神的舞蹈

经历的道

知识的房子

神的调查

redaguoti

Mintys.NoreikaPristatymasJųTyrimas istorija

Paslėpti nežymius pakeitimus - Rodyti galutinio teksto pakeitimus

2019 vasario 12 d., 21:09 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 103 eilutė iš:
* %red% 35. Centras iš esmės atsisako vadovautis A. Pakalniškio prisiminimais, motyvuodamas, kad jie yra nepatikimi, nes juose yra prieštaravimų - tarp knygos leidimo versijų. Centras teigia, kad naujesnėse knygos versijose yra daugiau detalių, todėl knyga negali būti laikoma moksliškai patikima.“ %black% mes kaip tik remiamės savanoriškais šaltiniais: Pakalniškis, Aloyzas Stonkus, kun.Povilas Pukys, Kazimieras Pabedinskas, Konstancija Kardinskaitė-Bidvienė (Žemaičių saulutė, USHMM), Jakovo Bunkos (USHMM jo prisiminimai jidiš kalba), Antanas Zabylis (USHMM) - kaip užkasė, Monika Lučinskienė (USHMM), Maša Raichman (Josifo Koniuchovskio - Yad Vashem) - daug degtinės bonkų, Stanislava Spiridonova - (USHMM - Vašingtone - negalima transliuoti Lietuvoje be sutikimo), Emma Ptak (USC Shoah Foundation - galima pasižiūrėti Lenkijoje) - kaip ji pabėgo iš Plungės žudynių, Jakov Bunkos, Leonido Olšvango, Zenono Ivinskio, poetės Masha Rolnikaitės surašyti pasakojimai, ką girdėjo - ką tokie liudytojai prisimena - kad išprievartavo žydaites, kad jas krikštijo, kaip bandė pabėgti žydas švarkų krūvoje, kaip kun.Pukys išgelbėjo krikštytą žydą, lietuvių laikymas ir sušaudymas - tai nesuderinama su vokiečių tvarka
į:
* %black% 35. Rokas: Centras iš esmės atsisako vadovautis A. Pakalniškio prisiminimais, motyvuodamas, kad jie yra nepatikimi, nes juose yra prieštaravimų - tarp knygos leidimo versijų. Centras teigia, kad naujesnėse knygos versijose yra daugiau detalių, todėl knyga negali būti laikoma moksliškai patikima.“ %black% mes kaip tik remiamės savanoriškais šaltiniais: Pakalniškis, Aloyzas Stonkus, kun.Povilas Pukys, Kazimieras Pabedinskas, Konstancija Kardinskaitė-Bidvienė (Žemaičių saulutė, USHMM), Jakovo Bunkos (USHMM jo prisiminimai jidiš kalba), Antanas Zabylis (USHMM) - kaip užkasė, Monika Lučinskienė (USHMM), Maša Raichman (Josifo Koniuchovskio - Yad Vashem) - daug degtinės bonkų, Stanislava Spiridonova - (USHMM - Vašingtone - negalima transliuoti Lietuvoje be sutikimo), Emma Ptak (USC Shoah Foundation - galima pasižiūrėti Lenkijoje) - kaip ji pabėgo iš Plungės žudynių, Jakov Bunkos, Leonido Olšvango, Zenono Ivinskio, poetės Masha Rolnikaitės surašyti pasakojimai, ką girdėjo - ką tokie liudytojai prisimena - kad išprievartavo žydaites, kad jas krikštijo, kaip bandė pabėgti žydas švarkų krūvoje, kaip kun.Pukys išgelbėjo krikštytą žydą, lietuvių laikymas ir sušaudymas - tai nesuderinama su vokiečių tvarka
2019 vasario 07 d., 19:27 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 159-160 eilutės iš
* "The Mardosai school was owned by a Jewish man named Bertė Pelcas, who maintained the building and its small yard, and repaired the furnace. He lived on one side of the structure, while the other side contained the single schoolroom, a kitchen, a bedroom and a basement. The fact that the owner was Jewish made the Russians unlikely to suspect any underground activity there; had Bertė Pelcas known about the covert goings-on, he would have informed the NKVD, Damijonas affirmed. He maintained that all Jews were Communists who would do anything to stop the Germans from entering Lithuania; consequently, they all were mistrusted. “All of them?” I asked. “Unfortunately, yes,” he answered. Then, after a moment, “Are you still planning on taking that Holocaust tour?” “Yes.” “Why do you need to take it?”
* On the third day of the uprising, everything was quiet in Plungė. The Russian soldiers, disguised as civilians, had departed. That same day, Noreika was driven to Klaipėda by a Wermacht soldier, in a car belonging to the German government. There, as previously arranged, the Lithuanian Activist Front appointed him leader of Šiauliai. He then was taken back to his Mardosų headquarters. On June 25, the fourth day, Bertė Pelcas, the Jewish owner of the Mardosų schoolhouse, fled with his wife on a horse-drawn wagon. Noreika, noting Pelcas’ intended route, yelled, “Hey, where are you going? The Germans are shooting Jews. Don’t go down that road. Run away from that road! Go to any Lithuanian farmer and hide there. Try the Stanevičius farm.” Pelcas trembled as he thanked Noreika for the warning.
į:
* Silvia apie Riauką apie Bertę Pelcą.
Pakeistos 167-174 eilutės iš
* Dokumentas bylojantis, kad Noreika atsikėlė iš Plungės:
* My mother was one year old at the time. The young family had to decide quickly where they should live
. They moved, along with Noreika’s sister Antanina, to the home of his wife’s parents, in the city of Barstyčiai, in Žemaitija. Like all young couples, they yearned for their own home. My grandmother soon received an offer from the Soviet government to teach at an elementary school in Mardosai, a small village outside Plungė.
* Aldona Budrytė Bužienė was ten years old in 1941, when she lived in Plungė. My grandparents’ wedding celebration was held in her large home, at Telšiai 65. She remembered visiting the Noreikas at the Mardosai school house in the months before the uprising. Uncle Jonas usually was not present, she said, but she played with her two-year-old cousin, Dalytė. A few days before the uprising, her Uncle advised her family to leave Plungė temporarily. Her family travelled to Barstyčiai in a horse-drawn carriage, to stay with her grandparents. Days later, they returned to Plungė, and the Noreikas lived with her family for about a week, until a home in the center of Plungė “became suddenly free.” Her Uncle Jonas moved his family into the newly vacated house, settling there for “not long,” before relocating with them to Šiauliai. I choked on my crumble cake. “What do you mean by ‘suddenly free?’” I asked. “The Jews were gone, so the house was free. Many Lithuanians were moving into the new, free houses.” I took a deep breath. “Do you mean the houses became free because the Jews who lived in them were killed?” She nodded, looking pained. I sat stunned for a moment. “But Damijonas said my grandparents stayed in Barstyčiai and Telšiai the whole time,” I remarked, once I’d recovered. “I was there, and I happen to have a very good memory,” she responded. “She most definitely does,” her sister Rūta affirmed. “After living with you for a week, which house did they move into?” I managed to ask. I’d lost my appetite. "It was a two-story building, two doors away from a prominent corner. My mother took me there often. We climbed a staircase to the second floor, where we could view the Kromas, a large marketplace. My mother spent most of her time speaking to your grandmother, while I spent most of my time playing with Dalytė and Teta Antanina.” Aldona remembered seeing her Uncle Jonas in a military uniform and recalled his having met many times with other soldiers—including Damijonas, his messenger. “Damijonas said he only became his messenger in Šiauliai,” I countered. “That’s not true. He was Uncle’s messenger in Plungė, as well. He came almost every day. There was always a big fuss when he arrived. Everybody would say, ‘Damijonas is here! Damijonas is here!’” “Aren’t you confusing this with Šiauliai?” “We didn’t visit them very often in Šiauliai,” answered Aldona. “No, this was Plungė.” Damijonas had said nothing about his serving as Noreika’s messenger during and immediately after the uprising in Plungė. In fact, he’d specifically stated that my grandparents were nowhere near Plungė during the massacre. “But Damijonas said my grandfather did not live in Plungė—that he lived in Telšiai after the uprising,” I protested weakly. Aldona crossed her arms, stiffened her back, leaned forward and looked me straight in the eyes. “I’m sorry, but I’m a Žemaitė, and I have to tell it the way it happened. Damijonas is a liar!” Nevertheless, I felt compelled to pursue the matter. “Who ordered the Jews to be killed?” “The Jews brought it upon themselves, by setting the fire,” replied Aldona. “I don’t believe the killings were Uncle Jonas’ initiative. He was a Lithuanian officer. He was so talented, so smart. He fought for our independence. He was a true Lithuanian patriot. I still bow my head to him.” Despite myself, I persisted. “But if he was living right there at the time, as you said, and if he was the head of the uprising, as Damijonas and many others have told me, wouldn’t he have been the one to give the order? Who else would have had the authority?” It was a logical question. For a minute or two, Aldona did not respond. She must have been piecing together the events for the first time, just as I’d been doing during the past several weeks. Then she shook her head and began weeping. “I can’t believe it! I just can’t believe it. Maybe he had no choice. Nobody really knows how that fire started. It’s still a mystery. And he had to maintain order. If the Jews hadn’t started the fire, they might still be alive. I don’t know. I don’t know what to think anymore. I suppose it’s possible.” I sat quietly. I knew that realization and acknowledgment would come to her slowly, over time. After a long moment, I asked, “So which was his house, exactly?” “I don’t know the address, but I can describe where it is and what it looks like. It’s still there, near the Kromas. If you look out the window from the second floor, you can see the marketplace. The house is on a major corner.” “Good. We’re going to figure this out.” Is this why grandmother asked me not to write the book? “What did the house look like inside?” I inquired. Aldona recalled the fine furniture, especially a round table engraved with a chessboard pattern. “Uncle Jonas loved to play chess. Everyone who visited admired that chess table and the handsome chess pieces sitting on top.” Remembering the table that my Aunt Dana had shown me in Šiauliai, I took my camera from my purse and scrolled through my digital photos to find the picture of it. I showed it to Aunt Aldona. “Was it this table?” “Yes! That’s the one! Where did you get that picture?” I told her about my trip to Šiauliai a few weeks earlier, and repeated Dana’s story about how she’d acquired the table. “So the furniture travelled from that house in Plungė to my grandfather’s new home in Šiauliai!” I concluded. The next day, I contacted the librarian in Plungė, Zita Palauskaitė, whom I had met during a previous trip. She informed me that many houses in the vicinity belonged to Jews who had escaped or had been slaughtered during and after the uprising. Surprisingly, she had been compiling a catalogue of the houses formerly owned by Jews, to honor the memory of the town’s Jewish residents. Elated, incredulous, I described to Zita the house of which Aldona had spoken, reading from my notes: “On Kulių street, right on the corner . . . It was a big apartment. All the furniture was originally from Jews.” I mentioned the chess table. Zita promised to send me a photo of the house she thought this might be. I forwarded the picture that she emailed me to Rasa, who showed it to Aldona. Days later, Aldona told me that this was not the house she’d meant, and offered a clearer description. “It was a former Jewish house that became free. It was on the side of town that had brick houses. My Uncle and his family lived on the second floor. On the other side were all the wooden Jewish houses.” Via phone and email, I related to Zita the new details. She sent another picture, then a third and a fourth, each of which Rasa showed to her mother, only to have Aldona reject each one. When Aldona saw a picture of the fifth possibility, she instantly exclaimed, “Yes, that’s it!” The grainy photograph depicted the original house, a two-story wooden structure with four windows on each floor and a slanted roof with two chimneys. Its address, Vaižganto 11, was damning; it faced the police headquarters, which then housed the Nazi command center. The home stood next to the synagogue, also present in the photo. The synagogue no longer exists, but the house still stands today.
* Damijonas’ duplicity finally was exposed. Having doubted him for some time, I now knew him to have been a willing accomplice in the atrocities perpetrated by Noreika, General Storm—my grandfather. I confronted him. “I spoke with my Aunt Aldona, who was ten at the time, and she said my grandfather lived in the center of Plungė, in a home left by a Jew, across the street from the police station. He was right there during the uprising. What do you have to say to that?” “Aldona is lying,” he replied. “She was too young to remember anything. Your grandfather was in Telšiai when everything happened. He did not live in Plungė. He had nothing to do with it. It was the Germans.” It took all my powers of restraint not to throttle him.
* Two weeks after the mass murder, an enormous party was held at the farm of Pranas Blaževičius. Damijonas showed me a brochure about the uprising that featured [[https://silviafoticom.files.wordpress.com/2019/01/mardosai.png | a photograph of this celebration]]. About a hundred people sat in seven rows, squinting in the bright sun. Noreika, as head of the region, arrived from Šiauliai to attend the event. I noted him, seated in the third row, on the right, wearing a business suit. My grandmother was seated near him, across from Aunt Antanina, who was holding my mother (then two years old). They were celebrating the successful uprising, rejoicing at their freedom from the Communists.
* I surveyed the throng, with their jubilant faces, and was appalled. I asked Damijonas, “How could they throw a party so soon after two thousand Jews—half of the town’s residents—were killed? Who killed them?” Damijonas merely shook his head and said that the Nazis did all the killing; the merrymaking was to celebrate having chased out the Communists.
* On our last day together, Damijonas presented me with two cardboard boxes packed with a large portion of his personal archive. We took a taxi to the post office, where I arranged to have the boxes sent to my home; the postage cost $300. Back in his apartment, he gave me a few more personal items, saying that he didn’t know when he would see me next. I had given him a few hundred dollars for his trouble, and he was tremendously happy. We had tears in our eyes as we said “goodbye.”
* I’d had to exercise extraordinary patience to endure the week with him—but I had done so for the sake of Lithuania; I had to discover the truth. I already knew that, in writing the truth, I would have to betray Damijonas. Nor would he be the only one. It appeared that, in Lithuania during World War II, everyone rationalized their motives and actions. They had to pretend to sympathize with the Germans or with the Russians simply to survive. Some pretended so well that they eventually became the enemy. Then the political winds shifted, and personal histories had to be reinvented or hidden. I, too, had been betrayed, having been taught to revere a grandfather who now seemed to have played an active role in the Holocaust.
į:
* Dokumentas bylojantis, kad Noreika atsikėlė iš Plungės.
* Silvia apie dienas prieš karo pradžią, ir po karo pradžios, ir apie nuotrauką, ir Aldoną Budrytę Bužienę
.
2019 sausio 14 d., 17:34 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėta 9 eilutė:
[[http://pages.cdn.pagesuite.com/download/7af389e2-ae09-4e6b-a644-0f2090395f9f.pdf | Chicago tribune]]
Ištrinta 10 eilutė:
[[http://pages.cdn.pagesuite.com/download/7af389e2-ae09-4e6b-a644-0f2090395f9f.pdf | Chicago tribune]]
2019 sausio 14 d., 17:34 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 4 eilutė iš:
* [[%width=100px% Attach:GochinA.png]]
į:
* [[Attach:GochinA.png]]
2019 sausio 14 d., 17:33 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 4 eilutė iš:
* [[Attach:GochinA.png]]
į:
* [[%width=100px% Attach:GochinA.png]]
Pridėtos 8-9 eilutės:

* [[https://silviafoticom.files.wordpress.com/2019/01/chicagotribunesilviafotitrial.png]]
2019 sausio 14 d., 17:31 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 4-5 eilutės iš
%100 px%[[Attach:GochinA.png]]
į:
* [[Attach:GochinA.png]]
* [[Attach:GochinB.png]]
* [[Attach:GochinC
.png]]
2019 sausio 14 d., 17:30 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 4-5 eilutės:

%100 px%[[Attach:GochinA.png]]
2019 sausio 14 d., 17:03 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 2-8 eilutės:

Dėl materialumo.

[[http://pages.cdn.pagesuite.com/download/7af389e2-ae09-4e6b-a644-0f2090395f9f.pdf | Chicago tribune]]
* Antradienį, Lietuvos teismas bus prašomas nuspręsti suraizgytą klausimą.
* Mes negalim išrūpinti savo šeimoms teisingumo. Mes tik galim užtikrinti, kad tiesa bus pasakyta.
* Ar Silvios Foti senelis Jonas Noreika buvo patriotas ar nacis? Taip šį klausimą supranta pasaulis. Tai du netinkami kraštutinumai. Mum ištyrus akivaizdu jog 1941 m. liepos mėn. Telšių apskrityje Jonas Noreika nusikalto žmonijai būtent Lietuvos Respublikos vardu ir lietuvių tautos labui. Tai parodo nulinį poveikį, kurį Genocido centro pažyma turi pasaulio akyse. Mūsų Lietuvos Respublika turėtų jį kaip nusikaltėlį įvardinti ir vienareikšmiškai pasmerkti. Pirmas žingsnis, kurio šiandien reikalaujame, yra kad Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras imtųsi naujai jį tirti, atsižvelgdamas į visus įmanomums šaltinius, ir ypatingai tuos, kuriuos teismui esame nurodę.
2019 sausio 14 d., 15:45 atliko AndriusKulikauskas -
2019 sausio 14 d., 15:28 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 139-140 eilutės iš
* Visgi su internetinio forumo Axis History Forum pagalba
* [[https://recherche.staatsarchiv.hamburg.de/ScopeQuery5.2/detail.aspx?ID=1314799 | Hungerburg byla]] 15 tomų.
į:
* Visgi su internetinio forumo Axis History Forum pagalba radome vienintelę to padalinio nario teisminę bylą [[https://recherche.staatsarchiv.hamburg.de/ScopeQuery5.2/detail.aspx?ID=1314799 | Hungerburg byla]] 15 tomų. Ją užsisakėme.
* Keturias dienas buvome Latvijos valstybiniame istorijos archyve.
* Yra Pakalniškio fondas Amerikos lietuvių kultūros archyve, Putname - jo dienoraščiai. Keturios dėžės, iš kurių dvi prieš kelis metus sunaikintos potvynio
.
2019 sausio 14 d., 15:16 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 140 eilutė iš:
* [[https://recherche.staatsarchiv.hamburg.de/ScopeQuery5.2/detail.aspx?ID=1314799 | Hungerberg byla]]
į:
* [[https://recherche.staatsarchiv.hamburg.de/ScopeQuery5.2/detail.aspx?ID=1314799 | Hungerburg byla]] 15 tomų.
2019 sausio 14 d., 15:15 atliko AndriusKulikauskas -
Ištrinta 127 eilutė:
* %red% 36. Nustatyta, kad 1941 m. liepos 12-13 d. Plungės valsčiuje ties Kaušėnų kaimu žydų masinių žudynių operacija buvo vykdoma okupacinės valdžios įsakymu. Taip pat nustatyta, kad pagal po karo teistų žydų žudynių dalyvių parodymus tuo metu Plungės komendantu buvo ne J. Noreika, o ltn. Povilas Alimas, kad vykdydami vokiečių nurodymus būtent P. Alimas ir Pabrėža dalyvavo šiose žudynėse. Jų parodymuose J. Noreika nefigūruoja kaip masinių žudynių ties Kaušėnų kaimu dalyvis.
Pridėtos 130-142 eilutės:

Okupacinės valdžios įsakymu
* %red% 36. Nustatyta, kad 1941 m. liepos 12-13 d. Plungės valsčiuje ties Kaušėnų kaimu žydų masinių žudynių operacija buvo vykdoma okupacinės valdžios įsakymu. Taip pat nustatyta, kad pagal po karo teistų žydų žudynių dalyvių parodymus tuo metu Plungės komendantu buvo ne J. Noreika, o ltn. Povilas Alimas, kad vykdydami vokiečių nurodymus būtent P. Alimas ir Pabrėža dalyvavo šiose žudynėse. Jų parodymuose J. Noreika nefigūruoja kaip masinių žudynių ties Kaušėnų kaimu dalyvis.
* Genocido centras nesugeba įvardinti žmogaus! Ir tai suprantama, nes Vokietijos prokuratūra irgi nesugebėjo įvardinti kai klausinėjo Zenoną Ivinskį.
* Kas tai per terminas, "vokiečių okupacinė valdžia"? Tai negali būti civilinė valdžia. Ir negali būti saugumo tarnyba. Tai gali būti tiktai karinė valdžia.
* Užtat mes kreipėmės į Freiburgo archyvą. Bet jie nerado jokių žinių apie Plungės ar Telšių komendantūras. Žinių reikėtų ieškoti Kauno komendantūros byloje. O Bubnys man pasakojo, kad Genocido centras niekad nėra važiavęs į Vokietiją tirti bylų.
* Kad komendantu besivadinantis vokietėlis karys sutiko duoti įsakymą, tai grynai ritualinė formulė, kaip pasakytų Centras.
* Iš tikrųjų formaliai atsakė Einsatzkommando 2 dalinys Šiauliuose, kaip ir pats Genocidas pripažįsta, prieštaraudamas sau. Juk tai jokia okupacinė valdžia, tai atskira policijos jėga pavaldi nė kariuomenei, nė rytų okupacijos ministerijai.
* Betgi Štalekerio 1941 m. spalio mėn. 15 d. ataskaitoje Plungė ir Telšiai kaip tokie nepaminėti.
* Visgi su internetinio forumo Axis History Forum pagalba
* [[https://recherche.staatsarchiv.hamburg.de/ScopeQuery5.2/detail.aspx?ID=1314799 | Hungerberg byla]]
* USHMM Encyclopedia of Camps and Ghettos 1933-1945, Vol.II For Siauliai (p.1119-1121) "In the first days of the German occupation, a Lithuanian administration and police force were established. Various German institutions were also based in the town. Feldkommandantur 819 administered the town initially, then passed on its authority to a civil administration headed by a Gebietskommissar and his staff in August. Units of the Secret Military Police (GFP) and elements of Einsatzkommando 2, Under Einsatzgruppe A, were also present. SS-Hauptscharführer Werner Gottschalk, head of the Restkommando, a subordinate unit of Einsatzkommando 2, directed the first murders of Jews from the city and region. In late July, the 3rd Company of German Police Battalion 65 arrived in Siauliai. This company repeatedly participated in the murder of Siauliai Jews during the summer, assisted by other German military and police units.
2019 sausio 14 d., 14:30 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėta 87 eilutė:
* Balandžio 11 d. Klausimas 1946 kovo 16 jūs davėte parodymus, kad Raudonojoje Armijoje palaikėte ryšius su “Smerš įgaliotiniu” šiaurės grupei 782 šaulių puklko ir dirbote slapyvardžiu “Dmitrov”. Ar jūs tai patvirtinate? Atsakymas Viskas ką aš sakiau kovo 16 apklausoje apie savo ryšius su SMERŠ organais ir kad aš turėjau pseudonimą “Dmitrov” aš paneigiu. Aš niekada nebuvau susijęs su SMERŠ organais. Daviau melagingus parodymus apklausoje, nes norėjau įtikinti tardytoją, kad aš ne tik lojalus sovietų pilietis, bet netgi daugiau, - aš aktyviai dirbau Raudonosios armijos SMERŠ organuose ir padėjau ją stiprinti ir rauti su šaknimis jos priešus. Taip aš norėjau įrodyti tardymui, kad aš visai skaidrus žmogus, kad man jokių įtarimų būti negali ir turiu būti nedelsiant išlaisvintas iš arešto.” (Verttimas nėra idealus bet nėra laiko šlifuoti) Toliau sako kad sužinojęs, kad visi su kuom jis vedė nelegalę veiklą areštuoti jis nusprendė “nusiginkluoti” ir duoti teisinguis parodymus.
2019 sausio 14 d., 14:19 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 187 eilutė iš:
Toliau: [[Noreikos pristatymas mūsų tyrimas]]
į:
Toliau: [[Noreika pristatymas mūsų tyrimas]]
2019 sausio 14 d., 14:13 atliko AndriusKulikauskas -
Ištrintos 185-233 eilutės:

------------------------------------------------------------
II) Mūsų tyrimas iš karto atvedė prie dviejų dokumentų, iš kurių viskas aišku
------------------------------------------------------------

Sulaukę jų atsakymą, ir juo labiau, jų atsiliepimą galima pasakyti, kad mūsų visai skirtingi tikslai, kurie atsispindi mūsų tyrimo būduose. Mes tirdami neturėjome išankstinio atsakymo, užtat mūsų tikslas buvo lietuvius vienyti. O Centras turėjo ir turi išankstinį atsakymą, kurio besąlygiškai laikosi, užtat jo tikslas yra mus skaldyti ir valdyti.

tikslas yra susikalbėti - Lietuvos himno paskutiniai žodžiai: vienybė težydi - Lietuvos šalininkai gali visi vienas kitą suprasti, atjausti

Užtenka vieno dokumento
* 13) In your query, you showed that even a single document - a single issue of the rebels' newspaper - suffices to show that.

Nesupratimas, ką reiškia žodžiai aplinkybėse
* %red% 21.2 laikraščio „Žemaičių žemė“, kaip ir LAF organizacijos antisemitiniuose pranešimuose, turiniuose nėra tiesioginių, imperatyvių nurodymų žydus žudyti, t. y. pasitelkti genocidą kaip „žydų klausimo“ sprendimo būdą. Berlyno LAF dokumentuose kalbama, kad žydus reikia išvaryti iš Lietuvos, o ne žudyti; %black% mūsų užklausos net neskaitė
* palyginti etninį valymą su sovietų trėmimais
* %maroon% Pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad Sovietų Sąjungos 1940 m. vasarą įvykdytą okupaciją ir aneksiją, jų padarinius galima vertinti kaip aplinkybes, kurios traumavo moderniosios lietuvių tautos atstovus., pasižyminčius tautine valstybine sąmone, suvokiančius save kaip etnopolitinės bendrijos narius. Jiems buvo svetima bolševikinė valstybės samprata, komunistinė valstybinė ideologija, kiti sovietų režimo primesti dalykai. Traumuojančio poveikio nepajuto nebent nedidelė dalis šalies gyventojų, kurie buvo komunistinių įsitikinimų, kuriems buvo artima Sovietų Sąjunga, jos valstybinė ideologija, toje šalyje viešpataujanti tvarka ir kiti dalykai. Taigi Lietuvos gyventojų, tarp jų ir J.Noreikos, rezistencinės motyvacijos susiformavimą iš dalies galima vertinti kaip patirtos traumos padarinį.
* %maroon% Tyrinėtojas Liudas Truska teigia, kad Berlyno LAF'as iškėlė antisemitizmą į programinį lygį. Remiantis jo tyrimu galima tvirtinti, kad šios organizacijos parengtuose atsišaukimuose žydai vaizduojami itin neigiami, kad "žydų klausimą" buvo siūloma spręsti išvarant juos iš Lietuvos. Sunku būtų patikėti, kad J.Noreika nieko nežinojo apie tuos atsišaukimus. Galima prielaida, jog jis irgi galėjo norėti, kad žydai būtų išvaryti iš Lietuvos. %black% nesuvokia, jog tai etninis valymas
* Mes darėme nepriklausomą tyrimą.
* Pasirinkome Telšius vietoj Šiaulių
* Mes rėmėmės pirmiausia pačių lietuvių savanoriškais dokumentais, kuriuose galėtų atsispindėti atsakomybė už nusikaltimus.
* Pirmiausia tai laikraščiai: "Žemaičių žemė"
* %red% 21.3 laikraščio „Žemaičių žemė“ antisemitiniai teiginiai negali būti vertinami kaip Telšių apskrities LAF organizacijos kvietimas dalyvauti jos inicijuojamose ir vykdomose žudynėse, nes masinių žudynių iniciatoriai buvo ne LAF organizacija, o okupacinės valdžios įstaigos; %black% kviesti galėjo tiktai vokiečiai?
* %red% 25. Pareiškėjo bandymas LAF antisemitinę propagandą ir masines žydų žudynes susieti priežastiniu ryšiu nėra teisingas ir objektyvus, nes istoriniai tyrimai, šaltiniai leidžia teigti, kad žudynės vyko ne Telšių LAF organizacijos, o vokiečių okupacinės valdžios pareigūnų nurodymu.
* %red% 52. Pareiškėjo skundžiamas Centro 2018 m. liepos 18 d. raštas Nr. 14R-52 „Dėl informacijos pateikimo“ yra tik informacinio pobūdžio dokumentas, pats savaime nesukeliantis Pareiškėjui kokių nors teisinių pasekmių. t.y. skundžiamas Centro raštas nelaikytinas individualiu teisės aktu, todėl jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Pareiškėjo nesutikimas su informacinio pobūdžio rašto turiniu yra subjektyvaus pobūdžio aplinkybė, kuri savaime nelemia to rašto teisėtumo ir pagrįstumo. Tai reiškia, kad Pareiškėjas neturi materialinio teisinio suinteresuotumo kreiptis su skundu į teismą dėl Centro 2018 m. liepos 18 d. rašto Nr. 14R-52 „Dėl informacijos pateikimo“ panaikinimo. %black% palyginti su žodžių reikšme - su reveransais - su prokuratūros kaltinimus Titovui - su sukilėlių spauda - su šmeižto kaltinimais. Ir su aukų atminimu.
* %blue%Lietuvos laikinosios vyriausybės ministras pirmininkas Juozas Brazaitis-Ambrazevičius pateikia tokius savo argumentus: „Kiekvienas amžius turi savo “ritualines formules”, kurios yra be turinio, bet antrai pusei gali skambėti maloniai. (...) Ano karo pradžios metu ritualinė formulė buvo “naujosios Europos kūrimas”; tokios pat formulės reikšmės turėjo “Doc. Accuse” (89 p.) minimas arkiv. Skvirecko, buv. prezidento Griniaus, buv. min. pirmininko Tumėno ir kitų telegramos siuntimas Hitleriui; tokia pat formulė buvo vysk. Brizgio radijo kalba, kuria “kvietė stoti į vermachto statybos batalionus” (Doc. Ac. Nr. 60). Vis tai buvo ritualinės formulės, siekiančios apraminti antrąją pusę, kurioje buvo fizinė jėga. Tai buvo tokios pat prasmės formulės, kaip 1940 metais visuomenės atstovų ėjimas pas “liaudies vyriausybės pirmininką” J. Paleckį lojalumo pareikšti. Tokios pat prasmės turėjo ir 1941 metų Kauno lietuvių komendanto bei burmistro priėmimas įsakymo steigti ghetto, bet atsikalbėjimas, kad techniškai taip greit tai neįmanoma padaryti, kad jiems reikia atsiklausti ir savo vyriausybės. %black% būtent apie tai eina kalba - kokios bus mūsų "ritualinės formulės"; palyginti su parvežimą Stalino saulės; su Noreikos atsisakymu sulaužyti savo priesaiką ir savo tikėjimo tiesas; su Lietuvos okupacijos nepripažinimu, su "ok.Lietuva" formuluote; su sutikimu dirbti Genocido centrui; su bestuburiškumu; niekas už tai žmonių neaukština, nelaiko pavyzdžiais, nes žmonės taip savaime elgiasi, o didvyrių pavyzdžių visas tikslas yra atsispirti nuo tokio elgesio.

Mąstymas formalumais - nepagrįstomis bendrybėmis
* %red% 21.1 to meto visą lietuvišką spaudą kontroliavo nacių okupacinė valdžia;

Zenono Blyno dienoraštis
* Indeed, if we accept the Genocide Center's statements about the Lithuanians responsible for mass murder in Plungė and Telšiai, then Blynas's diary shows that Noreika included these two mass murderers in his delegation to support LIthuania's Provisional Government. Thus he raised genocide to a political level. The Genocide Center itself cites both documents as sources. The Genocide Center could have acknowledged at least some problems with Noreika and at least some merits in your query.

dėsniai
* Pagal mūsų savanoriškumu ir neatmetimo dėsnius, jeigu žmogus kažką pasako, tai jisai laikosi to, kolei jisai nepaneigia.

Sumenkinimas šalutinių priežasčių ir antrojo laipsnio nusikaltimų
* %red% 13. 1941 m. birželio pabaigoje ir liepos mėnesį Telšių apskrityje vykusių žudynių pagrindinės priežastys sietinos ne su laikraštyje „Žemaičių žemė“ skelbiama informacija, o su vokiečių Operatyvinės grupės A 2-uoju operatyviniu būriu ir su H. Himmlerio duotais nurodymais Operatyvinių grupių A, B, C, D ir jų padalinių vadams karo su Sovietų Sąjunga išvakarėse. %black% sumenkinimas šalutinių priežasčių
* %red% 12. LAF organizacijos antisemitiniuose turiniuose nėra tiesioginių, imperatyvių nurodymų žydus žudyti, t. y. pasitelkti genocidą kaip „žydų klausimo“ sprendimo būdą.
* %red% 27. Taigi, J. Noreika, kaip Šiaulių apskrities viršininkas, negalėjo inicijuoti, organizuoti, vykdyti masinių žudynių operacijų.
* %red% 44. Centro skelbiamame straipsnyje taip pat teigiama, kad J. Noreika, būdamas Šiaulių apskrities viršininku, tvarkė su žydų turtu susijusius reikalus. 1941 m. rugsėjo 10 d. pasirodė J. Noreikos raštas „Nurodymai likviduoti žydų ir pabėgusių komunistų kilnojamąjį turtą“, skirtas valsčių viršaičiams ir antraeilių miestų burmistrams. Jame buvo skelbiama, kad viena dalis turto (liuksusiniai baldai, medžiagų ritiniai, nevartoti baltiniai) turi būti saugoma iki atskiro parėdymo. Dalį turto buvo numatyta skirti mokykloms, valsčiams, paštams, prieglaudoms, ligoninėms, kitoms įstaigoms. Numatyta, kad dalį turto reikia išdalinti nuo karo nukentėjusiems asmenims ir parduoti jį iš varžytinių. Žemės ūkio gyvas ir negyvas inventorius turėjo būti išnuomotas laikiniems nuomininkams. Pinigai, gauti už parduotą turtą, turėjo būti pristatyti į apskrities valdybos kasą.13 Žagarės miesto burmistras 1941 m. gruodžio 3 d. informavo Šiaulių apskrities viršininką apie tai, kaip buvo tvarkomi reikalai, susiję su vietos žydų turtu.14 Iš šių aplinkybių matyti, kad J. Noreika atliko tam tikrus veiksmus, susijusius su žydų turto tvarkymu, tačiau akivaizdu, kad pagrindinis Šiaulių apskrityje iš žydų konfiskuoto turto reikalų tvarkytojas buvo Šiaulių apygardos komisaras Hansas Gewecke, kuris, kaip minėta, į šių reikalų tvarkymą įtraukė ir J. Noreiką.

* %red% 11.4 Tyrimo neobjektyvumą akivaizdžiai atskleidžia be įrodymų daromos prielaidos (pvz., kad J. Noreika tarnavo ne tik nacių, bet ir sovietų režimui arba J. Noreikos prilyginimas Hitleriui ir Stalinui) %black% kaip tik rodo objektyvumą

susikalbėjimas
* Visi susikalbėtų jeigu žinotų mūsų tyrimo išvadas: kad Telšiai LAF vado Jono Noreikos vadovaujama nusikaltėlių gauja 1941 m. liepos mėn. išžudė 3,000 žydų ir 300 lietuvių. Tuomet visi sutartumėme, kad Lietuvos politinis veikėjas Jonas Noreika yra mūsų visų vienareikšmiškai smerktinas, kaip ir Hitleris bei Stalinas.

kliūtys vienybei - nevienareikšmiškas vertinimas, tai esminis tiesos iškraipymas, palaikantis kryptingai ydingą istorijos politiką
* bandant susigaudyti, kas plačiau vyksta, galima pamanyti, jog tos politikos tikslas yra Lietuvos žmones rūšiuoti į geriečius ir blogiečius, į rezistentus ir koloborantus, kuriuos dabar galima pažinti iš savo didvyrių - mes pažįstame savo didvyrius - ir ko labiau abejotinas tas didvyris, to labiau
* juk gyvenimiškai, gaunasi labai vienareikšmiškai - visos įstaigos ne pačios sprendžia, o remiasi Genocido centru - tad niekas nesikeičia - demokratijoje labai svarbu gerbti mažumas ir įsidėmėti jų skaudulius, juo labiau, kad žydai išžudyti ir dėl to negali deramai rūpintis savo paveldu - jeigu Vilniuje kaip kadaise gyventų 40% žydų, tai manau nebūt jokios kalbos dėl Noreikos lentos
2019 sausio 14 d., 14:12 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 1-236 eilutės:
Žr. [[Noreika pristatymas]]

-----------------
I) Centro tyrimo ir jo pažymos esmė, sumenkinti Aleksandro Pakalniškio prisiminimus
-----------------

Šioje pirmoje dalyje mes įrodysime, kad Pakalniškio prisiminimai yra įspūdingai įtikinantys, kad jie deri su visais kitais istorijos šaltiniais, ir kiekvienas jų tyrėjas gali tikrai patikėti, kad Noreika davė įsakymą sušaudyti 1,800 Plungės sinagogoje laikomus žydus, visus iki vieno. Mes, aišku, negalime įrodyti, kad Pakalniškio prisiminimai ar bet kokie kiti šaltiniai yra būtinai teisingi. Bet mes įrodysime, kad Genocido centras jų taip bijo, kad savo pažyma juos sąmoningai, valingai, kryptingai, dėsningai menkino.

Pradėsiu nuo kertinio punkto Centro atsiliepime.

3. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Pareiškėjo ir Centro skirtingo J. Noreikos (Generolo Vėtros) veiklos nacių okupuotoje Lietuvoje vertinimo. Pareiškėjas reikalauja Centro oficialiai pripažinti, kad J. Noreika yra tiesiogiai atsakingas už mažiausiai 1800 Plungės ir 800 Telšių žydų nužudymą (įvykdytą atitinkamai 1941 m. liepos 12-13 dienomis ir 1941 m. liepos 20-21 dienomis). Tuo tarpu Centras, remdamasis egzistuojančiais istoriniais šaltiniais, ne kartą priėjo išvadą, kad vokiečių okupacijos laikotarpiu J. Noreika nėra dalyvavęs žydų masinėse naikinimo operacijose, tame tarpe ir Telšių bei Šiaulių apskrityse.

Iš karto man reikia pasisakyti dėl išsireiškimo "tiesiogiai atsakingas". Centro atsiliepime žodis "tiesiogiai" tampa esminiu dalyku byloje.
* Man tenka paaiškinti, kad jie atsiliepia į mūsų skundą, tuo tarpu mes skundžiame jų neteisingą darbą, atsakant į mūsų užklausą
* Yra svarbi plonybė - neatitikimas tarp mūsų užklausos ir mūsų skundo

I) Jonas Noreika vadovavo nusikalstamai gaujai, LAF Telšiai, kuri Lietuvos Respublikos, lietuvių tautos ir “Žemaičių žemės” vardu per vieną mėnesį nužudė daugiau kaip 3,000 žydų ir 300 lietuvių, juos sulaikė, žemino, apvogė, išnaudojo, kankino ir pasmerkė. LAF Telšiai nusikaltimai savo mąstais, žiaurumu, atsidavimu ir melagingumu lenkia Sovietų Sąjungos, nacistinės Vokietijos ir carinės Rusijos nusikaltimus Telšių apskrityje. LAF Telšiai per vieną mėnesį Telšių apskrityje nusikalto taip kaip jokie okupantai neįstengė per ištisus dešimtmečius.

(Užklausoje taip išsakyta, kad Noreika galėjo būti asmeniškai visai neatsakingas, jis galėjo tarsi nieko nežinoti, bet tada kas jisai per vadovas ir žmogus? Aišku, tokia galimybė, kad jis nieko nežinojo ir už nieką neatsakė, būtų pasakiškas absurdas, bet mes tos galimybės nesiėmėme išbraukti.)

Skundas:
Šios tyrimo metu nustatytos aplinkybės sudaro stiprų pagrindą teigti, kad Telšių apskrityje 1941 m. buvo vykdoma stambaus mąsto propaganda prieš žydų tautybės asmenis, žydų naikinimas buvo pateisinamas ir kurstomas viešuose LAF vadovybės pasisakymuose ir jos leidžiamoje spaudoje, argumentuojant, kad lietuvių tauta turi vienytis ir apsivalyti nuo nepageidaujamo elemento. To pasekoje galima teigti, kad Telšių LAF ir jos vadas Jonas Noreika yra tiesiogiai atsakingi mažiausiai už 1800 Plungės (1941 m. liepos 12-13) ir 800 Telšių (1941 m. liepos 20-21) žydų nužudymą ir jų turto išgrobstymą.

* Kaip tas atsitiko - aš, Andrius Kulikauskas, neperskaičiau skundo - aš tuomet keliavau po Kiniją, vykau į Pasaulio filosofijos kongresą - galima šį riktą palyginti su ne vietoje padaryta rašybos ar gramatikos klaida, už kurios lengva paskui užsikabinti, nors tai nepakeičia esmės
* Aptarsiu tą skirtumą dėl atsakingumo pobūdžio - ar Noreika tiesiog susijęs, kaip vadovas - ar būtent jo paties valia visa tai įvykdyta
* Tai galima laikyti mūsų strategine klaida
* O Centras savo ruožtu susitelkia į būtent šiuos žodžius, "tiesiogiai atsakingas", ir priešpastato savo išvadą, kad Noreika nėra dalyvavęs žydų masinėse naikinimo operacijose
* Vadinas, jie gindami Noreiką, nežiūri esmės ir visumos dėl jo atsakomybės, nepermąsto savo įstaigos darbo, o tyčia sutelkia dėmesį į šį labai siaurą istorijos klausimą.
* Dėl Telšių žydų žudynių galime sutikti, kad neturime šaltinių, kuriais galėtumėme tvirtinti, kad Noreika būtų tiesiogiai atsakingas. Mes pripažįstame šią klaidą savo skunde.
* Visgi, dėl Plungės žydų žudynių yra Aleksandro Pakalniškio prisiminimai, kad jis pats girdėjo Noreiką aiškinantį vokiečiui, kad jisai, Noreika, jau davė įsakymą sušaudyti visus iki vieno Plungės sinagogoje laikomus žydus
* O savo pažymoje Centras kaip tik daug dėmesio skiria paneigti Pakalniškio prisiminimus
* Ir netgi savo atsiliepime Centras labai atsargiai parenka savo žodžius. Jisai nedrįsta tvirtinti, kad Noreika nedavė įsakymo. Jisai savo ruožtu tvirtina, kad Noreika nedalyvavo žydų masinėse naikinimo operacijose, arba kaip mes pasakytumėme, žydų išžudyme
* Mes savo ruožtu iš karto sutinkame, kad neturime šaltinių, kad Noreika pats asmeniškai būtų stebėjęs žydų žudymą. Nors reikia pasakyti, kad žinome, kad jisai buvo Plungėje liepos mėn. 12 d., ir maždaug 100 metrų nuo jo namų jam pavaldūs baltaraiščiai sušaudė aštuonis žydus šalia sinagogos sienos
* Užtat taip susiklostė, jog mūsų pristatyme Pakalniškio prisiminimai tampa ypatingai svarbūs, nes mums teks atskleisti, kaip Centras sąmoningai ir esmingai iškraipo šaltinius, paneigdamas ir sumenkindamas Pakalniškį
* Tad Centras tiesiog verčia mus įrodyti, kad Noreika tiesiogiai atsakė už Plungės žydų išžudymą. Mes tai padarysime.
* Ir būtent Centro atsiliepimas verčia mus jums parodyti, kaip valingai ir dėsningai jisai iškraipo šaltinius nušviečiančius kapitono Jono Noreikos atsakomybę
* Tačiau mūsų tikslas buvo daug paprastesnis, tiesiog parodyti, kad Centras savo darbe piktnaudžiauja valdžia, neobjektyvus ir neišsamus.

Visgi, besigindami, mes irgi mokam kabinėtis. Centras mini žydų žudynes vykusias Telšiuose liepos 20-21 d. Tačiau žudynės tomis dienomis nevyko. Žudynės vyko liepos 15-17 d., tame laikotarpyje.

[[https://silviafoticom.files.wordpress.com/2018/10/genocidasirrezistencija2013-2.pdf | Genocidas ir Rezistencija. 2013. Nr.2. Aleksandras Vitkus, Chaimas Bargmanas. “Žydų likimas Telšių valsčiaus mažuosiuose getuose.”]] ps.102 "1941 m. liepos 15-17 (ar 20-21) d. Rainių stovykloje (prie Rainių kaimo) sušaudyta 1200-1500 Telšių vyrų; po savaitės moterys ir vaikai išvaryti į Gerulių stovyklą."

Berengdamas užklausą, aš susidūriau su tokiais prieštaravimais, tad pasirinkau remtis vėlesne data su tikslu atsargumo dėlei sušvelninti kaltinimus Noreikai. Juk žinome, kad liepos 20 d. Noreika buvo Telšiuose. O jo, kaip LAF vado, pavaduotojas Bronius Juodikis, rengė tas žudynes. Ar jie bendravo prieš žudynes, ar po žudynių? Įsigilinus į Yad Vashem archyve saugojamus žydų prisiminimus jidiš kalba, kuriuos mums išvertė Roza Bieliauskienė, įsitikinome, kad žudynės įvyko būtent liepos 15-17 d. Šių prisiminimų Centras nemini. Taip pat pasirinkau mažesnį skaičių aukų, 800, apsisaugodamas nuo skaičių perdėjimo, nors Genocido ir rezistencijos straipsnis tvirtina, kad jų buvo bent 1,200.

Kaip tada gali Centras ginčyti, ar Noreika buvo ar nebuvo tiesiogiai atsakingas už žudynes liepos 20-21 d. kurių iš vis nebuvo? Aš, kaip filosofas, negaliu atsakyti, bet čia jau iškilo mano klaida, kurią prisipažįstu.

netyrė, neskaitė
* %red% 25. Taip pat nėra duomenų, kad J. Noreika dalyvavo 1941 m. liepos 20-21 d. Telšių žydų, laikytų Rainių dvare, žudynėse. %black% pakartojo mūsų klaidą, net nepatikrino, vadinas, netyrė

Tačiau noriu pabrėžti, kad mes darom klaidas ir mes mokomės ir mes taip suprantame istorijos mokslą. Tuo tarpu Centras nedaro klaidų bet aklai kartoja mūsų klaidas.

Savo ruožtu Centras galės man prikišti, kad aš ką tik rėmiausi nemoksliniu leidiniu, tai yra, Centro leidžiamu žurnalu "Genocidas ir Rezistencija", kuris nėra indeksuojamas jokiame istorijos mokslų pasauliniame indekse. Bent man taip prisipažino Centro tyrimo departamento direktorius Arūnas Bubnys kai su juo tariausi dėl straipsnio, kurį galvojau jiems parašyti apie Lietuvių nacionalistų partijos atsakomybę už nusikaltimus žmonijai.

Nr.3 yra dar viena esminė smulkmena kuri apibūdina Centro santykį su mumis, Lietuvos žydais.
"J. Noreika nėra dalyvavęs žydų masinėse naikinimo operacijose" vietoj kad "J.Noreika nėra prisidėjęs prie žydų išžudymo".
* savo pažymoje 9 kartus naudoja terminą "naikinimas" ir jį renkasi vietoj "išžudymo"

Nr.8 pagrindinė mūsų nesutarimo aplinkybė, "kad tikrieji žydų žudynių sumanytojai buvo ne lietuviai, o Trečiojo Reicho vadovybė, taip pat į tai, kad nėra jokių patikimų duomenų, kurie leistų konstatuoti, kad J. Noreika įsakė žudyti žydus ar pats dalyvavo masinėse žydų naikinimo operacijose."

Čia išlenda atsakymas į mūsų užklausos klausimą, Kodėl su jumis nesutariame dėl Jono Noreikos nusikaltimų prieš žmoniją?

Aptarti:
* "nėra jokių patikimų duomenų" - ir patikimų žmonių
* klausimu susiaurinimas - įsakė žudyti ar pats dalyvavo žudyme -
* čia matome netiesos perlų gamybą, kurią paskui plačiau apnagrinėsiu - jie susiaurina klausimą, atsirenka duomenis, ir išsiveda dėsnį
* o kaip su žydų laikymu sinagogoje? arba su lietuvių sušaudymu?
* pagrindinis skirtumas tarp mūsų tyrimo būdų

pokalbis, bendrystė, padavimų kūrimas - istorija turėtų būti besivystantis pokalbis
* %red% 8. Centras nuodugniai ir argumentuotai atsakė į Pareiškėjo keltus klausimus, motyvuotai pasisakė dėl Pareiškėjo suformuluotų prielaidų ir kategoriškų išvadų, tame tarpe ir dėl J. Noreikos veiklos.
* %red% 8. Centras jo pateiktoje medžiagoje nerado duomenų, dėl kurių galėtų iš esmės pakeisti Centro išvadą dėl J. Noreikos
* %red% 3. J. Noreika yra tiesiogiai atsakingas už mažiausiai 1800 Plungės ir 800 Telšių žydų nužudymą ... tuo tarpu Centras ... ne kartą priėjo išvadą, kad vokiečių okupacijos laikotarpiu J. Noreika nėra dalyvavęs žydų masinėse naikinimo operacijose, tame tarpe ir Telšių bei Šiaulių apskrityse. %black% vis prieiti prie tų pačių išvadų


Nepasitikrinimas
* Petras Požėla - žydų gelbėtojas - palyginti su Krupavičiaus laišku - nuotrauka Genocido sąrašo

Skirtingų prielaidų buvimas - mes galime įvairiai mąstyti, o jie tik vienaip
* %red% 11.4 Tyrimo neobjektyvumą akivaizdžiai atskleidžia be įrodymų daromos prielaidos (pvz., kad J. Noreika tarnavo ne tik nacių, bet ir sovietų režimui arba J. Noreikos prilyginimas Hitleriui ir Stalinui) %black% kaip tik rodo objektyvumą
* Laiškai dėl Jono Noreikos mirties
** Gimtasis Kraštas
** Laba diena, archeologinių kasinėjimų metu, kurie buvo vykdomi Tuskulėnų parke, tarp atkastų palaikų buvo ir Jono Noreikos – Generolo Vėtros palaikai. Deja, jo palaikai šiuo metu nėra identifikuoti. Šį faktą patvirtina J. Noreikos byloje, kuri saugoma Lietuvos Ypatingajame archyve, rasti dokumentai. Jeigu norėtumėte sužinoti daugiau, galite apsilankyti mūsų muziejinėje ekspozicijoje „Tuskulėnų dvaro paslaptys“. Gražios dienos. Pagarbiai, Aistė Bajoriūnaitė, Vyresnioji muziejininkė, Tuskulėnų rimties parko memorialinis kompleksas, aiste.bajoriunaite@genocid.lt
** Gerbiama Aiste, Ačiū už laišką. Ne viską supratau. Kiek supratau, Jono Noreikos palaikai šiuo metu nėra identifikuoti. Ar jo palaikai buvo identifikuoti archeologinių kasinėjimo metu? Ar jūs tiesiog remiatės Lietuvos Ypatingojo archyve saugoma Jono Noreikos byla, teigdami, kad jo palaikai buvo Tuskulėnų parke? Ar yra kokių nors kitų patvirtinimų? Bandau jus suprasti, Andrius
** 2018 m. birželio mėn. 6 d. Sveiki, Viską gerai supratote, Jono Noreikos palaikai nėra identifikuoti. Iš rastų 724 asmenų palaikų, kurie buvo užkasti Tuskulėnų parke, šiuo metu identifikuoti yra tik 66 asmenys. Bylos dokumentai, tokie kaip mirties įvykdymo aktas, praktiškai neleidžia abejoti faktu, kad jis buvo užkastas Tuskulėnų teritorijoje. Pagarbiai, Aistė Bajoriūnaitė. Vyresnioji muziejininkė, Tuskulėnų rimties parko memorialinis
** Gerbiamas prof. Rimantai Jankauskai, Jono Noreikos anūkė Silvia Foti paskatino mane parašyti jums mane dominančiu klausimu. Ar užtikrintai žinome, kad Jonas Noreika buvo sušaudytas? Jinai rašė, kad jūs nustatėte, jog jo griaučiai buvo vieni iš dviejų - 550 ir 551 - aptiktų Tuskulėnuose duobėje 29. Tačiau nebuvo įmanoma nustatyti DNR.
** Laba diena, Informuoju, kad visa tyrimo medžiaga šiuo klausimu perduota LGGRTC, ir jokios papildomos informacijos neturiu, Pagarbiai, R.Jankauskas

Atmetimas šaltinių, vietoj kad visus priimti kaip teisingus, ir atmesti tai, kas pasirodo neteisinga - o tai visuomeniška, nes panašiai, visus žmones priimti
* %red% 53. '''1) pareiškėjo Grant Arthur Gochin 2018 m. rugpjūčio 10 d. skundą atsakovui Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui dėl atsisakymo pakeisti istorinę išvadą atmesti kaip nepagrįstą;'''
* %red% 35. Centras iš esmės atsisako vadovautis A. Pakalniškio prisiminimais, motyvuodamas, kad jie yra nepatikimi, nes juose yra prieštaravimų - tarp knygos leidimo versijų. Centras teigia, kad naujesnėse knygos versijose yra daugiau detalių, todėl knyga negali būti laikoma moksliškai patikima.“ %black% mes kaip tik remiamės savanoriškais šaltiniais: Pakalniškis, Aloyzas Stonkus, kun.Povilas Pukys, Kazimieras Pabedinskas, Konstancija Kardinskaitė-Bidvienė (Žemaičių saulutė, USHMM), Jakovo Bunkos (USHMM jo prisiminimai jidiš kalba), Antanas Zabylis (USHMM) - kaip užkasė, Monika Lučinskienė (USHMM), Maša Raichman (Josifo Koniuchovskio - Yad Vashem) - daug degtinės bonkų, Stanislava Spiridonova - (USHMM - Vašingtone - negalima transliuoti Lietuvoje be sutikimo), Emma Ptak (USC Shoah Foundation - galima pasižiūrėti Lenkijoje) - kaip ji pabėgo iš Plungės žudynių, Jakov Bunkos, Leonido Olšvango, Zenono Ivinskio, poetės Masha Rolnikaitės surašyti pasakojimai, ką girdėjo - ką tokie liudytojai prisimena - kad išprievartavo žydaites, kad jas krikštijo, kaip bandė pabėgti žydas švarkų krūvoje, kaip kun.Pukys išgelbėjo krikštytą žydą, lietuvių laikymas ir sušaudymas - tai nesuderinama su vokiečių tvarka
* žmonės savanoriškai pasakoja tai, kas jiems patiems buvo įdomu - ir ne tai, kas tardytojui buvo svarbu
* mes darėme nepriklausomą tyrimą, užtat mums labai svarbūs savanoriški pasakojimai, atspindčius jųjų valią, o ne kitų valią - pavyzdžiui, pastebime kad Pakalniškis pradėjo komendantūroje jau po to kai žydai buvo laikomi sinagogoje
* dar įdomu, kad Damijonas Riauka visaip pasakojo Silvia Foti, kad jisai ir Noreika Plungėje nebuvo
* Telšiuose - Leonas Vilutis - kodėl jisai nemini Noreikos? nė žydų žudynių? nė manifestacijos?
* Užtat mes žiūrime į savanoriškus šaltinius, o jie į nesavanoriškus.
* Bubnys - negalima atmesti, reikia vertinti savanoriškus
* Ašmenskas - "patikimas"?
* Riauka - "patikimas"?

rėmėsi 8 tardytais liudytojais - "vokiečių okupacinė administracija"
* %red% 25. Nustatyta, kad 1941 m. liepos 12-13 d. Plungės valsčiuje ties Kaušėnų kaimu žydų masinių žudynių operacija buvo vykdoma okupacinės valdžios įsakymu.
* %maroon% Pranas Aglinskas prisiminė ... Alimas tada mums, baudėjams, pasakė, kad iš vokiečių valdžios gautas nurodymas per kelias paras sušaudyti žydus
* %maroon% Kostas Rudonis tvirtino, kad P.Alimas ir Pabrėža pareiškė iš vokiečių gavę įsakymą sušaudyti visus gete, t.y. dvejose sinagogose, uždarytus žydų tautybės piliečius
* %maroon% Z.Rudavičius kalbėjo: "Šaudymas vyko pagal vokiečių komendanto įsakymą ir tas aukas sušaudė tik dėl to, kad jos buvo žydų tautybės."
* jų pažyma remiasi 36 KGB bylomis - atmeta Pakalniškį

* %red% 36. Centras yra ištyręs A. Pakalniškio liudijimus apie J. Noreiką ir pateikęs motyvuotą istorinį mokslinį atsakymą, kodėl minėti liudijimai yra nepatikimi. Tyrimo rezultatai išdėstyti jau minėtame straipsnyje Jono Noreikos – Generolo Vėtros biografijos kontroversijos.
* %red% 25. Taip pat nustatyta, kad pagal po karo teistų žydų žudynių dalyvių parodymus Plungės komendantu buvo ne J. Noreika, o ltn. Povilas Alimas, kad vykdydami vokiečių nurodymus P. Alimas ir Pabrėža dalyvavo šiose žudynėse.
* %red% 25. Jų parodymuose J. Noreika nėra minimas kaip masinių žudynių ties Kaušėnų kaimu dalyvis.


* %red% 25. Pareiškėjas savo teiginius, kad J. Noreika yra tiesiogiai atsakingas už 1800 Plungės žydų nužudymą 1941 m. liepos 12-13 d., grindžia A. Pakalniškio liudijimais.
* [[https://kam.lt/download/50507/skd%20pristatymo%20medziaga.pdf | KAM Medžiaga]]
* [[https://www.delfi.lt/news/ringas/politics/v-landsbergis-kaltinimai-jonui-noreikai.d?id=69449826 | Vytautas Landsbergis]] 2015 m. lapkričio 2 d., Neva 1941 07 12/13 po Plungės gaisro komendantas J. Noreika dėl žydų pasakęs vokiečiams: „Aš daviau įsakymą visus iki vieno sušaudyti“. Pasakoja Pakalniškis – tarsi liudininkas, pats girdėjęs ir matęs pokalbį, net vokiečių elgesį. Iš tikrųjų tas epizodas A. Pakalniškio arba jo leidėjų apgaulingai įmontuotas į knygą iš 11 metų senumo (1984 m. ) publikacijos žurnale „Der Spiegel“ (1984 04 23), kurioje buvęs Šiaulių geto kalinys Leiba Lifšicas nupasakoja tariamą J. Noreikos pokalbį su vokiečių kareiviais, vėliau žodis į žodį pakartotą neva „liudininko“ A. Pakalniškio neva „atsiminimuose“.
* Čia dar verta pažymėti, kad „atsiminimų“ apie Plungę autorius A. Pakalniškis, neva buvęs labai susijaudinęs dėl žydų žūties, savo knygoje 5 puslapiais anksčiau rašo: „Didelė vokiečių viešpatavimo Lietuvoje nauda būtų ta, kad galutinai ir radikaliai būtų apvalytas mūsų kraštas nuo žydų./.../ Žydai yra skaudulys Lietuvos kūne./.../ Vokiečiai tą ligą gydo pačiu tikriausiu būdu – operacija. Jie išpjauna tą skaudulį, pašalina jį. Belieka užgydyti likusią žaizdą“.
* Tokiais veiksmais V.Titovas viešai paskelbė melagingus prasimanymus, galinčius nulemti žmonių panieką ar pakirsti pagarbą mirusiojo Adolfo Ramanausko-"Vanago" atminimui; viešai niekino ir skatino neapykantą žmonių grupei, skiriamai ginkluoto pasipriešinimo dalyvių - Lietuvos partizanų, jų rėmėjų pagrindu bei viešai šiurkščiai menkino SSRS įvykdytą genocidą Lietuvos Respublikos teritorijoje prieš ginkluoto pasipriešinimo dalyvius - Lietuvos partizanus. Šiais savo veiksmais V.Titovas įtariamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytą LR BK 313 str. 2 d. ([[http://www.infolex.lt/ta/66150:str313 | Mirusiojo atminimo paniekinimas]], 170 str. 2 d. ([[http://www.infolex.lt/ta/66150:str170 | Kurstymas prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę]]) bei 170-2 str. 1 d. ([[http://www.infolex.lt/ta/66150:str170-2 | Viešas pritarimas tarptautiniams nusikaltimams, SSRS ar nacistinės Vokietijos nusikaltimams Lietuvos Respublikai ar jos gyventojams, jų neigimas ar šiurkštus menkinimas]]) "Tas, kas viešai pritarė Lietuvos Respublikos ar Europos Sąjungos teisės aktais arba įsiteisėjusiais Lietuvos Respublikos ar tarptautinių teismų sprendimais pripažintiems genocido ar kitiems nusikaltimams žmoniškumui arba karo nusikaltimams, juos neigė ar šiurkščiai menkino, jeigu tai padaryta grasinančiu, užgauliu ar įžeidžiančiu būdu arba dėl to buvo sutrikdyta viešoji tvarka"
* Ar Genocido centras viešai pritarė nusikaltimams žmoniškumui arba karo nusikaltimams?
* Ar tai darė grasinančiu, užgauliu ar įžeidžiančiu būdu?
* Materialumo klausimu Genocido centras mus verčia parodyti, ką jisai daro.

Istoriografinis principas
* %red% 12. savo minimų dokumentų, kurie tariamai atrasti Pareiškėjo inicijuoto tyrimo metu, nevertina istoriografijos kontekste, todėl pagal šiuos pavienius dokumentus daromos išvados, kaip antai, kad „LAF Telšiai 1941 m. vasarą buvo aukščiausia valdžia Žemaitijoje“ nelaikytinos mokslinėmis ir objektyviomis.
* %red% 12. Pareiškėjo skelbiama išvada, kad II Pasaulinio karo metu vokiečiams okupavus vakarinę SSRS dalį, Telšių apskritį jie neva kažkodėl atsisakė kontroliuoti, taip neva sudarydami atskirą, lietuvių kontroliuojamą „valstybėlę“, prieštarauja sveikai logikai ir pripažintai II Pasaulinio karo istoriografijai.

Vyniojimas į vatą - perlų kūrimas
* %red% 40. Centras išvadą, kad J. Noreika negalėjo įsakyti sušaudyti Plungės miesto žydus, argumentuoja istorinio mokslinio tyrimo rezultatai, išdėstyti A. Rukšėno straipsnyje.
* %red% 36. Nustatyta, kad 1941 m. liepos 12-13 d. Plungės valsčiuje ties Kaušėnų kaimu žydų masinių žudynių operacija buvo vykdoma okupacinės valdžios įsakymu. Taip pat nustatyta, kad pagal po karo teistų žydų žudynių dalyvių parodymus tuo metu Plungės komendantu buvo ne J. Noreika, o ltn. Povilas Alimas, kad vykdydami vokiečių nurodymus būtent P. Alimas ir Pabrėža dalyvavo šiose žudynėse. Jų parodymuose J. Noreika nefigūruoja kaip masinių žudynių ties Kaušėnų kaimu dalyvis.
* %red% 42. Centras nesutinka su tokia Pareiškėjo interpretacija, neva Centras vengia aptariamos temos Jono Noreikos ir LAF vaidmens Žemaitijos žydų žudynėse. Tokią Pareiškėjo interpretaciją paneigia vien ta aplinkybė, kad Centras yra paskelbęs atskirą straipsnį, skirtą specialiai J. Noreikai, kuriame nagrinėjamas ir J. Noreikos santykis su Holokaustu Telšių ir Šiaulių apskrityse.
* %red% 43. Pareiškėjo priekaištas, kad Centras neva neaptaria nė vieno iš jo pateiktų svarbių istorinių dokumentų, yra nepagrįstas. Profesionalūs istorikai laikosi nuostatos, kad apie tai, kaip istorikai vertina istorinius dokumentus, galima spręsti pagal jų darbų pobūdį. Kaip Centras vertina atskirus dokumentus, Pareiškėjas galėjo suprasti iš minėto straipsnio apie J. Noreiką.

Neištyrimas iki galo
* %red% 18. J. Noreikos bendražygis Damijonas Riauka atsiminimuose pasakoja, kaip pirmomis karo dienomis J. Noreika įkalbėjo vežimu važiuojančią žydų šeimyną pasukti iš kelio, kuo skubiausiai slėptis nuo vokiečių, nes buvo girdėjęs, kad vokiečiai terorizuoja žydus. %black% palyginti su Riaukos pasakojimu Silviai.
* "The Mardosai school was owned by a Jewish man named Bertė Pelcas, who maintained the building and its small yard, and repaired the furnace. He lived on one side of the structure, while the other side contained the single schoolroom, a kitchen, a bedroom and a basement. The fact that the owner was Jewish made the Russians unlikely to suspect any underground activity there; had Bertė Pelcas known about the covert goings-on, he would have informed the NKVD, Damijonas affirmed. He maintained that all Jews were Communists who would do anything to stop the Germans from entering Lithuania; consequently, they all were mistrusted. “All of them?” I asked. “Unfortunately, yes,” he answered. Then, after a moment, “Are you still planning on taking that Holocaust tour?” “Yes.” “Why do you need to take it?”
* On the third day of the uprising, everything was quiet in Plungė. The Russian soldiers, disguised as civilians, had departed. That same day, Noreika was driven to Klaipėda by a Wermacht soldier, in a car belonging to the German government. There, as previously arranged, the Lithuanian Activist Front appointed him leader of Šiauliai. He then was taken back to his Mardosų headquarters. On June 25, the fourth day, Bertė Pelcas, the Jewish owner of the Mardosų schoolhouse, fled with his wife on a horse-drawn wagon. Noreika, noting Pelcas’ intended route, yelled, “Hey, where are you going? The Germans are shooting Jews. Don’t go down that road. Run away from that road! Go to any Lithuanian farmer and hide there. Try the Stanevičius farm.” Pelcas trembled as he thanked Noreika for the warning.
* Tania Pelcaite-Rozas jos tėvas Motl Pelcas.
* %maroon% Buvęs J.Noreikos bendražygis Damijonas Riauka atsiminimuose rašo: ... Taigi remiantis šiuo įvykiu galima manyti, kad J.Noreika ir jo bendražygiai Birželio sukilimo metu nebuvo nei fanatiški antisemitai, nei žydų iš Lietuvos "varytojai".
* 2015 m. Karys Nr.10.Stanislovas Buchaveckas, Dalius Žygelis (vyriausieji istorikai). "Jonas Noreika-Generolas Vėtra. 1910–1947 m" Dar 1940–1941 m. lankydamasis Klaipėdos krašte, J. Noreika sužinojo apie žydams gresiantį pavojų. Todėl neatsitiktinai jau pirmąją karo dieną Plungės apylinkėse sutiktą kelyje žydų šeimą ragino „tuoj pat sukti iš kelio, kuo skubiausiai važiuoti į kaimą ir slėptis nuo vokiečių kareivių“. Mat šiai žmonių grupei grėsė pavojus ne tik iš egzekucinių vokiečių dalinių, bet ir iš vermachto kareivių sporadiškų antisemitinių veiksmų.
* Damijonas Riauka. "Keturios sukilimo dienos." 1994 m. liepos 9 d. Dar nepasiekę mokyklos, kelyje Kuliai - Plungė sutikome vežimą, kuriame į namus po pirmųjų karo audrų važiavo žydų šeima: vyras su žmona ir du mažamečiai vaikai. Juos pažinojome, nes gyveno Mardosų mokyklos pastate. Žydelis pats arė, sėjo, augino gyvulius kaip ir visi kiti kaimiečiai. Jį visi gerbė, nes su visais sutarė, buvo doras žmogus. Mūsų kapitonas ir kiti vyresniojo amžiaus kuopos kariai apstojo ratu jo vežimą ir ėmė įkalbinėti tuoj pat sukti iš kelio ir slėptis nuo vokiečių. Žydelis paklausė ir, apsukęs vežimą, nuvažiavo į kitą kelią Stonkaičių link. Čia vokiečių transporto nebuvo. Aš ir šiandien prisimeu žydo išgąstį, matau, kaip paslėpęs po antklode savo mažamečius vaikus, staigiai ragina arklius. Šie ėmė bėgti ristate, o vežimas pasišokinėdamas ritosi žemyn į pakalnę. Mes dar sustoję ant kelio stebėjome, kad tuo metu neatvažiuotų vokiečių kareiviai. Tas vaizdas man buvo sukrečiantis. Žmogus su visa šeima bėgo nuo mirties. Buvau girdėjęs, kad vokiečiai terorizuoja žydus, žinojau, kad visi žydai skubiai pasitraukė iš Klaipėos 1939-aisiais, kai Hitleris rengėsi ją užimti, bet dar niekada akis į akį nebuvo tekę susidurti su šitokiu konkrečiu žmonių persekiojimu. Man neteko išgirsti apie šios šeimos tolesnį likimą, bet aš tikiu, kad lietuviai kaimiečiai jam suteikė prieglobstį.
* S.Foti gavo laišką 2015 iš Bubnio, jam pasakė bendrauti su Riauka

* %red% 34.Pareiškėjas, remdamasis S. Foti liudijimu, prideda namo nuotrauką, nurodydamas, kad J. Noreika apsigyveno šiame iš žydų nusavintame name Plungėje, Vaižganto gatvėje. Tačiau tokių liudijimų negalima laikyti patikimais istoriniais šaltiniais, nes tuo metu S. Foti nebuvo gimusi, o pagal Lietuvos centriniame valstybės archyve išlikusių 1942 m gyventojų surašymo duomenis, tarp Plungėje, Vaižganto gatvėje, buvusių namų savininkų J. Noreikos nėra. %black% nesigilina, su ja nesusisiekė
* Dokumentas bylojantis, kad Noreika atsikėlė iš Plungės:
* My mother was one year old at the time. The young family had to decide quickly where they should live. They moved, along with Noreika’s sister Antanina, to the home of his wife’s parents, in the city of Barstyčiai, in Žemaitija. Like all young couples, they yearned for their own home. My grandmother soon received an offer from the Soviet government to teach at an elementary school in Mardosai, a small village outside Plungė.
* Aldona Budrytė Bužienė was ten years old in 1941, when she lived in Plungė. My grandparents’ wedding celebration was held in her large home, at Telšiai 65. She remembered visiting the Noreikas at the Mardosai school house in the months before the uprising. Uncle Jonas usually was not present, she said, but she played with her two-year-old cousin, Dalytė. A few days before the uprising, her Uncle advised her family to leave Plungė temporarily. Her family travelled to Barstyčiai in a horse-drawn carriage, to stay with her grandparents. Days later, they returned to Plungė, and the Noreikas lived with her family for about a week, until a home in the center of Plungė “became suddenly free.” Her Uncle Jonas moved his family into the newly vacated house, settling there for “not long,” before relocating with them to Šiauliai. I choked on my crumble cake. “What do you mean by ‘suddenly free?’” I asked. “The Jews were gone, so the house was free. Many Lithuanians were moving into the new, free houses.” I took a deep breath. “Do you mean the houses became free because the Jews who lived in them were killed?” She nodded, looking pained. I sat stunned for a moment. “But Damijonas said my grandparents stayed in Barstyčiai and Telšiai the whole time,” I remarked, once I’d recovered. “I was there, and I happen to have a very good memory,” she responded. “She most definitely does,” her sister Rūta affirmed. “After living with you for a week, which house did they move into?” I managed to ask. I’d lost my appetite. "It was a two-story building, two doors away from a prominent corner. My mother took me there often. We climbed a staircase to the second floor, where we could view the Kromas, a large marketplace. My mother spent most of her time speaking to your grandmother, while I spent most of my time playing with Dalytė and Teta Antanina.” Aldona remembered seeing her Uncle Jonas in a military uniform and recalled his having met many times with other soldiers—including Damijonas, his messenger. “Damijonas said he only became his messenger in Šiauliai,” I countered. “That’s not true. He was Uncle’s messenger in Plungė, as well. He came almost every day. There was always a big fuss when he arrived. Everybody would say, ‘Damijonas is here! Damijonas is here!’” “Aren’t you confusing this with Šiauliai?” “We didn’t visit them very often in Šiauliai,” answered Aldona. “No, this was Plungė.” Damijonas had said nothing about his serving as Noreika’s messenger during and immediately after the uprising in Plungė. In fact, he’d specifically stated that my grandparents were nowhere near Plungė during the massacre. “But Damijonas said my grandfather did not live in Plungė—that he lived in Telšiai after the uprising,” I protested weakly. Aldona crossed her arms, stiffened her back, leaned forward and looked me straight in the eyes. “I’m sorry, but I’m a Žemaitė, and I have to tell it the way it happened. Damijonas is a liar!” Nevertheless, I felt compelled to pursue the matter. “Who ordered the Jews to be killed?” “The Jews brought it upon themselves, by setting the fire,” replied Aldona. “I don’t believe the killings were Uncle Jonas’ initiative. He was a Lithuanian officer. He was so talented, so smart. He fought for our independence. He was a true Lithuanian patriot. I still bow my head to him.” Despite myself, I persisted. “But if he was living right there at the time, as you said, and if he was the head of the uprising, as Damijonas and many others have told me, wouldn’t he have been the one to give the order? Who else would have had the authority?” It was a logical question. For a minute or two, Aldona did not respond. She must have been piecing together the events for the first time, just as I’d been doing during the past several weeks. Then she shook her head and began weeping. “I can’t believe it! I just can’t believe it. Maybe he had no choice. Nobody really knows how that fire started. It’s still a mystery. And he had to maintain order. If the Jews hadn’t started the fire, they might still be alive. I don’t know. I don’t know what to think anymore. I suppose it’s possible.” I sat quietly. I knew that realization and acknowledgment would come to her slowly, over time. After a long moment, I asked, “So which was his house, exactly?” “I don’t know the address, but I can describe where it is and what it looks like. It’s still there, near the Kromas. If you look out the window from the second floor, you can see the marketplace. The house is on a major corner.” “Good. We’re going to figure this out.” Is this why grandmother asked me not to write the book? “What did the house look like inside?” I inquired. Aldona recalled the fine furniture, especially a round table engraved with a chessboard pattern. “Uncle Jonas loved to play chess. Everyone who visited admired that chess table and the handsome chess pieces sitting on top.” Remembering the table that my Aunt Dana had shown me in Šiauliai, I took my camera from my purse and scrolled through my digital photos to find the picture of it. I showed it to Aunt Aldona. “Was it this table?” “Yes! That’s the one! Where did you get that picture?” I told her about my trip to Šiauliai a few weeks earlier, and repeated Dana’s story about how she’d acquired the table. “So the furniture travelled from that house in Plungė to my grandfather’s new home in Šiauliai!” I concluded. The next day, I contacted the librarian in Plungė, Zita Palauskaitė, whom I had met during a previous trip. She informed me that many houses in the vicinity belonged to Jews who had escaped or had been slaughtered during and after the uprising. Surprisingly, she had been compiling a catalogue of the houses formerly owned by Jews, to honor the memory of the town’s Jewish residents. Elated, incredulous, I described to Zita the house of which Aldona had spoken, reading from my notes: “On Kulių street, right on the corner . . . It was a big apartment. All the furniture was originally from Jews.” I mentioned the chess table. Zita promised to send me a photo of the house she thought this might be. I forwarded the picture that she emailed me to Rasa, who showed it to Aldona. Days later, Aldona told me that this was not the house she’d meant, and offered a clearer description. “It was a former Jewish house that became free. It was on the side of town that had brick houses. My Uncle and his family lived on the second floor. On the other side were all the wooden Jewish houses.” Via phone and email, I related to Zita the new details. She sent another picture, then a third and a fourth, each of which Rasa showed to her mother, only to have Aldona reject each one. When Aldona saw a picture of the fifth possibility, she instantly exclaimed, “Yes, that’s it!” The grainy photograph depicted the original house, a two-story wooden structure with four windows on each floor and a slanted roof with two chimneys. Its address, Vaižganto 11, was damning; it faced the police headquarters, which then housed the Nazi command center. The home stood next to the synagogue, also present in the photo. The synagogue no longer exists, but the house still stands today.
* Damijonas’ duplicity finally was exposed. Having doubted him for some time, I now knew him to have been a willing accomplice in the atrocities perpetrated by Noreika, General Storm—my grandfather. I confronted him. “I spoke with my Aunt Aldona, who was ten at the time, and she said my grandfather lived in the center of Plungė, in a home left by a Jew, across the street from the police station. He was right there during the uprising. What do you have to say to that?” “Aldona is lying,” he replied. “She was too young to remember anything. Your grandfather was in Telšiai when everything happened. He did not live in Plungė. He had nothing to do with it. It was the Germans.” It took all my powers of restraint not to throttle him.
* Two weeks after the mass murder, an enormous party was held at the farm of Pranas Blaževičius. Damijonas showed me a brochure about the uprising that featured [[https://silviafoticom.files.wordpress.com/2019/01/mardosai.png | a photograph of this celebration]]. About a hundred people sat in seven rows, squinting in the bright sun. Noreika, as head of the region, arrived from Šiauliai to attend the event. I noted him, seated in the third row, on the right, wearing a business suit. My grandmother was seated near him, across from Aunt Antanina, who was holding my mother (then two years old). They were celebrating the successful uprising, rejoicing at their freedom from the Communists.
* I surveyed the throng, with their jubilant faces, and was appalled. I asked Damijonas, “How could they throw a party so soon after two thousand Jews—half of the town’s residents—were killed? Who killed them?” Damijonas merely shook his head and said that the Nazis did all the killing; the merrymaking was to celebrate having chased out the Communists.
* On our last day together, Damijonas presented me with two cardboard boxes packed with a large portion of his personal archive. We took a taxi to the post office, where I arranged to have the boxes sent to my home; the postage cost $300. Back in his apartment, he gave me a few more personal items, saying that he didn’t know when he would see me next. I had given him a few hundred dollars for his trouble, and he was tremendously happy. We had tears in our eyes as we said “goodbye.”
* I’d had to exercise extraordinary patience to endure the week with him—but I had done so for the sake of Lithuania; I had to discover the truth. I already knew that, in writing the truth, I would have to betray Damijonas. Nor would he be the only one. It appeared that, in Lithuania during World War II, everyone rationalized their motives and actions. They had to pretend to sympathize with the Germans or with the Russians simply to survive. Some pretended so well that they eventually became the enemy. Then the political winds shifted, and personal histories had to be reinvented or hidden. I, too, had been betrayed, having been taught to revere a grandfather who now seemed to have played an active role in the Holocaust.
* Dokumentas apie baldus: MAB f.76, a.180, b.28, l.27-63 Jonas Noreika appears on a list of 713 Lithuanians who registered Jewish property they had “purchased” during the Nazi-occupation. Jonas Noreika is Nr.35 on the list, at the address Wilnerstr. 260.
* Verkaufts Judenvermoegen (parduotas žydų turtas - sold Jewish property) kainos reichmarkėmis - prices in Reichsmarks
** 0.16 1 Kl. Schrank (spintelė - small cabinet)[the price should perhaps be 16 RM]
** 1.20 1 Paarwarme Schuhe (šiltų batų pora - pair of warm shoes)
** 12.00 1 Schrebtisch (rašomasis stalas - desk)
** 18.00 1 Buecherschrank (knygoms spinta - book case)
** 30.00 2 Holz Betten mit atratze (2 medinės lovos su matracu - 2 wooden beds with a mattress)
** 25 1 Schrank (spinta - cabinet)
** 18 1 Buefett (bufetas - buffet)
** 11 1 Toileten Spiegel (veidrodis tualetui - bathroom mirror)
** 3 2 Nachtschraenckchen (naktinės kepurės - nightcaps)

Atmetimas darbų
* %red% 11.3 jų, kaip mokslinių, nėra patvirtinę istorijos mokslo specialistai, dirbantys mokslo įstaigose;
* palyginti su Anušausku recenzijos Ašmensko knygos: [[https://www.youtube.com/watch?v=VO5SveI0pZA&feature=youtu.be&fbclid=IwAR2xusDQ14EZAy14-HDD3pJK2O83942mm9GnJwuhvwT4Nk4HYbyFVFRolRg | vienoje televizijos laidų pareiškė]] (nuo 3.00 iki 3.52): "Aš turiu prisipažinti, kad Generolo Vėtros istoriją nagrinėjau tiktai tam tikrą dalį, tai yra kuomet jis grįžo iš..., jau keturiasdešimt penktaisiais metais į Lietuvą po Štutgofo lagerio, po prievartinės tarnybos sovietinėje armijoje. Iki pat suėmimo ir sušaudymo tai yra tas laikotarpis kurį man teko žiūrėti su visais tardymais, jo ir jo bendražygių kankinimais. Jie tokie vyko ir tuo metu pakankamai aktyviai. Bendrąją jo istoriją be abejonės aš žinau kaip ir kiekvienas čia sėdintis..."

Sumenkinti priešininką - atmetimas žmonių
* elgiasi su žmonėmis, kaip elgiasi su faktais: vienus nušalina ir kitus išaukština. O mes priešingai, visus priimame ir suderiname.
* %red% 11.4 tyrimą atlikę tyrėjai Andrius Kulikauskas ir Evaldas Balčiūnas akademiniuose sluoksniuose nėra žinomi kaip profesionalūs istorikai;
* %red% 11.5 viešoje erdvėje labiau žinomi savo kontraversinėmis nuostatomis (pvz., Evaldas Balčiūnas viešoje erdvėje prisistato kaip „anarchizmo istorikas, valkatavimo ir elgetavimo ekspertas“), kurios gali įtakoti išankstinį neobjektyvumą. %black% mes esame tauta - jie valstybė; mes privalome būti šališki - Lietuvos šalininkai, šališki savo šalia - o jie privalo būti nešališki; jeigu būtumėme nešališki, nebūtumėme lietuviai
* %red% 34.Iš viešumoje skelbtų S. Foti tyrimų rezultatų darytina išvada, kad ji nesivadovauja istorijos mokslui būtina istorinių tyrimų metodologija, kuri reikalauja istorinio šaltinio tyrimą sieti su jo išorine ir vidine kritine analize. %black% jinai žurnalistė, rašytoja - palyginti su Ašmensku, Riauka - ir neatmestina tai kas teisinga jos darbuose - vertingiausia yra jos surinkti pasakojimai - palyginti su Riaukos pasakojimu
* Atsisakymas geranoriškai bendrauti

Priskyrimas priešui
* %red% 11.5 kai kurios Pareiškėjo daromos išvados (pvz., J. Noreikos prilyginimas Hitleriui ir Stalinui, teiginiai „žydų likimą visaip sprendė lietuviai“, „Juozo Brazaičio Ambrazevičiaus bei Lietuvos laikinosios vyriausybės nusikaltimai engiant Lietuvos žydus“, „Jonas Noreika įklampino Telšių vyskupijos vyskupus ir kunigus į nusikaltimus prieš žmoniją“ ir kt.) sietinos ne su mokslu ir tikrove, o su okupacinių laikotarpių propagandine dezinformacija. %black% ne sovietai iškėlė Noreikos nusikaltimus Telšių krašte, o būtent išeivijos lietuvis Pakalniškis; propagandinė dezinformacija - paskelbė dokumentus - neradome nė vieno sovietinio straipsnio apie Noreiką; Rukšėno tėvas rašė "Masines žudynes" - ar tai neturi išliekamąją vertę? ar tai teisingas tekstas su reveransais? ar tai yra propaganda prieš Noreiką? ir kodėl būtent ja remiasi GC?

mūsų elgesys su dokumentais ir su žmonėmis sutampa - Gochino geranoriškumas
* kreipėsi į mane, kad aš jam padėčiau - nes mes susikalbėjome 2012 m. -
* jisai susikalbėjo su Silvia Foti
* You approached the Genocide Center with good will by assembling vast evidence of his leadership of Lithuanian activists in Telšiai in July, 1941 during the mass murder of about 3,000 Jews and 300 Lithuanians, and his subsequent voluntary tenure as Šiauliai District Chief, understanding full well his role in the Holocaust.

Baigiant šią dalį - jie atmetė mūsų tyrimą - Jie sako, kad yra vienas istorinis metodas bet iš tikrųjų yra du.
* %red% 11.1 jos nėra realizuotos istoriografinių prieigų principu; %black% Arūnas Būbnys man paaiškino, kad tai tėra jau esančios literatūros apžvalga;
* %red% 11.2 jos kritikuotinos istorinių tyrimų metodologijos požiūriu;
* %red% 38. Centras, remdamasis visuotinai pripažinta istoriografija, Holokaustą Lietuvoje vertina kaip nacių okupacinės valdžios įstaigų ir jai subordinuotų lietuviškų kolektyvinių struktūrų veiklos padarinį. Istorinėje mokslinėje literatūroje teigiama, kad Holokausto Lietuvoje sumanytojai, iniciatoriai ir organizatoriai buvo vokiečių okupacinė administracija. %black% būtent dėl šito parodysime, kad Plungėje buvo kitaip - pasidalinti statistika, sutariame, kad daugiau kaip pusę mūsų žydų sušaudėme mes lietuviai, organizavimo - gal ketvirtadalį ar trečdalį organizavo patys lietuviai, o bent 5% o gal 10% ar daugiau, iniciatoriai buvo lietuviai - vadinas, tai lietuvių nusikaltimai žmonijai, ir tai darė mūsų sukilėliai kaip padėties šeimininkai, tad jų akimis tai darė Lietuvos Respublikos vardu
* gal jie turėtų pabandyti kitą metodą

------------------------------------------------------------
II) Mūsų tyrimas iš karto atvedė prie dviejų dokumentų, iš kurių viskas aišku
------------------------------------------------------------

Sulaukę jų atsakymą, ir juo labiau, jų atsiliepimą galima pasakyti, kad mūsų visai skirtingi tikslai, kurie atsispindi mūsų tyrimo būduose. Mes tirdami neturėjome išankstinio atsakymo, užtat mūsų tikslas buvo lietuvius vienyti. O Centras turėjo ir turi išankstinį atsakymą, kurio besąlygiškai laikosi, užtat jo tikslas yra mus skaldyti ir valdyti.

tikslas yra susikalbėti - Lietuvos himno paskutiniai žodžiai: vienybė težydi - Lietuvos šalininkai gali visi vienas kitą suprasti, atjausti

Užtenka vieno dokumento
* 13) In your query, you showed that even a single document - a single issue of the rebels' newspaper - suffices to show that.

Nesupratimas, ką reiškia žodžiai aplinkybėse
* %red% 21.2 laikraščio „Žemaičių žemė“, kaip ir LAF organizacijos antisemitiniuose pranešimuose, turiniuose nėra tiesioginių, imperatyvių nurodymų žydus žudyti, t. y. pasitelkti genocidą kaip „žydų klausimo“ sprendimo būdą. Berlyno LAF dokumentuose kalbama, kad žydus reikia išvaryti iš Lietuvos, o ne žudyti; %black% mūsų užklausos net neskaitė
* palyginti etninį valymą su sovietų trėmimais
* %maroon% Pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad Sovietų Sąjungos 1940 m. vasarą įvykdytą okupaciją ir aneksiją, jų padarinius galima vertinti kaip aplinkybes, kurios traumavo moderniosios lietuvių tautos atstovus., pasižyminčius tautine valstybine sąmone, suvokiančius save kaip etnopolitinės bendrijos narius. Jiems buvo svetima bolševikinė valstybės samprata, komunistinė valstybinė ideologija, kiti sovietų režimo primesti dalykai. Traumuojančio poveikio nepajuto nebent nedidelė dalis šalies gyventojų, kurie buvo komunistinių įsitikinimų, kuriems buvo artima Sovietų Sąjunga, jos valstybinė ideologija, toje šalyje viešpataujanti tvarka ir kiti dalykai. Taigi Lietuvos gyventojų, tarp jų ir J.Noreikos, rezistencinės motyvacijos susiformavimą iš dalies galima vertinti kaip patirtos traumos padarinį.
* %maroon% Tyrinėtojas Liudas Truska teigia, kad Berlyno LAF'as iškėlė antisemitizmą į programinį lygį. Remiantis jo tyrimu galima tvirtinti, kad šios organizacijos parengtuose atsišaukimuose žydai vaizduojami itin neigiami, kad "žydų klausimą" buvo siūloma spręsti išvarant juos iš Lietuvos. Sunku būtų patikėti, kad J.Noreika nieko nežinojo apie tuos atsišaukimus. Galima prielaida, jog jis irgi galėjo norėti, kad žydai būtų išvaryti iš Lietuvos. %black% nesuvokia, jog tai etninis valymas
* Mes darėme nepriklausomą tyrimą.
* Pasirinkome Telšius vietoj Šiaulių
* Mes rėmėmės pirmiausia pačių lietuvių savanoriškais dokumentais, kuriuose galėtų atsispindėti atsakomybė už nusikaltimus.
* Pirmiausia tai laikraščiai: "Žemaičių žemė"
* %red% 21.3 laikraščio „Žemaičių žemė“ antisemitiniai teiginiai negali būti vertinami kaip Telšių apskrities LAF organizacijos kvietimas dalyvauti jos inicijuojamose ir vykdomose žudynėse, nes masinių žudynių iniciatoriai buvo ne LAF organizacija, o okupacinės valdžios įstaigos; %black% kviesti galėjo tiktai vokiečiai?
* %red% 25. Pareiškėjo bandymas LAF antisemitinę propagandą ir masines žydų žudynes susieti priežastiniu ryšiu nėra teisingas ir objektyvus, nes istoriniai tyrimai, šaltiniai leidžia teigti, kad žudynės vyko ne Telšių LAF organizacijos, o vokiečių okupacinės valdžios pareigūnų nurodymu.
* %red% 52. Pareiškėjo skundžiamas Centro 2018 m. liepos 18 d. raštas Nr. 14R-52 „Dėl informacijos pateikimo“ yra tik informacinio pobūdžio dokumentas, pats savaime nesukeliantis Pareiškėjui kokių nors teisinių pasekmių. t.y. skundžiamas Centro raštas nelaikytinas individualiu teisės aktu, todėl jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Pareiškėjo nesutikimas su informacinio pobūdžio rašto turiniu yra subjektyvaus pobūdžio aplinkybė, kuri savaime nelemia to rašto teisėtumo ir pagrįstumo. Tai reiškia, kad Pareiškėjas neturi materialinio teisinio suinteresuotumo kreiptis su skundu į teismą dėl Centro 2018 m. liepos 18 d. rašto Nr. 14R-52 „Dėl informacijos pateikimo“ panaikinimo. %black% palyginti su žodžių reikšme - su reveransais - su prokuratūros kaltinimus Titovui - su sukilėlių spauda - su šmeižto kaltinimais. Ir su aukų atminimu.
* %blue%Lietuvos laikinosios vyriausybės ministras pirmininkas Juozas Brazaitis-Ambrazevičius pateikia tokius savo argumentus: „Kiekvienas amžius turi savo “ritualines formules”, kurios yra be turinio, bet antrai pusei gali skambėti maloniai. (...) Ano karo pradžios metu ritualinė formulė buvo “naujosios Europos kūrimas”; tokios pat formulės reikšmės turėjo “Doc. Accuse” (89 p.) minimas arkiv. Skvirecko, buv. prezidento Griniaus, buv. min. pirmininko Tumėno ir kitų telegramos siuntimas Hitleriui; tokia pat formulė buvo vysk. Brizgio radijo kalba, kuria “kvietė stoti į vermachto statybos batalionus” (Doc. Ac. Nr. 60). Vis tai buvo ritualinės formulės, siekiančios apraminti antrąją pusę, kurioje buvo fizinė jėga. Tai buvo tokios pat prasmės formulės, kaip 1940 metais visuomenės atstovų ėjimas pas “liaudies vyriausybės pirmininką” J. Paleckį lojalumo pareikšti. Tokios pat prasmės turėjo ir 1941 metų Kauno lietuvių komendanto bei burmistro priėmimas įsakymo steigti ghetto, bet atsikalbėjimas, kad techniškai taip greit tai neįmanoma padaryti, kad jiems reikia atsiklausti ir savo vyriausybės. %black% būtent apie tai eina kalba - kokios bus mūsų "ritualinės formulės"; palyginti su parvežimą Stalino saulės; su Noreikos atsisakymu sulaužyti savo priesaiką ir savo tikėjimo tiesas; su Lietuvos okupacijos nepripažinimu, su "ok.Lietuva" formuluote; su sutikimu dirbti Genocido centrui; su bestuburiškumu; niekas už tai žmonių neaukština, nelaiko pavyzdžiais, nes žmonės taip savaime elgiasi, o didvyrių pavyzdžių visas tikslas yra atsispirti nuo tokio elgesio.

Mąstymas formalumais - nepagrįstomis bendrybėmis
* %red% 21.1 to meto visą lietuvišką spaudą kontroliavo nacių okupacinė valdžia;

Zenono Blyno dienoraštis
* Indeed, if we accept the Genocide Center's statements about the Lithuanians responsible for mass murder in Plungė and Telšiai, then Blynas's diary shows that Noreika included these two mass murderers in his delegation to support LIthuania's Provisional Government. Thus he raised genocide to a political level. The Genocide Center itself cites both documents as sources. The Genocide Center could have acknowledged at least some problems with Noreika and at least some merits in your query.

dėsniai
* Pagal mūsų savanoriškumu ir neatmetimo dėsnius, jeigu žmogus kažką pasako, tai jisai laikosi to, kolei jisai nepaneigia.

Sumenkinimas šalutinių priežasčių ir antrojo laipsnio nusikaltimų
* %red% 13. 1941 m. birželio pabaigoje ir liepos mėnesį Telšių apskrityje vykusių žudynių pagrindinės priežastys sietinos ne su laikraštyje „Žemaičių žemė“ skelbiama informacija, o su vokiečių Operatyvinės grupės A 2-uoju operatyviniu būriu ir su H. Himmlerio duotais nurodymais Operatyvinių grupių A, B, C, D ir jų padalinių vadams karo su Sovietų Sąjunga išvakarėse. %black% sumenkinimas šalutinių priežasčių
* %red% 12. LAF organizacijos antisemitiniuose turiniuose nėra tiesioginių, imperatyvių nurodymų žydus žudyti, t. y. pasitelkti genocidą kaip „žydų klausimo“ sprendimo būdą.
* %red% 27. Taigi, J. Noreika, kaip Šiaulių apskrities viršininkas, negalėjo inicijuoti, organizuoti, vykdyti masinių žudynių operacijų.
* %red% 44. Centro skelbiamame straipsnyje taip pat teigiama, kad J. Noreika, būdamas Šiaulių apskrities viršininku, tvarkė su žydų turtu susijusius reikalus. 1941 m. rugsėjo 10 d. pasirodė J. Noreikos raštas „Nurodymai likviduoti žydų ir pabėgusių komunistų kilnojamąjį turtą“, skirtas valsčių viršaičiams ir antraeilių miestų burmistrams. Jame buvo skelbiama, kad viena dalis turto (liuksusiniai baldai, medžiagų ritiniai, nevartoti baltiniai) turi būti saugoma iki atskiro parėdymo. Dalį turto buvo numatyta skirti mokykloms, valsčiams, paštams, prieglaudoms, ligoninėms, kitoms įstaigoms. Numatyta, kad dalį turto reikia išdalinti nuo karo nukentėjusiems asmenims ir parduoti jį iš varžytinių. Žemės ūkio gyvas ir negyvas inventorius turėjo būti išnuomotas laikiniems nuomininkams. Pinigai, gauti už parduotą turtą, turėjo būti pristatyti į apskrities valdybos kasą.13 Žagarės miesto burmistras 1941 m. gruodžio 3 d. informavo Šiaulių apskrities viršininką apie tai, kaip buvo tvarkomi reikalai, susiję su vietos žydų turtu.14 Iš šių aplinkybių matyti, kad J. Noreika atliko tam tikrus veiksmus, susijusius su žydų turto tvarkymu, tačiau akivaizdu, kad pagrindinis Šiaulių apskrityje iš žydų konfiskuoto turto reikalų tvarkytojas buvo Šiaulių apygardos komisaras Hansas Gewecke, kuris, kaip minėta, į šių reikalų tvarkymą įtraukė ir J. Noreiką.

* %red% 11.4 Tyrimo neobjektyvumą akivaizdžiai atskleidžia be įrodymų daromos prielaidos (pvz., kad J. Noreika tarnavo ne tik nacių, bet ir sovietų režimui arba J. Noreikos prilyginimas Hitleriui ir Stalinui) %black% kaip tik rodo objektyvumą

susikalbėjimas
* Visi susikalbėtų jeigu žinotų mūsų tyrimo išvadas: kad Telšiai LAF vado Jono Noreikos vadovaujama nusikaltėlių gauja 1941 m. liepos mėn. išžudė 3,000 žydų ir 300 lietuvių. Tuomet visi sutartumėme, kad Lietuvos politinis veikėjas Jonas Noreika yra mūsų visų vienareikšmiškai smerktinas, kaip ir Hitleris bei Stalinas.

kliūtys vienybei - nevienareikšmiškas vertinimas, tai esminis tiesos iškraipymas, palaikantis kryptingai ydingą istorijos politiką
* bandant susigaudyti, kas plačiau vyksta, galima pamanyti, jog tos politikos tikslas yra Lietuvos žmones rūšiuoti į geriečius ir blogiečius, į rezistentus ir koloborantus, kuriuos dabar galima pažinti iš savo didvyrių - mes pažįstame savo didvyrius - ir ko labiau abejotinas tas didvyris, to labiau
* juk gyvenimiškai, gaunasi labai vienareikšmiškai - visos įstaigos ne pačios sprendžia, o remiasi Genocido centru - tad niekas nesikeičia - demokratijoje labai svarbu gerbti mažumas ir įsidėmėti jų skaudulius, juo labiau, kad žydai išžudyti ir dėl to negali deramai rūpintis savo paveldu - jeigu Vilniuje kaip kadaise gyventų 40% žydų, tai manau nebūt jokios kalbos dėl Noreikos lentos

Toliau: [[Noreikos pristatymas mūsų tyrimas]]

NoreikaPristatymasJųTyrimas


Naujausi pakeitimai


靠真理

网站

Įvadas #E9F5FC

Klausimai #FFFFC0

Teiginiai #FFFFFF

Kitų mintys #EFCFE1

Dievas man #FFECC0

Iš ankščiau #CCFFCC

Mieli skaitytojai, visa mano kūryba ir kartu visi šie puslapiai yra visuomenės turtas, kuriuo visi kviečiami laisvai naudotis, dalintis, visaip perkurti. - Andrius

redaguoti

Puslapis paskutinį kartą pakeistas 2019 vasario 12 d., 21:09