Mintys.MokslasKaipMaldosSuveikia istorija
Paslėpti nežymius pakeitimus - Rodyti galutinio teksto pakeitimus
2017 gruodžio 21 d., 11:51
atliko -
Pakeista 1 eilutė iš:
Pranešimas skaitytas Vilniuje, 2015 m. sausio mėn. 27 d., konferencijoje "Kūrybingumo etiniai ir ekologiniai aspektai: filosofinė ir sociologinė perspektyvos". (Programoje pavadinta: Antropologinis požiūris į maldą: doroviniai klausimai)
į:
Pranešimas skaitytas Vilniuje, 2015 m. sausio mėn. 27 d., konferencijoje "Kūrybingumo etiniai ir ekologiniai aspektai: filosofinė ir sociologinė perspektyvos". (Programoje pavadinta: [[http://old.lma.lt/components/com_rseventspro/assets/images/files/2015-01-27_kvietimas.pdf | Antropologinis požiūris į maldą: doroviniai klausimai]])
2017 gruodžio 21 d., 11:51
atliko -
Pakeista 1 eilutė iš:
Pranešimas skaitytas Vilniuje, 2015 m. sausio mėn. 27 d., konferencijoje "Kūrybingumo etiniai ir ekologiniai aspektai: filosofinė ir sociologinė perspektyvos".
į:
Pranešimas skaitytas Vilniuje, 2015 m. sausio mėn. 27 d., konferencijoje "Kūrybingumo etiniai ir ekologiniai aspektai: filosofinė ir sociologinė perspektyvos". (Programoje pavadinta: Antropologinis požiūris į maldą: doroviniai klausimai)
2017 gruodžio 21 d., 11:23
atliko -
Pridėtos 1-2 eilutės:
Pranešimas skaitytas Vilniuje, 2015 m. sausio mėn. 27 d., konferencijoje "Kūrybingumo etiniai ir ekologiniai aspektai: filosofinė ir sociologinė perspektyvos".
2015 sausio 28 d., 14:38
atliko -
Pridėtos 13-14 eilutės:
Attach:nagrinejumaldas.png
Pridėtos 23-24 eilutės:
Attach:TeisingumasMalone.png
Pridėtos 31-32 eilutės:
Attach:tevemusu.png
Pridėtos 34-35 eilutės:
Attach:dorovessandara.png
2015 sausio 28 d., 14:34
atliko -
Pridėtos 1-29 eilutės:
[+Mokslas, kaip maldos suveikia+]
Kas yra žmogus? Kuo jisai skiriasi nuo kitų būtybių? Ir koks žmogus yra labiau žmogiškas? Kviečiu jus pamanyti, kaip aš pats manau, jog žmogus yra besimeldžianti būtybė, ir būtent jo malda yra tas ryšys tarp kūrybingumo, gamtos ir dorovės, kurio šiandien mes čia suėję ieškome.
Pradžiai noriu pasiaiškinti, jog vengsiu tarptautinių žodžių, kaip antai etika, ekologija ir filosofija. Heidegeris išgyrė graikų ir vokiečių kalbas, bet manau, mūsų lietuvių kalba tikrai neprastesnė. Iš tiesų, manau, kad galima mąstyti ir be žodžių, jie tėra pagalbinė priemonė. Ieškodamas esmės, trokšdamas mąstyti ko giliau, stengiuos mąstyti ko lėčiau. Visom jėgom stengiuos sulaikyti savo mąstymą ir stebėti, kuriom kryptim mano mintys traukia, kokiais požiūriais išryškėja, kokiais santykiais išsidėsto, kol dar neapsivelka žodžiais. Manau, graikų, vokiečių, lietuvių ir kitų kalbų žodžių šaknys išduoda mūsų pirmykščių išminčių ieškojimus, kokios sąvokos yra pirminės, ir kokios giminingos, pavyzdžiui, "gamta" ir "gimti", "dorovė" ir "daryti". Užtat jų pavyzdžiu atitrūkime nuo mūsų laikmečio tarškėjimo ir labiau įsiklausykime į tą bežodę tylą, kurioje kyla dvasios šauksmas - malda. Drąsiau išsakykime, ką tikime ir ko siekiame. Kadaise "filosofas" reiškė išminties mylėtojas. Manau, būsime labiau žmonės jei jus kalbinsiu ne kaip filosofas, o kaip išminčius, tikras ar tariamas, kaip jūs spręsite. O išmintis, kurią trokštu su jumis apmąstyti, yra kad labiausiai žmogus yra tas, kurio gyviausias dvasios šauksmas.
Iš visų gamtos būtybių, žmogus yra keistas tuomi, kad jisai kartais nepritaria gamtos dėsniams, ir prašo ar tiesiog meldžia išimčių. Žmogus prašo įsiterpimo, tai yra, stebuklo. Jisai įsivaizduoja, jog už gamtos slypi atsakymas Kodėl, gamtos Kūrėjas. Žmogus jaučiasi tiek laisvas, kad gali pats rasti ką veikti, savo asmenišką Kodėl, tad užsiimti kūryba. Jo asmeniškas Kodėl gali palaikyti ar nepalaikyti tą Kodėl, kuris jį sukūrė. Panašiai, jisai gali palaikyti ar nepalaikyti kitų asmeniškus Kodėl, su jais dalintis atsakomybe, taip kad iškyla dorovės klausimai. Jums parodysiu, kaip šiuos mūsų santykius nušviečia veiksmingos maldos.
Psichologijos pradininkas Amerikoje, filosofas pragmatikas Viljamas Džeimsas 1902 parašė knygą "Religinių išgyvenimų įvairovė: Žmogaus būdo studija". Jisai pastebėjo, jog religiniai išgyvenimai yra labai paplitę, o taip pat pakankamai vienodi. Taip kad, jo manymu, tai nelaikytina pramanais, o labiau moksliška verčiau pripažinti, jog matyt, kažkoks dvasinis pasaulis yra, nors apie jį mažai ką težinome. Jums apžvelgsiu būdus, kaip šį dvasinį pasaulį moksliškai tiriu.
Mūsų laikais antropologė Tanya Marie Luhrmann domisi, kaip Amerikos evangelikai asmeniškai bendrauja su Dievu, ką jie išgyvena, pavyzdžiui, pasikviesdami Dievą puodeliui kavos. Panašiai, aš grindžiu savo tyrimą antropologija, tai yra, žmoniškumo mokslu. Jau penki mėnesiai, kaip meldžiuosi su kitais dviese, trise, ar šiaip keliese, kaip Jėzus Kristus skatina Mato evangelijoje savo žodžiais: "...jeigu kas iš jūsų susitars žemėje dviese melsti kokio dalyko, jiems mano dangiškasis Tėvas jį suteiks. Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų." Tarp katalikų tokia malda neįprasta. Kiek suprantu, ji katekizme net neminima. O aš gerbiu Kristaus pamokymus. Užtat džiaugiaus kai Eičiūnų kaime, kur gyvenu, pradėjau taip melstis su močiutėmis, o paskui ir su draugais telefonu arba susitikus. Mus nustebino, kokia tokia malda veiksminga. Apžvelgsiu išvadas iš 39 pavyzdžių, kaip mūsų maldos suveikė.
Kaip meldžiamės? Tiesiog paklausiu žmogaus, Ko norėtumėte, kad jums melstumėme? Panašiai, pasakau, ko pats norėčiau, kad man melstų. Aišku, ne kiekvienas žmogus nori kartu pasimelsti. Tačiau, kiek patyriau, su to norinčiais atsiveria artimas ryšys. Jums pasakėčiomis papasakosiu kelis pavyzdžius, kaip suveikia tokia malda dviese trise.
Gudri laputė ištekėjo už linksmo genio. Laputė norėjo, kad genys mestų rūkyti, nes jo plaučiai silpo, bet jis nekreipė dėmesį į ją. Laputė pasimeldė su briedžiu, karvyte ir avyte, ir visi prašė Dievo, kad genys mestų rūkyti. Netrukus laputė pakvietė briedį į savo tėvo mirties metines. Briedis ten visų akivaizdoje papasakojo, kaip laputė labai myli genį, kaip ji susirūpinusi jo sveikata, kaip su močiutėmis meldžiasi, kad jis mestų rūkyti. Ir padovanojo jam elektroninę cigaretę, gal jisai pabandytų. Genys priėmė dovaną ir vėliau su savo sūnumis išsiaiškino, kaip jinai veikia. Genys tos elektroninės cigaretės nenaudojo ir toliau rūkė kaip rūkęs. Visgi, laputė, briedis ir kiti galvoja, jog čia įvyko gyvenimiškas stebuklas, jau vien tuo, kad pavyko su geniu ir jo artimaisiais pakalbėti, kaip mesti rūkyti. O akivaizdu, kad be jų maldos, briedis nebūtų drįsęs taip išsišokti. Štai galime nagrinėti tokį pavyzdį, kaip malda suveikė. Briedis, prašydamas Dievo įsiterpimo, gamtos dėsnių nesilaikymo, suprato, kad jisai tuo pagrindu gali pats prasižengti įprastoms bendravimo taisyklėms.
Briedis įsimylėjo mėtą. Jie vis pasimelsdavo, ko nori sau ir ko linki vienas kitam. Tokiu būdu labai suartėjo. Meldėsi, kad briedis nesipyktų su kitais. Užtat kada briedis su kuo nors nesutardavo, jisai prisimindavo mėtą, iš jos sėmėsi be galo daug ramybės ir nebesijausdavo atkirstas nuo kitų. Jisai neieškodavo teisybės, o vadovaudavosi malonės gausa. Juk dviem žmonėm yra sunku geranoriškai susitaikyti, nes tobulo teisingumo kaip ir nebūna, taip kad visada lieka pagrindas nuoskaudoms. Tuo tarpu kada žmogus prašo Dievo įsiterpimo, visai pasikeičia aritmetika. Mat, prašant įsiterpimo nebegali būti teisybės, juk prašoma ir gaunama dovanų. Užtat teko patirti, kaip netikėtai sklandžiai pasitaiso prasčiausi santykiai kai tik įsitikinama, jog neieškoma teisybės, ir kai sulaukiama sutapimų, jog vienas kitam atleista.
Bendrai, į gamtą galima žiūrėti dvejopai, teisingumo ir malonės akimis. Mes dažnai įpratę manyti, kad kūniško pasaulio yra daug, o dvasiniai reiškiniai yra keistenybė. Taip atrodo jeigu mums pasaulis susidaro iš negyvų daiktų. O tokiame uždarame pasaulyje fizikai mato, jog viskas beviltiškai nyksta, tai - vadinama entropija, taip kad tikslingumas, sąmoningumas, tvarka, darna ir kokia dvasia bebūtų beviltiškai gęsta, kaip ir būna siekiant teisingumo. Tačiau čia kaip suprasi. Iš tikrųjų mūsų visatoje labai nedaug dalelyčių, užtat yra labai daug "tuštumos", kurioje zvimba energija ir veikia jėgos. Ir gyvename gamtoje, kurią milijardus metų maitina mūsų saulė, taip kad šia energijos gausa, savotiškos meilės gausa, bent tuo tarpu vyksta entropijos priešingybė, būtent gyvenimas - amžinas augimas, amžina branda, amžinas mokslas. Mūsų gamtoje kaip tik vyrauja sudėtingiausios apytakos. O visa, kas kūniška, tėra tų apytakų žymės, jų žaisliukai. Vadinas, dvasinis pasaulis yra žymiai, žymiai platesnis ir rimtesnis nė kūniškas pasaulis. Štai gyvename tokioje dviprasmiškoje gamtoje - vienaip aprėpus, tai uždara santvarka, kurioje viskas nyksta, ir jokių įsiterpimų nebūna, o kitaip aprėpus, tai atvira santvarka, kurioje viskas bręsta, ir pastoviai įsiterpiama. Matyt, Dievas, kaip įsiterpėjas, klesti tokioje dviprasmybėje. Jį galime įžvelgti arba neįžvelgti, taip kad esame laisvi. Tad ir Kristus kalbėjo palyginimais tiems, kurie netikėjo į įsiterpimą, kad jie galėtų jo nesuprasti, kad jie galėtų būti pasaulyje pasmerkti, tai yra, kad jie liktų laisvi. O mes, kurie Dievą norime įžvelgti, galime išvystyti ir taikyti mokslą palaikantį šią dviprasmybę, tad ir didinantį visokiausių stebuklų tikimybę.
Teisingumo akimis matome mus varžančią vienaprasmišką pasaulio tiesą, o malonės akimis matome mus laisvinančią dviprasmišką širdies tiesą. Bet kuriuo gyvenimo klausimu dvi tiesos mus tempia į skirtingas kryptis. Pavyzdžiui, briedis sutinka išmaldos prašantį benamį ir pagalvoja, "Nuo mano pagalbos jam gali būti dar blogiau", bet iš kitos pusės "Reikia gi padėti žmogui, kuriam reikalinga pagalba." Briedis atrado keturis būdus, kaip atskirti širdies ir pasaulio tiesas. Pasaulio tiesą galima parodyti pavyzdžiais, kaip kas nuo pagalbos nukentėjo, bet širdies tiesa, kad žmogui reikia padėti, turi mumyse iš anksto glūdėti. Pasaulio tiesa išplaukia iš širdies tiesos, bet neatvirkščiai. Jeigu mums rūpi padėti, tai tikrai nenorėsime, kad nuo mūsų pagalbos būtų blogiau. Bet jeigu mums pirmiausiai rūpės, kad nebūtų blogiau, tai niekad niekam nepadėsime. Iš keturių klausimų - Kodėl? Kaip? Koks? Ar? - širdis svarsto platesnį klausimą nė pasaulis. Pasauliui rūpi kokią pagalbą teikti, tuo tarpu širdis svarsto, kodėl mes padedame: dėl to, kad reikia. Galiausiai, tas žmogus, kuris jaudinasi, yra supainiojęs širdies ir pasaulio tiesas. Manau, būtent tokiais susipainiojimais ir gyvename susinarplioję. Kaip mums išsinarplioti, ypač kai esame pasimetę? Kartais užtenka atsisakyti ligšiolinių tiesų ir pirmenybę teikti priešingoms tiesoms, kolei atrandame ramybę.
Laputė labai pergyveno, kad jos dukra voveraitė ilga uodegaite išėjo gyventi su meška laisvamane. Laputė pasimeldė su briedžiumi, avyte ir karvyte. Po tokios maldos, laputė aprimo, kad ji padarė, ką galėjo, tuo tarpu briedis labai įsijautė. Jis savaip tikino voveraitę, kad jeigu meška įsimylėjo kaimietę, jam turėtų rūpėti, ką kaimas galvoja. O jeigu įsimylėjo katalikę, tai juk norėtų, kad ir jų vaikai tokiais augtų. Taigi, laputė pasimelsdama pasidalino atsakomybe su Dievu ir kitais. Ji išsakė ko trokšta, bet tuo pačiu leido, kad tai įvyktų per kitus, jų aplinkybėmis, žiniomis, požiūriais, sprendimais, laiko mąstais. Užtat padidėjo netikėtų sprendimų ir sutapimų tikimybė. Malda jinai atpalaidavo savo raištelį, taip kad kiti galėtų tempti ir išnarplioti savo. Voveraitė ir meška pasakė meškos tėveliams, kad tuoksis bažnyčioje. Nepasakysime tiksliai kodėl tokie stebuklai įvyksta, juk tai lieka dviprasmiška, tačiau galime padidinti jų tikimybę, skatinant vis kitiems įsijausti ir atsileisti, taip kad laisvumo dvasia plazdentų kur jai reikia ir išrištų mazgus. Taip dauginant sutapimų galimybes įmanoma ne tik ištaisyti žmonių santykius bet netgi išjudinti tokias apytakas, kokios taisytų mums sveikatą, ypač jeigu trokštame gyventi ir esame tampriai susipynę su kitais.
Briedis atrado, kaip pačiam pakalbinti Dievą ir sužadinti tokį plazdenimą. Iš esmės, tai malda Tėve Mūsų, kuria su Dievu pasidaliname atsakomybe. Meldžiame Dievą, mus mylintį labiau kaip mes patys save, tad verčiau tegul Dievas mąsto, būna, veikia nė mes patys. Tačiau, kai nėra ryšio su Dievu, tai prašom, kad jisai mus globotų, kad patys galėtumėme moksliškai pasitikrinti: Nusistatome, tačiau ar vykdome? "Kasdieninės mūsų duonos duok mum šiandien." Vykdome, tačiau ar permąstome? "Atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams." Permąstome, tačiau ar nusistatome? "Neleisk mūsų gundyti". Briedis tampa Dievą gaudanti antena. Kai yra ryšys su Dievu, tai Dievas jį paragina gyventi savarankiškai: nusistatyti, vykdyti ir permąstyti. O kai Briedis jaučia, kad nuvairuoja nuo kelio, tai jisai šaukiasi Dievo ir naujai atstato ryšį.
Aplamai, tokia yra dorovės sandara. Bendras užmojis puoselėjamas kitų pagalba. Vieni apibrėžia darbus, trokšdami skatina nusistatyti, įtraukdami skatina vykdyti, teisindami skatina permąstyti. O kiti atlieka tuos apibrėžtus darbus, savo šalutinius, asmeniškus tikslus pajungdami bendram užmojui, kuris tačiau, gali būti geras arba blogas. Dorovė yra tame, kad net ir plėšikų gauja, net ir vergų kolonija turi nors kiek patenkinti kiekvieną, kad palaikytų užmojį. Užtat net ir baisiausioje santvarkoje, kiekvienas yra laisvas atsisakyti vardan kitų nors dalelytę savo išteklių. Kiekvienas renkasi ar tikėti į Įsiterpėją ir jo atvirą gamtą, laisva dvasia jau čia ir dabar gyventi, bręsti, mokytis amžinai, ar tiesiog nykti uždaroje santvarkoje.
Kūrybingumas yra puoselėjamas savo asmeniško Kodėl, savojo bendro užmojo, kuris gali būti teigiamas ar neigiamas, palaikantis atvirą gamtą, ar įtvirtinantis uždarą pragarą. Juk yra kas narplioja, yra kas išnarplioja. Yra velnių mus atkertančių vienas nuo kito, mumyse sukančius lizdus, mus atleidžiančių nuo atsakomybės, mus verčiančius aistrų ir korporacijų vergais. Yra malda, kuria mes dalinamės atsakomybe su Dievu. Tikiu, jūs dabar įsivaizduojate, yra maldos mokslas, kurį būtinai reikėtų vystyti, mums išmintingai gyventi ir amžinai bręsti.
Kas yra žmogus? Kuo jisai skiriasi nuo kitų būtybių? Ir koks žmogus yra labiau žmogiškas? Kviečiu jus pamanyti, kaip aš pats manau, jog žmogus yra besimeldžianti būtybė, ir būtent jo malda yra tas ryšys tarp kūrybingumo, gamtos ir dorovės, kurio šiandien mes čia suėję ieškome.
Pradžiai noriu pasiaiškinti, jog vengsiu tarptautinių žodžių, kaip antai etika, ekologija ir filosofija. Heidegeris išgyrė graikų ir vokiečių kalbas, bet manau, mūsų lietuvių kalba tikrai neprastesnė. Iš tiesų, manau, kad galima mąstyti ir be žodžių, jie tėra pagalbinė priemonė. Ieškodamas esmės, trokšdamas mąstyti ko giliau, stengiuos mąstyti ko lėčiau. Visom jėgom stengiuos sulaikyti savo mąstymą ir stebėti, kuriom kryptim mano mintys traukia, kokiais požiūriais išryškėja, kokiais santykiais išsidėsto, kol dar neapsivelka žodžiais. Manau, graikų, vokiečių, lietuvių ir kitų kalbų žodžių šaknys išduoda mūsų pirmykščių išminčių ieškojimus, kokios sąvokos yra pirminės, ir kokios giminingos, pavyzdžiui, "gamta" ir "gimti", "dorovė" ir "daryti". Užtat jų pavyzdžiu atitrūkime nuo mūsų laikmečio tarškėjimo ir labiau įsiklausykime į tą bežodę tylą, kurioje kyla dvasios šauksmas - malda. Drąsiau išsakykime, ką tikime ir ko siekiame. Kadaise "filosofas" reiškė išminties mylėtojas. Manau, būsime labiau žmonės jei jus kalbinsiu ne kaip filosofas, o kaip išminčius, tikras ar tariamas, kaip jūs spręsite. O išmintis, kurią trokštu su jumis apmąstyti, yra kad labiausiai žmogus yra tas, kurio gyviausias dvasios šauksmas.
Iš visų gamtos būtybių, žmogus yra keistas tuomi, kad jisai kartais nepritaria gamtos dėsniams, ir prašo ar tiesiog meldžia išimčių. Žmogus prašo įsiterpimo, tai yra, stebuklo. Jisai įsivaizduoja, jog už gamtos slypi atsakymas Kodėl, gamtos Kūrėjas. Žmogus jaučiasi tiek laisvas, kad gali pats rasti ką veikti, savo asmenišką Kodėl, tad užsiimti kūryba. Jo asmeniškas Kodėl gali palaikyti ar nepalaikyti tą Kodėl, kuris jį sukūrė. Panašiai, jisai gali palaikyti ar nepalaikyti kitų asmeniškus Kodėl, su jais dalintis atsakomybe, taip kad iškyla dorovės klausimai. Jums parodysiu, kaip šiuos mūsų santykius nušviečia veiksmingos maldos.
Psichologijos pradininkas Amerikoje, filosofas pragmatikas Viljamas Džeimsas 1902 parašė knygą "Religinių išgyvenimų įvairovė: Žmogaus būdo studija". Jisai pastebėjo, jog religiniai išgyvenimai yra labai paplitę, o taip pat pakankamai vienodi. Taip kad, jo manymu, tai nelaikytina pramanais, o labiau moksliška verčiau pripažinti, jog matyt, kažkoks dvasinis pasaulis yra, nors apie jį mažai ką težinome. Jums apžvelgsiu būdus, kaip šį dvasinį pasaulį moksliškai tiriu.
Mūsų laikais antropologė Tanya Marie Luhrmann domisi, kaip Amerikos evangelikai asmeniškai bendrauja su Dievu, ką jie išgyvena, pavyzdžiui, pasikviesdami Dievą puodeliui kavos. Panašiai, aš grindžiu savo tyrimą antropologija, tai yra, žmoniškumo mokslu. Jau penki mėnesiai, kaip meldžiuosi su kitais dviese, trise, ar šiaip keliese, kaip Jėzus Kristus skatina Mato evangelijoje savo žodžiais: "...jeigu kas iš jūsų susitars žemėje dviese melsti kokio dalyko, jiems mano dangiškasis Tėvas jį suteiks. Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų." Tarp katalikų tokia malda neįprasta. Kiek suprantu, ji katekizme net neminima. O aš gerbiu Kristaus pamokymus. Užtat džiaugiaus kai Eičiūnų kaime, kur gyvenu, pradėjau taip melstis su močiutėmis, o paskui ir su draugais telefonu arba susitikus. Mus nustebino, kokia tokia malda veiksminga. Apžvelgsiu išvadas iš 39 pavyzdžių, kaip mūsų maldos suveikė.
Kaip meldžiamės? Tiesiog paklausiu žmogaus, Ko norėtumėte, kad jums melstumėme? Panašiai, pasakau, ko pats norėčiau, kad man melstų. Aišku, ne kiekvienas žmogus nori kartu pasimelsti. Tačiau, kiek patyriau, su to norinčiais atsiveria artimas ryšys. Jums pasakėčiomis papasakosiu kelis pavyzdžius, kaip suveikia tokia malda dviese trise.
Gudri laputė ištekėjo už linksmo genio. Laputė norėjo, kad genys mestų rūkyti, nes jo plaučiai silpo, bet jis nekreipė dėmesį į ją. Laputė pasimeldė su briedžiu, karvyte ir avyte, ir visi prašė Dievo, kad genys mestų rūkyti. Netrukus laputė pakvietė briedį į savo tėvo mirties metines. Briedis ten visų akivaizdoje papasakojo, kaip laputė labai myli genį, kaip ji susirūpinusi jo sveikata, kaip su močiutėmis meldžiasi, kad jis mestų rūkyti. Ir padovanojo jam elektroninę cigaretę, gal jisai pabandytų. Genys priėmė dovaną ir vėliau su savo sūnumis išsiaiškino, kaip jinai veikia. Genys tos elektroninės cigaretės nenaudojo ir toliau rūkė kaip rūkęs. Visgi, laputė, briedis ir kiti galvoja, jog čia įvyko gyvenimiškas stebuklas, jau vien tuo, kad pavyko su geniu ir jo artimaisiais pakalbėti, kaip mesti rūkyti. O akivaizdu, kad be jų maldos, briedis nebūtų drįsęs taip išsišokti. Štai galime nagrinėti tokį pavyzdį, kaip malda suveikė. Briedis, prašydamas Dievo įsiterpimo, gamtos dėsnių nesilaikymo, suprato, kad jisai tuo pagrindu gali pats prasižengti įprastoms bendravimo taisyklėms.
Briedis įsimylėjo mėtą. Jie vis pasimelsdavo, ko nori sau ir ko linki vienas kitam. Tokiu būdu labai suartėjo. Meldėsi, kad briedis nesipyktų su kitais. Užtat kada briedis su kuo nors nesutardavo, jisai prisimindavo mėtą, iš jos sėmėsi be galo daug ramybės ir nebesijausdavo atkirstas nuo kitų. Jisai neieškodavo teisybės, o vadovaudavosi malonės gausa. Juk dviem žmonėm yra sunku geranoriškai susitaikyti, nes tobulo teisingumo kaip ir nebūna, taip kad visada lieka pagrindas nuoskaudoms. Tuo tarpu kada žmogus prašo Dievo įsiterpimo, visai pasikeičia aritmetika. Mat, prašant įsiterpimo nebegali būti teisybės, juk prašoma ir gaunama dovanų. Užtat teko patirti, kaip netikėtai sklandžiai pasitaiso prasčiausi santykiai kai tik įsitikinama, jog neieškoma teisybės, ir kai sulaukiama sutapimų, jog vienas kitam atleista.
Bendrai, į gamtą galima žiūrėti dvejopai, teisingumo ir malonės akimis. Mes dažnai įpratę manyti, kad kūniško pasaulio yra daug, o dvasiniai reiškiniai yra keistenybė. Taip atrodo jeigu mums pasaulis susidaro iš negyvų daiktų. O tokiame uždarame pasaulyje fizikai mato, jog viskas beviltiškai nyksta, tai - vadinama entropija, taip kad tikslingumas, sąmoningumas, tvarka, darna ir kokia dvasia bebūtų beviltiškai gęsta, kaip ir būna siekiant teisingumo. Tačiau čia kaip suprasi. Iš tikrųjų mūsų visatoje labai nedaug dalelyčių, užtat yra labai daug "tuštumos", kurioje zvimba energija ir veikia jėgos. Ir gyvename gamtoje, kurią milijardus metų maitina mūsų saulė, taip kad šia energijos gausa, savotiškos meilės gausa, bent tuo tarpu vyksta entropijos priešingybė, būtent gyvenimas - amžinas augimas, amžina branda, amžinas mokslas. Mūsų gamtoje kaip tik vyrauja sudėtingiausios apytakos. O visa, kas kūniška, tėra tų apytakų žymės, jų žaisliukai. Vadinas, dvasinis pasaulis yra žymiai, žymiai platesnis ir rimtesnis nė kūniškas pasaulis. Štai gyvename tokioje dviprasmiškoje gamtoje - vienaip aprėpus, tai uždara santvarka, kurioje viskas nyksta, ir jokių įsiterpimų nebūna, o kitaip aprėpus, tai atvira santvarka, kurioje viskas bręsta, ir pastoviai įsiterpiama. Matyt, Dievas, kaip įsiterpėjas, klesti tokioje dviprasmybėje. Jį galime įžvelgti arba neįžvelgti, taip kad esame laisvi. Tad ir Kristus kalbėjo palyginimais tiems, kurie netikėjo į įsiterpimą, kad jie galėtų jo nesuprasti, kad jie galėtų būti pasaulyje pasmerkti, tai yra, kad jie liktų laisvi. O mes, kurie Dievą norime įžvelgti, galime išvystyti ir taikyti mokslą palaikantį šią dviprasmybę, tad ir didinantį visokiausių stebuklų tikimybę.
Teisingumo akimis matome mus varžančią vienaprasmišką pasaulio tiesą, o malonės akimis matome mus laisvinančią dviprasmišką širdies tiesą. Bet kuriuo gyvenimo klausimu dvi tiesos mus tempia į skirtingas kryptis. Pavyzdžiui, briedis sutinka išmaldos prašantį benamį ir pagalvoja, "Nuo mano pagalbos jam gali būti dar blogiau", bet iš kitos pusės "Reikia gi padėti žmogui, kuriam reikalinga pagalba." Briedis atrado keturis būdus, kaip atskirti širdies ir pasaulio tiesas. Pasaulio tiesą galima parodyti pavyzdžiais, kaip kas nuo pagalbos nukentėjo, bet širdies tiesa, kad žmogui reikia padėti, turi mumyse iš anksto glūdėti. Pasaulio tiesa išplaukia iš širdies tiesos, bet neatvirkščiai. Jeigu mums rūpi padėti, tai tikrai nenorėsime, kad nuo mūsų pagalbos būtų blogiau. Bet jeigu mums pirmiausiai rūpės, kad nebūtų blogiau, tai niekad niekam nepadėsime. Iš keturių klausimų - Kodėl? Kaip? Koks? Ar? - širdis svarsto platesnį klausimą nė pasaulis. Pasauliui rūpi kokią pagalbą teikti, tuo tarpu širdis svarsto, kodėl mes padedame: dėl to, kad reikia. Galiausiai, tas žmogus, kuris jaudinasi, yra supainiojęs širdies ir pasaulio tiesas. Manau, būtent tokiais susipainiojimais ir gyvename susinarplioję. Kaip mums išsinarplioti, ypač kai esame pasimetę? Kartais užtenka atsisakyti ligšiolinių tiesų ir pirmenybę teikti priešingoms tiesoms, kolei atrandame ramybę.
Laputė labai pergyveno, kad jos dukra voveraitė ilga uodegaite išėjo gyventi su meška laisvamane. Laputė pasimeldė su briedžiumi, avyte ir karvyte. Po tokios maldos, laputė aprimo, kad ji padarė, ką galėjo, tuo tarpu briedis labai įsijautė. Jis savaip tikino voveraitę, kad jeigu meška įsimylėjo kaimietę, jam turėtų rūpėti, ką kaimas galvoja. O jeigu įsimylėjo katalikę, tai juk norėtų, kad ir jų vaikai tokiais augtų. Taigi, laputė pasimelsdama pasidalino atsakomybe su Dievu ir kitais. Ji išsakė ko trokšta, bet tuo pačiu leido, kad tai įvyktų per kitus, jų aplinkybėmis, žiniomis, požiūriais, sprendimais, laiko mąstais. Užtat padidėjo netikėtų sprendimų ir sutapimų tikimybė. Malda jinai atpalaidavo savo raištelį, taip kad kiti galėtų tempti ir išnarplioti savo. Voveraitė ir meška pasakė meškos tėveliams, kad tuoksis bažnyčioje. Nepasakysime tiksliai kodėl tokie stebuklai įvyksta, juk tai lieka dviprasmiška, tačiau galime padidinti jų tikimybę, skatinant vis kitiems įsijausti ir atsileisti, taip kad laisvumo dvasia plazdentų kur jai reikia ir išrištų mazgus. Taip dauginant sutapimų galimybes įmanoma ne tik ištaisyti žmonių santykius bet netgi išjudinti tokias apytakas, kokios taisytų mums sveikatą, ypač jeigu trokštame gyventi ir esame tampriai susipynę su kitais.
Briedis atrado, kaip pačiam pakalbinti Dievą ir sužadinti tokį plazdenimą. Iš esmės, tai malda Tėve Mūsų, kuria su Dievu pasidaliname atsakomybe. Meldžiame Dievą, mus mylintį labiau kaip mes patys save, tad verčiau tegul Dievas mąsto, būna, veikia nė mes patys. Tačiau, kai nėra ryšio su Dievu, tai prašom, kad jisai mus globotų, kad patys galėtumėme moksliškai pasitikrinti: Nusistatome, tačiau ar vykdome? "Kasdieninės mūsų duonos duok mum šiandien." Vykdome, tačiau ar permąstome? "Atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams." Permąstome, tačiau ar nusistatome? "Neleisk mūsų gundyti". Briedis tampa Dievą gaudanti antena. Kai yra ryšys su Dievu, tai Dievas jį paragina gyventi savarankiškai: nusistatyti, vykdyti ir permąstyti. O kai Briedis jaučia, kad nuvairuoja nuo kelio, tai jisai šaukiasi Dievo ir naujai atstato ryšį.
Aplamai, tokia yra dorovės sandara. Bendras užmojis puoselėjamas kitų pagalba. Vieni apibrėžia darbus, trokšdami skatina nusistatyti, įtraukdami skatina vykdyti, teisindami skatina permąstyti. O kiti atlieka tuos apibrėžtus darbus, savo šalutinius, asmeniškus tikslus pajungdami bendram užmojui, kuris tačiau, gali būti geras arba blogas. Dorovė yra tame, kad net ir plėšikų gauja, net ir vergų kolonija turi nors kiek patenkinti kiekvieną, kad palaikytų užmojį. Užtat net ir baisiausioje santvarkoje, kiekvienas yra laisvas atsisakyti vardan kitų nors dalelytę savo išteklių. Kiekvienas renkasi ar tikėti į Įsiterpėją ir jo atvirą gamtą, laisva dvasia jau čia ir dabar gyventi, bręsti, mokytis amžinai, ar tiesiog nykti uždaroje santvarkoje.
Kūrybingumas yra puoselėjamas savo asmeniško Kodėl, savojo bendro užmojo, kuris gali būti teigiamas ar neigiamas, palaikantis atvirą gamtą, ar įtvirtinantis uždarą pragarą. Juk yra kas narplioja, yra kas išnarplioja. Yra velnių mus atkertančių vienas nuo kito, mumyse sukančius lizdus, mus atleidžiančių nuo atsakomybės, mus verčiančius aistrų ir korporacijų vergais. Yra malda, kuria mes dalinamės atsakomybe su Dievu. Tikiu, jūs dabar įsivaizduojate, yra maldos mokslas, kurį būtinai reikėtų vystyti, mums išmintingai gyventi ir amžinai bręsti.
MokslasKaipMaldosSuveikia
Naujausi pakeitimai
网站
Įvadas #E9F5FC
Klausimai #FFFFC0
Teiginiai #FFFFFF
Kitų mintys #EFCFE1
Dievas man #FFECC0
Iš ankščiau #CCFFCC
Mieli skaitytojai, visa mano kūryba ir kartu visi šie puslapiai yra visuomenės turtas, kuriuo visi kviečiami laisvai naudotis, dalintis, visaip perkurti. - Andrius