Škirpa nuo 1940 m. liepos mėn. siūlė etninį valymą. Tačiau Maceina aktyvistų programoje pabrėžė "katalikišką dorovę", vadinasi, nežudyti. Užtat Škirpa nurodė žydus iš Lietuvos išbaidyti. Voldemarininkai žiūrėjo dalykiškiau, išžudyti. 1941 m. kovo mėn., Karaliaučiuje, Puodžius ir Brunius verbavo agentus mokyti aktyvistus žudyti visus žydus.

Kviecinskas, pašalinęs Bobelį, kitą dieną liepė iš žydų atimti patefono plokšteles. Spėju, dėl to, kad jo šešiolikmetė dukra Jonė buvo šokėja. Savo tėvelį labai mylėjo. Jinai karo metu koncertavo po Vokietiją. Jonė neapkentė nacių ir kartą spjovė ant jų kuopos, bet jai niekas neatsitiko. Įsivaizduoju, ta kuopa buvo pavaldi jos tėveliui. O tos plokštelės, manau, ją paveikė. Jonė Kvietys-Young, tai viena iš Kanados šiuolaikinio šokio pradininkių.

Kviecinskas, pašalinęs Bobelį, kitą dieną liepė iš žydų atimti patefono plokšteles. Spėju, dėl to, kad jo šešiolikmetė dukra Jonė buvo šokėja. Savo tėvelį labai mylėjo. Jinai karo metu koncertavo po Vokietiją. Jonė neapkentė nacių ir kartą spjovė ant jų kuopos, bet jai niekas neatsitiko. Įsivaizduoju, ta kuopa buvo pavaldi jos tėveliui. O tos plokštelės, manau, ją paveikė. Jonė Kvietys-Young, tai viena iš Kanados šiuolaikinio šokio pradininkių.

>>bgcolor=#EEEEEE<<

''Mielas Andriau, Ačiu, kai rašysite straipsnį būtinai turite parodyti ir kitą šios tragiškos istorijos pusę t. y. nors glaustai paaiškinti, kodėl žaibiškai kilo tokia lietuvių nacionalistų reakcija ir ji surado daug tylių rėmėjų, nes kitaip gausis vienpusiškai vaizdas. Nors, aišku, niekas negali pateisinti tų siaubingų nusikaltimų žmogiškumui. Geros kloties, Antanas Andrijauskas''

Tyriau lietuvių atsakomybę su tikslu atjausti litvakus, suvokti lietuvių atsakomybę už litvakų patirtą skriaudą, gerinti litvakų ir lietuvių santykius, išsiaiškinti ar lietuvybė yra kažkuo ydinga, ir susirūpinti, kokią lietuvybę puoselėti, ką priimti ir ką atmesti.

Atsakomybės tyrimas privalo būti vienapusiškas. Išprievartautojas, eidamas išpažinties, negali teisintis, kad jo auka jį gundė, iš jo šaipėsi, įsimylėjo kitą vaikiną, buvo Stalino dukra, ar kad jo sesutę išprievartavo jos brolis. Kiekvienas atskirai atsakome už savo nuodėmes. Dorovė teisia vienapusiškai.

Mes, lietuviai, nesuvokiame, jog yra už ką atgailauti. Nesuvokiame, jog Lietuvių nacionalistų partija, Vytautas Reivytis, Kazys Škirpa, Lietuvių aktyvistų frontas visi veikė būtent visų lietuvių vardu, visos Lietuvos naudai. O gal džiaugiamės ta nauda, kad litvakų nebėra? Negedime litvakų, kaip kad gedime prūsų. Nepamąstome, kokia Lietuva būtų nuostabi, išskirtina, gyvybinga ir juo labiau lietuviška jei trečdalis didmiesčių ir pusė miestelių gyventojų būtų litvakai, kaip kadaise.

Visaip ieškome, kaip kratytis atsakomybės, kaip suversti ją ant vokiečių ar net pačių litvakų. Teisiname žydus šaudžiusius ir kankinusius, kad juos užvaldė visai suprantamas kerštas. Būtent žydai (būk tai) lietuvius kalino, kankino ir trėmė jų šeimas. Jie (būk tai) iššaukė kerštą. Užtat žydai turėtų būti dėkingi, jog taip didžiadvasiškai jiems atleidžiame, siūlome viską užmiršti.

Kerštas yra nuodėmė, ir jokia išlyga, juo labiau sąmoningiems žmonėms, karininkams, policininkams, sukilėliams. Betgi koks iš tikrųjų buvo keršto vaidmuo Holokauste Lietuvoje? Lietūkio garažo žudynes, pogromus ir netgi Kauno VII forto žudynes, juk tai tesudarė 2% visų aukų. Panagrinėkime, Holokausto Lietuvoje esmę, būtent žydų išžudymą Kaune ir Lietuvos provincijoje. Peržvelkime kaltininkų piramidę.





Istorija nėra krūva duomenų, o jų tikslingas sutvarkymas. Lietuvių istorija, tai mūsų tautos susitarimas dėl praeities, kad galėtumėme susitarti dėl ateities. Mūsų istorija, tai mūsų legendos, kurias sukuriame įprasminti išgyventus įvykius ir pagrįsti bendras vertybes. Teisingos legendos nebijo tiesos. Jos ryškėja, pasipildo, vis naujai pamoko ir įkvėpia.

Mūsų šeimos išgyveno siaubingas, neteisingas sovietų ir nacių okupacijas. Po karo, pabėgėlių stovyklose Vokietijoje, mano senelis Kviklys ir kiti šviesuoliai kūrė istoriją kuri juos gelbėjo, kad sąjungininkai jų neatiduotų sovietams; kuri dievagojosi, kad Lietuva jokiu būdu neatsisakė nepriklausomybės; kuri jos naujai sulaukti vienijo mus lietuvius ir mūsų užtarėjus. Jau 25-eri metai, kaip džiaugiamės jų išlauktu stebuklu. Laikas peržiūrėti savo praeities supratimą, savo istoriją, kam jinai toliau tarnauja?

1941 m. birželio sukilimas buvo po karo kažkiek primirštas, juk tarp pabėgėlių, kovojusių prieš sovietus, buvo daug tarnavusių naciams, daug skriaudžiusių žydus, ir nesinorėjo tai viešinti. 1956 m. Detroite, vasario 16 d. minėjime Škirpai nedavė kalbėti Lietuvos laikinosios vyriausybės pirmininko vardu. Jam, kaip ir kitiems kalbėtojams, buvo duota kalbėti savo partijos vardu, varpininkų vardu. Jisai pats pabrėžė, jog kalba kaip pirmasis Lietuvos nepriklausomybės kovų savanoris. Vadinas, tais laikais, patys lietuviai nepripažino savo vyriausybės.

1941 m. birželio sukilimo svarba augo įrodant, jog Lietuva į Sovietų Sąjungą neįstojo savo noru. Lietuvių aktyvistų fronto Kauno židinio sukilėliai, "frontininkai", po karo leistu žurnalu "Į Laisvę" išvystė požiūrį, kad sukilėliai buvo labai vieningi. Tokią vienybę paneigia Bronio Railos ir Jurgio Valiulio 1946 m. kurta istorija "Laisvės kovotojų žingsniai", kurioje krikščionys demokratai savanaudiškai sudarė laikinąją vyriausybę, tuo tarpu kai kurie laisvės kovotojai antinacinei veiklai prisidengė vokiečiams neva palankioje Lietuvių nacionalistų partijoje. Raila savo žodžiais įrodo LAF Berlyno ir Kauno židinių nevienybę ir taip gerokai sumažina Lietuvos nepriklausomybės skelbėjų atsakomybę už žydų išžudymą. Iš tiesų, voldemarininkai, kurie sudarė didesnę LAF Berlyno dalį, nusigręžė nuo Škirpos būtent dėl to, kad jie buvo nusistatę prieš nepriklausomybės skelbimą. Jie gerinosi vokiečiams, tad baisiai niršo, kada postai atiteko ne jiems, o būtent nepriklausomybę paskelbusių LAF Kauno studentų, ateitininkų parinktai vyriausybei.

Kas vienijo voldemarininkus ir ateitininkus buvo neapykanta Prezidentui Smetonai bei jo autokratiniam režimui. Jisai voldemarininkus kalino, o ateitininkus uždraudė. Taip jie išmoko veikti pogrindyje. 1938 m. gruodį jie kartu su social demokratais susibūrė į antismetoninį Lietuvių aktyvistų sąjūdį, kuriame sutilpo katalikai Prapuolenis ir Ambrazevičius, voldemarininkai Sliesoraitis, Brunius, Taunys, Puodžius, Vylius, socialdemokratas Pajaujis. Jie labai pergyveno Lietuvos pasidavimą Lenkijos, Vokietijos ir Sovietų Sąjungos reikalavimams. Užtat stiprėjo nuomonė, jog Lietuvai reikia atsisakyti neutralumo. Savo 1946 m. rašytoje istorijoje, žymiausias, kūrybingiausias lietuvių hitlerinis, antisemitinis propagandistas atvirauja:

''Visi atsimename, kaip šios žiaurios alternatyvos akyvaizdoje lietuvių tauta pasvyravo. Ir, deja netruko tokių, kurių vienais ar kitais, realiniais ar tik naiviai iliuziniais sumetimais buvo pasidavę šių įtaigavimų įspūdžiams ar savo silpnos, opurtunistinės prigimties vyliojimas... Bet visą laiką, nuo pat pavojų pradžios ligi dabar liko pakankamai stambi lietuvių tautos dalis, kuri apgalvojo, apsisprendė ir pagal galimybes ryžosi gyventi ir veikti dar vienu, trečiuoju principu: - Mes nesirenkame ir nesirinksime tarp dviejų vergijų, katra iš jų geresnė, ar blogesnė, priimtinesnė ar labiau atmestina lietuvių tautai!''

Šiais žodžiais Raila atskleidžia, koks turėjo būti aukštas jo sąmoningumo lygis, kada jisai vystė sąvoką "atšaukiamas Vytauto svetingumas žydams". Ir kokio svarbaus darbo jisai ėmėsi, kada 1941 m. žiemą ir pavasarį iš Berlyno visaip kalbino mus palikti tą trečiąjį kelią, kuriuo Smetona ėjo.

Sunkiu Lietuvai laiku jos prezidentą Smetoną gal labiausiai palaikė Lietuvos žydai. Praradus Klaipėdos kraštą, jisai į naują vyriausybę priėmė krikščionis demokratus ir socialdemokratus. Voldemarininkai telkėsi perversmui su tikslu pastatyti Voldemarą ministru pirmininku ir Lietuvą pajungti Vokietijai, kaip kad komunistai netrukus per Paleckį pajungė Sovietų Sąjungai. Juos tramdė Antanas Mačiuika. Jam mirus, 1940 m. balandžio mėn. Lietuvos policija suėmė voldemarininkus

Skurauskas buvo tarp "pačių geriausių", vadinas, kiti buvo tokie, kaip jisai.

------------

I put up my presentation in Lithuanian and then alerted about 20 Lithuanian historians and others who should be interested. Many of them I had contacted before. I only got two responses, though. One was from Arunas Bubnys, the leading expert on the Holocaust in Lithuania. He simply wished me success on the difficult road to historical truth. Basically, it seems that nobody argues with my facts or my conclusions, but nobody is interested to acknowledge or confirm them, either. I feel a great sense of freedom that I have made my inquiry and made my findings available. I have a lot of material to share but basically, if anybody was interested, they could redo that part of the work. So now I am disengaging so as not to invest myself more in what is primarily negative. I want to focus on the positive things in my life, my philosophical work, as in my book [[http://www.selflearners.net/wiki/Truth/Book | The Truth]]. I am very glad that all of my work on origins of the Holocaust in Lithuania led me to flesh out a sixfold structure of responsibility, of morality. So that's a personal reward, an upside to all of this negativity.

Antanas Andrijauskas also responded. He's the organizer of the Litvak conference and the leading authority in Lithuania on crosscultural research. He said my article will surely be included in the forthcoming book. However, I need to make at least brief mention of why Lithuanian nationalists acted so spontaneously, and so many bystanders just stood by, so that my article is not one-sided.

I spent a day writing a response. First, I realized that actually, my inquiry into responsibility, as such, needs to be one-sided. If a man rapes a woman, then as far as his responsibility is concerned, it is irrelevant whether her brother raped his sister. Inquiries into responsibility by nature have to be one-sided.

Of course, there is this pressure to say "well Lithuanians were simply retaliating to what the Litvaks had done to them". Before I started my research two and a half years ago, I would have said such retaliation was irrelevant, was wrong - revenge is always wrong, was overstated, but yes, there was some of that, at least the Lithuanians thought of it that way. However, after all of my research, I find the thesis "Lithuanians retaliated" highly questionable in many ways.

In my talk, I distinguished between the various killings of the Litvaks and I focused on the roughly 40% (80,000) who were executed in Kaunas and the Lithuanian province (shtetls) in 1941. (Based on the Karl Jaeger report of December 1, 1941). (As a side note, I haven't seen any thoughtful analysis of the number of deaths. The most "official" source, the [[http://www.holocaustatlas.lt/EN/ | Atlas of the Holocaust in Lithuania]], adds up to between 305,185 and 318,180, which is certainly too large. Supposing 200,000 Jews in Lithuania (including Vilnius) I'm able to account for roughly 75% as being killed, 5% surviving in Lithuania, and it's unclear what happened to the other 20% that were thought to be in Lithuania in July, 1941. (For comparison, about 1% were deported by the Soviets, 4% fled with the Soviets, 5% emigrated to Palestine in 1928-1939, and 2% emigrated elsewhere in 1918-1939).

It's important to realize that only about 50 Jews were killed in the Lietukis massacre and perhaps some 1,000 in the pogroms at the start of the war. Even if we include the 3,000 who were killed early on at the Kaunas VII fort, that is only 2% of Lithuania's Jews. So the "retaliation" thesis rests on a diversion to the events that were not most relevant.

Let us consider the motives of those Lithuanians who participated in the killing of the Litvaks in Kaunas and the Lithuanian province. Note that very few Germans participated - Hamann's squad consisted of some 15 Germans or so, taken all together, and it seems, typically just a few participated. The testimony from dozens of people at the Pranas Matiukas trial in the 1960's shows that the shooters - as a rule, volunteers - shot for clothing, for gold teeth, for bragging rights, for the thrill of killing, of feeling power. In thousands of pages of testimony, I didn't spot any whiff of killing for retaliation, for having been hurt by Jews, or for having one's family deported. Now, perhaps the Soviets would not record such testimony, and yet there is no shortage of anti-Soviet testimony in other case files. In general, in the many documents and memoirs I have reviewed, I have found very few concrete cases of actual retaliation. One is officer Bronius Kirkilas, who committed suicide a few weeks after leading shootings. Another is Bronius Norkus, whose crimes, including rape, go way beyond any logic of retaliation.

So, aside from a few officers, it seems clear that the thousands of policemen throughout Lithuania were not driven by a sense of retaliation, nor by anti-semitic hatred, but rather by a desire to have and wield power on behalf of themselves and also of Lithuania, a desire to express Lithuanian nationalism, to take the opportunity to change Lithuania's demographics, and at the same time, to enrich themselves and their friends. If we look at the "pyramid of responsibility", then we see that the tens of thousands who benefited from the loot, who financed the killings, directly or indirectly, did not do that as retaliation. Nor did the hundreds of thousands of snitches who pointed out who might be hiding Jews. They did that to feel important, to settle scores, to enrich or ingratiate themselves, but truly not to retaliate.

These killings were not spontaneous but took place over several months, especially August, which was a couple of months removed from the Soviet deportations in June and the start of the war. Indeed, a campaign of ethnic cleansing was organized by Kazys Skirpa starting in July, 1940, almost one year before the start of the war. Meskauskas-Germantas proposed pogroms in June, 1939. Hundreds of Lithuanian activists participated in the spring of 1941 in the dissemination of propaganda advocating ethnic cleansing of Jews. This shows that whatever impact the June, 1941 Soviet deportations may have had on anti-Semitic feeling, that simply facilitated anti-Semitic crimes which were planned for and set in motion by the Lithuanian leadership before that. The Lithuanian rebel leadership in no way retaliated against Jews but rather consciously chose a war on Litvaks as a way to make friends with Germany and live in a Lithuania without minorities.

In summary, when I look at the Lithuanian people's responsibility in the Holocaust, the motives for participation in the bulk of the killings, I don't find evidence of "retaliation" as a genuine motive.

More broadly, when I consider, how did Litvaks hurt Lithuanians? it's hard to find much blameworthy. Let's consider the main gripes at the time:
* Before the war, when a young Litvak met a young Lithuanian on the sidewalk, then the Litvak would step aside. But when the Soviets came, the young Jews didn't feel like they had to step aside any more. This infuriated Lithuanians.
* Before the war, once Smetona came to power in 1926, Litvaks were not allowed to work in the civil service. When the Soviets came, Litvaks got jobs in the civil service, roughly in the same proportion (7%) as they were in the population. However, they were extremely noticeable, and it infuriated Lithuanians.
These are the kinds of things that people do kill over, as we know from the treatment of Black Americans. The young Litvaks were "uppity", although the elder Litvaks tried to dissuade them. There was the feeling that "our paths had separated". That is not a feeling of retaliation for wrong done, however, but a feeling that can later justify not getting involved.

Another accusation is that it was the Jews who deported Lithuanians to Siberia in June, 1941, as if the Jews betrayed Lithuanians, or conspired against them, somehow. As I noted, the Lithuanian leadership organized for ethnic cleansing much earlier. But the Nazi-occupied Lithuanian newspaper Ateitis on January 16, 1943 (cited in "The Shoah", pages 381-384) published a Soviet "Top-Secret Order No. 0037" issued on May 23, 1941 from Kaunas by LSSR State Security People's Commissar, State Security's First Major Gladkov on the organization of the deportations by LSSR KGB officers Bykov, Kholev, Bakulin, Medvedev, Popov, Gerasimovich, Ivanov, Guzeyev, Nikolin and some 30 officers locally - Alytus District: Yudin, Kariagin, Burovenkov; Birzai District: Guskov, Mirskiy, Skvortsov; Vilkaviskis District: Shurepov, Plotkin, Bartkevičius; Zarasai District: Kosolapov, Likhvintsev, Gužauskas; Kedainiai District: Mochalov, Ovseyenko, Kovolev; Kretinga District: Petrushenko, Dunkov, Berezin; Kaunas District: Shustarev, Serdun, Korolenko; Marijampole District: Petrikas, Bogodukh, Stepin; Mazeikiai District: Mukhin, Krymov, Balsys; Panevezys District: Novikov, Dobrotvorskiy, Morkovkin. The Ateitis article concludes that "As we can see from this order, most of the perpetrators of this deportation were not Lithuanian, but reliable and experienced Chekists sent here from the USSR." And the number of Lithuanian last names (Bartkevičius, Gužauskas, Petrikas, Balsys) seems greater than any Jewish last names mentioned. Clearly, the deportations were not organized by "Jews". Jews did participate. So did Lithuanians. The subsequent claims of Jewish participation are grossly out of proportion with the actual facts.

Similarly, Jews are blamed for the torture of Lithuanian officers and other political prisoners during the Soviet rule. Truly we could find 5 or 10 names, perhaps more. The Lithuanian Wikipedia has a list of [[https://lt.wikipedia.org/wiki/Kategorija:KGB_tarnautojai | 47 KGB agents]] of note. Of these, Icikas Demba, Nachmanas Dušanskis are Jewish. I also know of Eusiejus Rozauskas. But frankly, there's a shortage of names. One can look at the [[http://www.kgbveikla.lt/lt/agentu-sarasas | list of KGB agents]].

When the war started, as the Soviets retreated they brutally killed about 75 political prisoners at Rainiai on June 24-25, about 230 prisoners on Pravieniskes on June 26, and Chervyen on the night of June 26. The organizers of the Rainiai massacre included Petras Raslanas, Boris Mironov, Nachman Dushanski, Mikhail Kompanyanec, Yermolayev and Zhdanov. Pravieniskes was a Soviet concentration camp run by Lithuanians. The Soviets released from the camp a prisoner, Red Army lieutenant Kiselev, who led the killing and included the camp personnel among his victims. The Chervyen killings took place in Belarus. None of these killings had much to do with Jews. And as far as timing, they took place too late to have inspired the pogroms in Vilijampole and elsewhere at the start of the war. Note also that violence against Jews abated after the July 4 killings until the July 23 voldemarininkai coup.

Liudas Truska did an [[http://genocid.lt/GRTD/Konferencijos/lietuvi.htm | exhaustive study]] of the Soviet Lithuanian leadership in 1940-1941 in the parliament, ministries, security, etc. And to his surprise, he found that Jewish participation was basically proportional to their percentage in the population. I can add that it was much much less than their proportion in the Lithuanian Communist Party prior to the Soviet occupation. Jewish Lithuanian Communists could rightly complain that they were pushed out of the leadership positions that they had sacrificed for.

Liudas Truska has also shown that, as we have conveniently forgotten, there was a large, broad based welcoming of the Soviets by the Lithuanian army, political leadership and intellectuals. Many people were glad to see Smetona gone. He had become quite unpopular because of Lithuania's embarassments in foreign policy, and the voldemarininkai were ever organizing coups against him. The way that Lithuanians embraced the Soviet newcomers was later a source of great embarassment. I read of Lithuanians who basically write that the Jews would attend a Soviet rally enthusiastically, whereas Lithuanians would attend the same rally "unenthusiastically". Such distinctions become quite questionable.

The Lithuanian army was brought into the Soviet army. Jurgis Bobelis served faithfully in the Soviet army until early 1941, when he was imprisoned in Riga. Many officers and soldiers served until the start of the war. Who is to say what they were thinking, that they were truly "rebels at heart"? How many of them actually served the Soviets? Perhaps most of them? Why is it that this is all conveniently forgotten, whereas "the Jews" are blamed for betraying Lithuania by attending demonstrations?

Lithuanians felt a deep shame for having capitulated to Poland's 1938 ultimatum, to Nazi Germany's annexation of Klaipeda in 1939, to being annexed by the Soviet Union in 1940 without a shot fired. That shame was so widespread that the simplest way to deal with it was selective blame. Lithuanians were dupes who all need to be forgiven. Jews were betrayers. This is a very common theme at the outbreak of the war and I think before that as well.

But as I wrote above, Jews were not actually killed out of retaliation. Instead, retaliation was developed as a myth to "justify" Lithuanian behavior, to make it understandable. It was just a few Lithuanians; just the dregs of society; they were forced by German Nazis to do it; and they were doubly forced by their moral suffering at the hands of the Jews who were the ultimate cause. An analysis of the facts shows what a complete and awful lie this myth is. There was very little "retaliation" but there was an awful lot of "justification". It is very mean and callous.

That is why the anti-semitism in Lithuania grew after the war. It is typically a Soviet style anti-semitism in Lithuania and an American style anti-semitism in the US diaspora. It really has nothing to do with Lithuanian feelings before the war. Personal accounts from before the war seem to fall into two kinds. There are a lot of positive accounts of good feeling between Lithuanians and Jews. There are also some negative accounts which seem a bit unnatural. I have some educated relatives who think that "Jews are parasites". Their father worked at a factory owned by a Jew. The father was glad the Soviets came and took over the factory. Somehow this is connected with the idea that the Jewish KGB tortured Lithuanians. It seems to me that this is a typical case where personal feelings (about the factory owner) and later observations (or misfacts, such as regarding the Jewish KGB torturers) got fused together after the fact into a long lasting theory ("Jews are parasites"). But it's very hard to find such theories before the war. One reason is that there was a censorship in Lithuania that did not allow for anti-semitism. Also, the Smetona government was active in making sure relationships with Jews were good, especially as it facilitated the growth of Lithuanian businesses in competition with Jewish businesses. There was a rather civil tension in the late 1930s between a native Lithuanian business movement and its paper Verslas and the Jewish veterans who started the Lithuanian newspaper Apzvalga as a counterforce. The Smetona government would step in to remind Lithuanian business leaders to keep it civil. I have looked through the Lithuanian Security Police file on anti-semitism. It includes anonymous leaflets that encourage boycotts against Jewish businesses. They tell children "not to sit next to Jewish children in class, not to befriend them". But this simply shows the actual situation, that it was normal for Lithuanian and Jewish children to sit together and be friends, it was normal for Lithuanians to shop in Jewish stores, etc. I found no link between the Lithuanian business movement and the 1941 mass murders of Jews, with the exception of Algirdas Klimaitis, who however stopped his involvement after the first week, after being chastised by Lithuanian generals for his pogroms. Again, in the 1930s a Lithuanian cooperative, with sponsorship from the goverment, competed successfully against the Jewish hegemony of the flax trade in Lithuania. The Lithuanian secret police reported that the voldemarininkai in 1940 were enraged that officials of the ruling tautininkai party teamed up with Jewish investors to start a new business in the flax trade. It shows how close Lithuanians and Jews were. It is also noteworthy that the rage was not against the Jews but rather against the tautininkai. I simply have found practically no anti-semitic sentiments before the war among the voldemarininkai or others, whereas they had a lot of anti-Polish sentiment, for example. And they also agreed that the Nazis were enemies of Lithuania, given the Nazi activity in Klaipeda, and even the myth that Nazi Germany shot down Darius and Girenas's plane. Lithuania was the country which stood up to the German Nazis in 1934-1935, arresting 126 Nazis in Klaipeda (Memel) and convicting most of them in the Neumann-Sass trial.

To do justice to this topic, I would have to explore how Lithuanians after the war, especially in the emigre, rethought our nation's history, especially our 1941 rebellion. At first the rebellion was played down because many participants were living in Germany in refugee camps in 1944-1950 and wanted to emigrate. So they did not want to be associated with a revolt that was allied with Nazi Germany and which, upon inspection, could be linked to the Holocaust. President Antanas Smetona never recognized the rebellion. In 1956, in Detroit, at the February 16 independence commemoration, Kazys Skirpa, leader of the rebellion and Prime Minister, was not introduced as such, but spoke as did other on behalf of his political party, the varpininkai. Indeed, he introduced himself as Lithuania's "first volunteer soldier" from 1918. Which is to say, the Lithuanian emigre did not place much legitimacy in the 1941 rebellion at that time. However, the rebellion gained in importance because Lithuanians needed to explain that they had been illegally annexed by the Soviet Union. The rebellion was proof that Lithuanians truly cherished their independence. Yet there was great disunity between the voldemarininkai nationalists and others in Berlin LAF (Lithuanian Activist Front) and the Catholic students and professors who declared independence through the Kaunas LAF. The latter developed the romantic idea of the rebellion that I grew up with, that it was a great show of unity. Through all of this, starting in 1940, the Jews were a convenient way to absolve Lithuanians of fault. Also, the strategic desire for unity, for presenting Lithuania as the victim of Soviet and Nazi agression, made it important not to speak out against those who had perpetrated war crimes against Litvaks. Mentally, Lithuania was in a state of war throughout the Cold War until it regained its independence. The anti-semitic justifications which were mostly dormant grew vocal when the OSI started looking for Lithuanian war criminals in the 1980s. Later, when Lithuania gained independence, there was a need to reeducate Lithuania from a nationalist point of view. Finally, I hope at this point we are self-assured enough and care about our country enough, but also, care enough about Litvaks, all that we have lost, to confront the truth.

In my presentation I showed how our Lithuanian leadership with broad public support did organize and execute conspiracies against the Litvak people, including ethnic cleansing and genocide. Now we can ask, did the Litvaks organize and execute conspiracies against Lithuanians? The answer is No, No and No. It's actually very hard to find any Jews who served the Soviets more faithfully than the Lithuanians themselves did. And those very few Jews who did serve the KGB were not part of any Jewish conspiracy, and may not have even thought of themselves as Jews, for that matter.

The Lithuanian war crimes are in the past. But to this day we suffer the consequences, our loss of our Litvaks, and our loss of the truth. The lie, the idea that "Lithuanians retaliated against Litvaks", is one that lives on and should be declared for what it is.

Thank you for helping me speak my thoughts.

>>bgcolor=#EEEEEE<<

[+Šaltiniai+]

Papildysiu savo pranešimą pristatydamas svarbiausius šaltinius kartu su ištraukomis. Tuo tarpu kviečiu susipažinti su šiomis citatomis: [[http://www.selflearners.net/wiki/Holocaust/Citatos | pirma dalis]], [[http://www.selflearners.net/wiki/Holocaust/Citatos2 | antra dalis]].

'''Pyragius'''

Jo prisiminimai sudaryti po mirties iš rankraščio ir iš įvairių straipsnių skelbtų Laisvojoje Lietuvoje ir kituose leidiniuose.

Pyragius nesėkmingą 1934 m. pučą prieš Smetoną aprašė žodžiais "Renkas vyrai, velnias bus..." Tačiau, jis po visko prisiminė jam draugiškus žydus: ''du žydai - inžinierius Ožinskis ir I.Veisas atvyko atsisveikinti ir pareikšti užuojautos; mat su jais buvau turėjęs tarnybos reikalų, būdamas aerodromo komendantu ir Aero Klubo valdybos nariu.'' Jis sugebėjo atskirti žmogaus elgesį ir jo tautybę.

Pyragiaus priešas: ''Visiškas dvasinis žmogaus sužlugdymas. Užėjo galybė, stovinti aukščiau bet kokių įstatymų, už žmogiškos atsakomybės ir moralės ribų, galybė, kurios nevalia kritikuoti ir kurios nėra kam apskųsti, prieš kurią negelbsti aiškinimasis, prašymai ir pagalbos šauksmas. Galybė, kur melas tarnauja tiesai, žudymas vadinasi žmoniškumu, pavergimas vadinasi išlaisvinimu, barbariškumas yra kultūros požymis, išdavimas reiškia patriotizmą. Galybė, kuriai religija, šeimos ryšiai, draugiškumas yra žalingi ir naikintini prietarai.'' Čia jis lyg tai kalba apie bolševizmą, bet sprendžiant iš viso jo gyvenimo, jis būtent taip mąstė apie žydiškumą.

Išplaukdamas į Australiją, jisai niekino Holokausto išgyventojus: ''Drauge plaukia ir 11 žydelių, bet dabar jie vadinasi vengrai ir katalikai. ... Žiūrint į šiuos menkučių kūnų naujavengrius, buvo aišku, kad juos prastūmė ne jų silpni plaučiai, o jų tautinis charakteris.'' Žydiškumą suprato kaip tautiškumą, kurio nepaveikia pilietybė ar tikėjimas.

'''Raila ir Valiulis, Laisvės Kovotojų Žingsniai'''

III. Rezistencinėmis politikos gairėmis. Rūsti alternatyva.

Jau antrojo pasaulinio karo išvakarėse ir ypač jau prasidėjus ėmė aiškėti, kad Europos ateities likimą yra pasiryžusios lemti, tautų santykius ir jų ūkį pertvarkyti dvi stambios ekstremistinės ideologijos, kurios savo ruožtu kaip nugarkaulį turėjo dviejų didžiausių Europos žemynų imperijų pajėgas. Tos ideologijos buvo - komunizmo ir nacionalsocializmas. Tos imperijos buvo - Sovietų Rusija ir Hitlerio Vokietija.

Tuos jų istoriškus ir fantastiškus užsimojimus vėlesni šešeri karo metai su kaupu patvirtino.

Pradžioje lyg ir nedrąsiai, nekaltai ir maskuotai, bet juo toliau vis atviriau šių dviejų režimų ir šių dviejų imperijų propagandistai ėmė skelbti savo "direktyvas" Europos tautoms, Esą, pasirinkimo nesą ir nebūsią... Visos Europos tautos turi eiti tik su mumis, turi pasiduoti mūsų vadovavimui ir "apsaugai", turi atsisakyti savo smulkių valstybiškai parapijiškų ambicijų (t.y. suverenumo), turi įsijungti į mūsų sistemą, turi priimti mūsų pasaulėžiūrą, kadangi tik ji viena yra teisingiausia, geriausia, progresyviausia, neišvengiamiausia... Kito kelio nėra. Nuošalyje pasilikti irgi negalima. Reikia eiti su mumis ir prisijungti tik mūsų mašinos ratams. Kas ne su mumis - tas prieš mus !..

Tokios alternatyvos akivaizdoje buvo pastatyta ir lietuvių tauta, Lietuvos valstybė. Jau 1939 metais, ypač 1940 metais, dar daugiau 1941 metais ir visais sekančiais metais, beveik ligi dabar.

Visi atsimename, kaip šios žiaurios alternatyvos akyvaizdoje lietuvių tauta pasvyravo. Ir, deja netruko tokių, kurių vienais ar kitais, realiniais ar tik naiviai iliuziniais sumetimais buvo pasidavę šių įtaigavimų įspūdžiams ar savo silpnos, opurtunistinės prigimties vyliojimas... Bet visą laiką, nuo pat pavojų pradžios ligi dabar liko pakankamai stambi lietuvių tautos dalis, kuri apgalvojo, apsisprendė ir pagal galimybes ryžosi gyventi ir veikti dar vienu, trečiuoju principu: - Mes nesirenkame ir nesirinksime tarp dviejų vergijų, katra iš jų geresnė, ar blogesnė, priimtinesnė ar labiau atmestina lietuvių tautai! Joks tų dviejų ideologijų konfliktas negali mus priversti būtinai pasirinkti vieną ar antrą tų jų! Mes atsisakome paaukoti savo tautos laisvę ir valstybinę nepriklausomybę šių doktrinų tarnybai ar šių dviejų blokų egoistinėms ir imperialistinėms užmačiams! Mes manome, kad mūsų tauta visokiu atveju tebeturi tą pačią teisę būti ir likti laisva ir nepriklausoma. Mūsų tautinė, civilizacinė ir grynai žmogiškoji pareiga reikalauja šią naturlinę laisvės teisę ginti prieš kiekvieną, kuris į ją kesintųsi, prieš vieną, arba prieš abu iš karto! Mes atsisakome pripažinti, kad nebėra jokio trečio kelio Europos tautoms ir mūsų tautai vertingai žmogiškai gyventi ir plėtotis! Priešingai, manome, jog nežiūrint jokios propagandos ir fizinės pajėgos dinozaurų staugimo, tas trečiasis kelias yra, ir jis nepalyginamai geresnis ir vertingesnis už abu pirmuosius! Todėl mes ryžtamės, nežiūrint tariamo padėties beviltiškumo ir mūsų jėgų disproporcijos, iš visų galių kovoti prieš abu smurtus, prieš abi mums primetamas vasalizacijas, prieš abi baudžiavas ir vergijas - už mūsų tautos laisvę, už Lietuvos Respublikos realią nepriklausomybę ir pilną suverunumą, už bendradarbiavimą su visomis kitomis tikrąją laisvę gerbiančiomis ir praktikuojančiomis tautomis!..

Štai trumpiausiai suglausta lietuviškosios rezistencijos genezė, kilmė ir prasmė. Kad mes tokių žmonių pakankamai turėjom, tai buvo įrodymas, jog neveltui buvome išgyvenę ilgą ir garsiais žygiais kupiną istoriją, ne veltui buvome nusipelnę vėl atgauti laisvę prieš dvidešimtį su viršum metų. Tiesą pasakius, kad mes tokių žmonių turėjome, tai buvo ir, tikima, liks tikrasis lietuvių tautos išganymas.
>><<

Žr. [[Valios tyrimas]]

Kokie įkalčiai? 200 masinių kapų Lietuvoje. Vilkaviškyje guli ir mano senelis, Gižių kaimo komunistas Jonas Kulikauskas.

http://www.ms.lt/derlius/Holokaustas/14ILaisve.png

Papildysiu savo pranešimą pristatydamas svarbiausius šaltinius kartu su ištraukomis. Tuo tarpu kviečiu susipažinti su šiomis citatomis: [[http://www.selflearners.net/wiki/Holocaust/Citatos | pirma dalis]], [[http://www.selflearners.net/wiki/Holocaust/Citatos | antra dalis]].

Papildysiu savo pranešimą pristatydamas svarbiausius šaltinius kartu su ištraukomis.

I put up my presentation in Lithuanian and then alerted about 20 Lithuanian historians and others who should be interested. Many of them I had contacted before. I only got two responses, though. One was from Arunas Bubnys, the leading expert on the Holocaust in Lithuania. He simply wished me success on the difficult road to historical truth. Basically, it seems that nobody argues with my facts or my conclusions, but nobody is interested to acknowledge or confirm them, either. I feel a great sense of freedom that I have made my inquiry and made my findings available. I have a lot of material to share but basically, if anybody was interested, they could redo that part of the work. So now I am disengaging so as not to invest myself more in what is primarily negative. I want to focus on the positive things in my life, my philosophical work, as in my book [http://www.selflearners.net/wiki/Truth/Book | The Truth]. I am very glad that all of my work on origins of the Holocaust in Lithuania led me to flesh out a sixfold structure of responsibility, of morality. So that's a personal reward, an upside to all of this negativity.

In my talk, I distinguished between the various killings of the Litvaks and I focused on the roughly 40% (80,000) who were executed in Kaunas and the Lithuanian province (shtetls) in 1941. (Based on the Karl Jaeger report of December 1, 1941). (As a side note, I haven't seen any thoughtful analysis of the number of deaths. The most "official" source, the [http://www.holocaustatlas.lt/EN/ | Atlas of the Holocaust in Lithuania], adds up to between 305,185 and 318,180, which is certainly too large. Supposing 200,000 Jews in Lithuania (including Vilnius) I'm able to account for roughly 75% as being killed, 5% surviving in Lithuania, and it's unclear what happened to the other 20% that were thought to be in Lithuania in July, 1941. (For comparison, about 1% were deported by the Soviets, 4% fled with the Soviets, 5% emigrated to Palestine in 1928-1939, and 2% emigrated elsewhere in 1918-1939).

Similarly, Jews are blamed for the torture of Lithuanian officers and other political prisoners during the Soviet rule. Truly we could find 5 or 10 names, perhaps more. The Lithuanian Wikipedia has a list of [https://lt.wikipedia.org/wiki/Kategorija:KGB_tarnautojai | 47 KGB agents] of note. Of these, Icikas Demba, Nachmanas Dušanskis are Jewish. I also know of Eusiejus Rozauskas. But frankly, there's a shortage of names. One can look at the [http://www.kgbveikla.lt/lt/agentu-sarasas | list of KGB agents].

Liudas Truska did an [http://genocid.lt/GRTD/Konferencijos/lietuvi.htm | exhaustive study] of the Soviet Lithuanian leadership in 1940-1941 in the parliament, ministries, security, etc. And to his surprise, he found that Jewish participation was basically proportional to their percentage in the population. I can add that it was much much less than their proportion in the Lithuanian Communist Party prior to the Soviet occupation. Jewish Lithuanian Communists could rightly complain that they were pushed out of the leadership positions that they had sacrificed for.

Perversmui vadovavo Pyragius, Taunys, Stanevičius. Dalyvavo karininkai, kurie prieš tai ir po to vadovavo žydų žudymui: Barzda, Norkus, Šimkus, Kviecinskas. Barzda naktį pažadino savo kuopos karius. Jie jį palaikė.

Kerštas yra nuodėmė, ir jokia išlyga, juo labiau sąmoningiems žmonėms, karininkams, policininkams, sukilėliams. Betgi koks iš tikrųjų buvo keršto vaidmuo Holokauste Lietuvoje? Palikim nuošalyje Lietūkio garažo žudynes, pogromus ir netgi Kauno VII forto žudynes, juk tai tesudarė 2% visų aukų. Panagrinėkime, kaip aukščiau, Holokausto Lietuvoje esmę, būtent žydų išžudymą Kaune ir Lietuvos provincijoje. Peržvelkime kaltininkų piramidę

Išplaukdamas į Australiją, jisai niekino Holokausto išgyventojus: ''Drauge plaukia ir 11 žydelių, bet dabar jie vadinasi vengrai ir katalikai. ... Žiūrint į šiuos menkučių kūnų naujavengrius, buvo aišku, kad juos prastūmė ne jų silpni plaučiai, o jų tautinis charakteris.'' Žydiškumą suprato rasiškai, taip kad jis niekaip nepakeičiamas tautybe, pilietybe ar tikėjimu.

Mūsų šeimos išgyveno siaubingas, neteisingas sovietų ir nacių okupacijas. Po karo, pabėgėlių stovyklose Vokietijoje, mano senelis Kviklys ir kiti šviesuoliai kūrė istoriją kuri juos gelbėjo, kad sąjungininkai jų neatiduotų sovietams; kuri dievagojosi, kad Lietuva jokiu būdu neatsisakė nepriklausomybės; kuri jos naujai sulaukti vienytų mus lietuvius ir mūsų užtarėjus. Jau 25-eri metai, kaip džiaugiamės jų išlauktu stebuklu. Laikas peržiūrėti savo praeities supratimą, savo istoriją, kam jinai toliau tarnauja?

1941 m. birželio sukilimas buvo po karo kažkiek primirštas, juk tarp pabėgėlių, kovojusių prieš sovietus, buvo daug tarnavusių naciams, daug skriaudžiusių žydus. 1956 m. Detroite, vasario 16 d. minėjime Škirpai nedavė kalbėti Lietuvos laikinosios vyriausybės pirmininko vardu. Jam, kaip ir kitiems kalbėtojams, buvo duota kalbėti savo partijos vardu, varpininkų vardu. Jisai pats pabrėžė, jog kalba kaip pirmasis Lietuvos nepriklausomybės kovų savanoris. Vadinas, tais laikais, patys lietuviai nepripažino savo vyriausybės.

Šiais žodžiais Raila atskleidžia, koks turėjo būti aukštas jo sąmoningumo lygis, kada jisai vystė sąvoką "atšaukiamas Vytauto svetingumas žydams". Ir kokio svarbaus darbo jisai ėmėsi, kada pusę metų Berlyne visaip kalbino mus palikti tą trečiąjį kelią, kuriuo Smetona ėjo.

Sunkiu Lietuvai laiku jos prezidentą Smetoną gal labiausiai palaikė Lietuvos žydai. Praradus Klaipėdos kraštą, jisai į naują vyriausybę priėmė krikščionis demokratus ir socialdemokratus. Voldemarininkai telkėsi perversmui su tikslu pastatyti Voldemarą ministru pirmininku ir Lietuvą pajungti Vokietijai, kaip kad komunistai netrukus per Paleckį pajungė Sovietų Sąjungai.

Kas vienijo voldemarininkus ir ateitininkus buvo neapykanta Prezidentui Smetonai bei jo autokratiniam režimui. Jisai voldemarininkus kalino, o ateitininkus uždraudė. Taip jie išmoko veikti pogrindyje. 1939 m. jie kartu su social demokratais susibūrė į antismetoninį Lietuvių aktyvistų sąjūdį, kuriame sutilpo katalikai Prapuolenis ir Ambrazevičius, voldemarininkai Sliesoraitis, Brunius, Taunys, Puodžius, Vylius, socialdemokratas Pajaujis. Jie labai pergyveno Lietuvos pasidavimą Lenkijos, Vokietijos ir Sovietų Sąjungos reikalavimams. Užtat stiprėjo nuomonė, jog Lietuvai reikia atsisakyti neutralumo. Savo 1946 m. rašytoje istorijoje, žymiausias, kūrybingiausias lietuvių hitlerinis, antisemitinis propagandistas atvirauja:

Šiais žodžiais Raila atskleidžia, koks turėjo būti aukštas jo sąmoningumo lygis, kada jisai vystė sąvoką "atšaukiamas Vytauto svetingumas žydams".

''Mielas Andriau, Ačiu, kai rašysyte straipsnį būtinai turite parodyti ir kitą šios tragiškos istorijos pusę t. y. nors glaustai paaiškinti, kodėl žaibiškai kilo tokia lietuvių nacionalistų reakcija ir ji surado daug tylių rėmėjų, nes kitaip gausis vienpusiškai vaizdas. Nors, aišku, niekas negali pateisinti tų siaubingų nusikaltimų žmogiškumui. Geros kloties, Antanas Andrijauskas''

1941 m. birželio sukilimo svarba augo įrodant, jog Lietuva į Sovietų Sąjungą neįstojo savo noru. Lietuvių aktyvistų fronto Kauno židinio sukilėliai, "frontininkai", po karo leistu žurnalu "Į Laisvę" išvystė požiūrį, kad sukilėliai buvo labai vieningi. Tokią vienybę paneigia Bronio Railos ir Jurgio Valiulio 1946 m. kurta istorija "Laisvės kovotojų žingsniai", kurioje krikščionys demokratai savanaudiškai sudarė laikinąją vyriausybę, tuo tarpu kai kurie laisvės kovotojai antinacinei veiklai prisidengė vokiečiams neva palankioje Lietuvių nacionalistų partijoje. Bronys Raila savo žodžiais įrodo LAF Berlyno ir Kauno židinių nevienybę ir taip gerokai sumažina Lietuvos nepriklausomybės skelbėjų atsakomybę už žydų išžudymą. Iš tiesų, kurie sudarė didesnę LAF Berlyno dalį, nusigręžė nuo Škirpos būtent dėl to, kad jie buvo nusistatę prieš nepriklausomybės skelbimą. Jie gerinosi vokiečiams, tad baisiai niršo, kada postai atiteko ne jiems, o būtent nepriklausomybę paskelbusių LAF Kauno studentų, ateitininkų parinktai vyriausybei.

Šti trumpiausiai suglausta lietuviškosios rezistencijos genezė, kilmė ir prasmė. Kad mes tokių žmonių pakankamai turėjom, tai buvo įrodymas, jog neveltui buvome išgyvenę ilgą ir garsiais žygiais kupiną istoriją, ne veltui buvome nusipelnę vėl atgauti laisvę prieš dvidešimtį su viršum metų. Tiesą pasakius, kad mes tokių žmonių turėjome, tai buvo ir, tikima, liks tikrasis lietuvių tautos išganymas.

1941 m. birželio sukilimo svarba augo įrodant, jog Lietuva į Sovietų Sąjungą neįstojo savo noru. Lietuvių aktyvistų fronto Kauno židinio sukilėliai, "frontininkai", po karo leistu žurnalu "Į Laisvę" išvystė požiūrį, kad sukilėliai buvo labai vieningi. Tokią vienybę paneigia Bronio Railos ir Jurgio Valiulio 1946 m. kurta istorija "Laisvės kovotojų žingsniai", kurioje krikščionys demokratai savanaudiškai sudarė laikinąją vyriausybę, tuo tarpu kai kurie laisvės kovotojai antinacinei veiklai prisidengė vokiečiams neva palankioje Lietuvių nacionalistų partijoje. Iš tiesų,

>><<

1941 m. birželio sukilimo svarba augo įrodant, jog Lietuva į Sovietų Sąjungą neįstojo savo noru.

Tyriau lietuvių atsakomybę su tikslu atjausti litvakus, suvokti lietuvių atsakomybę už jų patirtą skriaudą, gerinti litvakų ir lietuvių santykius, išsiaiškinti ar lietuvybė yra kažkuo ydinga, ir susirūpinti, kokią lietuvybę puoselėti.

Mes, lietuviai, nesuvokiame, jog yra už ką atgailauti. Nesuvokiame, jog Lietuvių nacionalistų partija, Vytautas Reivytis, Kazys Škirpa, Lietuvių aktyvistų frontas visi veikė būtent visų lietuvių vardu. Negedime litvakų, kaip kad gedime prūsų. Nepamąstome, kokia Lietuva būtų nuostabi, išskirtina, gyvybinga ir juo labiau lietuviška jei trečdalis didmiesčių ir pusė miestelių gyventojų būtų litvakai, kaip kadaise.

''Mielas Andriau, Ačiu, kai rašysyte straipsnį būtinai turite parodyti ir kitą šios tragiškos istorijos pusę t. y. nors glaustai paaiškinti, kodėl žaibiškai kilo tokia lietuvių nacionalistų reakcija ir ji surado daug tylių rėmėjų, nes kitaip gausis vienpusiškai vaizdas. Nors, aišku, niekas negali pateisinti tų siaubingų nusikaltimų žmogiškumui. Geros kloties, A.

Mes, lietuviai, nesuvokiame, jog yra už ką atgailauti. Nesuvokiame, jog Lietuvių nacionalistų partija, Vytautas Reivytis, Kazys Škirpa, Lietuvių aktyvistų frontas visi veikė būtent visų lietuvių vardu.

Heydrichas atmetė Germanto pasiūlymą rengti pogromus dėl priežasčių, kurios parodo, kokie artimi kadaise buvo litvakų ir lietuvių santykiai. Vokiečiai nenorėjo sutrukdyti sklandaus Lietuvos žydų išvykimo į Palestiną. 1943 m. Klyvlendo žydų centre Antanas Smetona paaiškino, iš Lietuvos išplaukė tiek kapitalo, jog su vadovaujančiais žydais susitarė palaikyti ne pasiturinčių, o būtent vargingesnių žydų išvykimą.

http://www.ms.lt/derlius/Holokaustas/13RabinaiLankosiVilniuje.png

http://www.ms.lt/derlius/Holokaustas/08maciuika.png

Kazys Škirpa skyrė vokiečius į gerus ir blogus Lietuvai, bet iš tikrųjų jie visi veikė išvien įgyvendinti Rosenbergo sumanymą lietuviais tarėjais palaikyti vokiečių okupacinę valdžią Lietuvoje. Škirpos geriečiai Peter Kleist ir Georg Leibbrandt išmąstė Rosenbergo numatytą tautų iškraustymą ir 1942 m. dalyvavo Europos žydų išžudymą aptariančioje Wansee konferencijoje. Škirpos blogietis Heinz Graefe atsakė už šimto žydų išžudymą okupuotos Lenkijos miestelyje Grudziondze. Tačiau kada Kleist ir Graefe tarėsi su Lietuvos laikinąja vyriausybė, jiems rūpėjo ne žydų likimas, o okupacijos įtvirtinimas Baltijos šalyse.

Kazys Škirpa skyrė vokiečius į gerus ir blogus Lietuvai, bet iš tikrųjų jie visi veikė išvien įgyvendinti Rosenbergo sumanymą lietuviais tarėjais palaikyti vokiečių okupacinę valdžią Lietuvoje. Škirpos geriečiai Peter Kleist ir Georg Leibbrandt išmąstė Rosenbergo numatytą tautų iškraustymą ir 1942 m. dalyvavo Europos žydų išžudymą aptariančioje Wansee konferencijoje. Škirpos blogietis Heinz Graefe atsakė už šimto žydų išžudymą okupuotos Lenkijos miestelyje Grudziondze. Tačiau kada Kleist ir Graefe tarėsi su Lietuvos laikinąja vyriausybė, jiems rūpėjo ne žydų likimas, o okupacijos įtvirtinimas.

Vokietijos lietuvis, atsidavęs nacis, žymus kalbininkas, Leipcigo universiteto rektorius Jurgis Gerulis 1940 m. rudenį padėjo Kaziui Škirpai ir Lietuvių aktyvistų frontui užmegzti su Vokietijos karine vadovybe, OKW, ir jai pavaldžia karine žvalgyba, abveru. Abverui dirbantys agentai - Bronius Michelevičius Klaipėdoje, Bronius Aušrotas Tilžėje, Vytautas Reivytis Eitkūnuose - aprūpino aktyvistų ryšininkus su Broniaus Railio ir kitų rašytais atsišaukimais, visaip siejančiais būsimą kovą už nepriklausomybę su etniniu valymu. Lietuvos ir Latvijos nepriklausomybės viltis kurstė abvero karininkas Kurt Graebe, bet jisai, Lenkijos vokiečių mažumos kadaise išrinktas į Lenkijos seimą, nepriklausė naciams ir buvo jų smerkiamas. Visgi, abveras, SD ir voldemarininkai jau gegužės mėnesį veikė išvien Lietuvos pasienyje.

Kazys Škirpa skyrė vokiečius į gerus ir blogus Lietuvai, bet iš tikrųjų jie visi veikė išvien įgyvendinti Rosenbergo sumanymą lietuviais tarėjais palaikyti vokiečių okupacinę valdžią Lietuvoje. Škirpos geriečiai Peter Kleist ir Georg Leibbrandt išmąstė Rosenbergo numatytą tautų iškraustymą ir 1942 m. dalyvavo Europos žydų išžudymą aptariančioje Wansee konferencijoje. Škirpos blogietis Heinz Graefe atsakė už šimto žydų išžudymą okupuotos Lenkijos miestelyje Grudziondze. Tačiau jiems Lietuvoje rūpėjo ne žydų išžudymas, o okupacijos įtvirtinimas.

Heydrichas atmetė Germanto pasiūlymą rengti pogromus dėl priežasčių, kurios parodo, kokie geri kadaise buvo litvakų ir lietuvių santykiai.

Heydrichas atmetė Germanto pasiūlymą rengti pogromus.

Gerulio doktorantas, kalbininkas, Lietuvos saugumo policijos inspektorius Pranas Germantas-Meškauskas turėjo geriausius ryšius su vokiečiais, netgi su Heydrichu. SD pareigūnas Heinz Graefe jį laikė draugu ir Kaziui Škirpai siūlė jį skirti savo pavaduotoju. Manytina, Germantas padėjo voldemarininkams sueiti su Graefe ir jam pavaldžiu Martin Kurmies, vieninteliu vokiečiu, prisidėjusiu prie voldemarininkų perversmo. Germantas buvo tasai išimtinis lietuvis, svajojantis suburti Lietuvių nacionalsocialistų partiją ir sudaryti lietuvių tautai knygą prilygstančią Mein Kampf. Jisai bene pats klastingiausias iš visų lietuvių. Turėjo didelį Prezidento Smetonos pasitikėjimą, sudarė knygą "Antano Smetonos didžiosios mintys", tačiau 1939 m. birželio mėnesį jisai vokiečių prašė 100,000 litų paramos ir ginklų nuversti Lietuvos valdžią ir tuo pačiu rengti pogromus prieš žydus. Matyt, jį įkvėpė Krištalnakt, bet jis tiesiog laikėsi vokiečių pavyzdžio, kaip įsivaizdavo. Kaip švietimo tarėjas, jisai rūpinosi vargingais studentais, juos šelpė laikraščio "Į laisvę" pelnu, gynė

Gerulio doktorantas, kalbininkas, Lietuvos saugumo policijos inspektorius Pranas Germantas-Meškauskas turėjo geriausius ryšius su vokiečiais. SD pareigūnas Heinz Graefe jį laikė draugu ir Kaziui Škirpai siūlė jį skirti savo pavaduotoju. Manytina, Germantas padėjo voldemarininkams sueiti su Graefe ir jam pavaldžiu Martin Kurmies, vieninteliu vokiečiu, prisidėjusiu prie voldemarininkų perversmo. Germantas buvo tasai Germantas bene pats klastingiausias iš visų lietuvių. Jis turėjo didelį Prezidento Smetonos pasitikėjimą, tačiau tiek Lietuvių nacionalist draugas ir buvo klastingiausias iš lietuvių ir

Vokietijos lietuvis, atsidavęs nacis, žymus kalbininkas, Leipcigo universiteto rektorius Jurgis Gerulis 1940 m. rudenį padėjo Kaziui Škirpai ir Lietuvių aktyvistų frontui užmegzti su Vokietijos karine vadovybe, OKW, ir jai pavaldžia karine žvalgyba, abveru. Abverui dirbantys agentai - Bronius Michelevičius Klaipėdoje, Bronius Aušrotas Tilžėje, Vytautas Reivytis Eitkūnuose - aprūpino aktyvistų ryšininkus su Broniaus Railio ir kitų rašytais atsišaukimais, visaip siejančiais būsimą kovą už nepriklausomybę su etniniu valymu. Lietuvos ir Latvijos nepriklausomybės viltis kurstė abvero karininkas Kurt Graebe, bet jisai, Lenkijos vokiečių mažumos kadaise išrinktas į Lenkijos seimą, nepriklausė naciams ir buvo jų smerkiamas.

Gerulio doktorantas Germantas-Meškauskas

Jie nebuvo antisemitai. Labai norėjo gerintis vokiečiams, turėti uniją su Vokietija. Tame esmė.

Šalutiniais, asmeniškais tikslais palaikant bendrą reikalą, tiek šventą, tiek pabaisėtiną, būtinai atsiranda dorovė, kad ir plėšikų dorovė. O savo asmeniško tikslo visada galima nors kiek atsisakyti vardan kito. Tad kiekvienoje santvarkoje visada turim šiokią tokią laisvę daryti gerą.

Škirpos sekretorius Valiukėnas 1941 m. rugpjūtį dviračiu važiavo per Žemaitiją. Jis pranešė švedams: ''... provincijos miesteliuose nė vieno žydo nebegalima sutikti. Daugelis žydų, ypač vyrų, pasitraukė bei išbėgo su rusų Raudonąja armija.'' Vėliau patikslino, kad visgi nepabėgo: ''Žydų naikinimas. Tai yra žiauriausias dalykas. Sveikas žmogaus protas negali suprasti, kas Lietuvoje vyksta su žydais. ... Gerai informuotų šaltinių [tai yra, voldemarininkų] žiniomis, visoje Lietuvoje 1942 m. kovo pabaigoje buvo likę tik apie 30 000 žydų. Jeigu apie 20 000 žydų pabėgo į Sovietų Rusiją, tai vokiečių vykdomosios institucijos per 9 mėnesius išžudė daugiau kaip 170 000 žmonių. Taigi daugiau kaip pusė tūkstančio nekaltų žmonių kas dieną buvo nužudoma vien tik Lietuvoje.''

http://www.ms.lt/derlius/Holokaustas/04UzmojoIsjudinimas.png

http://www.ms.lt/derlius/Holokaustas/05AtsakomybeUzIszudymaLietuviskai.png

http://www.ms.lt/derlius/Holokaustas/07VytautasReivytis.png

[+Išnašos+]

Pyragius nesėkmingą 1934 m. pučą prieš Smetoną aprašė žodžiais "Renkas vyrai, velnias bus..." Tačiau, jis po visko prisiminė jam draugiškus žydus: ''du žydai - inžinierius Ožinskis ir I.Veisas atvyko atsisveikinti ir pareikšti užuojautos; mat su jais buvau turėjęs tarnybos reikalų, būdamas aerodromo komendantu ir Aero Klubo valdybos nariu.''

Pyragiaus priešas: ''Visiškas dvasinis žmogaus sužlugdymas. Užėjo galybė, stovinti aukščiau bet kokių įstatymų, už žmogiškos atsakomybės ir moralės ribų, galybė, kurios nevalia kritikuoti ir kurios nėra kam apskųsti, prieš kurią negelbsti aiškinimasis, prašymai ir pagalbos šauksmas. Galybė, kur melas tarnauja tiesai, žudymas vadinasi žmoniškumu, pavergimas vadinasi išlaisvinimu, barbariškumas yra kultūros požymis, išdavimas reiškia patriotizmą. Galybė, kuriai religija, šeimos ryšiai, draugiškumas yra žalingi ir naikintini prietarai.''

Išplaukdamas į Australiją, jisai niekino Holokausto išgyventojus: ''Drauge plaukia ir 11 žydelių, bet dabar jie vadinasi vengrai ir katalikai. ... Žiūrint į šiuos menkučių kūnų naujavengrius, buvo aišku, kad juos prastūmė ne jų silpni plaučiai, o jų tautinis charakteris.''

Jisai džiudžitsu kovos meno pradininkas Lietuvoje. Mokino nepaisant lyties ar tautybės. Savisaugos jausmas gali būti teisingas, tačiau apsigynimo priemonė kartais kvaila. Trenkiant žaibui moterys galvą pakiša po pagalve. Įsivaizduoju, jis tokiais palyginimais kovojo su Lietuvos žydais.

Pyragius nesėkmingą 1934 m. pučą prieš Smetoną aprašė žodžiais "Renkas vyrai, velnias bus..." Tačiau, jis po visko prisiminė jam draugiškus žydus: du žydai - inžinierius Ožinskis ir I.Veisas atvyko atsisveikinti ir pareikšti užuojautos; mat su jais buvau turėjęs tarnybos reikalų, būdamas aerodromo komendantu ir Aero Klubo valdybos nariu.

Pyragiaus priešas: Visiškas dvasinis žmogaus sužlugdymas. Užėjo galybė, stovinti aukščiau bet kokių įstatymų, už žmogiškos atsakomybės ir moralės ribų, galybė, kurios nevalia kritikuoti ir kurios nėra kam apskųsti, prieš kurią negelbsti aiškinimasis, prašymai ir pagalbos šauksmas. Galybė, kur melas tarnauja tiesai, žudymas vadinasi žmoniškumu, pavergimas vadinasi išlaisvinimu, barbariškumas yra kultūros požymis, išdavimas reiškia patriotizmą. Galybė, kuriai religija, šeimos ryšiai, draugiškumas yra žalingi ir naikintini prietarai.

Išplaukdamas į Australiją, jisai niekino Holokausto išgyventojus: Drauge plaukia ir 11 žydelių, bet dabar jie vadinasi vengrai ir katalikai. ... Žiūrint į šiuos menkučių kūnų naujavengrius, buvo aišku, kad juos prastūmė ne jų silpni plaučiai, o jų tautinis charakteris.

[+Atsakomybės tyrimas: Kaip lietuviai skriaudė litvakus?+]

2014.12.11 skaičiau pranešimą konferencijoje Litvakų kultūra Lietuvoje ir už jos ribų. Pranešimą pavadinčiau '''''Atsakomybės tyrimas: Kaip lietuviai skriaudė litvakus?'''''

Žydų klausimu lietuviai susiskaldę. Pagrindiniai yra trys požiūriai. Pagal labiausiai kraštutinį, visus žydus Lietuvoje būtina sunaikinti; švelnesnis požiūris reikalauja įsteigti koncentracijos stovyklą, kur žydai krauju ir prakaitu išpirks savo nusikaltimus lietuvių tautai. Na, o trečioji nuomonė? Aš esu praktikuojantis Romos katalikas. Kaip ir kiti tikintieji, manau, kad žmogus negali atimti gyvybės kitam žmogui, tokiam kaip jis pats. Tik Dievas turi tokią teisę. Niekada nebuvau nusistatęs prieš ką nors, tačiau per sovietų valdžios laiką aš ir mano draugai supratome, kad mūsų su žydais keliai skiriasi ir niekada nesutaps. Mums atrodo, lietuviai ir žydai turi atsiskirti vieni nuo kitų, ir kuo greičiau, tuo geriau. Šiam tikslui getas yra būtinas. Ten jūs būsite atskirti ir daugiau nebegalėsite mums pakenkti. Štai krikščionio nuomonė.

Jėgeris po perversmo pasakė Lietuvos nacionalistų partijos vadovams: šiuokart jus išgelbėsiu; bet jei kas panašaus dar kartą, žinokit - galvos lėks. Matyt, Pyragius gavo leidimą iš SD versti vyriausybę, bet ne Bobelį.

Myliu savo tautą, bet taip pat myliu ir save. Mano AŠ dalis yra mano tautinė sąžinė. Turiu rasti kažkokią formulą, kuri man pačiam atrodytų kaip vienintelė tiesa, ir mesti ją savo sąžinei, kad ją tuo būdu nuraminčiau. Kaip save vertinčiau, jei man pavyktų savo sąžinę apgauti, nes apie šią apgavystę AŠ vis viena žinočiau.

Ta vienintelė tiesa pasakoma atsakingai, nuoširdžiai, išmąstytai, veiksmingai. Jėgerio ataskaitos proga, Šimkus surengė užbaigtuves, kuriose nacionalistų vadas Leonas Virbickas kalbėjo, kad prieš didelę šventę lietuviai pratę apvalyti namus. O dar prieš karą Skurauskas parašė Lietuvos Nacionalsocialistų "Geležinio Vilko" kovos Fronto programą, kurioje žydai išbraukiami iš gyvenimo. Jau 1940 m. rugpjūčio mėn. voldemarininkai iš Gleisgarbeno stovyklos prašė Kazio Škirpos vesti kovą su bolševizmu, tai yra, karą prieš žydus. Pradžia, tai Pyragiaus priesaika 1940 m. vasarą.

Kovosiu kol gyvas. Jei galėsiu - ir numiręs. Prieš bolševikus man bus geras kiekvienas ginklas, kiekvienas būdas ir kiekvienas sąjungininkas.

Škirpos sekretorius Valiukėnas 1941 m. rugpjūtį dviračiu važiavo per Žemaitiją. Jis pranešė švedams: ... provincijos miesteliuose nė vieno žydo nebegalima sutikti. Daugelis žydų, ypač vyrų, pasitraukė bei išbėgo su rusų Raudonąja armija. Vėliau patikslino, kad visgi nepabėgo: Žydų naikinimas. Tai yra žiauriausias dalykas. Sveikas žmogaus protas negali suprasti, kas Lietuvoje vyksta su žydais. ... Gerai informuotų šaltinių [tai yra, voldemarininkų] žiniomis, visoje Lietuvoje 1942 m. kovo pabaigoje buvo likę tik apie 30 000 žydų. Jeigu apie 20 000 žydų pabėgo į Sovietų Rusiją, tai vokiečių vykdomosios institucijos per 9 mėnesius išžudė daugiau kaip 170 000 žmonių. Taigi daugiau kaip pusė tūkstančio nekaltų žmonių kas dieną buvo nužudoma vien tik Lietuvoje.

Ar tas mano kaimynas nepasvajoja retkarčiais nevilties pagautas, kad girdi, Pyragius tai jau tikrai dabar kur nors kerta bolševikams į kailį.

Po Lietūkio žudynių, finansų ministro brolis Balys Matulionis ir kunigas Leonas Mockūnas prašė arkivyskupą Skvirecką užtarti žydus. Arkivyskupo atstovas iš Bobelio didelio pritarimo nerado. Arkivyskupas liko patenkintas, kad padarė tai, kas katalikui derėjo. Jeigu žydai būtų jam rūpėję tiek kiek jo vynuogynai, jeigu jis būtų už juos kovojęs kaip Cramer ar Engels ar netgi Bobelis, tai manau, lietuviai būtų galėję suvaldyti voldemarininkus. Trūko tikėjimo, kad Dievas gali atverti netikėtų draugų. Jam reikėjo pasimokyti iš Pyragiaus:

http://www.ms.lt/derlius/Holokaustas/04AtsakomybeUzIszudymaLietuviskai.png

Attach:Holokaustas/01torydienorastis.png

Attach:6ir4.png