神的舞蹈

经历的道

知识的房子

神的调查

redaguoti


Suvestinė, Neapibrėžtumas, Išsivertimai, Gyvenimo knyga, Atitikimai, Meilė, Atsakomybė, Visaregis, Asmenys, Asmenų tyrimai, Savastis

Dievo šokis, Išgyvenimo apytaka, Žinojimo rūmai, Meilės mokslas

Ką keturios apytakos turi bendro ir kuomi jos skiriasi?

Suprasti Dievo ir žmogaus santykį apytakose.


Apytakos 循环


Apytakų puslapyje patikslinti

  • Kokia apytakų reikšmė suvestinėje
  • Ką keturios apytakos turi bendro?
  • Kaip apytakos išsiskiria?
  • Kokie apytakų tarpusavio santykiai?

Kas yra apytaka?

  • Kas yra asmens (Dievo, Mano, Tavo, Kito) savastis?
  • Koks apytakų santykis su vaizduote?

Kaip atsiranda apytakos?

  • Kaip apytakos išplaukia iš vaizduotės, iš vienumo pagrindų, iš gyvenimo lygties, iš suvestinės?
  • Išmąstyti kaip apytakose iš nulybės išplaukia nulybės atvaizdas ir trejybės ratas, kaip iš jų išplaukia trejybės atvaizdas.

Ką keturios apytakos turi bendro?

  • Ko ieškoti išmąstant kiekvieną paskirą apytaką, o ypač meilės mokslą?

Kuo skiriasi apytakos?

  • Bandyti kiekvieną apytaką suprasti.

Reikalu

  • Kokia keturių apytakų esmė ir kilmė (Dievo tyrimas, dorovė, žaidimas, taikdarystė)?
  • Pamąstyti apie kiekvieną apytaką, už kokias žinias ji atsako.
  • Kaip įvairiose apytakose reiškiasi išgyvenimo apytakai svarbus skirtumas tarp elgesio (apibrėžtumo) ir dorovės (neapibrėžtumo)?

Sandaromis

  • Kaip apytakose keičiasi trejybės rato vaidmuo?
  • Kaip apytakos asmuo suprastinas kaip nulybės atvaizdas iššaukiantis atitinkamą trejybės atvaizdą?
  • Koks ryšys tarp keturių apytakų aštuonerybių ir keturių pirminių sandarų?

Kaip apytaka sustatyta?

Kaip apytaką išsako sandaros?

Palyginti su panašiomis sandaromis

  • Kaip dvejybė, trejybė, ketverybė glūdi kiekvienoje apytakoje? Ir kaip glūdi visaregyje?
  • Palyginti geros valios pratimus (ir 3 kalbas) su apytakomis. Jie visi susidaro iš tų pačių sandarų.

Tėvo, Sūnaus, Dvasios kampai

  • Žinojimo rūmuose einame iš Sūnaus (pažinovo) link Tėvo (tarpe) Dešimt Dievo Įsakymų. Ir iš Dvasios einama link Sūnaus aštuonerybe. Tuo tarpu Dievo šokyje Tėvas eina link Sūnaus aštuonerybe. Kaip šias visas sandaras ir jų siejamus vaidmenis suprasti įvairiausiose apytakose?

Apytakos sandaros

  • Jeigu kiekvienoje apytakoje reiškiasi skirtingas trejybės atvaizdas - asmens trejybė, tai kaip įvairiai reiškiasi kitos apytakos sandaros?
  • Kaip apytakų sandaros grindžia tarpą: asmens trejybė, aštuonerybė, dešimts Dievo įsakymų, trejybės ratas?

24 raiškos

  • Ieškoti (pasąmonės ir sąmonės) atitikimų tarp Dievo šokio raiškų ir išgyvenimo apytakos asmens raiškų.

Kaip apytaka sieja trejybės ratą ir trejybės atvaizdą?

  • Kaip kiekviena apytaka trejybės ratu atveria požiūrį?
  • Koks trejybės rato vaidmuo suvedant trejybės atvaizdus?

Trejybės rato reikšmė

  • Ką reiškia trejybės ratas iš kurio išplaukia trejybės atvaizdai ir apytakos?
  • Kaip trejybės ratas pasireiškia meilės moksle?

Kas ir kaip išgyvena

  • Kokiais keturiais kampais suprantame trejybės ratą ir ką reiškia tie keturi kampai ar lygmenys?
  • Kuria prasme trejybės ratas keturiose apytakose išreiškia gyvybę ir gyvenimą kaip dvasios pasireiškimą?
  • Išmąstyti kaip kiekviena apytaka išgyvena atitinkamas trejybės rato sutelktas keturias trejybes (trejybės ratą už sandaros, trejybės atvaizdus, asmens trejybes, trejybės ratą sandaroje).
  • Kaip Dievo vaidmenys išsidėlioja apytakomis?
  • Kaip keturiuose asmenų lygmenyse atitinkamas asmuo trejybės atvaizdo išreiškia kitus tris asmenis? (Pavyzdžiui, "Aš esu Dievas", "Tu esi Dievas", "Kitas yra Dievas")
  • Kaip apytaka ir trejybės atvaizdas išreiškia Dievo savastį?
  • Palyginti Dievą psalmėse (12 aplinkybių) su tuo kaip 4 apytakos sieja Dievą su 4 trejybės atvaizdais (12 aplinkybių)
  • Palyginti 12 Minčių sodo tyrimų, šviesuolių 12 klausimų ir 12 Dievo tyrimų (susijusių su 12 aplinkybių).

Lygtis

  • Ar lygtį "Dievas yra Dievas" išreiškia buvimas, įrodymas, Dievo atstatymas? Ar tai trejybė?
  • Ar lygtis === išreiškia nieko neveikimą ir nulybę?

Nulybė ir nulybės atvaizdas

  • Koks santykis per nulybės atvaizdą tarp trejybės atvaizdo, ir ypač Dievo trejybės, ir trejybės rato?
  • Kaip keturios apytakos išplaukia iš nulybės atvaizdų (tiesos, betarpiškumo, pastovumo, prasmingumo) ir jų iššauktų trejybės atvaizdų?
  • Koks nulybės vaidmuo apytakoje?
  • Kaip iš nulybės išplaukia nulybės atvaizdai (asmenys) ir trejybės ratas, o iš pastarojo trejybės atvaizdas?
  • Kaip nulybė ir nulybės atvaizdai iškyla kartu su sandaromis?
  • Palyginti kaip asmenis įsivaizduojame nulybės atvaizdais, o apytakas (ir jų trejybės ratą) įsivaizduojame trejybės atvaizdais.
  • Trejybės ratą sieti su asmenį atitinkančiu nulybės atvaizdu, įsijausti į trejybės rato narius, suvokti atitinkamą trejybės atvaizdą, kaip jie save supranta, savo savastį, ką jiems reiškia "X yra X".
  • Koks santykis tarp vidinio prieštaravimo, trejybės rato, trejybės atvaizdų ir nulybės atvaizdų?
  • Kaip sąmoningumas per nulybės atvaizdą perkuria Dievo trejybę į kitus atvaizdus?
  • Kaip nieko nedarymas sieja trejybės ratą ir trejybės atvaizdus?
  • Kaip nieko nedarymą išreiškia nulybės atvaizdai?

Vidinė trejybė ir išorinė ketverybė

  • Kaip apytaka išreiškia vidinę visumą (trejybės ratu) ir paskirumą ketverybėje (asmens išeities tašku - išėjimo už savęs pakopa).

Išėjimas už savęs pirmyn į save ir atgal iš savęs

  • Koks ryšys tarp išėjimo už savęs pirmyn (į save) ir atgal (iš savęs) ir trejybės rato?
  • Kaip iš vieno trejybės atvaizdo (būtina, tikra, galima) išeinama į kitą trejybės atvaizdą (daugis, eiga, asmuo) ir dar kitą (vienis, visybė, daugis)?
  • Koks suvokimo lygmenų vaidmuo trejybės atvaizdais atitinkamose apytakose?
  • Kaip apytakos pereina iš Dievo (trejybės) į meilę (trejybės ratą)?

Trejybių atvaizdų poros

  • Ar 6 lygmenų poros sulygina trejybės atvaizdų narius?

Šešerybė

  • Šešerybė praplečia trejybės ratą. Ar jinai tą užvedimą atskiria nuo asmens?

Kaip apytaka suderina išėjimą už savęs į save ir iš savęs?

  • Kaip trejybės ratas sieja išėjimą už savęs į save ir už savęs?

Neišėjimas

  • Ką apytakoms reiškia išėjimas ir neišėjimas?

Dievo ir žmogaus kampai

  • Kaip Dievo ir žmogaus kampai reiškiasi apytakose?

Priešingos kryptys

  • Apžvelgti kaip suprasti ketverybės lygmenis, kaip suderinti priešingus jų dėliojimus Ar-Koks-Kaip-Kodėl ir Kodėl-Kaip-Koks-Ar.
  • Kaip apytaka išverčia besąlygišką žinojimą viena apimtimi ir sąlygišką tyrimą papildoma apimtimi?
  • Kaip apytakos plėtojasi pirmyn išsivertimais (Dievui prisiimant požiūrių grandinę) ir tuo pačiu atgal trejybės atvaizdais - suvokimais (iš žmogaus atsiplėšiant žmogaus ir Dievo požiūrių grandine)?
  • Koks ryšys tarp neapibrėžtų požiūrių grandinių (požiūris, požiūris į požiūrį, požiūris į požiūrį į požiūrį) ir besąlygiško Dievo bei sąlygiško žmogaus požiūrių grandinių? (pasiklydęs vaikas?)
  • Kodėl apytakoms Aš esu asmuo, Tu esi asmenybė, tačiau su požiūriais yra atvirkščiai, ir gerasis vaikas yra bendras žmogus - asmuo (+2 dvejonėse), o blogasis vaikas yra paskiras žmogus - asmenybė (+1 dvejonėse)?

Keturi lygmenys

  • Kaip apytakos susijusios su gyvenimo lygties lygmenimis?
  • Pamąstyti kaip ketverybės lygmenys Ar, Koks, Kaip, Kodėl išsako įvairius santykius tarp klausimo ir atsakymo, tad grindžia keturias apytakas.

Kaip apytaka veikia?

  • Kaip apytakomis griežčiau apibrėžiamas Dievas ir kiti asmenys?
  • Kaip bręsta tyrėjo požiūris?
  • Kaip branda susijusi su apibrėžimu?
  • Ką ir kaip apytakos suveda?

Kaip susijusios apytakos?

  • Kaip apytakos susiveda?

Trejybės

  • Sulyginti trejybes kalbų pagrindu. Kaip meilės mokslo Tėvo Tiesa, Sūnaus Žodis, Dvasios Kalba yra susiję su išgyvenimo apytakos trim kalbom? su žinojimo rūmų kalbos žaidimu? su meilės mokslo abėcėle ir su amžinu gyvenimu? su Dievo šokio Dievo trejybe?

Supratimas kito asmens pagrindu

  • Kaip ta pati apytaka atrodo iš skirtingų asmenų pusės? Pavyzdžiui, kaip (Tavo) asmenybės žinojimo rūmus suprasti kaip atitinkamo asmens (Mano) išgyvenimo apytaką?

Žinojimų suderinimas

  • Kaip susidėlioja atsakomybė už žinojimą?
  • Kaip mus vienija asakomybė už visko žinojimą?

Asmenų santykiai

  • Kaip dvylika teiginių "X=Y", pavyzdžiui, "Aš esu Dievas", susiję su asmenų pokalbiais?

Dievo šokis ir kitos apytakos

  • Kaip Dievo šokį susieti su kitomis apytakomis?
  • Kaip besąlygiškumas, apibrėžimas ir kitos Dievo šokio sąvokos reiškiasi išgyvenimo apytakoje, žinojimo rūmuose?
  • Ar Dievo šokis yra kitoms apytakoms bendras pagrindas?
  • Ar išgyvenimo apytakos, žinojimo rūmų ir meilės mokslų grindžiami tarpai (atitinkamai, tarp ketverybės atvaizdų, šešių lygmenų porų, pasąmonės-asmenybės ir sąmonės-mokslo žinojimo rūmų) sudaro trejybės ratą?

Išgyvenimo apytaka

  • Koks netroškimų vaidmuo išgyvenimo apytakoje ir kitose apytakose?
  • Kaip sąmoningėjimas pasireiškia keturiose apytakose?
  • Kaip keturiose apytakose reiškiasi Dievo šokio sandaros ir jų trejybės ratas?
  • Į ką susiveda Dievo tyrimas? Ar keturios apytakos susiveda į tai, kas mus išgyvena, užtat mums yra artimas ir suprantamas kaip asmuo, kaip antai, Dievas? Ar jos susiveda į tai, kas mums visiškai svetima, yra kažkoks vienumas už mūsų? Betgi tas vienumas turėtų mus suvokti ir pažinoti ir išgyventi. Ar keturios apytakos susiveda į pirmapradį Dievą ar į amžiną gyvenimą?

Sutvarkyti apytakų puslapius:


Keturios apytakos

Yra keturios apytakos:

Kas yra apytaka

  • Apytaka sustato tyrimą nukreiptą į žinojimo apimtyje esantį asmenį.
  • Apytaka išsako asmens aplinkybes, jo mokslą apie Dievą.
  • Apytaka yra vaizduotės pranokimas.
  • Apytaka nusako santykį tarp trejybės rato ir trejybės atvaizdo. Šie santykiai išplaukia iš požiūrio ir visų jo prielaidų. Požiūriu dvasia telkiasi.

Ką apytaka pasiekia

  • Apytakomis iškyla požiūriai ir sandaros, vaizduotės žvilgsniai ir atvaizdai, sąvokos ir jų vieningumas.
  • Apytakos atsako už žinias.

Kaip apytaka išgyvenama

  • Dievas išgyvena apytaką kai jo požiūrį priima atitinkamas asmuo.
  • Dievas visais įmanomais būdais išgyvena savo požiūrį atsisakydamas savęs.
  • Žvilgsniai kuriais įsivaizduojame iškyla kuomet galime požiūriu į požiūriu stebėti kaip įsijaučime.
  • Kiekvienoje apytakoje svarbu nurimti, tad sudalyvauti nulinėje veikloje kartu su neapibrėžtuoju.

Kaip apytaka suveikia

  • Apytaka remiasi į nulybę, į Dievą už santvarkos.



Apytakų pagrindai (Suvestinė)

Kas yra apytaka? Kokia jos esmė? Kaip ji suveikia?

Iš trejybės atvaizdo į trejybės ratą

Apytaka veda iš trejybės atvaizdo į trejybės ratą

  • Apytaka atsiskleidžia išėjimu už savęs, iš trejybės atvaizdo į trejybės ratą, o požiūriai žiūri priešinga kryptimi, iš trejybės rato į trejybės atvaizdą.
  • Trejybės atvaizdas sustato asmens tyrimą, asmens tris vaidmenis-balsus.
  • Trejybės atvaizdas nusako tris poslinkius tarp pakopų.
  • Veiksmas +2 praplečia veiksmą +1. Veiksmas +3 praplečia veiksmą +2.
  • Trejybės ratas atsako asmens klausimą.
  • Trejybės
  • Trejybės atvaizdas remiasi Dievo dvasia, jo išeities tašku, o Dievui pasitraukus, jo buvimas sutampa su nebuvimu, ir trejybės ratas užsisklendžia.
  • Dievas yra Dieve (Tėvas), asmenyje (Sūnus), asmenybėse (Dvasia). Kur Dievas pasaulyje? Dievas pasitraukia, pasaulis yra jo nebuvimas. Dievui buvimas ir nebuvimas sutampa. Užtat šiuo pagrindu užsiskleidžia trejybės ratas.

Dvejybė: asmuo ir savastis

Iš besąlygiško Dievo atvaizdais išplaukia sąlygų apimtys, jose asmenys ir savastys.

  • Pirma iš Dievo išplaukia atvaizdai, jam pasidalinus perpus. Toliau atsiranda požiūriai, atvaizdams pasidalinus perpus. Galiausiai atsiranda žvilgsniai, požiūriams pasidalinus perpus. Taip išsiskiria galimybės, pasireiškia daugiareikšmiškumas, sutrinka simetrija.
  • Dievu sutampa asmuo ir savastis.
  • Dievas yra besąlygiškas, tad Dievo savastis yra Dievas.

Asmenį (Dievą) papildo apytaka (Dievo būklė).

  • Asmuo ir apytaka išsako Dievo (esančiojo, turinio) ir Dievo (būklės, raiškos) atsiskyrimą nuo savęs. Atsiskyrimas galimas tiktai Dievui išeinant už savęs į save.
  • Dievo klausimas - asmuo, Dievo atsakymas - apytaka.
  • Asmuo taipogi papildo apytaką.
  • Dievas išsiskiria į asmenį ir apytaką. Už jų glūdi jų ryšys ir atotrūkis.

Apytaka klausia apie asmenį. Apimtys juos skiria.

  • Klausimas iššaukia atsakymą.
  • Apytaka išsako įmanomus klausimus asmeniui.
  • Asmuo bręsta, sąmoningėjima klausdamas klausimus, tokiu būdu susitapatindamas su savimi, su savo vaizduote, su savo apytaka. Asmuo pereina iš atsakinėtojo į klausinėtoją.
  • Apytakos išsako vis brandesnius klausimus: Ar, Koks, Kaip, Kodėl? apie atitinkamus asmenis: Dievą, Mane, Tave, Kitą. Kodėl yra brandžiausias, atsakymą ir asmenį labiausiai atskleidžiantis klausimas.
  • Apytaka pilnai atspindi apimtį ir jos asmenį.
asmuoapytakasąsaja
Dievas asmuoDievas apytakabendras Dievas
asmenys: Dievas, Aš, Tu, Kitasmokslai: Dievo, visko, troškimų, meilės
asmuosavastis
esantysisbūklė, sąlygos
mažėjantis laisvumasdidėjantis laisvumaslaisvumas
dvasiasandaravieningumas
atsakymasklausimas
žinojimasnežinojimas
išdavosprielaidos
nulybėvienybėstokybė

Dvi kryptys: Iš Dievo išplaukia asmenys, ir išvirkščiai, asmenys apytakomis įsivaizduoja Dievą.

  • Dievas išeina už savęs į save ir tuomi persikuria kaip aš, sukuria asmenis vis sąlygiškesnėse sąlygose. Taip kuriama savastis. O apytaka paskiras, sąlygiškas asmuo sąlygiškai išeina už savęs, už savo savasties, jos atsisakydamas, savo sąlygiškumo.
  • Asmens nuosava Dievo sąvoka yra pagrindas atpažinti save, tai kas skiria besąlygiškumą ir sąlygiškumą, ir atsiremiant į savo Dievą, atsisakyti savęs (sąlygų).
  • Apytakos išsako asmenų supratimus Dievo. Apytakos išsako asmens vaizduotei prieinamas galimybes.
  • Apytaka išsako santykį tarp asmens vaizduotėje ir Dievo už vaizduotės. Vaizduotė yra santvarka, kurioje asmuo gyvena. Šioje santvarkoje asmuo yra, kaip kad netroškimuose, septintasis požiūris, o Dievas yra nulinis požiūris.
  • Troškimais Dievas bręsta, iš savarankiško į mylintį, o asmuo priešinga kryptimi bręsta iš mylimo į savarankišką. Savarankiškumu visi yra lygiaverčiai, o meile išsiskiria mylintysis ir mylimasis, išryškėja jų priešingybė. Tad troškimai brandina priešingybę, betgi dvejybės atvaizdu, tapatumui virstant skirtingumu. Ir dvi kryptys, Dievo ir asmens, grindžia aštuonerybę, padalinimų ratą.
  • Apytaka išsako mano, asmens, vaizduotę, tad kartu, per mane ir vaizduotės santykiu su manimi, išsako vaizduotės santykį su tuo ką vaizduotė tiria. Tad apytaka atsiremiu į savo vaizduotę ir suprantu ką galiu iš jos išgauti.
  • Asmenys išplečia Dievo tyrimą, kad jis būtų nešališkas, tad besąlygiškas. Dievas savo besąlygiškumu praplečia asmens sąlygišką tyrimą.
  • Apytaka yra Dievo ir asmens tyrimų santykis. Dievas tiria asmeniu, tad juo išgyvena apytaką.
  • Apytaka besąlygiškumu grindžia sąlygišką asmenį.
  • Sąlygiškumai reiškiasi požiūriais ir jų grandinėmis.
  • Požiūrių grandinės apibrėžia apimtis.
  • Aš - Savastis, Tu - savastis savastyje, Kitas - savastis savastyje savastyje.
  • Netgi besąlygiškasis Dievas yra apibrėžtas savo sąlygų - visko, užtat jisai išeina už savęs į kitas, siauresnes apimtis.
  • Apytaka išsako Dievo požiūrį į asmenį, tad į Save, tad Dievo tam tikrų apimčių tyrimus, nežinojimus ir žinojimus.
  • Nulinė veikla paskiroje pakopoje grindžia apytaką. Nulinė veikla yra išėjimas už savęs į save, tai apibrėžia asmenį.

Apimtys sieja dvi kryptis.

  • Apimtis išverčia apytaką (žinojimą) į asmenį (nežinojimą) ir atvirkščiai.
  • Apimtyse vyksta tyrimai.
  • Dievo viską papildo niekas, Mano betką papildo kažkas, Tavo kažką papildo betkas, Kito nieką papildo viskas.
  • Apimties papildinys palaiko apimtį. Tai meilės kampas, nes meilė viską išverčia.
  • Apimtis yra santykis tarp asmens ir apytakos, tad tarp išdavos ir prielaidos, žinojimo ir nežinojimo, atsakymo ir klausimo, savasties ir mokslo. Keturios apytakos išryškina šias keturias priešpriešas.

Apytaka atveria kryptį atgal į Dievą.

  • Apytaka asmuo atsako nesutrukdyti visko žinojimui. Kiekvienam iš mūsų tenka pabūti Kitu, Tavimi, Savimi, o gal ir Dievu.
  • Tyrimu išsiaiškiname, kas mes esame, kuris asmuo, kad susiderintumėme su kitais asmenimis, jiems netrukdytumėme, būtumėme viena.
  • Apytaka atveria santykį tarp Dievo už vaizduotės (už sąlygų) ir asmens vaizduotėje (sąlygose).
  • Asmens tyrimas išsako jo atsakomybę už savo žinojimą ir nežinojimą savo apimtyje. Nes žinojimas išplaukia būtent apimtyje. O nežinojimas neturi apimties, tad yra dieviškas. Žinojimo apimtis išreiškia nežinojimą papildinio.
  • Asmenys atsako už (savo savasties) tyrimus, tai savęs tyrimai.
  • Asmenų tyrimai išplaukia iš atsakomybės už savo žinojimą, už savo žinias.
  • Atsakomybę išsako atitinkama žinių apytaka.
  • Būtent tyrimu kiekvienas asmuo atsiplėšia nuo savęs, pažindamas save įtaria, pripažįsta ir suvokia už save platesnius asmenis, įskaitant Dievą.
  • Savimi įrodau Dievo buvimą - aš išreiškiu Dievą (yra tai, kas pasireiškia) - ir aš savo tyrimu išeinu už savo apimties, taip pat savimi įsileidžiu Dievą.
  • Kiekvienas asmuo savo tyrimu savo sąlygose išreiškia tą patį Dievo besąlygiškumo postūmį, nesilaikyti savo sąlygų, išeiti už jų, ne tik siauriau, bet ir plačiau.
  • Asmuo tyrimu išeina už savo apimties, savo sąlygų, tad juos pažįsta. Asmuo pažįsta savo apimtį, tad gali pažinti save ir Dievą už jos.
  • Asmuo tiria klausimą. Tai klausimas apie Dievą (jį patį, jo sandarą, savybę, esmę) ir kartu apie tiriantį asmenį (kuriuo jis pažįsta save). Tai klausimas ar Dievas yra besąlygiškas tiriančio asmens sąlygose. Tai klausimas apie Dievo būtinumą.
  • Asmuo renkasi save (likti savyje) ar Dievą (išeiti už savęs).

Trejybė: Vaizduotė, pasirinkimas, liudijimas

Asmuo tyrimu pažįsta save, nežinojimą išreiškia žinojimu, tampa sąmoningu.

  • Kiekvienas asmuo, savo apimtyje, dalyvauja savo tyrime, kaip žinojime iškyla nežinojimas?
  • Asmuo savo apimtyje suvokia, aptaria, pažįsta ir žino tiek žinojimą, tiek nežinojimą.
  • Kiekvienas asmuo tiria savo klausimą.
  • Tyrimu asmuo suvokia savo santykį su savimi.
  • Asmens tyrimas atskleidžia jame glūdinčias prielaidas, kartu jį išlaisvina nuo savęs, jį grindžia plačiau.
  • Asmens tyrimas sustato asmens požiūrį, kuriuo suvokia sąlygiškumo ir besąlygiškumo santykį.
  • Asmuo tyrimu išpuoselėja savo požiūrį, santykį tarp savo žinojimo ir nežinojimo. Tyrimu atsisakome savo požiūriu, užtat suprantame savo apimtį, jį sąmoningai suvokiame.

Asmuo trejopai išgyvena apytaką kaip vaizduotę, pasirinkimą, liudijimą.

  • Ši trejybė skirtingai suprastina žiūrint šališkai (asmens požiūriu) ar nešališkai (iš šalies).
  • Apytakos išsako tyrinėtojų aplinkybes. Nusako ribą, kas yra už tyrinėtojo, kas jam nežinoma.
  • Tyrimas vyksta sąlygose, būtent tiriančio asmens apimtyje.
  • Apytaka yra asmens tyrimo prielaidos, sandara, rėmai.
  • Apimtis apibrėžia asmenį, nusako jo sąlygas.
  • Asmens tyrimas jo nevaržo, bet išreiškia jo amžiną gyvenimą, kuriuo išsako jo išgyventą žinojimo ir nežinojimo vienumą.
  • Apytaka apibrėžia žinojimą, veda iš vieno žinojimo į kitą žinojimą, ir nežinojimą išreiškia žinojimu.

Apytaka išsako paskiro asmens vykdymą-permąstymą, jo tyrimo galimybes, jo vaizduotę.

  • Asmuo pats artimiausiai pažįsta savo apimtį.
  • Kiekvieną apimtį pažįsta už ją atsakantis asmuo.
  • Keturi asmenys atitinkamais tyrimais išmano savo apimtį.
  • Tyrimo liudytojams reikalingas nelaisvumas (įtampa).
  • Nulybės atvaizdai yra laisvumo paneigimai.
  • Nulybės atvaizdai išsako asmens laisvumo apimtį, skirtumą tarp turinio ir raiškos, tarp Dievo ir asmens savasčių.
  • Apytakos apibrėžia žinojimą, tad pagrindines sąvokas.

Apytaka išsako paskiro asmens nusistatymą-vykdymą, jo pasirinkimą, jo tyrimą.

  • Asmens liudijimas privalo būti visiškai savarankiškas. Asmuo renkasi laisvai.
  • Apytaka išsako kaip tyrinėtojas savo pasirinkimais priima ir išgyvena savo aplinkybes.
  • Apytaka yra asmens tyrimo eiga.
  • Apytakos veda iš vienos apimties į kitą apimtį, tad iš vieno nežinojimo į kitą nežinojimą, iš vieno klausimo į kitą klausimą, iš vieno padalinimo į kitą padalinimą, iš vienos laisvės į kitą laisvę.

Apytaka išsako paskiro asmens permąstymą-nusistatymą, jo sukauptą supratimą, jo liudijimą, jo mokslą apie Dievą.

  • Asmenys yra liudytojai.
  • Asmuo labiausiai atsako už savo liudijimą.
  • Asmuo liudija savo atsiskleidimu.
  • Apytaka išsiskleidžia asmens tyrimu, jo išiplėtojančiu klausimu.
  • Asmens liudijimas yra savaip nuoseklus užtat turi sau būdingą apytaką.
  • Liudijimai yra nelaisvumai. Žinojimas yra laisvumo mažėjimas, o nežinojimas yra laisvumo didėjimas.
  • Apytaka nubrėžia ką tyrinėtojas yra išgyvenęs, kas jam tapo žinoma.
  • Amžinai bręstame kaip Dievo tyrimo liudytojai.
  • Asmens tyrimų seka nežinojimas įsiprasmina žinojimu, išvedančiu į neaprėpiamumą.
  • Amžinai tobulėjame kaip Dievo tyrimo liudytojai, jo tyrimo priemonės.
  • Sukauptas mokslas išsako asmens išsilaisvinimą (ar neišsilaisvinimą), kaip jisai savo pasirinkimais išplečia savo galimybes, didina laisvumą nežinojimą išreikšdamas žinojimu.
  • Apytakos nežinojimą išreiškia ir atliepia jam prilygstančiam žinojimu.
  • Apytaka išsako asmens mokslą. Mokslas yra pažinovo atsakomybė už savo žinias. Atsakomybė reiškiasi žinių apytaka. Žinios sieja trejybės ratu išsakytą asmens atsakomybę ir trejybės atvaizdu išsakytą Dievo atsakomybę už save apimtyje. Yra keturi asmenys, tad keturios apytakos, keturi mokslai:
    • Dievas atsako Dievo šokiu, kuris sieja visko nežinojimą ir visko žinojimą.
    • Aš atsakau išgyvenimo apytaka, kuri sieja betko nežinojimą ir betko žinojimą.
    • Tu atsakai žinojimo rūmais, kurie sieja kažko nežinojimą ir kažko žinojimą.
    • Kitas atsako meilės mokslu, kuris sieja nieko nežinojimą ir nieko žinojimą.

Apytaka grindžia asmens tyrime glūdintį trejybės ratą.

  • Trejybės ratas nusako tyrimą, o trejybės atvaizdas nusako, ką asmeniui reiškia jo tyrimas.
  • Tyrimo, kaip ir bet kokio tyrimo, sandara yra žmogaus trejybės ratas. Kiekvienoje apytakoje šis trejybės ratas pasireiškia trejybės atvaizdu sustatančiu atitinkamo asmens tyrimą, atitinkamoje apimtyje, tad atitinkamu sąlygiškumu.
  • Tyrimo išgautos žinios nešališkai, tad besąlygiškai grindžia tyrėją, jo tyrimo sąlygas, išvadas ir juos siejantį tyrimą.
  • Kiekvieno asmens tyrimo apytaka yra savarankiška nes asmuo pats sau artimiausias, jo pasirinkimas visiškai laisvas, jis labiausiai atsako už liudijimą, kuris privalo būti visiškai savarankiškas. Užtat apytaka pilnai atspindi apimtį ir jos asmenį. Asmuo išreiškia kas lieka po atsisakymo savęs. Dievas - Dievas = Aš, Viskas
  • Apytaka tyrimo klausimai tampa įmanomi ir prasmingi.
  • Iš vidaus, bręstame trejybės ratu, vis savęs atsisakome ir prie savęs grįžtame, sąlygiškai, užtat šio bendro atsisakymo pagrindu, atsparos tašku, gaunasi ratas.

Trejybės ratas yra apytakos esmė

  • Apytakų širdis yra trejybės ratas, kuris išsako meilę, vieningumą, esmę.
  • Trejybės ratas išreiškia Dievo būtinumą.

Trejybės ratas kyla iš Manęs Tavo vietoj

  • Trejybės rato esmė: Iš besąlygiškumo kyla sąlygiškumas ir sąlygiškumai. Trečiojo laipsnio sąlygiškume glūdi besąlygiškumas. (Kaip kad meilė visiems yra meilė meilei, tad meilė Dievui).
  • Tarp Dievo ir Manęs esi Tu; tarp Manęs ir Tavęs yra Kitas; tarp Tavęs ir Kito esu "Aš Tavo vietoj", kas prilygsta Man. Tokiu būdu užsisklendžia trejybės ratas.
  • Nes "Aš Tavo vietoj" yra tarsi bešališkas požiūris į Tave kurio vietoje Aš iškylu, įsijaučiu ir prabylu.
  • Nuo "Aš" apeiname trejybės ratą ir sugrįžtame į "Aš Tavo vietoj". Taip kad trejybės ratu išsiskiria Aš ir Mano būklė, tik šią būklę dabar suprantu bendriau, kad tai Tavo būklė, bendro žmogaus būklė. Tad išryškinu save.
  • Santykis tarp Manęs ir Manęs Tavo vietoj yra santykis tarp nuostatos ir patikrintos nuostatos. Tai ta pati nuostata tiktai patirties patikslinta.
  • Ir toliau po "Aš Tavo vietoj" eina "Tu Savo vietoj" ir "Kitas Tavo vietoj" ir vėl "Aš Tavo vietoj".

Asmuo savame trejybės atvaizde įžvelgia trejybės ratą.

  • Asmuo savo tyrimu savame trejybės atvaizde įžvelgia jame glūdintį trejybės ratą.
  • Apytaka sieja trejybės ratą ir asmens (Dievo, Mano, Tavo, Kito) trejybę.
  • Trejybė yra apibrėžimas, tad apytaka sieja besąlygišką savasties apibrėžimą ir sąlygišką savęs apibrėžimą.
  • Trejybės ratas išsako tyrimą, o ketverybės lygmenys (tad trejybės atvaizdai) išsako nežinojimus ir žinojimus. Nežinojimas ir žinojimas priklauso nuo asmens, nuo pažinovo.
  • Dievas išgyvena trejybės ratą asmenimis, o asmuo išgyvena trejybės rato atvaizdą. Tad trejybės ratas sieja asmenį su Dievu.
  • Dievo trejybė (nežinojimas, už santvarkos) kitais trejybės atvaizdais galutinai pasireiškia žmogaus trejybės rato išgyvenimu (žinojimu, santvarkoje).
  • Už visų apytakų glūdi trejybės ratas, o kiekviena apytaka tai išreiškia asmens klausimu (trejybės atvaizdu) kurioje nors Dievo išėjimo už savęs pakopoje.
  • Visi trejybės atvaizdai yra už jų slypinčio trejybės rato atvaizdai.
  • Skiriasi trejybės atvaizdo santykis su trejybės ratu.
  • Trejybės ratas sustato išsako pilną sąmoningumą. Trejybės atvaizdai išreiškia kaip pilnai tas sąmoningumas išgyvenamas. Tad buvimu, veikimu, mąstymu jis išgyvenamas pilnai, šališkai, o būtinumu, tikrumu, galimumu jisai neišgyvenamas, jisai lieka nešališkas. Daiktas, eiga, asmuo ir vienis, visybė, daugis išsako tarpinius lygmenis.
  • Trejybės ratas išsako sąlygiškume glūdintį besąlygiškumą. Besąlygiškas Dievas išeina už savęs į save, tad į apimtis. O sąlygiškumą apibrėžiantis trejybės ratas grindžia besąlygiškumą. Juk tas pats trejybės ratas glūdi už kiekvieno asmens trejybės, tai trejybės rato atvaizdai. Sąlygiškumas išsakytas trejybės ratu yra Dievo sąmoningumas ir grindžia Dievą. Tad Dievo sąmoningumas yra prielaida Dievui. Vadinas, Dievas yra sąmoningas.
  • Dievo trejybė išreiškia, kad nėra sąlygų. Kiti trejybės atvaizdai išreiškia, kad yra kažkokios sąlygos. Trejybės ratas išreiškia, kad gali būti sąlygų. Tad trejybės ratas yra besąlygiškiausias, nes apima tiek sąlygiškumą, tiek besąlygiškumą.
  • Apytaka išsako ką trejybės atvaizdas (tyrimas) reiškia visiems trims jo nariams. O šias reikšmes sustato trejybės ratas.
  • Kiekvienoje apytakoje trejybės ratas išreiškia prielaidas, tačiau keičiasi santykis su pasekmėmis, jų įvykimu.
  • Trejybės ratas suveda apytaką, suveda tris skirtingus trejybės atvaizdo narius, jų supratimus, į jų suvedimą grindžiantį troškimą.
  • Trejybės ratas išsako Dievo buvimą, yra viena reikšmė, trys kampai. Trejybės atvaizdai išsako nebuvimą, yra keturios reikšmės, pakopos. Tad trejybės atvaizdas papildo trejybės ratą.
  • Trejybės ratas trejybės atvaizdais išreiškia asmens sąmoningumo veiklos aplinkybes.
    • Dievo šokyje Dievo trejybė išsako Dievo būtinumą Tėvu, Dievo tikrumą Sūnumi ir Dievo galimumą Dvasia.
    • Išgyvenimo apytakoje pasąmonė dėmesį kreipia į savastį, kaip į daiktą, sąmonė kreipia dėmesį į save, tad savastį laiko eiga, o sąmoningumas yra tai į ką asmuo kreipia dėmesį.
    • Žinojimo rūmais tos žinios, į kurias kreipia dėmesį, yra atrandamas vienis, neatrandama visybė ir ieškojimo daugis (dėsningumas).
    • Meilės mokslas žinias įsiprasmina buvimu, veikimu, mąstymu.

Trejybės ratas ir išėjimai už savęs

  • Be trijų asmenų ir jų trejybės rato, nebūtų aišku, kaip išėjimas už savęs (kaip veikla apibrėžianti Dievą) skiriasi nuo Dievo išeinančio už savęs į save.
  • Trejybės ratas gali būti susijęs su padalinimais, su asmens išgyvenimu, su Dievo padalinimu atvaizdais, požiūriais, žvilgsniais.

Ketverybė: keturios apimtys

Apytakas skiria asmenys.

  • Tyrimuose skiriasi asmuo ir požiūrių grandinė.

Nešališkumu išsiskiria asmuo (Dievas) ir jo mokslas (Dievo savastis).

  • Asmenys savaip supranta Dievą: Dievui, tai Dievas, Man – viskas, Tau – troškimai, Kitam – meilė.
  • Dievas yra Dievas, Aš esu viskas, Tu esi Tave brandinantys troškimai, Kitas yra mylimas.
  • Dievas Dievo sąlygose yra Dievas, Dievas Mano sąlygose yra viskas, Dievas Tavo sąlygose yra troškimai, Dievas Kito sąlygose yra meilė
  • Dievo sąlygos yra ne Dievas. Mano sąlygos yra ne viskas. Tavo sąlygos yra netroškimai. Kito sąlygos yra ne meilė.
  • Nulybės atvaizdai išsako skirtumą tarp Dievo asmens ir Dievo savasties keturiose pakopose: tiesa nesiskiria turinys ir raiška, o betarpiškumu, pastovumu, prasmingumu vis labiau skiriasi.
  • Šį skirtumą (tarp turinio ir raiškos) išsako nešališkumas, tuo tarpu Dievą (turinį) išsako besąlygiškumas.

Sąmoningumo lygmuo skiria asmenį ir Dievo savastį (mokslą, apytaką)

  • Sąmoningumas (nešališkumas) leidžia iš šalies pasižiūrėti į Dievą.
  • Yra nešališkumo-sąmoningumo keturi lygmenys.
  • Iš šalies, bręstame atsiplėšdami nuo savo požiūrio, ketverybės lygmenimis.
  • Apimtys-tyrimai derina išvadas-atsakymus ir prielaidas-klausimus. Pasąmonės-daikto atsakymai-išvados, sąmonės-eigos klausimai-prielaidos, sąmoningumo-asmens apimtys-tyrimai.
  • Tiesa, akivaizdumas, yra tai, kad kiekvienas (sąmonės) klausimas turi savo (pasąmonės) atsakymą, kaip kad žinojimo rūmuose. O tai vyksta apimtyje. Tad tiesa atsiskleidžia kurioje nors apimtyje. Sąmoningumas išsako ar yra tiesa, ar tiesos kol kas nėra, nes klausimas ir atsakymas yra atskirti.
  • Apimtys yra Dievo išėjimo už savęs pakopos. Tad taip pat kiekvienoje apimtyje yra atsiskleidimas, savo apimtyje išreiškiantis Dievo išėjimą už savęs į save. Asmens tyrimas yra šios apimties atsiskleidimas sau, būtent tos pakopos pažinovui. Užtat atsiskleidimo prielaida yra (pasąmonės) požiūrių-(sąmonės) prielaidų-(sąmoningumo) apimčių grandinė. Tad sąmoningumo apimtyse reiškiasi santykis tarp pasąmonės išvadų-atsakymų ir sąmonės prielaidų-klausimų.
  • Apytakomis, besivystant asmenims, atsiranda laisvumas tarp prielaidų ir išdavų, jų sąsajai tampa reikalingas atitinkamo laipsnio sąmoningumas. Užtat meilei reikalingas pilnai atsiskleidęs visiškas sąmoningumas.
  • Troškimai išsako Dievo (asmens) santykį su savo savastimi: Dvasia (Dievas) yra savarankiška - jinai pati sau savastis, sandara (viskas) yra užtikrinta - visiškai išsakyta, atvaizdai (troškimai) yra ramūs - užtat tarnauja kaip pastovios pakopos, vieningumas (meilė) yra mylintis - būtent ir yra meilė.
  • Apytakos išreiškia asmens sąmoningumo galimybes. Sąmoningumas atsiskleidžia trimis vaidmenimis. Tačiau apytaka nulemia skaičių požiūrių kuriais sąmoningumas gali reikštis: Dievo apytaka jokiu požiūriu, Mano apytaka vienu požiūriu, Tavo apytaka dviem požiūriais, Kito apytaka trim požiūriais. Tai valių skaičius, kiek lygiagrečiai išgyvena. O Dievas be valios.
    • Manyje yra pasąmonė, sąmonė, sąmoningumas, bet jie pasireiškia vienu požiūriu, tad juos išgyvenu vieningai.
    • Tavyje, žinojimo rūmais, išsiskiria klausiančiojo ir atsakančiojo žaidimas.
    • Kitame, meilės mokslu, atsiveria ir Dievo požiūris, kaip jisai Dievo Dvasia derina įsijaučiantį ir atsitokėjantį, taip kad skirtingos, laisvos valios gali visgi suderintai veikti.
  • Tyrimas išreiškia sąmoningumo lygį santykiu tarp prielaidų ir išvadų.
    • Dievo šokyje tyrimas yra visiškai nesąmoningas.
    • Išgyvenimo apytakoje atsiranda pasąmonei suprantamas santykis tarp nežinojimo ir žinojimo.
    • Žinojimo rūmuose atsiranda sąmonei suprantamas santykis tarp klausimo ir atsakymo.
    • Meilės moksle atsiranda sąmoningumui suprantamas santykis tarp brandinančio ir bręstančio, pagal kurį tenka pasirinkti, ar remtis klausimu ar atsakymu, kada kurį klausimą klausti.

Sąmoningumas naujai suveda asmenį Dievo savasties pagrindu

  • Didžiausią atskyrimą (meilės mokslu) patiria Kitas, kurį naujai suvesti tegali sąmoningumas. Tave (žinojimo rūmais) suveda sąmonė. Mane (išgyvenimo apytaka) suveda pasąmonė. Išeiname už savęs į Dievą, o toliau Dievu išeinant už savęs į Save ir Tave ir Kitą, svarbu sąmoningėti.
  • Dievo požiūrį (nežinojimą) gali priimti, išgyventi ne tiktai Dievas, bet ir visi, savo požiūriais (žinojimais).
  • Nežinojimu išeiname už savęs, už savo požiūrio, nes turime apžvelgti savo žinojimo ribas.
  • Užtat Dievo požiūris išplečia Dievą.
  • Apytaka suderina nežinojimą, tad požiūrius.
  • Apytakos kartu paėmus išsako visko žinojimą.
  • Visos apytakos palaiko bendrą Dievo tyrimą.
  • Dievo požiūris yra nieko nežinojimas. Jisai išsiplėtoja visko žinojimu, kuriuo išaiškėja, kad Dievo žinojimas priklauso nuo mūsų žinojimų, užtat jisai pats nežino, o žino būtent mumis.
  • Viskas išsiveda iš apytakų, kartu ir visko žinojimas.
  • Dievo požiūris (nežinojimas - visko žinojimas) susidėlioja iš keturių apytakų (asmenų tyrimų).
  • Dievas išgyvena apytaką kai jo požiūrį priima atitinkamas asmuo. Dievas tad visais įmanomais būdais išgyvena savo požiūrį.
  • Žinočiau žmoniškai atjausdamas kiekvieną apimtį atskirai, atjausdamas, gerbdamas, suprasdamas jį numanantį asmenį, kaip jisai susižino. Užtat žinočiau ką kiekvienas asmuo numano, atjausdamas jį, kaip jisai susižino. O jisai susižino tyrimu, apytaka.
  • Keturiomis apytakomis, sąmoningumo lygmenimis, susidėlioja Dievo požiūris, visko žinojimas. Visko žinojimas yra Dievo aplinkybių išdėliojimas taip, kaip prie jų prieina Dievas. Viskas yra Dievo buvimo prielaidos, jo sąlygiškumas. Viskas yra Dievo būklė, jo aplinkybės, kurios atsiranda jam pasitraukus, jam išėjus už savęs į save.
  • Apytaka išsako kaip Dievas savo žvilgsniu per asmenį išgyvena gyvenimo knygą. Dievo požiūris yra gyvenimo knyga, susidaranti iš 12=1+4+6+1 kampų, nusakančių santvarką. Dievo šokyje šie kampai iškyla Dievo Dvasios požiūriu, "Jis yra Dievas", siejantis Sūnaus ir Tėvo požiūrius. Sūnus išgyvena Sūnaus ir Tėvo požiūrių sutapimą ir sutapimą, o Dvasia pilnai apibrėžia šį bendrą Dievo požiūrį.

Ketverybė gali būti susijusi su dvylika aplinkybių.


Ką bendro turi visos keturios apytakos?

Kiekviena apytaka sieja keturis asmenis

  • 4 apytakos savaip išreiškia asmens santykį su trejybės ratu.
  • Kiekvienas asmuo tiria savo prielaidas, ir kiekvieno asmens prielaidos skiriasi, tad kiekvienas asmuo turi savo tyrimą. Panašu, kad požiūris ir prielaida išverčia vienas kitą. Tad asmenis turėtų išreikšti tiek požiūrių grandinės, tiek prielaidų grandinės.
  • Kiekviena apytaka išskiria keturias plotmes grindžiančias asmenis: Kitą, Tave, Mane, Dievą. O tai leidžia apytakos išgyventojui įsitraukti į šviesuolių bendrystę, joje sudalyvauti.

Kiekviena apytaka susideda iš 24 raiškų.

  • Dievo šokis susideda iš 24 Dievo raiškų. Žinojimo rūmai susideda iš 24 išsiaiškinimo būdų.
  • Kiekvieną apytaką suveda trejybės ratas. Jisai sustato trejybės atvaizdo narius, kaip savarankiškus kampus. Tai požiūris, požiūris į požiūrį, požiūris į požiūrį į požiūrį.
  • Kiekvienoje apytakoje taip pat yra atitinkamas trejybės atvaizdas išreiškiantis buvimą-nebuvimą už santvarkos, buvimą-nebuvimą santvarkoje, ir buvimą-nebuvimą riboje tarp jų.
  • Yra aštuonerybė išsakanti dvi kryptis, pirmyn ir atgal, išeinant už savęs į save arba iš savęs. Dievas visumos pusėje, neribotas, o mes kitoje pusėje, riboti. Padalinimai yra santykis tarp visumos ir požiūrio.
  • Yra keturios pakopos (visuma, požiūris, požiūris į požiūrį, požiūris į požiūrį į požiūrį) ir šeši tarpai-santykiai (persitvarkymai, permainos, pokalbiai) išsakantys santvarką.
    • Yra pažinovas, kas išsakoma (12 požiūrių pirm sistemos), ir pažintasis, pažinimas, kas išsakyta (12 požiūrių sistemoje). Tai, kas išsakyta, yra gyvenimo knyga.




Kaip skiriasi keturios apytakos?

  • Dievo šokis apibrėžia Dievo išgyvenimus, išgyvenimo apytaka - bendro žmogaus, žinojimo rūmai - asmenybės, meilės mokslas - pasaulio.
  • Dievo šokis išreiškia Tėvo požiūrį.
  • Išgyvenimo apytaka išreiškia Sūnaus požiūrį.
  • Žinojimo rūmai išreiškia Dvasios požiūrį, kaip iš Tėvo išplaukia Sūnus ir juos toliau Dvasia derina santvarka.
  • Dievo šokis: Tėvas pasitraukia (Aš esu Dievas) Ar Dievas. Kaip Tėvui atrodo: (Aš esu Dievas), Sūnui (Tu esi Dievas), Dvasiai (Kitas yra Dievas), prielaidos - Dievo Dievas (Dievas yra Dievas). Trys kampai į tą patį Dievą.
  • Išgyvenimo apytaka: Kaip Sūnui atrodo (Tu esi Dievas). Koks Dievas. Trys pasitraukia: pasąmonė, sąmonė, sąmoningumas, tačiau vienas paskui kitą.
  • Žinojimo rūmai: Kaip Dvasiai atrodo (Kitas yra Dievas). Kaip Dievas. Trys susiveda.
  • Meilės mokslas: Kaip prielaidoms atrodo. Vienas suveda. Kodėl Dievas. (Dievas yra Dievas). Nėra tarpo, sutampa.

Apytaka išsako:

  • Dievo šokis - būtinumą, išėjimą už savęs
  • Išgyvenimo apytaka - savastį, išgyvenimą, brandą
  • Žinojimo rūmai - asmenybę, mokslą, uždavinį
  • Meilės mokslas - gyvybę, bendrystę

Jeigu išeiname už savęs tai išeiname į visas pakopas už mūsų:

  • Išgyvenimo apytaka atsiveria 1 pakopa: Dievas.
  • Žinojimo rūmais atsiveria 2 pakopos: Dievas ir Aš.
  • Meilės mokslu atsiveria 3 pakopos: Dievas, Aš, Tu.

Išgyvename apytakomis.

  • Nulybės atvaizdai - apibrėžto Dievo savybės - išsako Dievo šokio šaltąjį Dievą.
  • Vienybės atvaizdai - visko savybės - išsako išgyvenimo apytakos šiltesnį Dievą.
  • Dvejybės atvaizdai - padalinimo savybės - išsako žinojimo rūmų dar šiltesnį Dievą.
  • Trejybės atvaizdai - apibrėžtumo savybės? - išsako meilės mokslo šilčiausią Dievą.

Yra keturios apytakų sandaros: Dievo trejybė, Mano aštuonerybė, Tavo 10 Dievo įsakymų, Kito trejybės ratas. Kiekviena apytaka remiasi viena iš jų, ją plėtoja kitų asmenų sandaromis.

  • Dievo šokis trejopai išsako Tėvo trejybę.
  • Išgyvenimo apytaka trejopai išsako aštuonerybę (padalinimų ratą).
  • Žinojimo rūmai trejopai išsako dešimts Dievo įsakymų (santvarką).
  • Meilės mokslas trejopai išsako trejybės ratą.

Išsidėlioja

  • Dievo šokis - baigtinis, visuotinis
  • Išgyvenimo apytaka - baigtinis, paskiras išgyvenimas

Susidėlioja

  • Žinojimo rūmai - į pažinovą, dalinai apibrėžtas
  • Meilės mokslas, - į pažinovą, pilnai apibrėžtas
  • Dievo šokyje reiškiasi poreikių tenkinimas (Dievo įsakymais), išgyvenimo apytakoje abejonių dvejonėmis išplaukia padalinimai, žinojimo rūmuose lūkesčių jauduliais, meilės moksle aštuongubu keliu.
  • Išgyvenimo apytaka grindžia tarpą tarp ketverybės atvaizdų. Žinojimo rūmai grindžia tarpą tarp šešių lygmenų porų. Meilės mokslas grindžia tarpą tarp pasąmonės ir sąmonės žinojimo rūmų.
  • Dievas trejybės atvaizdu būtina, tikra, galima išgyvena nieko apimties sąvokas, Aš trejybės atvaizdu daiktas, eiga, asmuo išgyvenu kažko apimties sąvokas, Tu trejybės atvaizdu vienis, visybė, daugis išgyveni betko apimties sąvokas, o Kitas trejybės atvaizdu buvimas, veikimas, mąstymas išgyvena visko apimties sąvokas.
  • Dievo šokis išsako Dievą be santvarkos. Išgyvenimo apytaka išsako santvarką be Dievo. Žinojimo rūmai išsako Dievo ir santvarkos sutapimą, o meilės mokslas išsako jų išskyrimą.

Sąvokų išsivystymas apytakomis

  • Dvasiai reikalingas joks kampas, tad Dievo šokio apibrėžtas trejybės ratas.
  • Išgyvenimui ir požiūriui reikalingas vienas kampas, atsakingasis asmuo gyvenantis savo pasirinkimais išgyvenimo apytaka.
  • Vaizduotei reikalingi du kampai, kaip kad žinojimo rūmuose.
  • Sąvokoms reikalingi trys kampai, kaip kad meilės moksle, kad galėtumėme jomis suvokti.
  • Apytakos išsako besąlygišką žinojimą visko, betko, kažko, nieko, o jais sąlygiškai tiriami ar, koks, kaip, kodėl.
  • Trejybės ratas reiškiasi keturiuose lygmenyse apytakomis. Tėvui, Sūnui, Dvasiai priskirti joks požiūris Dievo šokyje, požiūris išgyvenimo apytakoje, požiūris į požiūrį žinojimo rūmuose, požiūris į požiūrį į požiūrį meilės moksle. Į juos atsiremia trejybės ratas. Jo neapibrėžtumas pasireiškia jų apibrėžtumu.
  • Dievo šokiu viskas išvedama iš Dievo. Išgyvenimo apytaka viskas išvedama iš bendro žmogaus. Žinojimo rūmais viskas išvedama iš paskiro pažinovo. Meilės mokslu viskas išvedama iš bendrystės, pažinovo galimybės.

Dievo šokis apibūdina Dievo tyrimą valios atžvilgiu, išgyvenimo apytaka - širdies, žinojimo rūmai - proto, meilės mokslas - kūno. Tokiu būdu tyrimas vyksta vis plačiau.

  • Dievas išgyvena Dievo šokį.
  • Asmuo išgyvena paskirus išgyvenimus.
  • Asmenybė atsispindi išsiaiškinimo būdų visumoje, žinojimo rūmais.
  • Pasaulis išgyvena meilės mokslą. (Dievas taip mylėjo pasaulį...)
  • Išgyvenimo apytakos tveriama vaizduotė yra sąlygiška tikrovė, sąlygiška tiesa, kurioje žmogus gali tuo tarpu susigaudyti, tai susigaudymo erdvė, kurią žmogus gali pranokti.
  • Žinojimo rūmai grindžia sąlygas sąlygoms.
  • Meilės mokslas grindžia sąlygas sąlygų sąlygoms - žinojimo rūmų susivedimą.

Apimtys sieja Dievą su Dievu, esantįjį, asmenį, atsakantįjį (Dievą, Mane, Tave, Kitą) su jo savastimi (Dievu, viskuo, troškimais, meile), tad jo būkle, jo apytaka, jo tyrimu, jo klausimu.

  • Dievo šokį išgyvenu kaip Dievas, vaizduote, atsisakydamas savęs.
  • Išgyvenimo apytaką išgyvenu kaip Aš, pasąmone.
  • Žinojimo rūmus išgyvenu kaip Tu, sąmone.
  • Meilės mokslą išgyvenu kaip Kitas, sąmoningumu.

Kiekvienu atveju Aš dalyvauju kaip pasąmonė.

Mane, Tave, Kitą trejybės atvaizdas sulygina su

  • Dievu - Dievo šokyje. Tėvas: "Aš esu Dievas" - būtinas - vienų vienas myli save. Sūnus: "Tu esi Dievas" - tikras - bendras žmogus myli vienas kitą. Dvasia: "Tai yra Dievas" - galimas - plazdenanti dvasia, įsijaučianti ir atsitokėjanti, myli visus.
  • Manimi - išgyvenimo apytakoje. Pasąmonė +1: "Aš esu Aš" - daiktas. Sąmonė +2: "Tu esi Aš" - eiga. Sąmoningumas +3: "Tai yra Aš" - asmuo.
  • Tavimi - žinojimo rūmuose. Įėjimas į santvarką: "Aš esu Tu" - vienis. Išėjimas iš santvarkos: "Tu esi Tu" - visybė. Buvimas santvarkoje: "Tai yra Tu" - daugis.
  • Kitu - meilės moksle. Tvirti židiniai: "Aš esu Kitas" - buvimas. Aiškios ribos: "Tu esi Kitas" - veikimas. Laipsningi mąstai: "Tai yra Kitas" - mąstymas.

O trejybės ratas apibrėžia Mane, Tave, Kitą mūsų tarpusavio santykiais.

  • Dievo šokyje trejybės ratas sustato trijų vaidmenų supratimus Dievo trejybės, asmenis kuriems priskiria Dievą, atitinkamai meilės rūšis ir vienumo išgyvenimus. Trejybės ratas atskleidžia prielaidas, kas glūdi už ir pirm Dievo tyrimo. Tai savarankiškumas.
  • Išgyvenimo apytakoje trejybės ratas išsako įtampos nurodytus trikdžius ir kaip juos įveikti. Tai užtikrintumas.
  • Žinojimo rūmuose trejybės ratas yra pirm santvarkos ir padeda ją. Tai ramumas.
  • Meilės moksle trejybės ratas derina meilės veiklą ir brandą. Trejybės ratas išdėsto sąlygas, ko reikia suderinti valias ir jėgas. Tai meilė.

Tai kas Dievo šokyje jau buvo meilės moksle gali tiktai būti.

Kiekviena apytaka remiasi atitinkamu Dievo vaidmeniu, jo kampu ir sandara.

  • iš lauko - Dievo trejybė - Dievo šokis
  • iš vidaus - aštuonerybė (padalinimų ratas) - išgyvenimo apytaka
  • iš šono (neigimas-teigimas) - 10 Dievo įsakymų - žinojimo rūmai
  • sandaroje - trejybės ratas - meilės mokslas

Apytakos mus sutelkia į atitinkamus trejybės rato narius.

  • Dievo šokis yra pirm mūsų asmenų, tad tiesiog palaiko visą trejybės ratą.
  • Išgyvenimo apytaka dorove susitelkiame į elgesį.
  • Žinojimo rūmais nežinojimu susitelkiame į žinojimą, į mąstymą.
  • Meilės mokslu susitelkiame į buvimą.

Suvokimo lygmenys sieja apytakų nežinojimus ir asmenų žinojimus

Suvokimas yra visko, betko, kažko, nieko. Jisai reiškiasi trejybės atvaizdais, kurie išplaukia iš nulybės atvaizdų, kurių apimtis yra niekas, kažkas, betkas, viskas. Vadinas, suvoktojo apimtis (niekas, kažkas, betkas, viskas) papildo suvokėjo apimtį (viską, betką, kažką, nieką).

Kai suvokėjo (nulybės atvaizdo) apimtis yra viskas, tai sutampa

Suvokimas Dievo šokyje yra besąlygiškas (suvokimas visko). Jisai tampa sąlygiškas kitose apytakose nes apimtis siaurėja: savęs suvokimas (suvokimas betko), bendras suvokimas (suvokimas kažko), susikalbėjimas (suvokimas nieko). Keturi suvokimo lygmenys reiškiasi apytakose trejybės atvaizdais

apytakagrindžia suvokimo lygmenįasmens trejybetrejybės atvaizdu
Dievo šokissuvokimas (visko)Dievo trejybe (suvokiantis, susivokiantis, suvoktasis)būtinas, tikras, galimas
Išgyvenimo apytakasavęs suvokimas (betko)Mano trejybe (pasąmonė, sąmonė, sąmoningumas)daiktas, eiga, asmuo
Žinojimo rūmaibendras suvokimas (kažko) - bendro reikaloTavo trejybė (pradžia, vidurys, pabaiga)vienis, visybė, daugis (sąvokų?)
Meilės mokslassusikalbėjimas (nieko) - tarpusavio santykių sustygavimasKito trejybė (Dievas už mūsų, mumyse, tarp mūsų)buvimas, veikimas, mąstymas

Asmenų žinojimai: Kodėl! Kaip! Koks! Ar!

Atsakomybė už žinojimą.

  • Dievas atsako už kodėl.
  • Aš už kaip.
  • Tu už koks.
  • Kitas už ar.
  • Dievas savo šokiu savęs atsisako visiškai, viską atima.
  • Aš išgyvenimo apytaka išgyvenimu atimu (suspend, bracket) dalinai.
  • Tu žinojimo rūmais pridedi dalinai, darai prielaidas (suppose), "yes, and".
  • Kitas meilės mokslus prideda, teigia visiškai.

Dievas apytakomis išsiskiria, atsiveria tarpas tarp nežinančio Dievo ir žinančio Dievo, o tą tarpą papildo sąmoningumas.

  • Žinojimo rūmai. Matematikos žinojimo rūmuose išsiskiria dvi plotmės, meta ir paprastoji.
  • Meilės mokslas. 12 gyvybės dėsnių: išsiskiria dvi plotmės, turinio ir raiškos.

Visaregis: Asmuo (pažinovas) atsiplėšia nuo savasties (pažinimo lauko).

Atsakomybė reiškia siejant klausimą ir atsakymą ir atvirkščiai.

  • Dievo šokiu Dievas klausia klausimą ir išgirsta atsakymą.
  • Išgyvenimo apytaka atsakymą liudijantis sąmoningumu pripažįsta klausimą.
  • Žinojimo rūmais klausimas plėtojamas kaip bendras reikalas kuriam išgaunamas atsakymas.
  • Meilės mokslu paskiras išgirstas atsakymas yra suvokiamas kaip išplaukiantis iš atitinkamo klausimo, kuris kyla iš platesnių klausimų ir galiausiai, Dievo klausimo.

Taip kad Dievo klausimas yra ne šiaip atsakomas, o tampa visų klausimu įprasminantis visus atsakymus.

Žinojimai

  • Dievui - žinojimai visko, betko, kažko, nieko - vienu ypu
  • Man - betko, kažko, nieko
  • Tu - kažko, nieko
  • Kitas - nieko

Visko žinojimo susiskaidymas:

  • Visko žinojimas išskleidžiamas visišku nežinojimu - sąmoningumu.
  • Pažingsnis betko žinojimas - kažko nežinojimas - sąmone, pažingsniui (kaip suskaldyti į žingsnius, kaip kad algebroje) - paskiras klausimas.
  • Kažko žinojimas - betko nežinojimas - pasąmone (vienu ypu) - atsisakymas prielaidų - atsakymo išklausymas.
  • Nieko žinojimas (vertinimas) visko nežinojimas (tiesos išaiškinimas, ir prieštaravimas sau).

Keturi pažinimai

  • Keturiomis vaizduotės apytakomis tiriame ir pažįstame Dievą, Save, Tave ir Kitą, tad atitinkamai išsakome visko, betko, kažko ir nieko žinojimus.

Susitapatinimas su apimtimi

  • Dievo šokis. Aš esu viskas.
  • Išgyvenimo apytaka. Aš esu betkas.
  • Žinojimo rūmai. Aš esu kažkas.
  • Meilės mokslas. Aš esu niekas.

Aš esu tai, ką žinau. Tad nežinojimu atsiplėšiu nuo savęs. O žinojimu įsikūniju.

Kiekvienai apimčiai – viskam, betkam, kažkam, niekam – įsivaizduojame ją numanantį asmenį – Dievą, Mane, Tave, Kitą.

  • Dievu įsivaizduojame ką reiškia jokio požiūrio nevaržomam žinoti viską.
  • Tuo tarpu betką riboja požiūris. Būtent Aš išgyvenu ir numanau betką.
  • Kažką nusako požiūris į tą požiūrį. Užtat Tu apibrėži kažką.
  • Tuomet Kitas iš šalies, savo požiūriu, stebi tarpą skiriantį požiūrį į požiūrį, tad susitelkia į nieką.
  • Kitas turi kūną, Tu turi protą, Aš turiu širdį, Dievas turi valią.

Apytakų nežinojimai: Ar? Koks? Kaip? Kodėl?

Keturios apytakos yra keturi mokslai:

  • Dievo Tėvo mokslas apie Dievą: Dievo šokis.
  • Dievo Sūnaus mokslas apie viską (Dievo sandarą): Išgyvenimo apytaka.
  • Dievo Dvasios mokslas apie troškimus (Dievo savybes): Žinojimo rūmai.
  • Dievo, Dievo trejybės mokslas apie meilę (Dievo esmę): Meilės mokslas: malda ir šviesuolių bendrystė.
  • Dievo mokslas: vienumo mokslas
  • visko mokslas: asmens vienumo mokslas
  • troškimų mokslas: asmens išskaidymo mokslas
  • meilės mokslas: išskaidymo mokslas

Kas čia yra asmuo? ir apimtis? Ar tai papildomi du atvaizdai, didėjantis ir mažėjantis laisvumas?

Apytaka yra mokslas apie ketverybės lygmeniu išreikštą Dievą, su kuriuo susieja meilę.

  • Dievo mokslas (Dievo šokis) sieja meilę su Dievu;
  • išgyvenimo apytaka sieja meilę su viskuo;
  • žinojimo rūmai sieja meilę su troškimais;
  • meilės mokslas sieja meilę su meile.

Apytakos išsako ką Dieva mato

  • Išgyvenimo apytaka Dievas mato sąmoningumą (kuris apima ir tęsiasi visą gyvenimą).
  • Žinojimo rūmų pažinovu sueina du požiūriai, "pirm santvarkos" ir "po santvarkos", taip kad Dievas mato jų darną.
  • Meilės mokslu sueina trys nepriklausomos valios, Dievas mato tris kryptis.

Nesant savyje, išėjimas už savęs į save

  • Dievo mokslu viskas prilygsta Dievui.

Esant savyje, išėjimas už savęs

  • Visko mokslu betkas prilygsta viskam.
  • Troškimų mokslu kažkas prilygsta betkam.
  • Meilės mokslu niekas prilygsta kažkam.

Apytakų santvarkos 4+6, išsako ką žinome, kas bendrai suvokta.

  • Dievo šokis neigiamais įsakymais išsako, ką žinome apie Dievą.
  • Išgyvenimo apytaka grindžia šešias atjautas, ką žinome apie žmogaus išgyvenimą.
  • Žinojimo rūmai grindžia santvarką, sistemą, ką žinome apie ją.
  • Meilės mokslu šešeriopai palaikome tarpą, grindžiantį laisvę stebuklams.

Kitos raiškos, 8, 3, 3, išsako ko nežinome.

Dievą suprantame asmenimis išsidėsčiusiais jo išėjimo už savęs pakopose

  • Dievui Dievas yra Dievas
  • Man Dievas yra jo sandara, viskas
  • Tau Dievas yra jo savybė, jo troškimas
  • Kitam Dievas yra jo esmė, meilė

Apytakos išsako dėmesio išteklių padalinimus, kas svarbu požiūrių grandinėms.

  • Dievo padalinimai (Dievo šokyje Dievui kuriant +1) tampa
  • visko padalinimais (išgyvenimo apytakoje) tampa
  • troškimo padalinimais (antrinėmis sandaromis, jomis įrėminti) tampa
  • meilės padalinimais - nepriklausomomis valiomis

Apytakos tiria klausimus Ar? Koks? Kaip? Kodėl?

  • Dievo Tėvo tyrimas, Dievo šokis, mokslas apie Dievą (kodėl): Ar Dievas būtinas? Ar Dievas yra?
  • Dievo Sūnaus tyrimas, Išgyvenimo apytaka, mokslas apie asmenį (kaip): Koks Dievas būtinas? Koks Aš esu?
  • Dievo Dvasios tyrimas, Žinojimo rūmai, mokslas apie asmenybę (koks): Kaip Dievas būtinas? Kaip Tu esi?
  • Žmogaus tyrimas Meilės mokslas, mokslas apie pasaulį (ar): Kodėl Dievas būtinas? Kodėl Kitas yra?
  • Ar suvokiame - Dievo šokis - suvokimo apibrėžimas
  • Ką suvokiame - išgyvenimo apytaka - suvokimo turinys yra išgyvenimas
  • Kaip suvokiame - žinojimo rūmai - išsiaiškinimo būdai
  • Kodėl suvokiame - meilės mokslas - palaikyti kitą, gyvybę, iš gyvybės išvystyti gyvenimą

Apytakos sieja trejybės ratą su jo atvaizdais, taip ketverybės lygmenyse išreiškia santykį su savimi:

  • Dievo šokis: Nusistatau - būtina, vykdau - tikra, permąstau - galima.
  • Išgyvenimo apytaka: Vykdau - daiktas, permąstau - eiga, nusistatau - asmuo.
  • Žinojimo rūmai: Permąstau - vienis, nusistatau - visybė, vykdau - daugis.
  • Meilės mokslas: Nusistatau - esu, vykdau - veikiu, permąstau - mąstau.

Meilės mokslas išsako tą patį, kaip ir Dievo šokis, tiktai asmeniškai išgyvename, viena su Dievu ir visais. Išgyvenimo apytaka esame viena su savimi, o žinojimo rūmais esame viena su vienas kitu, tai yra, su jų pažinovu.

Keturios nežinojimo apytakos

  • Dievo šokiu tiriame ir pažįstame Dievą, jo tyrimą, Ar Dievas būtinas?, iš kurio viskas išplaukia.
  • Išgyvenimo apytaka tiriame ir pažįstame Save, Koks Aš esu?, savo vaizduotės ribas ir visa ką galiu išgyventi.
  • Įvairiausiais žinojimo rūmais tiriame ir pažįstame Tave, Kaip Tu įmanomas?, kaip Tu atsakai klausimus, tad pažįstame kiekvieną asmenybę ir išmanome kiekvieną mokslą.
  • Meilės mokslu tiriame ir pažįstame Kitą, Kodėl yra Kito tiesa?, susigaudome jo aplinkybėse, kaip jose būti taikdariu ir puoselėti šviesuolių bendrystę.

Asmenų išgyvenami apytakų tyrimai trejybės ratą išsako savo nežinojimo lygmens trejybės atvaizdais. Keturių nežinojimo lygmenų asmenys išgyvena trimis vaidmenimis, tad požiūriu į požiūrį, dvylika aplinkybių.

Dievo šokisAr Dievas yra?Tėvas: būtinas?Sūnus: tikras?Dvasia: galimas?
Išgyvenimo apytakaKoks Aš esu?Pasąmonė: koks daiktas?Sąmonė: kokia eiga?Sąmoningumas: koks asmuo?
Žinojimo rūmaiKaip Tu esi?vienis (pradžia)visybė (pabaiga)daugis (pažinovas, dėsningumas)
Meilės mokslasKodėl Kitas yra?buvimasveikimasmąstymas
  • Trečiosios aplinkybės išsako laisvę: galimumas, asmuo, daugis, mąstymas.
  • Nulybės atvaizdai išsako apytakų santykį su besąlygiškumu. Tiesa-akivaizdumas yra besąlygiškume, o prasmingumas yra sąlygose bet nusako ryšį su besąlygiškumu.
  • 4 trikampiai matematikoje (takų, tiesių, kampų, orientuotų plotų) ketveriopai išsako trejybės ratą. Tad matematiškai išdėsto keturias apytakas, jas nusakančius trejybės atvaizdus, 12 aplinkybių.

Apytakos išreiškia asmenų gerumą, išteklių laisvumą.

  • Išgyvenimo apytaka - Dievas vienų vienas. Sandarų pagrindas yra atsisakymas žinojimo.
  • Žinojimo rūmai - daryti gerą, kurį kiekvienas galėtų padaryti. Tai išsiaiškinimų bendrumas.
  • Meilės mokslas - šv.Dvasios plazdenimas palaikantis sąmoningumą.

Trejybės rato reikšmė apytakose.

  • Dievo šokyje, Dievas neturi jokio požiūrio. Trejybės ratas sieja tris vaidmenis - jie sieja vienas kitą.
  • Išgyvenimo apytakoje trejybės ratas yra trys veiksniai, ir jie sieja ne vienas kitą, o būsenas.

Nesantykinė ir santykinė apytaka.

  • Dievo šokis yra nesantykinė apytaka, o išgyvenimo apytaka yra santykinė apytaka. Išgyvenimo apytaka yra kaip Dievo šokis, tiktai vyksta sąlygose, papildo ir išplečia esamą, besąlygišką Dievo šokį. Požiūris yra kaip išvestinė. Sąlygos yra besąlygiškumo išvestinė. Tad apytakomis galime suprasti sąlygiškumą ir jo atsisakyti, tad išgauti ir išmanyti Dievo šokį, kas išsako meilės esmę.

Apytakos apibrėžia gyvenimo lygties sandų (besąlygiškumo raiškų) saviraišką:

  • Dievo šokis apibrėžia Dievo saviraišką.
  • Išgyvenimo apytaka apibrėžia gerumo saviraišką.
  • Žinojimo rūmai apibrėžia gyvenimo saviraišką.
  • Meilės mokslas apibrėžia amžino gyvenimo saviraišką.

Apytakos suveda valias

  • Dievo šokis suveda jokią valią, išgyvenimo apytaka vieną valią, žinojimo rūmai dvi valias (klausimo ir atsakymo) ir meilės mokslas tris valias.
  • Valia (sandara) atsiranda išgyvenimo apytaka. Skirtingos valios (atvaizdai) atsiranda žinojimo rūmais. Skirtingos valios susiveda (į esmę) meilės mokslu.
  • Meilės mokslas, taikdarystė nusako Dievo ir mūsų, paskirų tyrėjų, tarpusavius santykius, kaip susiveda mūsų tyrimai.

Apytaka susiveda Dievo vaidmeniui.

  • Tėvui susiveda Dievo šokiu, jo visakame prieinama pradžia, nuo kurios gali vis naujai pradėti.
  • Sūnui susiveda išgyvenimo apytaka, ja išpuoselėta vienatine kertine vertybe.
  • Dvasiai susiveda asmens klausimais ir kiekvienos asmenybės atsakymais, tad įvairiausiais žinojimo rūmais, bendrų asmenų mokslais ir savitų asmenybių pasaulėžiūromis.
  • Žmogui susiveda žmogaus trejybe, meilės mokslu, kurios veikla suderina Dievą, Mane, Tave ir Kitą, tad visus šiuos keturis lygmenis.

Visaregis suveda apytakas, išsakydamas nežinojimo išeities taškų skaičių: vieną (jokiam požiūriui), du (požiūriui), tris (požiūriui į požiūrį), keturis (požiūriui į požiūrį į požiūrį). Tad visaregis yra bendra sandara glūdinti už apytakų, išsakanti kaip išeiname už savo požiūrio, kaip pasižiūrime plačiau, ir nurodanti kaip apytakos susiveda į Dievo šokį, tačiau neišsakanti kaip priešingai Dievas išeina už savęs į save ir pasižiūri siauriau. Visaregis (1 x 2 x 3 x 4) yra ketveriopai suprastas, pagal savo lygmenis

  • Dievo šokis: dvasia - kampas (skiria į vieną)
  • Išgyvenimo apytaka: sandara - požiūris (skiria į du)
  • Žinojimo rūmai: atvaizdai - klausimas, tyrimas, atsakymas (skiria į tris)
  • Meilės mokslas: vieningumas - atsakomybės apimtys: viskas, betkas, kažkas, niekas (skiria į keturis)

Visaregis sieja visko žinojimo klodus ir keturis tyrimo būdus. Keturios apytakos yra keturi skirtingi priėjimai prie visaregio per jo žinojimo klodus, užtat atsiskleidžia vienu, dviem, trimis ar keturiais kampais.

Apytaka tyrimu sieja klausimą ir atsakymą.

  • Išgyvenimo apytaka pasižiūri iš šalies į trejybės ratą, skiria jokį požiūrį (klausimą) nuo požiūrio į požiūrį į požiūrį (atsakymo).
  • Žinojimo rūmai pažinovu suveda klausimą ir atsakymą.
  • Meilės mokslas turbūt tame pažinove neįžvelgia skirtumo tarp klausimo ir atsakymo.

Liudijimai: Asmenys atsako apytakomis. Apytakos apibrėžia asmenis.

Apytakos nusako asmenis:

  • Kas yra viskas (ne Dievas)? Kas yra Dievas?
  • Kas nesu? Kas esu Aš?
  • Kas Tu nesi? Kas Tu esi?
  • Kas nėra Kitas? Kas yra Kitas?

Yra keturi pažinovai, tad keturios žinių apytakos:

  • Dievas atsako Dievo šokiu, kuris sieja visko nežinojimą ir visko žinojimą.
  • Aš atsakau išgyvenimo apytaka, kuri sieja betko nežinojimą ir betko žinojimą.
  • Tu atsakai žinojimo rūmais, kurie sieja kažko nežinojimą ir kažko žinojimą.
  • Kitas atsako meilės mokslu, kuris sieja nieko nežinojimą ir nieko žinojimą.

Asmenys apytakomis tiria klausimus. Asmenis sieja sąmoningumas:

  • Dievas yra nulybė. (Kartu, kaip prielaidas, apima šešerybę, septynerybę?)
  • Aš esu trejybė, dalyvavimas, Dievo sąmoningumas. (Kartu apimu vienybę, dvejybę)
  • Tu esi šešerybė, dorovė, Mano sąmoningumas. (Kartu apimi ketverybę, penkerybę)
  • Kitas yra vienybė, mūsų visų vienybė, Tavo sąmoningumas. (Kartu apima septynerybę-laisvumą, nulybę)

Keturios apytakos išsako kaip grindžiame, išgyvename, apibrėžiame, palaikome:

  • Dievo šokis grindžia sąmoningumą;
  • išgyvenimo apytaka išgyvename sąmoningumą;
  • žinojimo rūmais apibrėžiame sąmoningumą;
  • meilės mokslu palaikome sąmoningumą.

Apytakos grindžia sandaras, kuriomis atjaučiame asmenį: Dievą, Mane, Tave, Kitą.

  • Dievo šokis grindžia aštuonerybę.
  • Išgyvenimo apytaka išplečia aštuonerybę netroškimais, išskiria Mano ir Dievo išgyvenimus.
  • Žinojimo rūmais Dievas atjaučia Tave, atjaučia antrinėmis sandaromis.
  • Meilės mokslu dar kitaip turėtų susiklausyti visi.

Apytakos grindžia santvarkos sandus, kurių pagrindu atjaučiame asmenį:

  • Dievo šokis - požiūriai
  • išgyvenimo apytaka - sandaros
  • žinojimo rūmai - išsiaiškinimo būdai
  • meilės mokslas - gyvybė

Apytakos sieja vieno, dviejų, trijų, keturių asmenų išgyvenimus (iš Dievo, Manęs, Tavęs, Kito).

  • Dievo šokis išsako vieno asmens išgyvenimą. Įsijaučiu į Save, Tave, Kitą.
  • Išgyvenimo apytaka sieja dviejų asmenų išgyvenimus, tad gaunasi šešios poros asmenų. Išgyvename tiek sąmonę, tiek pasąmonę. Išgyvename tiek Dievą už mūsų, tiek Dievą mūsų gelmėse.
  • Žinojimo rūmai sieja trijų asmenų išgyvenimus.
  • Meilės mokslas sieja visų keturių asmenų išgyvenimus.
  • Kaip išskiria klausimą ir atsakymą. Kodėl sutapatina klausimą ir atsakymą.
  • Pažinovai. Žinojimo rūmai sprendžia: Ar santykis tarp Dievo ir savasties būtinas? Savastis šiuo atveju yra pažinovas. Kiekvienam pažinovui yra atitinkami žinojimo rūmai.
  • Apytaka apibrėžia asmens reikalų svarbą. Meilės mokslu susigaudome, kas yra niekas, dėl ko nereikia pergyventi.

Išgyvenimo apytakoje: Netroškimai ir troškimai

  • Sandaros išsako iš Mano, savasties, pusės, ką išgyvena Dievas, Aš, Tu, Kitas. Troškimai ir netroškimai Mano akimis išsako savasties santykį su Dievu.
  • Keturi netroškimai išreiškia, kaip kūnas, protas, širdis, valia atitinkamai jokiu, vienu, dviem ar trim požiūriais išsako trijuose vaidmenyse slypinčias sąmoningumo galimybes.

Suvedimas

Būtent žinojimas apverčia ketverybės klausimų eiliškumą:

  • Sandaros (visko) žinojimas: Viskas? Kodėl yra viskas, Kaip yra viskas, Koks yra viskas, Ar yra viskas
  • Žinau viską? Ar žinau viską, kokį žinau viską, kaip žinau viską, kodėl žinau viską.
  • Asmens nežinojimas: Dievas? Ar (Dievas būtinas), Koks (Aš tikras), Kaip (Tu galimas), Kodėl (Kitas yra)

Išsiverčia lygmenys, besąlygiškumą papildo sąlygiškumas:

  • Dievo šokis išsako besąlygišką žinojimą visko, taip pat ar aš sąlygiškai tiriu ir žinau.
  • Išgyvenimo apytaka išsako besąlygišką žinojimą betko, taip pat ką aš salygiškai tiriu ir žinau.
  • Žinojimo rūmai išsako besąlygišką žinojimą kažko, taip pat kaip aš sąlygiškai tiriu ir žinau.
  • Meilės mokslas išsako besąlygišką žinojimą nieko, taip pat kodėl aš sąlygiškai tiriu ir žinau.

Sąmoningumu nulybę pakeičia trejybės ratas ir išsiverčia išėjimo už savęs kryptis. Apytakos trejybės ratu sieja tris kampus, vaidmenis:

  • Dievo šokis sieja meiles, vieningumus
  • Išgyvenimo apytaka - troškimus, atvaizdus
  • Žinojimo rūmai - viską, sandarą
  • Meilės mokslas - Dievą, dvasią
  • Klausimai-nežinojimai Ar? Koks? Kaip? Kodėl? iššaukia išvirkštinius atsakymus-žinojimus Kodėl! Kaip! Koks! Ar! Pavyzdžiui, Dievas klausia Ar Dievas būtinas? užtat Dievas žino viską. Nes klausdamas Ar? kartu klausia Koks? Kaip? Kodėl? ir atsakydamas Kodėl! kartu atsako Kaip! Koks! Ar! Nors pažinovui klausimas Ar? yra nulinis ir pažintajam atsakymas Kodėl! yra nulinis. Tačiau būtent nulinis lygmuo reikalauja galingiausio pažinovo.
  • Meilė pasako kaip išėjimas už savęs atrodo iš kitos pusės. Tad meilė yra "išėjimo už savęs" išėjimas už savęs.

Išplaukia iš Kito

  • Kitu atsiskleidžia Dievą praplėčiančios, besąlygiškame Dieve glūdinčios sąlygos, kuriomis visi mes galime būti viena Dievu, ir kuriomis Dievo žinojimas - visko žinojimas - prilygsta Dievo nežinojimui - visko nežinojimui.

Požiūrių suvedimas

  • Kur tik požiūriai, iškyla iššūkis, kaip juos suvesti: daugybė žmonių Aš, daugybė mokslų Tu, daugybė žinių Kitas. O yra vienas Dievas be jokio požiūrio.


Kaip apytaka sustatyta

  • Kiekviena apytaka sprendžia kaip pereiti iš išdėliojimo į susidėliojimą. Keičiasi apimtis (ir jos papildinys).
  • pasąmonė (šaltinis), sąmonė (akistata), sąmoningumas (darna)
  • Apytakų aštuonerybė yra pagrindas pirminėm sandarom.
  • 4 apytakos 24 = 2 x 3 x 4. Įvairių Dievo kampų ir sandarų išgyvenimas.
  • 2 x 3 x 4 Aš esu 3 pasirinkimai (ir trejybės ratas) tarp 4 pakopų tarp 2 kraštutinumų (Dievo už manęs ir mano gelmėse).
  • Apytakos išsiskleidžia išvertimais (požiūrių sudūrimais).
  • Apimtys (viskas, betkas, kažkas, niekas) ir jų papildiniai (niekas, kažkas, betkas, viskas) skiriasi tuo ar asmuo juos išgyvena ar neišgyvena. Tad asmeniu išsiskiria neporinė apimtis ir porinis papildinys, kaip kad supersimetrija.

Ketverybės atvaizdus Kodėl-Kaip-Koks-Ar ir Ar-Koks-Kaip-Kodėl derina išsivertime glūdintis dvilypumas. Vaizduotė derina:

  • Sueina nulis: Dievas: Dievas: Ar apie viską.
  • Sueina vienas: Viskas: Aš: Koks apie betką.
  • Sueina du: Troškimai: Tu: Kaip apie kažką.
  • Sueina trys: Meilė: Kitas: Kodėl apie nieką.
  • Asmenų apytakos sieja Dievą ir trejybės ratą.
  • Dievas yra nulybė, o asmenis įsivaizduojame nulybės atvaizdais. Juos siejame su trejybės atvaizdais, kuriais įsivaizduojame trejybės ratą.
  • Asmenį kaip tokį neskiria kas jisai yra - Dievas, Aš, Tu, Kitas. Trejybės ratas išsako jo besąlygišką vidinį santykį su savimi, kuriuo jisai ištisai išeina už savęs, už savo nulinės veiklos.
  • Apytakas įsivaizduojame trejybės atvaizdais
  • Apytakos sieja trejybės ratą su trejybės atvaizdu. Trejybės atvaizdas yra papildinio apimties sąvokų. Tad asmuo (Dievas, Aš, Tu, Kitas) savo apytakos trejybės ratu išgyvena trejybės atvaizdą nusakantį sąvokas kurių apimtis yra asmens apimties papildinys. Tokiu būdu asmuo išgyvena tai kas yra už savęs. Trejybės ratas suderina ir sustato visų asmenų išgyvenimus.
  • Kiekviena apytaka grindžia santvarką vis siauresne apimtimi. Taip kad Dievo santykis su savimi - pirm santvarkos neišėjus už savęs - ir po santvarkos esant už santvarkos (Tėvas) ir santvarkoje (Sūnus) ir juos siejant su Dievu pirm santvarkos - yra apytakos išreikštas vis tampriau, sodriau.
  • Apytakos sieja tris matus ir trejybės ratą. Trejybės ratas sandaroje nesikeičia. O tris matus asmuo išgyvena atitinkamai kaip trejybės atvaizdą. Pavyzdžiui, Dievas tris matus išgyvena kaip būtinumą, tikrumą, galimumą.
  • Kiekvienoje apytakoje trejybės atvaizdas (pavyzdžiui, Dievo trejybė) nulemia kaip reikėtų suprasti aštuonerybę ir dešimts Dievo įsakymų.
  • Trejybės (rato) atvaizdai išreiškia tris matus, kad būtų galima juos apytaka sulyginti su trejybės ratu.
  • Santvarka ketveriopai suprantama apytakomis pagal santykį su Dievu, kurį nurodo gyvenimo lygties lygmenys.
  • Kiekviena apytaka išreiškia vieną kurį asmenį (Dievą, Mane, Tave, Kitą) trimis asmenimis (Manimi, Tavimi, Kitu), pavyzdžiui, Dievo šokis byloja, "Aš esu Dievas", "Tu esi Dievas", "Kitas yra Dievas". Apytaka trejybės ratu išsako X=X, pavyzdžiui, "Dievas yra Dievas". Gyvenimo lygtimi keturi lygmenys (Dievo, Mano, Tavo, Kito) savaip išreiškia požiūrio lygtį.
  • Visos apytakos yra sustatytos panašiai kaip žinojimo rūmai. Jos veda iš Tėvo pradžoje (turinio už santvarkos - visų galimybių šaltinį) per Sūnų viduryje (turinį ir raišką santvarkoje - akistata prijungiantį kiekvieną paskirą galimybę) į Dvasią pabaigoje (raišką už santvarkos - bendrą svajonę). Būtent Sūnumi išgyvenama. Sūnus prilygsta savo keturiom raiškom (1=4 santvarkoje), o Tėvas prilygsta Dvasiai (1=2 už santvarkos), ir tai aštuonerybėje pasireiškiai nulybės, vienybės, dvejybės, trejybės keturiais atvaizdais, ir ketverybės, penkerybės, šešerybės, septynerybės dvejais atvaizdais.
  • Trejybės ratas glūdi neapibrėžtume. Jis apytaka parodo, kad jisai gali reikštis apibrėžtume bet kuriame santvarkos lygmenyje: Dievo šokiu jokiame požiūryje, žmogaus požiūriu į Dievo požiūrį, suvokimu; išgyvenimo apytaka požiūriu, žmogaus požiūriu į Dievo požiūrį į žmogaus požiūrį, savęs suvokimu; žinojimo rūmais požiūriu į požiūrį, žmogaus požiūriu į Dievo požiūrį į žmogaus požiūrį į Dievo požiūrį, bendru suvokimu; meilės moksu požiūriu į požiūrį į požiūrį, žmogaus požiūriu į Dievo požiūrį į žmogaus požiūrį į Dievo požiūrį į žmogaus požiūrį, susikalbėjimu. Tad tai yra vienas ir tas pats trejybės ratas visakame, betkame, kažkame, niekame.
  • Apytakos reiškiasi viena kryptimi (visko žinojimu) ir kita kryptimi (gražu taikymu).
  • Vaizduotę sudaro šeši pertvarkymai (vaizdavimai). Už jos yra 1 vidinis pertvarkymas (lentelė) kuris išsako galimas vaizduotės ribas (padalinimus), užtat juo pranokstama vaizduotė.
  • Apytakos plėtojasi trimis sandaromis, kuriomis jos sustato požiūrius, išeina už savęs į save. O priešinga kryptimi apytakos susiveda trejybės ratu, meile, Dievo nebuvimu, taip kad trys sandaros yra susiejamos.
  • Apytakoje asmens trejybė pasąmonei išreiškia trijų veiksmų turinį, atitinkamus dalyvius, sąmonė aštuoniomis būsenomis išreiškia vieningą pagrindą trim veiksmam, jų padarinius, o sąmoningumas keturiais lygmenimis ir šešiomis poromis išskiria veiksmų pasekmes. Tad apytakų sandaros išsako kaip kiekvienas iš trijų vaidmenų supranta jų tarpusavius santykius. Tai kiekvienoje apytakoje vyksta atitinkame asmens suvokimo lygmenyje.
  • Sąlygiškumas: jei yra tik požiūriai, (jei nėra nulinio asmens, Dievo), gaunasi trejybės ratas. Nesąlygiškumas: Bet už jo gaunasi trys besąlygiški matai, kuriuos būtina skirti. (Kartu sudaro šešerybę.) (Aštuonlypiuose) netroškimuose ieškoti +3? ar kaip? ir ryšio tarp sąlygiško ir nesąlygiško. 0,1,3,3.
  • Besąlygiškumas 1 - 3 (trejybės atvaizdas) - 3 (trejybės ratas - poslinkiai yra santvarkoje) - 1 Sąlygiškumas
  • Keturis lygmenis skiria ir sieja 4+6

Išsivertimai Apytakų raida

Užrašai

Apytakos išplečia Dievo tyrimą. Dievo šokis išreiškia valios atžvilgiu, išgyvenimo apytaka išplečia pasąmone išsakytos širdies atžvilgiu, žinojimo rūmai sąmone išsakyto proto atžvilgiu, meilės mokslas sąmoningumo išsakyto kūno atžvilgiu.

  • Išgyvenimo apytaka tai išdėsto iš viršaus, sieja gyvenimo visumą ir paskirą išgyvenimą. Žinojimo rūmai savaip, šališkai savo mokslu ar asmenybe išsako tą ryšį tarp paskiro išgyvenimo ir visumos. Meilės mokslas savarankiškai rutulioja paskirus išgyvenimus ir jų santykius, taip kad viską grindžia iš apačios.

Skirtingos apytakos išreiškia skirtingų asmenų dieviškumą. Dievas yra grynas. Aš esu Dievas sąlygose, bet visgi savo gyvenimo kūrėjas. Tu esi sąlygiškas, tačiau pasireiški kaip jų valdovas. O Kitas yra kurinys, kuriam Dievas yra kūrėjas, yra už jo, ir jisai pats yra žemiškas. Dievo šokis išsako suvokiančiojo pasaulėžiūrą, išgyvenimo apytaka - susivokiančiojo, žinojimo rūmai - suvoktojo, o meilės mokslas - išsako trejybės rato Dievo pasaulėžiūrą.

  • Meile sutampa sąlygiškumas (mylėti artimą) ir besąlygiškumas (mylėti priešą). Juos sutapatina dešimt Dievo įsakymų.
  • Aštuonerybe sutampa nepaneigiamumas (išėjimais į save) ir paneigiamumas (išėjimais už savęs).
  • Trejybės atvaizdu sutampa šališkumas ir nešališkumas.

Trejybės ratas apytakose įvairiai sudalyvauja.

  • Dievo šokyje - jokiu požiūriu - po visko.
  • Išgyvenimo apytakoje - požiūriu - išsiskiria du takai - gyvenimas (trejybės ratas) ir išgyvenimas (žmogaus tyrimas - trejybės atvaizdas), juos sąmoningumas skiria amžinu gyvenimu, širdies dvilypiu požiūriu, juos apima dorovė - šešerybė.
  • Žinojimo rūmuose - požiūriu į požiūrį - išsiskiria trys takai?
  • Meilės moksle - požiūriu į požiūrį į požiūrį - išsiskiria keturi takai?
  • Dievo išėjimu už savęs į save, trejybės ratas reiškiasi skirtingais trejybės atvaizdais, tad skirtingomis apytakomis. O žmogui išeinant už savęs iš savęs, atsilupa trejybės atvaizdai kaip klodai, lieka visuose juose glūdintis trejybės ratas.
  • Apytaka sieja lygtį X=X ir trejybės ratą. Juos sulygina 8-bė. O 4+6 tam parūpina rėmus.
  • Apytakos suveda neapibrėžtumo dvasios brandą ir jos apibrėžimą.
  • Žinojimo rūmais Dievas ir Aš susiklauso. O meilės mokslu jie palaiko tarpą Kitam, sieja visus įmanomus žinojimo rūmus.
  • Apytakų sandaros sieja vaidmenų poras.
  • Žinojimo rūmuose aštuonerybė sieja pradžią ir vidurį, dešimt Dievo įsakymų sieja vidurį ir pabaigą, trejybės atvaizdas sieja pradžią ir pabaigą.
  • Dievo šokyje aštuonerybė sieja vidurį-apibrėžtą-Sūnų ir pradžią-neapibrėžtą-Tėvą, dešimt Dievo įsakymų sieja pabaigą-Dvasią (įžvelgiantį nesutapimą) ir vidurį-Sūnų (išgyvenantį sutapimą), Dievo trejybė suvokimu sieja pradžią-Tėvą (suvokiantį) ir pabaigą-Dvasią (suvoktą).
  • Išgyvenimo apytaka Aš išgyvenu kaip galimybių akistata veda prie galimybių šaltinio. Žinojimo rūmais Tu išgyveni kaip galimybių darna veda prie galimybių akistatos. Meilės mokslu Kitas išgyvena kaip galimybių šaltinis veda prie galimybių darnos. Tad Kitas išgyvena akistatą kaip poslinkį. O ką tai reiškia Dievui ir Dievo šokiui?
  • Dievo ir žmogaus santykį pirmiausiai išsako Dešimt Dievo įsakymų 4 teigiamais dieviškais įsakymais, išsakantys Dievą, ir 6 neigiamais žmoniškais įsakymais, išsakantys žmogų ir gerumą, laisvumą. Toliau Dievo ir žmogaus santykį lygesniu pagrindu išreiškia aštuongubas kelias ir juo labiau šešerybė. Tokiu būdu Dievo trejybė sulyginama su ją išplečiančia žmogaus trejybe. Tai ir yra Dievo ir žmogaus santykių esmė - Dievas eina į gyvenimą, į pasąmonę, į atsakymą.
  • Asmenų išsiskyrimas.
  • Išgyvenimo apytaka išverčia Dievo šokį. Trejybės ratas išsako vidinį išgyvenimą, tai naujai išsako ketverybė išorine išraiška. Toliau žinojimo rūmai naujai išverčia, ir meilės mokslas bene dar savaip išverčia.
  • Asmenis skiria požiūrių grandinė. O apimtis skiria žmogaus ir Dievo požiūrių grandinė.
  • Kaip asmenybę kaip pažinovą nusako ir grindžia išsiaiškinimo būdai? Ir kaip tai puoselėja ir brandina paskiri išgyvenimai?
  • Kiekvieną apytaką išmąstyti atitinkamo asmens trejybės atvaizdo pagrindu.
  • Trejybės atvaizdai apytakose išreiškia savasties išgyvenimą - nuo nešališko pristatymo (būtinumu, tikrumu, galimumu) iki šališko pristatymo (buvimu, veikimu, mąstymu).
  • Trejybės atvaizdai derina apibrėžtumo apimtį (pavyzdžiui, nieką, tad būtinumą, tikrumą, galimumą) ir neapibrėžtumo (asmens) apimtį (pavyzdžiui, viską, Dievą - Dievo šokyje).
  • Kaip trejybės atvaizdai išreiškia neapibrėžtumo trejybę - tris reikšmes - galimybių šaltinį, galimybės akistata, galimybių suderinimą? Pavyzdžiui: visybė, vienis, daugis.
  • Dievo šokis - valia (kalbos nėra nes apima viską)
  • Išgyvenimų apytaka - širdies kalba - rūpintis - pagrindimas
  • Žinojimo rūmai - proto kalba - tikėti - įvardijimas
  • Meilės mokslas - kūno kalba - paklusti - pasakojimas.

Kalba iškyla kai remiamės siauresne apimtimi.

Apytakos sieja trejybės atvaizdus (klausimą) ir trejybės ratą (atsakymą).

  • Dievo šokyje trejybės atvaizdas yra pačioje pradžioje ir trejybės ratas pačiame gale.
  • Išgyvenimo apytakoje trejybės atvaizdas yra ne pačioje pradžioje (nes balsai atsiskleidžia ne iš karto), bet pirm trejybės rato, kuris nėra pačiame gale. (Nes būna įstrigęs.) Ar įstrigimas susijęs su įsipareigojimais ir susipainiojimais iškylančiais dėl to, kad ne visi trys balsai atsiskleidžia iš karto?
  • Žinojimo rūmuose trejybės ratas yra ne pačioje pradžioje (santvarkos kūrime), bet pirm trejybės atvaizdo (santvarkos pagrindo), kuris nėra pačiame gale.
  • Meilės moksle trejybės ratas yra pačioje pradžioje ir trejybės atvaizdas yra pačiame gale. (Atsiranda kas išgyvena.)

Sąmoningumo tyrimas

Dievo tyrimas atsiskleidžia asmenų tyrimais

Dievo tyrimas, Ar Dievas būtinas? plėtojasi Dievo šokiu, kuriuo Dievas įžvelgia asmenis. Dievas Tėvas įžvelgia, "Aš esu Dievas"; Dievas Sūnus įžvelgia, "Tu esi Dievas"; Dievas Dvasia įžvelgia, "Tai yra Dievas". Tokiomis įžvalgomis išsiskiria žinantis Dievas (Tėvas, Sūnus, Dvasia) ir jų žinomas asmuo, nežinantis, užtat tiriantis Dievas. Pradžioje žinantį ir nežinantį Dievą skiria niekas, tačiau toliau šiomis įžvalgomis juos atitinkamai skiria kažkas, betkas ir viskas. Žinantis Dievas yra santvarkoje, o jo aptariamas asmuo, nežinantis Dievas lieka už santvarkos, tad būtent į santvarką vis giliau besiskverbiantis, žinantis Dievas išreiškia Dievo žinojimą. O tas žinantis Dievas yra asmenyje įžvelgiamas dieviškas vienumas: asmens vienumas Manyje - vienų vienumas, asmenybės vienumas Tavyje - bendras žmogus, pasaulio vienumas Kitame - plazdenanti dvasia. Vienumas yra Dievo žvilgsnis, o tyrimas yra Dievo požiūris. Dievo žvilgsnio vienumą išsako žmogaus trejybės ratas. Juo Dievo žvilgsnis grindžia Dievo vienumą, visų Dievo kampų vienumą, už santvarkos.

Dievo šokyje asmenys yra taikomi besąlygiškai, nežinančiajam, už santvarkos, nieko apimtyje. Tačiau žinantysis gali juos taikyti sau, sąlygiškai, platesnėje apimtyje, laisvėje. Iškyla laisvė, kaip suprasti, besąlygiškai ar sąlygiškai. Atsiveria žinojimo lygmenys: ar, koks, kaip, kodėl. Dievo klausimas, Ar Dievas būtinas? virsta asmenų klausimais: Kas Aš esu? Kaip Tu esi? Kodėl Kitas yra?

Dievo tyrimas ir jo atsiskleidimas

  • Mūsų amžinu gyvenimu, mūsų (ir kartu Dievo) sąmoningėjimu, pilnai atsiskleidžia Dievo sąmoningumas.
  • Dievo požiūris išsiskleidžia Dievo tyrimu.
  • Dievo šokis remiasi Dievo išankstiniu žinojimu, kad Dievas yra. Tačiau šis žinojimas yra primestas. Jisai tėra nieko apimtyje, kuriame nesiskiria nežinojimas ir žinojimas. Užtat jisai Dievo klausimą išreiškia atsakymu, Dievo nežinojimą išreiškia žinojimu, tad išskiria nežinojimą ir žinojimą. Užtat atsiveria kažko apimtis, kuriame Man iškyla klausimas, koks Aš esu, tai yra, kaip aš skiriuosi nuo Dievo? Tai mano ir Dievo santykio klausimas, kuriuo tiek aš, tiek Dievas nusakomi.
  • Išsiskiria nežinojimas, Dievas asmenų tyrimais išgyvenantis visko žinojimą, ir žinojimas, išsakytas tyrimus grindžiančiomis apytakomis. Kiekviena apytaka atspindi šį santykį, tad pusė apytakos - 12 požiūrių - nusako asmenį pirm santvarkos, ir kita pusė - 12 požiūrių - nusako žinojimo santvarką.
  • Dievo žinojimas auga Dievui išeinant už savęs į save, Tėvui artėjant prie Sūnaus: iš pradžių juos skiria viskas - Dievo savastis, toliau betkas - Mano savastis, kažkas - Tavo savastis ir niekas - Kito savastis, taip kad Kitu Dievas sutampa su savimi.
  • Kiekvienas požiūris reiškiasi dviem asmenimis, pavyzdžiui, Dievas Tėvas yra Dievas už sąlygų, be savasties, taip pat Aš sąlygose, kaip savastis.

Keturių asmenų tyrimai


asmuoDievasTuKitas
valių santykisjokia valiabendra valiaskirtingos valiossuvestos valios
vienumo sampratavisuomenės daliaasmenų daliaasmenų troškimaitrokštama visuomenė
vienumo DievasDievasvienų vienumasbendras Žmogusplazdenanti Dvasia
tyrimasAr Dievas būtinas?dorovės tyrimas: Kas aš esu?paskiri žinojimo rūmų tyrimai, paskirų mokslo šakų apžvalgosKaip žmonėms vienas kitą labiau mylėti?
apytakaDievo šokisišgyvenimo apytakažinojimo rūmaimeilės mokslas
sandarapožiūrių grandinė3 kalbos
Dievo raiškaDievasgerumasgyvenimasamžinas gyvenimas
lygties lygmuodvasiasandarojeatvaizdaisatvaizdų vieningumas

Sąmoningumo pakopos

  • Sąmoningumas: troškimų ir netroškimų derinimas.

Asmenys

Pasirinkimo pagrindas

  • Vienumo ir savasties pasirinkimo pagrindimas.
    • Žinojimo ir nežinojimo išskyrimas leidžia jų apimtims plėtotis. O tai yra sąmoningėjimas.
    • Nežinojimas yra dvilypis ir išskiria žinojimą, tad atveria sąmoningėjimą. O žinojimas kaip toks yra vienalypis. Tiktai sąmoningas žinojimas (kodėl) prilygsta nežinojimui ir jį atskiria.
    • Dvilypumas. Dvilypis požiūris glūdi būtent mūsų išgyvenimuose, būtent mūsų brandoje. Dvilypis požiūris yra atsitokėjus, žiūrint iš šalies, nes tuomet matosi tiek pradžia, tiek pabaiga. O išgyvenant virsmą, užmirštame ištakas ir lieka vienareikšmiškas pasaulio požiūris. Tad svarbu vis prisiminti ir pripažinti ištakas, visko aplinkybes.
  • Kas yra vienumas?
    • Vienumas yra pirm asmenų, bendras išeities taškas, nepaskirtas paskiriems asmenims: Dievui, Man, Tau, Kitam. Vienumas esame Mes. Vengiu sakyti Mes, neminu jo be reikalo, nes kalbu už save, ir manau taip pritinka šviesuoliui. Mes esame tarsi Dievo Dievas. Mes atsiradome, kai atsirado bendras reikalas. Tuo išsiskyrė žmonija.
    • Dievo šokiu iškyla trys vienumai: Dievo, asmens ir asmenų. Vienumai yra sąmoningumai, siejantys įsijautimą (buvimą) ir atsitokėjimą (nebuvimą).
  • Koks yra vienumo pagrindas?
    • Vienumas yra už santvarkos, tačiau jo pagrindas turi būti santvarkoje. Tas pagrindas yra valių atskyrimas. Užtat santvarkoje yra sandara atskiranti jokią, vieną, dvi ar tris valias. Sąmoningumams atitinkamai auga. Užtat gali būti balsų, valių sutarimas tiek viename asmenyje, tiek bendruomenėje.
    • Vienumo pagrindas yra gerumas, laisvumas. Dievo šokyje šeši neigiami įsakymai nusako gerumą, o keturi teigiami įsakymai nusako Dievą. Jie prilygsta vienas kitam - jų santykis nusako gyvenimą ir amžiną gyvenimą.
    • Kai yra suderinamos trys valios, tuomet gali būti pagrįstas Dievo šokis. Juk jisai grindžiamas trim kampais. O jame žmogaus trejybė yra Dieve glūdinčių sąlygų prileistas trejybinis pagrindas. Užtat tokiu būdu sąmoningumas leidžia Dievui save pagrįsti. Sąmoningumu išaiškėja, išryškėja Dievo pagrindimas.
  • Mūsų vaidmuo
    • Dievo tyrimui reikalingas nešališkas liudytojas, tyrėjas. Jisai Dievo šokyje jau žino kuom viskas baigsis, kad Dievas iškils. Užtat klausimas ar tose sąlygose iškylantis būtinai yra Dievas. Mes savo tyrimais Koks Aš esu? Kaip Tu esi? Kodėl Kitas yra? grindžiame klausimus Koks Dievas būtinas? Kaip Dievas būtinas? Kodėl Dievas būtinas? O šių klausimų atsakymai gyvenimo lygtimi grindžia amžiną gyvenimą, atsakymą jog Dievas būtinas.
    • Amžinas gynimas reiškiasi kūnu, išmintis reiškiasi protu, gera valia reiškiasi širdimi, Dievo valia reiškiasi valia.
    • Ypatingai svarbus yra mūsų tarpinis vaidmuo, asmenys Aš ir Tu. Svarbu, kad pereitumėme iš Koks į Kaip. Ir svarbu, kad taip pat gerbtumėme teisingą apimčių išdėstymą. Tai juk svarbu skiriant ir širdies be pasaulio tiesas.
    • Ketverybės poslinkiai: Aš ir Tu. Aš privalau sąmoningėti. Panašiai, kaip Dievas pereina į Kitą, aš turiu pereiti iš asmenybės (Aš) į asmenį (Tave), iš kažko nežinojimo ir žinojimo į betko nežinojimo ir žinojimo.
    • Dorovė iškyla iš elgesio. Užtat Dievo sąmoningėjimas, vykstantis mumis ketverybe, nuo Ar Dievas būtinas? ligi Kodėl Dievas (Kitas) būtinas?, priklauso nuo mūsų žmogiškojo sąmoningėjimo, nuo Koks Dievas (Aš) būtinas? ligi Kaip Dievas (Tu) būtinas?
    • Būtent šiuo sąmoningėjimu aš įnešu savo, aš viską kitą sustatau, savo nesąmoningą polinkį į Dievą, ir savo sąmoningus pasirinkimus sąmoningėti.
    • Pirmapradžio Dievo pasirinkimai yra likiminiai. Jisai plėtoja visas galimybes. Mumis atsiveria laisvos valios pasirinkimai. Užtat mumis jisai yra laisvas ir gali plėtoti paskiras galimybes. Tai primena skirtumą tarp kvantinės mechanikos ir klasikinės mechanikos.
  • Mes ir Dievas vienas kitą papildome.
    • Dievas įsijaučia (visko) nežinojimu (savo žvilgsniu) ir atsitokėja (visko) žinojimu (savo požiūriu). O mes atvirkščiai įsijaučiame žinojimu ir atsitokėjame nežinojimu.
    • Mes kiekvienas esame visako suvedimas, tokia mūsų pasąmonės veikla. Bet juo labiau svarbu yra visko išvedimas, juk tai kilo ne iš mūsų asmenybių, bet iš pirmapradžio Dievo. Visgi kartu ir mūsų kiekvieno pradmuo yra tasai grynasis sąmoningumas, prabundantis, lygiai kaip ir pirmapradis Dievas, tad sutampantis su juo.
  • Koks amžino gyvenimo vaidmuo?
    • Amžinas gyvenimas yra nežinojimo pilnatvės dvejopas požiūris: Besąlygiškas nieko nežinojimas ir sąlygiškas visko žinojimas.
    • Amžina branda liudijame, kad Dievas nebūtinai geras, gyvenimas nebūtinai teisingas. Tai yra mus visus vienijantis amžinas gyvenimas, kuriuo Dievas plėtoja savo tyrimą.
    • Amžinas gyvenimas visko nežinojimu ir visko žinojimu pilnai išskiria ir suderina, sutapatina nežinojimą (Dievą, besąlygiškumą) ir žinojimą (gerumą, sąlygiškumą). Būtent mes visko nežinome, užtat mumis Dievas viską žino. Esame jo visko žinojimo pagrindas.
    • Viskas susiveda į amžiną gyvenimą. Viskas reiškiasi amžinu gyvenimu ir juo išsipildo.




Apreiškimas Jonui 4, 5

Paskui aš regėjau: štai atsivėrė vartai danguje, ir pirmasis balsas, kurį buvau girdėjęs man gaudžiant tarsi trimitą, kalbėjo: „Užženk čionai, aš tau parodysiu, kas toliau turi įvykti.“ Bematant mane ištiko dvasios pagava. Ir štai danguje stovėjo sostas, o soste buvo Sėdintysis. Jo išvaizda buvo panaši į jaspio ir sardžio brangakmenius, o vaivorykštė, juosianti sostą, buvo panaši į smaragdą. Aplinkui sostą regėjau dvidešimt keturis sostus ir tuose sostuose sėdinčius dvidešimt keturis vyresniuosius baltais drabužiais, o jų galvas puošė aukso vainikai. Nuo sosto skriejo žaibai, aidėjo balsai ir griaustiniai; septyni deglai liepsnojo priešais sostą, o tai yra septynios Dievo dvasios. Priešais sostą tviskėjo tarsi stiklo jūra, panaši į krištolą; sosto viduryje ir aplinkui sostą buvo keturios būtybės, pilnos akių iš priekio ir iš užpakalio. Pirmoji būtybė buvo panaši į liūtą, antroji būtybė panaši į veršį, trečioji būtybė turinti tarytum žmogaus veidą, ketvirtoji būtybė panaši į skrendantį erelį. Kiekviena iš keturių būtybių turėjo po šešis sparnus; aplinkui ir viduje jos buvo pilnos akių. Ir be perstojo, dieną ir naktį, jos šaukė:

  „Šventas, šventas, šventas
  Viešpats, visagalis Dievas,
  kuris buvo, kuris yra ir kuris ateis!“

Ir kiekvieną kartą, kai Sėdintįjį soste, Gyvąjį per amžių amžius, būtybės šlovindavo, garbindavo ir jam dėkodavo, 1dvidešimt keturi vyresnieji parpuldavo prieš Sėdintijį soste, pagarbindavo Gyvąjį per amžius ir numesdavo savo vainikus priešais sostą, kartodami:

  „Vertas esi, mūsų Viešpatie ir Dieve,
  priimti šlovę, pagarbą ir galybę,
  nes tu visa sutvėrei,
  tavo valia visa yra ir buvo sutverta.“ 

Dar aš regėjau soste Sėdinčiojo dešinėje knygos ritinį, prirašytą iš vidaus ir iš lauko, užantspauduotą septyniais antspaudais. Ir pamačiau galingą angelą, skelbiantį skardžiu balsu: „Kas bus vertas atverti knygą ir nuplėšti nuo jos antspaudus?!“ Bet niekas nei danguje, nei žemėje, nei po žeme negalėjo atverti knygos nė pažiūrėti į ją. Aš graudžiai pravirkau, kad neatsirado verto atverti knygą ir pasižiūrėti. Tuomet vienas vyresnysis man tarė: „Neverk! Štai nugalėjo liūtas iš Judo giminės, Dovydo atžala. Jis atvers knygą ir septynis jos antspaudus.“

Aš išvydau sosto ir keturių būtybių bei vyresniųjų viduryje Avinėlį. Jis buvo tarytum nužudytas ir turėjo septynis ragus ir septynias akis, kurios yra septynios Dievo dvasios, siųstos į visą žemę. Jis priėjo ir paėmė knygą iš soste Sėdinčiojo dešinės. Kai jis paėmė knygą, keturios būtybės ir dvidešimt keturi vyresnieji parpuolė prieš Avinėlį, kiekvienas laikydamas rankose arfą ir aukso indus, pilnus smilkalų, tai yra šventųjų maldų. Jie giedojo naują giesmę, skelbdami:

  „Vertas esi paimti knygą
  ir atplėšti jos antspaudus,
  nes buvai nužudytas
  ir atpirkai Dievui savo krauju žmones
  iš visų genčių, kalbų, tautų ir giminių.
  Iš jų tu padarei mūsų Dievui karalystę bei kunigus,
  ir jie karaliaus žemėje.“

Aš regėjau ir girdėjau balsus daugybės angelų aplinkui sostą, būtybes ir vyresniuosius; jų skaičius buvo miriadų miriadai ir tūkstančių tūkstančiai. Jie skelbė skambiu balsu:

  „Vertas Avinėlis, kuris buvo nužudytas,
  imti galybę ir lobį, ir išmintį,
  ir stiprybę, ir pagarbą, ir šlovę, ir gyrių!“
  Ir girdėjau, kaip visi kūriniai, esantys danguje, žemėje, po žeme ir jūroje, ir visa, kas juose, skelbė:

  „Sėdinčiajam soste ir Avinėliui
  tebūnie gyrius, ir pagarba, ir šlovė,
  ir valdžia per amžių amžius!“

Keturios būtybės kartojo: „Amen!“ ­ o vyresnieji puolė ant žemės, reikšdami pagarbą.


2019.12.06 A: Kodėl trejybės ratas toks svarbus apytakose?

D: Trejybės ratas yra trijų vaidmenų lygiavertiškumas, tai lygiavertiškumas jokio požiūrio, požiūrio, ir požiūrio į požiūrį, tad visų požiūrių grandinių. Užtat trejybės ratas parodo, kad požiūris nieko nevaržo, tad išėjimas už savęs nieko nevaržo ir yra tikrų tikriausias išėjimas už savęs. Vadinas, yra tikrai įmanoma išeiti už savęs, o tas išėjimas iš esmės nieko nepakeičia, tad esu būtinas.

2019.11.20 A: Kaip žinojimas visko sieja keturias apytakas?

D: Nulinis asmuo yra už visko ir savo šokiu įeina į jį. Pirmas asmuo yra viskame ir išgyvenimais įeina į betką. Antras asmuo yra betkame ir savo tyrimu įeina į kažką. Trečias asmuo yra kažkame ir savo iššūkiais įeina į nieką.

2018.04.18 A: Koks ryšys tarp keturių apytakų?

D: Keturios apytakos nusako išėjimo už savęs galimybes. Tad jų poros sieja savastimi neišreikštąjį - neišėjusį už savęs, ir savastimi išreikštąjį - išėjusį už savęs, ir būtent susieja besąlygiškai, visomis galimybėmis, tad išsako besąlygišką išėjimą už savęs, be savasties, tuo tarpu keturios apytakos išsako sąlygišką išėjimą už savęs tam tikro asmens, tad tam tikros savasties.

2004.12.13 A: Kaip keturi atvaizdai susiję su susikalbėjimu?

D: Aš noriu būti su visais, būti vienas su jais, juos mylėti. Tad tai yra meilės sąlygos.

Kaip suprasti, meilės sąlygos?

D: Meilei reikia, kad galėtumėme gyventi vienas kitame.

O ką tai reiškia?

D: Išeiti iš savęs, ir iš savęs į kitą, ir iš kito į save, ir iš kito.


Apytakos


Naujausi pakeitimai


靠真理

网站

Įvadas #E9F5FC

Klausimai #FFFFC0

Teiginiai #FFFFFF

Kitų mintys #EFCFE1

Dievas man #FFECC0

Iš ankščiau #CCFFCC

Mieli skaitytojai, visa mano kūryba ir kartu visi šie puslapiai yra visuomenės turtas, kuriuo visi kviečiami laisvai naudotis, dalintis, visaip perkurti. - Andrius

redaguoti

Puslapis paskutinį kartą pakeistas 2021 rugsėjo 18 d., 22:11