Netroškimai

Žmogus tiria bendro asmens tyrimais

• Žmogus tiria kaip gyventi Dievu, ne savimi, o jokiu asmeniu
• Suvokimo lygtis
  • Trys protai grindžia nepriklausomą tyrėją, tai yra, būtent jo nepriklausomumą.

• Žmogaus tyrimai
  • Žmogus tiria kaip gyventi Dievu
    • Nepriklausomas tyrimas vyksta aštuoneriopu netroškimu.
    • Tyrimo pilnatis išsakoma netroškimu visko, tad aštuongubu keliu.
  • Žmogus renkasi ar tirti
    • Žmogus tiria tiriančiuoju protu įsijungdamas į trejybės ratą
  • Žmogus savo sąmoningumą įsisavina jo atsisakymu ir taip susitelkia į Dievą

Žmogus tiria bendro asmens tyrimais

Žmogus išeina už savęs iš savęs. Įsivaizduojamas grindžia neįsivaizduojamumą.

Tavo Dievas

• Tavo vidines aplinkybes išsako netroškimai ir atjautos, nusakantys Dievą už mūsų ir Dievą mumyse, bendrąjį žmogų.
• Žmogus išeina už savęs iš savęs.

Apytaka sustato asmenį, tad grindžia to asmens tyrimą, koks jo santykis su Dievu, kaip rinktis gyventi Dievu.

Žmogus savo tyrimais išsiaiškina visumos pobūdį ir vaidmenį, kodėl ir kaip gyventi visuma - būtent Dievu ir ne savimi, tad kaip gyventi Dievu. Žmogus šį klausimą vis labiau išplečia ir supaprastina, tuomi trumpina žmogaus ir Dievo požiūrių grandinę, pereina iš valios į širdį, protą ir kūną. Žmogus susigaudo gyvendamas trečiuoju asmeniu (Kitu - sąmoningumu) ir būtent juo išsiaiškindamas savo santykį su Dievu, jis gali atitinkamai gyventi antruoju asmeniu (Tavimi), pirmuoju asmeniu (Manimi) ir jokiu asmeniu (Dievu), pilnai atsisakydamas savęs.

Žmogus savo tyrimais sudėlioja tyrimo (suvokimo lygmens) vaidmenis - pasąmonės, sąmonės, sąmoningumo.

Žmogus tiria kaip gyventi Dievu, ne savimi, o jokiu asmeniu

Žmogus įsijungia į tyrimą, kaip gyventi Dievu, jokiu asmeniu.

• Žmogus tiria neigdamas Dievo troškimą - savarankiškumą, užtikrintumą, ramumą, meilę - kaip kad Dievas neigia save betirdamas save. O taip pat, žmogus nėra Dievas - tai sąlygiškas dalykas, kurį netroškimai išpuoselėja.
• Žmogus, pašnekovas, savo tyrimais ir netroškimais renkasi gyventi Dievu, atsiliepia į Dievo meilę, išmoksta bendrauti meilės kalba, mylėti, kaip kad Dievas myli.
• Žmogus rinkdamasis Dievo valią, gerą valią, išmintį, amžiną gyvenimą, atsisako savęs.

Žmogaus išeities taškas yra žemas ir siauras, tad žmogaus tyrimas vyksta aukštyn-platyn.

Žmogaus išėjimas už savęs iš savęs nusako išėjimą už savęs, dvilypumą, didėjantį ir mažėjantį laisvumą, ketverybe, penkerybe, šešerybe, septynerybe.

• Penkerybė savo penktu požiūriu grindžia išėjimą už savęs. Penkerybė yra išvertimo taškas. Kiekviename ketverybės kampe glūdi dvi kryptys - tad išvertimas. Dabartis yra išvertimo taškas, išvertimų išvertimas. Penkerybė priešingom kryptim nukreipia kodėl -> ar ir kaip <- koks.
• * Dievui išeinant už savęs į save, Dievas savyje yra pasekmė kuri turi savo priežastį, pirmapradį Dievą.

Mums išeinant už savęs iš savęs, mes savyje esame priežastis ir mes už savęs esame pasekmė kuri dar gali išsivystyti. O sprendimo taškas yra savastį išgyvenantysis. Būtent išgyvenantysis išgyvena tą išėjimą už savęs, sieja priežastį ir pasėkmę. Sprendimo taške sueina dvi kryptys, Dievo būtinumo klausimai (iš Dievo į Kitą) ir žmogaus buvimo klausimai (iš Kito į Dievą).

Apibrėžimas jokio požiūrio = žmogaus požiūris ir atvirkščiai. Žmogui reikalingas Dievo požiūris.

ŽDŽDŽ yra gyvenimo lygties trejybės ratas, kurio poslinkiais atsisakome požiūrio, arba trikdžiu jo neatsisakome.

Suvokimo lygtis

Dievo išėjimas už savęs į save ir Žmogaus išėjimas už saves už savęs grindžia suvokimo lygtį {$0=ŽD$}. Dievas yra suvokimas, suduriantis Žmogaus žvilgsnį su Dievo žvilgsniu. Suvokimas yra pagrindas išeiti už savęs, išsiplėsti. Žmogus yra Dievo išsiplėtimas. Atlupus Žmogaus savasties klodus, jam atsisakant jų, aptinkamas suvokimui prilygstantis Dievas.

Žmogaus tyrimai

Žmogui tyrimas yra

• Išėjimas už savęs iš savęs
• Sąmoningumo ėjimas tyrimu iš sąmonės klausimo (apie Dievą) į pasąmonės atsakymą (gyvenimą Dievu).
• Būdas suvokti, suprasti. Galima viską suprasti kaip tyrimą nes trys protai yra būdai viską suprasti.
• Savęs pranokimas. Žmogaus savastis yra dvasiai - savarankiškas kūnas, pasąmonei - užtikrintas protas, sąmonei - rami širdis, sąmoningumui - mylinti valia. Žmogaus tyrimu renkasi Dievą (nulinį požiūrį) arba Kitą-artimą (septintą požiūrį). Žmogus tyrimu pranoksta dvasią jokiu laidu, pasąmonę vienu laidu, sąmonę dviem laidais, sąmoningumą trimis laidais.

Žmogus tiria kaip gyventi Dievu

Mes žmonės tiriame, kaip gyventi Dievu:

• Kaip kūnui (pasauliui) gyventi amžiną gyvenimą?
• Kaip protui (paskiram žmogui) gyventi išmintimi? (trošku viską žinoti ir tą žinojimą gražiai taikyti)
• Kaip širdžiai (bendram žmogui) gyventi gera valia? (bendruomenėje)
• Kaip valiai (Dievui) gyventi Dievo valia?

Mūsų tyrimais kiekviena mūsų dalis tiria atskirai ir tuomi grindžia Žmogų.

Žmogus tiria netroškimais

• Žmogus asmenis priima netroškimuose. Kitą - valios netroškimuose, Tave - širdies netroškimuose, Save - proto netroškimuose, Dievą - kūno netroškimuose. Kitas yra Dievo pilname atsiskleidime, pilna laisve.
• Žmogus netroškimais išeina už savęs ir už savo trijų protų - jokio, vieno, dviejų, trijų.
• Netroškimai sustato žmogaus atotrūkį nuo Dievo ir žmogaus pasirinkimą gyventi savimi ar Dievu.
• Netroškimai išsako tyrėjų vidines galimybes, kaip imasi tyrimu.
• Netroškimai veda iš vieno proto į kitą protą, o Dievas yra už trečio proto, nepasiekiamas, neišgyvenamas.

Troškimai veržiasi lauk, neturi vidaus, puoselėja žavesį, tuo tarpu netroškimai nesiveržia lauk, varžosi, vysto vidų.

Žmogus tiria netroškimais, atsiremdamas į Dievą.

• Mūsų tyrimus sustato keturi netroškimai, susidedantys iš 8-ių požiūrių.
• Netroškimai išreiškia žmogaus suvokimo lygmenis, kaip žmogus supranta save.
• Nulinis požiūris išsako Dievo troškimą:
  • Ar trokštu? savarankiškumu
  • Ko trokštu? užtikrintumu
  • Kaip trokštu? ramybe
  • Kodėl trokštu? meile
• Netroškimais žmogus išgyvena Dievo neigimą, kaip kad įrodant Dievą.
• Dvasia tikslinama jokiu laidu - tenkinimais.
• Pasąmonė tikslinama vienu laidu - dvejonėmis, tad visko padalinimais.
• Sąmonė tikslinama dviem laidais - gėrio kryptimis, tad atvaizdais ir aplinkybėmis.
• Sąmoningumas tikslinamas trimis laidais - vertybiniais klausimais, tad trimis kalbomis: rūpėjimu, įvardijimu, pasakojimu.
• Nepaneigiamumas, paneigiamumas - vienas požiūris, laidas
• Besąlygiškumas, sąlygiškumas - du požiūriai, laidai
• Nešališkumas, šališkumas - trys požiūriai - laidai

Žmogus renkasi ar tirti

Žmogus renkasi ar tirti

• Žmogus imasi tyrimo, prisiima tyrimą, renkasi jo ar nesirenka, plėtoja ar neplėtoja, nežino, kuo jisai baigsis, nežino, ar nori sužinoti.
• Žmogus esmingai, širdingai, nuodugniai, dalykiškai tirdamas išsako savo besąlygiško, esminio, pilno žinojimo santykinumą, tad gyvena sąmoningu nežinojimu.
• Sąmoningumas tyrimu užtikrina, kad sąmonė nenuklystų, nesusitelktų į klaidingą atsakymą, nepasiduotų išankstiniam nusistatymui, nepagrįstam ar negaliojančiam samprotavimui.

Žmogus renkasi mylėti save (neišeiti už savęs) ar mylėti Dievą (išeiti už savęs)

• Žmogus gali pranokti save tiesiogiai, mylėdamas Dievą, arba netiesiogiai, per save, mylėdamas savo artimą kaip save.
• Sąmoningas pasirinkimas. Jeigu dvasia neišeina už savęs (kaip kad Aš, Tu, Kitas neišeiname) tai už jos yra Dievas - ir jinai sąmoningumu tai suvokia gyvenimo lygtimi - būtent meilės (Dievo esmės) buvimu - į tatai viskas susiveda. Tai įrodo Dievo būtinumą. O Dievas reiškiasi išėjimu už savęs. Meilė yra Dievo įrodymas.
• Dvilypumas. Išėjimas už savęs į save derinasi su neišėjimu už savęs iš savęs. Panašiai, išėjimas už savęs iš savęs derinasi su neišėjimu už savęs į save.
• Lygybės lygtis === išsako Dievo buvimą, tūnojimą asmenyje, santvarkoje.

Padalinimai veda tarp bendrumo troškimo ir paskirumo žinojimo

Padalinimai veda iš troškimo (nulybės bendrumo) į žinojimą (ketverybės paskirumą) būtent nulybe, vienybe, dvejybe, trejybe, ir iš žinojimo (ketverybės paskirumo) į troškimą (nulybės bendrumą) būtent ketverybe, penkerybe, šešerybe, septynerybe.

Žmogus savo sąmoningumą įsisavina jo atsisakymu ir taip susitelkia į Dievą

Žmogus auklėja save

• Žmogus kiekviename klode gali pranokti save, betgi aukštesniuose kloduose pasirūpina, kad save galėtų pranokti žemesniuose kloduose. Žmogus tokiu būdu save auklėja. Protas auklėja kūną, širdis auklėja protą ir kūną, valia auklėja širdį, protą ir kūną.

Žmogus įsisąmonindamas atsisako savo sąmoningumo

• Žmogus atsisakydamas savo sąmoningumo sieja išsiskyrusias pakopas - valią, širdį, protą, kūną - ir vieningai suveda tarpus tarp pakopų.
• Mylėdami savastį į ją sukrauname mūsų sąmoningumo lūkesčius, viltis, vertybes, taip kad ji būtų laisva. O mūsų pasirinkimas yra mylėti ne save, kaip tokius, o mylėti kitą, kaip kad Dievas, save suprasti plačiau, ne kaip asmenybę, o kaip asmenį, tad palaikyti bendrystę Kito pagrindu.

Žmogus atsisakydamas savęs puoselėja vienumą

• Vienumas plėtojasi mums atsisakant trijų protų. Atsisakome savęs kaip Kito (sąmoningumo), Tavęs (sąmonės) ir Manęs (pasąmonės). Toliau galime visiškai atsisakyti savęs ir įsijungti į Dievą.
• Atsisakydami savo trijų protų, savo tyrimų, prisiimame Dievą ir gyvename jo tyrimais. O jis savo ruožtu mums grąžina mūsų tris protus ir jais tiriame toliau jo požiūriu. Būtent taip renkame Dievą vietoj savęs.
• Atsisakydami savęs, atsisakome laidų tarp pasąmonės ir sąmonės, nuo trijų laidų pereiname prie dviejų, vieno ir jokio laido. Grįžtame prie kūno, be sąmoningumo, be ryšio tarp pasąmonės ir sąmonės, nes jos gi suderintos.
• Iš Žmogaus išplaukia vienumas, per savęs atsisakymą, prasidedant Kitu, toliau išsiplečiant Tavimi, Manimi, tad galiausiai Dievu.

• View
• Edit
• History
• Print

Įvadas #E9F5FC

Klausimai #FFFFC0

Tvirtinimai #CCFFCC

Mintys #FFFFFF

Kitų mintys #EFCFE1

Dievas man #FFECC0