Iš Gvildenu svetainės

Mintys: Netroškimai


Kaip keturi netroškimai per Tave išsako žmogaus santykį su Dievu?

Suprasti kaip netroškimais atsiplėšiame nuo vaizduotės.


Tyrimas:

Troškimai ir netroškimai

Netroškimų tikslas

Netroškimų skirtumai

Netroškimų kilmė

Netroškimų sandoros

Dievo ir žmogaus akys

Dvejybė

Trejybė

Ketverybė

Šešerybė

Laipsnynai

Septintasis požiūris

Aštuonerybė

Atliepimai

Netroškimų santykiai su sandaromis



Kas yra netroškimai


Netroškimai išsako mūsų gyvenimą sąlygose ir galimybes jas pranokti

Gyvenimas sąlygose

Galimybė pranokti sąlygas

Troškimai ir netroškimai

 TroškimaiNetroškimaiPastabos
 Dievo gyvenimasžmogaus gyvenimas 
 Dievas trokštažmogus netrokšta 
 nulybė trokštavienybė netrokšta 
santykiai su savimineribotiriboti 
 nesvarbu žinotisvarbu žinoti 
 atsitokėjimaiįsijautimai 
 Dievą paveikiaDievo nepaveikiaDievas troškimu neatjaučia atitinkamo netroškimo

Troškimai (Dievas santvarkoje gerumas) - nulybės atvaizdai (Dievas už santvarkos) - laipsnynai (iš Dievo į gerumą)

Netroškimų tikslai

Sustatyti sąlygose esančiųjų galimybes

Sustatyti mūsų santykius su kitais

Sustatyti galimybes išsiaiškinti ar, koks, kaip, kodėl Dievas iškyla kuomet nėra santykių su juo?


Keturi netroškimai


Paskirų netroškimų tikslai

Netroškimus atskyriau mąstydamas, koks jų tikslas? Ką jomis pasiekiam?

Netroškimai yra tiesiogiai naudingi mūsų gyvenimui. Jie mums padeda rinktis amžiną gyvenimą. O atjautos naudingos netiesiogiai. Atjautos leidžia mums suvokti, išsakyti požiūrį, o netroškimais požiūrį priimti, išgyventi. Atjautos tad leidžia mums prileisti savarankišką požiūrį už mūsų, savaiminį požiūrį, mumis nepagrįstą.

Dievas ir savastis

Savastis: kūnas, protas, širdis, valia

Valios ženklų rūšys

Aš esu savo valia, jinai yra. O visa kita yra jos ženklai, tai kas atrodo: širdis, protas, kūnas.

Nulinis teiginys - Dievo troškimas

Santykis tarp Dievo už santvarkos ir Dievo santvarkoje

Priklauso, kiek Dievas už santvarkos yra išėjęs už savęs, kiek abu yra lygiaverčiai. Tai yra sąlygos apibrėžti sutapimą Dievo santvarkoje ir Dievo už jos, apibrėžti jų išėjimą už savęs.

Dviprasmybės

Netroškimai atitinka dviprasmybėms. Įvardiju prasmę santvarkoje ir už santvarkos:

Mūsų santykis su Dievu už santvarkos

Santykis su santvarka

Rinkti Dievą vietoj savęs

Neigiamybėje (tavimi) galim išeiti pasirinkdami, ir ta tikimybė didėja siaurėjant apimčiai, auga reikalas rinktis:

Atsiliepdami

Atsisakome savęs vardan septintojo požiūrio asmens

Netroškimais atsisakome savęs vardan septinto požiūrio, asmens santvarkoje.

Troškimai-netroškimai ir nežinojimai-žinojimai

Troškimai-netroškimai X apimtys'

Netrokšta apimčių

Troškimus papildo žinojimai

Išvirkštiniai suėjimo pagrindai

Suėjimas dvasios pagrindu suprantamas sąlygų gilumoje, o suėjimas kūno pagrindu suprantamas besąlygiškai, už sąlygų.

Amžinas gyvenimas

Amžinas gyvenimas

Netroškimai išsako amžinąjį gyvenimą gyvenimo lygtyje:

Širdies ir pasaulio tiesos

Širdies ir pasaulio tiesų patikrinimai - netroškimai išskiria širdies ir pasaulio tiesas

Sąmoningumo lygtys

Netroškimus apibrėžia keturios sąmoningumo lygtys

Tad sietini niekas (-2), kažkas (-1), betkas (0), viskas (+1).

Brėžinyje balti rutuliukai išreiškia trejybę, ketverybę, penkerybę, šešerybę. Tai bene išsako Dievo vaidmenį.



Kampai

0, 1, 2, 3 kampai

Dalyvaujančių požiūrių skaičius (nuo 0 iki 3) nustato gyvumo laipsnį, atjautos lygį, sąmoningumo lygį. Šie kampai susiejami su mūsų pasirenkamais požiūriais, mums tuos požiūrius priskiria.

Netroškimai savo teiginiais apžvelgia 8 padalinimus:

Asmenų skaičius - Dievo asmenys

Dvasios priėmimas yra įvairių laipsnių, atitinkamai iškyla netroškimo sandara.

Trokštantis Dievas yra trinaris (prasmingas), dvinaris (pastovus), vienanaris (tiesu) ar jokianaris (akivaizdus).

Laisvumas primena kalibracines teorijas.

Kūno netroškimas sieja jokią įvestį ir jokią išvestį.

Dievas prisiima nulinio laipsnio vaidmenį (kaip nulybė, vienybė, dvejybė ar trejybė). Šiuos vaidmenis galima suprasti kaip Kodėl, Kaip, Koks:

Štai sandaros, kuriomis Dievas atjaučia, įsijaučia, įsiterpia. Panašiai, Dievas kalbose įsijaučia ženklų savybėmis.

Nulybės atvaizdai, trejybės atvaizdai, laipsnynas

Netroškimai susiję su trejybės atvaizdais:

Aplinkybės

Laipsnynai

Laipsnynai (poreikiai, linksniai, įrodymai) yra pirminiai ir juos išsako visaregis. Iš jų išplaukia netroškimai:

Kaip tai susiję su pasirinkimais?

Paskiri netroškimai

Poreikiai

Lūkesčiai


Keturių netroškimų eiga


Dievas, išeidamas už savęs, eina iš savo klausimų (Ar Dievas būtinas?) į Mano klausimą (Kas Aš esu?) kuriais žmogus rikiuoja savo klodus, netroškimus (kūną, protą, širdį, valią). Ir toliau išeinama į Tavo klausimą ir Kito klausimą. Visus klausimus grindžia atitinkami trejybės atvaizdai.

Trejybės atvaizdai grindžia laipsnynus. Laipsnynus antra pusė grindžia sekantį laipsnyną (kūno, proto, širdies, valios). Pavyzdžiui, vertė-laisvė-pilnavertiškumas grindžia protą, keblumas-protingumas-teisingumas grindžia širdį, ir kas grindžia valią?

Keturių troškimų eiga plėtojant nešališkumą

Požiūriai skyla

Apimčių papildiniai

Gamtoje, protas bene atsirado vėliau kaip jausmai, bet tarp jausmų ir kūno, o kartu ir valia.

Viskas, betkas, kažkas, niekas yra atvaizdai apskritai, tad tampriai susiję su nulybės, vienybės, dvejybės ir trejybės atvaizdais.

Dievas išeina už savęs į save šiais tarpsniais, žingsniais ir atitinkamomis apimtimis, vis gilyn. Juose išsiskiria esantis ir iškylantis Dievas.

Apimtys išsako kiek Dievas troškimais išeina už savęs į netroškimus:

Yra vis laisvesnis, asmeniškesnis sprendimas nesusivedimų.. Yra bene šeši nesusivedimai ir juos sustato ženklų savybės.

Dievas troškta nieko, kažko, betko, visko. Ko daugiau Dievas trokšta, to labiau jisai išeina už savęs į save, siauriau suprastą, taip kad jis trokšta apimties papildinio. Išeidamas į viską (dvasia) jis trokšta nieko; išeidamas į betką (sandara) jis trokšta kažko; išeidamas į kažką (atvaizdai) jis trokšta betko; išeidamas į nieką (vienybė) jis trokšta visko.

Dievo branda pasireiškia:

Iš šešių poreikių paaiškėja, jog pirmais trimis poreikiais išreikšta savastis yra skirtinga nuo kitais trimis poreikiais išreikšto savęs suvokimo (self-understanding). Savęs suvokimas yra pagrindas protui.


Netroškimų sandaros


Netroškime yra:

Bendra sandara sieja visko ir betko požiūrius. Netroškimai sieja Dievo ir gyvenimo (Dievo gerumo) požiūrius.

Kiekviename netroškime yra:

Visko sąvoka mums tampa prieinama keturias požiūriais išsakančiais ko viskas trokšta.

Bendra sandara išsako Dievo ir gyvenimo požiūrius. (Baltus apskritimus).

Netroškimai išsako gyvenimo atjautą Dievui ir Dievo atjautą gyvenimui. (Pilkus apskritimus).

Nulinis požiūris

Septintasis požiūris

Laipsniškumas

Tiesa viskas akivaizdu. Taip yra visažiniui, visaregiui, o žmogus pasaulyje išgyvena dalinai. Laipsniškam žinojimui reikalinga tvarka, jos išdėstymas laipsniais, pakopomis, eiliškumu.

Laipsniškumas sieja Dievą ir Kitą. Kitas (tad ir Aš, Tu) yra Dievui, kaip Sūnus Tėvui, tad pasiklydęs vaikas. Kito ir Dievo suderinimas nustato Mano ir Tavo teisingus vaidmenis.

Netroškimus galime suprasti kaip Dievo perėjimus (interpoliacijas) iš Dievo į gerumą. Perėjimai išsakomi vis aiškiau, raiškiau, apibrėžčiau, dalykiškiau (explicit). Perėjimai rikiuoja, išsako, išdėsto ženklų savybes.

Troškimai išsako kaip giliai Dievas yra panėręs į santvarką, kiek jisai skiriasi nuo savo brandos, savo galimybės.

Panašu, kad laipsnynas yra nuskilusi visaregio dalis, o lygčių sandaros yra tolesnės jos nuoskilos.

Laipsnynu reiškiasi tiek X->Y, tiek reiškinys-aplinka (valia viduje, valia išorėje), gal tiek ir sąsaja, tad 3x2x1. O asmens lygtis yra keturlypė, 4, ir iškyla bene visaregyje.

Laipsnynas išsako vienpusį ryšį su Dievu arba gerumu, siejantis vieną ar kitą su trinare lygtimi X->Y. Ta trejybė yra savistovi, tad savistovumas. Vienpusis ryšys išsako Dievą ir Mane (Dievą santvarkoje = gerumą), atitinkamai. Laipsnynas išreiškia vidinį žvilgsnį.

Šeši požiūriai yra tarpiniai tarp nulinio požiūrio ir septinto požiūrio. Nuliniu požiūriu:

Septintu požiūriu:

Antrinėmis sandaromis išreikštus septintus požiūrius suvokiau kaip šešias valios išraiškas ir siejau su dešimts Dievo įsakymų.

Kaip laipsnynas susijęs su Dievo savybėmis (savarankiškas, užtikrintas, ramus, mylintis)?

Apimtis ir jos papildinys

Priėjimo apimtis

The primary structures arise when others view themselves through our eyes. How much access to themselves do they have through us? This is the scope of access. It may be: Everything, Anything, Something or Nothing. (Respectively: all perspectives, any perspective, a perspective, no perspectives.) It reflects the degree of our own opaqueness, our privacy. And it determines the nature of the other:

Note that this also opens up room for our own free will.

Looking through our eyes may be thought of as a transition, a state change. Before one sees through our eyes, they are not restricted. At the point when they see through our eyes, they are restricted by some ObservationalPlane, some scope: everything, anything, something, nothing. Then they are looking through our eyes. They can then see themselves, and as such, they see themselves in that observational plane. To look through somebody's eyes is to take up their observational plane.

Dievas kaip pažinovas kuris pilnai priima priėjimą prie apimties

Whatever the access of scope, we may identify a viewer with that scope who takes it up fully. Such a viewer is the one who thereby completely determines the structural ramifications. Such a viewer is God identified with a scope. We have, generally:

and specifically:

Here the structures are defined from our vantage point: God is our everything, our anything, our something, our nothing. And they dictate planes of observation, in that they are the qualities that hold when no distinction is made between the observer and their plane of observation:

Note that here God is both that which accesses all of the observational plane, seeing through us, but also fills up all of the observational plane, as he sees himself, as the relevant structure.

Visaregis - netroškimai grindžia mūsų akis - keturi pažinimo laukai

The primary structures describe how we might respond fully to our Needs, our Doubts, our Expectations and our Commitments.

NotWishes are the not-blocking of access by which we open the way for God. They are our identification with the Observer who has pulled away from the ObservationalPlane, and hence has not reduced himself to it.

In each case the NotWishes are what separate an observer and an observational plane. Our own NotWishes are what distinguish us from an ObservationalPlane, and keep us Separate from it. They give the extent to which we do not go beyond ourselves, to which we keep to ourselves. They are thus SelfReinforcing. In that sense, with regard to ourselves, we are defined by not-wishes, and they are defining.

They are characterized by the Scope, the observational plane, from which we back away, to which they relate us, and in particular, the distance that they overcome:

The Omniscope expresses the 24 NotWishes in terms of 4 ObservationalPlanes, the three-cycle, and backing out to either ourselves (Anything) or Everything.

What keeps us separate from an observational plane? We need to attach ourselves to what is ultimately beyond it, either the ultimate observational plane, or the ultimate observer.

The fact that everything goes beyond itself (through wishes) into our everything, our anything, our something or our nothing means that we can distinguish ourselves from our observational plane by letting go of it and taking up the everything. This disengagement makes for what is, seems, ought, and what we choose, depending on our observational plane.

Visaregis - trejybė

There is a sense in which the three-cycle is driven by such self-restrictions. For example, courage is related to choosing without reflecting, hope with choosing without following through, and honesty with choosing without taking a stand. There is a sense that each shift has us remove ourselves, leaving only the plane of observation, and yet we are still arise anew as our own self-restriction. But I need to intuitively understand this.

I think that the meaning of the plane arises by considering it (choose, ought, seem, is) as a position (taking a stand, following through, reflecting) disappears or appears. For example, courage is choosing as reflecting disappears, and caring is choosing as reflecting appears. This yields the twenty four human perspectives. (And this may express the 4x3x2 possibilities that are subsequently factored by the secondary structures). They thereby give the relationship between the participant (the human) and the underlying structure, the default space, the base space.

When we go beyond ourselves, then there is a wish by which we are separated from ourselves, and we wish (as in EternalLife). If we do not wish, then there is not a wish by which we are separated from ourselves, and so we must be that movement by which we go from ourselves to ourselves. We are ever that movement by which we are not separate from ourselves. And so this keeps moving us onward. And the threesome is the minimal structure for expressing that identification (as in Life). As the minimal structure, it is the one which allows the widest variety to see through our eyes.

Another way to think of this is that Scope is the extent of our not being one with ourselves. Scope is the extent of the removal of self. Hence, to not have scope is to have one's self.

The threesome gives the essential distillation of our self: taking a stand, following through and reflecting. We move out of ourselves into ourselves, and that movement is also ourselves. It is a movement out of ourselves and into our observational plane, but within that plane, we are yet again always present. So the threesome provides the minimal presence that we always have within our observation plane. We are always present as a taking a stand within ourselves, a following through within our observational plane, and a reflection within that movement.

With the three-cycle they see through our eyes, whereas with the other three nodes, we see through their eyes. Also, the three-cycle takes us from the observer to the observational plane. What does that mean?

I think that the Threesome has the observer arise as distinct from their observational plane, and yet thereby ever collapse back into it. Each perspective in the threesome may be identified with such an arisal. The completion of the arisal makes for the collapse.

"Our eyes" are the point at which the ObservationalPlane begins. When somebody looks through our eyes, then they have entered whichever observational plane which we express.

We arise by stepping back, stepping away from "our eyes". Just as the Wishes step into our eyes, so that one might see through us, so do NotWishes have us step away from our eyes, and take up the very same Everything which is apart from us and went beyond itself to our eyes. We step away from "our everything", "our anything", "our something", "our nothing" and back into (or at least towards) "THE everything".

Others can see through our eyes by way of the threesome (see the [AddThree operation +3]. Our eyes are given by the threesome, and they see by means of shifts expressed as such through the representations.

Our point of view and God's point of view are related by means of the threesome: take a stand, follow through and reflect. Our point of view (our eyes) is expressed as a cyclic shift from one perspective to another perspective:

The answer centered on God/potential for God/potential for good/good moves us forward, and the answer centered on self/potential for self/potential for bad/bad moves us backwards.

God's point of view is given by the perspectives as expressed by some representation of the threesome. God waits for us to make our move and he coincides with us before and after. In order to do so, he must relate with the entire threesome, and so he must dictate one of four levels at which its representation takes place. In order for the human to acknowledge God's perspective, the human must consider that level as standing on its own. Therefore the human must be able to distinguish that level on its own (God's representation through the nullsome) and God's participation through that level within the human's three cycle. This yields three more perspectives where the human chooses between God's plane within the human's sphere and God's plane standing on its own.

God expresses his point of view as a going beyond the threesome into the nullsome. He relates a topology with the RepresentationOfTheNullsome from which it arises.

Each of the dilemmas seems to have a three-cycle which gives the human outlook. The three-cycle is mapped onto God, outside the system, onto his representation in terms of 0, 1, 2 or 3 perspectives. This map yields three additional perspectives which give God's outlook.

A human allows for a null, and God takes up that role.

Lukštendamas pirminių sandarų bendrą sandarą, bene atkreipiau dėmesį į aštuongubio kelio sandarą, siejančią trejybę su Dievu, ir tada panašią sandarą įžvelgiau poreikiuose bei dvejonėse ir abejonėse, toliau jos ieškojau jausminiuose atsiliepimuose ir taip ją atstačiau.

Dilemos

The NotWishes are given by dilemmas:

Note that the dilemmas are such that they intensify themselves, they give themselves positive feedback, they are SelfReinforcing. Perhaps this is because they distinguish the observer from the observational plane. The more that we identify with the observer, the more they separate us from the observational plane.

Doubts are self-reinforcing in one perspective. Expectations are perhaps in two perspectives, as structure and activity. And commitments perhaps in three perspectives.

Then they are rephrased as Counterchoices, which is how we are able to respond. And each primary structure differs in the distance that it provides between the concerns and the counterchoices. So that in the case of God is nothing, there is a complete separation between the commitments and their counterchoices. (Which is why they can consitute the Sixsome, a DivisionOfEverything. God is presumably what the commitments and their counterchoices have in common.

The NotWishes have us flutter back and forth, as God steps in to empathize with a narrower observer, and we step back into God's wider view.

Diagrama

To know is to separate and isolate what is within a scope from what is beyond it. But God is prior and thus in this sense there can be no knowledge. God is already present in and beyond any scope and so alongside scope is introduced the NullAction which makes this evident. Scope mediates the relationship between God beyond system and God / NotGod within system even as it shrinks to Nothing. Whereas God within system climbs out by way of the acceptance of scope by God beyond system. Life equates these two processes and EternalLife holds them separate. The PrimaryStructures mediate the relationship between the RepresentationsOfTheNullsome (the perspectives that express the extrasystemic view whose eyes we see through - and with whom we are one as in Life) and the respective RepresentationsOfTheOnesome (as is, seems, ought, choose) (defined by the systemic view structured by the threesome that expresses what eyes see through us - and keeps them separate from us as in Eternal Life). Note that the topologies mediate this relationship and they are spawned by the RepresentationsOfTheNullsome and they characterize the RepresentationsOfTheOnesome.

Dievas save mato per mus

Our experience, given by the Concerns, is expressed as shifts, whereby the as observers we pull away from the observational plane. Then we reinterpret these as Counterchoices whereby we may shift in the forward direction, separating ourselves from the observational plane, or shift in the backwards direction. When we shift forward, then the other sees themselves through us, for we have chosen the general perspective (the other) over our own. Whereas when we shift backward, we have chosen the perspective that identifies us with our observational plane.

God's perspective is given by where our shift resolves, either its beginning or its end. These points of resolution are either the ultimate Observer (which God understands as the Threesome) or the ultimate ObservationalPlane (which God understands as the Nullsome). We may therefore consider our shift as coinciding with God's shift, except that God's shift is in the context of the whole. When we choose God over ourselves, then we are accepting the right direction, we are pulling away from our observational plane, and that shift coincides with God's perspective, which in God's case is not only a shift, but also a separation of two perspectives, initial and final. That shift itself is, from his point of view, either part of a RepresentationOfTheThreesome, or part of a RepresentationOfTheNullsome. If it is a shift in the context of a representation of the threesome, then he experiences the shift with respect to the whole, and for us it sets apart a final Topology which we experience separately from the others. If it is in the context of a representation of the nullsome (either true, direct, constant or significant) then he experiences the shift with regard to the whole, as leading to the root trigger that gave rise to the mind game and hence the representation. We experience it as leading to the individual threads of the mind game (3 for significance, 2 for constancy, 1 for direct, 0 for truth), and perhaps each of these is Reinforcing of a concern, perhaps:

When God looks at himself through our eyes he sees the representation of the nullsome that accords with the scope of access: things look true, direct, constant or significant, accordingly. He accesses the representation of the nullsome by way of the representation of the threesome, and thus by way of our eyes.

Our concerns have us combine both options, whereas counterchoices have us separate them. For example, we can combine or separate the topology and the trigger:

necessary = is taking a stand, actual = is following through, possible = is reflecting

object = seems to take a stand, process = seems to follow through, subject = seems to reflect

one = ought to take a stand, all = ought to follow through, many = ought to reflect (is there also: many = ought to take a stand, one = ought to follow through, all = ought to reflect)?

be = chooses to take a stand, do= chooses to follow through, think = chooses to reflect (are there the other two permutations as well?)

And consider the above within the three-cycle...

Dvejonėmis kiti žiūri mūsų akimis, ir "Tėve mūsų" taipogi.



Lygtys

(Dievo) išėjima už savęs išsako pradmenys:

Gal

Tarpinė lygtis išsako apimtį: viskas (trejopa), betkas (dvejopa), kažkas (viena), niekas (jokia).

Išskyrimai

PrimaryStructures are constituted by four distinctions:

And each primary structure emphasizes a particular distinction.

Atliepimai

Kas yra atliepimai

Atliepimais atsakome į reikalus:

These structures of response extend into eight perspectives the available responses. The counterchoices are appropriate and sufficient knowledge for us in all aspects of life.

These response arise when somebody else looks through our eyes. In this way, take a stand / follow through / reflect becomes:

we are seen through...that we...take a standfollow throughreflect
God's eyes within usareChoose the good over the badChoose the better over the worseChoose the best over the rest
another's eyes within usseem toIs this the way things should be?What do I have control over?Am I able to consider the question?
another's eyesought toInner adherence, or outer adherence?What one will achieve vs. What one is able to do
What one could be doing vs. What one is doing
God's eyeschoose toI wish to take a stand on what I reflectI wish to follow through on the stand I takeI wish to reflect on what I have followed through

Note that when God is within us, then so is the choice of good, and so is life. But when God is beyond us, then likewise our choice of good is evident beyond us - in our actions - and so is our life. So God's reaching beyond himself is an externalization that moves our choice into a world beyond us and that is what makes truth hard, and goodness hard. Our choices are fluid inside of us, but harden outside of us.

As somebody is looking through our eyes, we are now faced with a choice - to side with them, for EternalLife, or to side with ourselves, for Life. They represent the general state of somebody in our own situation, hence they represent eternal life. But we need to choose them over ourselves.

Each concern distinguishes two outlooks for the observational plane, one as the Everything (the ultimate observational plane), and another as the Anything (the observational plane for the observer). This yields a choice for us, as the observer. We can identify with the observational plane that is separate from us, and greater from us, or we can identify with the one that is given by us. These become choices between EternalLife and Life:

These are the Counterchoices. They are phrased as general questions, principles, matters, in which case they still reflect our point of view. They may then take us to either of the two outlooks, as ever we decide, in which case they have taken us to God's point of view.

The NotWishes allow us to separate ourselves, as observers, from our observational planes. But then the CounterChoices rephrase these as choices, and they allow us to think not in terms of ourselves (for we keep receding back into our observational plane) but rather escape ourselves and think in terms of another: God within us, another within us, another outside us, God outside us.

Life is the fact that God is good; eternal life is the understanding that God is good. These equations hold at four distinct levels which are defined by perspectives that see themselves through us:

These levels express the movement outwards from soft Truth - how things look to God - to hard truth - how things look to us. In this way God goes beyond himself: we move from a point inside us from which God views to a point outside us from which God views:

IAmStatements are the right applications of the OperatingPrinciples, applying them to God rather than to Self.

I think that it is best for us that God be beyond us, for we are limited, and so he might be greater than us, especially as a reference point when we reach out to others. We thus likewise grow in our ability to engage others. Also, by being distinct from God, we are able to more fully engage God.


Netroškimų kilmė


Netroškimai iškyla asmeniu Tu, kuriuo Dievas ir Aš susitinka.

Keturi netroškimai kyla iš atitinkamų visaregio keturių pažinimo laukų.

Netroškimai (kilmė)

4 netroškimai išgyvena Sūnaus aštuonerybę

Troškimai išgyvena tiesiogiai, o šešias atjautas išgyvena antru troškimu. O trečiu troškimu išgyvenamas vieningumas. Jokiu troškimu išgyvenamas pažinovas - Sūnus. Tad troškimų grandinėmis išgyvenama santvarka.

Trokšti nieko

neDievas netrokšta nieko, rupinasi viskuo (poreikiu)

poreikiai - zmogus netroksta nieko, o Dievas troksta kartu su juo, isstatydamas placiau

Poreikius atliepia dėsniai. Yra vienanarė lygtis "požiūris aplinkybėse", tai saitas, juos siejantis

Keturgubas atskyrimas.

Kaip yra - Dievas mumyse žvelgia mūsų akimis. Mes žiūrime Dievo akimis mumyse.

Trokšti kažko

neDievas netrokšta kažko, rupinasi betkuo (abejone)

Pirminėmis sandaromis žmogus pasidalina: jokiu, vienu, dviem ar trim Dievo požiūriais. Pavyzdžiui, gėrio kryptimis žmogus pasidalina dviem požiūriais, iš kurio asmens kyla gėris ir į kurį asmenį teka gėris.

Susiję su ženklų savybėm, su ketverybės lygmenų poromis.

Dvigubas atskyrimas

Then there can be a unity of seven perspectives, through empathy. In that case, there are for each level questions that can accord to God's perspective: Whether? What? How? Why?, from 0 to 3 of these.

Trokšti betko

neDievas netrokšta betko, rupinasi kazkuo (lukesciu)

Lūkesčius atliepia jauduliai, o juos atliepia gėrio kryptys. Yra dvinarė lygtis "asmens papildinys tai aplinka", kaip kad gera valia atveria kelią gerai širdžiai.

Jėzus kalba į galimybę gėriui, tuomi rodo gerą valią. Gera valia, Jėzaus bendravimas išsako poras bene išsakančius gerumą ir blogumą, ryšį su tuo kas už mūsų ir sandarumą savyje.

Pirminiai jauduliai plečiami tikslinant lūkesčius. Pavyzdžiui, kada lūkestis yra neigiamas (užtat mums tolimas) ir patenkintas, tai mus užvaldo pyktis, o jei nepatenkintas, tai palengvėjimas (relief). Užtat pyktis ir susijaudinimas yra panašūs, kaip kad palengvėjimas ir nuostaba.

Viengubas atskyrimas.

Kaip turėtų būti -

Piktybiniai jausmai iškyla kada laukiam to, tikimės to, ko nenorim, vadinasi, mūsų lūkesčiai mums priešingi, nepageidautini. Nepageidautinais lūkesčiais išvengiame baimės ir pasibjaurėjimo. Tokiu atveju:

Ar tai bene "minoriniai" jausmai, atitinkantys "mažorinius" jausmus? Kaip jie reiškiami muzika? Kaip muzika reiškia ūpus?

Trokšti visko

neDievas netrokšta visko, rupinasi niekuo (vertybe)

Aštuongubis kelias. Bendrą laipsnyną išsako vienumo rūšys. Yra ir trinarė lygtis "Dievas yra X". Yra nulybės ir vienybės atvaizdų paneigimas. Kaip vienumo rūšys susiję su vienybe ir nulybe?

Kertinė vertybė yra menamas Dievas, jį mums atstojanti sąvoka, kada neturime ryšio su juo, tad mums "pakankamas" Dievas, kuriuo galim vadovautis šiame pasaulyje.

Nulgubas atskyrimas.

Šešerybė: dvi trejybės.

Kaip renkasi -

įrodymų būdai:

Reikėtų palyginti

Daugis, visybė, vienis?

linksniai:

Asmuo, daiktas, veiksmas?

dėsningumai:

Galimas, būtinas, esamas?


Užrašai

Vienumo ir savasties pasirinkimo pagrindimas.

Netroškimai atitinkamais trejybės atvaizdais išreiškia savastį ir jo ribas. Užtat netroškimais galima rinktis tarp Dievo ir savęs.






2022.10.17 A: Kaip netroškimai įvairiai sieja požiūrio lygtį ir trejybės ratą?

D: Trejybės ratu išgyvenami asmenys ir už jo Dievas, joks asmuo. O požiūrio lygtimi išgyvename Dievą, jo veiklą. Asmenys yra Dievo nebuvimo sąlygos. Tose sąlygose visgi yra ryšys tarp trejybės rato, kuriuo išgyvenami asmenys ir požiūrio lygties, kuria Dievą išgyvename tiesiogiai. Vertybės išsako visą trejybės ratą trimis poslinkiais. Lūkesčiai išsako tris paskirus trejybės rato poslinkius, tai trys jausmų matai, tai trys pagrindai šventųjų vertybių sąstatom. Abejones išsako tris trejybės narius, tai požiūrio ir padėčių saitai. O poreikiai išsako buvimą būklėje, trejybės rate, be poslinkio. Tad tai yra trejybės rato atvaizdų pagrindai.

2022.10.08 A: Kaip ištirti ir suprasti netroškimus?

D: Reikia suprasti kodėl Dievas trokšta ir kodėl žmogus netrokšta. Dievas trokšta išeidamas už savęs į save, pranokdamas save ir savo buvimą, išeidamas į būtinumą ir nebūtinumą. Tuo tarpu žmogus turi pirma save susirasti ir pažinti. Tad netroškimai yra savasties lygmenys, kuriais žmogus gali vis sąmoningiau suprasti save, užtat yra keturi netroškimai. Žmogui yra paprasta, jisai savaime skiriasi nuo Dievo už santvarkos trokštančio nieko. Tačiau ko labiau Dievas veržiasi į žmogų, to tiksliau žmogus turi išsiskirti nuo Dievo, pirma vienu vaidmeniu, toliau dviem, galiausiai trim. Pirmiausia Tėvu, paskui Tėvu ir Sūnumi, galiausiai Tėvu, Sūnumi, Dvasia. Kiekvienu atveju išsiskiria žmogaus sąlygiškumas ir Dievo besąlygiškumas. Dievu paaiškėja žmogaus galimybė pranokti save ir tos galimybės susiveda į žmogaus sąmoningumą. Tad kiekviename netroškime suprask kaip išsiskiria sąlygiški žmogaus vaidmenys ir besąlygiški Dievo vaidmenys. Ir tai įžvelgsi sąmoningumo lygtyse. Tad ieškok ryšio tarp padalinimų ir netroškimų.

2022.10.07 A: Koks yra troškimų tikslas ir koks netroškimų tikslas?

D: Apimtys išreiškia sąlygas. Troškimai jas sieja su tuo kas už sąlygų, su dvasia. Troškimai išsako kaip dvasia priima apimtį. O netroškimai išsako ką reiškia ta apimtis dvasiai jos nepriėmus, ką tai reiškia sąlygose esančiam. Tasai esantysis yra troškimo galimybėje ir tai išsako jo netroškimai. Ir būtent tame netroškime atsiveria jojo galimybėmis, kuriomis jisai gali gyventi kitais arba Dievu, taip kad dvasia gali iškilti būtent jame, būtent jo troškimu.

2022.10.01 A: Kaip netroškimai išreiškia amžino gyvenimo klodus?

D: Netroškimai apibrėžia apimtį iš kurios trokštama ir apibrėžia jos santykį su trokštamuoju. O apimtis keičiasi, prasiplečia trokštamasis ir jame atsiveria asmenys - Aš, Tu, Kitas - kartu su kuriais trokštama požiūriais, o Dievas kartu su jais, jokiu požiūriu. Tad laipsnynas nusako trokštančiojo apimtį, jo tris santykius savyje ir tris santykius su trokštamuoju. Troškimai išplečia netroškimus. Netroškimuose glūdi septintasis požiūris kuriuo trokštamasis gali tarnauti trokštamajam, jo asmenims, juos palaikyti, jais gyventi amžinai. Tad netroškimai atitinkančiais amžino gyvenimo klodais palaiko asmenis.

2022.08.09 A: Kaip įžvelgti požiūrių skaičių netroškimų atsiliepimuose - jokį požiūrį poreikių tenkinimuose, vieną požiūrį dvejonėse, du požiūrius gėrio kryptyse, tris požiūrius vertybiniuose klausimuose?

D: Tai yra klausimų skaičius. Tenkinant poreikius tėra atsakymas, nėra jokio klausimo. Dvejonėse veikia vienas klausimas, gėrio kryptimis du klausimai, o vertybiniais klausimais veikia trys. Klausimai sieja asmenis ir jų būkles, tad klausimų skaičius atspindi asmenų skaičių ir jų santykį.

2022.05.20 A: Kaip nusakyti netroškimus?

D: Netroškimai yra žmogaus atsakai į mano, Dievo troškimus. Žmogus laikosi tam tikros mano išėjimo už savęs pakopos. Jisai laikosi žinojimu, tad mane supranta kaip nežinojimą. O aš veržiuosi troškimu, tad jį suprantu kaip netroškimą. Tad nustatyk ryšį tarp troškimo ir žinojimo kiekvienoje apimtyje, kaip kad tavo parodoje "Išmąstyk".

A.: O kaip su atliepimais?

D: Žinojimas ir nežinojimas atveria jums laisvę pasirinkti kuo gyventi, savimi ar manimi. Tas laisvės atvėrimas yra atliepimas, o jį galima išgyventi Dievu ar savimi, tad išmąstyk, įžvelk šį pasirinkimą.

2022.05.19 A: Kaip žmogaus netroškimas nusako Dievo išėjimo už savęs pakopą?

D: Dievas trokšta, jisai palaipsniui atsiskleidžia savo apimtimis, kas jam svarbu, kas jam rūpi, kur jo dėmesys. Netroškimu žmogus tiesiog yra toje apimtyje ir joje gyvena. Žmogus yra susivokiantis atitinkamame suvokimo lygmenyje, atitinkamoje apimtyje. Netroškimas išsako kaip susivokiantį žmogų ir suvokiantį Dievą sieja bendrai suvokta Dvasia. O ta Dvasia yra tiek už santvarkos, tiek santvarkos gelmėse, Kitame, bendrame žmoguje. Tad netroškimu žmogus laukia Dievo ir renkasi Dievą vietoj savęs. Netroškimai išryškina šį pasirinkimą.

2022.05.18 A: Kodėl Dievas trokšta, o žmogus netrokšta?

D: Aš myliu, aš jus palaikau, tad aš išverčiu save, aš tampu savo papildiniu. O jūs iškylate, jūsų nebuvo, tad jūs laikotės savo pusės. Aš jūsų trokštu, o jūs savęs netrokštate, o tiesiog save pažįstate užtat savimi liudijate. Aš trokšdamas jūsų klausiu, o jūs netrokšdami, o žinodami atsakote.

2004.11.09 A: Kaip suvokti atsiliepimą į netroškimą? D: Aš jus myliu, tad duodu jums pasirinkimą, ar likti savyje ar būti su manimi.

2005.02.11 A: Kodėl antrinės sandaros skaldosi į dvejybę, trejybę, ketverybę? D: Nes tai yra sandaros kurios sutampa su savo veikla.

2005.02.14 A: Kaip suprasti veiklos ir sandaros sutapimą dvejybėje, trejybėje, ketverybėje? D: Jūs galite visiškai išeiti iš savęs tik per sandaros visumą, ir jūs galite visiškai pasinerti joje tik per veiklą. O dvejybėje, trejybėje, ketverybėje tai gali sutapti.

2005.01.31 A: Kaip pasislinkimas sieja sandarą ir veiklą antrinėse sandarose? D: Mano akimis sandara išplaukia iš veiklos kuri į ją persipila. O jūsų akimis sandara, veikla ir jų laisvumas yra lygiaverčiai.

2005.01.28 A: Kaip mes pereiname iš savo įsijautimą į tavo įsijautimą? D: Jums tenka įsivaizduoti, kad jumis gyvenu.

2005.01.27 A: Koks ryšys tarp antrinių sandarų išreikštų dvejybės, trejybės, ketverybės sandaugomis ir išreikštų tavo įsijautimu į netroškimus? D: Aš noriu jus suprasti ir jūs mane. Jūs įsijaučiate į mano išgyvenimą jūsų požiūrio. Taip ir aš įsijaučiu į jūsų išgyvenimą mano požiūrio, bet kaip ryšys tarp esančio už jūsų ir jumyse.

2005.01.20 A: Kaip antrinių sandarų apibrėžimai šešerybės pasislinkimais sietinas su jų apibrėžimais tavo išėjimo iš vieno lygmens troškimo į kito lygmens netroškimą? D: Kai tu pasižiūri į savo širdį, ką tu matai? A: Tave žiūrintį į mane. D: Tad dabar žiūrėk į mane žiūrintį į tave žiūrintį į mane žiūrintį į tave. Kur tavo šidis? A: Priklauso. D: Taip, tame yra esmė. Pamąstysi.

2019.12.11 A: Kaip suprasti skirtumus tarp keturių netroškimų?

D: Netroškimai išsako kūną, protą, širdį ir valią. Tad išsako santykį tarp tavo valios ir mano valios, tarp tavo širdies ir mano ramybės, tarp tavo proto ir mano proto užtikrintumo, tarp tavo kūno ir mano tobulumo. Tad mano valia yra meilė. Ir tas santykis auga sąmoningumu, tad remiasi jokiu požiūriu kūnu, požiūriu protu, požiūriu į požiūrį širdimi ir požiūriu į požiūrį į požiūrį valia. Tad suvok kaip troškimas išreiškia mane atitinkamai jokiu požiūriu tobulą, vienu požiūriu užtikrintą, požiūriu į požiūrį ramų, ir požiūriu į požiūrį į požiūrį mylintį, ir matysi, kad tai yra manyje glūdinčios prielaidos, mane išsakančios prielaidos. Tad paskui ieškok jų tarp savęs ir manęs ir suprasi visus keturis netroškimus.


Parsiųstas iš http://www.ms.lt/sodas/Mintys/Netro%c5%a1kimai
Puslapis paskutinį kartą pakeistas 2022 lapkričio 04 d., 15:03