神的舞蹈

经历的道

知识的房子

神的调查

redaguoti

Mintys.20191026DievoŽodžioSkaitymasIrRašymas istorija

Paslėpti nežymius pakeitimus - Rodyti galutinio teksto pakeitimus

2019 spalio 27 d., 20:31 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 2-3 eilutės:

'''[[Attach:20191026-DievoZodzioSkaitymasIrRasymas.mp3 | Garso įrašas]]'''
2019 spalio 27 d., 20:14 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 67-68 eilutės iš
[Pilstytuvas]
į:
Pridėtos 69-70 eilutės:

Attach:DZ-14-KryziuKalnas.png
2019 spalio 27 d., 20:13 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 62-63 eilutės:

Attach:DZ-13-MylekArtima.png
2019 spalio 27 d., 20:13 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 55 eilutė iš:
[chronologija]
į:
Attach:DZ-12-chronologija.png
2019 spalio 27 d., 20:12 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 51 eilutė iš:
Attach:DZ-IzraelioGimines.png
į:
Attach:DZ-11-IzraelioGimines.png
2019 spalio 27 d., 20:11 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 47 eilutė iš:
[Pivašiūnai ir Jeruzalė]
į:
Attach:DZ-10-Jeruzale-Pivasiunai.png
2019 spalio 27 d., 20:11 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 43 eilutė iš:
[žydų raštų pakopos]
į:
Attach:DZ-09-YeridatHadorot.png
2019 spalio 27 d., 20:10 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 38-39 eilutės:

Attach:DZ-08-DesimtDievoIsakymu.png
2019 spalio 27 d., 20:10 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 34-35 eilutės:

Attach:DZ-07-skurdziadvasiai.png
2019 spalio 27 d., 20:09 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 27-28 eilutės iš
DZ-05-AstuonialypisKelias.png
į:
Attach:DZ-05-AstuonialypisKelias.png
Pridėtos 30-31 eilutės:

Attach:DZ-06-Izaijas.png
2019 spalio 27 d., 20:09 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 27 eilutė iš:
[aštuonialypis kelias - šv.Petro raktai į dangų]
į:
DZ-05-AstuonialypisKelias.png
2019 spalio 27 d., 20:08 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 23 eilutė iš:
[visko padalinimai]
į:
Attach:DZ-04-padalinimu-ratas.png
2019 spalio 27 d., 12:32 atliko AndriusKulikauskas -
Ištrintos 0-1 eilutės:
Žr. [[20191026DievoŽodžioSkaitymasIrRašymasJuodraštis | Juodraštis]], [[Dievas Tėvas]]
Ištrinta 66 eilutė:
Pakeistos 69-85 eilutės iš
* 1. Five books of Moses and the Oral Law
* 2. Prophets - rest of the Bible
* 3. Early Sages, known as Tana'im - Main body of Tanaic literature is the Mishna, finally edited approximately 200 C.E.
* 4. Later Sages, known as Amoraim, Main bodies of literature are the Jerusalem and Babylonian Talmuds, closed approximately 500 C.E., and refined and edited during the following centuries by the Rabanan Savoroei.
* 5. Geonim, mainly in Babylon until approximately 1000 C.E., main literature being a multitude of Responsa, and several law and philosophical treatises.
* 6. Rishonim, or early commentators, from approximately 1000 C.E. - C. 1500 C.E., they left us a vast array of literature: Bible commentaries, Talmudic commentaries, law works, poetry, liturgy and much more.
* 7. Achronim, or later commentators, which generally includes Torah scholars until the 19th century, and some would continue it until today.

[[https://books.google.lt/books?id=Hvq6JbIHBDEC&lpg=PA1&ots=huGZ9WmxWh&dq=Finkelstein%20Silberman&lr&pg=PA1#v=onepage&q=Finkelstein%20Silberman&f=false | David and Solomon
]]

Visoje Judėjoje gyveno maždaug 50,000 gyventojų.

As I mentioned, I was stunned to read their exposition how the Jerusalem of David and Solomon was a modest village. I found [[https://www.academia.edu/8433834/David_and_Solomon_In_Search_of_the_Bibles_Sacred_Kings_and_the_Roots_of_the_Western_Tradition_by_Israel_Finkelstein_and_Neil_Asher_Silberman | a review]] critiquing their book:

Datos
* [[https://en.wikipedia.org/wiki/Dating_the_Bible | Dating the bible]]
* https://ichthys.com/mail-Bible%20chrono.htm
į:
[[20191015DievoŽodžioSkaitymasIrRašymas | Santrauka]], [[20191026DievoŽodžioSkaitymasIrRašymasJuodraštis | Juodraštis]], [[Dievas Tėvas]]
2019 spalio 26 d., 09:49 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 15-16 eilutės iš
Kai buvau gal penkiolikos metų, apsiėmiau perskaityti Naująjį Testamentą. Rūpėjo išsiaiškinti, kuria prasme Jėzus yra Dievas. Įsidėmėjau jo teiginių kraštutinišką besąlygiškumą. Pamoksle nuo kalno jisai moko: ''Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Nesvetimauk! O aš jums sakau: kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi. Jeigu tavo dešinioji akis skatina tave nusidėti, išlupk ją ir mesk šalin. Verčiau tau netekti vieno nario, negu kad visas kūnas būtų įmestas į pragarą.'' Tai sukrečiančios mintys. Lengva save nuraminti, kad tokių žodžių nereikia priimti tiesiogiai, betgi tada ką reiškia tikėti Jėzų, kad jisai yra Dievas? Tad ryžausi nenusidėti. Visgi, nusidėjau. Save perspėjau, reikia jo įsakymą priimti rimtai. Antrą kartą nusidėjau. Save įspėjau, jeigu dar nusidėsiu, man teks lupti akį. Ir nusidėjau. Supratau, kad laikas lupti akį. Kitaip, aš netikiu Jėzų, nė savo atsakomybę, nė amžiną gyvenimą, aš esu visiškas nulis. O kaip gaila buvo akies. Meldžiau, Dieve, pasigailėk mano akies, juk aš vis tiek nusidėsiu, jinai niekuo nekalta. Ir tada prisiminiau Jėzaus žodžius, "Jeigu tavo akis skatina tave nusidėti..." Betgi ne mano akis mane skatina nusidėti, nuodėmė glūdi manyje. O tai, matyt, ir yra Jėzaus mintis. Bet jos niekaip nesupras tas, kuris jo žodžių nepriima rimtai. Užtat Jėzų gali suprasti tiktai fundamentalistas, tas kuris priima jo žodžius ko paprasčiau, ko įsakmiau, ko gyvenimiškiau, ko ryškiau, ko besąlygiškiau, ko nuolankiau, ko atidžiau.
į:
Kai buvau penkiolikos metų, perskaičiau Naująjį Testamentą. Rūpėjo išsiaiškinti, kuria prasme Jėzus yra Dievas? Įsidėmėjau jo teiginių kraštutinišką besąlygiškumą. Pamoksle nuo kalno jisai moko: ''kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi. Jeigu tavo dešinioji akis skatina tave nusidėti, išlupk ją ir mesk šalin. Verčiau tau netekti vieno nario, negu kad visas kūnas būtų įmestas į pragarą.'' Tai sukrečiančios mintys. Lengva save nuraminti, kad tokių žodžių nereikia priimti tiesiogiai, betgi tada ką reiškia tikėti Jėzų, kad jisai yra Dievas? Tad ryžausi nenusidėti. Visgi, nusidėjau. Save perspėjau, reikia jo įsakymą priimti rimtai. Antrą kartą nusidėjau. Save įspėjau, jeigu dar nusidėsiu, man teks lupti akį. Ir nusidėjau. Supratau, kad laikas lupti akį. Kitaip, aš netikiu Jėzų, nė savo atsakomybę, nė amžiną gyvenimą, aš esu visiškas nulis. O kaip gaila buvo akies. Meldžiau, Dieve, pasigailėk mano akies, juk aš vis tiek nusidėsiu, jinai niekuo nekalta. Ir tada prisiminiau Jėzaus žodžius, "Jeigu tavo akis skatina tave nusidėti..." Betgi ne mano akis mane skatina nusidėti, nuodėmė glūdi manyje. O tai, matyt, ir yra Jėzaus mintis. Bet jos niekaip nesupras tas, kuris jo žodžių nepriima rimtai. Užtat Jėzų gali suprasti tiktai fundamentalistas, tas kuris priima jo žodžius ko paprasčiau, ko įsakmiau, ko gyvenimiškiau, ko besąlygiškiau, ko ryškiau, ko nuolankiau, ko atidžiau.
Pakeistos 23-24 eilutės iš
Du labiausiai prieštaraujantys žodžiai, "Mylėk priešą", atskleidžia Jėzaus dievišką kilmę. Ar kas iš mūsų gali mums taip liepti? Jaučiame kaip mus skriaudžia priešai. Nepaisant to, privalome atisliepti aukštesniu požiūriu, ir savo priešus besąlygiškai mylėti. Joks ateistas, koks bebūtų geras žmogus, negali taip susidvejinti, kaip Dievo žodis verčia žmogų savyje įžvelgti prieštaravimą ir pranokti save.
į:
Du labiausiai prieštaraujantys žodžiai, "Mylėk priešą", atskleidžia Jėzaus dievišką kilmę. Ar kas iš mūsų gali mums taip liepti? Jaučiame kaip mus skriaudžia priešai. Nepaisant to, privalome atisliepti aukštesniu požiūriu, ir savo priešus besąlygiškai mylėti. Joks ateistas, koks bebūtų geras žmogus, negali taip susidvejinti, kaip Dievo žodis verčia žmogų įžvelgti savyje prieštaravimą ir pranokti save.
Pakeistos 27-28 eilutės iš
Jėzaus dievišką kilmę taip pat nurodo sandaros, kuriomis jis mąstė. Šiose konferencijose esu iškėlęs visko padalinimus, kaip mūsų vaizduotė viską aprėpia vienu požiūriu tvarkos klausimams, o toliau viską dalina į du požiūrius būties klausimams, į tris požiūrius dalyvavimo klausimams, į keturis požiūrius žinojimo klausimams, į penkis požiūrius sprendimo klausimams, į šešis požiūrius dorovės klausimams, ir į septynis požiūrius apibrėžiant savarankišką loginę santvarką. Šie visko padalinimai labai gražiai atitinka Pradžios knygoje nusakytas dienas, kuriomis Dievas sukūrė pasaulį. Kiek esu tyręs, žmogaus protas gali vienu metu aprėpti šešis požiūrius, bet ne daugiau. Užtat sandaros apimančios septynis aštuonis požiūrius išsako mūsų nuojautą, kurią išgyvename, bet neaprėpiame. Žmogus tokių sandarų savo protu neatras, o turi jas išgauti nagrinėjant turiningą šventraštį, arba bet kokią visapusišką gyvenimo apžvalgą.
į:
Jėzaus dievišką kilmę taip pat nurodo sandaros, kuriomis jis mąstė. Šiose konferencijose esu iškėlęs visko padalinimus, kaip mūsų vaizduotė viską dalina į du požiūrius būties klausimams, į tris požiūrius dalyvavimo klausimams, ir taip toliau. Šie visko padalinimai labai gražiai atitinka Pradžios knygoje nusakytas dienas, kuriomis Dievas sukūrė pasaulį. Kiek esu tyręs, žmogaus protas gali vienu metu aprėpti šešis požiūrius, bet ne daugiau. Užtat sandaros apimančios septynis aštuonis požiūrius išsako mūsų nuojautą, kurią išgyvename, bet neaprėpiame. Žmogus savo protu tokių sandarų neįžvelgs, o turi jas atrasti nagrinėjant turiningą šventraštį, arba bet kokią visapusišką gyvenimo apžvalgą.
Pakeistos 33-34 eilutės iš
Šv.Morkaus evangelija itin jausminga, tad jos pagrindu tyriau Jėzaus jausmus. Atsekiau už jų slypintį lūkestį, kad kiekvienas turime giluminį ryšį su Dievu. Jisai bijojo, pavyzdžiui, mūsų per daug neįtakoti, kad liktumėme laisvi. Jo mokiniai jo paklausė, kodėl jisai jiems kalbėjo atvirai, o miniai kalbėjo palyginimais. Jėzus pabrėžė, kad palyginimų dviprasmybe išsiskiria žmonės, taip kad vieni supras Dievo žodį vis labiau, o kiti supras vis mažiau. Pildosi pranašo Izaijo žodžiai: ''Jie prastai girdėjo ausimis ir užmerkė akis, kad kartais nepamatytų akimis, neišgirstų ausimis, nesuprastų širdimi ir neatsiverstų, ir aš jų nepagydyčiau.'' Kaip suprasti tokį baisų pasmerkimą? Manau, reikia suprasti Jėzaus baimę, kad jisai atviru Dievo žodžiu nesuvaržytų žmogaus laisvės. Dviprasmybė slypi tariamojoje nuosakoje. Jo apaštalai jį jau tiki, tad jisai kalba su jais atvirai, tuo tarpu vardan kitų laisvės, jam rūpi, kad jie galėtų išgirsti ar neišgirsti, galėtų suprasti ar nesuprasti, ir galėtų būti palaiminti ar pasmerkti. Jėzui rūpi, kad jo klausytojai galėtų rinktis, ar apmąstyti palyginimų turinį, ar numoti ranka, kad tai nesąmonės.
į:
Šv.Morkaus evangelija itin jausminga, tad jos pagrindu tyriau Jėzaus jausmus. Jisai bijojo, pavyzdžiui, mūsų per daug neįtakoti, kad liktumėme laisvi. Jo mokiniai jo paklausė, kodėl jisai jiems kalbėjo atvirai, o miniai kalbėjo palyginimais. Jėzus pabrėžė, kad palyginimų dviprasmybe išsiskiria žmonės, taip kad vieni supras Dievo žodį vis labiau, o kiti supras vis mažiau. Pildosi pranašo Izaijo žodžiai: ''Jie prastai girdėjo ausimis ir užmerkė akis, kad kartais nepamatytų akimis, neišgirstų ausimis, nesuprastų širdimi ir neatsiverstų, ir aš jų nepagydyčiau.'' Dviprasmybė slypi tariamojoje nuosakoje. Jo apaštalai jį jau tiki, tad jisai kalba su jais atvirai, tuo tarpu vardan kitų laisvės, jam rūpi, kad jie galėtų išgirsti ar neišgirsti, galėtų suprasti ar nesuprasti, ir galėtų būti palaiminti ar pasmerkti. Jėzui rūpi, kad jo klausytojai galėtų rinktis, ar apmąstyti palyginimų turinį, ar numoti ranka, kad tai nesąmonės.
Pakeista 63 eilutė iš:
Man tai nuostabus pavyzdys, kad nuoširdaus žmogaus širdingi prisigalvojimai prasiveržia iš žmoniško mąstymo ir pakyla į dievišką mąstymą. Gal ne viskas šventraštyje yra Dievas žodis, bet mes galime išmokti atpažinti prieštaringą Dievo žodį, ir netgi patys rašyti šventraščius savo laikais galime išmokti rašyti šventraštį ir savo širdingu atsidavimu netgi išspausti Dievo žodį.
į:
Man tai nuostabus pavyzdys, kad nuoširdaus žmogaus širdingi prisigalvojimai prasiveržia iš žmoniško mąstymo ir pakyla į dievišką mąstymą. O kas yra mano tautietis, kas yra nuklydęs mano artimas, kurio visgi nereikėtų neapkęsti? Jėzus išryškino šią įtampą savo palyginimu apie gerąjį samarietį. Jėzus klausė, kas buvo artimas kelyje nuskriaustajam? Artimas buvo gerasis kitatautis, samarietis! Vadinas, mylėk tikrą draugą, ir gausis tas pats, kaip mylėti priešą. Bet dėl savo neatidumo Jėzaus žodžiams liekam jo nesupratę.
Pakeista 67 eilutė iš:
Siūlau taip naujom akim peržiūrėti Bibliją, kur joje žmogiškas ir kur dieviškas mąstymas. Galėtumėme panašiai mokytis iš savo istorijos, iš Holokausto ir kitų Lietuvos sukrėtimų. Turime milijonus dokumentų, atskleidžiančių įvairiausią elgesį, nušviečiantį visas dorumo ir nedorumo plonybes. Širdingai tirdami šiuos elgesio pavyzdžius galėtumėme rašyti šventraščius, išmokti išgauti Dievo žodį. Išmokim rašyti ne tik sau, bet ir visai kitaip mąstantiems, kurie mus visai kitaip supras, kurie įžvelgs mūsų prieštaravimus, ir ieškos jų ištakų savo gyvenimuose.
į:
Siūlau taip naujom akim peržiūrėti Bibliją, kur joje žmogiškas ir kur dieviškas mąstymas. Galėtumėme panašiai mokytis iš savo istorijos, iš Holokausto ir kitų Lietuvos sukrėtimų. Turime milijonus dokumentų, atskleidžiančių įvairiausią elgesį, nušviečiantį visas dorumo ir nedorumo plonybes. Širdingai tirdami šiuos elgesio pavyzdžius galėtumėme rašyti šventraščius. Ne viskas šventraštyje yra Dievo žodis, bet galime išmokti atpažinti, išgauti ir išspausti prieštaringą Dievo žodį. Išmokim rašyti ne tik sau, bet ir visai kitaip mąstantiems, kurie mus visai kitaip supras, kurie įžvelgs mūsų prieštaravimus, ir ieškos jų ištakų savo gyvenimuose.
2019 spalio 26 d., 06:55 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 15 eilutė iš:
Kai buvo gal penkiolikos metų, apsiėmiau perskaityti Naująjį Testamentą. Rūpėjo išsiaiškinti, kuria prasme Jėzus yra Dievas. Įsidėmėjau jo teiginių kraštutinišką besąlygiškumą. Pamoksle nuo kalno jisai moko: ''Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Nesvetimauk! O aš jums sakau: kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi. Jeigu tavo dešinioji akis skatina tave nusidėti, išlupk ją ir mesk šalin. Verčiau tau netekti vieno nario, negu kad visas kūnas būtų įmestas į pragarą.'' Tai sukrečiančios mintys. Lengva save nuraminti, kad tokių žodžių nereikia priimti tiesiogiai, betgi tada ką reiškia tikėti Jėzų, kad jisai yra Dievas? Tad ryžausi nenusidėti. Visgi, nusidėjau. Save perspėjau, reikia jo įsakymą priimti rimtai. Antrą kartą nusidėjau. Save įspėjau, jeigu dar nusidėsiu, man teks lupti akį. Ir nusidėjau. Supratau, kad laikas lupti akį. Kitaip, aš netikiu Jėzų, nė savo atsakomybę, nė amžiną gyvenimą, aš esu visiškas nulis. O kaip gaila buvo akies. Meldžiau, Dieve, pasigailėk mano akies, juk aš vis tiek nusidėsiu, jinai niekuo nekalta. Ir tada prisiminiau Jėzaus žodžius, "Jeigu tavo akis skatina tave nusidėti..." Betgi ne mano akis mane skatina nusidėti, nuodėmė glūdi manyje. O tai, matyt, ir yra Jėzaus mintis. Bet jos niekaip nesupras tas, kuris jo žodžių nepriima rimtai. Užtat Jėzų gali suprasti tiktai fundamentalistas, tas kuris priima jo žodžius ko paprasčiau, ko įsakmiau, ko gyvenimiškiau, ko ryškiau, ko besąlygiškiau, ko nuolankiau, ko atidžiau.
į:
Kai buvau gal penkiolikos metų, apsiėmiau perskaityti Naująjį Testamentą. Rūpėjo išsiaiškinti, kuria prasme Jėzus yra Dievas. Įsidėmėjau jo teiginių kraštutinišką besąlygiškumą. Pamoksle nuo kalno jisai moko: ''Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Nesvetimauk! O aš jums sakau: kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi. Jeigu tavo dešinioji akis skatina tave nusidėti, išlupk ją ir mesk šalin. Verčiau tau netekti vieno nario, negu kad visas kūnas būtų įmestas į pragarą.'' Tai sukrečiančios mintys. Lengva save nuraminti, kad tokių žodžių nereikia priimti tiesiogiai, betgi tada ką reiškia tikėti Jėzų, kad jisai yra Dievas? Tad ryžausi nenusidėti. Visgi, nusidėjau. Save perspėjau, reikia jo įsakymą priimti rimtai. Antrą kartą nusidėjau. Save įspėjau, jeigu dar nusidėsiu, man teks lupti akį. Ir nusidėjau. Supratau, kad laikas lupti akį. Kitaip, aš netikiu Jėzų, nė savo atsakomybę, nė amžiną gyvenimą, aš esu visiškas nulis. O kaip gaila buvo akies. Meldžiau, Dieve, pasigailėk mano akies, juk aš vis tiek nusidėsiu, jinai niekuo nekalta. Ir tada prisiminiau Jėzaus žodžius, "Jeigu tavo akis skatina tave nusidėti..." Betgi ne mano akis mane skatina nusidėti, nuodėmė glūdi manyje. O tai, matyt, ir yra Jėzaus mintis. Bet jos niekaip nesupras tas, kuris jo žodžių nepriima rimtai. Užtat Jėzų gali suprasti tiktai fundamentalistas, tas kuris priima jo žodžius ko paprasčiau, ko įsakmiau, ko gyvenimiškiau, ko ryškiau, ko besąlygiškiau, ko nuolankiau, ko atidžiau.
2019 spalio 26 d., 06:50 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 57-79 eilutės iš
Pradžios knyga turtinga neužmirštamais pasakojimais apie Adomą ir Ievą, Nojų, Abraomą ir Izaoką. Šiuos veikėjus ir jų nuotykius mini evangelijos, šv.Pauliaus laiškai, ir visa vakarų literatūra. Sugalvojau kompiuterio paieška pasitikrinti ar jie pasirodo ankstyvesnių pranašų knygose. Pasirodo, kad ne! Jų neaptinkame nė psalmėse, nė patarlėse, nė istorijose, nė pranašystėse. Akivaizdu ir žiauru, kad Pradžios knygos pasakojimas negali būti senos legendos, o tėra raštininkų literatūra, panašiai, kaip karaliaus Artūro nuotykiai tėra daugelį šimtmečių vėliau prasimanyta literatūra.

Kas belieka iš šventraščio, jeigu jisai tėra raštininkų susigalvotas, kaip priemonė išsaugoti tautą? Kunigų knyga yra man pavyzdys, ką duoda raštininko beribis atsidavimas. Skaičiau, kaip Mozė krauju apšlakštė vyriausią kunigą Aaroną ir jo sūnus, apsipuošusius puikiausiais rūbais. Kaip kaimo gyventojas, ranka skalbiantis rūbus
, pajutau, jog tai didžiausia nesąmonė, ir kad tas raštininkas vargu ar už mane geriau suprato, ką reiškia skersti gyvulius ir juos aukoti. Visos jo aprašytos aukos galėjo būti iš jo piršto išlaužtos. Ir visgi, jis taip nuoširdžiai tai aprašė, kad jam parūpėjo visą knygos devynioliktą skyrių skirti kunigų dorovei, kad aukas aukodami būtų dori, tyri, šventi. O dorovės viršūnė, tai dieviškas teiginys:




[+VIII) Išvados apie Dievo žodžio rašymą+]

Apžvelgęs įvairias tokias įžvalgas, prieisiu prie Kunigų knygos, kurioje smulkiai aprašomos neįtikėtinos apeigos
, kaip puošniausiais rūbais apsirengę kunigai skerdžia aukas. Šioje knygoje visgi yra nuostabus 19-asis skyrius, kokie kunigai privalo būti tyrai dori. Visa knyga susiveda į dievišką priesaką, "Mylėk artimą, kaip save patį." Man tai pavyzdys, kad nuoširdaus žmogaus širdingi prisigalvojimai gali prasiveržti iš žmoniško mąstymo ir pakilti į dievišką mąstymą.

It's humbling for me to be among the misreaders. I thought that Leviticus instructs priests to perform sacrifices in fancy clothes. But last night, in double checking, all I could find was the case of Aaron, apparently dressed in his best, splattered in blood. But that was a one-time occasion, I suppose. My suspicious mind had multiplied my suspicions. And perhaps it is written that way, to multiply faith or doubt. I suppose that double checking is a key part of reading Scripture, the obligation to reread it.

[[http://biblija.lt/index.aspx?cmp=reading&doc=BiblijaRKK1998_Kun_6 | Kunigų 6]] 19:20 ''Tas kunigas, kuris atnašauja ją kaip atnašą už nuodėmę, turi ją valgyti. Ji bus valgoma šventoje vietoje, Susitikimo palapinės kieme. 20 Visa, kas tik paliestų jos mėsą, taps pašvęsta, o jeigu ant drabužių užtikštų jos kraujo, aptaškytąją dalį turi išplauti šventoje vietoje. ''

[[http://biblija.lt/index.aspx?cmp=reading&doc=BiblijaRKK1998_Kun_8 | Kunigų 8]] 6:9 ''Tada Mozė, paliepęs Aaronui ir jo sūnums prieiti, apiplovė juos vandeniu. 7 Paskui apvilko jį tunika, apjuosė juosta, aprengė skraiste ir uždėjo jam efodą, suverždamas jį meistriškai išausta efodo juosta ir taip pritvirtindamas prie Aarono. 8 Uždėjo jam krūtinės dėklą, o į krūtinės dėklą įdėjo Urimus ir Tumimus.[i3] 9 Užmovė jam ant galvos turbaną ir prie turbano, priekyje, prisegė auksinį papuošalą – šventąją diademą, kaip VIEŠPATS buvo Mozei įsakęs.''

''6:30 Tada Mozė, paėmęs patepimo aliejaus ir kraujo, esančių ant aukuro, pašlakstė jais Aaroną bei jo drabužius ir taip pat jo sūnus bei jų drabužius. Taip jis pašventino Aaroną ir jo drabužius, taip pat jo sūnus ir jų drabužius.''

[[http://biblija.lt/index.aspx?cmp=reading&doc=BiblijaRKK1998_Kun_19 | Kunigų 19]]

I will present another criticism, though, which offers a ray of understanding. The book Vayikra-Leviticus has much about sacrifices. It's quite incredible that fixed numbers of animals are prescribed for the daily sacrifices, even while demographics circumstances may be changing dramatically. But what's most strange for me, having moved to a small village of farmers, is that the priests are slaughtering animals while dressed in the finest clothes. It makes no practical sense at all, and although I don't know much about slaughtering, but I doubt that the post-exilic author knew more than me. And the practical purpose of these chapters is completely baffling. However, because the priests must be of the highest morality, there is a very important Chapter 19 regarding that. And in that chapter, the essence is distilled by the command, "You shall neither take revenge from nor bear a grudge against the members of your people; you shall love your neighbor as yourself." Those last words, "love your neighbor as yourself", I think are manifestly divine. They are not representative of human thinking. True, we suspend our selves and participate in many activities as a team. But taken as an absolute generality, this becomes divinely extreme.
į:
Pradžios knyga turtinga neužmirštamais pasakojimais apie Adomą ir Ievą, Nojų, Abraomą ir Izaoką. Šiuos veikėjus ir jų nuotykius mini evangelijos, šv.Pauliaus laiškai, ir visa vakarų literatūra. Sugalvojau kompiuterio paieška pasitikrinti ar jie pasirodo ankstyvesnių pranašų knygose. Pasirodo, kad ne! Jų neaptinkame nė psalmėse, nė patarlėse, nė istorijose, nė pranašystėse. Akivaizdu ir žiauru, kad Pradžios knygos pasakojimai negali būti senos legendos, o tėra raštininkų literatūra, panašiai, kaip karaliaus Artūro nuotykiai tėra literatūra prasimanyta po jo mirties praėjus daugelį šimtmečių.

Kas belieka iš šventraščio, jeigu jisai tėra raštininkų susigalvotas, kaip priemonė išsaugoti tautą? Kunigų knyga yra man pavyzdys, ką duoda raštininko beribis atsidavimas. Skaičiau, kaip Mozė krauju apšlakštė vyriausią kunigą Aaroną ir jo sūnus, apsipuošusius puikiausiais rūbais. Kaip kaimo gyventojas
, ranka skalbiantis rūbus, pajutau, jog tai didžiausia nesąmonė, ir kad tas raštininkas vargu ar už mane geriau suprato, ką reiškia skersti gyvulius ir juos aukoti. Visos jo aprašytos aukos galėjo būti iš jo piršto išlaužtos. Ir visgi, jis taip nuoširdžiai tai aprašė, kad jam parūpėjo visą knygos devynioliktą skyrių skirti kunigų dorovei, kad aukas aukodami būtų dori, tyri, šventi. O dorovės viršūnė, tai dieviškas pamokymas: "Nenešiosi širdyje neapykantos savo artimui. Nors tektų savo artimą ir pabarti, neužsitrauk per jį nuodėmės. Nekeršysi ir nebūsi nusistatęs prieš tautiečius, bet mylėsi savo artimą kaip save patį; aš esu VIEŠPATS."
Pakeistos 63-82 eilutės iš
So this analysis suggests how Scripture is written. A person of intense devotion can imagine a world, such as a mythical, historical time of King Solomon, with such fervor, that it grows like a funnel that ultimately pierces through our world and enters the realm of divine thinking, of internalizing G-d's point of view. This explains that most of Scripture is not itself divine but rather supports that construction which leads us to G-d's divine truths.

[+IX) Galimybė rašyti Dievo žodį+]

Siūlau taip naujom akim peržiūrėti Bibliją, kur joje žmogiškas ir kur dieviškas mąstymas
. Galėtumėme panašiai mokytis iš savo istorijos, iš Holokausto ir kitų Lietuvos sukrėtimų. Turime milijonus dokumentų, atskleidžiančių įvairiausią elgesį, nušviečiantį visas dorumo ir nedorumo plonybes. Širdingai tirdami šiuos elgesio pavyzdžius galėtumėme rašyti šventraščius, išmokti išgauti Dievo žodį.

At that point
, then perhaps there is something about the hierarchy of texts which functions in reverse. That amongst the rubble there is yet a new center for the deep principles that explains the logic by which it all gave so much life, in terms of the living community of scholars and believers. What was it that they gravitated towards? And this generates new touch points, new conclusions, perhaps the Messiah and even more so, the after life being among them, or in our times, the restoration of the state of Israel.

Additionally, we should be able to study Scripture to understand well how to write Scripture, how to write G-d's word, how to arrive at G-d's truths. The Biblical times are basically fictional. But our current days are tangibly Biblical. The Holocaust, the reestablishment of Israel, the wars with the Arabs, are all of Biblical proportions, as are the miraculous events of our times, everything from electricity to space travel to computers to climate change.

We have millions of pages of documents from these Biblical events, such as the Holocaust. They document millions of examples of people's behavior, good and bad, exemplary and not. It is certainly possible, with devotion, to write many inspired texts that would yield unexpected truths of G-d.

Perhaps next year I will do a study of the Tanakh regarding G-d's ways of figuring things out. Then that would help me to see G-d in other texts as well.

Maurų mokslo šventyklos šventraščio pavyzdys.

Išvados
* I think the key point for me to keep in mind is that Scripture is written for all people, for every sincere reader, even those who misread it completely.
* Rašome ne tik mąstantiems kaip mes, bet ir visai kitaip mąstantiems, kurie mus visai kitaip supras.
* Dievo žodis nepakeičia gyvenimo, turim mokytis iš gyvenimo, bet padrąsina ir patvirtina.
į:
Man tai nuostabus pavyzdys, kad nuoširdaus žmogaus širdingi prisigalvojimai prasiveržia iš žmoniško mąstymo ir pakyla į dievišką mąstymą. Gal ne viskas šventraštyje yra Dievas žodis, bet mes galime išmokti atpažinti prieštaringą Dievo žodį, ir netgi patys rašyti šventraščius savo laikais galime išmokti rašyti šventraštį ir savo širdingu atsidavimu netgi išspausti Dievo žodį.

Galim pagrįstai suabejoti Dovydo ir Saliamono karalystės biblijiškumu. Bet nėra jokio pagrindo abejoti mūsų laikų biblijiškumu, kurį mini Holokausto siaubas, Izraelio atkūrimas, stebuklingi karai su arabais
. Susivokime, kad lietuvių tauta yra biblinė tauta, kad patys šauniausi žydai kilę iš Lietuvos didžiosios kunigaikštystės. Mūsų laikmečio grėsmės akivaizdžiai biblijinės: komunizmas, nacizmas, branduolinis karas, klimato kaita, apgaulinga finansinė sistema, nanotechnologija, dirbtinis intelektas, kosmoso ateiviai.

Siūlau taip naujom akim peržiūrėti Bibliją, kur joje žmogiškas ir kur dieviškas mąstymas. Galėtumėme panašiai mokytis iš savo istorijos
, iš Holokausto ir kitų Lietuvos sukrėtimų. Turime milijonus dokumentų, atskleidžiančių įvairiausią elgesį, nušviečiantį visas dorumo ir nedorumo plonybes. Širdingai tirdami šiuos elgesio pavyzdžius galėtumėme rašyti šventraščius, išmokti išgauti Dievo žodį. Išmokim rašyti ne tik sau, bet ir visai kitaip mąstantiems, kurie mus visai kitaip supras, kurie įžvelgs mūsų prieštaravimus, ir ieškos jų ištakų savo gyvenimuose.
2019 spalio 26 d., 06:15 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 57-71 eilutės iš
Pradžios knyga turtinga plačiai žinojimais pasakojimais apie Adomą ir Ievą, Nojų, Abraomą ir Izaoką, kuriuos mini evangelijos, šv.Pauliaus laiškai, ir visa vakarų literatūra. Sugalvojau kompiuterio paieška pasitikrinti ar šiuos veikėjus ir jų nuotykius mini ankstyvesnių pranašų knygos. Pasirodo, kad ne! Jų neaptinkame nė psalmėse, nė patarlėse, nė istorijose, nė pranašystėse. Akivaizdu ir žiauru, kad Pradžios knygos pasakojimas negali būti senos legendos, o tėra raštininkų literatūra, panašiai, kaip karaliaus Artūro nuotykiai tėra daugelį šimtmečių vėliau prasimanyta literatūra.

[+VII) Biblijos sukeltos abejonės+]

Būtinas patiklumas
, tikėjimas. All of my life, I have been accepting of Scripture's many miracles and contradictions, ultimately rejecting attempts at explaining them away and instead taking contradiction as a sign of divine freedom.

I suppose that Scripture, by its nature
, will at some point challenge every reader as to whether it makes sense. And for each reader that will be a different issue.



Iš kitos pusės, tenka pastebėti, kad neužmirštami Pradžios knygos pasakojimai apie Adomą ir Ievą
, Nojaus arką, Abraomą ir Izaoką, Dešimt Dievo įsakymų ir t.t. vis dėl to nėra legendos, o tėra potremtinės žydų bendruomenės sukurta literatūra. Juk Evangelija ir šv.Pauliaus laiškai remiasi šiais pasakojimais, tuo tarpu psalmės, kronikos bei pranašų knygos jų visai nemini.

With Scripture, inasmuch as it is is All or Nothing, then once I entertain a doubt about part of it, then the whole edifice crumbles. Once I consider that the Torah and Tanakh came into being only after all the books had been written, and I allow that the supposedly oldest books were actually written last, then it seems possible to think of the entire effort as an insistent concoction, although in many places noble, while in other places not.

Those numbers are perhaps, in some sense, a detail. But a real critical view would consider the Tanakh as a whole. As Dovid helped me appreciate, the Tanakh - and the Torah - were not understood to be such, and not distinguished and edited as such, until very late, basically after the events described. The first five books, the Torah, were compiled by the post-exilic community, perhaps 450-350 BCE, perhaps later. I was taught that, regardless, the Bible stories were very old legends that dated back to the original events. But I realized that is a hypothesis which is easy to check with a Bible search engine. Note the Gospels and St.Paul's letters are full of allusions to the vivid Bible stories: the tree of life, Noah's ark and the rainbow, how Abraham almost sacrificed Isaac, and so on. A quick Bible search shows that there are no psalms, no histories, no prophets, no proverbs that allude to the Bible stories or the ten commandmants that we know from the Torah. In conclusion, the Bible stories and the ten commandmants are not legends dating from the time of Moses, but rather they are literature created by post-exilic scholars, just as the tales of King Arthur were literature, with some tales invented in the 12th century, and others later. This analysis concludes that the Torah is a work of literature by which post-exilic scholars established a code for Judaic culture. I suppose it happened at a time when Judaic culture, and for example, the Hebrew language, was in danger of extinction. Again, this critique is troubling as regards the status of the word of G-d.
į:
Pradžios knyga turtinga neužmirštamais pasakojimais apie Adomą ir Ievą, Nojų, Abraomą ir Izaoką. Šiuos veikėjus ir jų nuotykius mini evangelijos, šv.Pauliaus laiškai, ir visa vakarų literatūra. Sugalvojau kompiuterio paieška pasitikrinti ar jie pasirodo ankstyvesnių pranašų knygose. Pasirodo, kad ne! Jų neaptinkame nė psalmėse, nė patarlėse, nė istorijose, nė pranašystėse. Akivaizdu ir žiauru, kad Pradžios knygos pasakojimas negali būti senos legendos, o tėra raštininkų literatūra, panašiai, kaip karaliaus Artūro nuotykiai tėra daugelį šimtmečių vėliau prasimanyta literatūra.

Kas belieka iš šventraščio, jeigu jisai tėra raštininkų susigalvotas, kaip priemonė išsaugoti tautą? Kunigų knyga yra man pavyzdys, ką duoda raštininko beribis atsidavimas. Skaičiau, kaip Mozė krauju apšlakštė vyriausią kunigą Aaroną ir jo sūnus, apsipuošusius puikiausiais rūbais. Kaip kaimo gyventojas, ranka skalbiantis rūbus, pajutau, jog tai didžiausia nesąmonė, ir kad tas raštininkas vargu ar už mane geriau suprato, ką reiškia skersti gyvulius ir juos aukoti. Visos jo aprašytos aukos galėjo būti iš jo piršto išlaužtos. Ir visgi, jis taip nuoširdžiai tai aprašė, kad jam parūpėjo visą knygos devynioliktą skyrių skirti kunigų dorovei, kad aukas aukodami būtų dori, tyri, šventi. O dorovės viršūnė, tai dieviškas teiginys:

2019 spalio 26 d., 06:00 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 55-58 eilutės:
Susirūpinau, kada parašyta Pradžios knyga? Nuo senų laikų, rabinai laiko, kad Dievas ją davė Mozei 1312 metų prieš mūsų erą. Patiklūs mokslininkai tvirtina, kad bent dalis rašto siekia tuos laikus, tačiau pripažįsta, kad jis šimtmečius buvo redaguojamas toliau. O nepatiklūs tyrėjai teigia, kad Pradžios knyga ir didesnė dalis Toros parašyta maždaug 400 metų prieš mūsų erą, persų valdovui Kirui leidus žydams grįžti iš tremties. Galima pamanyti, kad žydų šventraštis buvo raštininkų sumanytas, kaip priemonė išsaugoti žydų tautą, jau po to kai žydų karalystė buvo žlugusi.

Pradžios knyga turtinga plačiai žinojimais pasakojimais apie Adomą ir Ievą, Nojų, Abraomą ir Izaoką, kuriuos mini evangelijos, šv.Pauliaus laiškai, ir visa vakarų literatūra. Sugalvojau kompiuterio paieška pasitikrinti ar šiuos veikėjus ir jų nuotykius mini ankstyvesnių pranašų knygos. Pasirodo, kad ne! Jų neaptinkame nė psalmėse, nė patarlėse, nė istorijose, nė pranašystėse. Akivaizdu ir žiauru, kad Pradžios knygos pasakojimas negali būti senos legendos, o tėra raštininkų literatūra, panašiai, kaip karaliaus Artūro nuotykiai tėra daugelį šimtmečių vėliau prasimanyta literatūra.
Pakeista 129 eilutė iš:
* [[https://en.wikipedia.org/wiki/Dating_the_Bible | Dating the bible
į:
* [[https://en.wikipedia.org/wiki/Dating_the_Bible | Dating the bible]]
2019 spalio 26 d., 05:12 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 5 eilutė iš:
[Įvadas]
į:
Attach:DZ-00-DievoZodis.png
2019 spalio 26 d., 05:00 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 13 eilutė iš:
[Fundamentalistas - paprasčiau, ryškiau, besąlygiškiau...]
į:
Attach:DZ-01-IsluptiAki.png
2019 spalio 26 d., 04:35 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 20-21 eilutės:

Attach:DZ-03-MylekPriesa.jpg
2019 spalio 26 d., 04:30 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 17 eilutė iš:
[paslaptingas pavidalas - gyvenimiškas turinys]
į:
Attach:DZ-02-komunija.png
2019 spalio 26 d., 03:39 atliko AndriusKulikauskas -
Ištrintos 60-66 eilutės:

I have a Ph.D. in math. So it's perhaps understandable that I was struck by the census of the twelve tribes in Chapter 1 of Bamidbar-Numbers. The largest tribe, Judah, has a population 74,600 roughly double that of the smallest tribes, Benjamin - 35,400 and Manasseh - 32,200. But that is completely unreal! Consider any political division, such as the EU countries, the Soviet republics, the US states, the thirteen American colonies or the Canadian provinces. Roughly speaking, the distribution of populations is never linear but always logarithmic. So the most populous province, Ontario, has 13 million residents, and the least populous, Prince Edward Island (or whichever), has 140,000. If I was checking a student's paper, or a scientist's data, then I would say that their numbers obviously have no relation to reality but were completely made up.

I can accept that Enoch did not die, and that Elijah made the shadow climb backwards. But it seems wrong to insist that numbers which a human concocted are the word of G-d. That's a rather mean way for G-d to communicate. On that point I might well give up my life and stand before G-d like Job. That's why Dovid's position is important from a practical point of view. He looks at the Bible as literature by which G-d supports a tradition of scholarship of wisdom and devotion. Whereas I'm interested in understanding truth and G-d. Of course, or I suppose, the Scripture is meant not for me, not for Dovid, but for everyone.

[[https://en.wikipedia.org/wiki/Dating_the_Bible | Dating the bible]]
Pakeistos 120-124 eilutės iš
As I mentioned, I was stunned to read their exposition how the Jerusalem of David and Solomon was a modest village. I found [[https://www.academia.edu/8433834/David_and_Solomon_In_Search_of_the_Bibles_Sacred_Kings_and_the_Roots_of_the_Western_Tradition_by_Israel_Finkelstein_and_Neil_Asher_Silberman | a review]] critiquing their book:
į:
As I mentioned, I was stunned to read their exposition how the Jerusalem of David and Solomon was a modest village. I found [[https://www.academia.edu/8433834/David_and_Solomon_In_Search_of_the_Bibles_Sacred_Kings_and_the_Roots_of_the_Western_Tradition_by_Israel_Finkelstein_and_Neil_Asher_Silberman | a review]] critiquing their book:

Datos
* [[https://en.wikipedia.org/wiki/Dating_the_Bible | Dating the bible
* https://ichthys.com/mail-Bible%20chrono.htm
2019 spalio 26 d., 03:38 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 51 eilutė iš:
Esu patiklus žmogus. Galiu patikėti, kad Enochas nesulaukė mirties, ar kad Mozė padalino Raudonąją jūrą. Bet mane žeidžia mintis, kad Dievas panorėtų, kad aš tikėčiau, jog menkas kaimas buvo pasaulio bamba, arba netikroviški skaičiai yra tikri. Manau, kiekvieną skaitytoją neramina skirtingi dalykai. Šventasis raštas parašytas ne man vienam, ir ne vieno laikmečio gyventojams. Jėzus brangino, ir aš gerbiu Jėzų. Visgi ryžausi sugalvoti, kaip pasitikrinti, ar Senąjį Testamentą tiesiog susigalvojo žmonės?
į:
Esu patiklus žmogus. Galiu patikėti, kad Enochas nesulaukė mirties, ar kad Mozė padalino Raudonąją jūrą. Bet mane žeidžia mintis, kad Dievas panorėtų, kad aš tikėčiau, jog menkas kaimas buvo pasaulio bamba, arba netikroviški skaičiai yra tikri. Manau, kiekvieną skaitytoją neramina skirtingi dalykai. Šventasis raštas parašytas ne man vienam, ir ne vieno laikmečio gyventojams. Jėzus brangino Tanaką, ir aš gerbiu. Visgi ryžausi pasitikrinti, ar Senąjį Testamentą tiesiog susigalvojo žmonės?
2019 spalio 26 d., 03:33 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 45-52 eilutės:
Attach:DZ-IzraelioGimines.png

Mane suglumino Skaičių knygoje pateiktas Izraelio dvylikos giminių surašymas. Didžiausia giminė, Judo, buvo maždaug du kartus skaitlingesnė, kaip mažiausia giminė, Manaso. Aš, kaip matematikas, suprantu, kad tokie skaičiai negyvenimiški ir juos tegalėjo prisigalvoti nemokša. Juk Europos sąjungoje, Vokietija nepalyginamai skaitlingesnė, nė Malta. Sovietų sąjungoje Rusija nepalyginamai skaitlingesnė, nė Estija. Taip nebūna, kad visi vienetai būtų panašaus dydžio.

[chronologija]

Esu patiklus žmogus. Galiu patikėti, kad Enochas nesulaukė mirties, ar kad Mozė padalino Raudonąją jūrą. Bet mane žeidžia mintis, kad Dievas panorėtų, kad aš tikėčiau, jog menkas kaimas buvo pasaulio bamba, arba netikroviški skaičiai yra tikri. Manau, kiekvieną skaitytoją neramina skirtingi dalykai. Šventasis raštas parašytas ne man vienam, ir ne vieno laikmečio gyventojams. Jėzus jį brangino, ir aš gerbiu Jėzų. Visgi ryžausi sugalvoti, kaip pasitikrinti, ar Senąjį Testamentą tiesiog susigalvojo žmonės?
Pakeistos 57-68 eilutės iš
I suppose that Scripture, by its nature, will at some point challenge every reader as to whether it makes sense. And for each reader that will be a different issue. I know that for me, as a Catholic, it was troubling to realize that the litany of "the Sacred Heart of Jesus" refers to his biological heart (!)

As I tried to appreciate the word of God from a Jewish perspective, Dovid lent me the book by Israel Finkelstein and Neil Asher Silberman.

Visoje Judėjoje gyveno maždaug 50,000 gyventojų.

As I mentioned, I was stunned to read their exposition how the Jerusalem of David and Solomon was a modest village. I found [[https://www.academia.edu/8433834/David_and_Solomon_In_Search_of_the_Bibles_Sacred_Kings_and_the_Roots_of_the_Western_Tradition_by_Israel_Finkelstein_and_Neil_Asher_Silberman | a review]] critiquing their book:

But basically, it had me personally stand back from the Tanakh and consider it from a critical point of view. That is what I wanted to share with you.

Attach:DZ-IzraelioGimines.png
į:
I suppose that Scripture, by its nature, will at some point challenge every reader as to whether it makes sense. And for each reader that will be a different issue.


Pakeistos 123-127 eilutės iš
[[https://books.google.lt/books?id=Hvq6JbIHBDEC&lpg=PA1&ots=huGZ9WmxWh&dq=Finkelstein%20Silberman&lr&pg=PA1#v=onepage&q=Finkelstein%20Silberman&f=false | David and Solomon]]
į:
[[https://books.google.lt/books?id=Hvq6JbIHBDEC&lpg=PA1&ots=huGZ9WmxWh&dq=Finkelstein%20Silberman&lr&pg=PA1#v=onepage&q=Finkelstein%20Silberman&f=false | David and Solomon]]

Visoje Judėjoje gyveno maždaug 50,000 gyventojų.

As I mentioned, I was stunned to read their exposition how the Jerusalem of David and Solomon was a modest village. I found [[https://www.academia.edu/8433834/David_and_Solomon_In_Search_of_the_Bibles_Sacred_Kings_and_the_Roots_of_the_Western_Tradition_by_Israel_Finkelstein_and_Neil_Asher_Silberman | a review]] critiquing their book:
2019 spalio 26 d., 02:46 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 41-42 eilutės iš
į:
[Pivašiūnai ir Jeruzalė]

Profesorius Katz man paskolino Finkelstein ir Silberman knygą apie Dovydo ir Saliamono laikus. Šiedu archeologai tvirtina, kad anų karalių sostinėje, Jeruzalėje, tegyveno trys šimtai žmonių. Tai mane labai sukrėtė, nes gyvenu Pivašiūnų parapijoje, tad puikiai įsivaizduoju tokio dydžio kaimą su šventykla. Naujai skaitydamas Mozės penkiaknygę, Torą, nusiteikiau viską vertinti nepatikliai.
Pakeistos 51-52 eilutės iš
As I tried to appreciate the word of God from a Jewish perspective, Dovid lent me the book [[https://books.google.lt/books?id=Hvq6JbIHBDEC&lpg=PA1&ots=huGZ9WmxWh&dq=Finkelstein%20Silberman&lr&pg=PA1#v=onepage&q=Finkelstein%20Silberman&f=false | David and Solomon]] by Israel Finkelstein and Neil Asher Silberman.
į:
As I tried to appreciate the word of God from a Jewish perspective, Dovid lent me the book by Israel Finkelstein and Neil Asher Silberman.
Pakeistos 120-122 eilutės iš
* 7. Achronim, or later commentators, which generally includes Torah scholars until the 19th century, and some would continue it until today.
į:
* 7. Achronim, or later commentators, which generally includes Torah scholars until the 19th century, and some would continue it until today.

[[https://books.google.lt/books?id=Hvq6JbIHBDEC&lpg=PA1&ots=huGZ9WmxWh&dq=Finkelstein%20Silberman&lr&pg=PA1#v=onepage&q=Finkelstein%20Silberman&f=false | David and Solomon]]
2019 spalio 26 d., 02:39 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 42-57 eilutės iš
I think what Prof.Katz explained to me is how he personally comprehends the dogma, as an intelligent, resolutely practicing Jew. He identifies with the Litvak tradition, is translating the Tanakh into Litvak Yiddish, has taught university courses in the Tanakh, and is a reknowned scholar of Yiddish literature and linguistics. So his explanation was very important to me, anthropologically, in terms of how he deals with the challenges I will describe. Dogmatically, the Catholic position is rather similar to what you write, but anthropologically, pragmatically, practically, although there are readings from the Tanakh every Sunday, even serious Catholics don't give any thought to them, and if they did, they would typically think of anything thought-provoking, "that was all overruled by the Gospels..."

Skirtumai, kaip žydai supranta.

* 1. Five books of Moses and the Oral Law
* 2. Prophets - rest of the Bible
* 3. Early Sages, known as Tana'im - Main body of Tanaic literature is the Mishna, finally edited approximately 200 C.E.
* 4. Later Sages, known as Amoraim, Main bodies of literature are the Jerusalem and Babylonian Talmuds, closed approximately 500 C.E., and refined and edited during the following centuries by the Rabanan Savoroei.
* 5. Geonim, mainly in Babylon until approximately 1000 C.E., main literature being a multitude of Responsa, and several law and philosophical treatises.
* 6. Rishonim, or early commentators, from approximately 1000 C.E. - C. 1500 C.E., they left us a vast array of literature: Bible commentaries, Talmudic commentaries, law works, poetry, liturgy and much more.
* 7. Achronim, or later commentators, which generally includes Torah scholars until the 19th century, and some would continue it until today.

"Yeridat Hadorot" and the hierarchy of texts

Šventraščių rašymas toliau...
į:
Pakeistos 108-118 eilutės iš
* Dievo žodis nepakeičia gyvenimo, turim mokytis iš gyvenimo, bet padrąsina ir patvirtina.
į:
* Dievo žodis nepakeičia gyvenimo, turim mokytis iš gyvenimo, bet padrąsina ir patvirtina.

-----------------------

* 1. Five books of Moses and the Oral Law
* 2. Prophets - rest of the Bible
* 3. Early Sages, known as Tana'im - Main body of Tanaic literature is the Mishna, finally edited approximately 200 C.E.
* 4. Later Sages, known as Amoraim, Main bodies of literature are the Jerusalem and Babylonian Talmuds, closed approximately 500 C.E., and refined and edited during the following centuries by the Rabanan Savoroei.
* 5. Geonim, mainly in Babylon until approximately 1000 C.E., main literature being a multitude of Responsa, and several law and philosophical treatises.
* 6. Rishonim, or early commentators, from approximately 1000 C.E. - C. 1500 C.E., they left us a vast array of literature: Bible commentaries, Talmudic commentaries, law works, poetry, liturgy and much more.
* 7. Achronim, or later commentators, which generally includes Torah scholars until the 19th century, and some would continue it until today
.
2019 spalio 26 d., 02:35 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 39 eilutė iš:
Dešimt Dievo įsakymų yra akivaizdžiai dieviška sandara, susidedanti iš keturių teigiamų įsakymų, kaip mylėti Dievą, ir šešių neigiamų įsakymų, kaip neskriausti artimo. Norėjau suprasti šią sandarą, o kartu ir Dievo Tėvo požiūrį, tad paprašiau savo draugo, profesoriaus Dovid Katz, pamokyti mane, kaip žydai supranta Tanaką, ką krikščionys vadina Senuoju Testamentu. Iš jo patyriau, kad žydai pripažįsta visą eilę šventumo pakopų. Švenčiausi yra pirmi du Dievo įsakymai, kuriuos žydų tauta išgirdo tiesiogiai iš Dievo. Kitus aštuonis įsakymus pats Dievas kalbėjo Mozės lūpomis. Sinajaus kalne Mozė tiesiogiai mokėsi iš Dievo, tad Mozės perteikta Tora, tiek rašytinė, tiek sakytinė, laikoma Dievo žodžiu. Kitų pranašų ryšys su Dievu nebuvo toks skaidrus, tad jų knygos, nors šventos, nelaikomos tiesioginiu Dievo žodžiu. , pradedant Dešimt Dievo įsakymų, kuriais Dievas prabilo žydų tautai, paskui Tora, rašytinė ir sakytinė, kurių Dievas mokė Mozęo Sinajaus kalne. Toliau seka Pranašų knygos, išminčių
į:
Dešimt Dievo įsakymų yra akivaizdžiai dieviška sandara, susidedanti iš keturių teigiamų įsakymų, kaip mylėti Dievą, ir šešių neigiamų įsakymų, kaip neskriausti artimo. Norėjau suprasti šią sandarą, o kartu ir Dievo Tėvo požiūrį, tad paprašiau savo draugo, profesoriaus Dovid Katz, pamokyti mane, kaip žydai supranta Tanaką, ką krikščionys vadina Senuoju Testamentu. Iš jo patyriau, kad žydai pripažįsta visą eilę šventumo pakopų. Švenčiausi yra pirmi du Dievo įsakymai, kuriuos žydų tauta išgirdo tiesiogiai iš Dievo. Kitus aštuonis įsakymus pats Dievas kalbėjo Mozės lūpomis. Sinajaus kalne Mozė tiesiogiai mokėsi iš Dievo, tad Mozės perteikta Tora, tiek rašytinė, tiek sakytinė, laikoma Dievo žodžiu. Kitų pranašų ryšys su Dievu nebuvo toks skaidrus, tad jų knygos, nors šventos, nelaikomos tiesioginiu Dievo žodžiu. Yra visa eilė tolimesnių šventumo pakopų, įtraukiančių išminčių ir komentatorių raštus, siekiančius vos ne mūsų amžių. Rabinas Elchonon Baron man paaiškino esminį dėsnį, "Yeridat Hadorot", menkėjančios kartos, pagal kurį kiekviena karta yra mažiau įžvalga ir išmintinga, kaip buvusios kartos, taip kad vėlyvesniem išminčiam nevalia prieštarauti ankstyvesniem išminčiam. Žydų tikėjimas yra tokiu būdu pasipildęs šimtais išminčių ir tūkstančiais šventraščių.
2019 spalio 26 d., 02:19 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 37-81 eilutės iš
Dešimt Dievo įsakymų yra akivaizdžiai dieviška sandara, susidedanti iš keturių teigiamų įsakymų, kaip mylėti Dievą, ir šešių neigiamų įsakymų, kaip neskriausti artimo. Norėjau suprasti šią sandarą, o kartu ir Dievo Tėvo požiūrį, tad paprašiau savo draugo, profesoriaus Dovid Katz, pamokytų man, kaip žydai supranta Tanaką, ką krikščionys vadina Senuoju Testamentu.


Ieškoti patvirtinimo ar paneigimo.
* That is why a few years ago I thought to engage the Tanakh
, which brought me to these challenges.

Prieštaravimo įtampa labiau svarbi nė turinys, nes tai dvigubas mąstymas, verčia mąstyti.
* Knyga apie gyvenimą. Ir kas gali žinoti apie tiesą ir gyvenimą
, kas gyveno pilnai, ar kas skaitė knygas? Užtat knyga gali išprovokuoti, gali paraginti, knyga gali pastatyti į kampą, ji gali įkvėpti gyventi, bet tiktai gyvenimas gali pasakyti kaip yra, užtat Dievo žodis galit tik patvirtinti.
* So the conclusion there is that 1) if we read the Scripture literally, what it actually says, and 2) if we live life fully, honestly, then we will be able to connect the two. We will be able to solve Godly riddles that connect us with prophets who lived thousands of years ago. And those riddles will be central to life. And they will often have the ambiguity where people can read it unthinking, "the easy way", without contradiction. Or they can spot the contradiction, appreciate the tension, and see how it relates to the same tension in real life.
* I was troubled that, in the Gospels, even Satan quotes the Bible. Yet I concluded that if Scripture is indeed a perfect text, then it must impact every honest reader for the better. It can't make anybody worse, even if they misread it, so long as they come to it with good intentions, and perhaps even if they don't.

Jėzaus išsiaiškinimo būdai

Teisingas būdas skaityti. Dvigubas skaitymas

[+V) Dievo žodžio tyrimai+]

Aprėpti tai, ką protas neaprėps.

I have been working to discover that divine language, as in my many investigations.

I have, however, done a critical study of the Resurrection of Jesus, and noticed that all three accounts (Matthew, Luke, John) differ in absolutely EVERY detail (!) including time, place, who saw Jesus first, etc. This destroys the idea that these three accounts could somehow be compatible, and instead suggests that the Resurrection, if genuine, was a total breakdown of time and space.

Some conceptual structures I recognize in my own philosophy. So, for example, I identify the days of creation with the "divisions of everything" by which the mind organizes everything into zero, one, two, three, four, five, six and seven perspectives, as in this talk:
http://www.ms.lt/sodas/Book/20171011DisembodyingMind

Aštungubas kelias: Tėve mūsų, palaiminimai, šv.Petro raktai į dangų.

Ryšys su Dievu.

Tyrimai:
* Morkaus (jausmai)
* Matas (palyginimai)
* Lukas (gerumas)
* Jonas (logika)

Several years ago, I identified and systematized 24 ways that Jesus figured things out, and was stunned to find a deep conflict between two points of view, the Son ("the good child") who believed that we could all come together in the kingdom of heaven, as in the Sermon on the Mount, and inspire all by our example, vs. the Father, who rather insisted that priority be given to "the bad child", who hated the Son for being good, and "made an example of him", only to realize his own wickedness and be saved by the resurrection. Thus the Father loved the world so much that he gave his only begotten son, whereas Jesus said, before his death, "I don't pray for the world, I pray for my own" and yet "not my will, but yours".

[[http://www.selflearners.net/ways/index.php?d=Jesus | Jėzaus išsiaiškinimo būdai]]

http://www.selflearners.net/uploads/jezausmastysena.png

[+VI) Tanakas, kaip Dievo žodis+]

I wanted to likewise study and systematize "the Father's" ways of figuring things out and see what I might learn from them and how it might relate to my philosophy, the main conclusion of which is that G-d doesn't have to be good, life doesn't have to be fair. But I realized that I would need to understand what the Tanakh means from a Jewish perspective. And speaking with Dovid, I concluded that I would have to start with a critical view.
į:
[žydų raštų pakopos]

Dešimt Dievo įsakymų yra akivaizdžiai dieviška
sandara, susidedanti iš keturių teigiamų įsakymų, kaip mylėti Dievą, ir šešių neigiamų įsakymų, kaip neskriausti artimo. Norėjau suprasti šią sandarą, o kartu ir Dievo Tėvo požiūrį, tad paprašiau savo draugo, profesoriaus Dovid Katz, pamokyti mane, kaip žydai supranta Tanaką, ką krikščionys vadina Senuoju Testamentu. Iš jo patyriau, kad žydai pripažįsta visą eilę šventumo pakopų. Švenčiausi yra pirmi du Dievo įsakymai, kuriuos žydų tauta išgirdo tiesiogiai iš Dievo. Kitus aštuonis įsakymus pats Dievas kalbėjo Mozės lūpomis. Sinajaus kalne Mozė tiesiogiai mokėsi iš Dievo, tad Mozės perteikta Tora, tiek rašytinė, tiek sakytinė, laikoma Dievo žodžiu. Kitų pranašų ryšys su Dievu nebuvo toks skaidrus, tad jų knygos, nors šventos, nelaikomos tiesioginiu Dievo žodžiu. , pradedant Dešimt Dievo įsakymų, kuriais Dievas prabilo žydų tautai, paskui Tora, rašytinė ir sakytinė, kurių Dievas mokė Mozęo Sinajaus kalne. Toliau seka Pranašų knygos, išminčių
2019 spalio 26 d., 01:55 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 35-40 eilutės iš
Dievo žodžio prieštaravimai leidžia mums rinktis, ar numosime į juos ranka, ar bandysime juos išrišti, ar laikysime juos širdyje, ar įžvelgsime juos pasaulyje. Nuolankiai, paraidžiui, nuoširdžiai priimtas Dievo žodis mus padrąsina savo kailiu pasimokyti iš gyvenimo. Ir pasimokę iš gyvenimo, visai kitaip įžvelgiam, ką kalba Dievo žodis. Tokiu dvigubu mąstymu atsiplėšiame nuo savo pasaulio. Užtat Dievo knyga gali būti tobula, ji gali teigiamai veikti kiekvieną širdingą skaitytoją, o gal net ir ją cituojantį Šėtoną, nes jos prieštaravimai, tarsi dzen budizmo koanai, verčia susimąstyti, net jeigu jinai prastai išversta į kitą kalbą, ir net jeigu skaitytojas tiesiog klaidingai supranta. Dievo žodis mus veikia ne savo turiniu, o mūsų santykiu.

Dešimt Dievo įsakymų yra akivaizdžiai dieviška sandara, susidedanti iš keturių teigiamų įsakymų, kaip mylėti Dievą, ir šešių neigiamų įsakymų, kaip neskriausti artimo.

Norėjau suprasti Dešimt Dievo įsakymų
.
į:
Gyvenimo mokomės ne iš knygų, bet tik iš gyvenimo, širdingo arba neširdingo. Dievo žodžio prieštaravimai leidžia mums rinktis, ar numosime į juos ranka, ar bandysime juos išrišti, ar laikysime juos širdyje, ar įžvelgsime juos pasaulyje. Nuolankiai, paraidžiui, nuoširdžiai priimtas Dievo žodis mus padrąsina savo kailiu pasimokyti iš širdingo gyvenimo. Ir pasimokę iš širdingo gyvenimo, Dievo žodis patvirtina mūsų išvadas, kaip dvigubu mąstymu, savo sąlygiška valia ir Dievo besąlygiška valia, atsiplėšiame nuo pasaulio. Užtat Dievo knyga gali būti tobula, ji gali teigiamai veikti kiekvieną širdingą skaitytoją, o gal net ircituojantį Šėtoną, nes jos prieštaravimai, tarsi dzen budizmo koanai, verčia susimąstyti, net jeigu jinai prastai išversta į kitą kalbą, ir net jeigu skaitytojas ją tiesiog klaidingai supranta. Dievo žodis mus veikia ne savo turiniu, o mūsų santykiu.

Dešimt Dievo įsakymų yra akivaizdžiai dieviška sandara, susidedanti iš keturių teigiamų įsakymų, kaip mylėti Dievą, ir šešių neigiamų įsakymų, kaip neskriausti artimo. Norėjau suprasti šią sandarą, o kartu ir Dievo Tėvo požiūrį, tad paprašiau savo draugo, profesoriaus Dovid Katz, pamokytų man, kaip žydai supranta Tanaką, ką krikščionys vadina Senuoju Testamentu.
Pakeistos 163-164 eilutės iš
* Rašome ne tik mąstantiems kaip mes, bet ir visai kitaip mąstantiems, kurie mus visai kitaip supras.
į:
* Rašome ne tik mąstantiems kaip mes, bet ir visai kitaip mąstantiems, kurie mus visai kitaip supras.
* Dievo žodis nepakeičia gyvenimo, turim mokytis iš gyvenimo, bet padrąsina ir patvirtina
.
2019 spalio 26 d., 01:34 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 37 eilutė iš:
į:
Dešimt Dievo įsakymų yra akivaizdžiai dieviška sandara, susidedanti iš keturių teigiamų įsakymų, kaip mylėti Dievą, ir šešių neigiamų įsakymų, kaip neskriausti artimo.
2019 spalio 26 d., 01:28 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 35-36 eilutės iš

Šios sandaros verčia mus atsiplėšti nuo savo riboto
į:
Dievo žodžio prieštaravimai leidžia mums rinktis, ar numosime į juos ranka, ar bandysime juos išrišti, ar laikysime juos širdyje, ar įžvelgsime juos pasaulyje. Nuolankiai, paraidžiui, nuoširdžiai priimtas Dievo žodis mus padrąsina savo kailiu pasimokyti iš gyvenimo. Ir pasimokę iš gyvenimo, visai kitaip įžvelgiam, ką kalba Dievo žodis. Tokiu dvigubu mąstymu atsiplėšiame nuo savo pasaulio. Užtat Dievo knyga gali būti tobula, ji gali teigiamai veikti kiekvieną širdingą skaitytoją, o gal net ir ją cituojantį Šėtoną, nes jos prieštaravimai, tarsi dzen budizmo koanai, verčia susimąstyti, net jeigu jinai prastai išversta į kitą kalbą, ir net jeigu skaitytojas ją tiesiog klaidingai supranta. Dievo žodis mus veikia ne savo turiniu, o mūsų santykiu.

2019 spalio 26 d., 00:41 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 17 eilutė iš:
[Tikrovė ar mistika?]
į:
[paslaptingas pavidalas - gyvenimiškas turinys]
2019 spalio 26 d., 00:39 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 17-18 eilutės:
[Tikrovė ar mistika?]
Pridėtos 23-24 eilutės:
[visko padalinimai]
Pridėtos 26-27 eilutės:

[aštuonialypis kelias - šv.Petro raktai į dangų]
2019 spalio 26 d., 00:38 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 23 eilutė iš:
Kažkoks tokio yra Budos taurusis aštuonialypis kelias, kurios sandaros atmainai, mano supratimu, yra Jėzaus malda "Tėve mūsų", jo Palaiminimai, ir šv.Petro aštuoni raktai į dangų, nuo tikėjimo į meilę. Kiekvienas turbūt daugiausia pasisemsime iš savo tikėjimo šventraščių.
į:
Kažkas tokio yra Budos taurusis aštuonialypis kelias, kurio sandaros atmainai, mano supratimu, yra Jėzaus malda "Tėve mūsų", jo Palaiminimai, ir šv.Petro aštuoni raktai į dangų, nuo tikėjimo į meilę. Mes kiekvienas turbūt daugiausia pasisemsime iš savo tikėjimo šventraščių.
2019 spalio 26 d., 00:36 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 23 eilutė iš:
Kažkoks tokio yra Budos taurusis aštuonialypis kelias, kurios sandaros atmainai, mano supratimu, yra Jėzaus malda "Tėve mūsų", jo Palaiminimai, ir šv.Petro aštuoni raktai į dangų, nuo tikėjimo į meilę. Kiekvienas turbūt daugiausia išgausime iš savo tikėjimo šventraščių.
į:
Kažkoks tokio yra Budos taurusis aštuonialypis kelias, kurios sandaros atmainai, mano supratimu, yra Jėzaus malda "Tėve mūsų", jo Palaiminimai, ir šv.Petro aštuoni raktai į dangų, nuo tikėjimo į meilę. Kiekvienas turbūt daugiausia pasisemsime iš savo tikėjimo šventraščių.
2019 spalio 26 d., 00:34 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 27-34 eilutės iš
Užtat Dievo žodis yra skrynia, kurioje atpažinsime daugybę lobių, jei tik tokių lobių ieškome gyvenime. Pamoksle nuo kalno skaičiau, "palaiminti dvasingieji vargdieniai, jų yra dangaus karalystė". Iš gyvenimo patirties supratau, tai reiškia, palaiminti ne kankiniai, ne didžiadvasiai, o skurdžiadvasiai, mokslininkai, skeptikai, juk mes norime tikėti ko mažiau, bet žinoti ko tikriau, užtat plėtoti šviesuolių bendrystę, Jėzaus svajotą dangaus karalystę, ne danguje, o žemėje. Iš šv.Jono evangelijos išgvildenau, kad gyvenimas yra Dievo gerumas, tačiau amžinas gyvenimas yra suvokimas, kad Dievas nebūtinai geras, ir panašiai, iš patirties žinau, kad gyvenimas nebūtinai teisingas. Betirdamas Jėzaus išsiaiškinimo būdus, pastebėjau žiaurią įtampą tarp Tėvo ir Sūnaus, juk "Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų", tuo tarpu Sūnus atviravo Tėvui, "Ne už pasaulį meldžiu, bet už tavo man pavestuosius", visgi Tėvą palaikė, "tebūna ne mano, o tavo valia!"


Patvirtinimas - skurdžiadvasiai
* Similarly, when Jesus talks about "blessed are the poor-in-spirit"
, I know from organizing independent thinkers that he means "blessed are the skeptical", the ones who say, "I don't want to believe, I want to know! I want to believe as little as possible - I want to be a scientist - I want to believe only as much as I need to, to have a hypothesis!" Whereas the martyrs are the "rich-in-spirit".

Patvirtinimas - gyvenimas nebūtinai teisingas
* When I know from life that "God doesn't have to be good, life doesn't have to be fair", then Scripture reads entirely differently, and many riddles find solution, at least as regards the Gospels.
į:
Užtat Dievo žodis yra skrynia, kurioje atpažinsime daugybę lobių, jei tik tokių lobių ieškome gyvenime. Pamoksle nuo kalno skaičiau, "palaiminti dvasingieji vargdieniai, jų yra dangaus karalystė". Iš gyvenimo patirties supratau, tai reiškia, palaiminti ne kankiniai, ne didžiadvasiai, o skurdžiadvasiai, mokslininkai, skeptikai, juk mes norime tikėti ko mažiau, bet žinoti ko tikriau, užtat plėtoti šviesuolių bendrystę, Jėzaus svajotą dangaus karalystę, ne danguje, o žemėje. Iš šv.Jono evangelijos išgvildenau, kad gyvenimas yra Dievo gerumas, tačiau amžinas gyvenimas yra suvokimas, kad Dievas nebūtinai geras, ir panašiai, iš patirties žinau, kad gyvenimas nebūtinai teisingas. Betirdamas Jėzaus išsiaiškinimo būdus, pastebėjau žiaurią įtampą tarp Tėvo ir Sūnaus, juk "Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų", tuo tarpu Sūnus atviravo Tėvui, "Ne už pasaulį meldžiu, bet už tavo man pavestuosius", visgi Tėvą palaikė, "tebūna ne mano, o tavo valia!" Panašiai, atpažįstu savyje Tėvo pamiltą blogą vaiką, išdykėlį, kurį slegia nuodėmės, ir taipogi Sūnui artimą gerą vaiką, šviesuolį, kurį įkvėpia Pamokslas nuo kalno.
2019 spalio 26 d., 00:11 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 27-28 eilutės iš
Užtat Dievo žodis yra skrynia, kurioje atpažinsime daugybę lobių, jei tik tokių lobių ieškome gyvenime. Pamoksle nuo kalno skaičiau, "palaiminti dvasingieji vargdieniai, jų yra dangaus karalystė". Iš gyvenimo patirties supratau, tai reiškia, palaiminti ne kankiniai, ne didžiadvasiai, o skurdžiadvasiai, mokslininkai, skeptikai, juk mes norime tikėti ko mažiau, bet žinoti ko tikriau, užtat plėtoti šviesuolių bendrystę, Jėzaus svajotą dangaus karalystę, ne danguje, o žemėje. Iš šv.Jono evangelijos išgvildenau, kad gyvenimas yra Dievo gerumas, tačiau amžinas gyvenimas yra suvokimas, kad Dievas nebūtinai geras, ir panašiai, iš patirties žinau, kad gyvenimas nebūtinai teisingas. Betirdamas Jėzaus išsiaiškinimo būdus, pastebėjau žiaurią įtampą tarp Tėvo ir Sūnaus, juk
į:
Užtat Dievo žodis yra skrynia, kurioje atpažinsime daugybę lobių, jei tik tokių lobių ieškome gyvenime. Pamoksle nuo kalno skaičiau, "palaiminti dvasingieji vargdieniai, jų yra dangaus karalystė". Iš gyvenimo patirties supratau, tai reiškia, palaiminti ne kankiniai, ne didžiadvasiai, o skurdžiadvasiai, mokslininkai, skeptikai, juk mes norime tikėti ko mažiau, bet žinoti ko tikriau, užtat plėtoti šviesuolių bendrystę, Jėzaus svajotą dangaus karalystę, ne danguje, o žemėje. Iš šv.Jono evangelijos išgvildenau, kad gyvenimas yra Dievo gerumas, tačiau amžinas gyvenimas yra suvokimas, kad Dievas nebūtinai geras, ir panašiai, iš patirties žinau, kad gyvenimas nebūtinai teisingas. Betirdamas Jėzaus išsiaiškinimo būdus, pastebėjau žiaurią įtampą tarp Tėvo ir Sūnaus, juk "Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų", tuo tarpu Sūnus atviravo Tėvui, "Ne už pasaulį meldžiu, bet už tavo man pavestuosius", visgi Tėvą palaikė, "tebūna ne mano, o tavo valia!"
2019 spalio 25 d., 23:02 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 27-32 eilutės iš
Užtat Dievo žodis yra skrynia, kurioje atpažinsime daugybę lobių, jei tik tokių lobių ieškome gyvenime. Pamoksle nuo kalno skaičiau, "palaiminti dvasingieji vargdieniai, jų yra dangaus karalystė". Iš gyvenimo patirties supratau, tai reiškia, palaiminti ne kankiniai, ne didžiadvasiai, o skurdžiadvasiai, mokslininkai, skeptikai, juk norime tikėti ko mažiau, bet žinoti ko tikriau, užtat plėtoti šviesuolių bendrystę. Iš šv.Jono evangelijos išgvildenau, kad gyvenimas yra Dievo gerumas, tačiau amžinas gyvenimas yra suvokimas, kad Dievas nebūtinai geras, ir panašiai, iš patirties žinau, kad gyvenimas nebūtinai teisingas. Betirdamas Jėzaus išsiaiškinimo būdus, pastebėjau žiaurią įtampą tarp Tėvo ir Sūnaus, juk

Palaiminti skurdžiadvasiai, Juk dangaus karalystė reiškia Jėzaus išsvajotą šviesuolių bendrystė
, kurioje "kaip tiki, taip yra". O mes šviesuoliai, mokslininkai, skeptikai, esame skurdžiadvasiai, juk norime tikėti ko mažiau, užtat žinoti ko tikriau, plėtoti mokslą. Tad palaiminti mes, skurdžiadvasiai, o ne kankiniai, didžiadvasiai. Kai evangelijose tyriau Jėzaus išsiaiškinimo būdus, pastebėjau ryškią įtampą tarp Sūnaus svajonės ir Tėvo sumanymo. Sūnus vylėsi, kad geri vaikai savo bendryste gali paveikti ir blogus vaikus. Tačiau Tėvui rūpėjo mus atskleisti blogus vaikus, neapkenčius Sūnaus dėl jo gerumo, nupuolančius savo neapykanta,
blogi vaikai, kad jie

mes, būtent mus Jėzus svajoja. Tuo tarpu sų yra dangaus karalystė. Didžiadvasiai yra kankiniai
į:
Užtat Dievo žodis yra skrynia, kurioje atpažinsime daugybę lobių, jei tik tokių lobių ieškome gyvenime. Pamoksle nuo kalno skaičiau, "palaiminti dvasingieji vargdieniai, jų yra dangaus karalystė". Iš gyvenimo patirties supratau, tai reiškia, palaiminti ne kankiniai, ne didžiadvasiai, o skurdžiadvasiai, mokslininkai, skeptikai, juk mes norime tikėti ko mažiau, bet žinoti ko tikriau, užtat plėtoti šviesuolių bendrystę, Jėzaus svajotą dangaus karalystę, ne danguje, o žemėje. Iš šv.Jono evangelijos išgvildenau, kad gyvenimas yra Dievo gerumas, tačiau amžinas gyvenimas yra suvokimas, kad Dievas nebūtinai geras, ir panašiai, iš patirties žinau, kad gyvenimas nebūtinai teisingas. Betirdamas Jėzaus išsiaiškinimo būdus, pastebėjau žiaurią įtampą tarp Tėvo ir Sūnaus, juk
2019 spalio 25 d., 22:58 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 26-32 eilutės:

Užtat Dievo žodis yra skrynia, kurioje atpažinsime daugybę lobių, jei tik tokių lobių ieškome gyvenime. Pamoksle nuo kalno skaičiau, "palaiminti dvasingieji vargdieniai, jų yra dangaus karalystė". Iš gyvenimo patirties supratau, tai reiškia, palaiminti ne kankiniai, ne didžiadvasiai, o skurdžiadvasiai, mokslininkai, skeptikai, juk norime tikėti ko mažiau, bet žinoti ko tikriau, užtat plėtoti šviesuolių bendrystę. Iš šv.Jono evangelijos išgvildenau, kad gyvenimas yra Dievo gerumas, tačiau amžinas gyvenimas yra suvokimas, kad Dievas nebūtinai geras, ir panašiai, iš patirties žinau, kad gyvenimas nebūtinai teisingas. Betirdamas Jėzaus išsiaiškinimo būdus, pastebėjau žiaurią įtampą tarp Tėvo ir Sūnaus, juk

Palaiminti skurdžiadvasiai, Juk dangaus karalystė reiškia Jėzaus išsvajotą šviesuolių bendrystė, kurioje "kaip tiki, taip yra". O mes šviesuoliai, mokslininkai, skeptikai, esame skurdžiadvasiai, juk norime tikėti ko mažiau, užtat žinoti ko tikriau, plėtoti mokslą. Tad palaiminti mes, skurdžiadvasiai, o ne kankiniai, didžiadvasiai. Kai evangelijose tyriau Jėzaus išsiaiškinimo būdus, pastebėjau ryškią įtampą tarp Sūnaus svajonės ir Tėvo sumanymo. Sūnus vylėsi, kad geri vaikai savo bendryste gali paveikti ir blogus vaikus. Tačiau Tėvui rūpėjo mus atskleisti blogus vaikus, neapkenčius Sūnaus dėl jo gerumo, nupuolančius savo neapykanta,
blogi vaikai, kad jie

mes, būtent mus Jėzus svajoja. Tuo tarpu sų yra dangaus karalystė. Didžiadvasiai yra kankiniai
2019 spalio 25 d., 22:25 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 13 eilutė iš:
[+Du skaitymo būdai+]
į:
[Fundamentalistas - paprasčiau, ryškiau, besąlygiškiau...]
2019 spalio 25 d., 22:23 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 25-28 eilutės iš
Šv.Morkaus evangelijoje tyriau jausmus, kuriuos Jėzus išgyveno


Kodėl Jėzus mėgavosi Dievo žodžio dviprasmybėmis ir prieštaravimais?
Jo mokiniai jo paklausė, kodėl jisai jiems kalbėjo atvirai, o miniai kalbėjo palyginimais. Jėzus pabrėžė, kad palyginimų dviprasmybe išsiskiria žmonės, taip kad vieni supras Dievo žodį vis labiau, o kiti supras vis mažiau. Pildosi pranašo Izaijo žodžiai: ''Jie prastai girdėjo ausimis ir užmerkė akis, kad kartais nepamatytų akimis, neišgirstų ausimis, nesuprastų širdimi ir neatsiverstų, ir aš jų nepagydyčiau.'' Kaip suprasti tokį baisų pasmerkimą? Manau, reikia suprasti Jėzaus baimę, kad jisai atviru Dievo žodžiu nesuvaržytų žmogaus laisvės. Dviprasmybė slypi tariamojoje nuosakoje. Jo apaštalai jį jau tiki, tad jisai kalba su jais atvirai, tuo tarpu vardan kitų laisvės, jam rūpi, kad jie galėtų išgirsti ar neišgirsti, galėtų suprasti ar nesuprasti, ir galėtų būti palaiminti ar pasmerkti. Jėzui rūpi, kad jo klausytojai galėtų rinktis, ar apmąstyti palyginimų turinį, ar numoti ranka, kad tai nesąmonės.
į:
Šv.Morkaus evangelija itin jausminga, tad jos pagrindu tyriau Jėzaus jausmus. Atsekiau už jų slypintį lūkestį, kad kiekvienas turime giluminį ryšį su Dievu. Jisai bijojo, pavyzdžiui, mūsų per daug neįtakoti, kad liktumėme laisvi. Jo mokiniai jo paklausė, kodėl jisai jiems kalbėjo atvirai, o miniai kalbėjo palyginimais. Jėzus pabrėžė, kad palyginimų dviprasmybe išsiskiria žmonės, taip kad vieni supras Dievo žodį vis labiau, o kiti supras vis mažiau. Pildosi pranašo Izaijo žodžiai: ''Jie prastai girdėjo ausimis ir užmerkė akis, kad kartais nepamatytų akimis, neišgirstų ausimis, nesuprastų širdimi ir neatsiverstų, ir aš jų nepagydyčiau.'' Kaip suprasti tokį baisų pasmerkimą? Manau, reikia suprasti Jėzaus baimę, kad jisai atviru Dievo žodžiu nesuvaržytų žmogaus laisvės. Dviprasmybė slypi tariamojoje nuosakoje. Jo apaštalai jį jau tiki, tad jisai kalba su jais atvirai, tuo tarpu vardan kitų laisvės, jam rūpi, kad jie galėtų išgirsti ar neišgirsti, galėtų suprasti ar nesuprasti, ir galėtų būti palaiminti ar pasmerkti. Jėzui rūpi, kad jo klausytojai galėtų rinktis, ar apmąstyti palyginimų turinį, ar numoti ranka, kad tai nesąmonės.
2019 spalio 25 d., 21:51 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 21-25 eilutės iš
Jėzaus dievišką kilmę taip pat nurodo sandaros, kuriomis jis mąstė. Šiose konferencijose esu iškėlęs visko padalinimus, kaip mūsų vaizduotė viską aprėpia vienu požiūriu tvarkos klausimams, o toliau viską dalina į du požiūrius būties klausimams, į tris požiūrius dalyvavimo klausimams, į keturis požiūrius žinojimo klausimams, į penkis požiūrius sprendimo klausimams, į šešis požiūrius dorovės klausimams, ir į septynis požiūrius apibrėžiant savarankišką loginę santvarką. Šie visko padalinimai labai gražiai atitinka Pradžios knygoje nusakytas dienas, kuriomis Dievas sukūrė pasaulį. Kiek esu tyręs, žmogaus protas gali vienu metu aprėpti šešis požiūrius, bet ne daugiau. Užtat mūsų nuojautą, kurią išgyvename, išsako sandaros apimančios septynis aštuonis požiūrius. Žmogus tokių sandarų savo protu neatras, o turi remtis turiningu šaltiniu, koks ir būna tikras šventraštis.

Kažkoks tokio yra Budos taurusis aštuonialypis kelias. Geriausia yra
į:
Jėzaus dievišką kilmę taip pat nurodo sandaros, kuriomis jis mąstė. Šiose konferencijose esu iškėlęs visko padalinimus, kaip mūsų vaizduotė viską aprėpia vienu požiūriu tvarkos klausimams, o toliau viską dalina į du požiūrius būties klausimams, į tris požiūrius dalyvavimo klausimams, į keturis požiūrius žinojimo klausimams, į penkis požiūrius sprendimo klausimams, į šešis požiūrius dorovės klausimams, ir į septynis požiūrius apibrėžiant savarankišką loginę santvarką. Šie visko padalinimai labai gražiai atitinka Pradžios knygoje nusakytas dienas, kuriomis Dievas sukūrė pasaulį. Kiek esu tyręs, žmogaus protas gali vienu metu aprėpti šešis požiūrius, bet ne daugiau. Užtat sandaros apimančios septynis aštuonis požiūrius išsako mūsų nuojautą, kurią išgyvename, bet neaprėpiame. Žmogus tokių sandarų savo protu neatras, o turi jas išgauti nagrinėjant turiningą šventraštį, arba bet kokią visapusišką gyvenimo apžvalgą.

Kažkoks tokio yra Budos taurusis aštuonialypis kelias, kurios sandaros atmainai, mano supratimu, yra Jėzaus malda "Tėve mūsų", jo Palaiminimai, ir šv.Petro aštuoni raktai į dangų, nuo tikėjimo į meilę. Kiekvienas turbūt daugiausia išgausime iš savo tikėjimo šventraščių.

Šv.Morkaus evangelijoje tyriau jausmus, kuriuos Jėzus išgyveno
Ištrintos 29-30 eilutės:
Patvirtinimas - sutvėrimo dienos
Pridėtos 35-37 eilutės:

Šios sandaros verčia mus atsiplėšti nuo savo riboto
Norėjau suprasti Dešimt Dievo įsakymų.
2019 spalio 25 d., 21:41 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 5-6 eilutės:
[Įvadas]
Ištrintos 10-11 eilutės:
[+I) Ką reiškia Dievo žodis+] (90)
Pakeistos 13-14 eilutės iš
[+II) Prieštaravimų svarba - dviprasmybė skaityme+]
į:
[+Du skaitymo būdai+]
Pakeistos 21-23 eilutės iš

Apie
dievišką kilmę ... vaizduotę praplečiančios sandaros
į:
Jėzaus dievišką kilmę taip pat nurodo sandaros, kuriomis jis mąstė. Šiose konferencijose esu iškėlęs visko padalinimus, kaip mūsų vaizduotė viską aprėpia vienu požiūriu tvarkos klausimams, o toliau viską dalina į du požiūrius būties klausimams, į tris požiūrius dalyvavimo klausimams, į keturis požiūrius žinojimo klausimams, į penkis požiūrius sprendimo klausimams, į šešis požiūrius dorovės klausimams, ir į septynis požiūrius apibrėžiant savarankišką loginę santvarką. Šie visko padalinimai labai gražiai atitinka Pradžios knygoje nusakytas dienas, kuriomis Dievas sukūrė pasaulį. Kiek esu tyręs, žmogaus protas gali vienu metu aprėpti šešis požiūrius, bet ne daugiau. Užtat mūsų nuojautą, kurią išgyvename, išsako sandaros apimančios septynis aštuonis požiūrius. Žmogus tokių sandarų savo protu neatras, o turi remtis turiningu šaltiniu, koks ir būna tikras šventraštis.

Kažkoks tokio yra Budos taurusis aštuonialypis kelias. Geriausia yra
2019 spalio 25 d., 21:18 atliko AndriusKulikauskas -
Ištrinta 27 eilutė:
Pakeistos 31-32 eilutės iš
į:
* Similarly, when Jesus talks about "blessed are the poor-in-spirit", I know from organizing independent thinkers that he means "blessed are the skeptical", the ones who say, "I don't want to believe, I want to know! I want to believe as little as possible - I want to be a scientist - I want to believe only as much as I need to, to have a hypothesis!" Whereas the martyrs are the "rich-in-spirit".
Pakeistos 34-43 eilutės iš
į:
* When I know from life that "God doesn't have to be good, life doesn't have to be fair", then Scripture reads entirely differently, and many riddles find solution, at least as regards the Gospels.

Ieškoti patvirtinimo ar paneigimo.
* That is why a few years ago I thought to engage the Tanakh, which brought me to these challenges.

Prieštaravimo įtampa labiau svarbi nė turinys, nes tai dvigubas mąstymas, verčia mąstyti.
* Knyga apie gyvenimą. Ir kas gali žinoti apie tiesą ir gyvenimą, kas gyveno pilnai, ar kas skaitė knygas? Užtat knyga gali išprovokuoti, gali paraginti, knyga gali pastatyti į kampą, ji gali įkvėpti gyventi, bet tiktai gyvenimas gali pasakyti kaip yra, užtat Dievo žodis galit tik patvirtinti.
* So the conclusion there is that 1) if we read the Scripture literally, what it actually says, and 2) if we live life fully, honestly, then we will be able to connect the two. We will be able to solve Godly riddles that connect us with prophets who lived thousands of years ago. And those riddles will be central to life. And they will often have the ambiguity where people can read it unthinking, "the easy way", without contradiction. Or they can spot the contradiction, appreciate the tension, and see how it relates to the same tension in real life.
* I was troubled that, in the Gospels, even Satan quotes the Bible. Yet I concluded that if Scripture is indeed a perfect text, then it must impact every honest reader for the better. It can't make anybody worse, even if they misread it, so long as they come to it with good intentions, and perhaps even if they don't.
Ištrintos 46-70 eilutės:


Yet my reply to you and the late Rabbi is that I think the Scripture is a book about life. And who can know about truth and life, the one who lived fully, in life and in mind, or the one who studied books? As I wrote, in Genesis, the days of creation seem very much to refer to the "divisions of everything" and provide some confirmation and encouragement, rather than information. Similarly, when Jesus talks about "blessed are the poor-in-spirit", I know from organizing independent thinkers that he means "blessed are the skeptical", the ones who say, "I don't want to believe, I want to know! I want to believe as little as possible - I want to be a scientist - I want to believe only as much as I need to, to have a hypothesis!" Whereas the martyrs are the "rich-in-spirit". When I know from life that "God doesn't have to be good, life doesn't have to be fair", then Scripture reads entirely differently, and many riddles find solution, at least as regards the Gospels. That is why a few years ago I thought to engage the Tanakh, which brought me to these challenges.

I can give an example regarding Daoism. Last year, in China, just before the World Congress in Philosophy, I agreed at the last minute to give a talk on the Dao De Jing, something I know little about.
http://www.ms.lt/sodas/Book/20180814Daodejing
My talk was "Daoism for a Lifetime or a Day?" And with my rudimentary knowledge of Chinese, but my vast knowledge of life, I translated the first chapter of the Dao De Jing. I showed that the actual meaning was completely opposite to the standard translations. A standard translation says:

"The Dao that can be trodden is not the enduring and unchanging Dao.
The name that can be named is not the enduring and unchanging name."

But my translation, which is attentive and faithful to the actual words in the text, and understanding of what they could be talking about, is:

"The way of inclination is rarely the true way.
The word that suggests itself is seldom the right word."

Typically, people think the Dao is "the easy way", which the unconscious suggests. But I showed that the true reading is the opposite: that the easy way, which the unconscious suggests, is not the true way, except by accident. Thus the Way is that of the Conscious mind which does not know, rather than that of the Unconscious mind which knows. What was amazing for me, was that all of the experts there agreed with me and my novel reading!

Similarly, when Jesus is asked "who is my neighbor?", and he tells the parable of the Good Samaritan, everybody to this day presumes that our "neighbor" is the one who the Samaritan helped. But instead, Jesus says in the text, "Which was a neighbor to that man?" and the answer should obviously be "the Good Samaritan" (!) So the command is to love the Good Samaritan, which is to say, love those who love you (even if you find them offensive). In other words, if you won't "love your enemy", then at least "love your friend", and it will end up the same.

So the conclusion there is that 1) if we read the Scripture literally, what it actually says, and 2) if we live life fully, honestly, then we will be able to connect the two. We will be able to solve Godly riddles that connect us with prophets who lived thousands of years ago. And those riddles will be central to life. And they will often have the ambiguity where people can read it unthinking, "the easy way", without contradiction. Or they can spot the contradiction, appreciate the tension, and see how it relates to the same tension in real life.

Prieštaravimo įtampa labiau svarbi nė turinys, nes tai dvigubas mąstymas, verčia mąstyti.

I was troubled that, in the Gospels, even Satan quotes the Bible. Yet I concluded that if Scripture is indeed a perfect text, then it must impact every honest reader for the better. It can't make anybody worse, even if they misread it, so long as they come to it with good intentions, and perhaps even if they don't.
2019 spalio 25 d., 19:42 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 17 eilutė iš:
Tokiu skaitymu įmename Jėzaus mįsles. Paskutinėje vakarienėje Kristus laužė duoną ir mokiniams tarė "Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas." Tik vaikiškai įsijautus išryškėja jo prasmė. Tai buvo jo duona, kurią jam suvalgus, būtų tapusi jo kūnu. Jeigu ne jis, o mes suvalgome, tai mes valgome jo kūną. Vadinas, jis pabrėžia savo laisvę atsisakyti savo duonos, ją duodant mums. Tiesmukiškas, vaikiškas skaitymas, be jokios paslapties, atskleidžia tikriausią prasmę, pavyzdingą elgesį, savęs atsisakymą, laisvės metafiziką, mūsų giliausią ryšį. Visos mistikos prieš tai nublanksta.
į:
Tokiu skaitymu įmename Jėzaus mįsles. Paskutinėje vakarienėje Kristus laužė duoną ir mokiniams tarė "Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas." Tik vaikiškai įsijautus išryškėja jo prasmė. Tai buvo jo duona, jam duota suvalgyti, užtat tampanti jo kūnu. Jeigu ne jis, o mes suvalgome, tai mes valgome jo kūną. Vadinas, jis pabrėžia savo laisvę atsisakyti savo duonos, ją duodant mums. Tiesmukiškas, vaikiškas skaitymas, be jokios paslapties, atskleidžia tikriausią prasmę, pavyzdingą elgesį, savęs atsisakymą, laisvės metafiziką, mūsų giliausią ryšį. Visos mistikos prieš tai nublanksta.
2019 spalio 25 d., 19:40 atliko AndriusKulikauskas -
2019 spalio 25 d., 19:39 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 21-23 eilutės iš
Kodėl Jėzus mėgavosi Dievo žodžio dviprasmybėmis ir prieštaravimais? Jo mokiniai jo paklausė, kodėl jisai jiems kalbėjo atvirai, o miniai kalbėjo palyginimais. Jėzus pabrėžė, kad palyginimų dviprasmybe išsiskiria žmonės, taip kad vieni supras Dievo žodį vis labiau, o kiti supras vis mažiau. Pildosi pranašo Izaijo žodžiai: ''Jie prastai girdėjo ausimis ir užmerkė akis, kad kartais nepamatytų akimis, neišgirstų ausimis, nesuprastų širdimi ir neatsiverstų, ir aš jų nepagydyčiau.'' Kaip suprasti tokį baisų pasmerkimą? Manau, reikia suprasti Jėzaus baimę, kad jisai atviru Dievo žodžiu neatimtų žmogaus laisvės. Dviprasmybė slypi tariamojoje nuosakoje. Jo apaštalai jį jau tiki, tad jisai kalba su jais atvirai, tuo tarpu vardan kitų laisvės, jam rūpi, kad jie galėtų išgirsti ar neišgirsti, galėtų suprasti ar nesuprasti, ir galėtų būti palaiminti ar pasmerkti.
į:

Apie dievišką kilmę ... vaizduotę praplečiančios sandaros



Kodėl Jėzus mėgavosi Dievo žodžio dviprasmybėmis ir prieštaravimais? Jo mokiniai jo paklausė, kodėl jisai jiems kalbėjo atvirai
, o miniai kalbėjo palyginimais. Jėzus pabrėžė, kad palyginimų dviprasmybe išsiskiria žmonės, taip kad vieni supras Dievo žodį vis labiau, o kiti supras vis mažiau. Pildosi pranašo Izaijo žodžiai: ''Jie prastai girdėjo ausimis ir užmerkė akis, kad kartais nepamatytų akimis, neišgirstų ausimis, nesuprastų širdimi ir neatsiverstų, ir aš jų nepagydyčiau.'' Kaip suprasti tokį baisų pasmerkimą? Manau, reikia suprasti Jėzaus baimę, kad jisai atviru Dievo žodžiu nesuvaržytų žmogaus laisvės. Dviprasmybė slypi tariamojoje nuosakoje. Jo apaštalai jį jau tiki, tad jisai kalba su jais atvirai, tuo tarpu vardan kitų laisvės, jam rūpi, kad jie galėtų išgirsti ar neišgirsti, galėtų suprasti ar nesuprasti, ir galėtų būti palaiminti ar pasmerkti. Jėzui rūpi, kad jo klausytojai galėtų rinktis, ar apmąstyti palyginimų turinį, ar numoti ranka, kad tai nesąmonės.


Patvirtinimas - sutvėrimo dienos

Patvirtinimas - skurdžiadvasiai

Patvirtinimas - gyvenimas nebūtinai teisingas

Jėzaus išsiaiškinimo būdai
Ištrintos 38-47 eilutės:

[+III) Prieštaravimų svarba - dvigubas mąstymas - Dievo žodžio esmė+]

Iš vienos pusės, teko pripažinti, jog man, kaip žmogui, kai kurie pasisakymai atrodo akivaizdžiai dieviškos kilmės. Juk kaip aš, žmogus, galėčiau kitam įsakyti, "Mylėk priešą"?

In the Gospels, certain statements seem to me evidently of divine origin, such as "Love your enemy". I don't know who could possibly command such a thing, and it is a hard concept for me to imagine, it is so unusual. It requires a split mind - that I myself hate somebody for good reason - but that I take up a higher point of view, namely G-d's.

[+IV) Prieštaravimų svarba - mįslių įminimas - pasimokymas iš gyvenimo - dvigubas mąstymas+]

Thank you for the explanation by the late Rabbi Moshe Shapiro z"l. I give people the same response when they tell me that I can't know everything. I ask them if they had ever spent a full day trying? Whereas I had spent decades, and made good progress.
2019 spalio 25 d., 19:30 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 17 eilutė iš:
Toks skaitymas įmena Jėzaus mįsles. Paskutinėje vakarienėje Kristus laužė duoną ir mokiniams tarė "Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas." Tik vaikiškai įsijautus išryškėja jo prasmė. Tai buvo jo duona, kurią jam suvalgus, būtų tapusi jo kūnu. Jeigu ne jis, o mes suvalgome, tai mes valgome jo kūną. Vadinas, jis pabrėžia savo laisvę atsisakyti savo duonos, ją duodant mums. Tiesmukiškas, vaikiškas skaitymas, be jokios paslapties, atskleidžia tikriausią prasmę, pavyzdingą elgesį, savęs atsisakymą, laisvės metafiziką, mūsų giliausią ryšį. Visos mistikos prieš tai nublanksta.
į:
Tokiu skaitymu įmename Jėzaus mįsles. Paskutinėje vakarienėje Kristus laužė duoną ir mokiniams tarė "Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas." Tik vaikiškai įsijautus išryškėja jo prasmė. Tai buvo jo duona, kurią jam suvalgus, būtų tapusi jo kūnu. Jeigu ne jis, o mes suvalgome, tai mes valgome jo kūną. Vadinas, jis pabrėžia savo laisvę atsisakyti savo duonos, ją duodant mums. Tiesmukiškas, vaikiškas skaitymas, be jokios paslapties, atskleidžia tikriausią prasmę, pavyzdingą elgesį, savęs atsisakymą, laisvės metafiziką, mūsų giliausią ryšį. Visos mistikos prieš tai nublanksta.
2019 spalio 25 d., 19:27 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 21 eilutė iš:
Jėzus mėgavosi Biblijos dviprasmybėmis ir prieštaravimais. Jo mokiniai jo paklausė, kodėl jisai jiems kalbėjo atvirai, o miniai kalbėjo palyginimais. Jėzus pabrėžė, kad tuomi išsiskiria žmonės, taip kad vieni supras Dievo žodį vis labiau, o kiti supras vis mažiau. Pildosi pranašo Izaijo žodžiai: ''Jie prastai girdėjo ausimis ir užmerkė akis, kad kartais nepamatytų akimis, neišgirstų ausimis, nesuprastų širdimi ir neatsiverstų, ir aš jų nepagydyčiau.'' Kaip suprasti tokį baisų pasmerkimą?
į:
Kodėl Jėzus mėgavosi Dievo žodžio dviprasmybėmis ir prieštaravimais? Jo mokiniai jo paklausė, kodėl jisai jiems kalbėjo atvirai, o miniai kalbėjo palyginimais. Jėzus pabrėžė, kad palyginimų dviprasmybe išsiskiria žmonės, taip kad vieni supras Dievo žodį vis labiau, o kiti supras vis mažiau. Pildosi pranašo Izaijo žodžiai: ''Jie prastai girdėjo ausimis ir užmerkė akis, kad kartais nepamatytų akimis, neišgirstų ausimis, nesuprastų širdimi ir neatsiverstų, ir aš jų nepagydyčiau.'' Kaip suprasti tokį baisų pasmerkimą? Manau, reikia suprasti Jėzaus baimę, kad jisai atviru Dievo žodžiu neatimtų žmogaus laisvės. Dviprasmybė slypi tariamojoje nuosakoje. Jo apaštalai jį jau tiki, tad jisai kalba su jais atvirai, tuo tarpu vardan kitų laisvės, jam rūpi, kad jie galėtų išgirsti ar neišgirsti, galėtų suprasti ar nesuprasti, ir galėtų būti palaiminti ar pasmerkti.
2019 spalio 25 d., 17:50 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 19 eilutė iš:
Du labiausiai prieštaraujantys žodžiai, "Mylėk priešą", atskleidžia Jėzaus dievišką kilmę. Ar kas iš mūsų gali mums taip liepti? Jaučiame kaip mus skriaudžia priešai. Nepaisant to, privalome atisliepti aukštesniu požiūriu, ir savo priešus besąlygiškai mylėti. Joks ateistas, koks bebūtų geras žmogus, negali taip susidvejinti, kaip Dievo žodis verčia žmogų pranokti save.
į:
Du labiausiai prieštaraujantys žodžiai, "Mylėk priešą", atskleidžia Jėzaus dievišką kilmę. Ar kas iš mūsų gali mums taip liepti? Jaučiame kaip mus skriaudžia priešai. Nepaisant to, privalome atisliepti aukštesniu požiūriu, ir savo priešus besąlygiškai mylėti. Joks ateistas, koks bebūtų geras žmogus, negali taip susidvejinti, kaip Dievo žodis verčia žmogų savyje įžvelgti prieštaravimą ir pranokti save.
2019 spalio 25 d., 17:48 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 19 eilutė iš:
Du labiausiai prieštaraujantys žodžiai, "Mylėk priešą", atskleidžia jų tarėjo dievišką kilmę. Ar kas iš mūsų gali mums taip liepti? Jaučiame kaip mus skriaudžia priešai. Nepaisant to, privalome atisliepti aukštesniu požiūriu, ir savo priešus besąlygiškai mylėti. Joks ateistas, koks bebūtų geras žmogus, negali taip susidvejinti, kaip Dievo žodis verčia žmogų pranokti save.
į:
Du labiausiai prieštaraujantys žodžiai, "Mylėk priešą", atskleidžia Jėzaus dievišką kilmę. Ar kas iš mūsų gali mums taip liepti? Jaučiame kaip mus skriaudžia priešai. Nepaisant to, privalome atisliepti aukštesniu požiūriu, ir savo priešus besąlygiškai mylėti. Joks ateistas, koks bebūtų geras žmogus, negali taip susidvejinti, kaip Dievo žodis verčia žmogų pranokti save.
2019 spalio 25 d., 17:48 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 19 eilutė iš:
Esminis prieštaravimas glūdi Jėzaus įsakyme, "Mylėk priešą". Ar kas iš mūsų gali mums taip liepti? Du labiausiai prieštaraujantys žodžiai, "Mylėk priešą", atskleidžia jų tarėjo dievišką kilmę. Jaučiame kaip mus skriaudžia priešai. Nepaisant to, privalome atisliepti aukštesniu požiūriu, ir savo priešus besąlygiškai mylėti. Argi aš galėčiau įsakyti Joks ateistas, koks bebūtų geras žmogus, negali taip susidvejinti, kaip Dievo žodis verčia žmogų pranokti save.
į:
Du labiausiai prieštaraujantys žodžiai, "Mylėk priešą", atskleidžia jų tarėjo dievišką kilmę. Ar kas iš mūsų gali mums taip liepti? Jaučiame kaip mus skriaudžia priešai. Nepaisant to, privalome atisliepti aukštesniu požiūriu, ir savo priešus besąlygiškai mylėti. Joks ateistas, koks bebūtų geras žmogus, negali taip susidvejinti, kaip Dievo žodis verčia žmogų pranokti save.
2019 spalio 25 d., 17:46 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 19 eilutė iš:
Esminis prieštaravimas glūdi Jėzaus įsakyme, "Mylėk priešą". Jaučiu kaip mane skriaudžia priešas. Nepaisant to, privalau atisliepti aukštesniu požiūriu, ir savo priešą besąlygiškai mylėti. Joks ateistas, koks bebūtų geras žmogus, negali taip susidvejinti, kaip Dievo žodis verčia žmogų pranokti save.
į:
Esminis prieštaravimas glūdi Jėzaus įsakyme, "Mylėk priešą". Ar kas iš mūsų gali mums taip liepti? Du labiausiai prieštaraujantys žodžiai, "Mylėk priešą", atskleidžia jų tarėjo dievišką kilmę. Jaučiame kaip mus skriaudžia priešai. Nepaisant to, privalome atisliepti aukštesniu požiūriu, ir savo priešus besąlygiškai mylėti. Argi aš galėčiau įsakyti Joks ateistas, koks bebūtų geras žmogus, negali taip susidvejinti, kaip Dievo žodis verčia žmogų pranokti save.
2019 spalio 25 d., 17:42 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 19-21 eilutės iš
Jėzus mėgavosi Biblijos dviprasmybėmis ir prieštaravimais. Jo mokiniai jo paklausė, kodėl jisai jiems kalbėjo atvirai, o miniai kalbėjo palyginimais. Jėzus atsakė, kad pildosi pranašo Izaijo žodžiai: ''Jie prastai girdėjo ausimis ir užmerkė akis, kad kartais nepamatytų akimis, neišgirstų ausimis, nesuprastų širdimi ir neatsiverstų, ir aš jų nepagydyčiau.'' Kaip suprasti tokį baisų pasmerkimą?

Gali būti pasmerktas
.
į:
Esminis prieštaravimas glūdi Jėzaus įsakyme, "Mylėk priešą". Jaučiu kaip mane skriaudžia priešas. Nepaisant to, privalau atisliepti aukštesniu požiūriu, ir savo priešą besąlygiškai mylėti. Joks ateistas, koks bebūtų geras žmogus, negali taip susidvejinti, kaip Dievo žodis verčia žmogų pranokti save.

Jėzus mėgavosi Biblijos dviprasmybėmis
ir prieštaravimais. Jo mokiniai jo paklausė, kodėl jisai jiems kalbėjo atvirai, o miniai kalbėjo palyginimais. Jėzus pabrėžė, kad tuomi išsiskiria žmonės, taip kad vieni supras Dievo žodį vis labiau, o kiti supras vis mažiau. Pildosi pranašo Izaijo žodžiai: ''Jie prastai girdėjo ausimis ir užmerkė akis, kad kartais nepamatytų akimis, neišgirstų ausimis, nesuprastų širdimi ir neatsiverstų, ir aš jų nepagydyčiau.'' Kaip suprasti tokį baisų pasmerkimą?
2019 spalio 25 d., 17:09 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 17-19 eilutės iš
Toks skaitymas įmena Jėzaus mįsles. Paskutinėje vakarienėje Kristus laužė duoną ir mokinams tarė "Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas." Tik vaikiškai įsijautus išryškėja jo prasmė. Tai buvo jo duona, kurią jam suvalgus, būtų tapusi jo kūnu. Jeigu ne jis, o mes suvalgome, tai mes valgome jo kūną. Vadinas, jis pabrėžia savo laisvę atsisakyti savo duonos, ją duodant mums. Tiesmukiškas, vaikiškas skaitymas, be jokios paslapties, atskleidžia tikriausią prasmę, pavyzdingą elgesį, savęs atsisakymą, laisvės metafiziką, mūsų giliausią ryšį. Visos mistikos prieš tai nublanksta.
į:
Toks skaitymas įmena Jėzaus mįsles. Paskutinėje vakarienėje Kristus laužė duoną ir mokiniams tarė "Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas." Tik vaikiškai įsijautus išryškėja jo prasmė. Tai buvo jo duona, kurią jam suvalgus, būtų tapusi jo kūnu. Jeigu ne jis, o mes suvalgome, tai mes valgome jo kūną. Vadinas, jis pabrėžia savo laisvę atsisakyti savo duonos, ją duodant mums. Tiesmukiškas, vaikiškas skaitymas, be jokios paslapties, atskleidžia tikriausią prasmę, pavyzdingą elgesį, savęs atsisakymą, laisvės metafiziką, mūsų giliausią ryšį. Visos mistikos prieš tai nublanksta.

Jėzus mėgavosi Biblijos dviprasmybėmis ir prieštaravimais. Jo mokiniai jo paklausė, kodėl jisai jiems kalbėjo atvirai, o miniai kalbėjo palyginimais. Jėzus atsakė, kad pildosi pranašo Izaijo žodžiai: ''Jie prastai girdėjo ausimis ir užmerkė akis, kad kartais nepamatytų akimis, neišgirstų ausimis, nesuprastų širdimi ir neatsiverstų, ir aš jų nepagydyčiau.'' Kaip suprasti tokį baisų pasmerkimą?
2019 spalio 25 d., 13:07 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 17-19 eilutės iš
Toks skaitymas įmena Jėzaus mįsles.

Komunija.
į:
Toks skaitymas įmena Jėzaus mįsles. Paskutinėje vakarienėje Kristus laužė duoną ir mokinams tarė "Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas." Tik vaikiškai įsijautus išryškėja jo prasmė. Tai buvo jo duona, kurią jam suvalgus, būtų tapusi jo kūnu. Jeigu ne jis, o mes suvalgome, tai mes valgome jo kūną. Vadinas, jis pabrėžia savo laisvę atsisakyti savo duonos, ją duodant mums. Tiesmukiškas, vaikiškas skaitymas, be jokios paslapties, atskleidžia tikriausią prasmę, pavyzdingą elgesį, savęs atsisakymą, laisvės metafiziką, mūsų giliausią ryšį. Visos mistikos prieš tai nublanksta.
2019 spalio 25 d., 12:01 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 15 eilutė iš:
Kai buvo gal penkiolikos metų, apsiėmiau perskaityti Naująjį Testamentą. Rūpėjo išsiaiškinti, kuria prasme Jėzus yra Dievas. Įsidėmėjau jo teiginių kraštutinišką besąlygiškumą. Pamoksle nuo kalno jisai moko: ''Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Nesvetimauk! O aš jums sakau: kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi. Jeigu tavo dešinioji akis skatina tave nusidėti, išlupk ją ir mesk šalin. Verčiau tau netekti vieno nario, negu kad visas kūnas būtų įmestas į pragarą.'' Tai sukrečiančios mintys. Lengva save nuraminti, kad tokių žodžių nereikia priimti tiesiogiai, betgi tada ką reiškia tikėti Jėzų, kad jisai yra Dievas? Tad ryžausi nenusidėti. Visgi, nusidėjau. Save perspėjau, reikia jo įsakymą priimti rimtai. Antrą kartą nusidėjau. Save įspėjau, jeigu dar nusidėsiu, man teks lupti akį. Ir nusidėjau. Supratau, kad laikas lupti akį. Kitaip, aš netikiu Jėzų, nė savo atsakomybę, nė amžiną gyvenimą, aš esu visiškas nulis. O kaip gaila buvo akies. Meldžiau, Dieve, pasigailėk mano akies, juk aš vis tiek nusidėsiu, jinai niekuo nekalta. Ir tada prisiminiau Jėzaus žodžius, "Jeigu tavo akis skatina tave nusidėti..." Betgi ne mano akis mane skatina nusidėti, nuodėmė glūdi manyje. O tai, matyt, ir yra Jėzaus mintis. Bet jos niekaip nesupras tas, kurs jo žodžių nepriima rimtai. Užtat Jėzų gali suprasti tiktai fundamentalistas, tas kuris priima jo žodžius ko paprasčiau, ko įsakmiau, ko gyvenimiškiau, ko ryškiau, ko besąlygiškiau, ko nuolankiau, ko atidžiau.
į:
Kai buvo gal penkiolikos metų, apsiėmiau perskaityti Naująjį Testamentą. Rūpėjo išsiaiškinti, kuria prasme Jėzus yra Dievas. Įsidėmėjau jo teiginių kraštutinišką besąlygiškumą. Pamoksle nuo kalno jisai moko: ''Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Nesvetimauk! O aš jums sakau: kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi. Jeigu tavo dešinioji akis skatina tave nusidėti, išlupk ją ir mesk šalin. Verčiau tau netekti vieno nario, negu kad visas kūnas būtų įmestas į pragarą.'' Tai sukrečiančios mintys. Lengva save nuraminti, kad tokių žodžių nereikia priimti tiesiogiai, betgi tada ką reiškia tikėti Jėzų, kad jisai yra Dievas? Tad ryžausi nenusidėti. Visgi, nusidėjau. Save perspėjau, reikia jo įsakymą priimti rimtai. Antrą kartą nusidėjau. Save įspėjau, jeigu dar nusidėsiu, man teks lupti akį. Ir nusidėjau. Supratau, kad laikas lupti akį. Kitaip, aš netikiu Jėzų, nė savo atsakomybę, nė amžiną gyvenimą, aš esu visiškas nulis. O kaip gaila buvo akies. Meldžiau, Dieve, pasigailėk mano akies, juk aš vis tiek nusidėsiu, jinai niekuo nekalta. Ir tada prisiminiau Jėzaus žodžius, "Jeigu tavo akis skatina tave nusidėti..." Betgi ne mano akis mane skatina nusidėti, nuodėmė glūdi manyje. O tai, matyt, ir yra Jėzaus mintis. Bet jos niekaip nesupras tas, kuris jo žodžių nepriima rimtai. Užtat Jėzų gali suprasti tiktai fundamentalistas, tas kuris priima jo žodžius ko paprasčiau, ko įsakmiau, ko gyvenimiškiau, ko ryškiau, ko besąlygiškiau, ko nuolankiau, ko atidžiau.
2019 spalio 25 d., 12:00 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 30-31 eilutės iš
In the Gospels, certain statements seem to me evidently of divine origin, such as "Love your enemy". I don't know who could possibly command such a thing, and it is a hard concept for me to imagine, it is so unusual. It requires a split mind - that I myself hate somebody for good reason - but that I take up a higher point of view, namely G-d's. I have, however, done a critical study of the Resurrection of Jesus, and noticed that all three accounts (Matthew, Luke, John) differ in absolutely EVERY detail (!) including time, place, who saw Jesus first, etc. This destroys the idea that these three accounts could somehow be compatible, and instead suggests that the Resurrection, if genuine, was a total breakdown of time and space.
į:
In the Gospels, certain statements seem to me evidently of divine origin, such as "Love your enemy". I don't know who could possibly command such a thing, and it is a hard concept for me to imagine, it is so unusual. It requires a split mind - that I myself hate somebody for good reason - but that I take up a higher point of view, namely G-d's.
Pridėtos 65-66 eilutės:

I have, however, done a critical study of the Resurrection of Jesus, and noticed that all three accounts (Matthew, Luke, John) differ in absolutely EVERY detail (!) including time, place, who saw Jesus first, etc. This destroys the idea that these three accounts could somehow be compatible, and instead suggests that the Resurrection, if genuine, was a total breakdown of time and space.
2019 spalio 25 d., 11:58 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 17-24 eilutės iš
Toks skaitymas įmena jo mįsles.

Jo samprotavimai

Teisingas būdas skaityti.

Dvigubas skaitymas - fundamentalizmas - nutraukti ranką, išdurti akį. Metafora ar tikra?
į:
Toks skaitymas įmena Jėzaus mįsles.
Pridėtos 22-24 eilutės:

Teisingas būdas skaityti. Dvigubas skaitymas
2019 spalio 25 d., 11:57 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 15 eilutė iš:
Kai buvo gal penkiolikos metų, apsiėmiau perskaityti Naująjį Testamentą. Rūpėjo išsiaiškinti, kuria prasme Jėzus yra Dievas. Įsidėmėjau jo teiginių kraštutinišką besąlygiškumą. Pamoksle nuo kalno jisai moko: ''Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Nesvetimauk! O aš jums sakau: kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi. Jeigu tavo dešinioji akis skatina tave nusidėti, išlupk ją ir mesk šalin. Verčiau tau netekti vieno nario, negu kad visas kūnas būtų įmestas į pragarą.'' Tai sukrečiančios mintys. Lengva save nuraminti, kad tokių žodžių nereikia priimti tiesiogiai, betgi tada ką reiškia tikėti Jėzų, kad jisai yra Dievas? Tad ryžausi nenusidėti. Visgi, nusidėjau. Save perspėjau, reikia jo įsakymą priimti rimtai. Antrą kartą nusidėjau. Save įspėjau, jeigu dar nusidėsiu, man teks lupti akį. Ir nusidėjau. Supratau, kad laikas lupti akį. Kitaip, aš netikiu Jėzų, nė savo atsakomybę, nė amžiną gyvenimą, aš esu visiškas nulis. O kaip gaila buvo akies. Meldžiau, Dieve, pasigailėk mano akies, juk aš vis tiek nusidėsiu, jinai niekuo nekalta. Ir tada prisiminiau Jėzaus žodžius, "Jeigu tavo akis skatina tave nusidėti..." Betgi ne mano akis mane skatina nusidėti, nuodėmė glūdi manyje. O tai, matyt, ir yra Jėzaus mintis. Bet jos niekaip nesupras tas, kurs jo žodžių nepriima rimtai. Užtat gali suprasti tiktai fundamentalistas, tas kuris priima jo žodžius ko paprasčiau, ko įsakmiau, ko ryškiau, ko besąlygiškiau, ko nuolankiau, ko atidžiau.
į:
Kai buvo gal penkiolikos metų, apsiėmiau perskaityti Naująjį Testamentą. Rūpėjo išsiaiškinti, kuria prasme Jėzus yra Dievas. Įsidėmėjau jo teiginių kraštutinišką besąlygiškumą. Pamoksle nuo kalno jisai moko: ''Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Nesvetimauk! O aš jums sakau: kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi. Jeigu tavo dešinioji akis skatina tave nusidėti, išlupk ją ir mesk šalin. Verčiau tau netekti vieno nario, negu kad visas kūnas būtų įmestas į pragarą.'' Tai sukrečiančios mintys. Lengva save nuraminti, kad tokių žodžių nereikia priimti tiesiogiai, betgi tada ką reiškia tikėti Jėzų, kad jisai yra Dievas? Tad ryžausi nenusidėti. Visgi, nusidėjau. Save perspėjau, reikia jo įsakymą priimti rimtai. Antrą kartą nusidėjau. Save įspėjau, jeigu dar nusidėsiu, man teks lupti akį. Ir nusidėjau. Supratau, kad laikas lupti akį. Kitaip, aš netikiu Jėzų, nė savo atsakomybę, nė amžiną gyvenimą, aš esu visiškas nulis. O kaip gaila buvo akies. Meldžiau, Dieve, pasigailėk mano akies, juk aš vis tiek nusidėsiu, jinai niekuo nekalta. Ir tada prisiminiau Jėzaus žodžius, "Jeigu tavo akis skatina tave nusidėti..." Betgi ne mano akis mane skatina nusidėti, nuodėmė glūdi manyje. O tai, matyt, ir yra Jėzaus mintis. Bet jos niekaip nesupras tas, kurs jo žodžių nepriima rimtai. Užtat Jėzų gali suprasti tiktai fundamentalistas, tas kuris priima jo žodžius ko paprasčiau, ko įsakmiau, ko gyvenimiškiau, ko ryškiau, ko besąlygiškiau, ko nuolankiau, ko atidžiau.
2019 spalio 25 d., 11:56 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 15 eilutė iš:
Kai buvo gal penkiolikos metų, apsiėmiau perskaityti Naująjį Testamentą. Rūpėjo išsiaiškinti, kuria prasme Jėzus yra Dievas. Įsidėmėjau jo teiginių kraštutinišką besąlygiškumą. Pamoksle nuo kalno jisai moko: ''Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Nesvetimauk! O aš jums sakau: kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi. Jeigu tavo dešinioji akis skatina tave nusidėti, išlupk ją ir mesk šalin. Verčiau tau netekti vieno nario, negu kad visas kūnas būtų įmestas į pragarą.'' Tai sukrečiančios mintys. Lengva save nuraminti, kad tokių žodžių nereikia priimti tiesiogiai, betgi tada ką reiškia tikėti Jėzų, kad jisai yra Dievas? Tad ryžausi nenusidėti. Visgi, nusidėjau. Save perspėjau, reikia jo įsakymą priimti rimtai. Antrą kartą nusidėjau. Save įspėjau, jeigu dar nusidėsiu, man teks lupti akį. Ir nusidėjau. Supratau, kad laikas lupti akį. Kitaip, aš netikiu Jėzų, nė savo atsakomybę, nė amžiną gyvenimą, aš esu visiškas nulis. O kaip gaila buvo akies. Meldžiau, Dieve, pasigailėk mano akies, juk aš vis tiek nusidėsiu, jinai niekuo nekalta. Ir tada prisiminiau Jėzaus žodžius, "Jeigu tavo akis skatina tave nusidėti..." Betgi ne mano akis mane skatina nusidėti, nuodėmė glūdi manyje. O tai, matyt, ir yra Jėzaus mintis. Bet jos niekaip nesupras tas, kurs jo žodžių nepriima rimtai. Užtat jį gali suprasti tiktai fundamentalistas, tas kuris priima jo žodžius ko paprasčiau, ko ryškiau, ko įsakmiau, ko besąlygiškiau, ko nuolankiau, ko atidžiau.
į:
Kai buvo gal penkiolikos metų, apsiėmiau perskaityti Naująjį Testamentą. Rūpėjo išsiaiškinti, kuria prasme Jėzus yra Dievas. Įsidėmėjau jo teiginių kraštutinišką besąlygiškumą. Pamoksle nuo kalno jisai moko: ''Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Nesvetimauk! O aš jums sakau: kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi. Jeigu tavo dešinioji akis skatina tave nusidėti, išlupk ją ir mesk šalin. Verčiau tau netekti vieno nario, negu kad visas kūnas būtų įmestas į pragarą.'' Tai sukrečiančios mintys. Lengva save nuraminti, kad tokių žodžių nereikia priimti tiesiogiai, betgi tada ką reiškia tikėti Jėzų, kad jisai yra Dievas? Tad ryžausi nenusidėti. Visgi, nusidėjau. Save perspėjau, reikia jo įsakymą priimti rimtai. Antrą kartą nusidėjau. Save įspėjau, jeigu dar nusidėsiu, man teks lupti akį. Ir nusidėjau. Supratau, kad laikas lupti akį. Kitaip, aš netikiu Jėzų, nė savo atsakomybę, nė amžiną gyvenimą, aš esu visiškas nulis. O kaip gaila buvo akies. Meldžiau, Dieve, pasigailėk mano akies, juk aš vis tiek nusidėsiu, jinai niekuo nekalta. Ir tada prisiminiau Jėzaus žodžius, "Jeigu tavo akis skatina tave nusidėti..." Betgi ne mano akis mane skatina nusidėti, nuodėmė glūdi manyje. O tai, matyt, ir yra Jėzaus mintis. Bet jos niekaip nesupras tas, kurs jo žodžių nepriima rimtai. Užtat jį gali suprasti tiktai fundamentalistas, tas kuris priima jo žodžius ko paprasčiau, ko įsakmiau, ko ryškiau, ko besąlygiškiau, ko nuolankiau, ko atidžiau.
2019 spalio 25 d., 11:56 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 15 eilutė iš:
Kai buvo gal penkiolikos metų, apsiėmiau perskaityti Naująjį Testamentą. Rūpėjo išsiaiškinti, kuria prasme Jėzus yra Dievas. Įsidėmėjau jo teiginių kraštutinišką besąlygiškumą. Pamoksle nuo kalno jisai moko: ''Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Nesvetimauk! O aš jums sakau: kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi. Jeigu tavo dešinioji akis skatina tave nusidėti, išlupk ją ir mesk šalin. Verčiau tau netekti vieno nario, negu kad visas kūnas būtų įmestas į pragarą.'' Tai sukrečiančios mintys. Lengva save nuraminti, kad tokių žodžių nereikia priimti tiesiogiai, betgi tada ką reiškia tikėti Jėzų, kad jisai yra Dievas? Tad ryžausi nenusidėti. Visgi, nusidėjau. Save perspėjau, reikia jo įsakymą priimti rimtai. Antrą kartą nusidėjau. Save įspėjau, jeigu dar nusidėsiu, man teks lupti akį. Ir nusidėjau. Supratau, kad laikas lupti akį. Kitaip, aš netikiu Jėzų, nė savo atsakomybę, nė amžiną gyvenimą, aš esu visiškas nulis. O kaip gaila buvo akies. Meldžiau, Dieve, pasigailėk mano akies, juk aš vis tiek nusidėsiu, jinai niekuo nekalta. Ir tada prisiminiau Jėzaus žodžius, "Jeigu tavo akis skatina tave nusidėti..." Betgi ne mano akis mane skatina nusidėti, nuodėmė glūdi manyje. O tai, matyt, ir yra Jėzaus mintis. Bet jos niekaip nesupras tas, kurs jo žodžių nepriima rimtai. Užtat jį gali suprasti tiktai fundamentalistas, tas kuris priima jo žodžius ko paprasčiau, ko ryškiau, ko besąlygiškiau.
į:
Kai buvo gal penkiolikos metų, apsiėmiau perskaityti Naująjį Testamentą. Rūpėjo išsiaiškinti, kuria prasme Jėzus yra Dievas. Įsidėmėjau jo teiginių kraštutinišką besąlygiškumą. Pamoksle nuo kalno jisai moko: ''Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Nesvetimauk! O aš jums sakau: kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi. Jeigu tavo dešinioji akis skatina tave nusidėti, išlupk ją ir mesk šalin. Verčiau tau netekti vieno nario, negu kad visas kūnas būtų įmestas į pragarą.'' Tai sukrečiančios mintys. Lengva save nuraminti, kad tokių žodžių nereikia priimti tiesiogiai, betgi tada ką reiškia tikėti Jėzų, kad jisai yra Dievas? Tad ryžausi nenusidėti. Visgi, nusidėjau. Save perspėjau, reikia jo įsakymą priimti rimtai. Antrą kartą nusidėjau. Save įspėjau, jeigu dar nusidėsiu, man teks lupti akį. Ir nusidėjau. Supratau, kad laikas lupti akį. Kitaip, aš netikiu Jėzų, nė savo atsakomybę, nė amžiną gyvenimą, aš esu visiškas nulis. O kaip gaila buvo akies. Meldžiau, Dieve, pasigailėk mano akies, juk aš vis tiek nusidėsiu, jinai niekuo nekalta. Ir tada prisiminiau Jėzaus žodžius, "Jeigu tavo akis skatina tave nusidėti..." Betgi ne mano akis mane skatina nusidėti, nuodėmė glūdi manyje. O tai, matyt, ir yra Jėzaus mintis. Bet jos niekaip nesupras tas, kurs jo žodžių nepriima rimtai. Užtat jį gali suprasti tiktai fundamentalistas, tas kuris priima jo žodžius ko paprasčiau, ko ryškiau, ko įsakmiau, ko besąlygiškiau, ko nuolankiau, ko atidžiau.
2019 spalio 25 d., 11:55 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 15-19 eilutės iš
Kai buvo gal penkiolikos metų, apsiėmiau perskaityti Naująjį Testamentą. Rūpėjo išsiaiškinti, kuria prasme Jėzus yra Dievas. Įsidėmėjau jo teiginių kraštutinišką besąlygiškumą. Pamoksle nuo kalno jisai moko
į:
Kai buvo gal penkiolikos metų, apsiėmiau perskaityti Naująjį Testamentą. Rūpėjo išsiaiškinti, kuria prasme Jėzus yra Dievas. Įsidėmėjau jo teiginių kraštutinišką besąlygiškumą. Pamoksle nuo kalno jisai moko: ''Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Nesvetimauk! O aš jums sakau: kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi. Jeigu tavo dešinioji akis skatina tave nusidėti, išlupk ją ir mesk šalin. Verčiau tau netekti vieno nario, negu kad visas kūnas būtų įmestas į pragarą.'' Tai sukrečiančios mintys. Lengva save nuraminti, kad tokių žodžių nereikia priimti tiesiogiai, betgi tada ką reiškia tikėti Jėzų, kad jisai yra Dievas? Tad ryžausi nenusidėti. Visgi, nusidėjau. Save perspėjau, reikia jo įsakymą priimti rimtai. Antrą kartą nusidėjau. Save įspėjau, jeigu dar nusidėsiu, man teks lupti akį. Ir nusidėjau. Supratau, kad laikas lupti akį. Kitaip, aš netikiu Jėzų, nė savo atsakomybę, nė amžiną gyvenimą, aš esu visiškas nulis. O kaip gaila buvo akies. Meldžiau, Dieve, pasigailėk mano akies, juk aš vis tiek nusidėsiu, jinai niekuo nekalta. Ir tada prisiminiau Jėzaus žodžius, "Jeigu tavo akis skatina tave nusidėti..." Betgi ne mano akis mane skatina nusidėti, nuodėmė glūdi manyje. O tai, matyt, ir yra Jėzaus mintis. Bet jos niekaip nesupras tas, kurs jo žodžių nepriima rimtai. Užtat jį gali suprasti tiktai fundamentalistas, tas kuris priima jo žodžius ko paprasčiau, ko ryškiau, ko besąlygiškiau.

Toks skaitymas įmena jo mįsles.

Jo samprotavimai
2019 spalio 25 d., 11:29 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 14-15 eilutės:

Kai buvo gal penkiolikos metų, apsiėmiau perskaityti Naująjį Testamentą. Rūpėjo išsiaiškinti, kuria prasme Jėzus yra Dievas. Įsidėmėjau jo teiginių kraštutinišką besąlygiškumą. Pamoksle nuo kalno jisai moko
2019 spalio 25 d., 11:25 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 9-11 eilutės iš
[+I) Ką reiškia Dievo žodis+] (80)

Kiekviena tauta išreiškia pasaulėžiūrą, kurią žmogus gali pažinti. Tuo tarpu civilizacija suveda daugybę pasaulėžiūrų, kurių visų joks žmogus neaprėps. Panašiai, šventraštis palaiko daugybę supratimų, vis naujai iškylančių. Drįstu teigti, civilizacijos laikosi šventraščių skaitymu ir rašymu. Nesilaiko žmonių sąlygiškumu, o Dievo besąlygiškumu. Pasipasakosiu, savo asmeniškais pavyzdžiais, kas atsiskleidžia, kai skaitome šventraštį ne šiaip kaip įdomybių knygą, o kaip mums išklotą Dievo žodį, kurį privalome įsisavinti ir įkūnyti. Ką reikštų Dievo žodį ne tik skaityti, bet kartu ir rašyti?
į:
[+I) Ką reiškia Dievo žodis+] (90)

Kiekviena tauta išreiškia pasaulėžiūrą, kurią žmogus gali pažinti. Tuo tarpu civilizacija suveda daugybę pasaulėžiūrų, kurių visų joks žmogus neaprėps. Panašiai, šventraštis palaiko daugybę supratimų, vis naujai iškylančių. Drįstu teigti, civilizacijos laikosi šventraščių skaitymu ir rašymu. Nesilaiko žmonių sąlygiškumu, o Dievo besąlygiškumu. Pasipasakosiu, savo asmeniškais pavyzdžiais, kas atsiskleidžia, kai skaitome šventraštį ne šiaip kaip įdomybių knygą, o kaip mums išklotą Dievo žodį, kurį privalome įsisavinti ir įkūnyti. Prieisiu prie klausimo, ką reikštų mūsų laikais Dievo žodį ne tik skaityti, bet kartu ir rašyti?
2019 spalio 24 d., 23:47 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 11 eilutė iš:
Kiekviena tauta išreiškia pasaulėžiūrą, kurią žmogus gali pažinti. Tuo tarpu civilizacija suveda daugybę pasaulėžiūrų, kurių visų joks žmogus neaprėps. Panašiai, šventraštis palaiko daugybę supratimų, vis naujai iškylančių. Drįstu teigti, civilizacijos laikosi šventraščių skaitymu ir rašymu. Nesilaiko sąlygiškais žmonėmis, o besąlygišku Dievu. Pasipasakosiu, savo asmeniškais pavyzdžiais, kas atsiskleidžia, kai skaitome šventraštį ne šiaip kaip įdomybių knygą, o kaip mums išklotą Dievo žodį, kurį privalome įsisavinti ir įkūnyti. Ką reikštų Dievo žodį ne tik skaityti, bet kartu ir rašyti?
į:
Kiekviena tauta išreiškia pasaulėžiūrą, kurią žmogus gali pažinti. Tuo tarpu civilizacija suveda daugybę pasaulėžiūrų, kurių visų joks žmogus neaprėps. Panašiai, šventraštis palaiko daugybę supratimų, vis naujai iškylančių. Drįstu teigti, civilizacijos laikosi šventraščių skaitymu ir rašymu. Nesilaiko žmonių sąlygiškumu, o Dievo besąlygiškumu. Pasipasakosiu, savo asmeniškais pavyzdžiais, kas atsiskleidžia, kai skaitome šventraštį ne šiaip kaip įdomybių knygą, o kaip mums išklotą Dievo žodį, kurį privalome įsisavinti ir įkūnyti. Ką reikštų Dievo žodį ne tik skaityti, bet kartu ir rašyti?
2019 spalio 24 d., 23:46 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 11 eilutė iš:
Kiekviena tauta išreiškia pasaulėžiūrą, kurią žmogus gali pažinti. Tuo tarpu civilizacija suveda daugybę pasaulėžiūrų, kurių visų joks žmogus neaprėps. Panašiai, šventraštis palaiko daugybę supratimų, vis naujai iškylančių. Drįstu teigti, civilizacijos laikosi šventraščių skaitymu ir rašymu. Nesilaiko sąlygiškais žmonėmis, o besąlygišku Dievu. Pasipasakosiu, savo asmeniškais pavyzdžiais, kas atsiskleidžia, kai skaitome šventraštį ne šiaip kaip įdomybių knygą, o kaip mums išklotą Dievo žodį, kurį privalome įsisavinti ir įkūnyti. Ką reikštų šventraštį ne tik skaityti, bet kartu ir rašyti?
į:
Kiekviena tauta išreiškia pasaulėžiūrą, kurią žmogus gali pažinti. Tuo tarpu civilizacija suveda daugybę pasaulėžiūrų, kurių visų joks žmogus neaprėps. Panašiai, šventraštis palaiko daugybę supratimų, vis naujai iškylančių. Drįstu teigti, civilizacijos laikosi šventraščių skaitymu ir rašymu. Nesilaiko sąlygiškais žmonėmis, o besąlygišku Dievu. Pasipasakosiu, savo asmeniškais pavyzdžiais, kas atsiskleidžia, kai skaitome šventraštį ne šiaip kaip įdomybių knygą, o kaip mums išklotą Dievo žodį, kurį privalome įsisavinti ir įkūnyti. Ką reikštų Dievo žodį ne tik skaityti, bet kartu ir rašyti?
2019 spalio 24 d., 23:46 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 11 eilutė iš:
Kiekviena tauta išreiškia pasaulėžiūrą, kurią žmogus gali pažinti. Tuo tarpu civilizacija suveda daugybę pasaulėžiūrų, kurių visų joks žmogus neaprėps. Panašiai, šventraštis palaiko daugybę supratimų, vis naujai iškylančių. Drįstu teigti, civilizacijos laikosi šventraščių skaitymu ir rašymu. Nesilaiko sąlygiškais žmonėmis, o besąlygišku Dievu. Pasipasakosiu, savo asmeniškais pavyzdžiais, kas atsiskleidžia, kai skaitome šventraštį ne šiaip kaip įdomybių knygą, o kaip mums išklotą Dievo žodį, kurį privalome įsisavinti ir įkūnyti. Siūlau šventraštį ne tik skaityti, bet kartu ir rašyti.
į:
Kiekviena tauta išreiškia pasaulėžiūrą, kurią žmogus gali pažinti. Tuo tarpu civilizacija suveda daugybę pasaulėžiūrų, kurių visų joks žmogus neaprėps. Panašiai, šventraštis palaiko daugybę supratimų, vis naujai iškylančių. Drįstu teigti, civilizacijos laikosi šventraščių skaitymu ir rašymu. Nesilaiko sąlygiškais žmonėmis, o besąlygišku Dievu. Pasipasakosiu, savo asmeniškais pavyzdžiais, kas atsiskleidžia, kai skaitome šventraštį ne šiaip kaip įdomybių knygą, o kaip mums išklotą Dievo žodį, kurį privalome įsisavinti ir įkūnyti. Ką reikštų šventraštį ne tik skaityti, bet kartu ir rašyti?
2019 spalio 24 d., 23:45 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 11 eilutė iš:
Kiekviena tauta išreiškia pasaulėžiūrą, kurią žmogus gali pažinti. Tuo tarpu civilizacija suveda daugybę pasaulėžiūrų, kurių visų joks žmogus neaprėps. Panašiai, šventraštis palaiko daugybę supratimų, vis naujai iškylančių. Drįstu teigti, civilizacijos laikosi šventraščių skaitymu ir rašymu. Nesilaiko sąlygiškais žmonėmis, o besąlygišku Dievu. Pasipasakosiu, savo asmeniškais pavyzdžiais, kas atsiskleidžia, kai skaitome šventraštį ne šiaip kaip įdomybių knygą, o kaip mums išklotą Dievo žodį, kurį privalome įsisavinti ir įkūnyti. Privalome šventraštį ne tik skaityti, bet kartu ir rašyti.
į:
Kiekviena tauta išreiškia pasaulėžiūrą, kurią žmogus gali pažinti. Tuo tarpu civilizacija suveda daugybę pasaulėžiūrų, kurių visų joks žmogus neaprėps. Panašiai, šventraštis palaiko daugybę supratimų, vis naujai iškylančių. Drįstu teigti, civilizacijos laikosi šventraščių skaitymu ir rašymu. Nesilaiko sąlygiškais žmonėmis, o besąlygišku Dievu. Pasipasakosiu, savo asmeniškais pavyzdžiais, kas atsiskleidžia, kai skaitome šventraštį ne šiaip kaip įdomybių knygą, o kaip mums išklotą Dievo žodį, kurį privalome įsisavinti ir įkūnyti. Siūlau šventraštį ne tik skaityti, bet kartu ir rašyti.
2019 spalio 24 d., 23:44 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 11 eilutė iš:
Kiekviena tauta išreiškia pasaulėžiūrą, kurią žmogus gali pažinti. Tuo tarpu civilizacija suveda daugybę pasaulėžiūrų, kurių visų joks žmogus neaprėps. Panašiai, šventraštis palaiko daugybę supratimų, vis naujai iškylančių. Drįstu teigti, civilizacijos laikosi šventraščių skaitymu ir rašymu, tad ne sąlygiškais žmonėmis, o besąlygišku Dievu. Pasipasakosiu, savo asmeniškais pavyzdžiais, kas atsiskleidžia, kai skaitome šventraštį ne šiaip kaip įdomybių knygą, o kaip mums išklotą Dievo žodį, kurį privalome įsisavinti ir įkūnyti. Privalome šventraštį ne tik skaityti, bet kartu ir rašyti.
į:
Kiekviena tauta išreiškia pasaulėžiūrą, kurią žmogus gali pažinti. Tuo tarpu civilizacija suveda daugybę pasaulėžiūrų, kurių visų joks žmogus neaprėps. Panašiai, šventraštis palaiko daugybę supratimų, vis naujai iškylančių. Drįstu teigti, civilizacijos laikosi šventraščių skaitymu ir rašymu. Nesilaiko sąlygiškais žmonėmis, o besąlygišku Dievu. Pasipasakosiu, savo asmeniškais pavyzdžiais, kas atsiskleidžia, kai skaitome šventraštį ne šiaip kaip įdomybių knygą, o kaip mums išklotą Dievo žodį, kurį privalome įsisavinti ir įkūnyti. Privalome šventraštį ne tik skaityti, bet kartu ir rašyti.
2019 spalio 24 d., 23:39 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 14-15 eilutės:

Teisingas būdas skaityti.
2019 spalio 24 d., 23:39 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 9 eilutė iš:
[+I) Ką reiškia Dievo žodis+] 80
į:
[+I) Ką reiškia Dievo žodis+] (80)
2019 spalio 24 d., 23:38 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 9 eilutė iš:
[+I) Ką reiškia Dievo žodis+]
į:
[+I) Ką reiškia Dievo žodis+] 80
2019 spalio 24 d., 23:38 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 11-17 eilutės iš
Pasipasakosiu, savo asmeniškais pavyzdžiais, kas atsiskleidžia, kai skaitome šventraštį ne šiaip kaip atsitiktinę knygą, ne atokiai ir patogiai, tarsi pašaliniai stebėtojai, o kaip mums išklotą Dievo žodį, kurį privalome įsisavinti ir įkūnyti.

Šventraščių skaitymas ir rašymas yra vienas iš civilizacijų pagrindinių bruožų. Bendru šventraščiu, besąlygiškos tiesos išraiška
, iškyla įvairovė supratimų, tai išsako civilizacijos esminę įvairovę.

The topic this year for the "East-West" conference is "Civilization". And so
, a key theme in my talk is that a Scripture is interpretable from multiple points of view, which is needed for a civilization, such as the Jewish civilization and others that drew from it.

Trumpai peržvelgsiu, kuria prasme žydai ir krikščionys Bibliją supranta kaip Dievo žodį. Toliau, pasidalinsiu samprotavimais, kuriais esu įvairiai priėjęs prie krikščionių Naujojo Testamento ir žydų Tanako. Pagrįsiu savo išvadas, kuria prasme Biblija išreiškia Dievo žodį, ir kokiu būdu mes savo laikais panašiai galėtumėme rašyti Dievo žodį
.
į:
Kiekviena tauta išreiškia pasaulėžiūrą, kurią žmogus gali pažinti. Tuo tarpu civilizacija suveda daugybę pasaulėžiūrų, kurių visų joks žmogus neaprėps. Panašiai, šventraštis palaiko daugybę supratimų, vis naujai iškylančių. Drįstu teigti, civilizacijos laikosi šventraščių skaitymu ir rašymu, tad ne sąlygiškais žmonėmis, o besąlygišku Dievu. Pasipasakosiu, savo asmeniškais pavyzdžiais, kas atsiskleidžia, kai skaitome šventraštį ne šiaip kaip įdomybių knygą, o kaip mums išklotą Dievo žodį, kurį privalome įsisavinti ir įkūnyti. Privalome šventraštį ne tik skaityti, bet kartu ir rašyti.
2019 spalio 24 d., 23:24 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 81-82 eilutės:

[[http://www.selflearners.net/ways/index.php?d=Jesus | Jėzaus išsiaiškinimo būdai]]
2019 spalio 24 d., 23:22 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 27-28 eilutės iš
[+Prieštaravimų svarba - dvigubas mąstymas - Dievo žodžio esmė+]
į:
[+III) Prieštaravimų svarba - dvigubas mąstymas - Dievo žodžio esmė+]
Pakeistos 33-34 eilutės iš
[+III) Prieštaravimų svarba - mįslių įminimas - pasimokymas iš gyvenimo - dvigubas mąstymas+]
į:
[+IV) Prieštaravimų svarba - mįslių įminimas - pasimokymas iš gyvenimo - dvigubas mąstymas+]
Pakeistos 61-62 eilutės iš
[+IV) Dievo žodžio tyrimai+]
į:
[+V) Dievo žodžio tyrimai+]
Pakeistos 84-85 eilutės iš
[+V) Tanakas, kaip Dievo žodis+]
į:
[+VI) Tanakas, kaip Dievo žodis+]
Pakeistos 104-105 eilutės iš
[+VI) Biblijos sukeltos abejonės+]
į:
[+VII) Biblijos sukeltos abejonės+]
Pakeistos 132-133 eilutės iš
[+VII) Išvados apie Dievo žodžio rašymą+]
į:
[+VIII) Išvados apie Dievo žodžio rašymą+]
Pakeista 152 eilutė iš:
[+VIII) Galimybė rašyti Dievo žodį+]
į:
[+IX) Galimybė rašyti Dievo žodį+]
2019 spalio 24 d., 23:21 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 9 eilutė iš:
[++I) Ką reiškia Dievo žodis++]
į:
[+I) Ką reiškia Dievo žodis+]
2019 spalio 24 d., 23:21 atliko AndriusKulikauskas -
Ištrintos 10-11 eilutės:
[+IA) Šventraštis+]
Pakeistos 19-25 eilutės iš
I think what Prof.Katz explained to me is how he personally comprehends the dogma, as an intelligent, resolutely practicing Jew. He identifies with the Litvak tradition, is translating the Tanakh into Litvak Yiddish, has taught university courses in the Tanakh, and is a reknowned scholar of Yiddish literature and linguistics. So his explanation was very important to me, anthropologically, in terms of how he deals with the challenges I will describe. Dogmatically, the Catholic position is rather similar to what you write, but anthropologically, pragmatically, practically, although there are readings from the Tanakh every Sunday, even serious Catholics don't give any thought to them, and if they did, they would typically think of anything thought-provoking, "that was all overruled by the Gospels..."


[
+Dievo žodžio savybės+]

I was troubled that, in the Gospels, even Satan quotes the Bible. Yet I concluded that if Scripture is indeed a perfect text, then it must impact every honest reader for the better. It can't make anybody worse, even if they misread it, so long as they come to it with good intentions, and perhaps even if they don't.
į:
[+II) Prieštaravimų svarba - dviprasmybė skaityme+]
Pakeistos 23-24 eilutės iš
[+Dievo žodžio dieviška kilmė+]
į:
Komunija.

Gali būti pasmerktas.

[+Prieštaravimų svarba - dvigubas mąstymas - Dievo žodžio esmė
+]
Ištrintos 30-33 eilutės:
I have been working to discover that divine language, as in my many investigations.

All of my life, I have been accepting of Scripture's many miracles and contradictions, ultimately rejecting attempts at explaining them away and instead taking contradiction as a sign of divine freedom. Some conceptual structures I recognize in my own philosophy. So, for example, I identify the days of creation with the "divisions of everything" by which the mind organizes everything into zero, one, two, three, four, five, six and seven perspectives, as in this talk:
http://www.ms.lt/sodas/Book/20171011DisembodyingMind
Pakeistos 33-48 eilutės iš
[+Dievo žodžio tyrimai+]

Aprėpti tai, ką protas neaprėps.

Aštungubas kelias: Tėve mūsų, palaiminimai, šv.Petro raktai į dangų.

Ryšys su Dievu.

Tyrimai:
* Morkaus (jausmai)
* Matas (palyginimai)
* Lukas (gerumas)
* Jonas (logika)

[+Prieštaravimų svarba - mįslių įminimas
+]
į:
[+III) Prieštaravimų svarba - mįslių įminimas - pasimokymas iš gyvenimo - dvigubas mąstymas+]
Pridėtos 57-79 eilutės:
Prieštaravimo įtampa labiau svarbi nė turinys, nes tai dvigubas mąstymas, verčia mąstyti.

I was troubled that, in the Gospels, even Satan quotes the Bible. Yet I concluded that if Scripture is indeed a perfect text, then it must impact every honest reader for the better. It can't make anybody worse, even if they misread it, so long as they come to it with good intentions, and perhaps even if they don't.

[+IV) Dievo žodžio tyrimai+]

Aprėpti tai, ką protas neaprėps.

I have been working to discover that divine language, as in my many investigations.

Some conceptual structures I recognize in my own philosophy. So, for example, I identify the days of creation with the "divisions of everything" by which the mind organizes everything into zero, one, two, three, four, five, six and seven perspectives, as in this talk:
http://www.ms.lt/sodas/Book/20171011DisembodyingMind

Aštungubas kelias: Tėve mūsų, palaiminimai, šv.Petro raktai į dangų.

Ryšys su Dievu.

Tyrimai:
* Morkaus (jausmai)
* Matas (palyginimai)
* Lukas (gerumas)
* Jonas (logika)
Pakeistos 84-85 eilutės iš
[+Tanakas, kaip Dievo žodis+]
į:
[+V) Tanakas, kaip Dievo žodis+]
Pridėtos 88-89 eilutės:
I think what Prof.Katz explained to me is how he personally comprehends the dogma, as an intelligent, resolutely practicing Jew. He identifies with the Litvak tradition, is translating the Tanakh into Litvak Yiddish, has taught university courses in the Tanakh, and is a reknowned scholar of Yiddish literature and linguistics. So his explanation was very important to me, anthropologically, in terms of how he deals with the challenges I will describe. Dogmatically, the Catholic position is rather similar to what you write, but anthropologically, pragmatically, practically, although there are readings from the Tanakh every Sunday, even serious Catholics don't give any thought to them, and if they did, they would typically think of anything thought-provoking, "that was all overruled by the Gospels..."
Pakeistos 104-105 eilutės iš
[+Biblijos sukeltos abejonės+]
į:
[+VI) Biblijos sukeltos abejonės+]

Būtinas patiklumas, tikėjimas. All of my life, I have been accepting of Scripture's many miracles and contradictions, ultimately rejecting attempts at explaining them away and instead taking contradiction as a sign of divine freedom.
Pakeistos 132-133 eilutės iš
[+Išvados apie Dievo žodžio rašymą+]
į:
[+VII) Išvados apie Dievo žodžio rašymą+]
Pakeista 152 eilutė iš:
[+Galimybė rašyti Dievo žodį+]
į:
[+VIII) Galimybė rašyti Dievo žodį+]
2019 spalio 24 d., 22:57 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 40-53 eilutės:
[+Dievo žodžio tyrimai+]

Aprėpti tai, ką protas neaprėps.

Aštungubas kelias: Tėve mūsų, palaiminimai, šv.Petro raktai į dangų.

Ryšys su Dievu.

Tyrimai:
* Morkaus (jausmai)
* Matas (palyginimai)
* Lukas (gerumas)
* Jonas (logika)
Pridėtos 79-80 eilutės:

http://www.selflearners.net/uploads/jezausmastysena.png
2019 spalio 24 d., 22:54 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 68-71 eilutės:
I wanted to likewise study and systematize "the Father's" ways of figuring things out and see what I might learn from them and how it might relate to my philosophy, the main conclusion of which is that G-d doesn't have to be good, life doesn't have to be fair. But I realized that I would need to understand what the Tanakh means from a Jewish perspective. And speaking with Dovid, I concluded that I would have to start with a critical view.

Skirtumai, kaip žydai supranta.
Pridėtos 80-83 eilutės:
"Yeridat Hadorot" and the hierarchy of texts

Šventraščių rašymas toliau...
Ištrintos 87-88 eilutės:
I wanted to likewise study and systematize "the Father's" ways of figuring things out and see what I might learn from them and how it might relate to my philosophy, the main conclusion of which is that G-d doesn't have to be good, life doesn't have to be fair. But I realized that I would need to understand what the Tanakh means from a Jewish perspective. And speaking with Dovid, I concluded that I would have to start with a critical view.
Pakeistos 146-151 eilutės iš
* Rašome ne tik mąstantiems kaip mes, bet ir visai kitaip mąstantiems, kurie mus visai kitaip supras.

--------------------------

Thank you for teaching me about "Yeridat Hadorot" and the hierarchy of texts. It is absolutely overwhelming, and rightfully so, like finding out about the culture of another planet.
į:
* Rašome ne tik mąstantiems kaip mes, bet ir visai kitaip mąstantiems, kurie mus visai kitaip supras.
2019 spalio 24 d., 22:52 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 56 eilutė iš:
The word that suggests itself is seldom the right word."
į:
The word that suggests itself is seldom the right word."
2019 spalio 24 d., 22:51 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėta 23 eilutė:
Pridėtos 65-74 eilutės:

[+Tanakas, kaip Dievo žodis+]

* 1. Five books of Moses and the Oral Law
* 2. Prophets - rest of the Bible
* 3. Early Sages, known as Tana'im - Main body of Tanaic literature is the Mishna, finally edited approximately 200 C.E.
* 4. Later Sages, known as Amoraim, Main bodies of literature are the Jerusalem and Babylonian Talmuds, closed approximately 500 C.E., and refined and edited during the following centuries by the Rabanan Savoroei.
* 5. Geonim, mainly in Babylon until approximately 1000 C.E., main literature being a multitude of Responsa, and several law and philosophical treatises.
* 6. Rishonim, or early commentators, from approximately 1000 C.E. - C. 1500 C.E., they left us a vast array of literature: Bible commentaries, Talmudic commentaries, law works, poetry, liturgy and much more.
* 7. Achronim, or later commentators, which generally includes Torah scholars until the 19th century, and some would continue it until today.
2019 spalio 24 d., 22:46 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 9-11 eilutės iš
[+I) Ką reiškia Dievo žodis+]
į:
[++I) Ką reiškia Dievo žodis++]

[+IA) Šventraštis
+]
2019 spalio 24 d., 22:45 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 1 eilutė iš:
Žr. [[20191026DievoŽodžioSkaitymasIrRašymasJuodraštis]], [[Dievas Tėvas]]
į:
Žr. [[20191026DievoŽodžioSkaitymasIrRašymasJuodraštis | Juodraštis]], [[Dievas Tėvas]]
2019 spalio 24 d., 22:45 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 1 eilutė iš:
Žr. [[Dievas Tėvas]]
į:
Žr. [[20191026DievoŽodžioSkaitymasIrRašymasJuodraštis]], [[Dievas Tėvas]]
2019 spalio 24 d., 22:41 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 82-83 eilutės:

[[https://en.wikipedia.org/wiki/Dating_the_Bible | Dating the bible]]
2019 spalio 24 d., 22:17 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 14-15 eilutės:

The topic this year for the "East-West" conference is "Civilization". And so, a key theme in my talk is that a Scripture is interpretable from multiple points of view, which is needed for a civilization, such as the Jewish civilization and others that drew from it.
Pridėtos 21-26 eilutės:
[+Dievo žodžio savybės+]

I was troubled that, in the Gospels, even Satan quotes the Bible. Yet I concluded that if Scripture is indeed a perfect text, then it must impact every honest reader for the better. It can't make anybody worse, even if they misread it, so long as they come to it with good intentions, and perhaps even if they don't.

Dvigubas skaitymas - fundamentalizmas - nutraukti ranką, išdurti akį. Metafora ar tikra?
Pakeistos 35-36 eilutės iš
In the Gospels, certain statements seem to me evidently of divine origin, such as "Love your enemy". I don't know who could possibly command such a thing, and it is a hard concept for me to imagine, it is so unusual. It requires a split mind - that I myself hate somebody for good reason - but that I take up a higher point of view, namely G-d's. I have, however, done a critical study of the Resurrection of Jesus, and noticed that all three accounts (Matthew, Luke, John) differ in absolutely EVERY detail (!) including time, place, who saw Jesus first, etc. This destroys the idea that these three accounts could somehow be compatible, and instead suggests that the Resurrection, if genuine, was a total breakdown of time and space. Several years ago, I identified and systematized 24 ways that Jesus figured things out, and was stunned to find a deep conflict between two points of view, the Son ("the good child") who believed that we could all come together in the kingdom of heaven, as in the Sermon on the Mount, and inspire all by our example, vs. the Father, who rather insisted that priority be given to "the bad child", who hated the Son for being good, and "made an example of him", only to realize his own wickedness and be saved by the resurrection. Thus the Father loved the world so much that he gave his only begotten son, whereas Jesus said, before his death, "I don't pray for the world, I pray for my own" and yet "not my will, but yours".
į:
In the Gospels, certain statements seem to me evidently of divine origin, such as "Love your enemy". I don't know who could possibly command such a thing, and it is a hard concept for me to imagine, it is so unusual. It requires a split mind - that I myself hate somebody for good reason - but that I take up a higher point of view, namely G-d's. I have, however, done a critical study of the Resurrection of Jesus, and noticed that all three accounts (Matthew, Luke, John) differ in absolutely EVERY detail (!) including time, place, who saw Jesus first, etc. This destroys the idea that these three accounts could somehow be compatible, and instead suggests that the Resurrection, if genuine, was a total breakdown of time and space.

[+Prieštaravimų svarba - mįslių įminimas+]

Thank you for the explanation by the late Rabbi Moshe Shapiro z"l. I give people the same response when they tell me that I can't know everything. I ask them if they had ever spent a full day trying? Whereas I had spent decades, and made good progress.

Yet my reply to you and the late Rabbi is that I think the Scripture is a book about life. And who can know about truth and life, the one who lived fully, in life and in mind, or the one who studied books? As I wrote, in Genesis, the days of creation seem very much to refer to the "divisions of everything" and provide some confirmation and encouragement, rather than information. Similarly, when Jesus talks about "blessed are the poor-in-spirit", I know from organizing independent thinkers that he means "blessed are the skeptical", the ones who say, "I don't want to believe, I want to know! I want to believe as little as possible - I want to be a scientist - I want to believe only as much as I need to, to have a hypothesis!" Whereas the martyrs are the "rich-in-spirit". When I know from life that "God doesn't have to be good, life doesn't have to be fair", then Scripture reads entirely differently, and many riddles find solution, at least as regards the Gospels. That is why a few years ago I thought to engage the Tanakh, which brought me to these challenges.

I can give an example regarding Daoism. Last year, in China, just before the World Congress in Philosophy, I agreed at the last minute to give a talk on the Dao De Jing, something I know little about.
http://www.ms.lt/sodas/Book/20180814Daodejing
My talk was "Daoism for a Lifetime or a Day?" And with my rudimentary knowledge of Chinese, but my vast knowledge of life, I translated the first chapter of the Dao De Jing. I showed that the actual meaning was completely opposite to the standard translations. A standard translation says:

"The Dao that can be trodden is not the enduring and unchanging Dao.
The name that can be named is not the enduring and unchanging name."

But my translation, which is attentive and faithful to the actual words in the text, and understanding of what they could be talking about, is:

"The way of inclination is rarely the true way.
The word that suggests itself is seldom the right word."

Typically, people think the Dao is "the easy way", which the unconscious suggests. But I showed that the true reading is the opposite: that the easy way, which the unconscious suggests, is not the true way, except by accident. Thus the Way is that of the Conscious mind which does not know, rather than that of the Unconscious mind which knows. What was amazing for me, was that all of the experts there agreed with me and my novel reading!

Similarly, when Jesus is asked "who is my neighbor?", and he tells the parable of the Good Samaritan, everybody to this day presumes that our "neighbor" is the one who the Samaritan helped. But instead, Jesus says in the text, "Which was a neighbor to that man?" and the answer should obviously be "the Good Samaritan" (!) So the command is to love the Good Samaritan, which is to say, love those who love you (even if you find them offensive). In other words, if you won't "love your enemy", then at least "love your friend", and it will end up the same.

So the conclusion there is that 1) if we read the Scripture literally, what it actually says, and 2) if we live life fully, honestly, then we will be able to connect the two. We will be able to solve Godly riddles that connect us with prophets who lived thousands of years ago. And those riddles will be central to life. And they will often have the ambiguity where people can read it unthinking, "the easy way", without contradiction. Or they can spot the contradiction, appreciate the tension, and see how it relates to the same tension in real life.

Several years ago, I identified and systematized 24 ways that Jesus figured things out, and was stunned to find a deep conflict between two points of view, the Son ("the good child") who believed that we could all come together in the kingdom of heaven, as in the Sermon on the Mount, and inspire all by our example, vs. the Father, who rather insisted that priority be given to "the bad child", who hated the Son for being good, and "made an example of him", only to realize his own wickedness and be saved by the resurrection. Thus the Father loved the world so much that he gave his only begotten son, whereas Jesus said, before his death, "I don't pray for the world, I pray for my own" and yet "not my will, but yours".
Pridėtos 65-66 eilutės:
I suppose that Scripture, by its nature, will at some point challenge every reader as to whether it makes sense. And for each reader that will be a different issue. I know that for me, as a Catholic, it was troubling to realize that the litany of "the Sacred Heart of Jesus" refers to his biological heart (!)
Pridėtos 85-86 eilutės:
With Scripture, inasmuch as it is is All or Nothing, then once I entertain a doubt about part of it, then the whole edifice crumbles. Once I consider that the Torah and Tanakh came into being only after all the books had been written, and I allow that the supposedly oldest books were actually written last, then it seems possible to think of the entire effort as an insistent concoction, although in many places noble, while in other places not.
Pridėtos 93-94 eilutės:
It's humbling for me to be among the misreaders. I thought that Leviticus instructs priests to perform sacrifices in fancy clothes. But last night, in double checking, all I could find was the case of Aaron, apparently dressed in his best, splattered in blood. But that was a one-time occasion, I suppose. My suspicious mind had multiplied my suspicions. And perhaps it is written that way, to multiply faith or doubt. I suppose that double checking is a key part of reading Scripture, the obligation to reread it.
Pridėtos 113-114 eilutės:
At that point, then perhaps there is something about the hierarchy of texts which functions in reverse. That amongst the rubble there is yet a new center for the deep principles that explains the logic by which it all gave so much life, in terms of the living community of scholars and believers. What was it that they gravitated towards? And this generates new touch points, new conclusions, perhaps the Messiah and even more so, the after life being among them, or in our times, the restoration of the state of Israel.
Pakeistos 121-130 eilutės iš
Maurų mokslo šventyklos šventraščio pavyzdys.
į:
Maurų mokslo šventyklos šventraščio pavyzdys.

Išvados
* I think the key point for me to keep in mind is that Scripture is written for all people, for every sincere reader, even those who misread it completely.
* Rašome ne tik mąstantiems kaip mes, bet ir visai kitaip mąstantiems, kurie mus visai kitaip supras.

--------------------------

Thank you for teaching me about "Yeridat Hadorot" and the hierarchy of texts. It is absolutely overwhelming, and rightfully so, like finding out about the culture of another planet.
2019 spalio 24 d., 16:19 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 11 eilutė iš:
Pasipasakosiu, kas atsiskleidžia, asmeniškai, širdingai skaitant šventraštį
į:
Pasipasakosiu, savo asmeniškais pavyzdžiais, kas atsiskleidžia, kai skaitome šventraštį ne šiaip kaip atsitiktinę knygą, ne atokiai ir patogiai, tarsi pašaliniai stebėtojai, o kaip mums išklotą Dievo žodį, kurį privalome įsisavinti ir įkūnyti.
2019 spalio 24 d., 16:03 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 9-10 eilutės iš
[+Ką reiškia Dievo žodis+]
į:
[+I) Ką reiškia Dievo žodis+]

Pasipasakosiu, kas atsiskleidžia, asmeniškai, širdingai skaitant šventraštį
Pridėtos 55-62 eilutės:
[[http://biblija.lt/index.aspx?cmp=reading&doc=BiblijaRKK1998_Kun_6 | Kunigų 6]] 19:20 ''Tas kunigas, kuris atnašauja ją kaip atnašą už nuodėmę, turi ją valgyti. Ji bus valgoma šventoje vietoje, Susitikimo palapinės kieme. 20 Visa, kas tik paliestų jos mėsą, taps pašvęsta, o jeigu ant drabužių užtikštų jos kraujo, aptaškytąją dalį turi išplauti šventoje vietoje. ''

[[http://biblija.lt/index.aspx?cmp=reading&doc=BiblijaRKK1998_Kun_8 | Kunigų 8]] 6:9 ''Tada Mozė, paliepęs Aaronui ir jo sūnums prieiti, apiplovė juos vandeniu. 7 Paskui apvilko jį tunika, apjuosė juosta, aprengė skraiste ir uždėjo jam efodą, suverždamas jį meistriškai išausta efodo juosta ir taip pritvirtindamas prie Aarono. 8 Uždėjo jam krūtinės dėklą, o į krūtinės dėklą įdėjo Urimus ir Tumimus.[i3] 9 Užmovė jam ant galvos turbaną ir prie turbano, priekyje, prisegė auksinį papuošalą – šventąją diademą, kaip VIEŠPATS buvo Mozei įsakęs.''

''6:30 Tada Mozė, paėmęs patepimo aliejaus ir kraujo, esančių ant aukuro, pašlakstė jais Aaroną bei jo drabužius ir taip pat jo sūnus bei jų drabužius. Taip jis pašventino Aaroną ir jo drabužius, taip pat jo sūnus ir jų drabužius.''

[[http://biblija.lt/index.aspx?cmp=reading&doc=BiblijaRKK1998_Kun_19 | Kunigų 19]]
Pakeistos 79-83 eilutės iš
[[http://biblija.lt/index.aspx?cmp=reading&doc=BiblijaRKK1998_Kun_6 | Kunigų 6]] 19:20 ''Tas kunigas, kuris atnašauja ją kaip atnašą už nuodėmę, turi ją valgyti. Ji bus valgoma šventoje vietoje, Susitikimo palapinės kieme. 20 Visa, kas tik paliestų jos mėsą, taps pašvęsta, o jeigu ant drabužių užtikštų jos kraujo, aptaškytąją dalį turi išplauti šventoje vietoje. ''

[[http://biblija.lt/index.aspx?cmp=reading&doc=BiblijaRKK1998_Kun_8 | Kunigų 8]] 6:9 ''Tada Mozė, paliepęs Aaronui ir jo sūnums prieiti, apiplovė juos vandeniu. 7 Paskui apvilko jį tunika, apjuosė juosta, aprengė skraiste ir uždėjo jam efodą, suverždamas jį meistriškai išausta efodo juosta ir taip pritvirtindamas prie Aarono. 8 Uždėjo jam krūtinės dėklą, o į krūtinės dėklą įdėjo Urimus ir Tumimus.[i3] 9 Užmovė jam ant galvos turbaną ir prie turbano, priekyje, prisegė auksinį papuošalą – šventąją diademą, kaip VIEŠPATS buvo Mozei įsakęs.''

[[http://biblija.lt/index.aspx?cmp=reading&doc=BiblijaRKK1998_Kun_19 | Kunigų 19]]
į:
Maurų mokslo šventyklos šventraščio pavyzdys.
2019 spalio 23 d., 23:46 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 71-73 eilutės iš
[[http://biblija.lt/index.aspx?cmp=reading&doc=BiblijaRKK1998_Kun_8 | Kunigų 8]] 6:9 ''Tada Mozė, paliepęs Aaronui ir jo sūnums prieiti, apiplovė juos vandeniu. 7 Paskui apvilko jį tunika, apjuosė juosta, aprengė skraiste ir uždėjo jam efodą, suverždamas jį meistriškai išausta efodo juosta ir taip pritvirtindamas prie Aarono. 8 Uždėjo jam krūtinės dėklą, o į krūtinės dėklą įdėjo Urimus ir Tumimus.[i3] 9 Užmovė jam ant galvos turbaną ir prie turbano, priekyje, prisegė auksinį papuošalą – šventąją diademą, kaip VIEŠPATS buvo Mozei įsakęs.''
į:
[[http://biblija.lt/index.aspx?cmp=reading&doc=BiblijaRKK1998_Kun_8 | Kunigų 8]] 6:9 ''Tada Mozė, paliepęs Aaronui ir jo sūnums prieiti, apiplovė juos vandeniu. 7 Paskui apvilko jį tunika, apjuosė juosta, aprengė skraiste ir uždėjo jam efodą, suverždamas jį meistriškai išausta efodo juosta ir taip pritvirtindamas prie Aarono. 8 Uždėjo jam krūtinės dėklą, o į krūtinės dėklą įdėjo Urimus ir Tumimus.[i3] 9 Užmovė jam ant galvos turbaną ir prie turbano, priekyje, prisegė auksinį papuošalą – šventąją diademą, kaip VIEŠPATS buvo Mozei įsakęs.''

[[http://biblija.lt/index.aspx?cmp=reading&doc=BiblijaRKK1998_Kun_19 | Kunigų 19]]
2019 spalio 23 d., 23:44 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 69-71 eilutės iš
[[http://biblija.lt/index.aspx?cmp=reading&doc=BiblijaRKK1998_Kun_6 | Kunigų 6]] 19:20 ''Tas kunigas, kuris atnašauja ją kaip atnašą už nuodėmę, turi ją valgyti. Ji bus valgoma šventoje vietoje, Susitikimo palapinės kieme. 20 Visa, kas tik paliestų jos mėsą, taps pašvęsta, o jeigu ant drabužių užtikštų jos kraujo, aptaškytąją dalį turi išplauti šventoje vietoje. ''
į:
[[http://biblija.lt/index.aspx?cmp=reading&doc=BiblijaRKK1998_Kun_6 | Kunigų 6]] 19:20 ''Tas kunigas, kuris atnašauja ją kaip atnašą už nuodėmę, turi ją valgyti. Ji bus valgoma šventoje vietoje, Susitikimo palapinės kieme. 20 Visa, kas tik paliestų jos mėsą, taps pašvęsta, o jeigu ant drabužių užtikštų jos kraujo, aptaškytąją dalį turi išplauti šventoje vietoje. ''

[[http://biblija.lt/index.aspx?cmp=reading&doc=BiblijaRKK1998_Kun_8 | Kunigų 8]] 6:9 ''Tada Mozė, paliepęs Aaronui ir jo sūnums prieiti, apiplovė juos vandeniu. 7 Paskui apvilko jį tunika, apjuosė juosta, aprengė skraiste ir uždėjo jam efodą, suverždamas jį meistriškai išausta efodo juosta ir taip pritvirtindamas prie Aarono. 8 Uždėjo jam krūtinės dėklą, o į krūtinės dėklą įdėjo Urimus ir Tumimus.[i3] 9 Užmovė jam ant galvos turbaną ir prie turbano, priekyje, prisegė auksinį papuošalą – šventąją diademą, kaip VIEŠPATS buvo Mozei įsakęs.
''
2019 spalio 23 d., 23:43 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 67-69 eilutės iš
Perhaps next year I will do a study of the Tanakh regarding G-d's ways of figuring things out. Then that would help me to see G-d in other texts as well.
į:
Perhaps next year I will do a study of the Tanakh regarding G-d's ways of figuring things out. Then that would help me to see G-d in other texts as well.

[[http://biblija.lt/index.aspx?cmp=reading&doc=BiblijaRKK1998_Kun_6 | Kunigų 6]] 19:20 ''Tas kunigas, kuris atnašauja ją kaip atnašą už nuodėmę, turi ją valgyti. Ji bus valgoma šventoje vietoje, Susitikimo palapinės kieme. 20 Visa, kas tik paliestų jos mėsą, taps pašvęsta, o jeigu ant drabužių užtikštų jos kraujo, aptaškytąją dalį turi išplauti šventoje vietoje. ''
2019 spalio 21 d., 23:14 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 32-33 eilutės:

Visoje Judėjoje gyveno maždaug 50,000 gyventojų.
2019 spalio 21 d., 22:59 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 37-38 eilutės iš
Iš kitos pusės, tenka pastebėti, kad neužmirštami Pradžios knygos pasakojimai apie Adomą ir Ievą, Nojaus arką, Abraomą ir Izaoką, Dešimt Dievo įsakymų ir t.t. vis dėl to nėra legendos, o tėra potremtinės žydų bendruomenės sukurta literatūra. Juk Evangelija ir šv.Pauliaus laiškai remiasi šiais pasakojimais, tuo tarpu psalmės, kronikos bei pranašų knygos jų visai nemini.
į:
Attach:DZ-IzraelioGimines.png
Pridėtos 42-43 eilutės:

Iš kitos pusės, tenka pastebėti, kad neužmirštami Pradžios knygos pasakojimai apie Adomą ir Ievą, Nojaus arką, Abraomą ir Izaoką, Dešimt Dievo įsakymų ir t.t. vis dėl to nėra legendos, o tėra potremtinės žydų bendruomenės sukurta literatūra. Juk Evangelija ir šv.Pauliaus laiškai remiasi šiais pasakojimais, tuo tarpu psalmės, kronikos bei pranašų knygos jų visai nemini.
2019 spalio 21 d., 22:57 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 51 eilutė iš:
[+Pilstytuvas+]
į:
[Pilstytuvas]
2019 spalio 21 d., 22:56 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 9-10 eilutės iš
Šventraščių skaitymas ir rašymas yra vienas iš civilizacijų pagrindinių bruožų. Trumpai peržvelgsiu, kuria prasme žydai ir krikščionys Bibliją supranta kaip Dievo žodį. Toliau, pasidalinsiu samprotavimais, kuriais esu įvairiai priėjęs prie krikščionių Naujojo Testamento ir žydų Tanako. Pagrįsiu savo išvadas, kuria prasme Biblija išreiškia Dievo žodį, ir kokiu būdu mes savo laikais panašiai galėtumėme rašyti Dievo žodį.
į:
[+Ką reiškia Dievo žodis+]

Šventraščių skaitymas ir rašymas yra vienas iš civilizacijų pagrindinių bruožų. Bendru šventraščiu, besąlygiškos tiesos išraiška, iškyla įvairovė supratimų, tai išsako civilizacijos esminę įvairovę.

Trumpai peržvelgsiu, kuria prasme žydai ir krikščionys Bibliją supranta kaip Dievo žodį. Toliau
, pasidalinsiu samprotavimais, kuriais esu įvairiai priėjęs prie krikščionių Naujojo Testamento ir žydų Tanako. Pagrįsiu savo išvadas, kuria prasme Biblija išreiškia Dievo žodį, ir kokiu būdu mes savo laikais panašiai galėtumėme rašyti Dievo žodį.

I think what Prof.Katz explained to me is how he personally comprehends the dogma, as an intelligent, resolutely practicing Jew. He identifies with the Litvak tradition, is translating the Tanakh into Litvak Yiddish, has taught university courses in the Tanakh, and is a reknowned scholar of Yiddish literature and linguistics. So his explanation was very important to me, anthropologically, in terms of how he deals with the challenges I will describe. Dogmatically, the Catholic position is rather similar to what you write, but anthropologically, pragmatically, practically, although there are readings from the Tanakh every Sunday, even serious Catholics don't give any thought to them, and if they did, they would typically think of anything thought-provoking, "that was all overruled by the Gospels..."

[+Dievo žodžio dieviška kilmė+]
Pridėtos 21-36 eilutės:
I have been working to discover that divine language, as in my many investigations.

All of my life, I have been accepting of Scripture's many miracles and contradictions, ultimately rejecting attempts at explaining them away and instead taking contradiction as a sign of divine freedom. Some conceptual structures I recognize in my own philosophy. So, for example, I identify the days of creation with the "divisions of everything" by which the mind organizes everything into zero, one, two, three, four, five, six and seven perspectives, as in this talk:
http://www.ms.lt/sodas/Book/20171011DisembodyingMind
In the Gospels, certain statements seem to me evidently of divine origin, such as "Love your enemy". I don't know who could possibly command such a thing, and it is a hard concept for me to imagine, it is so unusual. It requires a split mind - that I myself hate somebody for good reason - but that I take up a higher point of view, namely G-d's. I have, however, done a critical study of the Resurrection of Jesus, and noticed that all three accounts (Matthew, Luke, John) differ in absolutely EVERY detail (!) including time, place, who saw Jesus first, etc. This destroys the idea that these three accounts could somehow be compatible, and instead suggests that the Resurrection, if genuine, was a total breakdown of time and space. Several years ago, I identified and systematized 24 ways that Jesus figured things out, and was stunned to find a deep conflict between two points of view, the Son ("the good child") who believed that we could all come together in the kingdom of heaven, as in the Sermon on the Mount, and inspire all by our example, vs. the Father, who rather insisted that priority be given to "the bad child", who hated the Son for being good, and "made an example of him", only to realize his own wickedness and be saved by the resurrection. Thus the Father loved the world so much that he gave his only begotten son, whereas Jesus said, before his death, "I don't pray for the world, I pray for my own" and yet "not my will, but yours".

[+Biblijos sukeltos abejonės+]

I wanted to likewise study and systematize "the Father's" ways of figuring things out and see what I might learn from them and how it might relate to my philosophy, the main conclusion of which is that G-d doesn't have to be good, life doesn't have to be fair. But I realized that I would need to understand what the Tanakh means from a Jewish perspective. And speaking with Dovid, I concluded that I would have to start with a critical view.

As I tried to appreciate the word of God from a Jewish perspective, Dovid lent me the book [[https://books.google.lt/books?id=Hvq6JbIHBDEC&lpg=PA1&ots=huGZ9WmxWh&dq=Finkelstein%20Silberman&lr&pg=PA1#v=onepage&q=Finkelstein%20Silberman&f=false | David and Solomon]] by Israel Finkelstein and Neil Asher Silberman.

As I mentioned, I was stunned to read their exposition how the Jerusalem of David and Solomon was a modest village. I found [[https://www.academia.edu/8433834/David_and_Solomon_In_Search_of_the_Bibles_Sacred_Kings_and_the_Roots_of_the_Western_Tradition_by_Israel_Finkelstein_and_Neil_Asher_Silberman | a review]] critiquing their book:

But basically, it had me personally stand back from the Tanakh and consider it from a critical point of view. That is what I wanted to share with you.
Pridėtos 39-46 eilutės:
I have a Ph.D. in math. So it's perhaps understandable that I was struck by the census of the twelve tribes in Chapter 1 of Bamidbar-Numbers. The largest tribe, Judah, has a population 74,600 roughly double that of the smallest tribes, Benjamin - 35,400 and Manasseh - 32,200. But that is completely unreal! Consider any political division, such as the EU countries, the Soviet republics, the US states, the thirteen American colonies or the Canadian provinces. Roughly speaking, the distribution of populations is never linear but always logarithmic. So the most populous province, Ontario, has 13 million residents, and the least populous, Prince Edward Island (or whichever), has 140,000. If I was checking a student's paper, or a scientist's data, then I would say that their numbers obviously have no relation to reality but were completely made up.

I can accept that Enoch did not die, and that Elijah made the shadow climb backwards. But it seems wrong to insist that numbers which a human concocted are the word of G-d. That's a rather mean way for G-d to communicate. On that point I might well give up my life and stand before G-d like Job. That's why Dovid's position is important from a practical point of view. He looks at the Bible as literature by which G-d supports a tradition of scholarship of wisdom and devotion. Whereas I'm interested in understanding truth and G-d. Of course, or I suppose, the Scripture is meant not for me, not for Dovid, but for everyone.

Those numbers are perhaps, in some sense, a detail. But a real critical view would consider the Tanakh as a whole. As Dovid helped me appreciate, the Tanakh - and the Torah - were not understood to be such, and not distinguished and edited as such, until very late, basically after the events described. The first five books, the Torah, were compiled by the post-exilic community, perhaps 450-350 BCE, perhaps later. I was taught that, regardless, the Bible stories were very old legends that dated back to the original events. But I realized that is a hypothesis which is easy to check with a Bible search engine. Note the Gospels and St.Paul's letters are full of allusions to the vivid Bible stories: the tree of life, Noah's ark and the rainbow, how Abraham almost sacrificed Isaac, and so on. A quick Bible search shows that there are no psalms, no histories, no prophets, no proverbs that allude to the Bible stories or the ten commandmants that we know from the Torah. In conclusion, the Bible stories and the ten commandmants are not legends dating from the time of Moses, but rather they are literature created by post-exilic scholars, just as the tales of King Arthur were literature, with some tales invented in the 12th century, and others later. This analysis concludes that the Torah is a work of literature by which post-exilic scholars established a code for Judaic culture. I suppose it happened at a time when Judaic culture, and for example, the Hebrew language, was in danger of extinction. Again, this critique is troubling as regards the status of the word of G-d.

[+Išvados apie Dievo žodžio rašymą+]
Pridėtos 49-56 eilutės:
I will present another criticism, though, which offers a ray of understanding. The book Vayikra-Leviticus has much about sacrifices. It's quite incredible that fixed numbers of animals are prescribed for the daily sacrifices, even while demographics circumstances may be changing dramatically. But what's most strange for me, having moved to a small village of farmers, is that the priests are slaughtering animals while dressed in the finest clothes. It makes no practical sense at all, and although I don't know much about slaughtering, but I doubt that the post-exilic author knew more than me. And the practical purpose of these chapters is completely baffling. However, because the priests must be of the highest morality, there is a very important Chapter 19 regarding that. And in that chapter, the essence is distilled by the command, "You shall neither take revenge from nor bear a grudge against the members of your people; you shall love your neighbor as yourself." Those last words, "love your neighbor as yourself", I think are manifestly divine. They are not representative of human thinking. True, we suspend our selves and participate in many activities as a team. But taken as an absolute generality, this becomes divinely extreme.

[+Pilstytuvas+]

So this analysis suggests how Scripture is written. A person of intense devotion can imagine a world, such as a mythical, historical time of King Solomon, with such fervor, that it grows like a funnel that ultimately pierces through our world and enters the realm of divine thinking, of internalizing G-d's point of view. This explains that most of Scripture is not itself divine but rather supports that construction which leads us to G-d's divine truths.

[+Galimybė rašyti Dievo žodį+]
Ištrintos 57-98 eilutės:






[+Užrašai+]

* Bendru šventraščiu, besąlygiškos tiesos išraiška, iškyla įvairovė supratimų, tai išsako civilizacijos esminę įvairovę.


----------------------

I think what Prof.Katz explained to me is how he personally comprehends the dogma, as an intelligent, resolutely practicing Jew. He identifies with the Litvak tradition, is translating the Tanakh into Litvak Yiddish, has taught university courses in the Tanakh, and is a reknowned scholar of Yiddish literature and linguistics. So his explanation was very important to me, anthropologically, in terms of how he deals with the challenges I will describe. Dogmatically, the Catholic position is rather similar to what you write, but anthropologically, pragmatically, practically, although there are readings from the Tanakh every Sunday, even serious Catholics don't give any thought to them, and if they did, they would typically think of anything thought-provoking, "that was all overruled by the Gospels..."

As I tried to appreciate the word of God from a Jewish perspective, Dovid lent me the book [[https://books.google.lt/books?id=Hvq6JbIHBDEC&lpg=PA1&ots=huGZ9WmxWh&dq=Finkelstein%20Silberman&lr&pg=PA1#v=onepage&q=Finkelstein%20Silberman&f=false | David and Solomon]] by Israel Finkelstein and Neil Asher Silberman.

As I mentioned, I was stunned to read there exposition how the Jerusalem of David and Solomon was a modest village. I found [[https://www.academia.edu/8433834/David_and_Solomon_In_Search_of_the_Bibles_Sacred_Kings_and_the_Roots_of_the_Western_Tradition_by_Israel_Finkelstein_and_Neil_Asher_Silberman | a review]] critiquing their book:

But basically, it had me personally stand back from the Tanakh and consider it from a critical point of view. That is what I wanted to share with you.

First, I can say that I am a theologian in my own right. Last year, at the World Congress of Philosophy, I gave a talk on imagining G-d through his investigation, Is God necessary? whereby an unconditional G-d makes himself absent to say if he would reappear even within conditions.
http://www.ms.lt/sodas/Book/20180819GodsStateOfMind

All of my life, I have been accepting of Scripture's many miracles and contradictions, ultimately rejecting attempts at explaining them away and instead taking contradiction as a sign of divine freedom. Some conceptual structures I recognize in my own philosophy. So, for example, I identify the days of creation with the "divisions of everything" by which the mind organizes everything into zero, one, two, three, four, five, six and seven perspectives, as in this talk:
http://www.ms.lt/sodas/Book/20171011DisembodyingMind
In the Gospels, certain statements seem to me evidently of divine origin, such as "Love your enemy". I don't know who could possibly command such a thing, and it is a hard concept for me to imagine, it is so unusual. It requires a split mind - that I myself hate somebody for good reason - but that I take up a higher point of view, namely G-d's. I have, however, done a critical study of the Resurrection of Jesus, and noticed that all three accounts (Matthew, Luke, John) differ in absolutely EVERY detail (!) including time, place, who saw Jesus first, etc. This destroys the idea that these three accounts could somehow be compatible, and instead suggests that the Resurrection, if genuine, was a total breakdown of time and space. Several years ago, I identified and systematized 24 ways that Jesus figured things out, and was stunned to find a deep conflict between two points of view, the Son ("the good child") who believed that we could all come together in the kingdom of heaven, as in the Sermon on the Mount, and inspire all by our example, vs. the Father, who rather insisted that priority be given to "the bad child", who hated the Son for being good, and "made an example of him", only to realize his own wickedness and be saved by the resurrection. Thus the Father loved the world so much that he gave his only begotten son, whereas Jesus said, before his death, "I don't pray for the world, I pray for my own" and yet "not my will, but yours".

I wanted to likewise study and systematize "the Father's" ways of figuring things out and see what I might learn from them and how it might relate to my philosophy, the main conclusion of which is that G-d doesn't have to be good, life doesn't have to be fair. But I realized that I would need to understand what the Tanakh means from a Jewish perspective. And speaking with Dovid, I concluded that I would have to start with a critical view.

I have a Ph.D. in math. So it's perhaps understandable that I was struck by the census of the twelve tribes in Chapter 1 of Bamidbar-Numbers. The largest tribe, Judah, has a population 74,600 roughly double that of the smallest tribes, Benjamin - 35,400 and Manasseh - 32,200. But that is completely unreal! Consider any political division, such as the EU countries, the Soviet republics, the US states, the thirteen American colonies or the Canadian provinces. Roughly speaking, the distribution of populations is never linear but always logarithmic. So the most populous province, Ontario, has 13 million residents, and the least populous, Prince Edward Island (or whichever), has 140,000. If I was checking a student's paper, or a scientist's data, then I would say that their numbers obviously have no relation to reality but were completely made up.

I can accept that Enoch did not die, and that Elijah made the shadow climb backwards. But it seems wrong to insist that numbers which a human concocted are the word of G-d. That's a rather mean way for G-d to communicate. On that point I might well give up my life and stand before G-d like Job. That's why Dovid's position is important from a practical point of view. He looks at the Bible as literature by which G-d supports a tradition of scholarship of wisdom and devotion. Whereas I'm interested in understanding truth and G-d. Of course, or I suppose, the Scripture is meant not for me, not for Dovid, but for everyone.

Those numbers are perhaps, in some sense, a detail. But a real critical view would consider the Tanakh as a whole. As Dovid helped me appreciate, the Tanakh - and the Torah - were not understood to be such, and not distinguished and edited as such, until very late, basically after the events described. The first five books, the Torah, were compiled by the post-exilic community, perhaps 450-350 BCE, perhaps later. I was taught that, regardless, the Bible stories were very old legends that dated back to the original events. But I realized that is a hypothesis which is easy to check with a Bible search engine. Note the Gospels and St.Paul's letters are full of allusions to the vivid Bible stories: the tree of life, Noah's ark and the rainbow, how Abraham almost sacrificed Isaac, and so on. A quick Bible search shows that there are no psalms, no histories, no prophets, no proverbs that allude to the Bible stories or the ten commandmants that we know from the Torah. In conclusion, the Bible stories and the ten commandmants are not legends dating from the time of Moses, but rather they are literature created by post-exilic scholars, just as the tales of King Arthur were literature, with some tales invented in the 12th century, and others later. This analysis concludes that the Torah is a work of literature by which post-exilic scholars established a code for Judaic culture. I suppose it happened at a time when Judaic culture, and for example, the Hebrew language, was in danger of extinction. Again, this critique is troubling as regards the status of the word of G-d.

I will present another criticism, though, which offers a ray of understanding. The book Vayikra-Leviticus has much about sacrifices. It's quite incredible that fixed numbers of animals are prescribed for the daily sacrifices, even while demographics circumstances may be changing dramatically. But what's most strange for me, having moved to a small village of farmers, is that the priests are slaughtering animals while dressed in the finest clothes. It makes no practical sense at all, and although I don't know much about slaughtering, but I doubt that the post-exilic author knew more than me. And the practical purpose of these chapters is completely baffling. However, because the priests must be of the highest morality, there is a very important Chapter 19 regarding that. And in that chapter, the essence is distilled by the command, "You shall neither take revenge from nor bear a grudge against the members of your people; you shall love your neighbor as yourself." Those last words, "love your neighbor as yourself", I think are manifestly divine. They are not representative of human thinking. True, we suspend our selves and participate in many activities as a team. But taken as an absolute generality, this becomes divinely extreme.

So this analysis suggests how Scripture is written. A person of intense devotion can imagine a world, such as a mythical, historical time of King Solomon, with such fervor, that it grows like a funnel that ultimately pierces through our world and enters the realm of divine thinking, of internalizing G-d's point of view. This explains that most of Scripture is not itself divine but rather supports that construction which leads us to G-d's divine truths.

I have been working to discover that divine language, as in my many investigations:
http://www.ms.lt/sodas/Book/Book
2019 spalio 21 d., 22:49 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 3-8 eilutės iš
į:
Pranešimas skaitytas 2019 m. spalio mėn. 26 d. konferencijoje [[http://www.lkti.lt/Files/Konferencijos/2019/10.26/KonfRV19skelbimas.pdf | Rytai-Vakarai: Civilizacinio mąstymo, politikos ir vaizduotės aktualėjimas]]

[++Dievo žodžio skaitymas ir rašymas++]

[+Biblijos laikų šiuolaikiškumas ir mūsų laikų biblijiškumas+]

Šventraščių skaitymas ir rašymas yra vienas iš civilizacijų pagrindinių bruožų. Trumpai peržvelgsiu, kuria prasme žydai ir krikščionys Bibliją supranta kaip Dievo žodį. Toliau, pasidalinsiu samprotavimais, kuriais esu įvairiai priėjęs prie krikščionių Naujojo Testamento ir žydų Tanako. Pagrįsiu savo išvadas, kuria prasme Biblija išreiškia Dievo žodį, ir kokiu būdu mes savo laikais panašiai galėtumėme rašyti Dievo žodį.

Iš vienos pusės, teko pripažinti, jog man, kaip žmogui, kai kurie pasisakymai atrodo akivaizdžiai dieviškos kilmės. Juk kaip aš, žmogus, galėčiau kitam įsakyti, "Mylėk priešą"?

Iš kitos pusės, tenka pastebėti, kad neužmirštami Pradžios knygos pasakojimai apie Adomą ir Ievą, Nojaus arką, Abraomą ir Izaoką, Dešimt Dievo įsakymų ir t.t. vis dėl to nėra legendos, o tėra potremtinės žydų bendruomenės sukurta literatūra. Juk Evangelija ir šv.Pauliaus laiškai remiasi šiais pasakojimais, tuo tarpu psalmės, kronikos bei pranašų knygos jų visai nemini.

Apžvelgęs įvairias tokias įžvalgas, prieisiu prie Kunigų knygos, kurioje smulkiai aprašomos neįtikėtinos apeigos, kaip puošniausiais rūbais apsirengę kunigai skerdžia aukas. Šioje knygoje visgi yra nuostabus 19-asis skyrius, kokie kunigai privalo būti tyrai dori. Visa knyga susiveda į dievišką priesaką, "Mylėk artimą, kaip save patį." Man tai pavyzdys, kad nuoširdaus žmogaus širdingi prisigalvojimai gali prasiveržti iš žmoniško mąstymo ir pakilti į dievišką mąstymą.

Siūlau taip naujom akim peržiūrėti Bibliją, kur joje žmogiškas ir kur dieviškas mąstymas. Galėtumėme panašiai mokytis iš savo istorijos, iš Holokausto ir kitų Lietuvos sukrėtimų. Turime milijonus dokumentų, atskleidžiančių įvairiausią elgesį, nušviečiantį visas dorumo ir nedorumo plonybes. Širdingai tirdami šiuos elgesio pavyzdžius galėtumėme rašyti šventraščius, išmokti išgauti Dievo žodį.
Pakeistos 65-87 eilutės iš
Perhaps next year I will do a study of the Tanakh regarding G-d's ways of figuring things out. Then that would help me to see G-d in other texts as well.



-----------------------

[+Santrauka+]

Santrauka pranešimo, kurį pasiūliau 2019 m. spalio mėn. 26 d. vyksiančiai konferencijai [[http://www.lkti.lt/Files/Konferencijos/2019/10.26/KonfRV19skelbimas.pdf | Rytai-Vakarai: Civilizacinio mąstymo, politikos ir vaizduotės aktualėjimas]]

[++Dievo žodžio skaitymas ir rašymas++]

[+Biblijos laikų šiuolaikiškumas ir mūsų laikų biblijiškumas+]

Šventraščių skaitymas ir rašymas yra vienas iš civilizacijų pagrindinių bruožų. Trumpai peržvelgsiu, kuria prasme žydai ir krikščionys Bibliją supranta kaip Dievo žodį. Toliau, pasidalinsiu samprotavimais, kuriais esu įvairiai priėjęs prie krikščionių Naujojo Testamento ir žydų Tanako. Pagrįsiu savo išvadas, kuria prasme Biblija išreiškia Dievo žodį, ir kokiu būdu mes savo laikais panašiai galėtumėme rašyti Dievo žodį.

Iš vienos pusės, teko pripažinti, jog man, kaip žmogui, kai kurie pasisakymai atrodo akivaizdžiai dieviškos kilmės. Juk kaip aš, žmogus, galėčiau kitam įsakyti, "Mylėk priešą"?

Iš kitos pusės, tenka pastebėti, kad neužmirštami Pradžios knygos pasakojimai apie Adomą ir Ievą, Nojaus arką, Abraomą ir Izaoką, Dešimt Dievo įsakymų ir t.t. vis dėl to nėra legendos, o tėra potremtinės žydų bendruomenės sukurta literatūra. Juk Evangelija ir šv.Pauliaus laiškai remiasi šiais pasakojimais, tuo tarpu psalmės, kronikos bei pranašų knygos jų visai nemini.

Apžvelgęs įvairias tokias įžvalgas, prieisiu prie Kunigų knygos, kurioje smulkiai aprašomos neįtikėtinos apeigos, kaip puošniausiais rūbais apsirengę kunigai skerdžia aukas. Šioje knygoje visgi yra nuostabus 19-asis skyrius, kokie kunigai privalo būti tyrai dori. Visa knyga susiveda į dievišką priesaką, "Mylėk artimą, kaip save patį." Man tai pavyzdys, kad nuoširdaus žmogaus širdingi prisigalvojimai gali prasiveržti iš žmoniško mąstymo ir pakilti į dievišką mąstymą.

Siūlau taip naujom akim peržiūrėti Bibliją, kur joje žmogiškas ir kur dieviškas mąstymas. Galėtumėme panašiai mokytis iš savo istorijos, iš Holokausto ir kitų Lietuvos sukrėtimų. Turime milijonus dokumentų, atskleidžiančių įvairiausią elgesį, nušviečiantį visas dorumo ir nedorumo plonybes. Širdingai tirdami šiuos elgesio pavyzdžius galėtumėme rašyti šventraščius, išmokti išgauti Dievo žodį
.
į:
Perhaps next year I will do a study of the Tanakh regarding G-d's ways of figuring things out. Then that would help me to see G-d in other texts as well.
2019 spalio 18 d., 13:36 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 18-22 eilutės iš
As I tried to appreciate the word of God from a Jewish perspective, Dovid lent me the book "David and Solomon" by Israel Finkelstein and Neil Asher Silberman.
https://books.google.lt/books?id=Hvq6JbIHBDEC&lpg=PA1&ots=huGZ9WmxWh&dq=Finkelstein%20Silberman&lr&pg=PA1#v=onepage&q=Finkelstein%20Silberman&f=false

As I mentioned, I was stunned to read there exposition how the Jerusalem of David and Solomon was a modest village. I found a review critiquing their book:
https://www
.academia.edu/8433834/David_and_Solomon_In_Search_of_the_Bibles_Sacred_Kings_and_the_Roots_of_the_Western_Tradition_by_Israel_Finkelstein_and_Neil_Asher_Silberman
į:
As I tried to appreciate the word of God from a Jewish perspective, Dovid lent me the book [[https://books.google.lt/books?id=Hvq6JbIHBDEC&lpg=PA1&ots=huGZ9WmxWh&dq=Finkelstein%20Silberman&lr&pg=PA1#v=onepage&q=Finkelstein%20Silberman&f=false | David and Solomon]] by Israel Finkelstein and Neil Asher Silberman.

As I mentioned, I was stunned to read there exposition how the Jerusalem of David and Solomon was a modest village
. I found [[https://www.academia.edu/8433834/David_and_Solomon_In_Search_of_the_Bibles_Sacred_Kings_and_the_Roots_of_the_Western_Tradition_by_Israel_Finkelstein_and_Neil_Asher_Silberman | a review]] critiquing their book:
2019 spalio 18 d., 13:35 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 1-74 eilutės:
Žr. [[Dievas Tėvas]]







[+Užrašai+]

* Bendru šventraščiu, besąlygiškos tiesos išraiška, iškyla įvairovė supratimų, tai išsako civilizacijos esminę įvairovę.


----------------------

I think what Prof.Katz explained to me is how he personally comprehends the dogma, as an intelligent, resolutely practicing Jew. He identifies with the Litvak tradition, is translating the Tanakh into Litvak Yiddish, has taught university courses in the Tanakh, and is a reknowned scholar of Yiddish literature and linguistics. So his explanation was very important to me, anthropologically, in terms of how he deals with the challenges I will describe. Dogmatically, the Catholic position is rather similar to what you write, but anthropologically, pragmatically, practically, although there are readings from the Tanakh every Sunday, even serious Catholics don't give any thought to them, and if they did, they would typically think of anything thought-provoking, "that was all overruled by the Gospels..."

As I tried to appreciate the word of God from a Jewish perspective, Dovid lent me the book "David and Solomon" by Israel Finkelstein and Neil Asher Silberman.
https://books.google.lt/books?id=Hvq6JbIHBDEC&lpg=PA1&ots=huGZ9WmxWh&dq=Finkelstein%20Silberman&lr&pg=PA1#v=onepage&q=Finkelstein%20Silberman&f=false

As I mentioned, I was stunned to read there exposition how the Jerusalem of David and Solomon was a modest village. I found a review critiquing their book:
https://www.academia.edu/8433834/David_and_Solomon_In_Search_of_the_Bibles_Sacred_Kings_and_the_Roots_of_the_Western_Tradition_by_Israel_Finkelstein_and_Neil_Asher_Silberman

But basically, it had me personally stand back from the Tanakh and consider it from a critical point of view. That is what I wanted to share with you.

First, I can say that I am a theologian in my own right. Last year, at the World Congress of Philosophy, I gave a talk on imagining G-d through his investigation, Is God necessary? whereby an unconditional G-d makes himself absent to say if he would reappear even within conditions.
http://www.ms.lt/sodas/Book/20180819GodsStateOfMind

All of my life, I have been accepting of Scripture's many miracles and contradictions, ultimately rejecting attempts at explaining them away and instead taking contradiction as a sign of divine freedom. Some conceptual structures I recognize in my own philosophy. So, for example, I identify the days of creation with the "divisions of everything" by which the mind organizes everything into zero, one, two, three, four, five, six and seven perspectives, as in this talk:
http://www.ms.lt/sodas/Book/20171011DisembodyingMind
In the Gospels, certain statements seem to me evidently of divine origin, such as "Love your enemy". I don't know who could possibly command such a thing, and it is a hard concept for me to imagine, it is so unusual. It requires a split mind - that I myself hate somebody for good reason - but that I take up a higher point of view, namely G-d's. I have, however, done a critical study of the Resurrection of Jesus, and noticed that all three accounts (Matthew, Luke, John) differ in absolutely EVERY detail (!) including time, place, who saw Jesus first, etc. This destroys the idea that these three accounts could somehow be compatible, and instead suggests that the Resurrection, if genuine, was a total breakdown of time and space. Several years ago, I identified and systematized 24 ways that Jesus figured things out, and was stunned to find a deep conflict between two points of view, the Son ("the good child") who believed that we could all come together in the kingdom of heaven, as in the Sermon on the Mount, and inspire all by our example, vs. the Father, who rather insisted that priority be given to "the bad child", who hated the Son for being good, and "made an example of him", only to realize his own wickedness and be saved by the resurrection. Thus the Father loved the world so much that he gave his only begotten son, whereas Jesus said, before his death, "I don't pray for the world, I pray for my own" and yet "not my will, but yours".

I wanted to likewise study and systematize "the Father's" ways of figuring things out and see what I might learn from them and how it might relate to my philosophy, the main conclusion of which is that G-d doesn't have to be good, life doesn't have to be fair. But I realized that I would need to understand what the Tanakh means from a Jewish perspective. And speaking with Dovid, I concluded that I would have to start with a critical view.

I have a Ph.D. in math. So it's perhaps understandable that I was struck by the census of the twelve tribes in Chapter 1 of Bamidbar-Numbers. The largest tribe, Judah, has a population 74,600 roughly double that of the smallest tribes, Benjamin - 35,400 and Manasseh - 32,200. But that is completely unreal! Consider any political division, such as the EU countries, the Soviet republics, the US states, the thirteen American colonies or the Canadian provinces. Roughly speaking, the distribution of populations is never linear but always logarithmic. So the most populous province, Ontario, has 13 million residents, and the least populous, Prince Edward Island (or whichever), has 140,000. If I was checking a student's paper, or a scientist's data, then I would say that their numbers obviously have no relation to reality but were completely made up.

I can accept that Enoch did not die, and that Elijah made the shadow climb backwards. But it seems wrong to insist that numbers which a human concocted are the word of G-d. That's a rather mean way for G-d to communicate. On that point I might well give up my life and stand before G-d like Job. That's why Dovid's position is important from a practical point of view. He looks at the Bible as literature by which G-d supports a tradition of scholarship of wisdom and devotion. Whereas I'm interested in understanding truth and G-d. Of course, or I suppose, the Scripture is meant not for me, not for Dovid, but for everyone.

Those numbers are perhaps, in some sense, a detail. But a real critical view would consider the Tanakh as a whole. As Dovid helped me appreciate, the Tanakh - and the Torah - were not understood to be such, and not distinguished and edited as such, until very late, basically after the events described. The first five books, the Torah, were compiled by the post-exilic community, perhaps 450-350 BCE, perhaps later. I was taught that, regardless, the Bible stories were very old legends that dated back to the original events. But I realized that is a hypothesis which is easy to check with a Bible search engine. Note the Gospels and St.Paul's letters are full of allusions to the vivid Bible stories: the tree of life, Noah's ark and the rainbow, how Abraham almost sacrificed Isaac, and so on. A quick Bible search shows that there are no psalms, no histories, no prophets, no proverbs that allude to the Bible stories or the ten commandmants that we know from the Torah. In conclusion, the Bible stories and the ten commandmants are not legends dating from the time of Moses, but rather they are literature created by post-exilic scholars, just as the tales of King Arthur were literature, with some tales invented in the 12th century, and others later. This analysis concludes that the Torah is a work of literature by which post-exilic scholars established a code for Judaic culture. I suppose it happened at a time when Judaic culture, and for example, the Hebrew language, was in danger of extinction. Again, this critique is troubling as regards the status of the word of G-d.

I will present another criticism, though, which offers a ray of understanding. The book Vayikra-Leviticus has much about sacrifices. It's quite incredible that fixed numbers of animals are prescribed for the daily sacrifices, even while demographics circumstances may be changing dramatically. But what's most strange for me, having moved to a small village of farmers, is that the priests are slaughtering animals while dressed in the finest clothes. It makes no practical sense at all, and although I don't know much about slaughtering, but I doubt that the post-exilic author knew more than me. And the practical purpose of these chapters is completely baffling. However, because the priests must be of the highest morality, there is a very important Chapter 19 regarding that. And in that chapter, the essence is distilled by the command, "You shall neither take revenge from nor bear a grudge against the members of your people; you shall love your neighbor as yourself." Those last words, "love your neighbor as yourself", I think are manifestly divine. They are not representative of human thinking. True, we suspend our selves and participate in many activities as a team. But taken as an absolute generality, this becomes divinely extreme.

So this analysis suggests how Scripture is written. A person of intense devotion can imagine a world, such as a mythical, historical time of King Solomon, with such fervor, that it grows like a funnel that ultimately pierces through our world and enters the realm of divine thinking, of internalizing G-d's point of view. This explains that most of Scripture is not itself divine but rather supports that construction which leads us to G-d's divine truths.

I have been working to discover that divine language, as in my many investigations:
http://www.ms.lt/sodas/Book/Book

Additionally, we should be able to study Scripture to understand well how to write Scripture, how to write G-d's word, how to arrive at G-d's truths. The Biblical times are basically fictional. But our current days are tangibly Biblical. The Holocaust, the reestablishment of Israel, the wars with the Arabs, are all of Biblical proportions, as are the miraculous events of our times, everything from electricity to space travel to computers to climate change.

We have millions of pages of documents from these Biblical events, such as the Holocaust. They document millions of examples of people's behavior, good and bad, exemplary and not. It is certainly possible, with devotion, to write many inspired texts that would yield unexpected truths of G-d.

Perhaps next year I will do a study of the Tanakh regarding G-d's ways of figuring things out. Then that would help me to see G-d in other texts as well.



-----------------------

[+Santrauka+]

Santrauka pranešimo, kurį pasiūliau 2019 m. spalio mėn. 26 d. vyksiančiai konferencijai [[http://www.lkti.lt/Files/Konferencijos/2019/10.26/KonfRV19skelbimas.pdf | Rytai-Vakarai: Civilizacinio mąstymo, politikos ir vaizduotės aktualėjimas]]

[++Dievo žodžio skaitymas ir rašymas++]

[+Biblijos laikų šiuolaikiškumas ir mūsų laikų biblijiškumas+]

Šventraščių skaitymas ir rašymas yra vienas iš civilizacijų pagrindinių bruožų. Trumpai peržvelgsiu, kuria prasme žydai ir krikščionys Bibliją supranta kaip Dievo žodį. Toliau, pasidalinsiu samprotavimais, kuriais esu įvairiai priėjęs prie krikščionių Naujojo Testamento ir žydų Tanako. Pagrįsiu savo išvadas, kuria prasme Biblija išreiškia Dievo žodį, ir kokiu būdu mes savo laikais panašiai galėtumėme rašyti Dievo žodį.

Iš vienos pusės, teko pripažinti, jog man, kaip žmogui, kai kurie pasisakymai atrodo akivaizdžiai dieviškos kilmės. Juk kaip aš, žmogus, galėčiau kitam įsakyti, "Mylėk priešą"?

Iš kitos pusės, tenka pastebėti, kad neužmirštami Pradžios knygos pasakojimai apie Adomą ir Ievą, Nojaus arką, Abraomą ir Izaoką, Dešimt Dievo įsakymų ir t.t. vis dėl to nėra legendos, o tėra potremtinės žydų bendruomenės sukurta literatūra. Juk Evangelija ir šv.Pauliaus laiškai remiasi šiais pasakojimais, tuo tarpu psalmės, kronikos bei pranašų knygos jų visai nemini.

Apžvelgęs įvairias tokias įžvalgas, prieisiu prie Kunigų knygos, kurioje smulkiai aprašomos neįtikėtinos apeigos, kaip puošniausiais rūbais apsirengę kunigai skerdžia aukas. Šioje knygoje visgi yra nuostabus 19-asis skyrius, kokie kunigai privalo būti tyrai dori. Visa knyga susiveda į dievišką priesaką, "Mylėk artimą, kaip save patį." Man tai pavyzdys, kad nuoširdaus žmogaus širdingi prisigalvojimai gali prasiveržti iš žmoniško mąstymo ir pakilti į dievišką mąstymą.

Siūlau taip naujom akim peržiūrėti Bibliją, kur joje žmogiškas ir kur dieviškas mąstymas. Galėtumėme panašiai mokytis iš savo istorijos, iš Holokausto ir kitų Lietuvos sukrėtimų. Turime milijonus dokumentų, atskleidžiančių įvairiausią elgesį, nušviečiantį visas dorumo ir nedorumo plonybes. Širdingai tirdami šiuos elgesio pavyzdžius galėtumėme rašyti šventraščius, išmokti išgauti Dievo žodį.

20191026DievoŽodžioSkaitymasIrRašymas


Naujausi pakeitimai


靠真理

网站

Įvadas #E9F5FC

Klausimai #FFFFC0

Teiginiai #FFFFFF

Kitų mintys #EFCFE1

Dievas man #FFECC0

Iš ankščiau #CCFFCC

Mieli skaitytojai, visa mano kūryba ir kartu visi šie puslapiai yra visuomenės turtas, kuriuo visi kviečiami laisvai naudotis, dalintis, visaip perkurti. - Andrius

redaguoti

Puslapis paskutinį kartą pakeistas 2019 spalio 27 d., 20:31