Netrūkus valgėme grįžę, mamos iškeptas bulkutes. Dar kurį laiką nežinojau apie abu brolius, kurių vienas slapstėsi Vilniuje, kitas po rusų uždėtu areštu mūsų karininkams uždėtu su Karo Mokyklos likučiu Pabradės paligone. Tai žinojome dar apleisdami Vilnių. Tik vienintelis ir svarbiausias žinių šaltinis - radio veikė, tai sėdėjome klausydami skaitomas pavardžių eiles: žuvusių, dingusių ir paieškamų. Kiti davė žinią savo namiškiams, kad išliko gyvi. Nebuvo lengva pakliūti į minimųjų eiles. Sėdėjome ir laukėme, tykėdamiesi, kad mūsiškiai išliko ir dar teks juos pamatyti. Džiaugėmės patys išlikę, bet kartu liūdėjome tų, kurie išvežti, žiauru būdu rasti nukankinti; mūsų mieste. Petrašiūnuose, Panevėžy ir kitur. Tu, kurie aukojo savo gyvybę gindami šią žemę... Taip, tas džiaugsmas nebuvo tikras, jame buvo jaučiama daug praradimo skausmo! Aš atsimenu mačiau gatve ėjo jaunuolis su raikščiu ant rankos; jis kovojo eilėse, kurie išvyjo rusus prieš vokiečiam ateinant. Žiūrėjau į jį su pagarba, nes žinojau, kad nemažas skaičius iš jų nebeišvydo šios dienos. Jis dar gyveno! Giliai į save traukiau tą laisvės kvapą...

Ėjau pasakyti rusam tai ir kad ūkininkas prašė jų atiduoti jų ginklus, nes norėjo neužilgo kinkyti arklius ir vežti juos perduoti vokiečiams. Išėjau iš klojimo ginkluota iki ausų, išsinešiau net ir jų šalmus. Apie Rainių tragedija jau žinojau tada. Telšius paliekant ta žinia buvo patvirtinta. Nesakiau nieko prie tos ponios, kurios vyras buvo kalėjime, bet dėl įdomumo daar paminėsiu. Visi žino apie Rainių miškelio kankinius, mes telšiškiai gerai, nes turėjome juos palaidoti. Liūdna buvo mums toji diena. Teko pažinti kuriuos dar gyvenime; vienus arčiau, kitus iš matymo tiktai. Tos ponios vyras atseit buvo nužudytojų tarpe. Ji ėjo toje ilgoj eisenoj paskui jo tariamą karstą, verkė, alpo, kaip ir kiti artimieji tų skausmingų laidotuvių metu. Po dviejų dienų naktį kažkas beldėsi ir ji atsikėlusi ėjo atidaryti duris ir... nualpo. Atsigavo gyvo vyro glėby. Pasirodo, kad jį prieš visų nužudymą, kelios dienos atgal išvežė į Kauną. Ten politinius kalinius mūsiškiai dar galėjo išvaduoti. Paštas neveikė, susisekimo priemonių nebuvo, tai jis pasileido eiti pėščiom. To įvykio visas miestas ilgai pamiršti negalėjo, tik iš apvilktų rūbų artimieji bandė susigaudyti. Apsirinkimas įvyko, nes tos ponios vyrui buvo liepta turimi rūbai palikti Telšių kalėjime. Taip, pasitaiko ir skausme džiaugsmingų momentų!..

Vokiečiams pajudėjus aš džiaugsmingai iškėliau ranką į Katedros pusę, kur aukštai iškelta plevėsavo trispalvė. Bėgau tuoj ant aukšto ir suradus ten paslėptą mūsišką, išnešus kabinau ją, dar jos kampu šluostydama savo išverktas akis. Tik minutė, bet kai pažvelgiau atgal visa gatvė buvo pasipuošus trispalvėm vėliavom. Mudu su tėveliu susikabinome rankom ir linksmai žengėme į vidų, norėdami pasidalinti viskuom i su kitais šeimos nariais. Kiek pabuvus skubėjau grįžti atgal, pranešti visiems manęs laukiantiems. Mama minkė tešlą, ruošėsi kepti pyragus. Tikra šventė! Sunku apibudinti tą jausmą, kuris supo grįžtant. Iš už kiekvieno krūmo lindi galva pakelėj ir šaukė, ar aš iš Telšių ir kas atsitiko ten?

Buvau Lietuvoje 1971 metais. Tėvelis ir viena sesuo sunkiai sirgo, žinojau, kad ilgai negyvens. Vilniuje leido būti tik 5 dienas, į Telšius visai neleido. Vienas pažįstamas patarė naktį važiuoti, taip važiavau 2 kartus, sesuo buvo jau mirus bet su tėveliu pasimačiau. Buvo man lengviau kai grįžusi gavau žinią apie jo mirtį.

[+Prisiminimų nuotrūpos+]