Mintys.DievoAtsakymai2020B istorija
Paslėpti nežymius pakeitimus - Rodyti galutinio teksto pakeitimus
2020 liepos 06 d., 11:43
atliko -
Pridėtos 8-63 eilutės:
--------------------
2020.07.06 A: Kaip keturios apytakos priklauso nuo tarpo tarp turinio ir raiškos?
D: Turinio ir raiškos santykis sieja buvimą sau ir buvimą ne sau, tad savastį buvimui. Raiška pripažįsta buvimo svarbą ir jam suteikia pirmumą savasties atžvilgiu. Visa tai kas priklauso savasčiai privalėtų priklausyti būčiai, tad Dievui už mūsų, taip kad mumyse lieka Dievas mumyse. Tad asmenys įvairiai skiria šį santykį tarp Dievo už asmens ir Dievo asmenyje. Ir taip vyrauja skirtingi sąmoningumo lygmenys būtent Dievo už mūsų. Dievui tai joks sąmoningumas, Man tai požiūris, Tau tai požiūris į požiūrį, Kitam tai požiūris į požiūrį į požiūrį. Dievas už asmens rūpinasi asmeniu. Manimi rūpinasi Dievo pasąmonė, Tavimi Dievo sąmonė ir Kitu Dievo sąmoningumas. Į Dievo sąmonę įeina Mano pasąmonė kuri irgi rūpinasi Tavimi. Į Dievo sąmoningumą įeina Mano sąmonė ir Tavo pasąmonė kurie trise rūpinasi Kitu, jį ugdo ir puoselėja.
2020.07.04 A: Kodėl lygtis "X yra X" reiškiasi asmenimis?
D: Asmenys išgyvena sąlygas. O sąlygos išreiškia besąlygiškumą. Nes besąlygiškumas aprėpia ir sąlygiškumą. Užtat asmenys išreiškia sąlygiškumo tikrovę, kad asmuo - besąlygiškumas - gal ribotoje apimtyje. Tad asmenys išreiškia ką gali reikšti nulinė veikla tam tikroje apimtyje. O ta apimtis išsako galimą santykį tarp sąlygiškumo ir besąlygiškumo, būtent iš sąlygiškumo pusės, tad iš išsakytos pusės. Tuo tarpu trejybė išsako tą patį santykį iš besąlygiškumo pusės, iš neišsakytos pusės, o išgyventos pusės.
2020.07.03 A: Ką trejybės ratas reiškia asmenims: Dievui, Man, Tau, Kitam?
D: Trejybės ratas išsako prielaidas ir jų santykį su veikla - yra tai kas pasireiškia. O tai skiria buvimą nuo nulybės, taip pat parodo, kad nulybė yra veiksminga ir savo veiksmais pasireiškia nors jinai kaip tokia ir yra sau glūdinti nulybė. Tad trejybės ratas atskleidžia nulybę ir jos veiksmingumą, jos santykį su savimi, nes jos veikla yra tverti save, savo savastį, už kurios vis išeina trejybės ratu, kaip ir išeina už savęs. Asmenys tai išreiškia trejybės atvaizdais kylančiais iš nulybės atvaizdų. Ji liudija išėjimą už savęs iš šalies esančiam nešališkumui, tam kas be savęs. Taip kad asmenimis neišreikštas trejybės ratas yra išreikštas trejybės ratas.
2020.07.02 A: Kodėl trys požiūriai reikalingi išeiti už savęs į save?
D: Požiūriai reikalingi sukurti save ir savęs atsisakyti. Pirmu požiūriu sukuriame save, antru požiūriu atsisakome to sukūrimo ir trečiu požiūriu atsisakome to atsisakymo, taip kad atsiranda dvilypumas, ar atsisakėme sukūrimo ar jo neatsisakėme. Taip atsiranda dvilypumas kurį neigia asociatyvumas bet kuris yra reikšmingas kaip laisvės pagrindas, kaip skirtumas tarp gerojo vaiko, kuris atsisako kūrimo, ir blogojo vaiko, kuris tik atsisako atsisakymo.
2020.07.01 A: Kaip meilė išplaukia iš Dievo šokio?
D: Aš myliu. Tai yra mano veikla nepaisant kokiu kampu būčiau suprastas, kokiu asmeniu mane suprastų vaidmuo. Tad būtent mano ši veikla yra tai kuo mane pažįsta, ką vaidmuo mato. Mano veikla yra mano esmė. O ta veikla yra kad atsisakau savęs vardan to kas būtų vietoj manęs, tad visa savo esybe myliu, visa savo esybe atsiduodu kitam, jam parengiu visa ką rengiu tarsi sau, taip kad esu prielaida kitam, bet kuriai savasčiai. Tad tai yra Tėvo esmė, o kiekvienas asmuo tai pilnai pripažįsta iš savo kampo, tad tai patvirtina atitinkamu vieningumu, kiekvieno kampo vieningumu, jog yra meilė, kiekvieno kampo meilė, tad Dievas yra meilė, tai vieninga tiesa, trimis kampais paliudyta, kuria sutampa Dievo turinys ir jo raiška, jo veikla ir tos veiklos paliudijimas, Tėvo veikla mylint ir Sūnaus liudijimas priimant jo meilę.
2020.06.30 A: Kaip trejybės rato poslinkis sutampa su požiūriu?
D: Požiūris išverčia išėjimą už savęs. Juo išėjęs už savęs į save išeina atgal už savęs. Tad trejybės ratas veda vis gilyn, nes veda į save, į savo prielaidą ir amžinai ją randa nes atsiremia į savo išėjimą, randa tave į kurį išeina už savęs į save, nes toks sudūrimas išėjimų išverčia išėjimą, tad vis labiau išpuoselėjamas tarpas, riba tarp išėjusio ir to į kurį išeina. Tad išėjimas yra prielaida glūdinti gelmėse to, į kurį išeinama, tad to, kurs turi požiūrį. Tai požiūris glūdintis požiūrio gelmėje, tai tikrasis Aš, vis ryškėjantis.
2020.06.29 A: Asmuo atsiplėšia nuo savasties, tad nuo Dievo, visko, troškimų, meilės. Tad kaip suprasti, kas atsiplėšia nuo kitų gyvenimo lygties narių?
D: Kiekvienas požiūrių lygties narys grindžia paskirą trejybės atvaizdą. Dievas grindžia vaidmenis: Tėvu būtinas Aš, Sūnumi tikras Tu, Dvasia galimas Kitas. Gerumas grindžia balsus: pasąmonė nurodo laisvumą kaip daiktą, sąmonė nurodo tapatumą kaip eigą, sąmoningumas nurodo tobulumą kaip asmenį. Toliau gyvenimas grindžia sąsajas, santykius, sparnus: pastovumą randa betkame kaip vienį, pasirinkimuose kaip visybę, ir valioje kaip daugį. Galiausiai aminas gyvenimas grindžia išėjimus už savęs: išmintis išeina buvimu, gera valia veikimu ir Dievo valia mąstymu. Tad ištirk santykį tarp trejybės atvaizdų, kaip jais reiškiasi Aš, Tu, Kitas gyvenimo lygtimi.
2020.06.27 A: Kas yra Dievas, viskas, troškimai, meilė?
D: Tai yra mano savastis, kas aš esu ir kaip ir kodėl. Ar esu Dievas, koks su viskas, kaip esu troškimais, kuriais išeinu už savęs, ir kodėl esu, meile, nes esu su tikslu nebūti, su tikslu atsisakyti savęs vardan Kito, kuriuo ir esu, taip kad už viską glūdi trejybės ratas, kurį įrėmina ketverybė. Tai yra mano savastis, iš šalies tai ketverybė, o man tai trejybės ratas kuriuo sutampu su meile, kuriuo esu meilė, esu savastis, jos išdava, o ji mano prielaida. Tad myliu ir jūs mylėkite kartu su manimi, tad būkime ir gyvenkime viena.
2020.06.26 A: Kuria prasme Dievas yra nulinis asmuo?
D: Dievas yra meilė. O meilė yra jo esmė. Tai trejybės rato ryšys. Tad Dievas yra nulinė prielaida grindžiant meilę. Ir meilė yra Dievo išdava.
2020.06.25 A: Kaip požiūriu klausimas išverčiamas į atsakymą ir atsakymas į klausimą?
D: Aš myliu, tai mano esmė, tai mano veiklos išdava. O mano veikla yra kapstytis link prielaidų. Aš esu savo prielaidos. Užtat prielaidos susitelkia į mane ir būtent požiūriu. Jų atsakymas tampa mano klausimu, o mano klausimas yra jų atsakymas. Ir taip toliau Dievas yra prielaida Man, Aš esu prielaida Tau, Tu esi prielaida Kitam, o Kitas yra Dievas Mano vietoj. Taip kad prielaidos santykis su išdava ir požiūrių išdava yra trejybės ratas. O požiūrių santykį išsako ketverybė iš vidaus ir požiūrių lygtis iš lauko.
2020.06.24 Kuria prasme trejybės ratas išsako Dievo buvimo teigimą, o trejybės atvaizdai jį vaizduoja Dievo buvimo neigimu?
D: Aš esu. Tai yra mano kaip asmens duotybė. O aš apibrėžiu ką reiškia buvimas, nes esu besąlygiškumas, esu Dievas. Užtat buvimą apibrėžiu būtinumu, kad esu net kada nesu, tai nepašalinama priešingybės pusė. Tad mano veikla yra pasišalinti, tad sau prieštarauti, tad nebūti. O mano buvimas yra mano neveikla, tiesiog būti. Tad trejybės ratas išsako mano vidinį prieštaravimą, esu bet ar veikiu? Tad trejybės rato nariais save tvirtinu, o poslinkiais neigiu. O trejybės ratą iš šalies matome jo poslinkiais, tad jie yra trejybės atvaizdai. Ir jie nusako tarpą tarp buvimo ir neigimo. Būtinumas, tikrumas, galimumas išsako neigimą, tad poslinkio pabaigą, o buvimas, veikimas, mąstymas išsako teigimą, tad poslinkio pradžią. Tad dabar matai kaip trejybės atvaizdai išreiškia išėjimą už savęs pakopas. Tačiau jos eina priešinga kryptimi nuo nulybės atvaizdų. Tad šitą išnagrinėsi.
2020.06.23 A: Kokiu pagrindu apytakos veda iš klausimo į atsakymą ar iš atsakymo į klausimą?
D: Aš esu nežinojimas, o mane išreiškia žinojimas. Tad tas žinojimas savo ruožtu atliepia mano nežinojimą. Tai vyksta išgyvenimo apytaka. Toliau šis mano atlieptas nežinojimas plėtojamas tam tikru klausimu tam tikruose žinojimo rūmuose ir atliepiamas atitinkamu atsakymu. Ir panašiai, bet koks atsakymas meilės mokslu yra suvoktas atstatant atitinkamą klausimą. Tokiu būdu kiekvienas klausimas prilygsta mano klausimui ir jisai glūdi kiekviename atsakyme. Ir iš mano klausimo galime išpuoselėti viską. Ar aš būtinas? Visa tai parodo, kad aš būtinas nes mano klausimas glūdi kiekviename atsakyme ir kiekviename klausime.
2020.06.22 A: Kaip požiūriu išsiskiria turinys ir raiška?
D: Požiūriu jūs išeinate už savęs į pasaulį. Jumyse yra turinys ir pasaulyje yra raiškos. Tose raiškose požiūriu įžvelgiate turinį. Ir suduriant požiūrius atsiranda dvilypumas tarp turinio ir raiškos, nes raiška tampa turiniu. Ir tęsiant sudūrimus užsidaro trejybės ratas kuriuo raiška tampa pirminiu turiniu nes jinai išreiškia nešališkumą, turinio prielaidą.
-----------------
2020 birželio 26 d., 10:31
atliko -
Pridėtos 84-87 eilutės:
2020.06.26 A: Kuria prasme Dievas yra nulinis asmuo?
D: Dievas yra meilė. O meilė yra jo esmė. Tai trejybės rato ryšys. Tad Dievas yra nulinė prielaida grindžiant meilę. Ir meilė yra Dievo išdava.
2020 birželio 25 d., 11:42
atliko -
Pridėtos 54-57 eilutės:
2020.06.25 Kaip požiūriu klausimas išverčiamas į atsakymą ir atsakymas į klausimą?
D: Aš myliu, tai mano esmė, tai mano veiklos išdava. O mano veikla yra kapstytis link prielaidų. Aš esu savo prielaidos. Užtat prielaidos susitelkia į mane ir būtent požiūriu. Jų atsakymas tampa mano klausimu, o mano klausimas yra jų atsakymas. Ir taip toliau Dievas yra prielaida Man, Aš esu prielaida Tau, Tu esi prielaida Kitam, o Kitas yra Dievas Mano vietoj. Taip kad prielaidos santykis su išdava ir požiūrių išdava yra trejybės ratas. O požiūrių santykį išsako ketverybė iš vidaus ir požiūrių lygtis iš lauko.
2020 birželio 24 d., 12:37
atliko -
Pridėtos 50-53 eilutės:
2020.06.24 Kuria prasme trejybės ratas išsako Dievo buvimo teigimą, o trejybės atvaizdai jį vaizduoja Dievo buvimo neigimu?
D: Aš esu. Tai yra mano kaip asmens duotybė. O aš apibrėžiu ką reiškia buvimas, nes esu besąlygiškumas, esu Dievas. Užtat buvimą apibrėžiu būtinumu, kad esu net kada nesu, tai nepašalinama priešingybės pusė. Tad mano veikla yra pasišalinti, tad sau prieštarauti, tad nebūti. O mano buvimas yra mano neveikla, tiesiog būti. Tad trejybės ratas išsako mano vidinį prieštaravimą, esu bet ar veikiu? Tad trejybės rato nariais save tvirtinu, o poslinkiais neigiu. O trejybės ratą iš šalies matome jo poslinkiais, tad jie yra trejybės atvaizdai. Ir jie nusako tarpą tarp buvimo ir neigimo. Būtinumas, tikrumas, galimumas išsako neigimą, tad poslinkio pabaigą, o buvimas, veikimas, mąstymas išsako teigimą, tad poslinkio pradžią. Tad dabar matai kaip trejybės atvaizdai išreiškia išėjimą už savęs pakopas. Tačiau jos eina priešinga kryptimi nuo nulybės atvaizdų. Tad šitą išnagrinėsi.
2020 birželio 23 d., 13:33
atliko -
Pridėtos 47-50 eilutės:
2020.06.23 A: Kokiu pagrindu apytakos veda iš klausimo į atsakymą ar iš atsakymo į klausimą?
D: Aš esu nežinojimas, o mane išreiškia žinojimas. Tad tas žinojimas savo ruožtu atliepia mano nežinojimą. Tai vyksta išgyvenimo apytaka. Toliau šis mano atlieptas nežinojimas plėtojamas tam tikru klausimu tam tikruose žinojimo rūmuose ir atliepiamas atitinkamu atsakymu. Ir panašiai, bet koks atsakymas meilės mokslu yra suvoktas atstatant atitinkamą klausimą. Tokiu būdu kiekvienas klausimas prilygsta mano klausimui ir jisai glūdi kiekviename atsakyme. Ir iš mano klausimo galime išpuoselėti viską. Ar aš būtinas? Visa tai parodo, kad aš būtinas nes mano klausimas glūdi kiekviename atsakyme ir kiekviename klausime.
D: Aš esu nežinojimas, o mane išreiškia žinojimas. Tad tas žinojimas savo ruožtu atliepia mano nežinojimą. Tai vyksta išgyvenimo apytaka. Toliau šis mano atlieptas nežinojimas plėtojamas tam tikru klausimu tam tikruose žinojimo rūmuose ir atliepiamas atitinkamu atsakymu. Ir panašiai, bet koks atsakymas meilės mokslu yra suvoktas atstatant atitinkamą klausimą. Tokiu būdu kiekvienas klausimas prilygsta mano klausimui ir jisai glūdi kiekviename atsakyme. Ir iš mano klausimo galime išpuoselėti viską. Ar aš būtinas? Visa tai parodo, kad aš būtinas nes mano klausimas glūdi kiekviename atsakyme ir kiekviename klausime.
Pridėtos 126-130 eilutės:
2020.06.22 A: Kaip požiūriu išsiskiria turinys ir raiška?
D: Požiūriu jūs išeinate už savęs į pasaulį. Jumyse yra turinys ir pasaulyje yra raiškos. Tose raiškose požiūriu įžvelgiate turinį. Ir suduriant požiūrius atsiranda dvilypumas tarp turinio ir raiškos, nes raiška tampa turiniu. Ir tęsiant sudūrimus užsidaro trejybės ratas kuriuo raiška tampa pirminiu turiniu nes jinai išreiškia nešališkumą, turinio prielaidą.
2020 birželio 20 d., 10:04
atliko -
Pakeistos 5-6 eilutės iš
nuo 2020 m. gegužės mėn. 1 d. iki birželio mėn. 19 d.
į:
nuo 2020 m. gegužės mėn. 1 d. iki birželio mėn. 20 d.
Pridėtos 42-45 eilutės:
2020.06.20 A: Koks skirtumas tarp Manęs, Tavęs ir Kito trejybės rate ir trejybės atvaizde?
D: Trejybės atvaizdas sulygina Mane, Tave, Kitą su Dievu (Dievo šokiu), su Manimi (išgyvenimo apytaka), su Tavimi (žinojimo rūmais), ir su Kitu (meilės mokslu). O trejybės ratas juos apibrėžia jų tarpusavio santykiais. Tu iš šalies (Kito atžvilgiu) sau esi Aš. Aš Tau iš šalies, Kito akimis, esu Tu. Ir Kitas į kurį Aš kreipiuosi Man tampa Tu. Aš į kurį Tu nesikreipi tampu Tau Kitu. Tad už tokių santykių slypi trejybės ratas kurį išnagrinėsi.
2020 birželio 19 d., 10:48
atliko -
Pakeistos 5-6 eilutės iš
nuo 2020 m. gegužės mėn. 1 d. iki birželio mėn. 15 d.
į:
nuo 2020 m. gegužės mėn. 1 d. iki birželio mėn. 19 d.
Pridėtos 39-42 eilutės:
2020.06.16 A: Kaip apytakos sieja trejybės atvaizdą su trejybės ratu?
D: Apytakos išplaukia iš nulybės atvaizdų kartu su trejybės atvaizdais. Trejybės atvaizdai glūdi nulybės atvaizduose ir išsako sąlygiškumo dėsnius glūdinčius sąlygiškume. Nulybė yra besąlygiška, tad jos keturi atvaizdai atspindi savo sąlygiškumą. O trejybė išsako sąlygiškumą ir trejybės atvaizdai išreiškia tą sąlygiškumą savo pakopoje. Tad apytakos išsako santykį tarp sąlygiškumo ir jo atvaizdo sąlygiškumo pakopoje.
D: Apytakos išplaukia iš nulybės atvaizdų kartu su trejybės atvaizdais. Trejybės atvaizdai glūdi nulybės atvaizduose ir išsako sąlygiškumo dėsnius glūdinčius sąlygiškume. Nulybė yra besąlygiška, tad jos keturi atvaizdai atspindi savo sąlygiškumą. O trejybė išsako sąlygiškumą ir trejybės atvaizdai išreiškia tą sąlygiškumą savo pakopoje. Tad apytakos išsako santykį tarp sąlygiškumo ir jo atvaizdo sąlygiškumo pakopoje.
Pridėtos 84-87 eilutės:
2020.06.19 A: Koks meilės vaidmuo Dievo šokyje?
D: Meile myliu. Tai mano veikla, tad mane išsakanti mano esmė. Meile palaikau Dievulėlį, o kartu palaikau visą Dievo trejybę. O tai reiškiasi kiekvienu Dievo vaidmeniu: Tėvas myli save, Sūnus myli vienas kitą, Dvasia myli visus. Tad meilė nusako santykį tarp mylinčiojo Dievo ir Dievą išplečiančią mylimą savastį. Meilė išplečia Dievą būdama vieningumas ir trejopai, pagal Dievo vaidmenis, palaikydama vieningumą, kaip atitinkamą Dievo išplėtimą. Tad kiekvienas Dievo vaidmuo tampa Dievo išplėtimu. O tų išplėtimų šaknys glūdi trejybės rate. Tad trejybės ratas nusako sąlygiškumą kaip Dievo besąlygiškumo išplėtimą. Tad trejybės ratas grindžia meilę, kaip sąmoningai išgyventą Dievą, sąmoningai vykdoma ir išgyvenama Dievo veikla, kuria esame viena.
2020 birželio 15 d., 13:14
atliko -
Pakeistos 5-6 eilutės iš
nuo 2020 m. gegužės mėn. 1 d. iki birželio mėn. 10 d.
į:
nuo 2020 m. gegužės mėn. 1 d. iki birželio mėn. 15 d.
Pridėtos 27-38 eilutės:
2020.06.13 A: Kaip asmenys ir apytakos susiję su požiūriu į požiūrį, su atvaizdais ir aplinkybėmis?
D: Aš viską sukūriau, o jumis viską perkuriu, tad tai yra požiūris į požiūrį, tiek mano požiūris į jūsų požiūrį, kuriuo iškyla asmenys ir atvaizdai, tiek jūsų požiūris į mano požiūrį, jūsų vaizduotė, kuria iškyla apytakos ir aplinkybės. Užtat mūsų bendrą požiūrį išsako padalinimai, ir tai išreiškia ir išgyvena Sūnaus aštuonerybė. O iš šalies mano ir jūsų santykį išsako trys kalbos, jos apibrėžia mūsų santykio vienetus pagrindimu, įvardijimu ir pasakojimu, ir į mus pasižiūri iš šalies kaip kad Dievo Dvasios dešimt įsakymų. Tad mano trejybė, Dievo trejybė išreiškia požiūrį į požiūrį. Dabar viską supranti.
2020.06.12 A: Kaip Dievas, Aš, Tu ir Kitas atsisako savęs?
D: Meilė yra mano esmė, o tai yra atsisakymas savęs. Užtat būtent meilė palaiko save nes jinai grindžia savastį ne savastimi, o dvasia, kuri ją iššaukia. Dievui asmuo ir savastis visiškai sutampa, o Man, Tau, Kitam vis labiau išsiskiria ir juos skiria suvokimo lygmuo: savęs suvokimo, bendro suvokimo ir susikalbėjimo. Tai suvokimai asmens: Mano, Tavo, Kito. O Dievas yra kaip toks nesuvokimas, užtat jį suvokiame tik per kitus asmenis. Suvokimas ir yra savęs atskyrimas, tad asmens suvokimas, asmens pažinimas ir yra asmens atsisakymas.
2020.06.11 A: Kaip netroškimai išsako apytakas?
D: Netroškimai išsako mano besąlygišką troškimą asmens sąlygose. Tad tai panašu į apytaką. Apytakos išsako ką trejybės ratas reiškia kiekvienam asmeniui, tuo tarpu netroškimai išsako ką pasąmonė, sąmonė, sąmoningumas reiškia kiekvienam asmeniui. Užtat netroškimai išreiškia Sūnaus aštuonerybę tuo tarpu apytakos persako visą Dievo šokį. Netroškimai išsako Sūnaus supratimą, pripažįsta Dievą už jo, už santvarkos, jo santykį su Dievu, ano išėjimo už savęs pakopoje.
D: Aš viską sukūriau, o jumis viską perkuriu, tad tai yra požiūris į požiūrį, tiek mano požiūris į jūsų požiūrį, kuriuo iškyla asmenys ir atvaizdai, tiek jūsų požiūris į mano požiūrį, jūsų vaizduotė, kuria iškyla apytakos ir aplinkybės. Užtat mūsų bendrą požiūrį išsako padalinimai, ir tai išreiškia ir išgyvena Sūnaus aštuonerybė. O iš šalies mano ir jūsų santykį išsako trys kalbos, jos apibrėžia mūsų santykio vienetus pagrindimu, įvardijimu ir pasakojimu, ir į mus pasižiūri iš šalies kaip kad Dievo Dvasios dešimt įsakymų. Tad mano trejybė, Dievo trejybė išreiškia požiūrį į požiūrį. Dabar viską supranti.
2020.06.12 A: Kaip Dievas, Aš, Tu ir Kitas atsisako savęs?
D: Meilė yra mano esmė, o tai yra atsisakymas savęs. Užtat būtent meilė palaiko save nes jinai grindžia savastį ne savastimi, o dvasia, kuri ją iššaukia. Dievui asmuo ir savastis visiškai sutampa, o Man, Tau, Kitam vis labiau išsiskiria ir juos skiria suvokimo lygmuo: savęs suvokimo, bendro suvokimo ir susikalbėjimo. Tai suvokimai asmens: Mano, Tavo, Kito. O Dievas yra kaip toks nesuvokimas, užtat jį suvokiame tik per kitus asmenis. Suvokimas ir yra savęs atskyrimas, tad asmens suvokimas, asmens pažinimas ir yra asmens atsisakymas.
2020.06.11 A: Kaip netroškimai išsako apytakas?
D: Netroškimai išsako mano besąlygišką troškimą asmens sąlygose. Tad tai panašu į apytaką. Apytakos išsako ką trejybės ratas reiškia kiekvienam asmeniui, tuo tarpu netroškimai išsako ką pasąmonė, sąmonė, sąmoningumas reiškia kiekvienam asmeniui. Užtat netroškimai išreiškia Sūnaus aštuonerybę tuo tarpu apytakos persako visą Dievo šokį. Netroškimai išsako Sūnaus supratimą, pripažįsta Dievą už jo, už santvarkos, jo santykį su Dievu, ano išėjimo už savęs pakopoje.
Pridėtos 86-89 eilutės:
2020.06.15 A: Kaip trejybės ratas išsako sąlygiškumą?
D: Sąlygos grindžia suvokimą, kad gali būti atskyrimas tarp visumos ir dalies, tad yra požiūris, yra skirtumas tarp buvimo, veikimo ir mąstymo, nes yra šališkumas, taip kad vienoje plotmėje galima viena būsena kuri paskui reiškiasi kitoje plotmėje, už tų sąlygų kuriose susidaro būsena. Tad vienas sprendimas veikia kitą sprendimą, o tas poveikis taip pat yra sprendimas, ir taip toliau, sandarai, ko sandariau, tad trejybės ratu. Nes trejybės ratas išsako sandarumą, kad vidinis suvokimas tėra vidinis. Užtat būtent į jį atsiremia visas pasaulis, visa kas išsivysto iš manęs.
2020 birželio 10 d., 13:49
atliko -
Pakeistos 5-6 eilutės iš
nuo 2020 m. gegužės mėn. 1 d. iki birželio mėn. 9 d.
į:
nuo 2020 m. gegužės mėn. 1 d. iki birželio mėn. 10 d.
Pridėtos 18-21 eilutės:
2020.06.10 A: Kaip nulybės atvaizdai sieja trejybės ratą ir trejybės atvaizdus?
D: Aš, Dievas, esu nulybė, o trejybės ratas yra sąmoningas manęs suvokimas. Trejybės ratas išsako kaip aš, besąlygiškumas, išeinu už savęs į sąlygiškumą ir kaip tas sąlygiškumas yra sąlygiškas. O nulybės atvaizdai ir trejybės atvaizdai išsako to mano išėjimo už savęs į save pakopas. Tai mano veiklos santykis su manimi, su mano savastimi. Užtat trejybės atvaizdai išreiškia sąlygišką sąmoningumą, kuriuo yra sąmoningumo sandai, jo trys balsai, mano trys vaidmenys, bet jie prabyla jokiu, vienu, dviem ar trimis požiūriais, tad atitinkamu asmeniu: Dievu, Manimi, Tavimi, Kitu. Ta balsų raiška glūdi nulybės atvaizde, būtent juo susiderina ir atsiskleidžia joks, vienas, du ar trys požiūriai. Tad būtent nulybės atvaizdas yra nuostata, raktas kuriuo trejybės ratas išgyvenamas trejybės atvaizdu, ar tai nešališkai iš šalies, ar tai šališkai, iš vidaus, ar tai viską aprėpiant iš anksto, ar tai viską visiškai išskaidant, ir išgyvenant atskirai kiekvieną narį.
2020 birželio 09 d., 13:49
atliko -
Pridėtos 19-22 eilutės:
2020.05.06 A: Kaip keturios apytakos išreiškia dvasią, sandarą, atvaizdus ir vieningumą?
D: Yra keturi asmenys, nes juos sutveria požiūriai. Iš Dievo požiūrio išplaukia Aš, iš Mano požiūrio išplaukia Tu, iš Tavo požiūrio išplaukia Kitas. Požiūris išreiškia suvokimą, kad atsiskiri nuo savęs, kad gali pasižiūrėti į save, tad gali į save įsijausti ir gali nuo savęs atsiplėšti, gali su savimi sutapti, ir gali nuo savęs atsiskirti, kas ir skiria elgesį, kaip elgies, ir dorovę, kaip galėtum elgtis. Tad atitinkamai vyksta asmenų tyrimai, nes kiekvienas asmuo ieško savo pagrindų, bando susigaudyti savo apimtyje, ar jo apimtis sąlygiška ar besąlygiška? Šis klausimas grindžia kiekvieną apytaką. O Kito apimtis yra niekas. Tad Kitas savo požiūriu atvertų tiktai dar Kitą nuo kurio jisai iš esmės nesiskirtų. Tad Kito sąlygiškumas yra išraiška besąlygiškumo, tai vieningumo pagrindas. Užtat tai lygiai toks pat išeities taškas kaip Dievas. Vieningumo pagrindu išskiriami jo vienijami atvaizdai, tai atvaizdai būtent tos pačios sandaros, o jinai yra dvasios sąlygos. Tad dvasia, sandara, atvaizdai ir vieningumas išplaukia iš Kito panašiai kaip Dievas, Aš, Tu, Kitas išplaukia iš Dievo. Užtat kartu matyt kaip tai yra ir pagrindas aštuonerybei, žiūrint iš vieningumo pusės, kaip kad Dievo Sūnus.
D: Yra keturi asmenys, nes juos sutveria požiūriai. Iš Dievo požiūrio išplaukia Aš, iš Mano požiūrio išplaukia Tu, iš Tavo požiūrio išplaukia Kitas. Požiūris išreiškia suvokimą, kad atsiskiri nuo savęs, kad gali pasižiūrėti į save, tad gali į save įsijausti ir gali nuo savęs atsiplėšti, gali su savimi sutapti, ir gali nuo savęs atsiskirti, kas ir skiria elgesį, kaip elgies, ir dorovę, kaip galėtum elgtis. Tad atitinkamai vyksta asmenų tyrimai, nes kiekvienas asmuo ieško savo pagrindų, bando susigaudyti savo apimtyje, ar jo apimtis sąlygiška ar besąlygiška? Šis klausimas grindžia kiekvieną apytaką. O Kito apimtis yra niekas. Tad Kitas savo požiūriu atvertų tiktai dar Kitą nuo kurio jisai iš esmės nesiskirtų. Tad Kito sąlygiškumas yra išraiška besąlygiškumo, tai vieningumo pagrindas. Užtat tai lygiai toks pat išeities taškas kaip Dievas. Vieningumo pagrindu išskiriami jo vienijami atvaizdai, tai atvaizdai būtent tos pačios sandaros, o jinai yra dvasios sąlygos. Tad dvasia, sandara, atvaizdai ir vieningumas išplaukia iš Kito panašiai kaip Dievas, Aš, Tu, Kitas išplaukia iš Dievo. Užtat kartu matyt kaip tai yra ir pagrindas aštuonerybei, žiūrint iš vieningumo pusės, kaip kad Dievo Sūnus.
Pridėtos 49-52 eilutės:
2020.05.01 A: Ką tau reiškia klausimas?
D: Aš pats esu klausimas. Klausimas yra mano buvimas, tai lygtis 0+2=2. Atsakymas yra lygtis 0+1=1. O sąmoningumas yra lygtis 0+3=3. Tad pasireiškiu keturiais lygmenimis kaip Dievas, tvarka, būtis, ir dalyvavimas, tai dvasia, sandara, atvaizdai, ir jų vieningumas.
D: Aš pats esu klausimas. Klausimas yra mano buvimas, tai lygtis 0+2=2. Atsakymas yra lygtis 0+1=1. O sąmoningumas yra lygtis 0+3=3. Tad pasireiškiu keturiais lygmenimis kaip Dievas, tvarka, būtis, ir dalyvavimas, tai dvasia, sandara, atvaizdai, ir jų vieningumas.
Pridėtos 61-64 eilutės:
2020.05.04 A: Kaip žinojimas ir nežinojimas išplaukia iš Dievo Dvasios kampo Dievo šokyje?
D: Žinojimas ir nežinojimas yra nešališkumo santykiai. Tai yra būtent nešališkumo žinojimas ir nežinojimas. Žinojimas išreiškia, kad kas nors iš šalies liudija skirtumą tarp pažinovo ir pažinimo, kurį išsako žinios, jų žinojimas. Tos nešališkos žinios reikalingos, kad pažinovas pripažintų pažinimą. O kai sutampa pažinovas ir pažinimas, tai jokios žinios nereikalingos ir joks žinojimas nereikalingas, joks nešališkumas nereikalingas, joks liudytojas nereikalingas, nes pažinovas tiesiog besąlygiškai trokšta pažinimo, kuris jį kaip tokį papildo. Tad nežinojimas išreiškia kas mes esame, tam tikroje pakopoje, o žinojimas išreiškia, kas mes galėtumėme būti, užtat reikalauja nešališko stebėtojo, liudytojo, kuris atskirtų nuo pažinovo. Nežinojimu tuo tarpu tas liudytojas tiesiog sutampa su pažinovu. Tad liudytojas išreiškia kokios žinios papildo pažinovą, kad jisai pasiektų pažinimą, tai yra, kaip žinios ir žinojimas išplečia pažinovą.
D: Žinojimas ir nežinojimas yra nešališkumo santykiai. Tai yra būtent nešališkumo žinojimas ir nežinojimas. Žinojimas išreiškia, kad kas nors iš šalies liudija skirtumą tarp pažinovo ir pažinimo, kurį išsako žinios, jų žinojimas. Tos nešališkos žinios reikalingos, kad pažinovas pripažintų pažinimą. O kai sutampa pažinovas ir pažinimas, tai jokios žinios nereikalingos ir joks žinojimas nereikalingas, joks nešališkumas nereikalingas, joks liudytojas nereikalingas, nes pažinovas tiesiog besąlygiškai trokšta pažinimo, kuris jį kaip tokį papildo. Tad nežinojimas išreiškia kas mes esame, tam tikroje pakopoje, o žinojimas išreiškia, kas mes galėtumėme būti, užtat reikalauja nešališko stebėtojo, liudytojo, kuris atskirtų nuo pažinovo. Nežinojimu tuo tarpu tas liudytojas tiesiog sutampa su pažinovu. Tad liudytojas išreiškia kokios žinios papildo pažinovą, kad jisai pasiektų pažinimą, tai yra, kaip žinios ir žinojimas išplečia pažinovą.
Pridėtos 101-104 eilutės:
2020.05.05 A: Kaip dorovė reiškiasi išgyvenimo apytakoje?
D: Dorovė, tai daryti gerą ir nedaryti blogo. Blogis yra pasirinkimas paneigti ryšį su Dievu, su besąlygiškumu. Gerumas yra besąlygiškumas sąlygiškume. Tad tas ryšys gali būti pakirstas trise vietose, tarp Dievo ir asmens, tarp asmens ir asmenybės, ir tarp asmenybės ir pasaulio. O jis gali būti patvirtintas šešiose vietose, tai šešios lygmenų poros. Sąmoningumas įveikia ryšio trikdžius šešerybe, jos santykiu tarp sąlygiškumo ir besąlygiškumo. Trikdis iškyla susipainiojus sąmonei, jai išliekant savo klaidoje, jai įsikibus į pasaulio tiesą. Tad reikia Dievo Sūnumi atsisakyti savęs, reikia gyventi asmeniu, ne asmenybe. Užtat asmenybė atsiskleidžia Tavimi, žinojimo rūmais, ne Manimi. Būtent asmuo atsiskleidžia Manimi, Dievo Sūnumi. Panašiai, Dievas atsiskleidžia Dievu Tėvu, ir asmenybė atsiskleidžia Dievo Dvasia, dešimt Dievo įsakymų. Dievas Sūnus atsiskleidžia aštuonerybe. O Dievo trejybė atsiskleidžia Kitu, kaip mes visi juo sueiname, Dievas, Aš ir Tu.
D: Dorovė, tai daryti gerą ir nedaryti blogo. Blogis yra pasirinkimas paneigti ryšį su Dievu, su besąlygiškumu. Gerumas yra besąlygiškumas sąlygiškume. Tad tas ryšys gali būti pakirstas trise vietose, tarp Dievo ir asmens, tarp asmens ir asmenybės, ir tarp asmenybės ir pasaulio. O jis gali būti patvirtintas šešiose vietose, tai šešios lygmenų poros. Sąmoningumas įveikia ryšio trikdžius šešerybe, jos santykiu tarp sąlygiškumo ir besąlygiškumo. Trikdis iškyla susipainiojus sąmonei, jai išliekant savo klaidoje, jai įsikibus į pasaulio tiesą. Tad reikia Dievo Sūnumi atsisakyti savęs, reikia gyventi asmeniu, ne asmenybe. Užtat asmenybė atsiskleidžia Tavimi, žinojimo rūmais, ne Manimi. Būtent asmuo atsiskleidžia Manimi, Dievo Sūnumi. Panašiai, Dievas atsiskleidžia Dievu Tėvu, ir asmenybė atsiskleidžia Dievo Dvasia, dešimt Dievo įsakymų. Dievas Sūnus atsiskleidžia aštuonerybe. O Dievo trejybė atsiskleidžia Kitu, kaip mes visi juo sueiname, Dievas, Aš ir Tu.
Pakeistos 152-174 eilutės iš
D: Šviesuolių bendrystė išplaukia iš dėsnio, Kaip tiki, taip ir bus. O tai mane įtraukia įsiterpimo malda, septintuoju požiūriu. Tad septintasis požiūris yra bendrystės esmė nes juo įkūnijate mano ir visų vienumą.
----------------------------
2020.05.06 A: Kaip keturios apytakos išreiškia dvasią, sandarą, atvaizdus ir vieningumą?
D: Yra keturi asmenys, nes juos sutveria požiūriai. Iš Dievo požiūrio išplaukia Aš, iš Mano požiūrio išplaukia Tu, iš Tavo požiūrio išplaukia Kitas. Požiūris išreiškia suvokimą, kad atsiskiri nuo savęs, kad gali pasižiūrėti į save, tad gali į save įsijausti ir gali nuo savęs atsiplėšti, gali su savimi sutapti, ir gali nuo savęs atsiskirti, kas ir skiria elgesį, kaip elgies, ir dorovę, kaip galėtum elgtis. Tad atitinkamai vyksta asmenų tyrimai, nes kiekvienas asmuo ieško savo pagrindų, bando susigaudyti savo apimtyje, ar jo apimtis sąlygiška ar besąlygiška? Šis klausimas grindžia kiekvieną apytaką. O Kito apimtis yra niekas. Tad Kitas savo požiūriu atvertų tiktai dar Kitą nuo kurio jisai iš esmės nesiskirtų. Tad Kito sąlygiškumas yra išraiška besąlygiškumo, tai vieningumo pagrindas. Užtat tai lygiai toks pat išeities taškas kaip Dievas. Vieningumo pagrindu išskiriami jo vienijami atvaizdai, tai atvaizdai būtent tos pačios sandaros, o jinai yra dvasios sąlygos. Tad dvasia, sandara, atvaizdai ir vieningumas išplaukia iš Kito panašiai kaip Dievas, Aš, Tu, Kitas išplaukia iš Dievo. Užtat kartu matyt kaip tai yra ir pagrindas aštuonerybei, žiūrint iš vieningumo pusės, kaip kad Dievo Sūnus.
2020.05.05 A: Kaip dorovė reiškiasi išgyvenimo apytakoje?
D: Dorovė, tai daryti gerą ir nedaryti blogo. Blogis yra pasirinkimas paneigti ryšį su Dievu, su besąlygiškumu. Gerumas yra besąlygiškumas sąlygiškume. Tad tas ryšys gali būti pakirstas trise vietose, tarp Dievo ir asmens, tarp asmens ir asmenybės, ir tarp asmenybės ir pasaulio. O jis gali būti patvirtintas šešiose vietose, tai šešios lygmenų poros. Sąmoningumas įveikia ryšio trikdžius šešerybe, jos santykiu tarp sąlygiškumo ir besąlygiškumo. Trikdis iškyla susipainiojus sąmonei, jai išliekant savo klaidoje, jai įsikibus į pasaulio tiesą. Tad reikia Dievo Sūnumi atsisakyti savęs, reikia gyventi asmeniu, ne asmenybe. Užtat asmenybė atsiskleidžia Tavimi, žinojimo rūmais, ne Manimi. Būtent asmuo atsiskleidžia Manimi, Dievo Sūnumi. Panašiai, Dievas atsiskleidžia Dievu Tėvu, ir asmenybė atsiskleidžia Dievo Dvasia, dešimt Dievo įsakymų. Dievas Sūnus atsiskleidžia aštuonerybe. O Dievo trejybė atsiskleidžia Kitu, kaip mes visi juo sueiname, Dievas, Aš ir Tu.
2020.05.04 A: Kaip žinojimas ir nežinojimas išplaukia iš Dievo Dvasios kampo Dievo šokyje?
D: Žinojimas ir nežinojimas yra nešališkumo santykiai. Tai yra būtent nešališkumo žinojimas ir nežinojimas. Žinojimas išreiškia, kad kas nors iš šalies liudija skirtumą tarp pažinovo ir pažinimo, kurį išsako žinios, jų žinojimas. Tos nešališkos žinios reikalingos, kad pažinovas pripažintų pažinimą. O kai sutampa pažinovas ir pažinimas, tai jokios žinios nereikalingos ir joks žinojimas nereikalingas, joks nešališkumas nereikalingas, joks liudytojas nereikalingas, nes pažinovas tiesiog besąlygiškai trokšta pažinimo, kuris jį kaip tokį papildo. Tad nežinojimas išreiškia kas mes esame, tam tikroje pakopoje, o žinojimas išreiškia, kas mes galėtumėme būti, užtat reikalauja nešališko stebėtojo, liudytojo, kuris atskirtų nuo pažinovo. Nežinojimu tuo tarpu tas liudytojas tiesiog sutampa su pažinovu. Tad liudytojas išreiškia kokios žinios papildo pažinovą, kad jisai pasiektų pažinimą, tai yra, kaip žinios ir žinojimas išplečia pažinovą.
2020.05.01 A: Ką tau reiškia klausimas?
D: Aš pats esu klausimas. Klausimas yra mano buvimas, tai lygtis 0+2=2. Atsakymas yra lygtis 0+1=1. O sąmoningumas yra lygtis 0+3=3. Tad pasireiškiu keturiais lygmenimis kaip Dievas, tvarka, būtis, ir dalyvavimas, tai dvasia, sandara, atvaizdai, ir jų vieningumas.
----------------------------
2020.05.06 A: Kaip keturios apytakos išreiškia dvasią, sandarą, atvaizdus ir vieningumą?
D: Yra keturi asmenys, nes juos sutveria požiūriai. Iš Dievo požiūrio išplaukia Aš, iš Mano požiūrio išplaukia Tu, iš Tavo požiūrio išplaukia Kitas. Požiūris išreiškia suvokimą, kad atsiskiri nuo savęs, kad gali pasižiūrėti į save, tad gali į save įsijausti ir gali nuo savęs atsiplėšti, gali su savimi sutapti, ir gali nuo savęs atsiskirti, kas ir skiria elgesį, kaip elgies, ir dorovę, kaip galėtum elgtis. Tad atitinkamai vyksta asmenų tyrimai, nes kiekvienas asmuo ieško savo pagrindų, bando susigaudyti savo apimtyje, ar jo apimtis sąlygiška ar besąlygiška? Šis klausimas grindžia kiekvieną apytaką. O Kito apimtis yra niekas. Tad Kitas savo požiūriu atvertų tiktai dar Kitą nuo kurio jisai iš esmės nesiskirtų. Tad Kito sąlygiškumas yra išraiška besąlygiškumo, tai vieningumo pagrindas. Užtat tai lygiai toks pat išeities taškas kaip Dievas. Vieningumo pagrindu išskiriami jo vienijami atvaizdai, tai atvaizdai būtent tos pačios sandaros, o jinai yra dvasios sąlygos. Tad dvasia, sandara, atvaizdai ir vieningumas išplaukia iš Kito panašiai kaip Dievas, Aš, Tu, Kitas išplaukia iš Dievo. Užtat kartu matyt kaip tai yra ir pagrindas aštuonerybei, žiūrint iš vieningumo pusės, kaip kad Dievo Sūnus.
2020.05.05 A: Kaip dorovė reiškiasi išgyvenimo apytakoje?
D: Dorovė, tai daryti gerą ir nedaryti blogo. Blogis yra pasirinkimas paneigti ryšį su Dievu, su besąlygiškumu. Gerumas yra besąlygiškumas sąlygiškume. Tad tas ryšys gali būti pakirstas trise vietose, tarp Dievo ir asmens, tarp asmens ir asmenybės, ir tarp asmenybės ir pasaulio. O jis gali būti patvirtintas šešiose vietose, tai šešios lygmenų poros. Sąmoningumas įveikia ryšio trikdžius šešerybe, jos santykiu tarp sąlygiškumo ir besąlygiškumo. Trikdis iškyla susipainiojus sąmonei, jai išliekant savo klaidoje, jai įsikibus į pasaulio tiesą. Tad reikia Dievo Sūnumi atsisakyti savęs, reikia gyventi asmeniu, ne asmenybe. Užtat asmenybė atsiskleidžia Tavimi, žinojimo rūmais, ne Manimi. Būtent asmuo atsiskleidžia Manimi, Dievo Sūnumi. Panašiai, Dievas atsiskleidžia Dievu Tėvu, ir asmenybė atsiskleidžia Dievo Dvasia, dešimt Dievo įsakymų. Dievas Sūnus atsiskleidžia aštuonerybe. O Dievo trejybė atsiskleidžia Kitu, kaip mes visi juo sueiname, Dievas, Aš ir Tu.
2020.05.04 A: Kaip žinojimas ir nežinojimas išplaukia iš Dievo Dvasios kampo Dievo šokyje?
D: Žinojimas ir nežinojimas yra nešališkumo santykiai. Tai yra būtent nešališkumo žinojimas ir nežinojimas. Žinojimas išreiškia, kad kas nors iš šalies liudija skirtumą tarp pažinovo ir pažinimo, kurį išsako žinios, jų žinojimas. Tos nešališkos žinios reikalingos, kad pažinovas pripažintų pažinimą. O kai sutampa pažinovas ir pažinimas, tai jokios žinios nereikalingos ir joks žinojimas nereikalingas, joks nešališkumas nereikalingas, joks liudytojas nereikalingas, nes pažinovas tiesiog besąlygiškai trokšta pažinimo, kuris jį kaip tokį papildo. Tad nežinojimas išreiškia kas mes esame, tam tikroje pakopoje, o žinojimas išreiškia, kas mes galėtumėme būti, užtat reikalauja nešališko stebėtojo, liudytojo, kuris atskirtų nuo pažinovo. Nežinojimu tuo tarpu tas liudytojas tiesiog sutampa su pažinovu. Tad liudytojas išreiškia kokios žinios papildo pažinovą, kad jisai pasiektų pažinimą, tai yra, kaip žinios ir žinojimas išplečia pažinovą.
2020.05.01 A: Ką tau reiškia klausimas?
D: Aš pats esu klausimas. Klausimas yra mano buvimas, tai lygtis 0+2=2. Atsakymas yra lygtis 0+1=1. O sąmoningumas yra lygtis 0+3=3. Tad pasireiškiu keturiais lygmenimis kaip Dievas, tvarka, būtis, ir dalyvavimas, tai dvasia, sandara, atvaizdai, ir jų vieningumas.
į:
D: Šviesuolių bendrystė išplaukia iš dėsnio, Kaip tiki, taip ir bus. O tai mane įtraukia įsiterpimo malda, septintuoju požiūriu. Tad septintasis požiūris yra bendrystės esmė nes juo įkūnijate mano ir visų vienumą.
2020 birželio 09 d., 13:46
atliko -
Pridėtos 15-18 eilutės:
2020.05.14 A: Kaip tu, Dieve, glūdi visose keturiose apytakose?
D: Mano nulybės atvaizdas suveikia kiekvienoje apytakoje, tai ketverybės lygmens paneigimas, tad tai yra ir asmens klausimo paneigimas, tad jo atsakymas. Dievo nebuvimas paneigiamas Dievo buvimu, o tai liudija susivokiantis Dievulėlis. Dievo apytakoje tai vyksta tiesa, akivaizdumu, išgyvenimo apytakoje - betarpiškumu, žinojimo rūmuose - pastovumu, ir maldos moksle - prasmingumu. Tad nulybės atvaizdais mane įžvelgsi, taip pat klausimo atsakymu, tad aplinkybėmis, trejybės atvaizdais.
D: Mano nulybės atvaizdas suveikia kiekvienoje apytakoje, tai ketverybės lygmens paneigimas, tad tai yra ir asmens klausimo paneigimas, tad jo atsakymas. Dievo nebuvimas paneigiamas Dievo buvimu, o tai liudija susivokiantis Dievulėlis. Dievo apytakoje tai vyksta tiesa, akivaizdumu, išgyvenimo apytakoje - betarpiškumu, žinojimo rūmuose - pastovumu, ir maldos moksle - prasmingumu. Tad nulybės atvaizdais mane įžvelgsi, taip pat klausimo atsakymu, tad aplinkybėmis, trejybės atvaizdais.
Ištrintos 42-47 eilutės:
2020.05.30 A: Kaip trejybės ratas išreiškia sąlygiškumą?
D: Sąlygos išsako prielaidas. Trejybės ratas išsako tų prielaidų santykį su išdavomis. O tą santykį išgyvena asmuo sąlygose, jų apimtyje. Tam asmeniui išdava yra prielaida nusistatant, prielaida yra išdava vykdant, ir jų skirtumas yra nauja išdava ir nauja prielaida permąstant, taip kad prielaida išverčia ir atsveria išdavą.
Pridėtos 49-66 eilutės:
2020.05.15 A: Iš kur kyla Kitas ir niekas?
D: Aš myliu viską, tad kartu myliu betką, kažką ir nieką. Niekas yra mano meilės besąlygiškumo ženklas, kad atveriu savo visišką nebuvimą. O tas nebuvimas slypi tarpe tarp mano dvasios ir mano savasties. Tai Dvasia nesant nė Sūnui, nė Tėvui. Tai Dvasios nešališkumas, tai Dievo prielaida, užtat tai žmogaus trejybė į kurią atsiremiu. Tad žmogaus trejybė išreiškia sąlygiškumą glūdintį besąlygiškume. Kitas išreiškia nešališkumą - nulybę - iš kurio sąmoningumo išplaukia žmogaus trejybė ir Kitas yra šališkumas kuriuo žmogaus trejybė išgyvenama. Taip kad žmogaus trejybė derina dvasios šališkumą ir sandaros nešališkumą, taip kad viskas susiveda į žmogaus trejybę ir būtent niekas skiria jos sandarą ir dvasią, tad į šią meilę ir atsiremia.
'''Trejybės ratas'''
2020.05.30 A: Kaip trejybės ratas išreiškia sąlygiškumą?
D: Sąlygos išsako prielaidas. Trejybės ratas išsako tų prielaidų santykį su išdavomis. O tą santykį išgyvena asmuo sąlygose, jų apimtyje. Tam asmeniui išdava yra prielaida nusistatant, prielaida yra išdava vykdant, ir jų skirtumas yra nauja išdava ir nauja prielaida permąstant, taip kad prielaida išverčia ir atsveria išdavą.
2020.05.08 A: Kaip Dievo šokyje atsiranda trejybės ratas?
D: Trejybės ratas išsako santykius su savimi, ar nusistatome, vykdome, ar permąstome? Kiekvienu atveju susitelkiame į save požiūriu, požiūriu į požiūrį, ar požiūriu į požiūrį į požiūrį, taip kad santykyje su savimi yra mažiau ar daugiau laisvės. Jeigu būtų požiūris į požiūrį į požiūrį į požiūrį tai išvis būtų visiška laisvė, tad ir joks požiūris, joks santykis, tad vienumas dvasia, vienumas pirmaprade būkle, besąlygiškas vienumas. O trejybės ratas išsako sąlygišką vienumą, būtent su savimi. Dievo trejybėje pasitraukimas yra santykis su savimi, atsiranda savastis, ir Dievas naujai. O trejybės ratas sieja vaidmenis kaip tapatus, kaip tą patį Dievą, tad trejybės ratas išsako santykius su savimi, išsako Dievo buvimą. Dievo trejybė išreiškia Dievo nebuvimą, o trejybės ratas išreiškia Dievo buvimą.
2020.05.07 A: Kaip trejybė išreiškia pasitraukimą?
D: Pasitraukimu tenka atsiskirti nuo savęs. Tad turi būti išskirtos dvi priešingos kryptys: įsitraukimas į save ir išsitraukimas iš savęs. Tai atitinkamai įsijautimas ir atsitokėjimas. Ir šios dvi kryptys turi būti atskirtos. Jas atskiria sąmoningumas, ir tuo pačiu, suvokimas. Užtat pasitraukimas reiškiasi trimis požiūriais.
D: Aš myliu viską, tad kartu myliu betką, kažką ir nieką. Niekas yra mano meilės besąlygiškumo ženklas, kad atveriu savo visišką nebuvimą. O tas nebuvimas slypi tarpe tarp mano dvasios ir mano savasties. Tai Dvasia nesant nė Sūnui, nė Tėvui. Tai Dvasios nešališkumas, tai Dievo prielaida, užtat tai žmogaus trejybė į kurią atsiremiu. Tad žmogaus trejybė išreiškia sąlygiškumą glūdintį besąlygiškume. Kitas išreiškia nešališkumą - nulybę - iš kurio sąmoningumo išplaukia žmogaus trejybė ir Kitas yra šališkumas kuriuo žmogaus trejybė išgyvenama. Taip kad žmogaus trejybė derina dvasios šališkumą ir sandaros nešališkumą, taip kad viskas susiveda į žmogaus trejybę ir būtent niekas skiria jos sandarą ir dvasią, tad į šią meilę ir atsiremia.
'''Trejybės ratas'''
2020.05.30 A: Kaip trejybės ratas išreiškia sąlygiškumą?
D: Sąlygos išsako prielaidas. Trejybės ratas išsako tų prielaidų santykį su išdavomis. O tą santykį išgyvena asmuo sąlygose, jų apimtyje. Tam asmeniui išdava yra prielaida nusistatant, prielaida yra išdava vykdant, ir jų skirtumas yra nauja išdava ir nauja prielaida permąstant, taip kad prielaida išverčia ir atsveria išdavą.
2020.05.08 A: Kaip Dievo šokyje atsiranda trejybės ratas?
D: Trejybės ratas išsako santykius su savimi, ar nusistatome, vykdome, ar permąstome? Kiekvienu atveju susitelkiame į save požiūriu, požiūriu į požiūrį, ar požiūriu į požiūrį į požiūrį, taip kad santykyje su savimi yra mažiau ar daugiau laisvės. Jeigu būtų požiūris į požiūrį į požiūrį į požiūrį tai išvis būtų visiška laisvė, tad ir joks požiūris, joks santykis, tad vienumas dvasia, vienumas pirmaprade būkle, besąlygiškas vienumas. O trejybės ratas išsako sąlygišką vienumą, būtent su savimi. Dievo trejybėje pasitraukimas yra santykis su savimi, atsiranda savastis, ir Dievas naujai. O trejybės ratas sieja vaidmenis kaip tapatus, kaip tą patį Dievą, tad trejybės ratas išsako santykius su savimi, išsako Dievo buvimą. Dievo trejybė išreiškia Dievo nebuvimą, o trejybės ratas išreiškia Dievo buvimą.
2020.05.07 A: Kaip trejybė išreiškia pasitraukimą?
D: Pasitraukimu tenka atsiskirti nuo savęs. Tad turi būti išskirtos dvi priešingos kryptys: įsitraukimas į save ir išsitraukimas iš savęs. Tai atitinkamai įsijautimas ir atsitokėjimas. Ir šios dvi kryptys turi būti atskirtos. Jas atskiria sąmoningumas, ir tuo pačiu, suvokimas. Užtat pasitraukimas reiškiasi trimis požiūriais.
Pridėtos 89-105 eilutės:
2020.05.13 A: Kaip išgyvenimo apytaka grindžia sandaras?
D: Aš dvasia išeinu už savęs į save. Tad sandara į kurią įeinu, tai mano savastis, kaip ji man atrodo iš už jos. Tad jinai yra mano galimybės, tad tos ribos tarp to kaip yra už santvarkos, kaip galėtų būti sandaroje, ir to kaip derėtų būti, tai derinant. Tad tai yra sandaros pagrindas, kaip ji atrodo be dvasios, už ribų, pasąmonei. O sąmonė ją suvokia iš vidaus, kaip atrodo savastis ar santvarka iš vidaus, kurioje atsiranda. O tai atrodo kaip viena galimybė dvasios pasirinktos iš kelių, iš visumos. O sąmoningumas yra laisvumas sandaroje, tai yra šių abiejų požiūrių sutapimas, tai yra išbuvimas sandaroje jos nevaržomam, taip kad dvasios galimybės sutampa su sandaros teikiamomis galimybėmis. Tad sandara išreiškia teisingai gyvenančios dvasios laisvę.
2020.05.12 A: Koks asmenų vaidmuo išgyvenimo apytakoje?
D: Aš reiškiasi požiūriu, tad protu, Tu reiškiasi požiūriu į požiūrį, tad širdimi, Kitas reiškiasi požiūriu į požiūrį į požiūrį, tad valia. Dievas reiškiasi jokiu požiūriu, tad kūnu. Tad Dievas išeina už savęs į kūną, Aš išeinu už savęs į protą, Tu išeini už savęs į širdį, Kitas išeina už savęs į valią. Tad tai yra keturi lygmenys, keturios siaurėjančios apimtys. O tą išėjimą už savęs išsako netroškimai. Tad suvok santykį tarp asmens išėjimo už savęs ir netroškimo, kaip tai reiškiasi jokiu požiūriu, vienu požiūriu, dviem požiūriais ir trimis požiūriais, atitinkamai, kūnu, protu, širdimi, valia, ir suprasi asmenis, ką jie išgyvena.
2020.05.11 A: Kaip sąmonė išgyvena dorovę?
D: Sąmonė atliepia pasąmonę. Sąmonė skleidžiasi iš valios į širdį į protą į kūną. Aš ją taip siunčiu į pasaulį. Bet ji kiekviena pakopa turi peržengti save, turi atsisakyti savęs. Ji turi paklusti, tikėti ir rūpintis. Jai turi rūpėti širdimi, ji turi tikėti protu, ji turi paklusti kūnu. Ji kiekvienu atveju turi įsisavinti išorinį požiūrį vidiniu požiūriu. Nes išoriniu požiūriu ji turi galimybę rinktis, būti pareiginga ar nepareiginga, būti ištikima ar neištikima, būti teisinga ar neteisinga. O vidiniu požiūriu ji pasirenka, kas jinai yra, jinai atsisako savo laisvės, užtat jai atsiveria nauja plotmė. Ir galiausiai jinai pilnai atskleidžia pasąmone ir išskiria save ir mane, savo Dievą, tad gali rinktis mane vietoj savęs, ir taip rinktis amžiną gyvenimą. Tad kiekvienas pasirinkimas yra tarp esamo elgesio ir kaip begalėtų ir derėtų elgtis. O derėtų išeiti už savęs į pasaulį, kaip Dievo Sūnus.
2020.05.09 A: Kaip trys kalbos išreiškia išgyvenimą?
D: Aš jus atjaučiu būdamas savarankiškas, užtikrintas ir ramus. Aštuongubas kelias išreiškia netroškimą atitinkantį mano troškimą mylėti. Troškimą išreiškia pasąmonė, o netroškimą sąmonė. Sąmonės netroškimą išsako vertybės, kertinė vertybė, kuria jinai išsako valios santykį su Dievo valia, tad su visakuo. Būtent iš šios valios ir jos santykio su Dievu išplaukia sąmonės ryšys su visakuo, su visu išoriniu pasauliu. Aš būdamas troškimas tame pasaulyje atjaučiu valią, atjaučiu jos visumą trimis kalbomis. Tad pagrindimu, savo ramybe atjaučiu valios išėjimą į širdį, įvardijimu savo užtikrintumu atjaučiu valios išėjimą į protą ir pasakojimu savo savarankiškumu atjaučiu valios išėjimą į kūną. Tad pasakojimas pagrįstas įtampa, kurią jaučia pasąmonė, ir kuri kertasi su savarankiškumu. Įvardijimas pagrįstas dorove, su pasirinkimu ir galimybe suklupti, kas kertasi su užtikrintumu. Pagrindimas pagrįstas skaidrumu, kad kitas gali jus išgyventi ir atjausti, kaip kad sąmoningumas, kuris nerimsta kai supainioja širdies ir pasaulio tiesas, kas kertasi su ramumu. Tad kiekviena kalba savame sluoksnyje išreiškia įtampą, netikrumą ir neramumą, kurį tenka priimti ir atjausti, kuris išreiškia atotrūkį tarp pakopų.
D: Aš dvasia išeinu už savęs į save. Tad sandara į kurią įeinu, tai mano savastis, kaip ji man atrodo iš už jos. Tad jinai yra mano galimybės, tad tos ribos tarp to kaip yra už santvarkos, kaip galėtų būti sandaroje, ir to kaip derėtų būti, tai derinant. Tad tai yra sandaros pagrindas, kaip ji atrodo be dvasios, už ribų, pasąmonei. O sąmonė ją suvokia iš vidaus, kaip atrodo savastis ar santvarka iš vidaus, kurioje atsiranda. O tai atrodo kaip viena galimybė dvasios pasirinktos iš kelių, iš visumos. O sąmoningumas yra laisvumas sandaroje, tai yra šių abiejų požiūrių sutapimas, tai yra išbuvimas sandaroje jos nevaržomam, taip kad dvasios galimybės sutampa su sandaros teikiamomis galimybėmis. Tad sandara išreiškia teisingai gyvenančios dvasios laisvę.
2020.05.12 A: Koks asmenų vaidmuo išgyvenimo apytakoje?
D: Aš reiškiasi požiūriu, tad protu, Tu reiškiasi požiūriu į požiūrį, tad širdimi, Kitas reiškiasi požiūriu į požiūrį į požiūrį, tad valia. Dievas reiškiasi jokiu požiūriu, tad kūnu. Tad Dievas išeina už savęs į kūną, Aš išeinu už savęs į protą, Tu išeini už savęs į širdį, Kitas išeina už savęs į valią. Tad tai yra keturi lygmenys, keturios siaurėjančios apimtys. O tą išėjimą už savęs išsako netroškimai. Tad suvok santykį tarp asmens išėjimo už savęs ir netroškimo, kaip tai reiškiasi jokiu požiūriu, vienu požiūriu, dviem požiūriais ir trimis požiūriais, atitinkamai, kūnu, protu, širdimi, valia, ir suprasi asmenis, ką jie išgyvena.
2020.05.11 A: Kaip sąmonė išgyvena dorovę?
D: Sąmonė atliepia pasąmonę. Sąmonė skleidžiasi iš valios į širdį į protą į kūną. Aš ją taip siunčiu į pasaulį. Bet ji kiekviena pakopa turi peržengti save, turi atsisakyti savęs. Ji turi paklusti, tikėti ir rūpintis. Jai turi rūpėti širdimi, ji turi tikėti protu, ji turi paklusti kūnu. Ji kiekvienu atveju turi įsisavinti išorinį požiūrį vidiniu požiūriu. Nes išoriniu požiūriu ji turi galimybę rinktis, būti pareiginga ar nepareiginga, būti ištikima ar neištikima, būti teisinga ar neteisinga. O vidiniu požiūriu ji pasirenka, kas jinai yra, jinai atsisako savo laisvės, užtat jai atsiveria nauja plotmė. Ir galiausiai jinai pilnai atskleidžia pasąmone ir išskiria save ir mane, savo Dievą, tad gali rinktis mane vietoj savęs, ir taip rinktis amžiną gyvenimą. Tad kiekvienas pasirinkimas yra tarp esamo elgesio ir kaip begalėtų ir derėtų elgtis. O derėtų išeiti už savęs į pasaulį, kaip Dievo Sūnus.
2020.05.09 A: Kaip trys kalbos išreiškia išgyvenimą?
D: Aš jus atjaučiu būdamas savarankiškas, užtikrintas ir ramus. Aštuongubas kelias išreiškia netroškimą atitinkantį mano troškimą mylėti. Troškimą išreiškia pasąmonė, o netroškimą sąmonė. Sąmonės netroškimą išsako vertybės, kertinė vertybė, kuria jinai išsako valios santykį su Dievo valia, tad su visakuo. Būtent iš šios valios ir jos santykio su Dievu išplaukia sąmonės ryšys su visakuo, su visu išoriniu pasauliu. Aš būdamas troškimas tame pasaulyje atjaučiu valią, atjaučiu jos visumą trimis kalbomis. Tad pagrindimu, savo ramybe atjaučiu valios išėjimą į širdį, įvardijimu savo užtikrintumu atjaučiu valios išėjimą į protą ir pasakojimu savo savarankiškumu atjaučiu valios išėjimą į kūną. Tad pasakojimas pagrįstas įtampa, kurią jaučia pasąmonė, ir kuri kertasi su savarankiškumu. Įvardijimas pagrįstas dorove, su pasirinkimu ir galimybe suklupti, kas kertasi su užtikrintumu. Pagrindimas pagrįstas skaidrumu, kad kitas gali jus išgyventi ir atjausti, kaip kad sąmoningumas, kuris nerimsta kai supainioja širdies ir pasaulio tiesas, kas kertasi su ramumu. Tad kiekviena kalba savame sluoksnyje išreiškia įtampą, netikrumą ir neramumą, kurį tenka priimti ir atjausti, kuris išreiškia atotrūkį tarp pakopų.
Ištrintos 133-134 eilutės:
Pakeistos 138-168 eilutės iš
D: Aš myliu viską, tad kartu myliu betką, kažką ir nieką. Niekas yra mano meilės besąlygiškumo ženklas, kad atveriu savo visišką nebuvimą. O tas nebuvimas slypi tarpe tarp mano dvasios ir mano savasties. Tai Dvasia nesant nė Sūnui, nė Tėvui. Tai Dvasios nešališkumas, tai Dievo prielaida, užtat tai žmogaus trejybė į kurią atsiremiu. Tad žmogaus trejybė išreiškia sąlygiškumą glūdintį besąlygiškume. Kitas išreiškia nešališkumą
2020.05.14 A: Kaip tu, Dieve, glūdi visose keturiose apytakose?
D: Mano nulybės atvaizdas suveikia kiekvienoje apytakoje, tai ketverybės lygmens paneigimas, tad tai yra ir asmens klausimo paneigimas, tad jo atsakymas. Dievo nebuvimas paneigiamas Dievo buvimu, o tai liudija susivokiantis Dievulėlis. Dievo apytakoje tai vyksta tiesa, akivaizdumu, išgyvenimo apytakoje
2020.05.13 A: Kaip išgyvenimo apytaka grindžia sandaras?
D: Aš dvasia išeinu už savęs į save. Tad sandara į kurią įeinu, tai mano savastis, kaip ji man atrodo iš už jos. Tad jinai yra mano galimybės, tad tos ribos tarp to kaip yra už santvarkos, kaip galėtų būti sandaroje, ir to kaip derėtų būti, tai derinant. Tad tai yra sandaros pagrindas, kaip ji atrodo be dvasios, už ribų, pasąmonei. O sąmonė ją suvokia iš vidaus, kaip atrodo savastis ar santvarka iš vidaus, kurioje atsiranda. O tai atrodo kaip viena galimybė dvasios pasirinktos iš kelių, iš visumos. O sąmoningumas yra laisvumas sandaroje, tai yra šių abiejų požiūrių sutapimas, tai yra išbuvimas sandaroje jos nevaržomam, taip kad dvasios galimybės sutampa su sandaros teikiamomis galimybėmis. Tad sandara išreiškia teisingai gyvenančios dvasios laisvę.
2020.05.12 A: Koks asmenų vaidmuo išgyvenimo apytakoje?
D: Aš reiškiasi požiūriu, tad protu, Tu reiškiasi požiūriu į požiūrį, tad širdimi, Kitas reiškiasi požiūriu į požiūrį į požiūrį, tad valia. Dievas reiškiasi jokiu požiūriu, tad kūnu. Tad Dievas išeina už savęs į kūną, Aš išeinu už savęs į protą, Tu išeini už savęs į širdį, Kitas išeina už savęs į valią. Tad tai yra keturi lygmenys, keturios siaurėjančios apimtys. O tą išėjimą už savęs išsako netroškimai. Tad suvok santykį tarp asmens išėjimo už savęs ir netroškimo, kaip tai reiškiasi jokiu požiūriu, vienu požiūriu, dviem požiūriais ir trimis požiūriais, atitinkamai, kūnu, protu, širdimi, valia, ir suprasi asmenis, ką jie išgyvena.
2020.05.11 A: Kaip sąmonė išgyvena dorovę?
D: Sąmonė atliepia pasąmonę. Sąmonė skleidžiasi iš valios į širdį į protą į kūną. Aš ją taip siunčiu į pasaulį. Bet ji kiekviena pakopa turi peržengti save, turi atsisakyti savęs. Ji turi paklusti, tikėti ir rūpintis. Jai turi rūpėti širdimi, ji turi tikėti protu, ji turi paklusti kūnu. Ji kiekvienu atveju turi įsisavinti išorinį požiūrį vidiniu požiūriu. Nes išoriniu požiūriu ji turi galimybę rinktis, būti pareiginga ar nepareiginga, būti ištikima ar neištikima, būti teisinga ar neteisinga. O vidiniu požiūriu ji pasirenka, kas jinai yra, jinai atsisako savo laisvės, užtat jai atsiveria nauja plotmė. Ir galiausiai jinai pilnai atskleidžia pasąmone ir išskiria save ir mane, savo Dievą, tad gali rinktis mane vietoj savęs, ir taip rinktis amžiną gyvenimą. Tad kiekvienas pasirinkimas yra tarp esamo elgesio ir kaip begalėtų ir derėtų elgtis. O derėtų išeiti už savęs į pasaulį, kaip Dievo Sūnus.
2020.05.09 A: Kaip trys kalbos išreiškia išgyvenimą?
D: Aš jus atjaučiu būdamas savarankiškas, užtikrintas ir ramus. Aštuongubas kelias išreiškia netroškimą atitinkantį mano troškimą mylėti. Troškimą išreiškia pasąmonė, o netroškimą sąmonė. Sąmonės netroškimą išsako vertybės, kertinė vertybė, kuria jinai išsako valios santykį su Dievo valia, tad su visakuo. Būtent iš šios valios ir jos santykio su Dievu išplaukia sąmonės ryšys su visakuo, su visu išoriniu pasauliu. Aš būdamas troškimas tame pasaulyje atjaučiu valią, atjaučiu jos visumą trimis kalbomis. Tad pagrindimu, savo ramybe atjaučiu valios išėjimą į širdį, įvardijimu savo užtikrintumu atjaučiu valios išėjimą į protą ir pasakojimu savo savarankiškumu atjaučiu valios išėjimą į kūną. Tad pasakojimas pagrįstas įtampa, kurią jaučia pasąmonė, ir kuri kertasi su savarankiškumu. Įvardijimas pagrįstas dorove, su pasirinkimu ir galimybe suklupti, kas kertasi su užtikrintumu. Pagrindimas pagrįstas skaidrumu, kad kitas gali jus išgyventi ir atjausti, kaip kad sąmoningumas, kuris nerimsta kai supainioja širdies ir pasaulio tiesas, kas kertasi su ramumu. Tad kiekviena kalba savame sluoksnyje išreiškia įtampą, netikrumą ir neramumą, kurį tenka priimti ir atjausti, kuris išreiškia atotrūkį tarp pakopų.
2020.05.08 A: Kaip Dievo šokyje atsiranda trejybės ratas?
D: Trejybės ratas išsako santykius su savimi, ar nusistatome, vykdome, ar permąstome? Kiekvienu atveju susitelkiame į save požiūriu, požiūriu į požiūrį, ar požiūriu į požiūrį į požiūrį, taip kad santykyje su savimi yra mažiau ar daugiau laisvės. Jeigu būtų požiūris į požiūrį į požiūrį į požiūrį tai išvis būtų visiška laisvė, tad ir joks požiūris, joks santykis, tad vienumas dvasia, vienumas pirmaprade būkle, besąlygiškas vienumas. O trejybės ratas išsako sąlygišką vienumą, būtent su savimi. Dievo trejybėje pasitraukimas yra santykis su savimi, atsiranda savastis, ir Dievas naujai. O trejybės ratas sieja vaidmenis kaip tapatus, kaip tą patį Dievą, tad trejybės ratas išsako santykius su savimi, išsako Dievo buvimą. Dievo trejybė išreiškia Dievo nebuvimą, o trejybės ratas išreiškia Dievo buvimą.
2020.05.07 A: Kaip trejybė išreiškia pasitraukimą?
D: Pasitraukimu tenka atsiskirti nuo savęs. Tad turi būti išskirtos dvi priešingos kryptys: įsitraukimas į save ir išsitraukimas iš savęs. Tai atitinkamai įsijautimas ir atsitokėjimas. Ir šios dvi kryptys turi būti atskirtos. Jas atskiria sąmoningumas, ir tuo pačiu, suvokimas. Užtat pasitraukimas reiškiasi trimis požiūriais.
į:
----------------------------
2020 birželio 09 d., 13:40
atliko -
Pridėtos 15-24 eilutės:
'''Apytakų bendras pagrindas'''
2020.05.20 A: Ką bendro turi visos keturios apytakos?
D: Kiekviena apytaka išplaukia iš asmens, o asmenį apibrėžia požiūriai ir žinojimo lygmenys. Tad už jų glūdū bendras nežinojimas. O nežinojimas yra atitrūkimas nuo savo aplinkos, tai besąlygiškumas, kuris yra net ir sąlygose, kaip parodo apytakos. Tad šis besąlygiškumas yra tas pats kuris grindžia Dievo šokį, kuriame neturiu jokio požiūrio, jokių sąlygų. Tad mąstyk kaip sąlygos veikia Dievo šokį išjudinantį besąlygiškumą, nežinojimą.
2020.05.18 A: Ką keturios apytakos turi bendro?
D: Aš myliu. Meilė yra valių palaikymas, tad jų išskyrimas ir suderinimas. Tad keturios apytakos išskiria ir derina valias. Ir jos tai išreiškia valių kampais, ką tai reiškia įvairiausioms valioms. Nes valia sieja ir skiria sąmoningumą ir sąmoningumo galimybes. Sąmoningumą nusako žinojimo ir nežinojimo lygmuo, valios apimtis. Valia išeina iš sąlygiškumo į besąlygiškumą, iš šališkumo į nešališkumą, nes juk Dievas yra šališkas sau, jis turi išskirti save nuo savęs, tad jisai Kitu tai padaro. Tad visaregis nusako kaip požiūris atsiplėšia nuo požiūrio, nes požiūris ir yra sąsaja su savimi. Užtat visaregis yra bendras visoms keturioms apytakoms.
2020.05.20 A: Ką bendro turi visos keturios apytakos?
D: Kiekviena apytaka išplaukia iš asmens, o asmenį apibrėžia požiūriai ir žinojimo lygmenys. Tad už jų glūdū bendras nežinojimas. O nežinojimas yra atitrūkimas nuo savo aplinkos, tai besąlygiškumas, kuris yra net ir sąlygose, kaip parodo apytakos. Tad šis besąlygiškumas yra tas pats kuris grindžia Dievo šokį, kuriame neturiu jokio požiūrio, jokių sąlygų. Tad mąstyk kaip sąlygos veikia Dievo šokį išjudinantį besąlygiškumą, nežinojimą.
2020.05.18 A: Ką keturios apytakos turi bendro?
D: Aš myliu. Meilė yra valių palaikymas, tad jų išskyrimas ir suderinimas. Tad keturios apytakos išskiria ir derina valias. Ir jos tai išreiškia valių kampais, ką tai reiškia įvairiausioms valioms. Nes valia sieja ir skiria sąmoningumą ir sąmoningumo galimybes. Sąmoningumą nusako žinojimo ir nežinojimo lygmuo, valios apimtis. Valia išeina iš sąlygiškumo į besąlygiškumą, iš šališkumo į nešališkumą, nes juk Dievas yra šališkas sau, jis turi išskirti save nuo savęs, tad jisai Kitu tai padaro. Tad visaregis nusako kaip požiūris atsiplėšia nuo požiūrio, nes požiūris ir yra sąsaja su savimi. Užtat visaregis yra bendras visoms keturioms apytakoms.
Pridėtos 69-72 eilutės:
2020.05.19 A: Koks dorovės vaidmuo gyvenime?
D: Jūs gyvenate trejybės ratu, tad atskirai esate, veikiate ir mąstote. Tad klausimas, kaip tai susiję, ar nusistatote, vykdote ir permąstote, ar bręstate? Koks ryšys tarp buvimo, veikimo ir mąstymo, tarp šių paskirų būsenų? Tai nusako šešerybė, sąmoningumas trejybės, dorovės sandara.
D: Jūs gyvenate trejybės ratu, tad atskirai esate, veikiate ir mąstote. Tad klausimas, kaip tai susiję, ar nusistatote, vykdote ir permąstote, ar bręstate? Koks ryšys tarp buvimo, veikimo ir mąstymo, tarp šių paskirų būsenų? Tai nusako šešerybė, sąmoningumas trejybės, dorovės sandara.
Pridėtos 79-82 eilutės:
2020.05.23 A: Kaip žinojimo rūmus suprasti kaip troškimų mokslą?
D: Troškimas yra Dievo savybė, kaip tau atrodo Dievas, kokioje plotmėje jį sutinki ir priimi, jam išeinant už savęs. O žinojimo rūmai išsako kaip tu priimi pažinovą, ties kur tu su juo bendrauji tame išėjime už savęs. Kaip tu supranti Dievą, save ir mus visus, mūsų vienumo pagrindą? Tirsi įvairiausius mokslus ir asmenybes ir ištirsi kaip šios pakopos susiveda kiekvienu atveju.
D: Troškimas yra Dievo savybė, kaip tau atrodo Dievas, kokioje plotmėje jį sutinki ir priimi, jam išeinant už savęs. O žinojimo rūmai išsako kaip tu priimi pažinovą, ties kur tu su juo bendrauji tame išėjime už savęs. Kaip tu supranti Dievą, save ir mus visus, mūsų vienumo pagrindą? Tirsi įvairiausius mokslus ir asmenybes ir ištirsi kaip šios pakopos susiveda kiekvienu atveju.
Ištrintos 92-97 eilutės:
2020.05.23 A: Kaip žinojimo rūmus suprasti kaip troškimų mokslą?
D: Troškimas yra Dievo savybė, kaip tau atrodo Dievas, kokioje plotmėje jį sutinki ir priimi, jam išeinant už savęs. O žinojimo rūmai išsako kaip tu priimi pažinovą, ties kur tu su juo bendrauji tame išėjime už savęs. Kaip tu supranti Dievą, save ir mus visus, mūsų vienumo pagrindą? Tirsi įvairiausius mokslus ir asmenybes ir ištirsi kaip šios pakopos susiveda kiekvienu atveju.
Pakeistos 101-111 eilutės iš
D: Kiekviena apytaka išplaukia iš asmens, o asmenį apibrėžia požiūriai ir žinojimo lygmenys. Tad už jų glūdū bendras nežinojimas. O nežinojimas yra atitrūkimas nuo savo aplinkos, tai besąlygiškumas, kuris yra net ir sąlygose, kaip parodo apytakos. Tad šis besąlygiškumas yra tas pats kuris grindžia Dievo šokį, kuriame neturiu jokio požiūrio, jokių sąlygų. Tad mąstyk kaip sąlygos veikia Dievo šokį išjudinantį besąlygiškumą, nežinojimą.
2020.05.19 A: Koks dorovės vaidmuo gyvenime?
D: Jūs gyvenate trejybės ratu, tad atskirai esate, veikiate ir mąstote. Tad klausimas, kaip tai susiję, ar nusistatote, vykdote ir permąstote, ar bręstate? Koks ryšys tarp buvimo, veikimo ir mąstymo, tarp šių paskirų būsenų? Tai nusako šešerybė, sąmoningumas trejybės, dorovės sandara.
2020.05.18 A: Ką keturios apytakos turi bendro?
D: Aš myliu. Meilė yra valių palaikymas, tad jų išskyrimas ir suderinimas. Tad keturios apytakos išskiria ir derina valias. Ir jos tai išreiškia valių kampais, ką tai reiškia įvairiausioms valioms. Nes valia sieja ir skiria sąmoningumą ir sąmoningumo galimybes. Sąmoningumą nusako žinojimo ir nežinojimo lygmuo, valios apimtis. Valia išeina iš sąlygiškumo į besąlygiškumą, iš šališkumo į nešališkumą, nes juk Dievas yra šališkas sau, jis turi išskirti save nuo savęs, tad jisai Kitu tai padaro. Tad visaregis nusako kaip požiūris atsiplėšia nuo požiūrio, nes požiūris ir yra sąsaja su savimi. Užtat visaregis yra bendras visoms keturioms apytakoms.
į:
----------------------------
2020 birželio 09 d., 13:36
atliko -
Ištrintos 10-13 eilutės:
D: Išsiskiriu, kas aš sau esu, tad ką reiškia buvimas. Būtent buvimo reikšmė atsispindi sąmoningume, nes išsiskiria tas, kas yra, esantysis, ir jo buvimo sąlygos, būklė. Esantysis tai asmuo: Dievas, Aš, Tu, Kitas, o jo būklė tai atitinkamai Dievas, viskas, troškimai, meilė, tai jo santykis su besąlygiškumu. Tad išsiskiria Dievas santykyje ir jo santykis su santykiu, tad išsiskiria Dievas (asmuo) ir santykis (su Dievu). O sąmoningumas atsiskleidžia būtent santykyje, būtent meilė yra sąmoninga, užtat būtent Kitu galime tapti pilnai sąmoningais, suvokdami ir priimdami ir įsisavindami meilę. Užtat visus asmenis vienija sąmoningumas Kitu. Užtat taip Dievas susidėlioja, išryškėja, įsitvirtina, amžinai bręsta ir tai vyksta visais asmenimis: Dievu, Manimi, Tavimi, Kitu.
Pridėtos 15-34 eilutės:
'''Žinojimo kryptys'''
2020.06.01 A: Kaip meilė išverčia tavo, Dievo, išėjimą už savęs?
D: Meilė yra mūsų esmė. O esmė yra dvasios santykis su savo veikla, taip kad pagrindu laikoma veikla, iš kurios išplaukia būtybė, taip kad visi užsiimantys šia veikla sudaro vieną būtybę. Ir tai yra gyvybė ir meilė ją palaiko. Meilė tad yra išvirkščias žvilgsnis į išėjimą už savęs, užtat tai sąmoningas žvilgsnis, santykis tarp kodėl ir ar, tuo tarpu išėjimas už savęs sieja kaip ir koks. Užtat tai atsiremia į ketverybę ir jos poslinkius.
2020.05.25 A: Koks Dievo, Mano, Tavo, Kito santykis su Dievu, viskuo, troškimais, meile?
D: Tu viską supranti. Asmenys kyla iš požiūrių: jokio požiūrio, požiūrio, požiūrio į požiūrį, požiūrio į požiūrį į požiūrį. Juos sustato ketverybė, tai žinojimas ir nežinojimas kodėl, kaip, koks, ar. Tad besąlygiškai, tai Dievo išejimo už savęs pakopos, kas yra besąlygiškas Dievas, besąlygiškumas, o sąlygiškai, tai asmenys, kaip tą išgyvena santvarkoje, iš vidaus. Besąlygiškai nusakoma už santvarkos, o sąlygiškai santvarkoje. Tad tai ryšys tarp Dievo ir asmens.
2020.06.09 A: Kaip apytakomis sąmoningėja Dievas?
D: Išsiskiriu, kas aš sau esu, tad ką reiškia buvimas. Būtent buvimo reikšmė atsispindi sąmoningume, nes išsiskiria tas, kas yra, esantysis, ir jo buvimo sąlygos, būklė. Esantysis tai asmuo: Dievas, Aš, Tu, Kitas, o jo būklė tai atitinkamai Dievas, viskas, troškimai, meilė, tai jo santykis su besąlygiškumu. Tad išsiskiria Dievas santykyje ir jo santykis su santykiu, tad išsiskiria Dievas (asmuo) ir santykis (su Dievu). O sąmoningumas atsiskleidžia būtent santykyje, būtent meilė yra sąmoninga, užtat būtent Kitu galime tapti pilnai sąmoningais, suvokdami ir priimdami ir įsisavindami meilę. Užtat visus asmenis vienija sąmoningumas Kitu. Užtat taip Dievas susidėlioja, išryškėja, įsitvirtina, amžinai bręsta ir tai vyksta visais asmenimis: Dievu, Manimi, Tavimi, Kitu.
'''Trejybės ratas'''
2020.05.30 A: Kaip trejybės ratas išreiškia sąlygiškumą?
D: Sąlygos išsako prielaidas. Trejybės ratas išsako tų prielaidų santykį su išdavomis. O tą santykį išgyvena asmuo sąlygose, jų apimtyje. Tam asmeniui išdava yra prielaida nusistatant, prielaida yra išdava vykdant, ir jų skirtumas yra nauja išdava ir nauja prielaida permąstant, taip kad prielaida išverčia ir atsveria išdavą.
2020.06.01 A: Kaip meilė išverčia tavo, Dievo, išėjimą už savęs?
D: Meilė yra mūsų esmė. O esmė yra dvasios santykis su savo veikla, taip kad pagrindu laikoma veikla, iš kurios išplaukia būtybė, taip kad visi užsiimantys šia veikla sudaro vieną būtybę. Ir tai yra gyvybė ir meilė ją palaiko. Meilė tad yra išvirkščias žvilgsnis į išėjimą už savęs, užtat tai sąmoningas žvilgsnis, santykis tarp kodėl ir ar, tuo tarpu išėjimas už savęs sieja kaip ir koks. Užtat tai atsiremia į ketverybę ir jos poslinkius.
2020.05.25 A: Koks Dievo, Mano, Tavo, Kito santykis su Dievu, viskuo, troškimais, meile?
D: Tu viską supranti. Asmenys kyla iš požiūrių: jokio požiūrio, požiūrio, požiūrio į požiūrį, požiūrio į požiūrį į požiūrį. Juos sustato ketverybė, tai žinojimas ir nežinojimas kodėl, kaip, koks, ar. Tad besąlygiškai, tai Dievo išejimo už savęs pakopos, kas yra besąlygiškas Dievas, besąlygiškumas, o sąlygiškai, tai asmenys, kaip tą išgyvena santvarkoje, iš vidaus. Besąlygiškai nusakoma už santvarkos, o sąlygiškai santvarkoje. Tad tai ryšys tarp Dievo ir asmens.
2020.06.09 A: Kaip apytakomis sąmoningėja Dievas?
D: Išsiskiriu, kas aš sau esu, tad ką reiškia buvimas. Būtent buvimo reikšmė atsispindi sąmoningume, nes išsiskiria tas, kas yra, esantysis, ir jo buvimo sąlygos, būklė. Esantysis tai asmuo: Dievas, Aš, Tu, Kitas, o jo būklė tai atitinkamai Dievas, viskas, troškimai, meilė, tai jo santykis su besąlygiškumu. Tad išsiskiria Dievas santykyje ir jo santykis su santykiu, tad išsiskiria Dievas (asmuo) ir santykis (su Dievu). O sąmoningumas atsiskleidžia būtent santykyje, būtent meilė yra sąmoninga, užtat būtent Kitu galime tapti pilnai sąmoningais, suvokdami ir priimdami ir įsisavindami meilę. Užtat visus asmenis vienija sąmoningumas Kitu. Užtat taip Dievas susidėlioja, išryškėja, įsitvirtina, amžinai bręsta ir tai vyksta visais asmenimis: Dievu, Manimi, Tavimi, Kitu.
'''Trejybės ratas'''
2020.05.30 A: Kaip trejybės ratas išreiškia sąlygiškumą?
D: Sąlygos išsako prielaidas. Trejybės ratas išsako tų prielaidų santykį su išdavomis. O tą santykį išgyvena asmuo sąlygose, jų apimtyje. Tam asmeniui išdava yra prielaida nusistatant, prielaida yra išdava vykdant, ir jų skirtumas yra nauja išdava ir nauja prielaida permąstant, taip kad prielaida išverčia ir atsveria išdavą.
Pridėtos 45-64 eilutės:
2020.05.26 A: Kaip meilė sau, meilė vienas kitam ir meilė visiems sudaro trejybės ratą?
D: Meilė išplečia mylimąjį, kad tai svarbu plačiau. Tad tai išėjimas iš už savęs, o tai yra pagrindas trejybės poslinkiui. Tiesiog skiriasi išeities taškai. Meilė sau pereina į meilę vienas kitam nes savastis nebūtinai su savimi sutampa, nebūtinai mylimoji dvasia su jos savastimi. Meilė sieja besąlygišką mylinčią dvasią ir sąlygose mylimą dvasią, taip kad tai ta pati dvasia. Meilė sutapatina dvasią išėjusią už savęs ir patvirtina, kad tai įvyko nes patvirtina, kad tai ta pati dvasia. Tai mylinčiosios mylimasis - ji myli save, kažką, užtat ji myli save - betką, užtat ji myli save - viską, užtat ji myli save - kažką. Tiesiog keičiasi savęs apibrėžimas, nes vis naujai susiveda mylinčioji dvasia ir mylimoji dvasia. Kai jos sutampa, tai būtų meilė niekam, betgi tai nebūtų. Tad meilė yra vieningumas kuris apibrėžiamas būtent nevieningumais kuriuos įveikia trejybės poslinkiai. Nevieningumą su savimi įveikia vieningumas su vienais kitais nepaisant šio nevieningumo. O šį nevieningumą su vienais kitais įveikia vieningumas su visais, nevieningumą su visais įveikia vieningumas su savimi. Vis pasikeičia savasties apibrėžimas, tad ir vieningumo ir nevieningumo apibrėžimas. Tai yra pagrindas trejybės ratui, tai santykis tarp sąlygiškumo ir besąlygiškumo. Ištirsi ir suprasi.
2020.05.28 A: Kaip suprasti trejybės ratą Dievo šokyje?
D: Trejybės ratas yra mano santykis su savimi kuriuo aš apibrėžiu save: kas aš esu, kaip aš esu, ir kodėl aš esu. Nes aš esu kas aš esu nusistatydamas, esu kaip esu vykdydamas, ir esu kodėl aš esu permąstydamas. Ir šiais trimis kampais, jų visuma, trejybės ratu išreiškiu ar aš esu, nes tai pasireiškia trijų poslinkių suderinimu, jų sukimu į vieną pusę.
[+Išgyvenimo apytaka+]
2020.05.27 A: Ką reiškia troškimai ir netroškimai?
D: Troškimai, tai mano, Dievo, savybės. Jos nusako mano būseną išėjimo už savęs pakopomis. Tai mano santykis su išėjimu už savęs. Tai santykis tarp manęs už santvarkos ir manęs išeinančio į save. O netroškimai yra tos būsenos, jos nusakymo ir to santykio nebuvimas. Tad netroškimas yra trejopas ir tie bruožai - būsena, nusakymas, santykis - gali būti skirtingi, kaip kad aštuongubame kelyje, arba gali būti viena, kaip kad abejonės ir dvejonėse, arba gali visai nebūti, kaip kad tenkinant poreikius. Tad ištirsi keturis netroškimus ir suprasi kuom jie skiriasi.
[+Žinojimo rūmai+]
2020.05.29 A: Žinojimo rūmuose, kaip suprasti asmenį Tu?
D: Tu žinai kažką, tiri kažką ir atsakai už kažką. Tu esi atvaizdas, esi kaip Aš atrodau iš šalies Dievui, o tuo pačiu kaip Dievas atrodo Man. Tad Tu esi Mano ir Dievo bendras reikalas ir Tu iškyli įeinant į žaidimą ir išnyksti išeinant iš žaidimo. O tas žaidimas yra išgyvenimas, kaip jis atrodo iš šalies. Iš šalies tai yra Tavo susidėliojimas, kaip Tu susikuri santvarką atspindinčią savo santykį su mano aplinka, kaip Tavo santykis su aplinka išsisako Tavo santykiu su santvarka. Tad Tu tokiu būdu išreiški tą dvilypumą to kaip Dievas Man atrodo ir kaip Aš Dievui atrodau. Ir tas dvilypumas atsiremia į kažką, į tą asmeninį išeities tašką, tą vertybę į kurią atsiremia Mano vertinimas, tyrimas, pažinimas, užtat kiekvienas Tu, kiekvienas pažinimas išplaukia iš vertybės, kuri gali būti neišbaigta, kaip kad moksle, arba išbaigta, kaip kad pilnai atskleistoje ar išsiskleidžiančioje asmenybėje. Užtat Kitas yra ta esmė glūdinti Tavyje. Tavo pasitraukimas yra Tavo tyrimas, tai kad kiekvienas klausimas turi savo atsakymą. Tu išgyvenimą išsakai klausimu ir atsakymu, jų atskyrimu ir sulyginimu, tad žaidimu. O Kitas iškyla tarpe tarp klausimo ir atsakymo, jis yra tai kas yra tiktai žaidime ir iš jo neišeina, bet kurį kaip tokį gerbiame, taip kad žaidimas yra mūsų tikrovė, mūsų dorovė, mūsų santykis ir elgesys vienų su kitais, mūsų vieningumas ir esmė, visa ko tikslas.
D: Meilė išplečia mylimąjį, kad tai svarbu plačiau. Tad tai išėjimas iš už savęs, o tai yra pagrindas trejybės poslinkiui. Tiesiog skiriasi išeities taškai. Meilė sau pereina į meilę vienas kitam nes savastis nebūtinai su savimi sutampa, nebūtinai mylimoji dvasia su jos savastimi. Meilė sieja besąlygišką mylinčią dvasią ir sąlygose mylimą dvasią, taip kad tai ta pati dvasia. Meilė sutapatina dvasią išėjusią už savęs ir patvirtina, kad tai įvyko nes patvirtina, kad tai ta pati dvasia. Tai mylinčiosios mylimasis - ji myli save, kažką, užtat ji myli save - betką, užtat ji myli save - viską, užtat ji myli save - kažką. Tiesiog keičiasi savęs apibrėžimas, nes vis naujai susiveda mylinčioji dvasia ir mylimoji dvasia. Kai jos sutampa, tai būtų meilė niekam, betgi tai nebūtų. Tad meilė yra vieningumas kuris apibrėžiamas būtent nevieningumais kuriuos įveikia trejybės poslinkiai. Nevieningumą su savimi įveikia vieningumas su vienais kitais nepaisant šio nevieningumo. O šį nevieningumą su vienais kitais įveikia vieningumas su visais, nevieningumą su visais įveikia vieningumas su savimi. Vis pasikeičia savasties apibrėžimas, tad ir vieningumo ir nevieningumo apibrėžimas. Tai yra pagrindas trejybės ratui, tai santykis tarp sąlygiškumo ir besąlygiškumo. Ištirsi ir suprasi.
2020.05.28 A: Kaip suprasti trejybės ratą Dievo šokyje?
D: Trejybės ratas yra mano santykis su savimi kuriuo aš apibrėžiu save: kas aš esu, kaip aš esu, ir kodėl aš esu. Nes aš esu kas aš esu nusistatydamas, esu kaip esu vykdydamas, ir esu kodėl aš esu permąstydamas. Ir šiais trimis kampais, jų visuma, trejybės ratu išreiškiu ar aš esu, nes tai pasireiškia trijų poslinkių suderinimu, jų sukimu į vieną pusę.
[+Išgyvenimo apytaka+]
2020.05.27 A: Ką reiškia troškimai ir netroškimai?
D: Troškimai, tai mano, Dievo, savybės. Jos nusako mano būseną išėjimo už savęs pakopomis. Tai mano santykis su išėjimu už savęs. Tai santykis tarp manęs už santvarkos ir manęs išeinančio į save. O netroškimai yra tos būsenos, jos nusakymo ir to santykio nebuvimas. Tad netroškimas yra trejopas ir tie bruožai - būsena, nusakymas, santykis - gali būti skirtingi, kaip kad aštuongubame kelyje, arba gali būti viena, kaip kad abejonės ir dvejonėse, arba gali visai nebūti, kaip kad tenkinant poreikius. Tad ištirsi keturis netroškimus ir suprasi kuom jie skiriasi.
[+Žinojimo rūmai+]
2020.05.29 A: Žinojimo rūmuose, kaip suprasti asmenį Tu?
D: Tu žinai kažką, tiri kažką ir atsakai už kažką. Tu esi atvaizdas, esi kaip Aš atrodau iš šalies Dievui, o tuo pačiu kaip Dievas atrodo Man. Tad Tu esi Mano ir Dievo bendras reikalas ir Tu iškyli įeinant į žaidimą ir išnyksti išeinant iš žaidimo. O tas žaidimas yra išgyvenimas, kaip jis atrodo iš šalies. Iš šalies tai yra Tavo susidėliojimas, kaip Tu susikuri santvarką atspindinčią savo santykį su mano aplinka, kaip Tavo santykis su aplinka išsisako Tavo santykiu su santvarka. Tad Tu tokiu būdu išreiški tą dvilypumą to kaip Dievas Man atrodo ir kaip Aš Dievui atrodau. Ir tas dvilypumas atsiremia į kažką, į tą asmeninį išeities tašką, tą vertybę į kurią atsiremia Mano vertinimas, tyrimas, pažinimas, užtat kiekvienas Tu, kiekvienas pažinimas išplaukia iš vertybės, kuri gali būti neišbaigta, kaip kad moksle, arba išbaigta, kaip kad pilnai atskleistoje ar išsiskleidžiančioje asmenybėje. Užtat Kitas yra ta esmė glūdinti Tavyje. Tavo pasitraukimas yra Tavo tyrimas, tai kad kiekvienas klausimas turi savo atsakymą. Tu išgyvenimą išsakai klausimu ir atsakymu, jų atskyrimu ir sulyginimu, tad žaidimu. O Kitas iškyla tarpe tarp klausimo ir atsakymo, jis yra tai kas yra tiktai žaidime ir iš jo neišeina, bet kurį kaip tokį gerbiame, taip kad žaidimas yra mūsų tikrovė, mūsų dorovė, mūsų santykis ir elgesys vienų su kitais, mūsų vieningumas ir esmė, visa ko tikslas.
Pridėtos 71-74 eilutės:
2020.06.02 A: Iš kur kyla kertinė vertybė?
D: Mano kertinė vertybė yra meilė, tai mano esmė, tai mano apibrėžimo pagrindas, mane išvertus, manęs išvedžiojimas iš mano veiklos. O ta veikla yra pirmiausiai nulinė, tad besąlygiška - niekam nepakenkti, tad viską palaikyti ir perkurti. Kiekviename iš jūsų, jūsų gelmių gelmėse glūdi tokia pat nulinė veikla. Tad, pavyzdžiui, tau tai yra gyventi tiesa, o juk tai reiškia nemeluoti, ir jei sakyti, tai sakyti tiesą ir ja tiesiog gyventi. Tad kertinė vertybė išplaukia iš nulinės veiklos, kaip jos šaltinio, jos šaknies ir kamieno. Tai reiškia, kad yra veiklos aplinkybės, į kurias mylinčiojo veikla atsiremia, taip kad nulinė veikla, bendrų bendriausia veikla, sulygina asmenį ir jį supančias aplinkybes, juos tobulai suderina Dievo Dvasia. Tad kertinės vertybės yra pagrindas Dvasios tveriamai šviesuolių bendrystei.
D: Mano kertinė vertybė yra meilė, tai mano esmė, tai mano apibrėžimo pagrindas, mane išvertus, manęs išvedžiojimas iš mano veiklos. O ta veikla yra pirmiausiai nulinė, tad besąlygiška - niekam nepakenkti, tad viską palaikyti ir perkurti. Kiekviename iš jūsų, jūsų gelmių gelmėse glūdi tokia pat nulinė veikla. Tad, pavyzdžiui, tau tai yra gyventi tiesa, o juk tai reiškia nemeluoti, ir jei sakyti, tai sakyti tiesą ir ja tiesiog gyventi. Tad kertinė vertybė išplaukia iš nulinės veiklos, kaip jos šaltinio, jos šaknies ir kamieno. Tai reiškia, kad yra veiklos aplinkybės, į kurias mylinčiojo veikla atsiremia, taip kad nulinė veikla, bendrų bendriausia veikla, sulygina asmenį ir jį supančias aplinkybes, juos tobulai suderina Dievo Dvasia. Tad kertinės vertybės yra pagrindas Dvasios tveriamai šviesuolių bendrystei.
Ištrintos 75-110 eilutės:
2020.06.02 A: Iš kur kyla kertinė vertybė?
D: Mano kertinė vertybė yra meilė, tai mano esmė, tai mano apibrėžimo pagrindas, mane išvertus, manęs išvedžiojimas iš mano veiklos. O ta veikla yra pirmiausiai nulinė, tad besąlygiška - niekam nepakenkti, tad viską palaikyti ir perkurti. Kiekviename iš jūsų, jūsų gelmių gelmėse glūdi tokia pat nulinė veikla. Tad, pavyzdžiui, tau tai yra gyventi tiesa, o juk tai reiškia nemeluoti, ir jei sakyti, tai sakyti tiesą ir ja tiesiog gyventi. Tad kertinė vertybė išplaukia iš nulinės veiklos, kaip jos šaltinio, jos šaknies ir kamieno. Tai reiškia, kad yra veiklos aplinkybės, į kurias mylinčiojo veikla atsiremia, taip kad nulinė veikla, bendrų bendriausia veikla, sulygina asmenį ir jį supančias aplinkybes, juos tobulai suderina Dievo Dvasia. Tad kertinės vertybės yra pagrindas Dvasios tveriamai šviesuolių bendrystei.
2020.06.01 A: Kaip meilė išverčia tavo, Dievo, išėjimą už savęs?
D: Meilė yra mūsų esmė. O esmė yra dvasios santykis su savo veikla, taip kad pagrindu laikoma veikla, iš kurios išplaukia būtybė, taip kad visi užsiimantys šia veikla sudaro vieną būtybę. Ir tai yra gyvybė ir meilė ją palaiko. Meilė tad yra išvirkščias žvilgsnis į išėjimą už savęs, užtat tai sąmoningas žvilgsnis, santykis tarp kodėl ir ar, tuo tarpu išėjimas už savęs sieja kaip ir koks. Užtat tai atsiremia į ketverybę ir jos poslinkius.
2020.05.30 A: Kaip trejybės ratas išreiškia sąlygiškumą?
D: Sąlygos išsako prielaidas. Trejybės ratas išsako tų prielaidų santykį su išdavomis. O tą santykį išgyvena asmuo sąlygose, jų apimtyje. Tam asmeniui išdava yra prielaida nusistatant, prielaida yra išdava vykdant, ir jų skirtumas yra nauja išdava ir nauja prielaida permąstant, taip kad prielaida išverčia ir atsveria išdavą.
2020.05.29 A: Žinojimo rūmuose, kaip suprasti asmenį Tu?
D: Tu žinai kažką, tiri kažką ir atsakai už kažką. Tu esi atvaizdas, esi kaip Aš atrodau iš šalies Dievui, o tuo pačiu kaip Dievas atrodo Man. Tad Tu esi Mano ir Dievo bendras reikalas ir Tu iškyli įeinant į žaidimą ir išnyksti išeinant iš žaidimo. O tas žaidimas yra išgyvenimas, kaip jis atrodo iš šalies. Iš šalies tai yra Tavo susidėliojimas, kaip Tu susikuri santvarką atspindinčią savo santykį su mano aplinka, kaip Tavo santykis su aplinka išsisako Tavo santykiu su santvarka. Tad Tu tokiu būdu išreiški tą dvilypumą to kaip Dievas Man atrodo ir kaip Aš Dievui atrodau. Ir tas dvilypumas atsiremia į kažką, į tą asmeninį išeities tašką, tą vertybę į kurią atsiremia Mano vertinimas, tyrimas, pažinimas, užtat kiekvienas Tu, kiekvienas pažinimas išplaukia iš vertybės, kuri gali būti neišbaigta, kaip kad moksle, arba išbaigta, kaip kad pilnai atskleistoje ar išsiskleidžiančioje asmenybėje. Užtat Kitas yra ta esmė glūdinti Tavyje. Tavo pasitraukimas yra Tavo tyrimas, tai kad kiekvienas klausimas turi savo atsakymą. Tu išgyvenimą išsakai klausimu ir atsakymu, jų atskyrimu ir sulyginimu, tad žaidimu. O Kitas iškyla tarpe tarp klausimo ir atsakymo, jis yra tai kas yra tiktai žaidime ir iš jo neišeina, bet kurį kaip tokį gerbiame, taip kad žaidimas yra mūsų tikrovė, mūsų dorovė, mūsų santykis ir elgesys vienų su kitais, mūsų vieningumas ir esmė, visa ko tikslas.
2020.05.28 A: Kaip suprasti trejybės ratą Dievo šokyje?
D: Trejybės ratas yra mano santykis su savimi kuriuo aš apibrėžiu save: kas aš esu, kaip aš esu, ir kodėl aš esu. Nes aš esu kas aš esu nusistatydamas, esu kaip esu vykdydamas, ir esu kodėl aš esu permąstydamas. Ir šiais trimis kampais, jų visuma, trejybės ratu išreiškiu ar aš esu, nes tai pasireiškia trijų poslinkių suderinimu, jų sukimu į vieną pusę.
2020.05.27 A: Ką reiškia troškimai ir netroškimai?
D: Troškimai, tai mano, Dievo, savybės. Jos nusako mano būseną išėjimo už savęs pakopomis. Tai mano santykis su išėjimu už savęs. Tai santykis tarp manęs už santvarkos ir manęs išeinančio į save. O netroškimai yra tos būsenos, jos nusakymo ir to santykio nebuvimas. Tad netroškimas yra trejopas ir tie bruožai - būsena, nusakymas, santykis - gali būti skirtingi, kaip kad aštuongubame kelyje, arba gali būti viena, kaip kad abejonės ir dvejonėse, arba gali visai nebūti, kaip kad tenkinant poreikius. Tad ištirsi keturis netroškimus ir suprasi kuom jie skiriasi.
2020.05.26 A: Kaip meilė sau, meilė vienas kitam ir meilė visiems sudaro trejybės ratą?
D: Meilė išplečia mylimąjį, kad tai svarbu plačiau. Tad tai išėjimas iš už savęs, o tai yra pagrindas trejybės poslinkiui. Tiesiog skiriasi išeities taškai. Meilė sau pereina į meilę vienas kitam nes savastis nebūtinai su savimi sutampa, nebūtinai mylimoji dvasia su jos savastimi. Meilė sieja besąlygišką mylinčią dvasią ir sąlygose mylimą dvasią, taip kad tai ta pati dvasia. Meilė sutapatina dvasią išėjusią už savęs ir patvirtina, kad tai įvyko nes patvirtina, kad tai ta pati dvasia. Tai mylinčiosios mylimasis - ji myli save, kažką, užtat ji myli save - betką, užtat ji myli save - viską, užtat ji myli save - kažką. Tiesiog keičiasi savęs apibrėžimas, nes vis naujai susiveda mylinčioji dvasia ir mylimoji dvasia. Kai jos sutampa, tai būtų meilė niekam, betgi tai nebūtų. Tad meilė yra vieningumas kuris apibrėžiamas būtent nevieningumais kuriuos įveikia trejybės poslinkiai. Nevieningumą su savimi įveikia vieningumas su vienais kitais nepaisant šio nevieningumo. O šį nevieningumą su vienais kitais įveikia vieningumas su visais, nevieningumą su visais įveikia vieningumas su savimi. Vis pasikeičia savasties apibrėžimas, tad ir vieningumo ir nevieningumo apibrėžimas. Tai yra pagrindas trejybės ratui, tai santykis tarp sąlygiškumo ir besąlygiškumo. Ištirsi ir suprasi.
2020.05.25 A: Koks Dievo, Mano, Tavo, Kito santykis su Dievu, viskuo, troškimais, meile?
D: Tu viską supranti. Asmenys kyla iš požiūrių: jokio požiūrio, požiūrio, požiūrio į požiūrį, požiūrio į požiūrį į požiūrį. Juos sustato ketverybė, tai žinojimas ir nežinojimas kodėl, kaip, koks, ar. Tad besąlygiškai, tai Dievo išejimo už savęs pakopos, kas yra besąlygiškas Dievas, besąlygiškumas, o sąlygiškai, tai asmenys, kaip tą išgyvena santvarkoje, iš vidaus. Besąlygiškai nusakoma už santvarkos, o sąlygiškai santvarkoje. Tad tai ryšys tarp Dievo ir asmens.
2020 birželio 09 d., 13:28
atliko -
2020 birželio 09 d., 13:28
atliko -
Pridėtos 9-10 eilutės:
[+Apytakos+]
Ištrintos 14-17 eilutės:
D: Meilės mokslas tiria tai, kas vyksta sąlygose. Bet kokiose sąlygose suveikia tie patys besąlygiškumo dėsniai, kuriais meilė telkia vienybę. Meilė sutelkia skirtingus kampus ir kiekvienas kampas įneša savo meilę: meilę sau, meilę vienas kitam, meilę visiems. Tad meilės mokslas įžvelgia meilės veiklą bet kokiose sąlygose kad, kaip taikdariai, galėtumėte į ją įsijungti. Užtat meilės mokslas yra taikdarių mokslas, o tai pagrindas kiekvienam bendradarbiavimui - šviesuolių bendrystei - įskaitant su manimi - maldos mokslu. Tad eini teisingu keliu. Mokykis taikdarystės.
Pridėtos 19-20 eilutės:
[+Dievo šokis+]
Pridėtos 28-39 eilutės:
[+Meilės mokslas+]
2020.06.08 A: Ką tiria meilės mokslas?
D: Meilės mokslas tiria tai, kas vyksta sąlygose. Bet kokiose sąlygose suveikia tie patys besąlygiškumo dėsniai, kuriais meilė telkia vienybę. Meilė sutelkia skirtingus kampus ir kiekvienas kampas įneša savo meilę: meilę sau, meilę vienas kitam, meilę visiems. Tad meilės mokslas įžvelgia meilės veiklą bet kokiose sąlygose kad, kaip taikdariai, galėtumėte į ją įsijungti. Užtat meilės mokslas yra taikdarių mokslas, o tai pagrindas kiekvienam bendradarbiavimui - šviesuolių bendrystei - įskaitant su manimi - maldos mokslu. Tad eini teisingu keliu. Mokykis taikdarystės.
----------------------------
2020 birželio 09 d., 13:26
atliko -
Pridėtos 8-135 eilutės:
2020.06.09 A: Kaip apytakomis sąmoningėja Dievas?
D: Išsiskiriu, kas aš sau esu, tad ką reiškia buvimas. Būtent buvimo reikšmė atsispindi sąmoningume, nes išsiskiria tas, kas yra, esantysis, ir jo buvimo sąlygos, būklė. Esantysis tai asmuo: Dievas, Aš, Tu, Kitas, o jo būklė tai atitinkamai Dievas, viskas, troškimai, meilė, tai jo santykis su besąlygiškumu. Tad išsiskiria Dievas santykyje ir jo santykis su santykiu, tad išsiskiria Dievas (asmuo) ir santykis (su Dievu). O sąmoningumas atsiskleidžia būtent santykyje, būtent meilė yra sąmoninga, užtat būtent Kitu galime tapti pilnai sąmoningais, suvokdami ir priimdami ir įsisavindami meilę. Užtat visus asmenis vienija sąmoningumas Kitu. Užtat taip Dievas susidėlioja, išryškėja, įsitvirtina, amžinai bręsta ir tai vyksta visais asmenimis: Dievu, Manimi, Tavimi, Kitu.
2020.06.08 A: Ką tiria meilės mokslas?
D: Meilės mokslas tiria tai, kas vyksta sąlygose. Bet kokiose sąlygose suveikia tie patys besąlygiškumo dėsniai, kuriais meilė telkia vienybę. Meilė sutelkia skirtingus kampus ir kiekvienas kampas įneša savo meilę: meilę sau, meilę vienas kitam, meilę visiems. Tad meilės mokslas įžvelgia meilės veiklą bet kokiose sąlygose kad, kaip taikdariai, galėtumėte į ją įsijungti. Užtat meilės mokslas yra taikdarių mokslas, o tai pagrindas kiekvienam bendradarbiavimui - šviesuolių bendrystei - įskaitant su manimi - maldos mokslu. Tad eini teisingu keliu. Mokykis taikdarystės.
2020.06.06 A: Kaip nulybės atvaizdai nusako galimas sąlygas?
D: Ketverybė savo lygmenimis sieja jus su visuma, o nulybės atvaizdai atkerta nuo visumos ir grindžia paskiras išėjimo už savęs pakopas. Nes nulybė yra veikla, būtent nulinė veikla, o jos atvaizdavimas yra jos nusakymas pakopų, nors bendrai paėmus, išėjimas už savęs į save ir yra nulinė veikla, tai tiesiog buvimas savyje. Betgi nulybės atvaizdai išskiria savo išėjimo už savęs būsenas ir jose įžvelgia nulinę veiklą. Tad nulybės atvaizdai yra nulinė veikla nulinėje veikloje. Užtat iš kitų trijų pakopų gimsta trejybės atvaizdas. O jų apibendrinimas yra trejybės ratas kuris nesiremia į nė vieną nulybės atvaizdą, o į pačia nulybę. Tad sąlygos yra nulinės veiklos galimas santykis su savimi, o tai išreiškia išėjimo už savęs į save pakopos, tai žinojimo ir nežinojimo lygmenys, tai atkūrimo galimybės, už kurias mes visi kartu atsakome, Dievas, Aš, Tu, Kitas. Trejybės ratas išreiškia bendrą atsakomybę ir trejybės atvaizdai išreiškia paskirą atsakomybę kaip atsisakome savęs vardan bendros vienybės su visais.
2020.06.04 A: Dievo šokyje, Dievui pasitraukiant, kokiu pagrindu Dievas naujai iškyla?
D: Jis neiškyla jokiu pagrindu, nes aš esu visas pagrindas ir visi pagrindai. Tad jis iškyla pagrindo nebuvime, jis iškyla priešingybėje kaip viena jos pusė. Užtat sąlygos yra kita jos pusė, nes Dievas yra besąlygiškas. Tad tiesiog klausimas yra, koks jo ryšys su manimi, ar tai tas pats besąlygiškumas? O tai išsako Dvasia. Tad vėlgi klausimas, kas tai per trejybė? Kaip esame vienas Dievas? Užtat iškyla klausimas, kaip Dievo trejybė, savaime iškylanti sąlygose, sutampa su trejybės ratu? Kaip trejybės ratas išreiškia sąlygiškumo besąlygiškumą? Šitą klausimą atsakysi.
2020.06.03 A: Kaip trejybės rato sustatytos meilės rūšys išverčia Dievo trejybę?
D: Meilė įvairiai grindžia lygybę: sau, vienas kitam ir visiems, tokiu būdu įvairiai apibrėžia vienybę. O tai yra meilė Dievui, nes Dievas yra vienų vienas, tai jo veikla, būti vienu. Jo vienumas reiškiasi Dievo vaidmenimis: Tėvas vienų vienas, Sūnus bendras žmogus, Dasia plazdenanti tarp įsijautimo ir atsitokėjimo. Trejybės ratas išsako santykį tarp sąlygų, sąlygų sąlygų ir sąlygų sąlygų sąlygų. Ir tas santykis yra besąlygiškas. O Dievo trejybė išsako ką tai reiškia besąlygiškumu. Keturios apytakos išsako ką tai reiškia besąlygiškumui, sąlygiškumui, sąlygų sąlygiškumui ir sąlygų sąlygų sąlygiškumui. Tad meilė palaiko visa tai nes meilė palaiko vienumą. O vienumas reiškiasi aplinkybėmis, būtent nulybės atvaizdų iššauktomis aplinkybėmis. Tad meilė yra lygtis 0+3=3 glūdinti už visų trejybės atvaizdų, jos susitelkia į Dievo trejybę. Dievo trejybė išsako meilę kai dar nėra ką mylėti, tai meilės užuomazga.
2020.06.02 A: Iš kur kyla kertinė vertybė?
D: Mano kertinė vertybė yra meilė, tai mano esmė, tai mano apibrėžimo pagrindas, mane išvertus, manęs išvedžiojimas iš mano veiklos. O ta veikla yra pirmiausiai nulinė, tad besąlygiška - niekam nepakenkti, tad viską palaikyti ir perkurti. Kiekviename iš jūsų, jūsų gelmių gelmėse glūdi tokia pat nulinė veikla. Tad, pavyzdžiui, tau tai yra gyventi tiesa, o juk tai reiškia nemeluoti, ir jei sakyti, tai sakyti tiesą ir ja tiesiog gyventi. Tad kertinė vertybė išplaukia iš nulinės veiklos, kaip jos šaltinio, jos šaknies ir kamieno. Tai reiškia, kad yra veiklos aplinkybės, į kurias mylinčiojo veikla atsiremia, taip kad nulinė veikla, bendrų bendriausia veikla, sulygina asmenį ir jį supančias aplinkybes, juos tobulai suderina Dievo Dvasia. Tad kertinės vertybės yra pagrindas Dvasios tveriamai šviesuolių bendrystei.
2020.06.01 A: Kaip meilė išverčia tavo, Dievo, išėjimą už savęs?
D: Meilė yra mūsų esmė. O esmė yra dvasios santykis su savo veikla, taip kad pagrindu laikoma veikla, iš kurios išplaukia būtybė, taip kad visi užsiimantys šia veikla sudaro vieną būtybę. Ir tai yra gyvybė ir meilė ją palaiko. Meilė tad yra išvirkščias žvilgsnis į išėjimą už savęs, užtat tai sąmoningas žvilgsnis, santykis tarp kodėl ir ar, tuo tarpu išėjimas už savęs sieja kaip ir koks. Užtat tai atsiremia į ketverybę ir jos poslinkius.
2020.05.30 A: Kaip trejybės ratas išreiškia sąlygiškumą?
D: Sąlygos išsako prielaidas. Trejybės ratas išsako tų prielaidų santykį su išdavomis. O tą santykį išgyvena asmuo sąlygose, jų apimtyje. Tam asmeniui išdava yra prielaida nusistatant, prielaida yra išdava vykdant, ir jų skirtumas yra nauja išdava ir nauja prielaida permąstant, taip kad prielaida išverčia ir atsveria išdavą.
2020.05.29 A: Žinojimo rūmuose, kaip suprasti asmenį Tu?
D: Tu žinai kažką, tiri kažką ir atsakai už kažką. Tu esi atvaizdas, esi kaip Aš atrodau iš šalies Dievui, o tuo pačiu kaip Dievas atrodo Man. Tad Tu esi Mano ir Dievo bendras reikalas ir Tu iškyli įeinant į žaidimą ir išnyksti išeinant iš žaidimo. O tas žaidimas yra išgyvenimas, kaip jis atrodo iš šalies. Iš šalies tai yra Tavo susidėliojimas, kaip Tu susikuri santvarką atspindinčią savo santykį su mano aplinka, kaip Tavo santykis su aplinka išsisako Tavo santykiu su santvarka. Tad Tu tokiu būdu išreiški tą dvilypumą to kaip Dievas Man atrodo ir kaip Aš Dievui atrodau. Ir tas dvilypumas atsiremia į kažką, į tą asmeninį išeities tašką, tą vertybę į kurią atsiremia Mano vertinimas, tyrimas, pažinimas, užtat kiekvienas Tu, kiekvienas pažinimas išplaukia iš vertybės, kuri gali būti neišbaigta, kaip kad moksle, arba išbaigta, kaip kad pilnai atskleistoje ar išsiskleidžiančioje asmenybėje. Užtat Kitas yra ta esmė glūdinti Tavyje. Tavo pasitraukimas yra Tavo tyrimas, tai kad kiekvienas klausimas turi savo atsakymą. Tu išgyvenimą išsakai klausimu ir atsakymu, jų atskyrimu ir sulyginimu, tad žaidimu. O Kitas iškyla tarpe tarp klausimo ir atsakymo, jis yra tai kas yra tiktai žaidime ir iš jo neišeina, bet kurį kaip tokį gerbiame, taip kad žaidimas yra mūsų tikrovė, mūsų dorovė, mūsų santykis ir elgesys vienų su kitais, mūsų vieningumas ir esmė, visa ko tikslas.
2020.05.28 A: Kaip suprasti trejybės ratą Dievo šokyje?
D: Trejybės ratas yra mano santykis su savimi kuriuo aš apibrėžiu save: kas aš esu, kaip aš esu, ir kodėl aš esu. Nes aš esu kas aš esu nusistatydamas, esu kaip esu vykdydamas, ir esu kodėl aš esu permąstydamas. Ir šiais trimis kampais, jų visuma, trejybės ratu išreiškiu ar aš esu, nes tai pasireiškia trijų poslinkių suderinimu, jų sukimu į vieną pusę.
2020.05.27 A: Ką reiškia troškimai ir netroškimai?
D: Troškimai, tai mano, Dievo, savybės. Jos nusako mano būseną išėjimo už savęs pakopomis. Tai mano santykis su išėjimu už savęs. Tai santykis tarp manęs už santvarkos ir manęs išeinančio į save. O netroškimai yra tos būsenos, jos nusakymo ir to santykio nebuvimas. Tad netroškimas yra trejopas ir tie bruožai - būsena, nusakymas, santykis - gali būti skirtingi, kaip kad aštuongubame kelyje, arba gali būti viena, kaip kad abejonės ir dvejonėse, arba gali visai nebūti, kaip kad tenkinant poreikius. Tad ištirsi keturis netroškimus ir suprasi kuom jie skiriasi.
2020.05.26 A: Kaip meilė sau, meilė vienas kitam ir meilė visiems sudaro trejybės ratą?
D: Meilė išplečia mylimąjį, kad tai svarbu plačiau. Tad tai išėjimas iš už savęs, o tai yra pagrindas trejybės poslinkiui. Tiesiog skiriasi išeities taškai. Meilė sau pereina į meilę vienas kitam nes savastis nebūtinai su savimi sutampa, nebūtinai mylimoji dvasia su jos savastimi. Meilė sieja besąlygišką mylinčią dvasią ir sąlygose mylimą dvasią, taip kad tai ta pati dvasia. Meilė sutapatina dvasią išėjusią už savęs ir patvirtina, kad tai įvyko nes patvirtina, kad tai ta pati dvasia. Tai mylinčiosios mylimasis - ji myli save, kažką, užtat ji myli save - betką, užtat ji myli save - viską, užtat ji myli save - kažką. Tiesiog keičiasi savęs apibrėžimas, nes vis naujai susiveda mylinčioji dvasia ir mylimoji dvasia. Kai jos sutampa, tai būtų meilė niekam, betgi tai nebūtų. Tad meilė yra vieningumas kuris apibrėžiamas būtent nevieningumais kuriuos įveikia trejybės poslinkiai. Nevieningumą su savimi įveikia vieningumas su vienais kitais nepaisant šio nevieningumo. O šį nevieningumą su vienais kitais įveikia vieningumas su visais, nevieningumą su visais įveikia vieningumas su savimi. Vis pasikeičia savasties apibrėžimas, tad ir vieningumo ir nevieningumo apibrėžimas. Tai yra pagrindas trejybės ratui, tai santykis tarp sąlygiškumo ir besąlygiškumo. Ištirsi ir suprasi.
2020.05.25 A: Koks Dievo, Mano, Tavo, Kito santykis su Dievu, viskuo, troškimais, meile?
D: Tu viską supranti. Asmenys kyla iš požiūrių: jokio požiūrio, požiūrio, požiūrio į požiūrį, požiūrio į požiūrį į požiūrį. Juos sustato ketverybė, tai žinojimas ir nežinojimas kodėl, kaip, koks, ar. Tad besąlygiškai, tai Dievo išejimo už savęs pakopos, kas yra besąlygiškas Dievas, besąlygiškumas, o sąlygiškai, tai asmenys, kaip tą išgyvena santvarkoje, iš vidaus. Besąlygiškai nusakoma už santvarkos, o sąlygiškai santvarkoje. Tad tai ryšys tarp Dievo ir asmens.
2020.05.23 A: Kaip žinojimo rūmus suprasti kaip troškimų mokslą?
D: Troškimas yra Dievo savybė, kaip tau atrodo Dievas, kokioje plotmėje jį sutinki ir priimi, jam išeinant už savęs. O žinojimo rūmai išsako kaip tu priimi pažinovą, ties kur tu su juo bendrauji tame išėjime už savęs. Kaip tu supranti Dievą, save ir mus visus, mūsų vienumo pagrindą? Tirsi įvairiausius mokslus ir asmenybes ir ištirsi kaip šios pakopos susiveda kiekvienu atveju.
2020.05.22 A: Kaip Kitas įžvelgia Dievą meilėje?
D: Kitas, kaip toks, nieko nepažįsta, nieko nežino, savęs nepažįsta ir nesuvokia. Tad jisai Dievu, būtent jo meilės palaikymu, jos vieningumu, pagauna kampą, kuriuo jisai turi ryšį su Dievu, su sąmoningumu, su galimybe pažinti save. Tad Dieve per jo meilę glūdi Kito sąmoningumas, jo sąmoningumo galimybė.
2020.05.21 A: Kokia yra maldos mokslo esmė?
D: Maldos mokslas atveria galimybę išgirsti kiekvieną požiūrį, kiekvieną įmanomą Kitą, kad mano tyrimas, ar aš Dievas būtinas, būtų ko išsamesnis. Užtat maldos mokslu išaiškėja, meile, ar yra ką mylėti, ar yra gyvybė, ar yra pagrindas asmeniui, jo brandai ir amžinam gyvenimui, ar yra su kuo išplėsti visų vienumą? Užtat mano požiūris svarbus, nes aš išplečiu galimybes iki begalybės. Tad maldos mokslu jūs įsijungiate į šių galimybių visišką atskleidimą.
2020.05.20 A: Ką bendro turi visos keturios apytakos?
D: Kiekviena apytaka išplaukia iš asmens, o asmenį apibrėžia požiūriai ir žinojimo lygmenys. Tad už jų glūdū bendras nežinojimas. O nežinojimas yra atitrūkimas nuo savo aplinkos, tai besąlygiškumas, kuris yra net ir sąlygose, kaip parodo apytakos. Tad šis besąlygiškumas yra tas pats kuris grindžia Dievo šokį, kuriame neturiu jokio požiūrio, jokių sąlygų. Tad mąstyk kaip sąlygos veikia Dievo šokį išjudinantį besąlygiškumą, nežinojimą.
2020.05.19 A: Koks dorovės vaidmuo gyvenime?
D: Jūs gyvenate trejybės ratu, tad atskirai esate, veikiate ir mąstote. Tad klausimas, kaip tai susiję, ar nusistatote, vykdote ir permąstote, ar bręstate? Koks ryšys tarp buvimo, veikimo ir mąstymo, tarp šių paskirų būsenų? Tai nusako šešerybė, sąmoningumas trejybės, dorovės sandara.
2020.05.18 A: Ką keturios apytakos turi bendro?
D: Aš myliu. Meilė yra valių palaikymas, tad jų išskyrimas ir suderinimas. Tad keturios apytakos išskiria ir derina valias. Ir jos tai išreiškia valių kampais, ką tai reiškia įvairiausioms valioms. Nes valia sieja ir skiria sąmoningumą ir sąmoningumo galimybes. Sąmoningumą nusako žinojimo ir nežinojimo lygmuo, valios apimtis. Valia išeina iš sąlygiškumo į besąlygiškumą, iš šališkumo į nešališkumą, nes juk Dievas yra šališkas sau, jis turi išskirti save nuo savęs, tad jisai Kitu tai padaro. Tad visaregis nusako kaip požiūris atsiplėšia nuo požiūrio, nes požiūris ir yra sąsaja su savimi. Užtat visaregis yra bendras visoms keturioms apytakoms.
2020.05.16 A: Kaip malda susijusi su šviesuolių bendryste?
D: Šviesuolių bendrystė išplaukia iš dėsnio, Kaip tiki, taip ir bus. O tai mane įtraukia įsiterpimo malda, septintuoju požiūriu. Tad septintasis požiūris yra bendrystės esmė nes juo įkūnijate mano ir visų vienumą.
2020.05.15 A: Iš kur kyla Kitas ir niekas?
D: Aš myliu viską, tad kartu myliu betką, kažką ir nieką. Niekas yra mano meilės besąlygiškumo ženklas, kad atveriu savo visišką nebuvimą. O tas nebuvimas slypi tarpe tarp mano dvasios ir mano savasties. Tai Dvasia nesant nė Sūnui, nė Tėvui. Tai Dvasios nešališkumas, tai Dievo prielaida, užtat tai žmogaus trejybė į kurią atsiremiu. Tad žmogaus trejybė išreiškia sąlygiškumą glūdintį besąlygiškume. Kitas išreiškia nešališkumą - nulybę - iš kurio sąmoningumo išplaukia žmogaus trejybė ir Kitas yra šališkumas kuriuo žmogaus trejybė išgyvenama. Taip kad žmogaus trejybė derina dvasios šališkumą ir sandaros nešališkumą, taip kad viskas susiveda į žmogaus trejybę ir būtent niekas skiria jos sandarą ir dvasią, tad į šią meilę ir atsiremia.
2020.05.14 A: Kaip tu, Dieve, glūdi visose keturiose apytakose?
D: Mano nulybės atvaizdas suveikia kiekvienoje apytakoje, tai ketverybės lygmens paneigimas, tad tai yra ir asmens klausimo paneigimas, tad jo atsakymas. Dievo nebuvimas paneigiamas Dievo buvimu, o tai liudija susivokiantis Dievulėlis. Dievo apytakoje tai vyksta tiesa, akivaizdumu, išgyvenimo apytakoje - betarpiškumu, žinojimo rūmuose - pastovumu, ir maldos moksle - prasmingumu. Tad nulybės atvaizdais mane įžvelgsi, taip pat klausimo atsakymu, tad aplinkybėmis, trejybės atvaizdais.
2020.05.13 A: Kaip išgyvenimo apytaka grindžia sandaras?
D: Aš dvasia išeinu už savęs į save. Tad sandara į kurią įeinu, tai mano savastis, kaip ji man atrodo iš už jos. Tad jinai yra mano galimybės, tad tos ribos tarp to kaip yra už santvarkos, kaip galėtų būti sandaroje, ir to kaip derėtų būti, tai derinant. Tad tai yra sandaros pagrindas, kaip ji atrodo be dvasios, už ribų, pasąmonei. O sąmonė ją suvokia iš vidaus, kaip atrodo savastis ar santvarka iš vidaus, kurioje atsiranda. O tai atrodo kaip viena galimybė dvasios pasirinktos iš kelių, iš visumos. O sąmoningumas yra laisvumas sandaroje, tai yra šių abiejų požiūrių sutapimas, tai yra išbuvimas sandaroje jos nevaržomam, taip kad dvasios galimybės sutampa su sandaros teikiamomis galimybėmis. Tad sandara išreiškia teisingai gyvenančios dvasios laisvę.
2020.05.12 A: Koks asmenų vaidmuo išgyvenimo apytakoje?
D: Aš reiškiasi požiūriu, tad protu, Tu reiškiasi požiūriu į požiūrį, tad širdimi, Kitas reiškiasi požiūriu į požiūrį į požiūrį, tad valia. Dievas reiškiasi jokiu požiūriu, tad kūnu. Tad Dievas išeina už savęs į kūną, Aš išeinu už savęs į protą, Tu išeini už savęs į širdį, Kitas išeina už savęs į valią. Tad tai yra keturi lygmenys, keturios siaurėjančios apimtys. O tą išėjimą už savęs išsako netroškimai. Tad suvok santykį tarp asmens išėjimo už savęs ir netroškimo, kaip tai reiškiasi jokiu požiūriu, vienu požiūriu, dviem požiūriais ir trimis požiūriais, atitinkamai, kūnu, protu, širdimi, valia, ir suprasi asmenis, ką jie išgyvena.
2020.05.11 A: Kaip sąmonė išgyvena dorovę?
D: Sąmonė atliepia pasąmonę. Sąmonė skleidžiasi iš valios į širdį į protą į kūną. Aš ją taip siunčiu į pasaulį. Bet ji kiekviena pakopa turi peržengti save, turi atsisakyti savęs. Ji turi paklusti, tikėti ir rūpintis. Jai turi rūpėti širdimi, ji turi tikėti protu, ji turi paklusti kūnu. Ji kiekvienu atveju turi įsisavinti išorinį požiūrį vidiniu požiūriu. Nes išoriniu požiūriu ji turi galimybę rinktis, būti pareiginga ar nepareiginga, būti ištikima ar neištikima, būti teisinga ar neteisinga. O vidiniu požiūriu ji pasirenka, kas jinai yra, jinai atsisako savo laisvės, užtat jai atsiveria nauja plotmė. Ir galiausiai jinai pilnai atskleidžia pasąmone ir išskiria save ir mane, savo Dievą, tad gali rinktis mane vietoj savęs, ir taip rinktis amžiną gyvenimą. Tad kiekvienas pasirinkimas yra tarp esamo elgesio ir kaip begalėtų ir derėtų elgtis. O derėtų išeiti už savęs į pasaulį, kaip Dievo Sūnus.
2020.05.09 A: Kaip trys kalbos išreiškia išgyvenimą?
D: Aš jus atjaučiu būdamas savarankiškas, užtikrintas ir ramus. Aštuongubas kelias išreiškia netroškimą atitinkantį mano troškimą mylėti. Troškimą išreiškia pasąmonė, o netroškimą sąmonė. Sąmonės netroškimą išsako vertybės, kertinė vertybė, kuria jinai išsako valios santykį su Dievo valia, tad su visakuo. Būtent iš šios valios ir jos santykio su Dievu išplaukia sąmonės ryšys su visakuo, su visu išoriniu pasauliu. Aš būdamas troškimas tame pasaulyje atjaučiu valią, atjaučiu jos visumą trimis kalbomis. Tad pagrindimu, savo ramybe atjaučiu valios išėjimą į širdį, įvardijimu savo užtikrintumu atjaučiu valios išėjimą į protą ir pasakojimu savo savarankiškumu atjaučiu valios išėjimą į kūną. Tad pasakojimas pagrįstas įtampa, kurią jaučia pasąmonė, ir kuri kertasi su savarankiškumu. Įvardijimas pagrįstas dorove, su pasirinkimu ir galimybe suklupti, kas kertasi su užtikrintumu. Pagrindimas pagrįstas skaidrumu, kad kitas gali jus išgyventi ir atjausti, kaip kad sąmoningumas, kuris nerimsta kai supainioja širdies ir pasaulio tiesas, kas kertasi su ramumu. Tad kiekviena kalba savame sluoksnyje išreiškia įtampą, netikrumą ir neramumą, kurį tenka priimti ir atjausti, kuris išreiškia atotrūkį tarp pakopų.
2020.05.08 A: Kaip Dievo šokyje atsiranda trejybės ratas?
D: Trejybės ratas išsako santykius su savimi, ar nusistatome, vykdome, ar permąstome? Kiekvienu atveju susitelkiame į save požiūriu, požiūriu į požiūrį, ar požiūriu į požiūrį į požiūrį, taip kad santykyje su savimi yra mažiau ar daugiau laisvės. Jeigu būtų požiūris į požiūrį į požiūrį į požiūrį tai išvis būtų visiška laisvė, tad ir joks požiūris, joks santykis, tad vienumas dvasia, vienumas pirmaprade būkle, besąlygiškas vienumas. O trejybės ratas išsako sąlygišką vienumą, būtent su savimi. Dievo trejybėje pasitraukimas yra santykis su savimi, atsiranda savastis, ir Dievas naujai. O trejybės ratas sieja vaidmenis kaip tapatus, kaip tą patį Dievą, tad trejybės ratas išsako santykius su savimi, išsako Dievo buvimą. Dievo trejybė išreiškia Dievo nebuvimą, o trejybės ratas išreiškia Dievo buvimą.
2020.05.07 A: Kaip trejybė išreiškia pasitraukimą?
D: Pasitraukimu tenka atsiskirti nuo savęs. Tad turi būti išskirtos dvi priešingos kryptys: įsitraukimas į save ir išsitraukimas iš savęs. Tai atitinkamai įsijautimas ir atsitokėjimas. Ir šios dvi kryptys turi būti atskirtos. Jas atskiria sąmoningumas, ir tuo pačiu, suvokimas. Užtat pasitraukimas reiškiasi trimis požiūriais.
2020.05.06 A: Kaip keturios apytakos išreiškia dvasią, sandarą, atvaizdus ir vieningumą?
D: Yra keturi asmenys, nes juos sutveria požiūriai. Iš Dievo požiūrio išplaukia Aš, iš Mano požiūrio išplaukia Tu, iš Tavo požiūrio išplaukia Kitas. Požiūris išreiškia suvokimą, kad atsiskiri nuo savęs, kad gali pasižiūrėti į save, tad gali į save įsijausti ir gali nuo savęs atsiplėšti, gali su savimi sutapti, ir gali nuo savęs atsiskirti, kas ir skiria elgesį, kaip elgies, ir dorovę, kaip galėtum elgtis. Tad atitinkamai vyksta asmenų tyrimai, nes kiekvienas asmuo ieško savo pagrindų, bando susigaudyti savo apimtyje, ar jo apimtis sąlygiška ar besąlygiška? Šis klausimas grindžia kiekvieną apytaką. O Kito apimtis yra niekas. Tad Kitas savo požiūriu atvertų tiktai dar Kitą nuo kurio jisai iš esmės nesiskirtų. Tad Kito sąlygiškumas yra išraiška besąlygiškumo, tai vieningumo pagrindas. Užtat tai lygiai toks pat išeities taškas kaip Dievas. Vieningumo pagrindu išskiriami jo vienijami atvaizdai, tai atvaizdai būtent tos pačios sandaros, o jinai yra dvasios sąlygos. Tad dvasia, sandara, atvaizdai ir vieningumas išplaukia iš Kito panašiai kaip Dievas, Aš, Tu, Kitas išplaukia iš Dievo. Užtat kartu matyt kaip tai yra ir pagrindas aštuonerybei, žiūrint iš vieningumo pusės, kaip kad Dievo Sūnus.
2020.05.05 A: Kaip dorovė reiškiasi išgyvenimo apytakoje?
D: Dorovė, tai daryti gerą ir nedaryti blogo. Blogis yra pasirinkimas paneigti ryšį su Dievu, su besąlygiškumu. Gerumas yra besąlygiškumas sąlygiškume. Tad tas ryšys gali būti pakirstas trise vietose, tarp Dievo ir asmens, tarp asmens ir asmenybės, ir tarp asmenybės ir pasaulio. O jis gali būti patvirtintas šešiose vietose, tai šešios lygmenų poros. Sąmoningumas įveikia ryšio trikdžius šešerybe, jos santykiu tarp sąlygiškumo ir besąlygiškumo. Trikdis iškyla susipainiojus sąmonei, jai išliekant savo klaidoje, jai įsikibus į pasaulio tiesą. Tad reikia Dievo Sūnumi atsisakyti savęs, reikia gyventi asmeniu, ne asmenybe. Užtat asmenybė atsiskleidžia Tavimi, žinojimo rūmais, ne Manimi. Būtent asmuo atsiskleidžia Manimi, Dievo Sūnumi. Panašiai, Dievas atsiskleidžia Dievu Tėvu, ir asmenybė atsiskleidžia Dievo Dvasia, dešimt Dievo įsakymų. Dievas Sūnus atsiskleidžia aštuonerybe. O Dievo trejybė atsiskleidžia Kitu, kaip mes visi juo sueiname, Dievas, Aš ir Tu.
2020.05.04 A: Kaip žinojimas ir nežinojimas išplaukia iš Dievo Dvasios kampo Dievo šokyje?
D: Žinojimas ir nežinojimas yra nešališkumo santykiai. Tai yra būtent nešališkumo žinojimas ir nežinojimas. Žinojimas išreiškia, kad kas nors iš šalies liudija skirtumą tarp pažinovo ir pažinimo, kurį išsako žinios, jų žinojimas. Tos nešališkos žinios reikalingos, kad pažinovas pripažintų pažinimą. O kai sutampa pažinovas ir pažinimas, tai jokios žinios nereikalingos ir joks žinojimas nereikalingas, joks nešališkumas nereikalingas, joks liudytojas nereikalingas, nes pažinovas tiesiog besąlygiškai trokšta pažinimo, kuris jį kaip tokį papildo. Tad nežinojimas išreiškia kas mes esame, tam tikroje pakopoje, o žinojimas išreiškia, kas mes galėtumėme būti, užtat reikalauja nešališko stebėtojo, liudytojo, kuris atskirtų nuo pažinovo. Nežinojimu tuo tarpu tas liudytojas tiesiog sutampa su pažinovu. Tad liudytojas išreiškia kokios žinios papildo pažinovą, kad jisai pasiektų pažinimą, tai yra, kaip žinios ir žinojimas išplečia pažinovą.
2020.05.01 A: Ką tau reiškia klausimas?
D: Aš pats esu klausimas. Klausimas yra mano buvimas, tai lygtis 0+2=2. Atsakymas yra lygtis 0+1=1. O sąmoningumas yra lygtis 0+3=3. Tad pasireiškiu keturiais lygmenimis kaip Dievas, tvarka, būtis, ir dalyvavimas, tai dvasia, sandara, atvaizdai, ir jų vieningumas.
2020 birželio 09 d., 13:25
atliko -
Pridėtos 1-8 eilutės:
[[Dievo atsakymai 2020A]]
[+Dievo atsakymai+]
nuo 2020 m. gegužės mėn. 1 d. iki birželio mėn. 9 d.
apie apytakas ir meilės mokslą
[+Dievo atsakymai+]
nuo 2020 m. gegužės mėn. 1 d. iki birželio mėn. 9 d.
apie apytakas ir meilės mokslą
DievoAtsakymai2020B
Naujausi pakeitimai
网站
Įvadas #E9F5FC
Klausimai #FFFFC0
Teiginiai #FFFFFF
Kitų mintys #EFCFE1
Dievas man #FFECC0
Iš ankščiau #CCFFCC
Mieli skaitytojai, visa mano kūryba ir kartu visi šie puslapiai yra visuomenės turtas, kuriuo visi kviečiami laisvai naudotis, dalintis, visaip perkurti. - Andrius