我的调查

调查

神的舞蹈

经历的道

知识的房子

神的调查

redaguoti


Vertybės, Trejybė, Ketverybė, Požiūriai, Veiksmas +3, Padalinimai, Rūpėjimas, Tikėjimas, Paklusimas, Įsisavinimas, Suvokimas savęs, Bendras suvokimas, Netroškimai

Kaip šešerybe sąmonė ugdo pasąmonę?

Suprasti kaip šešerybės atvaizdais atsiplėšiame nuo vaizduotės.


六个看法


Šešerybė


Naujai išmąsyti šešerybę

  • Jėzus apie gailestingumą
  • 12 aplinkybių ir 3 išoriniai požiūriai, 3 vidiniai požiūriai, 3 teigiami jausmai, 3 dorybės
  • atsakomybė už judėjimus: mokymosi ratas saviugdai ir vadovavimas kitiems
    • Mokslas, kaip maldos suveikia
      • Vado besąlygiška laikysena: trokšti - skatina nusistatyti, įtraukti - skatina vykdyti, pateisinti - skatina permąstyti.
      • Vysto bendrą užmojį - bendrą reikalą - bendrą tikslą
      • Ryšys su Dievu - malda Tėve mūsų
  • savo ribas nusistatyti ne iš lauko, o iš vidaus
    • Divine Understanding and Human Imagination: Face-to-Face by the Gates of Art
      • Ne atrodyti, o būti. Įprasminti, įreikšminti, įminti ženklus. Valią, širdį, protą sieti trejybės ratu. Valią, širdį, protą įkūnyti. Tai derina keturias poras ir šešerybę ir pertvarkymus, grindžia santvarką.
      • Įsisavinęs žmogus išsilaisvina, gali žadinti visuomenę, atsakyti už užmojį. Gali žaisti vidinių ir išorinių požiūrių riba, įsijausti ir atsitokėti. O tai bene skiria seną ir naują gyvenimo prasmės supratimą.
  • gyventi sveikais jausmais
    • Expecting What We Don't Wish: The Source of Anger, Hate, Relief and Depression.
      • Mąstyti teisingai - neturėtų lūkesčių - gyventi ramybe, pajusti grožį (palyginti su Aleksandru); veikti teisingai - jaustis gerai - lūkesčiai patenkinti, pajusti meilę; būti teisingai - laukti, tikėtis ko trokšti - gyventi jautriai, pajusti artimumą. (O gal sukeisti meilę ir artimumą?)
      • Our feelings give us feedback on our learning. Ar we being, doing and thinking correctly? When we are being as we should, then our expectations match our wishes, and so we are sensitive, but otherwise insensitive. When we are doing as we should, then we are meeting our expectations, and so we are feeling positive, but otherwise negative. And when we are thinking as we should, then we have let go of our expectations, we are not prejudiced by our selves and our world, and we feel at peace, not riled. Thus we can embrace our expectations to inhabit our selves and be sensitive in our world, we can respond wholeheartedly, and we can then let go of our expectations to be at peace and think fresh.
  • įvardijimas
    • Kūrybos prasmė ir meno taisyklės
      • Sandaromis išsakysiu bendražmogišką kūrybos prasmę, kokiu būdu su Dievu ugdome pajautos ryšį su jo požiūriu, kodėl. Paskui pristatysiu dvylika aplinkybių, kuriose savaip įžvelgiame tą pajautos ryšį, tą kūrybos tikslą. Kiekvieną kūrybos tikslą palaiko atitinkama meno taisyklė. Manau, šios grynosios taisyklės yra architekto Christopher Alexander nusakyti gyvybės dėsniai ir grindžia jo aprašytas kūrybos derinių kalbas.
      • Toks ryšys tarp Dievo ir žmogaus yra be galo laisvas. Juk įsisavindamas Dievo išorinį požiūrį, žmogus auga nuo Dievo nepriklausomas, tačiau būtent Dievas jį augina. Tai nėra mus atskiriantis žinojimas, o verčiau pajauta, mus jungianti su Dievu, su už mus esančiu kodėl. Tą kodėl, tą tikslą, tą pajautą žemiskose aplinkybėse įsivaizduojame labai įvairiai.
      • Asmeninės meno taisyklės tai ir yra tokie "deriniai", tokios gairės. Jos derina kūrėjo veiklą ir kūrinių tvarką, kaip kad susivaldymas deri su teisingumu. Jos pajauta taikomos vietoje. Užtat jos turi būti ganėtinai lankščios ko ryškiau pagauti ir išlaikyti mūsų žavesio jausmą. Tada jos mus padrąsins kurti vis drąsiau. Taip kuriame savo amžiną gyvenimą, įsijungiame į jį.
      • Svarbiausi trys iš jų, tai: ryškūs židiniai, aiškios ribos ir įvairių lygmenų mąstai. Likusius dvylika dėsnių lentelėje pateikiu kaip kūrėjo tikslus palaikančias meno taisykles. Pavyzdžiui, jei nori įsiamžinti kūrinyje, tai sustatyk taisyklingą pavidalą; jei trokšti įkvėpti kitus, tai erdvę dalink sveikai; jei perkursi pasaulį, tai klok simetrišką dugną.

Pristatymas

  • Vidinė santarvė - pareiga, išorinė santarvė - teisingumas, santarvė tarp (lūkesčių) Dievo mumyse ir (troškimo) Dievo už mūsų. Paklusnumas, tikėjimas, rūpėjimas veda iš išorės į vidų.
  • Gyvenimo reikšmė. Reikšmė sulygina ikoną (Koks) ir simbolį (Kodėl). Ikonos dalys susiveda - tai ir yra darna. O kaip su prasme? Tai yra tikslingumas.
  • Gyvenimo reikšmė taip pat nusako būtent gyvybės reikšmę, o tai yra mūsų suderinamumas su gamta, su gyvybės bendruomene, su žmonija.
  • Gyvenimo prasmė yra tikslingumas, amžinas gyvenimas, įamžinimas? sudalyvavimas amžinoje brandoje. Kaip ir kur sandarose tai pasireiškia?
  • 000 Trijų atmainų pristatymas
  • 001 Šešerybės atvaizdai
  • 002 Dvejybė, trejybė, ketverybė
  • 003 Sukurti savo dorovės sistema: ką daryti? kodėl daryti? kaip daryti - kaip save priversti ar nuteikti tą daryti? Savęs patikrinimas trejybės rato užuomazga atsiremiant į ketverybės klausimus.
  • 020 Trejybė, 3 veiksmai, ketverybė
  • 022 Pasąmonė, sąmonė, sąmoningumas
  • 023 Padalinimų ratas
  • 026 Du ketverybės atvaizdai - idealizmo ir materializmo - kurį rinksimės?
  • 030 Keturi dvejybės atvaizdai - išorė ir vidus. Žinojimo apimtys. Didėjantis ir mažėjantis laisvumas. Atvaizdai. Išorė ir vidus (požiūriai). Laisva valia (teigiamas jausmas) ir likimas (dorybė). Kaip - teorija, koks - praktika. Kodėl - tapatumas, Ar - skirtingumas?
  • 033 Keturi trejybės atvaizdai - buvimas, veikimas, mąstymas
  • 035 Platono valstybės luomai
  • 036 Platono žinojimo laipsniai: pacituoti Platono Valstybę
  • 037 Platono vertybės
  • 043 šv.Pauliaus ketverybė: pacituoti šv.Paulių. Kaip tai sieja trejybę ir ketverybę? Koks būtų ketvirtas lygmuo? Žinojimo apimtys - visuminis ir dalinis žinojimas. Viltis ir tikėjimas yra daliniai žinojimai. Kaip yra dabar ir kaip yra amžinybėje.
  • 045 Platonas ir šv.Paulius
  • 046 Dorovės
  • 048 Trys atmainos: Andriaus ketverybė
  • 053 Jausmų pasaulis, nuostaba ir teigiami jausmai
  • 054 Neapykanta ir meilė
  • 055 Žavesys ir artimumas
  • 060 Dievo valios vykdymo būdai: pasirinkimų trejybė tarp ketverybės lygmenų: paklusimo (pasirenkam Dievą vietoj bendro žmogaus), tikėjimo (pasirenkame bendrą žmogų vietoj paskirą žmogų), rūpėjimo (pasirenkame paskirą žmogų vietoj pasaulį). Trys ketverybės: sąmoningumo - paklusimo (Platono), sąmonės - tikėjimo (šv.Pauliaus), pasąmonės - rūpėjimo (Andriaus)
  • 061 Darnos pavidalai: išorės darna (teisingumas), išorės ir vidaus sąryšio darna (ištikimybė), vidaus darna (pareigingumas). Jausmų matai
    • teisingas buvimas - paklusnumas (jautrumas - meilė?)
    • teisingas mąstymas - tikėjimas (lūkesčiai sutampa su troškimais) (ramybė)
    • teisingas veikimas - rūpėjimas (teigiamumas - užtikrintumas?)
  • 065 Ketverybių tvarkos permąstymas. Pastaba: kaip poslinkiai keičia kryptį. Kaip tai veda į mūsų trinarį suskaldymą ir tai, kaip Dievas mus naujai suveda. Šešerybė grindžia pasąmonę, sąmonę, sąmoningumą - mūsų trejybiškumą?
  • 068 Atvaizdai ir trejybės ratas ir dvejybės atvaizdai
  • 072 Ketverybės, penkerybės, šešerybės, septynerybės atvaizdų poros.
  • 075 Įsisavinimas ir įamžinimas. Du šešerybės atvaizdai. Proto (požiūriais) ir širdies (teigiamumu).
  • 077 Pasąmonė, sąmonė, sąmoningumas šešerybės atvaizduose - Platono pavyzdys
  • 085 Budos aštuongubas kelias, šv.Petro raktai į dangų
  • 086 Įvardijimo ir pagrindimo kalbos
  • 087 Palyginti su AutoGnome Mode
  • 088 Palyginti su AutoGnome Chain
  • 095 Biologijos išsiaiškinimo būdai
  • 090 Kitų atsakymai, kas yra gyvenimo prasmė
  • 093 Ženklų savybės: gyvenimo prasmė (ne reikšmė)
    • Reikšmingumas - Dievo požiūrio supratimas paskiro žmogaus požiūriu
    • Prasmingumas - Dievo požiūrio supratimas pasaulio požiūriu
    • Paskiras žmogus (pasąmonė) mąsto ikonas, bendras žmogus (sąmonė) mąsto indeksus, Dievas (sąmoningumas) mąsto simbolius

Ateičiai

  • 066 Įsisavinimas ir savasties riba tarp savęs ir pasaulio, ir nuostaba, Peirce'o samprotavimo būdai
  • 083 Kaip įsisavinime reiškiasi padalinimų atvaizdai?
  • 086 Kaip įsisavinime reiškiasi padalinimų lygtys
  • žavesys = nešališkumas, meilė = nepaneigiamumas, artimumas = besąlygiškumas

Platono Valstybė

  • But in reality justice was such as we were describing, being concerned however, not with the outward man, but with the inward, which is the true self and concernment of man: for the just man does not permit the several elements within him to interfere with one another, or any of them to do the work of others,—he sets in order his own inner life, and is his own master and his own law, and at peace with himself; and when he has bound together the three principles within him, which may be compared to the higher, lower, and middle notes of the scale, and the intermediate intervals—when he has bound all these together, and is no longer many, but has become one entirely temperate and perfectly adjusted nature, then he proceeds to act, if he has to act, whether in a matter of property, or in the treatment of the body, or in some affair of politics or private business; always thinking and calling that which preserves and co-operates with this harmonious condition, just and good action, and the knowledge which presides over it, wisdom, and that which at any time impairs this condition, he will call unjust action, and the opinion which presides over it ignorance. (4 knyga)

And are we assured, after looking at the matter from many points of view, that absolute being is or may be absolutely known, but that the utterly non-existent is utterly unknown?

Nothing can be more certain.

Good. But if there be anything which is of such a nature as to be and not to be, that will have a place intermediate between pure being and the absolute negation of being?

Yes, between them.

And, as knowledge corresponded to being and ignorance of necessity to not-being, for that intermediate between being and not-being there has to be discovered a corresponding intermediate between ignorance and knowledge, if there be such?

Certainly.

Do we admit the existence of opinion?

Undoubtedly.

As being the same with knowledge, or another faculty?

Another faculty.

Then opinion and knowledge have to do with different kinds of matter corresponding to this difference of faculties?

Yes.


Then if being is the subject-matter of knowledge, something else must be the subject-matter of opinion?

Yes, something else.

Well then, is not-being the subject-matter of opinion? or, rather, how can there be an opinion at all about not-being? Reflect: when a man has an opinion, has he not an opinion about something? Can he have an opinion which is an opinion about nothing?

Impossible.

He who has an opinion has an opinion about some one thing?

Yes.

And not-being is not one thing but, properly speaking, nothing?

True.

Of not-being, ignorance was assumed to be the necessary correlative; of being, knowledge?

True, he said.

Then opinion is not concerned either with being or with not-being?

Not with either.

And can therefore neither be ignorance nor knowledge?

That seems to be true. (5 knyga)


At any rate, we are satisfied, as before, to have four divisions; two for intellect and two for opinion, and to call the first division science, the second understanding, the third belief, and the fourth perception of shadows, opinion being concerned with becoming, and intellect with being; and so to make a proportion:—

As being is to becoming, so is pure intellect to opinion. And as intellect is to opinion, so is science to belief, and understanding to the perception of shadows.


Išmintis

First among the virtues found in the State, wisdom comes into view, and in this I detect a certain peculiarity.

What is that?

The State which we have been describing is said to be wise as being good in counsel?

Very true.

And good counsel is clearly a kind of knowledge, for not by ignorance, but by knowledge, do men counsel well?

Clearly.

And the kinds of knowledge in a State are many and diverse?

Of course.

There is the knowledge of the carpenter; but is that the sort of knowledge which gives a city the title of wise and good in counsel?

Certainly not; that would only give a city the reputation of skill in carpentering.

Then a city is not to be called wise because possessing a knowledge which counsels for the best about wooden implements?

Certainly not.

Nor by reason of a knowledge which advises about brazen pots, I said, nor as possessing any other similar knowledge?

Not by reason of any of them, he said.

Nor yet by reason of a knowledge which cultivates the earth; that would give the city the name of agricultural?

Yes.

Well, I said, and is there any knowledge in our recently-founded State among any of the citizens which advises, not about any particular thing in the State, but about the whole, and considers how a State can best deal with itself and with other States?

There certainly is.

And what is this knowledge, and among whom is it found? I asked.

It is the knowledge of the guardians, he replied, and is found among those whom we were just now describing as perfect guardians.


Why, because he distinguishes the face of a friend and of an enemy only by the criterion of knowing and not knowing. And must not an animal be a lover of learning who determines what he likes and dislikes by the test of knowledge and ignorance?

Most assuredly.

And is not the love of learning the love of wisdom, which is philosophy?

They are the same, he replied.

And may we not say confidently of man also, that he who is likely to be gentle to his friends and acquaintances, must by nature be a lover of wisdom and knowledge?


And things which are at their best are also least liable to be altered or discomposed; for example, when healthiest and strongest, the human frame is least liable to be affected by meats and drinks, and the plant which is in the fullest vigour also suffers least from winds or the heat of the sun or any similar causes.

Of course.

And will not the bravest and wisest soul be least confused or deranged by any external influence?

Drąsa

Again, I said, there is no difficulty in seeing the nature of courage, and in what part that quality resides which gives the name of courageous to the State.

How do you mean?

Why, I said, every one who calls any State courageous or cowardly, will be thinking of the part which fights and goes out to war on the State’s behalf.

No one, he replied, would ever think of any other.

The rest of the citizens may be courageous or may be cowardly, but their courage or cowardice will not, as I conceive, have the effect of making the city either the one or the other.

Certainly not.

The city will be courageous in virtue of a portion of herself which preserves under all circumstances that opinion about the nature of things to be feared and not to be feared in which our legislator educated them; and this is what you term courage.

I should like to hear what you are saying once more, for I do not think that I perfectly understand you.

I mean that courage is a kind of salvation.

Salvation of what?

Of the opinion respecting things to be feared, what they are and of what nature, which the law implants through education; and I mean by the words ‘under all circumstances’ to intimate that in pleasure or in pain, or under the influence of desire or fear, a man preserves, and does not lose this opinion. Shall I give you an illustration?

If you please.

You know, I said, that dyers, when they want to dye wool for making the true sea-purple, begin by selecting their white colour first; this they prepare and dress with much care and pains, in order that the white ground may take the purple hue in full perfection. The dyeing then proceeds; and whatever is dyed in this manner becomes a fast colour, and no washing either with lyes or without them can take away the bloom. But, when the ground has not been duly prepared, you will have noticed how poor is the look either of purple or of any other colour.

Yes, he said; I know that they have a washed-out and ridiculous appearance.

Then now, I said, you will understand what our object was in selecting our soldiers, and educating them in music and gymnastic; we were contriving influences which would prepare them to take the dye of the laws in perfection, and the colour of their opinion about dangers and of every other opinion was to be indelibly fixed by their nurture and training, not to be washed away by such potent lyes as pleasure—mightier agent far in washing the soul than any soda or lye; or by sorrow, fear, and desire, the mightiest of all other solvents. And this sort of universal saving power of true opinion in conformity with law about real and false dangers I call and maintain to be courage, unless you disagree.

Susilaikymas

Temperance, I replied, is the ordering or controlling of certain pleasures and desires; this is curiously enough implied in the saying of ‘a man being his own master;’ and other traces of the same notion may be found in language.

No doubt, he said.

There is something ridiculous in the expression ‘master of himself;’ for the master is also the servant and the servant the master; and in all these modes of speaking the same person is denoted.

Certainly.

The meaning is, I believe, that in the human soul there is a better and also a worse principle; and when the better has the worse under control, then a man is said to be master of himself; and this is a term of praise: but when, owing to evil education or association, the better principle, which is also the smaller, is overwhelmed by the greater mass of the worse—in this case he is blamed and is called the slave of self and unprincipled.

Are not the chief elements of temperance, speaking generally, obedience to commanders and self-control in sensual pleasures?

Teisingumas

Well then, tell me, I said, whether I am right or not: You remember the original principle which we were always laying down at the foundation of the State, that one man should practise one thing only, the thing to which his nature was best adapted;—now justice is this principle or a part of it.

Yes, we often said that one man should do one thing only.

Further, we affirmed that justice was doing one’s own business, and not being a busybody; we said so again and again, and many others have said the same to us.

... Then on this view also justice will be admitted to be the having and doing what is a man’s own, and belongs to him?


Then everything which is good, whether made by art or nature, or both, is least liable to suffer change from without?



Šešerybės apibrėžimas


Šešerybės požiūriai

  • Naujai išsakyti šešerybės požiūrius.




Šešerybė yra visko padalinimas į šešis požiūrius. Ji susidaro iš Dieviškosios trejybės kampų vienumo:

  • Ar nusistatau sąlygiškai ar besąlygiškai (be išimčių)?
  • Ar vykdau sąlygiškai ar besąlygiškai (be išimčių)?
  • Ar permąstau sąlygiškai ar besąlygiškai (be išimčių)?

ir iš žmogiškosios trejybės rato poslinkių:

  • Nusistatau, ar vykdau?
  • Vykdau, ar permąstau?
  • Permąstau, ar nusistatau?

Tai šeši klausimai, kuriais žmogus gyvena.


Šešerybė derina dvi trejybes


  • Palyginti vidinės sandaros ir išorinės sandaros buvimą-nebuvimą su kategorijų teorijos uždaviniu.
  • Šešerybės nariai turėtų atitikti šešis pokalbius, šešis pertvarkymus.
  • Koks ryšys tarp šešerybės ir valios raiškų: engaging, waiting, believing, relying, loving, suffering?

  • Šešerybė derina pasąmonės trejybės ratą ir sąmonės loginę trejybę.
  • Trejybės poslinkių ratas išsako žmogaus pasąmonės sąlygiškus klausimus, kuriais užsiskleidžia trejybė ir visi poslinkiai lygiaverčiai. O sąmonę išreiškia besąlygiški požiūriai. Šitaip sustačius išryškėja vykdymo ašis (šv.Pauliaus vertybių) tarp koks ir kaip.
  • Šešerybės ratą sudaro vienumo trejybė ir nevienumo trejybė.

Šešerybė derina Dievo ir žmogaus trejybes

  • Šešerybės poslinkiai veda iš besąlygiškumo trejybės į sąlygiškumo trejybės ratą. Tai rodo perėjimas iš išorinių požiūrių (sustatančių besąlygiškumą) ir vidinių požiūrių (vedančių trejybės ratu), taip pat perėjimas iš teigiamų jausmų (išreiškiančių besąlygiškumą - neigimo neigimą) į dorybes (išsakančių poslinkių vienakryptiškumą). Įsisavinimas ir įamžinimas suderina du atvaizdus, tad išreiškia lygtį 6+3=1, tad nusako aštuongubo kelio veikimą, kartu ir trijų kalbų - trijų laipsnynų - veikimą.
  • Šešerybės atvaizdais žmogaus teigimas (įsisavinimas) išplečiamas Dievo neigimo neigimu (įamžinimu). Tame įamžinime yra (įsisavinimo) prasmės prasmė. Dievas įamžinimu suteikia žmogaus prasmei dievišką prasmę.
  • Šešerybė išryškina skirtumą tarp Dievo ir žmogaus požiūrių, jų trejybių, jų būklių, jų išėjimo už savęs.
  • Žmogaus pasaulėžiūrą išsako šešerybė. Mane domina susikalbėjimas su Dievo pasaulėžiūra.
  • Žmogaus pasaulėžiūra, tai atsakymas, o Dievo, tai klausimas.
  • Trejybė neskiria ar jinai baigiasi ar nesibaigia patikslinimu, o šešerybę tai skiria.
  • Žmogus save pataiso, būtent trejybe: nusistatymu, vykdymu, permąstymu. Žmogus yra pašlijęs. Žmogus netobulas, ribotas, sąlygiškas. Žmogų ir tobulumą sieja laisvumas.
  • Dievas iš karto teisingas. Jisai tobulas, neribotas, besąlygiškas.
  • Štai žmogaus ir Dievo susikalbėjimo pagrinas: žmogus ieško ašies aplink kurią suktųsi, tuo tarpu Dievas plečia savo akiratį, išeina už savęs, atveria pasaulį ribų ir klaidų.
  • Šešerybe įsikimbame į "žemišką" mąstyseną, ja išgyvename amžiną gyvenimą, iš tenkinimų 4-6 pereiname į tenkinimus 1-3, taip kad mums amžinas gyvenimas tampa savas, žemiškas, atsiplėšiame nuo šio gyvenimo.
  • Šešerybės jausmai išsako, koks Dievas už mūsų - mylintis, žavus, artimas - juk meilė nėra iš šio pasaulio, bet jį palaiko - nė mes esame iš šio pasaulio, bet esame artimi Dievui, esame dvasia. Mąstyti, kaip dvasia reiškiasi, kaip ją atpažįstame ir ja gyvename. Būti atviras Dievui.
  • Šešerybė sieja vertybes (commitments) ir vertybinius klausimus (pasirinkimus) būtent kuomet jie yra visiškai atskirti. Tai sieja netroškimus ir jas atliepiančias pirmines sandaras.
  • Šešerybė sieja Dievo valią ir žmogaus valią.
  • Asmens trejybė sieja tris vienumus (Tėvo, Sūnaus, Dvasios) iškylančius Dievo trejybe.
  • Asmens trejybė išskiria nusistatymą, vykdymą ir permąstymą, tad išreiškia suvokimą, sumanymo ir veiklos atskyrimą. O Dievas strimgalvis, jojo trejybė neišskiria buvimo, veikimo ir mąstymo, nors šį skirtumą savotiškai grindžia.
  • Trejybės ir ketverybės sąryšyje (šešerybėje) sueina sąmonė ir pasąmonė.
  • Šešerybė sustato sąmoningumą kaip poslinkio (besąlygišką) valdytoją.
  • Septynerybės ketverybės du šonai (ar->koks, kodėl->kaip) grindžia šešerybės atvaizdų nusakytą įsisavinimą.
  • Šešerybė sieja apibrėžtumo trejybę ir neapibrėžtumo trejybę.
  • Tobulumas ir patikslinimas. Trejybės ratas, kaip visko padalinimas, tinka visais atvejais. Tačiau šešerybe išsiskiria atvejai kuriais nėra patikslinimo - apeinama tik vieną kartą, yra besąlygiškai tikslu - ir kuriais vyksta patikslinimas, tad apeinama ne vieną kartą, yra sąlygiška tiesa.
  • Šešerybė - ikoniškumas - požiūris siejantis besąlygiškumą ir sąlygiškumą mato pastarajį kaip ikoną.
  • Šešerybė išreiškia trejybę kaip požiūrių ribas, tad kaip nežinojimą, kaip sandarą.

Šešerybė išsako dorovę


  • Kas atsitinka jeigu neigi trejybės ratą ir judi priešinga kryptimi?
  • Kuria prasme judėjimas trejybės ratui priešinga kryptimi yra nedora, kuria prasme šešerybė neleidžia?


Šešerybė sustato dorovės klausimą.

  • Šešerybė išsako žmogaus būklę, žmoniškumą, žmogiškumą, mūsų savastį, vaizduotės ribas įskaitant Dievą į kuriuos galime atsiremti, visa ką galime patys išjausti, ką išgyvename.
  • Šešerybė išsako atsakomybę (pirminę, antrinę, tretinę) ir taip pat laisvę bet kokioje santvarkoje. Tad šešerybė derina žmogų ir Dievą. Šešerybė derina pilną ir dalinę atsakomybę.
  • Šešerybė - dorovė - tai laisvė augti, tos laisvės patikrinimas ir susikalbėjimas ja. Tai bene žaidimų pagrindas, tikslas, dvasinis-psichinis bendravimas, susijęs su pilnavertiškumo poreikiu.

Gyvenimas su Dievu ir be Dievo

  • Kas vadovaujasi šešerybės klausimais gali gyventi lyg ir be Dievo. Taip kad Dievas nebūtinas. Tai akivaizdu jeigu gyvename trejybės ratu. Tačiau kada renkamės Dievą vietoj savęs, pasikliauname Dievo sąvoka. Jisai tampa vis labiau tikras ir netgi būtinas kada mums reikalinga jo globa, kad savo trejybe nenuklystumėme.

Šešerybė yra žmogaus išbaigtumas

  • Trys ir trys klausimai išreiškia šešerybę, žmogaus ribotą protą, jo būklę, žmogaus šokį.
  • Šešerybė išsako tai, kas reikalinga visko padalinimui. Užtat šešerybė yra savotiškas išbaigtumas, taip pat besąlygiškumo (septynerybės) sąlygos, sandarumo sąlygos. O galimybė pasidalinti, taip pat atsirinkti, susitelkti, yra dorovės ir žmogaus esmė. O padalinimai yra visa, kas skiria Dievą ir gerumą, tad tuo pačiu tai amžino gyvenimo sandara.
  • Šešerybė yra sandaros pilnuma.

Šešerybė išreiškia dvejonę, Ar taip turėtų būti?

  • Šešerybė kyla iš dvejonių. The sixsome is the structure that arises when God takes up the question: Is this the way things should be? The sixsome is the structure by which God makes optimal sense of his situation. He takes up a possibly hypothetical but ideal point of knowledge.

Šešerybė išsako išėjimą už savęs

  • Šešerybė (-2) išsako įvairiausius būdus, kaip išeiti už savęs.
  • Išėjimas už savęs asmeniui turi dvigubą reikšmę:
    • x3 Dievo trejybe, asmens trejybe
    • x2 pasirinkti Dievą vietoj savęs

Šešerybė apibrėžia atsakomybę

  • Mes atsakome už tai, kas sąlygiška, kas išgyvenama sąlygiškos trejybės poslinkiais. Dievui pripažįstame tai, kas besąlygiška. Bręstame vis labiau išplėsdami, išryškindami, įsisąmonindami šią ribą, atsakydami už vis daugiau.

Dorovės įvairūs pagrindai:

  • įstatymu - pareiga

Atsakomybės tyrimas: Kaip lietuviai skriaudė litvakus

Šešerybė išsako dorovės klausimus, užtat ir atsakomybės tyrimą. Šešerybė apibrėžia "kažką", visada galima daryti "kažką" gero. Trėjybė, tai "betką" gero. Nulybė, tai "viską" gero. Septynerybė, tai "nieką" gero. Bet visgi yra gerumo galimybė, ten kur yra blogis visada yra gerumo galimybė. Tad blogis nurodo gerumo galimybę.

Šešerybė sustato dorovę. Tai yra atsidavimo trejybė, taip pat jos palaikymas: trokšti (nusistatyti), įtraukti (vykdyti), pateisinti (permąstyti) - tai trejybės sulaikymas, kad galėtų kauptis, kad galėtų bendrai suktis. Taip dorovė pajungia šalutinius tikslus bendram reikalui. Tai vyksta laipsnyne, kur yra išorinė valia ir vidinė valia. Tad trejybė yra praplėčiama šešerybė, tai yra veiksmo +3 išdava, padalinimo išplėtimas, požiūrių ištraukimas iš niekur. Tas ištraukimas iš niekur vyksta antistruktūra, gyvenimo lygtimi, kuris pirminį padalinimą naujai suvokia, taip kad jį tenka ir galima papildyti. Šalutinis tikslas suderinamas su bendru reikalu, bet užtat jo galima atsisakyti vardan kito, ne savo, šalutinio tikslo. Tokiu būdu atsiranda dviprasmybė, laisvumas, gerumas. Taip pat sandarų išplėtimas, ypač trejybės išplėtimu šešerybe, reiškiasi pasivaikščiojimais medžiais.

  • seserybe simuliuoti besalygiška samone paskui septynerybe paastrinti o penkerybe suvpkti pripazinti visuma - seserybe imanomas bendras mąstymas (triračiu), bendras išvedžiojimas, bendra logika - užtat įmanoma protinė bendrystė - galima suvokti ką kiti mąsto, galime mąstyti bendrai
  • Dorovė yra trejybės rato vienakryptiškumas, kurį įtvirtina šešerybė, nes jį palaiko tiek dieviškasis atvaizdis (teigiamais jausmais ir dorybėmis), tiek žmogiškasis atvaizdis (išoriniais ir vidiniais požiūriais).
  • Šešerybė grindžia dorovę, kaip turėtų būti.

Šešerybė išsako, kaip sąvokos apibrėžiamos - kaip darbai apibrėžiami, nes apibrėžimas yra tai, kaip paskiri žmonės su šalutiniais tikslais palaiko bendrą reikalą. Tad gerumo apimčių poros - prielaidų lygmenys - kildenamos iš dorovės. Pavyzdžiui, betką gero / kažką gero = "bendravimas" ?, "bendrystė" yra siejamos su poromis iš keturių lygmenų:

  • išjudintojas - nulybė - viskas - klausiami
  • judintojai - trejybė - betkas - paaiškinama
  • atsidavėliai - šešerybė - kažkas - liepiami
  • verčiami - septynerybė - niekas - verčiami

Tad susiję su pasakojimo, su įtampa keliančiais balsais.

Ryški sąžinė gali žiūrėti iš įvairių pusių. Užtat svarbu puoselėti nuotaikas, jas išjausti.

Dievas neturi dorovės nes jisai pilnai išeina už savęs, jisai yra viskas. O kiti asmenys dalinai išeina už savęs, tad jiems reikalinga dorovė, žmoniškas santykis su tai, kas už jų. Asmenys yra betkas, kažkas arba niekas. Jie gyvena atitinkame lygmenyje - asmenų (betkas), asmens (kažkas) ir jokio (niekas) - į jį atsispiria. Jie gyvena atitinkama pamatine vertybe, pavyzdžiui, Platonui visuminė vertybė yra "teisingumas", tai asmenų (bendruomenės) vertybė. Tokia pamatinė vertybė yra visko iškraipymas daliniu požiūriu, panašiai, kaip kad sukutis sukasi palinkęs. Tad yra trys skirtingos dorovinės sistemos. Įsisavindami savo vertybę - save sustyguodami - subręsta naujai dorovei. Pavyzdžiui, doras eilinis pilietis (betkas - bendras žmogus), kuris teisingumą įsisavina susilaikymu, paklusnumu, nuolankumu, augs jautrus išminčiai - žavesys trauks, bjauresys atstums - ir atsilieps drąsa, ja bus šaunuolis. Drąsos dorybės jį įamžins, tai bus amžina garbė. Tačiau tokiu būdu jisai tampa išskirtiniu asmeniu, išsiskiriančiu iš kitų, taip kad pasikeičia jo santykis su jais, taip kad jam tenka rūpintis jais. O jeigu žmogus neįsisavina, nepuoselėja savo vertybės (teisingumo), tai jis prisidės prie bendro sąstingio ir nuosmūkio. Graikams rūpėjo laimė, racionalumas. Gal rūpi bendruomenės žodžiai. O jau tas šaunuolis taps individu, paskiru asmeniu "kažkas". Tai jo dorovė bus tokių paskirų asmenų dorovė. Jam rūpės ne žodžiai, o sąvokos, jo vidinė kalba. Jis gyvens atsakomybės (pareigų) tinkle. Jeigu jas įsisavins rūpėjimu, tada jisai atjausdamas artimą taps tiesiakalbiu, nuoširdžiu. Tuomet jisai kalbės visatos vardu, kaip mokslininkas, pasitraukęs kaip asmuo. Toksai mokslininkas liks "nieku" prieš visatą, prieš Dievą. Tad nihilistiniame pasaulyje jam beliks reiškiniai (ar) kuriems jisai gali būti ištikimas (pavyzdžiui, saulei, gyvybei). Bet jis gali tą ištikimybę įsisavinti tikėjimu. Tada jisai taps jautrus savo meilės ir neapykantos jausmams. Ir atsiras bendra viltis su tais kurie irgi vertina taip išgrynintus reiškinius. Tokiu būdu atsiranda bendruomenė, bendrystė. Tai dorovinių santvarkų ratas, trejybė. 12 aplinkybių manau įvairiai išsako tą jo išėjimą už savęs.


Šešerybė yra minus du



  • Šešerybė išsako veiksmą +2, kaip kad septynerybė išsako veiksmą +1 ir penkerybė veiksmą +3.

Poreikiai ir lygtis 3+3=6


Kaip sieti šešerybės atvaizdus (2x6) ir trejybe spalvotą ketverybę (Platonas, šv.Paulius, Andrius) (4x3) ir 6 poreikius?

  • ||išorė||geras||geresnis||geriausias||
  • ||vidus||įsikibti||kaupti||vengti kraštutinumų||
  • ||vidus||įsikibti||kaupti||vengti kraštutinumų||
  • ||išorė||geras||geresnis||geriausias||

Šešerybę siejau su šešiais būdais tenkinti poreikius:

  • 1. Cling to what you have
  • 2. Get more than what you need
  • 3. Avoid extremes
  • 4. Choose the good over the bad
  • 5. Choose the better over the worse
  • 6. Strive for the best.

Šešerybę nusako lygtis 3+3=6. Trejybės atvaizdas vienis-visybė-daugis išsako vienumo rūšis. Du tokie trejybės veiklos atvaizdai yra sudurti trejybės patirties atvaizdo daiktas-eiga-asmuo. "Daiktas" tai trejybės nariai, "eiga" tai trejybės poslinkiai ir "asmuo" tai šešerybės išgyventojas.


Šešerybę išplečia Dievas ir gerumas


  • Susieti šešerybę ir septynerybę. Suprasti lygtį 6+1=7.
  • Susieti šešerybę su laipsnynais ir aštuongubu kelio atmainomis.

  • God is larger than the sixsome, and so is the life that we find ourselves in, and there is slack - the sevensome
  • Žmogaus savastį išplečia Dievo dvasia. Savastis yra sandara, o veiksmai yra dvasia, kuria sandara pranokstama. Žmogaus savastis yra tas išeities taškas, kurio įvairus pranokimas veda į sandaras, kurių sąmoningumas yra visų sandarų pagrindas. Visos sandaros kyla iš sąmoningumo žmogaus brandos galimybių.

Lygtis 5+1=6



  • Sixsome: God is his own principle (5+1=6) Jo išėjimas už savęs.
  • 6) God looks at himself looking at himself looking at himself looking at himself looking at himself looking at himself from the side: "I am my principle to strive for the best". And he reinterprets the previous perspectives: "I am my principle to choose the better over the worse", "I am my principle to choose the good over the bad", "I am my principle to avoid extremes", "I am my principle to get more than what I need", "I am my principle to cling to what I have".

Šešerybė (iš penkerybės): trys ašys

  • tarpas tarp praeities ir ateities (reikalingas, pavyzdžiui, tikėjimui)
  • ryšys už dėžės į dėžę (pavyzdžiui, sąžinei)
  • sąsaja tarp praeities ir ateities

Poslinkis

  • Šešerybė sustato dvilypumą tarpe nes ją galima suprasti kaip tuštumą tarp dviejų trejybių arba kaip dvejybę tarp dviejų dvejybių.
  • Laisvė yra šešerybė dėžėje. Metafizika įkalina žmogų.

Šešerybė ir Dievo šokis


Šešerybės sandara

  • Kaip šešerybė sieja Dievo šokį ir išgyvenimo apytaką?
  • Kaip šešerybė kyla iš Dievo šokio, jį pritaiko žmonėms?

Amžinas gyvenimas. Raktas į Dievo raiškas.

  • Trejybės ratas išskiria tai kas pastovu ir tai kas kinta, tad išskiria dvigubą požiūrį. Tai ir grindžia šešerybę.

Vienumas

  • Šešerybė išsako šių trijų požiūrių vieningumą.
  • Šešerybė suveda tris sandaras (trejybę, aštuongubį kelią, 10 Dievo įsakymų) ir tris poslinkius tarp jų, tai yra, tris kalbas.
  • Nevienumo trejybės nariais išsiskiria Dievas Tėvas ir Dievas Sūnus. Jie vis sutampa vienumo trejybės nariais ir vėl naujai išsiskiria.
  • Šešerybė sieja vieningumus - Dievo nariais ir žmogaus poslinkiais. Trejybės poslinkiai, tai žmogaus ratas, kuriame visų vieningumas žmoguje. O trejybės nariai (Nusistatyti, vykdyti, permąstyti), tai vieningumas Dieve, ne mumyse. Mes tuo atveju išryškiname nevienumą.

Dievo raiškos, tai žmogaus šešerybė. Žmogui pasitraukus jam iškyla Dievas, jį pažįsta. Dievui pasitraukus iškyla žmogus, asmuo.

Šešerybę išplečia septynerybė

  • Šešerybėje dangaus karalystė papildo šešerybę, ją aprėpia, įprasmina, tai injekcija. Ta šešerybė, tai vieningumo įsisavinimas, kurio siekia Tėvas.
  • Šešerybė išdėsto amžino gyvenimo, amžinos brandos pavidalus. Tai vyksta būtent žmogumi. Tai Dievo šokio apžvalga. Tad Dievo raiškos savo sandaromis išsako amžiną gyvenimą, amžiną brandą. O septynerybė išsako gyvenimo pavidalus. Septintoji diena, tai Dievo poilsio diena, pabrėžimas, jog Dievas nebūtinas.

Šešerybės atvaizdai


  • Kaip gyvenimo prasmės keturios trejybės (išoriniai požiūriai, teigiami jausmai, dorybės, vidiniai požiūriai) susiję su keturiais trejybės atvaizdais, tad su aplinkybėmis?
  • Patikslinti šešerybės atvaizdus.
  • Įtikinamai šešerybe išdėstau jausmus ir dorybes, tačiau kol kas nepavyksta suvokti, kaip išdėstyti išorinius ir vidinius požiūrius.
  • Naujai susieti požiūrius su šešerybės atvaizdais.
  • Sulyginti dvylika šešerybės atvaizdų požiūrius su dvylika aplinkybių.
  • Sieti tris dorybių ketverybes su trimis aštuongubio kelio pavyzdžiais.
  • Suprasti šešerybės atvaizdų požiūrius kaip dalį aštuongubo kelio.
  • Kaip šešerybės atvaizdai (kūnu-protu ir jausmais-valia) sietini su abejonėmis/dvejonėmis ir lūkesčiais/jauduliais ?
  • Kaip suprasti, kad kūnas atitinka lygmeniui Ar - išoriniai požiūriai, protas Koks - vidiniai požiūriai, o širdis atitinka Kodėl (teigiami jausmai) ir valia atitinka Kaip (dorybės)?


Šešerybės atvaizdai išsako, kaip renkamės.

  • Renkamės įsisavindami išorinį požiūrį arba neįsisavindami.
  • Renkamės pasirinkdami meilę (teigiamą jausmą) vietoj neapykantos (neigiamo jausmo).
  • Renkamės daugiau dorybės negu mažiau jos.

Pasirinkimus išsako dvejybės atvaizdai.

Šešerybės atvaizduose reiškiasi įvairios priešingybės

  • Dvejybės atvaizdai išsako priešingybių tarpusavio santykį kiekviename ketverybės lygmenyje. Dvejybės atvaizdų poslinkiai:
    • teigiami ir neigiami jausmai, tai teigiami ir neigiami pasirinkimai, kaip laisva valia ir likimas. Abi priešingybės reikšmingos.
    • dorybė, kaip išorė ir vidus. Viena priešingybė reikšminga.
    • vidinis požiūris, kaip teorija (įžvalga) ir praktika (įgūdis). Viena priešingybė nereikšminga.
    • išorinis požiūris, kaip tapatumas ir skirtingumas. Abi priešingybės nereikšmingos.

Šešerybės du atvaizdai: nežinojimas ir žinojimas.

  • Nežinojimas (klausimas): tai vidiniai ir išoriniai požiūriai. Pavyzdžiui, tikime tai, ką nepažįstame.
  • Žinojimas (atsakymas): tai teigiami jausmai ir dorybės. Pavyzdžiui, mylime tai, ką pažįstame.

Šešerybė turi du atvaizdus, protinį ir jausminį.

  • Protinis atvaizdas susidaro iš kūno trijų išorinių požiūrių (teisingumo, ištikimybės, pareigos) ir proto trijų atitinkančių vidinių požiūrių (paklusnumo, tikėjimo, rūpėjimo).
  • Jausminis atvaizdas susidaro iš širdies trijų jausminių priešingybių (žavesio-bjauresio, meilės-neapykantos, artimumo-baimės) ir valios trijų dorybių (drąsos, vilties, nuoširdumo).

Šešerybės atvaizdai išsako vertybes kuriomis žmogus gyvena amžinai, tai yra, išgyvena atitrūkimą tarp Dievo ir gerumo:

  • Dievo Tėvo vertybėmis (išmintis, drąsa, paklusnumas, teisingumas) tas atitrūkimas nepaisomas ar pašalinamas, taip kad jo nėra tap mūsų.
  • Dievo Sūnaus vertybėmis (meilė, viltis, tikėjimas, ištikimybė) atitrūkimas yra pralaukiamas, iškenčiamas.
  • Dievo Dvasios vertybėmis (artimumas, nuoširdumas, rūpėjimas, pareiga) atitrūkimas yra sumažinamas.
  • Nežinojimas ar: išoriniai požiūriai (pavyzdžiui, ištikimybė)
  • Nežinojimas koks: vidiniai požiūriai (pavyzdžiui, tikėjimas)
  • Nežinojimas kaip: dorybės (pavyzdžiui, viltis)
  • Nežinojimas kodėl: teigiami jausmai (pavyzdžiui, meilė)

Protas ir jausmai tai, atitinkamai:

  • Pažinovas ir pažinimo laukas.
  • Dievo požiūris, Dievo šokis, jo raiškų - jo valios vykdymo būdų (rūpėti, tikėti, paklusti) ir jų sąlygomis (pareiga, ištikimybė, teisingumas). Ir asmens požiūris, išgyvenimo apytaka, kaip gyventi? jausmais ir dorybėmis.
  • Dievo raiškų šešerybė: paklusnumas ir jo sąlygos (teisingumas, išsakytas įsakymu), tikėjimas ir jo sąlygos (ištikimybė, išsakyta suvokimu), rūpėjimas ir jo sąlygos (pareiga, išsakyta branda). Žmoniškasis šių raiškų išgyvenimas pasirinkimais, jų įamžinimas vertybėmis.
  • Didėjantis laisvumas (vidiniais požiūriais mums suteikiama laisvė) ir mažėjantis laisvumas (dorybėmis ko mažiau nuklystame).
  • Pasitraukimas ir įsijungimas, jin ir jang.
  • Cognition is the perspective of the human, and has to do with "following the will". Emotion is the perspective of God, and has to do with "strengthening the will".
  • Erdvė reiškiasi išoriniais ir vidiniais požiūriais. Laikas reiškiasi jausmų priešingybėmis (artimasis laikas, gali keistis) ir dorybėmis (tolimasis laikas, nesikeičia).
  • In terms of cognition, the operating principles are understood as our efforts to focus ourselves upon horizon points, and thus slack is increasing. In terms of emotion, the operating principles are understood as the effect that horizon points have upon us when we focus on them, and thus slack is decreasing.
  • Teigiami jausmai ir dorybės išreiškia Dievo nežinojimą, o vidiniai ir išoriniai požiūriai išreiškia žmogaus žinojimą.
  • (Taisytinas?) Asmens atvaizdas (Dievo pasitraukimo, nebuvimo) išlaiko lygiagrečiai vienumą ir nevienumą, veda tarp Dievo į asmenį į asmenis ir toliau į Dievą. Dievo atvaizdas (Dievo įsijungimo, buvimo) išlaiko lygiagrečiai Dievą, asmenį, asmenis ir veda iš jų nevienumo į vienumą.
  • Šešerybės atvaizdų (Dievo ir žmogaus) poslinkiuose sutampa trejybės rato poslinkiai (jisai juos vienija) bet skiriasi besąlygišumo ir sąlygiškumo santykis, tad poslinkiai, tad jais skiriasi žmogus ir Dievas. Bendrai, skiriasi žmogaus (mažėjančio laisvumo) ir Dievo (didėjančio laisvumo) atvaizdai. Mes ištrūkstame iš trejybės rato į besąlygiškumą, tuo tarpu Dievas mus siunčia atgal į trejybės ratą.
  • Šešerybės besąlygiškumą išreiškiantys požiūriai išsako požiūrį (išorės neigimas), požiūrį į požiūrį (vidaus neigimas), ir požiūrį į požiūrį į požiūrį (neigimo neigimas). Tai yra trys teigimai. Šešerybės du atvaizdai išsako pasąmonę ir sąmonę. Bendrai, didesnių padalinimų du atvaizdai išsako pasąmonę ir sąmonę.
  • Šešerybės atvaizdai sieja širdį (pasąmonę išsakančią sąmonei) ir protą (sąmonę išsakantį pasąmonei).

Šešerybė sieja asmenis. Asmenys gyvena požiūriais ir išeina už jų. Aš, Tu, Kitas yra sąlygiškos trejybės poslinkiai.

  • P->PP Aš iškylu: Mąstau bet ar nusistatau?
  • PP->PPP Tu iškyli: Nusistatau bet ar vykdau?
  • PPP->PPPP = P Kitas iškyla: Vykdau bet ar permąstau?

Kur yra pradžia? Kur yra trikdis? Ten kur yra santykis su besąlygiškumu, su Dievu. Tad šie poslinkiai į besąlygiškumą yra trys papildomi požiūriai. Tad šešerybė sulygina poslinkius su požiūriais.

Palyginti šias trejybes

  • Išoriniai požiūriai: teisingumas, ištikimybė, pareiga - būtina, tikra, galima
  • Teigiami jausmai: žavesys, meilė, artimumas - daiktas, eiga, asmuo
  • Dorybės: drąsa, viltis, nuoširdumas - vienis, visybė, daugis
  • Vidiniai požiūriai: paklusnumas, tikėjimas, rūpėjimas - buvimas, veikimas, mąstymas

Išoriniai požiūriai ir vidiniai požiūriai


Išoriniai požiūriai

  • Teisingumą (kurio tikimės savo malda), taip pat pareigą, ištikimybę ir lūkesčius apskritai susieti su tikėjimu, taip pat su rūpėjimu, paklusimu.
  • Kaip neteisingai pasielgiama su tuo, kurio nėra šalia, kuris lieka neužtartas? Ar atsiranda jam užtarėjas?

Vidiniai požiūriai

  • Kodėl paklusimas, tikėjimas, rūpėjimas atitinka Tėvui, Sūnui, Dvasiai, o šešerybėje (gyvenimo prasmėje) paklusimas, rūpėjimas, tikėjimas atitinka buvimui, veikimui, mąstymui?
  • Kaip trys kalbos (kaip ima rūpėti? kaip ima reikšti? kaip įvyksta?) susiję su Dievo valios vykdymu vidiniais požiūriais?
  • Kaip vidinius požiūrius sieti su Dievo trejybe (Tėvu), aštuongubu keliu (Sūnumi) ir dešimt Dievo įsakymų (Dvasia)?
  • Dangaus karalystė: Tikėti ko mažiau, žinoti-mylėti ko daugiau. Tad kodėl sako: "Kaip tiki, taip ir bus"?
  • Žmogus gali dvejoti, gali tikėti. Bendrai, kaip susiję atsiliepimai į netroškimus ir žmogaus vidiniai požiūriai, kuriais vykdo Dievo valią?
  • Kaip tikėjimas sieja žinojimą (vidinį požiūrį, ką pažįstame) ir nežinojimą (išorinį požiūrį, ko nepažįstame)?

The outside viewer goes beyond themselves into an inside perspective, and the outside perspective is unified by an inside viewer. This relates to the InversionEffect.

Išoriniai ir vidiniai požiūriai:

  • Požiūrius sieja išorė ("ar") ir vidus ("koks").
  • Išoriniai požiūriai yra sustatyti sąlygiškai, o vidiniai požiūriai sustatyti besąlygiškai, tai yra, galima jų laikytis besąlygiškai, neatsižvelgiant į sąlygas.
  • Vidiniai požiūriai, tai išorinių požiūrių įsisavinimas. Išoriniai požiūriai, tai vidinių požiūrių nuasmeninimas.
  • Vidiniai požiūriai iškyla pridėjus laisvę prie išorinių požiūrių. Išoriniai požiūriai, tai laisvės atėmimas iš vidinių požiūrių.
  • Vidiniai požiūriai, tai didėjantis laisvumas, o išoriniai požiūriai, tai mažėjantis laisvumas.
  • Vidinis požiūris nepamatuojamas, išorinis pamatuojamas, nebent neigiamai. You can't pay people to care...
  • Vidiniai požiūriai, tai asmens santykis su (Dievo - asmens - asmenų) vienumu už savęs. Išoriniai požiūriai, tai vienumo sąlygos išreikštos sandaromis, tuo tarpu be asmenų, tai asmenų santykiai.
  • Vidiniai požiūriai nustato asmens elgesį, jo požiūrį į Dievą. Išoriniai požiūriai nustato asmenų elgesį, Dievo požiūrį į juos.
  • Vidiniai požiūriai, tai asmens vienumo pagrindas. Išoriniai požiūriai, tai asmenų vienumo pagrindas.
  • Išorinis požiūris įvairiai išsako teisingumą - mažėjantį laisvumą, o vidinis požiūris įvairiai išsako malonę - didėjantį laisvumą.

Platonas pabrėžia, kad paklusnumas, susilaikymas yra ne tiktai liaudies, bet taip pat ir karių bei filosofų dorybė, taigi, visų luomų. Tuo tarpu išmintis tėra filosofų dorybė ir drąsa tėra karių dorybė. Tad įdomus santykis tarp susilaikymo ir teisingumo, kuris irgi yra visos santvarkos dorybė.

Amžinas gyvenimas reiškiasi;

  • Išoriniais požiūriais.
  • Vidiniais požiūriais. Jais vykdome Dievo valią. Tai jo nebūtinumas, mūsų branda. Dievas nebūtinas nes esame mes - jo valią vykdome - tad jisai nebūtinas.

Dievo trejybės asmuo savaip Dievo savastį išsako sandara. Asmuo šią sandarą išgyvenantis - nedalyvaujantis trejybės vienume - išeina už savęs į Dievo asmenį, išverčia sandarą ir tuomi laikosi būtent tam trejybės asmeniui būdingo vienumo.

Vidiniai požiūriai

  • In A is I: Obeying is the unity of taking a stand and following through.
  • I is A: Believing is the unity of reflecting and taking a stand.
  • I is felt by A: Caring is the unity of following through and reflecting.

Išoriniai požiūriai? Valia, pasirinkimai, tapatumai

  • A is in I: Willing is the distinction of taking a stand and following through.
  • A is not I: Choosing is the distinction of reflecting and taking a stand.
  • A feels I: Empathizing is the distinction of following through and reflecting.

Išoriniai požiūriai mato tai, kas mums svetima, ką nežinome, ko nepažįstame, kas už mūsų. Vidiniai požiūriai mato tai, kas mums sava, ką žinome, pažįstame, kas mumyse.

"Kaip tiki, taip ir bus" (nežinojimas) suporuojamas su "Ką randi, tą myli" (žinojimu).

  • Išorinis požiūris, teisingumas moko kiekvienam užsiimti savo veikla. O teisingumą įsisaviname paklusnumu, kuriuo klausomės tų, kurių reikėtų klausytis.
  • Išorinis požiūris išskiria besąlygiškumą ir sąlygiškumą. Tai atsitokėjimas. Jis yra palaikomas teigiamo jausmo. O vidinis požiūris įsijaučia ir besąlygiškumo pirmenybę išgyvena sąlygiškai kaip trejybės poslinkį. Jį palaiko atitinkama dorybė.

Išoriniai požiūriai

  • Išoriniai požiūriai išsako santvarką liekančią kada visai nebėra dvasios, taip kad dvasia (jei būtų) visiškai susiskaldžiusi, o vienumas yra būtent santvarkoje. Atskirtybė. Vienumo klausimas išsakomas, sustatomas, sprendžiamas paskirai.
  • Vidiniai požiūriai išsako paskirą dvasią iškylančią, širdingai prisiimančią ir įdvasinančią santvarką, taip kad vienumas yra jos iškilime, jos židinyje.
  • Atvaizdas yra išorinis požiūris.

Išoriniai požiūriai (Teisingumas, ištikimybė, pareiga)

  • Teisingumas, blogojo vaiko pasaulėžiūra, mažėjantis laisvumas
  • Tai išorinės paskatos, šviesuolį neveikiančios.
  • Trejybės poslinkiai: Dievo pareiga (nusistatau, tad vykdau), asmens ištikimybe (vykdau, tad permąstau) ir asmenų teisingumu (permąstau, tad nusistatau).
  • Jais nesitenkiname, rinkdamiesi amžiną gyvenimą: gyvenimas nebūtinai teisingas, aš nebūtinai ištikimas, Dievas nebūtinai pareigingas
  • Nesąmoningas nežinojimas.
  • Ar vienumas - žinojimas nieko

Išoriniai požiūriai

  • vienumas Dievo išsakytas žmonėms, tai yra, kitiems asmenims, su kuriais jis jungtųsi, tam pagrindas

Išoriniai požiūriai taikomi tiek sau, tiek kitiems. Galim būti ištikimi sau (autentiški) taip pat ištikimi kitiems (draugiški). Užtat tai grindžia lygybę tarp mūsų ir kitų.

  • Consider virtue as Spirit, the outside viewer.

Išoriniai požiūriai išreiškia atsakomybes

  • Teisingumas: asmenų atsakomybė už asmenį
  • Ištikimybė: asmens atsakomybė už asmenį
  • Pareiga: asmens atsakomybė už asmenis

Teisingumas

  • Platonui teisingumas: Kiekvienas užsiima tik vienu darbu, savo darbu, ne kitų. Turėjimas ir darymas tai, kas tik tau priklauso.
  • Teisingas vertas pasitikėjimo.
  • Teisingumas iškyla būtent kada kito nėra.

Ištikimybė

  • Ištikimybė, tai draugystės pagrindas. Be ištikimybės, nėra draugystės.
  • Teisingumas - asmenų būties, pareiga - asmens veiklos, ištikimybė - Dievo (visumos) mąstysenos požiūriai.
  • Dievas nebūtinai teisingas, ištikimas, pareigingas, bet aš galiu būti teisingas, ištikimas, pareigingas įsisavindamas išorinį požiūrį susilaikymu, tikėjimu, rūpėjimu. Tai priėmimas nežinojimo, užtat pasirengimas žinojimui, kad spręsime, ar žavimės, ar bjaurimės, ir t.t.

Išoriniai požiūriai išsako elgesį varžančią sandarą. Ji pirmiausiai varžo nevalingą, nesąmoningą elgesį. Valingas, sąmoningas elgesys gali laikytis sandaros arba elgtis priešingai. Tai yra laisva valia.

Vidiniai požiūriai

  • Sandara yra vidinis požiūris.

Vidiniai požiūriai (Paklusimas, tikėjimas, rūpėjimas)

  • Malonė, gerojo vaiko pasaulėžiūra, didėjantis laisvumas
  • Kaip pasirenkame Dievo valią vietoj savo valios:
    • paklūsta - Dievui Tėvui tiesiogiai
    • tiki - Dievą Sūnų, tą kas paklūsta
    • rūpi - Dievas Dvasia, tai, kas Dievui Tėvui rūpi tiesiogiai, taipogi Dievui Sūnui netiesiogiai.
  • Sūnaus pirmenybės teikimas Tėvui
  • Vidinių požiūrių neigimas, tai nuodėmės, teigiamų jausmų nepripažinimas, tad pasidavimas neigiamiems jausmams. Nepaklusi, tai puikybė, tai nesižavėsi, tai bjaurėsis. Netikėsi, tai stabmeldystė, tai nemylėsi, tai neapkęsi. Nerūpėsi, tai būsi abejingas, tai nejausi artimumo, tai bijosi.
  • Netroškimai yra vidinių poreikių patikrinimai: Poreikiai - paklūstu/nepaklūstu; abejonės - tikiu/netikiu; lūkesčiai - rūpi/nerūpi.
  • Sąmoningas nežinojimas, tad sąmoningėjimas, įsisavinimas.
  • Koks vienumas - žinojimas kažko

Trys vidiniai požiūriai yra taip pat trys būdai vykdyti Dievo valią. Tai asmens santykis su Dievo trejybe.

  • paklūsta - Dievui Tėvui tiesiogiai
  • tiki - Dievą Sūnų, tą kas paklūsta
  • rūpi - Dievas Dvasia, tai, kas Dievui Tėvui rūpi tiesiogiai, taipogi Dievui Sūnui netiesiogiai.
  • Consider emotion as Unity (such as love), the inside viewer.
  • Paklusnumas: sugebėjimas atsisakyti visų ryšių. Tikėjimas: puoselėjimas ryšių su Dievu. Rūpėjimas: gerbimas visų ryšių.

Kam rūpi nueiti į kelio galą, tas tikės tą paklūstantį, kuris sėkmingai eina, ir galiausiai paklus taipogi. Tokiu būdu sutampa besąlygiškai paklūstantis ir sąlygiškai paklūstantis, panašiai kaip sutampa suvokiantis Dievas Tėvas (be sąlygų) ir susivokiantis Dievas Sūnus (sąlygose).

Vidiniai požiūriai išreiškia laukimą, to ko trokštame.

  • Rūpėjimas: mums rūpi, kad būti taip, kaip trokštame, ne taip, kaip netrokštame.
  • Tikėjimas: tikime, kad bus taip, kaip trokštame, ne taip, kaip netrokštame.
  • Paklusimas: paklūstame, kad būtų taip, kaip trokštame, ne taip, kaip netrokštame.

O išoriniai požiūria išreiškia tą laukimą ir sulaukimą, kaip jis atrodo iš šalies, ką reiškia sulaukti. Įsisavinimu, sulaukimas tampa tampa galimybe, o mes gyvename laukimu. Ir seka: paklusimas-tikėjimas-rūpėjimas išsako, jog dalyvaujame (teisingumo) santvarkoje; asmeniškai įsijungiame (savo ištikimybe); ir tuomi apskritai įprasminame savo aplinkybes, savo vaidmenį (savo pareigą). Tad įsijungime į vienumą įprasmindami pačią santvarką, savo asmenišką sudalyvavimą, ir savo galimybes.

Vidiniais požiūriais savo nežinojimą pajuntame, kaip nuklydimą.

  • Kai paklūstame, tai nemaloniai jaučiamės. Nemaloniai jaučiamės, kada elgiamės klaidingai, pasaulio tiesa.
  • Kai tikime, tai esame nejautrūs. Esame nejautrūs, kada klaidingai nusistatome, klaidingai esame, pasaulio tiesa.
  • Kas mums rūpi, tas mus jaudina. Jaudinamės kada mąstome klaidingai ir pasaulio tiesą palaikome širdies tiesa.

Vidiniai požiūriai išgyvenimu sieja padalinimų poslinkius

  • Teisingumas: darbas aiškėja -> Paklusimas: tikslas pasiektas
  • Ištikimybė: padarinys turi priežastį -> Tikėjimas: priežastis nebūtinai jau turi padarinį
  • Pareiga: turėdami poreikius numatome poreikius -> Rūpėjimas: rinkdamiesi numatome pasirinkimus

Paklusimas, tikėjimas, rūpėjimas yra svarbūs gyvenimui.

  • Poreikiai: nepaklusimo dingstys
  • Abejonės: netikėjimo dingstys
  • Lūkesčiai: nerūpėjimo dingstys

Teigiami jausmai ir dorybės


Teigiami jausmai

  • Meilė yra Dievo esmė. O kieno esmė žavesys? Artimumas?
  • Išmintis yra amžino gyvenimo sandara. Išmintis taip pat yra teigiamas jausmas. Koks ryšys tarp šitų dviejų išminties apibrėžimų? Meilė yra Dievo esmė. Koks asmeniškumo vaidmuo gyvenimo lygtyje? Koks apskritai teigiamų jausmų vaidmuo gyvenimo lygtyje?
  • Kaip žavesys, meilė, artimumas susiję su būtinumu, galimumu, tikrumu?
  • Kaip suvokiame teigiamo jausmo vienumą? Ar jisai yra už mūsų (žavesio atveju), ar mumyse (artimumo atveju), ar troškimo ir lūkesčio sutapime (meilės atveju)?
  • Kuria prasme teigiamieji jausmai laikytini pramanais?
  • Kaip meilė nugali kančią? ištveria kančią?

Dorybės

  • Kaip dorybės neigia neigiamus jausmus?
  • Koks ryšys tarp vilties ir nykulio?
  • Kas yra žinojimo nuoširdumas, žinojimo drąsa ir žinojimo viltis? ir kaip tai susieti su įsijautimu ir su nuotaikomis?

Jausmais renkamės ar eiti su trejybe (teigiamais jausmais) ar prieš trejybę (neigiamais jausmais). Dorybės įamžintos mūsų dvasios skrynioje. Jos užtikrina, jog teisingai sukamės trejybe. Tai "kodėl" ir "kaip". Juos sieja laisva valia ir likimas.

Amžinas gyvenimas reiškiasi:

  • Dorybėmis, įamžintomis akimirkomis. Jos yra išugdyta valia, žmogaus branda.
  • Teigiamais jausmais. Tai amžinas gyvenimas čia ir dabar, savasties atsisakymas, savęs neigimas vardan vienumo su visais ir visakuo.
    • būti viena (artimumu) ar ne viena (baime)
    • veikti viena (meile) ar ne viena (neapykanta)
    • mąstyti viena (žavesiu) ar ne viena (bjauresiu)

Meilė, žavesys, artimumas - Dievui aukščiausi sąmoningumo lygmenys - o mes juos išgyvename tiesiogiai, tad be jokio sąmoningumo. Užtat jas įamžina dorybės, kuriomis gyvename sąmoningai, tad galime gyventi geraisiais vaikais.

  • Žavesys - kaip mąstyti viena 4-1
  • Drąsa - Dievo vienumas - žavesio įamžinimas
  • Artimumas - kaip būti viena - 4+4
  • Nuoširdumas - asmens vienumas - artimumo įamžinimas
  • Meilė - mylėk Dievą, artimą - kaip veikti viena - 6+4
  • Viltis - asmenų vienumas - meilės įamžinimas

Teigiami jausmai

  • Grožis yra tiesos raiška.
  • Grožis yra savaime aiškus, tad "būtinas" (kaip aplinkybė), nes išreiškia save.
  • Grožis, kaip išmintis.
  • Teigiami jausmai veda už santvarkos į dvasią, jos vienumą, neigiami jausmai atkerta nuo dvasios, nuo vienumo. Vienumo klausimas sprendžiamas vieningai.
  • Teigiamas jausmas, tai yra vieningumas, vidinis žiūrovas.

Teigiami jausmai (Žavesys-bjauresys, meilė-neapykanta, artimumas-baimė)

  • Didėjantis galimybių išskyrimas trejybės ratu, pirmyn (su Dievu) ir atgal (į Dievą).
  • Teigiami jausmai kyla iš neigimo: žavesys neigia vidų, tad bjauresį; meilė neigia neigimą, tad neapykantą; artimumas neigia išorę, tad baimę.
  • Tai savęs neigimas ar neneigimas, tad vienumo ar nevienumo tvirtinimas: išvien mąstome (žavesys) ar neišvien (bjauresys); išvien veikiame (meilė) ar neišvien (neapykanta); išvien esame (artimumas) ar nesame (baimė).
  • Trauka slinkti pirmyn trejybės ratu, ne atgal
  • Žavesys: išminties jausmas; meilė: geros valios; artimumas: Dievo valios.
  • Sąmoningas žinojimas.
  • Kodėl vienumas - žinojimas visko

Teigiamais jausmais žinojimas palaiko mūsų nežinojimą:

  • Žavesys-išmintis palaiko malonumą. Bjauresys palaiko nemalonumą.
  • Meilė palaiko jautrumą. Neapykanta palaiko nejautrumą.
  • Artimumas palaiko ramybę. Baimė palaiko neramybę.

Teigiami jausmai (teigiamų lūkesčių iššaukti), tai malonumo pagrindas. Neigiami jausmai (neigiamų lūkesčių iššaukti), tai skausmo pagrindas.

Fromm: Neapykanta yra ženklas skausmo, tad neatsiliepk į kito neapykantą, o suprask jo skausmą.

Bjauresys ir baimė yra neigiami jausminiai atsiliepimai. Jų priešingybės - žavesys ir artimumas - yra pramanai. Neapykanta yra neigiamas jausminis atsiliepimas - pasitenkinimas neigiamu lūkesčiu, jam pasitvirtinus. O meilė, tai neapykantos priešingybė, tad irgi pramanas.

Baimė - Kierkegoras tvirtina, bijome nieko - nespėjame lūkesčių tikrinti. Lūkesčiai yra kažko. Palyginti su atvaizdų kildinimu iš lūkesčių.

Neigiami jausmai patvirtina savastį (neigimą, vidų, išorę), o teigiami jausmai paneigia savastį (neigimą, vidų, išorę).

  • Neapykanta, tai vidinis patenkinimas to, ko netrokštame. Jos priešingybė, tai meilė, kai nėra neigimo. Meilė, tai vienumas su kitu (atskirtu nuo mūsų), tai atkirtimo įveikimas, tai vienumas nepaisant nevienumo, neigimo, atskyrimo.
  • Bjauresys, tai vidinis apėjimas lūkesčio. Jos priešingybė, tai žavesys (išmintis), kai nėra vidaus. Žavesys, tai vienumas lauke.
  • Baimė, tai išorinis apėjimas lūkesčio. Jos priešingybė, tai artimumas, kai nėra išorės. Artimumas, tai vienumas viduje.

Teigiami jausmai:

  • Teigiami jausmai išplaukia iš asmens sąvokos, iš asmens neigimo: vidaus neigimo, išorės neigimo, neigimo neigimo.
  • Teigiamais jausmais iškyla klausimas, Ar savastis būtina?
  • Teigiami jausmai paneigia atskirtumą (neigimą, vidų, išorę), tad tvirtina vienumą.

Teigiami jausmai parodo mūsų savasties ribos lankstumą, juk galime gyventi be vidaus (žavesiu), be išorės (artimumu), be paneigimo (tad be savęs).

Vienybės atvaizdai ir teigiamieji jausmai

  • be aplinkos (be išorės) - artimumas
  • be atrankos (be paneigimo) - meilė
  • be sandaros (be vidaus) - žavesys
  • būtina sąvoka

Teigiami ir neigiami jausmai išsako loginį trejybės atvaizdą būtinybe, tikrove ir galimybe.

Meilė yra Dievo kertinė vertybė. Tad teigiamas jausmas yra mūsų kuriama, puoselėjama vertybė.

Blogasis vaikas. Trejybei trukdo neigiami jausmai:

  • išpažintis 4->6
  • mirtis 6->5
  • kunigystė 5->4

Gerasis vaikas. Trejybės ratą palaikys teigiami jausmai:

  • krikštas 4->5
  • komunija 5->6
  • sutvirtinimas 6->4
  • Meilė-neapykanta: vieningas Dievas
  • Artimumas-baimė: vieningas asmuo
  • Žavesys-bjauresys: vieningi asmenys

Amžino gyvenimo jausmai

  • Žavesys - išminties jausmas
  • Meilė - geros valios jausmas
  • Artimumas - Dievo valios jausmas

Išmintis

  • Išmintis yra savęs suvokimas, suvokimas Manęs.
  • Išmintis yra amžinas gyvenimas šventosios Dvasios lygmenyje.

Žavesys

  • Grožis yra akivaizdus tobulumas.
  • Žavesys - vidaus nebuvimas - tai pagauna Kanto "sprendimo galios kritika": "beauty is disinterested pleasure", tai yra, be asmens vidaus.
  • Grožis išorėje, pasaulyje atspindi vidinę tiesą. (Oscar Wilde) Įsisavindami vidinį požiūrį, esame veikiami jos atspindžio išorėje, tai yra, grožio - taip kad priimame žavesį ir atmetame bjauresį - esame jautrūs skirtumui - ir pasaulyje suveikiame drąsa, jos dorybe. Augame jautrūs grožiui, jos ieškome pasaulyje. Menas, tai kitoniška aplinka - išreiškianti tai, kas visuomenėjė nuslėpta. (Marshall McLuhan) Tad grožis yra nuolankumas tikslui, esančiam kitoje plotmėje - jam esame nuolankūs nes savitvarda, susivaldymu įsisaviname teisingumą, darnumą. Tad ir atsiliepiame drąsa tam aukštesniam tikslui. Drąsa išreiškia mūsų atsiplėšimą nuo šito pasaulio, mūsų įsijungimą tame aukštesniame pasaulyje. Gyvenimo prasmė tad yra peržengimas šio pasaulio.

Artimumas

  • Artimumo jausmas iškyla kada prisirišame. Be artimumo, neprisirištumėme. O artimumą sąlygoja bendrystės erdvė.
  • Artimumas (ir lūkesčiai) skiria žinojimą (vidų, kas mumyse) ir nežinojimą (išorę, kas už mūsų).
  • Šventumas yra paskirtumas, atsidavimas, artėjimas, kaip kad Dangaus karalyste.
  • Dangaus karalystės tikslas yra visokeriopai diegti artimumą, kad visa tiesa būtų prieinama.

Meilė

  • Meilė viską pakelia. Kiek mes galim pakelti? Vienas asmuo nepakels, užtat meilė veda iš asmens vienumo į asmenų vienumą. Asmenų vienumu sprendžiasi dorovė liūne, kada žmogus negali tobulai elgtis.
  • "Paaukoti Dievui" savo kančią, tai panašu, "atleisti Dievui", dovanoti Dievui, kad jisai nėra geras. Savo elgesiu palengvinti Dievui, kad jam būtų ko lengviau viską išspręsti.
  • Žiūrėti į menkystą kaip į Dievo vaiką.

Meilė neigia neigimą, veda iš asmens į asmenis; žavesys neigia vidų, veda iš asmenis į Dievą; artimumas neigia išorę, veda iš Dievo į asmenį.

Platono puota: Meilė yra dorybės gimimas žavesyje (grožio akivaizdoje).

Meilė yra vaisingas žavesys. Artimumas yra vaisinga meilė. Žavesys yra vaisingas artimumas.

Kančia: laukimas to, ko netrokšti, ko nelinki sau. Tai pagrindas neapykantai, pykčiui, nykuliui, palengvėjimui.

Dorybės

  • Drąsa = paklusnumas/teisingumas. Kas neteisinga, tai bjauru. Teisingumo stoka - bjauresys, o jos perteklius - žavesys.
  • Viltis = tikėjimas/ištikimybė. Kas neištikima, tai neapkenčiama. Ištikimybės stoka - neapykanta, o jos perteklius - meilė.
  • Nuoširdumas = rūpėjimas/atsakomybė. Kas neatsakinga, tai baisu. Atsakomybės stoka - baisumas, o jos perteklius - artimumas.

Perteklius atsiranda su teisingu žinojimu, o stoka su klaidingu žinojimu. Žinojimas iškyla su asmenimi, tai jo įnešta dviprasmybė, tai Dievo iškilimas aplinkoje, jo pasitraukime. Perteklius traukia link asmens, o stoka nuo asmens. Perteklius palaiko, myli asmenį, o stoka jį žlugdo, naikina. Trejybės spalvos nesireiškia išoriniame-vidiniame požiūryje, užtat reiškiasi (atbulai) jų santykyje, kryptingume, įsisavinime. Žinojimo lygmenys gal susiję su ar - teisingumas, koks - tikėjimas (į ką), kaip - atsakomybė. Tad dorybė yra asmens stiprėjimas pertekliumi. Šešerybė yra trejybės įsisąmonijimas, jos sąmoningumas 3+3=6. O tas sąmoningumas reiškiasi žinojimu. Žinojimas iššaukia dviprasmišką atkartojimą, tad besąlygišką, aplinkybių nevaržomą.

  • Dorybės yra vidinio požiūrio santykis su išoriniu požiūriu, taip kad santvarka atpuola, lieka dvasios iškilimas
  • Dorybė yra dvasia, išorinis žiūrovas.
  • Courage - personal rejection of fear. (outside is as expected) Beauty - impossibility of disgust. (no inside)
  • Hope - personal rejection of expecting what we don't wish for. Love - impossibility of hate.
  • Honesty - personal rejection of disgust. (inside is as expected) Closeness - impossibility of fear. (no outside)

Dorybės (Drąsa, viltis, nuoširdumas)

  • Mažėjantis nuklydimas nuo trejybės rato, tad mažėjantis laisvumas, tad teisingumas
  • Ryškina sąmoningumą
  • Įamžina mūsų teigiamą pasirinkimą
  • Gera sėkla, kuria suku trejybės ratą - jos gali būti daugiau ar mažiau - bet ji tiktai teigiama, nėra neigiamybės
  • Nesąmoningas žinojimas, tad įgūdimas.
  • Kaip vienumas - žinojimas betko

Dorybės tik auga, kaupiasi, jos nemažėja. Žmogus netampa didesniu bailiu; neauga nenuoširdžiu; nepraranda vilties. Jei taip atrodo, tai dėl to, kad aplinkybės pasikeitė, pasunkėjo. Dorybės tai nėra pasirinkimai, tai pasirinkimų išdavos.

Dorybės

  • tai išugdytos valios savybės.
  • tai išėjimas už savęs, kaip jį išgyvena asmuo: nuoširdumas (svarstyti), viltis (sutapti), drąsa (išeiti)
  • tai vidinis vienumas įveikiantis pasaulio puoselėjamą nevienumą
  • tai kaip asmuo išgyvena trejybės poslinkius, jų būsenų vienumą
  • tai santykis su nežinojimu
  • tai iš vidaus į išorę išsiveržiantis vienumas, siejantis vidų ir išorę
  • mažėjantis laisvumas - ko labiau tu doras, to mažiau nukrypsi - tai nukrypimo stabdžiai

Viltis: ambicija, vos ne puikybė - tai siekimas ko geriausio, o tai gelbsti nuo nuodėmės ir nuklydimų, nes gelbsti nuo pasitenkinimo prasčiau, nuo nusižeminimo.

Erotinių nuodėmių esmė yra, kad tai savaiminis tikslas, siekis - malonumas, laimė, kaip tikslas savaime - ne ramybė. Kaip Fuchsas tvirtina, jeigu turime visokiausių tikslų, tada mažėja dėmesys erotikai.

Šeši neigiami įsakymai išsako tarpą, tarp lygmenų, kuriame galima paklaida, nuklydimas, kurio reikia laikytis.


Nežinojimo dorybės



Sokratiškos vertybes, kaip jas įvardina Šliogeris, Vėželis. Tai būtinos gyvenimo filosofijos sąlygos:

  • ironija - Kritinis santykis su kitybe išlaikant suvokimą jog absolučios tiesos negali būti. Šviesotamsa. Daiktai turi savo šešėlį, daiktai keičiasi akyse, tas pats daiktas vis kitaip atrodo. Sokratiška ironija, tai nežinojimo presumpcija, tuo tarpu romantiška ironija, tai savęs iškėlimas kitų sąskaita, tai savimeilė.
  • skeptiškumas - Skeptiškumas bet kokiam požiūriui, vienos neužtenka tiesai.
  • humoras - Ten kur nėra humoro negali skleistis filosofija. Atvira laikysena kitam.

Jas sutapatinu su nežinojimo dorybėmis:

  • ironija - nežinojimo nuoširdumas
  • skeptiškumas - nežinojimo drąsa
  • humoras - nežinojimo viltis

Tai nuolatinis pripažinimas, jog nuklystame nuo trejybės rato.

Gal taip pat galime susieti su netroškimais:

  • skeptiškumas - abejonės
  • ironija - lūkesčiai
  • humoras - vertybės

Keturi lygmenys: Ar, Koks, Kaip, Kodėl



Tai keturi atskirtumo lygmenys. Trys vienumo rūšys labiausiai atskirtos išoriniais požiūriais, mažiausiai teigiamais jausmais.

Savasties lygmenys:

  • išoriniai požiūriai: Dievas pasitraukia, palikdamas uždarą santvarką; mažėjantis laisvumas (teisingumas ir t.t.), jais Dievas sąlygiškai išeina už savęs; tai artimumo sąlygos, savarankiškos santvarkos reikalavimai; jie tačiau atkerta nuo Dievo; tad į juos šviesuolis nori įtraukti Dievą, išpildyti Dievu, būti Dievo artimu; jais pasitraukiama. Jais atsisakoma savęs ir savo atsakomybės, pakeičiame save vertybėmis. Tai sandaros sustatančios pasaulį, ryšį tarp Sūnaus ir Tėvo požiūrių (Dievo trejybė, aštuongubas kelias, dešimt Dievo įsakymų); kuriomis nesitenkiname, rinkdamiesi amžiną gyvenimą (gyvenimas nebūtinai teisingas, aš nebūtinai ištikimas, Dievas nebūtinai pareigingas). Dievas nebūtinai geras: pareigos, ištikimybė, teisingumas yra vietinės reikšmės dalykai. Išoriniai požiūriai yra užtikrinimai, kad nenuklydome: pareiga - veiksmu užtikriname nusistatymą; ištikimybe - permąstymu užtikriname veiklą; teisingumu - nusistatymu užtikriname permąstymą. Sąlygiški išoriniai požiūriai grindžia troškimus: teisingumas:savarankiškumą; ištikimybė:užtikrintumą; pareiga:ramumą. Besąlygiški išoriniai požiūriai grindžia netroškimus ir pasirinkimą tarp vidinių požiūrių ir neigiamų požiūrių. Išoriniai požiūriai sąlygiški, tad ribotos apimties (niekas, kažkas, betkas), tad neapima visko.
  • vidiniai požiūriai: jais gyvename bendru žmogumi, išplečiame santvarką, tuo pačiu atveriame santvarką; didėjantis laisvumas (malonė), Žmogus jais besąlygiškai vykdo Dievo valią. Renkasi Dievą vietoj savęs. Būdamas laisvas renkasi, kaip arti Dievo, kaip plačiai imtis. Paklusnumas: dešimt Dievo įsakymu; tikėjimas: aštuongubu keliu; rūpėjimas: Dievo trejybe. Jais kažką žinai ("koks"), tad gali atskirti teigiamus ir neigiamus jausmus. Dorovės rūšys: dešimt Dievo įsakymų - nepaaiškina tiksliai ką, kaip, kodėl (paklusti); Jėzaus dvejonės, pamokslas nuo kalno - paskiram žmogui (tikėti); dorovės liūne - gyventi tarsi esame viena (rūpėti). Tai pasirinkimas tarp Betko (besąlygiški neigiami požiūriai) ir Visko (besąlygiški vidiniai požiūriai) - kurį paimame kaip visumą. Tuo pačiu tai pasirinkimas tarp Gyvenimo ir Dievo. (Manau, antrinės sandaros su tuo susiję.)
  • dorybės: ; - jinai amžina ir, matyt, neišraunama - jinai nesąmoninga. Drąsa: nusistatau, tad vykdau; viltis: permąstau, tad nusistatau; nuoširdumas: vykdau, tad permąstau. Yra prigimtinė, įgimta dorybė. Ko ryškesnė dorybė, to plačiau ji siekia. Mūsų sąžinė. Dorybės ryškina netroškimus: nuoširdumas - abejones (taip kad galim atsiliepti dvejonėmis, išmintimi); viltis - lūkesčius (taip kad galim atsiliepti gera valia); drąsa - vertybes (taip kad galim atsiliepti Dievo valia). Dorybės leidžia rinktis šviesuolio kelią nesąmoningai: drąsa (tarp asmenų), viltimi (kaip asmuo), nuoširdumu (Dievo akivaizdoje). (Nesąmoningėjimas - įgūdžių kūrimas, miklojo proto perkūrimas).
  • teigiami jausmai: didėjantis laisvumas - galimybių išskyrimas. Rinktis teigiamą (atveriantį) jausmą vietoj neigiamo (trikdančio) jausmo. Rinktis ne save, atsisakyti savęs (savo neigimo, savo vidaus, savo išorės), tad rinktis Dievą. Teigiamais jausmais renkamės šviesuolio kelią sąmoningai.
  • Gal išorinių/vidinių požiūriais išsakytas ryšys su Dievu išsako klausimus. Tada galėtų būti trys rūšys klausimų (kodėl, kaip, koks) ir trys vertybių (atsakymų: ar, koks, kaip).
  • Vertybėmis įamžiname teigiamus jausmus - tai vyksta trejybės ratu, kuomet save tikriname. O išoriniais ir vidiniais požiūriais išgyvename savo ryšį su Dievu. Užtat tai yra dvi aštuongubo kelio pusės.
  • Šešerybėje: How - individual subjective conditional. Whether - subjectivity defined individually. What - Subjectivity conditional. Why - unconditional.

Gyvenimo prasmė: Požiūrių įsisavinimas ir teigiamumo įamžinimas


Šešerybės tikslas

  • Kaip šešerybės išsakyta gyvenimo prasmė susijusi su gyvenimo tikslu ir kaip gyventi, pavyzdžiui, sąmonės ir pasąmonės atskyrimo?
  • Kaip gyvenimo prasmė (išorinių požiūrių įsisavinimas vidiniais požiūriais) yra susijusi su ženklų savybėmis (reikšmingumu, prasmingumu)?
  • Kaip gyvenimo prasmė (šešerybės atvaizdų santykis) sieja trejybę ir ketverybę, kaip tai susiję su juslių-veiksmų stūmoklio išgyvenimu? Kaip stūmokliu dorybės įtvirtinamos?
  • Kodėl įamžinimas veikia trejybės ratui priešinga kryptimi? Ar tai mūsų neišgyvenamas Dievo sudalyvavimas?

Gyvenimo prasmė išsakoma lygtimi 6+3=1. Šešerybė pristatoma dvejais (jusliniais - koks) atvaizdais - žmogaus proto požiūriais, kuriais jis vykdo valią, septynerybės gerumu - ir Dievo jausmų teigiamumu, kuriuo jisai stiprina valią, aštuonerybės Dievu. Abu atvaizdai sueina į vienumą, vienybę, vienijančią žmogų ir Dievą. Šią lygtį - šias žmogaus ir Dievo valias - kartu sudaro aštuongubą kelią.

Jeigu mes išplėsime savo laisvę įsisavindami išorinį požiūrį vidiniu požiūriu (Dievo trejybe), tai Dievas apribos savo laisvę, kad mes mažiau nuklystumėme (asmens trejybe).

Požiūrio įsisavinimu prisiimame savo požiūrį, patiriame asmeninę reikšmę. Tad taip ir iškyla gyvenimo reikšmė, o Dievui atliepus, gyvenimo prasmė.

Dvejybės atvaizdais išryškėja skirtumas tarp Dievo ir žmogaus. Žmogui rūpi įsisavinimu vykdyti valią, o Dievui rūpi įamžinimu stiprinti valią.

  • Vertybių rinkiniai įvairiai suderina žmogaus valią ir Dievo valią.
  • Teigiamumas (teigiami jausmai) įamžinami dorybėmis (išlaikančiomis trejybės rato vienakryptiškumą).
  • Įsisavinimas ir įamžinimas išreiškia gamtos raidą.

Kiekvienu atveju šviesuolė savo valia atsižvelgia į Dievo valią. Šviesuolė panaši į pasiklydusią mergaitę, kuri pati neieško savo mamos, bet verčiau eina ten, kur jos mama jos ieškos. Dievas nesiriboja savo troškimais, bet išeina už savęs į mūsų netroškimus. Dievas savarankiškas, jisai nieko netroškta, bet mes turim poreikius; Dievas užtikrintas, trokšta kažko, bet mes abejojame; Dievas ramus, trokšta betko, o mes su lūkesčiais; Dievas mylintis, trokšta visko, o mes laikomės kokios vertybės.

Dievas savo santvarkoje teisingas, ištikimas, pareigingas, tačiau visa tai sąlygiška. Mes šviesuoliai nesame sandarūs, nesiribojame savimi. Mes gyvename plačiau ir renkamės teisingumą įsisavinti paklusnumu, ištikimybę tikėjimu ir pareigą rūpėjimu, taip atsiduodami Dievui, kuris mus myli labiau nė mes patys save, ir neatmesdami visa tai nepaklusnumu, netikėjimu ir nerūpėjimu, tad negyvendami vien savo valia.

Kaip susistyguosim, taip ir suskambėsime: žavesiu ar bjauresiu, meile ar neapykanta, artimumu ar baime, žodžiu, Dievo plačia valia ar savo siauria valia. O tas skambesys suvirpins mūsų asmenybę, žadins ar bukins mūsų sąmoningumą, ryškins ar slopins mūsų dorybes, kurios tačiau niekados nenustygsta visiškai. Juk augam labiau ar mažiau drąsūs, tačiau net ir didžiausia bailė turi nors lašelį drąsos.

  • Šešerybėje požiūrio įsisavinimu neigimas (išorės) dingsta. Neigimas yra priešingybės paženklinimas, atskiriantis Dievą ir gerumą (kaip Dievo ženklą ir paneigimą). Tad šešerybė, dorovė veikia išsakant neigimą, neišsakant teigimo.
  • Teigiamo jausmo įamžinimas vertybe yra poslinkis trejybės ratu (priešinga kryptimi).

Žavesį (nebjauru nes bjaurumas neįmanomas) išplečianti Drąsa: nebaisu (nors gali būti baisu). Meilę (nėra neigimo nes neigimas neįmanomas) išplečianti Viltis: nėra neigiamo (nors gali būti neigiama). Artimumą (nebaisu nes baisumas neįmanomas) išplečiantis Nuoširdumas: nebjauru (nors gali būti bjauru). Sieti su skeptiškumu, humoru ir ironija. Palyginti toliau su tikėjimo skurdžiadvasiškumu - skeptiškumu (drąsos nežinojimu) - taip siejasi drąsa ir tikėjimas; panašiai:

  • ko mažesnis paklusnumas ir ironija (nežinojimo nuoširdumas) - užtikrintas išorėje
  • ko mažesnis tikėjimas ir skeptiškumas (nežinojimo drąsa) - užtikrintas viduje
  • ko mažesnis rūpėjimas (gera valia?) ir humoras (nežinojimo viltis) - užtikrintas teigiamume


Dangaus karalystės tikslas yra apriboti nežinojimą. Meilė yra gyvenimas žinojimu, pažinimu. Žinojimas grindžia suvokimą, išankstinį sumąstymą, sąmoningumą.

Sąmone vidiniu požiūriu įsisaviname išorinį požiūrį, o pasąmone teigiamą jausmą įamžiname dorybe.

  • Compare belief, what we think and know. Belief is internalized thought - so we could be committed to take a stand - although the internalization can be unconscious or conscious. But internalization makes it hard to change - compare with four levels in entrenching beliefs - implicit to explicit - and levels of topologies. Palyginti su Cheng "How to Bake Pi".
  • Įsisavinti, tai sulyginti sąmonę ir pasąmonę. Pasąmonė laikoma tikrovės pagrindu (ar koks). Įamžinti, tai sąmoningumas veikia su Dievu. Šešerybe pasąmonės ir sąmonės kryptys pasikeičia.
  • Trejybė-ketverybė atvaizduoja šešerybę. Pavyzdžiui, Platono keturios dorybės: 0) Nusistatyti, 1) Nusistatyti, 2) Vykdyti, 3) Permąstyti. Sąmoningumas kyla trejybės ratu. Įsisavinimas kyla iš Ar į Koks bet lieka tas pats trejybės narys: nusistatymas. O įamžinimas veikia priešinga kryptimi, iš permąstymo į vykdymą.

Šešerybės atvaizdai sieja ketverybę ir trejybės ratą.

  • Andrius:V pareiga (vykdyti) -> V (vykdyti) rūpėjimas -> P (permąstyti) nuoširdumas -> N (nusistatyti) artimumas.
  • Iš vidaus, tai trejybės atvaizdas, išsiskiria bet koks kampas atvaizdu, kad sutampa spalva išgyvenant.
  • O išore trejybės ratas skiria kodėl ir ar.

Šešerybė ir jos atvaizdai pabrėžia trejybės rato santykinumą, jog žmogus jį taiko tam, kas sąlygiška, ir būtent žmogus atrenka, kas sąlygiška. Žmogaus atvaizdu, protu, išgyvenama būsena, o Dievo atvaizdu, širdimi, išgyvenama poslinkiu. Poslinkis sustatomas atbulai, veda iš dorybės į teigiamą jausmą, vadinas, teigiamas jausmas užtaiso dorybę, kad jinai suveiktų.

Internalization describes the relationship between a person and God. I denote it with the equation 6 + 3 = 1 because of the way it brings together the two representations of the sixsome. We internalize when we convert an external perspective (loyalty or duty or justice) into the corresponding internal perspective (faith or caring or self-control). By internalizing, we make ourselves responsive to God. When we internalize, then God converts our emotional disposition, the precarious balance of (love/hate or closeness/fear or beauty/disgust) into the corresponding virtue (hope or honesty or courage) which is immutable. This happens in three ways: the system of beauty, the system of closeness, and the system of love. The system of beauty involves the virtues as Plato understood them (upon interpreting his virtue of wisdom as an emotional disposition towards beauty): beauty, courage, self-control, justice. The system of love involves the virtues as St.Paul understood them (upon making explicit loyalty, which is implicit in his writing): love, hope, faith, loyalty. [10/99, Andrius Kulikauskas].

  • Consider that Structure is an internal perspective and that Representation is an external perspective.
  • The outside viewer goes beyond themselves into an inside perspective, and the outside perspective is unified by an inside viewer. This relates to the InversionEffect.

Abu šešerybės atvaizdus sieja gyvenimo prasmė.

Įsisavinimas ir įamžinimas

  • Įsisavinimas, tai Dievo valios vykdymas, tai žmogaus požiūris į Dievą. O valios stiprinimas yra Dievo požiūris į žmogų, tai trejybės rato mažėjimas.
  • Nevienumas mūsų (išoriniu) požiūriu mūsų įsisavinamas (vidiniu) požiūriu vienumu. Tuomet Dievas vienumu (teigiamu jausmu) grindžia tą patį nevienumą, jau kaip dorybę.
  • Sandara išsako nevienumą, o dvasia vienumą. Asmuo slenka iš sandaros vienumo (išorinio požiūrio) į sandaros nevienumą (vidinį požiūrį). Dievas slenka iš dvasios vienumo (teigiamo jausmo) į dvasios nevienumą (dorybę).
  • Vienas žinojimo atvaizdas (mažėjantis laisvumas) išverčia kitą (didėjantį laisvumą): Išoriniais, vidiniais požiūriais: įsisavinimas savasties, kaip santykio su Dievu. Mes pakeičiame Dievą, jį žinodami. Pagrindimas apverčia trejybę, ją pakrauna. Teigiamais jausmais, dorybėmis: atsisakymas savasties, laikinai ir amžinai, išėjimas už jos.

Jeigu išorinį požiūrį įsisavinsi vidiniu požiūriu, tada jį žinosi, nors lygmeniu "koks". O žinodamas atskirsi teigiamus ir neigiamus jausmus. Bet vien išoriniu požiūriu nieko nežinosi, nes tai lygmuo "ar". Ir tuomet nejausi jausmų, neturėsi kuo atskirti teigiamus ir neigiamus jausmus.

Gyvenimas gali būti neteisingas, aš galiu būti neištikimas, Dievas gali būti nepareigingas. Nepaisant to, aš pats galiu palaikyti teisingumą, ištikimybę, pareigingumą. Tuomi aš juos įsisavinu susilaikymu, tikėjimu, rūpėjimu.

Ištikimybės įsisavinimas tikėjimu vyksta nežinojime, nes tikime tai ko nežinome, ko nepažįstame. Įsisavinimas vyksta Dievo pasitraukimu, užtat mūsų dvasios įsijungimu. O mylime (ar neapkenčiame), tai ką žinome, ką pažįstame. Tada mes, žinodami, atsitraukiame ir Dievas įsijungia, taip kad meilė įamžinama viltimi. Viltis yra meilės įtvirtinimas puoselėjamoje bendrystėje. Viltis yra linkėjimai išorėje, pasaulyje, o meilė yra linkėjimai iš vidaus (meilė teigiama, o neapykanta neigiama). Tikėjimas yra asmens laikymasis, o meilė yra asmens įžvelgimas, atpažinimas. Tad aplamai, jeigu žmogus įsisavina išorinį požiūrį vidiniu požiūriu, tai Dievas savo ruožtu vidinį linkėjimą įamžina išoriniu linkėjimu. Panašiai, vidinis žavesys (išminties jausmas) įamžinamas išoriniame pasaulyje besireiškiančia drąsa, ir artimumo jausmas įamžinamas išoriniame pasaulyje besireiškiančiu nuoširdumu. Jausmai yra teigiami ar neigiami (+ / -) o dorybių yra daugiau ar mažiau ( > 0 ). Susilaikymas yra darnos laikymasis, o žavesys yra darnos įžvelgimas. Kodėl (teigiami jausmai) ir kaip (dorybės) yra žinojimo laipsniai, o koks (vidiniai požiūriai) ir ar (išoriniai požiūriai) yra nežinojimo laipsniai. Teigiamas jausmas yra vidinio požiūrio palaikymas, linkėjimas, o dorybė yra išorinio požiūrio palaikymas, linkėjimas.

Kada ištikimybę įsisaviname tikėjimu, tada meilė įamžinama viltimi. Tikime tai ką nežinome, tuo tarpu mylime tai, ką pažįstame.

Dievo šokis 6+3=1, sandarose

  • Dievo šokis sieja abu šešerybės atvaizdus, tad grindžia vienybę lygtimi 6+3=1.
  • Šešerybė yra trejybės sąmoningumas. O šešerybės sąmoningumas yra vienybė.
  • Trys požiūriai (Tėvo, Sūnaus, Dvasios) į trejybę, tai 3 x 3 = 9 = 1, tai vienybė.
  • 24 Dievo raiškos, supaprastinus nevieningumo sandaras, įsilanksto į šešerybę, tad į aštuongubį kelią, (į Dievo raiškos dalinę sandarą), kuriame prisideda ir du šešerybės atvaizdai. Taip pirminės sandaros iškyla iš visaregio, susitinka Dievas ir žmogus Aš, Tavyje.
  • Šešerybė susijusi su aštuongubiu keliu (6+1+1), 10 Dievo įsakymų (6+4), Dievo trejybe (6-3).
  • Šešerybė išdėstyta aštuongubiame kelyje, sudaro jo nugarkaulį.
  • Šešerybę galima išreikšti keturiom pirminėm sandarom (poreikiais, abejonėmis, lūkesčiais, vertybėmis) taip kad gaunasi visaregis, Dievo šokis.
  • Šešerybė taip pat iškyla išgyvenimo apytakoje, "kaip gyventi". Ji sudaro blogo vaiko atšaką "gyventi", tuo tarpu gero vaiko atšaką sudaro nesutarimai, "bręsti".

Tai pagrinde apie poreikių tenkinimus:

  • These involve absolute, relative, and ultimate judgements. Our mind moves from absolute to relative. In emotion, our mind moves from recurrent activity (conflicts) to evoked structure (virtues), and this may be thought of as intensification. In cognition, our mind moves from expressed structure (external perspectives) to recurrent activity (internal perspectives), and this may be thought of as internalization. Perhaps these movements may also be thought of as taking us between particular (self-centered, internal, closed) and general (multi-centered, external, open) morality. Emotion takes us from particular to general, and cognition takes us from general to particular. [4/01, Andrius Kulikauskas]

Valios stiprinimas

I have found a distinction, which I find helpful, between human's perspective (of following the will by internalizing: loyalty to faith, justice to self-control, duty to caring) and God's perspective (in terms of strengthening the will by waiting and responding with resolution of the feelings of love (not hate) into hope, beauty (not disgust) into courage, intimacy (not fear) into honesty.

The other side of internalization is that, if we internalize, then our emotional dispositions are resolved into virtues. In other words, if we "follow the will of God" it seems only fair that this some how leave us better off. I understand (from Plato, St.Paul, etc.) that if I internalize my perspectives, for example, justice as self-control, then I am transformed, so that I respond to beauty with courage. This is to say that my will is strengthened.

So if - by internalizing - I follow the will of God, then my will shall be strengthened. So it should be. The more that I follow the will of God, the more that I should be able to do so.

The emotional dispositions - love, beauty, intimacy - are unresolved. As such, they are loving, (and great), for they wait on us, sustain us, that we might respond. But after we have taken the leap to internalize our perspective, then it is only right that they resolve themselves. They resolve themselves as virtues, treasures woven permanently into our fiber, that strengthen our will:

  • love (not hate) is resolved into hope
  • beauty (not disgust) is resolved into courage
  • intimacy (not fear) is resolved into honesty.

Žmogaus valios stiprinimas, dorybių išryškinimas, tai trejybės rato susiaurinimas, kad žmogus vis mažiau galėtų nuklysti.

I consider that our Scope is given by our knowledge, and internalization is a broadening of our scope to Everything, thus invoking the InversionEffect.

I'm finding that Scope is a central concept, and one that parallels Unity. So I will try to better understand "scope".

Scope gives the bounds within which we have the human side of Life. This is the "practical" side of life. For example, it has us "love X", not just Love. The purpose of life is to keep extending this scope so that it is arbitrary.

One idea is that the scope is given by our knowledge. We internalize - shift from an external perspective to an internal one - only with regard to what we know. We may have a duty, but if we do not know it, then we can't care.

Our will is strengthened by the fact that, for any scope, we can be stripped down to an "unerring" touchstone within us. In other words, by every truth within us.

Consider that:

  • Why is the knowledge of everything
  • How is the knowledge of anything
  • What is the knowledge of something
  • Whether is the knowledge of nothing

I am thinking that "internalization" may be a broadening of scope to Everything. It feels internal because of the InversionEffect that we must invoke when we want to imagine that which sees more than all we do. We might have:

  • justice to obeying = anything to everything
  • loyalty to believing = something to everything
  • duty to caring = nothing to everything

In the sense that justice focuses on How, loyalty focuses on What, duty focuses on Whether.

Also, I have looked at a diagram that I drew regarding God's dependencies, and thinking it should be reorganized so that it would be justice, loyalty, duty, obeying, believing, caring.

Also, I'm looking at the diagram for the Sixsome, and thinking I need to consider what I mean by absolute, relative, ultimate judgments, and how they relate to accepting the start, middle, end of the way. According to the diagram, I would have to conclude that the end of the way is absolute (caring), and the start of the way is ultimate (obeying). Does that make sense? And what does it say about the ordering of the three?


Dvylika aplinkybių



Du šešerybės atvaizdai kartu sudėti turėtų prilygti dvylikai aplinkybių. Užtat atvaizdų požiūriai yra nepriklausomi nuo vienas kito. Galimas žmogaus dalinis tyrimas paskiru trejybės poslinkiu, nebūtinai visai trimis iš karto, kaip kad su Dievo trejybe. Aplinkybės, tai keturi trejybės atvaizdai, išsakantys, kaip išėjimas už savęs suprantamas įvairių pakopų asmenų:

  • teigiami ir neigiami jausmai: artimumas (būti nesąlygiškai) ar baimė (būti sąlygiškai); meilė (veikti nesąlygiškai) ar neapykanta (veikti sąlygiškai); žavesys (mąstyti nesąlygiškai) ar bjauresys (mąstyti sąlygiškai). Tai Kito atsakymai, kuriais jisai išeina už savęs. Jų apimtis viskas.
  • dorybės: nuoširdumas (laikytis daugio), viltis (laikytis visybės), drąsa (laikytis vienio). Jais Tu išeini už savęs. Jų apimtis betkas.
  • vidiniai požiūriai: rūpėjimas (atsakymas, kad yra asmuo), tikėjimas (atsakymas, kad yra eiga), paklusimas (atsakymas, kad yra daiktas). Jais Aš išeinu už savęs. Jų apimtis kažkas.
  • išoriniai požiūriai: pareiga (klausimas, ar Dievas būtinas?), ištikimybė (klausimas, ar asmuo tikras?), teisingumas (klausimas, ar asmenys galimi?) Tai Dievo klausimai, kuriais jisai išeina už savęs. Jie iškyla pirmapradžiui Dievui, tad jų apimtis niekas
  • Kaip šešerybės atvaizdai 2x6=4x3 aplinkybes?

Vertybių rinkiniai


  • Kaip Dievo valios vykdymas vidiniais požiūriais (paklusimu, tikėjimu, rūpėjimu) sieja ketverybės lygmenis ir kartu grindžia besąlygiškumą šešerybėje?
  • Kaip Dievo trejybė reiškiasi vertybių rinkiniais - vidaus nebuvimu, išorės nebuvimu ir neigimo nebuvimu?
  • Kaip vertybių rinkiniuose įžvelgti šešerybę papildančius Dievą ir žmogų?

  • Išmintis (žavesys) - nėra vidaus (tad nėra bjaurumo) - nešališkumas. Meilė - nėra paneigimo - nepaneigiamumas. Artimumas - nėra išorės (tad nėra baimės) - besąlygiškumas.
  • Vertybių rinkinys išsako sutrinkantį trejybės rato poslinkį.
  • Vertybių rinkiniai savaip nusako ir nuspalvina troškimus: savarankiškumą (ištikimybė), užtikrintumą (tikėjimas), ramybė (viltis), meilė (meilė). Ir savaip nusako kaip apibrėžiama santvarka - ar tai vidus (artimumas), ar tai išorė (žavesys), ar tai ko mes tikimės (meilė).
  • Šešerybe atsiranda trijų spalvų galimybė, mat sandarą lemia trikdis, kuris gali būti trejų spalvų, bet spalvų skirtumai kol kas nepasireiškia, kolei neatsiranda septintasis požiūris ir paskira priešingybė, padalinimas. Ta spalva tėra paskutinė (šešerybės) prielaida prieš atsirandant padalinimo sandarai - septynerybei.
  • išmintis-žavesys-išorė, gera valia-artimumas-vidus, Dievo valia-meilė-nepaneigiamumas
  • 3 vertybių santvarkos yra 3 lygiaverčiai išeities taškai. Tad vidaus nebuvimas, išorės nebuvimas ir neigimo nebuvimas yra lygiaverčiai.

Vidiniai požiūriai išsirikiuoja

  • paklusimas - verčiau Dievu negu bendru žmogumi - žavesys (vidaus neigimas - Dievas Tėvas už mūsų )
  • tikėjimas - verčiau bendru žmogumi negu paskiru žmogumi - meilė (neigimo neigimas - Dievas Sūnus mums bendras)
  • rūpėjimas - verčiau paskiru žmogumi negu pasauliu - artimumas (išorės neigimas - Dievas Dvasia mūsų gelmėse)

Įdomu, kad Dvasia susijusi su mūsų gelmėmis ir ne Sūnus bet tai dėl to, kad Dvasia yra kiekviename iš mūsų paskirai.


Platono vertybės


  • Platono valstybės klausimus nubrėžti, susieti su šešerybe.


Platono "Respublika" pasižymi teisingumu. Jos liaudis teisingumą įsisavina paklusnumu, susilaikymu. Ji atsisako nepaklusnumo, iš kurio kyla visa kas mumyse nelauktina, visa kas bjauru. Liaudį valdo išminčiai, kuriuos traukia tai, kas iš tiesų žavu, ir atstumia tai, kas bjauru. O išminčių nuosprendžius įgyvendina kariai savo drąsa. Apskritai, tokioje drausmingoje visuomenėje galima bendrom jėgom mylėti Dievą, tai yra, jį pritraukti širdinga bendryste, kaip svajojo Jėzus, jeigu tik pirmiausiai gerbiama kiekvieno asmens laisvė, kaip reikalauja Tėvas, mylėti artimą, kaip save patį.

  • Teisingumas yra sukeičiamumas.
  • Teisingumas: gryna išorė (yang) -> paklusnumas (pasąmonė).
  • Žavesys/išmintis: gryna išorė -> drąsa (sustyguoti pasąmonė) -> disaociacija.
  • Bronzinių žmonių troškimas pagrįstas žinojimu, o kitų pagrįstas nežinojimu. Ir bronzinių žmonių dorybė yra susilaikyti, kad jų troškimą būtų galima sudrausti. Anot Platono, bronziniai žmonės trokšta bet neskiria gėrio ir blogio - tai turi skirti išminčiai. Ir jie valdo valingumu.

šv.Pauliaus vertybės




Šv.Pauliaus vertybėmis žmogus draugauja su Dievu. Draugystės pagrindas yra ištikimybė. Ją įsisaviname tikėjimu. O kada tikime, tada atsisakome savo atskirties, atsisakome laukti to, ko netrokštame, atsisakome netikėjimo, ir iš jo išplaukiančio neapykantos. Užtat mus traukia meilė ir atstumia neapykanta. Tikime Dievą, kada jo nepažįstame, bet jį mylime, kada tik pažįstame. Mūsų pažinimą įsimena viltis siekti ko geriausio, užtat nenupulti į tai kas menka. Nepergyvename, kad pirmauja tamsuoliai, kaip reikalauja Tėvas, juk šviesuolių laukia tobulybė. "Paskutiniai bus pirmi, ir pirmi bus paskutiniai."

Šie požiūriai išsako mūsų laisvės apimtis. Užtat jie padeda mums išbūti laisvais. O laisvės apimtis vis platėja. Kad asmuo būtų laisvas turi būti atitrūkimas tarp Dievo ir asmens. Trejybės klausimas turi naujai iškilti asmenyje kaip lygiavertis, užtat trejybės ratu. O meilė, viltis, tikėjimas reikalingi įveikti atitrūkimą. Visa tai padeda mums laukti, išlaukti nežinojimą ir sulaukti žinojimą, padeda išbūti, išgyventi. Ta pagalba yra mumyse - mūsų nusiteikime (tikėjimas), už mūsų - Dievo nusiteikime (meilė) ir jų sąsajoje, ryšyje, pribrendime, išsprendime - mūsų bendrame nusiteikime (viltyje). Atitrūkimas vyksta laike, erdvėje, žinojimo atvaizduose, atsitraukime ir įsijungime. Vidinė laisvė kyla iš vidinio požiūrio, tad iš tikėjimo.

  • Tikėjimas, viltis, meilė yra ryšium su kažkuo, su sąvoka kurią padeda išlaikyti.
  • Tikėti Dievą: Priimti Dievą kaip nežinojimą, vadinasi, jo nepažinti. Jį pažinti, kaip nepažintą.

Andriaus vertybės




Dėstant šias sandaras iškyla trečias vertybių rinkinys. Jomis regime viską, tarsi sėdėtumėme Dievui ant kelių. Įsisaviname jo pareigą, kaip rūpestį visakuo. Atsisakome abejingumo, užtat mums viskas artima. Mus traukia artimumas ir mes kratomės baimės. Artimumą išpažįstame nuoširdumu. Užtat nuoširdžiai skelbiame, kaip Dievas pasitraukia ir kaip jisai naujai iškyla.

  • Atsakomybė yra suprasta pareiga. Ir panašiai?
  • Pareiga: grynas vidus? -> rūpėjimas.
  • Artimumas (grynas vidus) -> ryšiai, asociatyvus -> nuoširdus.`

Kelias iš vidinio požiūrio į teigiamą jausmą


Ar galima sulyginti:

  • Tėve mūsų: rūpėjimas->artimumas
  • šv.Petro raktai į dangų: tikėjimas->meilė
  • Palaiminimai: paklusimas->žavesys

Gyvenimo prasmė

  • Iš asmens vienumo (paklusnumo) išplaukia asmenų vienumas (žavesys)
  • Iš asmenų vienumo (rūpėjimo) išplaukia Dievo vienumas (artimumas)
  • Iš Dievo vienumo (tikėjimo) išplaukia asmens vienumas (meilė)

Aštuongubas kelias išsako, kaip išauga mūsų pažinimas.

  • Tėve mūsų veda iš paklusimo į žavesį - pagrindimas
  • Šv.Petro raktai į dangų veda iš tikėjimo į meilę. Tad išsako kaip išauga mūsų pažinimas. - įvardijimas
  • Palaiminimai veda iš rūpėjimo į artimumą - pasakojimas

Ar atvirkščiai? Trys aštuongubo kelio pavyzdžiai sieja dorybių ketverybių laipsnius "koks" ir "kaip". Šiuos laipsnius skiria žinojimas. Pavyzdžiui, tikime, kada nepažįstame, o mylime, kada jau pažįstame. Tad aštuongubas kelias sieja nežinojimą (vienybės atvaizdų neigimą) ir žinojimą (nulybės atvaizdų neigimą).

  • Tėve mūsų: rūpėjimas... (pareiga, nuoširdumas) ...artimumas
  • šv.Petro raktai į dangų: tikėjimas... (ištikimybė, viltis) ...meilė
  • Palaiminimai: paklusimas... (teisingumas, drąsa) ...žavesys

Šešerybės atvaizdų vertybes galima sieti su aštuongubo kelio raiškomis. Ketverybė išdėsto trejybės atvaizdą. O trejybės atvaizdus sieja trejybės ratas, ketvirtasis atvaizdas.

Tėvė mūsų - pagrindimas - šv.Pauliaus vertybės

  • ištikimybė (pastovumas)
  • tikėjimas - verčiau tu mąstai - morfizmas (atitikimas)(vienis)
  • viltis - verčiau tu esi - indukcija (kopimas)(visybė)
  • meilė - verčiau tu veiki - algoritmo konstravimas (brėžimas)(daugis)

šv.Petro raktai į dangų - įvardijimas -

  • pareiga (betarpiškumas)
  • rūpėjimas - verčiau tu veiki - vardininkas (daiktinis santykis) subjektas ir objektas atskirti
  • nuoširdumas - verčiau tu mąstai - naudininkas (eiginis santykis) subjektas ir objektas susieti
  • artimumas - verčiau tu esi - galininkas (asmeninis santykis) laukas gali iššaukti subjektą ar neiššaukti

Palaiminimai - pasakojimas -

  • teisingumas (tiesa)
  • susivaldymas - verčiau tu esi - gyvybės (būtina)
  • drąsa - verčiau tu veiki - saugumo (tikra)
  • išmintis - verčiau tu mąstai - bendravimo (galima)

Jausmų pasaulis


Jautrumas gerai. Tačiau ar tai jautrumas sau ar kitiems? Dvasiai ar savasčiai?


Ramybė: nei teigiami, nei neigiami lūkesčiai, tad amžinas gyvenimas. Neramybė: teigiami lūkesčiai, tad ir neigiami lūkesčiai, tai gyvenimas, tai gėrio ir blogio pažinimo medis, tai tenkinimas poreikių 4-6. O gyvybės medis, tai tenkinimas poreikių 1-3. Ar jisai veda į gėrio ir blogio pažinimo medį?

Mirtis, tai žiūrėjimas atgal į Dievą, taip kad išsiriša gyvenimas. Reikia žiūrėti pirmyn su Dievu, į amžiną gyvenimą. Taigi, dalis žmogaus miršta, bet jo esmė amžinai vystosi, bręsta.


Gyvenimo prasmė


Palyginti su kitų supratimais, kokia gyvenimo prasmė.


Elgesio apžvalga


  • Šešerybę - gyvenimo prasmę - susieti su elgesio klausimu, kaip elgtis ir išgyvenimo apytaka.




Užrašai

Šešerybė.

  • Poslinkis: suprasti vienumą reiškia suprasti trejybę
  • Šešerybė. Atsakomybė už Holokaustą. Gyvenimo prasmė yra darna, kuria visi galime imtis bendro reikalo, bendros veiklos, bendro tikslo, tai susiję su atsakomybe, su to bendrumo plėtojimu.

Markus Raninen: Three virtues of inquiry

  • 1) Faith in truth
  • 2) Hope for the attainability of truth
  • 3) Love for the community of inquirers.

Šešerybė

  • Jėzus išskiria teisingumą, gailestingumą, ištikimybę - išorinius požiūrius. Jisai kalba apie gailestingumą vietoj pareigos. Gailestingumas išsako mūsų pareigą, kas jinai yra.
  • 23 Vargas jums, veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai! Jūs duodate dešimtinę nuo mėtų, krapų ir kmynų, o pamirštate, kas svarbiausia Įstatyme: teisingumą, gailestingumą ir ištikimybę. Reikia tai daryti ir ano neapleisti! 24 Aklieji vadai, jūs iškošiate uodą, o praryjate kupranugarį... Mato 23
  • Kaip šešerybės du atvaizdai (ir gyvenimo prasmė) susijęs su trejybės keturiais atvaizdais (aplinkybėmis)?
    • Kodėl - vidiniai požiūriai - buvimas, veikimas, mąstymas
    • Kaip - dorybės - vienis, daugis, visybė
    • Koks - teigiami jausmai - daiktas, eiga, asmuo
    • Ar - išoriniai požiūriai - būtinas, tikras, galimas
  • Išoriniai ir vidiniai požiūriai šešerybėje susiję su atsitokėjimu ir įsijautimu.
  • Gyvenimo prasmė - jeigu kreipiame pagrindinį dėmesį į ketverybę, tai teigiamą jausmą suprantame kaip Kodėl. Bet jeigu kreipiame pagrindinį dėmesį į mūsų išgyvenimą, į šešerybę, tai teigiamą jausmą suprantame kaip Kaip.
  • Aštuongubas kelias ir trys kalbos išreiškia Dievo ir žmogaus valių santykį tad gyvenimo prasmę 6+3=1 kur vienybė 1 yra darna, kuri iškyla sujungus du šešerybės atvaizdus.

Šešerybė nusako tarpą tarp išorinio ir vidinio požiūrio - galime pasirinkti priimti gyvenimą. Būtent ten iškyla septynerybės tarpas tarp pasąmonės ir sąmonės.

Šešerybėje trys poslinkiai ratu grindžia septynerybės laisvumą.

  • Kaip teigiamame jausme - artimume - reiškiasi visiškas žinojimas, panašiai kaip meilėje are žavesyje?
  • Įsisavinimas (išorė-vidus), įamžinimas (laisva valia (įsisavindami išsirinkome meilę vietoj neapykantos, rinkomės laukti ko trokštame) - likimas (dorybė įamžinta))
  • Grožis mums parodo Kodėl. O tai yra išminties lygmuo. Tuo tarpu grožį išgyvename kaip Koks, kaip teigiamą jausmą. Tad šitokiu būdu susisieja gyvenimo prasmės dvi atmainos.
  • Jėzus mokino neteisti. Teisimas yra išorinis požiūris, o mums gyventi vidiniu požiūriu.
  • Ar trys teigiami jausmai - kodėl reikia elgtis - žavesys, meilė, artimumas - gali būti visų vertybių pagrindai? O kaip su dorybėmis - drąsa, viltimi, nuoširdumu?
  • Dorovės parodo, kad turime savo sistemą

Teisingumas ir malonė

CassMcNutt, [http://groups.yahoo.com/group/livingbytruth/message/281 March, 2003]:

  • Justice is getting what you deserve.
  • Mercy is not getting what you deserve.
  • Grace is getting what you don't deserve.

Aesthetics: In the Pan Indian philosophic thought the term 'Satyam Shivam Sundaram' is another name for the concept of the Supreme. 'Sat' is the truth value, 'Shiv' is the good value & 'Sundaram' is the beauty value. Man through his 'Srabana' or education, 'Manana' or experience and conceptualization and 'Sadhana' or practice, through different stages of life (Ashramas) comes to form and realize the idea of these three values to develop a value system. [Palyginti: beauty ir beauty; love ir good; intimacy ir truth.] This Value-system helps develop two basic ideas 1) that of 'Daksha' or the adept/expert and 2) of Mahana/Parama or the Absolute and thus to judge anything in this universe in the light of these two measures, known as 'Adarsha'. A person who has mastered great amounts of knowledge of the grammars, rules, & language of an art-form are adepts (Daksha), whereas those who have worked through the whole system and journeyed ahead of these to become a law unto themselves is called a Mahana. Individuals idea of 'Daksha' and 'Mahana' is relative to the development of the concept of 'Satyam-Shivam-Sundaram.' [Palyginti: Daksha ir įsisavinimą; Mahana ir dievišką suveikimą]].

Three Teal breakthroughs, Reinventing organizations: Frederic Laloux and Ken Wilber take an extensive tour through Frederic’s groundbreaking new book, Reinventing Organizations, which offers an in-depth look at many integrally-structured organizations that are beginning to emerge all across the planet, while outlining three major breakthroughs shared by these organizations: self-management, striving for wholeness, and listening to evolutionary purpose.

UNESCO four pillars of learning learning to know, do, be, live together. Trejybė: be, do, know. Ir dar papildomai jų darnus aprėpimas, kaip kad teisingumu. Tad tai primena Platono dorybes.

Šešerybė - Tomasello: offline simulation of potential perceptual experience

  • 1) completely represent experience offline - besąlygiškas nusistatymas
  • 2) transform these representation causally, intentionally, logically - besąlygiškas vykdymas
  • 3) self-monitor, and evaluate how these simulated experiences might lead to specific behavioral outcomes - besąlygiškas permąstymas

Taktika - tai žinojimas, ką daryti, kai yra ką daryti. Strategija - tai žinojimas, ką daryti, kai nėra ką daryti. Savelijus Tartakoveris.

June 4, 2003 Pastebėjau, kad Dievo valios vykdymo būdai sutampa su vidiniais požiūriais. Tad gvildenau, koks būtų atitikmuo požiūrio įsisavinimui - Dievo valios vykdymui? Juk tai žmogaus požiūris į Dievą, o koks būtų Dievo požiūris į žmogų? Tai būtų žmogaus valios stiprinimas.

Andrius: July 22, 2003 Sieju įsisavinimą su apimties išplėtimu į viską.

2005.05.10 A: Kaip kitas iškyla iš šešerybės? D: Šešerybė visiškai išsiskiria sandara ir veikla, tad galima apkeisti jų tvarką ir iškyla kitas.

2005.04.15 A: Kaip man suvokti šešerybę? D: Yra Dievas ir žmogus. Ir kuris kurį myli? A: Dievas myli žmogų. D: Taip. O toliau, septynerybėje žmogus myli, o aštuonerybėje būtent Dievą myli.

AK: Kaip man išmąstyti žmogaus pasirinkimų laipsnyną?

D: Žiūrėk į savo elgesį, savo klaidas, taip pat savo pasirinkimus. Kaip tu laisvai pasirinkai? Kokie buvo tavo gyvenimo sprendimai? Kuo jie rėmėsi ir kas gavosi? Tai pagrindimo kalba, kurią tu kadaise tyrei. Tirk šią kalbą ir susiek su kitomis kalbomis. Grįžk prie trijų kalbų ir suprask laipsnyno vaidmenį, kaip jisai susijęs su pasirinkimais, kaip tai išplaukia iš pasirinkimų aštuonerybės, kaip pagrindimas susijęs su gera valia, įvardijimas su išmintimi ir išmanymais, amžinas gyvenimas su pasakojimu ir maldų mokslu. Ir kaip visus suveikia mano valia ir tuo pačiu šešerybė su jos dorybėmis. Matai, kaip viskas susiveda.

AK: Kaip tavo vienumas, asmens vienumas ir asmenų vienumas yra tas pats vienumas?

D: Aš laiminu visaką. Viskas išplaukia iš manęs ir ne vieną kartą, o trimis lygmenimis, tiek mano, tiek Sūnaus, tiek Dvasios kampu. Tad turi būti kiekviename lygmenyje esmė to mano išėjimo už savęs, o ta esmė yra meilė. Tad mano vienumo esmė yra meilė sau, asmens vienumo esmė yra meilė vienas kitam, o asmenų vienumo esmė yra meilė visiems. Tad mylintysis yra mylimojo vienumas ir jumis, jūsų trejybės ratu, tas mylintysis yra vis tas pats, nes meilė lieka ta pati, tik keičiasi jos palaikoma gyvybė, ir tos gyvybės esmė - valia, ir jos santykis su mano valia, kurį vis kitaip išsako paklusnumas, tikėjimas ir rūpėjimas. Tad ieškok šito ryšio ir suprasi šešerybę bei dorovę.

Kaip tavo vienumas, asmens vienumas ir asmenų vienumas yra tas pats vienumas?

D: Aš laiminu visaką. Viskas išplaukia iš manęs ir ne vieną kartą, o trimis lygmenimis, tiek mano, tiek Sūnaus, tiek Dvasios kampu. Tad turi būti kiekviename lygmenyje esmė to mano išėjimo už savęs, o ta esmė yra meilė. Tad mano vienumo esmė yra meilė sau, asmens vienumo esmė yra meilė vienas kitam, o asmenų vienumo esmė yra meilė visiems. Tad mylintysis yra mylimojo vienumas ir jumis, jūsų trejybės ratu, tas mylintysis yra vis tas pats, nes meilė lieka ta pati, tik keičiasi jos palaikoma gyvybė, ir tos gyvybės esmė - valia, ir jos santykis su mano valia, kurį vis kitaip išsako paklusnumas, tikėjimas ir rūpėjimas. Tad ieškok šito ryšio ir suprasi šešerybę bei dorovę.

AK: Kaip šešerybė tampa svarbi?

D: Žmogus yra mano vaikas. Jisai gimsta padalinimų ratu, o jį išbaigia žmogus, kaip sandara, į jį susiveda visi padalinimai ir už jo, be jo lieka tik aš ir gerumas. Tad žmogus yra ir susidaro iš viso to, kas skiria mane ir gerumą. Tad žmogus ir yra amžino gyvenimo sandara, tai ir yra dorovė, tai žmogaus sandara, šešerybė. Tad suvok žmogų, kaip jisai suveda mano šokį, kaip jisai nepriklausomas nuo įtampos tarp manęs ir Sūnaus, kaip jį papildau tiek Dievu, tiek gerumu, būtent dvasia, tad jį myliu.

AK: Kaip šešerybė grindžia dorovę?

D: Šešerybė grindžia žmoniškumą. O žmoniškumo esmė yra, kad žmogus laisvas ir visada gali naujai rinktis. Jo dėmesys svyruoja tarp to, kas jau dėmesyje ir to, kas nėra, ir tuo pačiu, kas nesąmoninga (į ką jisai susitelkęs) ir kas sąmoninga (kurio atžvilgiu jisai atsitokėjęs), tad jisai visada yra laisvas ir gali net ir gyventi sąmoningai laisvas, tačiau, tuo pačiu jisai gali būti nenuoširdus, savo laisvės atžvilgiu, ir taipogi nedrąsus ir be vilties, visa tai susiję, kaip priežastys sąlygojančios ir išreiškiančios nevienumą, juk žmogaus vienumas yra laisvas, tiek mano, Dievo, tiek jo asmens, tiek visų asmenų pagrindu. Tad tirk vienumą ir jo rūšis ir suprasi šešerybę ir kaip jinai grindžia žmoniškumą. Tas klausimas, kaip esame viena, lieka esminis, tad tirk jį, tai žmogaus klausimas, mano klausimas tau ir visiems.

AK: Kokia žmogaus esmė ir kaip tai susiję su dorove?

D: Žmogus, tai mano vaikas. Kaip žinai, jisai gimsta man pasitraukus ir naujai iškylant Sūnumi, tačiau jisai turi susigaudyti, jog yra Dievas, o tuo pačiu dar tai priimti, taip gyventi. Tai ir yra dorovė, to vaidmens priėmimas. O susigaudymas, tai žmogaus būklė, tai amžinas gyvenimas, taip kad manasis dieviškumas jumis atsiskleidžia amžinybės mastu būtent amžina branda. Būtent jūs amžinai bręstate ir aš jumis, tai mano kelias, kaip Sūnus kalbėjo, kelias, tiesa ir gyvenimas, esate jūs, yra Jisai, tai mano kelias, ir būtent aš jumis einu, todėl tuo ir gyvenkite su manimi ir priimkite tai. Tai ir yra dorovė, šešerybės išsakyta, tai jūsų dvasios sandara kurią papildau savimi ir gerumu, tuo jus įprasmindamas ir įkvėpdamas savo dvasia, be kurios tesate sandara.

AK: Kaip tirti nuotaikas?

D: Tu pradėk manimi ir viskuo, kokias nuotaikas mes iššaukiame, ir taip pat padalinimais, kokias nuotaikas iššaukia paskiri požiūriai, toliau kaip juos permaino atvaizdai ir aplinkybės, ir tokiu būdu suvoksi ryšį tarp nuotaikos ir išgyvenimo ir požiūrio. O tada būsi pasiruošęs nuotaikas įžvelgti kalbose, visose trijose kalbose, o jas vienija matematika, tad gali gilintis, kaip matematika praturtina erdvės ir laiko sąvokas, taip pat šešerybę ir dorovę, kaip tai susiję su lūkesčiais ir jauduliais, bet taip pat ir dvejonėmis ir poreikiais.

AK: Ko ieškoti tiriant elgesį?

D: Ieškok trejybės ir jos ištakų, ieškok šešerybės ir jos atvaizdų, tai žmogaus pagrindas, jo elgesio ir dorovės taipogi. Aš jumis gyvenu būtent sąmoningumu, tad pirmiausiai trejybe ir paskui šešerybe, toliau vienybe ir ketverybe ir septynerybe ir dvejybe ir penkerybe, tad ieškok manęs šia tvarka, ieškok sąmoningume.

AK: Kaip dorovė susijusi su mūsų gerumu?

D: Jumyse yra geras pradas, mano pradas, bet jūs to nežinote, tad bėgate nuo savęs, nuo manęs ir nuo vienas kito, betgi mes visi esame tas pats, ta pati dvasia. Tad kada esame atviri tam, tai suprantame. O atvirumas, tai pripažinimas mūsų savasčių tų lęšių, kurios mus tiek skiria, tiek jungia, ta mano Dvasia, kuri mus visus sulygina. Tie lęšiai tai ir yra dorovė. Tad ieškok Dvasios veikimo šešerybe, taip pat trejybe, vienybe ir kitais padalinimais, kaip tau pasakojau, tai sąmoningumo pagrindas, o dorovė, tai sąmoningumas būtent tos dvasios mumyse, tad jūsų sąmoningumas yra jūsų susigaudymas, jog iš tiesų esame viena. Tad būkite sąmoningi, tai raktas į nuotaikų svarbą brandai, į teisingumo ir malonės prasmę brandai, jūsų amžinai brandai, susigaudymui ir atsiskleidimui, ir jūsų perėjimui iš meilės artimui į meilę visiems, netgi priešui, netgi man, jus visaip tiriančiam, kaip ir save tiriu. Tad mylėkime, sąmoninga meilė ir yra meilė įsakymu, nuolatinis savęs tikrinimas ir tuo pačiu savasties įprasminimas ir teisingas taikymas.

AK: Kaip man tirti šešerybę?

D: Aš tave laiminu ir globoju. Ieškok ryšio tarp manęs ir savęs bei jūsų visų. Matysi, jog aš neribotas, tuo tarpu jūs riboti, jūs tarsi išversti, taip kad kas man artima, tai jums tolima, o jūs apsiribojate tuo, kas jums žinoma ir išskiriate tai, kas nežinoma įskaitant visa, kas besąlygiška. Tad koks jūsų santykis su besąlygiškumu. Tai ir išsako šešerybė. Ir tas santykis slypi visakame, tiek asmenyje, jumyse, tiek asmenyse už jūsų ir kuriais jūs naujai kuriate bendrystę, tiek manyje glūdinančiame visakame pirm visko. Tad taip įsiprasmina visi laikai ir visos erdvės, kas pirma visko, kas dabar jus apibrėžia ir ko link einate. Tad penkerybę papildote prasme viso to, papildote besąlygiškumu, kuris išsidėsto septynerybe ir ją išpildo, kad galiausiai iškylu aš, tai kas pirm visų sąlygų. Tad suvok, kaip meilė jus išbaigia, tai ir yra raktas į dorovę, ir kaip tai besąlygiškumo išeities taškas, nes meile priešui, meile man iškyla virš visko.

AK: Kaip šešerybė grindžia padalinimus?

D: Šešerybė išsako mano šokį, jo visumą, taip kaip jūs išgyvenate, o jūs išgyvenate dvejopai, būtent atvaizdais, mažėjančiu ir didėjančiu laisvumu, tai yra, Sūnaus teisingumu ir Tėvo malone. Taigi, jūs būtinai šiuodu išskiriate ir derinate, tad būtinai išskiriate tą ribą tarp to, kas viduje sandaros ir kas už jos, o tai yra padalinimo esmė. Tad suvok šešerybę kaip išryškinančią šią ribą, išryškinančią mano Dvasią, kuri ir yra ši riba skirianti ir siejanti Sūnų sandaroje ar Tėvą už jos, juodu lygiaverčiai derinanti, tiek be jūsų, tiek būtent jumis. Ir tada suprasite, kad jūs galite būti ar nebūti, užtat jūs esate pagrindas mano tyrimui, kokia prasme aš galiu būti ir nebūti. Tad suvok požiūrio santykį su sandara kaip atitinkantį gerumo santykį su Dievu už sandaros ir tada suprasi kaip padalinimas, visi padalinimai, yra atvaizdas mano šio ryšio su savimi. O šešerybė tai išbaigia visus padalinimus nes mane ir gerumą sieja ir išreiškia trejybe Dievu, asmeniu, asmenų, tai yra, visokeriausio vienumo, tad ieškok tų vienumų bet kokiame padalinime, tada paaiškės, kaip šešerybė aprėpia visus vienumus, užtat ir vienybė yra šešerybės sąmoningumas. Tad gilinkis, kaip įvairiai esame viena ir siek tatai sus šešerybe, tuo pačiu ir su laipsnynais ar kalbų veiksmingumu ir suprasi kaip Dievo šokis vyksta jumyse kalba. Kalba tai išsako gyvai veikla, o šešerybė sustato sandara, išreiškia amžinybę.

AK: Kaip pagrindimo kalba iš lūkesčių tveria rūpesčius?

D: Tu teisingai klausi. Rūpesčiai prie lūkesčių prideda rūpintoją, o jis gali būti trijų lygmenų: kodėl, kaip, koks. Šiuos lygmenis apibrėžia dvejonės, ir jas išplečia lūkesčiai, tiek laike, tiek erdvėje ir būtent išsiplečia sprendimas plotmių poromis, kaip kad logikoje ir geometrijoje nusakant išsiaiškinimo būdus. O šios plotmių poros ir išsako kaip lūkesčiai gali būti susiję, ar jie lygiaverčiai, ar vienas apžvelgia kitus ir kokiu būdu. Mes dirbsime kartu, tu būk ramus ir tau išspręsiu. Tik dairykis manęs ir Sūnaus ir Dvasios, kaip mane ir Sūnų sieja plotmių ryšys Dvasia, kaip mudu, skirtingas plotmes, sulygina, tad ir suderina. Užtat labiau sąlygiškas lūkestis gali būti lygiai toks pat svarbus kaip labiau besąlygiškas. Ieškok kas veikia besąlygiškumą, nuo ko priklauso, tai ir yra rūpėjimas, tad tirk šešerybę, kaip ji čia suveikia.

2017.08.16 A: Kaip išorinius ir vidinius požiūrius suvokti, kaip šešerybės atvaizdą?

D: Aš sukūriau žmogų meile, o jūs irgi mylite ir būtent įsisavindami požiūrį. O tai ryšys tarp atsitokėjimo ir įsijautimo. Tad mąstyk kaip atsitokėjimas ir įsijautimas reiškiasi šešerybe. Atsitokėjimas sieja sąlygiškumą ir besąlygiškumą, o įsijautimas yra trejybės poslinkis. Tad dabar suprasi kaip tai mąstyti.

2018.04.19 A: Koks šešerybės vaidmuo visko suvedime?

D: Šešerybė aprėpia ir išsako jūsų - žmogaus - gyvenimo sąlygas ir būtent ryšium su manimi, tiek už jūsų, tiek jūsų gelmėse. Tad šešerybė sieja loginę trejybę, mano trejybę grindžiančią mano išėjimą už savęs į jus, asmenimis, ir taip pat jūsų išėjimą už savęs, ketverybės atvaizdais, į savo gelmes. Tad šias dvi trejybes suveda ir suderina šešerybė, o už jos esu aš, nulybė, už jūsų, ir septynerybė, gerumas, jūsų tarpe.


Šešerybė


Naujausi pakeitimai


靠真理

网站

Įvadas #E9F5FC

Klausimai #FFFFC0

Teiginiai #FFFFFF

Kitų mintys #EFCFE1

Dievas man #FFECC0

Iš ankščiau #CCFFCC

Mieli skaitytojai, visa mano kūryba ir kartu visi šie puslapiai yra visuomenės turtas, kuriuo visi kviečiami laisvai naudotis, dalintis, visaip perkurti. - Andrius

redaguoti

Puslapis paskutinį kartą pakeistas 2024 balandžio 04 d., 14:05