Iš Gvildenu svetainės

Mintys: Išsivertimai

由内而外

Išsivertimai

Apytakų raida

Išsivertimų ratas

Iš vieno padalinimo į kitą slenkame paskira gija, tai yra, požiūriu (veiksmu +1), požiūriu į požiūrį (veiksmu +2) ar požiūriu į požiūrį į požiūrį (veiksmu +3). O iš vienos apytakos į kitą slenkame išsivertimu, tad visa veiksmų trejybe. Tiek padalinimai, tiek apytakos sieja Dievą už mūsų ir Dievą mumyse (meilę). Iš Dievo už mūsų slenkame link Dievo mumyse vis platesniais klausimais. O iš Dievo mumyse link Dievo už mūsų slenkame vis platesniais atsakymais.

• Klausimais apytakos plėtojasi plačiau, nuo Dievo šokio Ar? iki Meilės mokslo Kodėl? Vaidmenys (suvokėjo, susivokėjo, suvokimo) užduoda klausimus atitinkamais trejybės atvaizdais.
• Atsakymų turiniai platėja nuo Kito Ar! iki Dievo Kodėl! Kito Ar! mus sieja su meilės atsakymu - tiesa, liudija ar Dievas yra. Iš liudijimo išauga Dievas. Tiesa yra esmė, o Dievas yra tiesos dvasia.

Keturių apytakų seka

• Dievo šokis veda iš Dievo (neapibrėžtumo). Dievo veikla (klausimu-tyrimu) Dievas pasitraukia ir naujai iškyla.
• Išgyvenimo apytaka veda iš Dievo veiklos (klausimo-tyrimo). Klausimas pasitraukia ir naujai iškyla atsakymu.
• Žinojimo rūmai veda iš atsakymo. Atsakymas pasitraukia ir naujai iškyla apibrėžtumu.
• Meilės mokslas veda iš apibrėžtumo-apibrėžimo. Apibrėžimas pasitraukia ir naujai iškyla neapibrėžtumu.

Apytakos veda iš vienos apimties į kitą apimtį, tad iš vieno klausimo į kitą klausimą, ir iš vieno padalinimo į kitą padalinimą:

• Dievo šokis veda iš nulybės į trejybę, iš klausimo Ar Dievas yra? į klausimą Koks Aš esu?
• Išgyvenimo apytaka veda iš trejybės į šešerybę, iš klausimo Koks Aš esu? į klausimą Kaip Tu esi?
• Žinojimo rūmai veda iš šešerybės į vienybę, iš klausimo Kaip Tu esi? į klausimą Kodėl Kitas yra?
• Meilės mokslas vienybe sustato ir amžinai puoselėja klausimą Kodėl Kitas yra?

Tad visas apytakas kartu paėmus, jos veda iš Dievo į Kitą, iš nulybės į vienybę, iš klausimo Ar Dievas yra? į klausimą Kodėl Kitas yra?

Apytakos vystosi ketverybės lygmenų neigimais:

• Požiūriu,
• žvilgsniu,
• nuostata,
• vertybe.

Vertybė neigia meilę, visgi Dievo požiūriu sutampa su meile, su Dievu, tad užsiskleidžia trejybės ratas.

• Dievo atsakymas 2020.01.01. Kitas suveda Dievą, Mane ir Tave, būtent sąmoningumu mus visus suveda, ir būtent tiesa, iš kurios kyla būtinumas, tikrumas, galimumas. Kodėl yra Kito tiesa? tai mus suvedantis klausimas, iš kurio bet kuriose aplinkybėse susilipdo mūsų vienumas.

Pirmapradžio Dievo esmė atsiskleidžia vis siauresnėse apimtyse ir įvairesnėse sąlygose. Dievo požiūris plėtojasi požiūrių grandine. Apytakos susiguli vis sąmoningesniu žinojimu, sudėliojant apimtis, išplečiant požiūrių grandinę.

• Dievo šokis - jokį požiūrį;
• išgyvenimo apytaka - vieną požiūrį, tad padalinimus. Visos sandaros susidaro iš požiūrių, ir išgyvenimo apytaka jas visas išdėsto.
• žinojimo rūmai - požiūrį į požiūrį - atvaizdus ir aplinkybes. Atvaizdai susideda iš dviejų požiūrių ir žinojimo rūmai turėtų susidėti iš tokių dvejybinių požiūrių.
• meilės mokslas - dangaus karalystė - požiūrį į požiūrį į požiūrį - tris kalbas. Vieningumas remiasi trimis požiūriais ir meilės mokslas turėtų išsakyti trejybinį požiūrį.
• Dievo šokis palaiko jokį požiūrį, nešališkumą.
• Išgyvenimo apytaka puoselėja požiūrį, pasąmonę.
• Žinojimo rūmai puoselėja požiūrį į požiūrį, sąmonę - mokslai atitrūksta nuo pasąmonės.
• Meilės mokslas puoselėja požiūrį į požiūrį į požiūrį, sąmoningumą - valią.
• O toliau pati valia save puoselėja, būtent savo pasąmonę, tad yra trejybės ratas. Tad trejybės ratas išsako tai kas yra puoselėjama, būtent kaip save puoselėjame.
• dvasia: Dievo šokis
• sandara: išgyvenimo apytaka. Kaip atrodo dvasios nebuvimas jai pasitraukus? Prisideda === (požiūris). Išverčia ir išplečia Dievo šokį.
• atvaizdai: žinojimo rūmai. Kaip sutampa dvasios buvimas ir nebuvimas? Prisideda požiūris (į požiūrį). Išverčia ir išplečia išgyvenimo apytaką.
• vieningumas: meilės mokslas. Kaip atskiriami dvasios buvimas ir nebuvimas atskiriami? Prisideda požiūris (į požiūrį į požiūrį). Išverčia ir išplečia žinojimo rūmus.

Dievo išraiška apytakomis

• Dieviškas strimagalvis žinojimas, išreiškiamas sandaromis, 0=>1=>4=>6, išverčiamas žmogišku sąmoningu suvokimu, išreiškiamu širdingu bendravimu, kuriuo esame viena, išsiaiškinimais, žinojimo rūmais, 6=>4=>1=>0. Pastarasis žingsnis 1=>0 bene žengiamas aštuongubiu keliu ir bene susiejus tris išsiaiškinimo būdus: paklusimo, pašnekovo (tikėjimo) ir blogio vengimo (rūpėjimo).

Apytaka išsako, kaip iš asmens išsiplėtoja būtent jo požiūrių grandinės galimybės.

• Nešališkai, už santvarkos: Iš pradžių, yra pirmapradis Dievas, be jokio požiūrio, iš kurio išsiveda Dievo šokis. Dievas tiesiog išgyvena savo tyrimą.
• Išmintis: ketverybės ir dvejybės atskyrimas aštuonerybe. Iš pradžių, yra grynas sąmoningumas, Aš, kaip liepsna plazdenanti tarp sąmonės ir pasąmonės, vienu požiūriu, iš kurio išsiveda išgyvenimo apytaka.
• Kiekvienoje mokslo šakoje, kiekvienai asmenybei, Tau, yra Dievo trejybės atitikmuo (Tėvas už santvarkos, Sūnaus šablonas santvarkai, Dvasios tarpas santvarkoje), dviem požiūriais - požiūriu į požiūrį - klausimu ir atsakymu, kuriais išsivysto žinojimo rūmai.
• Visokiausiose Dievui nepalankiausiose aplinkybėse sužaibuoja Dievo blyksnis, keturios Dievo pakopos, kuriomis jisai išeina už savęs į savo esmę, meilę Kitam, tad trimis požiūriais, požiūriu į požiūrį į požiūrį, atkartotu Dievo šokio trejybės ratu, meilės mokslo stebuklu.

Apytakos išreiškia Dievo nebūtinumą ir būtinumą. (Primena visko savybių neigimą, kuriuo vaizdo įraše "Trokštu išmanyti" tvirtinau Dievo nebūtinumą.

• Žinojimo rūmai. Dievo nebūtinumas: Dievas trokšta betko.
• Meilės mokslas. Dievo būtinumas.

Keturi išsivertimai

• Paskiri lygmenys išsako išėjimo už savęs pakopas. Skliausteliuose yra asmenys išgyvenantys išvertimus. Tolydus asmuo (Dievas) išgyvena visus asmenis, išgyvena visus išvertimus.
• Santykiai yra išsivertimas, tai veikla, kuria išeinama už savęs, tai sukeitimas išėjimo ir atėjimo, tai jų dvilypumas. (D:2020.09.19)
• Santykiai yra ryšiai tarp nepriklausomų valių. Tad santykiais vyksta susivedimas. (D:2020.09.18)

Išsivertimų lygmenys:

• Dievas yra nulybė.
• Išėjime už savęs yra vienybė, tai Dievo aplinkybės.
• Išvertime yra dvejybė, tai išėjimo už savęs aplinkybės.
• Teigiamume yra trejybė, tai išvertimo aplinkybės.

Apytakų raida pagrįsta išsivertimais

• Išsivertimas vyksta asmenų ketverybe: Aš - žvilgsnis atgal į Dievą per viską (sandarą). Tu - žvilgsnis pirmyn link Kito, troškimais (atvaizdais).
• Jei neturi Dievo (už sandaros), tai negali išversti visos apytakos.
• Išsiverčia Dievo šokis - lyginant su žinojimo rūmais - žmogaus trejybė tampa vidinė širdis, daugkartinė, ne išorinis ratas - o Dievo trejybė išsidėsto trimis taškais - pradžia, viršūnė, pabaiga. Palyginti su išgyvenimo apytaka. Ir kaip su meilės mokslu? Ar jinai tveria trejybes?
  • Dievo šokyje Tėvo esminis klausimas (Ar Dievas būtinas?) iššaukia Sūnaus atsakymą (Dievas būtinai geras).
  • Išgyvenimo apytakoje pasąmonė (atsakymai) mus veda gilyn, o sąmonė (klausimai) išvirkščiai mus veda platyn.
  • Žinojimo rūmuose gaunasi atvirkščiai, (bet koks) klausimas mus veda gilyn į žaidimą, o atsakymas mus išveda lauk iš žaidimo. Nes žinojimo rūmai puoselėja bendrą reikalą, o jo pagrindą sudaro sąmonės.
  • Meilės mokslu (bet koks) atsakymas ryškėja, jisai turėtų vesti į atitinkamą esminį klausimą (Ar Dievas būtinas?).

Eilės tvarka: besąlygiškumas, sąlygiškumas, nešališkumas, šališkumas.

• Besąlygiškumas 0.
• Sąlygiškumas išplečia besąlygiškumą, sąmoningai suvokia trejybės ratą 3.
• Nešališkumas žiūri iš sąlygiškumo į besąlygiškumą, į lygtį X=X, jį supranta keturiais asmenimi, tai jų santykiai su nulybe.
• Šališkumas tai išverčia, veda iš besąlygiškumo į sąlygiškumą, asmenys išgyvena 4 apytakas.

Kaip keičiasi apimtys:

• Meilės mokslas - kažkas iš nieko.
• Žinojimo rūmai - betkas iš kažko.
• Išgyvenimo apytaka - viskas iš betko.

Kaip išlieka apimtis:

• Dievo šokis - išlieka viskas

Šitas požiūris išverčia Dievo veiklą - kuriuo jisai išeina už savęs (o viskas išlieka), ir jo neveiklą - kuria jisai nieko nedaro (užtat apimtys trejopai keičiasi, tai trejybės rato pagrindas).

Apytakomis iškyla pasaulis nuo mūsų vis labiau nepriklausomas.

• Abejonės ir kiti netroškimai sieja požiūrį ir aplinkybes.
• Išsiaiškinimo būdai išvysto sąvokas.
• Meilės moksle Yoneda lema įžvelgia daiktus.

Iš vienos apytakos į kitą apytaką

Iš Dievo šokio į išgyvenimo apytaką

Trejybės ratas

• Dievo šokyje trejybės ratas sustato tris sandaras.
• Dievo šokyje Dievas Dvasia išreiškia sąmoningumą, Dievas Sūnus išreiškia sąmonę, Dievas Tėvas išreiškia pasąmonę.
• Žmogaus ištakos yra Dievo šokio trejybės rate. Jisai, kaip toks, yra trilypis.
• Trejybės ratas - požiūris (pasąmonė), požiūris į požiūrį (sąmonė), požiūris į požiūrį į požiūrį (sąmoningumas)
• Grynasis sąmoningumas, trejybės rato sustatytas, reiškiasi Manimi.
• Dievo šokyje Dievą pakeičia grynasis sąmoningumas, veiksniu +3 derinantis veiksnius +1 ir +2, pasąmonę ir sąmonę.
• Trejybės ratas yra Dievas požiūryje.
• Dievo šokyje asmenų trejybės ratas suveda tris vaidmenų kampus.
• Žinojimas (pasąmonė), nežinojimas (sąmonė) ir sąmoningumas sudaro trejybės ratą, Dievo tyrimo sandarą, jo išėjimo už savęs sandarą, kokia ta sandara yra be Dievo.
• Išgyvenimo apytaka (ir sąmonė, ir Sūnaus aštuonerybė) išverčia Dievo trejybę.

Sūnaus kampas

• Dievas už savęs reiškiasi mūsų sąmone - nežinojimu (Sūnumi). Užtat išgyvenimo apytakoje būtent žinojimas pasitraukia ir atveria patį giliausią nežinojimą Kodėl? O tame nežinojime iškyla žinojimas.
• Susivokiančio Sūnaus būklė - aštuonerybė - grindžia padalinimų ratą. Tėvas prideda požiūrius, Sūnus juo atima, užtat naujai prideda.
• Aš esu besusivokiantis Sūnus. Išgyvenu Sūnaus aštuonerybę kaip padalinimų ratą. Išgyvenu požiūrių trejybės ratą kaip tris veiksmus.
• Išgyvenimo apytaka nusako bendro žmogaus būklę, jo įvairiausias galimybes, kaip jisai gali amžinai bręsti ir plėtotis.
• Grynasis sąmoningumas suprantamas kaip Dievo Sūnus, save suprantantis, kaip Aš, kaip žmogus, tame tarpe kur Dievo tuo tarpu nėra, kur Dievas dar tik atsiras, tarp besąlygiško Dievo už mūsų ir sąlygiško gerumo mumyse.
• Sūnus supranta Tėvą, kaip Tave, užtat save supranta kaip Mane.
• Sūnaus aštuonerybėje Tėvas požiūrius prideda, o Sūnus juos atima, tačiau taipogi juos pridėdamas.
• Dievo šokyje požiūrio dvasia (žvilgsnis) ir sandara (nuostata) neskiriamos. Tiktai žmogui išsiskiria požiūrio išgyventojas ir išgyvenimo aplinkybės, laukas. Dievo Tėvo ir Sūnaus požiūriai sutampa Tėvui išeinant už savęs į Sūnų.

Dievo klausimą keičia Mano klausimas

• Klausimo asmuo yra nebe Dievas, o Aš, kylantis iš sąlygų.
• Ar savastis būtina? Savastis išeina už savęs, pasitraukia ir naujai atsiranda. Jinai išplaukia iš Dievo būtinumo, tad Dievas už ją pirmesnis. Užtai jinai išplaukia ne iš akivaizdumo, o iš betarpiškumo, iš dėmesio.
• Iškyla žmogaus savastis, taip kad žmogus gali rinktis tarp savęs ir Dievo, tarp savo valios ir Dievo valios.
• Grynasis sąmoningumas išgyvena Dievo šokį klausimu Koks aš esu?

Dievas išsiskiria trejybe

• Žmogus išplečia Dievą pakeisdamas nulybę kitais visko padalinimais, pirmiausia trejybės ratu. Dievo trejybė nusako tris veiksmus: +1, +2, +3.
• Tėvas ir Sūnus suvokia Dvasią. O ką Dvasia suvokia? Veiksmai +1, +2, +3 išsako ką Tėvas, Sūnus, Dvasia bendrai suvokia: padalinimą. Būtent Dvasia +3 suvokia, kad Tėvo ir Sūnaus santykį nusako vienas iš aštuonių padalinimų.

Gyvenimo lygtis.

• Dvasia - klausimas - Dievo veikla.
• Atsakymas - esmė - meilė.
• Kas aš esu? Esu mylimas. Riba tarp vidaus ir išorės, tarp Dievo mano gelmėse ir Dievo už manęs.

Išdava - vieningas, sąmoningas Dievas

• Visi trys Dievo vieningumai: vienų vienas Dievas, bendrasis žmogus, plazdenanti Dvasia.
• Sąmoningasis Dievas plazdenantis tarp sąmonės nežinojimo ir pasąmonės žinojimo.
• Dievo šokio Dievas nėra sąmoningas, jisai strimagalvis. Mano Dievas, išgyvenimo apytakos Dievas, yra sąmoningas.
• Koks yra Dievas? Sąmoningas (asmuo), nežinantis (eiga), žinantis (daiktas). Ar Dievas yra? Būtinai, tikrai galimai.
• Sąmoningumas derina įsijautimą-žinojimą ir atsitokėjimą-nežinojimą. Grynas sąmoningumas yra tokia būsena esanti pirm žinojimo ir nežinojimo.
• Pirmapradis Dievas yra grynas sąmoningumas.
• Išryškėja Dievo prielaidos, būtent grynojo sąmoningumo prielaidos - žinojimas ir nežinojimas.

Žinojimo, nežinojimo, sąmoningumo kilmė Dievo šokyje

• Grynas sąmoningumas tiria savo būtinumą klausimu, Koks aš esu? Sąmonės nežinojimas išreiškiamas pasąmonės žinojimu.
• 10 Dievo įsakymų: 4 išreiškia nežinojimą, 6 išreiškia žinojimą.
• Išgyvenimais - Dievui Sūnui (bendram žmogui) teikiama pirmenybė vietoj kad Dievui Tėvui (vienų vienumui).

Iš išgyvenimo apytakos į žinojimo rūmus

• Išsiaiškinimais - Dievui Dvasiai (plazdenančiai) teikiama pirmenybė vietoj kad Dievui Sūnui. Pereinama iš išgyvenimo į santvarką, į mokslą.
• Žinojimai rūmai - troškimo mokslas - išskaido pasąmonę, sąmonę ir sąmoningumą - žinojimo rūmų du sparnus, taipogi tai kas už santvarkos ir kas santvarkoje, taip pat prielaidas (kontekstą) tūnančias santvarkos gelmėje.
• Žinojimo rūmais pasikeičia eilės tvarka. Pirma klausimas (sąmonė) ir paskui atsakymas (pasąmonė), ne atvirkščiai.
• Žinojimo rūmais klausiame klausimą, o pažinovas atsako.
• Išgyvenimo apytaka nusako ką reiškia išgyventi, o žinojimo rūmai nusako tą tašką iš kurio išgyvenama, kad ir kiti galėtų išgyventi.
• Išgyvenimo apytakos kalbos grindžia tiesą, ją išsako, o tai pagrindas pavidalo logikai, matematikos žinojimo rūmams. Bendra tiesa tai pagrindas bendram reikalui, jo plėtojimui.
• Žinojimo rūmai gal išplaukia iš išgyvenimo apytakos dėl to, kad kiekviename moksle ir kiekviename gyvenime tenka savaip atskirti širdies ir pasaulio tiesas. Juk turi pasąmone išgyventi ramybę ir neramybę.

Tyrimas Koks Aš esu (Dievas)? priveda prie klausimo (teiginio), Kaip Tu esi (Dievas)?

• Išvystome Dievo ir Tavo sampratas: "Tu esi Dievas" būtent apibrėžiant pažinovą, dorovės išdavą.
• Priveda prie tos minties, kad aš, netobulas, galiu kaip toks būti Dievui reikalingas.
• Leidžia save, Dievą ir kitus suprasti, kaip Tave.
• Leidžia įsivaizduoti Dievo požiūrį, bet sąlygiškai, kurioje nors plotmėje, asmenybėje ar moksle, tad leidžia įsivaizduoti sąlygišką visumą.
• Žinojimo rūmai: Žaidimas: klausimas -> atsakymas.
• Suvokiame Dievo pranašumą ir savo ribotumą, pripažįstame Tavo svarbą. Išpuoselėjame Tavo sampratą ir savo išgyvenimus išsakome sandaromis.
• Žaidimas apverčia išgyvenimą, taip kad pradedame nuo galo. Vietoj, kad eiti nuo elgesio (žinojimo) į dorovę (nežinojimą), einame nuo klausimo (nežinojimo) į atsakymą (žinojimą).
• Žmogaus asmenybė - kertinė vertybė - išsakoma jo asmeniškų žinojimo rūmų. O kiekvienuose žinojimo rūmuose glūdi matematinis branduolys.

Išgyvenimo apytaka yra bendro žmogaus žinojimo rūmai

• Išgyvenimo apytaka išsako ypatingus žinojimo rūmus (Jėzaus žinojimo rūmus) kuriais bendraujama su bendru žmogumi, tai yra, su savimi kaip su pažinovu. Tai bendras savęs tyrimo būdas: dorovė. Tai bendravimas su savimi: paskiru ir bendru žmogumi. Mylėk artimą kaip save patį. O kontekstas yra: Tu turi savo tyrimo būdą, tad tai veda į visas asmenybes, visus mokslus.
• Šie rūmai susideda iš visų sandarų (sandaros yra savęs tyrimo būdai): 4 netroškimų, 6 atjautų, taip pat aštuonerybę sudaro padalinimų ratas - aštuoni padalinimai nuo 0-bės iki 7-bės ir taip pat veiksnių trejybės ratas. Užtat mes iš vidaus išgyvename 24 lygtis = 3 veiksnius x 8 padalinimus. Ir šie išgyvenimai atitinka visus 24 žinojimo rūmų išsiaiškinimo būdus, tad juos išgyvena, tai yra 2 x 12. Žinojimo rūmuose dar yra trys būdai - asmenys - Dievas (pradžia), Aš (vidurys), Tu (pabaiga).

Žinojimo rūmai: Gyvenimo žaidimas

• Dorovė: Games should reflect our real desires rather than having our wishes match the game. This is the basis for moral feelings: Expectations not matching up to our wishes is the basis for worldmaking, the boundary of self and world.
• Morality -> are we dictating the game based on reality - keeping it tentative? Is the game taking over?

Žinojimo rūmai: Matematika

• Amžino gyvenimo branda yra asimetriškai atsiskleidžianti, kaip kad simpleksai. O gyvenimo įtampos iškyla ir pranyksta, simetriškai, kaip kad koordinačių sistemomis. Tad išgyvenimas susidaro iš įtampos simetrinio klodo ir brandos asimetrinės esmės, branduolio. Tad matematika išreiškia gyvenimą - išgyvenimus - ir žinojimo rūmai tai naujai suveda, mokslu.

Iš žinojimo rūmų į meilės mokslą

• Meilės mokslas yra besąlygiško žinojimo rūmai. Šviesuolių bendrystė yra besąlygiškas bendras reikalas nesiribojantis kuriuo nors mokslu ar asmenybe.
• Žinojimo rūmai apibrėžia tokį "meilės žaidimą", palaikantį įsijautimą, atsitokėjimą, palengvinantį sąmoningumą, tai biologija.
• Aplinkybės tiesai. Kiekvienas teiginys yra kažkuo teisingas, bet tam reikia rasti atitinkamas aplinkybes. Žinojimo rūmai susiveda į tokių aplinkybių kūrimą. Meilės mokslas tas aplinkybes išpuoselėja.
• Meilės mokslas išverčia Dievo išėjimą už savęs taip, kad jinai apibrėžia Dievą, kaip tai kas užsiima dieviška veikla, tad išplečia ir besąlygiškai įtvirtina Dievo sąvoką. Tokiu būdu jis išeidamas už savęs įtvirtina save ir savo būtinumą.
• Meilės mokslas išverčia žinojimo rūmus (kaip kad protas išverčia kūną). Išverčia gyvybę kaip gyvenimą. Remiasi kontekstu, taip kad ši žinojimo rūmų pabaiga tampa meilės mokslo pradžia, tampa meile, kurią meilės mokslas vysto.
• Malda yra klausimas Dievui. Tad nežinojimo rūmų pažinovas yra neribotas. Atsakymas (Dievas) eina pirm klausimo. Klausimas plėtoja atsakymą.
• Kiekvieni žinojimo rūmai susitelkia į vieną kurį tašką iš kurio išgyvena jo pažinovas, į jo kertinę vertybę. O maldos mokslas klausimais sieja šias kertines vertybes, klausimais mezga bendrystę.
• Biologijos žinojimo rūmai išplaukia iš žmogaus draugavimo su gyvybe, tad taikant bendro žmogaus gerumą kaip mokslinių tyrimų instrumentą. Meilės mokslas visa tai išverčia ir puoselėja bendro žmogaus gerumą. Žmogus susitelkia savo vertybe, o vertybė atveria tą vagą kuria apytakos viena po kitos išsiverčia, ir netgi vieningai sustyguoja visas vietas kuriomis ta vaga gali būti atveriama. Tad vertybių, kaip ir santvarkos vieningumų, yra įvairiausių, tačiau jos visos tarnauja tam pačiam tikslui. Ir jos visos atveria vertybę pranokstančią vagą kuria teka klausimai mus siejantys su Dievu už santvarkos. O biologijos žinojimo rūmų išvertimą puoselėja Dievo klausimas, kaip mums labiau mylėti vienas kitą? Ir išvertimą grindžia teisingas santykis tarp tėvo ir vaiko, tarp aukštesnės ir žemesnės vertybės, tad susikalbėjimas.
• Kai gerbiame gyvybę, mokomės iš jos, įžvelgiame jos santvarką.
• Biologijos žinojimo rūmai prasideda Sūnumi (gyvybę mylinčiu bendru žmogumi), baigasi Tėvu (gyvybės kūrėju), ir viduryje susitelkia į Dvasią (šokinėjančią bendrystės dvasią, dauginančią gyvūną)
• Žmogaus polinkis į bendrą reikalą yra kartu polinkis mylėti gamtos gyvūnus.
• Žinojimo rūmai apibrėžia asmenybės išgyvenimus iš dviejų pusių - iš lauko, iš matematikos, kaip išplaukia iš pasaulio bendrų dėsnių pavidaliams, ir iš vidaus, iš biologijos, kaip išsiplėtoja iš tam tikro vidinio taško, nejudamojo taško. O meilės mokslas apibrėžia iš trijų pusių, paaiškina kaip išsiplėtoja kertinė vertybė siejanti asmeninį vidinį turinį ir visuotinę išorinę raišką, kaip jų suderinimas amžinai plėtojasi, taip kad yra amžina branda, amžinas gyvenimas.
• Žinojimo rūmai pagrįsti matematika - vieniu, visybe, daugiu. O meilės mokslas puoselėja ir išskiria vidines būsenas: buvimą, veikimą, mąstymą.
• Žinojimo rūmai išskaido mokslus (iš matematikos) ir juos tada naujai surenka (į biologiją). O meilės mokslas atvirkščiai surenka padrikus reiškinius ir juos suvienija.
• Žinojimo rūmai nusako ką reiškia išgyventi Dievo šokį.
• Žinojimo rūmais išsivysto sąmonės mokslų gausa, kažko pagrindu, smulkėjimu. Meilės mokslas kažką išverčia nieku, smulkėjimą išverčia platėjimu, išaugina asmenybes link visos apimančios gyvybės ir meilės jai, tad link besąlygiškos meilės, meilės įstatymo. Meilės mokslas išsako asmenybių rūmus, kaip asmenybės auga link besąlygiškos meilės. Mokslų ir asmenybių rūmai sieja sąmonę ir pasąmonę.

Iš meilės mokslo atgal į žinojimo rūmus

• Meilės mokslo išsivertimu grįžtame priešinga kryptimi susiderinus valioms. Tad kiekvieną apytaką galima naujai suprasti kaip atveriančią galimybę išlipti iš vaizduotės, žengti į pirmesnę apytaką link Dievo.
• Amžina branda, tai žmogaus kaip instrumento tobulėjimas.
• Sąmoningas gyvenimas yra rašmenų sekos raiška. Sieja žinojimo rūmų sąmonės medį ir pasąmonės tinklą. Laike išsivysto, brandina, tobulina, auga, ir taip amžinybėn suderina du tobulumus ir jiems ta amžina branda prilygsta.
• Pertvarkymai parodo santvarkų tarpų lygiavertiškumą, porų lygiavertiškumą.

Suvokimo lygmenys, Dievo kryptys ir požiūrio savybės

Besąlygiškas, šališkas, nepaneigiamas (bendras), pavaldus požiūris kyla išverčiant Dievo požiūrį jo trimis kryptimis:

• Iš besąlygiško į sąlygišką, toliau
• Sąlygiškas laikomas šališku, eina į nešališką
• Nešališkas laikomas nepaneigiamu - bendru, eina į pavaldų
• Pavaldus yra laisvas ir eina į laisvą - tai sutapimo taškas - savęs ir visų.

In describing an absolute, relative, shared, subordinate perspective: consider what truth means for understanding, self-understanding, shared understanding, good understanding:

• understanding - for there to be an absolute perspective we need: no internal structure, no external context (no reframing), accept all things. Here all things are true.
• self-understanding - for a relative perspective we need to separate the threesome for activity (a relative stand) from the threesome for structure (an absolute stand), +2, no overlapping so 3 + 3, notion of required concept
• shared understanding - factoring (other between God and heart through which they coincide) zero structure, seventh perspective, concept, anything (+3). Factor act on the whole - from whole to whole (redefining the absolute whole as a particular stand, which is to say, selecting a perspective) - factors: +2=the focus (structure or spirit, which moves), +3=the movments of spirit with regard to structure (how moving), +4=the separation of spirit and structure (how far apart). Recall: people, words, Qualities. Shared point is: (everything becomes anything - this is perhaps what is needed for sharing - and is what we mean by something - that everything becomes anything, as per +2, defining activity as shift in structure).
• good understanding - zero activity - other is unity of the six levels by which God and heart coincide (secondary structures as embeddings).

Dievas ir širdis (žmogus)

Kaip meilės, suvokimo, įvairių sąvokų pagrindu priimami požiūriai:

• First God goes beyond himself, through the operation +1, again and again, until he has opened up enough slack that his self - the heart - may be independent, on its own. So now there is the heart, and the question is, will God find his way into this heart?
• Then the heart goes beyond itself out to some level where it coincides with God who loves it, is one with it. But the heart considers this God as a mirror to itself. Just as structure is a mirror to activity, so the levels of structure by which God reaches out are taken as a mirror of the levels of activity by which the heart reaches out. The heart reaches out as either +1 or +2 or +3 (foursome, fivesome, sixsome). The heart thinks of God as arising in the gaps. (How does that relate to Factoring?)
• God arises in the gaps where the heart reaches out +0 and thus has zero structure. This structural gap is what allows the factors to be composed, and hence thought of as factors: 1 + 1 = 2, 1 + 2 = 3 and 1 + 3 = 4.
• This allows that the heart has a zero activity 1 + 0 = 1 - and that plants God within the heart as +0, so that they coincide.

So I need to try to understand the foursome, fivesome, sixsome as the heart reaching back out with +1, +2 or +3 perspectives, respectively, presumably through the operation +2.

Each level seems to relate to a division of everything:

• +1 from Nullsome to Onesome, Twosome, Threesome
• +2 from onesome, twosome, threesome to Foursome, Fivesome, Sixsome
• +3 from sixsome to Sevensome
• +0 from sevensome to Eightsome/nullsome
• relationship with God is given by Onesome, Twosome, Threesome
• relationship with other is given by Foursome, Fivesome, Sixsome
• other is given by Sevensome
• God is given by Nullsome

Caring about apparently means going beyond to. Other is in the SeventhPerspective. God is in the ZerothPerspective.

• +1 Caring about relationship with God
• +2 Caring about relationship with other
• +3 Caring about other
• +0 Caring about God
• +1 Nothing's outlook
• +2 Something's outlook
• +3 Anything's outlook
• +0 Everything's outlook

Užrašai

Išvertimų seka grindžia asmenis.

• Dievas yra pradžia be pabaigos, atvirumas jokiam santykiui. Aš esu pradžia vedanti link pabaigos, atvirumas kažkokiam santykiui. Tu esi pabaiga vedanti link pradžios, atvirumas betkokiam santykiui. Kiti yra pabaiga be pradžios, atvirumas visokiems santykiams. (Žr. D:2020.09.18)
• Santvarka yra tos ribos kurios grindžia požiūrį išverčiant Dievo išėjimą už savęs į save. Aš santvarką išgyvenu požiūriu. Ja išverčiu Dievo išėjimą už savęs į save. Užtat Tu pratęsi šį išvertimą, o Kitas pasižiūri į šį pratęsimą iš šalies. Gyvenimo lygtis reiškiasi keturiais lygmenimis: Dievas dvasia, Aš santvarka, Tu atvaizdais, Kitas jų vieningumu. (D:2020.09.15)
• Asmenys išreiškia įvairių laipsnių neišėjimus, tad išreiškia Dievui priešpastatomas savastis.
  • Aš išreiškia neišėjimą už savęs, tapatumo morfizmą. Lygtis === pasireiškia X=X, neišėjimą išreiškia vienybė - lygybės ženklas.
  • Tu išsako neišsivertimą. Lygtis === pasireiškia A=B, neišsivertimą išreiškia dvejybė, nelygybė.
  • Kitas išsako neteigiamumą. Lygtis === pasireiškia A=B, neteigiamumą išreiškia trejybė. Kaip suprasti?

Apytakos vienas kitą išverčia

• Tėvui nereikia įsijausti nes jisai jau yra. Jis atsiplėšia įsijausdamas.
• Pasąmonė įsijaučia, kad sąmonė galėtų atsiplėšti.
• Bendru klausimu įsijaučia, atsakymu atsiplėšia, žaidimu - klausimą atsako klausimu.
• Didysis išvertimas, kuriuo ramybė tampa įtampa ir vėl ramybe, yra susijęs su apytakų išvertimu, kuriuo atsakymai tampa klausimais ir atvirkščiai.
• Žinojimo rūmais matematika išsako pažinovo besąlygišką pavidalą, o biologija išsako pažintojo sąlygišką turinį.
• Žinojimo rūmuose yra pradinis išsiaiškinimo būdas ir galutinis išsiaiškinimo būdas ir apytaka juos sieja. O tas santykis svarbus išverčiant apytakas.

Asmenys iškyla išsivertimais

Dievo išsivertimais iškyla asmenys ir jų daugialypumas (Aš: Dievas; Tu: Aš, Dievas; Kitas: Tu, Aš, Dievas). Šis daugialypumas reiškiasi asmenų pokalbiais. Dievo trimis išsivertimais iškyla asmenų trys pasirinkimai. O asmenims atsiveria papildomos galimybės, ne tik Dievo pakopa bet ir Mano bei Tavo.

Apytakos išsiskleidžia išvertimais (požiūriais)

Iškyla trys skirtingos galimybės išeiti arba neišeiti už savęs. Kiekviena iš šių apytakų išplaukia iš kažkurios galimybės neišeiti už savęs.

Sandara (Aš)

• Lygtis === pirmiausiai išreiškia išvertimą (požiūrio lygtimi) Dievo išėjimo už savęs.
• Tuomet ji remiasi viduriniu sandu (sulyginimu), kad išėjimas ir neišėjimas visaip sutampa, visaip deri.
• Tačiau santvarkoje esantis asmuo gali rinktis (požiūrio lygtimi) ar išeiti už savęs (išmintimi) ar neišeiti už savęs (betkuo). Šis pasirinkimas sustatomas kitų akivaizdoje, tad bendruomenėje, kurios atžvilgiu asmuo renkasi būti asmeniu arba asmenybe.

Atvaizdai (Tu)

• Toliau šį suderinimą galima išversti taip, kad tai yra susiderinimas išėjimo ir neišėjimo. Vadinas, lygtis gali glūdėti dviejų kintamųjų susiderinime. Išėjimas už savęs (atsitokėjimas) yra sintaksė, o neišėjimas už savęs (įsijautimas) yra semantika.
• Šis susiderinimas išėjimo (pirm santvarkos) ir neišėjimo (po santvarkos) grindžia žinojimo rūmus.
• Derinimas sieja turinį ir keturias įmanomas raiškas.
• Žmogus gali rinktis neišeiti už savęs. Toks pasirinkimas grindžia žinojimo rūmus, kuriais yra bendras reikalas, bendras žaidimas, bendras klausimas, bendras suvokimas. Tai gali vykti sąlygiškai, dėstant mokslą, arba besąlygiškai, tveriant asmenybę.
• Žmogus gilinasi, jisai tampa tyrėju, kaip kad Dievas.
• Asmenybe renkasi gyventi asmenybe (mokslais) ar gyventi pasauliu (asmenybėmis).

Vieningumas (Kitas)

• Galiausiai gali būti išverstas šis susiderinimas taip, kad jisai pats susiderina su sulyginimu, tai yra, su lygties viduriniu sandu, taip kad visi trys sandai nepriklausomai susiveda. Tai grindžia meilės mokslą.
• Žmogus yra Dievo tyrimo priemonė tirti gamtą. Apsigręžia tyrimas, taip kad gamta tiria žmogų, jį tobulina kaip tyrėją.
• Toks susiderinimas vyksta tarpui vis tampriau ir tobuliau plėtojant sulyginimą tarp tyrojo mokslo ir patirties mokslo, taip kad reiškiasi amžina branda, amžinas gyvenimas.
• Pasaulis nesirenka.

Apytakos grindžia suvokimo lygmenis. Suvokimo lygmenys papildo troškimo lygmenis.

Dievas išsiverčia, o apytakos išverčiamos.

Apžvelgiu kaip iš išeities taško (Dievo) išplaukia keturios pakopos kuriomis Dievas išeina už savęs.

• Dievo šokis: Išeities taškas yra Dievas.
• Išgyvenimo apytaka: Iš Dievo išplaukia Dievo požiūris, kurį galėtų priimti nebūtinai Dievas. Tad svarbu kaip mūsų išgyvenimuose iškyla Dievo požiūris.
• Žinojimo rūmai: Tad svarbu yra atitinkamas mano išeities taškas, mano užmojis viską žinoti ir tą žinojimą gražiai taikyti, kurį išsako visaregis. Tai yra žinojimo rūmai kurių apimtis (kažkas) yra viskas. Mano požiūrį gali priimti ne tik Aš bet ir Tu.
• Meilės mokslas: Mano užmojo išpildymas yra gyvenimas Dievu, tad mylėti, Dievo įsakymą išpildyti. Kartu tai yra suvesties taškas, kuris taipogi išmąstytinas. Tavo požiūrį gali priimti Kitas. Ir toliau Kito požiūrį tarsi Dievo požiūrį galiu priimti Aš. Juk Kito požiūris priklauso dieviškai ašiai. Tokiu būdu sandaroje įsisuka žmogaus ir Dievo dvilypumas.

Dievo savasties raida

• Dvasia yra Dievo savastis. Dievo šokyje jinai yra suvoktasis, ja sutampa suvokiantysis ir susivokiantysis. Tai sutapimas lygmenyje Ar (kūnu). O toliau kitose apytakose jinai šį sutapimą vis brandžiau išplėtoja lygmenimis Koks (protu), Kaip (širdimi), Kodėl (valia). Tai sutapimai tarp Dievo valios ir žmogaus valios, tai jų dviprasmiškumas, kurį Dvasia pilnai išvysto savo plazdenimu tarp žmonių jiems įsijaučiant ir atsitokėjant, kiekvienam savarankiškai nustatant savo ribą tarp Dievo už mūsų ir Dievo mūsų gelmėse. Tad mūsų valios išsivysto taip kad sudalyvautumėme Dievo tyrime savo klausimas, Kas aš esu?
• 0, 1, 2, 3 -> 4, 5, 6, 7. Bott (kompleksinis) 2-periodiškumas veda iš vienos ketverybės į kitą, tad derina visus trys veiksmus +1, +2, +3. Perėjimai vyksta iš 3 į 4, ir iš 7 į 0. O Bott (realusis ir simplektinis) 8-periodiškumas grindžia paskirus tris veiksmus.
• išdėliojimas -> susidėliojimas, susidėliojimas -> išdėliojimas.
• Amžina branda - žmogaus kaip instrumento tobulėjimas
• Amžinu gyvenimu Dvasia išverčia Tėvą ir Sūnų taip, kad nesulaukiame jų pabaigos, tad Tėvui teikiama pirmenybė ir nėra tolimesnio išsivertimo.
• Žinojimo rūmai žmoniškai amžinu gyvenimu išreiškia suderinimą išsakytą Dievo šokyje šventa Dvasia. Paaiškėjo kas tai yra Dvasia. Ir kadangi tai vyksta amžinai, nėra išsivertimo.
• Vamzdis ir trejybės ratas.
• Išsivertimai nulybe viena puse И grįžta trejybės ratu atvirkštine puse N.
• Žmogus yra vamzdis per kurį teka dvasia pirmyn ir atgal. Palyginti su Dievo šokiu - Dievas išeina už savęs bet nėra vamzdžio. O žmogus yra esant vamzdžiui.
• Dievo šokyje, kaip iš prieštaravimo kyla neprieštaravimas? Koks septynerybės ir gerumo ir Sūnaus vaidmuo? Kaip tai plėtojasi Dievo šokio išvertimu, išgyvenimo apytaka?
• Apytakų išvertimais išryškėja tarpas tarp savęs (savo gelmių) ir pasaulio (ir Dievo už jo).
• Meilės mokslas išverčia žinojimo rūmus.

Asmenų išsivertimai, jų daugialypumai, pasirinkimai ir pokalbiai iškyla ženklų savybių tvarka:

• Aš link Dievo
• Tu link Dievo arba Manęs
• Kitas link Tavęs, Manęs, Dievo - nes Kitas prie Dievo prieis tiktai per Tave ir Mane

Visą žinojimą suvedu apytakomis:

• Dieviška išvestis: Dievo šokiu: Dievo klausimu, ar jisai būtinas? Jisai būtinas ir nebūtinas.
• Žmoniška išvestis: Išgyvenimo apytaka. Koks Aš esu?
• Žmoniška suvestis: Žinojimo rūmais. Kaip Tu esi? Mokslas susiveda į pažinovą - žinojimo rūmų vidurjye esantį išsiaiškinimo būdą.
• Dieviška suvestis: Meilės mokslu. Kodėl Kitas yra? Amžinu gyvenimu, mūsų suvokimu, jog Dievas nebūtinai geras, gyvenimas nebūtinai teisingas. Kaip geras vaikas, kaip blogas vaikas tą priima? Amžinai bręstame šviesuolių bendryste siedami pasąmonę ir sąmonę.

Nulybė ir trejybė

• Dievas kaip asmuo išplaukia iš sąmoningo Dievo, o tai trejybės ratas, kurį papildo Dievo nulybė.
• 0->3 Dievas nulybė (Kito nėra) Dievas tvirtinamas. Jie laikosi savęs. Dievą supa Kito trejybės ratas. Jei nesilaiko savęs - gaunasi Dievo trejybė (tad Dievas nebūtinas savo nebūtinumu). (Kartu 1 (būtinas) +3 (nebūtinas) =4).
• Dievas asmenimis sieja dvasią - nulybę su tarpu - nulybės atvaizdais. O savastis priešingai sieja trejybės atvaizdus su už jų glūdinčiu trejybės ratu.

Visko išsidėliojimas Iš Dievo iškyla pasaulis, ir iš pasaulio naujai iškyla Dievas. Šis reiškinys reiškiasi keturiais asmenims.

• Paprasčiausiai iškyla Dievu, būtent Dievo šokiu, taip kad iš Suvokiančiojo iškyla pasaulis ir iš pasaulio naujai iškyla Susivokiantysis. Juos sutapatina Dvasia. Ar tai vyksta dvasios troškimais ir netroškimais?
• Manimi ... Išgyvenimo apytaka ... sutapatina sandara. Yra padalinimų ratas kuriuo požiūriais plėtojimasi gilyn ir paskui atgal papildiniais plėtojamas tarpas.
• Tavimi ... Žinojimo rūmais ... sutapatina atvaizdai. Vaizduote? yra išėjimas į pasaulį ir iš pasaulio, taip pat keturios apimtys. Tai vyksta tyrimais, klausimais (Ar Dievas būtinas?) ir atsakymais, aplinkybėmis.
• Kitu ... Meilės mokslu ... sutapatina vieningumas. Tai vyksta trimis kalbomis.
• Išsivertimai vyksta sąmoningėjimu.
• Reikia tirti kaip trejybės atvaizdai įsijaučia į trejybės ratą, kaip trejybės ratas vis smulkiau (siauresnėje apimtyje) pasireiškia apytakoje. Juk Dievo šokyje trejybės rato nariai apima viską, išgyvenimo apytakoje betką, žinojimo rūmuose kažką, meilės moksle nieką.
• Suvestinės brėžinyje aštuonerybė sieja apytakas. Aštuonerybę galima sieti su kampais ar su strėlėmis. Svarbiausi kampai yra Dievo šokio - 6-7-0-1 ir meilės mokslo 2-3-4-5, betgi ypač 7-0-1 ir abėcėlė 2-3-4. O išgyvenimo apytaka 0-1-2 ir 5-6-7, žinojimo rūmai 1-2-3 ir 4-5-6.
• Dievo šokis išsako dvasią.
• Išgyvenimo apytaka susitelkia į savasties brandą, kurios pagrindu išsakytinos visos sandaros.
• Žinojimo rūmai susitelkia į savastį - bendrą arba asmenišką - kuriais pasireiškia atvaizdai.
• Meilės mokslas susitelkia į savasties pilną atsiskleidimą šviesuolių bendrystėje, kuria pasireiškia vieningumai.
• Apytakose trejybės ratas vis labiau įsijungia. Išgyvenimo apytakoje yra padalinimų ratas ir trys veiksmai. Žinojimo rūmuose trejybės ratas jungia du sparnus.

Asmenų raida

• Suvokimas. Viskas išskiria Dievą santvarkoje ir už santvarkos, vadinas, suvokia. Viskas ginasi, kad viskas nėra Dievas.
• Aš. Dievas tad ne viskas ir prileidžia aplinką. Dievas atsitraukia nuo savęs kaip Aš, asmuo apsuptas 24 reikalų išskiriančios visaregystės.
• Tu. Dievas kaip Aš yra ne viskas, tad prileidžia atranką. Dievas ir Aš sutampa Tavimi keturiomis dermėmis, kuriomis Dievas trokšta visko, betko, kažko ir nieko.
• Kitas. Dievas kaip Tu yra ne viskas, tad prileidžia sandarą. Dievas kaip Kitas atsieja Mane ir Dievą. Šešios dermių poros mus atsieja padalinimais, atvaizdais, aplinkybėmis, pagrindimu, įvardijimu bei pasakojimu.

• Dievo šokis naujai suprantamas, kaip vienas iš keturių apytakų (tai sandaros).
• Toliau žinojimo rūmai remiasi šešiomis tų apytakų poromis (tai atvaizdai).
• Galiausiai, meilės mokslas nusako gerumo aplinkybes, šviesuolių mokslą ir bendrystę (tai vieningumas ir esmė).
• Apytakų seka prasideda Dievu, jisai pasireiškia trejybės atvaizdu, grindžiantis save ir dar dvi sandaras, jos sueina trejybés ratu, grindžia požiūrî, asmenį aš, ir taip toliau.
• Kaip iš Mano kalbų kyla Tu?
• Kuria prasme Aš ir Tu yra asmuo ir asmenybė ir atvirkščiai?
• Būtent žinojimo rūmai išsako asmenybės visumą, susidedančią iš išgyvenimų. Tad kaip jinai susideda? Ir kaip išsivertimu susieti išgyvenimo apytaką (ir paskirą Mano išgyvenimą) ir žinojimo rūmus (ir ištisą asmenybę)?
• "Math 4 wisdom" prasideda trejybės ratu išplaukiančiu iš klausimų Kodėl. Bendrai trejybės rato poslinkiai išreiškia prasmingumo klausimus, tad būtent klausimus kodėl. Tad mąstant klausimais, Kodėl prisideda prie trejybės rato požiūrių kaip ketvirtas požiūris. Panašiai, mąstant atsakymais, Ar prisideda kaip ketvirtas požiūris.

Apytakos vystosi išsivertimais siejančiais (tyrimo) trejybės ratą ir (tyrėjų) trejybės atvaizdus:

• Dievo šokio trejybės atvaizdas, trys Dievo vaidmenys: būtinas, tikras, galimas.
• Dievo šokyje šiuos tris vaidmenis suveda trejybės ratas.
• Trejybės ratas grindžia Mano išgyvenimo apytakos trejybės atvaizdą, išreiškiantį Mano vaidmenis: daiktą pasąmonę, eigą sąmonę, asmenį sąmoningumą.
• Išgyvenimo apytakoje šiuos tris vaidmenis suveda trejybės ratas. Išsako tyrimą kuris vyks žinojimo rūmų pagrindu.
• Trejybės ratas grindžia Tavo žinojimo rūmų trejybės atvaizdą, išskiriantį Tavo vaidmenis: vienį, visybę, daugį.
• ... ir taip toliau...

Dievo tyrimas atsiskleidžia asmenų tyrimais

Dievo šokyje asmenys yra taikomi besąlygiškai, nežinančiajam, už santvarkos, nieko apimtyje. Tačiau žinantysis gali juos taikyti sau, sąlygiškai, platesnėje apimtyje, laisvėje. Iškyla laisvė, kaip suprasti, besąlygiškai ar sąlygiškai. Atsiveria žinojimo lygmenys: ar, koks, kaip, kodėl. Dievo klausimas, Ar Dievas būtinas? virsta asmenų klausimais: Kas Aš esu? Kaip Tu esi? Kodėl Kitas yra?

Dievo tyrimas ir jo atsiskleidimas

• Mūsų amžinu gyvenimu, mūsų (ir kartu Dievo) sąmoningėjimu, pilnai atsiskleidžia Dievo sąmoningumas.
• Dievo požiūris išsiskleidžia Dievo tyrimu.
• Dievo šokis remiasi Dievo išankstiniu žinojimu, kad Dievas yra. Tačiau šis žinojimas yra primestas. Jisai tėra nieko apimtyje, kuriame nesiskiria nežinojimas ir žinojimas. Užtat jisai Dievo klausimą išreiškia atsakymu, Dievo nežinojimą išreiškia žinojimu, tad išskiria nežinojimą ir žinojimą. Užtat atsiveria kažko apimtis, kuriame Man iškyla klausimas, koks Aš esu, tai yra, kaip aš skiriuosi nuo Dievo? Tai mano ir Dievo santykio klausimas, kuriuo tiek aš, tiek Dievas nusakomi.

Mūsų vaidmuo

• Dievo tyrimui reikalingas nešališkas liudytojas, tyrėjas. Jisai Dievo šokyje jau žino kuom viskas baigsis, kad Dievas iškils. Užtat klausimas ar tose sąlygose iškylantis būtinai yra Dievas. Mes savo tyrimais Koks Aš esu? Kaip Tu esi? Kodėl Kitas yra? grindžiame klausimus Koks Dievas būtinas? Kaip Dievas būtinas? Kodėl Dievas būtinas? O šių klausimų atsakymai gyvenimo lygtimi grindžia amžiną gyvenimą, atsakymą jog Dievas būtinas.
• Amžinas gynimas reiškiasi kūnu, išmintis reiškiasi protu, gera valia reiškiasi širdimi, Dievo valia reiškiasi valia.
• Ypatingai svarbus yra mūsų tarpinis vaidmuo, asmenys Aš ir Tu. Svarbu, kad pereitumėme iš Koks į Kaip. Ir svarbu, kad taip pat gerbtumėme teisingą apimčių išdėstymą. Tai juk svarbu skiriant ir širdies be pasaulio tiesas.
• Ketverybės poslinkiai: Aš ir Tu. Aš privalau sąmoningėti. Panašiai, kaip Dievas pereina į Kitą, aš turiu pereiti iš asmenybės (Aš) į asmenį (Tave), iš kažko nežinojimo ir žinojimo į betko nežinojimo ir žinojimo.
• Dorovė iškyla iš elgesio. Užtat Dievo sąmoningėjimas, vykstantis mumis ketverybe, nuo Ar Dievas būtinas? ligi Kodėl Dievas (Kitas) būtinas?, priklauso nuo mūsų žmogiškojo sąmoningėjimo, nuo Koks Dievas (Aš) būtinas? ligi Kaip Dievas (Tu) būtinas?
• Būtent šiuo sąmoningėjimu aš įnešu savo, aš viską kitą sustatau, savo nesąmoningą polinkį į Dievą, ir savo sąmoningus pasirinkimus sąmoningėti.
• Pirmapradžio Dievo pasirinkimai yra likiminiai. Jisai plėtoja visas galimybes. Mumis atsiveria laisvos valios pasirinkimai. Užtat mumis jisai yra laisvas ir gali plėtoti paskiras galimybes. Tai primena skirtumą tarp kvantinės mechanikos ir klasikinės mechanikos.`

Koks amžino gyvenimo vaidmuo?

• Amžinas gyvenimas yra nežinojimo pilnatvės dvejopas požiūris: Besąlygiškas nieko nežinojimas ir sąlygiškas visko žinojimas.
• Amžina branda liudijame, kad Dievas nebūtinai geras, gyvenimas nebūtinai teisingas. Tai yra mus visus vienijantis amžinas gyvenimas, kuriuo Dievas plėtoja savo tyrimą.
• Amžinas gyvenimas visko nežinojimu ir visko žinojimu pilnai išskiria ir suderina, sutapatina nežinojimą (Dievą, besąlygiškumą) ir žinojimą (gerumą, sąlygiškumą). Būtent mes visko nežinome, užtat mumis Dievas viską žino. Esame jo visko žinojimo pagrindas.
• Viskas susiveda į amžiną gyvenimą. Viskas reiškiasi amžinu gyvenimu ir juo išsipildo.