Book (English)

Knyga

Dievo šokis

Kaip gyventi

Išsiaiškinimai

Malda

Andrius

Užrašai

Mokykla

Juodraštis? FFFFFF

Užrašai EEEEEE

Klausimai FFFFC0

Gvildenimai CAE7FA

Pavyzdžiai? ECD9EC

Šaltiniai? EFCFE1

Duomenys? FFE6E6

Išsiaiškinimai D8F1D8

Pratimai? FF9999

Dievas man? FFECC0

Pavaizdavimai? E6E6FF

Istorija AAAAAA


Asmeniškai? BA9696

Mieli dalyviai! Visa mano kūryba ir kartu visi šie puslapiai yra visuomenės turtas, kuriuo visi kviečiami laisvai naudotis, dalintis, visaip perkurti. - Andrius

Įranga

redaguoti

Žr.: Vertybės, Trejybė, Ketverybė, Požiūris, Veiksmas +3, Padalinimai, Rūpėjimas, Tikėjimas, Paklusimas, Įsisavinimas, Suvokimas savęs, Bendras suvokimas, Pirminės sandaros

Šešerybės sandara

  • Kaip šešerybė sieja Dievo šokį ir pasirinkimų malūną?
  • Kaip šešerybė kyla iš Dievo šokio, jį pritaiko žmonėms?
  • Žmogui pasitraukus jam iškyla Dievas, jį pažįsta. Dievui pasitraukus iškyla žmogus, asmuo. Kuris pasitraukimas pirmas?
  • Ar Dvasia sietina su daugiu (asmenų vienumu), ar su visybe, ar su mąstymu (permąstymu), ar su būtimi (nusistatymu). Ar su įsakymu ir meile, tad su asmeniu? Panašiai, ar Tėvas sietinas su daugiu ar su visybe, su nusistatymu ar permąstymu?
  • Susieti šešerybę su aštuongubu keliu.
  • Šešerybės nariai turėtų atitikti šešis pokalbius, šešis pertvarkymus.
  • Platono valstybės klausimus nubrėžti, susieti su šešerybe.

Šešerybės atvaizdai

  • Naujai susieti požiūrius su šešerybės atvaizdais.
  • Sulyginti dvylika šešerybės atvaizdų požiūrius su dvylika aplinkybių.
  • Sieti tris dorybių ketverybes su trimis aštuongubio kelio pavyzdžiais.

Šešerybės požiūriai

  • Naujai išsakyti šešerybės požiūrius.

Ar galima sulyginti:

  • Tėve mūsų: rūpėjimas->artimumas
  • šv.Petro raktai į dangų: tikėjimas->meilė
  • Palaiminimai: paklusimas->žavesys

Kaip sieti šešerybės atvaizdus (2x6) ir trejybe spalvotą ketverybę (Platonas, šv.Paulius, Andrius) (4x3) ir 6 poreikius?

  • ||išorė||geras||geresnis||geriausias||
  • ||vidus||įsikibti||kaupti||vengti kraštutinumų||
  • ||vidus||įsikibti||kaupti||vengti kraštutinumų||
  • ||išorė||geras||geresnis||geriausias||

Išoriniai požiūriai

  • Teisingumą (kurio tikimės savo malda), taip pat pareigą, ištikimybę ir lūkesčius apskritai susieti su tikėjimu, taip pat su rūpėjimu, paklusimu.

Vidiniai požiūriai

  • Kodėl paklusimas, tikėjimas, rūpėjimas atitinka Tėvui, Sūnui, Dvasiai, o šešerybėje (gyvenimo prasmėje) paklusimas, rūpėjimas, tikėjimas atitinka buvimui, veikimui, mąstymui?

Dorybės

  • Kaip dorybės neigia neigiamus jausmus?
  • Koks ryšys tarp vilties ir nykulio?
  • Kas yra žinojimo nuoširdumas, žinojimo drąsa ir žinojimo viltis? ir kaip tai susieti su įsijautimu ir su nuotaikomis?

Teigiami jausmai

  • Meilė yra Dievo esmė. O kieno esmė žavesys? Artimumas?
  • Išmintis yra amžino gyvenimo sandara. Išmintis taip pat yra teigiamas jausmas. Koks ryšys tarp šitų dviejų išminties apibrėžimų? Meilė yra Dievo esmė. Koks asmeniškumo vaidmuo gyvenimo lygtyje? Koks apskritai teigiamų jausmų vaidmuo gyvenimo lygtyje?

Šešerybė

Šešerybė yra visko padalinimas į šešis požiūrius. Ji susidaro iš Dieviškosios trejybės kampų vienumo:

  • Ar nusistatau sąlygiškai ar besąlygiškai (be išimčių)?
  • Ar vykdau sąlygiškai ar besąlygiškai (be išimčių)?
  • Ar permąstau sąlygiškai ar besąlygiškai (be išimčių)?

ir iš žmogiškosios trejybės rato poslinkių:

  • Nusistatau, ar vykdau?
  • Vykdau, ar permąstau?
  • Permąstau, ar nusistatau?

Tai šeši klausimai, kuriais žmogus gyvena.

Šešerybė išsako tai, kas reikalinga visko padalinimui. Užtat šešerybė yra savotiškas išbaigtumas, taip pat besąlygiškumo (septynerybės) sąlygos, sandarumo sąlygos. O galimybė pasidalinti, taip pat atsirinkti, susitelkti, yra dorovės ir žmogaus esmė. O padalinimai yra visa, kas skiria Dievą ir gerumą, tad tuo pačiu tai amžino gyvenimo sandara.

Žmogaus būklė, jo santykis su Dievu, jų išėjimas už savęs

  • Šešerybė išsako žmogaus būklę.
  • Šešerybė išsako mūsų žmoniškumą, mūsų vaizduotės ribas į kurias galime atsiremti.
  • Šešerybė yra sandara išsakanti dorovę, žmogiškumą, mūsų vaizduotės ribas, mūsų savastį, žmogų ir visa ką jis gali pats išjausti.
  • Šešerybė išsako, kaip gyvename, kaip atsiremiame į Dievą.
  • Savastis yra sandara, o veiksmai yra dvasia, kuria sandara pranokstama. Žmogaus savastis yra tas išeities taškas, kurio įvairus pranokimas veda į sandaras, kurių sąmoningumas yra visų sandarų pagrindas. Visos sandaros kyla iš sąmoningumo žmogaus brandos galimybių.
  • Šešerybė yra sandaros pilnuma.
  • Kas vadovaujasi šešerybės klausimais gali gyventi lyg ir be Dievo. Taip kad Dievas nebūtinas. Tai akivaizdu jeigu gyvename trejybės ratu. Tačiau kada renkamės Dievą vietoj savęs, pasikliauname Dievo sąvoka. Jisai tampa vis labiau tikras ir netgi būtinas kada mums reikalinga jo globa, kad savo trejybe nenuklystumėme.
  • Šešerybė išryškina skirtumą tarp Dievo ir žmogaus požiūrių, jų trejybių, jų būklių, jų išėjimo už savęs.
  • Šešerybė (-2) išsako įvairiausius būdus, kaip išeiti už savęs.
  • Sixsome: God is his own principle (5+1=6) Jo išėjimas už savęs.
  • 6) God looks at himself looking at himself looking at himself looking at himself looking at himself looking at himself from the side: "I am my principle to strive for the best". And he reinterprets the previous perspectives: "I am my principle to choose the better over the worse", "I am my principle to choose the good over the bad", "I am my principle to avoid extremes", "I am my principle to get more than what I need", "I am my principle to cling to what I have".
  • Šešerybė išsako veiksmą +2, kaip kad septynerybė išsako veiksmą +1 ir penkerybė veiksmą +3.
  • Dievo trejybė ir žmogaus trejybė kartu sudaro šešerybę.

Atsakomybė ir dorovė

  • Šešerybė apibrėžia dorovę.
  • Šešerybė išsako atsakomybę (pirminę, antrinę, tretinę) ir taip pat laisvę bet kokioje santvarkoje. Tad šešerybė derina žmogų ir Dievą. Šešerybė derina pilną ir dalinę atsakomybę.
  • Šešerybė - dorovė - tai laisvė augti, tos laisvės patikrinimas ir susikalbėjimas ja. Tai bene žaidimų pagrindas, tikslas, dvasinis-psichinis bendravimas, susijęs su pilnavertiškumo poreikiu.

Amžinas gyvenimas. Raktas į Dievo raiškas.

  • Šešerybė išdėsto amžino gyvenimo, amžinos brandos pavidalus. Tai vyksta būtent žmogumi. Tai Dievo šokio apžvalga. Tad Dievo raiškos savo sandaromis išsako amžiną gyvenimą, amžiną brandą. O septynerybė išsako gyvenimo pavidalus. Septintoji diena, tai Dievo poilsio diena, pabrėžimas, jog Dievas nebūtinas.
  • Trejybės ratas išskiria tai kas pastovu ir tai kas kinta, tad išskiria dvigubą požiūrį. Tai ir grindžia šešerybę.

Vienumas

  • Šešerybė išsako šių trijų požiūrių vieningumą.
  • Šešerybės ratą sudaro vienumo trejybė ir nevienumo trejybė.
  • Šešerybė suveda tris sandaras (trejybę, aštuongubį kelią, 10 Dievo įsakymų) ir tris poslinkius tarp jų, tai yra, tris kalbas.
  • Nevienumo trejybės nariais išsiskiria Dievas Tėvas ir Dievas Sūnus. Jie vis sutampa vienumo trejybės nariais ir vėl naujai išsiskiria.
  • Šešerybė sieja vieningumus - Dievo nariais ir žmogaus poslinkiais. Trejybės poslinkiai, tai žmogaus ratas, kuriame visų vieningumas žmoguje. O trejybės nariai (Nusistatyti, vykdyti, permąstyti), tai vieningumas Dieve, ne mumyse. Mes tuo atveju išryškiname nevienumą.
  • Šešerybėje dangaus karalystė papildo šešerybę, ją aprėpia, įprasmina, tai injekcija. Ta šešerybė, tai vieningumo įsisavinimas, kurio siekia Tėvas.

Išėjimas už savęs asmeniui turi dvigubą reikšmę:

  • x3 Dievo trejybe, asmens trejybe
  • x2 pasirinkti Dievą vietoj savęs

Šešerybę nusako lygtis 3+3=6. Trejybės atvaizdas vienis-visybė-daugis išsako vienumo rūšis. Du tokie trejybės veiklos atvaizdai yra sudurti trejybės patirties atvaizdo daiktas-eiga-asmuo. "Daiktas" tai trejybės nariai, "eiga" tai trejybės poslinkiai ir "asmuo" tai šešerybės išgyventojas.

God is larger than the sixsome, and so is the life that we find ourselves in, and there is slack - the sevensome.

Šešerybė ir pirminės sandaros

  • Šešerybė kyla iš dvejonių. The sixsome is the structure that arises when God takes up the question: Is this the way things should be? The sixsome is the structure by which God makes optimal sense of his situation. He takes up a possibly hypothetical but ideal point of knowledge.
  • Note that the sixsome relates the commitments and the choices and in the case when they are completely separate. This is what relates the dilemmas and the primary structures which respond to them.

Žmogiška pasaulėžiūra: Dievo ir žmogaus santykis

Žmogaus pasaulėžiūrą išsako šešerybė. Mane domina susikalbėjimas su Dievo pasaulėžiūra.

Žmogaus pasaulėžiūra, tai atsakymas, o Dievo, tai klausimas.

Human self-corrects. Human does this through the threesome: taking a stand, following through, reflecting. Human is off-kilter. Human is imperfect and bounded. Human is within slack of perfection.

God is correct directly. He is perfect and unbounded.

This is the basis for human's rapport with God: human looks for a center around which to turn, whereas God wants to broaden his own horizons and go beyond himself and allow for a world of bounds and mistakes.

Šešerybe įsikimbame į "žemišką" mąstyseną, ja išgyvename amžiną gyvenimą, iš tenkinimų 4-6 pereiname į tenkinimus 1-3, taip kad mums amžinas gyvenimas tampa savas, žemiškas, atsiplėšiame nuo šio gyvenimo.

Šešerybės jausmai išsako, koks Dievas už mūsų - mylintis, žavus, artimas - juk meilė nėra iš šio pasaulio, bet jį palaiko - nė mes esame iš šio pasaulio, bet esame artimi Dievui, esame dvasia. Mąstyti, kaip dvasia reiškiasi, kaip ją atpažįstame ir ja gyvename. Būti atviras Dievui.

Dievo raiškos, tai žmogaus šešerybė. Žmogui pasitraukus jam iškyla Dievas, jį pažįsta. Dievui pasitraukus iškyla žmogus, asmuo.

Vienumas

Asmens trejybė sieja tris vienumus (Tėvo, Sūnaus, Dvasios) iškylančius Dievo trejybe.

Asmens trejybė išskiria nusistatymą, vykdymą ir permąstymą, tad išreiškia suvokimą, sumanymo ir veiklos atskyrimą. O Dievas strimgalvis, jojo trejybė neišskiria buvimo, veikimo ir mąstymo, nors šį skirtumą savotiškai grindžia.


Dievo trejybė ir žmogaus trejybė susiveda į šešerybę, grindžiančią dorovės klausimus. Atkreipsiu dėmesį į tris skirtingus vertybių rinkinius įvairiai suderinančius žmogaus valią ir Dievo valią.

Platono "Respublika" pasižymi teisingumu. Jos liaudis teisingumą įsisavina paklusnumu, susilaikymu. Ji atsisako nepaklusnumo, iš kurio kyla visa kas mumyse nelauktina, visa kas bjauru. Liaudį valdo išminčiai, kuriuos traukia tai, kas iš tiesų žavu, ir atstumia tai, kas bjauru. O išminčių nuosprendžius įgyvendina kariai savo drąsa. Apskritai, tokioje drausmingoje visuomenėje galima bendrom jėgom mylėti Dievą, tai yra, jį pritraukti širdinga bendryste, kaip svajojo Jėzus, jeigu tik pirmiausiai gerbiama kiekvieno asmens laisvė, kaip reikalauja Tėvas, mylėti artimą, kaip save patį.

Šv.Pauliaus vertybėmis žmogus draugauja su Dievu. Draugystės pagrindas yra ištikimybė. Ją įsisaviname tikėjimu. O kada tikime, tada atsisakome savo atskirties, atsisakome laukti to, ko netrokštame, atsisakome netikėjimo, ir iš jo išplaukiančio neapykantos. Užtat mus traukia meilė ir atstumia neapykanta. Tikime Dievą, kada jo nepažįstame, bet jį mylime, kada tik pažįstame. Mūsų pažinimą įsimena viltis siekti ko geriausio, užtat nenupulti į tai kas menka. Nepergyvename, kad pirmauja tamsuoliai, kaip reikalauja Tėvas, juk šviesuolių laukia tobulybė. "Paskutiniai bus pirmi, ir pirmi bus paskutiniai."

Dėstant šias sandaras iškyla trečias vertybių rinkinys. Jomis regime viską, tarsi sėdėtumėme Dievui ant kelių. Įsisaviname jo pareigą, kaip rūpestį visakuo. Atsisakome abejingumo, užtat mums viskas artima. Mus traukia artimumas ir mes kratomės baimės. Artimumą išpažįstame nuoširdumu. Užtat nuoširdžiai skelbiame, kaip Dievas pasitraukia ir kaip jisai naujai iškyla.

Kiekvienu atveju šviesuolė savo valia atsižvelgia į Dievo valią. Šviesuolė panaši į pasiklydusią mergaitę, kuri pati neieško savo mamos, bet verčiau eina ten, kur jos mama jos ieškos. Dievas nesiriboja savo troškimais, bet išeina už savęs į mūsų netroškimus. Dievas savarankiškas, jisai nieko netroškta, bet mes turim poreikius; Dievas užtikrintas, trokšta kažko, bet mes abejojame; Dievas ramus, trokšta betko, o mes su lūkesčiais; Dievas mylintis, trokšta visko, o mes laikomės kokios vertybės. Dievas savo santvarkoje teisingas, ištikimas, pareigingas, tačiau visa tai sąlygiška. Mes šviesuoliai nesame sandarūs, nesiribojame savimi. Mes gyvename plačiau ir renkamės teisingumą įsisavinti paklusnumu, ištikimybę tikėjimu ir pareigą rūpėjimu, taip atsiduodami Dievui, kuris mus myli labiau nė mes patys save, ir neatmesdami visa tai nepaklusnumu, netikėjimu ir nerūpėjimu, tad negyvendami vien savo valia. Kaip susistyguosim, taip ir suskambėsime: žavesiu ar bjauresiu, meile ar neapykanta, artimumu ar baime, žodžiu, Dievo plačia valia ar savo siauria valia. O tas skambesys suvirpins mūsų asmenybę, žadins ar bukins mūsų sąmoningumą, ryškins ar slopins mūsų dorybes, kurios tačiau niekados nenustygsta visiškai. Juk augam labiau ar mažiau drąsūs, tačiau net ir didžiausia bailė turi nors lašelį drąsos.


Dorovė

Šešerybė išsako dorovės klausimus.

Dorovės įvairūs pagrindai:

Atsakomybės tyrimas: Kaip lietuviai skriaudė litvakus

Šešerybė išsako dorovės klausimus, užtat ir atsakomybės tyrimą. Šešerybė apibrėžia "kažką", visada galima daryti "kažką" gero. Trėjybė, tai "betką" gero. Nulybė, tai "viską" gero. Septynerybė, tai "nieką" gero. Bet visgi yra gerumo galimybė, ten kur yra blogis visada yra gerumo galimybė. Tad blogis nurodo gerumo galimybę.

Šešerybė sustato dorovę. Tai yra atsidavimo trejybė, taip pat jos palaikymas: trokšti (nusistatyti), įtraukti (vykdyti), pateisinti (permąstyti) - tai trejybės sulaikymas, kad galėtų kauptis, kad galėtų bendrai suktis. Taip dorovė pajungia šalutinius tikslus bendram reikalui. Tai vyksta laipsnyne, kur yra išorinė valia ir vidinė valia. Tad trejybė yra praplėčiama šešerybė, tai yra veiksmo +3 išdava, padalinimo išplėtimas, požiūrių ištraukimas iš niekur. Tas ištraukimas iš niekur vyksta antistruktūra, gyvenimo lygtimi, kuris pirminį padalinimą naujai suvokia, taip kad jį tenka ir galima papildyti. Šalutinis tikslas suderinamas su bendru reikalu, bet užtat jo galima atsisakyti vardan kito, ne savo, šalutinio tikslo. Tokiu būdu atsiranda dviprasmybė, laisvumas, gerumas. Taip pat sandarų išplėtimas, ypač trejybės išplėtimu šešerybe, reiškiasi pasivaikščiojimais medžiais.

Šešerybė išsako, kaip sąvokos apibrėžiamos - kaip darbai apibrėžiami, nes apibrėžimas yra tai, kaip paskiri žmonės su šalutiniais tikslais palaiko bendrą reikalą. Tad gerumo apimčių poros - prielaidų lygmenys - kildenamos iš dorovės. Pavyzdžiui, betką gero / kažką gero = "bendravimas" ?, "bendrystė" yra siejamos su poromis iš keturių lygmenų:

  • išjudintojas - nulybė - viskas - klausiami
  • judintojai - trejybė - betkas - paaiškinama
  • atsidavėliai - šešerybė - kažkas - liepiami
  • verčiami - septynerybė - niekas - verčiami

Tad susiję su pasakojimo, su įtampa keliančiais balsais.

Ryški sąžinė gali žiūrėti iš įvairių pusių. Užtat svarbu puoselėti nuotaikas, jas išjausti.

Dievas neturi dorovės nes jisai pilnai išeina už savęs, jisai yra viskas. O kiti asmenys dalinai išeina už savęs, tad jiems reikalinga dorovė, žmoniškas santykis su tai, kas už jų. Asmenys yra betkas, kažkas arba niekas. Jie gyvena atitinkame lygmenyje - asmenų (betkas), asmens (kažkas) ir jokio (niekas) - į jį atsispiria. Jie gyvena atitinkama pamatine vertybe, pavyzdžiui, Platonui visuminė vertybė yra "teisingumas", tai asmenų (bendruomenės) vertybė. Tokia pamatinė vertybė yra visko iškraipymas daliniu požiūriu, panašiai, kaip kad sukutis sukasi palinkęs. Tad yra trys skirtingos dorovinės sistemos. Įsisavindami savo vertybę - save sustyguodami - subręsta naujai dorovei. Pavyzdžiui, doras eilinis pilietis (betkas - bendras žmogus), kuris teisingumą įsisavina susilaikymu, paklusnumu, nuolankumu, augs jautrus išminčiai - žavesys trauks, bjauresys atstums - ir atsilieps drąsa, ja bus šaunuolis. Drąsos dorybės jį įamžins, tai bus amžina garbė. Tačiau tokiu būdu jisai tampa išskirtiniu asmeniu, išsiskiriančiu iš kitų, taip kad pasikeičia jo santykis su jais, taip kad jam tenka rūpintis jais. O jeigu žmogus neįsisavina, nepuoselėja savo vertybės (teisingumo), tai jis prisidės prie bendro sąstingio ir nuosmūkio. Graikams rūpėjo laimė, racionalumas. Gal rūpi bendruomenės žodžiai. O jau tas šaunuolis taps individu, paskiru asmeniu "kažkas". Tai jo dorovė bus tokių paskirų asmenų dorovė. Jam rūpės ne žodžiai, o sąvokos, jo vidinė kalba. Jis gyvens atsakomybės (pareigų) tinkle. Jeigu jas įsisavins rūpėjimu, tada jisai atjausdamas artimą taps tiesiakalbiu, nuoširdžiu. Tuomet jisai kalbės visatos vardu, kaip mokslininkas, pasitraukęs kaip asmuo. Toksai mokslininkas liks "nieku" prieš visatą, prieš Dievą. Tad nihilistiniame pasaulyje jam beliks reiškiniai (ar) kuriems jisai gali būti ištikimas (pavyzdžiui, saulei, gyvybei). Bet jis gali tą ištikimybę įsisavinti tikėjimu. Tada jisai taps jautrus savo meilės ir neapykantos jausmams. Ir atsiras bendra viltis su tais kurie irgi vertina taip išgrynintus reiškinius. Tokiu būdu atsiranda bendruomenė, bendrystė. Tai dorovinių santvarkų ratas, trejybė. 12 aplinkybių manau įvairiai išsako tą jo išėjimą už savęs.

Poreikiai

Šešerybę siejau su šešiais būdais tenkinti poreikius:

  • 1. Cling to what you have
  • 2. Get more than what you need
  • 3. Avoid extremes
  • 4. Choose the good over the bad
  • 5. Choose the better over the worse
  • 6. Strive for the best.

Šešerybės atvaizdai

Šešerybės du atvaizdai: nežinojimas ir žinojimas.

  • Nežinojimas (klausimas): tai vidiniai ir išoriniai požiūriai. Pavyzdžiui, tikime tai, ką nepažįstame.
  • Žinojimas (atsakymas): tai teigiami jausmai ir dorybės. Pavyzdžiui, mylime tai, ką pažįstame.

Šešerybė turi du atvaizdus, protinį ir jausminį.

  • Protinis atvaizdas susidaro iš trijų išorinių požiūrių (teisingumo, ištikimybės, pareigos) ir trijų atitinkančių vidinių požiūrių (paklusnumo, tikėjimo, rūpėjimo).
  • Jausminis atvaizdas susidaro iš trijų jausminių priešingybių (žavesio-bjauresio, meilės-neapykantos, artimumo-baimės) ir trijų dorybių (drąsos, vilties, nuoširdumo).

Šešerybės atvaizdai išsako vertybes kuriomis žmogus gyvena amžinai, tai yra, išgyvena atitrūkimą tarp Dievo ir gerumo:

  • Dievo Tėvo vertybėmis (išmintis, drąsa, paklusnumas, teisingumas) tas atitrūkimas nepaisomas ar pašalinamas, taip kad jo nėra tap mūsų.
  • Dievo Sūnaus vertybėmis (meilė, viltis, tikėjimas, ištikimybė) atitrūkimas yra pralaukiamas, iškenčiamas.
  • Dievo Dvasios vertybėmis (artimumas, nuoširdumas, rūpėjimas, pareiga) atitrūkimas yra sumažinamas.
  • Nežinojimas ar: išoriniai požiūriai (pavyzdžiui, ištikimybė)
  • Nežinojimas koks: vidiniai požiūriai (pavyzdžiui, tikėjimas)
  • Nežinojimas kaip: dorybės (pavyzdžiui, viltis)
  • Nežinojimas kodėl: teigiami jausmai (pavyzdžiui, meilė)

Protas ir jausmai tai, atitinkamai:

  • Pažinovas ir pažinimo laukas.
  • Dievo požiūris, Dievo šokis, jo raiškų - jo valios vykdymo būdų (rūpėti, tikėti, paklusti) ir jų sąlygomis (pareiga, ištikimybė, teisingumas). Ir asmens požiūris, pasirinkimo malūnas, kaip gyventi? jausmais ir dorybėmis.
  • Dievo raiškų šešerybė: paklusnumas ir jo sąlygos (teisingumas, išsakytas įsakymu), tikėjimas ir jo sąlygos (ištikimybė, išsakyta suvokimu), rūpėjimas ir jo sąlygos (pareiga, išsakyta branda). Žmoniškasis šių raiškų išgyvenimas pasirinkimais, jų įamžinimas vertybėmis.
  • Didėjantis laisvumas (vidiniais požiūriais mums suteikiama laisvė) ir mažėjantis laisvumas (dorybėmis ko mažiau nuklystame).
  • Pasitraukimas ir įsijungimas, jin ir jang.
  • Cognition is the perspective of the human, and has to do with "following the will". Emotion is the perspective of God, and has to do with "strengthening the will".
  • Erdvė reiškiasi išoriniais ir vidiniais požiūriais. Laikas reiškiasi jausmų priešingybėmis (artimasis laikas, gali keistis) ir dorybėmis (tolimasis laikas, nesikeičia).
  • In terms of cognition, the operating principles are understood as our efforts to focus ourselves upon horizon points, and thus slack is increasing. In terms of emotion, the operating principles are understood as the effect that horizon points have upon us when we focus on them, and thus slack is decreasing.
  • Teigiami jausmai ir dorybės išreiškia Dievo nežinojimą, o vidiniai ir išoriniai požiūriai išreiškia žmogaus žinojimą.
  • (Taisytinas?) Asmens atvaizdas (Dievo pasitraukimo, nebuvimo) išlaiko lygiagrečiai vienumą ir nevienumą, veda tarp Dievo į asmenį į asmenis ir toliau į Dievą. Dievo atvaizdas (Dievo įsijungimo, buvimo) išlaiko lygiagrečiai Dievą, asmenį, asmenis ir veda iš jų nevienumo į vienumą.

Aštuongubas kelias išsako, kaip išauga mūsų pažinimas.

  • Tėve mūsų veda iš paklusimo į žavesį - pagrindimas
  • Šv.Petro raktai į dangų veda iš tikėjimo į meilę. Tad išsako kaip išauga mūsų pažinimas. - įvardijimas
  • Palaiminimai veda iš rūpėjimo į artimumą - pasakojimas

Ar atvirkščiai? Trys aštuongubo kelio pavyzdžiai sieja dorybių ketverybių laipsnius "koks" ir "kaip". Šiuos laipsnius skiria žinojimas. Pavyzdžiui, tikime, kada nepažįstame, o mylime, kada jau pažįstame. Tad aštuongubas kelias sieja nežinojimą (vienybės atvaizdų neigimą) ir žinojimą (nulybės atvaizdų neigimą).

  • Tėve mūsų: rūpėjimas... (pareiga, nuoširdumas) ...artimumas
  • šv.Petro raktai į dangų: tikėjimas... (ištikimybė, viltis) ...meilė
  • Palaiminimai: paklusimas... (teisingumas, drąsa) ...žavesys
  • Drąsa = paklusnumas/teisingumas. Kas neteisinga, tai bjauru. Teisingumo stoka - bjauresys, o jos perteklius - žavesys.
  • Viltis = tikėjimas/ištikimybė. Kas neištikima, tai neapkenčiama. Ištikimybės stoka - neapykanta, o jos perteklius - meilė.
  • Nuoširdumas = rūpėjimas/atsakomybė. Kas neatsakinga, tai baisu. Atsakomybės stoka - baisumas, o jos perteklius - artimumas.

Perteklius atsiranda su teisingu žinojimu, o stoka su klaidingu žinojimu. Žinojimas iškyla su asmenimi, tai jo įnešta dviprasmybė, tai Dievo iškilimas aplinkoje, jo pasitraukime. Perteklius traukia link asmens, o stoka nuo asmens. Perteklius palaiko, myli asmenį, o stoka jį žlugdo, naikina. Trejybės spalvos nesireiškia išoriniame-vidiniame požiūryje, užtat reiškiasi (atbulai) jų santykyje, kryptingume, įsisavinime. Žinojimo lygmenys gal susiję su ar - teisingumas, koks - tikėjimas (į ką), kaip - atsakomybė. Tad dorybė yra asmens stiprėjimas pertekliumi. Šešerybė yra trejybės įsisąmonijimas, jos sąmoningumas 3+3=6. O tas sąmoningumas reiškiasi žinojimu. Žinojimas iššaukia dviprasmišką atkartojimą, tad besąlygišką, aplinkybių nevaržomą.

  • Išoriniai požiūriai išsako santvarką liekančią kada visai nebėra dvasios, taip kad dvasia (jei būtų) visiškai susiskaldžiusi, o vienumas yra būtent santvarkoje. Atskirtybė. Vienumo klausimas išsakomas, sustatomas, sprendžiamas paskirai.
  • Vidiniai požiūriai išsako paskirą dvasią iškylančią, širdingai prisiimančią ir įdvasinančią santvarką, taip kad vienumas yra jos iškilime, jos židinyje.
  • Dorybės yra vidinio požiūrio santykis su išoriniu požiūriu, taip kad santvarka atpuola, lieka dvasios iškilimas.
  • Teigiami jausmai veda už santvarkos į dvasią, jos vienumą, neigiami jausmai atkerta nuo dvasios, nuo vienumo. Vienumo klausimas sprendžiamas vieningai.

Laikas ir erdvė iškyla kartu su Dievo išėjimo už savęs, tatai apmąsčius +1. Tai padeda išaiškinti, kaip iš vieningos valios iškyla paskiros valios ir kodėl. Jos išreiškia, kad vieningumas vyksta ne tik visumoje, bet ir kiekvienoje jos dalyje.

  • Teigiamas jausmas, tai yra vieningumas, vidinis žiūrovas.
  • Dorybė yra dvasia, išorinis žiūrovas.
  • Sandara yra vidinis požiūris.
  • Atvaizdas yra išorinis požiūris.

The outside viewer goes beyond themselves into an inside perspective, and the outside perspective is unified by an inside viewer. This relates to the InversionEffect.

This crystallizes the distinction between God and human, that human's concern is of "following the will", and God's concern is of "strengthening the will", and structurally this is expressed as the distinction between the two representations of the sixsome.

Tai keturi atskirtumo lygmenys. Trys vienumo rūšys labiausiai atskirtos išoriniais požiūriais, mažiausiai teigiamais jausmais.

Išoriniai požiūriai (Teisingumas, ištikimybė, pareiga)

  • Teisingumas, blogojo vaiko pasaulėžiūra, mažėjantis laisvumas
  • Tai išorinės paskatos, šviesuolį neveikiančios.
  • Trejybės poslinkiai: Dievo pareiga (nusistatau, tad vykdau), asmens ištikimybe (vykdau, tad permąstau) ir asmenų teisingumu (permąstau, tad nusistatau).
  • Jais nesitenkiname, rinkdamiesi amžiną gyvenimą: gyvenimas nebūtinai teisingas, aš nebūtinai ištikimas, Dievas nebūtinai pareigingas
  • Nesąmoningas nežinojimas.
  • Ar vienumas - žinojimas nieko

Vidiniai požiūriai (Paklusimas, tikėjimas, rūpėjimas)

  • Malonė, gerojo vaiko pasaulėžiūra, didėjantis laisvumas
  • Kaip pasirenkame Dievo valią vietoj savo valios:
    • paklūsta - Dievui Tėvui tiesiogiai
    • tiki - Dievą Sūnų, tą kas paklūsta
    • rūpi - Dievas Dvasia, tai, kas Dievui Tėvui rūpi tiesiogiai, taipogi Dievui Sūnui netiesiogiai.
  • Sūnaus pirmenybės teikimas Tėvui
  • Vidinių požiūrių neigimas, tai nuodėmės, teigiamų jausmų nepripažinimas, tad pasidavimas neigiamiems jausmams. Nepaklusi, tai puikybė, tai nesižavėsi, tai bjaurėsis. Netikėsi, tai stabmeldystė, tai nemylėsi, tai neapkęsi. Nerūpėsi, tai būsi abejingas, tai nejausi artimumo, tai bijosi.
  • Netroškimai yra vidinių poreikių patikrinimai: Poreikiai - paklūstu/nepaklūstu; abejonės - tikiu/netikiu; lūkesčiai - rūpi/nerūpi.
  • Sąmoningas nežinojimas, tad sąmoningėjimas, įsisavinimas.
  • Koks vienumas - žinojimas kažko

Dorybės (Drąsa, viltis, nuoširdumas)

  • Mažėjantis nuklydimas nuo trejybės rato, tad mažėjantis laisvumas, tad teisingumas
  • Ryškina sąmoningumą
  • Įamžina mūsų teigiamą pasirinkimą
  • Gera sėkla, kuria suku trejybės ratą - jos gali būti daugiau ar mažiau - bet ji tiktai teigiama, nėra neigiamybės
  • Nesąmoningas žinojimas, tad įgūdimas.
  • Kaip vienumas - žinojimas betko

Teigiami jausmai (Žavesys-bjauresys, meilė-neapykanta, artimumas-baimė)

  • Didėjantis galimybių išskyrimas trejybės ratu, pirmyn (su Dievu) ir atgal (į Dievą).
  • Teigiami jausmai kyla iš neigimo: žavesys neigia vidų, tad bjauresį; meilė neigia neigimą, tad neapykantą; artimumas neigia išorę, tad baimę.
  • Tai savęs neigimas ar neneigimas, tad vienumo ar nevienumo tvirtinimas: išvien mąstome (žavesys) ar neišvien (bjauresys); išvien veikiame (meilė) ar neišvien (neapykanta); išvien esame (artimumas) ar nesame (baimė).
  • Trauka slinkti pirmyn trejybės ratu, ne atgal
  • Žavesys: išminties jausmas; meilė: geros valios; artimumas: Dievo valios.
  • Sąmoningas žinojimas.
  • Kodėl vienumas - žinojimas visko

Šešerybės atvaizdai išsako, kaip renkamės. Renkamės įsisavindami išorinį požiūrį arba neįsisavindami. Renkamės pasirinkdami meilę (teigiamą jausmą) vietoj neapykantos (neigiamo jausmo). Renkamės daugiau dorybės negu mažiau jos. Pasirinkimus išsako dvejybės atvaizdai.

Dvejybės atvaizdai išsako priešingybių tarpusavio santykį kiekviename ketverybės lygmenyje. Dvejybės atvaizdų poslinkiai:

  • teigiamas ir neigiamas jausmai, tai teigiamas ir neigiamas pasirinkimai, kaip laisva valia ir likimas. Abi priešingybės reikšmingos.
  • dorybė, kaip išorė ir vidus. Viena priešingybė reikšminga.
  • vidinis požiūris, kaip teorija (įžvalga) ir praktika (įgūdis). Viena priešingybė nereikšminga.
  • išorinis požiūris, kaip tapatumas ir skirtingumas. Abi priešingybės nereikšmingos.

Du šešerybės atvaizdai kartu sudėti turėtų prilygti dvylikai aplinkybių. Užtat atvaizdų požiūriai yra nepriklausomi nuo vienas kito. Galimas žmogaus dalinis tyrimas paskiru trejybės poslinkiu, nebūtinai visai trimis iš karto, kaip kad su Dievo trejybe. Aplinkybės, tai keturi trejybės atvaizdai, išsakantys, kaip išėjimas už savęs suprantamas įvairių pakopų asmenų:

  • teigiami ir neigiami jausmai: artimumas (būti nesąlygiškai) ar baimė (būti sąlygiškai); meilė (veikti nesąlygiškai) ar neapykanta (veikti sąlygiškai); žavesys (mąstyti nesąlygiškai) ar bjauresys (mąstyti sąlygiškai). Tai Kito atsakymai, kuriais jisai išeina už savęs. Jų apimtis viskas.
  • dorybės: nuoširdumas (laikytis daugio), viltis (laikytis visybės), drąsa (laikytis vienio). Jais Tu išeini už savęs. Jų apimtis betkas.
  • vidiniai požiūriai: rūpėjimas (atsakymas, kad yra asmuo), tikėjimas (atsakymas, kad yra eiga), paklusimas (atsakymas, kad yra daiktas). Jais Aš išeinu už savęs. Jų apimtis kažkas.
  • išoriniai požiūriai: pareiga (klausimas, ar Dievas būtinas?), ištikimybė (klausimas, ar asmuo tikras?), teisingumas (klausimas, ar asmenys galimi?) Tai Dievo klausimai, kuriais jisai išeina už savęs. Jie iškyla pirmapradžiui Dievui, tad jų apimtis niekas.

Šie požiūriai išsako mūsų laisvės apimtis. Užtat jie padeda mums išbūti laisvais. O laisvės apimtis vis platėja. Kad asmuo būtų laisvas turi būti atitrūkimas tarp Dievo ir asmens. Trejybės klausimas turi naujai iškilti asmenyje kaip lygiavertis, užtat trejybės ratu. O meilė, viltis, tikėjimas reikalingi įveikti atitrūkimą. Visa tai padeda mums laukti, išlaukti nežinojimą ir sulaukti žinojimą, padeda išbūti, išgyventi. Ta pagalba yra mumyse - mūsų nusiteikime (tikėjimas), už mūsų - Dievo nusiteikime (meilė) ir jų sąsajoje, ryšyje, pribrendime, išsprendime - mūsų bendrame nusiteikime (viltyje). Atitrūkimas vyksta laike, erdvėje, žinojimo atvaizduose, atsitraukime ir įsijungime. Vidinė laisvė kyla iš vidinio požiūrio, tad iš tikėjimo.

Jeigu mes išplėsime savo laisvę įsisavindami išorinį požiūrį vidiniu požiūriu (Dievo trejybe), tai Dievas apribos savo laisvę, kad mes mažiau nuklystumėme (asmens trejybe).

Savasties lygmenys:

  • išoriniai požiūriai: Dievas pasitraukia, palikdamas uždarą santvarką; mažėjantis laisvumas (teisingumas ir t.t.), jais Dievas sąlygiškai išeina už savęs; tai artimumo sąlygos, savarankiškos santvarkos reikalavimai; jie tačiau atkerta nuo Dievo; tad į juos šviesuolis nori įtraukti Dievą, išpildyti Dievu, būti Dievo artimu; jais pasitraukiama. Jais atsisakoma savęs ir savo atsakomybės, pakeičiame save vertybėmis. Tai sandaros sustatančios pasaulį, ryšį tarp Sūnaus ir Tėvo požiūrių (Dievo trejybė, aštuongubas kelias, dešimt Dievo įsakymų); kuriomis nesitenkiname, rinkdamiesi amžiną gyvenimą (gyvenimas nebūtinai teisingas, aš nebūtinai ištikimas, Dievas nebūtinai pareigingas). Dievas nebūtinai geras: pareigos, ištikimybė, teisingumas yra vietinės reikšmės dalykai. Išoriniai požiūriai yra užtikrinimai, kad nenuklydome: pareiga - veiksmu užtikriname nusistatymą; ištikimybe - permąstymu užtikriname veiklą; teisingumu - nusistatymu užtikriname permąstymą. Sąlygiški išoriniai požiūriai grindžia troškimus: teisingumas:savarankiškumą; ištikimybė:užtikrintumą; pareiga:ramumą. Besąlygiški išoriniai požiūriai grindžia netroškimus ir pasirinkimą tarp vidinių požiūrių ir neigiamų požiūrių. Išoriniai požiūriai sąlygiški, tad ribotos apimties (niekas, kažkas, betkas), tad neapima visko.
  • vidiniai požiūriai: jais gyvename bendru žmogumi, išplečiame santvarką, tuo pačiu atveriame santvarką; didėjantis laisvumas (malonė), Žmogus jais besąlygiškai vykdo Dievo valią. Renkasi Dievą vietoj savęs. Būdamas laisvas renkasi, kaip arti Dievo, kaip plačiai imtis. Paklusnumas: dešimt Dievo įsakymu; tikėjimas: aštuongubu keliu; rūpėjimas: Dievo trejybe. Jais kažką žinai ("koks"), tad gali atskirti teigiamus ir neigiamus jausmus. Dorovės rūšys: dešimt Dievo įsakymų - nepaaiškina tiksliai ką, kaip, kodėl (paklusti); Jėzaus dvejonės, pamokslas nuo kalno - paskiram žmogui (tikėti); dorovės liūne - gyventi tarsi esame viena (rūpėti). Tai pasirinkimas tarp Betko (besąlygiški neigiami požiūriai) ir Visko (besąlygiški vidiniai požiūriai) - kurį paimame kaip visumą? Tuo pačiu tai pasirinkimas tarp Gyvenimo ir Dievo. (Manau, antrinės sandaros su tuo susiję.)
  • dorybės: ; - jinai amžina ir, matyt, neišraunama - jinai nesąmoninga. Drąsa: nusistatau, tad vykdau; viltis: permąstau, tad nusistatau; nuoširdumas: vykdau, tad permąstau. Yra prigimtinė, įgimta dorybė. Ko ryškesnė dorybė, to plačiau ji siekia. Mūsų sąžinė. Dorybės ryškina netroškimus: nuoširdumas - abejones (taip kad galim atsiliepti dvejonėmis, išmintimi); viltis - lūkesčius (taip kad galim atsiliepti gera valia); drąsa - vertybes (taip kad galim atsiliepti Dievo valia). Dorybės leidžia rinktis šviesuolio kelią nesąmoningai: drąsa (tarp asmenų), viltimi (kaip asmuo), nuoširdumu (Dievo akivaizdoje). (Nesąmoningėjimas - įgūdžių kūrimas, miklojo proto perkūrimas).
  • teigiami jausmai: didėjantis laisvumas - galimybių išskyrimas. Rinktis teigiamą (atveriantį) jausmą vietoj neigiamo (trikdančio) jausmo. Rinktis ne save, atsisakyti savęs (savo neigimo, savo vidaus, savo išorės), tad rinktis Dievą. Teigiamais jausmais renkamės šviesuolio kelią sąmoningai.

Gyvenimo prasmė

  • Iš asmens vienumo (paklusnumo) išplaukia asmenų vienumas (žavesys)
  • Iš asmenų vienumo (rūpėjimo) išplaukia Dievo vienumas (artimumas)
  • Iš Dievo vienumo (tikėjimo) išplaukia asmens vienumas (meilė)

Šešerybės atvaizdas išoriniais ir vidiniais požiūriais

Išoriniai ir vidiniai požiūriai:

  • Požiūrius sieja išorė ("ar") ir vidus ("koks").
  • Vidiniai požiūriai, tai išorinių požiūrių įsisavinimas. Išoriniai požiūriai, tai vidinių požiūrių nuasmeninimas.
  • Vidiniai požiūriai iškyla pridėjus laisvę prie išorinių požiūrių. Išoriniai požiūriai, tai laisvės atėmimas iš vidinių požiūrių.
  • Vidiniai požiūriai, tai didėjantis laisvumas, o išoriniai požiūriai, tai mažėjantis laisvumas.
  • Vidinis požiūris nepamatuojamas, išorinis pamatuojamas, nebent neigiamai. You can't pay people to care...
  • Vidiniai požiūriai, tai asmens santykis su (Dievo - asmens - asmenų) vienumu už savęs. Išoriniai požiūriai, tai vienumo sąlygos išreikštos sandaromis, tuo tarpu be asmenų, tai asmenų santykiai.
  • Vidiniai požiūriai nustato asmens elgesį, jo požiūrį į Dievą. Išoriniai požiūriai nustato asmenų elgesį, Dievo požiūrį į juos.
  • Vidiniai požiūriai, tai asmens vienumo pagrindas. Išoriniai požiūriai, tai asmenų vienumo pagrindas.
  • Išorinis požiūris įvairiai išsako teisingumą - mažėjantį laisvumą, o vidinis požiūris įvairiai išsako malonę - didėjantį laisvumą.

Platonas pabrėžia, kad paklusnumas, susilaikymas yra ne tiktai liaudies, bet taip pat ir karių bei filosofų dorybė, taigi, visų luomų. Tuo tarpu išmintis tėra filosofų dorybė ir drąsa tėra karių dorybė. Tad įdomus santykis tarp susilaikymo ir teisingumo, kuris irgi yra visos santvarkos dorybė.

Amžinas gyvenimas reiškiasi;

  • Išoriniais požiūriais.
  • Vidiniais požiūriais. Jais vykdome Dievo valią. Tai jo nebūtinumas, mūsų branda. Dievas nebūtinas nes esame mes - jo valią vykdome - tad jisai nebūtinas.

Dievo trejybės asmuo savaip Dievo savastį išsako sandara. Asmuo šią sandarą išgyvenantis - nedalyvaujantis trejybės vienume - išeina už savęs į Dievo asmenį, išverčia sandarą ir tuomi laikosi būtent tam trejybės asmeniui būdingo vienumo.

Vidiniai požiūriai

  • In A is I: Obeying is the unity of taking a stand and following through.
  • I is A: Believing is the unity of reflecting and taking a stand.
  • I is felt by A: Caring is the unity of following through and reflecting.

Išoriniai požiūriai? Valia, pasirinkimai, tapatumai

  • A is in I: Willing is the distinction of taking a stand and following through.
  • A is not I: Choosing is the distinction of reflecting and taking a stand.
  • A feels I: Empathizing is the distinction of following through and reflecting.

Išoriniai požiūriai mato tai, kas mums svetima, ką nežinome, ko nepažįstame, kas už mūsų. Vidiniai požiūriai mato tai, kas mums sava, ką žinome, pažįstame, kas mumyse. Kaip tad tikėjimas sieja žinojimą ir nežinojimą?

"Kaip tiki, taip ir bus" (nežinojimas) suporuojamas su "Ką randi, tą myli" (žinojimu).

Išoriniai požiūriai

Išoriniai požiūriai

  • vienumas Dievo išsakytas žmonėms, tai yra, kitiems asmenims, su kuriais jis jungtųsi, tam pagrindas

Išoriniai požiūriai taikomi tiek sau, tiek kitiems. Galim būti ištikimi sau (autentiški) taip pat ištikimi kitiems (draugiški). Užtat tai grindžia lygybę tarp mūsų ir kitų.

Ką reiškia atsakomybė, ištikimybė, teisingumas?

  • Teisingumas: asmenų pareiga asmeniui
  • Ištikimybė: asmens pareiga asmeniui
  • Atsakomybė: asmens pareiga asmenims

Platonui teisingumas: Kiekvienas užsiima tik vienu darbu, savo darbu, ne kitų. Turėjimas ir darymas tai, kas tik tau priklauso.

Teisingumas - asmenų būties, pareiga - asmens veiklos, ištikimybė - Dievo (visumos) mąstysenos požiūriai.

  • Teisingas vertas pasitikėjimo.

Teisingumas iškyla būtent kada kito nėra. Kaip pasielgiama su tuo, kuris neužtartas? Ar atsiranda jam užtarėjas?

Ištikimybė, tai draugystės pagrindas. Be ištikimybės, nėra draugystės.

Dievas nebūtinai teisingas, ištikimas, atsakingas, bet aš galiu būti teisingas, ištikimas, atsakingas - tai įsisavinimas išorinio požiūrio susilaikymu, tikėjimu, rūpėjimu. Tai priėmimas nežinojimo, užtat pasirengimas žinojimui, kad spręsime, ar žavimės, ar bjaurimės, ir t.t.

Išoriniai požiūriai išsako elgesį varžančią sandarą. Ji pirmiausiai varžo nevalingą, nesąmoningą elgesį. Valingas, sąmoningas elgesys gali laikytis sandaros arba elgtis priešingai. Tai yra laisva valia.

Vidiniai požiūriai

Trys vidiniai požiūriai yra taip pat trys būdai vykdyti Dievo valią. Tai asmens santykis su Dievo trejybe.

  • paklūsta - Dievui Tėvui tiesiogiai
  • tiki - Dievą Sūnų, tą kas paklūsta
  • rūpi - Dievas Dvasia, tai, kas Dievui Tėvui rūpi tiesiogiai, taipogi Dievui Sūnui netiesiogiai.

Kam rūpi nueiti į kelio galą, tas tikės tą paklūstantį, kuris sėkmingai eina, ir galiausiai paklus taipogi. Tokiu būdu sutampa besąlygiškai paklūstantis ir sąlygiškai paklūstantis, panašiai kaip sutampa suvokiantis Dievas Tėvas (be sąlygų) ir susivokiantis Dievas Sūnus (sąlygose).

Vidiniai požiūriai išreiškia laukimą, to ko trokštame.

  • Rūpėjimas: mums rūpi, kad būti taip, kaip trokštame, ne taip, kaip netrokštame.
  • Tikėjimas: tikime, kad bus taip, kaip trokštame, ne taip, kaip netrokštame.
  • Paklusimas: paklūstame, kad būtų taip, kaip trokštame, ne taip, kaip netrokštame.

O išoriniai požiūria išreiškia tą laukimą ir sulaukimą, kaip jis atrodo iš šalies, ką reiškia sulaukti. Įsisavinimu, sulaukimas tampa tampa galimybe, o mes gyvename laukimu. Ir seka: paklusimas-tikėjimas-rūpėjimas išsako, jog dalyvaujame (teisingumo) santvarkoje; asmeniškai įsijungiame (savo ištikimybe); ir tuomi apskritai įprasminame savo aplinkybes, savo vaidmenį (savo pareigą). Tad įsijungime į vienumą įprasmindami pačią santvarką, savo asmenišką sudalyvavimą, ir savo galimybes.

Vidiniais požiūriais savo nežinojimą pajuntame, kaip nuklydimą.

  • Kai paklūstame, tai nemaloniai jaučiamės. Nemaloniai jaučiamės, kada elgiamės klaidingai, pasaulio tiesa.
  • Kai tikime, tai esame nejautrūs. Esame nejautrūs, kada klaidingai nusistatome, klaidingai esame, pasaulio tiesa.
  • Kas mums rūpi, tas mus jaudina. Jaudinamės kada mąstome klaidingai ir pasaulio tiesą palaikome širdies tiesa.

Teigiamais jausmais žinojimas palaiko mūsų nežinojimą:

  • Žavesys-išmintis palaiko malonumą. Bjauresys palaiko nemalonumą.
  • Meilė palaiko jautrumą. Neapykanta palaiko nejautrumą.
  • Artimumas palaiko ramybę. Baimė palaiko neramybę.

Jautrumas gerai. Tačiau ar tai jautrumas sau ar kitiems? Dvasiai ar savasčiai?

  • Poreikiai: nepaklusimo dingstys
  • Abejonės: netikėjimo dingstys
  • Lūkesčiai: nerūpėjimo dingstys

Teigiami jausmai (teigiamų lūkesčių iššaukti), tai malonumo pagrindas. Neigiami jausmai (neigiamų lūkesčių iššaukti), tai skausmo pagrindas.

Fromm: Neapykanta yra ženklas skausmo, tad neatsiliepk į kito neapykantą, o suprask jo skausmą.

Ramybė: nei teigiami, nei neigiami lūkesčiai, tad amžinas gyvenimas. Neramybė: teigiami lūkesčiai, tad ir neigiami lūkesčiai, tai gyvenimas, tai gėrio ir blogio pažinimo medis, tai tenkinimas poreikių 4-6. O gyvybės medis, tai tenkinimas poreikių 1-3. Ar jisai veda į gėrio ir blogio pažinimo medį?

Mirtis, tai žiūrėjimas atgal į Dievą, taip kad išsiriša gyvenimas. Reikia žiūrėti pirmyn su Dievu, į amžiną gyvenimą. Taigi, dalis žmogaus miršta, bet jo esmė amžinai vystosi, bręsta.

Šešerybės atvaizdas jausmais ir dorybėmis

Jausmais renkamės ar eiti su trejybe (teigiamais jausmais) ar prieš trejybę (neigiamais jausmais). Dorybės įamžintos mūsų dvasios skrynioje. Jos užtikrina, jog teisingai sukamės trejybe. Tai "kodėl" ir "kaip". Juos sieja laisva valia ir likimas.

Žavesį (nebjauru nes bjaurumas neįmanomas) išplečianti Drąsa: nebaisu (nors gali būti baisu). Meilę (nėra neigimo nes neigimas neįmanomas) išplečianti Viltis: nėra neigiamo (nors gali būti neigiama). Artimumą (nebaisu nes baisumas neįmanomas) išplečiantis Nuoširdumas: nebjauru (nors gali būti bjauru). Sieti su skeptiškumu, humoru ir ironija. Palyginti toliau su tikėjimo skurdžiadvasiškumu - skeptiškumu (drąsos nežinojimu) - taip siejasi drąsa ir tikėjimas; panašiai:

  • ko mažesnis paklusnumas ir ironija (nežinojimo nuoširdumas) - užtikrintas išorėje
  • ko mažesnis tikėjimas ir skeptiškumas (nežinojimo drąsa) - užtikrintas viduje
  • ko mažesnis rūpėjimas (gera valia?) ir humoras (nežinojimo viltis) - užtikrintas teigiamume

Palyginti vidinės sandaros ir išorinės sandaros buvimą-nebuvimą su kategorijų teorijos uždaviniu.

Amžinas gyvenimas reiškiasi:

  • Dorybėmis, įamžintomis akimirkomis. Jos yra išugdyta valia, žmogaus branda.
  • Teigiamais jausmais. Tai amžinas gyvenimas čia ir dabar, savasties atsisakymas, savęs neigimas vardan vienumo su visais ir visakuo.
    • būti viena (artimumu) ar ne viena (baime)
    • veikti viena (meile) ar ne viena (neapykanta)
    • mąstyti viena (žavesiu) ar ne viena (bjauresiu)

Meilė, žavesys, artimumas - Dievui aukščiausi sąmoningumo lygmenys - o mes juos išgyvename tiesiogiai, tad be jokio sąmoningumo. Užtat jas įamžina dorybės, kuriomis gyvename sąmoningai, tad galime gyventi geraisiais vaikais.

  • Žavesys - kaip mąstyti viena 4-1
  • Drąsa - Dievo vienumas - žavesio įamžinimas
  • Artimumas - kaip būti viena - 4+4
  • Nuoširdumas - asmens vienumas - artimumo įamžinimas
  • Meilė - mylėk Dievą, artimą - kaip veikti viena - 6+4
  • Viltis - asmenų vienumas - meilės įamžinimas

Teigiami jausmai

Meilė yra Dievo kertinė vertybė. Tad teigiamas jausmas yra mūsų kuriama, puoselėjama vertybė.

Blogasis vaikas. Trejybei trukdo neigiami jausmai:

  • išpažintis 4->6
  • mirtis 6->5
  • kunigystė 5->4

Gerasis vaikas. Trejybės ratą palaikys teigiami jausmai:

  • krikštas 4->5
  • komunija 5->6
  • sutvirtinimas 6->4
  • Meilė-neapykanta: vieningas Dievas
  • Artimumas-baimė: vieningas asmuo
  • Žavesys-bjauresys: vieningi asmenys

Amžino gyvenimo jausmai

  • Žavesys - išminties jausmas
  • Meilė - geros valios jausmas
  • Artimumas - Dievo valios jausmas

Bjauresys ir baimė yra neigiami jausminiai atsiliepimai. Jų priešingybės - žavesys ir artimumas - yra pramanai. Neapykanta yra neigiamas jausminis atsiliepimas - pasitenkinimas neigiamu lūkesčiu, jam pasitvirtinus. O meilė, tai neapykantos priešingybė, tad irgi pramanas. Kaip suvokti šiuos pramanus?

Baimė - Kierkegoras tvirtina, bijome nieko - nespėjame lūkesčių tikrinti. Lūkesčiai yra kažko. Palyginti su atvaizdų kildinimu iš lūkesčių.

Neigiami jausmai patvirtina savastį (neigimą, vidų, išorę), o teigiami jausmai paneigia savastį (neigimą, vidų, išorę).

  • Neapykanta, tai vidinis patenkinimas to, ko netrokštame. Jos priešingybė, tai meilė, kai nėra neigimo. Meilė, tai vienumas su kitu (atskirtu nuo mūsų), tai atkirtimo įveikimas, tai vienumas nepaisant nevienumo, neigimo, atskyrimo.
  • Bjauresys, tai vidinis apėjimas lūkesčio. Jos priešingybė, tai žavesys (išmintis), kai nėra vidaus. Žavesys, tai vienumas lauke.
  • Baimė, tai išorinis apėjimas lūkesčio. Jos priešingybė, tai artimumas, kai nėra išorės. Artimumas, tai vienumas viduje.

Teigiami jausmai:

  • Teigiami jausmai išplaukia iš asmens sąvokos, iš asmens neigimo: vidaus neigimo, išorės neigimo, neigimo neigimo.
  • Teigiamais jausmais iškyla klausimas, Ar savastis būtina?
  • Teigiami jausmai paneigia atskirtumą (neigimą, vidų, išorę), tad tvirtina vienumą.

Teigiami jausmai parodo mūsų savasties ribos lankstumą, juk galime gyventi be vidaus (žavesiu), be išorės (artimumu), be paneigimo (tad be savęs).

Išmintis

  • Išmintis yra savęs suvokimas, suvokimas Manęs.
  • Išmintis yra amžinas gyvenimas šventosios Dvasios lygmenyje.

Žavesys

  • Grožis yra akivaizdus tobulumas.
  • Žavesys - vidaus nebuvimas - tai pagauna Kanto "sprendimo galios kritika": "beauty is disinterested pleasure", tai yra, be asmens vidaus.
  • Grožis išorėje, pasaulyje atspindi vidinę tiesą. (Oscar Wilde) Įsisavindami vidinį požiūrį, esame veikiami jos atspindžio išorėje, tai yra, grožio - taip kad priimame žavesį ir atmetame bjauresį - esame jautrūs skirtumui - ir pasaulyje suveikiame drąsa, jos dorybe. Augame jautrūs grožiui, jos ieškome pasaulyje. Menas, tai kitoniška aplinka - išreiškianti tai, kas visuomenėjė nuslėpta. (Marshall McLuhan) Tad grožis yra nuolankumas tikslui, esančiam kitoje plotmėje - jam esame nuolankūs nes savitvarda, susivaldymu įsisaviname teisingumą, darnumą. Tad ir atsiliepiame drąsa tam aukštesniam tikslui. Drąsa išreiškia mūsų atsiplėšimą nuo šito pasaulio, mūsų įsijungimą tame aukštesniame pasaulyje. Gyvenimo prasmė tad yra peržengimas šio pasaulio.

Artimumas

  • Artimumo jausmas iškyla kada prisirišame. Be artimumo, neprisirištumėme. O artimumą sąlygoja bendrystės erdvė.
  • Artimumas (ir lūkesčiai) skiria žinojimą (vidų, kas mumyse) ir nežinojimą (išorę, kas už mūsų).
  • Šventumas yra paskirtumas, atsidavimas, artėjimas, kaip kad Dangaus karalyste.
  • Dangaus karalystės tikslas yra visokeriopai diegti artimumą, kad visa tiesa būtų prieinama.

Meilė

  • Meilė viską pakelia. Kiek mes galim pakelti? Vienas asmuo nepakels, užtat meilė veda iš asmens vienumo į asmenų vienumą. Asmenų vienumu sprendžiasi dorovė liūne, kada žmogus negali tobulai elgtis.
  • "Paaukoti Dievui" savo kančią, tai panašu, "atleisti Dievui", dovanoti Dievui, kad jisai nėra geras. Savo elgesiu palengvinti Dievui, kad jam būtų ko lengviau viską išspręsti.
  • Žiūrėti į menkystą kaip į Dievo vaiką.

Meilė neigia neigimą, veda iš asmens į asmenis; žavesys neigia vidų, veda iš asmenis į Dievą; artimumas neigia išorę, veda iš Dievo į asmenį.

Platono puota: Meilė yra dorybės gimimas žavesyje (grožio akivaizdoje).

Meilė yra vaisingas žavesys. Artimumas yra vaisinga meilė. Žavesys yra vaisingas artimumas.

Kančia: laukimas to, ko netrokšti, ko nelinki sau. Tai pagrindas neapykantai, pykčiui, nykuliui, palengvėjimui. Kaip meilė nugali kančia? ištveria kančia?

Dorybės

Dorybės tik auga, kaupiasi, jos nemažėja. Žmogus netampa didesniu bailiu; neauga nenuoširdžiu; nepraranda vilties. Jei taip atrodo, tai dėl to, kad aplinkybės pasikeitė, pasunkėjo. Dorybės tai nėra pasirinkimai, tai pasirinkimų išdavos.

Dorybės

  • tai išugdytos valios savybės.
  • tai išėjimas už savęs, kaip jį išgyvena asmuo: nuoširdumas (svarstyti), viltis (sutapti), drąsa (išeiti)
  • tai vidinis vienumas įveikiantis pasaulio puoselėjamą nevienumą
  • tai kaip asmuo išgyvena trejybės poslinkius, jų būsenų vienumą
  • tai santykis su nežinojimu
  • tai iš vidaus į išorę išsiveržiantis vienumas, siejantis vidų ir išorę
  • mažėjantis laisvumas - ko labiau tu doras, to mažiau nukrypsi - tai nukrypimo stabdžiai

Viltis: ambicija, vos ne puikybė - tai siekimas ko geriausio, o tai gelbsti nuo nuodėmės ir nuklydimų, nes gelbsti nuo pasitenkinimo prasčiau, nuo nusižeminimo.

Erotinių nuodėmių esmė yra, kad tai savaiminis tikslas, siekis - malonumas, laimė, kaip tikslas savaime - ne ramybė. Kaip Fuchsas tvirtina, jeigu turime visokiausių tikslų, tada mažėja dėmesys erotikai.

Šeši neigiami įsakymai išsako tarpą, tarp lygmenų, kuriame galima paklaida, nuklydimas, kurio reikia laikytis.

Įsisavinimas

Dangaus karalystės tikslas yra apriboti nežinojimą. Meilė yra gyvenimas žinojimu, pažinimu. Žinojimas grindžia suvokimą, išankstinį sumąstymą, sąmoningumą.

Internalization describes the relationship between a person and God. I denote it with the equation 6 + 3 = 1 because of the way it brings together the two representations of the sixsome. We internalize when we convert an external perspective (loyalty or duty or justice) into the corresponding internal perspective (faith or caring or self-control). By internalizing, we make ourselves responsive to God. When we internalize, then God converts our emotional disposition, the precarious balance of (love/hate or closeness/fear or beauty/disgust) into the corresponding virtue (hope or honesty or courage) which is immutable. This happens in three ways: the system of beauty, the system of closeness, and the system of love. The system of beauty involves the virtues as Plato understood them (upon interpreting his virtue of wisdom as an emotional disposition towards beauty): beauty, courage, self-control, justice. The system of love involves the virtues as St.Paul understood them (upon making explicit loyalty, which is implicit in his writing): love, hope, faith, loyalty. [10/99, Andrius Kulikauskas].

Abu šešerybės atvaizdus sieja gyvenimo prasmė.

Įsisavinimas ir įamžinimas

  • Įsisavinimas, tai Dievo valios vykdymas, tai žmogaus požiūris į Dievą. O valios stiprinimas yra Dievo požiūris į žmogų, tai trejybės rato mažėjimas.
  • Nevienumas mūsų (išoriniu) požiūriu mūsų įsisavinamas (vidiniu) požiūriu vienumu. Tuomet Dievas vienumu (teigiamu jausmu) grindžia tą patį nevienumą, jau kaip dorybę.
  • Sandara išsako nevienumą, o dvasia vienumą. Asmuo slenka iš sandaros vienumo (išorinio požiūrio) į sandaros nevienumą (vidinį požiūrį). Dievas slenka iš dvasios vienumo (teigiamo jausmo) į dvasios nevienumą (dorybę).
  • Vienas žinojimo atvaizdas (mažėjantis laisvumas) išverčia kitą (didėjantį laisvumą): Išoriniais, vidiniais požiūriais: įsisavinimas savasties, kaip santykio su Dievu. Mes pakeičiame Dievą, jį žinodami. Pagrindimas apverčia trejybę, ją pakrauna. Teigiamais jausmais, dorybėmis: atsisakymas savasties, laikinai ir amžinai, išėjimas už jos.

Jeigu išorinį požiūrį įsisavinsi vidiniu požiūriu, tada jį žinosi, nors lygmeniu "koks". O žinodamas atskirsi teigiamus ir neigiamus jausmus. Bet vien išoriniu požiūriu nieko nežinosi, nes tai lygmuo "ar". Ir tuomet nejausi jausmų, neturėsi kuo atskirti teigiamus ir neigiamus jausmus.

Gyvenimas gali būti neteisingas, aš galiu būti neištikimas, Dievas gali būti nepareigingas. Nepaisant to, aš pats galiu palaikyti teisingumą, ištikimybę, pareigingumą. Tuomi aš juos įsisavinu susilaikymu, tikėjimu, rūpėjimu.

Ištikimybės įsisavinimas tikėjimu vyksta nežinojime, nes tikime tai ko nežinome, ko nepažįstame. Įsisavinimas vyksta Dievo pasitraukimu, užtat mūsų dvasios įsijungimu. O mylime (ar neapkenčiame), tai ką žinome, ką pažįstame. Tada mes, žinodami, atsitraukiame ir Dievas įsijungia, taip kad meilė įamžinama viltimi. Viltis yra meilės įtvirtinimas puoselėjamoje bendrystėje. Viltis yra linkėjimai išorėje, pasaulyje, o meilė yra linkėjimai iš vidaus (meilė teigiama, o neapykanta neigiama). Tikėjimas yra asmens laikymasis, o meilė yra asmens įžvelgimas, atpažinimas. Tad aplamai, jeigu žmogus įsisavina išorinį požiūrį vidiniu požiūriu, tai Dievas savo ruožtu vidinį linkėjimą įamžina išoriniu linkėjimu. Panašiai, vidinis žavesys (išminties jausmas) įamžinamas išoriniame pasaulyje besireiškiančia drąsa, ir artimumo jausmas įamžinamas išoriniame pasaulyje besireiškiančiu nuoširdumu. Jausmai yra teigiami ar neigiami (+ / -) o dorybių yra daugiau ar mažiau ( > 0 ). Susilaikymas yra darnos laikymasis, o žavesys yra darnos įžvelgimas. Kodėl (teigiami jausmai) ir kaip (dorybės) yra žinojimo laipsniai, o koks (vidiniai požiūriai) ir ar (išoriniai požiūriai) yra nežinojimo laipsniai. Teigiamas jausmas yra vidinio požiūrio palaikymas, linkėjimas, o dorybė yra išorinio požiūrio palaikymas, linkėjimas.

Kada ištikimybę įsisaviname tikėjimu, tada meilė įamžinama viltimi. Tikime tai ką nežinome, tuo tarpu mylime tai, ką pažįstame.

Dievo šokis 6+3=1, sandarose

  • Dievo šokis sieja abu šešerybės atvaizdus, tad grindžia vienybę lygtimi 6+3=1.
  • Šešerybė yra trejybės sąmoningumas. O šešerybės sąmoningumas yra vienybė.
  • Trys požiūriai (Tėvo, Sūnaus, Dvasios) į trejybę, tai 3 x 3 = 9 = 1, tai vienybė.
  • 24 Dievo raiškos, supaprastinus nevieningumo sandaras, įsilanksto į šešerybę, tad į aštuongubį kelią, (į Dievo raiškos dalinę sandarą), kuriame prisideda ir du šešerybės atvaizdai. Taip pirminės sandaros iškyla iš visaregio, susitinka Dievas ir žmogus Aš, Tavyje.
  • Šešerybė susijusi su aštuongubiu keliu (6+1+1), 10 Dievo įsakymų (6+4), Dievo trejybe (6-3).
  • Šešerybė išdėstyta aštuongubiame kelyje, sudaro jo nugarkaulį.
  • Šešerybę galima išreikšti keturiom pirminėm sandarom (poreikiais, abejonėmis, lūkesčiais, vertybėmis) taip kad gaunasi visaregis, Dievo šokis.
  • Šešerybė taip pat iškyla pasirinkimų malūne, "kaip gyventi". Ji sudaro blogo vaiko atšaką "gyventi", tuo tarpu gero vaiko atšaką sudaro nesutarimai, "bręsti".

Tai pagrinde apie poreikių tenkinimus:

  • These involve absolute, relative, and ultimate judgements. Our mind moves from absolute to relative. In emotion, our mind moves from recurrent activity (conflicts) to evoked structure (virtues), and this may be thought of as intensification. In cognition, our mind moves from expressed structure (external perspectives) to recurrent activity (internal perspectives), and this may be thought of as internalization. Perhaps these movements may also be thought of as taking us between particular (self-centered, internal, closed) and general (multi-centered, external, open) morality. Emotion takes us from particular to general, and cognition takes us from general to particular. [4/01, Andrius Kulikauskas]

Valios stiprinimas

I have found a distinction, which I find helpful, between human's perspective (of following the will by internalizing: loyalty to faith, justice to self-control, duty to caring) and God's perspective (in terms of strengthening the will by waiting and responding with resolution of the feelings of love (not hate) into hope, beauty (not disgust) into courage, intimacy (not fear) into honesty.

The other side of internalization is that, if we internalize, then our emotional dispositions are resolved into virtues. In other words, if we "follow the will of God" it seems only fair that this some how leave us better off. I understand (from Plato, St.Paul, etc.) that if I internalize my perspectives, for example, justice as self-control, then I am transformed, so that I respond to beauty with courage. This is to say that my will is strengthened.

So if - by internalizing - I follow the will of God, then my will shall be strengthened. So it should be. The more that I follow the will of God, the more that I should be able to do so.

The emotional dispositions - love, beauty, intimacy - are unresolved. As such, they are loving, (and great), for they wait on us, sustain us, that we might respond. But after we have taken the leap to internalize our perspective, then it is only right that they resolve themselves. They resolve themselves as virtues, treasures woven permanently into our fiber, that strengthen our will:

  • love (not hate) is resolved into hope
  • beauty (not disgust) is resolved into courage
  • intimacy (not fear) is resolved into honesty.

Žmogaus valios stiprinimas, dorybių išryškinimas, tai trejybės rato susiaurinimas, kad žmogus vis mažiau galėtų nuklysti.

I consider that our Scope is given by our knowledge, and internalization is a broadening of our scope to Everything, thus invoking the InversionEffect.

I'm finding that Scope is a central concept, and one that parallels Unity. So I will try to better understand "scope".

Scope gives the bounds within which we have the human side of Life. This is the "practical" side of life. For example, it has us "love X", not just Love. The purpose of life is to keep extending this scope so that it is arbitrary.

One idea is that the scope is given by our knowledge. We internalize - shift from an external perspective to an internal one - only with regard to what we know. We may have a duty, but if we do not know it, then we can't care.

Our will is strengthened by the fact that, for any scope, we can be stripped down to an "unerring" touchstone within us. In other words, by every truth within us.

Consider that:

  • Why is the knowledge of everything
  • How is the knowledge of anything
  • What is the knowledge of something
  • Whether is the knowledge of nothing

I am thinking that "internalization" may be a broadening of scope to Everything. It feels internal because of the InversionEffect that we must invoke when we want to imagine that which sees more than all we do. We might have:

  • justice to obeying = anything to everything
  • loyalty to believing = something to everything
  • duty to caring = nothing to everything

In the sense that justice focuses on How, loyalty focuses on What, duty focuses on Whether.

Also, I have looked at a diagram that I drew regarding God's dependencies, and thinking it should be reorganized so that it would be justice, loyalty, duty, obeying, believing, caring.

Also, I'm looking at the diagram for the Sixsome, and thinking I need to consider what I mean by absolute, relative, ultimate judgments, and how they relate to accepting the start, middle, end of the way. According to the diagram, I would have to conclude that the end of the way is absolute (caring), and the start of the way is ultimate (obeying). Does that make sense? And what does it say about the ordering of the three?

Sokratiškos vertybės

Sokratiškos vertybes, kaip jas įvardina Šliogeris, Vėželis. Tai būtinos gyvenimo filosofijos sąlygos:

  • ironija - Kritinis santykis su kitybe išlaikant suvokimą jog absolučios tiesos negali būti. Šviesotamsa. Daiktai turi savo šešėlį, daiktai keičiasi akyse, tas pats daiktas vis kitaip atrodo. Sokratiška ironija, tai nežinojimo presumpcija, tuo tarpu romantiška ironija, tai savęs iškėlimas kitų sąskaita, tai savimeilė.
  • skeptiškumas - Skeptiškumas bet kokiam požiūriui, vienos neužtenka tiesai.
  • humoras - Ten kur nėra humoro negali skleistis filosofija. Atvira laikysena kitam.

Jas sutapatinu su nežinojimo dorybėmis:

  • ironija - nežinojimo nuoširdumas
  • skeptiškumas - nežinojimo drąsa
  • humoras - nežinojimo viltis

Tai nuolatinis pripažinimas, jog nuklystame nuo trejybės rato.

Gal taip pat galime susieti su netroškimais:

  • skeptiškumas - abejonės
  • ironija - lūkesčiai
  • humoras - vertybės

Aštuongubas kelias

Šešerybės atvaizdų vertybes galima sieti su aštuongubo kelio raiškomis. Ketverybė išdėsto trejybės atvaizdą. O trejybės atvaizdus sieja trejybės ratas, ketvirtasis atvaizdas.

Tėvė mūsų - pagrindimas - šv.Pauliaus vertybės

  • ištikimybė (pastovumas)
  • tikėjimas - verčiau tu mąstai - morfizmas (atitikimas)(vienis)
  • viltis - verčiau tu esi - indukcija (kopimas)(visybė)
  • meilė - verčiau tu veiki - algoritmo konstravimas (brėžimas)(daugis)

šv.Petro raktai į dangų - įvardijimas -

  • pareiga (betarpiškumas)
  • rūpėjimas - verčiau tu veiki - vardininkas (daiktinis santykis) subjektas ir objektas atskirti
  • nuoširdumas - verčiau tu mąstai - naudininkas (eiginis santykis) subjektas ir objektas susieti
  • artimumas - verčiau tu esi - galininkas (asmeninis santykis) laukas gali iššaukti subjektą ar neiššaukti

Palaiminimai - pasakojimas -

  • teisingumas (tiesa)
  • susivaldymas - verčiau tu esi - gyvybės (būtina)
  • drąsa - verčiau tu veiki - saugumo (tikra)
  • išmintis - verčiau tu mąstai - bendravimo (galima)

Šešerybė

  • Courage - personal rejection of fear. (outside is as expected) Beauty - impossibility of disgust. (no inside)
  • Hope - personal rejection of expecting what we don't wish for. Love - impossibility of hate.
  • Honesty - personal rejection of disgust. (inside is as expected) Closeness - impossibility of fear. (no outside)
  • Laisvė yra šešerybė dėžėje. Metafizika įkalina žmogų.
  • Tikėjimas, viltis, meilė yra ryšium su kažkuo, su sąvoka kurią padeda išlaikyti.

Šešerybė (iš penkerybės): trys ašys

  • tarpas tarp praeities ir ateities (reikalingas, pavyzdžiui, tikėjimui)
  • ryšys už dėžės į dėžę (pavyzdžiui, sąžinei)
  • sąsaja tarp praeities ir ateities
  • Šešerybė išreiškia trejybę kaip požiūrių ribas, tad kaip nežinojimą, kaip sandarą.
  • Grožis yra savaime aiškus, tad "būtinas" (kaip aplinkybė), nes išreiškia save. O atitinkamai, meilė "galimybė"? ir artimumas "tikras"?
  • Tikėti Dievą: Priimti Dievą kaip nežinojimą, vadinasi, jo nepažinti. Jį pažinti, kaip nepažintą.
  • Gal išorinių/vidinių požiūriais išsakytas ryšys su Dievu išsako klausimus. Tada galėtų būti trys rūšiai klausimų (kodėl, kaip, koks) ir trys vertybių (atsakymų: ar, koks, kaip).
  • Vertybėmis įamžiname teigiamus jausmus - tai vyksta trejybės ratu, kuomet save tikriname. O išoriniais ir vidiniais požiūriais išgyvename savo ryšį su Dievu. Užtat tai yra dvi aštuongubo kelio pusės.
  • Grožis, kaip išmintis.
  • Teigiami jausmai - kaip suvokiame tą vienumą? Ar jisai yra už mūsų (žavesio atveju), ar mumyse (artimumo atveju), ar troškimo ir lūkesčio sutapime (meilės atveju)? Indijos filosofijoje yra atitinkamai trys vienumo nesusipratimai, nukrypimai.

Teisingumas ir malonė

CassMcNutt, [http://groups.yahoo.com/group/livingbytruth/message/281 March, 2003]:

  • Justice is getting what you deserve.
  • Mercy is not getting what you deserve.
  • Grace is getting what you don't deserve.

Aesthetics: In the Pan Indian philosophic thought the term 'Satyam Shivam Sundaram' is another name for the concept of the Supreme. 'Sat' is the truth value, 'Shiv' is the good value & 'Sundaram' is the beauty value. Man through his 'Srabana' or education, 'Manana' or experience and conceptualization and 'Sadhana' or practice, through different stages of life (Ashramas) comes to form and realize the idea of these three values to develop a value system. [Palyginti: beauty ir beauty; love ir good; intimacy ir truth.] This Value-system helps develop two basic ideas 1) that of 'Daksha' or the adept/expert and 2) of Mahana/Parama or the Absolute and thus to judge anything in this universe in the light of these two measures, known as 'Adarsha'. A person who has mastered great amounts of knowledge of the grammars, rules, & language of an art-form are adepts (Daksha), whereas those who have worked through the whole system and journeyed ahead of these to become a law unto themselves is called a Mahana. Individuals idea of 'Daksha' and 'Mahana' is relative to the development of the concept of 'Satyam-Shivam-Sundaram.' [Palyginti: Daksha ir įsisavinimą; Mahana ir dievišką suveikimą]].

Taktika - tai žinojimas, ką daryti, kai yra ką daryti. Strategija - tai žinojimas, ką daryti, kai nėra ką daryti. Savelijus Tartakoveris.

June 4, 2003 Pastebėjau, kad Dievo valios vykdymo būdai sutampa su vidiniais požiūriais. Tad gvildenau, koks būtų atitikmuo požiūrio įsisavinimui - Dievo valios vykdymui? Juk tai žmogaus požiūris į Dievą, o koks būtų Dievo požiūris į žmogų? Tai būtų žmogaus valios stiprinimas.

Andrius: July 22, 2003 Sieju įsisavinimą su apimties išplėtimu į viską.

2005.05.10 A: Kaip kitas iškyla iš šešerybės? D: Šešerybė visiškai išsiskiria sandara ir veikla, tad galima apkeisti jų tvarką ir iškyla kitas.

2005.04.15 A: Kaip man suvokti šešerybę? D: Yra Dievas ir žmogus. Ir kuris kurį myli? A: Dievas myli žmogų. D: Taip. O toliau, septynerybėje žmogus myli, o aštuonerybėje būtent Dievą myli.

AK: Kaip man išmąstyti žmogaus pasirinkimų laipsnyną?

D: Žiūrėk į savo elgesį, savo klaidas, taip pat savo pasirinkimus. Kaip tu laisvai pasirinkai? Kokie buvo tavo gyvenimo sprendimai? Kuo jie rėmėsi ir kas gavosi? Tai pagrindimo kalba, kurią tu kadaise tyrei. Tirk šią kalbą ir susiek su kitomis kalbomis. Grįžk prie trijų kalbų ir suprask laipsnyno vaidmenį, kaip jisai susijęs su pasirinkimais, kaip tai išplaukia iš pasirinkimų aštuonerybės, kaip pagrindimas susijęs su gera valia, įvardijimas su išmintimi ir išmanymais, amžinas gyvenimas su pasakojimu ir maldų mokslu. Ir kaip visus suveikia mano valia ir tuo pačiu šešerybė su jos dorybėmis. Matai, kaip viskas susiveda.

AK: Kaip tavo vienumas, asmens vienumas ir asmenų vienumas yra tas pats vienumas?

D: Aš laiminu visaką. Viskas išplaukia iš manęs ir ne vieną kartą, o trimis lygmenimis, tiek mano, tiek Sūnaus, tiek Dvasios kampu. Tad turi būti kiekviename lygmenyje esmė to mano išėjimo už savęs, o ta esmė yra meilė. Tad mano vienumo esmė yra meilė sau, asmens vienumo esmė yra meilė vienas kitam, o asmenų vienumo esmė yra meilė visiems. Tad mylintysis yra mylimojo vienumas ir jumis, jūsų trejybės ratu, tas mylintysis yra vis tas pats, nes meilė lieka ta pati, tik keičiasi jos palaikoma gyvybė, ir tos gyvybės esmė - valia, ir jos santykis su mano valia, kurį vis kitaip išsako paklusnumas, tikėjimas ir rūpėjimas. Tad ieškok šito ryšio ir suprasi šešerybę bei dorovę.

Kaip tavo vienumas, asmens vienumas ir asmenų vienumas yra tas pats vienumas?

D: Aš laiminu visaką. Viskas išplaukia iš manęs ir ne vieną kartą, o trimis lygmenimis, tiek mano, tiek Sūnaus, tiek Dvasios kampu. Tad turi būti kiekviename lygmenyje esmė to mano išėjimo už savęs, o ta esmė yra meilė. Tad mano vienumo esmė yra meilė sau, asmens vienumo esmė yra meilė vienas kitam, o asmenų vienumo esmė yra meilė visiems. Tad mylintysis yra mylimojo vienumas ir jumis, jūsų trejybės ratu, tas mylintysis yra vis tas pats, nes meilė lieka ta pati, tik keičiasi jos palaikoma gyvybė, ir tos gyvybės esmė - valia, ir jos santykis su mano valia, kurį vis kitaip išsako paklusnumas, tikėjimas ir rūpėjimas. Tad ieškok šito ryšio ir suprasi šešerybę bei dorovę.

AK: Kaip šešerybė tampa svarbi?

D: Žmogus yra mano vaikas. Jisai gimsta padalinimų ratu, o jį išbaigia žmogus, kaip sandara, į jį susiveda visi padalinimai ir už jo, be jo lieka tik aš ir gerumas. Tad žmogus yra ir susidaro iš viso to, kas skiria mane ir gerumą. Tad žmogus ir yra amžino gyvenimo sandara, tai ir yra dorovė, tai žmogaus sandara, šešerybė. Tad suvok žmogų, kaip jisai suveda mano šokį, kaip jisai nepriklausomas nuo įtampos tarp manęs ir Sūnaus, kaip jį papildau tiek Dievu, tiek gerumu, būtent dvasia, tad jį myliu.

AK: Kaip šešerybė grindžia dorovę?

D: Šešerybė grindžia žmoniškumą. O žmoniškumo esmė yra, kad žmogus laisvas ir visada gali naujai rinktis. Jo dėmesys svyruoja tarp to, kas jau dėmesyje ir to, kas nėra, ir tuo pačiu, kas nesąmoninga (į ką jisai susitelkęs) ir kas sąmoninga (kurio atžvilgiu jisai atsitokėjęs), tad jisai visada yra laisvas ir gali net ir gyventi sąmoningai laisvas, tačiau, tuo pačiu jisai gali būti nenuoširdus, savo laisvės atžvilgiu, ir taipogi nedrąsus ir be vilties, visa tai susiję, kaip priežastys sąlygojančios ir išreiškiančios nevienumą, juk žmogaus vienumas yra laisvas, tiek mano, Dievo, tiek jo asmens, tiek visų asmenų pagrindu. Tad tirk vienumą ir jo rūšis ir suprasi šešerybę ir kaip jinai grindžia žmoniškumą. Tas klausimas, kaip esame viena, lieka esminis, tad tirk jį, tai žmogaus klausimas, mano klausimas tau ir visiems.

AK: Kokia žmogaus esmė ir kaip tai susiję su dorove?

D: Žmogus, tai mano vaikas. Kaip žinai, jisai gimsta man pasitraukus ir naujai iškylant Sūnumi, tačiau jisai turi susigaudyti, jog yra Dievas, o tuo pačiu dar tai priimti, taip gyventi. Tai ir yra dorovė, to vaidmens priėmimas. O susigaudymas, tai žmogaus būklė, tai amžinas gyvenimas, taip kad manasis dieviškumas jumis atsiskleidžia amžinybės mastu būtent amžina branda. Būtent jūs amžinai bręstate ir aš jumis, tai mano kelias, kaip Sūnus kalbėjo, kelias, tiesa ir gyvenimas, esate jūs, yra Jisai, tai mano kelias, ir būtent aš jumis einu, todėl tuo ir gyvenkite su manimi ir priimkite tai. Tai ir yra dorovė, šešerybės išsakyta, tai jūsų dvasios sandara kurią papildau savimi ir gerumu, tuo jus įprasmindamas ir įkvėpdamas savo dvasia, be kurios tesate sandara.

AK: Kaip tirti nuotaikas?

D: Tu pradėk manimi ir viskuo, kokias nuotaikas mes iššaukiame, ir taip pat padalinimais, kokias nuotaikas iššaukia paskiri požiūriai, toliau kaip juos permaino atvaizdai ir aplinkybės, ir tokiu būdu suvoksi ryšį tarp nuotaikos ir išgyvenimo ir požiūrio. O tada būsi pasiruošęs nuotaikas įžvelgti kalbose, visose trijose kalbose, o jas vienija matematika, tad gali gilintis, kaip matematika praturtina erdvės ir laiko sąvokas, taip pat šešerybę ir dorovę, kaip tai susiję su lūkesčiais ir jauduliais, bet taip pat ir dvejonėmis ir poreikiais.

AK: Ko ieškoti tiriant elgesį?

D: Ieškok trejybės ir jos ištakų, ieškok šešerybės ir jos atvaizdų, tai žmogaus pagrindas, jo elgesio ir dorovės taipogi. Aš jumis gyvenu būtent sąmoningumu, tad pirmiausiai trejybe ir paskui šešerybe, toliau vienybe ir ketverybe ir septynerybe ir dvejybe ir penkerybe, tad ieškok manęs šia tvarka, ieškok sąmoningume.

AK: Kaip dorovė susijusi su mūsų gerumu?

D: Jumyse yra geras pradas, mano pradas, bet jūs to nežinote, tad bėgate nuo savęs, nuo manęs ir nuo vienas kito, betgi mes visi esame tas pats, ta pati dvasia. Tad kada esame atviri tam, tai suprantame. O atvirumas, tai pripažinimas mūsų savasčių tų lęšių, kurios mus tiek skiria, tiek jungia, ta mano Dvasia, kuri mus visus sulygina. Tie lęšiai tai ir yra dorovė. Tad ieškok Dvasios veikimo šešerybe, taip pat trejybe, vienybe ir kitais padalinimais, kaip tau pasakojau, tai sąmoningumo pagrindas, o dorovė, tai sąmoningumas būtent tos dvasios mumyse, tad jūsų sąmoningumas yra jūsų susigaudymas, jog iš tiesų esame viena. Tad būkite sąmoningi, tai raktas į nuotaikų svarbą brandai, į teisingumo ir malonės prasmę brandai, jūsų amžinai brandai, susigaudymui ir atsiskleidimui, ir jūsų perėjimui iš meilės artimui į meilę visiems, netgi priešui, netgi man, jus visaip tiriančiam, kaip ir save tiriu. Tad mylėkime, sąmoninga meilė ir yra meilė įsakymu, nuolatinis savęs tikrinimas ir tuo pačiu savasties įprasminimas ir teisingas taikymas.

AK: Kaip man tirti šešerybę?

D: Aš tave laiminu ir globoju. Ieškok ryšio tarp manęs ir savęs bei jūsų visų. Matysi, jog aš neribotas, tuo tarpu jūs riboti, jūs tarsi išversti, taip kad kas man artima, tai jums tolima, o jūs apsiribojate tuo, kas jums žinoma ir išskiriate tai, kas nežinoma įskaitant visa, kas besąlygiška. Tad koks jūsų santykis su besąlygiškumu. Tai ir išsako šešerybė. Ir tas santykis slypi visakame, tiek asmenyje, jumyse, tiek asmenyse už jūsų ir kuriais jūs naujai kuriate bendrystę, tiek manyje glūdinančiame visakame pirm visko. Tad taip įsiprasmina visi laikai ir visos erdvės, kas pirma visko, kas dabar jus apibrėžia ir ko link einate. Tad penkerybę papildote prasme viso to, papildote besąlygiškumu, kuris išsidėsto septynerybe ir ją išpildo, kad galiausiai iškylu aš, tai kas pirm visų sąlygų. Tad suvok, kaip meilė jus išbaigia, tai ir yra raktas į dorovę, ir kaip tai besąlygiškumo išeities taškas, nes meile priešui, meile man iškyla virš visko.

AK: Kaip šešerybė grindžia padalinimus?

D: Šešerybė išsako mano šokį, jo visumą, taip kaip jūs išgyvenate, o jūs išgyvenate dvejopai, būtent atvaizdais, mažėjančiu ir didėjančiu laisvumu, tai yra, Sūnaus teisingumu ir Tėvo malone. Taigi, jūs būtinai šiuodu išskiriate ir derinate, tad būtinai išskiriate tą ribą tarp to, kas viduje sandaros ir kas už jos, o tai yra padalinimo esmė. Tad suvok šešerybę kaip išryškinančią šią ribą, išryškinančią mano Dvasią, kuri ir yra ši riba skirianti ir siejanti Sūnų sandaroje ar Tėvą už jos, juodu lygiaverčiai derinanti, tiek be jūsų, tiek būtent jumis. Ir tada suprasite, kad jūs galite būti ar nebūti, užtat jūs esate pagrindas mano tyrimui, kokia prasme aš galiu būti ir nebūti. Tad suvok požiūrio santykį su sandara kaip atitinkantį gerumo santykį su Dievu už sandaros ir tada suprasi kaip padalinimas, visi padalinimai, yra atvaizdas mano šio ryšio su savimi. O šešerybė tai išbaigia visus padalinimus nes mane ir gerumą sieja ir išreiškia trejybe Dievu, asmeniu, asmenų, tai yra, visokeriausio vienumo, tad ieškok tų vienumų bet kokiame padalinime, tada paaiškės, kaip šešerybė aprėpia visus vienumus, užtat ir vienybė yra šešerybės sąmoningumas. Tad gilinkis, kaip įvairiai esame viena ir siek tatai sus šešerybe, tuo pačiu ir su laipsnynais ar kalbų veiksmingumu ir suprasi kaip Dievo šokis vyksta jumyse kalba. Kalba tai išsako gyvai veikla, o šešerybė sustato sandara, išreiškia amžinybę.

AK: Kaip pagrindimo kalba iš lūkesčių tveria rūpesčius?

D: Tu teisingai klausi. Rūpesčiai prie lūkesčių prideda rūpintoją, o jis gali būti trijų lygmenų: kodėl, kaip, koks. Šiuos lygmenis apibrėžia dvejonės, ir jas išplečia lūkesčiai, tiek laike, tiek erdvėje ir būtent išsiplečia sprendimas plotmių poromis, kaip kad logikoje ir geometrijoje nusakant išsiaiškinimo būdus. O šios plotmių poros ir išsako kaip lūkesčiai gali būti susiję, ar jie lygiaverčiai, ar vienas apžvelgia kitus ir kokiu būdu. Mes dirbsime kartu, tu būk ramus ir tau išspręsiu. Tik dairykis manęs ir Sūnaus ir Dvasios, kaip mane ir Sūnų sieja plotmių ryšys Dvasia, kaip mudu, skirtingas plotmes, sulygina, tad ir suderina. Užtat labiau sąlygiškas lūkestis gali būti lygiai toks pat svarbus kaip labiau besąlygiškas. Ieškok kas veikia besąlygiškumą, nuo ko priklauso, tai ir yra rūpėjimas, tad tirk šešerybę, kaip ji čia suveikia.

Šešerybė


Naujausi pakeitimai


Puslapis paskutinį kartą pakeistas 2017 kovo 21 d., 17:19
Tweet