Iš Minčių sodas svetainės

Mintys: Kelionė

Pagrįsti Dievo būtinumą

Kelionė

Kaip įsijungiame į Dievo kelionę, jo svarstymą, ar jisai būtinas?

Kaip sandaros žmones veda link Dievo?

Dievo kelionė

Dievo branda

Būtinumas

Atsiplėšimas


Rūpėjimas

Rūpintis asmenimis

Rūpintis mąstymu


Išgyvenimai

Dievas ir išgyvenimai

Išgyvenimai ir atvaizdai

Kaip išgyvenimas susijęs su:

Kaip išgyvenimai susiję su:

Išgyvenimų rūšys

Išgyvenimai ir prasmė

Išgyvenimai ir branda

Dievas tarė Abraomui: "Eik pirm manęs ir būk tobulas"

Kaip suprasti Jėzaus žodžius apie fariziejus dėl įsakymo Gerbti tėvą ir motiną? Įsivaizduoju: Gerbti, tai reiškia laikyti pirmoje vietoje, išklausyti. O fariziejai savo pamokymais nebeleidžia pirmiausiai klausytis tėvų.

Kai tikime, tada raida gali vykti tarsi nepalaipsniui, galim prašokti daugybę žingsnių, nes ištęsiame nepaisant nepalaikymo.

Savo raida ir tada kitų raida sąmoningai susigaudome jog yra sandaros, išsakančios mūsų sąlygas. Jas betirdami susipažįstame su visais išsiaiškinimo būdais ir juos galime sudėlioti. O tada galime įžvelgti Dievo išsiaiškinimo būdus, tad viską pagrįsti juo. Tad požiūrių lygtimi (antisandara) grindžiame sąvokas. Jos reiškiasi kalbomis. Užtat galime suvokti savo gyvenimą ir amžiną gyvenimą kaip vykstantį tarpe tarp gimimo ir mirties.

Pradedant meile (ir neigiamu įsakymu), atsiranda troškimai (ir teigiamas įsakymas), toliau viskas (besąlygiškas elgesys) ir galiausiai Dievas (norint atsiremti į tai, kas už mus platesnis, užtat atsisakyti savęs, savo ribotumo).

Nežinojimo sąlygos atsiranda su žinojimu, su ketverybe. Nežinojimo sąlygos, tai antisandara. Tai sąlygose, kuriose Dievas yra nebūtinas. Asmens sąlygos yra tai, iš ko galima išvesti Dievą, bet nebūtina.

Gyvybė yra santvarka, kuri reikalauja meilės (maitinimo), kitaip sunyks, numirs.

Dėkoti Dievui net už blogą. Žmogus iššaukia Dievą. Dievas atsiranda, kaip skirtumas tarp dviejų septynerybės atvaizdų kai net blogiu priimi jį.

Žmonės mąsto, kas galima, kas yra. O Dievą domina, kas būtina.

Paslaptyje yra dviprasmybė, tai vyksta lygmenyje Ar. Pavyzdžiui, gerus darbus nuveikti paslapčia, kad Dievas juos paslapčia matytų.

Tikėjimas, rūpėjimas, paklusimas yra tiltai sutapimams.

Mylėti net ir netobulą Dievą.

Dievas būtinai geras nes jis yra meilė.

Jeigu yra meilė, tai Dievo nereikia. Bet jeigu yra meilė, tai Dievas gali būti ir netobulas, galim ir tokį mylėti. Tad iškyla Dievas.

Pasauliui mes nerūpime, užtat rūpestis yra kažkas daugiau.

Pretexts for Outreach. Outreach - the activity of everything - is forward-looking. Recurrence - the activity of anything - is backwards-looking.

Jeigu visi būtumėme viena, nebūtumėme nuo vienas kito atkirsti, visiems būtumėme Tu, tai nebūtų Kito. Tai patvirtintų idealizmą, tai kad Dievas yra.

Ketverybė, tai Dievo ėjimas iš visko žinojimo (Dievo) į nieko nežinojimą (kitą) per asmenis, tai Dievo nebūtinumo raiška. O gyvenimo lygtis, tai Dievo būtinumas, einantis iš nieko nežinojimo į visko žinojimą. Tad padalinimų ratas išsako Dievo gvildenimą, jo nebūtinumą (vienybe, dvejybe, trejybe, ketverybe) ir jo būtinumą (penkerybe, šešerybe, septynerybe, aštuonerybe).

Koks lūkestis Dievo atžvilgiu? Pavzydžiui, Heidegerio. Jeigu neigiamas, bus nykulys, kad jis yra. Tad atsivertimas yra neigiamo lūkesčio pakeitimą teigiamu.

Pirminės sandaros grindžia "Mylėk Dievą", antrinės grindžia "Mylėk artimą", kartu esame laisvi jų dviprasmybe. Dievas manyje ir Dievas tavyje susikalba.

Pirmapradis Dievas yra vienų vienas, prieš jam išeinant už savęs. Tokį Dievą vaizduojame nulybe, niekuo, pavyzdžiui, tyla, tuščiu lapu, juoda spalva. Tai dvasia. O Dievas visiškai išėjęs už savęs, tai yra viskas, sandara. Jį vaizduojame vienybe, viskuo. Tad Dievą vaizduojame apimtimis: niekuo, kažkuo, betkuo, viskuo - kiek jisai yra išėjęs už savęs. Toks vaizdavimas yra žinojimas, jo eigos nustatymas. Dievas eina iš klausimo - iš didėjančio laisvumo - į atsakymą - į mažėjantį laisvumą. Jis eina iš nesaties į esatį. Dievo išreiškimas nesatimi yra savotiškas jo apvertimas, išvertimas.

Pokalbių turiniai, susiję klausimai, kaip esame viena? Turinius skiria mūsų santykis su Dievu:

Dievą už mūsų ir Dievą mumyse sieja troškimai, o skiria mūsų netroškimai. Pavyzdžiui, mūsų jausmai tėra ženklai, už jų slypi Dievo ramybė.

Dievo išgyventa trejybė (suvokiantis, susivokiantis, suvoktas) iškyla veiksmu +1 iš dvejybės, tuo tarpu mūsų išgyventa trejybė (nusistatyti, vykdyti, permąstyti). O veiksmu +2 gal Dievas atsiskleidžia, kaip nebūtinas, tuo tarpu veiksmu +3 jis gal gyvenimo lygtimi vėl susiveda, susiporuoja, tiek gyvenimu, bet ypač amžinu gyvenimu, kaip būtinas. Tad veiksmai gal išreiškia Dievo sąmoningumą lyginant su mumis.

Vienybė, tai klausimas, ar Dievas būtinas?

Dievo galimumas ir jo būtinumas yra susiję jo išeities taške. Kaip žmogus, suvokiu jo galimybę, kurią tenka priimti ar atmesti, nes neatmesti galimybę, tai reiškia ją priimti. Taip yra žmogaus požiūriu. O Dievo požiūriu, jam iškyla klausimas, ar Dievas yra būtinas? Šiuos du požiūrius, matyt, sieja Dievo tikrumas. O Dievo buvimas, veikimas, mąstymas - ši Trejybė - vyksta kalboje, vyksta amžiname gyvenime, vyksta meilėje, kuria viskas susiveda. Ir šiomis aplinkybėmis jau sutampa Dievo ir žmogaus požiūriai, sutampa mūsų valios, taip kad esame viena. Kitos aplinkybės tai tarpinės tarp pradžios ir pabaigos, tarp santvarkos ir dvasios.

Asmenų poros ir pertvarkymai grindžia Dievo būtinumą.

The other makes it evident that human is not God. Human is attached to himself. Perhaps the other enters with the eightsome - the four primary structures allow us to think of ourselves with regard to others, rather than God - we look at others as God looks at us.

Dievas kiekvieną pasiekia pertvarkymais, iš asmeninių tiesų (vertybių, klausimų, svajonių) bendraujant su kitais (ypač klausimais) pereinant į besąlygišką tiesą, Dievo požiūrį.

Pasiklydęs vaikas išreiškia Dievo būtinumą, kaip bet kokiose atsitiktinėse aplinkybėse galima susigaudyti, jog esi vaikas (kurio požiūriu Dievas būtinas) ir ne tėvas (kurio požiūrio Dievas nebūtinas) ir galite savo požiūriais sutapti, taip kad Dievas iš tiesų būtinas.

Pirminės sandaros išsako "mylėti Dievą", antrinės sandaros išsako "mylėti artimą kaip save patį", o kartu paėmus šis pakartotas įsakymas atveria laisvę, dviprasmybę, nes galim klausytis tiek vieno, tiek kito, tad esame laisvi.

Pertvarkymai išsako, kaip įvairiai suvokiame amžiną gyvenimą, tą tarpą tarp tvarkų. Pirmiausiai, brandos raida.

Kaip viskas išsivysto iš Dievo požiūrio ir susiveda į jo esmę, meilę.

Gyvenimo lygtis, tai vaisingos prielaidos (susikalbėjimui - koks pašnekovas, kad kalbos turinys ir raiška turėtų sutapti, kai visiškai nieko nežinai) reikalingos bet kokios santvarkos išsivystymui. Šios prielaidos man ir kitiems yra pirm Dievo, nes mes su Dievu bendraujame tiktai netiesiogiai, jomis.

Naujai susipažįstu su savo santrauka ir jos išsakytom mintim. Išsivysto sandaros, kurios gali išsakyti išsivystymą.

Dievas iškyla...

Taip iškyla Dievas, o ypač iš nieko, kada jisai nebūtinas.

Gerumas, tai mūsų vienybė, o Dievas, tai jojo vienybė. Mums gyvenant amžinai iškyla tas skirtumas.

Dievas yra nebūtinas nes Kitu atsiranda (neigiamas) įsakymas. O tas įsakymas yra meilė, mylėti artimą. Tas įsakymas atveria laisvę. O teigiamas įsakymas, tai mylėti Dievą, ir juo Dievas yra būtinas.

Rinktis žiūrėti pro asmens akis, vietoj kad į asmenį.

Dievas būtinas jeigu esame viena. Jeigu nesame viena, tai jisai nebūtinas.

Šviesuolių bendrystė yra tai, kiek jau esame viena. Tai parodymas, kiek Dievas jau būtinas. Tai amžino gyvenimo atsiskleidimas, jo išraiška.

Mūsų požiūriai sutampa pasiklydusiu vaiku. Suprantame, kad Dievas žiūri teisinga kryptimi, o Aš klaidinga kryptimi, tad Dievas yra tėvas, o Aš esu vaikas. Dievas manęs ieškotų Šalia jo įsakymo, ar tai teigiamo, ar tai neigiamo. Jo įsakymas: Mylėk Dievą

Dievo valia, į kurią viskas susiveda, yra kad Dievas augtų, bręstų, tad leistų bendrystę, bendrakūrybą, bet užtat viskas išplaukia iš vieno Dievo, nes jisai yra Dievas, jo valia už viską atsako.

Mano užmojis - kaip bandžiau viską žinoti ir tą žinojimą gražiai taikyti

Bendra sandara

Suvedimas

Skirtumai

Veiksmai: Ir vienas, Ir du, Ir trys

Pasiklydęs vaikas

Išėjimas už savęs

Visaregis

Paklusti?, Tikėti?, Rūpėti Tikėjimas Paklusimas

Būtinas Nebūtinas PirmynAtgal PradžiaIrPabaiga Susiploti Suvedimas

TheBeginning, TheEnd, End, TheStory, Beginning, BeginningVEnd, Collapse

Nulinė sandara, Nulinė veikla

Dievo būtinumas turbūt susijęs su šešiais pertvarkymais ir šešiais pokalbiais, kaip iš asmeninių požiūrių susitariame dėl besąlygiško Dievo požiūrio. Juk tada jisai būtinas.

Evoliucija, tai man priešinga kryptimi vykstanti logika. Ja iš nebūtinumo iškyla būtinumas. Tai būtinumo tyrimo sąlygos: laisvi dalyviai ir jų taisyklės. Tos taisyklės, tai dešimts Dievo įsakymų.

Dievas išeina už savęs į meilę, į savo esmę, esantį Manyje. Tai išsivertimas, tarsi funkcija 1/x. Kas tada yra troškimai ir viskas? Kaip suprasti išėjimo už savęs lygmenis tarp Dievo ir Manęs?

Dievas įvairiausiai įsijungia į gyvenimą per mus visus, mūsų meile.

Dievas kiekvieną pasiekia per nieką, kažką, betką, viską. Per nė vieno, kažkurį, betkurį, visus. Tai yra išvertimas asmenų. Tai yra kaip sandaros supranta asmenis. Jūs bendraujate su:

Kaip vykdome Dievo valią?

Susikalbame savo vertybėmis, jų santykiu. Mūsų vertybės gali būti lygiavertės. Tačiau pripažįstame Dievo vertybę kaip platesnę už mūsų. Būtent vertybėmis sugebame save suprasti sąmoningai, iš šalies, juk jomis pakeičiame save.

Kaip Dievas suprantamas ir Asmuo išjudinamas? Štai įvairiai išgyvenami ryšiai tarp Dievo ir galimo Dievo, tad įvairiai išgyvenama Dievo branda.

Asmuo gyvena skirtingai nuo savo Dievo. Kaip abu sutampa?

Kaip asmenys išgyvena Dievo požiūrį?

Kaip susivienijame Kitu?

Kaip atjaučiame asmenis? ir tuo esame viena?

(Galimas) Dievas susisiejantis su pirmapradžiu Dievu atveria, išpuoselėja erdvę gerumui. Tai meilė. Tik amžinybe aplinka prilygsta asmeniui.

Dievo valią vykdome prisiimdami vienybės klausimą, kaip bendrystės pagrindą. Juk šviesuolių bendrystės pagrindas, tai mūsų visų vienybė.

Visaregyje, Dievas sutampa su Aš (Savimi) ir Aš sutampu su Dievu, ir šie du sutapimai sutampa (Tavimi), nes tiek Dievas man, tiek aš Dievui esame Tu. Tačiau Tavimi sutampa kuriame nors lygmenyje, tad atsiranda pirminės sandaros.

Įžvalgos

{{God}} is a Theory that makes sense of the Facts.

Perhaps this is what is meant in the Gospel of John by the Word (or [http://en.wikipedia.org/wiki/Logos Logos]): In the beginning was the Word. And the word was towards God. And God was the word. This may mean that Theory was toward God (of himself) and God (upon going beyond himself) was Theory.

Theory (Logos)

Perhaps this is at the heart of unfolding structure, the relationship between presystemic and systemic points of view.

Pokalbiai

Relativizing the concept of Aloneness as the flow of truth requires three layers of self.

Iškyla papildinio tiesa - tai meilė. Meilė, tai ryšys papildinio, tiesa - tai tiesioginis (Dievo) ryšys.

"Regenerative" living - auganti apytaka, kaip antai šaknų mitimis lapais - pasikartojanti veikla - ciklinis, perijodinis laikas - palyginti su tikslingumu (Northrop Frye)

Kaip esame viena Meile

Meile esame viena:

Meilė yra Dievo kertinė vertybė. Meilė, tai Dievo dvasios sandaros (visko) atvaizdų (troškimų) vienybė. Žmonės yra viena per jų kertines vertybes, tai yra asmens vienybė, vieningumas, vienumas. O klausimai bene atvaizdai, ir išsiaiškinimai, tai sandaros, o kas yra dvasia? Tad bendrystė reiškiasi išsiaiškinimais.

Parsiųstas iš http://www.ms.lt/sodas/Mintys/Kelion%c4%97
Puslapis paskutinį kartą pakeistas 2015 gegužės 24 d., 22:42