上帝的上帝

Bendrumo paskirumas Dievo požiūris į žmogaus požiūrį

Shàngdì de Shàngdì

Apytakos

Dievas tiria paskirų asmenų tyrimais

• Asmens atsiradimas
  • Dievo požiūrių grandinė
  • Asmenys ir trys protai
  • Asmuo, asmenys ir apytakos
    • Asmens galimybės išsakomos 24-opu mokslu.
  • Apytakos Dievo kampu
    • Dievas išeina už savęs į asmenis.
  • Apytakos asmens kampu
  • Žmogus yra paskirumas atitinkantis Dievo bendrumą
  • Apytakos žmogaus kampu
  • Trejybės ratas ir trys protai
  • Trys protai ir ženklų savybės
  • Apytakų sandara
• Dievo šokis
• Išgyvenimo apytaka
• Žinojimo rūmai
• Meilės mokslas
  • Asmenys veda į bendrystę kuri pagrįsta Kitu.
  • Bendrystė ir tyrėjas kartu grindžia tyrėjų bendrystę

---

Dievas išeina už savęs į save

Iš neapibrėžtumo išplaukia apibrėžtumas.

Dievo šlovė

Dievo šlovė išjudina Dievą

Dievo šlovė yra Dievo akstinas išeiti už savęs, ištirti ar jisai būtų jeigu jo nebūtų

Dievo akstinas yra Dievo šlovė.

• Dievo raiška yra jo šlovė.
• Dievas reiškiasi. Tai Dievo saviraiška.
• Yra tai, kas reiškiasi.
• Dievas reiškiasi, užtat Dievas yra.
• Dievas išeina už savęs į save.

Dievo šlovė išsako Dievo tiesą

• Dievas pats sau, bosoniškai, yra tiesa, tai jo santykis su savimi, tai jo vidinis akstinas.
• Tai tiesos šūkis, juk tiesa nenuslepiama. Būtent tiesa plėtoja Dievą. Tad Dievas yra tiesos dvasia.
• Dievo šlovė kyla iš Dievo tiesos, tai jo išsakyta tiesa.
• Dievo šlovė yra nulinis, pats menkiausias Dievo papildymas.
• Dievo šlovė yra pasitikrinimas, tyrimas, tiesos ieškojimas, ar šlovė atitinka Dievui
• Dievas, kaip visuotinis atsakymas, besąlygiška tiesa, savo pertekliumi išeina už savęs, peržengia savo galiojimo ribas, atveria klausimus.

Šlovė grindžia vienybę

• Šlovė reiškiasi viengubu kampu, tad grindžia vienybę.
• Tebūnie šviesa. Šviesa yra Dievo šlovė. Šviesa yra bosoninė.
• Dievo šlove reiškiasi viskas, jo įsisavinimas sandaros, jo įsikūnijimas sandara, jo atsivėrimas viskam.
• Pradai išplaukia iš Dievo šlovės ir jos ištyrimo, patvirtinimo, asmeniško liudijimo.

Dievo šlovė yra Dievo ženklas, Dievo žodis

• Šlovės, kaip ženklo, įsimintinumas, reikšmė, prasmė kyla iš ją grindžiančio tyrimo.
• Pradžioje buvo Žodis (įžvalga, teorija). Dievo žodis yra Dievo šlovė.

Šlovė išskiria Dievo raiškos klodus

• Dievas yra dvasia.
• Tiesa yra sandara.
• Šlovė yra atvaizdai, kuriais išsiskiria visi šlovę pripažįstantys, o kartu išsiskiria Dievas už šlovės ir gerumas, kurį liudija šlovinantys.
• Tyrimas yra vieningumas, kuriuo sueina Dievas ir žmogus.

Tyrimas yra šlovės pilnatvė

• Dievas reiškiasi tyrimu.
• Dievo šlovė yra priežastis kodėl tiriama.
• Dievas išsijudina Dievo tyrimu.

Tyrimu susiveda klodai, reiškmingumai

• Tyrimu ((Dievo) klausimo ištakomis, tyrimo akistata, atsakymo darna) susiveda bendrumai.
• Tyrimu sueina bendrumai visais asmenų klodais: dvasia, sandara, atvaizdai, vieningumas.
• Tyrimas taipogi nuramina Dievą ir jam suteikia tolydumo, nuoseklumo, tįsumo.

Tyrimas ir suvokimas

Suvokimas iškyla atskirai paėmus Dievą arba jo savybę, jo dalyvį, tad asmenį. Suvokimas tam asmeniui taiko Dievo tris savybes: Mane, Tave, Kitą. Keturių asmenų pagrindu iškyla atitinkami suvokimo lygmenys.

Tyrėjas, tiriamasis ir tyrimas grindžia suvokimą. Suvokiantysis yra tiriamasis. Jisai nori būti tiriamas. Jisai pasitraukia ir atveria lauką tyrėjui, susivokiančiajam. Jie bendrai suvokia tyrimą. Tad šie trys reiškiasi kartu su suvokimo kiekviename suvokimo lygmenyje.

• Trejybės ratas ir trejybės atvaizdai.
  • Trejybės ratas sustato tyrimą. Trejybės atvaizdai išsako suvokimą. Užtat yra keturi suvokimo lygmenys.
• Bendros dvasios paskiri rodmenys (asmenys) be nurodomojo ir paskirų rodmenų (asmenų) bendrumas nurodomuoju.
  • Suvokimas išsako paskirų kampų bendrumą (Aš esu X, Tu esi X, Kitas yra X), o tyrimas sustato bendros dvasios paskirus kampus (asmenis) (dvasia kampu "Tu" tiria kampą "Mane" pagal kampą "Kitą"). Tyrimas yra būdingas savaiminiam Dievui. Tyrimu Dievas yra sandaras, tiek savaime, be santvarkos, tiek už savęs, santvarkoje. Suvokimu tie asmenys paskirai pasisako, kaip kad trys protai, trys balsai.
• Trejybės rato apėjimas ir pasitikslinimas
  • Asmuo gyvena, įvairuoja trejybės rato atitinkamos apimties paklaidoje: Dievo paklaida tai niekas (jokiu laidu), Mano - kažkas (vienu laidu), Tavo - betkas (dviem laidais), Kito - viskas (trimis laidais).
• Paskirumas ir bendrumas
  • Tyrimui reikalingas paskirumas, žinojimo ir nežinojimo atskyrimas. Bendras suvokimas palaiko paskirą tyrimą. Suvokimas išreiškia bendrumą nebendrumo sąlygose. Suvokimas viską suvokia bendrai, žino ir nežino bendrai.
• Mažėjantis laisvumas ir didėjantis laisvumas.
  • Suvokimas yra asmenų didėjantis laisvumas, jų išskyrimas, savarankiškėjimas, o tyrimas yra asmenų mažėjantis laisvumas, jų santykio sustatymas, jų įsijungimas. O tai vyksta keturiomis pakopomis, tad yra visi šeši atvaizdai.

Suvokiantis Dievas ir susivokiantis Žmogus

• Suvokimas skiria ir sieja suvokiantį Dievą, už santvarkos, tiriamąjį, ir santvarkoje susivokiantį žmogų, tyrėją.
• Suvokiančio (Dievo) suvokimas atveria susivokiančio (žmogaus) tyrimo galimybes.
• Suvokimas išskiria suvokiantį tiriamąjį Dievą (Tėvą) ir susivokiantį tyrėją Žmogų (Sūnų). Susivokiantis Sūnus suvokimu grindžia žmogų, o tolimesni suvokimo lygmenys išvysto žmogaus, kaip tyrėjo, ypatybes, jo savarankiškumą, jo galimybes nuklysti ir Sūnumi sugrįžti.

Suvokimas atsiremia į asmenį, tad yra suvokimo lygmuo

• Dievas yra už santvarkos, Kitas yra santvarkoje. Aš lieku ten iš kur Dievas pasitraukia, tad esu tiriamasis. Tu žiūri kartu su Dievu, bet esi nepriklausomas, tad esi tyrėjas.

Suvokimas skiria tyrėją (žmogų) ir išeities tašką (Dievą). Užtat suvokimui reikalingas žmogaus požiūris į Dievo požiūrį. Ir toliau žmogus gali gilintis į šį suvokimą, tad iš Dievo požiūrio įžvelgti žmogaus požiūrį ir toliau Dievo požiūrį ir vėlgi žmogaus požiūrį. Šis gilinimasis išskiria atskirus laidus - vieną, du ar tris. Mat, suvokimas vyksta atskirtumo, paskirumo dvasia, tad jisai skiria lygmenis. Tuo tarpu tyrimas vyksta bendrumo dvasia, tad jis su kiekvienu požiūriu viską prisiima ir perkuria.

Suvokimas

Suvokimas yra išskyrimas, atskyrimas.

• Suvokimas įžvelgia ir grindžia atskyrimą, paskirumą.

Suvokimas yra apibrėžimas, išskyrimas tiriamojo (suvokiančiojo, Dievo) ir tyrėjo (susivokiančiojo, Žmogaus).

• Dievas yra tiriamasis, o gerumas yra tyrėjo sąvoka, tad nebūtinai atitinkantis.
  • Suvokimą apibrėžia gyvenimo lygtis. Gyvenimo lygtį išbaigia amžinas gyvenimas. Amžinas gyvenimas skiria Dievą ir gerumą. Šis atskyrimas yra suvokimas.
• Suvokimas yra tiriamojo ir tyrėjo atskyrimas (išėjimu už savęs į save) atveriantis nepriklausomo liudytojo, tyrėjo galimybę.
• Suvokimą apibrėžia Dievo išėjimas už savęs į save, taip kad jis atskiria save (savo tiriamojo dvasią, savo duotybę) nuo savęs (nuo tyriančiojo savasties, savo sandaros, pavidalo, raiškos).
• Apibrėžimas vyksta atitinkamame suvokimo lygmenyje.

Suvokimu išsiskiria tiriamojo, suvokiančiojo atsakymas, ir tiriančiojo, susivokiančiojo klausimas, o juos suveda suvoktojo tyrimas.

• Suvokimu atsiveria galimybė nežinoti (klausti) ir žinoti (atsakyti)
• Suvokimu suvokiantis Dievas atskiria klausimą (nežinojimą, Dievo nebuvimą) ir atsakymą (žinojimą, Dievo buvimą)
• Suvokimu susivokiantysis (žmogus) suveda, sudėlioja klausimą ir atsakymą.
• Suvoktuoju (tyrimu) po truputį sutaria suvokiantis Tyrėjas ir susivokiantis tyrėjas.
• Suvokimu Tyrėjas (Dievas) save pranoksta tyrėju (Žmogumi) nes juo išplečia savo aplinkybes.
• Tyrėjas išsiplečia santvarka, paskirais trimis protais.

Suvokti, tai suskaidyti tiriamąjį (savastį) pagal tris asmenis: Mane, Tave, Kitą.

• Suvokimas vyksta kurio nors iš keturių asmenų pagrindu, kuriam asmenys prilygstami: trys asmenys yra Dievas (suvokiant) arba Aš (suvokiant save) arba Tu (suvokiant bendrai) arba Kitas (susikalbant). Tad suvokimas išskiria požiūrius į asmenį, tad išreiškia savastį.

Suvokimas vyksta suvokimo lygmenyje, išėjimo už savęs pakopoje

• Suvokimas atitinkamo lygmens tyrėju priima, pripažįsta išėjimą už savęs į save.
• Suvokimas atitinkamu Dievo požiūriu, lygmeniu, tad asmeniu išdėsto jo savęs įrodymą.
• Suvokimą apibrėžia Dievo Tėvo požiūris Dievo šokyje, būtinumu, tikrumu, galimumu, kuriuo išsiskiria ir sueina suvokiantis, susivokiantis ir jų bendrai suvoktoji. Kitus suvokimo lygmenis apibrėžia kitų asmenų atitinkamos apimties trejybės atvaizdai.

Ketverybė

Ketverybė klausimais (Ar yra Dievas? Kas Aš esu? Kaip Tu esi? Kodėl Kitas yra?) ir atsakymais paskirai svarsto Dievą ir jo bendrumo savybes, tad keturis paskirus asmenis, žinojimo atžvilgiu sudarančius visumą.

Dievo išėjimo už savęs pakopos

Dievas išeina už savęs ir tuomi grindžia tyrėją, kaip savarankišką išeities tašką.

• Dievas yra kaip toks, pirm jokios raiškos.
• Dievas atsisako savęs, taip kad yra viskas, kaip tyrėjo pamatas.
• Dievas reiškiasi savo išėjimo už savęs pakopomis, tad savo troškimais nieko, kažko, betko, visko, kuriuos tyrėjas gali pripažinti ir tirti.
• Dievas yra šių troškimų vieningumas, tad meilė - Dievo esmė, kuria tyrėjas pripažįsta ir tiria.

Dievas išeina už savęs į asmenis - Mane, Tave, Kitą - kaip į jam priešingus paskirus požiūrius, ne savo bendras savybes.

Šios pakopos grindžia atitinkamus asmenis: Dievą, Mane, Tave, Kitą. Šios pakopos kartu grindžia šių asmenų išgyvenamus mokslus: Dievo, visko, troškimų, meilės.

Mokslai išsako Dievo kampus be Dievo.

• Viskas yra nepaneigiamumas be Dievo.
• Troškimai yra besąlygiškumas be Dievo.
• Meilė yra nešališkumas be Dievo.

Tai yra laukai, be Dievo, į kuriuos Dievas išeina.

Mokslai taip pat susiję su teigiamais jausmais.

• Viskas yra be išorės, tad puoselėja artimumą.
• Troškimai veržiasi lauk, už savęs, tad puoselėja žavesį.
• Meilė nepaneigiama, ji tikisi ko trokšta, tad puoselėja meilę.

Asmuo (Dievas, Aš, Tu, Kitas) atitinkamai renkasi Dievą (Dievą, viską, troškimus, meilę) kaip Dievo galimybės lauką, vietoj savęs.

Suvokimo lygmenys

Žmogus žiūrėdamas į Dievą, pripažįsta jokį požiūrį (Dievo požiūrį), kuri leidžia žmogui išversti ir sudurti savo požiūrius, tad suvokti save, toliau visus ir galiausiai jo nelygų santykį su Dievu.

Suvokimo lygmenys išsako kaip Asmens vaidmenys Aš, Tu, Kitas išgyvena tą Asmenį (Dievą, Mane, Tave ar Kitą). Asmenys Aš, Tu, Kitas kartu paėmę kaip trejybė sudaro Žmogų. Keturi suvokimo lygmenys yra keturi trejybės atvaizdai grindžiantys Žmogaus trejybės ratą Manimi, Tavimi, Kitu.

Suvokimo lygmuo išsako kaip asmuo įsivaizduojamas. Vaizduote žmogaus požiūris prisiima Dievo požiūrį.

Suvokimas yra tyrimo raiška asmeniui.

• Tad yra keturiems asmenims atitinkantys keturi suvokimo lygmenys. Asmenys išsako kiek tyrėjas yra atitolęs nuo savęs trejybės ratu: Dievas nuo Dievo niekuo, Aš nuo Dievo kažkuo, Tu nuo Dievo betkuo, Kitas nuo Dievo viskuo. Kitas yra apėjęs trejybės ratą ir pradinę nuostatą mato nauju, prityrusiu žvilgsniu.

Suvokimo lygmens apimtis išsako trejybės rato pasitikslinimo mąstą.

• Suvokimas yra tobulas, tad pasitikslinimas skiriasi niekuo ir pažymi Ar. Savęs suvokimu skiriasi kažkuo, tad pažymi Koks. Bendru suvokimu pasitikslinimas skiriasi betkuo, tad pažymi Kaip. Susikalbėjimu skiriasi viskuo ir pažymi Kodėl.
• Suvokimas tyrimo išdavą (trejybės rato pasitikslinimą) įkūnija žinojimu Dvasios. Tą žinojimą nusako žmogaus požiūris į Dievo požiūrį ir jo galima tąsa.

Suvokimo lygmenys išsako atstumą tarp Žmogaus ir Dievo, tad žmogaus savarankiškumą, nepriklausomumą, valingumą. Suvokimo lygmenyje išsiskiria trys asmenys - Aš, Tu, Kitas - kuriuos Žmogus suveda kaip tyrėjas. Suvokimo lygmenyje trys asmenys sutapatinami su vienu asmeniu - Kitu (valios suderintais trimis balsais), Tavimi (širdies suderintais dviem balsais), Manimi (proto vienu balsu) ir Dievu (kūno jokiu balsu). Tad reikia tirti atitinkamų apytakų trejybės ratus. Žmogus save tapatina su Manimi, tai yra, su protu pranokstančiu pasąmonę, nors jisai savimi laiko būtent pasąmonę, ir jisai save valdo būtent sąmoningumu, tačiau būtent Manimi žmogus yra vieningas.

Suvokimo lygmenys išskiria Dievą ir žmogų

• Viskas išsiskleidžia Dievo ir žmogaus išsiskyrimu.
• Tyrimas suvokimo lygmenyse išskiria Dievą už tyrimo, žmogų tyrime ir jųdviejų santykį. Išsiskleidimą išryškina Dievo ir žmogaus (Tyrėjo) išeities taškų skirtingumo pabrėžimas.
• Išsiskiria Dievo tyrimai ir žmogaus tyrimai.
  • Dievo tyrimai plėtoja visko žinojimą. Visko žinojimas plėtojasi Dievo tyrimų apytakomis, jų apimtimis: viskuo, betkuo, kažkuo, niekuo. Viską žinoti yra Dievu suprasti Dievą kaip visko šaltinį iš kurio viskas išplaukia.

Suvokimo lygmenys iškyla žmogaus (paskiro tyrėjo) ir Dievo (bendro tyrėjo) požiūrio grandine.

• Suvokimas - Žmogaus požiūris į Dievo požiūrį
• Sąvės suvokimas - Žmogaus požiūris į Dievo požiūrį į žmogaus požiūrį
• Bendras suvokimas - Žmogaus požiūris į Dievo požiūrį į žmogaus požiūrį į Dievo požiūrį
• Susikalbėjimas - Žmogaus požiūris į Dievo požiūrį į žmogaus požiūrį į Dievo požiūrį į žmogaus požiūrį

Panašiai: Paskiras požiūris į bendrą požiūrį ir t.t.

• Žmogus skiria save ir Dievą, tad yra žmogaus ir Dievo požiūrių grandinė.
• Dievas neskiria savęs ir kitų asmenų bet juos sukuria požiūrių grandine.

Klifordo algebroje požiūrių grandinė {$PPP$} modeliuojama antiautomorfizmu (išvertimu) išplaukiančiu iš tapatybės {$+I$}, o žmogaus ir Dievo požiūrio grandinė {$ŽDŽDŽ$} modeliuojama (konjugacija) antiautomorfizmu išplaukiančiu iš paneigimo {$-I$}.

Suvokimo lygmenys sieja Dievo tyrimus apytakomis ir žmogaus tyrimus netroškimais.

• Apytakoje asmuo atsisako savęs (kūno, proto, širdies, valios), pasitraukia ir atveria galimybę tyrėjui.
• Netroškimu asmuo renkasi Dievą (jo valią, širdį, protą, kūną) vietoj savęs (savo valios, širdies, proto, kūno). O valia, širdis, protas, kūnas yra pranokimai sąmoningumo, sąmonės, pasąmonės, dvasios, atitinkamai.

Suvokimas ir suvokimo lygmenys iškyla kartu su santvarka. Santvarkoje glūdi nelygiavertis tyrėjų, Dievo ir žmogaus, santykis. Suvokimo lygmenys išplaukia iš išmintingo pasiklydusio vaiko, tai yra, iš teisingo, nelygiaverčio Dievo ir žmogaus santykio dėl esančios santvarkos. Suvokimo lygmenys ryškėja trumpinant žmogaus ir Dievo požiūrių grandine, pradedant susikalbėjimu ir baigiant suvokimu, žmogaus požiūriu į Dievo požiūrį.

Suvokimo lygmenys grindžia apytakas kaip trijų vaidmenų suvedimus: Mano, Tavo, Kito.

Suvokimo lygmenys grindžia keturis asmenis, o kartu ir keturis klodus, gyvenimo lygties kampus ir apytakas

• Suvokimas - Dievo - dvasia - Dievas
• Savęs suvokimas - Mano - sandara - gerumas
• Bendras suvokimas - Tavo - atvaizdai - gyvenimas
• Susikalbėjimas - Kito - esmė - amžinas gyvenimas

Suvokimo lygmenų pagrindu

• Asmenys išsako bendrumą, kuris išgyvena suvokimo lygmenį, su kuriuo asmuo tapatinamas, taip kad yra išgyvenimo taškas, išeities taškas.
• Gyvenimo lygtis išsako tą bendrumą, koks jisai yra iš šalies, nesitapatinant, tad bendrumo laipsnį.
• Klodai išsako to bendrumo aplinką, tad paskirumo laipsnį, apimties papildinį.
• Apytakos išsako asmens aplinką, jo raiškos galimybes.

Suvokimo lygmenys yra suvokimo atvaizdai. Jie grindžia asmenis (liudytojus) ir jų apytakas. Jie taip pat išskiria gyvenimo lygties kampus.

• Suvokimo lygmuo leidžia vaidmenims išsiskirti.
• Suvokimo lygmuo grindžia asmenį kaip galintį vaidmenis suvesti ir trejybės ratą išgyventi.
• Keturi suvokimo lygmenys atitinkamai grindžia keturių asmenų galimybes.
• Keturi klodai išsako suvokimo lygmenis.
• Žmogaus ir Dievo požiūrių grandinė nurodo suvokimo lygmenį, išėjimą iš santvarkos (žmogaus požiūriu į Dievo požiūrį) ir įėjimą į santvarką (Dievo požiūriu į žmogaus požiūrį).
• Gyvenimo lygtis skiria suvokimo lygmenis: suvokimas suvokia Dievą, savęs suvokimas suvokia gerumą, bendras suvokimas suvokia gyvenima, susikalbėjimas suvokia amžiną gyvenimą.

Žmogus yra jau esant suvokimui, užtat žmogumi iškyla suvokimo lygmenys.

• Trys protai vis labiau suvokia savo aplinkybes: jas neigia savęs suvokimu, jas išgyvena šališkai bendru suvokimu, jas priima kaip sąlygas susikalbėjimu.

Dievas yra pirm suvokimo, bendras, užtat Dievo požiūrių grandine iškyla suvokimas (paskirumo pagrindas): Suvokiantis, atskiriantis Dievas, nesuvoktasis, neatskirtas Aš, nesuvokiantis, neatskiriantis Tu, suvoktasis, atskirtasis Kitas.

Asmuo renkasi Dievą

Asmuo (Dievas, Aš, Tu, Kitas) renkasi Dievą arba save. Asmuo atitinkamai renkasi tarp Dievo ir gerumo, visko ir laisvumo, troškimo ir tapatumo, meilės ir tobulumo. Atitinkamai tai pasirinkimai tarp amžino gyvenimo ir gyvenimo, išminties ir betko, geros valios ir pasirinkimo, Dievo valios ir valios. Užtat asmuo turi Dievą. Dievas yra asmens Dievas.

Žvilgsnis (bendrumas) ir požiūris (paskirumas)

Dievo žvilgsnis yra bendrumo pagrindas, tyrėjo išeities taškas yra paskirumo pagrindas.

Dievas gyvena žvilgsniu, tiesiogiai, betarpiškai.

• Žvilgsnis yra bendras (bosoniškas). Žvilgsniu matome nesąmoningai. Dievas yra bendras, dvasia, (bosoniškas), jisai ne požiūris. Užtat gerumas, gyvenimas, amžinas gyvenimas yra bosoniški, jie visi sutampa, nors yra skirtingi. Bosoniškumu skirtingi dalykai sutampa. Jie tiesiogiai nesudaro sandarų. Tačiau galima palyginti jų rinkinius, ką reiškia viengubas ar dvigubas ar trigubas ar keturgubas žvilgsnis, ir tokiu būdu išsivysto fermioniškumas. Nėra kaip išskirti dviejų sutampančių žvilgsnių, tačiau galima juos palyginti su atitinkamu viengubu žvilgsniu.
• Dievas yra pirm savasties, pirm požiūrio.

Tyrėjas sustato požiūrį, žvilgsnio galimybę, tad netiesioginį tyrimo išeities tašką.

• Požiūris yra paskiras (fermioniškas). Požiūriu sąmoningai stebima. Požiūriu įsijaučiame ir atsitokėjame, tad skiriasi {$H$} ir {$H^*$}. Požiūris išverčia išėjimą už savęs, tad turi pusinį sukinį, sąmoningumą. Požiūriai sudaro visko padalinimus. Požiūris stebėjimu suskaldo laiko ir erdvę, tad grindžia pasirinkimus, ko yra ir ko nėra, jų asimetriškumą. Fermioniškumu skirtingi dalykai negali sutapti, tačiau jie gali vienas kitą papildyti, užtat atsiranda sandaros.
• Savastis iškyla Dievui išeinant už savęs į save. Dievas tampa tyrėju.
• Bendrumui (bosoniškumui) rūpi dalyvių prisijungimo eilės tvarka: Yra pirmas, paskui antras, toliau trečias pasireiškimas. Toje pačioje būsenoje, ta pati dvasia, ta pati šviesa gali skirtis kiekybiškai. Ir tik tokiu būdu galime juos atskirti, juos prijungiant ar atjungiant.
• Paskirumas (fermioniškumas) grindžia dalyvių skirtingumą, tad galima skirti ir nurodyti esančius ir nesančius.
• Bendrumas (dvasia) išplečia jau esantį dalyvį, kad jis sutapdamas su kitais plėtotųsi. Paskirumas (sandara) apibrėžia, grindžia, iššaukia dalyvį, kurio nėra, kad jisai būtų. Tad bendrumas ir paskirumas iškyla kartu su išėjimu už savęs. Bendrumas išsako tai, kas yra, užtat yra. Paskirumas išsako tai, ko nėra, užtat yra.

Skirtingumo pagrindimas

• Dievo prielaidos (bendrumai) plėtojasi dviem, trimis, keturiais skirtingais savarankiškos atsakomybės kampais.
• Dievo kampai sustato aplinkas, kurios yra sandarinės, fermioninės, palaikančios paskirumą. Tai Visko padalinimai.
• Dievo prielaidų pagrindai savarankiškai užtikrina jo saviraiškos pagrįstumą, tad palaiko paskirumą.

Žvilgsnis yra išėjimas už savęs iš savęs. Požiūris išverčia išėjimą už savęs. Požiūris yra susitraukimas, savęs nusakymas, grįžimas į save, neišėjimas iš savęs, išėjimas už savęs į save.

• Požiūris yra išvertimas išėjimo už savęs. Požiūris išreiškia kaip tai atrodo išėjus už savęs.
• Nuostata yra tai, ką požiūris supranta, kaip esantį pirm išėjimo už savęs, kurį požiūris išvertė ir kuriuo jisai atsirado.
• Požiūris yra nuostatos ypatingas atvejis. Požiūris yra pažinimo laukas, kuris išėjo už savęs į pažinovą, kitaip tarus, pažinovas atsiplėšęs nuo pažinimo lauko.

Dievo asmenys

Dievo asmenys yra vaidmenys, kuriais Dievas išeina už savęs.

Dievas išeina už savęs trimis asmenimis suvokimu

• Tėvas yra paneigiamas - įrodant savo būtinumą, Sūnus yra sąlygiškas - iškylantis santvarkoje, Dvasia yra šališka - įžvelgianti Dievą.
• Dievo trys asmenys iškyla Dievo išeinant už savęs, savo šlovei. Tai Dievo šokio trejybės ratas.

Trys protai

Trys protai yra išėjimai už trejybės rato į paskirus požiūrius.

Trys protai išverčia trejybės ratą.

• Trejybės ratas veda iš (Mano) nepaneigiamumo į (Tavo) besąlygiškumą į (Kito) nešališkumą.
• Trys protai veda iš (pasąmonės) šališkumo į (sąmonės) sąlygiškumą į (sąmoningumo) paneigiamumą.

Išeinama už trejybės rato tyrėjo paskirais trimis protais

• Dievui išeinant už savęs, paskirai iškyla tai, kas šališka - mąstanti pasąmonė, kas sąlygiška - veikianti sąmonė, ir kas paneigiama - esantis sąmoningumas. Jų paskirumas yra Dievo nebuvimas.
• Ar šie trys protai susiderins trejybės ratu, taip kad jais iškils Dievas? Tai ir yra amžinas gyvenimas.
• Trys protai susiderina tiriančiojo proto pagrindu.

Trimis protais išeinama už savęs iš šavęs

• (Dievo) Dvasia ir savastis (raiška - šlovė) suderinamos trimis kampais (nešališkumu, besąlygiškumu, nepaneigiamumu) kuriais Dievas išeina už savęs į save, ir kartu trimis protais, kuriais žmogus atvirkščiai išeina už savęs iš savęs.
• Trys protai, išeidami už savęs, sustato šešerybę ir dorovę, tačiau papildomai turi sustatyti septintą ir aštuntą požiūrį, tad aštuongubą kelią.

Trys protai sau priskiria Dievo kampus

Trys protai sau priskiria Dievo kampus, taip sudaro trejybės ratą

• Trys protai sau priskiria Dievo kampus: Pasąmonė yra nepaneigiama, sąmonė yra nešališka, sąmoningumas yra besąlygiškas.
  • Dievo kampai išsako Dievo šlovės tyrėjo, pažinovo, liudininko išeities taškus.
• Trys protai Dievo kampais grindžia dviejų reiškinių, trijų reiškinių ir keturių reiškinių tapatumus.
• Dievo kampų priskyrimas trims protams išryškina pasirinkimą tarp savęs (tobulėjimo trejybės rato) ir Dievo (tobulumo trejybės rato).
  • Dievas vieningai trejybės ratu išgyvena neprieštaravimą, o trys protai kiekvienas savaip išgyvena prieštaravimą.
• Tyrėjas stebi Dievo ypatybes tačiau yra įtraukiamas ir asmeniškai išgyvena tų ypatybių paneigimus, galiausiai yra suderinamas su tomis ypatybėmis.
  • Nepaneigiamas - du lygmenys - pasąmonė išgyvena kaip paneigiamumas tampa nepaneigiamumu. Pasąmonė antru lygmeniu išgyvena savęs suvokimą.
  • Nešališkas - trys lygmenys - sąmonė išgyvena kaip šališkumas tampa nešališkumu. Sąmonė trečiu lygmeniu (darna) išgyvena bendrą suvokimą.
    • Pavyzdžiui, trimis lygmenimis (ištakomis, akistata, darna), tyrėjas nešališkai stebi Dievo ištakas, tačiau jų apimtis jį apima ir išaiškėja jo šališkumas, kuriuo jisai susiduria su Dievo nešališkumu, o galiausiai darna visi šališkumai suderinami su Dievo nešališkumu.
  • Besąlygiškas - keturi lygmenys - sąmoningumas išgyvena kaip sąlygiškumas tampa besąlygiškumu. Sąmoningumas ketvirtu lygmeniu (amžinu gyvenimu) išgyvena susikalbėjimą.

Troškimai

Troškimai yra Dievo išėjimo už savęs į save pakopos, žiūrint iš šalies.

Troškimai yra visko atvaizdai, tad Dievo klodas, jo išėjimo už savęs pakopa, tad Dievo raiška. Ir kartu paskiri keturi troškimai išsako žmogaus netroškimų papildinius, Dievo išėjimo už savęs pakopas, žiūrint iš šalies.

Troškimai (nieko, kažko, betko, visko) yra pakopos, kaip Dievo išėjimas už savęs atrodo iš šalies, tad kaip suprastinas išėjimas už savęs. Viskas yra Dievo pasitraukimas, tad Dievo sandara. Dievas galiausiai trokšta visko, trokšta iškilti viskame. Tačiau pirmiausia Dievas yra pasitraukęs nuo visko, tad trokšta nieko, yra savarankiškas. Toliau Dievas, išeidamas už savęs, iškyla viskame. Jisai trokšta kažko - yra užtikrintas, trokšta betko - yra ramus, ir trokšta visko - yra mylintis.

Žinojimas yra tas žvilgsnis iš šalies, nusakantis apimtis - nieką, kažką, betką, viską. Tai yra žinojimo apimtys, atitinkamai, žinojimas Ar, Koks, Kaip, Kodėl.

Apimtimis gali sutapti žinojimas ir nežinojimas, troškimas ir netroškimas, visai kaip kad Klifordo veiksme, kuriuo poruojasi vektorinė erdvė ir jos dualistinė erdvė.

Ketverybė

Ketverybė yra žvilgsnis, iš šalies, į Dievo iškilimo apimtis, tad jų žinojimas

Ketverybė sustato suvokimo lygmenis.

• Ketverybė grindžia apimtis ir kartu asmenų galimybes.

Keturi klodai išsako Dievo išėjimą už savęs pakopomis, tuomi grindžia asmenis.

• Keturios pakopos yra: neišėjimas už savęs į save, išėjimas už savęs į save, išėjimas už savęs iš savęs, neišėjimas už savęs iš savęs.
• "Tėra tai, kas reiškiasi" išsako ketverybę: raiška (kaip -> koks) grindžia buvimą (kodėl -> ar). Ir tai yra dvasia. Dvasia yra žinojimo dvasia.

Ketverybė sudėlioja išėjimą už savęs. Išėjimas už savęs vystosi bosoniška ketverybe (Padalinimais išykla fermioniška ketverybė - aštuonerybe (bei aštuongubu Bott periodiškumu) jos viena kitą papildo. Kiekvienu atveju veikla priklauso nuo kampų skaičiaus. Išėjimas už savęs keičia kampų skaičių.

• Prasideda dviem kampais - sąmonės Kaip - Dievas išėina už savęs į save.
• Tęsiasi vienu kampu - pasąmonės Koks - žmogus išeina už savęs iš savęs.
• Juos derina trys kampai - sąmoningumo Kodėl - grindžiantis ketvirtą, nulinį kampą - Ar, kuriuo visi dingsta ir nebėra kampų.

Tad Dievo veikla iškyla dviem kampais ir baigiasi jokiu kampu. Dievas yra joks kampas, o ju išjudinimas vyksta dviem kampais, sąmone, klausimu.

Ryšys tarp tyrimo ir tikslo

• Tyrimas plėtoja tikslą. Ryšys tarp tyrimo ir tikslo yra ryšys tarp trejybės (tyrimo) ir ketverybės lygmens Kodėl (tiriamojo proto tikslo).

Apimtys yra bendros, bosoniškos, troškimai yra bendri, bosoniški. Juk mylintysis apima ir išplečia ramųjį, užtikrintąjį ir savarankiškąjį.

Išėjimas už savęs remiasi keturiais dvasios klodais, kuriais yra joks kampas, vienas kampas, du kampai, trys kampai.

• Dvasia vadovaujasi tapatumu, bosoniškumu.
• Sandara vadovaujasi netapatumu, fermioniškumu.
• Atvaizdai tapatina dvasią pirm sandaros ir dvasią sandaroje.
• Vieningumas tapatina atvaizdus, susitelkia į galutinį atvaizdą į kurį visi atvaizdai susiveda, tad skiria dvasios pilnutinę raišką pranokstančią sandarą ir jos dalines raiškas sandarose.

Išėjimas už savęs suprantamas iš Dievo išeities taško (už santvarkos, už savasties į save) ir iš žmogaus išeities taško (santvarkoje, iš savęs).

• Išėjimas už savęs yra poslinkis iš neapibrėžto Dievo į apibrėžtą bendrąjį žmogų ir taipogi iš apibrėžto bendrojo žmogaus į neapibrėžtą Dievą. Taip atrodo iš Dievo išeities taško.
  • Išėjimas už savęs yra savęs išsakymas raiška. O raiška priklauso tam kas už mūsų ir mes tuo tai parodome, užtat pilnai atsiskleidžiame savo dvasia.
  • sąvoka, kuria visko žinojimas yra neįprastas. Esame įpratę mąstyti tam tikros aplinkos ar aplinkybių logika. Išėjimu už savęs kuriame logiką, įtvirtiname aplinką.
  • Tai yra asmens būklė, kurią tenka priimti norint suprasti jį ir jo liudijimą.
  • Išėjimas už savęs yra gyvenimas kitu, septintuoju požiūriu, kartu su Dievu.
• Išėjimu už savęs bendras žmogus išsilaisvina nuo savęs, nuo skirtumo tarp pasąmonės ir sąmonės, įsijautimo ir atsitokėjimo, pereina iš aštuonių padalinimų rato į dviejų išėjimo už savęs ratą.
  • Išėjimas už savęs yra raiškos atsisakymas.
  • Išėjimas už savęs yra gyvenimas Dievu, nuliniu požiūriu.
• Bendrai, išėjimas už savęs yra:
  • gyvenimas tuo, kas už mūsų, kas mus neigia, mūsų savastimi (kai mes be jos) arba savasties neigimas (kai gyvename ja)
  • apskaitos taško perėjimas iš savęs į kitą pridėjus aplinką
  • veikla įtvirtinanti savasties ribą tarp pasąmonės ir sąmonės, kuria sąmoningumas žaidžia

Dievas išeina už savęs į save: iš samonės į pasąmonę. Taip susistato apimtys.

• Sąmonėje Dievas nurodytas niekuo, nebuvimu.
• Pasąmonėje Dievas iškyla, įsikūnija viskuo, tai yra, visa pasąmone.
• Betkuo sąmonės savoka reiškiasi pasąmonėje, jos reiškiniu.
• Kažkuo pasąmonės reiškinys suvokiamas sąmonės sąvoka.

Dievas tiria paskirų asmenų tyrimais

Dievo Dievas

• Dievo tyrimu iškyla Dievo Dievas, taipogi asmenys ir apytakos.
• Dievas išeina už savęs į save.
• Dievo Dievas yra Dievas Tėvas, suvokiantysis, einantis vis gilyn asmenimis.

Dievui išeinant už savęs į save, turi būti galimybė jam nebūti, o tai reiškia, turi būti galimybė jo būklėje esančiam rinktis kitaip, tai yra, rinktis neišeiti už savęs. Tad iškyla keturios tokios pakopos, apimtimis išreiškiančios santykį tarp buvimo už santvarkos ir buvimo santvarkoje. Tai yra svarstymo taškai, atitinkamai: nieko, kažko, betko, visko apimtys, išreiškiančios kiek asmuo - Dievas, Aš, Tu, Kitas - yra priėmęs santvarką. Pakopos yra dvasia, sandara, atvaizdai, vieningumas.

Asmens atsiradimas

Asmenys ir trys protai

Asmenimis išryškėja trys protai: pasąmonė (Aš), sąmonė (Tu), sąmoningumas (Kitas). Manimi iškyla nepriklausomumas, Tavimi bendruomeniškumas ir Kitu visuotinumas.

Asmuo, asmenys ir apytakos

Apytaka aiškina išeities tašką.

• Apytaka išverčia tyrėją (Dievą), išsako jo aplinkybes ir jų pagrindu apibūdina išeities tašką. Apytaka tad iš (Dievo) duoto išeities taško išskiria (savaiminį) išeities tašką. Apytaka tad išreiškia šį atskyrimą, būtent suvokimą. Apytaka tai išreiškia tam tikrame suvokimo lygmenyje. Tokiu būdu, išvertimu, einama iš vieno išeities taško į kitą, aiškesnį išeities tašką.

Apytaka (mokslas) iškyla trejybės ratui išskiriant ir suvedant tris vaidmenis, tad sustatant asmens tyrimą, trejybės rato atvaizdą, kuriuo galima tyrimą atjausti ir tiesiog pačiam išgyventi, atjausti save. Kiekvienas vaidmuo savarankiškai dalyvauja suvokime. Suvokimo lygmuo leidžia vaidmenims išsiskirti, išeiti už trejybės rato. Yra keturi suvokimo lygmenys, tad keturios apytakos. Asmuo apytaka išgyvena suvokimo lygmenį: Dievas suvokimą, Aš savęs suvokimą, Tu bendrą suvokimą, Kitas susikalbėjimą.

Dievo pagrindu asmenys išplaukia iš Dievo pridedant požiūrius: jokį požiūrį (Dievas), požiūrį (Aš), požiūrį į požiūrį (Tu), požiūrį į požiūrį į požiūrį (Kitas). Dievas yra dvasia, o požiūris yra sandara. Tad tai sandaros grandinė.

Apytakos, asmenų mokslai, jų pasitikrinimai, išsako jų tyrimų 24 išorines galimybes, koks tyrimas vyksta.

• Tyrimas ir tyrėjas atsiranda pirm asmens. Asmuo iškyla tyrėjo raiškos klode, suvokimo lygmenyje, trejybės atvaizde.
• Asmuo išplaukia iš savasties, iš požiūrio. Asmuo yra žvilgsnis požiūrių grandinėje.
• Asmenys iškyla gyvenimo lygties klodais: dvasia (Dievas), sandara (Aš), atvaizdais (Tu), vieningumu (Kitas).
• Klodas sąlygoja, kad skirtingi gyvenimo lygties nariai vieningai dalyvauja toje pačioje lygtyje. Taigi, asmuo yra tai, kas savaip išgyvena gyvenimo lygtį, bendrumo pilnatvę: amžinu gyvenimu, išmintimi, gera valia, Dievo valia.

Asmuo išsako tyrimo klodą. Tyrimo klodą grindžia trejybės rato būsena, kas jį sudaro:

• Dievą nusako Dievo šokyje: nepaneigiamumas, besąlygiškumas, nešališkumas
• Mane nusako išgyvenimo apytakoje: šališkumas, sąlygiškumas, paneigiamumas
• Tave nusako žinojimo rūmuose: Aš (šališkumas, sąlygiškumas, paneigiamumas), Tu (teigi, neigi, renkiesi)
• Kitą nusako meilės moksle: Aš (šališkumas, sąlygiškumas, paneigiamumas), Tu (teigi, neigi, renkiesi), Kitas (žino, nežino, laukia)

Ir netroškimai sudaro aplinką trejybės ratui.

Dievo išėjimu už savęs į save iškyla požiūris ir Dievo trys kampai. Dievas yra požiūrio pažinimo laukas, o žmogus yra požiūrio pažinovas.

• Dievo kampu: Nepaneigiamas Dievas išeina už savęs į paneigiamumą.
• Žmogaus kampu: Nešališkas Dievas išeina už savęs į šališką žmogų. Ir panašiai, šališkas žmogus išeina už savęs į nešališką Dievą.
• Iš šalies: besąlygiškas Dievas išeina už savęs į sąlygišką žmogų.

Kartu sudėjus tris kampus gaunasi asmuo - požiūrio pažinovas. Užtat asmuo yra suprantamas kaip šališkas Aš, kaip paneigiamas Tu, ir kaip sąlygiškas Kitas. Taip pat yra Dievas - ne asmuo.

Apytakos Dievo kampu

Apytaka Dievas išskiria tris tyrėjo vaidmenis: (suvokiančiojo) klausimo sustatymą, (susivokiančiojo) susigaudymą tyrimu, (suvoktojo) bendrą atsakymą.

Dievas tiria Dievą:

• Dievu tiria: Ar Dievas yra? Ar Dievas būtinas?
• Manimi tiria: Koks Dievas yra? Ar Dievas būtinai geras?
• Tavimi tiria: Kaip Dievas yra? Kaip Dievui kiekvieną pasiekti?
• Kitu tiria: Kodėl Dievas yra? Kaip mums vienas kitą labiau mylėti?

Išėjimu už savęs užduodami gyvenimo klausimai, apytakų tyrimų klausimai: Ar, Koks, Kaip, Kodėl asmuo yra?

Dievas savo tyrimais išryškina tyrėją kaip vis savarankiškesnį asmenį: Dievą, Mane, Tave, Kitą. Jisai atskiria tyrėjo išeities tašką nuo visumos išeities taško.

Apytakos asmens kampu

Apytakos išreiškia Dievo suvokimo lygmenis, kaip žmogus supranta Dievą. Kiekviename lygmenyje tyrimas išsiskleidžia atitinkamu trejybės atvaizdu ir vyksta atitinkamame moksle, apytakoje.

• Suvokimu, Dievo šokiu, vyksta Dievo tyrimas savęs. Būtinumu-tikrumu-galimumu.
• Savęs suvokimu, išgyvenimo apytaka, vyksta Mano tyrimas savęs, išsiskiria trys protai: pasąmonė, sąmonė, sąmoningumas. Daiktu-eiga-asmeniu.
• Bendru suvokimo, žinojimo rūmais, vyksta Tavo (žmogaus) tyrimas Dievo, grindžiami įvarių mokslų pažinovai ir atitinkamos bendruomenės. Vieniu-visybe-daugiu.
• Susikalbėjimu, meilės mokslu, vyksta Kito (Dievo) tyrimas Dievo, viskas susiveda į prasmę. Buvimu-veikimu-mąstymu.

Dievas savo tyrimais pats save tiria kiekvienu asmeniu, kaip jų Dievas, atitinkamai amžinas, išmintingas, geravališkas, valingas. Šias savybes grindžia Dievulėlis, Dievas Sūnus, iškylantis Dievui pasitraukus. Dievas tiria atitinkamais keturiais mokslais, susidedančiais iš 24-ių raiškų.

• Apytakos besiplėtodamos asmenų pagrindu vis labiau atsiremia į tiriamąjį, į mylimąjį, užtat baigiasi meilės mokslu.

Apytakos žmogaus kampu

Dievas tiria apytakomis, atsiremdamas vis nuodugniau į žmogų. Žmogus yra asmenų bendrumas. Žmogumi asmenys susiveda Kitu.

Apytakos išsako ką Dievas išgyvena žmogumi.

• Dievo šokiu tiria ar išgyvename,
• išgyvenimo apytaka - ką išgyvename,
• žinojimo rūmais - kaip išgyvename,
• meilės mokslu - kodėl išgyvename.

Trejybės ratas ir trys protai

Trejybės ratas yra bendra tyrimo dvasia. Tai Dievo sąmoningumas 0+3=3. O trys protai yra paskiri tyrėjo kampai. Tai veiksmas +3 skiriantis Dievą 0 ir jo sąmoningumą, jo įsisąmonijimą 3. Ir tai vyksta kuriame nors klode, tad trejybės atvaizdu, suvokimo lygmeniu, žmogaus ir Dievo požiūrių grandine, kuriuos išgyvena atitinkamas asmuo.

Suvokimo asmenys

• Suvokiantis suvokia iš viršaus - visumą - suvokiantis Dievą
• Susivokiantis suvokia iš apačios - savo tyrimų pagrindu - suvokiantis kas mus domina
• Suvokta bendrystė tai suvienija per vidurį

Apytakos sustato trejybės ratą. Jisai sieja tris protus.

• Trejybės ratas sieja ir sutapatina tris protus.
• Trejybės ratas sieja dvasios bosoniškumą (poslinkiais) ir sandaros fermioniškumą (nariais - požiūriais).
• Trejybės ratas sieja tyrimo hipotezę (Kodėl ir paskui Ar), eksperimentą (Kaip), rezultatą (Koks).
• Keturi žvilgsniai subliuška į vieną, patikslintą.

Apytakos sustato tris protus. Tai asmenys: Aš, Tu, Kitas. Tai bendra, bosoniška, pradedant pasąmone kaip požiūrį, toliau išplečiant ją požiūriu į požiūrį, ir galiausiai požiūriu į požiūrį į požiūrį. Visi žvilgsniai sutelpa toje pačioje būsenoje, tad žvilgsnių atžvilgiu tai bosoniška.

• Trys protai yra bendri, bosoniški nes visi trys protai išsako tą patį. Antrasis protas (sąmonė) persako pirmąjį protą (pasąmonę) tik glausčiau (sąvokomis), o trečiasis protas persako dar glausčiau, teiginių tiesomis, turbūt jų aplinkomis. Tad protai vis glausčiau persako tą patį.
• Trejybės rato požiūriai yra paskiri, fermioniški. Ir jie išreiškia, kaip atrodo sąmonei, antrajam protui, sąvokų kalba. Nes sąmonė primeta nuostatą ir toliau ją tikrina, ar atitinka tai, kas žinoma iš pirmojo proto. Tyrimą (eksperimentą) sustato trečiasis protas, o atsakymą parūpina pirmasis protas. Toliau antrasis protas pasitikslina. Šitaip suprantant, antruoju protu esame, trečiuoju veikiame, pirmuoju mąstome.

Tris protus išgyvena ir grindžia trejybės ratu išsakytas sąmoningumas 0+3=3

• Veiksmas +3 ir kartu lygtis 0+3=3 sąlygoja keturis lygmenis: +0, +1, +2, +3.
• Veiksme +3 glūdi veiksmai +1 ir +2, tad visi trys protai.
• Veiksmu +3 ir jo sąlygoti keturi lygmenys grindžia padalinimus ir padalinimų ratą.

Sąmoningas supratimas Dievo: 0+3=3.

• Trejybės ratu nebuvimo grindimas grindžia buvimą.
• Ketverybės apimtimis tai reiškiasi paskirų asmenų apytakomis ir bendro žmogaus netroškimais.

Trys protai ir ženklų savybės

• Protas ir dvejonės yra atsakančiojo proto (pasąmonės) išėjimas už savęs, vienu laidu, jo suvokimas, kad yra kažkas daugiau, kad galima atsisakyti savo aplinkos, ją naujai nustatyti.
• Širdis ir jauduliai yra klausiančiojo proto (sąmonės) išėjimas už savęs, dviem laidais, į pasąmonę, įsiklausiant į ją, kas neatitinka.
• Valia ir vertybiniai klausimai yra tiriančijo proto (sąmoningumo) išėjimas už savęs, trimis laidais, atsisakant savęs, suderinus klausiantįjį protą ir atsakantįjį protą, tarsi jiedu savaime derėtųsi.

Tiriantysis protas lygina klausiantįjį protą ir atsakantįjį protą.

• 12: Tiriantysis protas (sąmoningumas) lygina pirmąjį ir antrajį lygmenį, tiria ar sudaro skirtumą, ir atsisako savęs kai nebesudaro skirtumo.
• 01: Atsakantysis protas (pasąmonė) supranta pasaulį pirmuoju lygmeniu (protu - pasyviu išvedimu, filtravimu).
• 02: Klausiantysis protas (sąmonė) supranta pasaulį antruoju lygmeniu (širdimi - aktyviu išvedimu)
• Tiriantysis protas (sąmoningumas) juos lygina.

Kartu jie sudaro trejybės ratą. O toliau Dievas trečiuoju lygmeniu iš aukšto vertina pasaulį (nulinį lygmenį), pasąmonę (pirmąjį lygmenį), sąmonę (antrąjį lygmenį).

Tad ženklų savybės tai išsako

• 01: pasąmonė - lanksti
• 02: sąmonė - pakiti
• 12: sąmoningumas - judus

Visa tai ryšium su pasauliu. Sąmoningumas neturi tiesioginio ryšio su pasauliu, o tik derina ryšį tarp pasąmonės ir sąmonės. O Dievas neturi ryšio su pasauliu, nebent netiesioigiai, per sąmoningumą. Tad šios savybės išsako gyvenimo lygtį - Dievą, gerumą, gyvenimą - bet neišsako amžino gyvenimo, Dievo ir gerumo išskyrimo .

O ryšium su Dievu, visi trys protai turi tiesioginį ryšį, o pasąmonė atstoja pasaulį. Visgi, tris protus išsako atstumas tarp Dievo ir kitų lygmenų, tad papildinys:

• 23 pasąmonė (01 papildinys) P
• 13 sąmonė (02 papildinys) PP
• 03 sąmoningumas (12 papildynas) PPP

Apytakų sandara

Apytaka suderina keturis asmenis (Dievą, Mane, Tave, Kitą) kuriuo nors iš jų pagrindu: Aš esu X (trys vaidmenys - trejybės rato atvaizdas), Tu esi X (aštuonerybės atvaizdas), Kitas yra X (4+6), Dievas yra X (trejybės ratas). Būtent:

• Dievo šokyje: Aš esu Dievas, Tu esi Dievas, Kitas yra Dievas, Dievas yra Dievas.
• Išgyvenimo apytakoje: Aš esu Aš, Tu esi Aš, Kitas yra Aš, Dievas yra Aš.
• Žinojimo rūmuose: Aš esu Tu, Tu esi Tu, Kitas yra Tu, Dievas yra Tu.
• Meilės moksle: Aš esu Kitas, Tu esi Kitas, Kitas yra Kitas, Dievas yra Kitas.

Apytakos išplečia aštuonerybę, pridėdamos trejybės ratą, trijų protų kampus ir Dvasios žvilgsniu iš šalies išsakytą keturių lygmenų ir šešių jų porų santvarką.

Susivokiantis Žmogus išgyvena padalinimų ratą. Padalinimus įrėmina aštuonerybė. Aštuonerybės keturi atvaizdai yra keturi netroškimai, ją suvedantys jokiu laidu, vienu laidu, dviem laidais ar trim laidais.

Dievo šokis

Dievo šokio tikslai

• Dievo šokis išsako suvokimą.
  • Atsivėrus suvokimui ir Dievo (Tėvo) požiūriui, iškyla Sūnaus ir Dvasios požiūriai, tad Dievo šokis. Požiūriais bendrumų dvasia susiejama su tam tikru sandaros kampu, taip kad išsiskiria dvasios kampai, išsiskiria požiūriai.
• Dievo šokis išplaukia iš Dievo, kaip tyrėjo, ką jis išgyvena.
• Dievo šokis išsako gyvenimą be asmeniško išgyventojo.
• Dievo šokis išplaukia iš Dievo požiūrio, atveriančio Sūnaus ir Dvasios požiūrius.
  • Dievo šokis išsako Dievo (Tėvo) požiūrį ir supina su Dievo Sūnaus ir Dievo Dvasios požiūriais, grindžia dorovę.

Dievo šokio eiga

• Dievui pirma yra klausimas, o tuomet iškyla atsakymas, jo savastis. Savastis iškyla pasitraukiant klausimui.
• Dievo tyrimas veda iš atsakymo (Dievo) į klausimą (apie Dievą).

Dievo šokio trejybė

• Dievo šokyje Dievas reiškiasi trejybe ir grindžia tris protus: Dievas Tėvas pasąmonę, Dievas Sūnus sąmonę, Dievas Dvasia sąmoningumą. Dvasia (trečiasis protas) derina Tėvą (pirmąjį protą) ir Sūnų (antrąjį protą). Tad Dievo šokyje pirmumas teikiamas Dievui Tėvui, nes kiti vaidmenys iš jo išplaukia.

Dievo šokio aštuonerybė: Sūnus ir Tėvas

• Dievas pasitraukia bendrumais, Jėzus pereina į Dievą, paskui Jėzus grįžta toliau tęsiant padalinimus. Tad nulybė gal yra pas Jėzų patį, o ketverybė yra kaip jisai suvokia Dievą ir paskui jisai grįžta būtent tais papildiniais - reikšmėmis.
• Būtent Dievo tyrimas atveria padalinimų ratą, skiria klausimą ir atsakymą. Pirmiausiai yra klausimas apie Dievą, tad nesąmoningas Dievo neapčiuopiamumas. Toliau iškyla visko apčiuopiamumas ir būties (Dievo įrodymo prieštaravimo būdu) apčiuopiamumas.
• Aštuonerybė sieja bendrumo bosonišką ketverybę (gyvenimo lygtį) ir paskirumo fermionišką ketverybę (žinojimus)
• Dievo Tėvo ketverybė, kuria išeina už savęs į save, tad į Dievą Sūnų, yra gyvenimo lygtis. Jinai bosoniška. Ją modeliuoja pasąmonės Klifordo algebra {$Cl_{4,0}$}.
• Dievo Sūnaus ketverybė, kuria išeina už savęs iš savęs, tad į Dievą Tėvą, yra visko padalinimas. Jisai fermioniškas. Jį modeliuoja sąmonės Klifordo algebra {$Cl_{0,4}$}.

Išgyvenimo apytaka

Išgyvenimo apytakos tikslai

• Išgyvenimo apytaka išsako savęs suvokimą.
• Išgyvenimo apytaka išsako gyvenimą pasąmone, ką asmeniškai išgyvename.
• Dievas išsiplečia tyrėju, tad išgyvenimo apytakoje tyrėjas jau tiria savo pagrindu, apie save, savo buvimą, tačiau kadangi jisai jau yra aplinkoje, tai jo klausimas virsta Koks Aš esu? Šiame klausime glūdi keturi asmenys: Dievas pirma Manęs, jokiu požiūriu, Aš kaip savastis bei tyrėjas, savo požiūriu, Tu kaip lemiantis ribą tarp savęs ir aplinkos, ir Kitas kaip siejantis Mane ir Tave už manęs, aplinkoje, taigi, duodantį man rinktis Save (kuriuo Aš esu židinys) ar Dievą (kuriuo Aš ir Tu esame lygiaverčiai).
• Išgyvenimo apytakoje - prasmingas išgyvenimas, atsisakymas senosios savasties ir priėmimas naujosios savasties - tai išėjimas iš savęs už savęs - kaip jį patys išgyvename.

Išgyvenimo apytakos trejybė: trys protai

• Išgyvenimo apytakoje yra trys protai bet pats Dievas nėra būtinas. Užtat yra žmogus.
• Išgyvenimo apytakoje pirmumas teikiamas trečiam protui, nes juo atsisakome savęs.
• Išgyvenimo apytaka atkartoja Dievo šokį trimis protais be Dievo, išgyvenimus išsako požiūrio lygtimi, vadinas, gyvenimo lygtimi be Dievo.
• Požiūrio lygtis išskiria asmenis: Dievą, Mane, Tave, Kitą.
• Išgyvenimo apytaka sustato tris kalbas, apibrėžiančias kalbų pašnekovą.
• Išgyvenimo apytakoje tyrėjui Dievas iškyla asmenimis, kaip vienas iš asmenų, būtent Neapibrėžtumo asmuo.
• Nesuvokiamumas iškyla išgyvenimo apytaka atskyrus tris protus nuo Dievo.
• Išgyvenimo apytaka Dievo tyrimo klausimas pasitraukia, užtat yra visą apimantis atsakymas. Jame iškyla paskiri klausimai, viską suskaldantys į betką. Tyrimai sieja tuos klausimus su atsakymu, grindžia kažką.

Išgyvenimo apytakos aštuonerybė: visko padalinimai

• Išgyvenimo apytaka Sūnaus požiūris penkerybe, šešerybe, septynerybe papildo Tėvo bendrumus vienybe, dvejybe, trejybe.
• Išėjimu už savęs išverčiame gyvenimo lygtį. Užtat susistato aštuonerybė - pirma yra asmuo, o tik paskui yra ryšio galimybės. Aštuonerybė sustato dvi kryptys: išėjimą už savęs į save ir išėjimą už savęs iš savęs. Aštuonerybė išsako vienumo pagrindus kartu su vienumu Dievu bei gerumu.
• Padalinimų ratas sieja Dievo išsiplėtojimą ir žmogaus susivienijimą.
• Iš Dievo išplaukia nulybė, vienybė, dvejybė, trejybė.
• Iš Kito išplaukia ketverybė, penkerybė, šešerybė, septynerybė.
• Išėjimas už savęs +1. Dievas, Aš, Tu, Kitas grindžia Bott periodiškumą realiaisiais skaičiais, aštuonerybę, pažinimo vienlypumą.
• Žmogaus išgyvenimų aštuongubame rate tyrimas yra atsakymo ir klausimo suderinimas.
• Išgyvenimo apytaka Sūnaus aštuonerybė tampa padalinimų ratu. Sūnaus aštuonerybėje yra susikalbėjimas tarp dviejų dalyvių, Tėvo ir Sūnaus. O padalinimų ratą išgyvena vieningas išgyventojas, tačiau trimis protais.

Dešimtgubas kelias: keturios terpės (neapibrėžtumas, apibrėžtumas, įsivaizduojamumas, neįsivaizduojamumas)

• Dešimtgubas kelias išsako tai, kas svarbu išgyvenimo apytakai. Dešimtgubas kelias pasižiūri į žmogų ir Dievą iš šalies.
• Išgyvenimo apytakoje trys protai yra suprantami atskirai nuo Dievo. Dievas yra už jų. Dešimtgubas kelias paaiškina jų santykį su Dievu.
• Dešimtgubame kelyje yra dvi plotmės, Dievo dviejų būsenų ratas, ir žmogaus ašuonių padalinimų ratas. Dievo požiūriu, Dievas nėra būtinas, žmogus yra pilnavertis savo rate, nes jis gyvena visais trimis protais. Žmogaus požiūriu, Dievas yra būtinas, jo pagrindu atsiplėšiame nuo pirmo ir antro proto, gyvename trečiuoju protu.
• Dešimtgubame kelyje, Dievo plotmėje, Dievas laikomas neapibrėžtumu ir sąmoningumas laikomas apibrėžtumu. Žmogaus plotmėje, pasąmonė laikoma įsivaizduojamumu ir sąmonė laikoma neįsivaizduojamumu. Tad dešimtgubame kelyje, einame iš Dievo +0 į sąmoningumą +3, toliau į įsivaizduojamumą +1 ir galiausiai neįsivaizduojamumą +2.
• Keturios terpės išreiškia galimybes grindžiančias posūkio grupės atvaizdus: sąvokos yra ar nėra (įsivaizduojamos ar neįsivaizduojamos), aplinkos yra ar nėra (apibrėžtos ar neapibrėžtos).
• Kaip matyti iš Bott periodiškumo, Dievas (jokia simetrija) išeina už savęs į tyrėją (|三) ir tik per jį į klausimus (|二) ir atsakymus (|一). Tyrėjas sieja ir skiria atsakymą ir klausimą, tad atveria Dievui išsivystymo galimybę. Bott periodiškumas išsako savastį ir parodo kaip Dievas glūdi savastyje bet ji jo nesaisto už savęs, bet tik priima į save.
• Žmogaus išgyvenimų ratu, padalinimų ratu, žmogus neišeina už savęs, bet užtat panašiai, išeina į save arba iš savęs, įsijaučia arba atsitokėja, kaip kad simetrija {$H\leftrightarrow H^*$}

Žinojimo rūmai

Žinojimo rūmai yra troškimų mokslas.

Žinojimo rūmų tikslai

• Žinojimo rūmai išreiškia bendrą suvokimą.
• Žinojimo rūmai išsako gyvenimą sąmone.
• Žinojimo rūmai tiria Kaip Tu esi?
• Žinojimo rūmai atspindi kalbų nusakyto pašnekovo galimybes, jo išsiaiškinimo būdus, jo mokslo apimtį.
• Žinojimo rūmai apibūdina paskirus mokslus, paskiras asmenybes, tad jų įvairove, apžvelgdama jų išsiaiškinimo būdus.

Žinojimo rūmų trejybės ratas

• Nusistatyti: Sąmoningumas sutelkia sąmonę.
• Vykdyti: Sąmonė sutelkia pasąmonę.
• Permąstyti: Pasąmonė sutelkia sąmoningumą.

Meilės mokslas

Meilės mokslo tikslai

• Meilės mokslas išreiškia susikalbėjimą.
• Meilės mokslas išsako gyvenimą sąmoningumu.
  • Tyrimą išryškina trys protai, tad svarbu suprasti, kaip išsivysto trijų protų raiškų įvairovė.
• Dievo kryptys nusako trijų protų kampus. Suvokimo lygmenys apibūdina tyrimo suvesties galimybes.
• Meilės mokslas tiria Kodėl Kitas yra?
  • Meilės mokslas atveria bendrą būdą bet kurį pašnekovą mylėti, palaikyti, geranoriškai pakalbinti.
    • Meilės mokslu grindžiame Kitą, sąmoningumą, tad toliau išverčiame savo tyrimą.
    • Meilės mokslas išsako ir susitelkia į tai, ką išgyvena tiriamasis, ir jį su meile palaiko.
  • Meilės mokslas grindžia šviesuolių bendrystę.
    • Šviesuolių bendrystė yra visko žinojimo gražus taikymas.
    • Šviesuolių bendrystė plėtojasi žmogaus tyrimų netroškimais.
    • Viską gražiai taikyti yra žmogui viskame gyventi Dievo dvasia, atsiremti į ją už santvarkos, tad puoselėti šviesuolių bendrystę ir amžinai bręsti kartu su visais.
    • Šviesuolių bendrystė remiasi žmonių kertinėmis vertybėmis, jų santykiais su tiesa ir jų tiriamais klausimais.

Meilės mokslo trejybės ratas

• Nusistatyti (pasąmone): Teigti, neigti, rinktis.
• Vykdyti (sąmone): Žinoti, nežinoti, laukti.
• Permąstyti (sąmoningumu): Šališka, sąlygiška, paneigiama.

Meilės mokslo keturios pakopos

• Keturios vienumo sampratos (neapibrėžtumas - bendras likimas, apibrėžtumas - paskiras likimas, įsivaizduojamumas - paskiras troškimas, neįsivaizduojamumas - bendras troškimas) išsako darną kaip suvedantį daug šaltinių atsiremiančių į keturis suvokimo lygmenis, keturis asmenis. Tuo tarpu trejybinio bendrumo reikšmės (ištakos, akistata, darna) išsako darną Dievo kampu, Dievo ir jo galimybių atžvilgiu.
• Vienumo sampratos pakeičia vienalypį likimą dvilypiu troškimu, tad turiningesniu suderinimu, skiriančiu skirtingas raiškas aplinkybėse ir bendrą reiškėją.
• Vienumo sampratos suveda likimą ir troškimą, bendrumą ir paskirumą.
• Keturios išėjimo už savęs pakopos grindžia Dievo ir jo tyrėjo sutapimą vienumo sampratomis (bendru likimu, paskiru likimu, paskiru troškimu, bendru troškimu), tuomi Dievo išplėtimą.
• Dievas ir jo tyrėjas susiderina sandara (paskirumu) ir sutampa dvasia (bendrumu).
• Neprieštaravimo išgyvenimas yra paskiras, o prieštaravimo išgyvenimas yra bendras.
• Atvaizdai yra paskiri, o esmė yra bendra.
• Dievo ir tyrėjo apimtys sutampa niekuo, paskui kažkuo, toliau betkuo ir galiausia viskuo. Dievo dvasia įsitraukia į santvarkoje esantį tyrėją.

• View
• Edit
• History
• Print

Search:

Įvadas #E9F5FC

Klausimai #FFFFC0

Tvirtinimai #CCFFCC

Mintys #FFFFFF

Kitų mintys #EFCFE1

Dievas man #FFECC0