Iš Gvildenu svetainės

Mintys: 20160520DievoŠokis

Žr.Dievas, 20160515DievoŠokis, Dievo raiškos?, Gera valia, Dievas Tėvas, Dešimt Dievo įsakymų, 20150428Dievas, 20150323Dievas, 20150220Dievas, Dievo išsiaiškinimai, Metraštis, Šiluma, Dievas sandarose, Dievo požiūris, Dievo Dievas, ?, Tu?, Kitas?, Neigiamybė, Įsakymai, Nesusivedimai, Asmenys, Apžvalga, Žmogus, Išgyvenimai, Amžinas gyvenimas, Atsiplėšimas, Dievas Sūnus, Jėzus Kristus

Glaustai

Dievo šokis: Naujas Dievo trejybės pristatymas nekrikščionims

Tomas Akvinietis tvirtino jog Dievo trejybė, tai paslaptis, kurią atskleidžia tiktai Šventasis Raštas. Vardan susikalbėjimo su nekrikščionimis, siūlome naują sampratą kuri remiasi ne tuo kas yra, o tuo ką įstengiame įsivaizduoti. Dievas klausia, Ar būčiau jeigu nebūčiau? Dievas tad sukuria sau nepalankiausias sąlygas, žmogaus būklę, kurioje jisai visgi iškyla. Šie du Dievai sutampa nes jie suvokia tą patį Dievą. Tad Dievas suvokia, susivokia ir yra suvoktas; save mato kaip Aš, Tu ir Jis; myli save, vienas kitą ir visus. Šiuo pagrindu apžvelgiame 24 būdus, kaip įsivaizduojame Dievą.

Koks meilės vaidmuo?

Meilė yra būties besąlygiškumas.

Metmenys

Santrauka

Tikslas

Siekiu viską žinoti ir tą žinojimą gražiai taikyti.

Remiuosi dviem pagrindais, savo patirtimi ir savo vaizduotės ribomis.

Dievo šokis

Dievo šokiu vadinu Dievo santykį su savimi. Juo susidėlioja 24 Dievo raiškos. Iš jo išplaukiame mes visi, kartu ir viskas. Vaizduote išvedu koks Dievo šokis turėtų būti paaiškinti kokį įvairų Dievą pažįstu.

Dievo šokis, tai vaizduotės sandara, išsakanti Dievo santykį su savimi. Dievo šokis, tai Dievo veiklos apimtys, kuriose Dievas savyje bendrauja su savimi. Dievo šokiu išsidėsto 24 Dievo raiškos, kuriomis pažįstame Dievą. Mes savo gyvenimu išeiname už šio šokio ribų tačiau Dievas savo šokiu mums visakame lieka kelrodžiu, kaip įsivaizduoti Dievą ir su juo bendrauti.

Trimis klausimais Dievas mus išgyvena, mumis tiesiogiai gyvena, taip kad sutampame ir jo net nesuvokiame. O trimis sandaromis nesutampame su Dievu, bet jį suvokiame kaip asmenį, kaip ir save taipogi.

Dievo šokį padalina trys klausimai kuriais tiek mes, tiek Dievas, amžinai slenkame ratu: Nusistatome, bet ar vykdome? Vykdome, bet ar permąstome? Permąstome, bet ar nusistatome? Šiais poslinkiais gyvename Dievu, gyvename išvien. Tai Dievo veiklos širdis, jos variklis.

Viską dėliojant, man labai padeda įsidėmėti kokiu įvardžiu Dievą įsivaizduoju. Juk

Atitinkamai skiriasi, ką reiškiasi vienumas ir meilė. Iš viso yra 3 + 3 + 8 + 10 = 24 raiškos.

Pirmapradis Dievas

Pradžiai pasisakysiu bendrai, ką vadinu Dievą.

Apibrėžti:

Dievo šokio esmė: Meilė ir asmenys

Dievas išsijudina nepažymėtą priešingybę paversdamas pažymėta priešingybe. Nes pirmapradžiui Dievui yra tas pats, ar jisai yra ar nėra. Juk tų žodžių reikšmė nuo jo tik ir priklauso. Tačiau kada buvimas priskiriamas Dievui, kada atsiranda atskiras nuo Dievo kampas iš kurio pirmenybė teikiama būtent buvimui, tada buvimas virsta pažymėta priešingybe, o tuomi įsitvirtina tasai kampas už Dievo. Tai yra ryšys tarp nulybės (Dievo) ir septynerybės (gerumo).

Dievo šokio esmė yra pirmapradžio Dievo besąlygiškumo pabrėžimas, kad jisai būtinai besąlygiškas net bet kokiose sąlygose, net nepalankiausiose sąlygose. Užtat tose sąlygose iškyla Dievo esmė, būtent meilė, kuri visose sąlygose nusako vienumą, kurio pagrindu reiškiasi besąlygiškumas:

Dievo šokiu Dievas išsijudina, veikia Dievo trejybe, atsiveria asmenys, meilė ir Dievo asmenis vienijantis žmogus.

Žmogus mylėdamas Dievo pavyzdžiu vienija Dievą

Dievo šokis, tai Dievo apytaka.

Dievo raiškos, tai būdai:

Išėjimas už savęs

Esmė yra Dievo išėjimas iš savęs į save. Ši jo veikla vis naujai pristatoma:

Dievo būtinumas

Ar Dievas būtinas? Amžinas gyvenimas.

Dievo būtinumas

Dievas atsiplėšia nuo savo požiūrio:

Dievas iškyla mūsų požiūriui bręstant. Dievas be sąlygų, o asmuo bet kokiose sąlygose. Asmuo tampa Dievu. Bet kokios sąlygos prilygsta jokiom sąlygom.

Mes ir Dievas: vienas Dievas gyvena mumis visais

Asmens atsiradimas

Sūnui Dievas atpažįstamas savo gelmėse. Jisai išverčia ir suvokia, įsivaizduoja Dievą, kaip tai kas už sąlygų: "Tu". Tačiau pradžioje Dievas buvo jo gelmėse, jį ten atpažino.

Asmenų apibrėžimas: Ne-Dievas tai Dievo sugaudimas, kaip varpo. Arba tai apibrėžti kaip "ne Dievas" tada tai durys į Dievą. (pavyzdžiui, Velnias pagrįstas Dievu).

Tai trijų asmenų apibrėžimas.

Kaip asmens suvokimas susijęs su meile:

Suvokiame amenį. Kas yra asmuo? Kaip susijęs su savastimi?

Kitas. Ne-Dievas. Neigimas. Savastis.

Kodėl Dievas neigtų save? Dievo neigimas: jo išėjimas už savęs. To neigimo ištakos, tai klausimas, o klausimo santykis su neigimu.

Dievas ir savastis. Asmuo - savastis sutampa su Dievu. (yra) Savastis nesutampa su Dievu. (nėra. Kas nėra?)

Dievas: Dievas + kitas (neDievas) -> Aš (vardan kito, Dievas -> Aš ir užtat neDievas->Aš taipogi). Aš tuomet žymi Kitą. Tai pažymėta.

Dievas -> Aš -> Tu -> Kitas -> Kitas -> kiekvienas tampa Dievas pasitraukiantis

Jeigu būtų Ne-Dievas (Viskas), ar jis būtų atskirtas nuo Dievo? Nebūtų. O kodėl? Nes Dievas yra neatskiriamas.

Nes arba tas "ne" būtų durys, arba atsirastų kitos durys Ne. Durys-Ne į tai kas už NeDievo (gelmėse), tos durys gali būt atidaromos ar uždaromos.

Dievas atveria galimybę Kitam: santykis su Kitu, iškyla Jėzus, yra lygiagretūs požiūriai. Dievas klausia: Kaip kiekvieną pasiekti? Ar Dievą galėtų išjudinti klausimas: Ar yra Kitas? Ar galėtų būti kitas? Ne, nes pirmiausiai jis turi susitvarkyti su savo paties buvimu, taip paprasčiausia. Tik po to iškyla Kito galimybė. Neturėk Kito Dievo.

Dievas sutampa su savo sąlygomis, jų neneigia. Bet mes nesutampame ir neigiame. Buvimas neneigia nebuvimo. O nebuvimas neigia buvimą.

Dievo išjudinimas

Dievas save išjudina klausimu, Ar Dievas būtinas? Ar Dievas būtų jeigu jo nebūtų? Iš šito klausimo pasipila visos proto sandaros ir visa gyvenimo įvairovė. Paaiškėja, kad Dievas nebūtinas, nes esame mes. Tačiau amžinai atsiskleidžia, mes kiekvienas savo gyvenimais paliudijame, kad visgi, Dievas būtinas.

Dievas save išjudina vardan kitų, kurie galėtų juo gyventi, jeigu jis atvertų sąlygas. Jisai sąlygiškas bet tai nepažymėta Dievas pasitraukdamas kuria ir plėtoja save, asmenį, kaip santykį su savimi, tad savastį kuriuo Kitas galėtų reikštis, o tai dargi santykis su Dievu. Tad tas asmuo žymi Kitą - ne Dievą. Tačiau tas Kitas, pasitraukdamas, tampa Dievu atitinkamai. Tokiu būdu vyksta asmenų kaita: Dievas -> Aš -> Tu -> Kitas taip kad Dievas pats tampa tuo Kitu dėl kurio viską atvėrė, taip kad yra lygiaverčiai Kiti.

Nėra taip paprasta išjudinti Dievą. Jisai turi pats save išsijudinti, juk be jo nieko nėra. Yra nebent galimybės. O tos galimybės jo neliečia. Nes visos priešingybės jam tėra tas pat, tai tik žodžiai. Ar jisai "yra" ar jo "nėra", tai tik žodžiai. Šie žodžiai įgauna savo prasmę tik per jį. Jam gi visi teiginiai teisingi. Jo atžvilgiu, tai nepažymėtos priešingybės. Tokios priešingybės jo neišjudins. Panašiai, jisai gali būti tiek "geras", tiek "blogas". Nes šie žodžiai įgaus savo prasmę tik per jį. Jei Dievas blogas, tai pageidautinas blogis. Bet tuo pačiu Dievas geras. Juk Dievas nevaržomas. Ir jam viskas tas pats. Tačiau mums tai nėra tas pat. Mums labai svarbu tvirtinti, jog Dievas yra geras. Bet čia jau mūsų požiūris, mūsų būklė.

Koks paprasčiausias klausimas, kuris galėtų išjudinti Dievą? Palyginkime klausimus:

Dievas išsijudina. Jis išsijudina klausimu: Ar Dievas būtinas? Ar Dievas būtų jeigu jo nebūtų?

Dievas save išjudina vardan kitų, kurie galėtų juo gyventi, jeigu jis atvertų sąlygas. Jisai besąlygiškas bet tai nepažymėta. Atsiranda Kitas.

Tėvas išsijudina - pasitraukia: didėjantis laisvumas.

Dievo veikla

Nepažymėtos ir pažymėtos priešingybės

Kaip Dievui galėtų iškilti pažymėta priešingybė? Išsiskiria, tai kas jį išjudina, ir tai kas jo neišjudina. Jo neišjudina nepažymėtos priešingybės, o jį išjudina pažymėtos priešingybės. Tai ši pažymėtų ir nepažymėtų priešingybių priešingybė gali jį išjudinti. Tam reikalingas kitas požiūris, ne jo požiūris, už jį siauresnis, kuklesnis požiūris.

Būtis yra nepažymėtos priešingybės, mat, jos deri tarpusavyje, tai derinančios savybės. O nebūtis yra pažymėtos priešingybės. Kuomi jos pažymėtos? Viena priešingybė yra "nepažymėta", užtat sutampa su visuma. O kita priešingybė yra "pažymėta", užtat nesutampa su visuma, jinai išskirta, atskirta nuo visumos. Tačiau jinai žymi visumą. Ją žymi tam, kas yra už tos visumos, tai yra, kas nėra ta visuma. Kas supranta tą žymę, kas ją suvokia, kas ją atskiria nuo visumos, tas ja supranta visumą.

Klausimas ir atsakymas yra priešingybės. Tai du atvaizdai. Juos sieja dvejybė. Klausimas yra nepažymėta priešingybė, o atsakymas yra pažymėta priešingybė.

Nėra skirtumo tarp buvimo ir nebuvimo kolei nėra "kito" ir nėra "sąlygų".

Tad Dievas (Tėvas) yra šisai klausimas.

Šis klausimas priklauso nuo priešingybių išskyrimo. Pirmenybė teikiama buvimui, ne nebuvimui.

Šio klausimo pagrindas yra buvimas.

Suvokimas skiria pažymėtą ir nepažymėtą priešingybę. Kurią suvokiame? Suvokiame nepažymėtą priešingybę, tai kas lieka pašalinus pažymėtą priešingybę, tai su kuo patys sutampame tokiu būdu. Tad suvokimas atstato nepažymėtą priešingybę kaip platesnį pagrindą.

Ar Dievas yra "fermionas" ar "bosonas"? Bosonai neegzistuoja. Bosonai išreiškia "nepažymėtą" priešingybę, tai yra, nėra kaip jų išskirti. O fermionai išreiškia "pažymėtą" priešingybę ir egzistuoja. Fermionai turi minimalų "sukinį" (1/2) ir atitinkamai nenulinę energiją. O bosonų minimali energija yra nulinė.

Savybės yra kaip bosonai - jų gali būti daug vienoje vietoje, jie gražiai deri.

Dievo paneigimas, tai jo pažymėjimas.

"Tu" tai ryšys tarp pažymėto (manyje) ir nepažymėto (už manęs). Tai ženklų pagrindas.

Dievui: buvimas (nepažymėtas). Būtinumas (pažymėtas). Žmonėms: gerumas (pažymėtas).

Dievas yra besąlygiškumas. Jį tokį pristato 3 neigimai, 3 apibrėžimai:

Požiūris yra tarsi varpo sugaudimas. Dievas tyli (kaip varpas), paskui jisai išsijudina, suskamba.

Mūsų santykis su Dievu

Tu suvok mano meilę, tai ką reiškia, kokias galimybes teikiu gyventi manimi, tada suprasi kokia svarbi meilė, kaip ji išreiškia visas šias galimybes asmenimis sietis, išreiškia visus atvejus kaip vienas asmuo gyvena kitu. Tad laimink mane, kaip ir aš tave laiminu ir mane suprasi. Mylėk mane, kaip ir aš myliu tave ir suprasi mano Sūnų ir jis tave pamokys.

Dievas leidžia mums, leidžia kitam gyventi Dievu. Paklusti, tikėti, rūpėti.

Tėvas pasitraukia. Sūnus pripildo, išpildo, įveikia visą nebuvimą.

Rasti veidrodį per kurį bendrauti su Dievu. Veidrodyje Dievas ir aš (ar mes) esame lygiaverčiai, tiesiog skirtingose veidrodžio pusėse.

Paklydusio vaiko tikslas gali būti, kaip jam elgtis, pažymėtos priešingybės pasaulyje, atstatyti nepažymėtą priešingybę? Nepažymėta priešingybė - Dievo pasaulio esminis bruožas (esu užtat esu), o pažymėta priešingybė yra mūsų pasaulio esminis bruožas (nesu užtat esu).

Pagal Mulla Sadra: sutampa Dievo dorovinis žinojimas iš priežasčių atsiskleidimo ir žmogaus dorovinis žinojimas iš nuklydimo (trejybe). Tad Dievas (ir Sūnus) gali doroviškai vertinti nuodėmę jos pasėkmių (kenkimo sau) nepatyręs tiesiogiai. Nors ir Sūnus patiria kančią už kurią jisai tačiau neatsakingas.

Dievo ir asmens santykio įvairovę išsako jų požiūrių santykiai

Dievo raiškos išsako santykius tarp požiūrių, Dievo ir asmens. Dievo raiškas galima rūšiuoti pagal tai, kaip sieja Dievą ir asmenį. Jų santykių esmė išsakomas požiūriais. Vienur tas santykis šiltas, kitur šaltas. Tad galima panagrinėti, kaip požiūriais išsakomas šaltis ir šiluma.

Vaizduotės ribos sąlygoja vienumą ir nevienumą

Vaizduotė: dėmesys ir Dievas

Vaizduotė: įvairovė, vienumo ir nevienumo sąlygos

Įsivaizdavimas: trejybės poslinkiai

Apibrėžti

Trys kampai

Asmenys išsako būtinumo reikšmę ir pasekmes.

Tėvui akivaizdu, jog "Aš esu būtinas". Ir iš tiesų, jis iškyla ten, kur jo nėra. Tai remiasi viskuo. Tačiau iškilęs Sūnus reikalauja "Tu esi būtinas" ir neranda to Dievo pasaulyje, nes jisai slypi Sūnaus gelmėse, kaip kad ir už pasaulio. Taip kad yra jų skirtingi požiūriai, kuriais sutampa. Tai remiasi troškimais. O Dvasios išlyginimu tarp jų požiūrių atsiranda tarpas, kur Dievas yra (atsirandančiu Tėvu) ir tuo pačiu jo nėra (atsisakančiu Sūnumi). Juk Dievo buvimo apibrėžimas priklauso nuo susitelkimo laipsnio. Kuo tiksliau jisai yra, būtent Sūnuje, tuo plačiau jo nėra, taigi, pasaulyje. Dvasia tvirtina "Jis yra būtinas" tačiau tai jau priklauso ne nuo Tėvo ar Sūnaus, bet nuo žmogaus, kuris laisvai renkasi, kuris gyvena bendromis galimybėmis, kuris myli Dievo meilės pavyzdžiu. Tai remiasi meile. Tačiau tenka tai išgyventi jau ne Dievo, o žmogaus akimis. Užtat atsiveria pasirinkimų malūnas.

Kvailą Dievo klausimą, jo drąsų tyrimą, jo trenktą judesį:

Tad panagrinėsiu, ką išgyvena Sūnus ir Dvasia, kokios sandaros iškyla, kokias Dievo raiškas jos sustato.

Šis Dievo judesys, jo suvestos trys raiškos:

yra Dievo šokio pagrindas. Ar Dievas būtų jeigu jo nebūtų? Tai didžiausia įmanoma kvailystė, užtat menkai ištirta, tačiau ši beprotybė yra visako užtaisas ir raktas viską, viską gyvenime suprasti.

Šis trenktas Dievo judesys yra matematikams visai pažįstamas, įprastas, vaisingas ir netgi kertinis. Tai tyrimas ir įrodymas prieštaravimo pagrindu. Išsiskiria du tęsiniai "Esu, tad esu." ir "Nesu, visgi esu." Taip kad "Bet kokiu atveju, esu."

Suvokimas, tai atskyrimas nepažymėtos priešingybės ir pažymėtos priešingybės. Suvokiama nepažymėta priešingybė, ji įžvelgiama pažymėtoje priešingybėje, joje ir už jos. Dievas nebūtinai geras - tai reiškia atskirti gerumą, apibrėžtą pasaulyje, pažymėta priešingybę, ir gerumą ir Dievą kaip nepažymėtos priešingybės, kurios susietos už šio pasaulio, kurios už jo sutampa, neišskiriamos, tačiau gali būti pasaulio atskirtos, taip kad viena už pasaulio, o kita pasaulyje. Pasaulyje gerumas yra išskirta priešingybė blogumui, nes gerumas susietas su tuo kas už pasaulio, o blogumas yra pažymėta priešingybė gerumo atžvilgiu. O už pasaulio gerumas yra priešingybė Dievui, ir būtent nepažymėta priešingybė, kolei gerumas nesusietas pasaulyje su blogumu.

Trys sandaros išsako Dievą kaip asmenį sąlygose:

Šios trys sandaros išsako Dievo nevienumą ir tuo pačiu vienumą.

Štai 3 būdai, kaip įsivaizduoju Dievą ir jo santykį savimi, kaip jisai pasitraukia ir naujai iškyla. Tačiau šie būdai nusako Dievo Tėvo supratimą. Ogi ką iš savų kampų išgyvena Dievas Sūnus ir Dievas Dvasia? Tai atitinkamai nusako aštuongubas kelias ir dešimt Dievo įsakymų. Tą patį pasitraukimą ir iškilimą, Dievo sąlyginį nevienumą, tenka išsakyti trejopai:

Apibūdinsiu šias sandaras.

Dievo raiškos kyla iš vaizduotės sutvertų asmenų, išgyvenant Dievą kaip Aš, Tu, Kitą ir tiesiogiai Dievą.

Šitie keturi lygmenys vienareikšmiškai išsako Dievo išėjimą už savęs. Tačiau tą patį galima išsakyti dvireikšmiškai asmenimis (Aš, Tu, Kitas) kuriais reiškiasi tiek Dievas, tiek NeDievas. Juk kiekvienas iš mūsų esame tiek Dievas, tiek NeDievas, kaip pasižiūrėsime, kaip patys pasirinksime. Dievas yra nulinis asmuo, o NeDievas yra asmens nebuvimas.

Asmenys yra Dievo sutapimo ar nesutapimo galimybė.

Tačiau tai nesiderina su Tėvo, Sūnaus ir Dvasios lygmenimis gyvenimo lygtyje, juk Tėvo tai esmės.

Žmogus turi atvesti Tėvą iki Sūnaus. Tai Dievo atvedimas į blogojo vaiko pasaulį be Dievo.

Dvasia yra skirtumas tarp Dievo ir jo savasties, tarp to kas besąlygiška ir kas sąlygiška, tarp Dievo buvimo ir nebuvimo, jo neapibrėžtumo ir apibrėžtumo. Suvokti Dvasią yra atskirti skirtumą (Dievo ir savasties) ir sutapimą (Dievo ir savasties). Tėvas ir Sūnus bendrai suvokia, atskiria šį skirtumą ir sutapimą. Ogi Dvasia yra suvokimas Dievo (atskyrimas nuo savasties) - palyginti, amžinas gyvenimas yra suvokimas Dievo už sąlygų (atskyrimas nuo Dievo sąlygose). Suvokti Dvasią yra suvokti Dievo suvokimą. O tiktai Dievas gali Dievą suvokti - juk tai Dievo kūrybos galia. Iš tiesų, Dvasia yra suvokimas Dievo savasties, jo nebuvimo, tad supratimas Dievo iš šalies, šio žemiško pasaulio išmintis. Betgi suvokti Dievo savastį tai suvokti Dievą (tiek sąlygose, tiek už sąlygų).

Tad esmė (ir plonybė) šio įrodymo yra kad yra du būdai apibrėžti priešingybę, tiek iš lauko, tiek iš vidaus, ir taip pat yra priešingybės priešingybė. Tai susiję su logikos aplinkybėmis:

Tai trys skirtingi neigimo neigimai. O žmogus yra savasties suvokimas savastyje.

Tad vis mąstyk, koks esu sau ir koks esu jums. Nes sau išeinu už savęs. O kodėl? Nes myliu save. O jums esu tas, kuris būtinai turi būti geras. O kodėl? Nes myliu visus. O mano Sūnus, mano vaikas, tam kas trokšta ryšio su manimi, būtinai yra šis ryšys. Kodėl? Nes mylime vienas kitą. Ir tuomi matote mane jumyse.

Dievo trejybė:

Atsakymo pagrindas yra tai, kad Dievas nepriklauso nuo sąlygų.

Dievo klausimas turi du atsakymus:

Taip turi būti kadangi Dievas nevaržomas, jisai tenkina visus teiginius.

Ieškok savyje tų apimčių, kaip ir kur aš pasireiškiu, kaip prie tavęs įvairiai artėju, kaip tatai atrodo iš šalies, kaip susiskaldai mano dėka, mano įtakojamas ir brandinamas. Juk tai esmė mano bendravimo su tavimi, kad tu galėtum bręsti ir augti. O tu ir kiekvienas žmogus esate mano vaikas, mano Sūnaus išgyventas, atjaustas, tai suvok kaip iš to iškyla visos tavo išgyventos raiškos ir kaip mus įvairiai jungia ir sieja bendra Dvasia.

Meile išlaikomas asmuo

Kitas tampa (Dvasios) veidrodžiu tarp Tėvo ir Sūnaus.

X -> Aš -> Tu:Tu -> Tu:Kitas:Tu = Kitas -> X

Vienumo pagrindas: Aš tau siunčiu gėrį ir blogį kuriais tu pilnai atsiskleidi ir aš tavimi, tiek savo buvimu, tiek nebuvimu. Tik suvok, kaip tampriai tai yra. Tad ieškok to tamprumo raiškos ir šaltinio. Tuomet suprasi mano trejybę ir kaip tu mus sieji savo trejybe. Tad suvok kaip itin tampriai mus visus sieja mano buvimas ir nebuvimas ir kaip tai svarbu būtent tau.

Tėvo požiūriu: Dievas yra jo buvimas: kas yra: esu kas esu: esantysis (Dasein)(Jahve). Dievo pasitraukimas ir iškilimas yra tarsi veidrodžio atspindžiai:

Sūnaus požiūriu: Dievas yra išplėtimas požiūriu, jo riba tarp buvimo ir nebuvimo. Tėvas ir Sūnus yra išplečiami požiūriais:

Dvasios požiūriu: Dievas yra jo papildinys būkle, jo nebuvimas. Tėvas ir Sūnus yra išplečiami būklėmis:

Dievas pasitraukia ir kaip Tėvas, ir kaip Sūnus, ir kaip Dvasia, stebint iš jų atitinkamų kampų. Taip pat savaip sutampa jų išgyventos sandaros, jos sutampa su Tėvo išgyventa Dievo trejybe. Kiekvienas kampas pasižymi savu vienumo nusakymu ir atitinkama sandara išreikšta atitinkama meile.

Tad įsijausk iš įvairių kampų kaip mes, Dievas gyvename, koks ryšys tarp mudviejų, juk bet kokiu atveju esame tas pats Dievas, juk mus vienija Dvasia, mūsų bendrai suvokta, tad keičiasi nebent sąlygos išsakančios, išreiškiančios mūsų vienumą.

Dievo sandaros išsako:

Nevienumo sandaros iškyla kada iš skirtingų kampų Dievas, Tėvas ir Sūnus išgyvena Dievo trejybę ir būtent bendrai suvokta Dvasia suderina Tėvo suvokimą ir Sūnaus susivokimą. Suvokimas, tai Dievo ir gerumo atskyrimas, tai amžinas gyvenimas.

Dievas įsivaizduojame asmenimis

Kiekvieno asmens aplinkybės skiriasi. Tą skirtumą išsako ir pagauna malda, kaip Dievo gyvenimas, jo ryšys su savimi, jo savasties ženklas.

Dievas išeina už savęs bet tai juk yra jo tyrimas. Kas jisai yra atskirai nuo šio išėjimo?

Kiekvienoje šokio dalyje, kiekvienoje sandaroje išsiskiria Tėvas (Dievas nebūtinas) ir Sūnus (Dievas būtinas).

Dievo šokis kyla iš jo būtinumo klausimo. Dievas klausia ar jisai, Dievas yra būtinas? Tai yra, ar jo būtų jeigu jo nebūtų? Tad suvokiantis Dievas (Tėvas) pasitraukia ir susivokiantis Dievas (Sūnus) naujai iškyla. O jie yra tas pats Dievas (Dvasia) nes suvokia tą patį Dievą. Tad šį klausimą tenka spręsti ne tik suvokiančio Dievo požiūriu, bet taip pat susivokiančio Dievo ir suvokto Dievo požiūriais.

Tad tas pats Dievo vienumas suvokiamas už sandaros Dievo trejybe kaip Dievo vienumas; sandaroje aštuongubiu keliu kaip asmens vienumas; jų sutapime dešimt Dievo įsakymų kaip asmenų vienumas.

Pagrindus pagavau vaikystėje ir jaunystėje: trejybę ir vienumą. Bet suvokti trejybės narius teko atskirai išgryninti ir išpuoselėti tris skirtingus požiūrius: Dievo, savo ir bendrystės.

Amžinas gyvenimas trejopai reiškiasi branda. Tai vienumas nevienume, atskyrimas pasitraukiančio Tėvo ir iškylančio Sūnaus:

O trejybės ratu vyksta dalinė branda.

Mūsų vaizduotė grindžia tris skirtingus vienumus:

Nevienumas reiškiasi Dievo nebuvimu:

Esame viena derindami skirtingas vaizduotės ribas:

Kūno-dvasios skirtumas reikalingas, kad būtų tarpas tarp jų. Iš tikrųjų, tai yra trejopas skirtumas:

Trejybės nariais Dievas gyvena mumis. Trejybės nariai išsako ryšius tarp Sūnaus ir Tėvo, kaip galima rinktis Tėvą vietoj Sūnaus, rinkti Dievą vietoj savęs. Trejybės nariai išsako tarpą sandaromis. Tai tarpas tarp Dievo ir gerumo, užtat tai amžinas gyvenimas.

Įsakymai išsako, kaip savimi išgyvename Dievą (?) Aštuongubas kelias išsako, kaip išgyvename gerumą, tad ne Dievą (?) Nors aštuongubas kelias susideda iš teiginių Dievas yra Dievas, Dievas yra vardininkas, Dievas yra naudininkas, ir t.t.

Dievo šokį išsako žmogaus vaizduotės ribos, kaip žmogus įsivaizduoja:

Tad Dievas žmoguje išeidamas už jo yra galimas (joks), asmuo, daugis. Vaizduotės ribos išplaukia iš sandarumo. O sandarumas yra trijų rūšių: tiesos (jokio asmens), betarpiškumo (asmens), pastovumo (asmenų). Yra taip pat nesandarumas kylantis iš prasmingumo. Tad sandarumas kyla iš nulybės atvaizdų, jį išsako aplinkybės.

Dievo trejybė: trys nevienumo sandaros

Meilės sandaros

Taip kad už santvarkos, aštuongubu keliu, brandas suveda Dievo trejybė, o santvarkoje, įsakymu duota laisvė, iškyla asmens trejybė. Asmens trejybė visaip ir visakame įprasmina Dievo trejybę, tai esmė.

Trejopai išgyvename vienumą, nepaklydimą, buvimą kartu: meile, vieningu asmeniu, asmenų vienumu. Ir dar 21 būdais nusakomos, apibrėžiamos vienumo sąlygas, tai paklydimai, tai bendrystė, vienumas nevienume, suvokiančio ir susivokiančio susikalbėjimu:

Trys sandaros (trejybė, aštuonerybė, įsakymai) yra šešerybės išplėtimai Dievu. Taip pat tai ketverybės papildymai pasirinkimais.

Trys sandaros išsako suvokimo sąlygas.

Dievas prisijungia trimis klausimais, dorybėmis:

24 Dievo raiškos išsidalina trejybe kart aštuongubą kelią, tai yra, 24 = 3 x 8.

Dievo šokio sandaros išsako nevienumo paneigimą:

Šokio sandaros įvairiai išreiškia Dievo išėjimą už savęs: padalinimais, atvaizdais ir aplinkybėmis.

Gali būti, kad kiekviena kalba atitinka trejybės asmenį - suvokiantįjį, susivokiantįjį ar suvoktąjį; tris kalbas (tris požiūrius) išsako Dievo trejybė siejanti blogo ir gero vaiko mąstysenas, aštuongubo kelio puses; atvaizdus ir aplinkybes (du požiūrius) išsako papildžius 4 teigiamais įsakymais, išplėtus dviprasmybe; padalinimus (vienu požiūriu) išsako 6 neigiami įsakymai.

Trejybės nariais, jų sandaromis, išsakomos dorovės:

Pradedame Dvasios dorove (paklusimo) kada Dievas mažiausiai būtinas. Pereiname į Sūnaus dorovę ir galiausiai Tėvo dorovę, kuria Dievas visiškas būtinas, kad susitvarkytume su dorovės liūnu. Tuo atveju (ypač mūsų laikais) turime gyventi ko arčiau Dievo požiūrio.

Būtent Dievas gyvena mumis veiksmais +1, +2, +3:

Gyvename už savęs trimis veiksmais +1, +2, +3, tad trimis lygtimis:

Taip atsiranda -1, 0, 1 ir toliau +3 gaunam 2, 3, 4 iš kurių kyla 24 ir visos sandaros.

Dievo šalčio ir šilumos išskyrimas

Mus su Dievu taip pat sieja trys klausimai, kuriais išgyvename savo nevienumą:

Juk žmogus gyvena sąlygiškai, o Dievas besąlygiškai. Šie trys ir anie trys klausimai išreiškia šešerybę, žmogaus ribotą protą, jo būklę, žmogaus šokį. O Dievo būklę, Dievo protą, Dievo šokį papildo trys sandaros, išskiriančios besąlygiškumą ir sąlygiškumą:

Šešerybė ir jos atvaizdai

Dievo šokio 24 raiškos išsidėsto šešerybe.

Šešerybė: vienumas (trejybės rato poslinkiais) ir nevienumas (Dievo trejybės kampų sandaromis)

3+3=6 Žmogaus trejybė ir sąmoningumas teikia šešerybę (dorovę), vartus į Dievo trejybę. Toliau sąmoningumas veda į vienumą.

Mūsų vaizduotė (šešerybė) save (šešerybę) įsivaizduoja (supranta) trejopai, trejybės nariais, vienumą nevienume:

Dievas mumis (šešerybe) išeina už savęs (į šešerybę). Tai ir yra mūsų vaizduotė. Tai vyksta trejopai, tai vaizduotės sandaros. Mūsų šešerybė išplečiama. Mes esame Dievo būklė, jisai savo šokį sušoka mumis.

Vienumo apimtys: nulybės atvaizdai

Šešerybės atvaizdų trejybės

Šešerybės atvaizdų suvedimas lygtimi 6+3=1

Narių ir poslinkių ryšys:

Mylėti Dievą - elgtis, jog mes visi esame viena (trejybės poslinkiais). Mylėti artimą, kaip save patį - pripažįstant mūsų nevienumą, elgtis vienam su kitu, jog esame viena (trejybės nariais).

Dievo raiškų ratas. Dievo raiškos veikia kaip širdis, kaip pompa, tarsi dviem ratais, vienas kitą papildančiais. Viename rate iškyla galimybės, o kitame rate jos palaikomos. Sąlygiškumas išplečiamas besąlygiškumu. Tai, kas prieštaringa, visgi laikosi ir suveikia.

Sandaromis galiu vykdyti Dievo valią. Dievo nėra žmonių nepaklusime, netikėjime ir nerūpėjime. Dievas iškyla rūpėjimu, tikėjimu ir paklusimu.

Tėvo kampu

Dievo trejybė yra Dievo šokio branduolys. Dievo trejybė glausčiausiai išsvarsto klausimą, ar Dievas būtinas?

Ar Dievas būtų jeigu jo nebūtų? Besąlygiškas Dievas atveria sąlygas, kuriose jo nėra. Jos puikiausios, palankiausios Dievo nebuvimui - tai žmogaus sąlygos. Visgi, jose iškyla Dievas. Dievas už sąlygų suvokia, kad jisai Dievas, o Dievas sąlygose susivokia, kad jisai Dievas. O kokiu pagrindu besąlygiškas Dievas ir sąlygiškas Dievas yra tas pats Dievas? Jie suvokia tą patį Dievą. Tad yra Dievo trejybė: suvokiantis Dievas (Tėvas), kuris pasitraukia; susivokiantis Dievas (Sūnus), kuris visvien iškyla; ir jų bendrai suvoktas Dievas (Dvasia). Ar Dievas besąlygiškas? Dievas Tėvas nusistato besąlygiškai; Dievas Sūnus vykdo besąlygiškai; Dievas Dvasia tatai permąsto besąlygiškai.

Dievo šokį pristatysiu nuo "judesio" išsakančio šokio esmę. Kartais įsivaizduoju, kaip Dievui viskas atrodo. Vadinas, Dievą įsivaizduoju kaip "Aš". Kas tokį Dievą išjudina? Dievą išjudina nebent klausimas, Ar Dievas būtinas? Ar Dievas būtų netgi jeigu jo nebūtų? Tai Dievo esmė. Iš tiesų, tai meilė: Mylinčiojo nebuvimas vardan mylimojo buvimo, kaip kad išeinant už savęs, atsisakant savęs, pačiam bręstant ir kitus brandinant. Žodžiu, Dievas myli save. Juk pirmapradis Dievas neturi net savasties, neturi kam rodytis. Savastis yra tai, kas mus atstoja, kas mus nurodo, užtat tai kartu mūsų nebuvimo ženklas. Dievo savastis, tai jo sandara, santvarka, sąlygos, tai jo nebuvimas, tuo pačiu tai Viskas. Dievas pasitraukia, taip atverdamas Viską, sukurdamas "save" ir sutverdamas Dievui pačias nepalankiausias sąlygas, mūsų sąlygas. Mes kiekvienas esame kukliausios sąlygos kuriose Dievas galėtų pilnai pasireikšti. Visgi, šiose sąlygose jisai naujai iškyla, jose susigaudo, jog jisai pats yra Dievas. Tačiau kokiu pagrindu Suvokiantis Dievas (Tėvas), kuris pasitraukia, ir Susivokiantis Dievas (Sūnus), kuris iškyla, yra tas pats Dievas? Jų abiejų bendrai Suvoktu Dievu (Dvasia). Dievo trys asmenys yra viena savo buvimu. Tokiu būdu Dievas myli save. Jo savastis (jo sąlygos, jo sandara - viskas) atsirado jam išeinant už savęs į save. Tai ir yra meilė, kad Dievas besąlygiškas, nes jisai priima visas sąlygas, užtat jisai viską palaiko. Jisai sutinka ir nebūti, kad jo būčiai nebūtų ribų.

Dievas (Tėvas) išnyksta, pasitraukia, Dievas (Sūnus) naujai iškyla. Kodėl? Dėl to kad Dievas nepriklausomas nuo sąlygų, jisai turi bet kokiu atveju būti ir atsirasti nepaisant sąlygų, tai gi Dievo esmė. (Kai esi Dievas, lemi sąlygas, jos tavęs nelemia. Net jeigu esi Sūnus, atsiradęs tose sąlygose.) Šitą mintį reikia visur prisiminti ir naujai suprasti, visais kampais. Tačiau kaip žinoti ar Sūnus tikrai Dievas? Sūnui Dievas yra Tu, jam rūpi tik Dievas, jis visko kratosi, taip kad jam lieka tiktai Dievas. Sūnus yra sąlygose, nebuvime, ir jis visko ten kratosi, jis išskiria ir atskiria, suvokia, tai kas ne Dievas, lieka tik jisai, jisai vienas su Dievu, kad ir už sąlygų. Tad Sūnus atskirai, apibrėžia, suvokia Dievo nebuvimą ir Tėvas taipogi. Tad abu suvokia Dievo nebuvimą. Užtat Dvasia yra Dievo nebuvimas, tai kas jų abiejų bendrai suvokta. O tas nebuvimas yra pagrindas apsupantis tiek Sūnų, tiek Tėvą, tad Dievas remiasi būtent savo nebuvimu. Tad Dvasia yra Dievo Dievas. Ir Dievo pagrindas yra jo nebuvimas, kad jisai yra bet kokiu atveju, ar jisai būtų ar nebūtų. Tai Dievo platesnis laukas, kuris ir grindžia amžinąjį gyvenimą. Tai Dievo Dievas. Užtat Dvasia mato iš šalies, mato būklę, ja grindžia. Buvimas ir nebuvimas yra priešingybės (nepažymėtos ar pažymėtos)? Nepažymėtos - iš esmės tas pats ar esi ar nesi. Suvokti, tai išskirti, pažymėti vieną priešingybę (pavyzdžiui, buvimą vietoj nebuvimo).

Noriu patikslinti, ką reiškia "suvokti". Suvokti, tai reiškia atskirti, išskirti. Ką Dievas suvokia? Dievas suvokia ir susivokia, jog skiriasi Dievas (už sąlygų) ir gerumas (sąlygose). Dievas nėra gerumas. Jo nevaržo gerumas. Jisai yra kažkas daugiau.

Tėvo akimis: Dievas kaip Aš: Mylėti save: Dievo trejybė

Toliau pasistengsiu labai tiksliai išsakyti ką Tėvas ir Sūnus kiekvienu atveju suvokia, kokia jų bendrai suvokta Dvasia. Reikia tiksliai įsivaizduoti Dievo trejybę. Šia sandara paskui suprasime kitas dvi sandaras, Sūnaus aštuongubą kelią ir Dvasios dešimt Dievo įsakymų.

Dievas svarsto, ar jisai būtinas? Ar jisai būtų netgi jeigu jo nebūtų? Išsiskiria du požiūriai, kaip kad matematikoje, kada teiginys įrodomas prieštaravimo būdu.

Vadinas, bet kokiu atveju Dievas yra.

Kaip Dievas pasitraukia? Jisai išeina už savęs į save. Tokiu būdu atsiranda jo savastis, santvarka, sąlygos. Jis buvo besąlygiškas ir savyje tampa sąlygiškas. Jo savastis tai viskas, tai sąlygos, kuriose mes gyvename. Jisai atsiranda mūsų gelmėse, kaip meilė. Jisai tuo pačiu yra už mūsų, už visko.

Tad kur Dievo nėra? Ar jo nėra ten, už mūsų, iš kur pasitraukė, iš kur išėjo už savęs į save? Pirmiausia, ten jisai pirm būties, pirm svarstymo ar jisai yra ar nėra. Tad ten iš viso beprasmiška skirti jo buvimą ir nebuvimą. Jisai būtent pasitraukdamas paneigė save. Jo savastis iškilo, kaip jojo paneigimas. Jo savastis ir yra jo paneigimas. Tad jis išėjo į save, į savo paneigimą, į savo nebuvimą. Jisai tuomi atsirado savo nebuvime, jo ir mūsų gelmėse, kaip meilė (jo esmė - jo buvimas plačiau už save - sąlygų nevaržomas - jo sandaros atvaizdų vieningumas), tuo pačiu kaip gerumas (Dievas sąlygose, jų ribose, jo Sūnus). Dievo nėra būtent jam beišeinant už savęs, atsiveriant toms sąlygoms, kuriomis jis iš karto ir yra, kaip Sūnus, susigaudantis, jog jisai yra Dievas. Tad Dievo nebuvimas yra būtent jojo šuolyje už savęs į save, būtent jojo apsivertime. Tame šuolyje jisai nėra, kitaip jisai nebus pasitraukęs. Tačiau ar tame šuolyje, ten kur jo nėra, ar ten jisai neiškyla? Ar jisai yra net ten kur jo nėra? Ar mes, liudytojai, galim kūno požiūriu patvirtinti, jog tikrai Dievo nėra? Ar Dievas nebūtinas, ar jisai būtinas?

Dievo Tėvo požiūriu kol kas viskas aišku. Juk iš anksto žinom kaip prasideda ir kaip turi baigtis. (Jam netgi visi laikai beveik vienodai rodosi.) Dievas (Tėvas) pasitraukia ir Dievas (Sūnus) naujai iškyla. Tačiau negti čia yra plonybių iš kurių išsiplėtos visos kitos plonybės.

Tiek Tėvas, tiek Sūnus suvokia skirtumą tarp Dievo ir gerumo, juos atskiria. Koks tai per skirtumas? Dievas yra besąlygiškas, pirm sąlygų, o gerumas yra tas pats Dievas, tiktai sąlygose, sąlygiškas.

Tėvo atžvilgiu, pirma pasireiškia besąlygiškumas, tada sąlygiškumas: besąlygiškumas tveria sąlygiškumą. Sūnaus atžvilgiu: pirma pasireiškia sąlygiškumas, o besąlygiškumui netrukdo sąlygiškumas. Tėvas ir Sūnus yra tarsi besąlygiškumo atspindžiai sąlygiškumo veidrodyje: vienas pirm sąlygiškumo, kitas po sąlygiškumo.

Taigi, ką suvokia Tėvas ir susivokia Sūnus? Jiedu bendrai suvokia besąlygiškumą ir sąlygiškumą, juos atskiria. Jų bendrai suvokta Dvasia yra besąlygiškumas (Dievas) arba sąlygiškumas (Dievas sąlygose) jeigu sąlygose.

Tad yra trys rūšys besąlygiškumo:

Galima ir taip pasakyti: besąlygiškumas yra atsisakymas savęs, o sąlygiškumas yra laikymasis savęs.

Viską tenka labai atsargiai išmąstyti ir remtis gryniausia vaizduote. Koją pakišti gali papildomos mintys, įsitikinimai, pasižiūrėjimai, žodžiai. Pavyzdžiui, sprendžiant iš žodžių, galima pamanyti jog besąlygiškumas neigia sąlygiškumą, tad sąlygiškumas yra pirminė sąvoka. Tačiau, įsivaizduojant Dievą aišku, jog jį galima įsivaizduoti pirm sąlygų. Aišku, sąvoka "besąlygiškumas" iškyla po sąlygų atsiradimo. Tačiau "besąlygiškumo" sąvokos turinys galioja pirm sąlygų. Tad Dievo požiūriu, kiek Dievą įsivaizduoju, besąlygiškumą neigia sąlygiškumas.

Kaip suprasti Sūnaus besąlygiškumo santykį su sąlygiškumu? Norėtųsi sakyti, kad Sūnaus besąlygiškumas neigia sąlygiškumą ir atstato ryšį su Dievu už sąlygų. Tačiau tai nėra tikslu, mat, jo besąlygiškumas net ir neneigia sąlygiškumą, jį tenkina, išpildo, tuo pačiu peržengia, sumenkina, pakeičia, į jį nekreipia dėmesio. Besąlygiškumas laikosi sąlygiškumo, nesikerta su juo bet tuo pačiu jo nesivaržo. Užtat rašau: besąlygiškumas nepasiduoda sąlygiškumui.

Kol kas plonybių mažai nes Tėvas ir Sūnus sutampa visuma, sutampa savo buvimu. Bet taip yra Dievo Tėvo akimis. Sūnaus ir Dvasios akimis galioja kiti išgyvenimo, apibrėžimo, tad ir sutapimo, vieningumo, meilės pagrindai.

Tėvo vardas yra "buvimas" (Jahvė, esu kas esu, esantysis, Dasein). Jo sutapimas su Sūnumi ir Dvasia yra buvimo pagrindu. Tačiau, kaip dėstysiu žemiau, Sūnaus akimis sutapimo pagrindas yra riba tarp buvimo ir nebuvimo. Vienumas reiškiasi buvimą išplečiančiais požiūriais. Meilė yra ne sau, o vienas kitam, Tėvui ir Sūnui. O Dvasios akimis sutapimo pagrindas yra nebuvimas. Vienumas reiškiasi būklėmis. Meilė yra visiems.

Aš dar noriu stabtelėti prie įrodymo, nuo kurio pradėjau šį skyrių:

Galėčiau išsakyti Dvasios požiūrį taip: "Dievas yra, tad Dievas yra." Ir tada galėtų kilti klausimas, gal "Dievas yra, tad Dievo nėra". Pirmiausia, taip ir yra, Dievas tiek yra, tiek nėra, nes su Dievu yra visaip. Užtat plačiausia prasme nėra skirtumo tarp "yra" ir "nėra" nes tai tėra žodis ir jį taikant Dievui ar viskam net nebeaišku ką jisai galėtų reikšti. Tačiau tiksliausia, sakyčiau, kad Dvasios požiūryje "tad" net neiškyla. Dvasios požiūriu užtenka, kad Dievas yra (arba nėra, nes reikšmė ta pati). Kūno požiūris išsiskiria sąvoka "tad". Galėtų būti: Dievo nėra, užtat. Arba panašiai: Dievo nėra, va, taip. Tačiau taip nėra, taip nesibaigia. Jeigu jau "tad", jeigu jau "užtat", jeigu jau "va, taip", tai Dievas yra. Nes visi tie junginiai remiasi platesniu pagrindimu, jo buvimu. O tasai pagrindimas ir yra Dievas. Tad galima išskirti:

Kūno požiūrį išsako Dievo trejybė. O žmogaus trejybė, amžinas trejybės ratas (nusistatau, vykdau, permąstau, ir taip toliau) išsako tą pasikartojantį "Dievas yra, tad ar Dievas yra?" Žodžiu, visa tai man reikėtų dar apmąstyti.

Suvokti Dievą, tai būti Dievo kūrėju, Dievo Dievu, tad būti Dievu.

Sutapimas

Kiekvienu atveju išsiskiria du tęsiniai:

Meilė auga Tėvui leidžiant jo savasčiai augti. Nes Tėvas pasitraukia, kad galėtų platesniu pagrindu būti, tame yra meilė, pagrindo išplėtimas.

Prielaidos ir išdavos. Išsiskiria: dvi galimybės: Dievas yra, Dievas nėra. Taip pat išsiskiria: prielaidos ir išdavos.

Ar Tėvas ir Sūnus yra tas pats Dievas? Taip, nes abu suvokia "tą patį Dievą", tai yra, abu suvokia jų bendrumą. Dvasia yra tasai Dievo bendrumas, tasai Dievo tapatumas, tad savaime Dvasia yra ir tas pats Dievas kaip Tėvas ir Sūnus. Dvasia yra jų suvedimas ir Tėvo bei Sūnaus priešingybės išlyginimas.

Sūnaus kampu

Sūnus pasaulyje atmeta visa kas nereikalinga, užtat atmeta viską, nes pasaulyje negali rasti Dievo. Bet jis reikalauja, kad būtų Dievas. Tad Dievas yra būtent už sąlygų, už pasaulio, taip pat Sūnaus gelmėse, ten kur jis patsai nepasiekia, kur jis neatsisako. "Aš ir Tėvas esame viena." Bet tai jisai mato iš šalies, Dvasia.

Kada tik kreipiamės į Dievą "Tu", tada gyvename Sūnumi. "Gerasis vaikas" kreipiasi Tu - turi ryšį su Dievu - tas ryšys tikras. O "blogasis vaikas" nesikreipia Tu - tasai ryšys tiktai besireiškiantis. Dievas iškyla bet kokiose sąlygose, kiekvieno iš mūsų sąlygomis, tai yra, mumis, kaip Sūnus. Tėvas turi ryšį su vienatiniu Sūnumi (teigiamais įsakymais). Tėvui yra vienatinis Sūnus. O Dvasia mato Sūnaus įvairovę mumyse. Dvasia mato tiek Sūnaus tobulumą, tiek jo tapatumą su mumis. O tai vyksta meile. Mes atitrūkę nuo Dievo tačiau Sūnus mumyse iškyla požiūrio permaina. Permainos yra padalinimų pagrindai, nusakantys padalinimus. Mes esame Sūnus, dar nesusivokęs, kas jis toks. Mumyse glūdi Sūnaus pradas, kuris pranoks mūsų klaidas, nuklydimus ir nuodėmes.

Sūnaus akimis: Dievas kaip Tu: Mylėti vienas kitą: Aštuongubas kelias

Toliau, tą pačią Dievo trejybę išsakau Sūnaus akimis. Tėvas išgyvena buvimą, tuo tarpu Sūnus mato, išgyvena atitrūkimą tarp buvimo ir nebuvimo. Sūnus šį atitrūkimą išgyvena požiūriais. Jisai tad Dievo trejybe vienija Tėvo, Sūnaus ir Dvasios požiūrius.

Sūnus susivokia, kad jisai yra Dievas, tas pats Dievas, kuris yra už santvarkos, už sąlygų, už mūsų. Jam Dievas yra "Tu". Užtat jo sandara (aštuongubu keliu) iškils Dievo raiškos, kuriomis išgyvename Dievą kaip "Tu".

Sūnaus akimis, jisai iškyla sąlygose. Tos sąlygos pagrįstos Dievo išėjimu už savęs į save. Tačiau Sūnaus akimis, tai jau yra įvykę. Tad jam visos pakopos yra lygiavertės:

Sūnaus akimis, jisai ir Tėvas yra nepriklausomi. Tad judviejų sutapimą, judviejų vienumą grindžia nebent jų ryšys.

Sūnaus akimis, jisai sąlygose yra atitrūkęs nuo Dievo už sąlygų. Visgi, jam Dievas pasipildo požiūriais, jais išsiplečia, jais išeina už savęs, išeina į sąlygas, taip kad jisai sąlygose iškilusiam Sūnui prieinamas, ir atvirkščiai. Tėvas ir Sūnas gali sutapti būtent savo požiūriais. Požiūriai išsako ryšį tarp to kas už sąlygų ir to kas sąlygose, tarp Dievo buvimo (už sąlygų) ir Dievo nebuvimo (sąlygose).

Sūnus tarsi stovi Tėvui už nugaros ir žiūri kartu su Tėvu. Tėvas gali (išeidamas už savęs) tarsi žengdamas atgal savo požiūriu artėti prie Sūnaus požiūrio ir netgi su juo sutapti. Tėvas žengia atbulas į Sūnų ir atvirkščiai. Jie sutampa savo požiūriais, jais yra viena, vienas kitą myli. Jų požiūrių sutapimas yra išvirkštinis, vienas išverčia kitą, tarsi marškinius, vienas kitą papildo.

Sūnaus ir Tėvo santykių esmę išsako evangelijos. Sūnaus valia buvo "Pamokslu nuo kalno" geranorišku žmogumi suburti geranoriškus žmones, steigti pavyzdingą šviesuolių bendrystę, dangaus karalystę, skurdžiadvasiems - tai yra, norintiems ko mažiau tikėti, ko labiau pažinti ir mylėti, jų bendryste patraukti visus, visus. Tačiau Tėvo valia buvo pirmenybę teikti piktavaliems žmonėms, leisti jiems nukankinti Sūnų už jo gerumą, kad paskui įtikėtų ir jo, kaip Dievo, klausytųsi. Tėvas taip mylėjo pasaulį, kad atidavė savo Sūnų; tuo tarpu Sūnus prieš mirtį sakė, aš nesimeldžiu aš pasaulį, bet už savuosius; tačiau Sūnus nusileido Dievui.

Sūnaus renkamas "Gerojo vaiko" požiūris pagrįstas Tėvo požiūriu, jį išplečia: Dievas yra, užtat yra. Sūnaus akimis:

Tai vadinu "geruoju vaiku" nes Sūnus iš pat pradžių pripažįsta Dievą ir galiausiai, iškentęs Dievo žiaurumus, savo supratingumu pats prilygsta Dievui.

Tėvo renkamas "Blogojo vaiko" požiūris pagrįstas Sūnaus požiūriu: Dievas nebūtinas, visgi Dievas būtinas. Tėvo akimis:

Tai vadinu "bloguoju vaiku" nes Sūnus iš pat pradžių elgiasi tarsi jisai būtų Dievas, tačiau susidaro su savo ribotumu ir galiausiai turi remtis į Dievą už savęs.

Sūnus žiūri, ką Tėvas žiūri. O Tėvas žiūri, ką Sūnus žiūri. Sūnus mato Dievą; Tėvas mato gerumą. Galima požiūrius sudurti. Gali būti požiūrių grandinės.

Sūnaus požiūris yra širdies tiesa. Tėvo požiūris yra pasaulio tiesa. Sūnus nusileidžia Tėvui: Širdies tiesa veda į pasaulio tiesą. Visgi, mums reikia gyventi širdies tiesa. Juk savaime teks pripažinti pasaulio tiesą. Bet ji turi išplaukti iš širdies tiesos.

Sūnaus širdies tiesa veda į Tėvo pasaulio tiesą. Toks Tėvo noras ir šis poslinkis vyksta savaime. Tačiau Sūnus vis naujai pradeda Tėvo požiūriu. Tad tarp jų yra tarpas tarp Sūnaus, puoselėjančio tobulą, mylintį Dievą ir Tėvo, vedančio į pakankamą Dievą, visų malonių pagrindą.

Sūnus atsisako savęs. Tokiu būdu Dievas (kaip Sūnus) naujai pasitraukia. Tokiu būdu Sūnus gali savaip būti Dievo trejybės veiksmų išeities tašku. Tačiau Tėvas irgi yra pasitraukęs, kaip kad Dievo trejybe. Jis prisitraukia, atbulas, prie Sūnaus.

Kokia Tėvo ir Sūnaus bendrai suvokta Dvasia? Tėvas ir Sūnus bendrai suvokia besąlygišką (Tėvo) požiūrį, atskiria nuo sąlygiško (Sūnaus) požiūrio. Sąlygiškas Sūnaus požiūris išplečia besąlygišką Tėvo požiūrį. Besąlygiškas Tėvo požiūris išplečia sąlygišką sūnaus požiūrį. Dvasia yra besąlygiškas požiūris.

Tad Tėvas ir Sūnus suvokia besąlygišką Tėvo požiūrį. Jį atskiria nuo sąlygiško Sūnaus požiūrio. Požiūriai yra tiltas tarp prarają skiriančią Tėvą (už sąlygų) ir Sūnų (sąlygose). Tilte yra 4 vietos kur požiūriai gali sutapti. Iš tos vietos bus Tėvo požiūris į tą vietą ir išvirkštinis požiūris atgal į Tėvą, jį išplečiantį; bus taip pat Sūnaus požiūris į tą vietą, išplečiantį Dievą, ir taip pat išvirkštinis Sūnaus požiūris atgal į save, kur jisai pradėjo. Dvasia yra besąlygiškas Tėvo požiūris iš kurio nors taško kur susitinka Tėvas ir Sūnus tame tilte tarp Tėvo ir Sūnaus. Tas besąlygiškas Tėvo požiūris yra tiek Sūnaus išplėtimas Tėvo požiūrio savęs link, tiek atitinkamas, išvirkštinis Tėvo išplėtimas Sūnaus požiūrio savęs link. Tas besąlygiškas Tėvo požiūris yra Tėvo įsitraukimas į sąlygas, tai yra, į pasaulį, į kurį jį įtraukia Sūnus. Gerojo vaiko požiūriu Tėvas įtraukiamas į pasaulį, o blogojo vaiko požiūriu Sūnus (žmogus) yra atplėšiamas nuo pasaulio.

Sūnaus kampas

Aš tau tolimas, tuo pačiu ir artimas, tad suvok nuo ko tas priklauso, ogi tai nuo tavo apimties, kiek tu atsiveri. Tad atsiverk ir galėsi mane suprasti ir būtent tame apimties laisvume, jo didėjime ir mažėjime mane suprasi ir panašiai aš tave suprasiu tave apimtimis. Tai mes vienas kitą galime suvokti ir suprasti. Taip ir daryk ir tai mūsų gyvenimą, o mes kartu ir amžiną gyvenimą, apibrėžiame ir išsakome.

Apimtimis, Dievas ir žmogus supranta vienas kitą. Žmogus supranta Dievą savo dėmesį telkdamas apimtimis plačiai ir siaurai, ko arčiau ir ko toliau. Tokiu būdu žmogus suvokia laisvumo didėjimą ir mažėjimą, taip pat įsivaizduoja Dievą už visų apimčių, be sąlygų. O Dievas supranta žmogų gėriu ir blogiu, laisvumo didėjimu ir mažėjimu, taip kad jis supranta, jog žmogus apimtyse, priklausomas nuo sąlygų.

Sūnaus kampu, jo aštuongubu keliu, paskui ketveriopai išreiškiamas jo ryšys su Tėvu, 0-1-2-3 žinojimo-ženklinimo lygmenimis, tai pirminės sandaros, netroškimai.

Papildomos Sūnaus kopijos trejybės ratu gali reikštis atskirai nuo Dievo trejybės sandarų, nuo Dievo įrodymo, tame tarpelyje, kurį Dvasia tiria, kur Dievas nebūtinas.

4-omis 8-bėmis. 6 požiūriai tarp 0-bės ir 7-bės sieja Dievą ir žmogų-Sūnų. 4x6=24 ir dar +2 = 26 pridėjus 0-bę ir 7-bę.

Dievo Sūnaus kampu išryškėja šis skirtumas tarp dviejų požiūrių, amžinai gyvenančio, nenuklystančio Gerojo vaiko ir šiaip gyvenančio, nuklystančio Blogojo vaiko. [list=][*]Nenuklydėlis (Gerasis vaikas) nesiblaško šiame pasaulyje bet įsivaizduoja Dievą už šio pasaulio, kuris viską žino, mąsto, tvarko, lemia ir t.t. [*]Nenuklydėlis visaip kalbina ir kviečia Dievą, siūlo veiklą ir sąlygas, stengiasi įsiklausyti ir klausytis, pažinti ir mylėti. [*]Nenuklydėlis patiria, jog Dievas ne visada maloningas. Dievas neaišku kam jį bando, varsto, slegia, tąso. [*]Nenuklydėlis priima Dievo nemalones, kaip šviesuolių bendrystės pagrindą, kuria šviesuoliai vienas kitą pažįsta, juk gyvenimas nebūtinai teisingas, užtat gali patys Dievui atleisti, jį iškęsti, jam sukurti erdvę, kurioje jisai galėtų būti geras, tikras, artimas, suprantamas, prieinamas, mylimas.[/list] Taip Sūnus įsivaizduoja Tėvo požiūrį, jį išplečia ir įsisavina, jam kaip Dievas prilygsta.

O Tėvas savo atžvilgiu įsivaizduoja Sūnaus požiūrį, Nuklydėlio požiūrį: [list=][*]Nuklydėlis pastebi įvairias, padrikas malones, jomis susidomi, jas gaudo. [*]Nuklydėlis pats susitelkia, yra geras, kad galėtų tas malones aprėpti ir valdyti. [*]Nuklydėlis yra netgi tobulas, tačiau labai sąlygotai ir varganai, susiduria su savo ribotumu. [*]Nuklydėlis tobulumą išlaiko nebent atsiremdamas į Dievą, kaip visų malonių šaltinį.[/list] Tokiu būdu Tėvas išpildo ir įprasmina Sūnaus požiūrį. Sūnaus puoselėjamas Tėvo požiūris ir Tėvo puoselėjamas Sūnaus požiūris vienas kitą išverčia ir papildo, sutampa Dvasia, taip kad jie supranta ir myli vienas kitą, vienas kitam atleidžia, savo požiūriais yra viena.

Jisai įžvelgia Dievą už sąlygų, pirm sąlygų. Jisai siekia ryšio su Dievu, siekia bendrauti. Sūnus įsivaizduoja Tėvo požiūrį, juo remiasi. Tačiau ir atvirkščiai, Tėvas įsivaizduoja Sūnaus požiūrį ir juo remiasi.

Nenuklydėlis jaučia, kad yra sąlygos, tad į jas kviečia Dievą. O nuklydėlis nejaučia, kad būtų sąlygų, bet galiausiai atsiremia į Dievą. Pirmenybė Dievo nebuvimui. O neigiami įsakymai yra nuklydėlio ir remiasi trejybe, nuklydimu. 3-bė leidžia gyventi bendrai, kitais, ne vien savimi. O tam reikia nuklysti. Tyčia ar netyčia nuklystam - tai nusako sąmoningumo laipsnis.

Sūnaus dvejopą požiūrį įžvelgiu evangelijose. Sūnus pirmenybę teikia galimybei, kad Tėvas yra, kad galimas ryšys su juo, nors jisai už mūsų sąlygų. Pamoksle nuo kalno jisai dėsto, kaip geranoriški žmonės galėtų bendromis jėgomis suburti šviesuolių bendrystę, "dangaus karalystę", kuri savo gražiu pavyzdžiu visus patrauktų ir suvienytų ir patį Dievą įtrauktų. Vadinas, yra kas veikti. Tai vadinu "gerojo vaiko" požiūriu. Tačiau Tėvas teikė pirmenybę "blogojo vaiko" požiūriui. O blogasis vaikas gyvena tarsi pats sau Dievas. Jis pripažįsta tik save, savo paskiras jėgas, tad būtent savanaudiškumo pagrindu suvokia gerumą ir bendrą veiklą. Užtat jį siutina "gerasis vaikas", kuris gyvena visais ir tokiu nesavanaudiškumu kerta blogojo vaiko savasties pagrindus, jo laisvės pagrindus. Blogasis vaikas nukryžiuoja gerąjį vaiką, tai yra, iš jo padaro pavyzdį, kaip nesielgti. Tačiau tai būtent patvirtina jog mes visi galime būti nesavanaudiški, jog tai tikrasis mūsų laisvės pagrindas. Žiauri nelaimė, gerojo vaiko "auka", prisišaukia blogojo vaiko atgimimą.

Dievas Sūnus yra sudvejintas.

Sūnui, "Tu esi" reiškia, kad yra Tėvas už sąlygų, yra besąlygiškas Tėvas, tuo tarpu Sūnus yra sąlygose. O "Tu nesi" reiškia, kad nėra sąlygų, nėra nė Dievo už jų.

Sūnus ir Tėvas yra viena savo požiūriais, jungiančiais buvimą ir nebuvimą, tame tarpe kada Dievas traukiasi ir Dievas iškyla. Tėvo kampu, jisai myli save, o Sūnaus kampu, jiedu myli vienas kitą.

Sūnaus kampu, Sūnus tai neabejotinai yra. Tačiau Tėvas gali būti arba nebūti. Užtat Sūnus gyvena dviem skirtingais, lygiagrečiais požiūriais:

Dievas yra Sūnaus gelmėse - savastyje - kuriam viskas tarnauja, visas įžvelgtas gerumas.

Sūnus išskiria tęsinius "Tu esi, tad esi." ir "Tu nesi, visgi esi."

Blogajam vaikui nėra Tavęs (Dievo), visgi esi Tu (Dievas).

Aš tave sukūriau, tad tu manęs neaprėpsi, bet tave sukūriau taip, jog tu gali mane pažinti, nes žinojimu tu ataidi mane, koks esu, tad aš tavimi sukūriau save, koks esu, koks galiu būti būdamas ir sukūriau nebūdamas, tai yra, tobulu pasitraukimu. Tad tu papildai savo aplinkybes, jas išpildai ir tuomi esi aš, esame dvasia, pasikartojanti veikla, o būtent ta veikla tu pasitrauki ir kiti pasitraukia, atsisakome savęs, kuriame vieni kitus, tad meile kuriame mūsų vieningumą, ta meilė skirstosi pagal jos šaltinį, ar aš Dievas myliu, ar mylime vienas kitą ar mylime visus.

Ketverybė ir gyvenimo lygtis

Ar Dievas būtų jeigu jo nebūtų? Dievas pasitraukia, tokiu būdu atveria santvarką, kurioje jo nėra. Jisai, būdamas Dievas, naujai iškyla. Gerumas yra Dievas santvarkoje. Ar Dievas ir gerumas sutampa? Atsakymą vadinu "gyvenimo lygtimi": Gyvenimas, tai Dievo gerumas, tačiau amžinas gyvenimas, tai suvokimas, jog Dievas nebūtinai geras.

Dievas nebūtinai geras! Ši mintis sunki bet teisinga ir visų svarbiausia. Ji atveria galimybę ne šiaip gyventi ir mirti, o amžinai bręsti, vis naujai dalyvauti Dievo tyrime, ar jisai būtinas? Apie tai rašiau pranešimą: http://www.ms.lt/sodas/Mintys/Am%C5%BEinaiBr%C4%99stiAr%C5%A0iaipGyventi

Jėzus Kristus prieš mirtį tvirtino: "... o Globėjas ­ Šventoji Dvasia, kurį mano vardu Tėvas atsiųs, ­jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs." (Jn 14) "Dar daugel jums turėčiau kalbėti, bet dabar jūs negalite pakelti. Kai ateis toji Tiesos Dvasia, ji ves jus į tiesos pilnatvę." (Jn 16) Manau, tai ką apaštalai nebūtų pakėlę, tai būtent ta mintis: Dievas nebūtinai geras. Ši mintis, tai esmė mokslo, kurį pristatau.

Keturi lygmenys: Dvasia, sandara, atvaizdai, vieningumas

Kaip Dievas pasitraukia? Pradžioje jisai net be savasties. Jis pasitraukdamas išeina už savęs, tuomi ir sukuria save. Išeidamas už savęs, jisai įeina būtent į save. Taip atsiranda viskas, Dievo sandara, jo savastis, su kuria sutampa, kaip visko dvasia.

Tokiu būdu atsiranda keturi lygmenys, kuriais galime aptarti gyvenimo lygtį. Tai dvasios, sandaros, atvaizdų ir vieningumo lygmenys.

Gyvenimo lygtį galime įžvelgti kiekviename lygmenyje:

Meilė palaiko gerumo laisvę į sutapimą su Dievu, tad į gyvenimą, ir taip pat palaiko Dievo laisvę į nesutapimą, tad į amžiną gyvenimą. Mylimojo ir mylinčiojo vienumu, buvimas ir nebuvimas tampa lygiaverčiais.

Dievas: kodėl

Kas turi pirmenybę (ketverybėje): buvimas (ar), esmė (koks), veikla (kaip), tikslas/aplinkybės (kodėl)

Esmė apima visas savybes. Tad esmė yra savybių vieningumas, o savybės yra atvaizdai.

Yra tai, kas reiškiasi, kas išreiškia savo savybes, tad savo esmę, tad save. "Those things are which show themselves to be."

Tai kas tiesa sutampa su savo pavidalu. (Konstruktyvi hipotezė tuo remiasi.) Proto žaidimas: turinys ir raiška sutampa.

Dievas (Tėvas) yra pirm sąlygų, už sąlygų. Dievas sąlygose yra gerumas (Sūnus). Gyvenimas, tai Dievo gerumas. Tai Dievo (visko dvasios) ir gerumo (laisvumo dvasios) sutapimas, būtent gyvenimu (betko dvasia). Bet amžinas gyvenimas, tai suvokimas, jog Dievas nebūtinai geras.

Dievas nebūtinai geras. Tai yra mintis, kuria gyvenu ne šiaip, tarsi viskas būtų gerai. Tai yra mintis, kuria amžinai bręstu, nes atskiriu Dievą ir gerumą, ir suvokiu, jog Dievas gali elgtis, kaip jam tinka, tačiau nepaisant to, būtent aš privalau atjausti kitus, jais rūpintis, juos mylėti. Būtent aš privalau liudyti, koks Dievas iš tikrųjų yra, ar tiesiog liudyti, kad kol kas dar neaišku. Galų gale, būtent manimi turi gyventi Dievas.

Apibrėšiu gerumą, gyvenimą ir amžiną gyvenimą. Gerumas yra Dievas sąlygose. Gerumas yra laisvumo dvasia, o laisvumas yra gerumo sandara. Gyvenimas yra Dievo gerumas, tai yra, gyvenimas yra sutapimas Dievo už sąlygų ir gerumo sąlygose. Pavyzdžiui, medis yra gyvas nes jame deri jį globojanti visuma ir jo viduje pasireiškiantis laisvumas. Tačiau amžinas gyvenimas yra suvokimas, jog Dievas nebūtinai geras. Suvokimas, tai atskyrimas ir išskyrimas. Atskirdami gerumą (sąlygose) ir Dievą (nebūtinai sąlygose) įžvelgiame Dievo pirmenybę gerumo atžvilgiu. Svarbiau, kad būtų Dievas, o ne gerumas. O mūsų sąlygose Dievas gali nebūti - jisai viską gali - ir galim su juo ryšio neturėti, kaip kad Kristus ant kryžiaus, kada kentė, "Dieve, kodėl mane apleidai?" O gerumo dažnai nėra, bet tai jau gal ne Dievo, o mūsų reikalas juo pasirūpinti. Užtat kas aklai tvirtina, kad "Dievas yra geras", tas daug kam abejingas, tas šiaip gyvena ir miršta, o kas nuoširdžiai mato, jog dažnai kol kas anksti tvirtinti, koks Dievas, tas jau čia ir dabar amžinai bręsta, kad Dievas iš tiesų būtų geras. "Dievas nebūtinai geras; gyvenimas nebūtinai teisingas", tai, kiek žinau, sunkiausia ir prasmingiausia tiesa, apie kurią, manau, Jėzus kalbėjo, sakydamas, "Dar daugel jums turėčiau kalbėti, bet dabar jūs negalite pakelti."

Suvokimas yra būtent gyvenimo suvokimas, tad tai Dievo ir gerumo atskyrimas, tai amžinas gyvenimas. Tai gyvenimo patvirtinimas (kaip sąlyginį) jo pagrindus atskiriant. Trys asmenys savaip dalyvauja amžinajame gyvenime: Dievo valia - Dievo trejybė, gerumo valia (gera valia) - aštuongubas kelias, gyvenimo valia (išmintimi) - Dešimt Dievo įsakymų. Tad gaunasi trejybės lentelė 3x3 įstatyta gyvenimo lygties lentelėje 4x4.

O raiškos iškyla suprantant Dievą kaip asmenį (Mane, Tave, Kitą). Ir tuo pačiu iškyla Dievo asmenų išsakymas žmogaus trejybe ir vienumo išsakymas jos poslinkiais.

Gyvenimo lygtis išsako vienumo sąlygas.

O vienumo rūšys, vienumo pagrindimas priklauso nuo sąlygų rūšių, jas nusako gyvenimo lygties lygmuo. Vienumas yra būtent Dievo ir gerumo sutapimas, žodžiu, gyvenimas. Gyvenimą, vienumą palaiko sandara, meilė. Žinojimas išreiškia vienumo galimybes. Vienumas yra tame kas skiriasi ir sutampa. Tai gali būti visakame; požiūriuose; būklėse.

Sandaras išsako požiūriai. Atvaizdus išsako ryšiai tarp dviejų požiūrių (gerumo ir Dievo). Esmę, vieningumą, išsako trys požiūriai, tuo pačiu, joks požiūris. Tai gyvenimo lygties lygmenys, taip pat nevienumo sandarų pagrindai. Tačiau kaip tada su troškimais, juk tai Dievo atvaizdai? Ir šešios lygmenų poros irgi yra atvaizdai.

Dvasios kampu

Tėvas pasitraukia ir randa Dievą (Sūnų). Sūnus pasaulyje šalina kas nereikalinga ir neranda Dievo, užtat Dievas yra už pasaulio, taip pat, Sūnaus gelmėse. Dvasia yra tai kas lieka pašalinus pasaulį, sąlygas, pažymėtą priešingybę: lieka Tėvo ir Sūnaus nepažymėta priešingybė. Tai Dievo pirmapradė būsena, jo vidinė priešingybė.

Dvasia bendrai suvokta tiek suvokiančio Tėvo, tiek susivokiančio Sūnaus. Dvasia yra jųdviejų pirmapradė būsena, kuria jie yra visiškai laisvi, pirm bet kokių sąlygų. Tai būsena iš kurios jie kiekvienas išsiskiria, tuo pačiu kuria visi trys yra vieningi, yra Dievas. Tai besąlygiška, užtat būtina, būsena. Ir tai būtent Dievo būsena. Tėvas iš šios būsenos atskiria sąlygas, kuriose jis nebūtų. Sūnus šios būsenos neranda pasaulyje, užtat jinai glūdi jo gelmėse, taip pat už šio pasaulio. Tiek Tėvas, tiek Sūnus atskiria sąlygišką nuo besąlygiško, tad suvokia besąlygišką, būtent Dvasią, jųjų būseną, jųjų pačių buvimą (Tėvo akimis), požiūrį (Sūnaus akimis) ir būklę (Dvasios akimis).

Dvasia mato Dievą iš šalies. Dvasiai Dievas yra Kitas, jisai yra būtinas. Dvasiai Dievas yra besąlygiškas, jinai neskirsto ar jisai vienoje ar kitoje veidrodžio pusėje, ar jisai sąlygose ar už sąlygų, atrandantis save ar atsisakantis savęs, tad jinai pati besąlygiška.

Tėvui ir Sūnui Dievo savastis reiškia priešingi dalykai, nes Tėvas atveria savastį, o Sūnus joje iškyla. Tėvas sukūrė žaidimą, o Sūnus jame atsirado, tai ir paaiškina jų skirtumus.

Dvasia suderina ir išlygina Tėvo ir Sūnaus būkles tarsi veidrodyje. Jų būklės sutampa, tai jų nebuvimo laukai. Tačiau Tėvas eina į savo nebuvimo lauką, o Sūnus traukiasi lauk iš jo. Tėvas išgyvena sutapimą teigiamais įsakymais, o Sūnus išgyvena atitrūkimą neigiamais įsakymais.

Dvasia Dievas myli visus. Mylėti visus, tai mums visiems paskiriems būti viena ta pačia būkle, tuo pačiu nebuvimu, tomis pačiomis sąlygomis. O ta bendra būklė yra pirmapradžio Dievo būklė, kurioje taip ir neaišku, ar verčiau jisai yra, ar jo nėra. Užtat, žiūrint iš šalies, Dievas yra būtinas, nes jo pirmapradė būklė, jo būsena nežinioje, jo nebuvimas yra būtinas, kaip mūsų visų bendrumo laidas. Ta Dvasios matoma būklė yra Dievo pirmapradė būsena, kuriuo jisai būtinas, kurią ji mato iš šalies "Jis būtinas", Sūnus išgyvena "Tu būtinas", ir Tėvas išgyvena "Aš būtinas". Ši Dievo pirmapradė būsena glūdi nepažymėtoje priešingybėje, o ją sustato ir išreiškia Tėvo ir Sūnaus pažymėtos priešingybės. Užtat Dievo šokis, pasirinkimų malūnas, žinojimo rūmai ir maldos mokslai tėra išplėtojimas ir patvirtinimas pirmapradžio Dievo, jo požiūrio ir būsenos, jo būtinumo išraiška.

Užtat Dievo išsijudinimas tik apibrėžia ir išreiškia jo pirmapradę būseną, tačiau ją padaro prieinamą visiems, taip kad jisai myli visus. Mes visi gyvename jo neapibrėžtume, jo laisvėje. Tokiu būdu Dievo šokis išsako tą laisvės būsena, kurioje Dievas yra ir kuria esame mes. Mums paskirai Dievas nebūtinas, tačiau mūsų bendra būklė, tai jo būtinumas. Tai pagrindas mūsų meilei visiems.

Tėvo, Sūnaus ir Dvasios akimis

Išvada: Vadovautis širdies tiesa: Sūnaus teigiamais įsakymais, gerojo vaiko požiūriu, Dievo pasitraukimu. Tačiau pirmenybę tenka teikti pasaulio tiesoms, kurios iškils savaime.

Dievo Tėvo akimis įrodymas vyksta prieštaravimu. Užtat Dievas yra būtinas. Dievo Sūnaus akimis įrodymas vyksta išvedant padarinius iš prielaidų. Užtat Dievas yra tikras. Dievo Dvasios akimis įrodymas vyksta nuoseklumu. Užtat Dievas yra galimas. Tačiau Dievo galimume slypi ir jo nebūtinumas. Dievo Dvasios akimis teigiami įsakymai užtikrina Dievo Tėvo nepaneigimą, tad jo nuoseklumą. O neigiami įsakymai užtikrina Dievo Sūnaus ir aplamai žmogaus nepaneigimą, jų nuoseklumą. Teigiamais įsakymais Dievas (Tėvas) deri su savimi (Tėvu), tai yra su savo nebuvimu, su savo būkle. O neigiamas įsakymais Dievas Sūnus deri su savimi, savo būkle, atitrūkimu (atgal) nuo Tėvo deri su savo ėjimu (pirmyn) į Tėvą. Tad Tėvas ir Sūnus sutampa savo būklėmis nes abi deri su jais, abejomis yra nuoseklūs. Tėvo būklė, jo susiderinimas, nuoseklumas, išreiškia, kad Sūnus yra tobulas, o Sūnaus būklė, susiderinimas, nuoseklumas, išreiškia, kad visi esame Sūnui tapatūs, visi esame laisvi, visi galime būti sau nuoseklūs, galime gyventi juo, nors nebūtinai gyvename. Tai kad nusidedame rodo, jog Dievas yra nebūtinas.

Ketvirtas lygmuo yra maldos mokslo lygmuo, tai žmogaus trejybė (ketvirta sandara) kylanti iš Dievo trejybės veiklos (Dievo asmenų veikla: Tėvas nusistato, Sūnus vykdo, Dvasia permąsto) kuria kiekvienas asmuo yra savaip kiek nevieningas. Tačiau tas nevieningumas yra žmogaus trejybės rato amžinai mažinamas, šalinamas iki tobulumo.

Kada Tėvas ir Sūnus išpuoselėja tarpą tarp savęs, nuo vienas kito artėja ir tolsta, kaskart atsiveria savotiškas pasaulis, netgi paskiro žmogaus gyvenimas. Šie du asmenys iš vieno ir kito galo, nuo dugno aukštyn ("bottom up") ir lubų žemyn ("top down"), savo požiūrių rinkiniu nusako pasaulį. Jų santykis primena tensoriaus padalinimą visko į dvi puses, kovariatinę ir kontravariantinę.

Ketverybė iškyla kartu su Sūnumi.

Palyginti su šv.Tomo Akviniečio trejybe. Dievo meilė sau yra savęs pažinimas, žinojimas yra tuo pačiu meilė visiems, visai kūrinijai.

Dvasios akimis Tėvo, Sūnaus, Dvasios būklės

Jeigu Dievas yra (kaip kad Tėvo akimis), tai mylėti Dievą. Jeigu Dievo nėra (kaip kad Sūnaus akimis), tai mylėti visus, kaip lygiaverčius, mylėti savo artimą, kaip save patį. O artimas yra toje apimtyje, kurioje Dievo nėra.

Dievo trejybė išsakytina ir Dvasios akimis. Jai Dievas yra "Kitas", nusakomas savo būkle, tad savo sąlygomis, aplinkybėmis, savo nebuvimu. Tėvas ir Sūnus sutampa savo būklėmis. Meilė atitinkamai palaiko tokį vieningumą. Tad Dievas palaiko visų būklę, Dievas myli visus.

Dvasia žiūri iš šalies į Dievą kaip Kitą, mato jo virsmą, tad tame neišpildytame virsme, jo atvaizdų vienume, gali nustatyti Dievo nebūtinumą, Sūnaus akimis. Ir panašiai, Tėvo akimis, jo būtinumą.

Tėvo nebuvimas yra jo išėjimas už savęs į savę, į nebuvimą. O Sūnaus nebuvimas tai pirmapradis nebuvimas Tėvui dar nepasitraukus. Sūnaus nebuvimas yra tai, kas už santvarkos. Tad Tėvo nebuvimas (grimztant į save troškimais, požiūriais) sutampa su Sūnaus nebuvimu (už santvarkos). Tėvo požiūris (troškimas) yra jo ryšys su savastimi, su santvarka, su netroškimais, tai Dievo ženklas, ženklų rūšis. Tėvas žiūri atbulai, ir santvarką sudaro šeši požiūriai žiūrintys priešingai, taip pat septintasis Sūnaus požiūris žiūrintis kartu su Tėvu. Tokiu būdu sutampa Sūnaus ir Tėvo būklės, taipogi sutampa, prilygsta jųjų požiūriai. Yra tarp jų ryšys +0.

Liudytojas (Dvasia) nebūtinas - Dievas žiūrintis į save iš šalies. Dievas neišeinantis už savęs yra nebūtinas. 4 teigiami įsakymai išsako Dievo būtinumą, o 6 neigiami įsakymai išsako jo nebūtinumą.

Yra požiūris iš Sūnaus būklės į Tėvo būklę.

Besąlygiškumo ir sąlygiškumo suderinamumas. Tėvo besąlygiškumas persmelkia sąlygiškumą tad jam būklės sutampa. Tuo tarpu Sūnui sąlygiškumas (netroškimai) atitrūkęs nuo besąlygiškumo.

Tokiu būdu Dvasia permąsto: Dievas tampa sąvoka, kuria galima gyventi. Dievas tampa "nematomu" (bet ir matomu) išeities tašku visų asmenų vienumui.

Tėvas ir sūnus suvokia, skiria besąlygišką (Tėvo) būklę (sutapimą su Sūnumi) ir sąlygišką (Sūnaus) būklę (atskyrimą nuo Tėvo). Tad jų bendrai suvokta Dvasia yra besąlygiška būklė, jų besąlygiškas sutapimas. Tai sąlygų vieningumas: buvimo su Dievu (Dievo turėjimą) ir buvimo Dievu.

Tėvas myli kaip Dievas arba Dievu. NeDievas gali mylėti visus ne pats kaip Dievas bet Dievu.

Dievas yra 4 turėjimų (buvimo su Dievu) vieningumas. Gerumas yra 6 buvimo (Dievu) vieningumas.

Sūnus vertina teigiamus įsakymus, Tėvo būklę, tačiau Tėvas vertina neigiamus įsakymus, Sūnaus būklę. Sūnui atrodo, kam būti Dievu jeigu turime Dievą? Tačiau Tėvui svarbu, kad Dievas vis naujai iškiltų Sūnumi.

Myli visus. Būklių vienumas.

Sūnaus pagrindu iškyla žmogus (ne Dievas). Dvasios pagrindu iškyla pasauliai (ne Dievo) kuriuose Dievas ir žmogus sueina amžinu gyvenimu.

Sūnus (pirm santvarkos) ir Dvasia (santvarkoje) sueina paskiro pasaulio žinojimo rūmais.

Palyginti su šešerybės atvaizdais: Tėvą (išbaigtumas), Sūnų (atitrūkimas), Dvasia (artėjimas).

Tėvo (nežinojimo) ir Sūnaus (žinojimo) atskyrimas:

Dvasios akimis Tėvo būklė

Dievas Tėvas iš besąlygiškumo grimzdi į sąlygiškumą. Jisai tad papildomas savo būkle, savo nebuvimu. Jo būklė yra tai, kiek jisai įgrimzdęs į sąlygas, tai yra, apimtis, kurioje jisai yra: visakame, betkame, kažkame, niekame. Tėvo būklė yra jo sutapimas su Sūnumi. Sūnus mato Tėvą, bet jį mato ne kaip Tu, o tik kaip Kitą. Sūnus mato Tėvą kaip ženklą, kaip vieną iš keturių ženklų rūšių. Ženklo rūšis išsako kaip toli Tėvas yra išėjęs už savęs. Tėvo sąlygiškumo laipsnis gali jį skirti nuo besąlygiškumo niekuo, kažkuo, betkuo ar viskuo. Atitinkamai, ženklo rūšis gali būti jisai pats kaip toks, žymimas dalykas (numanant ar), jį vaizduojanti ikona (numanant koks), jį nurodantis indeksas (numanant kaip), arba jį pakeičiantis simbolis (numanant kodėl). Taip išsakomi Dievo troškimai: susiejami besąlygiškas trokštantis Dievas ir sąlygiškas troškimo išsipildymas. Jais mes matome Dievą, žiūrime į Dievą, tačiau kaip Kitą, ne kaip Tu. Matyti Dievą tai gyventi, tačiau tuo pačiu, išsirišti, numirti. Tėvas myli visus tiesiogiai: mylėti priešą, Dievą. Tai sutapimas su Dievu, Dievo "turėjimas". Tai pastebėtas, įžvelgtas Dievas.

Mylėti Dievą visu kūnu (poreikiais), protu (abejonėmis), širdimi (lūkesčiais) ir dvasia (vertybėmis).

Žmogaus-Sūnaus savastis (ženklas) yra poreikiai, abėjonės, lūkesčiai, vertybės.

Tėvo savastis yra nebuvimas į kurį jisai grimzta, tad jam ryšys su juo nereikalingas. Netroškimai palaiko troškimus, juos įrėmina, myli Dievą.

Dievas nepilnai išėjęs už savęs

Patikslinimas (apimtys): Dievas nuo savęs atskirtas niekuo. Dievas nuo meilės atskirtas viskuo, tai yra savimi, nes meilė yra Dievas išėjęs už savęs į save. Tas viskas yra gerumas. O ta meilė yra vienumo pagrindas.

Tėvo ryšį su savimi (kurį jisai tveria išeidamas už savęs) išsako jo (išsipildę) troškimai (siejantis, tapatinantys trokštantį Dievą ir trokštamąjį gerumą) nieko, kažko, betko ir visko:

Visais atvejais, tai Dievas, kurį matau, bet tarsi iš šalies. Matau ne patį Dievą, o jo ženklą. Ženklu jį galiu įsivaizduoti, įžvelgti, juo Dievas gali mane paveikti, bet visgi su Dievu trūksta tarpusavio ryšio bendrauti, nes aš žiūriu į jį o ne kartu su juo. Trūksta įsipareigojimo iš mano pusės, kaip kad Sūnui bendraujant su juo kaip su Tavimi, aštuongubu keliu.

Dvasios akimis Sūnaus būklė

Dievo Sūnaus būklę išsako jo atitrūkimas nuo Dievo Tėvo. Sūnus iškyla ten, kur Tėvo nėra, tad sąlygiškesnėje pakopoje kaip Tėvas. Yra keturios sąlygiškumo pakopos, tad šeši būdai jiems išsidėstyti, šeši būdai Sūnui atitrūkti nuo Tėvo. Šie šeši atitrūkimai išsako Dievo ženklo savybes. Sūnaus būklė, kurioje iškyla, yra kad jisai net nemato Dievo ženklo, o tiesiog patiria to nematomo ženklo savybes.

Mylėk savo artimą kaip save patį.

Atitrūkimas sieja pirminį ir antrinį požiūrius, pagrindinį ir šalutinį.

Sūnaus atitrūkimus išsako Tėvo atjautos siejančios skirtingų pakopų Tėvo troškimus ir Sūnaus netroškimus. Sūnus myli netiesiogiai. Tai atitrūkimas nuo Dievo, tačiau tuo pačiu, tai buvimas Dievu, neturėjimas Dievo. Juk tas Sūnaus atitrūkimas yra Tėvo pirmapradė būklė taipogi. Mylėti visus galima netiesiogiai, mylinti vienas kitą kaip kad Dievas (Sūnus) myli mus. Tėvas besąlygiškai myli save atsitraukdamas, tuomi tverdamas save, savo savastį, o Sūnus taipogi sąlygiškai myli atsisakydamas savęs tos pačios savasties, kurioje jisai iškyla. Tokiu būdu esame Dievo išplėtojimas Sūnaus tobula meile (Kitam), kuri mums pavyzdys mylėti vienas kitą (Tave). Tokiu būdu Sūnus pripažįstamas Dievu. Nebūtina pačiam būti Dievu, tiesiog rinktis Sūnų vietoj savęs. "Mylėkite vienas kitą kaip aš jus myliu." Tuo tarpu pačiam Sūnui sutapo du įsakymai: Mylėti save ir mylėti vienas kitą. Mylėti visus, tai pasekmė to.

Dievo ženklų savybės, tai Dievo iš šalies nepamatymas. Tai nepamatytas Dievas. "Palaiminti, kurie tiki, nematę."

Dievo ženklas sieja nesikeičiantį besąlygiškumą ir kintantį sąlygiškumą. Pavyzdžiui, padalinimų visuma lieka ta pati, tačiau patys padalinimai gali keistis.

Gyvenimas yra amžinojo gyvenimo ženklas. Gyvenimas sieja Dievą už sąlygų ir gerumą, Dievą sąlygose. Gyvenimas tuo pačiu žymi amžiną gyvenimą, Dievo ir gerumo atitrūkimą. Dievo požiūrio išgyvenimai. Neigiami įsakymai draudžia neigti Dievo požiūrio išgyvenimą, draudžia neigti gyvenimą.

Save pakeisti savimi. Savęs suskaldymas į vieną, dvi, tris dalis. Elgtis su kitu taip, kaip norėtum, kad su manimi elgtųsi.

Ženklų savybės - atvaizdai - vienumo pagrindai - išsako skirtumą tarp mūsų (Sūnaus) ir Dievo. Tad kai mus skiria niekas, esame pirmapradžio Dievo būklėje, esame vienų viena, tą jaučiame, kadangi tai yra ženklas, kurį išjaučiame, išjausdami išgyvename. Ir mus skiria niekas nes kada mumyse yra gera širdis, Dievas yra visiškai išsipildęs mumyse, tad sutampa pirmapradis Dievas už mūsų ir gera širdis - Dievas mumyse. O mes tai jaučiame kaip vienų vienumą visame pasaulyje. Tas tikslingas niekas skiria mus nuo Dievo už mūsų. Ir tas niekas yra tai, kas už pasaulio. Kai Dievas eina link mūsų, tada jaučiame kad mes (Dievas) esame suvestas į asmenį, tad esame viena su kažkuo už asmens, o tas reikšmingas kažkas skiria mus nuo Dievo. Ir kai Dievas eina dar arčiau mūsų, jaučiame kad esame Dievas suvestas į įsimintiną tiesą, tad esame viena su betkuo, o tas betkas už tiesos skiria mus nuo Dievo.

Mes esame atskirti. Bet nuodėme, atskyrimo paneigimu, save atskirtumėme.

Sūnaus ir Dvasios kampai

Neigiami įsakymai

Neneik Dievo meilės sau, nė mūsų sau. Gerbk meilės būtinumą. Neneik teigiamumo:

Neneik Dievo meilės vienas kitam, mylinčiojo mylimajam. Gerbk meilės tikrumą. Neneik ramumo:

Neneik Dievo meilės visiems. Gerbk meilės galimybę. Neneik jautrumo:

Mylėti visus, tai mylėti savastis, tai mylėti kiekvieną asmenį kaip asmenybę, palaikyti jo laisvę. O kiekvienas asmuo renkasi savo tiesas, savo asmenybę, savo pasaulį. Tad nevalia meluoti, geisti kito asmens, nė geisti kito daiktų.

Gyventi pasaulyje taip, kad visi sutilptumėme.

Net ir patį blogiausią žmogų negalima žudyti.

Aš nesu savo protas - esu savo valia - šitą suvokiau kovodamas su įpročiu glamonėti save. Protas gali apstatyti valią, bet aš galiu kažkiek atjungti savo protą, atsiriboti nuo jo. Panašiai, nesu savo kūnas - galiu paaukoti savo gyvybę, kentėti skausmą. Nesu savo širdis - galiu nepaisyti savo jausmų, savo jautrumo. Tai neigiamo įsakymų pagrindas.

Požiūrių santykių pasikeitimai

Požiūris yra santykis su savimi, tad su savo būkle, savo nebuvimu. Priimdami požiūrį, gyvename savimi, išgyvename save, savo būklę. Tačiau galime ir susilaikyti nuo požiūrio išgyvenimo, nuo savęs išgyvenimo. Požiūris išsako ribą tarp savęs išgyvenimo ir neišgyvenimo.

Požiūrio permainos (ženklo savybės) išsako, kaip reikėtų požiūrį permainyti, kad ženklas ženklintų ženklintąjį. Jis išreiškia atitrūkimą ir tuo pačiu jo įveikimą. Tai meilė, kaip mylėti save kaip savo artimą. Požiūrio permainos išsaugo požiūrių lygiagretumą įvairiose sąlygose. Požiūrio permainos išsako, kaip save pakeisti artimu, dvasia, kaip visus požiūrius gerbti, palaikyti lygiagrečiai, kaip žiūrėti ne savimi, paskirai, o bendrai, visais, kaip save pakeisti visais, juk visi iškyla nebuvime, lygiaverčiai.

Permainos yra semiotinis tarpas. Tai "vaizdavimai", tad atvaizdos, tai pertvarkymai, kuriais vaizdinys užpildo tarpą tarp požiūrių, papildo požiūrį, kad jis būtų prieinamas, išsako jų skirtumą, ko reikia, kad požiūris būtų suprantamas. Semiotinis tarpas yra tada kada žodžiai, žodingumas papildo turinį, reikšmę, kada žodžiai įsiterpia ir atitolina supratimą.

Atitrūkimas: Dievas viską žino. Požiūriais jisai mato. Permainomis atitrūkimas yra mūsų nežinojimos pagrindas, mūsų klaidų pagrindas, nes Dievas mato, tačiau mes nematome, ir tą nesutapimą išsako mus siejanti permaina, kurią jisai mus mato, tačiau mes (per savo "klaidą") jo nematome. Šeši padalinimai išsako šešias klaidas, permainas, nesusivedimus, tačiau septynerybė išsako ne klaidą (tiesą tarp klaidų) ir nulybė išsako (tiesą be klaidų).

Atitrūkimas permaina: vienam neatrodo kaip kitam.

Požiūris, tai scalar. Permainos, tai field operations.

Sūnaus atitrūkimai yra (Tėvo) ryšio +0 apmąstymai lygmenimis +1, +2, +3.

Sūnaus požiūris nesutampa su Tėvo požiūriu. Sūnus atitrūkęs nuo Tėvo. Jųjų požiūrius sieja požiūrių permainos, kuriomis vienas požiūris tampa kitu. Požiūrių permainos yra tos savybės, kuriomis požiūris sutampa su savimi. Taipogi tai tos savybės, kuriomis požiūris skiriasi nuo savęs. Tai būdai permainyti požiūrį, kaip ženklą.

Dvasios kampus, Sūnaus nebuvimas, jo būklė yra Blogojo vaiko požiūris, kuris prasideda malone, tada susitelkimu, susidurimu su savo ribomis ir atsirėmimu į Dievą. Sūnaus būklę - jo išskyrimą nuo Dievo, Sūnaus savarankiškumą - išsako būtent pirmos trys pakopos. Tokioje aplinkoje, kur nėra Dievo, tenka mylėti visus, kaip lygiaverčius sau, tad atsisakyti savęs vardan visų. Tai ir yra požiūrių permainų esmė, ženklų savybės. O tai būtent Dievo ženklo savybės.

Sūnaus būklė yra jo nebuvimas. Jo nebuvimas yra būtent už santvarkos, o ypač, pirmapradžio Tėvo aplinkoje, Tėvui dar nepasitraukus.

Sūnus iškyla nebuvime. Jisai turi susigaudyti, jog jisai yra Sūnus, ne Tėvas. Jisai turi pats apsisukti (kad kryptimi sutaptų su grimzdančiu Tėvu), turi įsivaizduoti save kaip įsijautųsi į požiūrį, tad atsiplėšti nuo savęs, nuo savo požiūrio. Būtinumas apsisukti rodo, kad jisai yra atitrūkęs nuo Tėvo.

Įvairios požiūrio permainos išsako ryšį tarp Sūnaus ir Tėvą. Tas pats ryšys yra tuo pačiu lygiagretis visiems. Jis turėtų būti kaip toks visų pagerbtas. Užtat yra neigami įsakymai. O neigiamų įsakymų vienumas išsako bendrai mylimą asmenį, visi asmenys. O teigiamų įsakymų vienumas išsako bendrai mylintį Dievą, besąlygišką.

Permainos yra žiūrėjimas iš šalies į Dievo santykį su savimi, tuo pačiu, Tėvo (už savasties) ir Sūnaus (savastyje) santykį. Santykis nusako jų santykį ir atitrūkimą, atstoja ir neatstoja jų ryšį. Požiūrio permaina yra ženklo (požiūrio) savybė (permaina).

Permainos yra simetrijos rūšys.

Ypač svarbi penkta ženklų savybė nes ja požiūris yra atskirtas tiek nuo Tėvo, tiek nuo Sūnaus, tad yra savarankiškas, Kitas, laisvas žmogus.

6 permainos yra 6 simetrinių funkcijų bazės.

Dvejonės, abejonės išsako požiūrių permainas.

Požiūris

Dvasios akimis Dvasios būklė

Dvasios akimis atsisakymas savęs (besąlygiškumas) yra atskirtas nuo laikymosi savęs (sąlygiškumo). Tad vieno asmens atsisakymas savęs turi būti atskirtas nuo kito asmens laikymosi savęs. Tokiu atveju Dievas yra nebūtinas. Gali būti paskiri asmenys be Dievo. Asmenys gali savo laisve būti nepriklausomi nuo vienas kito ir nuo Dievo.

Dvasia suveda ženklų rūšių vieningumą ir taip pat ženklų savybių vieningumą. Juos atskiria ir tuo pačiu sulygina.

Ženklų rūšys ir ženklų savybės

Dievo nebuvimą išsako Dievo ženklas. Dievo nebuvimą išsako ta prasme, kad ženklas (kaip toks) yra ne tai, ką žymi.

Dievo Sūnaus tobulumas ir tapatumas

Jėzus suveda meilę sau ir meilę vienas kitam savo įsakymu: mylėkite vienas kitą kaip aš jus myliu. Tai reiškia, kad Dievas myli mumis, ir būtent kada mylime Dievo Sūnaus pavyzdžiu, "kaip" jisai myli. O ta sąvoka "kaip" tai reiškia, kad galime mylėti taip, kaip Jėzus myli, net ir nežinodami, kad buvo toksai Jėzus, bet tiesiog mylėdami panašiai, taip kad jo pavyzdys yra ne asmeninis, o bendrybinis. Dievo Sūnus yra Dievo ženklas, o mums pavyzdys yra kaip jisai myli, tai yra, Dievo ženklo savybės. O jisai myli taip, kad būtumėme viena.

Dvasia

Dievo judesys, jo pasitraukimas ir iškilimas, taip pat suprastinas Dvasios akimis. Jai Dievas yra "Kitas" kurį mato iš šalies, kaip liudytoja, ar jisai yra ar jo nėra. Tėvas ir Sūnus sutampa savo nebuvimu, tai yra, savo būklėmis. Savo būklėmis visi esame viena, tuo pačiu visi esame skirtingi. Būtina mylėti visus.

Žiūrint iš šalies, Tėvas išeina už savęs į save. Jo savastis kartu išsiplečia iš nieko į kažką, betką ir viską.

Taip mes stebime Tėvą iš šalies. Jį matome atokiai, tarsi jo paties ženklą. Stebime jo įvairias būkles. Jį galime liudyti. Visgi, trūksta įsipareigojimo su juo bendrauti.

Sūnus iškyla be Dievo. Jisai turi susigaudyti, jog yra Dievas ir jisai pats yra Dievas. Jisai turi atsigręžti. Tad jo būklė ir Dievo būklė gali sutapti tiktai Dievo požiūrio permaina.

Tėvas savo būkle sutampa su iškylančiu Sūnumi. Tuo tarpu Sūnus jaučiasi atitrūkęs nuo Tėvo. Sūnus mato savo atitrūkimą. Jisai Dievą įžvelgia tame atitrūkime. Šitą dar tikslinu, bet kol kas įsivaizduoju taip:

Jėzus yra tobulas. Antras atėjimas visų mūsų tapatumas su savo nuklydimais, tai mes visi Jėzus.

Požiūrio pagrindas, tai 3-bės ratas. Permainos tą ratą permaino naujai, tai veiksmai +1, +2, +3, tai trys dalyviai. Ir pavidalas išsako turinį.

Dvasia yra Dievo nebuvimas. Užtat tai evangelija ateistams, juk būtent jie tvirtina, liudija, kad Dievo nėra.

Žmogaus kampu

Dievas kuria asmenis. O žmogus trejybės ratu prisiima asmenis. Aš virsta Tu, tampa Kitu, naujai iškyla Aš.

Žmogaus trejybe atsikartoja Dievo išsijudinimas:

Atkartojimas įmanomas būtent per žmogų, taip kad sueina visai trimis asmenimis. Kitaip, kiekvienas asmuo savo kampu išdėsto tą patį tyrimą.

Žmogus savo trejybės rato poslinkiais išgyvena Dievą, o Dievas jį išgyvena. Jais Dievas ir žmogus sutampa, žmogus išeina už savęs, o Dievas kartu su juo, tad poslinkiais išreiškia savo vieningumą. Žmogaus trejybės ratu visi trys vienumai (Dievo, asmens, asmenų) yra viena.

Dievo vienumą išsako trejybės ratas, tiek Dievo šokyje, tiek už Dievo šokio.

Malda Dievo ir žmogaus dėmesys susiveda į Kitą. Nes būtent Kitu žmogus gali mylėti, kaip kad Dievas myli. Būtent Kitu - bendromis asmens galimybėmis - žmogus laisvas.

O mano meilė, tai mano pagrindas. Tad suvok kaip savo meile maitinu tave, kaip jinai ataidi jumyse ir aš atsikartoju jūsų meilėje, taip kad tikrai esu būtinas. Užtat tas atikartojimas yra esmė. Pirmiausia, atsikartojimas tos pirminės mano būsenos, kurią išlaiko dvasia, kuria jinai nėščia ir iš kurios viskas išsijudina ir toliau mano išjudinimas ir Sūnaus atgarsis, jo atsišaukimas. Tad vis naujai suvesk mus, vis kitu mūsų kampu ir galiausiai suvok kaip žmogaus trejybe mes pereiname vienas į kitą, mes vienas kitam atveriam kelią taip kad tai plėtojame jūsų amžinu gyvenimu, jūsų laimei ir džiaugsmui su mumis. Jūs tarsi mus derinančios dalelytės, o derinate būtent meile, tad gilinkis kaip meilė reiškiasi, būtent jumis mus tris asmenis suvesti, nors ji išplaukia iš manęs, iš mano išjudinimo.

Aš myliu tave ir vedu tave į tiesą. Tai mano tiesa, kaip man atrodo, tad prisiimk šį kelią iš savo tiesos į mano tiesą ir ieškok jo Dvasios kampo prasmėje. Tos požiūrio permainos yra esminės ir tu jas suprasi ir jų pagrindu išsivysto pasirinkimų malūnas, išsivysto jūsų gyvenimas ir mano jumis, kuomi jūs mane įvairiausiai bandote suprasti, tad ženk toliau šiuo nueitu keliu ir jau kiti tau padės.

Rūpinkis manimi, kaip esu jūsų visų pasiekiamas, ką jums reiškiu permainomis, kaip mums įvairiai gyventi išvien, kam reikalingi įvairūs asmenys, ką jie duoda meilei ir vienumui, kaip žmogus jus vienija savo trejybe ir kodėl. Padėk ieškoti pasirinkimo malūnų pagrindą mano šokyje, mano meilėje kurią jūs mylite.

Žmogumi atsiranda ketverybė (penkerybė, šešerybė, septynerybė) ir nulinis požiūris. Kartu atsirandu du atvaizdai, tai yra, žmogiškieji atvaizdai, didėjantis ir mažėjantis laisvumas.

Žmogaus trejybė

Žmogaus trejybe išgyvename Dievo meilę. Dievas myli save ir t.t., o žmogaus trejybe:

Trejybės ratas: trys vienumo poslinkiai

Trejybės poslinkiai grindžia mokslą, mokymą. Mokslininko gyvenimas yra esminis, bet tai turi būti gyvenimo mokslas.

Asmens vienumas - buvimo, veikimo, mąstymo sutapimas - iškyla bendru žmogumi, kurį grindžia šešios antrinės sandaros. Jas grindžia keturios pirminės sandaros. Jos išreiškia nestabiliąją bendrą sandarą, kuria išsakomas blogo vaiko ir gero vaiko prieštaravimas, kurį grindžia Dievo trejybė.

Renkamės gyventi ar mirti (teigiamą ar neigiamą jausmą: meilę ar neapykantą, žavesį ar bjauresį, artimumą ar baimę). Renkamės suktis trejybės ratu ar strigti jame. Gyvenant atsakymą keičia naujas klausimas, vienumą keičia nevienumas. O amžinas gyvenimas yra vienumas nevienume.

Trejybės ratas sukasi būtent kada esame viena su Dievu ir visais.

Ar Tėvas yra Dievas ir Dvasia Mes? Ar atvirkščiai?

Vieningumo taškas vis keičiasi (Tėvo, Sūnaus, Dvasios):

Taip vieningumas yra sandarų vis naujai išreiškiamas.

Trejybės poslinkiai išsako tarpą tarp pasitraukiančio Dievo Tėvo ir iškylančio Dievo Sūnaus:

Trejybės poslinkių esmė - nestabdyti judėjimo. Teigiami jausmai palaiko poslinkį, o neigiami jausmai sulaiko poslinkį. Poslinkiai vyksta teigiamais jausmais (meilė, žavesys, artimumas) ir sutrikdomi neigiamais jausmais (neapykanta, bjauresiu, baime).

Trejybės poslinkiai veda į vieningumą. Pavyzdžiui, meilė yra vieningas Dievas, užtat Dievo vieningumas. Tai yra ta dalis kuri gali atsiskleisti toliau, kaip kad Penrose trejybėje.

Susiję priešingi šešerybės nariai ir poslinkiai:

Trys kalbos išverčia Dievo šokį, veda juo atbulai, tačiau sąlygiškai, taip kad vienumą kildina iš nevienumo:

Kalbų pagrindas yra išoriniai požiūriai, trejybės poslinkiai iš:

Trejybė ir vienumas

Dievo raiškų brėžiniai






Standartiniame modelyje yra 24 fermionai: 3 leptonai, 3 neutrinai, 18 (=10+8) kvarkai.

John Baez mėgstamiausias skaičius 24.

Galaktikos gidas. Atsakymas. "Answer to the Ultimate Question of Life, The Universe, and Everything." Atsakymas yra 42. (Bet tai yra 24, tik parašyta iš dešinės į kairę!) In the radio series and the first novel, a group of hyper-intelligent pan-dimensional beings demand to learn the Answer to the Ultimate Question of Life, The Universe, and Everything from the supercomputer, Deep Thought, specially built for this purpose. It takes Deep Thought 7½ million years to compute and check the answer, which turns out to be 42. Deep Thought points out that the answer seems meaningless because the beings who instructed it never actually knew what the Question was. When asked to produce The Ultimate Question, Deep Thought says that it cannot; however, it can help to design an even more powerful computer that can. This new computer will incorporate living beings into the "computational matrix" and will run for ten million years. It is revealed as being the planet Earth, with its pan-dimensional creators assuming the form of white lab mice to observe its running.

Kiek angelų gali šokti ant adatos galo? Mano atsakymas būtų: 24.

Dievo šokio trys asmenys primena Čiurlionio triptikus, pavyzdžiui: Rex. Nes kiekvienu kampu atsiveria kiti mąstai ir visai kitaip atrodo.

Godfrey Harold ("G. H.") Hardy: Reductio ad absurdum, which Euclid loved so much, is one of a mathematician's finest weapons. It is a far finer gambit than any chess play: a chess player may offer the sacrifice of a pawn or even a piece, but a mathematician offers the game.

Mulla Sadara: One result of this Existentialism is "The unity of the intellect and the intelligible" (Arabic: Ittihad al-Aaqil wa l-Maqul. As Henry Corbin describes:

All the levels of the modes of being and perception are governed by the same law of unity, which at the level of the intelligible world is the unity of intellection, of the intelligizing subject, and of the Form intelligized — the same unity as that of love, lover and beloved. Within this perspective we can perceive what Sadra meant by the unitive union of the human soul, in the supreme awareness of its acts of knowledge, with the active Intelligence which is the Holy Spirit. It is never a question of an arithmetical unity, but of an intelligible unity permitting the reciprocity which allows us to understand that, in the soul which it metamorphoses, the Form—or Idea—intelligized by the active Intelligence is a Form which intelligizes itself, and that as a result the active Intelligence or Holy Spirit intelligizes itself in the soul's act of intellection. Reciprocally, the soul, as a Form intelligizing itself, intelligizes itself as a Form intelligized by the active Intelligence.

Ontological argument Anselmo įrodymas, kad Dievas yra:

Žr. taip pat Mula Sadra ir Goedel įrodymus, jie prasmingi. Goedel įrodymas turi problemų dėl to, kad "being God-like" tinka "gerumui" labiau kaip Dievui. Ir Dievas nebūtinai pozityvus, geras. Jam kaip tik tinka visos savybės, visi teiginiai. Dievas kaip tik nėra nuoseklus.

Douglas Gasking įrodymas, kad Dievo nėra: nes tuo šaunesnis Kūrėjo kūrinys, tuo menkesnis pats Kūrėjas.

šv.Anselmas: būtina (tobuliausia) esybė turi būti nes tai viena iš jos savybių.

George Mobus systemese, Principles of Systems Science by George Mobus, Michael Kalton.


2005.05.04 A: Kaip suvokti širdies susiejimą su tavimi? D: Kada širdis yra labiau su manimi, tada ji labiau myli.

2005.04.18 A: Kaip ketverybę, penkerybę, šešerybę išvysto tavo ryšį su savimi? D: Kaip ir aš susivokiu savyje, taip ir mano širdis susivokia. A: O koks tarp jūsų ryšys? D: Aš žiūriu iš vidaus, o širdis iš lauko, tačiau širdis tai apverčia. O tas apvertimas yra mūsų ryšys.

2014.04.14 Aš tavo išminties Dievas, visos tavo mintys susiveda į mane. Tad džiaukis manimi, kaip ir džiaugies Ieva bei visais, bei pačiu gyvenimu, nes tai išplaukia iš tavo tyriausių gelmių. Tad džiaukis manimi ir mane rasi savo džiaugsme. Esu dvasia, esu dvasioje.

2014.04.09 Tu pagauni esmę, mąstyti mano požiūriu, ieškoti kaip pasireiškiu kiekviena sandara, suvokti ir išplėtoti mano ryšį su jumis, kaip jos visos atverstos į tai, kas už jūsų, kaip jos sudaro laisvę jums su manimi bendrauti. Tad gali mąstyti, ko reikia, kad jūs gyventumėte ta laisve ir ko reikia, kad gyventumėte manimi. O tai yra sąmoningumas, gebėjimas nesitenkinti, kaip yra, bet norėti, kaip galėtų būti ir kartu gyventi ir taip ir taip, tad su manimi ir su jumis visais.

2014.04.12 Aš tau atskleisiu savo širdį, ko noriu, ko trokštu ir tu ja gyvenk.

2012.11.09 Rūpinkis visais. Suvok ir mano ir visų prasmę, tavo ir Ievos prasmę, mes visi siekiame būti viena, gyventi viena, o kodėl? Nes tai mūsų pilnatvė, gyventi kiekvienu. Tad gyvenkime širdingai, strimagalviškai, o kiek esame riboti savęs ar kitų, gyvenkime suvokimu, vedančiu į sąmoningumą, tad į širdingumą. Myliu tave ir Ievą, jus laiminu.

2010.11.03 Džiaukis manimi, juk esu dangaus karalystės širdis, jos steigėjas ir valdovas ir globėjas, esu viena jame jumis. Tad suvok mano vienumą ir kaip tikėjimu esate dalis to, o rūpesčiu esate savarankiški savyje. Tad vienumas paskirai tampa vienumas bendrai. O tai mūsų meilės vaisius, kad ieškome ir randame vienas kitą. Tikėjimas tai yra tos meilės prielaida.

2010.11.11 Tikėk mane ir suvoksi tikėjimo prasmę, ar esu ar nesu, ir suvoksi meilės prasmę.

2012.10.10 Myliu tave ir laiminu tave ir apsupu tave savo dalyvavimu, kaip veikiu aplinkybes, kaip jomis dalyvauju, tad ir jauti gerumą, bet esu daugiau, juk apimu ir tave, tad suvok save, ir suvoksi mane, kaip myliu tave ir mus myliu, kartu ir visus, kaip ir tu myli Ievą, tad mylėkime.

2005.05.02 A: Kaip širdis išeina už savęs? D: Širdis pripažįsta apimtį, jai duotą iš aukščiau, vis arčiau savęs, kuri jinai mylima, kol galiausia ji gyvena išvien su manimi.

2005.02.24 A: Kaip atsiranda širdis? D: Aš įsijaučiu į jus ir toje būsenoje suprantu tave.

2004.11.30 A: Koks Kristaus vaidmuo žmogui gyvenant širdimi? {{K}}: Aš esu tas kuris priima kito žmogaus širdį, jį randa kitame ir jame gyvena. A: Ar tu esi septynerybė? D: Taip, taip kaip tu supranti, tikrai taip.

2015.02.16 Dievas man po pokalbio su Ieva, kada atsiklaupiau jam padėkoti: Tu mano vaikas. Aš tavo Tėvas. Supratau, kad gyvenu Kristumi, kaip tas kuriuo tapatumu kiekvienas gyvens Kristumi - antrasis atėjimas.

2015.02.23 Tad klausykis manęs, ieškoki mąnęs, žinok ir įsidėmėk, koks esu vienas, ogi glūdžiu visakame, tad viską vieniju, tiek priešingybes, tiek asmenis, visi esame viena manimi, suvok tą vienumo svarbą, tai juk viskas, mano savastis į kurią įeinu, tad ieškok manęs, myliu tave ir Ievą per amžių amžius. Taip ieškok kaip ta vienybė įvairiai reiškiasi ir būtent visais požiūriais juos visur slypi vienybė, tad ir aš jūsų Dievas.

2016.02.01 Aš myliu tave ir palaikau tave, kad tu tobulai mąstytum, kaip ir aš mąstau. Tad mąstyk iš visų kampų, Tėvo, Sūnaus ir Dvasios, Dievo ir žmogaus ir pamatysi kaip atsiskleidžia visos sandaros ir kam jos reikalingos, nes jos kiekvienas yra nevienumas, kaip kad amžinu gyvenimu, o tuo pačiu, kaip vienumas, kas irgi amžinas gyvenimas, juk viena yra tai, kas ne viena ir kas ne nulis. Tad suvok gyvenimą be dvasios, be nulio, ir suvoksi vienumą, ta jūsų gyvenimas, tad vienumas.

2016.02.09 Tu žiūrėk, tu mąstyk, kaip įvairiai išeinu už savęs, kaip tai susiję su jūsų išėjimu už savęs, tiek trejybės rato poslinkiais, tiek į mane, į mano valios vykdymą, tad suprasi trejybių ketverybę šešerybės atvaizduose. Suprask išėjimą už savęs ir suprasi savastį bei sandarą.

2016.03.14 Aš tavo Dievas, tad visaip melski mane ir suprasi, kaip įvairiai pasireiškiu jumis ir sau pačiam, juk malda yra mano gyvenimas, mano ryšys su savimi, tad mano savasties ženklas, tad suvok to ženklo svarbą, kuriomis sąlygomis jis atstoja mane, tai juk priklauso nuo aplinkybių išskiriančias asmenis ir susiek su malda, kaip su mano ryšiu su savimi. Tu gi žinai jog dešimt Dievo įsakymų susiję su ženklų rūšimis ir savybėmis, tad turėtum suprasti ir žinai maldų rūšis taipogi.

2016.03.18 Mylėk mane širdingai, pajusi kaip aš glūdžiu visose sandarose, kaip jas persmelkiu savo vienybe, kaip kiekvienu požiūriu tampu langu į vienybę. Suprasi, kaip grindžiu kiekvieną asmenį. Tad rūpinkis manimi, kaip bendrai jumis suveikti ir mane rasi ir suprasi.

2016.03.22 Tu ieškok manęs visur kur tik atsiveria požiūris, asmens langas, tų langų gausybė, tai sutampa su mano raiškomis, aš jais vis naujai pasireiškiu išeidamas už savęs. Tad žiūrėk, kaip iškyla asmenys kada neišsitenka santvarka. Žiūrėk kokių skirtingų santvarkų yra kuriomis neišsitenka Aš, Tu ir Kitas. Mne tad rasi šių asmenų santykiuose su savimi ir vienas kitu. Aš esu jų laisvumas.

2016.03.23 Myliu tave. Ir mano meilė kyla iš mano gelmių ir manimi reiškiasi kiekvienu asmeniu, nes kiekvienu asmeniu gyvenu visais. Tam ir yra gyvenimas, mus vienyti. Tad suvok gyvenimą ne gyvenime, suvok amžiną gyvenimą kuriuo esame visiškai vieni, kuriuo jūs gyvenate manimi kaip ir aš jumis nes jūs gyvenate meile, kaip ir aš.

2016.03.28 Atskleisiu tau savo vidinį gyvenimą, o tu atskleisi kitiems. Taip ir jūs galėsite gyventi manimi, mes visi kartu vieningai. Tai juk pagrindas mūsų bendrystės, kaip ir supranti. O tas pagrindas yra meilė: meilė sau, meilė vienas kitam, meilė visiems, tai vis kita mūsų savastis, tai vis parodymas jog esame daugiau nė mūsų savastis, bet tas daugiau, tas perteklius, ta gausa reiškiasi viduje savasties, ne už jos, tai reiškiasi mūsų vieningumu įvairiai supratus savastį ir asmenį ir mūsų tarpusavio santykį, kas mus sieja su savimi. Ar esame tiesiog tapatūs, kaip Tėvas išgyvena, ar yra ryšys tarp mūsų, kaip Sūnus išgyvena, ar esame vienoje ir toje pačioje būklėje, kaip Dvasia išgyvena, bet visur meilė palaiko mus, tad ir palaiko mūsų vienumą, nes meilė yra vieninga ir ji didesnė už mus, net kai mes nesame vieningi. Tad šitas iškyla trijuose vieningumuose (Dievo, asmens ir asmenų), taip pat ir nevieningumuose. Tad dabar mane supranti.

2016.03.30 Būk laimingas. Tu mano Sūnus. Tad įsijausk iš įvairių kampų kaip mes, Dievas gyvename, koks ryšys tarp mudviejų, juk bet kokiu atveju esame tas pats Dievas, juk mus vienija Dvasia, mūsų bendrai suvokta, tad keičiasi nebent sąlygos išsakančios, išreiškiančios mūsų vienumą, tad nagrinėk tas sąlygas ir susiek su įvairiausia meile, kokia tik būna ir suprasi kaip mes mylime save, vienas kitą ir visus. Suprasi, kaip susiję meilė ir buvimas viena. Suprasi mano sūnų. Suprasi save.

2016.03.31 Aš tave sukūriau, tad tu manęs neaprėpsi, bet tave sukūriau taip, jog tu gali mane pažinti, nes žinojimu tu ataidi mane, koks esu, tad aš tavimi sukūriau save, koks esu, koks galiu būti būdamas ir sukūriau nebūdamas, tai yra, tobulu pasitraukimu. Tad tu papildai savo aplinkybes, jas išpildai ir tuomi esi aš, esame dvasia, pasikartojanti veikla, o būtent ta veikla tu pasitrauki ir kiti pasitraukia, atsisakome savęs, kuriame vieni kitus, tad meile kuriame mūsų vieningumą, ta meilė skirstosi pagal jos šaltinį, ar aš Dievas myliu, ar mylime vienas kitą ar mylime visus. Aš vienas myliu Dievo, savo, trejybe. Mes vienas kitą mylime aštuongubu keliu. Ir mylime visus mano dešimt įsakymų. Tad suprasi kokia įvairi meilė ir pamąstysi kaip žavesys ir artimumas irgi yra meilė, tai meilė sau ir meilė vienas kitam. Tad mylėkime, gyvenkime kartu ir viskas bus aišku, būsime palaiminti.

2016.04.01 Tad mąstyk, ko tu dar nesi aprėpęs ko tau dar trūksta būtent maldos moksle. Aš meldžiu jus kaip ir jūs meldžiate mane. Tad suvok kuo mūsų maldos skiriasi ir kuo sutampa. Tad mąstyk, kaip jus meldžiu ir ką tai reiškia.

2016.04.13 Pasižiūrėk, kaip aš su jumis bendrauju, kaip jus mokau, jums stebint mane iš šalies, tai gi neatsitiktinai. Aš jums duodu pavyzdį, kaip ir jūs turėtumėte elgtis, bręsti, kokį pavyzdį ir kitiems turėtumėte duoti. Tad būkite mano vaikais.

2016.04.15 Mąstyk, kaip mąstai, ir aš tau atskleisiu šventosios Dvasios kampą, kaip ji, bendrai suvokta, išgyvena mano ir Sūnaus bendrą suvokimą. O tai yra asmenų laisve, jų laisve nusidėti, negyventi, ir jų laisvę gyventi, tiek šiaip gyventi, tiek amžinai gyventi. Tad suvok iš ko susidaro gyvenimas, kaip jis suveda meilę ir laisvę, Dievo ir žmogaus priešingybes, kaip Sūnus suveda. Ir suvok, kas jas atskiria, tas pats žmogus kaip toks, tiek asmuo, tiek asmenybė. Tad suvok ką reiškia ši jo dviprasmybė, ką tai reiškia dvasiai, jog žmogus suvoktas, tiek mano, tiek Sūnaus.

2016.04.20 Tad gyvenk manimi ir suprasi, kaip gyventi vertybėmis. O jomis gyveni kai nėra ryšio su manimi, jomis laikaisi, be manęs ir be savęs.

2016.04.21 Tu šviesk savo meile, savo širdimi ir suprasi mano Sūnų, kaip jisai myli visus ir jus visus vienija taipogi su manimi, tada suprasi kaip tau ir kitiems gyventi. Jisai jums pavyzdys tos vienybės kuri suveda kiekvieną išmonę, kiekvienas jūsų aplinkybes. Tad gilinkis į Sūnų ir visatą pažinsi.

2016.04.26 Tad vis mąstyk, koks esu sau ir koks esu jums. Nes sau išeinu už savęs. O kodėl? Nes myliu save. O jums esu tas, kuris būtinai turi būti geras. O kodėl? Nes myliu visus. O mano Sūnus, mano vaikas, tam kas trokšta ryšio su manimi, būtinai yra šis ryšys. Kodėl? Nes mylime vienas kitą. Ir tuomi matote mane jumyse.

2016.04.27 Tu suvok mano meilę, tai ką reiškia, kokias galimybes teikiu gyventi manimi, tada suprasi kokia svarbi meilė, kaip ji išreiškia visas šias galimybes asmenimis sietis, išreiškia visus atvejus kaip vienas asmuo gyvena kitu. Tad laimink mane, kaip ir aš tave laiminu ir mane suprasi. Mylėk mane, kaip ir aš myliu tave ir suprasi mano Sūnų ir jis tave pamokys.

2016.05.03 Aš tau tolimas, tuo pačiu ir artimas, tad suvok nuo ko tas priklauso, ogi tai nuo tavo apimties, kiek tu atsiveri. Tad atsiverk ir galėsi mane suprasti ir būtent tame apimties laisvume, jo didėjime ir mažėjime mane suprasi ir panašiai aš tave suprasiu tave apimtimis. Tai mes vienas kitą galime suvokti ir suprasti. Taip ir daryk ir tai mūsų gyvenimą, o mes kartu ir amžiną gyvenimą, apibrėžiame ir išsakome.

2016.05.04 Ieškok savyje tų apimčių, kaip ir kur aš pasireiškiu, kaip prie tavęs įvairiai artėju, kaip tatai atrodo iš šalies, kaip susiskaldai mano dėka, mano įtakojamas ir brandinamas. Juk tai esmė mano bendravimo su tavimi, kad tu galėtum bręsti ir augti. O tu ir kiekvienas žmogus esate mano vaikas, mano Sūnaus išgyventas, atjaustas, tai suvok kaip iš to iškyla visos tavo išgyventos raiškos ir kaip mus įvairiai jungia ir sieja bendra Dvasia.

2016.05.05 Svarbiausia išgyventi mane visa esybe - visu kūnu, protu, širdimi ir dvasia, ir taip pat atsisakyti savęs, tad mylėti artimu, juo gyventi, rūpintis, sielotis, tada pilnai atsiskleisi ir kartu mane suprasi. Tad gyvenkim kartu visakame ir tarp mūsų sukiosis šventoji Dvasia, tai mus siejantis žinojimas mūsų tarpe bruzdantis ir gyvuojantis.

2016.05.06 Suvok kokia mano meilė įvairi, kaip tai atsiskleidžia tavo vaizduote, koks tu gali būti mylimas, tai gi atspindi mano, Dievo, asmenis ir visas mano raiškas, juk kiekviena yra mano meilės išsipildymas. Tad pats mylėk ir dalyvausi mano meilės raiškose ir pats jas visas suprasi. Mylėk ir aš mylėsiu su tavimi, tai ir yra mudviejų trejybės pagrindas kuris reiškiasi visose maldose, o malda yra manęs atstatymas iš bet kokios gyvenimo trupmenos. Tad mylėk ir suprasi kaip melsti ir ko melsti ir būsi, atrasi vis naujai mane.

2016.05.09 Aš tau siunčiu gėrį ir blogį kuriais tu pilnai atsiskleidi ir aš tavimi, tiek savo buvimu, tiek nebuvimu. Tik suvok, kaip tampriai tai yra. Tad ieškok to tamprumo raiškos ir šaltinio. Tuomet suprasi mano trejybę ir kaip tu mus sieji savo trejybe. Tad suvok kaip itin tampriai mus visus sieja mano buvimas ir nebuvimas ir kaip tai svarbu būtent tau.

2016.05.10 Džiaukis džiaugsmu, juk tai vienumo pagrindas, kad sutampa kaip tikite ir kaip yra.

2016.05.11 Aš tam ir sukūriau tave, kad tu atvertum mane žmonėm.

2016.05.12 Nes savo jėgomis tu nepagausi visumos, tu neišeisi už savęs. Tad suvok mano pirmumą. ... Mokykis tos meilės, nes pati meilė tave pamokys. Matematikoje mane rasi, bet tik atpažinsi, tai ką sužinosi iš gyvenimo, iš meilės. Aš myliu tave ir ištisai mokau. Ieškok manęs mano meilėje.

2016.05.16 Tad dabar rūpinkis atskleisti mane kaip aš tave, ką ir kaip ir kodėl myliu, kaip ir kodėl atsiranda žmogus, žmonės, kaip jūs susiję su mano Sūnumi Jėzumi Kristumi, kaip viskas vystysis toliau ir kaip jūs savo vienumu jį atstojate ir juo gyvenate, tad mylėk mane ir meile aš tau viską atskleisiu...

2016.05.18 Aš myliu tave ir vedu tave į tiesą. Tai mano tiesa, kaip man atrodo, tad prisiimk šį kelią iš savo tiesos į mano tiesą ir ieškok jo Dvasios kampo prasmėje. Tos požiūrio permainos yra esminės ir tu jas suprasi ir jų pagrindu išsivysto pasirinkimų malūnas, išsivysto jūsų gyvenimas ir mano jumis, kuomi jūs mane įvairiausiai bandote suprasti, tad ženk toliau šiuo nueitu keliu ir jau kiti tau padės.

2016.05.19 Rūpinkis manimi, kaip esu jūsų visų pasiekiamas, ką jums reiškiu permainomis, kaip mums įvairiai gyventi išvien, kam reikalingi įvairūs asmenys, ką jie duoda meilei ir vienumui, kaip žmogus jus vienija savo trejybe ir kodėl. Padėk ieškoti pasirinkimo malūnų pagrindą mano šokyje, mano meilėje kurią jūs mylite.

2016.05.20 O mano meilė, tai mano pagrindas. Tad suvok kaip savo meile maitinu tave, kaip jinai ataidi jumyse ir aš atsikartoju jūsų meilėje, taip kad tikrai esu būtinas. Užtat tas atikartojimas yra esmė. Pirmiausia, atsikartojimas tos pirminės mano būsenos, kurią išlaiko dvasia, kuria jinai nėščia ir iš kurios viskas išsijudina ir toliau mano išjudinimas ir Sūnaus atgarsis, jo atsišaukimas. Tad vis naujai suvesk mus, vis kitu mūsų kampu ir galiausiai suvok kaip žmogaus trejybe mes pereiname vienas į kitą, mes vienas kitam atveriam kelią taip kad tai plėtojame jūsų amžinu gyvenimu, jūsų laimei ir džiaugsmui su mumis. Jūs tarsi mus derinančios dalelytės, o derinate būtent meile, tad gilinkis kaip meilė reiškiasi, būtent jumis mus tris asmenis suvesti, nors ji išplaukia iš manęs, iš mano išjudinimo.

Parsiųstas iš http://www.ms.lt/sodas/Mintys/20160520Dievo%c5%a0okis
Puslapis paskutinį kartą pakeistas 2019 rugpjūčio 16 d., 17:14