调查

Andrius

Įvadas E9F5FC

Juodraštis? FFFFFF

Užrašai FCFCFC

Klausimai FFFFC0

Gvildenimai CAE7FA

Pavyzdžiai? F6EEF6

Šaltiniai? EFCFE1

Duomenys? FFE6E6

Išsiaiškinimai D8F1D8

Pratimai FF9999

Dievas man? FFECC0

Pavaizdavimai? E6E6FF

Miglos? AAAAAA

Asmeniškai? BA9696

Mieli dalyviai! Visa mano kūryba ir kartu visi šie puslapiai yra visuomenės turtas, kuriuo visi kviečiami laisvai naudotis, dalintis, visaip perkurti. - Andrius

Įranga

redaguoti


Žr. Suvestinė, Gyvenimo knyga, Atitikimai, Meilė, Atsakomybė, Visaregis, Asmenys, Savastis

Ką keturios apytakos turi bendro?

Kaip jos viena su kita susijusios?

Kaip sąmoningumas ir sąmoningėjimas pasireiškia keturiose apytakose?


Apytakos 循环


Apytakos

  • Ištirti, ką apytakos turi bendro, ir suprasti ko ieškoti išmąstant kiekvieną paskirą apytaką, o ypač meilės mokslą.

Kas yra apytaka?

  • Kas yra asmens (Dievo, Mano, Tavo, Kito) savastis?

Kas skiria keturias apytakas?

  • Kaip apytakos susijusios su gyvenimo lygties lygmenimis?
    • Kiekviena apytaka išreiškia vieną kurį asmenį (Dievą, Mane, Tave, Kitą) trimis asmenimis (Manimi, Tavimi, Kitu), pavyzdžiui, Dievo šokis byloja, "Aš esu Dievas", "Tu esi Dievas", "Kitas yra Dievas". Apytaka trejybės ratu išsako X=X, pavyzdžiui, "Dievas yra Dievas". Gyvenimo lygtimi keturi lygmenys (Dievo, Mano, Tavo, Kito) savaip išreiškia požiūrio lygtį. Kaip visa tai susiję? Koks Dievo savasties vaidmuo?
  • Pamąstyti apie kiekvieną apytaką, už kokias žinias ji atsako.

Kaip susistato apytaka?

  • Kaip ta pati apytaka atrodo iš skirtingų asmenų pusės? Pavyzdžiui, kaip (Tavo) asmenybės žinojimo rūmus suprasti kaip atitinkamo asmens (Mano) išgyvenimo apytaką?
  • Apytakos išsako besąlygišką žinojimą visko, betko, kažko, nieko, o jais sąlygiškai tiriami ar, koks, kaip, kodėl. Kaip keturi lygmenys išsiverčia?

Kaip keturios apytakos tarpusavyje susijusios?

  • Kaip besąlygiškumas, apibrėžimas ir kitos Dievo šokio sąvokos reiškiasi išgyvenimo apytakoje, žinojimo rūmuose?
  • Kaip dvylika teiginių "X=Y", pavyzdžiui, "Aš esu Dievas", susiję su asmenų pokalbiais?

Kaip susiveda apytakos?

  • Kaip susidėlioja atsakomybė už žinojimą?
  • Kaip mus vienija asakomybė už visko žinojimą?

Trejybės ratas ir trejybės atvaizdai

  • Koks ryšys tarp išėjimo už savęs pirmyn (į save) ir atgal (už savęs) ir trejybės rato?
  • Kaip keturios apytakos išplaukia iš nulybės atvaizdų (tiesos, betarpiškumo, pastovumo, prasmingumo) ir jų iššauktų trejybės atvaizdų?
  • Kaip apytakos pereina iš Dievo (trejybės) į meilę (trejybės ratą)?
  • Kaip apytaka išreiškia vidinę visumą (trejybės ratu) ir paskirumą ketverybėje (asmens išeities tašku - išėjimo už savęs pakopa).
  • Koks nulybės vaidmuo apytakoje? Kaip iš nulybės išplaukia nulybės atvaizdai (asmenys) ir trejybės ratas, o iš pastarojo trejybės atvaizdas?
  • Ką reiškia trejybės ratas iš kurio išplaukia trejybės atvaizdai ir apytakos? Kokiais keturiais kampais jį suprantame ir ką reiškia tie keturi kampai ar lygmenys?
  • Kaip nieko nedarymas sieja trejybės ratą ir trejybės atvaizdus? Kaip nieko nedarymą išreiškia nulybės atvaizdai?
  • Kaip iš vieno trejybės atvaizdo (būtina, tikra, galima) išeinama į kitą trejybės atvaizdą (daugis, eiga, asmuo) ir dar kitą (vienis, visybė, daugis)?

12 aplinkybių

  • Palyginti Dievą psalmėse (12 aplinkybių) su tuo kaip 4 apytakos sieja Dievą su 4 trejybės atvaizdais (12 aplinkybių)
  • Palyginti 12 Minčių sodo tyrimų, šviesuolių 12 klausimų ir 12 Dievo tyrimų (susijusių su 12 aplinkybių).

Sandarų rinkinys

  • Kaip dvejybė, trejybė, ketverybė glūdi kiekvienoje apytakoje? Ir kaip glūdi visaregyje?
  • Palyginti geros valios pratimus (ir 3 kalbas) su apytakomis. Jie visi susidaro iš tų pačių sandarų.

Lygmenys

  • Pamąstyti kaip ketverybės lygmenys Ar, Koks, Kaip, Kodėl išsako įvairius santykius tarp klausimo ir atsakymo, tad grindžia keturias apytakas.
  • Koks ryšys tarp neapibrėžtų požiūrių grandinių (požiūris, požiūris į požiūrį, požiūris į požiūrį į požiūrį) ir besąlygiško Dievo bei sąlygiško žmogaus požiūrių grandinių? (pasiklydęs vaikas?)
  • Kodėl apytakoms Aš esu asmuo, Tu esi asmenybė, tačiau su požiūriais yra atvirkščiai, ir gerasis vaikas yra bendras žmogus - asmuo (+2 dvejonėse), o blogasis vaikas yra paskiras žmogus - asmenybė (+1 dvejonėse)?

Keturios apytakos

Apytaka išsako asmens aplinkybes, jo mokslą apie Dievą.

Apytaka nusako santykį tarp trejybės rato ir trejybės atvaizdo. Šie santykiai išplaukia iš požiūrio ir visų jo prielaidų. Požiūriu dvasia telkiasi.

Yra keturios apytakos:



Apytakų pagrindai (Suvestinė)

Kas yra apytaka? Kokia jos esmė? Kaip ji suveikia?

Dievas išsiskiria į asmenį ir apytaką. Už jų glūdi jų ryšys ir atotrūkis.

  • Asmenys ir apytakos vienas kitą papildo.
asmuoapytakasąsaja
Dievas asmuoDievas apytakabendras Dievas
asmenys: Dievas, Aš, Tu, Kitasmokslai: Dievo, visko, troškimų, meilės
asmuosavastis
esantysisbūklė, sąlygos
mažėjantis laisvumasdidėjantis laisvumaslaisvumas
dvasiasandaravieningumas
atsakymasklausimas
žinojimasnežinojimas
išdavosprielaidos
nulybėvienybėstokybė

Pastabos

  • Klausimas iššaukia atsakymą.

Dievu sutampa asmuo ir savastis

  • Dievas yra besąlygiškas, tad Dievo savastis yra Dievas.

Apytaka klausia apie asmenį. Apimtys juos skiria.

  • Apytakos išsako vis brandesnius klausimus: Ar, Koks, Kaip, Kodėl? apie atitinkamus asmenis: Dievą, Mane, Tave, Kitą. Kodėl yra brandžiausias, atsakymą ir asmenį labiausiai atskleidžiantis klausimas.

Apytaka išsako paskiro asmens vaizduotę, jo supratimą, tyrimą, liudijimą, mokslą apie Dievą.

  • Dievas išeina už savęs į save ir tuomi persikuria kaip as, sukuria asmenis vis sąlygiškesnėse sąlygose. Taip kuriama savastis. O apytaka paskiras, sąlygiškas asmuo sąlygiškai išeina už savęs, už savo savasties, jos atsisakydamas, savo sąlygiškumo.
  • Asmens nuosava Dievo sąvoka yra pagrindas atpažinti save, tai kas skiria besąlygiškumą ir sąlygiškumą, ir atsiremiant į savo Dievą, atsisakyti savęs.
  • Apytakos išsako asmenų supratimus Dievo. Apytakos išsako asmens vaizduotei prieinamas galimybes.
  • Apytaka išsako santykį tarp asmens vaizduotėje ir Dievo už vaizduotės. Vaizduotė yra santvarka, kurioje asmuo gyvena. Šioje santvarkoje asmuo yra, kaip kad netroškimuose, septintasis požiūris, o Dievas yra nulinis požiūris.
  • Troškimais Dievas bręsta, iš savarankiško į mylintį, o asmuo priešinga kryptimi bręsta iš mylimo į savarankišką. Savarankiškumu visi yra lygiaverčiai, o meile išsiskiria mylintysis ir mylimasis, išryškėja jų priešingybė. Tad troškimai brandina priešingybę, betgi dvejybės atvaizdu, tapatumui virstant skirtingumu. Ir dvi kryptys, Dievo ir asmens, grindžia aštuonerybę, padalinimų ratą.
  • Apytaka išsako mano, asmens, vaizduotę, tad kartu, per mane ir vaizduotės santykiu su manimi, išsako vaizduotės santykį su tuo ką vaizduotė tiria. Tad apytaka atsiremiu į savo vaizduotę ir suprantu ką galiu iš jos išgauti.

Asmens ir jo mokslo išsiskyrimas

  • Asmenys savaip supranta Dievą: Dievui, tai Dievas, Man – viskas, Tau – troškimai, Kitam – meilė.
  • Dievas yra Dievas, Aš esu viskas, Tu esi Tave brandinantys troškimai, Kitas yra mylimas
  • Dievas Dievo sąlygose yra Dievas, Dievas Mano sąlygose yra viskas, Dievas Tavo sąlygose yra troškimai, Dievas Kito sąlygose yra meilė
  • Dievo sąlygos yra ne Dievas. Mano sąlygos yra ne viskas. Tavo sąlygos yra netroškimai. Kito sąlygos yra ne meilė.
  • Nulybės atvaizdai išsako skirtumą tarp Dievo asmens ir Dievo savasties keturiose pakopose: tiesa nesiskiria turinys ir raiška, o betarpiškumu, pastovumu, prasmingumu vis labiau skiriasi.

Asmuo ir apytaka išsako Dievo (esančiojo) ir Dievo (būklės) atsiskyrimą nuo savęs

  • Didžiausią atskyrimą (meilės mokslu) patiria Kitas, kurį naujai suvesti tegali sąmoningumas. Tave (žinojimo rūmais) suveda sąmonė. Mane (išgyvenimo apytaka) suveda pasąmonė. Išeiname už savęs į Dievą, o toliau Dievu išeinant už savęs į Save ir Tave ir Kitą, svarbu sąmoningėti.

Sąmoningumo lygmuo skiria asmenį ir apytaką

  • Sąmoningumas leidžia iš šalies pasižiūrėti į Dievą.
  • Apytakos išreiškia asmens sąmoningumo galimybes. Sąmoningumas atsiskleidžia trimis vaidmenimis. Tačiau apytaka nulemia skaičių požiūrių kuriais sąmoningumas gali reikštis: Dievo apytaka jokiu požiūriu, Mano apytaka vienu požiūriu, Tavo apytaka dviem požiūriais, Kito apytaka trim požiūriais.
    • Manyje yra pasąmonė, sąmonė, sąmoningumas, bet jie pasireiškia vienu požiūriu, tad juos išgyvenu vieningai.
    • Tavyje, žinojimo rūmais, išsiskiria klausiančiojo ir atsakančiojo žaidimas.
    • Kitame, meilės mokslu, atsiveria ir Dievo požiūris, kaip jisai derina įsijaučiantį ir atsitokėjantį, taip kad skirtingos, laisvos valios gali visgi suderintai veikti.

Troškimai

  • Troškimai išsako Dievo santykį su savo savastimi: Dvasia (Dievas) yra savarankiška - jinai pati sau savastis, sandara (viskas) yra užtikrinta - visiškai išsakyta, atvaizdai (troškimai) yra ramūs - užtat tarnauja kaip pastovios pakopos, vieningumas (meilė) yra mylintis - būtent ir yra meilė.

Apytakos tyrimas išsako santykį tarp prielaidų ir išvadų, tad trejybės ratą, užtat jo atvaizdą

  • Dievo šokyje tyrimas yra visiškai nesąmoningas, išgyvenimo apytakoje atsiranda pasąmonei suprantamas santykis tarp nežinojimo ir žinojimo, žinojimo rūmuose atsiranda sąmonei suprantamas santykis tarp klausimo ir atsakymo, o meilės moksle atsiranda sąmoningumui suprantamas santykis tarp brandinančio ir bręstančio, pagal kurį tenka pasirinkti, ar remtis klausimu ar atsakymu, kada kurį klausimą klausti.

Apytaka išsako asmens mokslą. Moklas yra pažinovo atsakomybė už savo žinias. Atsakomybė reiškiasi žinių apytaka. Žinios sieja trejybės ratu išsakytą asmens atsakomybę ir trejybės atvaizdu išsakytą Dievo atsakomybę už save apimtyje. Yra keturi asmenys, tad keturios apytakos, keturi mokslai:

  • Dievas atsako Dievo šokiu, kuris sieja visko nežinojimą ir visko žinojimą.
  • Aš atsakau išgyvenimo apytaka, kuri sieja betko nežinojimą ir betko žinojimą.
  • Tu atsakai žinojimo rūmais, kurie sieja kažko nežinojimą ir kažko žinojimą.
  • Kitas atsako meilės mokslu, kuris sieja nieko nežinojimą ir nieko žinojimą.

Asmens tyrimas išsako jo atsakomybę už savo žinojimą ir nežinojimą savo apimtyje.

  • Apytaka asmuo atsako nesutrukdyti visko žinojimui. Kiekvienam iš mūsų tenka pabūti Kitu, Tavimi, Savimi, o gal ir Dievu.
  • Asmenys atsako už (savo savasties) tyrimus, tai savęs tyrimai.
  • Asmenų tyrimai išplaukia iš atsakomybės už savo žinojimą, už savo žinias.
  • Atsakomybę išsako atitinkama žinių apytaka.
  • Apytaka atveria santykį tarp Dievo už vaizduotės ir asmens vaizduotėje.

Apimtis išverčia apytaką į asmenį ir atvirkščiai.

  • Dievo viską papildo niekas, Mano betką papildo kažkas, Tavo kažką papildo betkas, Kito nieką papildo viskas.
  • Apimties papildinys palaiko apimtį. Tai meilės kampas, nes meilė viską išverčia.
  • Apimtis yra santykis tarp asmens ir apytakos, tad tarp išdavos ir prielaidos, žinojimo ir nežinojimo, atsakymo ir klausimo, savasties ir mokslo. Keturios apytakos išryškina šias keturias priešpriešas.

Apytaka besąlygiškumu grindžia sąlygišką asmenį.

  • Kiekvieno asmens tyrimo apytaka yra savarankiška nes asmuo artimiausiai pažįsta savo apimtį, tad labiausiai atsako už savo liudijimą, kuris privalo būti visiškai savarankiškas. Užtat apytaka pilnai atspindi apimtį ir jos asmenį.
  • Asmens liudijimas yra savaip nuoseklus užtat turi sau būdingą apytaką.
  • Liudijimai yra nelaisvumai. Žinojimas yra laisvumo mažėjimas, o nežinojimas yra laisvumo didėjimas.
  • Tyrimo išgautos žinios nešališkai, tad besąlygiškai grindžia tyrėją, jo tyrimo sąlygas, išvadas ir juos siejantį tyrimą.
  • Tyrimas vyksta sąlygose, būtent tiriančio asmens apimtyje.
  • Apytakos išsako tyrinėtojų aplinkybes.
  • Apytaka yra asmens tyrimo prielaidos, sandara, rėmai.
  • Tyrimo, kaip ir bet kokio tyrimo, sandara yra žmogaus trejybės ratas. Kiekvienoje apytakoje šis trejybės ratas pasireiškia trejybės atvaizdu sustatančiu atitinkamo asmens tyrimą, atitinkamoje apimtyje, tad atitinkamu sąlygiškumu.
  • Apytaka tyrimo klausimai tampa įmanomi ir prasmingi.
  • Apytaka yra Dievo ir asmens tyrimų santykis. Dievas tiria asmeniu, tad juo išgyvena apytaką.
  • Dievas savo besąlygiškumu praplečia asmens sąlygišką tyrimą. Asmenys išplečia Dievo tyrimą, kad jis būtų nešališkas, tad besąlygiškas.
  • Apimtis apibrėžia asmenį, nusako jo sąlygas
  • Sąlygiškumai reiškiasi požiūriais ir jų grandinėmis.
  • Požiūrių grandinės apibrėžia apimtis.
  • Apimtyse vyksta tyrimai.
  • Aš - Savastis, Tu - savastis savastyje, Kitas - savastis savastyje savastyje.

Apimtys-tyrimai derina išvadas-atsakymus ir prielaidas-klausimus.

  • Pasąmonės-daikto atsakymai-išvados, sąmonės-eigos klausimai-prielaidos, sąmoningumo-asmens apimtys-tyrimai.
  • Tiesa, akivaizdumas, yra tai, kad kiekvienas (sąmonės) klausimas turi savo (pasąmonės) atsakymą, kaip kad žinojimo rūmuose. O tai vyksta apimtyje. Tad tiesa atsiskleidžia kurioje nors apimtyje. Sąmoningumas išsako ar yra tiesa, ar tiesos kol kas nėra, nes klausimas ir atsakymas yra atskirti.
  • Apimtys yra Dievo išėjimo už savęs pakopos. Tad taip pat kiekvienoje apimtyje yra atsiskleidimas, savo apimtyje išreiškiantis Dievo išėjimą už savęs į save. Asmens tyrimas yra šios apimties atsiskleidimas sau, būtent tos pakopos pažinovui. Užtat atsiskleidimo prielaida yra (pasąmonės) požiūrių-(sąmonės) prielaidų-(sąmoningumo) apimčių grandinė. Tad sąmoningumo apimtyse reiškiasi santykis tarp pasąmonės išvadų-atsakymų ir sąmonės prielaidų-klausimų.

Asmuo tyrimu išeina už savo apimties, savo sąlygų, tad juos pažįsta

  • Netgi besąlygiškasis Dievas yra apibrėžtas savo sąlygų - visko, užtat jisai išeina už savęs į kitas, siauresnes apimtis.
  • Būtent tyrimu kiekvienas asmuo atsiplėšia nuo savęs, pažindamas save įtaria, pripažįsta ir suvokia už save platesnius asmenis, įskaitant Dievą.
  • Kiekvieną apimtį pažįsta už ją atsakantis asmuo.
  • Keturi asmenys atitinkamais tyrimais išmano savo apimtį.
  • Tyrimais atsisakome savo požiūriu, užtat suprantame savo apimtį, jį sąmoningai suvokiame.
  • Kiekvienas asmuo, savo apimtyje, dalyvauja savo tyrime, kaip žinojime iškyla nežinojimas?
  • Asmuo savo apimtyje suvokia, aptaria, pažįsta ir žino tiek žinojimą, tiek nežinojimą.
  • Asmens tyrimas sustato asmens požiūrį, kuriuo suvokia sąlygiškumo ir besąlygiškumo santykį.
  • Asmens tyrimas jo nevaržo, bet išreiškia jo amžiną gyvenimą, kuriuo išsako jo išgyventą žinojimo ir nežinojimo vienumą.
  • Tyrimuose skiriasi asmuo ir požiūrių grandinė.
  • Asmens tyrimas atskleidžia jame glūdinčias prielaidas, kartu jį išlaisvina nuo savęs, jį grindžia plačiau.
  • Kiekvienas asmuo tiria savo klausimą.
  • Tyrimu asmuo suvokia savo santykį su savimi.
  • Savimi įrodau Dievo buvimą - aš išreiškiu Dievą (yra tai, kas pasireiškia) - ir aš savo tyrimu išeinu už savo apimties, taip pat savimi įsileidžiu Dievą.
  • Kiekvienas asmuo savo tyrimu savo sąlygose išreiškia tą patį Dievo besąlygiškumo postūmį, nesilaikyti savo sąlygų, išeiti už jų, ne tik siauriau, bet ir plačiau.

Apytaka išsiskleidžia asmens tyrimu, jo išiplėtojančiu klausimu.

  • Apytaka yra asmens tyrimo eiga.
  • Asmuo tiria klausimą. Tai klausimas apie Dievą (jį patį, jo sandarą, savybę, esmę) ir kartu apie tiriantį asmenį (kuriuo jis pažįsta save). Tai klausimas ar Dievas yra besąlygiškas tiriančio asmens sąlygose. Tai klausimas apie Dievo būtinumą.
  • Apytaka išsako Dievo požiūrį į asmenį, tad į Save, tad Dievo tam tikrų apimčių tyrimus, nežinojimus ir žinojimus.

Amžinai bręstame kaip Dievo tyrimo liudytojai

  • Asmens tyrimų seka nežinojimas įsiprasmina žinojimu, išvedančiu į neaprėpiamumą.
  • Amžinai tobulėjame kaip Dievo tyrimo liudytojai, jo tyrimo priemonės.
  • Tyrimo liudytojams reikalingas nelaisvumas.
  • Asmenys yra liudytojai.
  • Nulybės atvaizdai yra laisvumo paneigimai.
  • Iš šalies, bręstame atsiplėšdami nuo savo požiūrio, ketverybės lygmenimis. Iš vidaus, bręstame trejybės ratu, vis savęs atsisakome ir prie savęs grįžtame, sąlygiškai, užtat šio bendro atsisakymo pagrindu, atsparos tašku, gaunasi ratas.

Dievo požiūrį (nežinojimą) gali priimti, išgyventi ne tiktai Dievas, bet ir visi, savo požiūriais (žinojimais).

  • Užtat Dievo požiūris išplečia Dievą.
  • Apytaka suderina nežinojimą, tad požiūrius.
  • Apytakos veda iš vienos apimties į kitą apimtį, tad iš vieno nežinojimo į kitą nežinojimą, iš vieno klausimo į kitą klausimą, iš vieno padalinimo į kitą padalinimą, iš vienos laisvės į kitą laisvę.
  • Apytakos nežinojimą išreiškia ir atliepia jam prilygstančiam žinojimu.
  • Apytakos apibrėžia žinojimą, tad pagrindines sąvokas.

Trejybės ratas kyla iš Manęs Tavo vietoj

  • Tarp Dievo ir Manęs esi Tu; tarp Manęs ir Tavęs yra Kitas; tarp Tavęs ir Kito esu "Aš Tavo vietoj", kas prilygsta Man. Tokiu būdu užsisklendžia trejybės ratas.
  • Nes "Aš Tavo vietoj" yra tarsi bešališkas požiūris į Tave kurio vietoje Aš iškylu, įsijaučiu ir prabylu.
  • Nuo "Aš" apeiname trejybės ratą ir sugrįžtame į "Aš Tavo vietoj". Taip kad trejybės ratu išsiskiria Aš ir Mano būklė, tik šią būklę dabar suprantu bendriau, kad tai Tavo būklė, bendro žmogaus būklė. Tad išryškinu save.
  • Santykis tarp Manęs ir Manęs Tavo vietoj yra santykis tarp nuostatos ir patikrintos nuostatos. Tai ta pati nuostata tiktai patirties patikslinta.
  • Ir toliau po "Aš Tavo vietoj" eina "Tu Savo vietoj" ir "Kitas Tavo vietoj" ir vėl "Aš Tavo vietoj".

Apytaka sieja trejybės ratą ir jo atvaizdą apimtyje.

  • Trejybės ratas išsako sąlygiškume glūdintį besąlygiškumą. Besąlygiškas Dievas išeina už savęs į save, tad į apimtis. O sąlygiškumą apibrėžiantis trejybės ratas grindžia besąlygiškumą. Juk tas pats trejybės ratas glūdi už kiekvieno asmens trejybės, tai trejybės rato atvaizdai. Sąlygiškumas išsakytas trejybės ratu yra Dievo sąmoningumas ir grindžia Dievą. Tad Dievo sąmoningumas yra prielaida Dievui. Vadinas, Dievas yra sąmoningas.
  • Trejybė yra apibrėžimas, tad apytaka sieja besąlygišką savasties apibrėžimą ir sąlygišką savęs apibrėžimą.
  • Apytaka sieja trejybės ratą ir asmens (Dievo, Mano, Tavo, Kito) trejybę.
  • Trejybės ratas išsako tyrimą, o ketverybės lygmenys išsako nežinojimus ir žinojimus.
  • Už visų apytakų glūdi trejybės ratas, o kiekviena apytaka tai išreiškia asmens klausimu kurioje nors Dievo išėjimo už savęs pakopoje.
  • Dievas išgyvena trejybės ratą, o asmuo išgyvena trejybės rato atvaizdą.
  • Dievo šokyje Dievo trejybė išsako Dievo būtinumą Tėvu, Dievo tikrumą Sūnumi ir Dievo galimumą Dvasia. Išgyvenimo apytakoje pasąmonė dėmesį kreipia į savastį, kaip į daiktą, sąmonė kreipia dėmesį į save, tad savastį laiko eiga, o sąmoningumas yra tai į ką asmuo kreipia dėmesį. Žinojimo rūmais tos žinios, į kurias kreipia dėmesį, yra atrandamas vienis, neatrandama visybė ir ieškojimo daugis (dėsningumas). Meilės mokslas žinios įsiprasmina buvimu, veikimu, mąstymu.
  • Dievo trejybė (nežinojimas, už santvarkos) kitais trejybės atvaizdais galutinai pasireiškia žmogaus trejybės rato išgyvenimu (žinojimu, santvarkoje). Visi atvaizdai yra už jų slypinčio trejybės rato atvaizdai.
  • Trejybė rato esmė: Iš besąlygiškumo kyla sąlygiškumas ir sąlygiškumai. Trečiojo laipsnio sąlygiškume glūdi besąlygiškumas. (Kaip kad meilė visiems yra meilė meilei, tad meilė Dievui).
  • Dievo trejybė išreiškia, kad nėra sąlygų. Kiti trejybės atvaizdai išreiškia, kad yra kažkokios sąlygos. Trejybės ratas išreiškia, kad gali būti sąlygų. Tad trejybės ratas yra besąlygiškiausias, nes apima tiek sąlygiškumą, tiek besąlygiškumą.
  • Be trijų asmenų ir jų trejybės rato, nebūtų aišku, kaip išėjimas už savęs (kaip veikla apibrėžianti Dievą) skiriasi nuo Dievo išeinančio už savęs į save.
  • Apytaka išsako ką trejybės atvaizdas (tyrimas) reiškia visiems trims jo nariams. O šias reikšmes sustato trejybės ratas.
  • Skiriasi trejybės atvaizdo santykis su trejybės ratu
  • Trejybės ratas suveda apytaką, suveda tris skirtingus trejybės atvaizdo narius, jų supratimus, į jų suvedimą grindžiantį troškimą.
  • Kiekvienoje apytakoje trejybės ratas išreiškia prielaidas, tačiau keičiasi santykis su pasekmėmis, jų įvykimu.
  • Apytakomis, besivystant asmenims, atsiranda laisvumas tarp prielaidų ir išdavų, jų sąsajai tampa reikalingas atitinkamo laipsnio sąmoningumas. Užtat meilei reikalingas pilnai atsiskleidęs visiškas sąmoningumas.

Apytakos kartu paėmus išsako visko žinojimą.

  • Visos apytakos palaiko bendrą Dievo tyrimą.
  • Dievo požiūris yra nieko nežinojimas. Jisai išsiplėtoja visko žinojimu, kuriuo išaiškėja, kad Dievo žinojimas priklauso nuo mūsų žinojimų, užtat jisai pats nežino, o žino būtent mumis.
  • Viskas išsiveda iš apytakų, kartu ir visko žinojimas.
  • Dievo požiūris (nežinojimas - visko žinojimas) susidėlioja iš keturių apytakų (asmenų tyrimų).
  • Dievas išgyvena apytaką kai jo požiūrį priima atitinkamas asmuo. Dievas tad visais įmanomais būdais išgyvena savo požiūrį.
  • Žinočiau žmoniškai atjausdamas kiekvieną apimtį atskirai, atjausdamas, gerbdamas, suprasdamas jį numanantį asmenį, kaip jisai susižino. Užtat žinočiau ką kiekvienas asmuo numano, atjausdamas jį, kaip jisai susižino. O jisai susižino tyrimu, apytaka.
  • Keturiomis apytakomis, sąmoningumo lygmenimis, susidėlioja Dievo požiūris, visko žinojimas. Visko žinojimas yra Dievo aplinkybių išdėliojimas taip, kaip prie jų prieina Dievas. Viskas yra Dievo buvimo prielaidos, jo sąlygiškumas. Viskas yra Dievo būklė, jo aplinkybės, kurios atsiranda jam pasitraukus, jam išėjus už savęs į save.
  • Apytaka išsako kaip Dievas savo žvilgsniu per asmenį išgyvena gyvenimo knygą. Dievo požiūris yra gyvenimo knyga, susidaranti iš 12=1+4+6+1 kampų, nusakančių santvarką. Dievo šokyje šie kampai iškyla Dievo Dvasios požiūriu, "Jis yra Dievas", siejantis Sūnaus ir Tėvo požiūrius. Sūnus išgyvena Sūnaus ir Tėvo požiūrių sutapimą ir sutapimą, o Dvasia pilnai apibrėžia šį bendrą Dievo požiūrį.

Ką bendro turi visos keturios apytakos?

  • Kiekvienas asmuo tiria savo prielaidas, ir kiekvieno asmens prielaidos skiriasi, tad kiekvienas asmuo turi savo tyrimą. Panašu, kad požiūris ir prielaida išverčia vienas kitą. Tad asmenis turėtų išreikšti tiek požiūrių grandinės, tiek prielaidų grandinės.

Kiekviena apytaka susideda iš 24 raiškų.

  • Dievo šokis susideda iš 24 Dievo raiškų. Žinojimo rūmai susideda iš 24 išsiaiškinimo būdų.
  • Kiekvieną apytaką suveda trejybės ratas. Jisai sustato trejybės atvaizdo narius, kaip savarankiškus kampus. Tai požiūris, požiūris į požiūrį, požiūris į požiūrį į požiūrį.
  • Kiekvienoje apytakoje taip pat yra atitinkamas trejybės atvaizdas išreiškiantis buvimą-nebuvimą už santvarkos, buvimą-nebuvimą santvarkoje, ir buvimą-nebuvimą riboje tarp jų.
  • Yra aštuonerybė išsakanti dvi kryptis, pirmyn ir atgal, išeinant už savęs į save arba iš savęs. Dievas visumos pusėje, neribotas, o mes kitoje pusėje, riboti. Padalinimai yra santykis tarp visumos ir požiūrio.
  • Yra keturios pakopos (visuma, požiūris, požiūris į požiūrį, požiūris į požiūrį į požiūrį) ir šeši tarpai-santykiai (persitvarkymai, permainos, pokalbiai) išsakantys santvarką.
    • Yra pažinovas, kas išsakoma (12 požiūrių pirm sistemos), ir pažintasis, pažinimas, kas išsakyta (12 požiūrių sistemoje). Tai, kas išsakyta, yra gyvenimo knyga.




Kaip skiriasi keturios apytakos?

Apimtys sieja Dievą su Dievu, esantįjį, asmenį, atsakantįjį (Dievą, Mane, Tave, Kitą) su jo savastimi (Dievu, viskuo, troškimais, meile), tad jo būkle, jo apytaka, jo tyrimu, jo klausimu.

  • Dievo šokį išgyvenu kaip Dievas, vaizduote, atsisakydamas savęs.
  • Išgyvenimo apytaką išgyvenu kaip Aš, pasąmone.
  • Žinojimo rūmus išgyvenu kaip Tu, sąmone.
  • Meilės mokslą išgyvenu kaip Kitas, sąmoningumu.

Kiekvienu atveju Aš dalyvauju kaip pasąmonė.

Mane, Tave, Kitą trejybės atvaizdas sulygina su

  • Dievu - Dievo šokyje. Tėvas: "Aš esu Dievas" - būtinas - vienų vienas myli save. Sūnus: "Tu esi Dievas" - tikras - bendras žmogus myli vienas kitą. Dvasia: "Tai yra Dievas" - galimas - plazdenanti dvasia, įsijaučianti ir atsitokėjanti, myli visus.
  • Manimi - išgyvenimo apytakoje. Pasąmonė +1: "Aš esu Aš" - daiktas. Sąmonė +2: "Tu esi Aš" - eiga. Sąmoningumas +3: "Tai yra Aš" - asmuo.
  • Tavimi - žinojimo rūmuose. Įėjimas į santvarką: "Aš esu Tu" - vienis. Išėjimas iš santvarkos: "Tu esi Tu" - visybė. Buvimas santvarkoje: "Tai yra Tu" - daugis.
  • Kitu - meilės moksle. Tvirti židiniai: "Aš esu Kitas" - buvimas. Aiškios ribos: "Tu esi Kitas" - veikimas. Laipsningi mąstai: "Tai yra Kitas" - mąstymas.

O trejybės ratas apibrėžia Mane, Tave, Kitą mūsų tarpusavio santykiais.

  • Dievo šokyje trejybės ratas sustato trijų vaidmenų supratimus Dievo trejybės, asmenis kuriems priskiria Dievą, atitinkamai meilės rūšis ir vienumo išgyvenimus. Trejybės ratas atskleidžia prielaidas, kas glūdi už ir pirm Dievo tyrimo. Tai savarankiškumas.
  • Išgyvenimo apytakoje trejybės ratas išsako įtampos nurodytus trikdžius ir kaip juos įveikti. Tai užtikrintumas.
  • Žinojimo rūmuose trejybės ratas yra pirm santvarkos ir padeda ją. Tai ramumas.
  • Maldos moksle trejybės ratas derina meilės veiklą ir brandą. Trejybės ratas išdėsto sąlygas, ko reikia suderinti valias ir jėgas. Tai meilė.

Tai kas Dievo šokyje jau buvo meilės moksle gali tiktai būti.

Asmenų žinojimai: Kodėl! Kaip! Koks! Ar!

Atsakomybė už žinojimą.

  • Dievas atsako už kodėl.
  • Aš už kaip.
  • Tu už koks.
  • Kitas už ar.

Atsakomybė reiškia siejant klausimą ir atsakymą ir atvirkščiai.

  • Dievo šokiu Dievas klausia klausimą ir išgirsta atsakymą.
  • Išgyvenimo apytaka atsakymą liudijantis sąmoningumu pripažįsta klausimą.
  • Žinojimo rūmais klausimas plėtojamas kaip bendras reikalas kuriam išgaunamas atsakymas.
  • Meilės mokslu paskiras išgirstas atsakymas yra suvokiamas kaip išplaukiantis iš atitinkamo klausimo, kuris kyla iš platesnių klausimų ir galiausiai, Dievo klausimo.

Taip kad Dievo klausimas yra ne šiaip atsakomas, o tampa visų klausimu įprasminantis visus atsakymus.

Žinojimai

  • Dievui - žinojimai visko, betko, kažko, nieko - vienu ypu
  • Man - betko, kažko, nieko
  • Tu - kažko, nieko
  • Kitas - nieko

Visko žinojimo susiskaidymas:

  • Visko žinojimas išskleidžiamas visišku nežinojimu - sąmoningumu.
  • Pažingsnis betko žinojimas - kažko nežinojimas - sąmone, pažingsniui (kaip suskaldyti į žingsnius, kaip kad algebroje) - paskiras klausimas.
  • Kažko žinojimas - betko nežinojimas - pasąmone (vienu ypu) - atsisakymas prielaidų - atsakymo išklausymas.
  • Nieko žinojimas (vertinimas) visko nežinojimas (tiesos išaiškinimas, ir prieštaravimas sau).

Keturi pažinimai

  • Keturiomis vaizduotės apytakomis tiriame ir pažįstame Dievą, Save, Tave ir Kitą, tad atitinkamai išsakome visko, betko, kažko ir nieko žinojimus.

Susitapatinimas su apimtimi

  • Dievo šokis. Aš esu viskas.
  • Išgyvenimo apytaka. Aš esu betkas.
  • Žinojimo rūmai. Aš esu kažkas.
  • Meilės mokslas. Aš esu niekas.

Aš esu tai, ką žinau. Tad nežinojimu atsiplėšiu nuo savęs. O žinojimu įsikūniju.

Kiekvienai apimčiai – viskam, betkam, kažkam, niekam – įsivaizduojame ją numanantį asmenį – Dievą, Mane, Tave, Kitą.

  • Dievu įsivaizduojame ką reiškia jokio požiūrio nevaržomam žinoti viską.
  • Tuo tarpu betką riboja požiūris. Būtent Aš išgyvenu ir numanau betką.
  • Kažką nusako požiūris į tą požiūrį. Užtat Tu apibrėži kažką.
  • Tuomet Kitas iš šalies, savo požiūriu, stebi tarpą skiriantį požiūrį į požiūrį, tad susitelkia į nieką.
  • Kitas turi kūną, Tu turi protą, Aš turiu širdį, Dievas turi valią.

Apytakų nežinojimai: Ar? Koks? Kaip? Kodėl?

Keturios apytakos yra keturi mokslai:

  • Dievo Tėvo mokslas apie Dievą: Dievo šokis.
  • Dievo Sūnaus mokslas apie viską (Dievo sandarą): Išgyvenimo apytaka.
  • Dievo Dvasios mokslas apie troškimus (Dievo savybes): Žinojimo rūmai.
  • Dievo, Dievo trejybės mokslas apie meilę (Dievo esmę): Meilės mokslas: maldos mokslas ir šviesuolių bendrystė.
  • Meilės mokslu niekas prilygsta kažkam. Troškimų mokslu kažkas prilygsta betkam. Visko mokslu betkas prilygsta viskam. Dievo mokslu viskas prilygsta Dievui.

Apytakų santvarkos 4+6, išsako ką žinome, kas bendrai suvokta.

  • Dievo šokis neigiamais įsakymais išsako, ką žinome apie Dievą.
  • Išgyvenimo apytaka grindžia šešias atjautas, ką žinome apie žmogaus išgyvenimą.
  • Žinojimo rūmai grindžia santvarką, sistemą, ką žinome apie ją.
  • Meilės mokslu šešeriopai palaikome tarpą, grindžiantį laisvę stebuklams.

Kitos raiškos, 8, 3, 3, išsako ko nežinome.

Dievą suprantame asmenimis išsidėsčiusiais jo išėjimo už savęs pakopose

  • Dievui Dievas yra Dievas
  • Man Dievas yra jo sandara, viskas
  • Tau Dievas yra jo savybė, jo troškimas
  • Kitam Dievas yra jo esmė, meilė

Apytakos išsako dėmesio išteklių padalinimus, kas svarbu požiūrių grandinėms.

  • Dievo padalinimai (Dievo šokyje Dievui kuriant +1) tampa
  • visko padalinimais (išgyvenimo apytakoje) tampa
  • troškimo padalinimais (antrinėmis sandaromis, jomis įrėminti) tampa
  • meilės padalinimais - nepriklausomomis valiomis

Apytakos tiria klausimus Ar? Koks? Kaip? Kodėl?

  • Dievo Tėvo tyrimas, Dievo šokis, mokslas apie Dievą (kodėl): Ar Dievas būtinas? Ar Dievas yra?
  • Dievo Sūnaus tyrimas, Išgyvenimo apytaka, mokslas apie asmenį (kaip): Koks Dievas būtinas? Koks Aš esu?
  • Dievo Dvasios tyrimas, Žinojimo rūmai, mokslas apie asmenybę (koks): Kaip Dievas būtinas? Kaip Tu esi?
  • Žmogaus tyrimas Meilės mokslas, mokslas apie pasaulį (ar): Kodėl Dievas būtinas? Kodėl Kitas yra?

Apytakos sieja trejybės ratą su jo atvaizdais, taip ketverybės lygmenyse išreiškia santykį su savimi:

  • Dievo šokis: Nusistatau - būtina, vykdau - tikra, permąstau - galima.
  • Išgyvenimo apytaka: Vykdau - daiktas, permąstau - eiga, nusistatau - asmuo.
  • Žinojimo rūmai: Permąstau - vienis, nusistatau - visybė, vykdau - daugis.
  • Meilės mokslas: Nusistatau - esu, vykdau - veikiu, permąstau - mąstau.

Meilės mokslas išsako tą patį, kaip ir Dievo šokis, tiktai asmeniškai išgyvename, viena su Dievu ir visais. Išgyvenimo apytaka esame viena su savimi, o žinojimo rūmais esame viena su vienas kitu, tai yra, su jų pažinovu.

Keturios nežinojimo apytakos

  • Dievo šokiu tiriame ir pažįstame Dievą, jo tyrimą, Ar Dievas būtinas?, iš kurio viskas išplaukia.
  • Išgyvenimo apytaka tiriame ir pažįstame Save, Koks Aš esu?, savo vaizduotės ribas ir visa ką galiu išgyventi.
  • Įvairiausiais žinojimo rūmais tiriame ir pažįstame Tave, Kaip Tu įmanomas?, kaip Tu atsakai klausimus, tad pažįstame kiekvieną asmenybę ir išmanome kiekvieną mokslą.
  • Meilės mokslu tiriame ir pažįstame Kitą, Kodėl yra Kito tiesa?, susigaudome jo aplinkybėse, kaip jose būti taikdariu ir puoselėti šviesuolių bendrystę.

Asmenų išgyvenami apytakų tyrimai trejybės ratą išsako savo nežinojimo lygmens trejybės atvaizdais. Keturių nežinojimo lygmenų asmenys išgyvena trimis vaidmenimis, tad požiūriu į požiūrį, dvylika aplinkybių.

Dievo šokisAr Dievas yra?Tėvas: būtinas?Sūnus: tikras?Dvasia: galimas?
Išgyvenimo apytakaKoks Aš esu?Pasąmonė: koks daiktas?Sąmonė: kokia eiga?Sąmoningumas: koks asmuo?
Žinojimo rūmaiKaip Tu esi?vienis (pradžia)visybė (pabaiga)daugis (pažinovas, dėsningumas)
Meilės mokslasKodėl Kitas yra?buvimasveikimasmąstymas
  • Trečiosios aplinkybės išsako laisvę: galimumas, asmuo, daugis, mąstymas.
  • Nulybės atvaizdai išsako apytakų santykį su besąlygiškumu. Tiesa-akivaizdumas yra besąlygiškume, o prasmingumas yra sąlygose bet nusako ryšį su besąlygiškumu.
  • 4 trikampiai matematikoje (takų, tiesių, kampų, orientuotų plotų) ketveriopai išsako trejybės ratą. Tad matematiškai išdėsto keturias apytakas, jas nusakančius trejybės atvaizdus, 12 aplinkybių.

Apytakos išreiškia asmenų gerumą, išteklių laisvumą.

  • Išgyvenimo apytaka - Dievas vienų vienas. Sandarų pagrindas yra atsisakymas žinojimo.
  • Žinojimo rūmai - daryti gerą, kurį kiekvienas galėtų padaryti. Tai išsiaiškinimų bendrumas.
  • Meilės mokslas - šv.Dvasios plazdenimas palaikantis sąmoningumą.

Trejybės rato reikšmė apytakose.

  • Dievo šokyje, Dievas neturi jokio požiūrio. Trejybės ratas sieja tris vaidmenis - jie sieja vienas kitą.
  • Išgyvenimo apytakoje trejybės ratas yra trys veiksniai, ir jie sieja ne vienas kitą, o būsenas.

Nesantykinė ir santykinė apytaka.

  • Dievo šokis yra nesantykinė apytaka, o išgyvenimo apytaka yra santykinė apytaka. Išgyvenimo apytaka yra kaip Dievo šokis, tiktai vyksta sąlygose, papildo ir išplečia esamą, besąlygišką Dievo šokį. Požiūris yra kaip išvestinė. Sąlygos yra besąlygiškumo išvestinė. Tad apytakomis galime suprasti sąlygiškumą ir jo atsisakyti, tad išgauti ir išmanyti Dievo šokį, kas išsako meilės esmę.

Apytakos apibrėžia gyvenimo lygties sandų (besąlygiškumo raiškų) saviraišką:

  • Dievo šokis apibrėžia Dievo saviraišką.
  • Išgyvenimo apytaka apibrėžia gerumo saviraišką.
  • Žinojimo rūmai apibrėžia gyvenimo saviraišką.
  • Meilės mokslas apibrėžia amžino gyvenimo saviraišką.

Apytakos suveda valias

  • Dievo šokis suveda jokią valią, išgyvenimo apytaka vieną valią, žinojimo rūmai dvi valias (klausimo ir atsakymo) ir meilės mokslas tris valias.
  • Valia (sandara) atsiranda išgyvenimo apytaka. Skirtingos valios (atvaizdai) atsiranda žinojimo rūmais. Skirtingos valios susiveda (į esmę) meilės mokslu.
  • Meilės mokslas, taikdarystė nusako Dievo ir mūsų, paskirų tyrėjų, tarpusavius santykius, kaip susiveda mūsų tyrimai.

Apytaka susiveda Dievo vaidmeniui.

  • Tėvui susiveda Dievo šokiu, jo visakame prieinama pradžia, nuo kurios gali vis naujai pradėti.
  • Sūnui susiveda išgyvenimo apytaka, ja išpuoselėta vienatine kertine vertybe.
  • Dvasiai susiveda asmens klausimais ir kiekvienos asmenybės atsakymais, tad įvairiausiais žinojimo rūmais, bendrų asmenų mokslais ir savitų asmenybių pasaulėžiūromis.
  • Žmogui susiveda žmogaus trejybe, meilės mokslu, kurios veikla suderina Dievą, Mane, Tave ir Kitą, tad visus šiuos keturis lygmenis.

Visaregis suveda apytakas, išsakydamas nežinojimo išeities taškų skaičių: vieną (jokiam požiūriui), du (požiūriui), tris (požiūriui į požiūrį), keturis (požiūriui į požiūrį į požiūrį). Tad visaregis yra bendra sandara glūdinti už apytakų, išsakanti kaip išeiname už savo požiūrio, kaip pasižiūrime plačiau, ir nurodanti kaip apytakos susiveda į Dievo šokį, tačiau neišsakanti kaip priešingai Dievas išeina už savęs į save ir pasižiūri siauriau. Visaregis (1 x 2 x 3 x 4) yra ketveriopai suprastas, pagal savo lygmenis

  • Dievo šokis: dvasia - kampas (skiria į vieną)
  • Išgyvenimo apytaka: sandara - požiūris (skiria į du)
  • Žinojimo rūmai: atvaizdai - klausimas, tyrimas, atsakymas (skiria į tris)
  • Meilės mokslas: vieningumas - atsakomybės apimtys: viskas, betkas, kažkas, niekas (skiria į keturis)

Visaregis sieja visko žinojimo klodus ir keturis tyrimo būdus. Keturios apytakos yra keturi skirtingi priėjimai prie visaregio per jo žinojimo klodus, užtat atsiskleidžia vienu, dviem, trimis ar keturiais kampais.

Apytaka tyrimu sieja klausimą ir atsakymą.

  • Išgyvenimo apytaka pasižiūri iš šalies į trejybės ratą, skiria jokį požiūrį (klausimą) nuo požiūrio į požiūrį į požiūrį (atsakymo).
  • Žinojimo rūmai pažinovu suveda klausimą ir atsakymą.
  • Meilės mokslas turbūt tame pažinove neįžvelgia skirtumo tarp klausimo ir atsakymo.

Liudijimai: Asmenys atsako apytakomis. Apytakos apibrėžia asmenis.

Apytakos nusako asmenis:

  • Kas yra viskas (ne Dievas)? Kas yra Dievas?
  • Kas nesu? Kas esu Aš?
  • Kas Tu nesi? Kas Tu esi?
  • Kas nėra Kitas? Kas yra Kitas?

Yra keturi pažinovai, tad keturios žinių apytakos:

  • Dievas atsako Dievo šokiu, kuris sieja visko nežinojimą ir visko žinojimą.
  • Aš atsakau išgyvenimo apytaka, kuri sieja betko nežinojimą ir betko žinojimą.
  • Tu atsakai žinojimo rūmais, kurie sieja kažko nežinojimą ir kažko žinojimą.
  • Kitas atsako meilės mokslu, kuris sieja nieko nežinojimą ir nieko žinojimą.

Asmenys apytakomis tiria klausimus. Asmenis sieja sąmoningumas:

  • Dievas yra nulybė. (Kartu, kaip prielaidas, apima šešerybę, septynerybę?)
  • Aš esu trejybė, dalyvavimas, Dievo sąmoningumas. (Kartu apimu vienybę, dvejybę)
  • Tu esi šešerybė, dorovė, Mano sąmoningumas. (Kartu apimi ketverybę, penkerybę)
  • Kitas yra vienybė, mūsų visų vienybė, Tavo sąmoningumas. (Kartu apima septynerybę-laisvumą, nulybę)

Apytakos grindžia sandaras, kuriomis atjaučiame asmenį: Dievą, Mane, Tave, Kitą.

  • Dievo šokis grindžia aštuonerybę.
  • Išgyvenimo apytaka išplečia aštuonerybę netroškimais, išskiria Mano ir Dievo išgyvenimus.
  • Žinojimo rūmais Dievas atjaučia Tave, atjaučia antrinėmis sandaromis.
  • Meilės mokslu dar kitaip turėtų susiklausyti visi.

Apytakos sieja vieno, dviejų, trijų, keturių asmenų išgyvenimus (iš Dievo, Manęs, Tavęs, Kito).

  • Dievo šokis išsako vieno asmens išgyvenimą. Įsijaučiu į Save, Tave, Kitą.
  • Išgyvenimo apytaka sieja dviejų asmenų išgyvenimus, tad gaunasi šešios poros asmenų. Išgyvename tiek sąmonę, tiek pasąmonę. Išgyvename tiek Dievą už mūsų, tiek Dievą mūsų gelmėse.
  • Žinojimo rūmai sieja trijų asmenų išgyvenimus.
  • Meilės mokslas sieja visų keturių asmenų išgyvenimus.
  • Kaip išskiria klausimą ir atsakymą. Kodėl sutapatina klausimą ir atsakymą.
  • Pažinovai. Žinojimo rūmai sprendžia: Ar santykis tarp Dievo ir savasties būtinas? Savastis šiuo atveju yra pažinovas. Kiekvienam pažinovui yra atitinkami žinojimo rūmai.
  • Apytaka apibrėžia asmens reikalų svarbą. Meilės mokslu susigaudome, kas yra niekas, dėl ko nereikia pergyventi.

Išgyvenimo apytakoje: Netroškimai ir troškimai

  • Sandaros išsako iš Mano, savasties, pusės, ką išgyvena Dievas, Aš, Tu, Kitas. Troškimai ir netroškimai Mano akimis išsako savasties santykį su Dievu.
  • Keturi netroškimai išreiškia, kaip kūnas, protas, širdis, valia atitinkamai jokiu, vienu, dviem ar trim požiūriais išsako trijuose vaidmenyse slypinčias sąmoningumo galimybes.

Suvedimas

Būtent žinojimas apverčia ketverybės klausimų eiliškumą:

  • Sandaros (visko) žinojimas: Viskas? Kodėl yra viskas, Kaip yra viskas, Koks yra viskas, Ar yra viskas
  • Žinau viską? Ar žinau viską, kokį žinau viską, kaip žinau viską, kodėl žinau viską.
  • Asmens nežinojimas: Dievas? Ar (Dievas būtinas), Koks (Aš tikras), Kaip (Tu galimas), Kodėl (Kitas yra)

Išsiverčia lygmenys, besąlygiškumą papildo sąlygiškumas:

  • Dievo šokis išsako besąlygišką žinojimą visko, taip pat ar aš sąlygiškai tiriu ir žinau.
  • Išgyvenimo apytaka išsako besąlygišką žinojimą betko, taip pat ką aš salygiškai tiriu ir žinau.
  • Žinojimo rūmai išsako besąlygišką žinojimą kažko, taip pat kaip aš sąlygiškai tiriu ir žinau.
  • Meilės mokslas išsako besąlygišką žinojimą nieko, taip pat kodėl aš sąlygiškai tiriu ir žinau.
  • Klausimai-nežinojimai Ar? Koks? Kaip? Kodėl? iššaukia išvirkštinius atsakymus-žinojimus Kodėl! Kaip! Koks! Ar! Pavyzdžiui, Dievas klausia Ar Dievas būtinas? užtat Dievas žino viską. Nes klausdamas Ar? kartu klausia Koks? Kaip? Kodėl? ir atsakydamas Kodėl! kartu atsako Kaip! Koks! Ar! Nors pažinovui klausimas Ar? yra nulinis ir pažintajam atsakymas Kodėl! yra nulinis. Tačiau būtent nulinis lygmuo reikalauja galingiausio pažinovo.
  • Meilė pasako kaip išėjimas už savęs atrodo iš kitos pusės. Tad meilė yra "išėjimo už savęs" išėjimas už savęs.

Išplaukia iš Kito

  • Kitu atsiskleidžia Dievą praplėčiančios, besąlygiškame Dieve glūdinčios sąlygos, kuriomis visi mes galime būti viena Dievu, ir kuriomis Dievo žinojimas - visko žinojimas - prilygsta Dievo nežinojimui - visko nežinojimui.

Požiūrių suvedimas

  • Kur tik požiūriai, iškyla iššūkis, kaip juos suvesti: daugybė žmonių Aš, daugybė mokslų Tu, daugybė žinių Kitas. O yra vienas Dievas be jokio požiūrio.

Apytakų raida

Apytakos veda iš vienos apimties į kitą apimtį, tad iš vieno klausimo į kitą klausimą, ir iš vieno padalinimo į kitą padalinimą:

  • Dievo šokis veda iš nulybės į trejybę, iš klausimo Ar Dievas yra? į klausimą Koks Aš esu?
  • Išgyvenimo apytaka veda iš trejybės į šešerybę, iš klausimo Koks Aš esu? į klausimą Kaip Tu esi?
  • Žinojimo rūmai veda iš šešerybės į vienybę, iš klausimo Kaip Tu esi? į klausimą Kodėl Kitas yra?
  • Meilės mokslas vienybe sustato ir amžinai puoselėja klausimą Kodėl Kitas yra?

Tad visas apytakas kartu paėmus, jos veda iš Dievo į Kitą, iš nulybės į vienybę, iš klausimo Ar Dievas yra? į klausimą Kodėl Kitas yra?

Klausimų seka

  • Aš - akivaizdu, kad esu (nes turiu požiūrį). Tad klausimas koks esu?
  • Tu, koks esi, akivaizdu, tad klausimas, kaip tu esi?
  • Kitas, akivaizdu, kaip yra, tad klausimas, kodėl yra Kito tiesa? Kito atsakymas? Kodėl būtent Kito liudijimas esminis? Kuria prasme būtent Kitas yra nešališkas?

Klausimais plačiau ir atsakymais siauriau

  • Klausimais apytakos plėtojasi plačiau, nuo Dievo šokio Ar? iki Meilės mokslo Kodėl? Vaidmenys (suvokėjo, susivokėjo, suvokimo) užduoda klausimus atitinkamais trejybės atvaizdais. Tuo tarpu atsakymų turiniai siaurėjo nuo Dievo Kodėl! iki Kito Ar! Ir pastarasis mus sieja su tiesa. Matyt, siaurėja apimtys, ir tai atspindi apimčių siaurėja.
  • Dievo atsakymas 2020.01.01. Kitas suveda Dievą, Mane ir Tave, būtent sąmoningumu mus visus suveda, ir būtent tiesa, iš kurios kyla būtinumas, tikrumas, galimumas. Kodėl yra Kito tiesa? tai mus suvedantis klausimas, iš kurio bet kuriose aplinkybėse susilipdo mūsų vienumas.

Pirmapradžio Dievo esmė atsiskleidžia vis siauresnėse apimtyse ir įvairesnėse sąlygose. Dievo požiūris plėtojasi požiūrių grandine. Apytakos susiguli vis sąmoningesniu žinojimu, sudėliojant apimtis, išplečiant požiūrių grandinę.

  • Dievo šokis - jokį požiūrį;
  • išgyvenimo apytaka - vieną požiūrį, tad padalinimus. Visos sandaros susidaro iš požiūrių, ir išgyvenimo apytaka - dorovės tyrimas - jas visas išdėsto.
  • žinojimo rūmai - požiūrį į požiūrį - atvaizdus ir aplinkybes. Atvaizdai susideda iš dviejų požiūrių ir žinojimo rūmai turėtų susidėtų iš tokių dvejybinių požiūrių.
  • meilės mokslas - dangaus karalystė - požiūrį į požiūrį į požiūrį - tris kalbas. Vieningumas remiasi trimis požiūriais ir meilės mokslas turėtų išsakyti trejybinį požiūrį.

Dievo išraiška apytakomis

  • Dieviškas strimagalvis žinojimas, išreiškiamas sandaromis, 0=>1=>4=>6, išverčiamas žmogišku sąmoningu suvokimu, išreiškiamu širdingu bendravimu, kuriuo esame viena, išsiaiškinimais, žinojimo rūmais, 6=>4=>1=>0. Pastarasis žingsnis 1=>0 bene žengiamas aštuongubiu keliu ir bene susiejus tris išsiaiškinimo būdus: paklusimo, pašnekovo (tikėjimo) ir blogio vengimo (rūpėjimo).

Apytaka išsako, kaip iš asmens išsiplėtoja būtent jo požiūrių grandinės galimybės.

  • Nešališkai, už santvarkos: Iš pradžių, yra pirmapradis Dievas, be jokio požiūrio, iš kurio išsiveda Dievo šokis. Dievas tiesiog išgyvena savo tyrimą.
  • Išmintis: ketverybės ir dvejybės atskyrimas aštuonerybe. Iš pradžių, yra grynas sąmoningumas, Aš, kaip liepsna plazdenanti tarp sąmonės ir pasąmonės, vienu požiūriu, iš kurio išsiveda išgyvenimo apytaka.
  • Kiekvienoje mokslo šakoje, kiekvienai asmenybei, Tau, yra Dievo trejybės atitikmuo (Tėvas už santvarkos, Sūnaus šablonas santvarkai, Dvasios tarpas santvarkoje), dviem požiūriais - požiūriu į požiūrį - klausimu ir atsakymu, kuriais išsivysto žinojimo rūmai.
  • Visokiausiose Dievui nepalankiausiose aplinkybėse sužaibuoja Dievo blyksnis, keturios Dievo pakopos, kuriomis jisai išeina už savęs į savo esmę, meilę Kitam, tad trimis požiūriais, požiūriu į požiūrį į požiūrį, atkartotu Dievo šokio trejybės ratu, meilės mokslo stebuklu.

Apytakos išreiškia Dievo nebūtinumą ir būtinumą. (Primena visko savybių neigimą, kuriuo vaizdo įraše "Trokštu išmanyti" tvirtinau Dievo nebūtinumą.

  • Žinojimo rūmai. Dievo nebūtinumas: Dievas trokšta betko.
  • Meilės mokslas. Dievo būtinumas.

Išsivertimai

  • Išsiverčia Dievo šokis - lyginant su žinojimo rūmais - žmogaus trejybė tampa vidinė širdis, daugkartinė, ne išorinis ratas - o Dievo trejybė išsidėsto trimis taškais - pradžia, viršūnė, pabaiga. Palyginti su išgyvenimo apytaka. Ir kaip su meilės mokslu? Ar jinai tveria trejybes?

Paskiros apytakos

  • Dievo šokyje Dievas Dvasia išreiškia sąmoningumą, Dievas Sūnus išreiškia sąmonę, Dievas Tėvas išreiškia pasąmonę.
  • Žinojimo rūmai pagrįsti matematika - vieniu, visybe, daugiu. O meilės mokslas puoselėja ir išskiria vidines būsenas: buvimą, veikimą, mąstymą.

Apytakų atsakomybė

Apytakos atsako už žinias.

  • Kiekvienoje apytakoje svarbu nurimti.

Apytakų sandara

  • Sąlygiškumas: jei yra tik požiūriai, (jei nėra nulinio asmens, Dievo), gaunasi trejybės ratas. Nesąlygiškumas: Bet už jo gaunasi trys besąlygiški matai, kuriuos būtina skirti. (Kartu sudaro šešerybę.) (Aštuonlypiuose) netroškimuose ieškoti +3? ar kaip? ir ryšio tarp sąlygiško ir nesąlygiško. 0,1,3,3.

Užrašai

Apytakos

  • 4 apytakos savaip išreiškia asmens santykį su trejybės ratu.
  • Trejybės ratas išsako Dievo buvimą, yra viena reikšmė, trys kampai. Trejybės atvaizdai išsako nebuvimą, yra keturios reikšmės, pakopos.
  • Nulinė veikla paskiroje pakopoje grindžia apytaką.
  • Dievo klausimas - asmuo, Dievo atsakymas - apytaka.

Atsiplėšimas

  • Meilės mokslas. 12 gyvybės dėsnių: išsiskiria dvi plotmės, turinio ir raiškos.
  • Žinojimo rūmai. Matematikos žinojimo rūmuose išsiskiria dvi plotmės, meta ir paprastoji.
  • Dievas apytakomis išsiskiria, atsiveria tarpas tarp Dievo ir Dievo, o tą tarpą papildo sąmoningumas.
  • Visaregis: Asmuo (pažinovas) atsiplėšia nuo savasties (pažinimo lauko).
  • Koks santykis per nulybės atvaizdą tarp trejybės atvaizdo, ir ypač Dievo trejybės, ir trejybės rato?
  • Dievo šokyje Tėvo esminis klausimas (Ar Dievas būtinas?) iššaukia Sūnaus atsakymą (Dievas būtinai geras). Išgyvenimo apytakoje pasąmonė (atsakymai) mus veda gilyn, o sąmonė (klausimai) išvirkščiai mus veda platyn. O žinojimo rūmuose gaunasi atvirkščiai, (bet koks) klausimas mus veda gilyn į žaidimą, o atsakymas mus išveda lauk iš žaidimo. Nes žinojimo rūmai puoselėja bendrą reikalą, o jo pagrindą sudaro sąmonės. O meilės mokslu (bet koks) atsakymas ryškėja, jisai turėtų vesti į atitinkamą esminį klausimą (Ar Dievas būtinas?).

Apytaka -> santvarka

  • Dievo šokis - požiūriai
  • išgyvenimo apytaka - sandaros
  • žinojimo rūmai - išsaiškinimo būdai
  • meilės mokslas - gyvybė

Asmenys

  • Aš - žvilgnis atgal į Dievą per viską (sandarą). Tu - žvilgsnis pirmyn link Kito, troškimais (atvaizdais).
  • Kiekviena apytaka išskiria keturias plotmes grindžiančias asmenis: Kitą, Tave, Mane, Dievą. O tai leidžia apytakos išgyventojui įsitraukti į šviesuolių bendrystę, joje sudalyvauti.

Apytakos trejybės ratu sieja tris kampus, vaidmenis:

  • Dievo šokis sieja meiles, vieningumus
  • Išgyvenimo apytaka - troškimus, atvaizdus
  • Žinojimo rūmai - viską, sandarą
  • Meilės mokslas - Dievą, dvasią



2019.12.06 A: Kodėl trejybės ratas toks svarbus apytakose?

D: Trejybės ratas yra trijų vaidmenų lygiavertiškumas, tai lygiavertiškumas jokio požiūrio, požiūrio, ir požiūrio į požiūrį, tad visų požiūrių grandinių. Užtat trejybės ratas parodo, kad požiūris nieko nevaržo, tad išėjimas už savęs nieko nevaržo ir yra tikrų tikriausias išėjimas už savęs. Vadinas, yra tikrai įmanoma išeiti už savęs, o tas išėjimas iš esmės nieko nepakeičia, tad esu būtinas.

2019.11.20 A: Kaip žinojimas visko sieja keturias apytakas?

D: Nulinis asmuo yra už visko ir savo šokiu įeina į jį. Pirmas asmuo yra viskame ir išgyvenimais įeina į betką. Antras asmuo yra betkame ir savo tyrimu įeina į kažką. Trečias asmuo yra kažkame ir savo iššūkiais įeina į nieką.

2018.04.18 A: Koks ryšys tarp keturių apytakų?

D: Keturios apytakos nusako išėjimo už savęs galimybes. Tad jų poros sieja savastimi neišreikštąjį - neišėjusį už savęs, ir savastimi išreikštąjį - išėjusį už savęs, ir būtent susieja besąlygiškai, visomis galimybėmis, tad išsako besąlygišką išėjimą už savęs, be savasties, tuo tarpu keturios apytakos išsako sąlygišką išėjimą už savęs tam tikro asmens, tad tam tikros savasties.

2004.12.13 A: Kaip keturi atvaizdai susiję su susikalbėjimu?

D: Aš noriu būti su visais, būti vienas su jais, juos mylėti. Tad tai yra meilės sąlygos.

Kaip suprasti, meilės sąlygos?

D: Meilei reikia, kad galėtumėme gyventi vienas kitame.

O ką tai reiškia?

D: Išeiti iš savęs, ir iš savęs į kitą, ir iš kito į save, ir iš kito.


Apytakos


Naujausi pakeitimai


Puslapis paskutinį kartą pakeistas 2020 rugpjūčio 14 d., 13:20