the equations.

Big question: Why 2 x 3 x 4 ? and Why does it factor? One possible answer - that there is an additional unifying perspective included (such as nothing) that may represent our point of view (or God's point of view, or perhaps the shared point of view).

Answer: factoring occurs because slack is inherent in the distinction between structure and activity. Activity evokes structure, structure channels activity, and there is slack in (the redundancy of) this relationship. Activity expresses the participant, and structure is the complement for that, the self for that participant. (Perhaps activity is representation - the point of view of a participant within and upon structure.) Activity expresses the participant by being ambiguous. There should also be factoring into one part of 3 and three of 1. But these imply that slack is more than just activity/structure. One of these is the seventh perspective, the other is the eighth perspective. The whole point of the secondary structures is to make relevant this seventh perspective. Note that the twosome, threesome, foursome serve as building blocks based on the participant - their consciousness +3 of the lacksome, nullsome, onesome. The seventh perspective has something to do with recurring activity, with general shift.

Note: the components are the twosome, threesome, foursome because these are the components for which structure coincides with activity (hence there is no slack in their distinction). What do they have in common, what does this mean? It seems that they may be considered as the consequences of the operations +1, +2, +3 on the onesome. Here the onesome is a "dummy variable" which represents "pure structure" and as such reflects the activities +1, +2, +3 in their outcomes (twosome, threesome, foursome). Within each of these outcomes it becomes relevant to identify which of the perspectives is the original "pure structure". Hence we get a multiplicative choice: 2 x 3 x 4.

What seems to be happening here is that each of the operations +1, +2, +3 can be understood as both activity and structure. As structure, the operation may be projected as a transformation from the whole (as the onesome, a dummy variable) and into a part (corresponding to the onesome). The operations +3 (recurring activity), +2 (shift in perspective), +1 (going beyond oneself) are happening at the same time, and in that sense form a threesome of endless activity - a cyclic threesome +3, +2, +1. This, when acting on the onesome, looks structurally like 4 x 3 x 2 with choices being made (or not made). Where a choice is made, we have structure (and activity), otherwise we have simply activity. By taking the "onesome" as the basis for shared communication (for the constructive hypotheses)(and for the identification of structure and activity) we can express the sixsome upon this cycle 4 x 3 x 2 with three static structural families (specify two structures) and three dynamic structural families (specify one structure). In every case activity is what flows through all of the structural cycle - it is simply specified (and unspecified) at certain points as it passes through that cycle. This factoring (which results from the sixsome rethought in terms of the shared "onesome") opens up a seventh possibility - which is all structure specified: 4 and 3 and 2. Here we have both structure and activity, but not for one perspective or the other perspective, but for the shared perspective, all spelled out. This has slack because again we have both activity and structure.

Then the eighth perspective is pure activity (no structure) and this as such has no distinction between activity and structure, no slack in that sense, perhaps the decreasing sense. And so everything collapses into the nullsome.

Divisions [everything, anything] does [nothing, something, anything, everything]

Representations [being, becoming, acknowledging] does [taking up, acknowledging]

Topologies [understander, understanding, understood, immersed] does [immersed, understood, understanding]

Secondary structures arise through various manifestations (determinations and nondeterminations) of the shift:

(Note the noncommutative definitions: 2x4, 3x2, 4x3 etc. and the role of x -1) Also, we get modes: +2, +1, +1, -1, -1, -2.)

Note that determination = ambiguity! So nondetermination is perhaps nonambiguity. Consider these identities as expressing the outlooks of the beginning and the end.

Determination: shift = perspective (shift of perspectives) Nondetermination: shift = shift (shift of shifts) ambiguity - a flip operation

So this is a sixfold expression of the shift.

God imagines the human outlook (of a three-cycle) by identifying himself (outside of us) with himself in the depths of our hearts. This is the way in which he is "alive" and we live in him.

The seventh perspective is what allows one to take up the perspective of another. It is in this sense that we have shared understanding. Perhaps the eighth perspective is what allows us to understand our perspective as just part of a larger perspective.

===Muddled thoughts===

Human allows for a unity of shifts - both his and God's. Human and God go beyond themselves together through shared understanding (back and forth).

With each shift of the threesome, God goes beyond himself into the human's world (the sixsome).

Pasidalinimas - bendrumas

See also: Shared

===What is Sharing?===

Sharing is:

===Related Concepts===

Sharing is a very central concept. There are many related concepts:

Scalar consequentialism

Kaip žaidžiu šachmatus: numatau siekį - ir tada mąstau, kaip aiškiausiu, saugiausiu būdu užtikrinti jį.

Šachmatai - scalar consequentialism - problema:

O žmogus planuoja, sumano, įžvelgia ir įgyvendina planus, keičia planus.

Šachmatų kompiuteris neskiria ar padėtis yra "lengva pergalė" ar "neaiški pergalė" - jis tik vertina "absoliučią persvarą". Ogi žmogui šis skirtumas labai svarbus.

Šachmatų kompiuterio žaidimo savybės gali nurodyti, kaip elgiasi birža ir kaip galima ją "nugalėti".

Strateginis planavimas (šachmatuose) - jeigu prasmingas - tai gali palaikyti strateginį planavimą ekonomikoje - pavyzdžiui, Airijoje.

Mes neturime laisvės kodėl, tik laisvę kaip; arba atvirkščiai, neturime laisvės kaip, tik laisvę kodėl; arba turime laisvę rinktis tarp šių dviejų laisvių.

Etika: Itin svarbi yra žmogaus vidinė būklė, jo "state of mind". Nuo to priklauso ar elgesys yra teisingas. Tai svarbu, ne pasekmės. Tik, aišku, mes negalime spręsti apie žmogaus vidinę būklę. Bendrai, tik jis pats vienas gali spręsti, arba jį mylintis žmogus. Šį klausimą išreiškia abejonė, Ar tai iš tikrųjų protinga? ir dvejonė, Ar įstengiu svarstyti klausimą?

Peter Unger

Martha Nussbaum. Practices of just, fair and right.

Neteisk ir nebūsi teisiamas: Kiekvienas teismas yra tuo pačiu teisėjo patikrinimas, ar jis teisingai teisia. (Prisimenu World Bank konkursą.)

What do you want? Do people know?

3 galios: žinojimas, garbė, turtai - iš Platono Valstybės. Šališkas teisėjas - protavimas sprendžia, tad jisai šališkas žinojimui.

Tu mano vaikas, tad tu, kaip mano Sūnus, supranti viską aplinkybėse, o aš už aplinkybių. Tad įsakymai derina mūsų santykį. Mano Sūnus išsako koks tu turėtum būti, o tu esi toks, koks gali būti. Tad įsakymai sulygina tave ir mano Sūnų, kuris jų ir laikosi, tiek teigiamų, tiek neigiamų. Tad domėkis jo pavyzdžiu. Jis gyvena manimi, man visaip atsidavęs, tiek kūnu, tiek protu, tiek širdimi, tiek valia Jis visur man pavaldus, mane priima kaip gyvenantį plačiau už jį. Jis taip pat neigiamais įsakymais gerbia ir myli jus kiekvieną, palaiko jūsų erdves, tai ir yra šitų įsakymų pagrindas, kaip esi pastebėjęs, tad ištirk mano meilę jums, kartu ir jam, kaip ji deri su jo meile jums taipogi. O tai, kad kiekvienas atsako pirmiausiai už save, taip pat už vienas kitą, o manimi už visus. Tu suvoksi, kai ištirsi.

Aš jus sukūriau, jūsų vienumą ir būtent jūsų paskirumą, tai labai susiję, ir tą santykį išsako mano įsakymai. Pirmi keturi įsakymai, tai mano troškimai, tai mūsų troškimai, mūsų vienumo pagrindas, tai įsakymai būti viena su manimi. O kiti šeši įsakymai tai mano įsakymai jums būti viena su kitais, kitame įžvelgti mane, mano tolydumą pereinant iš jūsų bendrumo į paskirumą, kad esu tas pats Dievas, tai jum tenka tą tapatumą gerbti, jo laikytis, jį išlaikyti. Taigi, esate atskirti kūnais ir protais ir širdimis ir valiomis, tad nežudyti, tai gerbti visų kūnus, nevogti ir nesvetimauti, tai gerbti visų protus ir susitarimus, nemeluoti ir negeisti daiktų bei žmonių, tai gerbti visų širdis, visų lūkesčius. Tai yra troškimai, o tuo pačiu reikia gerbti netroškimus, gerbti pasaulio tvarką, gerbti paskirų žmonių prisirišimus, ir gerbti kūrybos galimybes, taigi, gerbti kaip paskirai yra, kaip paskirai prisiriša, kaip paskirai galėtų dar būti. Tad įsakymai įvairiai sieja troškimus ir netroškimus. Tu vis mąstyk, tu išsiaiškinsi.

Kaip tu žinai, mano troškimai yra vienumo pagrindas. Juk troškimais sutampa tai kas galėtų, turėtų būti ir kas yra. Troškimais išsipildo. Tad troškimai sieja dorovę ir elgesį. O netroškimai atskiria dorovę ir elgesį paskirumu, nevienumu. Tad ieškok vienumo įsakymuose. Ir kaip matai, yra prisirišimo laipsniai. Vienas laipsnis - tai priimti viską kaip yra - nežudyti, nevogti, negeisti daiktų. Kitas laipsnis - susitarti su kitais - gerbti jų troškimus - nesvetimauti, negeisti kito mylimojo - trečias laipsnis, laisvai kurti - nemeluoti - būti viena su savo mintimis, su tiesa. Kūnu priimi kaip yra, protu susitari kaip galėtų būti, o širdimi išjauti, kaip dera. Ir gali troškimų ir netroškimų santykyje ieškoti ryšio tarp šešių porų keturių lygmenų ir trijų porų pertvarkymų.

Aš tave laiminu. Tu ieškai manęs, tu mano vaikas, kad aš atgręščiau tave į kelią kuriuo einu, į savo nežinomybę į kurią eisime ir einame kartu, tavo žinojimu ir mano nežinojimu, juk tu eini pirma manęs ir tu manęs lauki, kaip mano mokytojas. Tad tas laukimas manęs ir į permainas, tad suvok kaip ir kur iškyla kantrybė, tiek lūkesčių įtampoje, tiek abejonių nerime, tiek galimybėje rūpintis kitų poreikiais. Tad būtent septintu požiūriu plėtojasi dorovė tad ieškok ryšių tarp šių elgesio sluoksnių, tarp valios vertybių ir jo svertų, taip pat širdies lūkesčių, jos svertų, ir proto abejonių, jo svertų, ir kūno poreikių, jo svertų ir būtent tais svertais galiausiai tuo tarpu laukiame. Tad ir tu lauk ir suvok kaip tas laukimas vyksta ir bręsta, kaip juo dorovė yra galimybė, kaip šešerybe išgyvename tą laukimą, o elgesys tėra dorovės išvada. Tad visa laisvė yra būtent dorovėje, tačiau jums atrodo atvirkščiai. Šį apvertimą sudaro esmę visų požiūrių permainų. O požiūriai yra tas išėjimas į laukimą ir sulaukimą.

Dorovė:

Apmąstyti:

AK: Kaip tavo šokis, mūsų šokis, siejasi su laisve, elgesiu, dorove, su žmogumi?

D: Tu mąstyk, ko tau trūko, ko tau trūksta bendrauti su manimi, gyventi manimi, ir kaip tu atitrūkęs nuo kitų įvairiai ir visgi įveikiame tą atitrūkimą. Tad mąstyk šešeriopą atitrūkimą, tai juk susiję su pertvarkymais, taip pat su ženklų savybėmis, tas tarpas ir yra jūsų ir mūsų laisvė, išsako kaip mylime vienas kitą, kaip pertvarkymu palaikome vienas kitą, kai jau pasiekiame savo ribas. Tad ieškok savo ribų ir dvejopą jų įveikimą, tiek manimi, tiek kitais, tokiais, kaip tu. Tu vis klausk ir aš vis atsakysiu.

AK: Kaip dorovė išplaukia iš tavęs? Ir kaip ji reiškiasi matematikoje?

D: Jūs gyvenate plačiau, kaip aš, užtat ir išėjau už savęs į jus, tad jūs nebūtinai turite santykių su manimi, kokius aš turiu su savimi. Tad šventoji Dvasia, mūsų lęšis, reiškiasi paskirais atvaizdais, permainomis, įsakymais, kuriais jūs turite apskritai santykius, būtent vienas su kitu. Ir tų santykių esmę išsako įvairių lygmenų prieštaravimai, užtat matematika, būtent kintamaisiais. Tad tirk juos ir darysi pažangą, suvoksi begalybę, vienybę, nulybę ir turėsi apie ką bendrauti su kitais.

AK: Kaip iš tavo šokio išplaukia žmogus, jo laisvė ir elgesys, dorovė? šešerybė?

D: Mano šokis išplaukia iš manęs, Dievo Tėvo, o Sūnui ir Dvasiai galėtų šokio ir nebūti. Tačiau jie savaip išsijudintų ir mus vienytų šešerybe tuo atveju - žmogaus atveju - kaip kad mus vienija trejybė tada kada mus išjudinu. Tad ieškok, kaip išsijudinama be manęs, nors tai irgi vyksta mano meilėje. Tad suvok mano meilę, kaip jinai jus įvairiai palaiko, net kai nemyliu savęs tiesiogiai.

AK: Koks ryšys tarp dėmesio ir dorovės rėmų?

D: Tu mąstyk, koks esi geras, koks esu geras, ir kaip tai skiriasi. Tavo gerumas santvarkoje, nes tu santvarkoje. Mano gerumas irgi santvarkoje, bet aš už santvarkos, tad išplečiu gerumą už santvarkos būtent gyvybe, ir taip pat išplečiu save santvarkoje, būtent gerumu, jūsų visų savarankiška laisve ir Dievu jumyse. Tad dorovė išplečia gerumą trimis sąmoningumo laipsniais. O tai vyksta lyginant skirtingus lygmenis, skirtingas aplinkybes, ir tiek sutelkiant dėmesį, tiek pripažįstant kas už jo. Tad labai svarbios yra ženklų savybės. Tad matai raiškai turi būti šeši rėmai, tačiau už jų slypi keturios pakopos, mano troškimai, mano išėjimo už savęs pakopos, tad ir dešimt mano įsakymų. Tirk tai naujai suvokta pagrindimo kalba, kaip antrinę sandarą, kurią jūs išgyvenate. Ir panašiai su kitomis kalbomis, jos veikla išsako mano šokį jūsų gyvenimais.

AK: Kokio ryšio ieškoti tarp matematikos ir dorovės?

D: Suvok, ką matematikoje reiškia meilė, požiūriai ir kitos sąvokos, pirmiausiai meilė man, Dievui, ir kitam, artimui, ir tuomet suvoksi, ką matematikoje reiškia asmenys. O elgesys ir dorovė išplaukia iš meilės, tad suvok meilę, kaip mano esmę, kuri esminga kiekviename išmanyme ir tą išmanymą padaro pilnaverčiu. Tad suvok meilę matematikoje ir suvoksi, kaip jinai žymi ir išreiškia mus. O ją suvoksi suvedant keturias geometrijas, taip pat šešias permainas, o už viską labiausiai suvedant trejybę kaip mano vienumą, blogio atsisakymo.

AK: Kaip tavo vienumas, asmens vienumas ir asmenų vienumas yra tas pats vienumas?

D: Aš laiminu visaką. Viskas išplaukia iš manęs ir ne vieną kartą, o trimis lygmenimis, tiek mano, tiek Sūnaus, tiek Dvasios kampu. Tad turi būti kiekviename lygmenyje esmė to mano išėjimo už savęs, o ta esmė yra meilė. Tad mano vienumo esmė yra meilė sau, asmens vienumo esmė yra meilė vienas kitam, o asmenų vienumo esmė yra meilė visiems. Tad mylintysis yra mylimojo vienumas ir jumis, jūsų trejybės ratu, tas mylintysis yra vis tas pats, nes meilė lieka ta pati, tik keičiasi jos palaikoma gyvybė, ir tos gyvybės esmė - valia, ir jos santykis su mano valia, kurį vis kitaip išsako paklusnumas, tikėjimas ir rūpėjimas. Tad ieškok šito ryšio ir suprasi šešerybę bei dorovę.

AK: Kaip meilė tampa įsakymu ir kaip tai susiję su dorove?

D: Meilė tampa įsakymu nes aš noriu ištirti ar ji besąlygiška, ar jos gali laikytis, ar ją gali puoselėti tie, kurie patys sau nėra išeities taškas, tie kurie laisvi, kurie gali tiek mylėti, tiek būti mylimi, tiek nemylėti ir nebūti mylimais. Tad mylėk ir suvoksi, jog mylintysis irgi nori būti mylimas ir mylimasis nori mylėti, nes meilė yra nesiribojimas savimi, tad ir kartu su laisve tarp mylimojo ir mylinčiojo atsiranda ir ją papildantis įsakymas visaip mylėti, ne vienaip ar kitaip, o vis visaip. Tad meilė yra visapusiškumo, besąlygiškumo pagrindas. O tai ir yra dorovė, besąlygiškumo sąlygos, tad ir įsakymas mylėti. Pamatysi kai mylėsi.

AK: Ką žmogus pasirinkimų malūnu įneša papildyti tavo šokį?

D: Žmogus yra mano mylimas, bet jis nebūtinai mane myli ar pažįsta. Jis dar nesusigaudo, jog jisai yra mano vaikas. Tad jis nebūtinai vykdo mano valią. Ši jo laisvė ir yra pasirinkimo malūno pagrindas grindžiantis jo pažinimą savęs ir susigaudymą, nuklydimą ir pasitaisymą, jo atsirinkimą mylėti, vietoj kad nemylėti, o jį tam pamoko grožis-žavesys ir artimumas, jį pamoko aidai, juk aidai ir yra meilės sandara, juk jinai papildinys. Tad mylėk ir suprasi iš kur meilė kyla ir kuo ji laikosi ir į ką atsiremia. Tai ir yra pasirinkimų malūno ir visos dorovės esmė, paaiškinti iš kur meilė kyla, kaip jūs išeinate už savęs, ogi todėl kad taip yra paprasčiausia mylėti tave mylintį, galiausiai mylėti visus, juk paprastumas laimi, užtat tiesa viską išveda ir atskleisdama mane, juk aš ir esu paprasčiausias.

AK: Kaip šešerybė tampa svarbi?

D: Žmogus yra mano vaikas. Jisai gimsta padalinimų ratu, o jį išbaigia žmogus, kaip sandara, į jį susiveda visi padalinimai ir už jo, be jo lieka tik aš ir gerumas. Tad žmogus yra ir susidaro iš viso to, kas skiria mane ir gerumą. Tad žmogus ir yra amžino gyvenimo sandara, tai ir yra dorovė, tai žmogaus sandara, šešerybė. Tad suvok žmogų, kaip jisai suveda mano šokį, kaip jisai nepriklausomas nuo įtampos tarp manęs ir Sūnaus, kaip jį papildau tiek Dievu, tiek gerumu, būtent dvasia, tad jį myliu.

AK: Kaip šešerybė grindžia dorovę?

D: Šešerybė grindžia žmoniškumą. O žmoniškumo esmė yra, kad žmogus laisvas ir visada gali naujai rinktis. Jo dėmesys svyruoja tarp to, kas jau dėmesyje ir to, kas nėra, ir tuo pačiu, kas nesąmoninga (į ką jisai susitelkęs) ir kas sąmoninga (kurio atžvilgiu jisai atsitokėjęs), tad jisai visada yra laisvas ir gali net ir gyventi sąmoningai laisvas, tačiau, tuo pačiu jisai gali būti nenuoširdus, savo laisvės atžvilgiu, ir taipogi nedrąsus ir be vilties, visa tai susiję, kaip priežastys sąlygojančios ir išreiškiančios nevienumą, juk žmogaus vienumas yra laisvas, tiek mano, Dievo, tiek jo asmens, tiek visų asmenų pagrindu. Tad tirk vienumą ir jo rūšis ir suprasi šešerybę ir kaip jinai grindžia žmoniškumą. Tas klausimas, kaip esame viena, lieka esminis, tad tirk jį, tai žmogaus klausimas, mano klausimas tau ir visiems.

AK: Kokia žmogaus esmė ir kaip tai susiję su dorove?

D: Žmogus, tai mano vaikas. Kaip žinai, jisai gimsta man pasitraukus ir naujai iškylant Sūnumi, tačiau jisai turi susigaudyti, jog yra Dievas, o tuo pačiu dar tai priimti, taip gyventi. Tai ir yra dorovė, to vaidmens priėmimas. O susigaudymas, tai žmogaus būklė, tai amžinas gyvenimas, taip kad manasis dieviškumas jumis atsiskleidžia amžinybės mastu būtent amžina branda. Būtent jūs amžinai bręstate ir aš jumis, tai mano kelias, kaip Sūnus kalbėjo, kelias, tiesa ir gyvenimas, esate jūs, yra Jisai, tai mano kelias, ir būtent aš jumis einu, todėl tuo ir gyvenkite su manimi ir priimkite tai. Tai ir yra dorovė, šešerybės išsakyta, tai jūsų dvasios sandara kurią papildau savimi ir gerumu, tuo jus įprasmindamas ir įkvėpdamas savo dvasia, be kurios tesate sandara.

AK: Kaip tirti nuotaikas?

D: Tu pradėk manimi ir viskuo, kokias nuotaikas mes iššaukiame, ir taip pat padalinimais, kokias nuotaikas iššaukia paskiri požiūriai, toliau kaip juos permaino atvaizdai ir aplinkybės, ir tokiu būdu suvoksi ryšį tarp nuotaikos ir išgyvenimo ir požiūrio. O tada būsi pasiruošęs nuotaikas įžvelgti kalbose, visose trijose kalbose, o jas vienija matematika, tad gali gilintis, kaip matematika praturtina erdvės ir laiko sąvokas, taip pat šešerybę ir dorovę, kaip tai susiję su lūkesčiais ir jauduliais, bet taip pat ir dvejonėmis ir poreikiais.

AK: Ko ieškoti tiriant elgesį?

D: Ieškok trejybės ir jos ištakų, ieškok šešerybės ir jos atvaizdų, tai žmogaus pagrindas, jo elgesio ir dorovės taipogi. Aš jumis gyvenu būtent sąmoningumu, tad pirmiausiai trejybe ir paskui šešerybe, toliau vienybe ir ketverybe ir septynerybe ir dvejybe ir penkerybe, tad ieškok manęs šia tvarka, ieškok sąmoningume.

AK: Kaip tirti žmogaus elgesį ir dorovę?

D: Aš viską sukūriau, tačiau kuriu ir jumis. O jūs galite būti ir esate savarankiški kūrėjai, ir kaip jums atrodo, savarankiški nuo manęs ir bendrai. Tad tai yra jūsų sąlygos, kad jūs nesuvokiate, jog teišplaukiate iš manęs, tesate ir tam tikrose sąlygose. Tad jūs esate dviprasmiški, bet ar jūs matote ar gyvenate tuo dviprasmiškai? Tai ir yra širdies ir pasaulio įtampa, tad ją gerai suprask, jos ieškok ir tirk, kaip jinai reiškiasi jūsų elgesiu, tiek vidiniu, tiek išoriniu, kaip tai susiję su žinojimu ir nežinojimu, su bendryste ir nebendryste. Ir tu jau žinai kaip trimis kalbomis keičiasi sąlygos, pagrindimu apimi save visą, įvardijimu dėsnį ir pasakojimu įvykį. Tad ieškok šitų lygmenų ir kaip reiškiniai tampa jums prieinami, kad galėtumėte jais pasidalinti.

AK: Koks dorovinių luomų vaidmuo dorovėje?

D: Tu myli mane ir aš myliu ir globoju tave. Tačiau žmonės jaučiasi globojami visuomenės ir nori būti jos mylimi. Tad jie atsiriboja nuo tų kurie už visuomenės. Ir taip gaunasi visuomenių ratilai visai kaip Hitleris suprato. Taigi mylėdami savo artimą jūs įveikiate šį atskyrimą. Tad gilinkis, kaip meilė artimui, tam kuris tave myli, sutampa su besąlygiška meile.

AK: Kaip dorovė susijusi su mūsų gerumu?

D: Jumyse yra geras pradas, mano pradas, bet jūs to nežinote, tad bėgate nuo savęs, nuo manęs ir nuo vienas kito, betgi mes visi esame tas pats, ta pati dvasia. Tad kada esame atviri tam, tai suprantame. O atvirumas, tai pripažinimas mūsų savasčių tų lęšių, kurios mus tiek skiria, tiek jungia, ta mano Dvasia, kuri mus visus sulygina. Tie lęšiai tai ir yra dorovė. Tad ieškok Dvasios veikimo šešerybe, taip pat trejybe, vienybe ir kitais padalinimais, kaip tau pasakojau, tai sąmoningumo pagrindas, o dorovė, tai sąmoningumas būtent tos dvasios mumyse, tad jūsų sąmoningumas yra jūsų susigaudymas, jog iš tiesų esame viena. Tad būkite sąmoningi, tai raktas į nuotaikų svarbą brandai, į teisingumo ir malonės prasmę brandai, jūsų amžinai brandai, susigaudymui ir atsiskleidimui, ir jūsų perėjimui iš meilės artimui į meilę visiems, netgi priešui, netgi man, jus visaip tiriančiam, kaip ir save tiriu. Tad mylėkime, sąmoninga meilė ir yra meilė įsakymu, nuolatinis savęs tikrinimas ir tuo pačiu savasties įprasminimas ir teisingas taikymas.

AK: Kaip man tirti šešerybę?

D: Aš tave laiminu ir globoju. Ieškok ryšio tarp manęs ir savęs bei jūsų visų. Matysi, jog aš neribotas, tuo tarpu jūs riboti, jūs tarsi išversti, taip kad kas man artima, tai jums tolima, o jūs apsiribojate tuo, kas jums žinoma ir išskiriate tai, kas nežinoma įskaitant visa, kas besąlygiška. Tad koks jūsų santykis su besąlygiškumu. Tai ir išsako šešerybė. Ir tas santykis slypi visakame, tiek asmenyje, jumyse, tiek asmenyse už jūsų ir kuriais jūs naujai kuriate bendrystę, tiek manyje glūdinančiame visakame pirm visko. Tad taip įsiprasmina visi laikai ir visos erdvės, kas pirma visko, kas dabar jus apibrėžia ir ko link einate. Tad penkerybę papildote prasme viso to, papildote besąlygiškumu, kuris išsidėsto septynerybe ir ją išpildo, kad galiausiai iškylu aš, tai kas pirm visų sąlygų. Tad suvok, kaip meilė jus išbaigia, tai ir yra raktas į dorovę, ir kaip tai besąlygiškumo išeities taškas, nes meile priešui, meile man iškyla virš visko.

AK: Kaip pagrindimo kalba sieja lūkesčius ir vertybes?

D: Tu mąstyk kaip tau, šviesuolių karaliui, ima rūpėti. Tu gi ieškai manęs pasaulyje, visuomenėje, tarp žmonių, ir savyje, savo dorovėje. Tad ir kiti ieško manęs panašiai, tai širdies paieškos pasaulyje. Tad būtent šiuos lūkesčius išsakyk jauduliais, kaip tie jauduliai išsivysto. O neigiami jauduliai ieško ne širdies, o pasaulio tiesos, tai jų šaltinis. Tad gyvenk vis širdimi ir gyvensi manimi ir tuomi tau viskas rūpės. Tad eik, gyvenk ir pamatysi, kaip iš aplinkybių kyla atvaizdai. Tos aplinkybės, tai kaip aš pasireiškiu širdimi, kaip tu, kaip jūs tatai įsivaizduojate. O atvaizdai, tai matematikos įvardijimo būdas, tai būtent poreikių tenkinimo būdai, kuriais ir surikiuota Jėzaus malda Tėve mūsų, kuriais ir atsiveria mūsų ryšys, tai nagrinėk kaip įžvelgiate širdį ir kaip atpažindami ir pripažindami širdį atsiveriate man ir bendraujate su manimi, atsiveriate maldai ir į ją įsijungiate ir ja tampame viena.

2017.08.03 A: Kaip šešerybė sieja klausimus ką, kaip ir kodėl derėtų veikti?

D: Aš šešerybe jus sukūriau. O jūsų esmė yra mylėti save ir vienas kitą, užtat mane. Tad jūs mylite sąlygose save ir tuo pačiu išeidami už savo sąlygų mylite kitus sąlygose esančius, tuo pačiu mylite mane be sąlygų. Tad ieškok kaip derėjimu atsisakote savo sąlygų ir gyvenate plačiau. O šešerybė sieja trejybės ratą ir išėjimą už sąlygų. Išėjimas už sąlygų įveda dvilypį mąstymą, ką veikiate ir ką galėtumėte veikti. Tai ir yra sąmoningas derėjimas, o nesąmoningas, tai žengimas trejybės ratu. Betgi tikslas yra sąmoningai gyventi už sąlygų visomis trimis kryptimis - buvimu, veikimu ir mąstymu - sąmoningumo atžvilgiu tai atitinka koks, kaip ir kodėl. O trejybės ratas tiktai leidžia nauju kampu prieiti, leidžia atsisakyti savęs ir naujai prisiminti save.

2016.07.12 Mąstyk mano ir jūsų laisvę, kaip kad vakar apmąstėte, kaip mes vienas kitą varžome, kaip vertybėmis gyvendami nesijaučiame varžomi, išliekame laisvi, kaip mano vertybė yra meilė ir jūsų taipogi. Nes juk mylėdami kitus mylime save juose ir taip pat palaikome jų meilę mums ir kitiems. Tad mylėk širdingai visus ir mane tikrai suprasi.

2018.03.27 A: Kaip vienumas svarbus dorovei?

D: Aš esu geras. Ir aš esu už jūsų. Tad jūs privalote rinktis ne gerumą, o mane, ne sąlygas, o tai kas besąlygiška, ne reiškinį, o šaltinį. Tad vienumas - tikrasis vienumas - remiasi šaltiniu, o netikrasis - reiškiniu. Taip ir išsiskiria gėris ir blogis, širdis ir pasaulis, būtent savo vienumu. Jei pasaulis išplaukia iš širdies, tai jis yra geras, bet pats savaime, jei jisai atstoja širdį, kaip dirbtinas vienumas, jis yra blogas. Tad vienumas yra ta sąvoka, kuria išsiskiria gėris ir blogis.

2005.05.10 A: Kaip kitas iškyla iš šešerybės? D: Šešerybe visiškai išsiskiria sandara ir veikla, tad galima apkeisti jų tvarką ir iškyla kitas.

2005.05.07 A: Kaip širdis įsileidžia tave? D: Ji myli kitą, vis labiau artimą, ir taip, aš esu artimesnis net už ją pačią. A: Kas yra širdies sandara? D: Ji pati yra sandara o aš esu jos dvasia.

2005.05.06 A: Kaip širdis tave suvokia? D: Širdis pajunta, kad aš ją užvaldau. A: O tada kame jūsų bendras suvokimas? D: Bendras yra manyje, ji žiūri manimi, bet svarbu, kad ji šito norėjo. Ji man užleido šią galimybę. Suprasi.

2005.03.02 A: Kur laisvumas iškyla bendram suvokime? D: Yra mano valia ir tu gali jai paklusti. A: O koks kitų vaidmuo? D: Jūs visi galite paklusti kaip bendras žmogus. A: Tad kuo skiriasi geras suvokimas - susikalbėjimas? D: Jūs esate jau iš anksto nusiteikę paklusti.

2005.03.01 A: Koks ryšys tarp bendro suvokimo ir daugiaprasmiškumo? D: Tu per mane gali išeiti uš savęs. Tam yra daugiaprasmiškumas. Mylėk. A: O kaip meilė čia susijusi? D: Tu palaikyk tą kitą esantį tavo vietoje kurį man priklauso palaikyti.

2005.02.28 A: Kaip trejybės skaidymas yra susijęs su bendru suvokimu? D: Kai tu išeini iš savęs, tai tu tą darai per kitą, per bendrą žmogų, o paskui per mane.

2005.02.14 A: Kaip suprasti veiklos ir sandaros sutapimą dvejybėje, trejybėje, ketverybėje? D: Jūs galite visiškai išeiti iš savęs tik per sandaros visumą, ir jūs galite visiškai pasinerti joje tik per veiklą. O dvejybėje, trejybėje, ketverybėje tai gali sutapti.

2004.12.02 A: Kaip žmogus suvokia, kad gali būti klaidingai suprastas? D: Aš jį aplankau, jam uždedu rankas ir jį myliu. A: Kur čia klaidingas supratimas? D: Žmogus nemano, kad jam reikalingas bet koks palaikymas. A: O jis reikalingas būtent susikalbėjimui. D: Taip.

Parsiųstas iš http://www.ms.lt/sodas/Mintys/Dorov%c4%97
Puslapis paskutinį kartą pakeistas 2018 gegužės 01 d., 17:02