Iš ironijos pavyzdžių man aiškėja, kad prieštaravimas savaime atsiskleidžia arba jį patys įžvelgiame arba jo tyčia ieškome arba jisai mums neaprėpiamas. Tokiais keturiais būdais jisai pasileidžia, o yra dvylika aplinkybių, kuriomis prieštaravimą galime aptverti. Jos sudaro kalbos galimybes, kuriomis susistyguojame, nuleidžiame ironijos įtampą, atsiremdami į savo esamą, asmenišką reikšmių tinklą.

Sukilėliai taip pat buvo suėmę šešiolikmetę Zentą. Ją turėjo sušaudyti kartu su motina bet senas sargas ją naktį paleido. Sakė, neleisiu mergyčių žudyti. Zenta jam pasakojo, kad jos motiną sušaudė ne dėl to, kad ji prijautė komunizmui, o dėl to, kad ji buvo laisvamanė – ateistė, ragino moteris siekti mokslo ir laisvės. Po daug metų vienas buvęs klierikas reikalavo, kad ji atleistų jam už tai, kad jisai buvo vienas iš tų, kurie sušaudė jos motiną. Žinom, kad ją sušaudė kartu su žyde Mina Abeloviene, kuri darydavo abortus. Jas sušaudė kaip feministes.

Ironijos sandara iškyla kada tiktai bandome išsireiškimais susikalbėti. O susikalbėjimas yra galvosūkis – kaip iš viso gali skirtingi žmonės vienas kitą suprasti? Kažkas man pasako vienaip, o aš savo ruožtu suprasiu savaip. Tame visada glūdės priešingybė. Bet užtat visada iškyla dvi galimybės, sveikos ironijos ir nesveikos ironijos, kuriomis pasižiūrime iš šalies. Nesveika ironija pabrėš raiškos ir turinio neatitikimą, jų priešingybę, kurstys ir išlaikys šią įtampą. Sveika ironija siūlys kaip susitvarkyti su šiuo neatitikimu, kaip jį aptverti, įvardinti, įsiminti, sureikšminti, įprasminti, tai yra, kaip jam rasti tinkamą vietą savo asmeniškame reikšmių tinkle ir tuo pačiu nusiraminti.

https://youtu.be/V81HRlEm3e8

Ironija viskame glūdi tačiau jos tikslas yra pagrįsti galimybes kalbėti paprastai ir atsakingai, be ironijos. Jinai vengtina kaip susikalbėjimo priemonė, nes per daug lengva apsigauti, juk ji priklauso nuo reikšmių tinklų, kurie labai asmeniški. Ruslanas Baranovas savo straipsnyje "Prieš ironiją" teisingai pastebi, kad ironišku santykiu žmonės atsisako pažeidžiamumo, dalyvavimo, atsakingumo. O svarbiausia atskirti sveiką ironiją ir nesveiką ironiją - prieštaravimais nesavivaliauti, o juos aptverti - ironijos įtampos nekurstyti, o ją nuleisti.

Parodysiu kaip ironijos pavyzdžiais tiriu įvardijimo kalbą. Tyrimą išjudino ši mūsų konferencija apie socialinius virsmus. Sugalvojau pristatyti keturis atsiminimus - Alfonso Nykštaičio, Vytauto Mačiuikos, kun.Stasio Ylos ir Zentos Irenos Tenisonaitės-Hellemans - kuriuos aptikau betirdamas lietuvių tautos valios reiškėjų vaidmenį Holokauste. Atsiminimuose žudynių kaltininkų gyvenimai man atsiskleidžia taip, kaip patys rašytojai neįsivaizdavo. Manau, šie veikalai galėtų praturtinti Lietuvos kiną ir televiziją. Mane domina jų baisi ironija, kurią pradėjau lupinėti, stebėdamas kaip jinai veikia mane ir mano draugus.

Baigdamas dėkoju savo draugams ir mamytei už naudingus pokalbius (Ačiū Evaldui Balčiūnui, Thomas Gajdosik, John Harland, Rūtai Kulikauskienei, Rimui Morkūnui, Raimundui Vaitkevičiui, Tautvydui Vėželiui).

Alfonsas Nykštaitis

Mano draugui strigo kaukolė ant raiščio. Jeigu jie tvarkos palaikytojai, prie ko čia kaukolė? Pagalvojus, kyla įtarimas, kad su vokiečiais turėjo dėl to ryšių dar prieš karą, juk tai įmanoma. Kiekvienas skaitytojas susidomi tam tikru išsireiškimu, aptinka savitus prieštaravimus, ir jei tik mąsto sveikai, juos aptveria aplinkybėmis

Attach:IR-04-Maciuika.pn Δ

Ironija Holokausto kaltininkus pažinojusiųjų atsiminimuose

Ironija Holokausto kaltininkus pažinojusiųjų atsiminimuose

2022 m. gegužės mėn. 27 d. skaičiau šį pranešimą Lietuvos kultūros tyrimo instituto konferencijoje Estetika, meno filosofija ir kūrybinė veikla socialinių virsmų metu.

Skaičiau šį pranešimą Lietuvos kultūros tyrimo instituto konferencijoje Estetika, meno filosofija ir kūrybinė veikla socialinių virsmų metu.

Baigdamas dėkoju savo draugams ir mamytei už naudingus pokalbius (Ačiū Evaldui Balčiūnui, Thomas Gajdosik, John Harland, Rūtai Kulikauskienei, Rimui Morkūnui, Raimundui Vaitkevičiui, Tautvydui Vėželiui).

Susisiekiau su Zentos sūnumi Ludo Hellemans. Jam Senelis apie Senelę pasakė vienintelį dalyką. Kai ją suėmė, jisai nuėjo pas aukščiausią prelatą, kuris atsakė už jos suėmimą. Atsiklaupęs maldavo jos gyvybės, o prelatas juokėsi, šaipydamasis. Matyt, tai buvo vyskupas Justinas Staugaitis, signataras. Jis panašiai pasielgė su Telšių žydų atstovais.

Mama mokėsi Kauno meno mokykloje. Ją mokino Sofija Čiurlionienė. Mamos vyras Kaune buvo Seimo narys Aleksandras Tornau.

Labiausiai sudomino netikėtai širdingas jo dėstymas, kokio nesu skaitęs lietuvių literatūroje. Išpylė 175 puslapius ką patyrė kaip varguolis, milicininkas, kosmopolitas, puskarininkis, agentas, sukilėlis, kolaborantas, pogrindininkas, partizanas, politinis kalinys ir pargrįžėlis. Tikėjausi, kad mano draugai patvirtins, jog tai lietuvių literatūros šedevras, kuriame apsijungia tai kas bjauriausia ir kilniausia ir, Kierkegardo žodžiais, žmogiškiausia. Apsirikau. Jų manymu, tai pletkai, apkalbinėjimai, išsigalvojimai, "apsivertėlio" dergimai "supuvusių vakarų". Supratau, kad mane sujaudinę ironijos klodai labai priklauso nuo mano asmeniškų žinių, galų gale nuo mano kultūros.

Mano draugui strigo kaukolė ant raiščio. Jeigu jie tvarkos palaikytojai, prie ko čia kaukolė? Pagalvojus, kyla įtarimas, kad su vokiečiais turėjo dėl to ryšių dar prieš karą, juk tai įmanoma. Kiekvienas skaitytojas susidomi tam tikru išsireiškimu, aptinka savitus prieštaravimus, ir jei tik mąsto sveikai, juos aptveria aplinkybėmis.

Vytautas Mačiuika

Sukilėliai taip pat buvo suėmę šešiolikmetę Zentą. Ją turėjo sušaudyti kartu su motina bet senas sargas ją naktį paleido. Sakė, neleisiu mergyčių žudyti. Zenta jam pasakojo, kad jos motiną sušaudė ne dėl to, kad ji prijautė komunizmui, o dėl to, kad ji buvo laisvamanė – ateistė, ragino moteris siekti mokslo ir laisvės. Po daug metų vienas buvęs klierikas reikalavo, kad ji atleistų jam už tai, kad jisai buvo vienas iš tų, kurie sušaudė jos motiną. Žinom, kad ją sušaudė kartu žydę Miną Abelovienę, kuri darydavo abortus. Jas sušaudė kaip feministes.

Tyla - neparašyta knyga - gali būti ironiška.

Iš ironijos pavyzdžių man aiškėja, kad prieštaravimas savaime atsiskleidžia arba jį patys įžvelgiame arba jo tyčia ieškome arba jisai mums neaprėpiamas. Tokiais keturiais būdais jisai pasileidžia, o yra dvylika aplinkybių, kuriomis prieštaravimą galime aptverti. Jos yra sudaro kalbos galimybes, kuriomis susistyguojame, nuleidžiame ironijos įtampą, atsiremdami į savo esamą, asmenišką reikšmių tinklą.

Ironija viskame glūdi tačiau jos tikslas yra pagrįsti galimybes kalbėti paprastai ir atsakingai. Jinai vengtina kaip susikalbėjimo priemonė, nes per daug lengva apsigauti, juk ji priklauso nuo reikšmių tinklų, kurie labai asmeniški. Ruslanas Baranovas savo straipsnyje "Prieš ironiją" teisingai pastebi, kad ironišku santykiu žmonės atsisako pažeidžiamumo, dalyvavimo, atsakingumo. O svarbiausia atskirti sveiką ironiją ir nesveiką ironiją - prieštaravimais nesavivaliauti, o juos aptverti - ironijos įtampos nekurstyti, o ją nuleisti.

Jinai pakeičia vieną priešingybę - išsireiškimo turinio ir raiškos - kita priešingybe - mūsų pačių sveiko ar nesveiko elgesio. Išoriškai žiūrint, išsireiškimus apibūdina tūkstančiai garsų ir milijonai reikšmių. Tačiau drįstu įžvelgti, savo atitinkamus vidinius gyvenimus galime nusakyti labai ribotu vaizduotės žodynu, kuriuo susistyguojame, nuleidžiame ironijos įtampą, atsiremdami į savo esamą, asmenišką reikšmių tinklą. Ironiją įžvelgiu keturiais sąmoningumo lygmenimis. Prieštaravimas gali savaime atsiskleisti. Tuomet sąžininga juo nurodyti būtinumą, tikrumą ar galimumą. Arba galiu pats atkreipti savo dėmesį į prieštaravimą ir jį priskirti daiktui, eigai ar asmeniui. Galiu ieškoti prieštaravimo - vienio, visybės ar daugio. Galiu pripažinti, kad prieštaravimas glūdi manyje pačiame – buvime, veikime ar mąstyme. Bendrai, ironijos įtampa išauga prieštaravimui atsiskleidžiant arba mums ją įsidėmint arba jos ieškant arba savyje aptinkant. Ironijos įtampa atslūgsta prieštaravimą priskiriant tam tikrai vaizduotės aplinkybei.

[Vaizdas - keturi rašytojai - ironijos schema]

Ironijos sandara iškyla kada tiktai bandome išsireiškimais susikalbėti. O susikalbėjimas yra galvosūkis – kaip iš viso gali skirtingi žmonės vienas kitą suprasti? Kažkas man pasako vienaip, o aš savo ruožtu suprasiu savaip. Tame visada glūdės priešingybė. Bet užtat visada iškyla dvi galimybės, sveikos ironijos ir nesveikos ironijos, kuriomis pasižiūrime iš šalies. Nesveika ironija pabrėš raiškos ir turinio neatitikimą, jų priešingybę, kurstys ir išlaikys šią įtampą. Sveika ironija siūlys kaip susitvarkyti su šiuo neatitikimą, kaip jį aptverti, įvardinti, įsiminti, sureikšminti, įprasminti, tai yra, kaip jam rasti tinkamą vietą savo asmeniškame reikšmių tinkle ir tuo pačiu nusiraminti.

Parodysiu kaip ironijos pavyzdžiais tiriu įvardijimo kalbą. Tyrimą išjudino ši mūsų konferencija apie socialinius virsmus. Sugalvojau pristatyti keturis atsiminimus - Alfonso Nykštaičio, Vytauto Mačiuikos, kun.Stasio Ylos ir Zentos Irenos Tenisonaitės-Hellemans - kuriuos aptikau betirdamas lietuvių tautos valios reiškėjų vaidmenį Holokauste. Atsiminimuose žudynių kaltininkų gyvenimai man atsiskleidžia taip, kaip patys rašytojai neįsivaizdavo. Įsivaizduoju, šie veikalai galėtų praturtinti Lietuvos kiną ir televiziją. Mane domina jų baisi ironija, kurią pradėjau lupinėti, stebėdamas kaip jinai veikia mane ir mano draugus.

Parodysiu kaip ironijos pavyzdžiais tiriu įvardijimo kalbą. Tyrimą išjudino ši mūsų konferencija apie socialinius virsmus. Sugalvojau pristatyti keturis atsiminimus - Alfonso Nykštaičio, Vytauto Mačiuikos, kun.Stasio Ylos ir Zentos Irenos Tenisonaitės-Hellemans - kuriuos aptikau betirdamas lietuvių tautos valios reiškėjų vaidmenį Holokauste. Atsiminimuose žudynių kaltininkų gyvenimai man atsiskleidžia taip, kaip patys rašytojai neįsivaizdavo. Įsivaizduoju, šie veikalai galėtų praturtinti Lietuvos kiną ir televiziją. Besirengdamas konferencijai, supratau, kad atsiminimuose mane domina baisi ironija, kurią pradėjau lupinėti, stebėdamas kaip jinai veikia mane ir mano draugus.

Ironija viskame glūdi tačiau jos tikslas yra pagrįsti galimybes kalbėti paprastai ir atsakingai. Jinai vengtina kaip priemonė, nes per daug lengva apsigauti, juk ji priklauso nuo reikšmių tinklų, kurie labai asmeniški. Ruslanas Baranovas savo straipsnyje "Prieš ironiją" teisingai pastebi, kad ironišku santykiu žmonės atsisako pažeidžiamumo, dalyvavimo, atsakingumo. O svarbiausia atskirti sveiką ironiją ir nesveiką ironiją - prieštaravimais nesavivaliauti, o juos aptverti - ironijos įtampos nekurstyti, o ją nuleisti.

Susisiekiau su Zentos sūnumi Ludo Hellemans. Jam Senelis apie Senelę pasakė vienintelį dalyką. Kai ją suėmė, jisai nuėjo pas aukščiausią prelatą, kuris atsakė už jos suėmimą. Atsiklaupęs maldavo jos gyvybės, o prelatas juokėsi, šaipydamasis. Matyt, tai buvo vyskupas Justinas Staugaitis, signataras, Lietuvos tarybos vicepirmininkas. Jis panašiai pasielgė su Telšių žydų atstovais.

Štai pavyzdys, kad tyla gali būti ironiška, kaip kad neparašyta knyga. Aukos neišsakyti žodžiai neaprėpiami savo prieštaravimais, tačiau juos galime įprasminti savo veikla.

Ironija viskame glūdi tačiau jos tikslas yra pagrįsti galimybes kalbėti paprastai ir atsakingai. Jinai vengtina kaip priemonė, nes per daug lengva apsigauti, juk ji priklauso nuo reikšmių tinklų, kurie labai asmeniški. Sutinku su Ruslanu Baranovo straipsniu "Prieš ironiją", kad O svarbiausia atskirti sveiką ironiją ir nesveiką ironiją - prieštaravimais nesavivaliauti, o juos aptverti - ironijos įtampos nekurstyti, o ją nuleisti.

Sukilėliai taip pat buvo suėmę šešiolikmetę Zentą. Ją turėjo sušaudyti kartu su motina bet senas sargas ją naktį paleido. Sakė, neleisiu mergyčių žudyti. Zenta jam pasakojo, kad jos motiną sušaudė ne dėl to, kad ji prijautė komunizmui, o dėl to, kad ji buvo laisvamanė – ateistė, ragino moteris siekti mokslo ir laisvės. Po daug metų vienas buvęs klierikas reikalavo, kad ji atleistų jam už tai, kad jisai buvo vienas iš tų, kurie sušaudė jos motiną. Žinom, kad ją sušaudė kartu žydę Miną Abelovienę, kuri darydavo abortus.

Šis pavyzdys, kad tyla gali būti ironiška, kaip ir neparašyta knyga. Aukos neišsakytų žodžių prieštaravimas neaprėpiamas, bet jį galime įprasminti savo veikla.

Sukilėliai taip pat buvo suėmę šešiolikmetę Zentą. Ją turėjo sušaudyti kartu su motina bet senas sargas ją naktį paleido. Sakė, neleisiu mergyčių žudyti. Zenta jam pasakojo, kad jos motiną ne dėl to, kad ji pritarė komunizmui, o dėl to, kad ji buvo laisvamanė – ateistė, ragino moteris siekti mokslo ir laisvės. Po daug metų vienas buvęs klierikas reikalavo, kad ji atleistų jam už tai, kad jisai buvo vienas iš tų, kurie sušaudė jos motiną. Žinom, kad jo sušaudė kartu žydę Miną

Susisiekiau su Zentos sūnumi Ludo Hellemans. Jam Senelis apie Senelę pasakė vienintelį dalyką. Kai ją suėmė, jisai nuėjo pas aukščiausią prelatą, kuris atsakė už jos suėmimą. Atsiklaupęs maldavo jos gyvybės, o prelatas juokėsi, šaipydamasis. Matyt, tai buvo vyskupas Justinas Staugaitis, signataras, Lietuvos tarybos vicepirmininkas. Jis panašiai pasielgė su Telšių žydais.

Sukilėliai taip pat buvo suėmę šešiolikmetę Zentą. Ją turėjo sušaudyti kartu su motina bet senas sargas ją naktį paleido. Sakė, neleisiu mergyčių žudyti. Zenta jam pasakojo, kad jos motiną ne dėl to, kad ji pritarė komunizmui, o dėl to, kad ji buvo laisvamanė – ateistė, ragino moteris siekti mokslo ir laisvės. Po daug metų vienas buvęs klierikas reikalavo, kad ji atleistų jam už tai, kad jisai buvo vienas iš jos motinos sušaudytojų.

Jinai protarpiais parašo kaip ją mama augino. Mama mokėsi Kauno meno mokykloje. Ją mokino Sofija Čiurlionienė. Jos patėvis buvo Seimo narys Aleksandras Tornau.

Bet taip ir neprieina prie "tragiškos žūties". Mamai parašė keturis eilėraščius.

Mama mokėsi Kauno meno mokykloje, ją mokino Sofija Čiurlionienė. Patėvis buvo Seimo narys Aleksandras Tornau. Bet taip ir neprieina prie "tragiškos žūties". Mamai parašė keturis eilėraščius.

Jinai protarpiais parašo kaip ją mama augino.

Mano tėvai buvo kurį laiką persiskyrę, aš turėjau Kaune motiną ir patėvį (gerą) ir Telšiuose tėvą ir pamotę (prastą). Taip atostogas praleisdavau pas mamą, o į gimnaziją ėjau Telšiuose. Vėliau patėvis mirė jaunas (42), tėtis persiskyrė su savo Albertina ir mama grįžo namo, bet jau buvo ne be tas. Bet tai kita istorija, kurią aš kaip tik ir gal aprašysiu, jei kada nors rašysiu tą pradėtą knygą, kurios šeši puslapiai delsia stalčiuje.

Mama Kauno mokėsi meno mokykloje, viena mokytoja buvo Sofija Čiurlionienė. Patėvis buvo Seimo narys Aleksandras Tornau. Bet taip ir neprieina prie mamos "tragiškos žūties". Savo mamai parašė keturis eilėraščius.

Po karo, jos vyras, žymus girininkas, Aleksandaras Tenisonas, ir jos dukra, poetė Zenta Irena Tenisonaitė-Hellemans, gyveno Belgijoje. Jai mirus, jos nekrologe "Drauge" užsiminta, "Baisioji karo audra ir žmonių žiaurumas 1941 m. liepos mėnesį iš jos atėmė motiną."

Jinai protarpiais aprašo savo motinos šviesų gyvenimą, bet taip ir neprieina prie jos "tragiškos žūties". Visgi, nutuokiame, ką reiškia lietuvaitei būti lietuvaičių auka. Savo mamai parašė keturis eilėraščius.

Kitas Štuthofo kalinys, kurio nusikaltimus tyriau, tai kapitonas Jonas Noreika. Radau 1941 m. liepos 19 d. dokumentą, kuriuo Lietuvos Respublikos vardu mirties bausmė paskirta Aldonai Tenisonienei, o Noreikos vadovaujamas Lietuvių aktyvistų frontas Telšiuose atmetė jos malonės prašymą. Anot knygos "Hitlerinė okupacija Lietuvoje", jinai kalbėjo: "Nesižeminkime prieš šiuos niekšus, nemaldaukime iš jų sau pasigailėjimo. Mirkime be ašarų."

Po karo, jos vyras, žymus girininkas, Aleksandaras Tenisonas, ir jos dukra, poetė Zenta Irena Tenisonaitė-Hellemans, gyveno Belgijoje. Jai mirus, jos nekrologe užsiminta, kad

Liudytojai įsiminė tokius motinos žodžius sušaudymo dieną: "Nesižeminkime prieš šiuos niekšus, nemaldaukime iš jų sau pasigailėjimo. Mirkime be ašarų."

O motinos mirties liudytojai įsiminė tokius jos žodžius: "Nesižeminkime prieš šiuos niekšus, nemaldaukime iš jų sau pasigailėjimo. Mirkime be ašarų."

Susisiekiau su Zentos sūnumi Ludo Hellemans. Jisai papasakojo kaip

O jos motinos mirties liudytojai įsiminė tokius jos žodžius: "

Tuo tarpu komunistų

Susisiekiau su jos sūnumi Ludo Hellemans. Jisai papasakojo kaip

Jos laiškai leidžia pamanyti, ką reiškia lietuvaitei būti lietuvaičių auka. Jinai protarpiais aprašo savo motinos šviesų gyvenimą, bet taip ir neprieina prie jos "tragiškos žūties". Savo mamai parašė keturis eilėraščius.

Ironijos sandara iškyla kada tiktai bandome išsireiškimais susikalbėti. O susikalbėjimas yra galvosūkis – kaip iš viso gali skirtingi žmonės vienas kitą suprasti? Kažkas man pasako vienaip, o aš savo ruožtu suprasiu savaip. Tame visada glūdės priešingybė. Bet užtat visada iškyla dvi galimybės, sveikos ironijos ir nesveikos ironijos, kuriomis pasižiūrime iš šalies. Nesveika ironija pabrėš raiškos ir turinio neatitikimą, jų priešingybę, kurstys ir išlaikys šią įtampą. Sveika ironija siūlys kaip susitvarkyti su šiuo neatitikimą, kaip jį aptverti, įvardinti, įsiminti, sureikšminti, įprasminti, nuraminti, tai yra, kaip jam rasti tinkamą vietą savo asmeniškame reikšmių tinkle.

Dukros laiškai atsipindi, ką reiškia lietuvaitei būti lietuvaičių auka. Jinai protarpiais aprašo savo motinos šviesų gyvenimą, bet taip ir neprieina prie jos "tragiškos žūties". Savo mamai parašė keturis eilėraščius.

Pasirodo, mano senelis Bronius Kviklys susirašinėjo su jos tėvu. Jai kartą parašė, kad rado žinių apie jos motinos

Susisiekiau su jos sūnumi Ludo Hellemans

ir iš tiesų, kaip feministę.

Dukros laiškai atsipindi, ką reiškia būti lietuvių nusikaltėlių auka. Jinai protarpiais aprašo savo motinos šviesų gyvenimą, bet taip ir neaprašo jos "tragiškos žūties". Savo mamai parašė keturis eilėraščius.

Užmerkusi akis stengiuosi atsiminti tavo brangų veidą, į kurį esu žvelgusi tik vaikiškom akim. Pavidalas man tavo pasirodo spindintis ir gležnas. Ir kaip šventoji tu su aukso auerole – dausų šalies vaivorykštės spalvų grakšti plaštakė.

Pasirodo, mano senelis Bronius Kviklys susirašinėjo su jos tėvu. Jai kartą parašė, kad rado

 Susisiekiau su jos sūnumi Ludo Hellemans

 ir iš tiesų, kaip feministę.

Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyve yra Zentos Tenisonaitės ir Kalifornijos poeto Prano Visvydo susirašinėjimas, kuris prasidėjo 1976 metais ir tęsėsi dvidešimt penkerius metus. Susirašinėjimo pradžioje jinai užsimena, kad jai po trisdešimt metų parašė viena mamos draugė.

Laiškuose aprašo savo motinos šviesų gyvenimą, bet taip ir neprieina prie jos tragiškos žūties, kaip sukilėliai Lietuvos Respublikos vardu ją sušaudė kaip komunistę, ir iš tiesų, kaip feministę.

Kunigas S.Yla įsivaizdavo, kad S.Puodžius nori išpažinti baisią nuodėmę, kad Berlyne buvo neištikimas savo žmonai. Matyt, nepagalvojo apie baisesnę nuodėmę: S.Puodžius su nacionalistų partija surengė pučą prieš Laikinąją vyriausybę ir paspartino žydų išžudymą. Kunigo S.Ylos atsiminimus vertinu kaip lietuvių šviesuolių aklumą, nesupratimą, kaip jie nusikalto žmonijai. Atsiminimuose ieškojau žinių apie Puodžių, stebėjausi, kad nieko neradau, ir supratau, kad prieštaravimas sutelpa į visumos aplinkybę, į vokiškus žodžius "Aš prašau teisingumo", kuriuos įsivaizduoju taip - S.Puodžiui dera būti su žudytojais, o ne su žudomaisiais. Nežinau, bet įsivaizduoju, ir tai mane ramina.

Zenta Irena Tenisonaitė-Hellemans

Kitas Štuthofo kalinys, kurio nusikaltimus tyriau, tai kapitonas Jonas Noreika. Radau 1941 m. liepos 19 d. dokumentą, kuriuo Lietuvos Respublikos vardu mirties bausmė paskirta Aldonai Tenisonienei, o Noreikos vadovaujamas Lietuvių aktyvistų frontas Telšiuose atmetė malonės prašymą. Po karo, jos vyras, žymus girininkas, Aleksandaras Tenisonas, ir jos dukra, poetė Zenta Irena Tenisonaitė-Hellemans, gyveno Belgijoje.

Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyve yra Zentos Tenisonaitės ir Kalifornijos poeto Prano Visvydo susirašinėjimas, kuris prasidėjo 1976 metais ir tęsėsi dvidešimt penkerius metus. Susirašinėjimo pradžioje jinai pasakoja,

 Jinai protarpiais užsimina apie sumanymą parašyti knygą, „Mano Mamos portretas“. Laiškuose aprašo savo motinos šviesų gyvenimą, bet taip ir neprieina prie jos tragiškos žūties, kaip sukilėliai Lietuvos Respublikos vardu ją sušaudė kaip komunistę, ir iš tiesų, kaip feministę.

Berniukas širdingai įsisavino karo lakūnų skelbiamą priesaiką. Jis nenutuokė, kaip jo didvyriai paskui ją nežmoniškai pažeidė. Suprantu, įmanoma, kad mirties nebijantys lakūnai gali tūkstančius pasmerkti. Galimumas yra aplinkybė, ir "priesaika" yra žodis, kuriais aptveriu šį prieštaravimą. Vėlgi, jį mylėjo nusikaltėlių gauja, o jis tai priėmė, kaip mylimo tėvo globą. Neaprėpiu tokio atotrūkio, jis pranoksta mane, užtat šį mūsų bendražmogiškumą priimu kaip aplinkybę - buvimą, kuriuo aptveriu prieštaravimą, kartu su žodžiu "tėvas".

Rašytojas, skulptorius Vytautas Mačiuika savo gyvenimo kronikoje „Šiaurės novelės“ (1996 m.) ir politiniame romane „Savi ir svetimi“ (1992-1994 m.) aprašo savo vaikystę, kaip augo tarp karo lakūnų, ir paauglystę, kaip tris kartus kalėjo lageryje už partizaninę veiklą. Jisai įamžina šaunuolius, jų tarpe Joną Pyragių, Igną Vylių, Klemensą Brunių, kurie jį lydėjo ir globojo po to kai mirė jo tėvas, voldemarininkų vadas Antanas Mačiuika, prieš pat karą. Jo tėvo bendražygiai tapo Lietuvių nacionalistų partijos vadovais, tokie patys baisūs kaip ir A.Nykštaitis. Jų šaunumą matome berniuko akimis. Štai vaizdas kaip karo aviacijos kuopos kareiviai davė priesaiką.

Štuthofo kalinys kun.Stasys Yla savo atsiminimais „Žmonės ir žvėrys Dievų miške“ (1951 m.) auklėja išeiviją, kad lietuvius engė ne tik sovietai, bet taip pat ir naciai. Supažindina su kartu kalėjusiais lietuviais šviesuoliais. Nesusigaudo ar nenuduoda, kad keliolika iš jų prisidėjo prie Lietuvos žydų skriaudimo ar net išžudymo. Vienas iš jų, tai Lietuvių nacionalistų partijos vadas majoras Stasys Puodžius. Apie jo mirtį rašo:

Kunigas S.Yla įsivaizdavo, kad Puodžius nori išpažinti baisią nuodėmę, kad Berlyne buvo neištikimas savo žmonai. Jis neįsivaizdavo, kad yra baisesnė nuodėmė: Puodžiaus partija surengė pučą prieš Laikinąją vyriausybę, būtent su tikslu paspartinti žydų išžudymą. Kunigo S.Ylos prisiminimus vertinu kaip lietuvių šviesuolių aklumą, kaip jie nusikalto žmonijai. Juose ieškojau žinių apie Puodžių, stebėjausi, kad nieko neradau, ir supratau, kad prieštaravimas sutelpa į visumos aplinkybę, į vokiškus žodžius "Aš prašau teisingumo", kuriuos įsivaizduoju taip - Puodžiui dera būti su žudytojais, o ne su žudomaisiais. Nežinau, bet įsivaizduoju, ir tai mane ramina.

Berniukas širdingai įsisavino karo lakūnų skelbiamą priesaiką. Jis nenutuokė, kaip jo didvyriai paskui ją nežmoniškai pažeidė. Suprantu, įmanoma, kad mirties nebijantys lakūnai gali tūkstančius pasmerkti. Galimumas yra aplinkybė, ir "priesaika" yra žodis, kuriais aptveriu šį prieštaravimą. Vėlgi, jį mylėjo nusikaltėlių gauja, o jis tai priėmė, kaip mylimo tėvo globą. Neaprėpiu tokio atotrūkio, jis pranoksta mane, užtat šį bendražmogiškumą priimu kaip mūsų būtį, kuria aptveriu prieštaravimą, kartu su žodžiu "tėvas".

Kun.Stasys Yla

Štuthofo kalinys kun.Stasys Yla savo atsiminimais „Žmonės ir žvėrys Dievų miške“ (1951 m.) auklėjo išeiviją, kad lietuvius engė ne tik sovietai, bet taip pat ir naciai. Jis mus supažindina su kartu kalėjusiais lietuviais šviesuoliais. Jis nesusigaudo ar nenuduoda, kad keliolika iš jų prisidėjo prie Lietuvos žydų skriaudimo ar net išžudymo. Vienas iš jų Lietuvių nacionalistų partijos vadas majoras Stasys Puodžius. Apie jo mirtį rašo:

... mūsiškiai ligonys pasakojo, kad Puodžius prieš mirtį klejojęs ir garsiai šaukęs. Net kelintoje palatoje girdėjo jo vokiškai kartojamus žodžius: “Aš prašau teisingumo... Prašau pašaukti kun. Ylą.”

Kunigas S.Yla įsivaizdavo, kad Puodžius nori išpažinti baisią nuodėmę, kad Berlyne buvo neištikimas savo žmonai. Jis neįsivaizdavo, kad ta baisioji nuodėmė galėjo būti, kad Puodžiaus partija surengė pučą prieš Laikinąją vyriausybę su tikslu paspartinti žydų išžudymą. Vokiškus žodžius "Aš prašau teisingumo..." suprantu taip - Puodžiui dera būti su žudytojais, o ne su žudomaisiais. Kunigo S.Ylos prisiminimus suprantu kaip lietuvių šviesuolių aklumą, kaip jie nusikalto žmonijai. Juose ieškojau žinių apie Puodžių, stebėjausi, kad nieko neradau, ir supratau, kad prieštaravimas sutelpa į visumos aplinkybę, į žodžius "Aš prašau teisingumo".

Irena Tenisonaitė-Hellemans

Berniukas širdingai įsisavino karo lakūnų skelbiamą priesaiką. Jis nenutuokė, kaip jo didvyriai paskui ją nežmoniškai pažeidė. Suprantu, įmanoma, kad mirties nebijantys lakūnai gali tūkstančius pasmerkti. Galimumas yra aplinkybė, kuria aptveriu šį prieštaravimą. Vėlgi, jį mylėjo nusikaltėlių gauja, o jis tai priėmė, kaip mylimo tėvo globą. Neaprėpiu tokio atotrūkio, jis pranoksta mane, užtat šį bendražmogiškumą priimu kaip mūsų būtį, kuria aptveriu prieštaravimą.

Rašytojas, skulptorius Vytautas Mačiuika savo gyvenimo kronikoje „Šiaurės novelės“ (1996 m.) ir politiniame romane „Savi ir svetimi“ (1992-1994 m.) aprašo savo vaikystę, kaip augo tarp karo lakūnų, ir paauglystę, kaip tris kartus kalėjo lageryje už partizaninę veiklą. Jisai įamžina šaunuolius, jų tarpe Joną Pyragių, Igną Vylių, Klemensą Brunių, kurie jį lydėjo ir globojo po to kai mirė jo tėvas, voldemarininkų vadas Antanas Mačiuika, prieš pat karą. Jo tėvo bendražygiai tapo Lietuvių nacionalistų partijos vadovais, tokie patys baisūs kaip ir A.Nykštaitis. Jų šaunumą matome berniuko akimis. Štai vaizdas kaip karo aviacijos kuopoje davė priesaiką.

Berniukas širdingai įsisavino karo lakūnų skelbiamą priesaiką. Su laiku atsiskleidžia, kaip jo didvyriai ją nežmoniškai pažeidė. Suprantu, kad tai yra įmanoma, kad mirties nebijantys lakūnai gali tūkstančius pasmerkti. Galimumas yra aplinkybė, kuria aptveriu šį prieštaravimą.

Išeivija įsisąmonintų, kad lietuvius engė ne tik sovietai, bet taip pat ir naciai.

Mano draugui strigo kaukolė ant raiščio. Jeigu jie tvarkos palaikytojai, prie ko čia kaukolė? Pagalvojus, kyla įtarimas, kad su vokiečiais turėjo dėl to ryšių dar prieš karą, juk tai įmanoma. Kiekvienas skaitytojas aptinka savitus prieštaravimus, ir jei tik mąsto sveikai, juos aptveria aplinkybėmis.

Jaučiu savyje įtampą, kad Nykštaitis supranta Šveicerį kaip pažįstamą iš gimnazijos laikų, ogi aš matau, kad Kybartai buvo antisemitizmo lizdas iš kurio kilo šie du kraugeriai. Sveikai pagalvoju, kad jų gyvenimo kelias neatsitiktinas, prieštaravimai slypi jo eigoje, ir tokia aplinkybe ironijos įtampą prasmingai nuleidžiu.

Rašytojas, skulptorius Vytautas Mačiuika savo gyvenimo kronikoje „Šiaurės novelės“ (1996 m.) ir politiniame romane „Savi ir svetimi“ (1992-1994 m.) aprašo savo vaikystę, kaip augo tarp karo lakūnų, ir paauglystę, kaip tris kartus kalėjo lageryje už partizaninę veiklą. Jisai įamžina šaunuolius, jų tarpe Joną Pyragių, Igną Vylių, Klemensą Brunių, kurie jį lydėjo ir globojo po to kai mirė jo tėvas, voldemarininkų vadas Antanas Mačiuika, prieš pat karą. Jo tėvo bendražygiai tapo Lietuvių nacionalistų partijos vadovais, tokie patys baisūs kaip ir Alfonsas Nykštaitis. Jų šaunumą matome berniuko akimis. Štai vaizdas kaip karo aviacijos kuopoje davė priesaiką.

LYA LKP archyve yra nepaskelbti varguolio, puskarininkio, policininko, sukilėlio, žudynių rengėjo, partizano, politinio kalinio Alfonso Nykštaičio širdingi atsiminimai, kuriuose jisai savo nuotykiais pavaizduoja priežastis dėl kurių „vis labiau žmonės nukrypsta į socializmo lagerį“. Atsiminimus paskatino rašyti "Kauno tiesos" redaktorius. Jų pagrindu 1961 metais A.Nykštaičiui buvo įvykdyta mirties bausmė.

Laikraštis nutyli tai, kas paaštrina įtampą tarp Nykštaičio neįtartinumo ir įsitikinimo, kad budelis sulauks bausmės: Nykštaitis jau buvo kalėjęs lageryje už nusikaltimus, ir be to, grįžęs mokėsi Marksizmo Leninizmo universitete.

sukilėlis, partizanas, kalinys - išklausytina, brangi patirtis lietuviams - žmogžudys, kosmopolitas (neaprėpiama) - bendražmogiškumo pavyzdys išklausytinas žmonijai (buvimas)

kuklus žmogus - budelis sulaukia bausmės - nutyli, kad jau kalėjo, lankė MLU (dėmesinga), santvarka pati yra baisi (eiga)

susijęs su istorijos veikėjais - gali nušviesti asmenybes - veikėjus sieja baisūs dalykai (dėmesinga) - jisai kaip veržlus žmogus pats įsivėlė į baisenybes, išsako savo nuoskaudas (asmuo)

žino kas "skauda" - jo patirtis jį įteisina - jam nerūpi jo nužudytieji (paieška) - jisai jautrus sau (savo įtampai) bet ne kitiems (susitvarko) (daugis)

netyli, dalyvaus diskusijoje, pasidalinis patirtimi - tiki tiesa gydyys ir padės susikalbėti, o jis jau atsėdėjo - jį nuteis mirtimi, o memuarus pasmerks (atsiskleidimas) - jis sudalyvaus negyvas (būtinas)

"aš pasaulio centas", vaikiškas pasaulis - aš savo kampu prisidėsiu prie pokalbio - iš jo memuaro vieninteliai paskelbti žodžiai kaip baisuolį - būtent šiais žodžiais panašus į vakarų kairuolius ir ne sovietus (visuma)

baltaraištis su kaukole - mūsų ypatumo ženklas - jeigu jie tvarkytojai, prie ko čia kaukolė (atsiskleidimas) - ta kaukolė reiškia kažką daugiau kas ankščiau sutarta (galima)

Ričardas Šveiceris - pažįstamas iš vaikystės - tai du išžudytojai (dėmesingas) - jų gyvenimo kelias neatsitiktinas (eiga)

vaikiškas antisemitizmas - kokia buvo aplinka ir kas suprantama - jie taps išžudytojais ir nėra būdingi (paieška) - jų išsivystymas dėsningas, kryptingas (daugis)

Labiausiai sudomino netikėtai širdingas jo dėstymas, kokio nesu skaitęs lietuvių literatūroje. Išpylė 175 puslapius ką patyrė kaip varguolis, milicininkas, kosmopolitas, puskarininkis, agentas, sukilėlis, kolaborantas, pogrindininkas, partizanas, politinis kalinys ir pargrįžėlis. Tikėjausi, kad mano draugai patvirtins, jog tai mūsų literatūros šedevras, kuriame apsijungia tai kas bjauriausia ir kilniausia ir, Kierkegardo žodžiais, žmogiškiausia. Apsirikau. Jų manymu, tai pletkai, apkalbinėjimai, išsigalvojimai, "supuvusių vakarų" dergimai. Supratau, kad mane sujaudinę ironijos klodai labai priklauso nuo mano asmeniškų žinių, galų gale nuo mano kultūros.

Mano draugui strigo kaukolė ant raiščio. Jeigu jie tvarkos palaikytojai, prie ko čia kaukolė? Pagalvojus, kyla įtarimas, kad su vokiečiais turėjo dėl to ryšių dar prieš karą. Kiekvienas skaitytojas aptinka savitus prieštaravimus.

Išsireiškimas "vaikiškas antisemitizmas" taip pat mane labai sudomina, nes Nykštaitis tuo supranta, kad tai buvo tiesiog tų laikų kasdienybė. Iš šalies besigilinant, kyla prieštaravimas, kad jo kaip išžudytojo patirtis nėra visiems būdinga. Mane nuramina pamanymas, kad jo kaip antisemito išsivystymas buvo iš tiesų dėsningas, kryptingas.

Mano mama yra seniai mirus, dar Lietuvoj. Nei viena kita mamos draugė niekada manęs nepasigedo, o jų yra ir Amerikoj, ir Lietuvoj. Na, gal ta mįslė kada nors paaiškės. Tuo laiško gavimu, aš galėčiau pradėti rašyti knygą, "Mamo mamos portretas".

mūsiškiai ligonys pasakojo, kad Puodžius prieš mirtį klejojęs ir garsiai šaukęs. Net kelintoje palatoje girdėjo jo vokiškai kartojamus žodžius: “Aš prašau teisingumo... Prašau pašaukti kun. Ylą.”

Staiga Vytenis nuskubėjo prie kunigo ir, sekdamas iš paskos, ėmė kartoti tai, ką kunigas darė – iš eilės žegnojo kiekvieną kareivį. Rikiuotėje sukikeno ir suprunkštė iš juoko. Visa tribūna, pilna karininkų, pridėjusių pagarbai rankas prie kariškų kepurių, smalsiai stebėjo, kas dedasi aikštėje. Generalinio štabo viršininkas paklausė savo adjutantą:

– Kieno tas vaikinukas? Reikia atstatyti tvarką!

O kai grįžo namo...

Tėvas prišoko prie sūnaus ir, griebęs stipriom rankom, jau ruošėsi įkrėsti jam į kailį. Bet pajutęs, kad Vytenis visas tirta, paklausė:

– Ar tu žinai, ką pridarei?

Vytenis papurtė galvutę. Jis negalėjo žodžio ištarti.

– O ar supranti, kas yra priesaika?

– Ne, – sušnibždėjo Vytenio lūpos.

– Tai žinok: priesaika - šventas reikalas, - rimtai pasakė tėvas ir, pabučiavęs sūnų į kaktą, pastatė jį prie durų.

Ir toliau...

Kai Vytenis vėl pasirodė kareivinėsė, tai jį pamatę kareivėliai juokavo:

– Mūsų kunigėlis! Ar nenori kareiviškos košės?

Košės Vytenis neatsisakė, bet jam nepatiko, kad jį pravardžiuoja "kunigėliu". Jis norėjo būti karo lakūnu. Bet kad preisaika – šventas reikalas, įsikalė į galvą visam gyvenimui.

Niekas iš Kauno medicino įrengimų remonto dirbtuvės darbuotojų ir neįtarė, kad po kuklaus meistro Alfonso Nikštaičio kauke slepiasi užkietėjęs budelis ir žmogžudys, kurio rankos sukruvintos dešimčių tūkstančių nekaltų žmonių krauju. Kokia šlykšti ir biauri šio piktadario sieliūkštė. Su pasibjaurėjimu skaitai jo išsamius "memuarus", kurie buvo surasti, kai Valstybės saugumo komiteto darbuotojai atliko kratą.

Labiausiai sudomino netikėtai širdingas jo dėstymas, kokio nesu skaitęs lietuvių literatūroje. Išpylė 175 puslapius ką patyrė kaip varguolis, milicininkas, kosmopolitas, puskarininkis, agentas, sukilėlis, kolaborantas, pogrindininkas, partizanas, politinis kalinys ir pargrįžėlis. Tikėjausi, kad mano draugai patvirtins, jog tai mūsų literatūros šedevras, kuriame apsijungia tai kas bjauriausia ir kilniausia ir, Kierkegardo žodžiais, žmogiškiausia. Apsirikau. Jų manymu, tai pletkai, apkalbinėjimai, išsigalvojimai, "supuvusių vakarų" dergimai. Supratau, kad mane sujaudinę ironijos klodai labai priklauso nuo mano asmeniškų žinių.

Laikraštis nutyli tai, kas paaštrina įtampą tarp Nykštaičio neįtartinumo ir įsitikinimo, kad budelis sulauks bausmės: Nykštaitis jau buvo kalėjęs lageryje už nusikaltimus, ir be to, grįžęs mokėsi Marksizmo Leninizmo universitete.

Išsireiškimas "vaikiškas antisemitizmas" taip pat mane labai sudomina, nes Nykštaitis tuo supranta, kad tai buvo tiesiog tų laikų kasdienybė. Iš šalies besigilinant, kyla prieštaravimas, kad jo kaip išžudytojo patirtis nėra visiems būdinga. Mane nuramina mintis, kad jo kaip antisemito išsivystymas buvo iš tiesų dėsningas, kryptingas.

Jaučiu savyje įtampą, kad Nykštaitis supranta Šveicerį kaip pažįstamą iš gimnazijos laikų, ogi aš matau, kad Kybartai buvo antisemitizmo lizdas iš kurio kilo šie du kraugeriai. Sveikai pagalvoju, kad jų gyvenimo kelias neatsitiktinas, prieštaravimai slypi jo eigoje, ir taip prasmingai nuleidžiu įtampą.

Išsireiškimas "vaikiškas antisemitizmas" taip pat mane labai sudomina, nes Nykštaitis tuo supranta, kad tai buvo tiesiog tų laikų kasdienybė. Iš šalies besigilinant, kyla prieštaravimas, kad jo kaip išžudytojo patirtis nėra visiems būdinga. Mane nuramina mintis, kad būtent jo kaip antisemito išsivystymas buvo dėsningas, kryptingas.

Kadangi laisvai kalbu vokiškai, nešiojau baltą raištį, ant kurio buvo atvaizduota kaukolė, tai Tietz buvo labai sukalbamas. Perkant vaistus mane užkalbino nepažįstamas SD leitenantas lietuviškai. Tik paskui, kai jis priminė mane dar gimnazistą vėžinęs iš Virbalio į Kybartus, aš atsiminiau Šveicerį. Į gimnaziją aš vaikščiodavau kasdien 5 km. pėsčiomis. Tais laikais tarp Virbalio ir Kybartų kursavo 2 autobusai - vienas iš jų priklausė lietuviams, antras žydams. Abu autobusai konkuravo. Būdavo vėlai vakare mes jauni gimnazistai kieme stovinčiam žydų autobusui užkemšame pakulomis ir moliu išmetimo vamzdį arba į baką įpilame cukraus ir kol kliūtis ryte surandama - lietuvių autobusas padaro keletą reisų. Tai būvo mūsų vaikiškas antisemitizmas. Šveiceris tuomet buvo lietuvių autobuso šoferis ir mus, neturtingus gimnazistus dažnai veltui pavežėdavo, matyt, žinodamas apie mūsų išdaigas konkurentui. Pamačiau, kad Šveiceris yra pažįstamas, Tietz ir visai atidarė dūšią. Taip aš tuo metu sužinojau, kad visi užimtųjų sričių žydai bus sunaikinti.

Lietuvos komunistų partijos archyve aptikau šiuos niekur nepaskelbtus atsiminimus. Mane sudomino tai, kad jisai pažinojo paslaptingus nusikaltimų įkvėpėjus, kaip antai Lietuvos vokietį Ričardą Šveicerį, kuris tapo SS generolo Štalekerio vertėju ir karo pradžijoje jį supažindino su voldemarininkais, jau tada nusiteikusiais išžudyti Lietuvos žydus. Skaitau ištrauką:

Laikraštis nutyli tai, kas paaštrina įtampą tarp Nykštaičio neįtartinumo ir įsitikinimo, kad budelis sulauks bausmės: Nykštaitis jau buvo kalėjęs lageryje už nusikaltimus, ir be to, grįžęs mokėsi Marksizmo Leninizmo universitete.

sukilėlis, partizanas, kalinys - išklausytina, brangi patirtis lietuviams - žmogžudys, kosmopolitas (neaprėpiama) - bendražmogiškumo pavyzdys išklausytinas žmonijai (buvimas)

kuklus žmogus - budelis sulaukia bausmės - nutyli, kad jau kalėjo, lankė MLU (dėmesinga), santvarka pati yra baisi (eiga)

susijęs su istorijos veikėjais - gali nušviesti asmenybes - veikėjus sieja baisūs dalykai (dėmesinga) - jisai kaip veržlus žmogus pats įsivėlė į baisenybes, išsako savo nuoskaudas (asmuo)

žino kas "skauda" - jo patirtis jį įteisina - jam nerūpi jo nužudytieji (paieška) - jisai jautrus sau (savo įtampai) bet ne kitiems (susitvarko) (daugis)

netyli, dalyvaus diskusijoje, pasidalinis patirtimi - tiki tiesa gydyys ir padės susikalbėti, o jis jau atsėdėjo - jį nuteis mirtimi, o memuarus pasmerks (atsiskleidimas) - jis sudalyvaus negyvas (būtinas)

"aš pasaulio centas", vaikiškas pasaulis - aš savo kampu prisidėsiu prie pokalbio - iš jo memuaro vieninteliai paskelbti žodžiai kaip baisuolį - būtent šiais žodžiais panašus į vakarų kairuolius ir ne sovietus (visuma)

baltaraištis su kaukole - mūsų ypatumo ženklas - jeigu jie tvarkytojai, prie ko čia kaukolė (atsiskleidimas) - ta kaukolė reiškia kažką daugiau kas ankščiau sutarta (galima)

Ričardas Šveiceris - pažįstamas iš vaikystės - tai du išžudytojai (dėmesingas) - jų gyvenimo kelias neatsitiktinas (eiga)

vaikiškas antisemitizmas - kokia buvo aplinka ir kas suprantama - jie taps išžudytojais ir nėra būdingi (paieška) - jų išsivystymas dėsningas, kryptingas (daugis)

Pavyzdys: priesaika

išoriškai šaunuoliai įspūdingi - vidiniai dvasiniai pavyzdžiai širdingi - žmogžudžiai (atsiskleidžia) - įspūdingi žmonės (nebijo mirties) galie elgtis siaubingai nedorai ir gali būti dorybės pavyzdžiais (galima)

jaunas mirė - gaila - išvengė nusikaltimų (neaprėpiama) - 1) pasisekė, 2) o gal būtų sudraudęs, 3) ką Dievas norėjo tuo pasakyti? (mąstymas)

tėvo draugai myli - šauniojo tėvo globa - nusikaltėlių gauja (neaprėpiama) - bendražmogiškumas (buvimas)

Pavyzdžiais rodžiau kaip ironijos sandara grindžia susikalbėjimą. Jinai pakeičia vieną priešingybę - išsireiškimo turinio ir raiškos - kita priešingybe - mūsų pačių sveiko ar nesveiko elgesio. Išoriškai žiūrint, išsireiškimus apibūdina tūkstančiai garsų ir milijonai reikšmių. Tačiau drįstu įžvelgti, savo atitinkamus vidinius gyvenimus galime nusakyti labai ribotu vaizduotės žodynu, kuriuo susistyguojame, nuleidžiame ironijos įtampą, atsiremdami į savo esamą, asmenišką reikšmių tinklą. Ironiją įžvelgiu keturiais sąmoningumo lygmenimis. Prieštaravimas gali savaime atsiskleisti. Tuomet sąžininga juo nurodyti būtinumą, tikrumą ar galimumą. Arba galiu pats atkreipti savo dėmesį į prieštaravimą ir jį priskirti daiktui, eigai ar asmeniui. Galiu ieškoti prieštaravimo - vienio, visybės ar daugio. Galiu pripažinti, kad prieštaravimas glūdi manyje pačiame – buvime, veikime ar mąstyme. Bendrai, ironijos įtampa išauga prieštaravimui atsiskleidžiant arba mums ją įsidėmint arba jos ieškant arba savyje aptinkant. Ironijos įtampa atslūgsta prieštaravimą priskiriant tam tikrai vaizduotės aplinkybei.

Ironija persmelkia visus išsireiškimus, užtat išskiriami ypatingai ryškūs atvejai. Ironijos šedevru laikomas Štuthofo kalinio Balio Sruogos "Dievų miškas". Jisai paaiškino, kodėl aprimo kalinių mušimas: "Žmogus – ne mašina gi: pavargsta." Sruoga įsidėmėjo prieštaravimą toje tyloje ir nurodė, kad jis glūdi asmenyje - nacisto noras mušti pranoksta jo pajėgas. Tai pavyzdys beletristinės priemonės, kurioje ironija yra sąmoninga ir atskleista. Ironija gali kartais būti neatskleista, nutylėta, ar nurodyta tik mirktelėjimu, aiški tiktai numanantiems, draugijos nariams ar suokalbio dalyviams.

Ironija gali būti nesąmoninga, tai yra, suprantama tik tam, kas tarsi Dievo požiūriu mato plačiau. Žmogaus gyvenimo smulkmenos suskamba savotiškai kai žinai, koks jisai baisus nusikaltėlis, o juo labiau, kad jisai buvo mūsų tautos valios reiškėjas. Ironiją paaštrina tiek Holokausto nusikaltimų baisumas, tiek jų nežinojimas, nutylėjimas ar nesureikšminimas. Man tai padeda įsiklausyti, kas pavyzdžiuose mane asmeniškai sudomino ir kodėl.

Sovietai sušaudė Alfonsą Nykštaitį 1961 metais.

Komjaunimo tiesa vasario 28 d. jį apibūdino taip:

Niekas iš Kauno medicino įrengimų remonto dirbtuvės darbuotojų ir neįtarė, kad po kuklaus meistro Alfonso Nikštaičio kauke slepiasi užkietėjęs budelis ir žmogžudys, kurio rankos sukruvintos dešimčių tūkstančių nekaltų žmonių krauju. Kokia šlykšti ir biauri šio piktadario sieliūkštė. Su pasibjaurėjimu skaitai jo išsamius "memuarus", kurie buvo surasti, kai Valstybės saugumo komiteto darbuotojai atliko kratą.

Ironijos pavyzdžius nagrinėjant išryškėja vaizduotės ribotumas, reikšmių pasikeitimo galimybės. Išsiskiria žmoniškai siauras požiūris ir dieviškai platus požiūris. Žmogaus požiūrį varžo jo aplinka, tačiau jisai nuoširdumu pranoksta save. Užtat jis padeda mums suprasti tai, ko jisai pats negalėjo suprasti.

A.Nykštaitis

LYA LKP archyve yra nepaskelbti varguolio, puskarininkio, policininko, sukilėlio, žudynių rengėjo, partizano, politinio kalinio Alfonso Nykštaičio širdingi atsiminimai, kuriuose jisai savo nuotykiais pavaizduoja priežastis dėl kurių „vis labiau žmonės nukrypsta į socializmo lagerį“. Atsiminimus paskatino rašyti "Kauno tiesos" redaktorius. Jų pagrindu 1961 metais A.Nykštaičiui buvo įvykdyta mirties bausmė.

V.Mačiuika

Rašytojas, skulptorius Vytautas Mačiuika savo gyvenimo kronikoje „Šiaurės novelės“ (1996 m.) ir politiniame romane „Savi ir svetimi“ (1992-1994 m.) aprašo savo vaikystę, kaip augo tarp karo lakūnų, ir paauglystę, kaip tris kartus kalėjo lageryje už partizaninę veiklą. Jisai įamžina šaunuolius, savo a.a. tėvo Antano Mačiuikos bendražygius, kurie jį globojo ir įkvėpė, taip ir nenutuokdamas jų genocidinės veiklos.

kun.S.Yla

Štuthofo kalinys kun.Stasys Yla savo atsiminimais „Žmonės ir žvėrys Dievų miške“ (1951 m.) mus supažindina su kartu kalėjusiais nacių persekiojamais lietuviais šviesuoliais. Istoriją kitaip nušviečia supratimas, kad keliolika iš jų prisidėjo prie Lietuvos žydų skriaudimo ar net išžudymo.

I.Tenisonaitė-Hellemans

Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyve yra išeivijos poetų Zentos Irenos Tenisonaitės-Hellemans ir Prano Visvydo susirašinėjimas 1976-2001 metais. Jinai protarpiais užsimina apie sumanymą parašyti knygą, „Mano Mamos portretas“. Laiškuose aprašo savo motinos šviesų gyvenimą, bet taip ir neprieina prie jos tragiškos žūties, kaip sukilėliai Lietuvos Respublikos vardu ją sušaudė kaip komunistę, ir iš tiesų, kaip feministę.

Ironija persmelkia visus išsireiškimus, užtat išskiriami ypatingai ryškūs atvejai. Ironijos šedevru laikomas Štuthofo kalinio Balio Sruogos "Dievų miškas". Jisai paaiškino, kodėl aprimo kalinių mušimas: "Žmogus – ne mašina gi: pavargsta." Sruoga įsidėmėjo prieštaravimą toje tyloje ir nurodė, kad jis glūdi asmenyje - nacisto noras mušti pranoksta jo pajėgas. Tai pavyzdys beletristinės priemonės, kurioje ironija yra sąmoninga ir atskleista. Ironija gali kartais būti neatskleista, nutylėta, ar nurodyta tik mirktelėjimu, aiški tiktai numanantiems, draugijos nariams ar suokalbio dalyviams. Ironija gali būti nesąmoninga, tai yra, suprantama tik tam, kas tarsi Dievo požiūriu mato plačiau. Žmogaus gyvenimo smulkmenos suskamba savotiškai kai žinai, koks jisai baisus nusikaltėlis. Holokausto kaltininkus nušviečiančiuose atsiminimuose panagrinėsiu, kas mane sudomino ir kodėl.

Ironija persmelkia visus išsireiškimus, užtat išskiriami ypatingai ryškūs atvejai. Ironijos šedevru laikomas Štuthofo kalinio Balio Sruogos "Dievų miškas". Jisai paaiškino, kodėl aprimo kalinių mušimas: "Žmogus – ne mašina gi: pavargsta." Sruoga įsidėmėjo prieštaravimą toje tyloje ir nurodė, kad jis glūdi asmenyje - nacisto noras mušti pranoksta jo pajėgas. Tai pavyzdys beletristinės priemonės, kurioje ironija yra sąmoninga ir atskleista. Ironija gali kartais būti neatskleista, nutylėta, ar nurodyta tik mirktelėjimu, aiški tiktai numanantiems, draugijos nariams ar suokalbio dalyviams. Ironija gali būti nesąmoninga, tai yra, suprantama tik tam, kas tarsi Dievo požiūriu mato plačiau. Žmogaus gyvenimo smulkmenos suskamba savotiškai kai žinai, koks jisai baisus nusikaltėlis. Holokausto kaltininkus nušviečiantys atsiminimai pilni pavyzdžių.

Tokia ironija iškyla skaitant kitų lietuvių kalinių atsiminimus apie Štuthofo koncentracijos stovyklą - kun.Stasio Ylos, Rapolo Mackonio, Sruoga nerašo apie savo žmoną,

Ironija persmelkia visus išsireiškimus, užtat išskiriami ypatingai ryškūs atvejai. Ironijos šedevru laikomas Štuthofo kalinio Balio Sruogos "Dievų miškas". Jisai paaiškino, kodėl aprimo kalinių mušimas: "Žmogus – ne mašina gi: pavargsta." Sruoga įsidėmėjo prieštaravimą toje tyloje ir nurodė, kad jis glūdi asmenyje - nacisto noras mušti pranoksta jo pajėgas. Tai pavyzdys beletristinės priemonės, kurioje ironija yra sąmoninga ir atskleista. Ironija gali kartais būti neatskleista, nenurodyta, nutylėta, aiški tiktai numanantiems, draugijos nariams ar suokalbio dalyviams. Ironija gali būti nesąmoninga, tai yra, suprantama tik tam, kas tarsi Dievo požiūriu mato plačiau. Tokia ironija iškyla skaitant kitų lietuvių kalinių atsiminimus apie Štuthofo koncentracijos stovyklą - kun.Stasio Ylos, Rapolo Mackonio, Sruoga nerašo apie savo žmoną,

Ironija persmelkia visus išsireiškimus, užtat išskiriame ypatingai ryškius atvejus. Ironijos šedevru laikomas Štuthofo kalinio Balio Sruogos "Dievų miškas". Jisai paaiškino, kodėl aprimo kalinių mušimas: "Žmogus – ne mašina gi: pavargsta." Sruoga įsidėmėjo prieštaravimą toje tyloje ir nurodė, kad jis glūdi asmenyje - nacisto noras mušti pranoksta jo pajėgas. Tai pavyzdys beletristinės priemonės, kurioje ironija yra sąmoninga ir atskleista. Ironija gali kartais būti neatskleista, nenurodyta, nutylėta, aiški tiktai numanantiems, draugijos nariams ar suokalbio dalyviams. Ironija gali būti nesąmoninga, tai yra, suprantama tik tam, kas tarsi Dievo požiūriu mato plačiau. Tokia ironija iškyla skaitant kitų lietuvių kalinių atsiminimus apie Štuthofo koncentracijos stovyklą - kun.Stasio Ylos, Rapolo Mackonio, Sruoga nerašo apie savo žmoną,

Išvados

Pavyzdžiais rodžiau kaip ironijos sandara grindžia susikalbėjimą. Jinai pakeičia vieną priešingybę - išsireiškimo turinio ir raiškos - kita priešingybe - mūsų pačių sveiko ar nesveiko elgesio. Išoriškai žiūrint, išsireiškimus apibūdina tūkstančiai garsų ir milijonai reikšmių. Tačiau drįstu įžvelgti, savo atitinkamus vidinius gyvenimus galime nusakyti labai ribotu vaizduotės žodynu, kuriuo susistyguojame, nuleidžiame ironijos įtampą, atsiremdami į savo esamą, asmenišką reikšmių tinklą. Ironiją įžvelgiu keturiais sąmoningumo lygmenimis. Prieštaravimas gali savaime atsiskleisti. Tuomet sąžininga juo nurodyti būtinumą, tikrumą ar galimumą. Arba galiu pats atkreipti savo dėmesį į prieštaravimą ir jį priskirti daiktui, eigai ar asmeniui. Galiu ieškoti prieštaravimo - vienio, visybės ar daugio. Galiu pripažinti, kad prieštaravimas glūdi manyje pačiame – buvime, veikime ar mąstyme.

Ironijos pavojus - priklauso nuo žinių - gali būti sveika ar nesveika - galime likti neteisingai suprasti - galime kitus užgauti - galime ja piktnaudžiatui, atsiriboti nuo pasaulio, kratytis atsakomybės.

Ironija persmelkia visus išsireiškimus, užtat išskiriame ypatingai ryškius atvejus. Ironijos šedevru laikomas Štuthofo kalinio Balio Sruogos "Dievų miškas". Jisai paaiškino, kodėl aprimo kalinių mušimas: "Žmogus – ne mašina gi: pavargsta." Sruoga įsidėmėjo prieštaravimą toje tyloje ir nurodė, kad jis glūdi asmenyje - nacisto noras mušti pranoksta jo pajėgas. Tai pavyzdys beletristinės priemonės, kurioje ironija yra sąmoninga ir atskleista. Ironija gali kartais būti neatskleista, nenurodyta, nutylėta, aiški tiktai numanantiems, draugijos nariams ar suokalbio dalyviams.

Ironija persmelkia visus išsireiškimus, užtat išskiriame ypatingai ryškius atvejus. Ironijos šedevru laikomas Štuthofo kalinio Balio Sruogos "Dievų miškas". Jisai paaiškino, kodėl aprimo kalinių mušimas: "Žmogus – ne mašina gi: pavargsta." Sruoga įsidėmėjo prieštaravimą toje tyloje ir nurodė, kad jis glūdi asmenyje - nacisto noras mušti pranoksta jo pajėgas. Tai pavyzdys beletristinės priemonės, kurioje ironija yra sąmoninga ir atskleista. Literatūroje ironija gali būti neatskleista, nutylėta, tiesiog suokalbio

Baigdamas dėkoju savo draugams ir mamytei už naudingus pokalbius (Ačiū Evaldui Balčiūnui, Thomas Gajdosik, John Harland, Rūtai Kulikauskienei, Rimui Morkūnui, Raimundui Vaitkevičiui, Tautvydui Vėželiui).

Ironija persmelkia visus išsireiškimus, užtat išskiriame ypatingai ryškius atvejus. Ironijos šedevru laikomas Balio Sruogos "Dievų miškas". Jisai Ironija gali būti sąmoninga, nesąmoninga, atskleista, neatskleista - Balys Sruoga.

Pavyzdžiais rodysiu kaip ironijos sandara grindžia susikalbėjimą. Jinai pakeičia vieną priešingybę - išsireiškimo turinio ir raiškos - kita priešingybe - mūsų pačių sveiko ar nesveiko elgesio. Išoriškai žiūrint, išsireiškimus apibūdina tūkstančiai garsų ir milijonai reikšmių. Tačiau drįstu įžvelgti, savo atitinkamus vidinius gyvenimus galime nusakyti labai ribotu vaizduotės žodynu, kuriuo susistyguojame, nuleidžiame ironijos įtampą, atsiremdami į savo esamą, asmenišką reikšmių tinklą. Ironiją įžvelgiu keturiais sąmoningumo lygmenimis. Prieštaravimas gali savaime atsiskleisti. Tuomet sąžininga juo nurodyti būtinumą, tikrumą ar galimumą. Arba galiu pats atkreipti savo dėmesį į prieštaravimą ir jį priskirti daiktui, eigai ar asmeniui. Galiu ieškoti prieštaravimo - vienio, visybės ar daugio. Galiu pripažinti, kad prieštaravimas glūdi manyje pačiame – buvime, veikime ar mąstyme.

Pasamprotaukime kaip ironijos sandara grindžia susikalbėjimą. Jinai pakeičia vieną priešingybę - išsireiškimo turinio ir raiškos - kita priešingybe - mūsų pačių sveiko ar nesveiko elgesio. Išoriškai žiūrint, išsireiškimus apibūdina tūkstančiai garsų ir milijonai reikšmių. Tačiau drįstu įžvelgti, savo atitinkamus vidinius gyvenimus galime nusakyti labai ribotu vaizduotės žodynu, kuriuo susistyguojame, nuleidžiame ironijos įtampą, atsiremdami į savo esamą, asmenišką reikšmių tinklą. Ironiją įžvelgiu keturiais sąmoningumo lygmenimis. Prieštaravimas gali savaime atsiskleisti. Tuomet sąžininga juo nurodyti būtinumą, tikrumą ar galimumą. Arba galiu pats atkreipti savo dėmesį į prieštaravimą ir jį priskirti daiktui, eigai ar asmeniui. Galiu ieškoti prieštaravimo - vienio, visybės ar daugio. Galiu pripažinti, kad prieštaravimas glūdi manyje pačiame – buvime, veikime ar mąstyme. Pavyzdžiais parodysiu, kaip sveika ironija išsiskiria vaizduotės galimybės.

Ironijos šedevru laikomas Balio Sruogos "Dievų miškas". Ironija gali būti sąmoninga, nesąmoninga, atskleista, neatskleista - Balys Sruoga.

Pasamprotaukime kaip ironijos sandara grindžia susikalbėjimą. Jinai pakeičia vieną priešingybę - išsireiškimo turinio ir raiškos - kita priešingybe - mūsų pačių sveiko ar nesveiko elgesio. Išoriškai žiūrint, išsireiškimus apibūdina tūkstančiai garsų ir milijonai reikšmių. Tačiau drįstu įžvelgti, savo atitinkamus vidinius gyvenimus galime nusakyti labai ribotu vaizduotės žodynu, kuriuo susistyguojame, nuleidžiame ironijos įtampą, atsiremdami į savo esamą, asmenišką reikšmių tinklą. Ironiją įžvelgiu keturiais sąmoningumo lygmenimis. Prieštaravimas gali savaime atsiskleisti. Tuomet sąžininga juo nurodyti būtinumą, tikrumą ar galimumą. Arba galiu pats atkreipti savo dėmesį į prieštaravimą ir jį priskirti daiktui, eigai ar asmeniui. Galiu ieškoti prieštaravimo - vienio, visybės ar daugio. Galiu pripažinti, kad prieštaravimas glūdi pačiuose manyje – buvime, veikime ar mąstyme.

Pasamprotaukime kaip ironijos sandara grindžia susikalbėjimą. Jinai pakeičia vieną priešingybę - išsireiškimo turinio ir raiškos - kita priešingybe - mūsų pačių sveiko ar nesveiko elgesio. Išoriškai žiūrint, išsireiškimus apibūdina tūkstančiai garsų ir milijonai reikšmių. Tačiau drįstu įžvelgti, savo atitinkamus vidinius gyvenimus galime nusakyti labai ribotu vaizduotės žodynu, kuriuo susistyguojame, nuleidžiame ironijos įtampą, atsiremdami į savo esamą, asmenišką reikšmių tinklą. Ironiją įžvelgiame keturiais sąmoningumo lygmenimis. Prieštaravimas gali savaime atsiskleisti. Tuomet sąžininga juo nurodyti būtinumą, tikrumą ar galimumą. Arba galime patys atkreipti savo dėmesį į prieštaravimą ir jį priskirti daiktui, eigai ar asmeniui. Galime patys ieškoti prieštaravimo - vienio, visybės ar daugio. Ir galime pripažinti, kad prieštaravimas glūdi pačiuose mumyse, mūsų buvime, veikime ar mąstyme.

Pasamprotaukime kaip ironijos sandara grindžia susikalbėjimą. Jinai pakeičia vieną priešingybę - išsireiškimo turinio ir raiškos - kita priešingybe - mūsų pačių sveiko ar nesveiko elgesio. Išoriškai žiūrint, išsireiškimus apibūdina tūkstančiai garsų ir milijonai reikšmių. Tačiau drįstu įžvelgti, savo atitinkamus vidinius gyvenimus galime nusakyti labai ribotu vaizduotės žodynu, kuriuo susistyguojame, nuleidžiame ironijos įtampą, atsiremdami į savo esamą, asmenišką reikšmių tinklą. Ironiją įžvelgiame keturiais sąmoningumo lygmenimis: prieštaravimas savaime atsiskleidžia, arba į jį atkrepiame dėmesį, arba jo ieškome, arba,

Ironijos sandara yra pakankamai sudėtinga. Visgi, dviejų metų kūdikis puikiai supranta ironijos užtaisą žodyje "Ne". Šis keistas žodis yra neigimo teigimas, o tai grynų grynas prieštaravimas. Kūdikis supranta, kad žodį "Ne" gali naudoti ydingai arba sąžiningai. "Ne" gali stokoti jokio žmoniško tikslo arba gali būti sąžiningas valios išsakymas. Panašiai, klausimas "Kodėl?" yra prieštaringas nes, iš vienos pusės, jisai priima kito asmens teiginį, o iš kitos pusės, grasina atmesti teiginį ir reikalauja jo pagrindimo. Vaikai išmoksta, kad klausimas "Kodėl?" užgesina žodį "Ne" tačiau juo galima dar labiau įkyrėti, "Kodėl? Kodėl? Kodėl?" Žodis "Mama" irgi kyla iš ironijos, juk kūdikis juo valdo savo valdovę. Netgi kūdikio verksmas gali būti ydingas arba sąžiningas. Ar iš viso yra žodžių be ironijos? Juk žodis "katė" reiškia kreipkite dėmesį į tą katę, bet pirmiausiai, kreipkite dėmesį į mane!

Ironijos sandara yra pakankamai sudėtinga. Visgi, dviejų metų kūdikis puikiai supranta ironijos užtaisą žodyje "Ne". Šis keistas žodis yra neigimo teigimas, o tai grynų grynas prieštaravimas. Kūdikis supranta, kad žodį "Ne" gali naudoti ydingai arba sąžiningai. "Ne" gali stokoti jokio žmoniško tikslo arba gali būti sąžiningas valios išsakymas. Panašiai, klausimas "Kodėl?" yra prieštaringas nes, iš vienos pusės, jisai priima kito asmens teiginį, o iš kitos pusės, grasina atmesti teiginį ir reikalauja jo pagrindimo. Vaikai išmoksta, kad klausimas "Kodėl?" užgesina žodį "Ne" tačiau juo galima dar labiau įkyrėti, "Kodėl? Kodėl? Kodėl?" Žodis "Mama" irgi kyla iš ironijos, juk kūdikis juo valdo savo valdovę. Netgi kūdikio verksmas gali būti ydingas arba sąžiningas.

• Išvados - Thomas pastabos

Ironijos sandara yra pakankamai sudėtinga. Visgi, dviejų metų kūdikis puikiai supranta ironijos užtaisą žodyje "Ne". Šis keistas žodis yra neigimo teigimas, o tai grynų grynas prieštaravimas. Kūdikis supranta, kad žodį "Ne" gali naudoti ydingai arba sąžiningai. "Ne" gali stokoti jokio žmoniško tikslo arba gali būti sąžiningas valios išsakymas. Panašiai, klausimas "Kodėl?" yra prieštaringas nes, iš vienos pusės, jisai

Ironija gali būti sąmoninga, nesąmoninga, atskleista, neatskleista - Balys Sruoga.

Ironijos sandara yra pakankamai sudėtinga. Visgi, dviejų metų kūdikis puikiai supranta ironijos užtaisą žodyje "Ne". Šis keistas žodis yra neigimo teigimas, o tai grynų grynas prieštaravimas. Kūdikis supranta, kad žodį "Ne" gali naudoti ydingai arba sąžiningai. "Ne" gali stokoti jokio žmoniško tikslo arba gali būti sąžiningas valios išsakymas. Panašiai, klausimas "Kodėl?"

Pasamprotaukime kaip ironijos sandara grindžia susikalbėjimą. Jinai pakeičia vieną priešingybę - išsireiškimo turinio ir raiškos - kita priešingybe - mūsų pačių sveiko ar nesveiko elgesio. Išoriškai žiūrint, išsireiškimus apibūdina tūkstančiai garsų ir milijonai reikšmių. Tačiau drįstu įžvelgti, savo atitinkamus vidinius gyvenimus galime nusakyti labai ribotu vaizduotės žodynu, kuriuo susistyguojame, nuleidžiame ironijos įtampą, atsiremdami į savo esamą, asmenišką reikšmių tinklą. keturiais

Ironijos sandara yra pakankamai sudėtinga. Visgi, dviejų metų kūdikis puikiai supranta ironijos užtaisą žodyje "Ne". Šis keistas žodis yra neigimo teigimas, o tai grynų grynas prieštaravimas. Ir jis supranta, kad žodį "Ne" gali naudoti ydingai arba sąžiningai. "Ne" gali stokoti jokio žmoniško tikslo arba gali būti sąžiningas valios išsakymas. Panašiai, klausimas "Kodėl?"

Pasamprotaukime kaip ironijos sandara grindžia susikalbėjimą. Jinai pakeičia vieną priešingybę - išsireiškimo turinio ir raiškos - kita priešingybe - mūsų pačių sveiko ar nesveiko elgesio. Išoriškai žiūrint, išsireiškimus apibūdina tūkstančiai garsų ir milijonai reikšmių. Tačiau drįstu įžvelgti, savo atitinkamus vidinius gyvenimus galime nusakyti labai ribotu vaizduotės žodynu, keturiais

Ironijos sandara grindžia susikalbėjimą pakeisdama vieną priešingybę - išsireiškimo turinio ir raiškos - kita priešingybe - mūsų pačių sveiko ar nesveiko elgesio.

Parodysiu kaip ironijos pavyzdžiais tiriu įvardijimo kalbą. Tyrimą išjudino ši mūsų konferencija apie socialinius virsmus. Sugalvojau pristatyti keturis atsiminimus - Alfonso Nykštaičio, Vytauto Mačiuikos, kun.Stasio Ylos ir Zentos Irenos Tenisonaitės-Hellemans - kuriuos aptikau betirdamas lietuvių tautos valios reiškėjų vaidmenį Holokauste. Atsiminimuose žudynių kaltininkų gyvenimai man atsiskleidžia taip, kaip patys rašytojai neįsivaizdavo. Norėjau, kad tautiškai sąmoningi lietuviai kūrėjai įsivaizduotų, kaip šie veikalai galėtų praturtinti Lietuvos kiną ir televiziją. Besirengdamas konferencijai, supratau, kad atsiminimuose mane domina baisi ironija, kurią pradėjau lupinėti, stebėdamas kaip jinai veikia mane ir mano draugus.

Parodysiu kaip ironijos pavyzdžiais tiriu įvardijimo kalbą. Tyrimą išjudino ši mūsų konferencija apie socialinius virsmus. Sugalvojau pristatyti keturis atsiminimus - Alfonso Nykštaičio, Vytauto Mačiuikos, kun.Stasio Ylos ir Zentos Irenos Tenisonaitės-Hellemans - kuriuos aptikau betirdamas lietuvių tautos valios reiškėjų vaidmenį Holokauste. Atsiminimuose žudynių kaltininkų gyvenimai atsiskleidžia taip, kaip patys rašytojai neįsivaizdavo. Norėjau, kad tautiškai sąmoningi lietuviai kūrėjai įsivaizduotų, kaip šie veikalai galėtų praturtinti Lietuvos kiną ir televiziją. Besirengdamas konferencijai, supratau, kad atsiminimuose mane domina baisi ironija, kurią pradėjau lupinėti, stebėdamas kaip jinai veikia mane ir mano draugus.

Parodysiu kaip ironijos pavyzdžiais tiriu įvardijimo kalbą. Tyrimą išjudino ši mūsų konferencija apie socialinius virsmus. Sugalvojau pristatyti keturis atsiminimus - Alfonso Nykštaičio, Vytauto Mačiuikos, kun.Stasio Ylos ir Zentos Irenos Tenisonaitės-Hellemans - kuriuos radau betirdamas lietuvių tautos valios reiškėjų vaidmenį Holokauste. Atsiminimuose žudynių kaltininkų gyvenimai atsiskleidžia taip, kaip patys rašytojai neįsivaizdavo. Norėjau, kad tautiškai sąmoningi lietuviai kūrėjai įsivaizduotų, kaip šie veikalai galėtų praturtinti Lietuvos kiną ir televiziją. Besirengdamas konferencijai, supratau, kad atsiminimuose mane domina baisi ironija, kurią pradėjau lupinėti, stebėdamas kaip jinai veikia mane ir mano draugus.

Ironijos sandara iškyla kada tiktai bandome išsireiškimais susikalbėti. O susikalbėjimas yra galvosūkis – kaip iš viso gali skirtingi žmonės vienas kitą suprasti? Kažkas man pasako vienaip, o aš savo ruožtu suprasiu savaip. Tame visada glūdės priešingybė. Bet užtat visada iškyla dvi galimybės, sveikos ironijos ir nesveikos ironijos, kuriomis pasižiūrime iš šalies. Nesveika ironija pabrėš raiškos ir turinio neatitikimą, jų priešingybę, kurstys ir išlaikys šią įtampą. Sveika ironija siūlys kaip šį neatitikimą vaisingai įsiminti, sureikšminti, įprasminti, tai yra, kaip jam rasti tinkamą vietą savo asmeniškame reikšmių tinkle.

Ironijos sandara iškyla kada tiktai bandome išsireiškimais susikalbėti. O susikalbėjimas yra galvosūkis – kaip iš viso gali skirtingi žmonės vienas kitą suprasti? Kažkas man pasako vienaip, o aš savo ruožtu suprasiu savaip. Tame visada glūdės priešingybė. Bet užtat visada iškyla dvi galimybės, sveikos ironijos ir nesveikos ironijos. Nesveika ironija pabrėš raiškos ir turinio neatitikimą, pabrėš jų priešingybę, išlaikys šią įtampą. Sveika ironija siūlys kaip galima šį neatitikimą suprasti,

Ironijos sandara iškyla kada tiktai bandome išsireiškimais susikalbėti. O susikalbėjimas yra galvosūkis – kaip iš viso gali skirtingi žmonės susikalbėti? Kažkas man pasako vienaip, o aš savo ruožtu suprasiu savaip. Tame visada glūdės priešingybė. Bet užtat visada iškyla dvi galimybės, sveikos ironijos ir nesveikos ironijos. Nesveika ironija pabrėš raiškos ir turinio neatitikimą, pabrėš jų priešingybę, išlaikys šią įtampą. Sveika ironija siūlys kaip galima šį neatitikimą suprasti,

Ironijos sandara iškyla kada tiktai bandome išsireiškimais susikalbėti. O susikalbėjimas yra galvosūkis – kaip iš viso gali skirtingi žmonės susikalbėti? Kažkas man pasako vienaip, o aš savo ruožtu suprasiu savaip. Tame visada glūdės priešingybė. Bet užtat visada iškyla dvi galimybės, sveikos ironijos ir nesveikos ironijos. Nesveika ironija pabrėš šią priešingybę

Parodysiu kaip ironijos pavyzdžiais tiriu įvardijimo kalbą. Tyrimą išjudino ši mūsų konferencija apie socialinius virsmus. Sugalvojau pristatyti keturis atsiminimus - Alfonso Nykštaičio, Vytauto Mačiuikos, kun.Stasio Ylos ir Zentos Irenos Tenisonaitės-Hellemans - kuriuos radau betirdamas lietuvių tautos valios reiškėjų vaidmenį Holokauste. Atsiminimuose žudynių kaltininkų gyvenimai atsiskleidžia taip, kaip patys rašytojai neįsivaizdavo. Norėjau, kad tautiškai sąmoningi lietuviai suprastų, kaip šie veikalai galėtų praturtinti Lietuvos kiną ir televiziją. Besirengdamas konferencijai, supratau, kad mane domina jų baisi ironija, kurią pradėjau lupinėti, stebėdamas kaip jinai veikia mane ir mano draugus.

Parodysiu kaip ironijos pavyzdžiais tiriu įvardijimo kalbą. Tyrimą išjudino ši mūsų konferencija apie socialinius virsmus. Sugalvojau pristatyti keturis atsiminimus - Alfonso Nykštaičio, Vytauto Mačiuikos, kun.Stasio Ylos ir Zentos Irenos Tenisonaitės-Hellemans - kuriuos radau betirdamas lietuvių tautos valios reiškėjų vaidmenį Holokauste. Atsiminimuose žudynių kaltininkų gyvenimai atsiskleidžia taip, kaip patys rašytojai neįsivaizdavo. Norėjau, kad tautiškai sąmoningi lietuviai suprastų, kaip šie veikalai galėtų praturtinti Lietuvos kiną ir televiziją. Besirengdamas konferencijai, supratau, kad mane domina jų baisi ironija, kurią pradėjau visaip lupinėti.

Pristatysiu, ką išsiaiškinau jų ironiją belupinėdamas.

Parodysiu kaip ironijos pavyzdžiais tiriu įvardijimo kalbą. Tyrimą išjudino ši mūsų konferencija apie socialinius virsmus. Sugalvojau pristatyti keturis atsiminimus - Alfonso Nykštaičio, Vytauto Mačiuikos, kun.Stasio Ylos ir Zentos Irenos Tenisonaitės-Hellemans - kuriuos radau betirdamas lietuvių tautos valios reiškėjų vaidmenį Holokauste. Atsiminimuose žudynių kaltininkų gyvenimai atsiskleidžia taip, kaip patys rašytojai neįsivaizdavo. Norėjau, kad tautiškai sąmoningi lietuviai suprastų, kaip šie veikalai galėtų praturtinti Lietuvos kiną ir televiziją. Besirengdamas konferencijai, supratau, kad mane domina jų baisi ironija.

Parodysiu kaip ironijos pavyzdžiais tiriu įvardijimo kalbą. Tyrimą išjudino ši mūsų konferencija apie socialinius virsmus. Sugalvojau pristatyti keturis atsiminimus - Alfonso Nykštaičio, Vytauto Mačiuikos, kun.Stasio Ylos ir Zentos Irenos Tenisonaitės-Hellemans - kuriuos radau betirdamas lietuvių tautos valios reiškėjų vaidmenį Holokauste. Atsiminimuose žudynių kaltininkų gyvenimai atsiskleidžia taip, kaip patys rašytojai neįsivaizdavo. Norėjau, kad žmonės

Pristatysiu ironiją sustatančią sandarą. Paaiškinsiu šios sandaros svarbą įvardijimui. Ironijos galimybės yra tokios plačios, kad būtent jomis kiekvienas išsireiškimas įgauna reikšmę, jomis kiekvienas rezgame savo reikšmių tinklus, jomis vystosi kiekviena žmonijos kalba.

Parodysiu kaip ironijos pavyzdžiais tiriu įvardijimo kalbą. Tyrimą išjudino ši mūsų konferencija apie socialinius virsmus. Sugalvojau pristatyti keturis atsiminimus - Alfonso Nykštaičio, Vytauto Mačiuikos, kun.Stasio Ylos ir Zentos Irenos Tenisonaitės-Hellemans - kuriuos radau betirdamas lietuvių tautos valios reiškėjų vaidmenį Holokauste. Atsiminimuose žudynių kaltininkų gyvenimai atsiskleidžia taip, kaip patys rašytojai neįsivaizdavo.

Pristatysiu ironiją sustatančią sandarą. Paaiškinsiu šios sandaros svarbą įvardijimui. Ironijos galimybės yra tokios plačios, kad būtent jomis kiekvienas išsireiškimas įgauna reikšmę, jomis kiekvienas rezgame savo reikšmių tinklus.

Ironijos pavyzdžiais parodysiu Betirdamas lietuvių tautos valios reiškėjų vaidmenį Holokauste, susidūriau su keturiais atsiminimais, atskleidžiančiais Juose žudynių kaltininkų gyvenimai atsiskleidžia taip, kaip patys rašytojai neįsivaizdavo.

Kalbėsiu apie ironiją, o tai yra pavojingas ir atsakingas dalykas, nes ironija sukuria įtampą. Sveika ironija rūpinasi tą įtampą išrišti ir įprasminti, tuo tarpu nesveika ironija nieko neišriša, o tiesiog apsunkina kitus su tikslu pavergti jų dėmesį.

Pristatysiu ironiją sustatančią sandarą. Paaiškinsiu kaip ši sandara grindžia įvardijimą, kuriuo išsireiškimai įgauna reikšmę.

• Įvadas
• Ironijos lygtis
  • Sveika ir nesveika ironija
  • Kas yra ironija?
• Įvardijimas
• Pavyzdžiai
• Išvados

• Baigdamas dėkoju savo draugams ir mamytei už naudingus pokalbius (Ačiū Evaldui Balčiūnui, Thomas Gajdosik, John Harland, Rūtai Kulikauskienei, Rimui Morkūnui, Raimundui Vaitkevičiui, Tautvydui Vėželiui).

Ironijos esmė

• Ironijos esmė - svarbu, kad žmogus nežino, tai jo laisvės sąlygos.
• Ironija sieja platesnį ir siauresnį požiūrį.
• Skirti sąmoningą ir nesąmoningą ironiją.
• Skirti atskleistą ir neatskleistą ironiją.
• Aš pasakau vienaip, Tu supranti kitaip, Kitas iš šalies mato prieštaravimą, Dievas iš aukščiau sveikai įprasmina.

Sveika ir nesveika ironija

• Skirti sveiką ir nesveiką ironiją.
• Bandyti kalbėti tiesiai.
• Ironija tampa nihilizmu, atsiribojimu.
• Ironija netenkina žmogaus norinčio tiesaus žodžio.
• Yra dalykų - pletkų - kurių nėra prasminga žinoti, geriau nežinoti.
• Ironija gali tenkinti tik sąlygiškai.
• Ironija yra dalinis atsiskleidimas.
• Žinojimas nebūtinai padeda susigaudyti, teisingai elgtis, tad jis neprasmingas.
• Ironija kaip priemonė - kai nedrįstame, neįstengiame tiesiai pasakyti - kai norime nors dalinai paprieštarauti - ir tada kai net tiek nedrįstame, lieka ironijos tonas kaip visuotinė nuostata, kad galime nors tiek.
• Sarkazmas yra nesveika ironija.
• Kierkegardas: Ironistas (nesveika ironija) neturi vizijos, pranašas turi viziją. Ironistas aukoja save.
• Kierkegardas: Romantikai savo gyvenimą susikuria, gyvena poetiškai, neigia objektyvumą, susikuria praeitį, perkuria įvykius, gyvena nuotaikomis.
• Kierkegardas: Žmoniškas gyvenimas neįmanoma be ironijos. Reikėtų gyventi kontroliuoti ironija.
• Dievo požiūris yra joks požiūris, tai požiūrio atsisakymas. Tai virvės galo gražus užrišimas, kad virvės galas neirtų, nesidarkytų.

Išvados iš pavyzdžių

• Prieštaringas kontekstas suteikia daugybę galimybių ironijai.
• Nusikaltėliai žmonijai padidina ironijos įtampą.
• Ironija prasminga tik tam tikram žmogui tam tikru žinojimu.
• Gali vienu metu susidėlioti keli ironijos kampai.
• Neįprastas reikšmių laukas suteikia nelauktą reikšmę sąvokai, žodžiui, elgesiui, įvykiui.
• Kinas gali veikėjus įstatyti į skirtingus reikšmių laukus. Labiau išnaudoti kino galimybes.

Įvardijimas

• Ironija gali apimti viską, jos galimybės yra įvairiausios, tad ja gal galima suvokti įvardijimo kalbą.
• Ironiją galima apžvelgti viskame, tad jinai tampa neturininga.
• Ironija įvardijimo kalbai suveda tris kampus, panašiai kaip įtampos lygtis suveda tris balsus pasakojimui.
• Ironijoje dėmesį sužadina įtampa tarp to kaip suprasta ir to kaip yra.
• Ironijos galimybės yra reikšmės patikslinimo būdai.
• Įvardijime gali būti, kad veiksmai +1, +2, +3 veda iš vieno padalinimo į kitą ir ironijos pagrindu iš to išsiveda aplinkybė.
• Aplinkybė iškyla kaip gyvybės dėsnis ir priklauso nuo plotmės. Prisiminti santykius tarp betko ir visko, prisiminti gyvybės dėsnių plotmes. Kur yra betkas?
• Kūdikystės, vaikystės pavyzdžiai: Ne (teigia ir neigia, ydingai ir sąžiningai), Kodėl? (atsikerta neigimui ar teigimui, teiginį pripažįsta ir jo nepripažįsta, juo suabejoja), Mama (nuo jos priklausomas, o ją valdo). Abstrakti ironija glūdi kalbos pačioje pradžioje.
• Paauglių kalba - sąmokslininkų juokelių kalba - vystosi labai greitai nes paaugliai keičiasi kas kelerius metus.
• Kalbos išreiškia susikaldymą trimis asmenimis: Manimi, Tavimi, Kitu.
• Įvardijimu Kitu stebime iš šalies kaip Aš save įsisavinu kaip Tu.
• Reikėtų tirti kaip kalbos dalių rūšys (atitinkamais padalinimais) trijų veiksmų lygtimis nustato gyvybės dėsnį (aplinkybę) ir taip papildo esamas žinias nauja išsireiškimu, nauja reikšme.
• Nulybės atvaizdai (tiesa - atskleidimą, betarpiškumas - dėmesį, pastovumas - paiešką, prasmingumas - aprėpimą) aštrina prieštaravimą, sukelia įtampą (tai įtampos lygtys, šaltiniai), o trejybės atvaizdų aplinkybės gesina, slopina, išriša įtampą.

Nežinojimo nuoširdumas

• Nežinojimo nuoširdumas iškyla nepaisant ironijos, nepaisant neatitikimo - išlieka nuoširdumas kaip dorybė.
• Ironijos ketverybė (pagrįsta šešerybės atvaizdais) iškyla dėl to, kad įvardijimas išplaukia iš Dievo valios sandaros, o ji remiasi trimis asmenimis: Dievu ir žmogumi ir kitu. Jie atsisipindi ironijos ketverybėje.
• Prieštaravimas apibūdina veidmainiškumą.

• Ironija susidomėjau besirengdamas šiam pranešimui. Mat, "socialinių virsmų metu".

• Baigdamas dėkoju Evaldui Balčiūnui, Thomas Gajdosik, John Harland, Rūtai Kulikauskienei, Rimui Morkūnui, Raimundui Vaitkevičiui, Tautvydui Vėželiui už naudingus pokalbius.

• Ironija susidomėjau besirengdamas šiam pranešimui. Mat, "socialinio lūžio

Padėkoti

• Baigdamas dėkoju Evaldui Balčiūnui, Thomas Gajdosik, Rūtai Kulikauskienei, Rimui Morkūnui, Raimundui Vaitkevičiui, Tautvydui Vėželiui už naudingus pokalbius.

• Kalbėsiu apie ironiją, o tai yra pavojingas ir atsakingas dalykas, nes ironija sukuria įtampą. Sveika ironija rūpinasi tą įtampą išrišti, sureikšminti ir įprasminti, tuo tarpu nesveika ironija nieko neišriša, o tiesiog apsunkina kitus su tikslu pavergti jų dėmesį.

Balys Sruoga. Dievų miškas.

Ketvirtą gavėnios sekmadieni suruoštas mums antrasis “krikštas” pirmiausia palaužė teis. majorą Stasį Puodžių. Jis greitai susirgo plaučių uždegimu, bet keletą dienų dar buvo varomas į darbus. Parvesdavome ji už rankų ir vėl išsivesdavome. Stengėmės, kad jis patektų prie vandentiekio statybos darbų, o čia jį užkišdavome tarp sukrautų plytų, įsaulyje, kad prasėdėtų ligi vėl grįšime iš darbo. Po keleto dienų jis buvo visai bejėgis, ir vieną rytą gavo kortelę eiti į ligoninę. Palydėjau jį kiemu iš 6-to bloko, kur tada mes gyvenome. Vedžiau už parankės ir mačiau, kaip jis beviltiškai atrodo.

— Stasy, — sakau jam. — Aš noriu atlikti tau pareigą, kaip kunigas. Tavo kova bus sunki, pats supranti. Ar nori?

Jis pažiūrėjo į mane, lyg netikėdamas žodžiais.

Laiko išpažinčiai atlikti nebuvo. Jutau, kad jo dienos suskaitytos, ir aš jam tuojau daviau išrišimą. Mačiau, kaip jo akys buvo pilnos ašarų. Jis sutelkė visas jėgas ir jo veidas lyg pragiedrėjo. Jis paspaudė man ranką. Jo žvilgsnyje mačiau dėkingumą.

Po keletos dienų, balandžio 14 d. — trečiadienį prieš palmių sekmadienį — 7 val. ryto jis mirė, — pirmasis iš mūsų 46 - šių. Kai 17 balandžio (palmių išvakarėse) patekau pats į ligoninę, kiti mūsiškiai ligonys pasakojo, kad Puodžius prieš mirtį klejojęs ir garsiai šaukęs. Net kelintoje palatoje girdėjo jo vokiškai kartojamus žodžius: “Aš prašau teisingumo... Prašau pašaukti kun. Ylą.”

Kodėl jis šaukėsi kunigo? Matyt, išrišimo įspūdis veikė jį; gal norėjo atlikti dar pilną išpažintį. Šita mintis turėjo būt labai gili, kad net kliedėdamas jos nepametė.

Nelaimingas Puodžius! Turėjo jis jautrią širdį, kaip ir daugelis Zarasų krašto žmonių. Mažas būdamas tarnaudavo mišioms ir buvo katalikiškai auklėjamas. Bet gyvenimas vėliau sulaužė gražią jo jaunystę. Jo šeiminė žaizda buvo gili — šitai aš žinojau. Berlyne, kai mes pirmąjį kartą buvome pabėgę, mačiau jo sugyventinę; žmona su dviem sūneliais tada liko Lietuvoje. Aš nesikišau į šį jo reikalą, buvau jam bičiuliškas, kaip ir kitiems tautiečiams. Kartais užeidavau į viešbutį, kur gyveno jis ir dar keletas lietuvių, pasikalbėdavau. Man rūpėjo ši jo žaizda, bet galvojau, kad reikia ją pakęsti — laukti, kol jis pats jieškos progos ją pagydyti. Gal kada ta mano bičiulystė jam pravers, gal šauksis kokios pagalbos... Dabar jis šaukėsi — paskutinę valandą. Matyt, norėjo tą žaizdą užgydyti, bet aš buvau nebeprisišaukiamas. Dirbau laukuose, ir nieks iš ligoninės nebūtų galėjęs manęs atvesti pas mirštantį Puodžių.

• Keturi pavyzdžiai išsireiškimų: "vaikiškas antisemitizmas", "priesaika", "aš prašau teisingumo", "mano mamos portretras".

Kun.Stasys Yla. Žmonės ir žvėrys.

Santrauka

Betirdamas lietuvių tautos valios reiškėjų vaidmenį Holokauste, susidūriau su keturiais atsiminimais, atskleidžiančiais žudynių kaltininkų gyvenimus taip, kaip patys rašytojai neįsivaizdavo.

LYA LKP archyve yra nepaskelbti varguolio, puskarininkio, policininko, sukilėlio, žudynių rengėjo, partizano, politinio kalinio Alfonso Nykštaičio širdingi atsiminimai, kuriuose jisai savo nuotykiais pavaizduoja priežastis dėl kurių „vis labiau žmonės nukrypsta į socializmo lagerį“. Atsiminimus paskatino rašyti "Kauno tiesos" redaktorius. Jų pagrindu 1961 metais A.Nykštaičiui buvo įvykdyta mirties bausmė.

Štuthofo kalinys kun.Stasys Yla savo atsiminimais „Žmonės ir žvėrys Dievų miške“ (1951 m.) mus supažindina su kartu kalėjusiais nacių persekiojamais lietuviais šviesuoliais. Istoriją kitaip nušviečia supratimas, kad keliolika iš jų prisidėjo prie Lietuvos žydų skriaudimo ar net išžudymo.

Rašytojas, skulptorius Vytautas Mačiuika savo gyvenimo kronikoje „Šiaurės novelės“ (1996 m.) ir politiniame romane „Savi ir svetimi“ (1992-1994 m.) aprašo savo vaikystę, kaip augo tarp karo lakūnų, ir paauglystę, kaip tris kartus kalėjo lageryje už partizaninę veiklą. Jisai įamžina šaunuolius, savo a.a. tėvo Antano Mačiuikos bendražygius, kurie jį globojo ir įkvėpė, taip ir nenutuokdamas jų genocidinės veiklos.

Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyve yra išeivijos poetų Zentos Irenos Tenisonaitės-Hellemans ir Prano Visvydo susirašinėjimas 1976-2001 metais. Jinai protarpiais užsimina apie sumanymą parašyti knygą, „Mano Mamos portretas“. Laiškuose aprašo savo motinos šviesų gyvenimą, bet taip ir neprieina prie jos tragiškos žūties, kaip sukilėliai Lietuvos Respublikos vardu ją sušaudė kaip komunistę, ir iš tiesų, kaip feministę.

Ši medžiaga praturtintų ne tiktai Lietuvos kiną, bet taip pat ironijos tyrimus. Ironiją paaštrina tiek Holokausto nusikaltimų baisumas, tiek jų nežinojimas, nutylėjimas ar nesureikšminimas. Ironijos pavyzdžius nagrinėjant išryškėja vaizduotės ribotumas, reikšmių pasikeitimo galimybės. Išsiskiria žmoniškai siauras požiūris ir dieviškai platus požiūris. Žmogaus požiūrį varžo jo aplinka, tačiau jisai nuoširdumu pranoksta save. Užtat jis padeda mums suprasti tai, ko jisai pats negalėjo suprasti.

• Ką pastebėjau iš pavyzdžių...
• Vertinimai yra labai asmeniški - labai priklauso nuo turimų žinių ir kultūros - tai kas man atrodo įdomu ar širdinga gali kitam atrodyti neigiama.
• Kaltininkų pavyzdžiai ženkliai padidina ironijos įžvelgimą.
• Ironiją galima įžvelgti visakame.
• Ironija sustato sąlygas dėmesiui - ir tas dėmesys išlieka tol kol neišsprendžia klausimo.
• Nesveika ironija tiesiog siekia dėmesio bet nepadeda išrišti jos įtampą.

Ironija, Ironijos pavyzdžiai

Ironija Holokausto kaltininkus pažinojusiųjų atsiminimuose

Metmenys

• Tyriau lietuvių tautos valios reiškėjų nusikaltimus, nufotografavau 100,000 su viršum puslapių.
• Tai savotiškas mūsų tautos šventraštis.
• Aptikau keturis veikalus, nušviečiančius kaltininkų pasaulį, atėjo galimybė su jais supažindinti.
• Ieškojau prasmės sau - supratau, kad tai kas mane sudomina yra ironija kylanti dėl to, kad žinau tai apie veikėjus ko eilinis skaitytojas nežinotų.
• Nusakysiu kaip ironijos pavyzdžiai yra naudingi tiriant įvardijimo kalbą.
• Tad apžvelgsiu šešias atjautas.
• Ironija turi nesveikų bruožų, o kartu ir sveikų bruožų.