Iš Gvildenu svetainės

Mintys: ŽinokimeViską

Apžvalga, Apytakos, Meilės mokslas

Persigalvojau. Savo knygą pavadinsiu Įvadas į viską.



知道一切

Žinokime viską

Turinys

Įvadas

Ką reiškia viską žinoti?

Ar norėtumėte žinoti viską?

Norėčiau jums išsipasakoti, ką reiškia viską žinoti? Kas tai per žinojimas? Ką žino viską žinantis? Kas per šviesuolis galėtų atsakyti? Ir kokio mokslo pagrindu? Papasakočiau, kaip šiuo keliu ėjau, einu ir eisiu. Gal juo einate ar eitumėte, gal paeitumėme kartu.

Vaikystėje, 1971 m., užsimojau viską žinoti ir tą žinojimą gražiai taikyti. Pašvenčiau tam visą savo gyvenimą. Praėjus beveik penkiasdešimt metų, pagaliau pajėgiu ir drįstu šia knygute sau ir kitiems apžvelgti savo išvadas, o tuo pačiu išdėstyti mokslo pagrindus, kuriais tiriu ir netgi žinau viską, dar kartu betką, kažką, ir nieką.

Ar žinau viską? Manau, kad būtų teisinga pasakyti, kad jau galiu apžvelgti ir aptarti visko esmę. Žinau dar tik dalinai, bet pakankamai, kad galėčiau gana tvarkingai išdėstyti jums ir sau, ką ištyriau ir ką belieka ištirti. Jaučiu, kad didesne dalimi jau pasiekiau tai, ką užsimojau. Darbo liko be galo daug, bet suprantu, ką reik daryti. Kviečiu susipažinti su šiuo nauju šviesuolių mokslu, juo tirti visokiausius klausimus ir kartu plėtoti šviesuolių bendrystę.

Kaip įsivaizduoju šį visko žinojimą, kurio nuo vaikystės trokštu, kurį per daugelį metų išmąsčiau ir kurį jums dabar pristatysiu?

Aš, ribotas žmogus, norėčiau viską aprėpti, įžvelgti, išspręsti ir teisingai vertinti, kaip kad visąžinis Dievas. Norėčiau tai žinoti ne kokiomis nors stebuklingomis galiomis, o tiesiog remdamasis savo įprastu, žmogišku protu, ir jei tik reik, visa savo žmogiška būkle. Nebandau ir nenoriu savo protu vienu ypu įsisąmoninti padrikų smulkmenų platybes. Verčiau noriu be galo tvarkingai, protingai ir išmintingai samprotauti.

Ieškau viskame glūdinčios tvarkos. Ieškau to rakto, kuriuo atverčiau visas duris, taip kad gyvenime nebūtų paslapčių ir viskas būtų aišku. Manau, kartais lengviau rasti raktų ryšulį negu paskirą raktą. Kartais paprasčiau nė sužinoti kažką yra išsiaiškinti viską.

Klausimų klausimas yra raktų ryšulys

Iš savo nueito kelio pasakysiu, kad raktas yra klausimas. Reikia pažinti savo klausimą, kaip jisai sieja vaizduotę ir tikrovę.

Kiekvienas klausimas traukia dviem skirtingom kryptim, link atsakymo ir link klausimo, tai yra, link tiriamojo ir link tyrėjo. Atsakymas mus veda už mūsų, o klausimas mus traukia į mūsų gelmes. Ši įtampa išskiria žinojimą ir nežinojimą, taip kad vienas kitą gražiai atlieptų. Nuostabu, keista ir puiku, kaip mus supantys reiškiniai dažnai atitinka mūsų vaizduotės galimybes. O kai neatitinka, iškyla klausimas. Užtat iš klausimų ir susitveria ganėtinai tamprus atitikimas tarp tikrovės spynų ir vaizduotės klausimų. Tad pažinkime savo klausimus.

Koks mano klausimas? Aš norėjau viską žinoti, ir dabar susimąstau, iš kur toks noras kilo? Gal man buvo keista, kodėl aš visko nežinau, gal norėjau patvirtinti, kad mano dvasia nevaržoma, kad man viskas prieinama, arba kad tikrai viską žinau, kad tai netgi glūdi manyje, kad tik reikia save gerai užklausti. Manau, norėjau būti tobulai geras, nedaryti klaidų, teisingai valdyti save ir kartu visą mane supantį pasaulį. Norėjau ne šiaip tirti, klausinėti ir tyrinėti, o ištirti sąmoningai, išmintingai, valingai ir sėkmingai, iki galo, tad žinoti. Norėjau ko prasmingiau užsiimti ir gražiai taikyti savo nuostabų ir galingą protą.

Dabar pasakyčiau, mano klausimas buvo, Kas yra viskas? o jei plačiau, Kas yra visko esmė, kuria suprasčiau, kaip viskas susijęs su viskuo, su betkuo, su kažkuo, su niekuo? Arba vėlgi, kaip viskas susiję ar nesusiję su manimi? Kaip tobulai pažinti save, savo protą, savo vaizduotę, jos visas galimybes, ką ji gali pasakyti apie save ir tikrovę? Kaip viską žinoti? Kaip atsakyti visus klausimus? Šiais visokiausiais žodžiais galėčiau išsakyti tą savo didįjį klausimą. Jei trumpai, Kas yra viskas?

Tai yra klausimų klausimas, raktų ryšulys.

Klausimų klausimas yra visuminis klausimas. Juo užsimojame apimti visus klausimus ir visus atsakymus. Be abejo, jisai yra labai sunkus klausimas. Man daug kas prieštaravo, kad jisai neįmanomai sunkus. Kiek žinau, esu retas žmogus kuris jam skyrė tiek daug jėgų. Jau po tiek metų, šia knygute liudiju, kad šis klausimas prasmingas, vaisingas, dalykiškas. Išdėstysiu koks, bendrais bruožas, yra atsakymas į šį klausimą. Tuo tarpu pastebėsiu, kuria prasme šis klausimų klausimas, Kas yra viskas?, yra raktų raktas į visko esmę.

Pirma, šiuo klausimu įsivaizduoju, jog kažkas gali žinoti viską. Įsivaizduoju Visažinį, kuriuo trošktu būti. Įsivaizduoju Dievą. Tikrą Dievą ar menamą Dievą, tuo tarpu ne taip svarbu, bet ištisai įsivaizduoju jo žvilgsnį, jo požiūrį, jo klausimą, tad jo veiklą: klausti, tirti ir atsakyti. Įsivaizduoju Dievą kaip tyrėją, o tai, kiek patyriau, labai vaisinga.

Antra, šiuo klausimu atsiskleidžia mano vaizduotės ribos, jų galimybių visuma. Tirdamas paskirą klausimą galiu pamanyti, kad mano vaizduotė yra neišsemiamas šaltinis galimybių. Tačiau tirdamas klausimų visumą, lieku akistatoje su savimi. Negaliu, kaip įprasta, kai trūksta minčių, plėsti savo akiratį, nes pats atsirandu visų akiračių akiratyje. Ir ne taip lengva sutelkti dėmesį, siaurinti akiratį, jeigu laikausi savo užmojo apžioti ir suvirškinti visumą. Užtat susiduriu su savo vaizduotės pajėgumų visuma. Bandau mąstyti vienaip ar kitaip, ir įsidėmiu, kokios tos galimybės ribotos. Susipažįstu su savo protu, ir tai, kiek patyriau, labai vaisinga.

Trečia, šiuo klausimu sutelkiu dėmesį į viską. Viskas aprėpia visa ką, net ir patį Dievą. Tai pats plačiausias žvilgsnis, atskleidžiantis bendrų bendriausią bendrybę. Užtat viskas, kaip sąvoka, yra tobulas veidrodis, visaip atspindintis mano pastangas jį mąstyti. Mąstydamas viską, atsisakau visų visokiausių prielaidų, kokių prilimpa, pavyzdžiui, prie Dievo, kad jisai geras, kad jisai mus myli, kad jisai sąmoningas. Mano santykis su Dievu yra asmeniškas, šališkas, nemoksliškas, visaip gyvenimo iškreiptas. Man belieka viskas, kaip kertinė, pilnų pilniausia, pirmapradė, plikų plikiausia sąvoka, nuo kurios galiu pradėti, į kurią galiu visaip mintimis atsiremti, kurios pagrindu galiu grįsti besąlygišką tiesą, savo filosofijos abėcėlę. 1982 m. pradėjau lankyti universitetą, susirūpinau imtis savo užmojo viską žinoti, tad vardan jo pirmiausia išspręsti galvosūkį, kaip atsakyti klausimus ne šiaip, o besąlygiškai? Kaip mąstyti besąlygiškom tiesom? Stebėdamas nesiliaujančius ginčus, įžvelgiau kaip viskas pasidalina į du požiūrius, tris požiūrius, keturis požiūrius ir kitas proto sandaras, kuriomis man atsivėrė sąvokų kalba, labai vaisinga, kuria mąstau, su kuria supažindinsiu.

Ketvirta, visa tai sudėjus, atsistoju tarp Dievo ir visko, arba galima sakyti, tarp Dievo ir ne Dievo. Iškyla, kaip plonybė, skirtumas tarp Dievo ir visko, tarp dvasios ir sandaros. Mano ribota vaizduotė yra tarsi lęšis, per kurį Dievas mato ir tiria viską. O aš bandau suprasti, ką Dievas manimi mato, ką jisai manimi supranta, kam esu jam reikalingas? Būtent taip imu viską žinoti.

Ką reiškia viską žinoti?

Visko žinojimas, kurio siekiu, susideda iš keturių klodų. Norėčiau aprėpti visumą, apžvelgti viską, nors bendrais bruožais. Tačiau taip pat norėčiau įsigilinti į betką, kas tik galėtų man būti įdomu. Norėčiau visapusiškai, moksliškai, pilnai išrakinėti tą kažką. Galiausia, norėčiau susigaudyti, kas yra nežinotina, neteisinga ar netikra, tai yra, atpažinti nieką.

Mano užmojis viską žinoti tad susideda iš keturių siekių: Man rūpi suprasti viską, o kartu betką, kažką ir nieką.

Žinočiau viską.

Pirma, norėčiau tarsi sėdėti Dievui ant kelių, ir viską aprėpti, ir suvokti esmių esmę, kam viso to reikia! Norėčiau mąstyti tuo kampu, iš kurio išsiskleidžia visi klausimai, ir taip pat tuo kampu, į kurį susiveda visi atsakymai. Norėčiau suprasti, kaip visi tie klausimai ir atsakymai susiję. Suvokčiau, ką man veikti, kas gyvenime svarbiausia. Norėčiau žinoti, kodėl yra viskas?

Tam turėčiau mąstyti kaip Dievas, nevaržomas jokio požiūrio. Jisai savo dėmesį skiria viskam.

Žinočiau betką.

Antra, norėčiau sugebėti bet kurį klausimą susigalvoti, suvokti jo prasmę, jį išmąstyti, teisingai sustatyti, protingais žingsniais prie jo prieiti. Norėčiau tarsi kūdikis ligi jo nuropoti, kad galėčiau jį paimti į rankas ir jo galvosūkį išspręsti. Išsiaiškinęs atsakymą, dar norėčiau sugebėti grįžti ten, kur pradėjau, Dievui ant kelių, ir atsakymą susieti su visuma.

Vadinas, turėčiau požiūrį, kuriuo skirčiau savo dėmesį ne viskam, o betkam, įsigilindamas į tai kas būtent man svarbu. Mąstyčiau, kaip Aš.

Žinočiau kažką.

Trečia, teisingai sustačius klausimą, prie jo deramai priėjus, norėčiau jį tobulai išnagrinėti tam skirtais mokslais, arba jį užduoti atsakingiausiai asmenybei. Norėčiau visapusiškai suprasti atsakymą, jo esmę ir jo svarbą, ką jis reiškia visumai, besąlygiškai tiesai.

Tad rūpi požiūris į požiūrį. Rūpi surasti ir suprasti Tave, tą mokslininką ar asmenybę, kurio požiūris atskleis atsakymą į mano klausimą apie kažką. Rūpi kažką matyti Tavo akimis.

Žinočiau nieką.

Ketvirta, norėčiau suprasti, koks ryšys tarp tokių besąlygiškų tiesų ir mūsų įvairiausių asmeniškų tiesų, kurios gali būti miglotos, klaidingos ar netgi melagingos. Norėčiau bet kokiame atsakyme įžvelgti jo teisingumą, nuoseklumą ir sąlygiškumą.

Net jei būčiau pasimetęs, net jei tektų viskuo suabejoti, norėčiau susigaudyti: Kuria prasme teiginys yra teisingas? Kaip jisai susijęs su visuma? Ką juo norima pasakyti? Ką reikštų mums susikalbėti?

Tad mąstau požiūrį į požiūrį į požiūrį. Tikiu iš šalies, Kito akimis, susigaudyti, kuria prasme teiginys yra atsakymas į klausimus, ir kuria prasme tėra šnipštas.

Į ką nereikėtų kreipti dėmesio? Ko nebūtina žinoti?

Keturi žinojimo lygmenys

Šie keturi mano siekiai - žinoti viską, betką, kažką, nieką - sudaro ketverybę, su kuria ištisai susidursime. Tai keturi žinojimai: kodėl, kaip, koks, ar. Jais atjaučiame ir suprantame Dievą, Save, Tave, Kitą. Jais tenka mąstyti:

Visa tai man dar teks gerokai pagrįsti. Tiesiog, kaip matote, puoselėju lygiagretų mąstymą. Tai yra, dažnai bandau mąstyti ne viena ar kita kryptimi, bet bandau plėtoti visas kryptis iš karto. Bandau atsekti už visų krypčių slypinčius dėsningumus, tad mąstau sąvokų lentelėmis. Bandau išgirsti visas kryptis įrėminantį pokalbį, tad požiūrius dėlioju į sandaras, jas paišau ir jomis mąstau.

Visą gyvenimą pratinausi taip mąstyti, ir gal man pavyks ir jus įpratinti, jei tik, kaip tikiu, jums tai pasirodys vaisinga.

Keturi tyrimai, kaip kas ką susižino.

Išdėsčiau ką reikštų viską žinoti. Bet kaip tą žinojimą pasiekti?

Įsivaizduoju, Dievas vienu ypu aprėpia viską su visom smulkmenom. Jis savaime žino viską, betką, kažką, nieką. Kaip aš galiu savo žmonišku protu jam prilygti?

Dievas, kaip toks, žino viską, tačiau jeigu jisai nori žinoti mažiau - betką, kažką, nieką, - jam tenka žinoti Manimi, Tavimi, Kitu. Vadinas, Dievas žino būtent mumis.

Aš irgi galiu remtis Dievu, Savimi, Tavimi ir Kitu. Įsijaučiu ir įsivaizduoju, kaip kiekvienas iš jų save ištiria ir pažįsta. Dievas susižino viską, Aš susižinau betką, Tu susižinai kažką, ir Kitas susižino nieką. Tiesa, visa tai išmąsčiau ne iš karto. Tai man atsivėrė tik palyginti neseniai, tik po ilgo ir kruopštaus parengiamojo darbo, kurį knygoje pristatysiu.

Šiame įvade dabar trumpai apžvelgsiu, kaip suprantu šiuos keturis susižinojimus, kuriuos galite tuo tarpu priimti, kaip pasakiškus. Man svarbu, kad žinotumėte, kur link noriu jus vesti.

Dievas susižino viską.

Įsivaizduoju Dievą. Kas iš jo galėtų kilti? Kaip jisai išsijudintų?

Dievą išjudintų klausimas, Ar Dievas būtinas? Ar Dievas būtų, jeigu jo nebūtų?

Tad Dievas pasitraukia, betgi naujai iškyla, tarsi Dievulėlis. Kaip jiedu žino, kad jie yra tas pats Dievas? Didįjį ir Mažąjį sulygina milžiniškas Lęšis.

Va, tokia vaizduotės mankšta aiškinuosi, koks supratimas man įgimtas. Nes mano vaizduotė labai ribota ir tos ribos visai pastovios. Iš tų ribų viliuosi išmanyti savo Tvėrėją. Iškils klausimas, ar mano ir jūsų vaizduotės sutampa? Viliuosi, kad sutampa. Bet vėlgi klausimas, ar mane suprantate, ar aš jus suprantu, ir kokiu pagrindu?

Iš viso yra 24 Dievo raiškos, kuriomis savo gyvenime įvairiai įsivaizduoju Dievą. Jas visas sudėliojus, atsiskleidžia Dievo tyrimas, Ar Dievas būtinas? Atsiskleidžia trys Dievo trejybės kampai: Dievas byloja "Aš esu Dievas", Dievulėlis liudija "Tu esi Dievas", o Lęšis patvirtina "Tai yra Dievas".

Šį Dievo vykdomą tyrimą, jo savęs pažinimą, jo dievišką veiklą, jo santykį su savimi, vadinu Dievo šokiu. Dievo 24 raiškos kartu paėmus sudaro tarsi sėklą, tarsi lustą, kurio veiklos dėka iš nieko išsiplėtoja viskas.

Dievas yra besąlygiškas, be jokio požiūrio. Tačiau Dievo šokyje atsiranda trejybės ratas, kurį nubrėžia Mano požiūris, Tavo požiūris į požiūrį, ir Kito požiūris į požiūrį į požiūrį. Šalia besąlygiško Dievo iškyla sąlygiška būtybė, kad ir bet kuris žmogus, dar nesusivokiantis, kad jisai yra Dievas, o tuo tarpu panašiai pasireiškiantis, kaip Aš, Tu ir Kitas.

Aš susižinau betką.

Kaip tai atrodo iš Mano pusės?

Aš ištisai išgyvenu savo požiūrį. Tiesiog negaliu nuo jo pabėgti, juk visada esu sąlygiškas.

Savo požiūriu sutelkiu savo dėmesį į betką. Užtat galiu ištirti ir pažinti save, Koks Aš esu?

Mano gyvenimas susideda iš išgyvenimų. Kiekvienas išgyvenimas yra tyrimas išaiškinantis ribas, Kas Aš esu ir kas Aš nesu? Kiekvienu išgyvenimu bręstame, o tai reiškia, kad pereiname iš senos savasties į naują savastį. Tam reikalinga, kas kažkas mus mylėtų, taip kad galėtumėme atsisakyti savęs, kuo mes buvome, ir gyventi naujai, kuo mes būsime. Mes taip ir susipiname, tiek mes patys su savimi, tiek santykyje su kitais.

O kaip tai atrodo Man? Kiekviename išgyvenime išaiškėja, jog Aš, tarsi trilypė virvė, esu trijų balsų pynė. Pasąmone įsijaučiu, sąmone atsitokėju, o sąmoningumu renkuosi, ar įsijausti, ar atsitokėti? Pasąmone žinome atsakymą, sąmone išsakome klausimą, ir sąmoningumu juos sugretiname. O kuris iš jų esu Aš? Tai paaiškėja tik kiekvienam iš šitų trijų balsų pasišalinus ir taip Mane visapusiškai ištyrus, kas iš Manęs lieka?

Pasąmonė yra tarsi dirva, neskirianti mūsų nuo pasaulio, o visaip su juo persipynusi. Ji ištisai pasišalina tvirtindama savo žinojimais, "Aš nesu kūnas", "Aš nesu protas", "Aš nesu širdis", taip kad belieka valia, tarsi kažkoks neaišku kam bereikalingas taškas. Pasąmonė yra labai jautri kuomet iškyla įtampa tarp savęs ir pasaulio, kaip kad būna išgyvenimo pradžioje. Jeigu jinai nesugeba išrišti šią įtampą, jinai tiesiog išsijungia, ir palieka ertmę, tarsi skylę pasaulyje.

Toje ertmėje išsitiesia jos priešingybė, sąmonė, kuri byloja, plėtodamasi, "Aš esu valia ir taip pat širdis, ir protas, ir kūnas." Sąmonė savo nežinojimais įžvelgia pasaulyje daugybę įtampos šaltinių, daugybę skylių, išreiškiančių asmenis - Dievą, Mane, Tave, Kitą - ir jų pokalbius. Taip iškyla dorovė, kuria sąmonei tenka išsiaiškinti, kaip derėtų elgtis, kaip jai įtampą išspręsti teisingai, kad ji pati galėtų pasišalinti. Sąmonė įtampą išreiškia klausimu, kuris sužadina pasąmonę ir iššaukia jos atsakymą. Vadinas, išgyvenimu kažką išmokstame. Užtat sąmonė gali išnykti. Tokiu būdu Aš esu išmoktas sprendimas derinantis sąmonės klausimą ir pasąmonės atsakymą.

Tačiau tas sprendimas yra kaip toks itin nepatvarus. Užtat sprendimas turi tapti sąmoningu, jis turi išsisakyti taip, kad Tu mane atjaustum ir suprastum. O tas Tu gali būti visi visi, tiek mes patys, tiek kiti, tiek Dievas. Sąmoningumu įtvirtiname šią gyvenimo pamoką, ją išsakydama sąvokų kalba, tiek pagrindimu, tiek įvardijimu, tiek pasakojimu. Sąmoningumas išnyksta šiuo savo visapusišku skaidrumu. Tuom ir užsibaigia išgyvenimas. Jo nebejaučiame, bet iš jo pasimokome, ir Tu gali mus atjausti ir suprasti ir pasakyti, kuo mes tapome.

Šis išgyvenimo supratimas yra man visai naujas ir jį dar teks visaip tikslinti. Manau, kad jo pagrindu man pavyks paaiškinti, kaip mumyse kyla bene 24 proto sandaros, išsakančios, kaip galime rinktis mąstyti, ir kokie sprendimai gali mūsų mąstymo galimybes suderinti, taip pašalinant jų tarpusavio įtampą.

Tu susižinai kažką.

Tu esi tasai, kuris gali Mane suprasti. Tačiau Aš išgyvenu iš vidaus, o Tu esi už Manęs, tad Mane stebi iš lauko. Tu mane gali atjausti, bet taip pat Tu supranti, koks Aš Tau atrodau pasaulyje.

Rašydamas Tu, turiu mintyje asmenį, išeities tašką, kuris esi, dalis mūsų pasaulio ir jos visų įtampų, kaip ir Aš esu. Tu gali būti be galo įvairus, gali būti vienas iš milijardų asmenybių, arba vienas iš milijonų mokslų, kiekvienas iš kurių turi tam tikrą savo kampą. Norėdamas suprasti viską, privalau suprasti visus įmanomus kampus, koks tik Tu galėtum būti. Kaip tai padaryti?

Aš Tave pažįstu per Tavo išsiaiškinimo būdus. Tu esi man langas į Dievą, vienas kuris nors paskiras langas. O Aš esu kažkas Tau ir Dievui. Kaip Tu pažįsti kažką? Kaip Dievas Tavo žinojimu kažką pažįsta? Kaip Tu kažką susižinai?

Tu, kaip Dievo langas, apimi pilną rinkinį 24 išsiaiškinimo būdų, kuriuos vadinu žinojimo rūmais. Jais išsiaiškini viską, betką, kažką. Vienais išsiaiškinimais išryškini savo santykį su ta santvarka, kurią nori suprasti. Kokios jos ribos, koks turėtų būti jos pažinovas? O kitais išsiaiškinimais tiri, kas toje santvarkoje vyksta.

Esu ištyręs ir aprašęs savo žinojimo rūmus, taip pat Jėzaus ir Vilniaus Gaono. Esu ištyręs įvairių mokslo šakų žinojimo rūmus: matematikos, fizikos ir neuromokslo. Kiekvieni žinojimo rūmai išsidėsto panašiai, tik yra pritaikyti savitam pažinovui. Tas pažinovas gali būti, kaip kiekvienas žmogus, išskirtinė asmenybė, arba gali būti mokslinė bendrybė, paskiro mokslo pavyzdinis pažinovas, jo prielaidų visuma.

Iš tikrųjų, visai nesunku ir labai naudinga apžvelgti žmogaus ar mokslo išsiaiškinimo būdus ir sudėlioti jo žinojimo rūmus. Tokiu būdu, galima išspręsti kiekvieną paskirą uždavinį, galvosūkį, mįslę, kaip Tu susižinai kažką? O bendrai, Tu savo žinojimo rūmais atskleidi, kaip Tu, kaip savitas, ypatingas, nepakartojamas tyrėjas, esi įmanomas?

Paminėti: Kaip tai susiję su tuo, kas išskiria žmoniją, su bendru reikalu?

Kitas susižino nieką.

Tikslas:

Maldos mokslas:

Šviesuolių bendrystė

Ką jau ištyriau, ką belieka ištirti.

Šie keturi žinojimo klodai yra kažkuo panašūs: tai yra keturi asmenų tyrimai, jų apytakos.

Ką žinau...

Šios knygos išdėstymas

Pastabos skaitytojui

Iš šių pastabų bus aišku, kodėl knygą išdėsčiau būtent taip. Ir taip pat: Kas padėtų suprasti šias mano mintis? Kodėl būtent man pavyko šias mintis išmąstyti, kokios jos bebūtų?

Norint viską žinoti, reikia nieko nežinoti

Man rūpi bendras vaizdas

Man visada rūpi bendras vaizdas, kaip viskas susideda. Aš taip įpratau mąstyti. Jeigu tik bandysite mane suprasti, siūlau vis grįžti prie bendro vaizdo, kaip viskas atrodo nuo kalno viršūnės, ar tiesiog Dievo žvilgsniu, kaip tai beįsivaizduotumėte. Juo labiau jeigu kažko nesuprantate, prašau per daug dėl to nepergyventi, o tiesiog pasistengti pagauti bendrą mintį. Mano bendras vaizdas kol kas dažnai miglotas, ir daug kur nepakankamai pagrįstas, visgi man yra prasminga nors tokį nupasakoti. Tad pradžioje, aš nurodysiu ilgą kelią, kuriuo noriu jus vesti, kad jūs nepagailėtumėte jėgų juo eiti, jei tik norėsite. O pakeliui bus pilna akmenų ir akmėnelių, iš kurių bus galima aiškintis, kiek teisingai suprantu šiuos kalnus. Pridursiu, kad viską dėstau savo supratimu, kai kur iš savo patirties, kai kur iš įvairiausiai atliktų tyrimų, kai kur tiesiog iš savo nuojautos. Sau vis pabrėžkite, "taip yra Andriaus supratimu". Kviečiu pamąstyti, o kaip jums atrodo?

Mano supratimu, visko žinojimas susideda iš keturių tyrimų, su kuriais jus supažindinsiu šios knygos atitinkamuose skyriuose. Iš karto apžvelgsiu šiuos keturis tyrimus, kad galėtumėte susidaryti bendrą vaizdą. Tikiu, tada bus lengviau mane suprasti.

Knygos skyriai: Reiškiniai, įžvalgos ir išvados

Faktai ir teorija, įžvalgos - paaiškinimai.

Dvasia ir sandara

Reiškiniai (faktai, duomenys): Sąvokų kalba. Taip pat įvairiausi gyvenimo duomenys, ką sukaupiame patirtimi, gyvendami.

Išdavos: Gal vaikystėje nemokėjau pasakyti, norėčiau ištirti viską. Gal dabar pasakyčiau: Ištirkime viską. Betgi tiek tada, tiek dabar, nenorėčiau pasitenkinti tyrimu. Norėčiau žinoti, kaip yra.

Išvada: Mylėk Dievą, mylėk artimą.

Išvada: Dievas nebūtinai geras.

Išvada: Trejybės ratas: būtent sąlygiškumas grindžia besąlygiškumą. Tad Dievas sąmoningas. Ir būtent mūsų sąmoningumas yra Dievo sąmoningumas, tai yra, mūsų sąmoningumas - mumyse glūdintis trejybės ratas - yra tobulas, grindžiantis netgi Dievo trejybę, ir ne atvirkščiai. Trejybės ratas yra raktas į kiekvieną asmenį: Dievą, Mane, Tave, Kitą.

Ir šviesuolių bendrystė.

Rašinių apžvalga

Kartu pristatau maždaug 40 mokslinių pranešimų kuriuos 2014-2019 m. skaičiau apie šios dėlionės įvairias dalis.

Būsimi straipsniai.

Kaip galėtumėme bendradarbiauti.

Kai pradėjau universitetą, 1982 m., kartu pradėjau šiam užmojui vystyti sąvokų kalbą. 2014-2019 m. skaičiau maždaug 40 mokslinių pranešimų


Pratarmė apie nieko nežinojimą

Glaustai:

Noriu šia knygute apžvelgti ką jau esu išmąstęs ir ką toliau bandysiu išmąstyti. Pristatysiu, ką jau esu kur ne kur surašęs, ir paaiškinsiu, į ką visa tai susiveda.

Jei nežinau visko, tai iš esmės nieko nežinau.

Visa ką žinau yra abejotina jei nenutuokiu visumos. Juk gali būti, kad viską suprantu ne taip, ar tiesiog nieko nesuprantu.

Užtat noriu savo tariamą žinojimą susieti su esminiu besąlygiškos tiesos supratimu.

Nieko nežinojimas yra raktas į visko žinojimą.

Kaip viską žinoti? Ar iš viso galim kažką žinoti besąlygiškai? Kaip tai padaryti?

Tenka atsisakyti bet kokio žinojimo, vis naujai atsisakyti visų savo nuomonių, įsitikinimų, prielaidų, ir pasižiūrėti, kas lieka? Ko neįmanoma atsisakyti?

Tada, po truputį, susikaupia visa eilė išvadų. Tai sąlygiškos išvados apie besąlygiškumą. Tad ši knyga yra taip pat apie dalinį žinojimą, betko ir kažko.

Visko sąvoka atskleidžia mano žinojimą ir nežinojimą.

Lengva pasakyti "Nieko nežinau" kai žinai, kad gali taip pasakyti. Sunku yra iš tikrųjų nieko nežinoti.

Su savo nežinojimu susiduriu kai bandau apmąstyti viską. Visko sąvoka yra tokia blanki ir plati, kad jinai, kaip veidrodis, tiesiog atspindi mano proto pastangas ją mąstyti.

Šia knyga atskleidžiu, kaip grumiuosi su visko sąvoka. Kartu atskleidžiu savo žinojimą ir nežinojimą.

Noriu tirti kartu su kitais.

Ar man pabrėžti savo išvadų besąlygiškumą ar jų sąlygiškumą? Ar man bandyti išsakyti ką reiškia viską žinoti? Ar man tiesiog prisipažinti, kaip visa tai remiasi mano proto ribotumu ir nieko nežinojimu?

Šiaip rašyčiau knygą apie visko žinojimą, bet pagalvojau, skaitytoją labiau trauks knygutė apie nieko nežinojimą.

Gal neskubėsite atmesti mano sunkias ir keistas išvadas. Gal mane nors kiek suprasite, gal susikalbėsime, gal kaip nors tirsime kartu.

Ieškau žygio draugų, tad privalau sutikti vis atsisakyti savo įsitikinimų, naujai pasižiūrėti į savo atradimus, ir prisiminti, kad iš esmės, nežinau.


Įvadas į visko žinojimą

Glaustai:

Nagrinėju savo norą viską žinoti.

Šiame įvade panagrinėsiu savo norą viską žinoti ir tą žinojimą gražiai taikyti.

Tiesiog išsipasakosiu, ką tai man reiškia. Jau vien tai bus labai turininga. Juk šį norą puoselėju visą gyvenimą.

Noriu atsakyti, tad rūpi žinoti.

Noriu už viską atsakyti. Noriu būti tobulai geras, tad atsakingas, supratingas, rūpestingas, jautrus, nuovokus ir atsiliepiantis. Noriu būti kūrybingas. Noriu nesivaržyti. Noriu valdyti. Ir bendrai, labai daug kas domina, noriu suprasti, ir kur reikia, įsigilinti. Noriu susitvarkyti su žiniomis, tad noriu viską žinoti ne padrikai, o tvarkingai.

Man tad rūpi viską žinoti ir tą žinojimą gražiai taikyti.


Ieškau susižinojimo apytakų.

Šios knygos keturiuose skyriuose apžvelgiu, kaip man sekasi išmąstyti Dievo, Mano, Tavo ir Kito tyrimus. Kiekvieną tyrimą suprantu, kaip susižinojimo apytaką, kuriuo nežinojimas pasitraukia ir naujai iškyla.

Mano supratimu, kiekviena apytaka remiasi 24 raiškomis. Kiekviena apytaka šias raiškas sudėlioja panašiai:

24 = (2+1) + (4+4) + (4+6) + 3

Mano supratimu, kiekvienoje apytakoje šios sandaros truputį kitaip susistato. Tai lemia apytakos tikslas išreikšti Dievo, Mano, Tavo arba Kito tyrimą.

Kaip man sekasi? Neblogai.

Kaip man sekasi išmąstyti šias keturias apytakas: Dievo šokį, išgyvenimų apytaką, žinojimo rūmus ir maldos mokslą?

Esu gana tiksliai išmąstęs Dievo šokį.

Man šiuo metu labiausiai rūpi išmąstyti išgyvenimų apytaką. Renku ir nagrinėju savo išgyvenimus. Jų pagrindu tikiu teisingai sustatyti proto sandaras, nusakančias, ką išgyvename.

Aprašau įvairių mokslų ir asmenybių žinojimo rūmus. Ypatingą dėmesį skiriu matematikai.

Apie maldos mokslą beveik nieko nenumanau.

Ieškau esminių prieštaravimų.

Man rūpi viską žinoti, o tai veda prie esminių prieštaravimų.

Iš ko viskas išsiveda, ir į ką viskas susiveda? Ir vienas, ir kitas klausimas veda link prieštaravimo. Juk niekas neišplaukia iš nuoseklumo, ir nuoseklumas mūsų niekur neišveda, nebent jame glūdėtų prieštaravimas.

Tiesos ieškojimas remiasi prieštaravimų atpažinimu ir jų išvengimu. Bet jų nevalia nuslėpti, juk tai prieštarautų tiesai. Siūlau prieštaravimus pripažinti ir gerbti.

Kurie prieštaravimai yra esminiai? Kurie glūdi pačioje tiesoje? Kurie glūdi mūsų tyrimuose?

Mano išvados: Aš tarnauju Dievui.

Štai mano išvados, prie kurių vis grįžtu:

Viską žinoti, tai yra įsisąmoninti, kaip viskas išplaukia iš Dievo tyrimo, ar Dievas būtinas? Ar jis būtų jeigu jo nebūtų?

Mano giliausia išvada yra, kad Dievas nebūtinai geras.

Mano teisingiausia išvada yra, kad gyvenimas iš esmės neteisingas.

Gražiai taikyti visko žinojimą, tai yra puoselėti šviesuolių bendrystę, palaikančią kiekvieno amžiną brandą.

Bendrai, iš visko yra akivaizdu, kad Aš tarnauju Dievui, kad jisai viską žinotų.

Tiesos dvasia prieštarauja sau.

Mano išvados labai sunkios. Įsivaizduoju, kad Jėzus būtent apie jas pasakė, "Dar daugel jums turėčiau kalbėti, bet dabar jūs negalite pakelti. Kai ateis toji Tiesos Dvasia, ji ves jus į tiesos pilnatvę."

Kas yra tiesos dvasia?

Manau, tiesos dvasia yra tiesoje glūdintis esminis prieštaravimas. Juk tiesa išsako tai, kas akivaizdu. Ji išreiškia tai, ko nebūtina išreikšti. Ar toks dvilypumas reikalingas ar nereikalingas?

Nežinojimas pasireiškia žinojimu.

Dievui neužtenka būti. Jam reikia būtinai būti. Jam reikia, kad mes, liudytojai, amžinai tirtume ar, koks, kaip ir kodėl jisai yra.

Tame ir glūdi esminis prieštaravimas:

Tėra, kas pasireiškia.

Taigi, nežinojimas pasireiškia žinojimu.

Dievo prielaidos: Dievas laisvas.

Savo išvadomis liudiju į ką viskas susiveda: Aš tarnauju Dievui.

Apmąstęs išvadas, nutuokiu Dievo prielaidas, iš kurių viskas išplaukia.

Dievas yra laisvas. Dieve glūdi prieštaravimas, kuriuo jisai išsijudina. Akivaizdumas perskrodžia neakivaizdumą. Nežinojimas įsikūnija žinojimu.

Ne manyje, o Dieve glūdi tokios prielaidos, kuriomis jisai išeina už savęs. Užtat pažįstu ir liudiju Dievą, už mane laisvesnį, tad gilesnį ir platesnį.


Reiškiniai

Mąstymas sąvokomis ir jų sandaromis

Žmonės dažnai mąsto žodžiais. Daugelis netgi mano, kad be žodžių neįmanoma mąstyti.

Tad pirmiausiai reikia susigaudyti, kad galima mąstyti visai be žodžių, reikia suprasti, kad žodžiai turi daugybę trūkumų, ir reikia išmokti, kaip remtis ne jais, o už jų glūdinčiomis sąvokomis.

Sandarų apžvalga

Gyvenimo duomenys

Dievo tyrimas: Dievo šokis

Glaustai:

Gyvenimas = Dievo gerumas.

Amžinas gyvenimas = Dievas nebūtinai geras.

Požiūrio lygtis × Asmenų lygmenys = Turininga

Įsivaizduoju Dievą.

Noriu viską žinoti, tad man prasminga bandyti įsivaizduoti viską žinantį Dievą.

Mano vaizduotė labai ribota. Užtat galiu pasimokyti iš savo vaizduotės ribų.

Surašiau įvariausius būdus, kaip man gyvenime tenka įsivaizduoti Dievą. Šiuos būdus sudėliojau. Gavosi Dievo šokis, susidedantis iš 24 Dievo raiškų.

Dievo šokį pristačiau moksliniu pranešimu:

Pranešimą išverčiau į lietuvių kalbą:

Pastaba skaitytojui.

Šia knyga glaustai apžvelgiu visa ką esu išmąstęs. Nurodau keliasdešimt mokslinių pranešimų, kuriuose pristatau įvairius savo atradimus, kaip antai Dievo šokį.

Man truks laiko baigti viską išmąstyti. Tad tuo tarpu šioje knygoje nebandau savo mintis paaiškinti, o tiesiog nukreipiu skaitytoją į savo pranešimus.

Užtat šioje knygoje kartais panaudosiu terminus, pavyzdžiui, sandarų pavadinimus - Dievo trejybę, aštuonerybę, ir taip toliau - kurių paaiškinimo skaitytojui teks ieškoti pranešimuose, jei skaitytojas norės mane pilnai suprasti.

Betgi nebūtina mane pilnai suprasti. Svarbu, kad šia knyga geriau suprantate mane, ir pats save geriau suprantu.

Ištisai tikslinu Dievo šokį.

Dievo šokis yra pats svarbiausias iš keturių susižinojimo apytakų. Jisai apibrėžia asmenis: Dievą, Mane, Tave, Kitą. Iš jo išplaukia visos kitos apytakos, visų asmenų tyrimai.

Dievo šokis apibrėžia keturias sandaras - Dievo trejybę, aštuonerybę, dešimt Dievo įsakymų, trejybės ratą - iš kurių, manau, susidaro visos kitos apytakos. Dievo šokis taip pat grindžia pačias svarbiausias sąvokas, kaip antai meilę, vienumą, besąlygiškumą. Užtat svarbu Dievo šokį labai gerai suprasti ir itin tiksliai apibrėžti.

Tad ištisai tikslinu Dievo šokį. Stengiuosi ko išsamiau išrašyti savo patirtį, kaip įvairiai įsivaizduoju Dievą. Svarbu ko aiškiau išmąstyti, kaip Dievo šokis susideda.

Dievo šokyje glūdi jo prielaidos.

Dievo šokyje glūdi jo paties prielaidos, kurios apibrėžia jį patį, o kartu ir bet kokį apibrėžimą. Noriu tai tiksliau išmąstyti.

Savo pranešime apie Dievo šokį skiriu blogąjį vaiką, kuris sutapatina Dievą ir gerumą, ir gerąjį vaiką, kuris supranta, kad Dievas nebūtinai geras. Juk Dievas yra besąlygiškas, o gerumas yra sąlygiškas.

Šis skirtumas tarp besąlygiškumo ir sąlygiškumo yra prielaida glūdinti bet kokiame požiūryje, juk požiūris telkia mūsų dėmesį, tad įtraukia mus į sąlygas.

Šį skirtumą išsako Gyvenimo lygtis, kurią esu pastebėjęs, ir kurią bandau įžvelgti Dievo šokyje ir jo prielaidose.

Gyvenimo lygtis.

Dievas yra besąlygiškumas. Gerumas yra Dievas sąlygose, tai yra, sąlygiškas besąlygiškumas. Gyvenimas sutapatina Dievą ir gerumą, tuo tarpu amžinas gyvenimas išskiria Dievą ir gerumą.

Gyvenimo lygtimi vadinu šį esminį santykį tarp besąlygiškumo ir sąlygiškumo. Šią lygtį išsakau taip:

Gyvenimas, tai Dievo gerumas.

Amžinas gyvenimas, tai suvokimas, kad Dievas nebūtinai geras.

Požiūrio lygtis.

Savo pavidalu, gyvenimo lygtis išsako tai, kas reikalinga požiūriui. Juk požiūris mus veda į sąlygas. Požiūriu įsijaučiame. Bet taip pat galime atsitokėti, susivokti, atsiplėšti nuo sąlygų. Savo pavidalu, gyvenimo lygtis yra požiūrio lygtis.

Gyvenimo lygtis suteikia požiūrio lygčiai turinį. Juk būtent Dievas išgyvena požiūrio lygtį, ir tokiu būdu išveda gerumą, gyvenimą ir amžiną gyvenimą.

Manau, būtent iš dvasios, iš turinio, išplaukia pavidalas, ir ne atvirkščiai. Užtat gyvenimo lygtis yra pirmesnė, nė požiūrio lygtis.

Asmenų lygmenys.

Požiūrių lygtį išgyvena ne tik Dievas, o taip pat Aš, Tu ir Kitas. Susidaro lentelė:

Dievas išgyvena dvasia, jokiu požiūriu: Dievas, gerumas, gyvenimas, amžinas gyvenimas.

Aš išgyvenu sandara, požiūriu: Viskas, laisvumas, betkas, išmintis.

Tu išgyveni atvaizdais, požiūriu į požiūrį. Troškimai, tapatumai, pasirinkimai, gera valia.

Kitas išgyvena jų vieningumu, požiūriu į požiūrį į požiūrį. Meilė, tobulumas, valia, Dievo valia.

Turiningas turinys.

Man reikia šią lentelę geriau suprasti, tačiau jinai yra ypatingai turininga.

Jinai apibrėžia esmę, kaip dvasios sandaros atvaizdų vieningumą. Pavyzdžiui, Dievo sandara yra viskas, visko atvaizdai yra troškimai, ir troškimų vieningumas yra meilė. Užtat:

Dievo esmė yra meilė.

Ši lentelė taip pat išskiria žmogišką ir dievišką mąstyseną. Pavyzdžiui:

Valia myli tobulą. O Dievo valia myli netobulą.

Užtat tiriu, koks šios lentelės santykis su su Dievo šokiu ir jo prielaidomis.

Tikslinu Dievo Sūnaus aštuonerybę.

Mano supratimu, būtent Dievo Sūnaus aštuonerybė išskleidžia Gyvenimo lygtį.

Manau, kad aštuonerybė sulygina keturis požiūrio lygties narius ir keturis asmenų lygmenis. Užtat bandau suprasti, kaip aštuonerybė grindžia apibrėžimą, kaip sieja Dievo šokį ir jo prielaidas.

Tikslinu Dešimt Dievo įsakymų.

Dievo šokyje pastebėjau, kaip iš Dievo Dvasios kampo išplaukia dešimt Dievo įsakymų. Man svarbu šią sandarą geriau suprasti nes, kiek žinau, jinai reiškiasi visose susižinojimo apytakose.

Šeši įsakymai išreiškia ką žinome apie mus pralenkiantį Dievą, ir tuo pagrindu draudžia mums skriausti kitus. Man reikia tai geriau suprasti.

Lyginu Dievo trejybę ir žmogaus trejybę.

Ypatingą dėmesį skiriu išmąstyti skirtumą tarp dviejų trejybių, apibrėžiančių tris vaidmenis ir tris asmenis.

Dievo Tėvo kampu yra trys vaidmenys. Suvokiantis Tėvas byloja, "Aš esu Dievas", susivokiantis Sūnus byloja, "Tu esi Dievas", ir jų bendrai suvokta Dvasia byloja, "Tai yra Dievas".

Trys asmenys Aš, Tu, Kitas sudaro žmogaus trejybės ratą, kuriuo žmogus amžinai nusistato, vykdo ir permąsto.

Matematikoje pastebėjau, kad šias trejybes nusako Lie algebros sl(2,C) ir su(2). Tad turiu vilčių Dievo šokį išsakyti matematikos kalba.

Mano tyriams: Išgyvenimo apytaka

Tavo tyrimas: Žinojimo rūmai

Kito tyrimas: Maldos mokslas


Rašiniai

Dievo šokis

Išgyvenimo apytaka

Dorovė

Išgyvenimai

Jausmai

Gyvybingumas

Sandaros

Žinojimo rūmai

Tai reiškia išmanyti, kaip tu randu atsakymus į savo klausimus. Tai reiškia išmanyti Tavo, kaip paskiro pažinovo, 24 išsiaiškinimo būdus, Tavo žinojimo rūmus. Kiekvieną asmenybę nusako jo išsiaiškinimo būdai, jo žinojimo rūmai. Kiekvieną mokslą nusako išsiaiškinimo būdai, apibrėžiantys to mokslo apibūdinamą pažinovą.

Maldos mokslas

Apžvalgos

Užrašai

Parsiųstas iš http://www.ms.lt/sodas/Mintys/%c5%bdinokimeVisk%c4%85
Puslapis paskutinį kartą pakeistas 2020 rugsėjo 09 d., 20:58