Surašyti straipsnio metmenis: svarbiausias mintis, kaip gyventi

• Suvokti apytaką "kaip gyventi" kaip tuksiančią širdį.
• Susieti apytaką "kaip gyventi" ir Dievo raiškas.
• Kaip žmogaus laisvė ir Dievo meilė (bei mūsų tikėjimas, viltis ir t.t.) susiję?

Palyginti su lapeliais kuriais ankščiau aprašiau šviesuolių bendrystės tvarkymą.

Plačiau žiūrint, norėčiau suprasti, susieti ir pristatyti:

• Kaip gyventi
• Dievo raiškas
• Šešerybę
• Suvokimo sandaras
• Išsiaiškinimo būdai, kaip klausimas iššaukia susijusį atsakymą.

Klausimai

• Kaip suvokimo sandaros (4-1, 4+4, 4+6) susijusios su suvokimo lygmenimis (savęs suvokimas, bendras suvokimas, susikalbėjimas) ir tad su gyvenimo lygtimi?

Metmenys

Išdėstysiu savo supratimą, kaip gyventi. Pasikliausiu dviem skirtingais požiūriais: atsakymu ir klausimu. Kiekvieno žmogaus gyvenimą laikau atsakymu. O koks būtų atitinkamas klausimas? Įsivaizduoju, tai Dievo klausimas, ar Dievas būtinas? Tad pirmiausiai noriu tampriau susieti žmogaus atsakymą, kaip gyventi, ir Dievo klausimą, ar Dievas būtinas? Toliau lygiagrečiai plėtosiu atsakymą, kaip gyventi, ir klausimą, kaip Dievas reiškiasi.

Suprasti Dievo veiklą, jo tyrimą, amžinai atsiskleidžiantį. Ir tuo pačiu žmogaus pasitikrinimą bet kurią akimirką. Tad nurodau atitikimus tarp žmogaus atsakymo ir Dievo klausimo, ir parodau, kurios sąvokos kyla iš kurio požiūrio.

• Vienumą ir nevienumą kildinu iš Dievo išėjimo už savęs, jo amžinai beatsiskleidžiančio svarstymo, ar jisai būtinas? ar jo būtų jeigu jo nebūtų?

Apytaka, kaip gyventi:

• Pastoviai iškyla du keliai: ar šiaip gyventi (tamsuole) ar amžinai bręsti (šviesuole).
  • Tamsuolė save ramina, jog "Dievas būtinai geras, aš būtinai tobula, gyvenimas būtinai teisingas", tačiau ji būna gyvenimo užklupta ir priversta auklėtis. Tuo tarpu šviesuolė pati save auklėja, auga sąmoningumu ir jautrumu, kad "Dievas nebūtinai geras, aš nebūtinai tobula, gyvenimas nebūtinai teisingas", užtat jinai amžinai bręsta.
  • Šviesuolės save auklėja dėsningai, o tamsuolės tik iš bėdos, atsitiktinai ir aklai.
• Ta kryžkelė gali būti sąmoninga ar nesąmoninga. Dideles atkarpas gyvename pagal scenarijų, tiktai tarpais būname laisvi.
• Tamsuolė slopina tai, kas tik nepatogu - poreikius, abejones, lūkesčius, vertybes - tuo pačiu bukina sąžinę. Šviesuolė visa tai išryškina, tuo pačiu ryškina sąžinę.
• Dorybės ryškina netroškimus: nuoširdumas - abejones (taip kad galim atsiliepti dvejonėmis, išmintimi); viltis - lūkesčius (taip kad galim atsiliepti gera valia); drąsa - vertybes (taip kad galim atsiliepti Dievo valia). Dorybės leidžia rinktis šviesuolio kelią nesąmoningai: drąsa (tarp asmenų), viltimi (kaip asmuo), nuoširdumu (Dievo akivaizdoje). Teigiamais jausmais renkamės šviesuolio kelią sąmoningai.
• Gyvenimas verčia suabejoti savimi, pastato į žmogaus trejybę. Tuomet gyvename viena, vyksta Dievo tyrimas, ar jisai būtinas, ar kiekvieną mūsų pasieks.
• Tamsuolė sąmoningai renkasi šiaip gyventi, o šviesuolė sąmoningai renkasi amžinai bręsti.
• Šviesuolė pasitikrina ar turi ryšį su Dievu ar jo neturi.
• Kada šviesuolė neturi ryšio su Dievu, tada ji pati turi gyventi trejybės ratu.
• Tiek tamsuolė, tiek šviesuolė trejybės ratu klausimais: Ar vykdau ką nusistatau? Ar permąstau ką vykdau? Ar nusistatau iš to ką permąstau? Jos pačios gyvena Dievu, gyvena visais, gyvena viena, gyvena vardan Dievo, savo gyvenimu, už jį atsako. Ji gyvena atkarpą, ne amžinybę. Ji gyvena kuriuo nors kampu: Dievo vienumą (nusistatymu, kas galiotų ir be mūsų), asmens vienumą (vykdymu savo atsidavimu) ir asmenų vienumą (permąstymu įvairiausiais požiūriais). Šių klausimų trejybės virsmais tvirtiname vienumų vienumą, o atitinkamais trikdžiais neigiame. Tai vyksta kažkur "pasaulyje", ryšium su juo. Miklusis protas pervedamas sąmonės iš vieno vienumo į kitą vienumą.
• Kada šviesuolė turi ryšį su Dievu, tada ji atskirta nuo Dievo, tačiau gyvena amžinybe. Šviesuolė tada išskiria savo ir Dievo požiūrius, gyvena Dievo valia, gerbia jo pasitraukimą, gerbia pirmenybę tamsuolei. Šviesuolė tuomi ryškina mūsų visų atskirtumo pagrindą, būtent vieną iš trijų sandarų grindžiančių Dievo nevienumą (Ar Dievas būtinas?), asmens nevienumą (Ar aš būtinai tobula?) ir asmenų nevienumą (Ar gyvenimas būtinai teisingas?). Ji puoselėja bendrystės pagrindus, sąvokų kalbą, vertybių kalbą. Tai išskiria du požiūrius (Dievo ir žmogaus) kurie gali glūdėti viename požiūryje (Dieve - trejybėje), dviejuose požiūriuose (asmenyje - aštuongubiame kelyje) ar trijuose požiūriuose (asmenyse - dešimts Dievo įsakymų).
• Tad šviesuolė vis naujai išryškina dviejų kelių skirtumą, moka jais eiti sąmoningai. Šviesuolės savo gyvenimais ryškina šviesuolių bendrystę, taip kad kiekvienas gali susiprasti, prisijungti ir gyventi viena su visais. O tamsuolės gyvena tik vienu požiūriu, pasaulio. Tad stringa trejybėje, kolei pasipildo platesniu požiūriu. Šviesuolės kaip tik ugdosi papildomu požiūriu.

Atitikimai

• Dievo klausimas (Ar Dievas būtinas?) ir žmogaus pasirinkimas (amžinai bręsti ar šiaip gyventi).
• Dievo nežinojimas ir žmogaus žinojimas.
• Dievas trokšta, kartu su juo šviesuolis trokšta, o šiaip žmogus netrokšta.
• Žmogumi esame tai, ką renkamės, tai ką "turime", o Dievu esame tai, ko nesirenkame, ko atsisakome. Lietuvių kalba tai skirtumas tarp linksnių, galininko ir kilmininko, tarp ką? ir ko? esamo ir nesamo.
• Dievas mumis vis naujai atsiskleidžia ir gyvena toliau amžinu tyrimu tai kas besąlygiškai tariama. O žmogus gyvena daliniais, sąlygiškai tariamais, tad gyvenimiškais, atsakymais. Tad mus išjudina klausimas, ar besąlygiškai nusistatome, vykdome ar permąstome?
• Šešerybė ir ...
  • Dievo trejybė (Dievo visuminis tyrimas) nusako narius ir žmogaus trejybė (žmogaus dalinis tyrimas) nusako poslinkius.
  • Dievas išeina už savęs į žmogų, trejopai - Tėvo, Sūnaus ir Dvasios sandaromis. Išoriniais požiūriais Dievas pasitraukia. O žmogus ieško Dievo ir į jį remiasi, tad vykdo jo valią vidiniais požiūriais.
• Žmogaus ryšys su Dievu - Dievo Sūnaus požiūris; Žmogus be ryšio su Dievu - Dievo Tėvo požiūris.
• Iškyla žmogus, kaip kukliausias indas Dievo pilnutiniam atsiskleidimui. Žmogus gali rinktis tarp savęs ir Dievo.
• Dievas išeina už savęs į asmenis (Aš, Tu, Kitas). Jisai pasitraukia strimgalviais, išoriniais požiūriais, tai yra trys būdai, kaip aplamai pasitraukiama: Dievo pareiga (nusistatau, tad vykdau), asmens ištikimybe (vykdau, tad permąstau) ir asmenų teisingumu (permąstau, tad nusistatau), taip kad šiais būdais atsisakoma savęs ir savo atsakomybės, pakeičiame save vertybėmis. Žmogus savo ruožtu vykdo Dievo valią vidiniais požiūriai, jais išgyvena besąlygiškus atsakymus atvirkštine tvarka. Pirmiausiai, kaip žmogus paklusdamas Dvasios (asmenų) sandarai (dešimt Dievo įsakymų), Dievo įsakymui (teisingumui), jį vykdo besąlygiškai, kaip žmogus, kuriam Dievas davė įsakymą. Betgi žmogus laisvas, tad jeigu nenori vykdyti besąlygiškai, kaip paskiras žmogus, tai gali laikyti asmens sandaros (aštuongubo kelio), bendro žmogaus pavyzdžio, jį tikėti, tad besąlygiškai nusistatyti. Vėlgi, būdamas laisvas, jeigu nenori nusistatyti besąlygiškai, gali laikytis Dievo trejybės, vietoje Dievo rūpintis, tad permąstyti besąlygiškai. O jeigu nepermąstys besąlygiškai, jeigu yra abejingas, tai tada pats save pasmerkia. Žmogus gali pasirinkti kur "kelyje" palaikyti Dievą besąlygiškai - kelio gale, bendrystėje, besąlygiškai paklusti paskiram įsakymui; arba kelio viduryje, besąlygiškai tikėti bendru, tobulu žmogumi; arba kelio pradžioje, besąlygiškai rūpintis tuo, kuo Dievas rūpinasi.
• Suvokimo sandaros (4-1, 4+4, 4+6) įrėmina žmogaus pasirinkimą Dievo vietoj savęs, tad gyvenimo lygtį, taip pat išreiškia Dievo tyrimą, jo pasitraukimą ir iškilimą.
  • 4-1 išsako mums aplamai, kaip klausimas iššaukia atsakymą ir juos sieja išsiaiškinimas.
  • 4+4 išsako mums kaip savo daliniu tyrimu atsiremti į Dievo visuminį tyrimą, kaip išplėsti laipsnyną gerumu ir Dievu. O Dievo Sūnui išsako, jog jisai atliepia Dievo Tėvo išėjimą už savęs, bet ne atvirkščiai.
  • 4+6 išsako mums kaip leisti Dievui pasitraukti ir kaip palaikyti kitų laisvę prisirišti, nepasitraukti, iškilti, atsiskleisti, taip kad pripažįstame tarpą ir Kitą. Tai yra bendra visiems, tad susikalbėjimo pagrindas, bendrystės pagrindas.
• Dievo raiškos, kaip Dievas iškyla mūsų vaizduotės ribose, ir išsiaiškinimo būdai, kaip ryškiname vaizduotės ribas.

Užrašai

Susivokimas, jog išoriniai požiūriai netenkina: gyvenimas nėra teisingas; aš nesu ištikimas; Dievas nėra pareigingas (geras).

Dievo trejybė sutampa su trejybės rato poslinkiu. Tad trejybės rata derina tris Dievo trejybes iš skirtingų kampų: Tėvo, Sūnaus, Dvasios.

Antrinės sandaros išreiškia sąmoningumą, tad kyla iš trijų pirminių sandarų išsakančių troškimą-netroškimą kažko, betko ir visko. Tai yra lygtys 4+3=-1, 5+3=0, 6+3=1, grindžiantys -1, 0, 1 tad ir 2, 3, 4.

Jeigu išorinį požiūrį įsisavinsi vidiniu požiūriu, tada jį žinosi, nors lygmeniu "koks". O žinodamas atskirsi teigiamus ir neigiamus jausmus. Bet vien išoriniu požiūriu nieko nežinosi, nes tai lygmuo "ar". Ir tuomet nejausi jausmų, neturėsi kuo atskirti teigiamus ir neigiamus jausmus.

Išorinis požiūris įvairiai išsako teisingumą - mažėjantį laisvumą, o vidinis požiūris įvairiai išsako malonę - didėjantį laisvumą.

Apimtys išsako kiek Dievas troškimais išeina už savęs į netroškimus:

• savarankiškas - nuliniu požiūriu - į poreikius
• užtikrintas - viengubu požiūriu (širdies tiesa ir pasaulio tiesa) - į abejones
• ramus - dvigubu požiūriu - į lūkesčius
• mylintis - trigubu požiūriu (Dievo trejybė ir žmogaus trejybės ratas) - į vertybes

Gyvenimo lygties pasirinkimas: mylėti save tobulą (valia) ar netobulą (Dievo valia).

Vaizduotė mums leidžia mąstyti savo dėmesį ir leidžia jį mąstyti išvirkščiai.

Trejybės poslinkiai, tai žmogaus ratas, kuriame visų vieningumas žmoguje. O trejybės nariai (Nusistatyti, vykdyti, permąstyti), tai vieningumas Dieve, ne mumyse. Mes tuo atveju išryškiname nevienumą. Šešerybė sieja vieningumus - Dievo nariais ir žmogaus poslinkiais.

Dievo tyrimas yra vienas, amžinas, Dievo trejybe. O mūsų tyrimas yra atkarpėlėmis, trejybės ratais, sąlygiškai, taip kad mokomės vis po truputį, puoselėjame bendrystę.

Laisvė išvirkščiai yra meilė, tai yra, meilė palaiko laisvę.

Dievas žmogaus trejybe mus tramdo, mūsų dėmesį tramdo, taip kad pajuntame savo vaizduotės ribas.

Dievas myli, kaip ir žmogus. Bet ar Dievas viliasi, tiki, ištikimas? Taip, jeigu suvokti Dievą, kaip amžinai atsiskleidžiantį. Juk tame glūdi jo trejybė, jo išėjimas už savęs. Tačiau jo meilė yra pirm jo išėjimo už savęs, tai yra jo suteikimas sau laisvės. Meilė yra būtent jo esmė, jo vieningumas, grindžiantis jo išėjimą už savęs, jo paties laisvę. O žmogus yra jo laisvės išraiška, jo laisvės priemonė.

Trejybės ratas išskiria tai kas pastovu ir tai kas kinta, tad išskiria dvigubą požiūrį. Tai ir grindžia šešerybę.

Dvigubas požiūris iškyla veiksmu +3, kuriuo "pasaulis" įjungiamas ir tuo pačiu išjungiamas, taip kad jis sąmoningai išgyvenamas.

Ankstyvesnės mintys

Jums pristatysiu, ką esu išmąstęs, kaip gyventi. Pristatysiu iš dviejų skirtingų kampų, žmonių atsakymo (kaip gyventi) ir Dievo klausimo (koks jisai yra - kaip jis atrodo iš šalies - ar jisai būtinas).

Kiekvienas iš mūsų gyvenimas yra atsakymas, kaip gyventi. Drįstu manyti, jog tai yra atsakymas į visaką. Atsakymas, kaip gyventi, yra sunkiai suvokiamas, juk viską aprėpia. Užtat atsakymui pristatysiu atitinkamą klausimą, būtent Dievo klausimą, ar Dievas būtinas? Dievo klausimas ir žmogaus atsakymas yra glaudžiai susiję kaip išverčiamos pirštinės vidus ir išorė. Plėtosiu tai atsakymą, tai klausimą, lygiagrečiai, pakaitomis.

Kiekvienas iš mūsų kažkiek renkamės, kaip gyventi. Žmogus renkasi vieną iš kelių galimybių. Taip žmogus išreiškia savo laisvę, savo valią. Galime galimybes pavaizduoti strėlėmis. Jos išsiskiria ir iš jų vis pasirenkame vieną.

Dabar išverskime šį žmogišką pasirinkimą tarsi pirštinę. Mintyse apsukime visas strėles. Įsivaizduokime požiūrį, nepasiduodančio paskirai galimybei, o aprėpiantį, vienijantį ir lygiagrečiai plėtojantį, palaikantį, mylintį jas visas. Kieno tai požiūris? Įsivaizduoju, jog tai Dievo požiūris. Juk tai požiūris viską aprėpiantis, plėtojantis, tiriantis, mąstantis, atskleidžiantis, valdantis, žinantis.

Tokiu būdu apibrėžiu Dievą kaip asmenį turintį mums išvirkštinį požiūrį. Jums išdėstysiu savo mintis lygiagrečiai įsivaizduodamas ir vystydamas tiek Dievo požiūrį, tiek žmogaus požiūrį. Tai du tampriai susiję mokslai, Dievo klausimo ir žmogaus atsakymo. Abu mokslus puoselėju nagrinėdamas savo vaizduotės ribas, kokius įvairius požiūrius beįstengiu įsivaizduoti, taip pat apžvelgdamas savo paties gyvenimą, savo asmeniškus lūkesčius ir patirtas jų išdavas.

Palyginti kaip gyventi ir Dievo tyrimą

Kaip gyventi

• Renkamės ar amžinai bręsti, ar šiaip gyventi? (Ar mąstyti Dievo požiūriu ar žmogaus požiūriu?)
  • Jeigu šiaip gyventi, tai tada gyvenimas mus paauklėja. Iškyla trejybės klausimai.
• Sprendžiame ar turime ar neturime ryšio su Dievu?
  • Jeigu neturime ryšio su Dievu, tai patys save tikriname trejybe.
• Jeigu yra ryšys su Dievu, tada mes su juo neviena. Teikiame pirmenybę Tėvui vietoj kad Sūnui. Taip ryškiname sandaras, renkamės vienumą nevienume. Puoselėjame bendrystę grindžiantį mokslą, sąvokų kalbą.

Dievo tyrimas

• Dievą išjudina klausimas, ar jisai būtinas?
• Dievas tuomi išeina už savęs į save.
• Dievas savastimi, asmeniu, požiūriu nusako nevienumą, praplečia vienumu.
• Iškyla Dievo trejybė, kuria Dievas kaip toks yra vienas.
• Tuo pačiu iškyla kiti kampai į šį vienumą:
  • Dievo Sūnaus požiūris: asmens vienumas aštuongubu keliu.
  • Dvasios požiūris: asmenų vienumas dešimt Dievo įsakymų.

Susivedimai

• Žmogaus dalinis tyrimas privalo atsiremti į Dievo visuminį tyrimą. Žmogaus, kaip vaiko, požiūris privalo derintis su Dievo, kaip tėvo, požiūriu, kaip kad pasiklydęs vaikas, kaip kad susikalbėjimu, kaip kad Tėve mūsų (4+4). Tai ir yra Dievo Sūnaus požiūris.

Atsirėmimai į Dievą

• Geros valios pratimuose nebijodavau gyventi bendru žmogumi, be patirties, nes tikėjau, jog mane globoja Dievas.

Dievas ir žmogus, kaip išvirkštinės priešingybės, išvirkštinybės, kaip išversta pirštinė,

• Žmogus renkasi vieną iš kelių galimybių. O Dievas lygiagrečiai vysto išsišakojančias galimybes.
• Žmogus gyvena laisvas, o Dievas kuria laisvę, tad myli.
• Žmogus puoselėja mažėjantį laisvumą - atsakymą, teisingumą, o Dievas puoselėja didėjantį laisvumą - klausimą, malonę.
• Dievas pasitraukdamas atveria nežinojimą, o žmogus įsitraukdamas užpildo žinojimu.
• Žmogus mąsto pasąmone, skubiai, o Dievas sąmone, po valiai.
• Žmogaus atsakymas yra itin sąlygiškas, o Dievo klausimas itin besąlygiškas.

Kaip gyvename

Šešerybė išsako, kaip gyvename, kaip atsiremiame į Dievą.

Trejybės ratu: Išeiname už savęs

• Puoselėjame mokslą.
• Gyvename sąmoningai.
• Slenkame iš vieno vienumo į kitą vienumą: nusistatant (ryšium su tuo, kas be manęs, su vienumu nesant asmenų), vykdant (ryšium su savimi, su vieninteliu esančiuoju, su asmens vienumu) ir permąstant (ryšium su kitais, asmenų vienumu - tarp jų atsirenku savo požiūrį).
• Būtent trejybe gyvename viena su visais, už visus, tarsi būtumėme viena, be mūsų nieko nebūtų.

Renkamės

• Šiaip gyventi ar amžinai bręsti
• "Viskas gerai" (Dievas geras) ar "Dievas nebūtinai geras, gyvenimas nebūtinai teisingas"
• Teisingumas ir malonė
• Gyventi geruoju vaiku ar bloguoju vaiku. Gerasis vaikas gyvena už savęs, užtat gyvena nevienume. Blogasis vaikas nemato gyvenimo už savęs, už savo vienumo.
• Pačiam spręsti ar būti likimo malonėje. Pasirinkimas (kaip antai, gyvenimo būdo pasirinkimas) yra vienumas nevienume. Blogasis vaikas kaip ir pats nesirenka, užtat gyvenimas jį verčia rinktis.
• Žmogus linkęs žiūrėti atgal į Dievą, tad į baigtinybę, bet gali žiūrėti su Dievu į nebaigtinybę.
• Žmogus linkęs sieti Dievą ir gerumą, o gali juos atskirti.

Sprendžiame

• Pačiam pajusti ryšio su Dievu buvimą ar nebuvimą

Laikytis dorovės

Dorovės rūšys:

• dešimt Dievo įsakymų - nepaaiškina tiksliai ką, kaip, kodėl (paklusti)
• Jėzaus dvejonės, pamokslas nuo kalno - paskiram žmogui (tikėti)
• dorovės liūne - gyventi tarsi esame viena (rūpėti)

Vienumas ir atskyrimas

Vienumo ir nevienumo išryškinimas

Žmogaus daliniam tyrimui užtenka dalinio vienumo.

Gerasis vaikas gyvena tris skirtingus vienumus:

• vienumą be sąvęs - iškyla Dievas, susivokia
• savo vienumą - geruoju vaiku
• asmenų vienumą - mylėti Dievą

Suvokimo lygmenys

Suvokimas-atskyrimas, kaip vienumo pagrindas.

Suvokimo lygmenys išsako gyvenimo lygties sandus. Tai skirtingi kampai į išėjimą už savęs.

• Suvokimas: Dievas (išeinantis už savęs)
• Savęs suvokimas: gerumas
• Bendras suvokimas: gyvenimas
• Susikalbėjimas: amžinas gyvenimas

Dievas: Suvok, kaip atsiremi į mane. Tai raktas į gyvenimą, tiek dabar, tiek amžinai.

''Dievas: Suvok, kaip iškylu tiek už jūsų, tiek jumyse, vienu ir tuo pačiu metu, taip bent jums atrodo. Tai suvok šitą požiūrio išskaidymą ir suvok kaip jis atsiranda būtent jūsų požiūriu ir ką tai reiškia. O aš esu jumyse ir jumis visa tai išgyvenu. Tai