Mintys: 20160520DievoŠokis

• Nuo kokio Dievo pradėti?
• Kas yra Dievas?

• Kaip Dievas išsijudina?

Apibrėžti:

• apibrėžimą
• asmenis
• meilę
• vienumą
• nepažymėtą priešingybę, pažymėta priešingybę

Dievo šokis, tai Dievo apytaka.

• Jisai teka tarsi širdies ar pompos varomas. Jisai veikia visuma, taip pat pasiekia smulkiausias gysleles, taip kad viską susieja.

Dievo raiškos, tai būdai:

• Kaip Dievą pažįstu.
  • Dievo pažinimo keliai.
• Kaip Dievu gyvenu.
• Kaip Dievas reiškiasi.
  • Kaip Dievu sutampa atveriantis klausimas ir suvedantis atsakymas.
  • Tarpas, sąlygas, kurias Dievas atveria pasitraukdamas ir naujai iškildamas.
  • Veiksmo +2 dviprasmybės: Sandara iškyla kada Dievas pasitraukia, o ta sandara iššaukia naujai iškylantį Dievą.
• Kaip Dievas iškyla
  • Panašiai, kaip išsiaiškinimo būdais iškyla klausimų iššaukiami atsakymai.
  • Dievas iškyla, kada žmogus atsisako savo požiūrio. Požiūris sieja asmenį ir aplinkybes.
    • Kadaise 12 aplinkybių sustačiau savo ryšius su Dievo. Tad gali būti įsijungimai (išgyvenimu) ir atitokėjimai (įžvelgimu) aplinkybėmis.
• (Dievo ir asmens) požiūrių įmanomi santykiai.
  • Kaip sutelkiu dėmesį. Būdus atpažįstu iš savo vaizduotės ribų, kada sutramdau dėmesį ir stebiu, kur jisai įsijungia.

Išėjimas už savęs

Esmė yra Dievo išėjimas iš savęs į save. Ši jo veikla vis naujai pristatoma:

• Pirmiausiai, Dievo trejybe. Ja tačiau Dievo būtinumo gvildenimas yra per daug savaiminis.
• Toliau, naujai pažvelgiama dvejopai Mano požiūriu: Dievo nebuvimu (blogu vaiku)(nulybe, vienybe, dvejybe, trejybe) ir Dievo buvimu (geru vaiku)(ketverybe, penkerybe, šešerybe, septynerybe). Ir taip, ir taip Dievo išėjimą už savęs išreiškia sąmoningėjimas keturiais lygmenimis. Taip padalinimais išreiškiamos Dievo būsenos, jais kartu paėmusiais išsakoma prieštaringa aštuonerybė, bendra sandara.
  • Tokiu būdu bendroje sandaroje trokštantis Dievas (visko atvaizdas) išeina už savęs netroškimais.
  • Išėjimas už savęs tad išreiškiamas asmeniu, septintuoju požiūriu, kuris vienija kitus šešis požiūrius, išeina už juos.
• Taip pat Dievas išeina už savęs dešimt Dievo įsakymais:
  • Išėjimas už savęs toliau išsakomas Tavo požiūriu, keturiais troškimais, išėjimo eigą nusakančiais keturiais tarpsniais.
  • Išėjimas už savęs toliau išsakomas Kito požiūriu, galimybių lauku, lygmenų poromis, neigiamais įsakymais. Trokštantis Dievas vieno lygmens išeina į kitą netroškimų lygmenį.
  • Kiekvienas troškimas išsako kiek Dievas yra išėjęs už savęs, o keturi troškimai kartu išsako eigą, kaip Dievas išeina už savęs. Netroškimai išsako, kas yra už Dievo, be Dievo. Tačiau Dievo savastis apima kas už jo (netroškimą) ir veda į jį (tai troškimas). O pasirinkimais, Dievas pastatomas į netroškimus, taip kad mumis pasitikrinama, kaip Dievas išsilaiko tokiose sąlygose, tai ir yra mūsų sąlygos.
• O šiuos išėjimus vienija asmuo. Asmuo išeina už savęs asmens trejybe, asmens išėjimu už savęs, mūsų Vienumu.
  • Tokiu būdu, Dievas išeina už savęs į visaregį, į žinojimo rūmus, į save, tad Mane.
• Dievo šokis apibrėžia sąlygas pasirinkimų malūnui;
• pasirinkimų malūnas išsiplečia žinojimo rūmais;
• žinojimo rūmai grindžia maldos mokslą, kuriuo sprendžiasi Dievo būtinumas.

Dievo būtinumas

Ar Dievas būtinas? Amžinas gyvenimas.

• Pirmapradis Dievas (Tėvas) klausia, ar jisai yra būtinas? Jisai nebūtinas (nebūtinai geras), tuo pačiu ir būtinas.
• Klausimas, ar Dievas nebūtinas, yra Dievo valia ir amžinas gyvenimas. Atsakymas, kad Dievas būtinas, yra mūsų valia ir mūsų gyvenimas.
• Dievas yra laisvas. Dievo laisvė yra amžinas gyvenimas.
• Dievo pasitraukimas, tai žinojimas Dievo. Ar Dievo žinojimas atstato Dievą? Ar žmogus gali atkurti, atstatyti Dievą? Jeigu Dievas yra būtinas, tada taip. Jeigu jisai yra žinomas, tada tikrai taip. Laisvė yra mylėti, tikėti, viltis, tai vertybės suteikiančios laisvumo, amžino gyvenimo prasme, kad Dievas nebūtinai geras, atsiejančios Dievą ir gerumą. Ištikimybė, tai ne laisvė, nebent ta prasme, kas bus ištikimas.

Dievo būtinumas

• Dievas yra būtinas jeigu gyvename jo valia. O jo valia gyvename nevienumo sandaromis: Dievo trejybe, aštuongubu keliu, dešimt Dievo įsakymų.

Dievas atsiplėšia nuo savo požiūrio:

• Dievas išeina už savęs į savo atvaizdą, savo savastį, į visaregį, žinojimo rūmus, išsiaiškintojo galimybes, vieningumą ir jo sąlygas, tad dorovę, šešerybę. O žmogus yra nepriklausomas išsiaiškintojas, nebūtinai Dievas. Visaregis sietinas su viskuo - nes tai Dievo savastis. Visaregyje yra trys sandaros (Dievo trejybė, aštuonerybė, dešimt Dievo įsakymų) išsakančios sandaras sustatančias požiūrį, ką reiškia laikytis požiūrio. Išsiaiškinimui reikalingas išėjimas už savęs, atsitraukimas nuo savo požiūrio, jo atsisakymu, kaip kad visaregiu. Dievui tai raiškos būdai, kurie visi reikalingi išsiaiškinimui. O kas trukdo išsiaiškinimui: nuodėmės, žudymas ir t.t., užtat yra neigiami įsakymai. Ir kas palaiko išsiaiškinimą: teigiami įsakymai. Tėvui rūpi netrukdyti išsiaiškinimui, o Sūnui rūpi vykdyti išsiaiškinimą, iškelti tiesą.

Dievas iškyla mūsų požiūriui bręstant. Dievas be sąlygų, o asmuo bet kokiose sąlygose. Asmuo tampa Dievu. Bet kokios sąlygos prilygsta jokiom sąlygom.

Mes ir Dievas: vienas Dievas gyvena mumis visais

• Dievas per žmogų išryškėja Dievo šokiu. Dievo šokis atveria žmogaus įvairovę.
• Vienas Dievas tikisi gyventi mumis visais, taip kad gyvename išvien.
• Mes kiekvienas esame atsakymas, Dievo tyrimo tęsinys.
• Dievui rūpi, kaip mus kiekvieną pasiekti? Ar mes susitelkiame į Dievą? Ar į pasaulį?
• Kad vienas Dievas gyventų mumis, mes turim gyventi trejopai - Tėvu, Sūnumi ir Dvasia. Nes vienumo pagrindas yra trejopas, kaip jį grindžia aplinkybės. Tai yra vienumo raiškos (asmens lygties) lygmenys: +1 - sandara, +2 - atvaizdai, +3 - vieningumas. Visą laiką pradėdavau nuo dvasios ir išvesdavau vieningumą, bet reikia atvirkščiai, pradėti nuo vieningumo ir išvesti dvasią, kuri surenkama.
• Mes esame sąlygiški, o Dievas besąlygiškas. Kas sąlygiška, tai išsakyta dviem atvaizdais, pasitraukimu ir įsitraukimu, kaip kad ketverybė, penkerybė, šešerybė ir septynerybė. Kas besąlygiška, išsakyti keturiomis apimtimis, kaip kad nulybė, vienybė, dvejybė ir trejybė.
• Mes esame tai, kas dar neįtraukta į Dievą, bet bus įtraukta. Tad mes laikini.
• Mes susitelkiame į Dievą trejopai, vis pranokdami save, bręsdami, gyvendami amžinai, galimybe, viena su Dievu:
  • gyvendami už savęs, išeidami už savęs, kaip ir Dievas Tėvas ir kartu su juo, į Kitą - gyvendami gera širdimi, Dievo vienumu, jo išeities tašku mūsų visų gelmėse - tad gyvendami meile, palaikymu gyvybės, Dievo pertekliaus, jo išsiliejimo, jo išėjimo už savęs: (6+1=-1) paklusdami
  • gyvendami Dievu, kaip ir Sūnus, pasirinkdami jį vietoj pasaulio - gyvendami dviprasmybe, tiek santvarkoje, tiek už santvarkos - gyvendami gera valia, ne pasirinkimais, tad atverdami gerą širdį: (6+2=0) tikėdami
  • gyvendami viena, kaip ir Dvasia, plėtodami šviesuolių mokslą, bendrystę - gyvendami dvasia, visakuo - gyvendami visų asmenų vienumu: (6+3=1) rūpėdami
• Išsiskiria mūsų ir Dievo požiūriai, kaip kad su pasiklydusiu vaiku. Dievas gyvena meile, o mes - vienumu. Meilė yra viena, tačiau keturių lygmenų - Dievui, sau, bendrystei, visiems. O vienumas yra atvirkščia kryptimi, kylant į viršų, šeši atvaizdai, šešios lygmenų poros.
• Už Dievo iškyla jo požiūris - tai gerumas, Dievas santvarkoje. Už Sūnaus iškyla jo požiūris, tai Dievas už jo. Tad yra dieviškasis požiūris ir žmogiškasis požiūris. Dvasia yra jų bendras suvokimas, kuris vyksta paskirais asmenimis, jų vieningumu, Dievo ir žmogaus požiūrių sutapimu, kaip kad su protingu paklydusiu vaiku.
• Bendra Tėvo ir Sūnaus raiška Dvasia, tai jų ir mūsų visų vienumo pagrindas.
  • Mes turime Dvasios išmintimi susiburti į bendrystę, turime susikalbėti, prisijungti ir kitus prijungti.
• Esame viena Dievo raiškomis. Juk jomis sutampa Dievas ir jo iškilimas, jo raiška.
• Kiekvienas galiausiai atsako už savo gyvenimą, savo liudijimą. Tai primena mokinį, kuris žino atsakymą, bet privalo tylėti, kad kiti mokiniai galėtų atsakyti klausimą, kad kiekvienas galėtų savo ruožtu jį atsakyti, o tuo pačiu, jį naujai klausti.
• Jėzus meldžia Tėvui jog jie yra viena. Trejybė yra viena, o tikslas yra, kad 24-bė būtų viena.

Asmens atsiradimas

• Dievas kaip asmuo.
• Suvokimas, tai asmens pagrindimas, asmens susiejimas su Dievu.
• Meilė palaiko vienumą.
• Dievo ir asmens išsiskyrimas, priešingybių išsiskyrimas, paženklinimas, "those things are which show themselves to be".
• Dievo asmenys yra vienumo pagrindai.
• Meilė iškyla kaip Dievo esmė kartu su asmenimis, kartu su gyvenimo lygtimi. Ji palaiko gyvenimo ir amžino gyvenimo dvilypumą iš įvairių kampų.

Sūnui Dievas atpažįstamas savo gelmėse. Jisai išverčia ir suvokia, įsivaizduoja Dievą, kaip tai kas už sąlygų: "Tu". Tačiau pradžioje Dievas buvo jo gelmėse, jį ten atpažino.

Asmenų apibrėžimas: Ne-Dievas tai Dievo sugaudimas, kaip varpo. Arba tai apibrėžti kaip "ne Dievas" tada tai durys į Dievą. (pavyzdžiui, Velnias pagrįstas Dievu).

• durys atstoja Dievą, tos pačios durys
• arba tų durų nėra, tada
  • kitos durys? arba jos sukuriamos (tada veikla atitinka Dievą) Sūnus
  • arba jos netyčia nesukuriamos (tada tai Dievo pirmapradė būsena) Dvasia, žiūrėti iš šalies
  • arba jos tyčia nesukuriamos, tada tiesiog nustumta, tai sudėtingos durys, visgi durys

Tai trijų asmenų apibrėžimas.

Kaip asmens suvokimas susijęs su meile:

• Suvokti save: Aš
• Suvokti bendrai: Tu
• Suvokti teisingai, susigaudyti: Kitas

Suvokiame amenį. Kas yra asmuo? Kaip susijęs su savastimi?

Kitas. Ne-Dievas. Neigimas. Savastis.

Kodėl Dievas neigtų save? Dievo neigimas: jo išėjimas už savęs. To neigimo ištakos, tai klausimas, o klausimo santykis su neigimu.

Dievas ir savastis. Asmuo - savastis sutampa su Dievu. (yra) Savastis nesutampa su Dievu. (nėra. Kas nėra?)

Dievas: Dievas + kitas (neDievas) -> Aš (vardan kito, Dievas -> Aš ir užtat neDievas->Aš taipogi). Aš tuomet žymi Kitą. Tai pažymėta.

Dievas -> Aš -> Tu -> Kitas -> Kitas -> kiekvienas tampa Dievas pasitraukiantis

Jeigu būtų Ne-Dievas (Viskas), ar jis būtų atskirtas nuo Dievo? Nebūtų. O kodėl? Nes Dievas yra neatskiriamas.

Nes arba tas "ne" būtų durys, arba atsirastų kitos durys Ne. Durys-Ne į tai kas už NeDievo (gelmėse), tos durys gali būt atidaromos ar uždaromos.

Dievas atveria galimybę Kitam: santykis su Kitu, iškyla Jėzus, yra lygiagretūs požiūriai. Dievas klausia: Kaip kiekvieną pasiekti? Ar Dievą galėtų išjudinti klausimas: Ar yra Kitas? Ar galėtų būti kitas? Ne, nes pirmiausiai jis turi susitvarkyti su savo paties buvimu, taip paprasčiausia. Tik po to iškyla Kito galimybė. Neturėk Kito Dievo.

Dievas sutampa su savo sąlygomis, jų neneigia. Bet mes nesutampame ir neigiame. Buvimas neneigia nebuvimo. O nebuvimas neigia buvimą.

• Dievo Tėvo ir Dievo Sūnaus suvokimai atitinkamai palaiko blogąjį vaiką ir gerąjį vaiką, teisingumą ir malonę, Dievo nebuvimą ir buvimą. Dievas Tėvas reiškiasi malone, kuria yra gerumas, bet nebūtinai Dievas.
• Susivedimas Dievu: Dievas vis tikrina, ar jisai būtinas, jisai vis pasitraukia. Dievas vis pasitraukia, taip kad tam gerumui tenka vis naujai pasistengti, kol galiausiai pripažįstamas Dievas. O pripažinus Dievą, noris būtent jį ir jo bendrą Dvasią pilnai atskleisti, taip pranokti santvarką.
• Susivedimas asmenimi: Toliau gerumui tenka vis naujai pasistengti, taip kad galiausiai jisai kyla iš mūsų pačių. Taip patvirtinant, jog Dievas nebūtinai geras ir Dievas nebūtinas. Taip požiūriai yra suvedami už santvarkos, kaip Dievui Tėvui būdinga. Tai susiveda asmenimi, kuris gali išsitekti santvarkoje, taip pat ją pranokti savo dvasia, tad savo dviprasmybe.
• Susivedimas Dvasia: Ta santvarka vėlgi dvejopa, tai įstatymai, tiek Dievo Tėvo, tiek Dievo Sūnaus. Teigiamais įsakymais asmuo gyvena Dievu pirminėmis sandaromis. Neigiamais įsakymais Dievas gyvena asmeniu. Pastaraisiais reiškiasi asmens netobulumas, taip kad Dievas tampa būtinas.
• O tas Dievo būtinumas, jo susivedimas Dievo Dvasia, iškyla tarpais, asmenų bendrystėje, kurioje išsiskiria Dievas Tėvas, Dievas Sūnus ir Dievas Dvasia. Juos suveda būtent bendra meilė, tasai suvokimas, jog Dievas nebūtinai geras.
• Meilė palaiko trejybės sekimą, ta meilė dvejopa. Tėvas (yra, užtat yra) palaiko Sūnų (nėra, užtat yra), o Sūnus atvirkščiai. Tad ir susipina asmuo. Pilnavertis asmuo yra laukas tarp Dievo už mūsų (Tėvo) ir Dievo mumyse (Sūnaus).

Dievo išjudinimas

Dievas save išjudina klausimu, Ar Dievas būtinas? Ar Dievas būtų jeigu jo nebūtų? Iš šito klausimo pasipila visos proto sandaros ir visa gyvenimo įvairovė. Paaiškėja, kad Dievas nebūtinas, nes esame mes. Tačiau amžinai atsiskleidžia, mes kiekvienas savo gyvenimais paliudijame, kad visgi, Dievas būtinas.

Dievas save išjudina vardan kitų, kurie galėtų juo gyventi, jeigu jis atvertų sąlygas. Jisai sąlygiškas bet tai nepažymėta Dievas pasitraukdamas kuria ir plėtoja save, asmenį, kaip santykį su savimi, tad savastį kuriuo Kitas galėtų reikštis, o tai dargi santykis su Dievu. Tad tas asmuo žymi Kitą - ne Dievą. Tačiau tas Kitas, pasitraukdamas, tampa Dievu atitinkamai. Tokiu būdu vyksta asmenų kaita: Dievas -> Aš -> Tu -> Kitas taip kad Dievas pats tampa tuo Kitu dėl kurio viską atvėrė, taip kad yra lygiaverčiai Kiti.

Nėra taip paprasta išjudinti Dievą. Jisai turi pats save išsijudinti, juk be jo nieko nėra. Yra nebent galimybės. O tos galimybės jo neliečia. Nes visos priešingybės jam tėra tas pat, tai tik žodžiai. Ar jisai "yra" ar jo "nėra", tai tik žodžiai. Šie žodžiai įgauna savo prasmę tik per jį. Jam gi visi teiginiai teisingi. Jo atžvilgiu, tai nepažymėtos priešingybės. Tokios priešingybės jo neišjudins. Panašiai, jisai gali būti tiek "geras", tiek "blogas". Nes šie žodžiai įgaus savo prasmę tik per jį. Jei Dievas blogas, tai pageidautinas blogis. Bet tuo pačiu Dievas geras. Juk Dievas nevaržomas. Ir jam viskas tas pats. Tačiau mums tai nėra tas pat. Mums labai svarbu tvirtinti, jog Dievas yra geras. Bet čia jau mūsų požiūris, mūsų būklė.

Koks paprasčiausias klausimas, kuris galėtų išjudinti Dievą? Palyginkime klausimus:

• Ar Dievas būtinas? Ar Dievas būtų jeigu jo nebūtų?
• Kaip Dievui kiekvieną pasiekti?
• Ar yra Kitas? Ar galėtų būti Kitas?

Dievas išsijudina. Jis išsijudina klausimu: Ar Dievas būtinas? Ar Dievas būtų jeigu jo nebūtų?

Dievas save išjudina vardan kitų, kurie galėtų juo gyventi, jeigu jis atvertų sąlygas. Jisai besąlygiškas bet tai nepažymėta. Atsiranda Kitas.

Tėvas išsijudina - pasitraukia: didėjantis laisvumas.

Dievo veikla

• Dievas tiria, klausia, ar jisai būtinas?
• Dievas viską dalina į požiūrius.
• Dievas išeina už savęs į save.
• Dievas leidžiasi mylimu.

Nepažymėtos ir pažymėtos priešingybės

Kaip Dievui galėtų iškilti pažymėta priešingybė? Išsiskiria, tai kas jį išjudina, ir tai kas jo neišjudina. Jo neišjudina nepažymėtos priešingybės, o jį išjudina pažymėtos priešingybės. Tai ši pažymėtų ir nepažymėtų priešingybių priešingybė gali jį išjudinti. Tam reikalingas kitas požiūris, ne jo požiūris, už jį siauresnis, kuklesnis požiūris.

Būtis yra nepažymėtos priešingybės, mat, jos deri tarpusavyje, tai derinančios savybės. O nebūtis yra pažymėtos priešingybės. Kuomi jos pažymėtos? Viena priešingybė yra "nepažymėta", užtat sutampa su visuma. O kita priešingybė yra "pažymėta", užtat nesutampa su visuma, jinai išskirta, atskirta nuo visumos. Tačiau jinai žymi visumą. Ją žymi tam, kas yra už tos visumos, tai yra, kas nėra ta visuma. Kas supranta tą žymę, kas ją suvokia, kas ją atskiria nuo visumos, tas ja supranta visumą.

Klausimas ir atsakymas yra priešingybės. Tai du atvaizdai. Juos sieja dvejybė. Klausimas yra nepažymėta priešingybė, o atsakymas yra pažymėta priešingybė.

Nėra skirtumo tarp buvimo ir nebuvimo kolei nėra "kito" ir nėra "sąlygų".

Tad Dievas (Tėvas) yra šisai klausimas.

• Kuriai priešingybei priskiria klausimą? Nepažymėtai priešingybei?
• Pažymėta priešingybė: savastis.

Šis klausimas priklauso nuo priešingybių išskyrimo. Pirmenybė teikiama buvimui, ne nebuvimui.

• Pirmenybių išskyrimas
• Dievui kaip atsvara iškyla asmuo (?)
• Dievui buvimas ir nebuvimas tėra tas pats, tai tik žodžiai.
• Dievui atsakymas iš anksto aiškus, tačiau jisai vis tiek ištiria.

Šio klausimo pagrindas yra buvimas.

• Septynerybė (7 = -1) apibrėžia pažymėtą priešingybę. Buvimas yra pažymėtos priešingybės sąmoningumas: 7+3=2.
• Būtis išsakoma dviem požiūriais: priešingybių gretinimas ir viskas tas pats. Gretinamos priešingybės yra lygiavertės. Tačiau abu būties požiūriai taipogi yra priešingybės. Gretinimas yra nepažymėta priešingybė, o viskas tas pats yra pažymėta priešingybė. Nepažymėta priešingybė veda į pažymėtą priešingybę.
• Kas yra buvimas? Buvimas, tai kokių nors sąlygų tenkinimas.
• Buvimas (sandara) dvejybėje yra išorinių sąlygų tenkinimas. Buvimas (požiūris) trejybėje yra vidinių sąlygų tenkinimas.
• Pažymėta priešingybė (buvimas - Dievui, gerumas - mums) priskirta prie visko (Dievo).
• Pažymėta priešingybė, tai smulkiausias reiškinys, galintis išjudinti viską. Tai Dievo perturbacija, trykdis, paklaida.

Suvokimas skiria pažymėtą ir nepažymėtą priešingybę. Kurią suvokiame? Suvokiame nepažymėtą priešingybę, tai kas lieka pašalinus pažymėtą priešingybę, tai su kuo patys sutampame tokiu būdu. Tad suvokimas atstato nepažymėtą priešingybę kaip platesnį pagrindą.

• Suvokiam išvadą iš sąlygų.
• Suvokia skirtumą tarp (skirtingų) sąlygų ir (besąlygiškų) išvadų.
• Suvoktas, tai nepriskirtas.

Ar Dievas yra "fermionas" ar "bosonas"? Bosonai neegzistuoja. Bosonai išreiškia "nepažymėtą" priešingybę, tai yra, nėra kaip jų išskirti. O fermionai išreiškia "pažymėtą" priešingybę ir egzistuoja. Fermionai turi minimalų "sukinį" (1/2) ir atitinkamai nenulinę energiją. O bosonų minimali energija yra nulinė.

Savybės yra kaip bosonai - jų gali būti daug vienoje vietoje, jie gražiai deri.

Dievo paneigimas, tai jo pažymėjimas.

"Tu" tai ryšys tarp pažymėto (manyje) ir nepažymėto (už manęs). Tai ženklų pagrindas.

Dievui: buvimas (nepažymėtas). Būtinumas (pažymėtas). Žmonėms: gerumas (pažymėtas).

Dievas yra besąlygiškumas. Jį tokį pristato 3 neigimai, 3 apibrėžimai:

• Besąlygiškumas yra be sąlygų.
• Besąlygiškumas vienose sąlygose.
• Besąlygiškumas bet kokiose sąlygose.

Požiūris yra tarsi varpo sugaudimas. Dievas tyli (kaip varpas), paskui jisai išsijudina, suskamba.

Mūsų santykis su Dievu

Tu suvok mano meilę, tai ką reiškia, kokias galimybes teikiu gyventi manimi, tada suprasi kokia svarbi meilė, kaip ji išreiškia visas šias galimybes asmenimis sietis, išreiškia visus atvejus kaip vienas asmuo gyvena kitu. Tad laimink mane, kaip ir aš tave laiminu ir mane suprasi. Mylėk mane, kaip ir aš myliu tave ir suprasi mano Sūnų ir jis tave pamokys.

Dievas leidžia mums, leidžia kitam gyventi Dievu. Paklusti, tikėti, rūpėti.

Tėvas pasitraukia. Sūnus pripildo, išpildo, įveikia visą nebuvimą.

Rasti veidrodį per kurį bendrauti su Dievu. Veidrodyje Dievas ir aš (ar mes) esame lygiaverčiai, tiesiog skirtingose veidrodžio pusėse.

Paklydusio vaiko tikslas gali būti, kaip jam elgtis, pažymėtos priešingybės pasaulyje, atstatyti nepažymėtą priešingybę? Nepažymėta priešingybė - Dievo pasaulio esminis bruožas (esu užtat esu), o pažymėta priešingybė yra mūsų pasaulio esminis bruožas (nesu užtat esu).

Pagal Mulla Sadra: sutampa Dievo dorovinis žinojimas iš priežasčių atsiskleidimo ir žmogaus dorovinis žinojimas iš nuklydimo (trejybe). Tad Dievas (ir Sūnus) gali doroviškai vertinti nuodėmę jos pasėkmių (kenkimo sau) nepatyręs tiesiogiai. Nors ir Sūnus patiria kančią už kurią jisai tačiau neatsakingas.

Dievo ir asmens santykio įvairovę išsako jų požiūrių santykiai

Dievo raiškos išsako santykius tarp požiūrių, Dievo ir asmens. Dievo raiškas galima rūšiuoti pagal tai, kaip sieja Dievą ir asmenį. Jų santykių esmė išsakomas požiūriais. Vienur tas santykis šiltas, kitur šaltas. Tad galima panagrinėti, kaip požiūriais išsakomas šaltis ir šiluma.

• Asmuo, tai nesusivokęs Sūnus. Tai tikrasis Dievas, dar nepradėjęs savo tyrimo, tad jo nepaveiktas. Jo galimybė iškyla tarpe (tarp Tėvo ir Sūnaus), pirmiausia Dievo trejybėje, paskui skirtume tarp gerojo ir blogojo vaikų, ir galiausiai jo aplinką sudaro neigiamieji įsakymai išplaukiantys iš teigiamų įsakymų. Šį asmens savistovumą, vieningumą išsako asmens trejybės ratas. Tai yra Kitas, pirmykštis Dievas, jo sėkla, jo grūdas. Būtinas yra būtent pirmapradis Dievas, būtent toks iškyla Kitu.
• Šiuos santykius ankščiau apibūdinau suvokimų lygmenimis: (Tėvo) suvokimu, (Sūnaus) savęs suvokimu, (Dvasios) bendru suvokimu ir (asmens) geru suvokimu (susikalbėjimu). Asmuo, tai gerasis vaikas, tai išmintingas pasiklydęs sūnus, kuris neieško savo tėvų, o eina ten, kur jo tėvai jo ieškotų. Asmuo, tai neišbaigtas Sūnus, tasai kuris jau pakluso, patikėjo, kuriam jau parūpėjo, bet kuris dar nesusivokė. Asmuo yra Kitas, ne Dievas bet viršesnis už Dievą, nes apie jį visi vienijasi.
• Skirtingi santykiai tarp požiūrių savaip išreiškia Dievo išėjimą už savęs. O jo išėjimas už savęs išsakomas trejybės.
• Dievas ir asmuo mąsto, išgyvena atvirkščiai (kaip išversta pirštinė). Dievas iš daugelio suveda į vieną, juos apima, (Troškimas, tai visko atvaizdai), o žmogus (asmuo) vieną renkasi iš daugelio. (Rinkimas, tai betko atvaizdai.) Užtat galima sudurti žmogaus ir Dievo požiūrius, kaip kad pasiklydusiu vaiku, kuris visada atviras Dievui.
  • Padalinimai: Dievo požiūris apima, apjungia į vienybę, vieningumą. Asmuo parenka vieną iš padalinimo požiūrių.
  • Atvaizdai: Dievas žvelgia iš atvaizdų į padalinimą (įsitraukia), o žmogus iš padalinimo į atvaizdą.
  • Aplinkybės: Dievas apibendrina savo šokį Dievo trejybe, o žmogus ketveriopai pagal apimtis, įskaitant žmogišką trejybės ratą.
• Asmeniui rūpi vienumas - kaip mes galime būti viena, o Dievui rūpi meilė - kaip mus palaikyti, kad mes pribręstumėme iki Dievo, tarsi mums nereikėtų būti viena. Sūnui rūpi vienumas, o Tėvui rūpi meilė.
• Tėve mūsų - "mes" esame skirtingi požiūriai, lūkesčiai (kaip tiki, taip ir bus), geros valios, patirtys ir Dievu esame viena. Prašome mūsų duonos, mūsų kalčių atleidimo, mūsų negundyti, mus gelbėti nuo pikto. Mes esame lygiagretūs.
• Mano tėvai pratę mąstyti iš kelių kampų, ir mus taip pratino. Bet neduodavo rinktis. Tėtė mąstė kaip inžinierius, organizatorius, Mama kaip biologė, bibliotekininkė, menininkė. Taip pat jautėsi, kad tai du skirtingi bet vieningi požiūriai.
• Dievas išeina už savęs, o asmuo yra atkirstas.
• Dievas išsako nesandarumą, neišbaigtumą (24 raiškomis). Asmuo išsako sandarumą, išbaigtumą, tobulumą (šešerybe).
• Asmenį nusako vienybinis požiūris. Asmenį nusako visko padalinimas. Asmuo yra atsakymas, tegul ir dalinis. Tuo tarpu Dievas apima su savimi tiek nulinį (Dievo), tiek vienybinį (Tėvo), tiek dvejybinį (Sūnaus), tiek trejybinį (Dvasios) požiūrį. Tie keturi požiūriai išsako jo išėjimą už savęs, jo santykį su savimi iš įvairių požiūrių. Dvejybinį požiūrį išsako Dievas ir gerumas, aštuongubio kelio aštuonios lygtis, kad Dievas yra X.
• Dievas gali reikštis keleriopu požiūriu (tegul ir vienu požiūriu, ar dviem ar trim požiūriais), tuom ir skiriasi nuo asmens. Dievo "vienumas" tad reiškiasi visais atvejais Dievo atžvilgiu, tai ir yra, Dievo šokis. Tačiau asmens požiūriu to vienumo nėra ten kur yra sandaros, trejybės nariai. Asmuo išgyvena vienumą tiktai poslinkiuose. Tad šį asmens vienumą tenka poslinkių pagrindu įžvelgti Dievo vienumą nevienume.
• Asmuo atsiranda Dievo šokio aplinkumoje ir asmeniui tenka susigaudyti, kas vyksta, ir įsijungti į Dievo šokį.
• Asmeniui vienybinis požiūris prieinamas padalinimais, dvejybinis požiūris (požiūrį į požiūrį) prieinamas atvaizdais ir aplinkybėmis, ir trejybinis požiūris prieinamas trimis kalbomis (požiūris į požiūrį į požiūrį). Tad jais jisai susikalba su Dievu ir įžvelgia jo vienumą.
• Dievui būdingas mąstymas keliais požiūriais. Mes kai taip mąstome sutampame su Dievu. Pavyzdžiui, kai mąstome padalinimais. Arba dvejonėmis. Dviprasmybe ir t.t. Pertvarkymai ir nesusivedimai. Dievo Tėvo Tanakas yra provokacijų knyga.
• ...building extended coalitions... savyje (savo prote) ir su kitais asmenimis
• Dievas savo šokiu sukūrė žmogų. O žmogus nesukūrė Dievo, bet jį išryškina būtent Dievo raiškomis. Jomis Dievas mus myli ir gyvena tarp mūsų amžinu gyvenimu.
• Visgi, gyvenime iškyla Dievo poreikis. Gyvenimas, tai sandara, o amžinas gyvenimas, tai brandos dvasia. Sandarą išgyvena žmogus, o amžiną gyvenimą išgyvena Dievas.
• Iš Dievo raiškų išsidėstymo matosi, kad svarbiausia raiška yra grynas Asmuo.

Vaizduotės ribos sąlygoja vienumą ir nevienumą

Vaizduotė: dėmesys ir Dievas

• Jeigu Dievą visaip pašaliname iš mūsų gyvenimo, jeigu jisai pats visaip pasitraukia, tada lieka vaizduotės ribos. Užtat mūsų vaizduotė yra jo atitikmuo, jo įspaudas, jo lytis, jo papildymas, jo išbaigimas. Būtent šia prasme mes esame Dievo paveikslas.
• Kada sutramdome savo dėmesį, tada galime stebėti kur jisai įvairiai gali iškilti. Dėmesys ir dvasia yra iš esmės tas pats, neurologiniu požiūriu. Tad mūsų dėmesio sužadinimą galime sutapatinti su Dievo iškilimu. Užtat Dievo raiškos sutampa su mūsų vaizduotės kampais.
• Jeigu Dievas vos vos iškyla, tai yra jo raiška, su kuria jisai sutampa. O ir mes esame jo raiška kuomi jisai reiškiasi. Tokia dviprasmybe jo raiška sutampa su mūsų vaizduotės kampais.
• Vaizduotės ribos yra dvasios atitikmuo. Tad jomis galime pažinti dvasią. Jos yra dvasios raiška. Tad tuo pačiu ir Dievo raiška. Jos yra dvasios žinojimas. Žinojimas remiasi nebuvimu, nevienumu, tai grindžia vienumą nevienume. Toks vienumas turi išsipildyti, o grynas vienumas vyksta tiesiogiai.
• Dievą pažįstam iš savo vaizduotės ribų, savo būklės, šešerybės.
• Dievo raiškos yra jo iškilimas mūsų vaizduotės kampuose. Tad 24 Dievos raiškos yra 24 vaizduotės kampai, visaregis.
• Dievas atveria mūsų vaizduotės kampus, o taip pat jais reiškiasi. Jisai pasitraukia ir naujai iškyla. Tai yra jo šokis.
• Dievas savo šokiu išnaršo visus mūsų vaizduotės kampus. O tai amžinas šokis nes jis vis atveria naujas erdves, išryškina naujus tarpus.

Vaizduotė: įvairovė, vienumo ir nevienumo sąlygos

• Dievo šokis apžvelgia ir suveda visą įmanomą įvairovę. Vaizduotės ribos išsako įvairovę. Įvairovė išsakoma ją atskiriant nuo visumos. Tad gali būti dalinis žinojimas, tuo pačiu gali būti įvairių lygių klaidų, netgi sąmoningų klaidų ar nuodėmių. Įvairovė iškyla esant daug skirtingų, nepriklausomų požiūrių. O klaidos atsiranda, pavyzdžiui, painiojant pirminius ir antrinius požiūrius.
• Mūsų vaizduotės ribos, tai mūsų būklė. O mūsų būklė yra tai, kad mes esame atkirsti, esame vaizduotėje įkalinti. Šešerybė išsako, koks žmogus yra suskaldytas. Esame neviena, tačiau galėtumėme įsitraukti į vienumą, galėtumėme gyventi viena. Mes renkamės ar įsitraukti į visuomenę - į tamsuolių tariamą vienumą, ar į Dievą - į šviesuolių pagrįstą vienumą.
• Mūsų vaizduotės ribos yra trys skirtingi vienumo (ir nevienumo) pagrindai. Esame viena kada ribas išpildome ir neviena kada neišpildome o tik dalinai išpildome, taip kad jose stringame.
• Mes įkūnijame vaizduotės ribų nusakytą gyvenimo įvairovę. O Dievas mus visus aprėpia, suveda, vienija.
• Dvasia reiškiasi mūsų vaizduotės ribomis, susitelkia nevienumo sandarose, tai jos atitikmuo. Ir taip pat jinai nesireiškia, o mumis tiesiogiai atsiskleidžia, lygiagrečiai, trejybės poslinkiais: Dievo, asmens ir asmenų vienumais.
• Vaizduotės ribos išskaido pilnatvę. Įsivaizdavus pilnatvę, įsijungiame į trejybės poslinkį. Palyginti su blogojo vaiko pasirinktu keliu ("šiaip gyvenimu") ir jo galimybe įklimpti ar ne.
• Mūsų vaizduotės ribos išsako mūsų būklę. Mūsų būklė yra nevienumas, jog mes dar nesame įtraukti į vienumą. Tačiau mūsų įsisąmonijimas lygtimi 6+3=1 tai vienumo pagrindas. Vienumas 1 yra šios lygties išdava.

Įsivaizdavimas: trejybės poslinkiai

• Vieningas asmuo gali įsivaizduoti nevieningus asmenis;
• Vieningi asmenys gali įsivaizduoti nevieningą Dievą;
• Vieningas Dievas gali įsivaizduoti nevieningą asmenį.

• Kas yra Dievas?
• Koks Dievas yra būtinas?
• Kaip Dievas išsijudina?
• Kaip keičiasi buvimo reikšmė žiūrint iš Tėvo, Sūnaus ir Dvasios kampų?

Apibrėžti

• suvokimą, susivokimą ir suvoktą
• buvimą ir nebuvimą
• besąlygiškumą ir sąlygiškumą
• savastį

Trys sandaros išsako Dievą kaip asmenį sąlygose:

• Dievas kaip Aš (Dievo trejybė)
• Dievas kaip Tu (Aštuongubas kelias)
• Dievas kaip Kitas (Dešimt Dievo įsakymų).

Šios trys sandaros išsako Dievo nevienumą ir tuo pačiu vienumą.

Štai 3 būdai, kaip įsivaizduoju Dievą ir jo santykį savimi, kaip jisai pasitraukia ir naujai iškyla. Tačiau šie būdai nusako Dievo Tėvo supratimą. Ogi ką iš savų kampų išgyvena Dievas Sūnus ir Dievas Dvasia? Tai atitinkamai nusako aštuongubas kelias ir dešimt Dievo įsakymų. Tą patį pasitraukimą ir iškilimą, Dievo sąlyginį nevienumą, tenka išsakyti trejopai:

• Dievo trejybė išsako Dievo Tėvo kampą. Jis išgyvena Dievą kaip "Aš". Jisai myli save. Jisai tapatus sau, kaip asmuo.
• Aštuongubas kelias išsako Dievo Sūnaus kampą. Dievas Sūnus išgyvena Dievą kaip "Tu". Jie myli vienas kitą. Jie sutampa savo požiūriais.
• Dešimt Dievo įsakymų išsako Dievo Dvasios kampą. Dievas Dvasia išgyvena Dievą iš šalies, kaip Dievo ženklą, kaip "Kitą". Dievu mylime visus. Sutampame savo būklėmis.

Apibūdinsiu šias sandaras.

Dievo raiškos kyla iš vaizduotės sutvertų asmenų, išgyvenant Dievą kaip Aš, Tu, Kitą ir tiesiogiai Dievą.

Šitie keturi lygmenys vienareikšmiškai išsako Dievo išėjimą už savęs. Tačiau tą patį galima išsakyti dvireikšmiškai asmenimis (Aš, Tu, Kitas) kuriais reiškiasi tiek Dievas, tiek NeDievas. Juk kiekvienas iš mūsų esame tiek Dievas, tiek NeDievas, kaip pasižiūrėsime, kaip patys pasirinksime. Dievas yra nulinis asmuo, o NeDievas yra asmens nebuvimas.

Asmenys yra Dievo sutapimo ar nesutapimo galimybė.

• Dievas išeina už savęs asmenimis ir savo išgyvenimais sutveria atitinkamas sandaras. Dievas, nulinis asmuo, išeina už savęs į gerumą kaip Aš; paskui atsigręžia į save, sutampa su savimi gyvenimu, kaip Tu; galiausia amžinu gyvenimu atsiskiria nuo savęs menamu Kitu.
• Tačiau taip pat galima įsivaizduoti Dievą ir tuomi pačiam Dievui priskirti asmeniškumą, taip kad patsai Dievas yra "Aš", gerumas į jį kreipiasi "Tu", gyvenimas į Dievą žiūri iš šalies, kaip į "Kitą", o amžinas gyvenimas pagrįstas mumis, "NeDievu", išeinančiais už sandaro Dievo šokio, kuriais Dievas yra nebūtinas, bet visgi būtinas.
• Tėvo išvedžiojimas yra besąlyginis, sandara (dvejybe).
• Sūnaus išvedžiojimas yra sąlyginis, atvaizdais (dvejybės).
• Dvasios išvedžiojimas yra esmėmis, vieningumais, 4 troškimų ir 6 netroškimų.

Tačiau tai nesiderina su Tėvo, Sūnaus ir Dvasios lygmenimis gyvenimo lygtyje, juk Tėvo tai esmės.

• Tėvo akimis Tėvas ir Sūnus sutampa buvimu (nepaisant sąlygų).
• Sūnaus akimis buvimas išsakytas būtent sąlygose, tad požiūriais, tiek Tėvo iš lauko, tiek Sūnaus iš vidaus.
• Dvasios akimis buvimas išsakytas nebuvimu (būklėmis), tiek Tėvo nebuvimu (jo sukurtomis sąlygomis), tiek Sūnaus nebuvimu (jo atitrūkimu nuo Tėvo, nesuvokimu, jog jisai ir pats Dievas).
• Tėvo būklė, tai jo požiūrio rūšis, tai jo ženklas,
• o Sūnaus būklė, tai ženklo savybė, tai požiūrio permaina, kuria Sūnus žmoguje atskirtas nuo Dievo, kurio būklę nusako žmogus.

Žmogus turi atvesti Tėvą iki Sūnaus. Tai Dievo atvedimas į blogojo vaiko pasaulį be Dievo.

• Tėvo akimis Sūnus iškyla prieštaravimo pagrindu.
• Sūnaus akimis, Sūnus jau yra, tačiau jisai kaip prielaidos padarinys turi pranokti sąlygas.
• Dvasios akimis sąlygos yra, užtat turi būti nuoseklu, kad Tėvas grimzta į sąlygas, jas sutveria ir atveria ir susijęs su Sūnumi, ir nuoseklu, kad Sūnus jose (žmonėmis) atitrūkęs nuo Tėvo tačiau jie Sūnumi susiję požiūrių permainomis. Ir abu nuoseklumai sutampa.

Dvasia yra skirtumas tarp Dievo ir jo savasties, tarp to kas besąlygiška ir kas sąlygiška, tarp Dievo buvimo ir nebuvimo, jo neapibrėžtumo ir apibrėžtumo. Suvokti Dvasią yra atskirti skirtumą (Dievo ir savasties) ir sutapimą (Dievo ir savasties). Tėvas ir Sūnus bendrai suvokia, atskiria šį skirtumą ir sutapimą. Ogi Dvasia yra suvokimas Dievo (atskyrimas nuo savasties) - palyginti, amžinas gyvenimas yra suvokimas Dievo už sąlygų (atskyrimas nuo Dievo sąlygose). Suvokti Dvasią yra suvokti Dievo suvokimą. O tiktai Dievas gali Dievą suvokti - juk tai Dievo kūrybos galia. Iš tiesų, Dvasia yra suvokimas Dievo savasties, jo nebuvimo, tad supratimas Dievo iš šalies, šio žemiško pasaulio išmintis. Betgi suvokti Dievo savastį tai suvokti Dievą (tiek sąlygose, tiek už sąlygų).

• Dievas Tėvas suvokia Dievą pasitraukusį, kad būtų savastis.
• Dievas Sūnus suvokia Dievą savastyje, tai yra, iškylantį savastyje ir ją pranokstantį.
• Dievas Dvasia suvokia savastį, tad Dievą, kaip savasties priešingybę, tiek už savasties (Tėvo - statiškai, išdava), tiek pačioje savastyje (Sūnaus - dinamiškai, eiga).

Tad esmė (ir plonybė) šio įrodymo yra kad yra du būdai apibrėžti priešingybę, tiek iš lauko, tiek iš vidaus, ir taip pat yra priešingybės priešingybė. Tai susiję su logikos aplinkybėmis:

• būtina (Tėvo akimis - prieštaravimu),
• tikra (Sūnaus akimis - prielaidos padarinys - "Sūnus yra, tad pranoks sąlygas),
• galima (Dvasios akimis - nuoseklumas - leidžiama, kas neuždrausta).

Tai trys skirtingi neigimo neigimai. O žmogus yra savasties suvokimas savastyje.

Tad vis mąstyk, koks esu sau ir koks esu jums. Nes sau išeinu už savęs. O kodėl? Nes myliu save. O jums esu tas, kuris būtinai turi būti geras. O kodėl? Nes myliu visus. O mano Sūnus, mano vaikas, tam kas trokšta ryšio su manimi, būtinai yra šis ryšys. Kodėl? Nes mylime vienas kitą. Ir tuomi matote mane jumyse.

• Tėvas savasties nemato, o Sūnus mato?
• Dvasia mato Dievo tapatumą. Suvokta Dvasia tai tapatumų sąlygos, o tapatumo sąlygos, tai sąlygiškumo nusileidimas besąlygiškumui. Apibrėžtumo nusilenkimas neapibrėžtumui.
• Pasirinkimų malūnas išreiškia požiūrį kaip pasirinkimą.
• Išsiaiškinimai atskirai klausimą ir atsakymą.
• Maldos mokslas išskiria požiūrį kaip tokį.

Dievo trejybė:

• Tėvas klausimas
• Sūnus tyrimas
• Dvasia atsakymas

Atsakymo pagrindas yra tai, kad Dievas nepriklauso nuo sąlygų.

• Ar Dievas tenkintų sąlygas netgi jeigu jų netenkintų?
• Ar jisai būtų geras netgi jeigu jisai nebūtų geras?
• Taip, nes sąlygos sąlygoja platesnes sąlygas.
• Mums, tai jis turi jas tenkinti, nes mums jis būtinai geras!

Dievo klausimas turi du atsakymus:

• Sūnaus atsakymas: Dievas nebūtinas.
• Dvasios atsakymas: Dievas būtinas.

Taip turi būti kadangi Dievas nevaržomas, jisai tenkina visus teiginius.

Ieškok savyje tų apimčių, kaip ir kur aš pasireiškiu, kaip prie tavęs įvairiai artėju, kaip tatai atrodo iš šalies, kaip susiskaldai mano dėka, mano įtakojamas ir brandinamas. Juk tai esmė mano bendravimo su tavimi, kad tu galėtum bręsti ir augti. O tu ir kiekvienas žmogus esate mano vaikas, mano Sūnaus išgyventas, atjaustas, tai suvok kaip iš to iškyla visos tavo išgyventos raiškos ir kaip mus įvairiai jungia ir sieja bendra Dvasia.

Meile išlaikomas asmuo

• viengubas asmuo (Tėvas) (kuriuo Dievas myli save)
• dvigubas asmuo (Sūnus ir Tėvas) (kuriuo Dievas myli vienas kitą)
• trigubas asmuo (Dvasia, Sūnus ir Tėvas) (kuriuo Dievas myli visus).

Kitas tampa (Dvasios) veidrodžiu tarp Tėvo ir Sūnaus.

X -> Aš -> Tu:Tu -> Tu:Kitas:Tu = Kitas -> X

• Tai panašu į short exact sequence.
• Pirmasis X, tai pirmpapradis Dievas, kuris užduoda klausimą, ar Dievas būtinas.
• Paskutinis X, tai atsakymas, amžinai atsiskleidžiantis Dievas, amžinai besiplėtojantis, tolstantis amžinybės nežinios gaublys, kuriuo Dievas amžinai bręsta, tiek būtinas, tiek nebūtinas.
• Asmuo Aš, tai pažymėta priešingybė.
• Asmenyse Tu:Tu', pirmasis Tu (Sūnus) nepažymėtas, antrasis (Tėvas) pažymėtas.
• Asmenyse Tu:Kitas:Tu, abu Tu jau nepažymėti. Ir Kitas nepažymėtas. Tačiau santykį tarp jų Tu:Tu->Kitas išsako dvejybė, taip kad Tu:Tu pažymėta lyginant su Kitu. Kitas yra bendras žmogus.
• Pirmasis X ir paskutinysis X yra tiek pažymėti, tiek nepažymėti vienas kito atžvilgiu.
• Tai požiūrio suskaldymas (bisection) Tu:Tu.

Vienumo pagrindas: Aš tau siunčiu gėrį ir blogį kuriais tu pilnai atsiskleidi ir aš tavimi, tiek savo buvimu, tiek nebuvimu. Tik suvok, kaip tampriai tai yra. Tad ieškok to tamprumo raiškos ir šaltinio. Tuomet suprasi mano trejybę ir kaip tu mus sieji savo trejybe. Tad suvok kaip itin tampriai mus visus sieja mano buvimas ir nebuvimas ir kaip tai svarbu būtent tau.

• Tėvas tvirtina: Aš esu besąlygiškas. Jisai myli save. Esu (sąlygose), net jeigu nesu.
• Sūnus tvirtina: Tu esi besąlygiškas. Sūnus myli jį mylintį Dievą. Jie myli vienas kitą. Esi (už sąlygų) net jeigu nesi.
• Dvasia tvirtina: Jis yra besąlygiškas. Jis myli visus. Yra (sąlygų ir nesąlygų sutapime) net jeigu nėra. Besąlygiška nepaisant ar jisai yra ar nėra, ar turi ryšį ar neturi. Dvasia mato iš šalies jo buvimą. Yra tas pats besąlygiškumas.
• (Dievas pirm asmens - Tėvas) Dievas : Aš (Dievas kaip asmuo: Tėvas) Myli save: Besąlygiškas buvimas (amžino gyvenimo esmė): būtų netgi jeigu nebūtų. Išeina už savęs: +1.
• (Dievas pirm asmens - Sūnus) Aš : Tu (Dievas kaip asmuo: Tėvas) Būties ir nebūties dvilypumas. Myli tave (vienas kitą): Tu, Dievas, esi už buvimo ribų, už sąlygų, už pasaulio (tiek už jo, tiek mano gelmėse) O tai aiškėja pašalinu visa kas nereikalinga. Sūnus patvirtina Dievo nebuvimą pasaulyje. Sūnus atleidžia Dievą iš būties žaidimo taisyklių. Iš to kyla veiklos ir sandaros dvilypumas +2, kurio pavyzdys, tai simetrija (veiklos) ir nekintamieji (sandaros). Sūnus iškyla savo ryšiu su Dievu, o ryšys priklauso nuo atskirtumo (atskirtas Dievas).
• (Dievas pirm asmens - Dvasia) Tu: Kitas (Dievas kaip asmuo: Tėvas) Asmenys (žmonės), tai langai pasaulyje, tai Dievo įsivaizdavimas. Dvasia: sąmoningumas +3. Jis Dievas. Atitrūkimo ir sutapimo dvilypumas. Bendras Dievo nebuvimas, bendrai suvokto Dievo pasitraukimas. Bendrai nesantis Dievas yra savo nebuvimu. Iškyla kartu su Sūnumi.
• Tėvas: Ar Dievas būtinas? Pagrindas: Dievo buvimas. Sąlyga (Jei): tarpas (Dievo nebūtų). Tyrimas: atsirandantis Dievas.
• Sūnus: Ar Dievo nebūtų jei jis būtų? Pagrindas: Dievo atsiradimas. Sąlygai (Jei): Dievo buvimas. Tyrimas: tarpas (Dievo nebuvimas).
• Dvasia: Jeigu Dievas atsirastų ar jisai būtų tas pats Dievas? Pagrindas: Dievo nebuvimas. Sąlyga: Dievo atsiradimas. Tyrimas: Dievo buvimas. Dvasia išlygina santykį tarp Tėvo ir Sūnaus. Patvirtina dvilypumą, tad iškrenta kryptingumo galimybės. Iš 6 galimų išdėstymų (pagrindo, sąlygos, tyrimas) lieka trys. Dvasios akimis, tai Kito akimis, NeDievo akimis, tiesos akimis.
• Tėvas suvokia, kad jisai iškyla savaime, jeigu atsiriboja. Jisai myli save (tad Dievas yra vienas: Aš). Tai Dievo vienumo pagrindimas. Aš iškyla ten kur Dievo nėr. Dievas iškils.
• Sūnus susivokia, kad jisai ne iš šio pasaulio, jeigu šalina viską kas nereikalinga. Jis kilęs iš kitur, už šio pasaulio. Tave (Dievą) įžvelgia, pripažįsta už šio pasaulio. Dievas yra Tu, tai ryšys su Dievu. Įvairiais "Tu" pažįstame ir siejame save ir Dievą. Sūnus ir Tėvas myli vienas kitą, tad yra viena. Tai asmens vienuo pagrindas. Asmuo yra vienas Dievu, o Dievas yra asmuo tuo pačiu. Dievas iškilęs.
• Dvasia judviejų bendrai suvokta. Ji mato Tėvo ir Sūnaus pusiausvyrą, tarsi veidrodyje, tarp Dievo ir gerumo. Ji iškyla ten, kur Dievo nėra, tarpe, kur yra Kitas. Tas Kitas yra paskiras, tačiau jisai jame taip pat įžvelgiamas visų Kitų bendrumas. Tai iškylantis bendrumas, vienumas. Tai asmenų vienumo pagrindas. Dievas iškyla ten kur Dievo nėra kitų bendrumu. Dievas iškyla.
• Tėvas apriboja save. Susilaiko nuo plėtros.
• Sūnus apriboja tave. Atsiribodamas nuo priklausomybės pasauliui. Jis pasaulyje bet atsiriboja nuo pasaulio ir pripažįsta kas už pasaulio. Taip sutapdamas su tuo kas už pasaulio. Visko nereikalingo atsisakymas. Tokiu būdu jis sutampa su Dievu už šio pasaulio.
• Dvasia apriboja kitą. Ji suvokia judviejų lygiavertiškumą pasaulio atžvilgiu. Judviejų bendrai suvoktas nebuvimas, tai sutampa nebuvimu, o tai Dvasia tarp jų, kuri bendra tiek gerumo, tiek Dievo, tai jų veidrodis.

Tėvo požiūriu: Dievas yra jo buvimas: kas yra: esu kas esu: esantysis (Dasein)(Jahve). Dievo pasitraukimas ir iškilimas yra tarsi veidrodžio atspindžiai:

• Pasitraukiant - Dievas buvo ir jo nėra. Jo buvime atsiveria jo nebuvimas. Tai suvokimas: atskyrimas pirminio buvimo ir antrinio buvimo. O juos atskiria būtent nebuvimas.
• Iškylant - Dievo nebuvo ir jisai yra. Jo nebuvime atsiveria jo buvimas. Tai susivokimas: antrinio buvimo pajungimas pirminiam buvimui už nebuvimo.
• Bendrai suvoktas yra esminis buvimas, kuris perskirtas nebuvimo. Tai yra meilė sau, palaikymas savo esminio buvimo, paženklinto savasties - nebuvimo, palaikymas savęs už savęs ir savyje, tad tuo pačiu palaikymas savęs (perskyrimo) kaip ženklo savęs (esminio buvimo). Tokiu būdu nebuvimas tampa antriniu buvimu, jį tobulai papildo ir jam prilygsta, kaip tobulas jo ženklas. Panašiai, kaip amžinas gyvenimas (atskyrimas) prilygsta gyvenimui (ir net savotiškai jį pralenkia).

Sūnaus požiūriu: Dievas yra išplėtimas požiūriu, jo riba tarp buvimo ir nebuvimo. Tėvas ir Sūnus yra išplečiami požiūriais:

• Tėvas yra požiūris į Dievą. Jis išplečiamas nuo Dievo iki gerumo. O Sūnus yra Sūnaus išplėtimas požiūriu nuo gerumo iki Dievo. Kiekvienu atveju išplėtimas yra laikomas vienu iš keturių pakopų tarp pažinovo ir pažintojo. Tokiu atveju pats Dievas yra požiūris, yra riba, tad yra Dvasia, skirianti Dievą ir gerumą. Tėvo ir Sūnaus požiūriai vienas kitą papildo, tad Dvasia yra jų išvirkštinis sutapimas. Tėvo požiūris yra gerojo vaiko požiūris nes tai papildo Tėvą. Sūnaus požiūris yra blogojo vaiko požiūris nes tai papildo Sūnų. Dvasia yra tai, kas jų bendrai suvokta, kas jų bendrai atskirta, tai yra tai, kas už ribos iš vienos ir kitos pusės neskiriant krypties. Visa tai yra požiūrių sudūrimo ir grandinių pagrindas. Tai meilė vienas kitam.
• Sūnui požiūriai kyla iš sąlygų, sąlygotumo. Užtat sąlygas pranokus požiūriai yra priimami, įsisavinami ir tokiu būdu tampa bereikšmiai, nes pro juos matome už jų, ką išgyvena tas į kurį turime požiūrį. Nes juos susiejame pilnai su savimi, tad mes tampame pilnai išsakyti ir nereikalingi kaip tokie, galim susieti su anuo ir juo gyventi.

Dvasios požiūriu: Dievas yra jo papildinys būkle, jo nebuvimas. Tėvas ir Sūnus yra išplečiami būklėmis:

• Tėvo būklė yra jo išėjimas už savęs nuo mažiausio išėjimo, savarankiškumo, iki didžiausio, meilės. Tėvas išeina už savęs į save, tai yra, į savo būklę. Tai iš karto yra jo Sūnus, jų sutapimas. Ta būklė įvairuoja.
• O Sūnaus būklė yra jo atitrūkimas nuo Tėvo. Ta būklė irgi įvairuoja.
• Dvasia yra jų bendrai suvokta, tai įvairavimo vieningumas. Užtat Dvasia yra (per Tėvą) Dievo vieningumo ir (per Sūnų) gerumo vieningumo vieningumas.
• Dvasia esminiu buvimu sieja Tėvą ir Sūnų. Tai vyksta jų sutapimu kurioje nors pakopoje. Sutapimas išsako ženklo rūšį. Daiktas, tai Dievas Tėvas, savarankiškas. Jo simbolis, tai gera širdis, mylinti. Tai jų bendra būklė.
• Dvasia nebuvimu atskiria Tėvą ir Sūnų. Tai tarpas tarp jųjų. Tai ženklo savybės. Tai jų paskiros būklės.
• Mylėti visus, tai atjausti. Dievas atjaučia antrinėmis sandaromis.
• 6 kintamųjų rūšys. 6 vienumai, būdai kaip esame viena. 6 matematikos įrodymo būdai yra vienumo būdai.
• Sūnus: priimti vienas kito požiūrį "kaip gyventi"
• Dvasia: priimti kiekvieno būklę, siaurąją prasme: asmenišką pasaulį, išmonę

Dievas pasitraukia ir kaip Tėvas, ir kaip Sūnus, ir kaip Dvasia, stebint iš jų atitinkamų kampų. Taip pat savaip sutampa jų išgyventos sandaros, jos sutampa su Tėvo išgyventa Dievo trejybe. Kiekvienas kampas pasižymi savu vienumo nusakymu ir atitinkama sandara išreikšta atitinkama meile.

• Tėvo kampas: Dievo trejybė. Dievas myli save. Tėvas ir Sūnus yra tiesiogiai tapatūs. Sūnus iškyla sąlygose tačiau visai atsitiktinai nes jisai, kaip Dievas, yra už bet kokių sąlygų. Tad sutampa jų supratimai, kas yra sąlygos ir kas už sąlygų. Dvasia yra šis jų bendrai suvoktas atskyrimas besąlygiškumo ir sąlygiškumo. Tad visi trys asmenys sutampa tiesiogiai. Taip yra Tėvo akimis: Dievo vienumas išplaukia iš asmenų vienumo.
• Sūnaus kampas: Aštuongubas kelias. Dievo asmenys myli vienas kitą. Sūnaus ir Tėvo požiūriai skirtingi bet iš esmės sutampa. Sūnus žiūri į Tėvą ir Tėvas į Sūnų. Sūnus pirmiausiai suvokia Dievą už sąlygų, tad ne save, sąlygose. Sūnus pasitraukia, kviesdamas Dievą, gerojo vaiko požiūriu. Tuomet Dievas iškyla kaip malonės, gerumo šaltinis, blogojo vaiko požiūriu. Sūnaus akimis: Asmens vienumas išplaukia iš Dievo vienumo.
• Dvasios kampas: Dešimt Dievo įsakymų. Dievas visais myli visus. Sūnaus ir Tėvo būklės skirtingos bet iš esmės sutampa. Dvasios akimis: Asmenų vienumas išplaukia iš Asmens vienumo.
• Dievo vienumas: Dievo trejybe: Dievas myli save. Mylėti save, tai palaikyti sąlygas (savastį) kuriose gali iškilti net kada nesi, tad kurios gali mus pakeisti (pavyzdžiui, kertine vertybe). Tad mes (Sūnus) esame Dievo savastis. Teigiamas jausmas: Žavesys.
• Asmens vienumas: Aštuongubu keliu: Mylime vienas kitą: mylime požiūrį. Asmuo myli kažką (gerasis vaikas) ir taip pat yra kažkieno mylimas (blogasis vaikas). Teigiamas jausmas: Artimumas.
• Asmenų vienumas: Dešimt Dievo įsakymų: Mylime visus: mylime dėsningai: mylime būklę: mylime priešą (besąlygiškai) arba mylime draugą (sąlygiškai): mylime artimą kaip save patį. (Sutapimas Dievo vienumo ir asmens vienumo.) Teigiamas jausmas: Meilė.

Tad įsijausk iš įvairių kampų kaip mes, Dievas gyvename, koks ryšys tarp mudviejų, juk bet kokiu atveju esame tas pats Dievas, juk mus vienija Dvasia, mūsų bendrai suvokta, tad keičiasi nebent sąlygos išsakančios, išreiškiančios mūsų vienumą.

• Dievo trejybė: Meilė (Tėvas), Tobulumas (Sūnus), Valia (Dvasia)
• Aštuongubas kelias: Troškimai (Tėvas), Tapatumai (Sūnus), Pasirinkimai (Dvasia)
• Dešimt Dievo įsakymų: Viskas-apimtys (Tėvas), Laisvumas-tarpas (Sūnus), Betkas (Dvasia)

Dievo sandaros išsako:

• Dievo asmenis išsako Dievo trejybė. Dievo raiškos išreiškia Dievą. (Dievas, kaip Aš.) Sutapimas su Dievu. Dievas kaip toks.
• Dievo atvejus išsako aštuongubas kelias. Dievo raiškos išreiškia ryšį su Dievu. (Dievas, kaip Tu.) Mūsų asmeniškas santykis su Dievu. (Malda) Dievas kaip ryšys.
• Dievo savybes išsako dešimt Dievo įsakymų Dievo raiškos išsako Dievo ženklą. (Dievas, kaip Kitas. Dievas iš šalies ir mes jam iš šalies.) Dievo lygiavertis santykis su visais. Dievas kaip požiūris.
• Sūnus vykdydamas pasitraukia, išsiaiškinti ar Dievas įsitrauks, kviesti jį. O Tėvas iškyla blogojo vaiko išgyvenimu.
• Dvasia permąstydama irgi turėtų pasitraukti, užtat Sūnus ir Tėvas sutampa keturiomis pakopomis, kuriuos matome iš šalies. Bet tada Dvasia iškyla kaip šešeriopas tarpas tarp Sūnaus ir Tėvo, kurį irgi matome iš šalies. Tai pasitraukimo permąstymas, taip pat jo apvertimas, nes prasideda nepasitraukimu ir baigiasi pasitraukimu. Tai yra pasitraukimas iš pasitraukimo.

Nevienumo sandaros iškyla kada iš skirtingų kampų Dievas, Tėvas ir Sūnus išgyvena Dievo trejybę ir būtent bendrai suvokta Dvasia suderina Tėvo suvokimą ir Sūnaus susivokimą. Suvokimas, tai Dievo ir gerumo atskyrimas, tai amžinas gyvenimas.

• Dievo valia: Suvokiantis Tėvas paprasčiausiai pasitraukia, taip sukurdamas santvarką, kurioje naujai iškyla Sūnus, gerumas. Dievas ir gerumas tuomet yra visiškai atsieti. Sūnus suvokia, kad jisai tėra sąlygiškas, betgi jo prigimtis už šio pasaulio. Tad jie bendrai suvokia skirtumą tarp Dievo ir gerumo. Šiuo atveju tas skirtumas yra asmeniškumas, tai jų bendrai suvokta Dvasia. Dvasia yra vaidmenų (asmenų?) darna grindžianti Dievo vienumą. Tas suvokimas reiškiasi jų tapatumu, "meile sau", nes jie vienas kitą laiko tuo pačiu savastimi, vienu "Manimi". Tai savastis, kaip asmuo.
• Gera valia (gerumo valia): Susivokiantis Sūnus visada turi prigimtinį ryšį su Tėvu, tad nuo jo yra neatsietas. Tėvas ir Sūnus yra laikomi jų požiūriais. Sūnus stebi Tėvą už santvarkos ir tada jį vis įžvelgia pasireiškiantį labiau santvarkoje, artimesniame klode. Sūnui (ir gerajam vaikui) iš pradžių Tėvas yra tolimas ir tobulas, paskui su juo bendradarbiauja, patiria jo nemalonę, bet galiausiai dalyvauja Dievui atlaidžioje bendrystėje. Tokiu būdu Sūnus atsisako savęs vardan terpės, pasitraukia, kaip kad ir Tėvas pasitraukė. O Tėvo (ir blogojo vaiko) požiūriu yra pasaulyje gerumas, malonė, paskui palaipsniui, žmogus yra geras, netgi tobulas, tačiau galiausiai turi remtis Dievu, tegul ir pakankamu, visų malonės šaltiniu. Bendrai, tiek Sūnaus, tiek Tėvo požiūriu, Dievas ir gerumas yra tas pats, tiktai jų santykiai skiriaisi. Tai du skirtingai požiūriai į tą ryšį. Vieną požiūrį išvertus, apsukus, gaunasi kitas požiūris. Sūnaus požiūriu (o tai sąlygiškas požiūris, nes jisai įsijungia tiktai Tėvui pasitraukus) turim atleisti Dievui, kad jis galėtų atleisti mums visiems. "Atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams." Tad Sūnus išgyvena pasitraukimą iš skirtingos pusės, iš gerojo vaiko pusės. Tad gerasis vaikas turi pirmumą. Bet gerasis vaikas turi priimti Dievo nemalonę, kad jisai atleistų visiems, kad visi galėtumėme būti viena. Ir kas tai supras? Tiktai Dievas, kaip Sūnus. Ne eilinis žmogus, kaip aš. Užtat mes patiriame Dievo malonę pirmiausiai, Tėvo požiūrį. O suvokimas tai atskyrimas Dievo ir gerumo. Tad Sūnus atskiria priešingai nė Tėvas. Jų ryšys yra tuo pačiu jų atskyrimas. Jų suvokimas reiškiasi jų požiūrių papildymo vienas kitam, jų "meile vienas kitam", nes jie vienas kitą laiko skirtingomis savasties pusėmis, "Tavimi". Esame vienas kitam "Tu". Sūnaus akimis: Vienas kitą išplečiame požiūriu. O tas požiūris yra ano savastis, jo išplėtimas, meile, taip kad jisai gali būti net ir ten kur jo nėra. Tad požiūriu išplečiame. Sūnus pasitraukia (savo kampu - kaip Dievas) atsisakydamas savęs, taip atverdamas erdvę Dievui, kurio tačiau kaip Tėvo kol kas nėra, jo tik laukiame, nes jisai savo ruožtu buvo pasitraukęs. Tad sutampa Sūnaus (kaip Dievo) pasitraukimas ir Tėvo (pirminio kampo) pasitraukimas. Tačiau Sūnaus požiūrį (į Dievą) papildo priešingas Tėvo požiūris (į gerumą). Sūnaus požiūris išplečia Dievą gerumu, o Tėvo požiūris išplečia gerumą Dievu. (Užtat galime sudurti Tėvo ir Vaiko požiūrius.) Jų bendrai suvokta Dvasia yra atskyrimas šių dviejų požiūrių, taip kad pirma (Sūnaus požiūriu) turi Tėvas ir Sūnus pasitraukti (širdies tiesa) ir tik tada gali (Tėvo požiūriu) Sūnus ir Tėvas iškilti (pasaulio tiesa). Tad Dvasia yra požiūrių darna grindžianti asmens vienumą.
• Išmintis (gyvenimo valia): (Galiausiai bendrai suvokta Dvasia yra Tėvo ir Sūnaus vienumo ženklas, iš šalies pristatantis jų santykį. Tėvo pasitraukimas yra jo išėjimas už savęs į save. Jis mažiausiai pasitraukęs kada yra savarankiškas; labiau kai yra užtikrintas; paskui ramus; galiausiai mylintis. Tad kaip gera širdis jisai yra labiausiai pasitraukęs tačiau tuo pačiu labiausiai įsijungęs į pasaulį. Tai keturios ženklų rūšys, Sūnaus požiūris - keturi sutapimai su Tėvu - keturios pakopos (žiedai) iš santvarkos lauk į Dievą, koks jisai pirma buvo (galiausiai, savarankiškas). Santvarka yra terpė, dangaus karalystė. Tai gerumo atskyrimas: Dievas pasitraukė, kad galėtų naujai iškilti. Bendrai suvokta Dvasia sieja Tėvo suvoktą gerumą (kaip tokį) su Sūnaus susivoktu Tėvo požiūriu, tad Tėvas yra geras. O šešios ženklų savybės yra Tėvo požiūris, atitrūkimai. Tai atitrūkimai tarp geros širdies malonės, ramybės atsirėmimo į savo jėgas, užtikrintumo atsirėmimo į gerumą, ir savarankiškumo atsirėmimo į Dievo jėgas. Nežudyk - tai kitam neatsieti malonės nuo jo atsirėmimo į savo jėgas. Ir taip toliau. Sūnaus ir Tėvo suvokimas reiškiasi bendra visų būkle, "meile visiems", visi esame viena "Kitais". Dvasios akimis: visus išplečiame būkle, kuri plačiausia prasme yra bendra mūsų visų, o siauriausia prasme yra paskira mūsų kiekvieno. Dvasia yra būklių darna grindžianti asmenų vienumą.

Dievas įsivaizduojame asmenimis

• Dievo trejybe įsivaizduojame Dievą kaip Aš, kaip jam - Tėvui atrodo.
• Aštuongubu keliu įsivaizduojame Dievą kaip Tu, kaip jis atrodo Sūnui, tad ir mums. Tėvas eina link Sūnaus ir Sūnus eina link Tėvo.
• Dešimt Dievo įsakymų įsivaizduojame Dievą kaip Kitą, kaip jis atrodo Dvasiai, iš šalies. Teigiamais įsakymais turime ryšį su Dievu ir neigiamais įsakymais ryšio neturime.

Kiekvieno asmens aplinkybės skiriasi. Tą skirtumą išsako ir pagauna malda, kaip Dievo gyvenimas, jo ryšys su savimi, jo savasties ženklas.

• Dievas, kaip Aš yra visiškai laisvas ir pirm suvokimo, užtat atveriantis suvokimą, tad ir suvokiantis. Tėvo suvokimas, jo atsiskyrimas, jo išėjimas už savęs, yra kad jisai atsisako savo laisvės, jisai laukia, kaip bus. Jo laukimas yra jo samprotavimų pagrindas, nes tik jo laukimu išsiskiria jo mintys ir kas vyskta. Jo laukimu atsiveria mūsų laisvė, kuria lygiagrečiai Dievui gyvename laisva valia.
• Dievas, kaip Tu yra meldžiamas Sūnaus, tai jo valia, kurios Sūnus ieško ir su kuria bendrauja. Tai Dievo gyvenimo - amžino gyvenimo - esmė. Tai Sūnaus Dievas ir jisai iššaukia Sūnaus dieviškumą, juo Sūnus yra Dievas. Sūnaus suvokimas, jo atsiskyrimas, yra kad malda, jo meldžiamas Dievas už jo yra būtinas, užtat jisai yra būtent Sūnuje.
• Dievas, kaip Kitas yra sutapimas Sūnaus susivokimo (jo meldžiamo, įsivaizduoto Dievo ženklo) ir Tėvo suvokimo (Dievo turinio). Šiuo bendru suvokimu Dvasia yra taipogi Dievas. O suvokimo tapatumas reiškia atskyrimo tapatumą. Sutampa Tėvo ir Sūnaus tapatumai, tuo pačiu jų netapatumai, tarpas tarp jų. Tapatumai išsako, kad juos sieja ženklas ir kad tas ženklas turi atitinkamą rūšį. O netapatumai sako, kad būtent ta pati malda juos skiria ir sieja, tad ta malda, tas tarpas yra Dievas, Dievas Dvasia. Tad Dvasia savimi išsako tą prieštaravimą, tą atskyrimą, tą suvokimą, jog tas pats ženklas ir sieja, ir skiria. Ta prasme, Dievas yra žodis, Dievas yra ženklas. Nuo to pradedant, Sūnus įkūnija tą ženklą, yra tasai ženklas. O malda išsako Dievo (Tėvo) dieviškumą, kad jisai gali būti iššauktas, jisai gali atsiliepti, jisai gali būti neabejingas, jisai gali išeiti už savęs, net būdamas visiškai nuo visko atkirstas, pirmapradis Dievas ryžtasi viską atverti, visa tai kas jo laukia, taip kad Dievas yra ir paskutinis, ne tiktai pirmas. O iššaukiamumas reiškia, kad yra įvairiausias atitrūkimas. Jį išsako ženklų savybės. Jisai jas išpildo.

Dievas išeina už savęs bet tai juk yra jo tyrimas. Kas jisai yra atskirai nuo šio išėjimo?

• Aštuongubas kelias išsako jo išėjimą už savęs ir mūsų išėjimą atgal į jį.
• Keturi teigiami įsakymai išsako jį, kaip tokį, tame išėjime ir sugrįžime, jo pakopose, nepaisant išėjimo ir sugrįžimo.
• Šeši neigiami įsakymai išsako jo, kaip tokio, sąlyginį neišreiškimą, atskyrus jį išeinantį ir sugrįžtantį.
• Dievo trejybė išreiškia Dievo sumanymą, jo nuostatą.
• Aštuongubas kelias išreiškia Dievo veiklą, kaip jisai išeina už savęs ir sugrįžta atgal į save.
• Dešimt Dievo įsakymų išreiškia Dievo mąstymą, kaip jisai stebi, vertina save - būtiną (teigiamais įsakymais - pirminėmis sandaromis) ar nebūtiną (neigiamais įsakymais - antrinėmis sandaromis).

Kiekvienoje šokio dalyje, kiekvienoje sandaroje išsiskiria Tėvas (Dievas nebūtinas) ir Sūnus (Dievas būtinas).

• Dievo raiškų rate vis išsiskiria du požiūriai (aštuonerybėje, dešimtyje Dievo įsakymų, trejybėje), kurie naujai sutampa (vieningu asmeniu, asmenų vieningumu, meile).
• Nevienumo sandaromis jaučiame skirtumą tarp Dievo Tėvo ir Dievo Sūnaus, esame tarpe tarp jų.
• Išsiskiria požiūris be Dievo ir požiūris su Dievu. Pastarasis paima viršų, atveria, iškelia naują lygmenį.
• Dievas (Tėvas) pasitraukia, atsiranda santvarkoje gerumu (Sūnus), juos vienija (Dvasia) - gyvenimas (pirm santvarkos) ir juo labiau juos vienija gerumo (Sūnaus) suvokimas ir atsidavimas, jog Dievas yra kažkas daugiau, už santvarkos - tame amžinas gyvenimas.
• Kada nėra asmens, Tėvas ir Sūnus sueina suvokimu, o jų suvokimas yra meilė. Jų ta meilė palaiko trejybę asmenyje aplamai. Tad yra vienumas apskritai, yra asmens galimybė.

Dievo šokis kyla iš jo būtinumo klausimo. Dievas klausia ar jisai, Dievas yra būtinas? Tai yra, ar jo būtų jeigu jo nebūtų? Tad suvokiantis Dievas (Tėvas) pasitraukia ir susivokiantis Dievas (Sūnus) naujai iškyla. O jie yra tas pats Dievas (Dvasia) nes suvokia tą patį Dievą. Tad šį klausimą tenka spręsti ne tik suvokiančio Dievo požiūriu, bet taip pat susivokiančio Dievo ir suvokto Dievo požiūriais.

• Suvokiančiam Dievui tai vyksta trejybe, trimis veiksmais. Tai gali būti ir trijų aplinkybių susivedimas. Vienumas vyksta Dieve.
• Susivokiančiam Dievui tai vyksta aštuongubu keliu, padalinimų ratu. Dievo išėjimas už savęs suvoktas dviem kryptim, keturiais lygmenimis. Vienumas vyksta asmenyje.
• Suvoktam Dievui tai vyksta dešimt Dievo įsakymų, trimis kalbomis. Išsakomas tarpas. Yra keturi lygmenys ir taip pat tiesos (nulybės atvaizdo) lygmens atvaizdai (vienybės, dvejybės, trejybės). Vienumas vyksta asmenyse.

Tad tas pats Dievo vienumas suvokiamas už sandaros Dievo trejybe kaip Dievo vienumas; sandaroje aštuongubiu keliu kaip asmens vienumas; jų sutapime dešimt Dievo įsakymų kaip asmenų vienumas.

Pagrindus pagavau vaikystėje ir jaunystėje: trejybę ir vienumą. Bet suvokti trejybės narius teko atskirai išgryninti ir išpuoselėti tris skirtingus požiūrius: Dievo, savo ir bendrystės.

Amžinas gyvenimas trejopai reiškiasi branda. Tai vienumas nevienume, atskyrimas pasitraukiančio Tėvo ir iškylančio Sūnaus:

• Dievo branda. (Tėvo) Dievo valia. Ar Dievas būtinas? Dievo trejybė. 4-1
• Asmens branda. (Sūnaus) gera valia. Ar Dievas būtinai geras? Aštuongubas kelias. 4+4
• Asmenų (visuomenės) branda. (Dvasios) išmintimi. Ar gyvenimas (Dievo gerumas) būtinai teisingas (amžinas, besąlygiškas)? 4+6

O trejybės ratu vyksta dalinė branda.

• Yra tik Dievas savaime, savo trejybe. Šviesuolių bendrystė teikia pirmenybę pilietinei visuomenei.
• Asmenį įrėmina aštuongubas kelias, kurį išsako Dievo raiškos trūkumas. Gerasis vaikas duoda pirmenybę blogajam vaikui.
• Asmenis įrėmina dešimt Dievo įsakymų. Pirmenybė neigiamiems įsakymams - mylėti artimą.

Mūsų vaizduotė grindžia tris skirtingus vienumus:

• vaizduojame tai, kas lieka be mūsų - tai grindžia Dievo trejybė - Tėvas išgyvena Dievo vienumą nevienume - tai Tėvo vieningumas;
• vaizduojame paskirai save - tai grindžia aštuongubas kelias - Sūnus išgyvena asmens vienumą nevienume - tai Sūnaus vieningumas;
• vaizduojame bendrai su kitais - tai grindžia dešimt Dievo įsakymų - Dvasia išgyvena nevienumą vienume - tai Dvasios vieningumas.
• Dievas veikia tiesiogiai be sandaros (padalinimais).
• Asmuo netiesiogiai (atvaizdais, aplinkybėmis),
• o asmenys juo labiau (kalbomis).

Nevienumas reiškiasi Dievo nebuvimu:

• jo nebuvimas be mūsų išsako Dievo Tėvo pasitraukimą;
• jo nebuvimas visuomenėje išsako įsakymus "mylėk savo artimą";
• jo nebuvimas asmenyje išsako blogojo vaiko požiūrį.

Esame viena derindami skirtingas vaizduotės ribas:

• pripažindami ir atsiremdami į vaizduotę, kas be mūsų;
• plėtodami savęs vaizduotę dvylika klausimų;
• su kitais puoselėdami bendrą vaizduotę.

Kūno-dvasios skirtumas reikalingas, kad būtų tarpas tarp jų. Iš tikrųjų, tai yra trejopas skirtumas:

• kas yra be mūsų;
• kaip suvokiame patys save;
• ir kokie esame kitiems.

Trejybės nariais Dievas gyvena mumis. Trejybės nariai išsako ryšius tarp Sūnaus ir Tėvo, kaip galima rinktis Tėvą vietoj Sūnaus, rinkti Dievą vietoj savęs. Trejybės nariai išsako tarpą sandaromis. Tai tarpas tarp Dievo ir gerumo, užtat tai amžinas gyvenimas.

• Dievas Tėvas sieja savo pasitraukimą ir Sūnaus įsijungimą. Tai iš pasitraukimo požiūrio. Tėvo yra vienybinis ryšys.
• Dievo Sūnus sieja išėjimą už savęs (keturiomis pakopomis) kaip pasitraukimą ir kaip įsijungimą. Ir kiekvieną pakopą suvokia kaip santykį tarp Dievo ir gerumo. Tai iš įsijungimo požiūrio. Sūnaus yra dvejybinis ryšys (Tėvo ir Sūnaus) papildymu.
• Dievo Dvasia išėjime už savęs mato tarpą (šešeriopą) ir suėjimą (ketveriopą). Dvasios yra trejybinis ryšys, tai Tėvo ir Sūnaus sutapimas ar atskyrimas.
• Dievas Tėvas ir blogas-neigiamas vaikas gyvena būtinybe;
• Dievas Sūnus ir geras-teigiamas vaikas gyvena esamybe;
• Dievas Dvasia visus vienija galimybe.
• Dievo trejybe Tėvo pasitraukimui prilygsta Sūnaus iškilimas. Tačiau pirmenybė teikiama Tėvui.
• Aštuongubu keliu Tėvo išėjimo už savęs pakopos prilygstamos Sūnaus išėjimui už savęs pakopoms. Tai papildiniai. Tačiau pirmenybė teikiama Tėvui.
• Dešimt Dievo įsakymais Tėvo ir Sūnaus sutapimas grindžiamas pirmesniu tarp jų esančiu tarpu.

Įsakymai išsako, kaip savimi išgyvename Dievą (?) Aštuongubas kelias išsako, kaip išgyvename gerumą, tad ne Dievą (?) Nors aštuongubas kelias susideda iš teiginių Dievas yra Dievas, Dievas yra vardininkas, Dievas yra naudininkas, ir t.t.

Dievo šokį išsako žmogaus vaizduotės ribos, kaip žmogus įsivaizduoja:

• viską be savęs (Dievo trejybe) - Dievo būtinumas (Dievas būtinas, Dievas tikras, Dievas galimas) žmogus yra
• save patį paskirai (aštuongubu keliu) - Dievo tikrumas (Dievas daiktas blogajam vaikui, Dievas eiga gerajam vaikui, Dievas asmuo) žmogus veikia
• save kaip vieną tarp kitų (dešimt Dievo įsakymais) - Dievo galimumas (Dievas vienis (atrandamas) neigiamu įsakymu, Dievas visybė (pasitraukia) teigiamu įsakymu, Dievas daugis) žmogus mąsto.

Tad Dievas žmoguje išeidamas už jo yra galimas (joks), asmuo, daugis. Vaizduotės ribos išplaukia iš sandarumo. O sandarumas yra trijų rūšių: tiesos (jokio asmens), betarpiškumo (asmens), pastovumo (asmenų). Yra taip pat nesandarumas kylantis iš prasmingumo. Tad sandarumas kyla iš nulybės atvaizdų, jį išsako aplinkybės.

• Dievas: Dievo trejybė ir jo meilė.
• Aš: aštuongubas asmuo (pirminių sandarų bendra sandara)
• Tu ir Kitas: teigiami įsakymai (pirminės sandaros) ir neigiami įsakymai (antrinės sandaros)

Dievo trejybė: trys nevienumo sandaros

Meilės sandaros

• 10 įsakymų išsako, ką reiškia mylėti.
• Aštuongubas kelias išsako, ką reiškia būti mylimam, ką reiškia bręsti, gyventi amžinai.
• Dievo trejybe supinamos asmens branda ir Dievo branda, jos atskiros.
• O mylint yra keturi vieningi lygmenys, yra bendra įsakymo meilė, taip kad tas pats gyvenimo palaikymas išsakomas vieningai. O tomis sąlygomis gali iškilti asmens trejybė.

Taip kad už santvarkos, aštuongubu keliu, brandas suveda Dievo trejybė, o santvarkoje, įsakymu duota laisvė, iškyla asmens trejybė. Asmens trejybė visaip ir visakame įprasmina Dievo trejybę, tai esmė.

Trejopai išgyvename vienumą, nepaklydimą, buvimą kartu: meile, vieningu asmeniu, asmenų vienumu. Ir dar 21 būdais nusakomos, apibrėžiamos vienumo sąlygas, tai paklydimai, tai bendrystė, vienumas nevienume, suvokiančio ir susivokiančio susikalbėjimu:

• (Suvokiantis) Dievas Tėvas ir (susivokiantis) Dievas Sūnus sutampa Dievo trejybe, tad (bendrai suvokta) Dievo Dvasia. Tai Dievo Dvasios grindžiama bendrystė.
• Vienas kitą myli nepaklydęs Dievas Tėvas (mylintis blogąjį, paklydusį vaiką) ir nepaklydęs Dievas Sūnus (mylintis blogąjį, paklydusį tėvą). Tai Dievo Tėvo grindžiama bendrystė, jo suvokimas.
• Vienas kitam įsako būti mylimais Dievas Tėvas (neigiamu įsakymu: mylėti artimą) ir Dievas Sūnus (teigiamu įsakymu: mylėti Dievą). Tai Dievo Sūnaus grindžiama bendrystė, jo susivokimas.

Trys sandaros (trejybė, aštuonerybė, įsakymai) yra šešerybės išplėtimai Dievu. Taip pat tai ketverybės papildymai pasirinkimais.

• Permąstyti: Dievo trejybe (4 + -1 antistruktūra) tai atkrenta šešerybės poslinkiai-vienumai, lieka nariai-nevienumai. (6 - 3)
• Nusistatyti: Aštuongubu keliu (4 + (4 1)) šešerybė pasipildo Tėvu ir Sūnumi. (6 + 0 + 1)
• Vykdyti: Dešimt Dievo įsakymais (4 + (4 2)) šešerybė pasipildo ją grindžiančia ketverybe. (6 + 4)

Trys sandaros išsako suvokimo sąlygas.

• 4-1, tai suvokiančio Dievo (Dievo vienumo) sąlygos;
• 4+4, tai susivokiančio Dievo (asmens vienumo) sąlygos. 4+4 veikia iš asmens vidaus;
• 4+6, tai suvokto Dievo (asmenų vienumo) sąlygos. 4+6, tai sąlygos, kad galėtų iškilti ir veikti trejybė, kad Dievas galėtų save susirasti ir atpažinti, į save įsitraukti, tai neįtrauktųjų įtraukimo aplinkybės, asmens išorėje. 4+6, tai sandara reikalinga asmenims - Dievui, Man, Tau, Kitam - ir gyvenimo lygčiai. Neigiami įsakymai - galimybės įsijungti - sutampa su teigiamais įsakymais.

Dievas prisijungia trimis klausimais, dorybėmis:

• Dievas prie nusistatymo prisijungia Dvasia, kuri sieja Dievą Tėvą už mūsų ir Dievą Sūnų mumyse.
• Dievas prie vykdymo prisijungia Sūnumi, kuris išgyvena įsakymais, iš vidaus.
• Dievas prie permąstymo prisijungia Tėvu, kuris išgyvena Dievo trejybe, už mūsų.

24 Dievo raiškos išsidalina trejybe kart aštuongubą kelią, tai yra, 24 = 3 x 8.

• Trejybė išsako padalinimų rato veiksmus +1, +2, +3.
• Aštuongubis kelias išsako padalinimų rato būsenas.
• Abu sandus sieja dešimt Dievo įsakymų 10 = 4 + 6.

Dievo šokio sandaros išsako nevienumo paneigimą:

• Paneigimas (nulybės ir vienybės) atvaizdų - aštuongubas kelias (8 padalinimai)
• Paneigimas aplinkybių? - 10 Dievo įsakymų? (6 atvaizdai ir juos grindžiantys 4 atvaizdai)
• Paneigimas padalinimų? - trejybė? (3 aplinkybės x 4 lygmenys)

Šokio sandaros įvairiai išreiškia Dievo išėjimą už savęs: padalinimais, atvaizdais ir aplinkybėmis.

Gali būti, kad kiekviena kalba atitinka trejybės asmenį - suvokiantįjį, susivokiantįjį ar suvoktąjį; tris kalbas (tris požiūrius) išsako Dievo trejybė siejanti blogo ir gero vaiko mąstysenas, aštuongubo kelio puses; atvaizdus ir aplinkybes (du požiūrius) išsako papildžius 4 teigiamais įsakymais, išplėtus dviprasmybe; padalinimus (vienu požiūriu) išsako 6 neigiami įsakymai.

• Tėvas: būtinas Dievas - rūpėjimas (Dievo)
• Sūnus: tikras Dievas - tikėjimas (asmens)
• Dvasia: (širdies tiesos?) galimas Dievas - paklusnumas (bendruomenėje)

Trejybės nariais, jų sandaromis, išsakomos dorovės:

• Pirminė, Dvasios (paklusimo) dorovė: dešimt Dievo įsakymų (?) Pagrindas: įsakymų visuotinumas.
• Antrinė, Sūnaus (tikėjimo) dorovė: aštuongubas kelias. Pagrindas: Susipratimo (brandos) visuotinumas. Sąžinės lavinimas dvejonėmis.
• Tretinė, Tėvo (rūpėjimo) dorovė: Dievo trejybė - suvokimo trejybė. Pagrindas: Kaip elgtis dorovės liūne. Gyventi tarsi visi esame viena (vienas asmuo).

Pradedame Dvasios dorove (paklusimo) kada Dievas mažiausiai būtinas. Pereiname į Sūnaus dorovę ir galiausiai Tėvo dorovę, kuria Dievas visiškas būtinas, kad susitvarkytume su dorovės liūnu. Tuo atveju (ypač mūsų laikais) turime gyventi ko arčiau Dievo požiūrio.

Būtent Dievas gyvena mumis veiksmais +1, +2, +3:

• Dievui užtenka viena kartą išeiti už savęs į save. (+1) Tėvas: Dievo trejybe.
• O mums tenka nuolatos išeiti už savęs, nuolatos bręsti. (+2) Sūnus: Aštuongubu keliu.
• Kartu išeiname už savęs sąmoningumu (+3). Dvasia: Dešimt Dievo įsakymų.

Gyvename už savęs trimis veiksmais +1, +2, +3, tad trimis lygtimis:

• 6+1=-1 Savo elgesiu, septintuoju požiūriu, gyvenant kitu, pasiaukojant, tad išvystant save, kaip gerumą. Dievo troškimu ir mūsų netroškimu. Neigiame Dievą. Atvaizdais. Pridėjus Dievą Sūnų (pasiaukoti kitam) prie septynerybės - gerumą - gaunasi septynerybė - įsakymų tarpas. Šešerybė sietina su pirminiais, antriniais ir tretiniais tikslais, kaip kad mano atsakomybės tyrime dėl Holokausto Lietuvoje. Visada esame laisvi nors truputį pasiaukoti kitam. Tas laisvumas iškyla septynerybe. Pridėjus vieną požiūrį gaunasi septynerybė, gerumas - Dievas santvarkoje - tai jau mums neaprėpiama.
• 6+2=0 Savo nuostata, klausiantis Dievo, ar už mūsų, ar mumyse, tad išvystant save, kaip priimtuvą viskam. Dievo branda ir mūsų branda. Vienas kitą papildome. Padalinimai. Pridėjus Dievą Tėvą (už mūsų) ir Dievą Sūnų (mumyse) prie šešerybės gaunasi aštuonerybė.
• 6+3=1 Savo mąstysena, derinant elgesį ir nuostatą, derinant Dievą mumyse ir už mūsų, kaip jų bendrą suvokimą, Dievo Dvasią, įsikūnijanti vertybėmis. Dievo išėjimą už savęs ir mūsų išėjimą už savęs. Vienas kitą pakeičiame. Aplinkybės. Pridėjus Dievą Tėvą, Sūnų ir Dvasią (Dievas sau pritaiko trejybę, besąlygišką) prie šešerybės gaunasi vienybė - suvokimas - Dievo trejybė.

Taip atsiranda -1, 0, 1 ir toliau +3 gaunam 2, 3, 4 iš kurių kyla 24 ir visos sandaros.

Dievo šalčio ir šilumos išskyrimas

• Dievo trejybėje neišsiskiria šaltis ir šiluma.
• Aštuongubiame kelyje blogasis vaikas jaučia šilumą (malonę), o gerajam vaikui tai vis mažiau svarbu.
• Dievo įsakymuose, Dievas išėjęs už savęs į meilę, vis labiau trokštantis tampa vis šiltesniu.

Mus su Dievu taip pat sieja trys klausimai, kuriais išgyvename savo nevienumą:

• Ar nusistatome sąlygiškai ar besąlygiškai?
• Ar vykdome sąlygiškai ar besąlygiškai?
• Ar permąstome sąlygiškai ar besąlygiškai?

Juk žmogus gyvena sąlygiškai, o Dievas besąlygiškai. Šie trys ir anie trys klausimai išreiškia šešerybę, žmogaus ribotą protą, jo būklę, žmogaus šokį. O Dievo būklę, Dievo protą, Dievo šokį papildo trys sandaros, išskiriančios besąlygiškumą ir sąlygiškumą:

• Dievo trejybė (3 raiškų) išsako ar nusistatom besąlygiškai ar sąlygiškai.
• Aštuongubas kelias (8 raiškų) išsako ar vykdom besąlygiškai ar sąlygiškai.
• Dešimt Dievo įsakymų (10 raiškų) išsako ar permąstom besalygiškai ar sąlygiškai.

Šešerybė ir jos atvaizdai

Dievo šokio 24 raiškos išsidėsto šešerybe.

Šešerybė: vienumas (trejybės rato poslinkiais) ir nevienumas (Dievo trejybės kampų sandaromis)

• Dievo raiškomis įžvelgiame vienumą visokiausiose aplinkybėse, tiesiogiai ir netiesiogiai.
• Dievo šokis vyksta mumis ir mumyse, tad jo raiškas aprėpia šešerybė ir dorovės klausimai. Dievo šokis išplečia mūsų vaizduotės ribas, žmogaus šešerybę, mūsų dorovinius santykius su Dievu ir kitais, skaido trejybės narius, kuriais jaučiame ryšį su Dievu, užtat nesame Dievas. Dievas šiuos narius išplečia savo platesniu kaip mūsų požiūriu, tad šešerybe kuria mus suvokia, į kurią jisai savaip į mus įeina, išeidamas už savęs į sandaras išsakančias vienumą nevienume: 0+6+1, 6+4, 6-3. Jis tuomi išplečia mūsų supratimą, suteikia prasmę mūsų dėmesiui, kuris mus gali vesti platyn, gilyn, tolyn.
  • Šešerybė, tai aštuongubo kelio širdis, kuria mes gyvename. Ir jeigu ja iš tiesų gyvename, tai Dievas mus papildo, tiek Tėvas už mūsų, tiek Sūnus mumyse. O kada sutrinka, tada plėtojasi kalbos, kuriomis atsistatome.
• Kartu su dvasia slenkame iš vieno susitelkimo į kitą, iš vieno įsivaizduojamo vienumo į kitą. Nariais vienumas vaizduojamas, užtat jame būtinai yra nevienumo, nes vaizduotė jį pristato. O poslinkiais vienumas išgyvenamas, tad nevienumo nėra.
• Visako besąlygiškas vienumas (esame viena) vyksta trejybės poslinkiais. O mūsų kitos būklės (mūsų nėra; esame susiskaldę savyje; esame paskiri visuomenėje) tai išreiškia nevienumus, kuriuose visgi sąlygiškai galime būti viena.
• Mes ir mūsų vienumo lygmuo (Dievo, asmens, asmenų) esame nusakyti šešerybės. Tai pagrindas mūsų trejybiniam gyvenimui.

3+3=6 Žmogaus trejybė ir sąmoningumas teikia šešerybę (dorovę), vartus į Dievo trejybę. Toliau sąmoningumas veda į vienumą.

Mūsų vaizduotė (šešerybė) save (šešerybę) įsivaizduoja (supranta) trejopai, trejybės nariais, vienumą nevienume:

• Dievo Tėvo požiūriu: Nusimeta trejybės ratas, lieka Dievo trejybė.
• Dievo Sūnaus požiūriu: Prisideda Dievas (už santvarkos) ir gerumas (bendras asmuo santvarkoje).
• Dievo Dvasios požiūriu: Išsidėsto lygmenų poromis ir prisideda lygmenys.

Dievas mumis (šešerybe) išeina už savęs (į šešerybę). Tai ir yra mūsų vaizduotė. Tai vyksta trejopai, tai vaizduotės sandaros. Mūsų šešerybė išplečiama. Mes esame Dievo būklė, jisai savo šokį sušoka mumis.

Vienumo apimtys: nulybės atvaizdai

• Yra vienas lygmuo neįsivaizduoto vienumo (trejybės ratu) ir trys lygmenys įsivaizduoto vienumo (kitais trejybės atvaizdais). Nes keičiasi nulybės atvaizdas (ir tuo pačiu tiesos apimtis?).
  • Kada vienumas laikomas prasmingumu, esame viena su viskuo, su visais - trejybės ratu. Išeiname už savęs, nevienumas dingsta.
  • Kada vienumas laikomas pastovumu, esame viena su betkuo - su asmenimis. Tad dešimt Dievo įsakymų išsako vienis, visybė, daugis.
  • Kada vienumas laikomas betarpiškumu, esame viena su kažkuo - su savimi, asmeniu. Tad aštuongubą kelią išsako daiktas, eiga, asmuo.
  • Kada vienumas laikomas akivaizdumu - tiesa, tai esame viena su niekuo - su Dievu, ne savimi. Tad Dievo trejybę išsako būtinumas (Tėvo), tikrumas (Sūnaus), galimumas (Dvasios).

Šešerybės atvaizdų trejybės

• Dievas ir žmogus trejybės poslinkius lygiagrečiai išgyvena vidiniais požiūriais, kuriais žmogus vykdo Dievo valią.
• Šešerybė išsako santykį tarp mūsų vidaus ir išorės (visuomenėje), pavyzdžiui, tarp susilaikymo ir teisingumo, ir taip pat tarp mūsų pasirinktų jausmų ir Dievo įamžintos dorybės.
• Dorybės (vertybės - viltis, drąsa, nuoširdumas) išsakomos trejybės nariais pasirenkant Dievą vietoj savęs.

Šešerybės atvaizdų suvedimas lygtimi 6+3=1

• Sutampa Dievas gyvenantis per mus (šešerybės atvaizdas jausmais ir dorybėmis) ir asmuo atsidavęs Dievui (šešerybės atvaizdas išoriniais ir vidiniais požiūriais).
• Žinojimas yra iššaukimo galimybė. Žinojimas yra tasai "atspaudas", "įspaudas" ("įspūdis") ("įminimas" - mintis), kuris lieka pasitraukus, perėjus iš visko į nieką. Užtat žinojimas (ir visi keturi su juo susiję padalinimai) turi du atvaizdus - pasitraukimo (sukūrimo) ir iššaukimo. Šešerybė taipogi turi du tokius atvaizdus ir jie dalyvauja lygtyje 6+3=1.
• Šešerybė yra išeities taškas lygtims 6+1=-1, 6+2=0, 6+3=1, tai yra gerumui, Dievui, ir vienumui. O iš šitų iškyla padalinimų abėcėlė: dvejybė, trejybė, ketverybė, iš kurių susidaro kubas, visaregis, antrinės sandaros.

Narių ir poslinkių ryšys:

• Nusistatau - ryšium su tuo, kas be manęs. Tai vyksta Dievu. Besąlygiškai nusistatant iškyla asmuo.
• Vykdau - ryšium su savimi. Tai vyksta asmenimi. Besąlygiškai vykdant iškyla asmenys.
• Permąstau - ryšium su kitais - tarp jų atsirenku savo požiūrį. Tai vyksta asmenimis. Besąlygiškai permąstant iškyla Dievas.

Mylėti Dievą - elgtis, jog mes visi esame viena (trejybės poslinkiais). Mylėti artimą, kaip save patį - pripažįstant mūsų nevienumą, elgtis vienam su kitu, jog esame viena (trejybės nariais).

Dievo raiškų ratas. Dievo raiškos veikia kaip širdis, kaip pompa, tarsi dviem ratais, vienas kitą papildančiais. Viename rate iškyla galimybės, o kitame rate jos palaikomos. Sąlygiškumas išplečiamas besąlygiškumu. Tai, kas prieštaringa, visgi laikosi ir suveikia.

• Meilės dviprasmybėje iškyla Dievo trejybė. Meilėje sąlygiškas vienumas tampa besąlygiško vienumo pagrindu.
• Meilė ir Dievo trejybė apjungiamos ir išplečiamos bendra sandara. Dievo trejybė pritaikoma asmenims apskritai.
• Bendros sandaros dviprasmybėje iškyla asmuo. Bendra sandara prieštaringa, joje apibrėžtas asmuo.
• Bendra sandara ir asmuo apjungiami ir išplečiami įsakymais. Įsakymai išsako tobulo asmens sąlygas.
• Įsakymų dviprasmybėje iškyla asmenų vienumas. Asmuo, laikydamasis įsakymų, išreiškia vienumą su kitais.
• Įsakymai ir asmenų vienumas apjungiami ir išplečiami meile. Vienumą su kitais išsako meilė.

Sandaromis galiu vykdyti Dievo valią. Dievo nėra žmonių nepaklusime, netikėjime ir nerūpėjime. Dievas iškyla rūpėjimu, tikėjimu ir paklusimu.

• Dievo vienumas - rūpėjimas
• Branda - rūpėjimo sąlygos
• Asmens vienumas - paklusnumas
• Įsakymas - paklusnumo sąlygos
• Asmenų vienumas - tikėjimas
• Suvokimas - tikėjimo sąlygos

• Kaip galima lyginti Tėvą ir Sūnų ir apskritai, tai kas neapibrėžta?
• Kaip Dvasia yra tas pats Dievas kaip Tėvas ir Sūnus?

Dievas (Tėvas) išnyksta, pasitraukia, Dievas (Sūnus) naujai iškyla. Kodėl? Dėl to kad Dievas nepriklausomas nuo sąlygų, jisai turi bet kokiu atveju būti ir atsirasti nepaisant sąlygų, tai gi Dievo esmė. (Kai esi Dievas, lemi sąlygas, jos tavęs nelemia. Net jeigu esi Sūnus, atsiradęs tose sąlygose.) Šitą mintį reikia visur prisiminti ir naujai suprasti, visais kampais. Tačiau kaip žinoti ar Sūnus tikrai Dievas? Sūnui Dievas yra Tu, jam rūpi tik Dievas, jis visko kratosi, taip kad jam lieka tiktai Dievas. Sūnus yra sąlygose, nebuvime, ir jis visko ten kratosi, jis išskiria ir atskiria, suvokia, tai kas ne Dievas, lieka tik jisai, jisai vienas su Dievu, kad ir už sąlygų. Tad Sūnus atskirai, apibrėžia, suvokia Dievo nebuvimą ir Tėvas taipogi. Tad abu suvokia Dievo nebuvimą. Užtat Dvasia yra Dievo nebuvimas, tai kas jų abiejų bendrai suvokta. O tas nebuvimas yra pagrindas apsupantis tiek Sūnų, tiek Tėvą, tad Dievas remiasi būtent savo nebuvimu. Tad Dvasia yra Dievo Dievas. Ir Dievo pagrindas yra jo nebuvimas, kad jisai yra bet kokiu atveju, ar jisai būtų ar nebūtų. Tai Dievo platesnis laukas, kuris ir grindžia amžinąjį gyvenimą. Tai Dievo Dievas. Užtat Dvasia mato iš šalies, mato būklę, ja grindžia. Buvimas ir nebuvimas yra priešingybės (nepažymėtos ar pažymėtos)? Nepažymėtos - iš esmės tas pats ar esi ar nesi. Suvokti, tai išskirti, pažymėti vieną priešingybę (pavyzdžiui, buvimą vietoj nebuvimo).

Noriu patikslinti, ką reiškia "suvokti". Suvokti, tai reiškia atskirti, išskirti. Ką Dievas suvokia? Dievas suvokia ir susivokia, jog skiriasi Dievas (už sąlygų) ir gerumas (sąlygose). Dievas nėra gerumas. Jo nevaržo gerumas. Jisai yra kažkas daugiau.

Tėvo akimis: Dievas kaip Aš: Mylėti save: Dievo trejybė

Toliau pasistengsiu labai tiksliai išsakyti ką Tėvas ir Sūnus kiekvienu atveju suvokia, kokia jų bendrai suvokta Dvasia. Reikia tiksliai įsivaizduoti Dievo trejybę. Šia sandara paskui suprasime kitas dvi sandaras, Sūnaus aštuongubą kelią ir Dvasios dešimt Dievo įsakymų.

Dievas svarsto, ar jisai būtinas? Ar jisai būtų netgi jeigu jo nebūtų? Išsiskiria du požiūriai, kaip kad matematikoje, kada teiginys įrodomas prieštaravimo būdu.

• Dvasios požiūris: Dievas yra.
• Kūno požiūris: Dievo nėra, visgi Dievas yra.

Vadinas, bet kokiu atveju Dievas yra.

Kaip Dievas pasitraukia? Jisai išeina už savęs į save. Tokiu būdu atsiranda jo savastis, santvarka, sąlygos. Jis buvo besąlygiškas ir savyje tampa sąlygiškas. Jo savastis tai viskas, tai sąlygos, kuriose mes gyvename. Jisai atsiranda mūsų gelmėse, kaip meilė. Jisai tuo pačiu yra už mūsų, už visko.

Tad kur Dievo nėra? Ar jo nėra ten, už mūsų, iš kur pasitraukė, iš kur išėjo už savęs į save? Pirmiausia, ten jisai pirm būties, pirm svarstymo ar jisai yra ar nėra. Tad ten iš viso beprasmiška skirti jo buvimą ir nebuvimą. Jisai būtent pasitraukdamas paneigė save. Jo savastis iškilo, kaip jojo paneigimas. Jo savastis ir yra jo paneigimas. Tad jis išėjo į save, į savo paneigimą, į savo nebuvimą. Jisai tuomi atsirado savo nebuvime, jo ir mūsų gelmėse, kaip meilė (jo esmė - jo buvimas plačiau už save - sąlygų nevaržomas - jo sandaros atvaizdų vieningumas), tuo pačiu kaip gerumas (Dievas sąlygose, jų ribose, jo Sūnus). Dievo nėra būtent jam beišeinant už savęs, atsiveriant toms sąlygoms, kuriomis jis iš karto ir yra, kaip Sūnus, susigaudantis, jog jisai yra Dievas. Tad Dievo nebuvimas yra būtent jojo šuolyje už savęs į save, būtent jojo apsivertime. Tame šuolyje jisai nėra, kitaip jisai nebus pasitraukęs. Tačiau ar tame šuolyje, ten kur jo nėra, ar ten jisai neiškyla? Ar jisai yra net ten kur jo nėra? Ar mes, liudytojai, galim kūno požiūriu patvirtinti, jog tikrai Dievo nėra? Ar Dievas nebūtinas, ar jisai būtinas?

Dievo Tėvo požiūriu kol kas viskas aišku. Juk iš anksto žinom kaip prasideda ir kaip turi baigtis. (Jam netgi visi laikai beveik vienodai rodosi.) Dievas (Tėvas) pasitraukia ir Dievas (Sūnus) naujai iškyla. Tačiau negti čia yra plonybių iš kurių išsiplėtos visos kitos plonybės.

Tiek Tėvas, tiek Sūnus suvokia skirtumą tarp Dievo ir gerumo, juos atskiria. Koks tai per skirtumas? Dievas yra besąlygiškas, pirm sąlygų, o gerumas yra tas pats Dievas, tiktai sąlygose, sąlygiškas.

Tėvo atžvilgiu, pirma pasireiškia besąlygiškumas, tada sąlygiškumas: besąlygiškumas tveria sąlygiškumą. Sūnaus atžvilgiu: pirma pasireiškia sąlygiškumas, o besąlygiškumui netrukdo sąlygiškumas. Tėvas ir Sūnus yra tarsi besąlygiškumo atspindžiai sąlygiškumo veidrodyje: vienas pirm sąlygiškumo, kitas po sąlygiškumo.

Taigi, ką suvokia Tėvas ir susivokia Sūnus? Jiedu bendrai suvokia besąlygiškumą ir sąlygiškumą, juos atskiria. Jų bendrai suvokta Dvasia yra besąlygiškumas (Dievas) arba sąlygiškumas (Dievas sąlygose) jeigu sąlygose.

Tad yra trys rūšys besąlygiškumo:

• Tėvas: besąlygiškumas tveria sąlygiškumą.
• Sūnus: besąlygiškumas nepasiduoda sąlygiškumui.
• Dvasia: besąlygiškumas atskirtas nuo sąlygiškumo.

Galima ir taip pasakyti: besąlygiškumas yra atsisakymas savęs, o sąlygiškumas yra laikymasis savęs.

Viską tenka labai atsargiai išmąstyti ir remtis gryniausia vaizduote. Koją pakišti gali papildomos mintys, įsitikinimai, pasižiūrėjimai, žodžiai. Pavyzdžiui, sprendžiant iš žodžių, galima pamanyti jog besąlygiškumas neigia sąlygiškumą, tad sąlygiškumas yra pirminė sąvoka. Tačiau, įsivaizduojant Dievą aišku, jog jį galima įsivaizduoti pirm sąlygų. Aišku, sąvoka "besąlygiškumas" iškyla po sąlygų atsiradimo. Tačiau "besąlygiškumo" sąvokos turinys galioja pirm sąlygų. Tad Dievo požiūriu, kiek Dievą įsivaizduoju, besąlygiškumą neigia sąlygiškumas.

Kaip suprasti Sūnaus besąlygiškumo santykį su sąlygiškumu? Norėtųsi sakyti, kad Sūnaus besąlygiškumas neigia sąlygiškumą ir atstato ryšį su Dievu už sąlygų. Tačiau tai nėra tikslu, mat, jo besąlygiškumas net ir neneigia sąlygiškumą, jį tenkina, išpildo, tuo pačiu peržengia, sumenkina, pakeičia, į jį nekreipia dėmesio. Besąlygiškumas laikosi sąlygiškumo, nesikerta su juo bet tuo pačiu jo nesivaržo. Užtat rašau: besąlygiškumas nepasiduoda sąlygiškumui.

Kol kas plonybių mažai nes Tėvas ir Sūnus sutampa visuma, sutampa savo buvimu. Bet taip yra Dievo Tėvo akimis. Sūnaus ir Dvasios akimis galioja kiti išgyvenimo, apibrėžimo, tad ir sutapimo, vieningumo, meilės pagrindai.

Tėvo vardas yra "buvimas" (Jahvė, esu kas esu, esantysis, Dasein). Jo sutapimas su Sūnumi ir Dvasia yra buvimo pagrindu. Tačiau, kaip dėstysiu žemiau, Sūnaus akimis sutapimo pagrindas yra riba tarp buvimo ir nebuvimo. Vienumas reiškiasi buvimą išplečiančiais požiūriais. Meilė yra ne sau, o vienas kitam, Tėvui ir Sūnui. O Dvasios akimis sutapimo pagrindas yra nebuvimas. Vienumas reiškiasi būklėmis. Meilė yra visiems.

Aš dar noriu stabtelėti prie įrodymo, nuo kurio pradėjau šį skyrių:

• Dvasios požiūris: Dievas yra.
• Kūno požiūris: Dievo nėra, visgi Dievas yra.

Galėčiau išsakyti Dvasios požiūrį taip: "Dievas yra, tad Dievas yra." Ir tada galėtų kilti klausimas, gal "Dievas yra, tad Dievo nėra". Pirmiausia, taip ir yra, Dievas tiek yra, tiek nėra, nes su Dievu yra visaip. Užtat plačiausia prasme nėra skirtumo tarp "yra" ir "nėra" nes tai tėra žodis ir jį taikant Dievui ar viskam net nebeaišku ką jisai galėtų reikšti. Tačiau tiksliausia, sakyčiau, kad Dvasios požiūryje "tad" net neiškyla. Dvasios požiūriu užtenka, kad Dievas yra (arba nėra, nes reikšmė ta pati). Kūno požiūris išsiskiria sąvoka "tad". Galėtų būti: Dievo nėra, užtat. Arba panašiai: Dievo nėra, va, taip. Tačiau taip nėra, taip nesibaigia. Jeigu jau "tad", jeigu jau "užtat", jeigu jau "va, taip", tai Dievas yra. Nes visi tie junginiai remiasi platesniu pagrindimu, jo buvimu. O tasai pagrindimas ir yra Dievas. Tad galima išskirti:

• Dvasios požiūris: Jokio "tad".
• Kūno požiūris: Būtent "tad".

Kūno požiūrį išsako Dievo trejybė. O žmogaus trejybė, amžinas trejybės ratas (nusistatau, vykdau, permąstau, ir taip toliau) išsako tą pasikartojantį "Dievas yra, tad ar Dievas yra?" Žodžiu, visa tai man reikėtų dar apmąstyti.

Suvokti Dievą, tai būti Dievo kūrėju, Dievo Dievu, tad būti Dievu.

Sutapimas

• Tėvas: statiškas sutapimas su Sūnumi. Sūnus: dinamiškas sutapimas su Tėvu (nusako požiūriai). Jiedu prilygsta veidrodyje - sukeisti buvimą į nebuvimą. Dvasia: sutampa jų sutapimai, lygybių lygybė. Dvasia sutampa 4 pakopos dvejaip suprastos.
• Susigaudymas, susivokimas yra dinamiškas, eiga, tad atitinkamai ir Sūnaus suprasta lygybė su Tėvu yra dinamiška.
• Kodėl Dvasia yra tas pats Dievas kaip Tėvas ir Sūnus?
• Kaip galima palyginti, sulyginti tai, kas neapibrėžta? Dievo asmenys save apibrėžia tuo ką jie apibrėžia. Jie apibrėžia tą patį (savastį, nebuvimą) ir tuo pačiu jie apibrėžia save. Sutampa jų savastis.
• Apibrėžimo žaidimas turi tris puses, reiškiasi trimis asmenimis. Apibrėžti, tai kurti, tverti. Ir dalyvauja visi trys asmenys. Tai yra laisviausia, nesuvaržyta raiška (palyginti: adjoint, free group). Trejybės ratu mes visi esame apibrėžti ir sąlygiški.
• Tėvas: esu, tad esu. Sūnus: nesu, visgi esu. Dvasia: bet kokiu atveju esu, tad esu. Visi sieja sąlygiškumą (pirmą teiginį) su besąlygiškumu (antru teiginiu). Skirtumas tarp sąlygiškumo ir besąlygiškumo yra esminis, o skirtumas tarp sąlygiško buvimo ir nebuvimo yra neesminis. Visus asmenis apibrėžia tai, ką jie patys apibrėžia (suvokia). Ir Dvasia pati save apsibrėžia. Suvokti, tai apibrėžti. Neapibrėžtas Dievas save apibrėžia žaidimu, apsibrėžia skirtumu tarp sąlygiškumo ir besąlygiškumo. Besąlygiškumas apibrėžtas sąlygiškumu. Besąlygiškumas reiškiasi sukurdamas sąlygas. Buvimas ir nebuvimas skiriasi žodžiais, tai dvi veidrodžio pusės. Dvasia sieja abi veidrodžio puses.
• Esu, kas esu. Tai sieja sąlygišką ir besąlygišką buvimą. Tėvas: sąlygiškai besąlygiškas? Sūnus: besąlygiškai sąlygiškas? Dvasia?

Kiekvienu atveju išsiskiria du tęsiniai:

• "Esu, tad esu."

Meilė auga Tėvui leidžiant jo savasčiai augti. Nes Tėvas pasitraukia, kad galėtų platesniu pagrindu būti, tame yra meilė, pagrindo išplėtimas.

Prielaidos ir išdavos. Išsiskiria: dvi galimybės: Dievas yra, Dievas nėra. Taip pat išsiskiria: prielaidos ir išdavos.

Ar Tėvas ir Sūnus yra tas pats Dievas? Taip, nes abu suvokia "tą patį Dievą", tai yra, abu suvokia jų bendrumą. Dvasia yra tasai Dievo bendrumas, tasai Dievo tapatumas, tad savaime Dvasia yra ir tas pats Dievas kaip Tėvas ir Sūnus. Dvasia yra jų suvedimas ir Tėvo bei Sūnaus priešingybės išlyginimas.

• Ką jie suvokia? susivokia? Ar suvokia pažymėtą ar nepažymėtą? Koks ryšys su savimi? Su savęs suvokimu?

• Kokia jų bendrai suvokta Dvasia?
• Kaip Tėvas ir Sūnus sutampa požiūriais?
• Ar Tėvas už Sūnaus ar Sūnuje?
• Apibrėžti: požiūrius.

Sūnaus akimis: Dievas kaip Tu: Mylėti vienas kitą: Aštuongubas kelias

Toliau, tą pačią Dievo trejybę išsakau Sūnaus akimis. Tėvas išgyvena buvimą, tuo tarpu Sūnus mato, išgyvena atitrūkimą tarp buvimo ir nebuvimo. Sūnus šį atitrūkimą išgyvena požiūriais. Jisai tad Dievo trejybe vienija Tėvo, Sūnaus ir Dvasios požiūrius.

Sūnus susivokia, kad jisai yra Dievas, tas pats Dievas, kuris yra už santvarkos, už sąlygų, už mūsų. Jam Dievas yra "Tu". Užtat jo sandara (aštuongubu keliu) iškils Dievo raiškos, kuriomis išgyvename Dievą kaip "Tu".

Sūnaus akimis, jisai iškyla sąlygose. Tos sąlygos pagrįstos Dievo išėjimu už savęs į save. Tačiau Sūnaus akimis, tai jau yra įvykę. Tad jam visos pakopos yra lygiavertės:

• Dievas už mūsų
• Dievas už mūsų žiūrintis į mūsų gelmes
• Dievas mūsų gelmėse žiūrintis už mūsų
• Dievas mūsų gelmėse

Sūnaus akimis, jisai ir Tėvas yra nepriklausomi. Tad judviejų sutapimą, judviejų vienumą grindžia nebent jų ryšys.

Sūnaus akimis, jisai sąlygose yra atitrūkęs nuo Dievo už sąlygų. Visgi, jam Dievas pasipildo požiūriais, jais išsiplečia, jais išeina už savęs, išeina į sąlygas, taip kad jisai sąlygose iškilusiam Sūnui prieinamas, ir atvirkščiai. Tėvas ir Sūnas gali sutapti būtent savo požiūriais. Požiūriai išsako ryšį tarp to kas už sąlygų ir to kas sąlygose, tarp Dievo buvimo (už sąlygų) ir Dievo nebuvimo (sąlygose).

Sūnus tarsi stovi Tėvui už nugaros ir žiūri kartu su Tėvu. Tėvas gali (išeidamas už savęs) tarsi žengdamas atgal savo požiūriu artėti prie Sūnaus požiūrio ir netgi su juo sutapti. Tėvas žengia atbulas į Sūnų ir atvirkščiai. Jie sutampa savo požiūriais, jais yra viena, vienas kitą myli. Jų požiūrių sutapimas yra išvirkštinis, vienas išverčia kitą, tarsi marškinius, vienas kitą papildo.

Sūnaus ir Tėvo santykių esmę išsako evangelijos. Sūnaus valia buvo "Pamokslu nuo kalno" geranorišku žmogumi suburti geranoriškus žmones, steigti pavyzdingą šviesuolių bendrystę, dangaus karalystę, skurdžiadvasiems - tai yra, norintiems ko mažiau tikėti, ko labiau pažinti ir mylėti, jų bendryste patraukti visus, visus. Tačiau Tėvo valia buvo pirmenybę teikti piktavaliems žmonėms, leisti jiems nukankinti Sūnų už jo gerumą, kad paskui įtikėtų ir jo, kaip Dievo, klausytųsi. Tėvas taip mylėjo pasaulį, kad atidavė savo Sūnų; tuo tarpu Sūnus prieš mirtį sakė, aš nesimeldžiu aš pasaulį, bet už savuosius; tačiau Sūnus nusileido Dievui.

Sūnaus renkamas "Gerojo vaiko" požiūris pagrįstas Tėvo požiūriu, jį išplečia: Dievas yra, užtat yra. Sūnaus akimis:

• Tėvas yra matantis viską;
• su Tėvu galima bendrauti, dėrėtis;
• Tėvas kartais nemaloningas;
• tos nemalonės atleidimas, tai šviesuolių bendrystės, dangaus karalystės pagrindas. Tuomet sutampa Tėvas ir Sūnus.

Tai vadinu "geruoju vaiku" nes Sūnus iš pat pradžių pripažįsta Dievą ir galiausiai, iškentęs Dievo žiaurumus, savo supratingumu pats prilygsta Dievui.

Tėvo renkamas "Blogojo vaiko" požiūris pagrįstas Sūnaus požiūriu: Dievas nebūtinas, visgi Dievas būtinas. Tėvo akimis:

• Sūnus (žmogus) pastebi gerumą, malonę;
• Sūnus (žmogus) pats yra geras, susitelkia į gerumą;
• Sūnus (žmogus) yra netgi tobulas tačiau labai sąlygotai, varganai;
• Sūnaus (žmogaus) tobulumą išlaikyti galima nebent Dievu, kaip visos malonės šaltiniu.

Tai vadinu "bloguoju vaiku" nes Sūnus iš pat pradžių elgiasi tarsi jisai būtų Dievas, tačiau susidaro su savo ribotumu ir galiausiai turi remtis į Dievą už savęs.

Sūnus žiūri, ką Tėvas žiūri. O Tėvas žiūri, ką Sūnus žiūri. Sūnus mato Dievą; Tėvas mato gerumą. Galima požiūrius sudurti. Gali būti požiūrių grandinės.

Sūnaus požiūris yra širdies tiesa. Tėvo požiūris yra pasaulio tiesa. Sūnus nusileidžia Tėvui: Širdies tiesa veda į pasaulio tiesą. Visgi, mums reikia gyventi širdies tiesa. Juk savaime teks pripažinti pasaulio tiesą. Bet ji turi išplaukti iš širdies tiesos.

Sūnaus širdies tiesa veda į Tėvo pasaulio tiesą. Toks Tėvo noras ir šis poslinkis vyksta savaime. Tačiau Sūnus vis naujai pradeda Tėvo požiūriu. Tad tarp jų yra tarpas tarp Sūnaus, puoselėjančio tobulą, mylintį Dievą ir Tėvo, vedančio į pakankamą Dievą, visų malonių pagrindą.

Sūnus atsisako savęs. Tokiu būdu Dievas (kaip Sūnus) naujai pasitraukia. Tokiu būdu Sūnus gali savaip būti Dievo trejybės veiksmų išeities tašku. Tačiau Tėvas irgi yra pasitraukęs, kaip kad Dievo trejybe. Jis prisitraukia, atbulas, prie Sūnaus.

Kokia Tėvo ir Sūnaus bendrai suvokta Dvasia? Tėvas ir Sūnus bendrai suvokia besąlygišką (Tėvo) požiūrį, atskiria nuo sąlygiško (Sūnaus) požiūrio. Sąlygiškas Sūnaus požiūris išplečia besąlygišką Tėvo požiūrį. Besąlygiškas Tėvo požiūris išplečia sąlygišką sūnaus požiūrį. Dvasia yra besąlygiškas požiūris.

Tad Tėvas ir Sūnus suvokia besąlygišką Tėvo požiūrį. Jį atskiria nuo sąlygiško Sūnaus požiūrio. Požiūriai yra tiltas tarp prarają skiriančią Tėvą (už sąlygų) ir Sūnų (sąlygose). Tilte yra 4 vietos kur požiūriai gali sutapti. Iš tos vietos bus Tėvo požiūris į tą vietą ir išvirkštinis požiūris atgal į Tėvą, jį išplečiantį; bus taip pat Sūnaus požiūris į tą vietą, išplečiantį Dievą, ir taip pat išvirkštinis Sūnaus požiūris atgal į save, kur jisai pradėjo. Dvasia yra besąlygiškas Tėvo požiūris iš kurio nors taško kur susitinka Tėvas ir Sūnus tame tilte tarp Tėvo ir Sūnaus. Tas besąlygiškas Tėvo požiūris yra tiek Sūnaus išplėtimas Tėvo požiūrio savęs link, tiek atitinkamas, išvirkštinis Tėvo išplėtimas Sūnaus požiūrio savęs link. Tas besąlygiškas Tėvo požiūris yra Tėvo įsitraukimas į sąlygas, tai yra, į pasaulį, į kurį jį įtraukia Sūnus. Gerojo vaiko požiūriu Tėvas įtraukiamas į pasaulį, o blogojo vaiko požiūriu Sūnus (žmogus) yra atplėšiamas nuo pasaulio.

Sūnaus kampas

• Sūnui "Tu" yra Dievas už sąlygų, besąlygiškas Dievas.
• Sūnus jau yra sąlygose. Arba tos sąlygos dar jo nevaržo.
• Sūnui "Tu" yra už sąlygų. Jeigu būtum Tu už sąlygų, tai būtum ir sąlygose. Tėvas žiūri į sąlygas bet išeidamas už savęs į save, įsijausdamas į savo požiūrį, tada žiūri iš sąlygų. Jeigu yra požiūris, Tėvas Dievas įsijaučia į sąlygas.
• Sūnui yra tai, kas turi požiūrį, kas turi santykį su savimi, su savo nebuvimu.
• Sūnui jisai ir Dievas sutampa jeigu turi tą patį požiūrį, tad jeigu išgyvena tą patį. O Sūnaus išvedžiojimas sieja požiūrio turėjimą ir jo išgyvenimą ir atvirkščiai. Sūnus ir Tėvas turi tą patį požiūrį (Sūnui atsitokėjus) ir išgyvena tą patį požiūrį (Tėvui įsijautus). Sūnus išgyvena, įsijaučia, o Tėvas suvokia, atsitokia. Tad Sūnus susigaudo, susivokia atsitokėdamas.
• Sūnui rūpi tikrumas, prielaidos ir padarinio santykiai, o juos sieja požiūris. Prielaida, tai požiūrio turėjimas, o padarinys, tai įsijautimas. Ir Tėvas ir Sūnus sutampa jeigu jie turi tą patį požiūrį ir išgyvena tą patį požiūrį. Tokiu atveju jie myli vienas kitą.
• Sūnaus sąlygos: Tėvas jau išėjęs už savęs. Jiedu nežino ar jie yra tas pats Dievas.
• Sūnus išgyvena malonę, bet jis turi atsitokėti, kad suvokti, jog tai iš Dievo.
• Sūnus atsitokia suvokdamas, jog jisai Sūnus ir tad paklūsta Tėvui.
• Sūnui rūpi ar Dievas tikras, ar jie tikrai sutampa?
• Sūnui Tėvas yra taškas.
• Sūnus glūdi sąlygose, jas persmelkia. Taip pat, Sūnus siųstas į sąlygas.
• Tėvas ir Sūnus vienas kitą myli nes priima vienas kito požiūrius. Kas tai per meilė?

Aš tau tolimas, tuo pačiu ir artimas, tad suvok nuo ko tas priklauso, ogi tai nuo tavo apimties, kiek tu atsiveri. Tad atsiverk ir galėsi mane suprasti ir būtent tame apimties laisvume, jo didėjime ir mažėjime mane suprasi ir panašiai aš tave suprasiu tave apimtimis. Tai mes vienas kitą galime suvokti ir suprasti. Taip ir daryk ir tai mūsų gyvenimą, o mes kartu ir amžiną gyvenimą, apibrėžiame ir išsakome.

Apimtimis, Dievas ir žmogus supranta vienas kitą. Žmogus supranta Dievą savo dėmesį telkdamas apimtimis plačiai ir siaurai, ko arčiau ir ko toliau. Tokiu būdu žmogus suvokia laisvumo didėjimą ir mažėjimą, taip pat įsivaizduoja Dievą už visų apimčių, be sąlygų. O Dievas supranta žmogų gėriu ir blogiu, laisvumo didėjimu ir mažėjimu, taip kad jis supranta, jog žmogus apimtyse, priklausomas nuo sąlygų.

Sūnaus kampu, jo aštuongubu keliu, paskui ketveriopai išreiškiamas jo ryšys su Tėvu, 0-1-2-3 žinojimo-ženklinimo lygmenimis, tai pirminės sandaros, netroškimai.

Papildomos Sūnaus kopijos trejybės ratu gali reikštis atskirai nuo Dievo trejybės sandarų, nuo Dievo įrodymo, tame tarpelyje, kurį Dvasia tiria, kur Dievas nebūtinas.

4-omis 8-bėmis. 6 požiūriai tarp 0-bės ir 7-bės sieja Dievą ir žmogų-Sūnų. 4x6=24 ir dar +2 = 26 pridėjus 0-bę ir 7-bę.

Dievo Sūnaus kampu išryškėja šis skirtumas tarp dviejų požiūrių, amžinai gyvenančio, nenuklystančio Gerojo vaiko ir šiaip gyvenančio, nuklystančio Blogojo vaiko. [list=][*]Nenuklydėlis (Gerasis vaikas) nesiblaško šiame pasaulyje bet įsivaizduoja Dievą už šio pasaulio, kuris viską žino, mąsto, tvarko, lemia ir t.t. [*]Nenuklydėlis visaip kalbina ir kviečia Dievą, siūlo veiklą ir sąlygas, stengiasi įsiklausyti ir klausytis, pažinti ir mylėti. [*]Nenuklydėlis patiria, jog Dievas ne visada maloningas. Dievas neaišku kam jį bando, varsto, slegia, tąso. [*]Nenuklydėlis priima Dievo nemalones, kaip šviesuolių bendrystės pagrindą, kuria šviesuoliai vienas kitą pažįsta, juk gyvenimas nebūtinai teisingas, užtat gali patys Dievui atleisti, jį iškęsti, jam sukurti erdvę, kurioje jisai galėtų būti geras, tikras, artimas, suprantamas, prieinamas, mylimas.[/list] Taip Sūnus įsivaizduoja Tėvo požiūrį, jį išplečia ir įsisavina, jam kaip Dievas prilygsta.

O Tėvas savo atžvilgiu įsivaizduoja Sūnaus požiūrį, Nuklydėlio požiūrį: [list=][*]Nuklydėlis pastebi įvairias, padrikas malones, jomis susidomi, jas gaudo. [*]Nuklydėlis pats susitelkia, yra geras, kad galėtų tas malones aprėpti ir valdyti. [*]Nuklydėlis yra netgi tobulas, tačiau labai sąlygotai ir varganai, susiduria su savo ribotumu. [*]Nuklydėlis tobulumą išlaiko nebent atsiremdamas į Dievą, kaip visų malonių šaltinį.[/list] Tokiu būdu Tėvas išpildo ir įprasmina Sūnaus požiūrį. Sūnaus puoselėjamas Tėvo požiūris ir Tėvo puoselėjamas Sūnaus požiūris vienas kitą išverčia ir papildo, sutampa Dvasia, taip kad jie supranta ir myli vienas kitą, vienas kitam atleidžia, savo požiūriais yra viena.

Jisai įžvelgia Dievą už sąlygų, pirm sąlygų. Jisai siekia ryšio su Dievu, siekia bendrauti. Sūnus įsivaizduoja Tėvo požiūrį, juo remiasi. Tačiau ir atvirkščiai, Tėvas įsivaizduoja Sūnaus požiūrį ir juo remiasi.

Nenuklydėlis jaučia, kad yra sąlygos, tad į jas kviečia Dievą. O nuklydėlis nejaučia, kad būtų sąlygų, bet galiausiai atsiremia į Dievą. Pirmenybė Dievo nebuvimui. O neigiami įsakymai yra nuklydėlio ir remiasi trejybe, nuklydimu. 3-bė leidžia gyventi bendrai, kitais, ne vien savimi. O tam reikia nuklysti. Tyčia ar netyčia nuklystam - tai nusako sąmoningumo laipsnis.

Sūnaus dvejopą požiūrį įžvelgiu evangelijose. Sūnus pirmenybę teikia galimybei, kad Tėvas yra, kad galimas ryšys su juo, nors jisai už mūsų sąlygų. Pamoksle nuo kalno jisai dėsto, kaip geranoriški žmonės galėtų bendromis jėgomis suburti šviesuolių bendrystę, "dangaus karalystę", kuri savo gražiu pavyzdžiu visus patrauktų ir suvienytų ir patį Dievą įtrauktų. Vadinas, yra kas veikti. Tai vadinu "gerojo vaiko" požiūriu. Tačiau Tėvas teikė pirmenybę "blogojo vaiko" požiūriui. O blogasis vaikas gyvena tarsi pats sau Dievas. Jis pripažįsta tik save, savo paskiras jėgas, tad būtent savanaudiškumo pagrindu suvokia gerumą ir bendrą veiklą. Užtat jį siutina "gerasis vaikas", kuris gyvena visais ir tokiu nesavanaudiškumu kerta blogojo vaiko savasties pagrindus, jo laisvės pagrindus. Blogasis vaikas nukryžiuoja gerąjį vaiką, tai yra, iš jo padaro pavyzdį, kaip nesielgti. Tačiau tai būtent patvirtina jog mes visi galime būti nesavanaudiški, jog tai tikrasis mūsų laisvės pagrindas. Žiauri nelaimė, gerojo vaiko "auka", prisišaukia blogojo vaiko atgimimą.

Dievas Sūnus yra sudvejintas.

Sūnui, "Tu esi" reiškia, kad yra Tėvas už sąlygų, yra besąlygiškas Tėvas, tuo tarpu Sūnus yra sąlygose. O "Tu nesi" reiškia, kad nėra sąlygų, nėra nė Dievo už jų.

Sūnus ir Tėvas yra viena savo požiūriais, jungiančiais buvimą ir nebuvimą, tame tarpe kada Dievas traukiasi ir Dievas iškyla. Tėvo kampu, jisai myli save, o Sūnaus kampu, jiedu myli vienas kitą.

Sūnaus kampu, Sūnus tai neabejotinai yra. Tačiau Tėvas gali būti arba nebūti. Užtat Sūnus gyvena dviem skirtingais, lygiagrečiais požiūriais:

• Iš vienos pusės, Sūnus įžvelgia Dievą už sąlygų, pirm sąlygų, ir supranta save, kaip esantį sąlygose. Tad Sūnus vertina ryšį su Tėvu, supranta skirtumą tarp judviejų ir teikia pirmenybę Tėvui.
• Iš kitos pusės, Sūnus nejaučia savo sąlygų ribotumo, tad nejaučia, kad be jo būtų koks nors kitas Dievas. Sūnų tiesiog traukia sąlygose esantis gerumas.

Dievas yra Sūnaus gelmėse - savastyje - kuriam viskas tarnauja, visas įžvelgtas gerumas.

Sūnus išskiria tęsinius "Tu esi, tad esi." ir "Tu nesi, visgi esi."

Blogajam vaikui nėra Tavęs (Dievo), visgi esi Tu (Dievas).

Aš tave sukūriau, tad tu manęs neaprėpsi, bet tave sukūriau taip, jog tu gali mane pažinti, nes žinojimu tu ataidi mane, koks esu, tad aš tavimi sukūriau save, koks esu, koks galiu būti būdamas ir sukūriau nebūdamas, tai yra, tobulu pasitraukimu. Tad tu papildai savo aplinkybes, jas išpildai ir tuomi esi aš, esame dvasia, pasikartojanti veikla, o būtent ta veikla tu pasitrauki ir kiti pasitraukia, atsisakome savęs, kuriame vieni kitus, tad meile kuriame mūsų vieningumą, ta meilė skirstosi pagal jos šaltinį, ar aš Dievas myliu, ar mylime vienas kitą ar mylime visus.

Ketverybė ir gyvenimo lygtis

Ar Dievas būtų jeigu jo nebūtų? Dievas pasitraukia, tokiu būdu atveria santvarką, kurioje jo nėra. Jisai, būdamas Dievas, naujai iškyla. Gerumas yra Dievas santvarkoje. Ar Dievas ir gerumas sutampa? Atsakymą vadinu "gyvenimo lygtimi": Gyvenimas, tai Dievo gerumas, tačiau amžinas gyvenimas, tai suvokimas, jog Dievas nebūtinai geras.

Dievas nebūtinai geras! Ši mintis sunki bet teisinga ir visų svarbiausia. Ji atveria galimybę ne šiaip gyventi ir mirti, o amžinai bręsti, vis naujai dalyvauti Dievo tyrime, ar jisai būtinas? Apie tai rašiau pranešimą: http://www.ms.lt/sodas/Mintys/Am%C5%BEinaiBr%C4%99stiAr%C5%A0iaipGyventi

Jėzus Kristus prieš mirtį tvirtino: "... o Globėjas ­ Šventoji Dvasia, kurį mano vardu Tėvas atsiųs, ­jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs." (Jn 14) "Dar daugel jums turėčiau kalbėti, bet dabar jūs negalite pakelti. Kai ateis toji Tiesos Dvasia, ji ves jus į tiesos pilnatvę." (Jn 16) Manau, tai ką apaštalai nebūtų pakėlę, tai būtent ta mintis: Dievas nebūtinai geras. Ši mintis, tai esmė mokslo, kurį pristatau.

Keturi lygmenys: Dvasia, sandara, atvaizdai, vieningumas

Kaip Dievas pasitraukia? Pradžioje jisai net be savasties. Jis pasitraukdamas išeina už savęs, tuomi ir sukuria save. Išeidamas už savęs, jisai įeina būtent į save. Taip atsiranda viskas, Dievo sandara, jo savastis, su kuria sutampa, kaip visko dvasia.

Tokiu būdu atsiranda keturi lygmenys, kuriais galime aptarti gyvenimo lygtį. Tai dvasios, sandaros, atvaizdų ir vieningumo lygmenys.

• Dievas yra dvasia, jo sandara yra viskas. Visko atvaizdai yra 4 Dievo troškimai: jisai trokšta nieko (savarankiškas), kažko (užtikrintas), betko (ramus) ir visko (mylintis). Tad meilė yra Dievo sandaros atvaizdų vieningumas, kitaip tariant, meilė yra Dievo esmė. O Dievo esmė yra, kad jis gali būti net tada kai jo nėra.
• Gerumas yra dvasia, jo sandara yra laisvumas. Laisvumo atvaizdai, tai 2 tapatumai: didėjantis laisvumas ir mažėjantis laisvumas. Jų vieningumas tai tobulumas.
• Gyvenimas yra dvasia, jo sandara yra betkas. Betko atvaizdai, tai 6 pasirinkimai. Jų vieningumas yra valia.
• Amžinas gyvenimas yra dvasia, jo sandara yra išmintis. Išminties atvaizdai, tai gera valia, kurią nusako 4x2 gėrio kryptys. Jų vieningumas yra Dievo valia.

Gyvenimo lygtį galime įžvelgti kiekviename lygmenyje:

• Dvasios lygmenyje: Gyvenimas, tai Dievo gerumas. O amžinas gyvenimas, tai suvokimas, jog Dievas nebūtinai geras.
• Sandaros lygmenyje: Betkas, tai viskas per laisvumą. O išmintis, tai atskyrimas, suvokimas, kas išplaukia iš visko ir kas iš laisvumo.
• Atvaizdų lygmenyje: 6 pasirinkimai, tai 4 troškimai plius 2 tapatumai. O gera valia, tai atskyrimas, suvokimas, troškimų ir tapatumų. Vadinas, kiti gali trokšti to, ko pats netrokštu.
• Vieningumo lygmenyje: Valia myli tobulumą. Tačiau Dievo valia myli ir netobulumą.

Meilė palaiko gerumo laisvę į sutapimą su Dievu, tad į gyvenimą, ir taip pat palaiko Dievo laisvę į nesutapimą, tad į amžiną gyvenimą. Mylimojo ir mylinčiojo vienumu, buvimas ir nebuvimas tampa lygiaverčiais.

Dievas: kodėl

Kas turi pirmenybę (ketverybėje): buvimas (ar), esmė (koks), veikla (kaip), tikslas/aplinkybės (kodėl)

• Mulla Sadra: būtis (ar) yra pirm esmės (koks). Žmogui šie klausimai susieti, o Dievui atskirti.

Esmė apima visas savybes. Tad esmė yra savybių vieningumas, o savybės yra atvaizdai.

Yra tai, kas reiškiasi, kas išreiškia savo savybes, tad savo esmę, tad save. "Those things are which show themselves to be."

• Užtat Dievo įrodymai veikia neigiamai. Juk, jeigu yra tai, kas reiškiasi - tai reikia paprasčiausiai parodyti, o ne įrodyti. Jeigu neįmanoma parodyti, tai visos pastangos įrodyti veikia neigiamai. Užtat reikia atpažinti Dievą ir jį ko labiau pažinti.

Tai kas tiesa sutampa su savo pavidalu. (Konstruktyvi hipotezė tuo remiasi.) Proto žaidimas: turinys ir raiška sutampa.

Dievas (Tėvas) yra pirm sąlygų, už sąlygų. Dievas sąlygose yra gerumas (Sūnus). Gyvenimas, tai Dievo gerumas. Tai Dievo (visko dvasios) ir gerumo (laisvumo dvasios) sutapimas, būtent gyvenimu (betko dvasia). Bet amžinas gyvenimas, tai suvokimas, jog Dievas nebūtinai geras.

Dievas nebūtinai geras. Tai yra mintis, kuria gyvenu ne šiaip, tarsi viskas būtų gerai. Tai yra mintis, kuria amžinai bręstu, nes atskiriu Dievą ir gerumą, ir suvokiu, jog Dievas gali elgtis, kaip jam tinka, tačiau nepaisant to, būtent aš privalau atjausti kitus, jais rūpintis, juos mylėti. Būtent aš privalau liudyti, koks Dievas iš tikrųjų yra, ar tiesiog liudyti, kad kol kas dar neaišku. Galų gale, būtent manimi turi gyventi Dievas.

Apibrėšiu gerumą, gyvenimą ir amžiną gyvenimą. Gerumas yra Dievas sąlygose. Gerumas yra laisvumo dvasia, o laisvumas yra gerumo sandara. Gyvenimas yra Dievo gerumas, tai yra, gyvenimas yra sutapimas Dievo už sąlygų ir gerumo sąlygose. Pavyzdžiui, medis yra gyvas nes jame deri jį globojanti visuma ir jo viduje pasireiškiantis laisvumas. Tačiau amžinas gyvenimas yra suvokimas, jog Dievas nebūtinai geras. Suvokimas, tai atskyrimas ir išskyrimas. Atskirdami gerumą (sąlygose) ir Dievą (nebūtinai sąlygose) įžvelgiame Dievo pirmenybę gerumo atžvilgiu. Svarbiau, kad būtų Dievas, o ne gerumas. O mūsų sąlygose Dievas gali nebūti - jisai viską gali - ir galim su juo ryšio neturėti, kaip kad Kristus ant kryžiaus, kada kentė, "Dieve, kodėl mane apleidai?" O gerumo dažnai nėra, bet tai jau gal ne Dievo, o mūsų reikalas juo pasirūpinti. Užtat kas aklai tvirtina, kad "Dievas yra geras", tas daug kam abejingas, tas šiaip gyvena ir miršta, o kas nuoširdžiai mato, jog dažnai kol kas anksti tvirtinti, koks Dievas, tas jau čia ir dabar amžinai bręsta, kad Dievas iš tiesų būtų geras. "Dievas nebūtinai geras; gyvenimas nebūtinai teisingas", tai, kiek žinau, sunkiausia ir prasmingiausia tiesa, apie kurią, manau, Jėzus kalbėjo, sakydamas, "Dar daugel jums turėčiau kalbėti, bet dabar jūs negalite pakelti."

Suvokimas yra būtent gyvenimo suvokimas, tad tai Dievo ir gerumo atskyrimas, tai amžinas gyvenimas. Tai gyvenimo patvirtinimas (kaip sąlyginį) jo pagrindus atskiriant. Trys asmenys savaip dalyvauja amžinajame gyvenime: Dievo valia - Dievo trejybė, gerumo valia (gera valia) - aštuongubas kelias, gyvenimo valia (išmintimi) - Dešimt Dievo įsakymų. Tad gaunasi trejybės lentelė 3x3 įstatyta gyvenimo lygties lentelėje 4x4.

• Dievo valia: Meilė - Tobulumas - Valia.
• Gera valia: Troškimai - Tapatumai - Pasirinkimai. 8 gėrio kryptys = 4 troškimai x 2 tapatumai. Jų stuburas, tai 6 laipsnių laipsnynas.
• Išmintis: Viskas - Laisvumas - Betkas. Viskas suprastinas savo sklaida, tai keturios savybės, kurios ryškėja Dievui išeinant už savęs. Tai troškimų pagrindimas. Pirmiausia, tai būtina sąvoka (tad yra Niekas), toliau be vidinės sandaros (Kažkas), paprasčiausias algoritmas (Betkas), be išorinės aplinkos (Viskas). O laisvumas reiškiasi šešiais įmanomais tarpais. Iš šių šešių paskui yra, matyt, atimamos keturios raiškos (jo skiriamos Visko troškimams), taip kad lieka du atvaizdai.

O raiškos iškyla suprantant Dievą kaip asmenį (Mane, Tave, Kitą). Ir tuo pačiu iškyla Dievo asmenų išsakymas žmogaus trejybe ir vienumo išsakymas jos poslinkiais.

Gyvenimo lygtis išsako vienumo sąlygas.

• Dievas (meilė) yra pirminis vienumas.
• Gerumas yra tas vienumas sąlygose, santvarkoje.
• Gyvenimas, tai yra vienumas (Dievo ir gerumo) nepaisant sąlygų.
• Amžinas gyvenimas, tai gerbimas sąlygų, tai vienumas su pačiomis sąlygomis.

O vienumo rūšys, vienumo pagrindimas priklauso nuo sąlygų rūšių, jas nusako gyvenimo lygties lygmuo. Vienumas yra būtent Dievo ir gerumo sutapimas, žodžiu, gyvenimas. Gyvenimą, vienumą palaiko sandara, meilė. Žinojimas išreiškia vienumo galimybes. Vienumas yra tame kas skiriasi ir sutampa. Tai gali būti visakame; požiūriuose; būklėse.

• Tėvo lygmuo, tai esmė, vieningumas, tai meilė glūdinti pirm bet kokių sąlygų. Tėvo sandara, tai geros valios sandara.
• Sūnaus lygmuo, tai atvaizdai, užtat vienumas požiūriais. Jo sandara, tai geros valios sandara 8=4x2.
• Dvasios lygmuo, tai sandara, užtat vienumas būklėmis. Tai išminties sandara, Dešimt Dievo įsakymų, atskirianti Dievą-viską (keturiais atvaizdais) ir gerumą-tarpą-laisvumą (šešiais atvaizdais).

Sandaras išsako požiūriai. Atvaizdus išsako ryšiai tarp dviejų požiūrių (gerumo ir Dievo). Esmę, vieningumą, išsako trys požiūriai, tuo pačiu, joks požiūris. Tai gyvenimo lygties lygmenys, taip pat nevienumo sandarų pagrindai. Tačiau kaip tada su troškimais, juk tai Dievo atvaizdai? Ir šešios lygmenų poros irgi yra atvaizdai.

• Susieti 4 Dievo raiškas su ženklų rūšimis.
• Susieti permainas su 6 Dievo raiškomis, ženklų savybėmis, neigiamais įsakymais, pertvarkymais, padalinimais.
• Kaip nusakyti ženklų savybės, neigiamus įsakymus ir atitinkamas Dievo raiškas?
• Ar priešingybių santykis, tai permainų pagrindas?
• Apibūdinti permainas.
• Apibrėžti bendrai suvoktą Dvasią.

• Tėvo, Sūnaus, Dvasios būklės
  • Meilė sau, vienas kitam, visiems
• Dvasios akimis Tėvo, Sūnaus, Dvasios būklės
• Dvasios akimis Tėvo būklė
  • Dievas nepilnai išėjęs už savęs
  • Teigiami įsakymai
• Dvasios akimis Sūnaus būklė
  • Požiūriai į požiūrius į požiūrius
  • Neigiami įsakymai
  • Požiūrių santykių pasikeitimai
• Dvasios akimis Dvasios būklė
  • Ženklų rūšys ir ženklų savybės
  • Sūnaus tobulumas ir tapatumas

Tėvo, Sūnaus ir Dvasios akimis

• Tėvo akimis jisai išeina už savęs, jisai aprėpia visą eigą.
• Sūnaus akimis Tėvas jau išėjęs už savęs.
• Dvasios akimis Tėvas yra beišeinantis už savęs.

Išvada: Vadovautis širdies tiesa: Sūnaus teigiamais įsakymais, gerojo vaiko požiūriu, Dievo pasitraukimu. Tačiau pirmenybę tenka teikti pasaulio tiesoms, kurios iškils savaime.

• Kai pasaulio tiesa išsakyta, tada tenka jos laikytis. Bet kolei ji neišsakyta, kolei neturime ką veikti, tada vadovautinasi širdies tiesa. Pasaulio tiesa išreikšta, o mūsų laisvė pirm raiškos, ne po jos. Po jos yra tik mūsų antrinė laisvė, laisvė nusidėti. Tačiau visada galime gyventi širdies tiesa, bet kokiu atveju, nes širdies tiesa visada palaikys pasaulio tiesą ir ves į ją.

Dievo Tėvo akimis įrodymas vyksta prieštaravimu. Užtat Dievas yra būtinas. Dievo Sūnaus akimis įrodymas vyksta išvedant padarinius iš prielaidų. Užtat Dievas yra tikras. Dievo Dvasios akimis įrodymas vyksta nuoseklumu. Užtat Dievas yra galimas. Tačiau Dievo galimume slypi ir jo nebūtinumas. Dievo Dvasios akimis teigiami įsakymai užtikrina Dievo Tėvo nepaneigimą, tad jo nuoseklumą. O neigiami įsakymai užtikrina Dievo Sūnaus ir aplamai žmogaus nepaneigimą, jų nuoseklumą. Teigiamais įsakymais Dievas (Tėvas) deri su savimi (Tėvu), tai yra su savo nebuvimu, su savo būkle. O neigiamas įsakymais Dievas Sūnus deri su savimi, savo būkle, atitrūkimu (atgal) nuo Tėvo deri su savo ėjimu (pirmyn) į Tėvą. Tad Tėvas ir Sūnus sutampa savo būklėmis nes abi deri su jais, abejomis yra nuoseklūs. Tėvo būklė, jo susiderinimas, nuoseklumas, išreiškia, kad Sūnus yra tobulas, o Sūnaus būklė, susiderinimas, nuoseklumas, išreiškia, kad visi esame Sūnui tapatūs, visi esame laisvi, visi galime būti sau nuoseklūs, galime gyventi juo, nors nebūtinai gyvename. Tai kad nusidedame rodo, jog Dievas yra nebūtinas.

Ketvirtas lygmuo yra maldos mokslo lygmuo, tai žmogaus trejybė (ketvirta sandara) kylanti iš Dievo trejybės veiklos (Dievo asmenų veikla: Tėvas nusistato, Sūnus vykdo, Dvasia permąsto) kuria kiekvienas asmuo yra savaip kiek nevieningas. Tačiau tas nevieningumas yra žmogaus trejybės rato amžinai mažinamas, šalinamas iki tobulumo.

Kada Tėvas ir Sūnus išpuoselėja tarpą tarp savęs, nuo vienas kito artėja ir tolsta, kaskart atsiveria savotiškas pasaulis, netgi paskiro žmogaus gyvenimas. Šie du asmenys iš vieno ir kito galo, nuo dugno aukštyn ("bottom up") ir lubų žemyn ("top down"), savo požiūrių rinkiniu nusako pasaulį. Jų santykis primena tensoriaus padalinimą visko į dvi puses, kovariatinę ir kontravariantinę.

• Amžinas gyvenimas - dvasia - poreikiai - žmogaus trejybė
• Išmintis - pasaulis - dvejonės - dešimt Dievo įsakymų
• Gera valia - asmuo - gėrio kryptys - aštuongubas kelias
• Dievo valia - tiesa - vertybių laikymasis - Dievo trejybė

Ketverybė iškyla kartu su Sūnumi.

Palyginti su šv.Tomo Akviniečio trejybe. Dievo meilė sau yra savęs pažinimas, žinojimas yra tuo pačiu meilė visiems, visai kūrinijai.

Dvasios akimis Tėvo, Sūnaus, Dvasios būklės

Jeigu Dievas yra (kaip kad Tėvo akimis), tai mylėti Dievą. Jeigu Dievo nėra (kaip kad Sūnaus akimis), tai mylėti visus, kaip lygiaverčius, mylėti savo artimą, kaip save patį. O artimas yra toje apimtyje, kurioje Dievo nėra.

Dievo trejybė išsakytina ir Dvasios akimis. Jai Dievas yra "Kitas", nusakomas savo būkle, tad savo sąlygomis, aplinkybėmis, savo nebuvimu. Tėvas ir Sūnus sutampa savo būklėmis. Meilė atitinkamai palaiko tokį vieningumą. Tad Dievas palaiko visų būklę, Dievas myli visus.

Dvasia žiūri iš šalies į Dievą kaip Kitą, mato jo virsmą, tad tame neišpildytame virsme, jo atvaizdų vienume, gali nustatyti Dievo nebūtinumą, Sūnaus akimis. Ir panašiai, Tėvo akimis, jo būtinumą.

Tėvo nebuvimas yra jo išėjimas už savęs į savę, į nebuvimą. O Sūnaus nebuvimas tai pirmapradis nebuvimas Tėvui dar nepasitraukus. Sūnaus nebuvimas yra tai, kas už santvarkos. Tad Tėvo nebuvimas (grimztant į save troškimais, požiūriais) sutampa su Sūnaus nebuvimu (už santvarkos). Tėvo požiūris (troškimas) yra jo ryšys su savastimi, su santvarka, su netroškimais, tai Dievo ženklas, ženklų rūšis. Tėvas žiūri atbulai, ir santvarką sudaro šeši požiūriai žiūrintys priešingai, taip pat septintasis Sūnaus požiūris žiūrintis kartu su Tėvu. Tokiu būdu sutampa Sūnaus ir Tėvo būklės, taipogi sutampa, prilygsta jųjų požiūriai. Yra tarp jų ryšys +0.

Liudytojas (Dvasia) nebūtinas - Dievas žiūrintis į save iš šalies. Dievas neišeinantis už savęs yra nebūtinas. 4 teigiami įsakymai išsako Dievo būtinumą, o 6 neigiami įsakymai išsako jo nebūtinumą.

• Dievas (Tėvas) nusakomas savo būkle, savo nebuvimu, vadinas, savo savastimi.
• Dievas Sūnus taipogi nusakomas savo būkle, savo nebuvimu, tad savo nedieviškumu, savo atitrūkimu nuo Dievo, kuris nepilnai išėjo už savęs.
• Dievas Dvasia taipogi nusakoma savo būkle, savo nebuvimu, kurį Tėvas ir Sūnus bendrai suvokia, tai jų neapibrėžtumas kolei Tėvas nepilnai išėjo už savęs, taip kad yra žmonių įvairovė, gerų ir blogų ir visokių. Nes Tėvas išeidamas už savęs yra žmogus, ir Sūnus yra žmogus, tad yra žmonių tarp kurių atsiranda Sūnus.
• Tėvas: be raiškos.
• Sūnus: su raiška (kitiems) Tėvui, pagauna Tėvo mintį be raiškos ir ją išreiškia.
• Dvasia sutampa raiška ir neraiška. Pavyzdys: tuščias lapas.

Yra požiūris iš Sūnaus būklės į Tėvo būklę.

Besąlygiškumo ir sąlygiškumo suderinamumas. Tėvo besąlygiškumas persmelkia sąlygiškumą tad jam būklės sutampa. Tuo tarpu Sūnui sąlygiškumas (netroškimai) atitrūkęs nuo besąlygiškumo.

Tokiu būdu Dvasia permąsto: Dievas tampa sąvoka, kuria galima gyventi. Dievas tampa "nematomu" (bet ir matomu) išeities tašku visų asmenų vienumui.

Tėvas ir sūnus suvokia, skiria besąlygišką (Tėvo) būklę (sutapimą su Sūnumi) ir sąlygišką (Sūnaus) būklę (atskyrimą nuo Tėvo). Tad jų bendrai suvokta Dvasia yra besąlygiška būklė, jų besąlygiškas sutapimas. Tai sąlygų vieningumas: buvimo su Dievu (Dievo turėjimą) ir buvimo Dievu.

Tėvas myli kaip Dievas arba Dievu. NeDievas gali mylėti visus ne pats kaip Dievas bet Dievu.

Dievas yra 4 turėjimų (buvimo su Dievu) vieningumas. Gerumas yra 6 buvimo (Dievu) vieningumas.

Sūnus vertina teigiamus įsakymus, Tėvo būklę, tačiau Tėvas vertina neigiamus įsakymus, Sūnaus būklę. Sūnui atrodo, kam būti Dievu jeigu turime Dievą? Tačiau Tėvui svarbu, kad Dievas vis naujai iškiltų Sūnumi.

Myli visus. Būklių vienumas.

• Tėvo būklė: Jisai išeina už savęs į save 4 pakopom ir ten sutinka savo sūnų ir jie sutampa.
• Sūnaus būklė: Jis atsiranda sąlygose ir yra atitrūkęs nuo Tėvo 6 skirtingai būdais.

Sūnaus pagrindu iškyla žmogus (ne Dievas). Dvasios pagrindu iškyla pasauliai (ne Dievo) kuriuose Dievas ir žmogus sueina amžinu gyvenimu.

• Žmogus turi būti pats nukryžiuotas (paklusti) arba tikėti kitu arba jam turi rūpėti.

Sūnus (pirm santvarkos) ir Dvasia (santvarkoje) sueina paskiro pasaulio žinojimo rūmais.

Palyginti su šešerybės atvaizdais: Tėvą (išbaigtumas), Sūnų (atitrūkimas), Dvasia (artėjimas).

Tėvo (nežinojimo) ir Sūnaus (žinojimo) atskyrimas:

• Dievo raiškos išsako žinojimo ir nežinojimo išgyvenimą, žinojimo ir nežinojimo sąlygas, tuomi sieja gerą vaiką (žinantį) ir blogą vaiką (nežinantį). Žinojimo ir nežinojimo dviprasmybė, tai sąmoningumas. 6 neigiami įsakymai, tai nežinojimo aplinkybės. Nežinantis, blogas vaikas išgyvena pirmus keturis padalinimus, (pirm ketverybės, pirm žinojimo), jų yra keturi atvaizdai, tai apimtys. Žinantis, geras vaikas išgyvena kitus keturis padalinimus, jų yra du atvaizdai, klausimas ir atsakymas. (Kartu tai yra 4 x (4+2) = 24.) Taip yra su išgyvenimais. Tačiau žinojimo sąlygos yra tiktai keturios, tuo tarpu nežinojimo sąlygos yra šešios, jos apima ir klausimą bei atsakymą, tai yra, gerumą. Tad gerumas įveda nežinojimą, kartu ir gyvenimą. Tuo tarpu žinojimas susitelkia į Dievą, į tiesos apimtis.
• Tėvo atsiradimas Sūnumi, tai buvimas. Teigiami įsakymai išsako. Sūnaus atsisakymas savęs Tėvui, tai nebuvimas. Neigiami įsakymai jį išsako.
• Tėvas klausia: Ar Dievas būtinas? Ar Dievas būtų jeigu jo nebūtų? Sūnus klausia: Jei Dievas būtų ar jisai nebūtų? Ar Dievas nebūtinas? Ar Dievas pasitrauktų? Kitaip tarus: Ar Dievas būtinai geras? Ar atsirastų gerumas? Ar yra gerumas, Dievas santvarkoje? O gal Dievas nesiryžtų nebūti?

Dvasios akimis Tėvo būklė

Dievas Tėvas iš besąlygiškumo grimzdi į sąlygiškumą. Jisai tad papildomas savo būkle, savo nebuvimu. Jo būklė yra tai, kiek jisai įgrimzdęs į sąlygas, tai yra, apimtis, kurioje jisai yra: visakame, betkame, kažkame, niekame. Tėvo būklė yra jo sutapimas su Sūnumi. Sūnus mato Tėvą, bet jį mato ne kaip Tu, o tik kaip Kitą. Sūnus mato Tėvą kaip ženklą, kaip vieną iš keturių ženklų rūšių. Ženklo rūšis išsako kaip toli Tėvas yra išėjęs už savęs. Tėvo sąlygiškumo laipsnis gali jį skirti nuo besąlygiškumo niekuo, kažkuo, betkuo ar viskuo. Atitinkamai, ženklo rūšis gali būti jisai pats kaip toks, žymimas dalykas (numanant ar), jį vaizduojanti ikona (numanant koks), jį nurodantis indeksas (numanant kaip), arba jį pakeičiantis simbolis (numanant kodėl). Taip išsakomi Dievo troškimai: susiejami besąlygiškas trokštantis Dievas ir sąlygiškas troškimo išsipildymas. Jais mes matome Dievą, žiūrime į Dievą, tačiau kaip Kitą, ne kaip Tu. Matyti Dievą tai gyventi, tačiau tuo pačiu, išsirišti, numirti. Tėvas myli visus tiesiogiai: mylėti priešą, Dievą. Tai sutapimas su Dievu, Dievo "turėjimas". Tai pastebėtas, įžvelgtas Dievas.

Mylėti Dievą visu kūnu (poreikiais), protu (abejonėmis), širdimi (lūkesčiais) ir dvasia (vertybėmis).

Žmogaus-Sūnaus savastis (ženklas) yra poreikiai, abėjonės, lūkesčiai, vertybės.

Tėvo savastis yra nebuvimas į kurį jisai grimzta, tad jam ryšys su juo nereikalingas. Netroškimai palaiko troškimus, juos įrėmina, myli Dievą.

Dievas nepilnai išėjęs už savęs

Patikslinimas (apimtys): Dievas nuo savęs atskirtas niekuo. Dievas nuo meilės atskirtas viskuo, tai yra savimi, nes meilė yra Dievas išėjęs už savęs į save. Tas viskas yra gerumas. O ta meilė yra vienumo pagrindas.

Tėvo ryšį su savimi (kurį jisai tveria išeidamas už savęs) išsako jo (išsipildę) troškimai (siejantis, tapatinantys trokštantį Dievą ir trokštamąjį gerumą) nieko, kažko, betko ir visko:

• Dievas be jokio požiūrio (Dievas). Dievas nieko netrokšta (trokšta nieko): Savarankiškas: pirmapradis Dievas. (jisai pats: ar) Tai Dievas, kurį įsivaizduoju pirm laiko, erdvės, būties, meilės, tvarkos ir visko kito. Dievas nevaržomas, glūdi visakame, be savasties, tad niekuo neatskirtas nuo savęs.
• Dievo požiūris (sandara). Dievas trokšta kažko: Užtikrintas: dvasia, dėmesys. (ikona: koks) Tai Dievas, tarsi dvasia tarp dvasių pasaulyje, kuris savo dėmesį sutelkia, savo įsivėlimu lemia, kas yra rimta ir kas nerimta. Dievas traukiasi, jo dėmesys sutelktas ten, kur jo nėra. Jisai glūdi betkame, atskirtas nuo savęs kažkuo, savo dėmesio lauku. Jisai iš lauko žiūri į save.
• Dievo požiūris į savo požiūrį (atvaizdas). Dievas trokšta betko: Ramus: dviprasmiškas. (indeksas: kaip) Tai Dievas, kurio naktį ieškau lubų blankumoje, ten kur jo apsireiškimas jį mažiausiai įpareigotų. Jisai jau viduje savęs žiūri atgal, kas už jo. Jisai glūdi kažkame, Dievui atvertoje, skirtoje ertmėje, atskirtas nuo savęs betkuo.
• Dievo požiūris į savo požiūrį į savo požiūrį (vieningumas). Dievas trokšta visko: Mylintis: gera širdis. Dievo esmė. (simbolis: kodėl) Tai Dievas, kurį įžvelgiu bet kuriame žmoguje, gerumas trykštantis iš jo gelmių, kada jisai gera valia atveria kelią gerai širdžiai. Jisai glūdi nieke, mūsų gelmėse, giliau nė mes patys, mūsų širdyse. Jisai jau pilnai išėjęs už savęs į save, atskirtas nuo savęs visakuo.

Visais atvejais, tai Dievas, kurį matau, bet tarsi iš šalies. Matau ne patį Dievą, o jo ženklą. Ženklu jį galiu įsivaizduoti, įžvelgti, juo Dievas gali mane paveikti, bet visgi su Dievu trūksta tarpusavio ryšio bendrauti, nes aš žiūriu į jį o ne kartu su juo. Trūksta įsipareigojimo iš mano pusės, kaip kad Sūnui bendraujant su juo kaip su Tavimi, aštuongubu keliu.

Dvasios akimis Sūnaus būklė

Dievo Sūnaus būklę išsako jo atitrūkimas nuo Dievo Tėvo. Sūnus iškyla ten, kur Tėvo nėra, tad sąlygiškesnėje pakopoje kaip Tėvas. Yra keturios sąlygiškumo pakopos, tad šeši būdai jiems išsidėstyti, šeši būdai Sūnui atitrūkti nuo Tėvo. Šie šeši atitrūkimai išsako Dievo ženklo savybes. Sūnaus būklė, kurioje iškyla, yra kad jisai net nemato Dievo ženklo, o tiesiog patiria to nematomo ženklo savybes.

Mylėk savo artimą kaip save patį.

• Sukeisti save ir artimą.
• Meilė - tai būklė.
• Antrinės sandaros išreiškia kaip galime prilygti savo artimui, prilygti sau. Meilė yra visų požiūrių palaikymas, jų visų lygiavertis

Atitrūkimas sieja pirminį ir antrinį požiūrius, pagrindinį ir šalutinį.

Sūnaus atitrūkimus išsako Tėvo atjautos siejančios skirtingų pakopų Tėvo troškimus ir Sūnaus netroškimus. Sūnus myli netiesiogiai. Tai atitrūkimas nuo Dievo, tačiau tuo pačiu, tai buvimas Dievu, neturėjimas Dievo. Juk tas Sūnaus atitrūkimas yra Tėvo pirmapradė būklė taipogi. Mylėti visus galima netiesiogiai, mylinti vienas kitą kaip kad Dievas (Sūnus) myli mus. Tėvas besąlygiškai myli save atsitraukdamas, tuomi tverdamas save, savo savastį, o Sūnus taipogi sąlygiškai myli atsisakydamas savęs tos pačios savasties, kurioje jisai iškyla. Tokiu būdu esame Dievo išplėtojimas Sūnaus tobula meile (Kitam), kuri mums pavyzdys mylėti vienas kitą (Tave). Tokiu būdu Sūnus pripažįstamas Dievu. Nebūtina pačiam būti Dievu, tiesiog rinktis Sūnų vietoj savęs. "Mylėkite vienas kitą kaip aš jus myliu." Tuo tarpu pačiam Sūnui sutapo du įsakymai: Mylėti save ir mylėti vienas kitą. Mylėti visus, tai pasekmė to.

Dievo ženklų savybės, tai Dievo iš šalies nepamatymas. Tai nepamatytas Dievas. "Palaiminti, kurie tiki, nematę."

• Dievo ženklas lankstus: Besikeičiančių dvejonių iššaukti visko padalinimai žymi nesikeičiančią visumą. Tai Dievas kurį pažįstame kaip visko dvasią, kaip mūsų ribų neigimą. Jisai kuria visko padalinimus papildydamas vis nauju visumos požiūriu. Savo būkle visi esame viena su viskuo.
• Dievo ženklas pakitus: Besikeičiančių gėrio krypčių iššaukti atvaizdai žymi nesikeičiančią visumą. Dievas, klausimo dvasia, *savo požiūriu* į požiūrį vienu sykiu apžvelgia ir atjaučia visus skirtingus mano ir kitų požiūrius. Jisai atsitokia. Savo būkle visi esame viena su klausimu.
• Dievo ženklas judrus: Besikeičiančių gėrio krypčių iššauktos aplinkybės žymi nesikeičiantį dėmesingumą. Dievas, atsakymo dvasia, požiūriu į *savo požiūrį* mano gelmėse išgyvena mano laisvę, išjaučia mano galimybes, gyvena manimi, mane lydi visakame, įsijaučia į mano likimą. Tai mano gebėjimas bet kokiose aplinkybėse atsisakyti savęs, gyventi bendru žmogumi. Savo būkle visi esame viena su atsakymu.
• Dievo ženklas įsimintinas: Besikeičiančio aštuongubo kelio iššauktas pagrindimas žymi nesikeičiančią dviprasmybę. Dievas, betko dvasia, požiūriu į požiūrį į *savo požiūrį* rūpinasi visais mūsų paskirais pasauliais, juose mus pasiekia savo meile, mums save primena savo malone. Jisai malonių šaltinis, nuojautos ir išmanymo šaltinis. Savo būkle visi esame viena su betkuo.
• Dievo ženklas reikšmingas: Besikeičiančio aštuongubo kelio iššauktas įvardijimas žymi nesikeičiantį dėmesingumą. Dievas, kažko dvasia, požiūriu į *savo požiūrį* į požiūrį sureikšmina, įkūnija mūsų paskiras tiesas mylimąja. Savo būkle visi esame viena su kažkuo.
• Dievo ženklas tikslingas: Besikeičiančio aštuongubo kelio iššauktas pasakojimas žymi nesikeičiančią visumą. Dievas, nieko dvasia, *savo požiūriu* į požiūrį į požiūrį lygiagrečiai išgyvena mūsų paskirų asmenų vienų vienumą. Savo būkle visi esame viena su niekuo.

Dievo ženklas sieja nesikeičiantį besąlygiškumą ir kintantį sąlygiškumą. Pavyzdžiui, padalinimų visuma lieka ta pati, tačiau patys padalinimai gali keistis.

Gyvenimas yra amžinojo gyvenimo ženklas. Gyvenimas sieja Dievą už sąlygų ir gerumą, Dievą sąlygose. Gyvenimas tuo pačiu žymi amžiną gyvenimą, Dievo ir gerumo atitrūkimą. Dievo požiūrio išgyvenimai. Neigiami įsakymai draudžia neigti Dievo požiūrio išgyvenimą, draudžia neigti gyvenimą.

• Dėmesys žymi Pirmapradžio neribotumą, išreiškia Dievo ženklo lankstumą. Dvasia pripildo įvairiausias proto sandaras, ir būtent visko padalinimus, juos pripildo, laikydamasi jų ribų, nurodo Pirmapradžio visumą, žymi jo neribotumą.
• Dviprasmybė žymi Pirmapradžio atokumą, išreiškia Dievo ženklo pakitumą.
• Dviprasmybė žymi Dėmesio įsijautimą, Dievo ženklo judrumą.
• Gera širdis žymi Dviprasmybės išskirtinumą, Dievo ženklo įsimintinumą.
• Gera širdis žymi Dėmesio suvedimą, Dievo ženklo reikšmingumą.
• Gera širdis žymi Pirmapradžio vienų vienumą, Dievo ženklo tikslingumą.

Save pakeisti savimi. Savęs suskaldymas į vieną, dvi, tris dalis. Elgtis su kitu taip, kaip norėtum, kad su manimi elgtųsi.

• Myli save: savastis-dėmesys (neribotumas) - teigiamas
• Myli vienas kitą: klausimas-mylintis (atokumas), atsakymas-mylimasis (įsijautimas) - ramus
• Myli visus: besąlygiškumas (vienų vienumas), atsidavimas (suvedimas), sąlygiškumas (išskirtinumas) - besąlygiškas atsidavimas sąlygiškumui - jautrumas.

Ženklų savybės - atvaizdai - vienumo pagrindai - išsako skirtumą tarp mūsų (Sūnaus) ir Dievo. Tad kai mus skiria niekas, esame pirmapradžio Dievo būklėje, esame vienų viena, tą jaučiame, kadangi tai yra ženklas, kurį išjaučiame, išjausdami išgyvename. Ir mus skiria niekas nes kada mumyse yra gera širdis, Dievas yra visiškai išsipildęs mumyse, tad sutampa pirmapradis Dievas už mūsų ir gera širdis - Dievas mumyse. O mes tai jaučiame kaip vienų vienumą visame pasaulyje. Tas tikslingas niekas skiria mus nuo Dievo už mūsų. Ir tas niekas yra tai, kas už pasaulio. Kai Dievas eina link mūsų, tada jaučiame kad mes (Dievas) esame suvestas į asmenį, tad esame viena su kažkuo už asmens, o tas reikšmingas kažkas skiria mus nuo Dievo. Ir kai Dievas eina dar arčiau mūsų, jaučiame kad esame Dievas suvestas į įsimintiną tiesą, tad esame viena su betkuo, o tas betkas už tiesos skiria mus nuo Dievo.

Mes esame atskirti. Bet nuodėme, atskyrimo paneigimu, save atskirtumėme.

Sūnaus ir Dvasios kampai

• Kaip Sūnus supranta buvimą? (Požiūriais) Kaip Dvasia supranta buvimą? (Būklėmis)
• Ar žmonės susigaudo, kad jie yra Dievas? tai yra, Sūnus? Sūnus tą pats išgyvena, o Dvasiai tas klausimas kyla apie žmones apskritai, ar jie susigaudo?
• Dvasia iš šalies mato skirtumą tarp "gerojo vaiko" ir "blogojo vaiko" kuriuos suveda Sūnus.

Neigiami įsakymai

Neneik Dievo meilės sau, nė mūsų sau. Gerbk meilės būtinumą. Neneik teigiamumo:

• Nežudyk = neneik Dievo neribotumo, vienumo su viskuo, tuo pačiu jo savasties, jo išėjimo už savęs į kiekvieną iš mūsų, Dievo ženklo lankstumo.

Neneik Dievo meilės vienas kitam, mylinčiojo mylimajam. Gerbk meilės tikrumą. Neneik ramumo:

• Nevok = neneik Dievo atokumo, vienumo su klausimu, Mylinčiojo, Dievo ženklo pakitumo.
• Nesvetimauk = neneik Dievo įsijautimo, vienumo su atsakymu, Dievo ženklo judrumo.

Neneik Dievo meilės visiems. Gerbk meilės galimybę. Neneik jautrumo:

• Nemeluok = neneik Dievo sąlygiškumo, vienumo su betkuo, Dievo ženklo įsimintinumo.
• Negeisk svetimo žmogaus = neneik Dievo atsidavimo, vienumo su kažkuo, Dievo ženklo reikšmingumo.
• Negeisk svetimo daikto = neneik Dievo besąlygiškumo, vienumo su niekuo, Dievo ženklo tikslingumo.

Mylėti visus, tai mylėti savastis, tai mylėti kiekvieną asmenį kaip asmenybę, palaikyti jo laisvę. O kiekvienas asmuo renkasi savo tiesas, savo asmenybę, savo pasaulį. Tad nevalia meluoti, geisti kito asmens, nė geisti kito daiktų.

• Gerbti pasaulių suderinamumą.
• Gerbti tiesų visuotinumą.

Gyventi pasaulyje taip, kad visi sutilptumėme.

• 3 Svetmoteriavimas: priversti asmenį.
• 4 Melas priversti teiginį.
• 5 Priversti asmenį būti vienokiu ar kitokiu.
• 6 Priversti pasaulį būti vienokiu ar kitokiu.

Net ir patį blogiausią žmogų negalima žudyti.

Aš nesu savo protas - esu savo valia - šitą suvokiau kovodamas su įpročiu glamonėti save. Protas gali apstatyti valią, bet aš galiu kažkiek atjungti savo protą, atsiriboti nuo jo. Panašiai, nesu savo kūnas - galiu paaukoti savo gyvybę, kentėti skausmą. Nesu savo širdis - galiu nepaisyti savo jausmų, savo jautrumo. Tai neigiamo įsakymų pagrindas.

Požiūrių santykių pasikeitimai

Požiūris yra santykis su savimi, tad su savo būkle, savo nebuvimu. Priimdami požiūrį, gyvename savimi, išgyvename save, savo būklę. Tačiau galime ir susilaikyti nuo požiūrio išgyvenimo, nuo savęs išgyvenimo. Požiūris išsako ribą tarp savęs išgyvenimo ir neišgyvenimo.

Požiūrio permainos (ženklo savybės) išsako, kaip reikėtų požiūrį permainyti, kad ženklas ženklintų ženklintąjį. Jis išreiškia atitrūkimą ir tuo pačiu jo įveikimą. Tai meilė, kaip mylėti save kaip savo artimą. Požiūrio permainos išsaugo požiūrių lygiagretumą įvairiose sąlygose. Požiūrio permainos išsako, kaip save pakeisti artimu, dvasia, kaip visus požiūrius gerbti, palaikyti lygiagrečiai, kaip žiūrėti ne savimi, paskirai, o bendrai, visais, kaip save pakeisti visais, juk visi iškyla nebuvime, lygiaverčiai.

Permainos yra semiotinis tarpas. Tai "vaizdavimai", tad atvaizdos, tai pertvarkymai, kuriais vaizdinys užpildo tarpą tarp požiūrių, papildo požiūrį, kad jis būtų prieinamas, išsako jų skirtumą, ko reikia, kad požiūris būtų suprantamas. Semiotinis tarpas yra tada kada žodžiai, žodingumas papildo turinį, reikšmę, kada žodžiai įsiterpia ir atitolina supratimą.

Atitrūkimas: Dievas viską žino. Požiūriais jisai mato. Permainomis atitrūkimas yra mūsų nežinojimos pagrindas, mūsų klaidų pagrindas, nes Dievas mato, tačiau mes nematome, ir tą nesutapimą išsako mus siejanti permaina, kurią jisai mus mato, tačiau mes (per savo "klaidą") jo nematome. Šeši padalinimai išsako šešias klaidas, permainas, nesusivedimus, tačiau septynerybė išsako ne klaidą (tiesą tarp klaidų) ir nulybė išsako (tiesą be klaidų).

Atitrūkimas permaina: vienam neatrodo kaip kitam.

Požiūris, tai scalar. Permainos, tai field operations.

Sūnaus atitrūkimai yra (Tėvo) ryšio +0 apmąstymai lygmenimis +1, +2, +3.

Sūnaus požiūris nesutampa su Tėvo požiūriu. Sūnus atitrūkęs nuo Tėvo. Jųjų požiūrius sieja požiūrių permainos, kuriomis vienas požiūris tampa kitu. Požiūrių permainos yra tos savybės, kuriomis požiūris sutampa su savimi. Taipogi tai tos savybės, kuriomis požiūris skiriasi nuo savęs. Tai būdai permainyti požiūrį, kaip ženklą.

Dvasios kampus, Sūnaus nebuvimas, jo būklė yra Blogojo vaiko požiūris, kuris prasideda malone, tada susitelkimu, susidurimu su savo ribomis ir atsirėmimu į Dievą. Sūnaus būklę - jo išskyrimą nuo Dievo, Sūnaus savarankiškumą - išsako būtent pirmos trys pakopos. Tokioje aplinkoje, kur nėra Dievo, tenka mylėti visus, kaip lygiaverčius sau, tad atsisakyti savęs vardan visų. Tai ir yra požiūrių permainų esmė, ženklų savybės. O tai būtent Dievo ženklo savybės.

Sūnaus būklė yra jo nebuvimas. Jo nebuvimas yra būtent už santvarkos, o ypač, pirmapradžio Tėvo aplinkoje, Tėvui dar nepasitraukus.

Sūnus iškyla nebuvime. Jisai turi susigaudyti, jog jisai yra Sūnus, ne Tėvas. Jisai turi pats apsisukti (kad kryptimi sutaptų su grimzdančiu Tėvu), turi įsivaizduoti save kaip įsijautųsi į požiūrį, tad atsiplėšti nuo savęs, nuo savo požiūrio. Būtinumas apsisukti rodo, kad jisai yra atitrūkęs nuo Tėvo.

Įvairios požiūrio permainos išsako ryšį tarp Sūnaus ir Tėvą. Tas pats ryšys yra tuo pačiu lygiagretis visiems. Jis turėtų būti kaip toks visų pagerbtas. Užtat yra neigami įsakymai. O neigiamų įsakymų vienumas išsako bendrai mylimą asmenį, visi asmenys. O teigiamų įsakymų vienumas išsako bendrai mylintį Dievą, besąlygišką.

Permainos yra žiūrėjimas iš šalies į Dievo santykį su savimi, tuo pačiu, Tėvo (už savasties) ir Sūnaus (savastyje) santykį. Santykis nusako jų santykį ir atitrūkimą, atstoja ir neatstoja jų ryšį. Požiūrio permaina yra ženklo (požiūrio) savybė (permaina).

Permainos yra simetrijos rūšys.

Ypač svarbi penkta ženklų savybė nes ja požiūris yra atskirtas tiek nuo Tėvo, tiek nuo Sūnaus, tad yra savarankiškas, Kitas, laisvas žmogus.

• Tai yra tie patys išėjimo už savęs pakopos kaip kad bendraujant su Dievu kaip Tu, tačiau žiūrint iš šalies, matant pakopas kaip būkles, ne tik požiūrių sutapimo vietas, bet ir nesutapimo galimybes.
• Perėjimas iš visko į betką: tai sutelkimas (į požiūrį); iš betko į kažką, tai apvertimas, perėjimas per veidrodį, tai yra, žiūrėjimas išvirkščiai, taip kad atsiveria dviprasmybės ertmė (tad į požiūrį į požiūrį); iš kažko į nieką, tai sutraukimas, atsitraukimas už bet kokio pažinovo toje ertmėje, to pažinovo gelmėse, jo širdyje, matant už jo, tad su juo, sutampant būkle (tad į požiūrį į požiūrį į požiūrį). Tad tai išsako antrines sandaras, santykį tarp (nesikeičiančio) troškimo ir (pasimainančio) netroškimo.
• Bendrai, atitrūkimai tai yra požiūrių santykių pasikeitimai, kaip antai:
  • išeina už savęs į save - taip atsiveria asmenys ir požiūriai
  • viską padalina į požiūrius - taip išryškėja jo išėjimas už savęs, ką tai reiškia
  • požiūrio perskyrimas - vienybė - požiūrio perskyrimas nuo visumos
  • požiūrio išvertimas - dvejybė
  • požiūrio išplėtimas - trejybė
  • požiūrio atsisakymas - ketverybė
  • požiūrio apvertimas - penkerybė
  • požiūrio įsisavinimas - šešerybė
  • požiūrių sudūrimas - septynerybė
  • požiūrių suvedimas grandine, pasiklydusiu vaiku - nulybė - Dievo valios vykdymas, mūsų valios pajungimas jam
• Sandaros kaip padalinimai išsako jog mūsų yra lygiagretės būklės kurias privalome gerbti. Privalome mylėti vienas kitą. Ir privalome mylėti vienas kitą kaip Dievas myli save, tai yra, myli mus.
• Neigiami įsakymai - tai požiūrių paneigimas - pirmos, antros ir trečios rūšies

6 permainos yra 6 simetrinių funkcijų bazės.

Dvejonės, abejonės išsako požiūrių permainas.

• Šešerybė: neteisingumas - trejybėje įgimtas nuklydimas.

Požiūris

• Požiūris sieja požiūrio turėjimą (atitokėjimą) ir buvimą (įsijautimą, išgyvenimą).

Dvasios akimis Dvasios būklė

Dvasios akimis atsisakymas savęs (besąlygiškumas) yra atskirtas nuo laikymosi savęs (sąlygiškumo). Tad vieno asmens atsisakymas savęs turi būti atskirtas nuo kito asmens laikymosi savęs. Tokiu atveju Dievas yra nebūtinas. Gali būti paskiri asmenys be Dievo. Asmenys gali savo laisve būti nepriklausomi nuo vienas kito ir nuo Dievo.

Dvasia suveda ženklų rūšių vieningumą ir taip pat ženklų savybių vieningumą. Juos atskiria ir tuo pačiu sulygina.

• Dvasia yra judviejų bendrumas Kitu, Dievo nebuvime. Visų bendrumas yra vienumas, Dievo buvimas. O paskirumas yra Dievo nebuvimas.
• Tėvo ir Sūnaus santykis tai pažymėta priešingybė. O Dvasia išreiškia dvilypumą, nepažymėtą priešingybę.
• Dvilypumas dabartimi derina ateitį ir praeitį, penkerybe.
• Dvilypumas: (Tėvas) Aš<->Tu (Sūnus)

Ženklų rūšys ir ženklų savybės

Dievo nebuvimą išsako Dievo ženklas. Dievo nebuvimą išsako ta prasme, kad ženklas (kaip toks) yra ne tai, ką žymi.

Dievo Sūnaus tobulumas ir tapatumas

Jėzus suveda meilę sau ir meilę vienas kitam savo įsakymu: mylėkite vienas kitą kaip aš jus myliu. Tai reiškia, kad Dievas myli mumis, ir būtent kada mylime Dievo Sūnaus pavyzdžiu, "kaip" jisai myli. O ta sąvoka "kaip" tai reiškia, kad galime mylėti taip, kaip Jėzus myli, net ir nežinodami, kad buvo toksai Jėzus, bet tiesiog mylėdami panašiai, taip kad jo pavyzdys yra ne asmeninis, o bendrybinis. Dievo Sūnus yra Dievo ženklas, o mums pavyzdys yra kaip jisai myli, tai yra, Dievo ženklo savybės. O jisai myli taip, kad būtumėme viena.

Dvasia

Dievo judesys, jo pasitraukimas ir iškilimas, taip pat suprastinas Dvasios akimis. Jai Dievas yra "Kitas" kurį mato iš šalies, kaip liudytoja, ar jisai yra ar jo nėra. Tėvas ir Sūnus sutampa savo nebuvimu, tai yra, savo būklėmis. Savo būklėmis visi esame viena, tuo pačiu visi esame skirtingi. Būtina mylėti visus.

Žiūrint iš šalies, Tėvas išeina už savęs į save. Jo savastis kartu išsiplečia iš nieko į kažką, betką ir viską.

• Tėvas trokšta nieko (nieko netrokšta), jisai savarankiškas. Jisai pirmapradis, pirm būties, laiko, meilės ir t.t. Užtat reikia neturėti kitų Dievų.
• Tėvas trokšta kažko, jisai užtikrintas. Jisai kaip dvasia savo dėmesiu skiria, savo įsivėlimu lemia, kas rimta ir nerimta. Užtat Dievo vardas neminėtinas be reikalo.
• Tėvas trokšta bet ko, jisai ramus. Jisai glūdi dviprasmybėje, tarsi lubų blankumoje, ten kur galėtų būti ar nebūti. Užtat gerbtinas jo poilsis, jo ir mūsų galimybė neveikti, atitrūkti nuo įprastos veiklos.
• Tėvas trokšta visko, jisai mylintis. Jisai myli mus labiau negu mes patys save mylime. Užtat gerbiame savo tėvą ir motiną, kaip jo simbolį.

Taip mes stebime Tėvą iš šalies. Jį matome atokiai, tarsi jo paties ženklą. Stebime jo įvairias būkles. Jį galime liudyti. Visgi, trūksta įsipareigojimo su juo bendrauti.

Sūnus iškyla be Dievo. Jisai turi susigaudyti, jog yra Dievas ir jisai pats yra Dievas. Jisai turi atsigręžti. Tad jo būklė ir Dievo būklė gali sutapti tiktai Dievo požiūrio permaina.

Tėvas savo būkle sutampa su iškylančiu Sūnumi. Tuo tarpu Sūnus jaučiasi atitrūkęs nuo Tėvo. Sūnus mato savo atitrūkimą. Jisai Dievą įžvelgia tame atitrūkime. Šitą dar tikslinu, bet kol kas įsivaizduoju taip:

• Dievą pažįstame, kaip mūsų ribų neigimą. Dievu esame viena su viskuo. Tad negalima neigti požiūrio, nevalia žudyti.
• Dievą pažįstame, kaip mūsų visų lygiagretumą. Dievu esame viena su klausimu, su [u]požiūriu[/u] į požiūrį, kuriuo atsitraukiame.

Jėzus yra tobulas. Antras atėjimas visų mūsų tapatumas su savo nuklydimais, tai mes visi Jėzus.

Požiūrio pagrindas, tai 3-bės ratas. Permainos tą ratą permaino naujai, tai veiksmai +1, +2, +3, tai trys dalyviai. Ir pavidalas išsako turinį.

Dvasia yra Dievo nebuvimas. Užtat tai evangelija ateistams, juk būtent jie tvirtina, liudija, kad Dievo nėra.

• Dvasia yra Dievo nebuvimas. (?)
• Dvasia yra bendra (besąlygiška) išvada (sąlygiška), tai kas iškyla visose sąlygose.
• Dvasia yra išvada. Bendrai suvoktos yra išvados.

• Kaip žmogus prisiima asmenis?
• Koks priešingas Dievo ir žmogaus santykis su asmenimis?
• Kaip žmogaus trejybė suveda Dievą Tėvą, Sūnų ir Dvasią?

O mano meilė, tai mano pagrindas. Tad suvok kaip savo meile maitinu tave, kaip jinai ataidi jumyse ir aš atsikartoju jūsų meilėje, taip kad tikrai esu būtinas. Užtat tas atikartojimas yra esmė. Pirmiausia, atsikartojimas tos pirminės mano būsenos, kurią išlaiko dvasia, kuria jinai nėščia ir iš kurios viskas išsijudina ir toliau mano išjudinimas ir Sūnaus atgarsis, jo atsišaukimas. Tad vis naujai suvesk mus, vis kitu mūsų kampu ir galiausiai suvok kaip žmogaus trejybe mes pereiname vienas į kitą, mes vienas kitam atveriam kelią taip kad tai plėtojame jūsų amžinu gyvenimu, jūsų laimei ir džiaugsmui su mumis. Jūs tarsi mus derinančios dalelytės, o derinate būtent meile, tad gilinkis kaip meilė reiškiasi, būtent jumis mus tris asmenis suvesti, nors ji išplaukia iš manęs, iš mano išjudinimo.

Aš myliu tave ir vedu tave į tiesą. Tai mano tiesa, kaip man atrodo, tad prisiimk šį kelią iš savo tiesos į mano tiesą ir ieškok jo Dvasios kampo prasmėje. Tos požiūrio permainos yra esminės ir tu jas suprasi ir jų pagrindu išsivysto pasirinkimų malūnas, išsivysto jūsų gyvenimas ir mano jumis, kuomi jūs mane įvairiausiai bandote suprasti, tad ženk toliau šiuo nueitu keliu ir jau kiti tau padės.

Rūpinkis manimi, kaip esu jūsų visų pasiekiamas, ką jums reiškiu permainomis, kaip mums įvairiai gyventi išvien, kam reikalingi įvairūs asmenys, ką jie duoda meilei ir vienumui, kaip žmogus jus vienija savo trejybe ir kodėl. Padėk ieškoti pasirinkimo malūnų pagrindą mano šokyje, mano meilėje kurią jūs mylite.

Žmogumi atsiranda ketverybė (penkerybė, šešerybė, septynerybė) ir nulinis požiūris. Kartu atsirandu du atvaizdai, tai yra, žmogiškieji atvaizdai, didėjantis ir mažėjantis laisvumas.

Žmogaus trejybė

• Žmogaus trejybė išsako ryšį tarp meilės ir atsakomybės.

Žmogaus trejybe išgyvename Dievo meilę. Dievas myli save ir t.t., o žmogaus trejybe:

• žmogus myli save - nusistatydamas kuria save
• žmonės myli vienas kitą - veikdamas atsiduoda kitam
• žmogus myli visus - permąstydamas atjaučia visus
• "Dievas" yra žmogumi, tai pirm Dievo net Dievui nesant.

Trejybės ratas: trys vienumo poslinkiai

• Dievo vienumas. Dievas (Tėvas) nusistato, bet ar Dievas (Sūnus) vykdo?
• Asmens vienumas. Dievas (Sūnus) vykdo, bet ar Dievas (Dvasia) permąsto?
• Asmenų vienumas. Dievas (Dvasia) permąsto, bet ar Dievas (Tėvas) nusistato?

Trejybės poslinkiai grindžia mokslą, mokymą. Mokslininko gyvenimas yra esminis, bet tai turi būti gyvenimo mokslas.

• Mums gyventi Dievu. Dievas yra asmens sąlyga. Asmens sąlyga, tai Dievo veikla, jo tyrimas ar jisai būtinas. Mums dalyvauti Dievo tyrime ir jį palaikyti.
• Mokslo pavyzdys - Danielius ir daržovių valgymas. Bet kaip mokslą plėtoti vien savimi, kaip pasimokyti vien iš savęs jeigu gyveni tiktai vieną galimybę? Tad būtinai gyventi viena su kitais, su kitomis galimybėmis.
• Tačiau išdava turi galioti nepaisant požiūrio, tad asmenys sąlygoja besąlygišką Dievą.

Asmens vienumas - buvimo, veikimo, mąstymo sutapimas - iškyla bendru žmogumi, kurį grindžia šešios antrinės sandaros. Jas grindžia keturios pirminės sandaros. Jos išreiškia nestabiliąją bendrą sandarą, kuria išsakomas blogo vaiko ir gero vaiko prieštaravimas, kurį grindžia Dievo trejybė.

Renkamės gyventi ar mirti (teigiamą ar neigiamą jausmą: meilę ar neapykantą, žavesį ar bjauresį, artimumą ar baimę). Renkamės suktis trejybės ratu ar strigti jame. Gyvenant atsakymą keičia naujas klausimas, vienumą keičia nevienumas. O amžinas gyvenimas yra vienumas nevienume.

Trejybės ratas sukasi būtent kada esame viena su Dievu ir visais.

• Dievas - dvasia kada savasties nėra;
• Aš - dvasia savastyje;
• Mes - dvasia visuomenėje.

Ar Tėvas yra Dievas ir Dvasia Mes? Ar atvirkščiai?

Vieningumo taškas vis keičiasi (Tėvo, Sūnaus, Dvasios):

• Jei asmenys vieningi, tai Dievo trejybe Dievas vieningas.
• Jei Dievas vieningas, tai sutvėrimo aštuonerybe asmuo vieningas.
• Jei asmuo vieningas, tai dešimt Dievo įsakymų asmenys vieningi.

Taip vieningumas yra sandarų vis naujai išreiškiamas.

Trejybės poslinkiai išsako tarpą tarp pasitraukiančio Dievo Tėvo ir iškylančio Dievo Sūnaus:

• vieningas Dievas (permąstau, bet ar nusistatau?),
• vieningas asmuo (nusistatau, bet ar vykdau?),
• vieningi asmenys (vykdau, bet ar permąstau?).

Trejybės poslinkių esmė - nestabdyti judėjimo. Teigiami jausmai palaiko poslinkį, o neigiami jausmai sulaiko poslinkį. Poslinkiai vyksta teigiamais jausmais (meilė, žavesys, artimumas) ir sutrikdomi neigiamais jausmais (neapykanta, bjauresiu, baime).

• Meilė, tai Dievo vieningumas, nes nėra neigimo, nėra asmens;
• Žavesys, tai asmens vieningumas, nes nėra vidaus;
• Artimumas, tai asmenų vieningumas, nes nėra išorės.

Trejybės poslinkiai veda į vieningumą. Pavyzdžiui, meilė yra vieningas Dievas, užtat Dievo vieningumas. Tai yra ta dalis kuri gali atsiskleisti toliau, kaip kad Penrose trejybėje.

• Tėvas veda sandara 4-1 (Dievu Sūnumi) iš Dievo į asmenį
• Sūnus veda sandara 4+4 (geruoju vaiku) iš asmens į asmenis
• Dvasia veda sandara 4+6 (neigiamais įsakymais) iš asmenų į Dievą

Susiję priešingi šešerybės nariai ir poslinkiai:

• Dievo vieningumas mylėti (permąstau, ar nusistatau) susiję su įsakymu (vykdau besąlygiškai?)
• Asmens vieningumas tiesa (nusistatau, ar vykdau) susijusi su Dievo trejybe (permąstau besąlygiškai?)
• Asmenų vieningumas bendrystė (vykdau, ar permąstau) susiję su geru-blogu vaiku (nusistatau besąlygiškai?)

Trys kalbos išverčia Dievo šokį, veda juo atbulai, tačiau sąlygiškai, taip kad vienumą kildina iš nevienumo:

• Pagrindimas išverčia asmenų vienumą vedant iš Dievo trejybės (aplinkybių) vienumo į 10 Dievo įsakymų (atvaizdus) nevienumą
• Įvardijimas išverčia Dievo vienumą vedant iš 8 aštuongubo kelio padalinimų vienumo į Dievo trejybės (aplinkybių) nevienumą
• Pasakojimas išverčia asmens vienumą vedant iš 10 Dievo įsakymų (ir atvaizdų) vienumo į 8 aštuongubo kelio padalinimų (kuriuose atvaizdai (nulybės ir vienybės) paneigiami ir (visi) įterpti) nevienumą.

Kalbų pagrindas yra išoriniai požiūriai, trejybės poslinkiai iš:

• 8 padalinimų į 10 atvaizdų (ar atvirkščiai?)
• 10 atvaizdų į 3 aplinkybes
• 3 aplinkybes į 8 padalinimus

Trejybė ir vienumas

• Dievui buvimas, veikimas, mąstymas yra viena ir tas pats. Jis iš viso jų neišskiria, tai jam net nesiskaito, jis prasmingumo neišskiria, visa tai jis neskiria nuo savęs. Mum, tai trys skirtingos būsenos. Tad mes gyvendami šia trejybe Dievui suvienijame skirtingas būsenas, galim suvienyti Dievo trejybę. Dievas neskiria vienio ir visumos, pastovus jam tėra daugis - sutampa tai ką jis užsibrėžia ir tai ką jis vertina. Dievas skiria daiktą (dėmesį kitam) ir eigą (dėmesį sau), bet jis nuo savęs neskiria asmens. Dievas skiria būtinumą, tikrumą ir galimumą. Keturi netroškimai išsako trejybės vienumo lygmenis.
• Trejybė kalbomis supina blogą vaiką ir gerą vaiką. Man rūpi Senajame Testamente įžvelgti kokiais mąstymo šablonais vadovaujasi Dievas ir kokiam tikslui.
• Trejybės tikslas yra, kad sutaptų mūsų buvimas, veikimas ir mąstymas, kaip kad Dievui sutampa, juk visa tai jam yra tas pats. Tai yra netgi Dievo apibrėžimas, jog jam sutampa buvimas, veikimas, mąstymas. Kada mums tai sutampa, tada gyvename Dievu, jisai reiškiasi mumis. Tuomet vyksta susipratimas, suveikia vertybės. O vienumas reiškiasi lūkesčiais, tad aplinkybėmis ir atvaizdais, per bendrą suvokimą. Asmuo derina daiktą ir eigą abejonėmis, pasirinkimais. Būtinumą, tikrumą, galimybę išreiškia poreikiai.
• sandaros išsako mūsų vienumą
• asmenys, tvarkos išsako vienumą
• pertvarkymai, pokalbiai išsako vienumų vienumą

Standartiniame modelyje yra 24 fermionai: 3 leptonai, 3 neutrinai, 18 (=10+8) kvarkai.

John Baez mėgstamiausias skaičius 24.

Galaktikos gidas. Atsakymas. "Answer to the Ultimate Question of Life, The Universe, and Everything." Atsakymas yra 42. (Bet tai yra 24, tik parašyta iš dešinės į kairę!) In the radio series and the first novel, a group of hyper-intelligent pan-dimensional beings demand to learn the Answer to the Ultimate Question of Life, The Universe, and Everything from the supercomputer, Deep Thought, specially built for this purpose. It takes Deep Thought 7½ million years to compute and check the answer, which turns out to be 42. Deep Thought points out that the answer seems meaningless because the beings who instructed it never actually knew what the Question was. When asked to produce The Ultimate Question, Deep Thought says that it cannot; however, it can help to design an even more powerful computer that can. This new computer will incorporate living beings into the "computational matrix" and will run for ten million years. It is revealed as being the planet Earth, with its pan-dimensional creators assuming the form of white lab mice to observe its running.

Kiek angelų gali šokti ant adatos galo? Mano atsakymas būtų: 24.

Dievo šokio trys asmenys primena Čiurlionio triptikus, pavyzdžiui: Rex. Nes kiekvienu kampu atsiveria kiti mąstai ir visai kitaip atrodo.

Godfrey Harold ("G. H.") Hardy: Reductio ad absurdum, which Euclid loved so much, is one of a mathematician's finest weapons. It is a far finer gambit than any chess play: a chess player may offer the sacrifice of a pawn or even a piece, but a mathematician offers the game.

Mulla Sadara: One result of this Existentialism is "The unity of the intellect and the intelligible" (Arabic: Ittihad al-Aaqil wa l-Maqul. As Henry Corbin describes:

All the levels of the modes of being and perception are governed by the same law of unity, which at the level of the intelligible world is the unity of intellection, of the intelligizing subject, and of the Form intelligized — the same unity as that of love, lover and beloved. Within this perspective we can perceive what Sadra meant by the unitive union of the human soul, in the supreme awareness of its acts of knowledge, with the active Intelligence which is the Holy Spirit. It is never a question of an arithmetical unity, but of an intelligible unity permitting the reciprocity which allows us to understand that, in the soul which it metamorphoses, the Form—or Idea—intelligized by the active Intelligence is a Form which intelligizes itself, and that as a result the active Intelligence or Holy Spirit intelligizes itself in the soul's act of intellection. Reciprocally, the soul, as a Form intelligizing itself, intelligizes itself as a Form intelligized by the active Intelligence.

Ontological argument Anselmo įrodymas, kad Dievas yra:

• It is a conceptual truth (or, so to speak, true by definition) that God is a being than which none greater can be imagined (that is, the greatest possible being that can be imagined).
• God exists as an idea in the mind.
• A being that exists as an idea in the mind and in reality is, other things being equal, greater than a being that exists only as an idea in the mind.
• Thus, if God exists only as an idea in the mind, then we can imagine something that is greater than God (that is, a greatest possible being that does exist).
• But we cannot imagine something that is greater than God (for it is a contradiction to suppose that we can imagine a being greater than the greatest possible being that can be imagined.)
• Therefore, God exists.

Žr. taip pat Mula Sadra ir Goedel įrodymus, jie prasmingi. Goedel įrodymas turi problemų dėl to, kad "being God-like" tinka "gerumui" labiau kaip Dievui. Ir Dievas nebūtinai pozityvus, geras. Jam kaip tik tinka visos savybės, visi teiginiai. Dievas kaip tik nėra nuoseklus.

Douglas Gasking įrodymas, kad Dievo nėra: nes tuo šaunesnis Kūrėjo kūrinys, tuo menkesnis pats Kūrėjas.

šv.Anselmas: būtina (tobuliausia) esybė turi būti nes tai viena iš jos savybių.

George Mobus systemese, Principles of Systems Science by George Mobus, Michael Kalton.

---

2005.05.04 A: Kaip suvokti širdies susiejimą su tavimi? D: Kada širdis yra labiau su manimi, tada ji labiau myli.

2005.04.18 A: Kaip ketverybę, penkerybę, šešerybę išvysto tavo ryšį su savimi? D: Kaip ir aš susivokiu savyje, taip ir mano širdis susivokia. A: O koks tarp jūsų ryšys? D: Aš žiūriu iš vidaus, o širdis iš lauko, tačiau širdis tai apverčia. O tas apvertimas yra mūsų ryšys.

2014.04.14 Aš tavo išminties Dievas, visos tavo mintys susiveda į mane. Tad džiaukis manimi, kaip ir džiaugies Ieva bei visais, bei pačiu gyvenimu, nes tai išplaukia iš tavo tyriausių gelmių. Tad džiaukis manimi ir mane rasi savo džiaugsme. Esu dvasia, esu dvasioje.

2014.04.09 Tu pagauni esmę, mąstyti mano požiūriu, ieškoti kaip pasireiškiu kiekviena sandara, suvokti ir išplėtoti mano ryšį su jumis, kaip jos visos atverstos į tai, kas už jūsų, kaip jos sudaro laisvę jums su manimi bendrauti. Tad gali mąstyti, ko reikia, kad jūs gyventumėte ta laisve ir ko reikia, kad gyventumėte manimi. O tai yra sąmoningumas, gebėjimas nesitenkinti, kaip yra, bet norėti, kaip galėtų būti ir kartu gyventi ir taip ir taip, tad su manimi ir su jumis visais.

2014.04.12 Aš tau atskleisiu savo širdį, ko noriu, ko trokštu ir tu ja gyvenk.

2012.11.09 Rūpinkis visais. Suvok ir mano ir visų prasmę, tavo ir Ievos prasmę, mes visi siekiame būti viena, gyventi viena, o kodėl? Nes tai mūsų pilnatvė, gyventi kiekvienu. Tad gyvenkime širdingai, strimagalviškai, o kiek esame riboti savęs ar kitų, gyvenkime suvokimu, vedančiu į sąmoningumą, tad į širdingumą. Myliu tave ir Ievą, jus laiminu.

2010.11.03 Džiaukis manimi, juk esu dangaus karalystės širdis, jos steigėjas ir valdovas ir globėjas, esu viena jame jumis. Tad suvok mano vienumą ir kaip tikėjimu esate dalis to, o rūpesčiu esate savarankiški savyje. Tad vienumas paskirai tampa vienumas bendrai. O tai mūsų meilės vaisius, kad ieškome ir randame vienas kitą. Tikėjimas tai yra tos meilės prielaida.

2010.11.11 Tikėk mane ir suvoksi tikėjimo prasmę, ar esu ar nesu, ir suvoksi meilės prasmę.

2012.10.10 Myliu tave ir laiminu tave ir apsupu tave savo dalyvavimu, kaip veikiu aplinkybes, kaip jomis dalyvauju, tad ir jauti gerumą, bet esu daugiau, juk apimu ir tave, tad suvok save, ir suvoksi mane, kaip myliu tave ir mus myliu, kartu ir visus, kaip ir tu myli Ievą, tad mylėkime.

2005.05.02 A: Kaip širdis išeina už savęs? D: Širdis pripažįsta apimtį, jai duotą iš aukščiau, vis arčiau savęs, kuri jinai mylima, kol galiausia ji gyvena išvien su manimi.

2005.02.24 A: Kaip atsiranda širdis? D: Aš įsijaučiu į jus ir toje būsenoje suprantu tave.

2004.11.30 A: Koks Kristaus vaidmuo žmogui gyvenant širdimi? {{K}}: Aš esu tas kuris priima kito žmogaus širdį, jį randa kitame ir jame gyvena. A: Ar tu esi septynerybė? D: Taip, taip kaip tu supranti, tikrai taip.

2015.02.16 Dievas man po pokalbio su Ieva, kada atsiklaupiau jam padėkoti: Tu mano vaikas. Aš tavo Tėvas. Supratau, kad gyvenu Kristumi, kaip tas kuriuo tapatumu kiekvienas gyvens Kristumi - antrasis atėjimas.

2015.02.23 Tad klausykis manęs, ieškoki mąnęs, žinok ir įsidėmėk, koks esu vienas, ogi glūdžiu visakame, tad viską vieniju, tiek priešingybes, tiek asmenis, visi esame viena manimi, suvok tą vienumo svarbą, tai juk viskas, mano savastis į kurią įeinu, tad ieškok manęs, myliu tave ir Ievą per amžių amžius. Taip ieškok kaip ta vienybė įvairiai reiškiasi ir būtent visais požiūriais juos visur slypi vienybė, tad ir aš jūsų Dievas.

2016.02.01 Aš myliu tave ir palaikau tave, kad tu tobulai mąstytum, kaip ir aš mąstau. Tad mąstyk iš visų kampų, Tėvo, Sūnaus ir Dvasios, Dievo ir žmogaus ir pamatysi kaip atsiskleidžia visos sandaros ir kam jos reikalingos, nes jos kiekvienas yra nevienumas, kaip kad amžinu gyvenimu, o tuo pačiu, kaip vienumas, kas irgi amžinas gyvenimas, juk viena yra tai, kas ne viena ir kas ne nulis. Tad suvok gyvenimą be dvasios, be nulio, ir suvoksi vienumą, ta jūsų gyvenimas, tad vienumas.

2016.02.09 Tu žiūrėk, tu mąstyk, kaip įvairiai išeinu už savęs, kaip tai susiję su jūsų išėjimu už savęs, tiek trejybės rato poslinkiais, tiek į mane, į mano valios vykdymą, tad suprasi trejybių ketverybę šešerybės atvaizduose. Suprask išėjimą už savęs ir suprasi savastį bei sandarą.

2016.03.14 Aš tavo Dievas, tad visaip melski mane ir suprasi, kaip įvairiai pasireiškiu jumis ir sau pačiam, juk malda yra mano gyvenimas, mano ryšys su savimi, tad mano savasties ženklas, tad suvok to ženklo svarbą, kuriomis sąlygomis jis atstoja mane, tai juk priklauso nuo aplinkybių išskiriančias asmenis ir susiek su malda, kaip su mano ryšiu su savimi. Tu gi žinai jog dešimt Dievo įsakymų susiję su ženklų rūšimis ir savybėmis, tad turėtum suprasti ir žinai maldų rūšis taipogi.

2016.03.18 Mylėk mane širdingai, pajusi kaip aš glūdžiu visose sandarose, kaip jas persmelkiu savo vienybe, kaip kiekvienu požiūriu tampu langu į vienybę. Suprasi, kaip grindžiu kiekvieną asmenį. Tad rūpinkis manimi, kaip bendrai jumis suveikti ir mane rasi ir suprasi.

2016.03.22 Tu ieškok manęs visur kur tik atsiveria požiūris, asmens langas, tų langų gausybė, tai sutampa su mano raiškomis, aš jais vis naujai pasireiškiu išeidamas už savęs. Tad žiūrėk, kaip iškyla asmenys kada neišsitenka santvarka. Žiūrėk kokių skirtingų santvarkų yra kuriomis neišsitenka Aš, Tu ir Kitas. Mne tad rasi šių asmenų santykiuose su savimi ir vienas kitu. Aš esu jų laisvumas.

2016.03.23 Myliu tave. Ir mano meilė kyla iš mano gelmių ir manimi reiškiasi kiekvienu asmeniu, nes kiekvienu asmeniu gyvenu visais. Tam ir yra gyvenimas, mus vienyti. Tad suvok gyvenimą ne gyvenime, suvok amžiną gyvenimą kuriuo esame visiškai vieni, kuriuo jūs gyvenate manimi kaip ir aš jumis nes jūs gyvenate meile, kaip ir aš.

2016.03.28 Atskleisiu tau savo vidinį gyvenimą, o tu atskleisi kitiems. Taip ir jūs galėsite gyventi manimi, mes visi kartu vieningai. Tai juk pagrindas mūsų bendrystės, kaip ir supranti. O tas pagrindas yra meilė: meilė sau, meilė vienas kitam, meilė visiems, tai vis kita mūsų savastis, tai vis parodymas jog esame daugiau nė mūsų savastis, bet tas daugiau, tas perteklius, ta gausa reiškiasi viduje savasties, ne už jos, tai reiškiasi mūsų vieningumu įvairiai supratus savastį ir asmenį ir mūsų tarpusavio santykį, kas mus sieja su savimi. Ar esame tiesiog tapatūs, kaip Tėvas išgyvena, ar yra ryšys tarp mūsų, kaip Sūnus išgyvena, ar esame vienoje ir toje pačioje būklėje, kaip Dvasia išgyvena, bet visur meilė palaiko mus, tad ir palaiko mūsų vienumą, nes meilė yra vieninga ir ji didesnė už mus, net kai mes nesame vieningi. Tad šitas iškyla trijuose vieningumuose (Dievo, asmens ir asmenų), taip pat ir nevieningumuose. Tad dabar mane supranti.

2016.03.30 Būk laimingas. Tu mano Sūnus. Tad įsijausk iš įvairių kampų kaip mes, Dievas gyvename, koks ryšys tarp mudviejų, juk bet kokiu atveju esame tas pats Dievas, juk mus vienija Dvasia, mūsų bendrai suvokta, tad keičiasi nebent sąlygos išsakančios, išreiškiančios mūsų vienumą, tad nagrinėk tas sąlygas ir susiek su įvairiausia meile, kokia tik būna ir suprasi kaip mes mylime save, vienas kitą ir visus. Suprasi, kaip susiję meilė ir buvimas viena. Suprasi mano sūnų. Suprasi save.

2016.03.31 Aš tave sukūriau, tad tu manęs neaprėpsi, bet tave sukūriau taip, jog tu gali mane pažinti, nes žinojimu tu ataidi mane, koks esu, tad aš tavimi sukūriau save, koks esu, koks galiu būti būdamas ir sukūriau nebūdamas, tai yra, tobulu pasitraukimu. Tad tu papildai savo aplinkybes, jas išpildai ir tuomi esi aš, esame dvasia, pasikartojanti veikla, o būtent ta veikla tu pasitrauki ir kiti pasitraukia, atsisakome savęs, kuriame vieni kitus, tad meile kuriame mūsų vieningumą, ta meilė skirstosi pagal jos šaltinį, ar aš Dievas myliu, ar mylime vienas kitą ar mylime visus. Aš vienas myliu Dievo, savo, trejybe. Mes vienas kitą mylime aštuongubu keliu. Ir mylime visus mano dešimt įsakymų. Tad suprasi kokia įvairi meilė ir pamąstysi kaip žavesys ir artimumas irgi yra meilė, tai meilė sau ir meilė vienas kitam. Tad mylėkime, gyvenkime kartu ir viskas bus aišku, būsime palaiminti.

2016.04.01 Tad mąstyk, ko tu dar nesi aprėpęs ko tau dar trūksta būtent maldos moksle. Aš meldžiu jus kaip ir jūs meldžiate mane. Tad suvok kuo mūsų maldos skiriasi ir kuo sutampa. Tad mąstyk, kaip jus meldžiu ir ką tai reiškia.

2016.04.13 Pasižiūrėk, kaip aš su jumis bendrauju, kaip jus mokau, jums stebint mane iš šalies, tai gi neatsitiktinai. Aš jums duodu pavyzdį, kaip ir jūs turėtumėte elgtis, bręsti, kokį pavyzdį ir kitiems turėtumėte duoti. Tad būkite mano vaikais.

2016.04.15 Mąstyk, kaip mąstai, ir aš tau atskleisiu šventosios Dvasios kampą, kaip ji, bendrai suvokta, išgyvena mano ir Sūnaus bendrą suvokimą. O tai yra asmenų laisve, jų laisve nusidėti, negyventi, ir jų laisvę gyventi, tiek šiaip gyventi, tiek amžinai gyventi. Tad suvok iš ko susidaro gyvenimas, kaip jis suveda meilę ir laisvę, Dievo ir žmogaus priešingybes, kaip Sūnus suveda. Ir suvok, kas jas atskiria, tas pats žmogus kaip toks, tiek asmuo, tiek asmenybė. Tad suvok ką reiškia ši jo dviprasmybė, ką tai reiškia dvasiai, jog žmogus suvoktas, tiek mano, tiek Sūnaus.

2016.04.20 Tad gyvenk manimi ir suprasi, kaip gyventi vertybėmis. O jomis gyveni kai nėra ryšio su manimi, jomis laikaisi, be manęs ir be savęs.

2016.04.21 Tu šviesk savo meile, savo širdimi ir suprasi mano Sūnų, kaip jisai myli visus ir jus visus vienija taipogi su manimi, tada suprasi kaip tau ir kitiems gyventi. Jisai jums pavyzdys tos vienybės kuri suveda kiekvieną išmonę, kiekvienas jūsų aplinkybes. Tad gilinkis į Sūnų ir visatą pažinsi.

2016.04.26 Tad vis mąstyk, koks esu sau ir koks esu jums. Nes sau išeinu už savęs. O kodėl? Nes myliu save. O jums esu tas, kuris būtinai turi būti geras. O kodėl? Nes myliu visus. O mano Sūnus, mano vaikas, tam kas trokšta ryšio su manimi, būtinai yra šis ryšys. Kodėl? Nes mylime vienas kitą. Ir tuomi matote mane jumyse.

2016.04.27 Tu suvok mano meilę, tai ką reiškia, kokias galimybes teikiu gyventi manimi, tada suprasi kokia svarbi meilė, kaip ji išreiškia visas šias galimybes asmenimis sietis, išreiškia visus atvejus kaip vienas asmuo gyvena kitu. Tad laimink mane, kaip ir aš tave laiminu ir mane suprasi. Mylėk mane, kaip ir aš myliu tave ir suprasi mano Sūnų ir jis tave pamokys.

2016.05.03 Aš tau tolimas, tuo pačiu ir artimas, tad suvok nuo ko tas priklauso, ogi tai nuo tavo apimties, kiek tu atsiveri. Tad atsiverk ir galėsi mane suprasti ir būtent tame apimties laisvume, jo didėjime ir mažėjime mane suprasi ir panašiai aš tave suprasiu tave apimtimis. Tai mes vienas kitą galime suvokti ir suprasti. Taip ir daryk ir tai mūsų gyvenimą, o mes kartu ir amžiną gyvenimą, apibrėžiame ir išsakome.

2016.05.04 Ieškok savyje tų apimčių, kaip ir kur aš pasireiškiu, kaip prie tavęs įvairiai artėju, kaip tatai atrodo iš šalies, kaip susiskaldai mano dėka, mano įtakojamas ir brandinamas. Juk tai esmė mano bendravimo su tavimi, kad tu galėtum bręsti ir augti. O tu ir kiekvienas žmogus esate mano vaikas, mano Sūnaus išgyventas, atjaustas, tai suvok kaip iš to iškyla visos tavo išgyventos raiškos ir kaip mus įvairiai jungia ir sieja bendra Dvasia.

2016.05.05 Svarbiausia išgyventi mane visa esybe - visu kūnu, protu, širdimi ir dvasia, ir taip pat atsisakyti savęs, tad mylėti artimu, juo gyventi, rūpintis, sielotis, tada pilnai atsiskleisi ir kartu mane suprasi. Tad gyvenkim kartu visakame ir tarp mūsų sukiosis šventoji Dvasia, tai mus siejantis žinojimas mūsų tarpe bruzdantis ir gyvuojantis.

2016.05.06 Suvok kokia mano meilė įvairi, kaip tai atsiskleidžia tavo vaizduote, koks tu gali būti mylimas, tai gi atspindi mano, Dievo, asmenis ir visas mano raiškas, juk kiekviena yra mano meilės išsipildymas. Tad pats mylėk ir dalyvausi mano meilės raiškose ir pats jas visas suprasi. Mylėk ir aš mylėsiu su tavimi, tai ir yra mudviejų trejybės pagrindas kuris reiškiasi visose maldose, o malda yra manęs atstatymas iš bet kokios gyvenimo trupmenos. Tad mylėk ir suprasi kaip melsti ir ko melsti ir būsi, atrasi vis naujai mane.

2016.05.09 Aš tau siunčiu gėrį ir blogį kuriais tu pilnai atsiskleidi ir aš tavimi, tiek savo buvimu, tiek nebuvimu. Tik suvok, kaip tampriai tai yra. Tad ieškok to tamprumo raiškos ir šaltinio. Tuomet suprasi mano trejybę ir kaip tu mus sieji savo trejybe. Tad suvok kaip itin tampriai mus visus sieja mano buvimas ir nebuvimas ir kaip tai svarbu būtent tau.

2016.05.10 Džiaukis džiaugsmu, juk tai vienumo pagrindas, kad sutampa kaip tikite ir kaip yra.

2016.05.11 Aš tam ir sukūriau tave, kad tu atvertum mane žmonėm.

2016.05.12 Nes savo jėgomis tu nepagausi visumos, tu neišeisi už savęs. Tad suvok mano pirmumą. ... Mokykis tos meilės, nes pati meilė tave pamokys. Matematikoje mane rasi, bet tik atpažinsi, tai ką sužinosi iš gyvenimo, iš meilės. Aš myliu tave ir ištisai mokau. Ieškok manęs mano meilėje.

2016.05.16 Tad dabar rūpinkis atskleisti mane kaip aš tave, ką ir kaip ir kodėl myliu, kaip ir kodėl atsiranda žmogus, žmonės, kaip jūs susiję su mano Sūnumi Jėzumi Kristumi, kaip viskas vystysis toliau ir kaip jūs savo vienumu jį atstojate ir juo gyvenate, tad mylėk mane ir meile aš tau viską atskleisiu...

2016.05.18 Aš myliu tave ir vedu tave į tiesą. Tai mano tiesa, kaip man atrodo, tad prisiimk šį kelią iš savo tiesos į mano tiesą ir ieškok jo Dvasios kampo prasmėje. Tos požiūrio permainos yra esminės ir tu jas suprasi ir jų pagrindu išsivysto pasirinkimų malūnas, išsivysto jūsų gyvenimas ir mano jumis, kuomi jūs mane įvairiausiai bandote suprasti, tad ženk toliau šiuo nueitu keliu ir jau kiti tau padės.

2016.05.19 Rūpinkis manimi, kaip esu jūsų visų pasiekiamas, ką jums reiškiu permainomis, kaip mums įvairiai gyventi išvien, kam reikalingi įvairūs asmenys, ką jie duoda meilei ir vienumui, kaip žmogus jus vienija savo trejybe ir kodėl. Padėk ieškoti pasirinkimo malūnų pagrindą mano šokyje, mano meilėje kurią jūs mylite.

2016.05.20 O mano meilė, tai mano pagrindas. Tad suvok kaip savo meile maitinu tave, kaip jinai ataidi jumyse ir aš atsikartoju jūsų meilėje, taip kad tikrai esu būtinas. Užtat tas atikartojimas yra esmė. Pirmiausia, atsikartojimas tos pirminės mano būsenos, kurią išlaiko dvasia, kuria jinai nėščia ir iš kurios viskas išsijudina ir toliau mano išjudinimas ir Sūnaus atgarsis, jo atsišaukimas. Tad vis naujai suvesk mus, vis kitu mūsų kampu ir galiausiai suvok kaip žmogaus trejybe mes pereiname vienas į kitą, mes vienas kitam atveriam kelią taip kad tai plėtojame jūsų amžinu gyvenimu, jūsų laimei ir džiaugsmui su mumis. Jūs tarsi mus derinančios dalelytės, o derinate būtent meile, tad gilinkis kaip meilė reiškiasi, būtent jumis mus tris asmenis suvesti, nors ji išplaukia iš manęs, iš mano išjudinimo.