Knyga

Dievo šokis

Dorovės tyrimas

Išsiaiškinimai

Malda

Andrius

Užrašai

Bendrystė

Juodraštis? FFFFFF

Užrašai EEEEEE

Klausimai FFFFC0

Gvildenimai CAE7FA

Pavyzdžiai? ECD9EC

Šaltiniai? EFCFE1

Duomenys? FFE6E6

Išsiaiškinimai D8F1D8

Pratimai? FF9999

Dievas man? FFECC0

Pavaizdavimai? E6E6FF

Istorija AAAAAA


Asmeniškai? BA9696

Mieli dalyviai! Visa mano kūryba ir kartu visi šie puslapiai yra visuomenės turtas, kuriuo visi kviečiami laisvai naudotis, dalintis, visaip perkurti. - Andrius

Įranga

redaguoti

Mintys.Elgesys istorija

Paslėpti nežymius pakeitimus - Rodyti galutinio teksto pakeitimus

2017 rugpjūčio 10 d., 14:13 atliko AndriusKulikauskas -
2017 rugpjūčio 10 d., 13:56 atliko AndriusKulikauskas -
Ištrintos 73-74 eilutės:

Kas yra dorovė? Kaip žmogus turėtų elgtis? Žmogus turėtų sąmoningai tikslinti save - tiek Dievo trejybe (kai tikslas aiškus), tiek žmogaus trejybe (kai tikslas neaiškus). O tas tikslas yra nežinojimas. Žmogus turėtų savo žinojimu sutapti su nežinojimu.
2017 rugpjūčio 10 d., 13:49 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 6-7 eilutės:

* Reikėtų aiškiai susieti klausimus, ką? kaip? kodėl? veikiame bei galėtumėme veikti ir ką? kaip? kodėl? derėtumėme veikti.
2017 rugpjūčio 10 d., 13:47 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 67-70 eilutės iš
Susigaudyti, jog yra besąlygiškas, nors yra sąlygose.

Susigaudyti, jog reikia gyventi nežinojimu, o ne žinojimu.
į:
'''Žmogus turėtų susigaudyti'''

* Ką turėtų veikti žmogus? Jis turėtų susigaudyti
.
* Susigaudyti, jog yra besąlygiškas, nors yra sąlygose.
*
Susigaudyti, jog reikia gyventi nežinojimu, o ne žinojimu.
Pakeista 79 eilutė iš:
'''Dievo būtinumą grindžia žmogaus amžina branda'''
į:
'''Žmogaus amžina branda grindžia Dievo būtinumą'''
2017 rugpjūčio 09 d., 15:36 atliko AndriusKulikauskas -
Ištrintos 128-147 eilutės:
'''Žmogus klausia, kas yra žmogus?'''

Kas yra žmogus?
* Žmogaus būklė.

* Kas yra žmogus? Žmogus yra Dievas sąlygose, Dievo Sūnus, nebūtinai susigaudantis, kad jisai yra Dievas.

Žmogus
* Robert Sapolsky - žmonijos išskirtinumas yra sugebėjimas būti neįmanomumo (prieštaringų dalykų) įkvėptiems.
* Iš ko žmogus atsiranda? Iš nežinojimo, kad jisai Dievas.

Žmogaus būklė, jo klausimas: Koks esu?
* Dievo klausimas: Ar esu? Ar esu būtinas?
* Žmogaus sąlygos
* Žmogus dviprasmiškas gyvena Dievu ar juo negyvena ("Aš")

Žmogaus santykis su pasauliu
* Žmogaus savastis reiškiasi kūnu (poreikiais), protu (abejonėmis), širdimi (lūkesčiais), valia (vertybėmis). Šia eilės tvarka, žmogus yra vis labiau savyje, ne pasaulyje. Valia valdo kūną ir ne atvirkščiai.
* Klausimais, jauduliais, dvejonėmis, tenkinimais skiriame save (širdį) ir pasaulį. Širdies tiesos galioja mums, mūsų savasčiai. Užtat būtent mūsų savastis leidžia mums rūpintis plačiau nė šis pasaulis. Tačiau pakeisti savo klaidas galime tiktai atsitokėję nuo savęs, būtent pasaulyje, tam ir yra pasaulis.
Ištrinta 130 eilutė:
* Klausimais žmogus savęs įsiklauso.
Pridėtos 140-163 eilutės:
'''Žmogus įsiklauso klausdamas'''


'''Žmogus klausia, Kas aš esu?'''

Žmogaus būklė, jo klausimas: Kas aš esu? - Koks esu?
* Dievo klausimas: Ar esu? Ar esu būtinas?
* Žmogaus sąlygos
* Žmogus dviprasmiškas gyvena Dievu ar juo negyvena ("Aš")

'''Kas yra [[žmogus]]?'''

* Žmogus yra jo kertinė vertybė. O jo vertybė yra sąlygiškas pjūvis Dievo kertinės vertybės - besąlygiškos meilės. Tad žmogaus kertinė vertybė nesikeičia nes jinai įsikabinusi į besąlygiškumą, tačiau jos reikšmė gali keistis, tai yra, jinai gali žmogui ryškėti.
* Žmogaus būklė.
* Žmogus yra Dievas sąlygose, Dievo Sūnus, nebūtinai susigaudantis, kad jisai yra Dievas.
* Robert Sapolsky - žmonijos išskirtinumas yra sugebėjimas būti neįmanomumo (prieštaringų dalykų) įkvėptiems.
* Iš ko žmogus atsiranda? Iš nežinojimo, kad jisai Dievas.

'''Žmogui atsiliepia Dievas ir pasaulis'''

Žmogaus santykis su pasauliu
* Žmogaus savastis reiškiasi kūnu (poreikiais), protu (abejonėmis), širdimi (lūkesčiais), valia (vertybėmis). Šia eilės tvarka, žmogus yra vis labiau savyje, ne pasaulyje. Valia valdo kūną ir ne atvirkščiai.
* Klausimais, jauduliais, dvejonėmis, tenkinimais skiriame save (širdį) ir pasaulį. Širdies tiesos galioja mums, mūsų savasčiai. Užtat būtent mūsų savastis leidžia mums rūpintis plačiau nė šis pasaulis. Tačiau pakeisti savo klaidas galime tiktai atsitokėję nuo savęs, būtent pasaulyje, tam ir yra pasaulis.
Pridėta 166 eilutė:
* Dievas žmogui atsiliepia, atsako jo pasąmone.
2017 rugpjūčio 09 d., 15:11 atliko AndriusKulikauskas -
Ištrintos 35-56 eilutės:
** Žmogus išgyvena (ar neišgyvena) sąmoningėjimą - jisai sąmoningai renkasi didesnį ar mažesnį nežinojimą - platesnę, širdies tiesą, ar siauresnę, pasaulio tiesą - pasaulyje žinoti nieką (savo vertybę, nieke glūdinčią), tuo tarpu Dievas trokšta visko.
** Turėtų būti šeši skirtingi pasirinkimai, nes yra šešios lygmenų poros.
** Renkamės: Kaip žmogus laikosi krypties, ir kaip susigaudo, kad reikia keist kryptį? Neramybė, neužtikrintumas, nesavarankiškumas.
** Gyventi gerumu (žinojimu) ar Dievu (nežinojimu)
** Laisvė ar nelaisvė
** Didėjančiu ar mažėjančiu laisvumu
** Vienumas - Dievo, asmens ar asmenų?
** Nuklysti daugiau ar mažiau?
** Pastebėti klaidas ar ieškoti kelio
** Laikytis ar nesilaikyti kelio? Mokytis ar nesimokyti? Taisyti klaidas ar nesitaisyti?
** Širdimi ar pasauliu?
** Ar žmogus valdo pasaulį, ar pasaulis jį valdo?
** Į ką kreipti dėmesį? Ar kreipti dėmesį į save, į savo dėmesį? Ar sąmoningėti?
** Besąlygiškai ar sąlygiškai
** Gyventi šiaip sau ar amžinai bręsti
** Tarnaujame tiesiogiai (kitam) ar netiesiogiai (savo tikslui)
** (Neigiamoje) visuomenėje ar (teigiamoje) Dievo bendrystėje?
** Gyvenimas pasaulyje (tiesiogiai?) ir mintyse (netiesiogiai?)
** Santvarkoje ar už jos
** Gyventi savimi ar atsisakyti savęs?
** Besąlygiška meilė priešui ar sąlygiška meilė artimui
** Sąmoningumas ar nesąmoningumas
2017 rugpjūčio 09 d., 15:10 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėta 11 eilutė:
Dievą išjudina vienas klausimas, o mus judina keturi klausimai:
2017 rugpjūčio 09 d., 15:09 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 11-14 eilutės iš
* [[#Ar | Elgesio esmė: žmogus veikia]]
* [[#Kodel | Kodėl žmogus veikia? Susigaudyti.]]
* [[#Kaip | Kaip žmogus veikia? Renkasi.]]
* [[#Ka | Ką žmogus veikia? Kuria save.]]
į:
* [[#Kodel | Kodėl gyvename? Susigaudyti kodėl.]]
* [[#Kaip | Kaip gyvename? Renkamės kaip.]]
* [[#Ka | Ką gyvename? Kuriame ką (save).]]
* [[#Ar | Elgesio esmė: Ar gyvename? Jau gyvename.]]
2017 rugpjūčio 09 d., 14:41 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 94-97 eilutės:
'''Žmoguje ryškėja skirtumas tarp neramybės ir ramybės'''

* Žmogus gali gyventi ramybe ar neramybe. Jeigu jisai gyvena neramybe, jisai nepaiso ramybės, užtat ta neramybė nepaliaujamai didėja, užtat žmogus jos nebenori, ir tik tada ieško ramybės ir ją vertina. O jeigu žmogus gyvena ramybe jisai tampa vis jautresnis, jam ryškėja skirtumas tarp ramybės ir neramybės, ir vis labiau, vis aiškiau renkasi ramybę. O apie ramybę vis yra neramybės migla, šešėlis.
Pridėta 172 eilutė:
* Klausimais žmogus savęs įsiklauso.
Pakeistos 340-345 eilutės iš
* Ryšį tarp gerumo (žinojimo) ir Dievo (nežinojimo) išsako keturi trejybės atvaizdai, tad dvylika aplinkybių, gyvybės savybės. Jos išsako kiek esame išėję iš plokštumos, iš santvarkos. Gyvendami poreikiais, gyvename plokštumoje, santvarkoje, o gyvendami vertybėmis, gyvename už santvarkos, pilnumoje. Tad Dievo šešiais įsijautimais (antrinėmis sandaromis) išeiname už santvarkos.
* Gyvenimas, tai kaip Zenono kredito unijos vadovas, kuris važiuoja nematydamas kelio pirmyn, turi apie jį spręsti tik atsigręždamas į jau nuvažiuotą kelią.
* [[https://www.brainyquote.com/quotes/quotes/m/marshallmc130541.html | We drive into the future using only our rearview mirror. - McLuhan]]
* Mes, kaip Zenono kredito unijos vadovai, bandome vairuoti pirmyn matydami tik kelią atgal. Užtat mes nežinome tiksliai ko trokšti, ko norėti, o galime tiktai Dievo įsakymais suvokti, ko nenorėti, ko nelinkėti, kaip nenuvažiuoti į griovį. Tad yra visiškai suprantama nuklysti, tačiau tie nuklydimai turėtų būti ko mažesni, greitesni, dažnesni, kad trejybės ratu pasimokytumėme ir grįžtumėme į tiesų kelią. Išdykėlis mano, kad jisai pats kaltas. O gerasis vaikas supranta, kad jis gauna per nagus nes jisai yra geras, užtat gyvenimas nebūtinai teisingas, Dievas nebūtinai geras, tad gerasis vaikas tuomi netgi pranoksta Dievą. Bet ar mes geri, kaip Sūnus?
* Mes nežinome, ko trokštame, tai yra, ko Dievas mumyse trokšta. Mes žinome tiktai netroškimus. O iš netroškimų turime pažinti troškimus ir jais gyventi. Tad suprantama, kad nuklystame, nes mes taip sutverti, jog turime ištisai savęs atsisakyti, gyventi nesavimi. Savimi tiktai atpažįstame ne save.
* Išdykėlis mano, kad jisai pats kaltas. O gerasis vaikas supranta, kad jis gauna per nagus nes jisai yra geras. Jisai negali žinoti ką daryti, tad jis priverstas po truputį nuklydinėti, tik reikia vis grįžti į teisingą kelią. Juk
Dievas gyvena nežinojimu, o žmogus žinojimu. Žmogus kaip kredito unijos pirmininkas Zenonas, kuris vairuoja į priekį bet mato tik kelią atgal. Užtat būtent šituo klausimu gerasis vaikas pranoksta Dievą, tad jisai gali išvesti, jog ne jisai nuklysta, o pasaulis kreivas - gyvenimas nebūtinai teisingas, Dievas nebūtinai geras.
į:
* Dievas gyvena nežinojimu, o žmogus žinojimu. Žmogus kaip kredito unijos pirmininkas Zenonas, kuris vairuoja į priekį bet mato tik kelią atgal. Užtat būtent šituo klausimu gerasis vaikas pranoksta Dievą, tad jisai gali išvesti, jog ne jisai nuklysta, o pasaulis kreivas - gyvenimas nebūtinai teisingas, Dievas nebūtinai geras.
Pakeistos 361-362 eilutės iš
Reikia rinktis (susitelkti į) nežinojimą vietoj žinojimo
* Mums reikia gyventi nežinojimu, tačiau matome tik žinojimą.
į:
* Reikia rinktis (susitelkti į) nežinojimą vietoj žinojimo
Mums reikia gyventi nežinojimu, tačiau matome tik žinojimą.
Pridėtos 425-431 eilutės:
Nežinojimu ar žinojimu?
* Ryšį tarp gerumo (žinojimo) ir Dievo (nežinojimo) išsako keturi trejybės atvaizdai, tad dvylika aplinkybių, gyvybės savybės. Jos išsako kiek esame išėję iš plokštumos, iš santvarkos. Gyvendami poreikiais, gyvename plokštumoje, santvarkoje, o gyvendami vertybėmis, gyvename už santvarkos, pilnumoje. Tad Dievo šešiais įsijautimais (antrinėmis sandaromis) išeiname už santvarkos.
* Gyvenimas, tai kaip Zenono kredito unijos vadovas, kuris važiuoja nematydamas kelio pirmyn, turi apie jį spręsti tik atsigręždamas į jau nuvažiuotą kelią.
* [[https://www.brainyquote.com/quotes/quotes/m/marshallmc130541.html | We drive into the future using only our rearview mirror. - McLuhan]]
* Mes, kaip Zenono kredito unijos vadovai, bandome vairuoti pirmyn matydami tik kelią atgal. Užtat mes nežinome tiksliai ko trokšti, ko norėti, o galime tiktai Dievo įsakymais suvokti, ko nenorėti, ko nelinkėti, kaip nenuvažiuoti į griovį. Tad yra visiškai suprantama nuklysti, tačiau tie nuklydimai turėtų būti ko mažesni, greitesni, dažnesni, kad trejybės ratu pasimokytumėme ir grįžtumėme į tiesų kelią. Išdykėlis mano, kad jisai pats kaltas. O gerasis vaikas supranta, kad jis gauna per nagus nes jisai yra geras, užtat gyvenimas nebūtinai teisingas, Dievas nebūtinai geras, tad gerasis vaikas tuomi netgi pranoksta Dievą. Bet ar mes geri, kaip Sūnus?
* Mes nežinome, ko trokštame, tai yra, ko Dievas mumyse trokšta. Mes žinome tiktai netroškimus. O iš netroškimų turime pažinti troškimus ir jais gyventi. Tad suprantama, kad nuklystame, nes mes taip sutverti, jog turime ištisai savęs atsisakyti, gyventi nesavimi. Savimi tiktai atpažįstame ne save.
Pakeistos 496-499 eilutės iš
'''Gyventi geruoju vaiku ar bloguoju vaiku? Iš teisingumo į malonę ar iš malonės į teisingumą?'''
į:
'''Gyventi geruoju vaiku ar bloguoju vaiku? Ramybe ar neramybe? Iš teisingumo į malonę ar iš malonės į teisingumą?'''

Gyventi geruoju vaiku ar bloguoju vaiku?
* Išdykėlis mano, kad jisai pats kaltas. O gerasis vaikas supranta, kad jis gauna per nagus nes jisai yra geras. Jisai negali žinoti ką daryti, tad jis priverstas po truputį nuklydinėti, tik reikia vis grįžti į teisingą kelią.
2017 rugpjūčio 09 d., 11:38 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 839-842 eilutės:

2017.08.09 A: Kaip priešingai suprantami pasirinkimai gyventi Dievu - nežinojimu ir savimi - žinojimu?

D: Mano esmė yra meilė, tai mano troškimų vieningumas. O mano troškimus galima suprasti paskirai, besąlygiškai, arba ryšium su vienas kitu, tad sąlygiškai, ryšium su netroškimais. Pirmuoju atveju esmė pasireiškia įsakymu mylėti mane, kaip tokį, o antruoju atveju mylėti jus kiekvieną, sąlygišką. Tai ir yra painiavos esmė, juk tai ta pati meilė. Ogi mylėti mane tai reiškia mylėti jus ir atvirkščiai, tačiau pirmenybė teiktina mylėti jus, tuo tarpu pirmenybė teiktina gyventi manimi. Taip ir išnarpliosi meilę ir gyvenimą. Ir atitinkamai priskirsi mano ir jūsų požiūriams: matyti meilę iš mano požiūrio, atsitokėjimą, ir tuo pačiu gyventi - išgyventi - įsijautimą jumis. Mylėti taip, kad būtų galima įsijausti, užtat sąmoningumu teisingai palaikyti pasąmonę, kad jinai savo ruožtu palaikytų sąmoningumą, tai gi veiksmas +2, kurį ištirsi.
2017 rugpjūčio 08 d., 19:19 atliko AndriusKulikauskas -
Ištrinta 327 eilutė:
Pridėtos 380-384 eilutės:
Vienumas - Dievo, asmens ar asmenų?
* Ar gyvename vienumu? Ir kuriuo vienumu - Dievo, asmens ar asmenų? Ar gyvename visais ar savimi? Ir kaip tą suderinti?
* Being one with = being one with myself? Ko tikiuosi sutampa su ko trokštu.
* Dievu gyvename mylėdami, rūpindamiesi, klausdami klausimus.
Ištrinta 386 eilutė:
Pakeistos 403-407 eilutės iš
Besąlygiška meilė priešui ar sąlygiška meilė artimui
* Ryšys tarp meilės artimui (kuris mus myli) ir besąlygiškos meilės priešui.
* Artimą (kitą) suvokiame kada išskiriame ribą tarp savęs ir pasaulio, tad pasaulyje pripažįstame kitą.
* Pasirinkimas atsiranda, kada suvokiame, jog esame besąlygiški, tad renkamės ar gyventi sąlygiškai ar besąlygiškai.
į:
Pakeistos 466-477 eilutės iš
Aukštesniu ar žemesniu sąmoningumu
* Jeigu gyvename didėjančiu laisvumu, tada vertiname aukštesnį sąmoningumą - pirmiausiai valią, toliau širdį, protą ir tik tada kūną. Jeigu kažkur vertiname žemesnį sąmoningumą, tada renkamės mažėjantį laisvumą, bet galiausiai teks mums nesirinkti jo.
* Jeigu vadovaujamės žemesniu lygmeniu (ypač kūnu, taip pat protu, širdimi...) tai skaudžiai nuklystame. Jeigu gyvename aukštesniu lygmeniu, nuklydus bausmės skausmai gali būti mažesni. Bet argi
? Argi nebūna nekaltų kankinių? Tačiau numanant, galima praslysti pro baisiausias kančias. Taip praslystantis visgi supranta esmę, atjaučia kankinius. Nors kam reikalinga, kad kiti taip labai kentėtų? Kam taip reikia? Taip reikia, kad iš viso galėtų kažkas būti.
* Sąmoningumu lygmenis nusako, ką mes mąstome. Sąmoningiau mąstome, mąstydami plačiau: viską, betką, kažką, o nieką mąstydami esame nesąmoningi. Sąmoningumas yra nukreiptas, kaip kad aplinkybėmis daiktas, eiga, asmuo, kada mąstome kažką.
Pasirinkimas vis naujai iškyla valia, širdimi, protu, kūnu:
* Sąžinė prabyla jei pats netikrini savęs. Sąžinė pasako skirtumą tarp to kaip elgiesi ir turėtum pasielgti.
* Sąmoningėjimas yra gyvenimas vis arčiau nežinojimo srovės: ne kūno, o protu; ne protu, o širdimi; ne širdimi, o valia.
* Neigiami įsakymai mus sulaiko nuo nukrypimo, mus veda atgal, sugrįžti į kelią. Neigiamais įsakymais renkamės aukštesnį sąmoningumą (o ypač valią) vietoj žemesnio (kūno).
* Sąmoningumo pasižymi Saugos dėsnis: budėti, kur slypi pavojai, taip pat netingėti juos šalinti.
* Ką žmogus išgyvena? Žmogus išgyvena sąmonę. Žmogus renkasi įsijausti arba neįsijausti - ir kokiame lygmenyje. Jisai nesirenka atsitokėti, tai vyksta savaime.

Laikytis krypties ar keisti kryptį
į:
Laikytis krypties ar keisti kryptį?
Pridėtos 469-487 eilutės:
Gyvenimas pasaulyje (tiesiogiai?) ir mintyse (netiesiogiai?)
* Žmogus gyvena pasaulyje, taip pat savo mintyse. Tad skiriasi veikimas ir mąstymas. Pasaulis yra už mūsų jo reginio. Jo reginį tveriame kartu su kitais jo dalyviais, kuriuos atpažįstame ir pripažįstame, kaip savarankiškus, laisvus, nepriklausomus, ir su kuriais galime susikalbėti, kartu gyventi bendrame pasaulyje.
* Žmogus ieško globos, žinojimo, atsakymo, ieško į ką atsiremti už savęs, ieško globėjo, ieško meilės. Esame globojami žinojimo - Dievo ar visuomenės. Noras, kad mus mylėtų mūsų globėjai.
* Tačiau tasai noras į kažką atsiremti, jeigu atsiremiame į pasaulį, į visuomenę, kertasi su mūsų dvasine prigimtimi.
* Gyvenimas mintyse atstoja gyvenimą pasaulyje. Bet kuris iš tikrųjų tikresnis, svarbesnis? Kuris kurį atstoja?
* Nuotaikomis įvariai išgyvename savo nuostatas, ką jos reiškia, ar jos iš tikrųjų besąlygiškos.
* Nuotaikos brandina žmogų jį išbandydamos, ar jisai laikytųsi savo nuostatų bet kokiose aplinkybėse?
* Atsakome už savo vidinį gyvenimą net labiau kaip už gyvenimą už mūsų (gerbdami kitų laisvę) tačiau irgi atsakome už mūsų įtaką, kokią bendrystę puoselėjame. Juk su kitais žmonėmis turime būti itin dorovingi. Užtat išryškėja tiek vidinė gyvensena, tiek išorinė.

Nuklysti daugiau ar mažiau?
* Ar nuo nežinojimo kelio nuklysti ko mažiau ar ko daugiau? Nuklydimai suprantami, tačiau taisytini.
* Nuklysdami ko mažiau nuo nežinojimo kelio, susigaudome, jog šis pasaulis pašlijęs.
Pastebėti klaidas ar ieškoti kelio?
* Dešimt Dievo įsakymų mums parodo, jog esame nuklydę, ir kiek mes nuklydę: meluodami, geisdami - mažiau, vogdami, svetimaudami - daugiau, žudydami - daugiausia.
Laikytis ar nesilaikyti kelio? Mokytis ar nesimokyti? Taisyti klaidas ar nesitaisyti?
* Thomas: Iš kur kyla žinojimas laikytis kelio? Kaip susigaudome šito? Susigaudome, mokomės, tai nusako kalbos. Paklusimas, tikėjimas, rūpėjimas. Iš to, kad esame mylimi. Tas žinojimas jau glūdi mumyse, kad už mūsų gali būti aukštesnis tikslas, kelias.
* Kaip žmogus laisvas gyventi plačiau, atsiduoti kitiems arba gyventi troškimais? Meilė mums teikia laisvę, o laisve pajuntame, jog galime laikytis kelio, nežinojimo ir netgi reikia.
* Thomas: O jeigu žmogus atsisako klausytis? Jis tada vis grubiau nuklysta, galiausiai jo poreikiai netenkinami.
Pakeistos 490-491 eilutės iš
į:
Teisingumu ar malone
* Teisingumas remiasi lūkesčiais, o malonė už lūkesčių parodo jų nepakankamumą
* Platono Valstybėje filosofai karaliai sulaukia neteisingumo nes jie ištisai grūdinami, bandomi, tačiau juos traukia išmintis, žavesys; kariai kurie nežino už ką kovoti visgi traukiami kovingumo, drąsos; suglebę, nesuprantantys, kam to reikia, valdo turtais, tad juos traukia turtai; turtų neturintys, nuskriausti, trokšta laisvės; laisve pakrikusiems tironas siūlo teisingumą. Užtat teisingumas yra paties žemiausio lygio vertybė. Tokia nykimo eiga, priešinga kryptimi kyla palaikymo eiga. Valia, tai sugebėjimas priimti gyvenimo neteisingumą, pakęsti, aukotis. O gyvenimas, tai įsijungimas į šį pasaulį, tad teisingumo reikalavimas. Teisingumą reikalauja visi, kurie gyvena paskirai, atkirsti, tuo tarpu gyvenantys visais siekia visumos teisingumo, ne savo.
Pakeistos 500-501 eilutės iš
į:
Renkamės kitą ar save?
* Tarp poreikio išryškėjimo ir jo patenkinimo yra mūsų laisvė apsispręsti kuo rūpinamės, savimi ar kitu? Tad mes visada esame laisvi nes būtent šitą pirmą sprendžiame. Tad septintas požiūris apibrėžia dorovę ir eina pirm kitų šešių požiūrių, kurie apibrėžia elgesį. Užtat mes nesame automatai.
* Pasirinkdami kitą vietoj savęs, mąstome plačiau, kartu išplečiame Dievo meilę. Geometrijos patikslinimai, požiūrių permainos, matematikos įrodymo būdai išreiškia kaip išplėsti Dievo meilę ja mylėti kitą, gyventi jam laidu su Dievu, kada mūsų platesnis požiūris, kaip ir Dievo požiūris platesnis už mūsų (o malonės-širdies požiūris platesnis už teisingumo-pasaulio).
Gyventi savimi ar atsisakyti savęs?
* Mintis "Dievas nebūtinai geras" yra ta, kuria viską naujai pergalvojame, kuria atsisakome visų savo žinių, atsisakome savęs ir visko. Juk jeigu norime atskirti Dievą nuo visko, turime atsisakyti visko, tad turime atsisakyti gerumo, Dievo visakame. Kitaip neatisakome savęs.
* Kai gyvename nežinojimu, tai atsisakome savęs ir valdome save.
* Atsisakome apskritai savasties, sąlygų (makro sprendimu - gyvendami Dievu, nuliniu požiūriu) arba atsisakome "savo" savasties, sąlygų, vardan kitų (mikro sprendimu - gyvendami kitais, septintu požiūriu).
* Dievo meilė: rūpintis kitais

Tarnaujame tiesiogiai (kitam) ar netiesiogiai (savo tikslui)
* Palyginti tarnavimą kitam (Dievui) ir savo tikslui (sau) su savimi ir pasauliu, su šešerybe.
* Lygiagrečiai, dviprasmiškai, tarnaujame kitam (užtat Dievui) ir savo tikslui (užtat sau). Atitinkamai klystame. Mūsų klaidų rūšis sustato požiūrio lygtis, ar klystame savo žvilgsniu, požiūriu, laikysena ar vertybe.
* Skirtingos elgesio ir dorovės sąvokos. Tarnaujant asmeniui tarnaujame Dievui, gyvename tiesiogiai, tad mūsų klaidos yra be dorovinio atspalvio. Tačiau galim tarnauti sau, savo galimybei tarnauti kitiems, savo lūkesčius pakeisti tikslais, savo jauduliais, kad labiau save valdytumėme. Tačiau valdydami save galime nuklysti doroviškai, galime nuklysti savo sąžine.
Pakeistos 518-521 eilutės iš
'''Taisyti klaidas ar jų netaisyti? Sąmoningėti ar nesąmoningėti? Mokytis ar nesimokyti? Susigaudyti ar nesusigaudyti?'''
į:
'''Taisyti klaidas ar jų netaisyti? Sąmoningėti ar nesąmoningėti? Mokytis ar nesimokyti? Susigaudyti ar nesusigaudyti? Gyventi kryptingai (kreipti dėmesį į savo dėmesį) ar nekryptingai (kreipti dėmesį papuolamai)?'''

Į ką kreipti dėmesį? Ar kreipti dėmesį į save, į savo dėmesį? Ar sąmoningėti?
* Žmogus sutelkia dėmesį. Jis renkasi į ką kreipti dėmesį.

Aukštesniu ar žemesniu sąmoningumu?
* Jeigu gyvename didėjančiu laisvumu, tada vertiname aukštesnį sąmoningumą - pirmiausiai valią, toliau širdį, protą ir tik tada kūną. Jeigu kažkur vertiname žemesnį sąmoningumą, tada renkamės mažėjantį laisvumą, bet galiausiai teks mums nesirinkti jo.
* Jeigu vadovaujamės žemesniu lygmeniu (ypač kūnu, taip pat protu, širdimi...) tai skaudžiai nuklystame. Jeigu gyvename aukštesniu lygmeniu, nuklydus bausmės skausmai gali būti mažesni. Bet argi? Argi nebūna nekaltų kankinių? Tačiau numanant, galima praslysti pro baisiausias kančias. Taip praslystantis visgi supranta esmę, atjaučia kankinius. Nors kam reikalinga, kad kiti taip labai kentėtų? Kam taip reikia? Taip reikia, kad iš viso galėtų kažkas būti.
* Sąmoningumu lygmenis nusako, ką mes mąstome. Sąmoningiau mąstome, mąstydami plačiau: viską, betką, kažką, o nieką mąstydami esame nesąmoningi. Sąmoningumas yra nukreiptas, kaip kad aplinkybėmis daiktas, eiga, asmuo, kada mąstome kažką.
Pasirinkimas vis naujai iškyla valia, širdimi, protu, kūnu:
* Sąžinė prabyla jei pats netikrini savęs. Sąžinė pasako skirtumą tarp to kaip elgiesi ir turėtum pasielgti.
* Sąmoningėjimas yra gyvenimas vis arčiau nežinojimo srovės: ne kūno, o protu; ne protu, o širdimi; ne širdimi, o valia.
* Neigiami įsakymai mus sulaiko nuo nukrypimo, mus veda atgal, sugrįžti į kelią. Neigiamais įsakymais renkamės aukštesnį sąmoningumą (o ypač valią) vietoj žemesnio (kūno).
* Sąmoningumo pasižymi Saugos dėsnis: budėti, kur slypi pavojai, taip pat netingėti juos šalinti.
* Ką žmogus išgyvena? Žmogus išgyvena sąmonę. Žmogus renkasi įsijausti arba neįsijausti - ir kokiame lygmenyje. Jisai nesirenka atsitokėti, tai vyksta savaime.
Ištrintos 572-579 eilutės:


'''Gyventi besąlygiška meile priešui ar sąlygiška meile artimui?'''



Pakeistos 593-637 eilutės iš
Teisingumu ar malone
* Teisingumas remiasi lūkesčiais, o malonė už lūkesčių parodo jų nepakankamumą
* Platono Valstybėje filosofai karaliai sulaukia neteisingumo nes jie ištisai grūdinami, bandomi, tačiau juos traukia išmintis, žavesys; kariai kurie nežino už ką kovoti visgi traukiami kovingumo, drąsos; suglebę, nesuprantantys
, kam to reikia, valdo turtais, tad juos traukia turtai; turtų neturintys, nuskriausti, trokšta laisvės; laisve pakrikusiems tironas siūlo teisingumą. Užtat teisingumas yra paties žemiausio lygio vertybė. Tokia nykimo eiga, priešinga kryptimi kyla palaikymo eiga. Valia, tai sugebėjimas priimti gyvenimo neteisingumą, pakęsti, aukotis. O gyvenimas, tai įsijungimas į šį pasaulį, tad teisingumo reikalavimas. Teisingumą reikalauja visi, kurie gyvena paskirai, atkirsti, tuo tarpu gyvenantys visais siekia visumos teisingumo, ne savo.

Nuklysti daugiau ar mažiau?
* Ar nuo nežinojimo kelio nuklysti ko mažiau ar ko daugiau? Nuklydimai suprantami, tačiau taisytini.
* Nuklysdami ko mažiau nuo nežinojimo kelio, susigaudome, jog šis pasaulis pašlijęs.
Pastebėti klaidas ar ieškoti kelio?
* Dešimt Dievo įsakymų mums parodo, jog esame nuklydę, ir kiek mes nuklydę: meluodami, geisdami - mažiau, vogdami, svetimaudami - daugiau, žudydami - daugiausia.
Laikytis ar nesilaikyti kelio? Mokytis ar nesimokyti? Taisyti klaidas ar nesitaisyti?
* Thomas: Iš kur kyla žinojimas laikytis kelio? Kaip susigaudome šito? Susigaudome, mokomės, tai nusako kalbos. Paklusimas, tikėjimas, rūpėjimas. Iš to, kad esame mylimi. Tas žinojimas jau glūdi mumyse, kad už mūsų gali būti aukštesnis tikslas, kelias.
* Kaip žmogus laisvas gyventi plačiau, atsiduoti kitiems arba gyventi troškimais? Meilė mums teikia laisvę, o laisve pajuntame, jog galime laikytis kelio, nežinojimo ir netgi reikia.
* Thomas: O jeigu žmogus atsisako klausytis? Jis tada vis grubiau nuklysta, galiausiai jo poreikiai netenkinami.

Į ką kreipti dėmesį? Ar kreipti dėmesį į save, į savo dėmesį? Ar sąmoningėti?
* Žmogus sutelkia dėmesį. Jis renkasi į ką kreipti dėmesį.

Tarnaujame tiesiogiai (kitam) ar netiesiogiai (savo tikslui)
* Palyginti tarnavimą kitam (Dievui) ir savo tikslui (sau) su savimi ir pasauliu, su šešerybe.
* Lygiagrečiai, dviprasmiškai, tarnaujame kitam (užtat Dievui) ir savo tikslui (užtat sau). Atitinkamai klystame. Mūsų klaidų rūšis sustato požiūrio lygtis, ar klystame savo žvilgsniu, požiūriu, laikysena ar vertybe.
* Skirtingos elgesio ir dorovės sąvokos. Tarnaujant asmeniui tarnaujame Dievui, gyvename tiesiogiai, tad mūsų klaidos yra be dorovinio atspalvio. Tačiau galim tarnauti sau, savo galimybei tarnauti kitiems, savo lūkesčius pakeisti tikslais, savo jauduliais, kad labiau save valdytumėme. Tačiau valdydami save galime nuklysti doroviškai, galime nuklysti savo sąžine.

Gyvenimas pasaulyje (tiesiogiai?) ir mintyse (netiesiogiai?)
* Žmogus gyvena pasaulyje, taip pat savo mintyse. Tad skiriasi veikimas ir mąstymas. Pasaulis yra už mūsų jo reginio. Jo reginį tveriame kartu su kitais jo dalyviais, kuriuos atpažįstame ir pripažįstame, kaip savarankiškus, laisvus, nepriklausomus, ir su kuriais galime susikalbėti, kartu gyventi bendrame pasaulyje.
* Žmogus ieško globos, žinojimo, atsakymo, ieško į ką atsiremti už savęs, ieško globėjo, ieško meilės. Esame globojami žinojimo - Dievo ar visuomenės. Noras, kad mus mylėtų mūsų globėjai.
* Tačiau tasai noras į kažką atsiremti, jeigu atsiremiame į pasaulį, į visuomenę, kertasi su mūsų dvasine prigimtimi.
* Gyvenimas mintyse atstoja gyvenimą pasaulyje. Bet kuris iš tikrųjų tikresnis, svarbesnis? Kuris kurį atstoja?
* Nuotaikomis įvariai išgyvename savo nuostatas, ką jos reiškia, ar jos iš tikrųjų besąlygiškos.
* Nuotaikos brandina žmogų jį išbandydamos, ar jisai laikytųsi savo nuostatų bet kokiose aplinkybėse?
* Atsakome už savo vidinį gyvenimą net labiau kaip už gyvenimą už mūsų (gerbdami kitų laisvę) tačiau irgi atsakome už mūsų įtaką, kokią bendrystę puoselėjame. Juk su kitais žmonėmis turime būti itin dorovingi. Užtat išryškėja tiek vidinė gyvensena, tiek išorinė.

Renkamės save ar kitą:
* Tarp poreikio išryškėjimo ir jo patenkinimo yra mūsų laisvė apsispręsti kuo rūpinamės, savimi ar kitu? Tad mes visada esame laisvi nes būtent šitą pirmą sprendžiame. Tad septintas požiūris apibrėžia dorovę ir eina pirm kitų šešių požiūrių, kurie apibrėžia elgesį. Užtat mes nesame automatai.
* Pasirinkdami kitą vietoj savęs, mąstome plačiau, kartu išplečiame Dievo meilę. Geometrijos patikslinimai, požiūrių permainos, matematikos įrodymo būdai išreiškia kaip išplėsti Dievo meilę ja mylėti kitą, gyventi jam laidu su Dievu, kada mūsų platesnis požiūris, kaip ir Dievo požiūris platesnis už mūsų (o malonės-širdies požiūris platesnis už teisingumo-pasaulio).
Gyventi savimi ar atsisakyti savęs?
* Mintis "Dievas nebūtinai geras" yra ta, kuria viską naujai pergalvojame, kuria atsisakome visų savo žinių, atsisakome savęs ir visko. Juk jeigu norime atskirti Dievą nuo visko, turime atsisakyti visko, tad turime atsisakyti gerumo, Dievo visakame. Kitaip neatisakome savęs.
* Kai gyvename nežinojimu, tai atsisakome savęs ir valdome save.
* Atsisakome apskritai savasties, sąlygų (makro sprendimu - gyvendami Dievu, nuliniu požiūriu) arba atsisakome "savo" savasties, sąlygų, vardan kitų (mikro sprendimu - gyvendami kitais, septintu požiūriu).
* Dievo meilė: rūpintis kitais

Vienumas - Dievo, asmens ar asmenų?
* Ar gyvename vienumu? Ir kuriuo vienumu - Dievo, asmens ar asmenų? Ar gyvename visais ar savimi? Ir kaip tą suderinti?
* Being one with = being one with myself? Ko tikiuosi sutampa su ko trokštu.

Dievu gyvename mylėdami, rūpindamiesi, klausdami klausimus
.
į:
'''Gyventi besąlygiška meile priešui ar sąlygiška meile artimui?'''

Besąlygiška meilė priešui ar sąlygiška meilė artimui
* Ryšys tarp meilės artimui (kuris mus myli) ir besąlygiškos meilės priešui.
* Artimą (kitą) suvokiame kada išskiriame ribą tarp savęs ir pasaulio, tad pasaulyje pripažįstame kitą.
* Pasirinkimas atsiranda
, kada suvokiame, jog esame besąlygiški, tad renkamės ar gyventi sąlygiškai ar besąlygiškai.
2017 rugpjūčio 08 d., 18:58 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 383-402 eilutės iš
Besąlygiškai ar sąlygiškai?
į:

Besąlygiškai ar sąlygiškai
* Dievas gyvena, myli, gvildena besąlygiškai. Žmogus yra sąlygose, bet ar gali jose gyventi besąlygiškai?
* Jeigu žmogus nors kiek gyvena besąlygiškai, tada Dievas jo sąlygose yra, tad Dievas yra bet kokiose sąlygose, tad Dievas yra būtinas.
* Dievas nebūtinai geras: tai pagrindas besąlygiškai meilei Dievui.
* Dievo nebijau, nes ką jis gali blogo man padaryti: matyt, tikiu, kad jis yra geras. Bet ar jis būtinai geras? Bet jeigu jisai nėra geras, aš gi neturiu į ką kitą atsiremti.
* Jeigu pasaulį suprantame, kaip sąlygišką, tada galime atsakyti už jį, galima tvirtinti "turėtų".
* Žmonės elgiasi tarsi pasaulio daiktai, žodžiai, sąvokos būtų besąlygiški, nors jie tėra tariami. Užtat jie gali už juos neatsakyti.
* Jeigu priimame pasaulio besąlygiškumą, tada Dievas yra. Užtat žmonės visgi nenori besąlygiško pasaulio.
* Teigiame bendruomenė remiasi besąlygišku sąlygiškumu, o neigiama bendruomenė sąlygišku besąlygiškumu. Ar taip? O koks Dievas yra mūsų pasaulyje?
* Riba tarp savęs ir pasaulio iššako ribą tarp besąlygiškumo ir sąlygiškumo.
* Kaip esame nuoseklūs, besąlygiškumu ar sąlygiškumu?
* Dvasia yra besąlygiška.
* Visos kalbos yra sąlygiškos.
* Jei gyvenu vertybe ir klausimais, tai besąlygiškai, peržengiu pasaulio sąlygas.
* Jeigu priimame besąlygiškai, tai atsisakome jokiu būdu kažką keisti, nes reikštų, kad mes klystame.
* Sąlygiškas "turėtų" ir besąlygiškas "turėtų"
Besąlygiška meilė priešui ar sąlygiška meilė artimui
* Ryšys tarp meilės artimui (kuris mus myli) ir besąlygiškos meilės priešui.
* Artimą (kitą) suvokiame kada išskiriame ribą tarp savęs ir pasaulio, tad pasaulyje pripažįstame kitą.
Pridėtos 405-424 eilutės:
Laukti ar sulaukti
* Žmogus išmoksta laukti (o išmokti, tai sulaukti)
* Žmogus laikosi nežinojimo kelio, nors ir ištisai nuo jo nuklysta.
* Žmogus reiškia savo valią. Valia žmogus yra Dievo atstovas. Ar jisai vertas to? Tai dorovės klausimas.
* Dievas mus stumia nuo savęs, mus sukūrė nuklysti, o gerumu laikomės Dievo, jo nežinojimo kelio.
* Žmogus susigaudo, kad nuklysta, bet nebūtinai susigaudo, kodėl
* Žmogus susigaudo pasaulyje, taip pat, savyje.
* Žmogus pastebi savo klaidas, atsitokėdamas jas atitaiso, įsijausdamas įtvirtina teisingus įpročius.
* Dievui sutampa, ką jis gali ir kas jam deri. O mums nebūtinai sutampa. Mes nesusigaudome, jog esame Dievo vaikai, galime gyventi Dievu. Dievas mumyse gyvena troškimais, nežinojimu, o mes sąlygose bandome žinoti, juk bandome susigaudyti. Užtat mums lengva pasiduoti pasauliui, jo žinojimui.
* Dievas išeina už savęs į nežinojimą. O už nežinojimo, grįžtant atgal, yra žinojimas. Tad žinojimas ir nežinojimas iškyla ketverybe. Tai žmogaus padalinimai, užtat turi du atvaizdus. Dievo padalinimai turi keturis atvaizdus. Apimtys sieja žinojimą ir nežinojimą, nusako jų tarpusavio ribas. Žinojimas yra Dievo aidas. Palyginti su tiesa, kas yra tiesa?
* Žmogus iškyla iš Dievo šokio. Jisai yra Dievo galimybė, dar nesusigaudantis, jog jisai yra Dievas.
* Nuklydimai suprantami, tačiau taisytini.
Troškimai
* Troškimas - laukimas be sulaukimo. Meilė, ilgėjimasis. Aukščiausia meilė: be papildomų motyvų, nenutrūkstama. Dorovė - netrokšti.
* Protas supaprastina kūną. Jauduliai sieja-derina kūną su protu, o valia-klausimai atskiria kūną ir protą.
* Kartais išsiskaido: valios židinys (vertybė), jausmų židinys (lūkestis), proto židinys (abejonė), kūno židinys (poreikis). Tai paneigimai troškimų. Aš esu: Netroškimai. Kaip gyventi troškimais?
* Ar tai, ko aš trokštu, iš tikrųjų yra tai, ko turėčiau trokšti? ko norėčiau, kad trokščiau? Ir kaip tai susiję su klausimu, Ko iš tikrųjų trošktu? Ką reiškia trokšti?
* Netroškimai yra išėjimai už savęs. Lūkesčiai, tai žmogaus išėjimai už savęs. Abejonės ir dvejonės - taipogi - tik tai kitas tarpas, tarp požiūrio ir padėties. Visur yra tarpas, kurį išsako du atvaizdai, klausimo ir atsakymo. Išėjimas už savęs vyksta tame tarpe. Kiekvienas netroškimas savaip išsako tą išėjimą už savęs per tą tarpą.
* Penkerybė sulygina laukimą (ne visų priežasčių padariniai jau įvyko) ir sulaukimą (kiekvienas padarinys turi savo priežastį).
Pakeistos 452-454 eilutės iš
Sąmoningai ar nesąmoningai?
* Žmogus išgyvena sąmonę. Žmogus renkasi įsijausti arba neįsijausti - ir kokiame lygmenyje. Jisai nesirenka atsitokėti, tai vyksta savaime.
į:
Sąmoningai ar nesąmoningumai?
* Sąmoningas protas stengiasi atsakyti už nesąmoningą protą (ar atvirkščiai)?
Sąmoningumas
* Mąstymas yra, iš dalies, atsitraukimas: During all the stages leading to adulthood, the secret place remains an asylum in which the personality can mature; this self-creating process of this standing apart from others, this experiment, this growing self-awareness, this creative peace and absolute intimacy demand it -- for they are only possible in alone-ness (1983a, p. 17).
* Mąstymas gali būti pakartotas ir tik tuomet būti sąmoningas. Tai grįžimas prie savo minčių. Tai savo mąstymo valdymas. Mąstymo atkarpa gali būti nurėžta. Ir "aš" galiu būti apibrėžtas nuo pasaulio. Būtent Aš.
* Sąmoningumas yra visada sąmoningumas savęs - savo mąstymu, tad savęs - būtent AŠ mąstau X, tad sieja mane ir X (užrankiškumas) - taip pavaizduoja mąstymą
* Sąmoningumas užtikrina, kad ne šiaip nesąmones mąstau. Ką duoda aš. Įsisąmonijus: suvokimą. Mąstymo atkartotinis yra atkarpos ribose. Tačiau aš, mintį atkartojantis, esu plačiau. Būtent "mano" mąstymo atkarpa atitinka jos taikinio (sąvokos) ir jisai gali būti tvarkingas, turi savo esmę (centrą, židinį), suvesties tašką, kuriam paskui gali būti priskirtas požiūris.
* Būtent asmeninis sąmoningumas sudalyvauja lygtyje "Būties klausimas + Asmeninis sąmoningumas = Sprendimo klausimas". Tai įveda rėmus kuriais plėtojasi santvarka.
* Širdies tiesa, tai sąmonės tiesa. Pasaulio tiesa, tai pasąmonės tiesa.
* Aštuongubas kelias skatina sąmoningumą bei laisvę nes išskiria du požiūrius: ryšį su Dievu ir šio ryšio neturėjimo.
* Sąmoningumu atsiliepiame į netroškimus taip, kad galime rinktis, ar juos taikyti pasaulyje ar už jo. Vertybių iššaukti klausimai, lūkesčių iššaukti jauduliai, abejonių iššauktos dvejonės, poreikių iššaukti tenkinimai mums rodo laisvę.
* (Pasąmoningas) žinojimas yra vieningumas kažkurioje apimtyje (žinau viską, betką, kažką, nieką).
* Pasąmoningas žinojimas, tai ketverybė (ir jos atvaizdai), o sąmoningas nežinojimas, tai nulybė (ir jos atvaizdai).
* Nesusivedimas: pasąmonės kalba/tikrovė vieningai apsiima ribota apimtimi, tuo tarpu sąmonė apsiima viskuo, tačiau ją skaldo į skirtingus požiūrius

Aukštesniu ar žemesniu sąmoningumu
* Jeigu gyvename didėjančiu laisvumu, tada vertiname aukštesnį sąmoningumą - pirmiausiai valią, toliau širdį, protą ir tik tada kūną. Jeigu kažkur vertiname žemesnį sąmoningumą, tada renkamės mažėjantį laisvumą, bet galiausiai teks mums nesirinkti jo.
* Jeigu vadovaujamės žemesniu lygmeniu (ypač kūnu, taip pat protu, širdimi...) tai skaudžiai nuklystame. Jeigu gyvename aukštesniu lygmeniu, nuklydus bausmės skausmai gali būti mažesni. Bet argi? Argi nebūna nekaltų kankinių? Tačiau numanant, galima praslysti pro baisiausias kančias. Taip praslystantis visgi supranta esmę, atjaučia kankinius. Nors kam reikalinga, kad kiti taip labai kentėtų? Kam taip reikia? Taip reikia, kad iš viso galėtų kažkas būti.
* Sąmoningumu lygmenis nusako, ką mes mąstome. Sąmoningiau mąstome, mąstydami plačiau: viską, betką, kažką, o nieką mąstydami esame nesąmoningi. Sąmoningumas yra nukreiptas, kaip kad aplinkybėmis daiktas, eiga, asmuo, kada mąstome kažką.
Pasirinkimas vis naujai iškyla valia, širdimi, protu, kūnu:
* Sąžinė prabyla jei pats netikrini savęs. Sąžinė pasako skirtumą tarp to kaip elgiesi ir turėtum pasielgti.
* Sąmoningėjimas yra gyvenimas vis arčiau nežinojimo srovės: ne kūno, o protu; ne protu, o širdimi; ne širdimi, o valia.
* Neigiami įsakymai mus sulaiko nuo nukrypimo, mus veda atgal, sugrįžti į kelią. Neigiamais įsakymais renkamės aukštesnį sąmoningumą (o ypač valią) vietoj žemesnio (kūno).
* Sąmoningumo pasižymi Saugos dėsnis: budėti, kur slypi pavojai, taip pat netingėti juos šalinti.
* Ką žmogus išgyvena?
Žmogus išgyvena sąmonę. Žmogus renkasi įsijausti arba neįsijausti - ir kokiame lygmenyje. Jisai nesirenka atsitokėti, tai vyksta savaime.
Pakeistos 503-504 eilutės iš
į:
Širdies ar pasaulio tiesa?
* Klystame, įsikibdami į kuriuos nors dorovės rėmus, nes tada gyvename vienareikšmiškai, ne dviprasmiškai.
* Širdies tiesa pastebi pasaulį, tad atsiskiriame nuo pasaulio.
* Širdies tiesa mąstome plačiau. Atviros santvarkos malonė platesnė už uždaros santvarkos teisingumą.
* Šaunumas (cool), pasitikėjimas savimi, autentiškumas, savitumas, tikrumas - ramybė - tai gerbiu, nes jaučiu, kad jo šaknys už šio pasaulio, nes nėra to pasaulinio nerimo, jaudulio.
* Kai mąstome plačiau, pereiname iš pasaulio tiesą į širdies tiesą, juk keturiuose lygmenyse (kodėl, kaip, koks, ar) širdis klausia platesnį klausimą. Platesnį požiūrį savaime pasirenkame pasirinkdami atviros santvarkos malonę vietoj uždaros santvarkos teisingumo. Platesnis požiūris, tai Dievo, mūsų tėvo požiūris.
* Platesnis mąstymas yra sąmoningesnis, arčiau nežinojimo, atvirumo, malonės. Siauresnis mąstymas labiau pasižymi žinojimu, uždarumu, teisingumu.
* Dievu naujai suvokiame jog esame vaikai, yra už mus platesnis požiūris, jisai atveria mūsų širdis, o mes laisvi tam pritarti, vykdyti jo valią paklusimu, tikėjimu, rūpėjimu, amžinai bręsti, sutapti meile, būti viena, mylėti kitus kaip ir mes esame mylimi, tai yra dorovė, apsiversti, tikrasis teisingumas, malone atliepti malonę.
Santvarkoje ar už jos
* Dorovės taikymas remiasi dėsnių rėmais: atliepimais. Dėsnių rėmais suvokiame, jog esame santvarkoje (poreikiais) ar už jos (abejonėmis, lūkesčiais, vertybėmis). Užtat jeigu esame santvarkoje galime visgi dėsnius taikyti joje, salygiškai, arba už jos, besąlygiškai. Panašiai dvejonėmis galime gyventi pasaulio tiesa arba širdies tiesa. Galime gyventi neteisingais, nedorovingais lūkesčiais arba teisingais, dorovingais lūkesčiais. Taip pat visada galime atsisakyti savo netroškimų, gyventi kitų netroškimais, arba jų visai neturėti.
* Neteisingai gyvename įsikibdami į vienus dorovės rėmus.
* Dorovės rėmais žmogus gali atsisakyti pasižiūrėti į save, pasiklausyti savęs. Tai nuodėmė šventajai Dvasiai.
* Dorovės rėmai santvarkoje savaime veda į nesusivedimą. Tą nesusivedimą išsprendžia papildomas požiūris, kito laipsnio nesusivedimas. Taip tarpo padalinimais atkartojame visko padalinimus.
* Elgesio lygmenų santykį palyginti su Gadamer ir hermeneutiniu ratu.

Gyventi laisve ar nelaisve?
* Laisvė - mūsų vedlys. Siekiame didėjančio laisvumo.
* Meilė mums teikia laisvę, o laisve pajuntame, jog galime laikytis kelio, nežinojimo ir netgi reikia.
* Laisve galime naujai pasirinkti, pavyzdžiui, vadovautis nauju dėsniu (širdies ar pasaulio), nauju išgyvenimu, nauja asmenybe.
* Riba tarp savęs ir pasaulio pripažįstame kitų laisvę, jų atsakomybę už save, ir juos galime mylėti.
* Iš kūrybinės dirbtuvės su Andrej Schelkun: Ką reiškia pasijusti laisvam? Dievas myli koks esi ir prieš jį turi pasijusti laisvas.
Laisvės pagrindas
* Laisvė grindžiama dorovės ir elgesio skirtumu. Laisvė remiasi dviprasmybe.
* Laisvės pagrindas yra nežinojimas.
* Galėdami tobulinti save, savo savastį, savo vertybę, kad mūsų žinojimas labiau atitiktų nežinojimą, turime tuo pačiu laisvę save žaloti, menkinti, nuklysti.
* Esame laisvi gyventi be Dievo. Bet galime pagalvoti, kas suteikia laisvę - Dievas.

Didėjančiu laisvumu (sąmone, sąmoningumu) ar mažėjančiu laisvumu (pasąmone, nesąmoningumu)?
* Jaučiame, kaip mūsų laisvė didėja (kada gyvename nežinojimu) ar mažėja (kad gyvename nežinojimu). Žmogus kažkiek laisvas, kažkiek ne. Žmogus iš dalies nelaisvas (veikiamas pasaulio), iš dalies laisvas (veikiantis save). Kad jis galėtų veikti save, jo savastis turi būti pasaulyje, kur ir gali būti kitų veikiamas. Didelę dalį savo gyvenimo žmogus gyvena atkarpėlėmis, vykdiniais, pasikartojančia veikla. Laisvė yra tarp tų atkarpėlių. Užtat visada galim daugiau ar mažiau sąmoningai rinktis, galim sąmoningėti, kas didina laisvę, galim rinktis didinti sąmoningumą.
Kas yra sąmoningumas, pasąmonė, dėmesys
* Sąmoningumas teikia laisvę nes išskiria skirtingus požiūrius, tuo tarpu pasąmonė visada susiveda į vieną požiūrį.
* Atmintis yra sąlyginis dėmesys.
* +2, tai pakartojimas, grindžiantis "Aš" mąstau. Sąmoninga mintis yra pakartota mintis.
* Tikrovė yra pasąmonės atmintis, jos išplėtimas. Tikrovė yra prieinama panašiai dėsniais, kaip kad veikia mūsų pasąmonė. O rašytinė ženklų kalba ir taip pat žodžių kalba yra sąmonės atmintis, jos išplėtimas.
Ištrintos 546-646 eilutės:

Besąlygiškai ar sąlygiškai
* Dievas gyvena, myli, gvildena besąlygiškai. Žmogus yra sąlygose, bet ar gali jose gyventi besąlygiškai?
* Jeigu žmogus nors kiek gyvena besąlygiškai, tada Dievas jo sąlygose yra, tad Dievas yra bet kokiose sąlygose, tad Dievas yra būtinas.
* Dievas nebūtinai geras: tai pagrindas besąlygiškai meilei Dievui.
* Dievo nebijau, nes ką jis gali blogo man padaryti: matyt, tikiu, kad jis yra geras. Bet ar jis būtinai geras? Bet jeigu jisai nėra geras, aš gi neturiu į ką kitą atsiremti.
* Jeigu pasaulį suprantame, kaip sąlygišką, tada galime atsakyti už jį, galima tvirtinti "turėtų".
* Žmonės elgiasi tarsi pasaulio daiktai, žodžiai, sąvokos būtų besąlygiški, nors jie tėra tariami. Užtat jie gali už juos neatsakyti.
* Jeigu priimame pasaulio besąlygiškumą, tada Dievas yra. Užtat žmonės visgi nenori besąlygiško pasaulio.
* Teigiame bendruomenė remiasi besąlygišku sąlygiškumu, o neigiama bendruomenė sąlygišku besąlygiškumu. Ar taip? O koks Dievas yra mūsų pasaulyje?
* Riba tarp savęs ir pasaulio iššako ribą tarp besąlygiškumo ir sąlygiškumo.
* Kaip esame nuoseklūs, besąlygiškumu ar sąlygiškumu?
* Dvasia yra besąlygiška.
* Visos kalbos yra sąlygiškos.
* Jei gyvenu vertybe ir klausimais, tai besąlygiškai, peržengiu pasaulio sąlygas.
* Jeigu priimame besąlygiškai, tai atsisakome jokiu būdu kažką keisti, nes reikštų, kad mes klystame.
* Sąlygiškas "turėtų" ir besąlygiškas "turėtų"
Besąlygiška meilė priešui ar sąlygiška meilė artimui
* Ryšys tarp meilės artimui (kuris mus myli) ir besąlygiškos meilės priešui.
* Artimą (kitą) suvokiame kada išskiriame ribą tarp savęs ir pasaulio, tad pasaulyje pripažįstame kitą.

Laukti ar sulaukti
* Žmogus išmoksta laukti (o išmokti, tai sulaukti)
* Žmogus laikosi nežinojimo kelio, nors ir ištisai nuo jo nuklysta.
* Žmogus reiškia savo valią. Valia žmogus yra Dievo atstovas. Ar jisai vertas to? Tai dorovės klausimas.
* Dievas mus stumia nuo savęs, mus sukūrė nuklysti, o gerumu laikomės Dievo, jo nežinojimo kelio.
* Žmogus susigaudo, kad nuklysta, bet nebūtinai susigaudo, kodėl
* Žmogus susigaudo pasaulyje, taip pat, savyje.
* Žmogus pastebi savo klaidas, atsitokėdamas jas atitaiso, įsijausdamas įtvirtina teisingus įpročius.
* Dievui sutampa, ką jis gali ir kas jam deri. O mums nebūtinai sutampa. Mes nesusigaudome, jog esame Dievo vaikai, galime gyventi Dievu. Dievas mumyse gyvena troškimais, nežinojimu, o mes sąlygose bandome žinoti, juk bandome susigaudyti. Užtat mums lengva pasiduoti pasauliui, jo žinojimui.
* Dievas išeina už savęs į nežinojimą. O už nežinojimo, grįžtant atgal, yra žinojimas. Tad žinojimas ir nežinojimas iškyla ketverybe. Tai žmogaus padalinimai, užtat turi du atvaizdus. Dievo padalinimai turi keturis atvaizdus. Apimtys sieja žinojimą ir nežinojimą, nusako jų tarpusavio ribas. Žinojimas yra Dievo aidas. Palyginti su tiesa, kas yra tiesa?
* Žmogus iškyla iš Dievo šokio. Jisai yra Dievo galimybė, dar nesusigaudantis, jog jisai yra Dievas.
* Nuklydimai suprantami, tačiau taisytini.
Troškimai
* Troškimas - laukimas be sulaukimo. Meilė, ilgėjimasis. Aukščiausia meilė: be papildomų motyvų, nenutrūkstama. Dorovė - netrokšti.
* Protas supaprastina kūną. Jauduliai sieja-derina kūną su protu, o valia-klausimai atskiria kūną ir protą.
* Kartais išsiskaido: valios židinys (vertybė), jausmų židinys (lūkestis), proto židinys (abejonė), kūno židinys (poreikis). Tai paneigimai troškimų. Aš esu: Netroškimai. Kaip gyventi troškimais?
* Ar tai, ko aš trokštu, iš tikrųjų yra tai, ko turėčiau trokšti? ko norėčiau, kad trokščiau? Ir kaip tai susiję su klausimu, Ko iš tikrųjų trošktu? Ką reiškia trokšti?
* Netroškimai yra išėjimai už savęs. Lūkesčiai, tai žmogaus išėjimai už savęs. Abejonės ir dvejonės - taipogi - tik tai kitas tarpas, tarp požiūrio ir padėties. Visur yra tarpas, kurį išsako du atvaizdai, klausimo ir atsakymo. Išėjimas už savęs vyksta tame tarpe. Kiekvienas netroškimas savaip išsako tą išėjimą už savęs per tą tarpą.
* Penkerybė sulygina laukimą (ne visų priežasčių padariniai jau įvyko) ir sulaukimą (kiekvienas padarinys turi savo priežastį).

Laisvė ar nelaisvė
* Laisvė - mūsų vedlys. Siekiame didėjančio laisvumo.
* Meilė mums teikia laisvę, o laisve pajuntame, jog galime laikytis kelio, nežinojimo ir netgi reikia.
* Laisve galime naujai pasirinkti, pavyzdžiui, vadovautis nauju dėsniu (širdies ar pasaulio), nauju išgyvenimu, nauja asmenybe.
* Riba tarp savęs ir pasaulio pripažįstame kitų laisvę, jų atsakomybę už save, ir juos galime mylėti.
* Iš kūrybinės dirbtuvės su Andrej Schelkun: Ką reiškia pasijusti laisvam? Dievas myli koks esi ir prieš jį turi pasijusti laisvas.
Laisvės pagrindas
* Laisvė grindžiama dorovės ir elgesio skirtumu. Laisvė remiasi dviprasmybe.
* Laisvės pagrindas yra nežinojimas.
* Galėdami tobulinti save, savo savastį, savo vertybę, kad mūsų žinojimas labiau atitiktų nežinojimą, turime tuo pačiu laisvę save žaloti, menkinti, nuklysti.
* Esame laisvi gyventi be Dievo. Bet galime pagalvoti, kas suteikia laisvę - Dievas.

Didėjančiu laisvumu (sąmone, sąmoningumu) ar mažėjančiu laisvumu (pasąmone, nesąmoningumu)
* Jaučiame, kaip mūsų laisvė didėja (kada gyvename nežinojimu) ar mažėja (kad gyvename nežinojimu). Žmogus kažkiek laisvas, kažkiek ne. Žmogus iš dalies nelaisvas (veikiamas pasaulio), iš dalies laisvas (veikiantis save). Kad jis galėtų veikti save, jo savastis turi būti pasaulyje, kur ir gali būti kitų veikiamas. Didelę dalį savo gyvenimo žmogus gyvena atkarpėlėmis, vykdiniais, pasikartojančia veikla. Laisvė yra tarp tų atkarpėlių. Užtat visada galim daugiau ar mažiau sąmoningai rinktis, galim sąmoningėti, kas didina laisvę, galim rinktis didinti sąmoningumą.
Kas yra sąmoningumas, pasąmonė, dėmesys
* Sąmoningumas teikia laisvę nes išskiria skirtingus požiūrius, tuo tarpu pasąmonė visada susiveda į vieną požiūrį.
* Atmintis yra sąlyginis dėmesys.
* +2, tai pakartojimas, grindžiantis "Aš" mąstau. Sąmoninga mintis yra pakartota mintis.
* Tikrovė yra pasąmonės atmintis, jos išplėtimas. Tikrovė yra prieinama panašiai dėsniais, kaip kad veikia mūsų pasąmonė. O rašytinė ženklų kalba ir taip pat žodžių kalba yra sąmonės atmintis, jos išplėtimas.
Sąmoningumas ar nesąmoningumas
* Sąmoningas protas stengiasi atsakyti už nesąmoningą protą (ar atvirkščiai)?
Sąmoningumas
* Mąstymas yra, iš dalies, atsitraukimas: During all the stages leading to adulthood, the secret place remains an asylum in which the personality can mature; this self-creating process of this standing apart from others, this experiment, this growing self-awareness, this creative peace and absolute intimacy demand it -- for they are only possible in alone-ness (1983a, p. 17).
* Mąstymas gali būti pakartotas ir tik tuomet būti sąmoningas. Tai grįžimas prie savo minčių. Tai savo mąstymo valdymas. Mąstymo atkarpa gali būti nurėžta. Ir "aš" galiu būti apibrėžtas nuo pasaulio. Būtent Aš.
* Sąmoningumas yra visada sąmoningumas savęs - savo mąstymu, tad savęs - būtent AŠ mąstau X, tad sieja mane ir X (užrankiškumas) - taip pavaizduoja mąstymą
* Sąmoningumas užtikrina, kad ne šiaip nesąmones mąstau. Ką duoda aš. Įsisąmonijus: suvokimą. Mąstymo atkartotinis yra atkarpos ribose. Tačiau aš, mintį atkartojantis, esu plačiau. Būtent "mano" mąstymo atkarpa atitinka jos taikinio (sąvokos) ir jisai gali būti tvarkingas, turi savo esmę (centrą, židinį), suvesties tašką, kuriam paskui gali būti priskirtas požiūris.
* Būtent asmeninis sąmoningumas sudalyvauja lygtyje "Būties klausimas + Asmeninis sąmoningumas = Sprendimo klausimas". Tai įveda rėmus kuriais plėtojasi santvarka.
* Širdies tiesa, tai sąmonės tiesa. Pasaulio tiesa, tai pasąmonės tiesa.
* Aštuongubas kelias skatina sąmoningumą bei laisvę nes išskiria du požiūrius: ryšį su Dievu ir šio ryšio neturėjimo.
* Sąmoningumu atsiliepiame į netroškimus taip, kad galime rinktis, ar juos taikyti pasaulyje ar už jo. Vertybių iššaukti klausimai, lūkesčių iššaukti jauduliai, abejonių iššauktos dvejonės, poreikių iššaukti tenkinimai mums rodo laisvę.
* (Pasąmoningas) žinojimas yra vieningumas kažkurioje apimtyje (žinau viską, betką, kažką, nieką).
* Pasąmoningas žinojimas, tai ketverybė (ir jos atvaizdai), o sąmoningas nežinojimas, tai nulybė (ir jos atvaizdai).
* Nesusivedimas: pasąmonės kalba/tikrovė vieningai apsiima ribota apimtimi, tuo tarpu sąmonė apsiima viskuo, tačiau ją skaldo į skirtingus požiūrius

Aukštesniu ar žemesniu sąmoningumu
* Jeigu gyvename didėjančiu laisvumu, tada vertiname aukštesnį sąmoningumą - pirmiausiai valią, toliau širdį, protą ir tik tada kūną. Jeigu kažkur vertiname žemesnį sąmoningumą, tada renkamės mažėjantį laisvumą, bet galiausiai teks mums nesirinkti jo.
* Jeigu vadovaujamės žemesniu lygmeniu (ypač kūnu, taip pat protu, širdimi...) tai skaudžiai nuklystame. Jeigu gyvename aukštesniu lygmeniu, nuklydus bausmės skausmai gali būti mažesni. Bet argi? Argi nebūna nekaltų kankinių? Tačiau numanant, galima praslysti pro baisiausias kančias. Taip praslystantis visgi supranta esmę, atjaučia kankinius. Nors kam reikalinga, kad kiti taip labai kentėtų? Kam taip reikia? Taip reikia, kad iš viso galėtų kažkas būti.
* Sąmoningumu lygmenis nusako, ką mes mąstome. Sąmoningiau mąstome, mąstydami plačiau: viską, betką, kažką, o nieką mąstydami esame nesąmoningi. Sąmoningumas yra nukreiptas, kaip kad aplinkybėmis daiktas, eiga, asmuo, kada mąstome kažką.
Pasirinkimas vis naujai iškyla valia, širdimi, protu, kūnu:
* Sąžinė prabyla jei pats netikrini savęs. Sąžinė pasako skirtumą tarp to kaip elgiesi ir turėtum pasielgti.
* Sąmoningėjimas yra gyvenimas vis arčiau nežinojimo srovės: ne kūno, o protu; ne protu, o širdimi; ne širdimi, o valia.
* Neigiami įsakymai mus sulaiko nuo nukrypimo, mus veda atgal, sugrįžti į kelią. Neigiamais įsakymais renkamės aukštesnį sąmoningumą (o ypač valią) vietoj žemesnio (kūno).
* Sąmoningumo pasižymi Saugos dėsnis: budėti, kur slypi pavojai, taip pat netingėti juos šalinti.

* Ką žmogus išgyvena? Žmogus išgyvena sąmonę. Žmogus renkasi įsijausti arba neįsijausti - ir kokiame lygmenyje.

Širdimi ar pasauliu?
* Klystame, įsikibdami į kuriuos nors dorovės rėmus, nes tada gyvename vienareikšmiškai, ne dviprasmiškai.
* Širdies tiesa pastebi pasaulį, tad atsiskiriame nuo pasaulio.
* Širdies tiesa mąstome plačiau. Atviros santvarkos malonė platesnė už uždaros santvarkos teisingumą.
* Šaunumas (cool), pasitikėjimas savimi, autentiškumas, savitumas, tikrumas - ramybė - tai gerbiu, nes jaučiu, kad jo šaknys už šio pasaulio, nes nėra to pasaulinio nerimo, jaudulio.
* Kai mąstome plačiau, pereiname iš pasaulio tiesą į širdies tiesą, juk keturiuose lygmenyse (kodėl, kaip, koks, ar) širdis klausia platesnį klausimą. Platesnį požiūrį savaime pasirenkame pasirinkdami atviros santvarkos malonę vietoj uždaros santvarkos teisingumo. Platesnis požiūris, tai Dievo, mūsų tėvo požiūris.
* Platesnis mąstymas yra sąmoningesnis, arčiau nežinojimo, atvirumo, malonės. Siauresnis mąstymas labiau pasižymi žinojimu, uždarumu, teisingumu.
* Dievu naujai suvokiame jog esame vaikai, yra už mus platesnis požiūris, jisai atveria mūsų širdis, o mes laisvi tam pritarti, vykdyti jo valią paklusimu, tikėjimu, rūpėjimu, amžinai bręsti, sutapti meile, būti viena, mylėti kitus kaip ir mes esame mylimi, tai yra dorovė, apsiversti, tikrasis teisingumas, malone atliepti malonę.
Santvarkoje ar už jos
* Dorovės taikymas remiasi dėsnių rėmais: atliepimais. Dėsnių rėmais suvokiame, jog esame santvarkoje (poreikiais) ar už jos (abejonėmis, lūkesčiais, vertybėmis). Užtat jeigu esame santvarkoje galime visgi dėsnius taikyti joje, salygiškai, arba už jos, besąlygiškai. Panašiai dvejonėmis galime gyventi pasaulio tiesa arba širdies tiesa. Galime gyventi neteisingais, nedorovingais lūkesčiais arba teisingais, dorovingais lūkesčiais. Taip pat visada galime atsisakyti savo netroškimų, gyventi kitų netroškimais, arba jų visai neturėti.
* Neteisingai gyvename įsikibdami į vienus dorovės rėmus.
* Dorovės rėmais žmogus gali atsisakyti pasižiūrėti į save, pasiklausyti savęs. Tai nuodėmė šventajai Dvasiai.
* Dorovės rėmai santvarkoje savaime veda į nesusivedimą. Tą nesusivedimą išsprendžia papildomas požiūris, kito laipsnio nesusivedimas. Taip tarpo padalinimais atkartojame visko padalinimus.
* Elgesio lygmenų santykį palyginti su Gadamer ir hermeneutiniu ratu.
2017 rugpjūčio 08 d., 18:35 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 323 eilutė iš:
* Kaip žmogus laikosi krypties, ir kaip susigaudo, kad reikia keist kryptį? Neramybė, neužtikrintumas, nesavarankiškumas.
į:
* Kaip žmogus laikosi krypties, ir kaip susigaudo, kad reikia keist kryptį? Ieškok nulybės atvaizdų ryšio su nežinojimo keliu. Neramybė, neužtikrintumas, nesavarankiškumas.
Pakeistos 325-327 eilutės iš
į:
* Tarnauti tiesiogiai ar, turint papildomų išteklių, juos puoselėti, kad galėtumėme geriau tarnauti? Kur nustatyti ribą tarp šių dviejų galimybių? Pavyzdys: Nesulaukė Mozės, sukurė aukso veršį.
Pakeistos 331-332 eilutės iš
į:
Gyventi Dievu (nežinojimu) ar gerumu (žinojimu)
* Ar atsiliepiame ryšium su pasauliu (gerumu) ar ryšium su Dievu? Vertybes atliepia klausimai, lūkesčius atliepia jauduliai, abejones atliepia dvejonės, poreikius atliepia tenkinimai.
* Žmogus ieško į ką atsiremti, arba į kūrėją, arba į kūrinį. Žmogus atsiremia į pasaulio reginį arba į tai, kas už to reginio.
* Ar priklausome Dievui? Ar esame jisai? Jeigu priklausome Dievui, laikomės jo valios, tad jo įsakymų, jo nurodymų, jo testamento.
* Jeigu gyvename Dievu, tai nepripažįstame ribos tarp vidaus ir išorės, užtat gyvename teigiamais įsakymais. O jeigu gyvename savimi, tegul ir visų vienumu, tai visgi pripažįstame šią ribą, nes gerbiame kitą, jo laisvą valią, atsakingą už save, tad gyvename neigiamais įsakymais.
* Ryšį tarp gerumo (žinojimo) ir Dievo (nežinojimo) išsako keturi trejybės atvaizdai, tad dvylika aplinkybių, gyvybės savybės. Jos išsako kiek esame išėję iš plokštumos, iš santvarkos. Gyvendami poreikiais, gyvename plokštumoje, santvarkoje, o gyvendami vertybėmis, gyvename už santvarkos, pilnumoje. Tad Dievo šešiais įsijautimais (antrinėmis sandaromis) išeiname už santvarkos.
* Gyvenimas, tai kaip Zenono kredito unijos vadovas, kuris važiuoja nematydamas kelio pirmyn, turi apie jį spręsti tik atsigręždamas į jau nuvažiuotą kelią.
* [[https://www.brainyquote.com/quotes/quotes/m/marshallmc130541.html | We drive into the future using only our rearview mirror. - McLuhan]]
* Mes, kaip Zenono kredito unijos vadovai, bandome vairuoti pirmyn matydami tik kelią atgal. Užtat mes nežinome tiksliai ko trokšti, ko norėti, o galime tiktai Dievo įsakymais suvokti, ko nenorėti, ko nelinkėti, kaip nenuvažiuoti į griovį. Tad yra visiškai suprantama nuklysti, tačiau tie nuklydimai turėtų būti ko mažesni, greitesni, dažnesni, kad trejybės ratu pasimokytumėme ir grįžtumėme į tiesų kelią. Išdykėlis mano, kad jisai pats kaltas. O gerasis vaikas supranta, kad jis gauna per nagus nes jisai yra geras, užtat gyvenimas nebūtinai teisingas, Dievas nebūtinai geras, tad gerasis vaikas tuomi netgi pranoksta Dievą. Bet ar mes geri, kaip Sūnus?
* Mes nežinome, ko trokštame, tai yra, ko Dievas mumyse trokšta. Mes žinome tiktai netroškimus. O iš netroškimų turime pažinti troškimus ir jais gyventi. Tad suprantama, kad nuklystame, nes mes taip sutverti, jog turime ištisai savęs atsisakyti, gyventi nesavimi. Savimi tiktai atpažįstame ne save.
* Išdykėlis mano, kad jisai pats kaltas. O gerasis vaikas supranta, kad jis gauna per nagus nes jisai yra geras. Jisai negali žinoti ką daryti, tad jis priverstas po truputį nuklydinėti, tik reikia vis grįžti į teisingą kelią. Juk Dievas gyvena nežinojimu, o žmogus žinojimu. Žmogus kaip kredito unijos pirmininkas Zenonas, kuris vairuoja į priekį bet mato tik kelią atgal. Užtat būtent šituo klausimu gerasis vaikas pranoksta Dievą, tad jisai gali išvesti, jog ne jisai nuklysta, o pasaulis kreivas - gyvenimas nebūtinai teisingas, Dievas nebūtinai geras.
* Santykiuose su savimi ir kitais, jeigu kažkas vis netaip, jeigu yra ydingas bendravimas, (kaip kad nesusikalbančių modemų) tada galime pradėti iš naujo. "Let go of the ball." (and see where it falls). Arba narys, pasimesti, gali pasidairyti, kuria kryptimi juda burbulai. Pradėti iš naujo, tai "indepedent trials" išsiaiškinimo būdas, tai naujas sprendimo lapas. Tai suvokimas, jog Dievas nebūtinai geras, jog gali tekti viską iš naujo pradėti, atsisakyti visko ką žinai, kaip kad lygtimi 10+4=2, kad visas žinojimas yra tariamas.
* garbinti, šlovinti Dievą, tai reiškia jį pripažinti, kaip kad Jėzaus pasisakymais, "Aš esu..."
* Audronei sakiau, manau, elgesio ir dorovės esmė yra gyventi Dievu. Audronė malda man palinkėjo būti Dievo įrankiu. O, manau, tai svarbus pavyzdys, kaip gyvename Dievu. Nes plaktukas rankose yra smegenų laikomas kūno dalimi. Ir "būti" "savimi" tai gali reikšti būti kūnu, protu, širdimi ar valia. Ir panašiai, galime smegenimis laikyti, jog mūsų valia turi atsiduoti Dievo valiai už mūsų.
* Esmė (meilė) yra tai iš ko pažįstame, atstatome Dievą, kad juo gyvename.
Žinojimas
* Ką mes žinome? Mes visada žinome, kad mes žinome. Tai mūsų bendras sąmoningumo išeities taškas: žinome, kad žinome.
* Kristaus 8 pasisakymai. 3 vertinimai, tai žinojimai, Sūnaus požiūris, o jų išvada, tai tikėjimas (nežinojimas): kaip tiki, taip ir bus. 3 nuolankumai, tai nežinojimai, Tėvo požiūris, o jų išvada, tai žinojimas: ką randi, tą myli. Tai gyvenimiškais dėsniais išsako Sūnaus ir Tėvo nesutarimą.
* Jono evangelija: Dievą šlovinti tiesa ir dvasia.
http://biblija.lt/index.aspx?cmp=reading&doc=BiblijaRKE1999_Jn_4
Jūs garbinate, ko nepažįstate, o mes garbiname, ką pažįstame, nes išganymas ateina iš žydų.
* Jeigu protaujame be prielaidų - galime daugiau protauti.
Kas yra nežinojimas ir žinojimas
* Riba (tarp savasties ir pasaulio) nematoma (tuštuma), tai nežinojimo kelias. Svarbu nenukrypti per daug į artumą (savastį) ar tolumą (pasaulį) bet supinti abu. Tad palyginti su žavesiu, artimumu ir meile.
* Dievas nebūtinai geras nes jisai nežinojimas, o mes sukurti gyventi žinojimu.
* Žinojimas, tai ženklas, kad esame nuvažiavę nuo nežinojimo kelio.
* Dešimt Dievo įsakymų yra žinojimo ženklai (jų rūšys ir savybės), kad esame nuvažiavę nuo nežinojimo kelio.
* Gera valia atveria (nežinojimo) kelią į gerą širdį.
* Žinojimas yra praplėtimas atmintimi. Žinoti, tai sugebėti atsiminti. Nežinojimas, tai apsiėjimas be atminties.
* Pasauliui prasmingas žinojimas (gerumo), o Dievas yra už žinojimo ir naudos. Dievas yra nežinojimas, o nežinojimas pasaulyje naudos neteikia. Nebent nežinojimo žinojimas.
Reikia rinktis (susitelkti į) nežinojimą vietoj žinojimo
* Mums reikia gyventi nežinojimu, tačiau matome tik žinojimą.
* Reikia ieškoti to Zenono kelio (aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas).
* Reikia ieškoti paties ieškojimo, jo šaknų nežinojime, ir už nežinojimo, pačiame Dieve. Mat, ieškojimas ir yra nežinojimas.
* Žinojimas - gėrio ir blogio žinojimo medis, o nežinojimas - gyvybės medis. Kas valgo gyvybės medžio vaisių, tas gyvens amžinai. Tad šitas yra žmogui Dievo uždrausta. Kad nebūtų "kaip" Dievas ir kiti danguje.
* Teisingas, doras gyvenimas: laikytis nežinojimo, įsikibti į jį, kaip savą. O žinojimą laikyti svetimu. Taip kad esame pasiruošę gyventi visiškai naujai, tai ir yra amžinas gyvenimas. Tačiau šiaip elgiamės priešingai. Tuom skiriasi mūsų elgesys (mūsų riba) ir dorovė (Dievo riba).
* Žvilgsniai keliu (nežinojimo) pirmyn ir (žinojimo) atgal. Tai tas pats kelias, tik dvi skirtingos kryptys. Ar galima apsukti automobilį, nežinojimo keliu vairuoti atbulai? Žiūrėti su Dievu, ne atgal į Dievą.
* Žmogus gyvena gerumu (sąlygomis, pasaulyje), o turėtų gyventi Dievu (be sąlygų, už pasaulio).
* Žmogus gyvena dviem gerumo atvaizdais - klausimais ir atsakymais, o turėtų gyventi keturiais Dievo atvaizdais - apimtimis.
* Ar gyvename nežinojimu (Dievu, troškimais, širdimi, dviprasmybe) ar žinojimu (savimi, netroškimais, pasauliu, vienareikšmiškai)?
* Žmogus gyvena žinojimu (ketverybe), o turėtų gyventi nežinojimu (Dievu - nulybe).
Renkamės platesnį (Dievo) ar siauresnį (savo) požiūrį
* Nesusivedimai skatina mąstymą, skatina širdies tiesos mąstymą.
* Teisingumas - be šilumos, "tobulas žmogus" labai šaltas. Kitiems reikia šilumos, kad galėtų priimti mūsų pavyzdį. Kas tau svarbiau, šiluma (malonė) ar teisingumas?
* Paprastumo (už pasaulio) ieškojimas. Pasaulietiškų dėsnių laikytis Dievo pagrindu. Jėzaus palyginimų turiniai. Jėzaus pasisakymai, "Aš esu..."
* Raida, evoliucija, tai paprastumo ieškojimas, paprasčiausio sprendimo.
* Dievas bręsta mumis, jei tik gyvename širdimi, plačiau už Dievą, nes dvigubai, tiek už pasaulio, tiek jame
* Gyvenimas Dievu, tai susikalbėjimas su juo. Jisai tėvas, o mes vaikai, tad savo valia renkamės jo valią vietoj savo valios.
* Gyvenimas, elgesys ir dorovė. Gyvename sąlygose. Elgesys ir dorovė yra gyvenimas gyvenime. Gyvenimo sąlygose gyvename sąlygiškai elgesiu (kaip žmogus, keičiame save, savasties ribą) arba besąlygiškai dorove (kaip Dievas, atsisakome savęs, savo ribų).
Pakeistos 383-384 eilutės iš
į:
Besąlygiškai ar sąlygiškai?
* Pasirinkimas atsiranda, kada suvokiame, jog esame besąlygiški, tad renkamės ar gyventi sąlygiškai ar besąlygiškai.
Pakeistos 388-389 eilutės iš
į:
Amžinai gyventi ar šiaip bręsti?
* Žmogus gali šiaip gyventi, reikalaudamas, kad Dievas būtinai geras, arba gali amžinai bręsti, lavintis, gyventi, susivokdamas, kad Dievas nebūtinai geras.
* Renkamas doras (ne šiaip sau) elgesys ar nedoras (šiaip sau) elgesys.
* Savo kertine vertybe esame besąlygiški, tad galime ja gyventi amžinai ir būti visiškai atkurti. Tai tiltas į anapus. Maldos bendruomenė. Įsivaizduoju, prasimanau, juk kaip mums žinoti. Puoselėjame kiekvienas ne tik savo kertinę vertybę, bet ryškiname ir visų vertybes, visas įmanomas vertybes, gvildename visus klausimus. Amžinai augame savo rūpėjimu. Mums rūpi visi. Tad kiekvienas esame gyvi savo vertybe, kuri mus tobulai atstoja ir amžinai išplečia. Tad jeigu mums nepasiseka šiame gyvenime, užtenka, kad turėtumėme nors vertybės užuomazga ir ja gyvensime amžina. Įveiksime net mirties netolydumą, nes būsime įprasminti ir amžinai gyvi ir atstatyti savo vertybe.
* Kaip žmogus susigaudo, jog jisai Dievas? Kaip žmogus reiškia savo nuolankumą? Suvokdamas gyvenimo neteisingumą.
* Lygmuo kodėl yra ryšiai su visakuo. Tačiau gerojo vaiko išmintis kyla žinojimo rūmuose atsisakant visų ryšių ir žiūrint, kas lieka, kas svarbiausia, esmingiausia.
Branda
* Alkoholikas negali turėti iliuzijų (Baranova apie Gilles Deleuze) Svajonės praregėjimas - iliuzijos. Jis įklimpęs į kasdienybės ekonomiką, jos negali nepastebėti. Tuo tarpu šviesuolis gyvena iliuzijose.
* Paralyžius - žmonės negvildena savo klausimų - kodėl? kas jiems trukdo?
* Kiekvienam reikia savo barškalo, reikia savotiško dėmesio. Kad jis užsiimtų teigiamai, ne neigiamai, kitiems netrukdytų, o pats kurtų.
* Savotiška branda įžvelgiama 6 poreikiais - tačiau ar įžvelgiama kitais laipsnynais? - ar įžvelgiama abejonėmis, lūkesčiais, vertybėmis? Ir kaip tai susieta su kitais? 1 2 kitas 3 4 kitas. Kitas - tai laisvumo atvaizdai, o save - tai visko atvaizdai.
* Asmeninė branda iš žinojimo (sąlygiškos tiesos) į nežinojimą (besąlygiškos tiesos).
* Mes (mūsų savastis) nesame stabilūs, mes galime augti. Pasaulis (tad Dievas, jo savastis) nepastovus, gali augti (tad nebūtinai geras).
* Mūsų branda, tai Dievo rūpesčiai, tai Dievo išėjimas už savęs į besąlygiškumą.
Pakeistos 406-413 eilutės iš
į:
Atsitokėti ar įsijausti?
* Įsijautę ir įsijungę - koks skirtumas?
* Ar esame įsijungę (invested) ar ne?
* Įsijungę (stepped-in) ar atitokėję (stepped-out)? Juk galime įsijausti tiek į įsijautimą, tiek į atsitokėjimą.
* Ar permąstome? tai įsijautimas į atitokėjimą.
Kyla (dalyvavimo/įsijautimo) trejybė: įsijaučiame į įsijautimą (veikimą), atitokėjimą (permąstymą) ir atsakomybę (galiu tverti savastį, su juo sutapti, juo būti, kurti, puoselėti, plėsti ribą tarp savęs ir pasaulio, už ką atsakau.

Sąmoningai ar nesąmoningai?
Pridėtos 416-418 eilutės:
Laikytis krypties ar keisti kryptį
* Laikomės krypties (įsikimbame) ir keičiame kryptį (renkamės gerą vietoj blogo ir t.t.) - poreikio tenkinimais, laipsnynais - nustatome atsakomybę (linksniais) ir teisingos krypties nustatymo būdus (matematinio įrodymo būdai).
Ištrintos 451-536 eilutės:




Kaip žmogus susigaudo jog reikia keisti kryptį? Ieškok nulybės atvaizdų ryšio su nežinojimo keliu.

Laikytis krypties ar keisti kryptį
* Laikomės krypties (įsikimbame) ir keičiame kryptį (renkamės gerą vietoj blogo ir t.t.) - poreikio tenkinimais, laipsnynais - nustatome atsakomybę (linksniais) ir teisingos krypties nustatymo būdus (matematinio įrodymo būdai).

Tarnauti tiesiogiai ar, turint papildomų išteklių, juos puoselėti, kad galėtumėme geriau tarnauti? Kur nustatyti ribą tarp šių dviejų galimybių?


Sąlygiškai ar besąlygiškai
* Pasirinkimas atsiranda, kada suvokiame, jog esame besąlygiški, tad renkamės ar gyventi sąlygiškai ar besąlygiškai.

Įsijausti ar atsitokėti
* Įsijautę ir įsijungę - koks skirtumas?
* Ar esame įsijungę (invested) ar ne?
* Įsijungę (stepped-in) ar atitokėję (stepped-out)? Juk galime įsijausti tiek į įsijautimą, tiek į atsitokėjimą.
* Ar permąstome? tai įsijautimas į atitokėjimą.
Kyla (dalyvavimo/įsijautimo) trejybė: įsijaučiame į įsijautimą (veikimą), atitokėjimą (permąstymą) ir atsakomybę (galiu tverti savastį, su juo sutapti, juo būti, kurti, puoselėti, plėsti ribą tarp savęs ir pasaulio, už ką atsakau.

Amžinai gyventi ar šiaip bręsti
* Žmogus gali šiaip gyventi, reikalaudamas, kad Dievas būtinai geras, arba gali amžinai bręsti, lavintis, gyventi, susivokdamas, kad Dievas nebūtinai geras.
* Renkamas doras (ne šiaip sau) elgesys ar nedoras (šiaip sau) elgesys.
* Savo kertine vertybe esame besąlygiški, tad galime ja gyventi amžinai ir būti visiškai atkurti. Tai tiltas į anapus. Maldos bendruomenė. Įsivaizduoju, prasimanau, juk kaip mums žinoti. Puoselėjame kiekvienas ne tik savo kertinę vertybę, bet ryškiname ir visų vertybes, visas įmanomas vertybes, gvildename visus klausimus. Amžinai augame savo rūpėjimu. Mums rūpi visi. Tad kiekvienas esame gyvi savo vertybe, kuri mus tobulai atstoja ir amžinai išplečia. Tad jeigu mums nepasiseka šiame gyvenime, užtenka, kad turėtumėme nors vertybės užuomazga ir ja gyvensime amžina. Įveiksime net mirties netolydumą, nes būsime įprasminti ir amžinai gyvi ir atstatyti savo vertybe.
* Kaip žmogus susigaudo, jog jisai Dievas? Kaip žmogus reiškia savo nuolankumą? Suvokdamas gyvenimo neteisingumą.
* Lygmuo kodėl yra ryšiai su visakuo. Tačiau gerojo vaiko išmintis kyla žinojimo rūmuose atsisakant visų ryšių ir žiūrint, kas lieka, kas svarbiausia, esmingiausia.
Branda
* Alkoholikas negali turėti iliuzijų (Baranova apie Gilles Deleuze) Svajonės praregėjimas - iliuzijos. Jis įklimpęs į kasdienybės ekonomiką, jos negali nepastebėti. Tuo tarpu šviesuolis gyvena iliuzijose.
* Paralyžius - žmonės negvildena savo klausimų - kodėl? kas jiems trukdo?
* Kiekvienam reikia savo barškalo, reikia savotiško dėmesio. Kad jis užsiimtų teigiamai, ne neigiamai, kitiems netrukdytų, o pats kurtų.
* Savotiška branda įžvelgiama 6 poreikiais - tačiau ar įžvelgiama kitais laipsnynais? - ar įžvelgiama abejonėmis, lūkesčiais, vertybėmis? Ir kaip tai susieta su kitais? 1 2 kitas 3 4 kitas. Kitas - tai laisvumo atvaizdai, o save - tai visko atvaizdai.
* Asmeninė branda iš žinojimo (sąlygiškos tiesos) į nežinojimą (besąlygiškos tiesos).
* Mes (mūsų savastis) nesame stabilūs, mes galime augti. Pasaulis (tad Dievas, jo savastis) nepastovus, gali augti (tad nebūtinai geras).
* Mūsų branda, tai Dievo rūpesčiai, tai Dievo išėjimas už savęs į besąlygiškumą.

Gyventi Dievu (nežinojimu) ar gerumu (žinojimu)
* Ar atsiliepiame ryšium su pasauliu (gerumu) ar ryšium su Dievu? Vertybes atliepia klausimai, lūkesčius atliepia jauduliai, abejones atliepia dvejonės, poreikius atliepia tenkinimai.
* Žmogus ieško į ką atsiremti, arba į kūrėją, arba į kūrinį. Žmogus atsiremia į pasaulio reginį arba į tai, kas už to reginio.
* Ar priklausome Dievui? Ar esame jisai? Jeigu priklausome Dievui, laikomės jo valios, tad jo įsakymų, jo nurodymų, jo testamento.
* Jeigu gyvename Dievu, tai nepripažįstame ribos tarp vidaus ir išorės, užtat gyvename teigiamais įsakymais. O jeigu gyvename savimi, tegul ir visų vienumu, tai visgi pripažįstame šią ribą, nes gerbiame kitą, jo laisvą valią, atsakingą už save, tad gyvename neigiamais įsakymais.
* Ryšį tarp gerumo (žinojimo) ir Dievo (nežinojimo) išsako keturi trejybės atvaizdai, tad dvylika aplinkybių, gyvybės savybės. Jos išsako kiek esame išėję iš plokštumos, iš santvarkos. Gyvendami poreikiais, gyvename plokštumoje, santvarkoje, o gyvendami vertybėmis, gyvename už santvarkos, pilnumoje. Tad Dievo šešiais įsijautimais (antrinėmis sandaromis) išeiname už santvarkos.
* Gyvenimas, tai kaip Zenono kredito unijos vadovas, kuris važiuoja nematydamas kelio pirmyn, turi apie jį spręsti tik atsigręždamas į jau nuvažiuotą kelią.
* [[https://www.brainyquote.com/quotes/quotes/m/marshallmc130541.html | We drive into the future using only our rearview mirror. - McLuhan]]
* Mes, kaip Zenono kredito unijos vadovai, bandome vairuoti pirmyn matydami tik kelią atgal. Užtat mes nežinome tiksliai ko trokšti, ko norėti, o galime tiktai Dievo įsakymais suvokti, ko nenorėti, ko nelinkėti, kaip nenuvažiuoti į griovį. Tad yra visiškai suprantama nuklysti, tačiau tie nuklydimai turėtų būti ko mažesni, greitesni, dažnesni, kad trejybės ratu pasimokytumėme ir grįžtumėme į tiesų kelią. Išdykėlis mano, kad jisai pats kaltas. O gerasis vaikas supranta, kad jis gauna per nagus nes jisai yra geras, užtat gyvenimas nebūtinai teisingas, Dievas nebūtinai geras, tad gerasis vaikas tuomi netgi pranoksta Dievą. Bet ar mes geri, kaip Sūnus?
* Mes nežinome, ko trokštame, tai yra, ko Dievas mumyse trokšta. Mes žinome tiktai netroškimus. O iš netroškimų turime pažinti troškimus ir jais gyventi. Tad suprantama, kad nuklystame, nes mes taip sutverti, jog turime ištisai savęs atsisakyti, gyventi nesavimi. Savimi tiktai atpažįstame ne save.
* Išdykėlis mano, kad jisai pats kaltas. O gerasis vaikas supranta, kad jis gauna per nagus nes jisai yra geras. Jisai negali žinoti ką daryti, tad jis priverstas po truputį nuklydinėti, tik reikia vis grįžti į teisingą kelią. Juk Dievas gyvena nežinojimu, o žmogus žinojimu. Žmogus kaip kredito unijos pirmininkas Zenonas, kuris vairuoja į priekį bet mato tik kelią atgal. Užtat būtent šituo klausimu gerasis vaikas pranoksta Dievą, tad jisai gali išvesti, jog ne jisai nuklysta, o pasaulis kreivas - gyvenimas nebūtinai teisingas, Dievas nebūtinai geras.
* Santykiuose su savimi ir kitais, jeigu kažkas vis netaip, jeigu yra ydingas bendravimas, (kaip kad nesusikalbančių modemų) tada galime pradėti iš naujo. "Let go of the ball." (and see where it falls). Arba narys, pasimesti, gali pasidairyti, kuria kryptimi juda burbulai. Pradėti iš naujo, tai "indepedent trials" išsiaiškinimo būdas, tai naujas sprendimo lapas. Tai suvokimas, jog Dievas nebūtinai geras, jog gali tekti viską iš naujo pradėti, atsisakyti visko ką žinai, kaip kad lygtimi 10+4=2, kad visas žinojimas yra tariamas.
* garbinti, šlovinti Dievą, tai reiškia jį pripažinti, kaip kad Jėzaus pasisakymais, "Aš esu..."
* Audronei sakiau, manau, elgesio ir dorovės esmė yra gyventi Dievu. Audronė malda man palinkėjo būti Dievo įrankiu. O, manau, tai svarbus pavyzdys, kaip gyvename Dievu. Nes plaktukas rankose yra smegenų laikomas kūno dalimi. Ir "būti" "savimi" tai gali reikšti būti kūnu, protu, širdimi ar valia. Ir panašiai, galime smegenimis laikyti, jog mūsų valia turi atsiduoti Dievo valiai už mūsų.
* Esmė (meilė) yra tai iš ko pažįstame, atstatome Dievą, kad juo gyvename.
Žinojimas
* Ką mes žinome? Mes visada žinome, kad mes žinome. Tai mūsų bendras sąmoningumo išeities taškas: žinome, kad žinome.
* Kristaus 8 pasisakymai. 3 vertinimai, tai žinojimai, Sūnaus požiūris, o jų išvada, tai tikėjimas (nežinojimas): kaip tiki, taip ir bus. 3 nuolankumai, tai nežinojimai, Tėvo požiūris, o jų išvada, tai žinojimas: ką randi, tą myli. Tai gyvenimiškais dėsniais išsako Sūnaus ir Tėvo nesutarimą.
* Jono evangelija: Dievą šlovinti tiesa ir dvasia.
http://biblija.lt/index.aspx?cmp=reading&doc=BiblijaRKE1999_Jn_4
Jūs garbinate, ko nepažįstate, o mes garbiname, ką pažįstame, nes išganymas ateina iš žydų.
* Jeigu protaujame be prielaidų - galime daugiau protauti.
Kas yra nežinojimas ir žinojimas
* Riba (tarp savasties ir pasaulio) nematoma (tuštuma), tai nežinojimo kelias. Svarbu nenukrypti per daug į artumą (savastį) ar tolumą (pasaulį) bet supinti abu. Tad palyginti su žavesiu, artimumu ir meile.
* Dievas nebūtinai geras nes jisai nežinojimas, o mes sukurti gyventi žinojimu.
* Žinojimas, tai ženklas, kad esame nuvažiavę nuo nežinojimo kelio.
* Dešimt Dievo įsakymų yra žinojimo ženklai (jų rūšys ir savybės), kad esame nuvažiavę nuo nežinojimo kelio.
* Gera valia atveria (nežinojimo) kelią į gerą širdį.
* Žinojimas yra praplėtimas atmintimi. Žinoti, tai sugebėti atsiminti. Nežinojimas, tai apsiėjimas be atminties.
* Pasauliui prasmingas žinojimas (gerumo), o Dievas yra už žinojimo ir naudos. Dievas yra nežinojimas, o nežinojimas pasaulyje naudos neteikia. Nebent nežinojimo žinojimas.
Reikia rinktis (susitelkti į) nežinojimą vietoj žinojimo
* Mums reikia gyventi nežinojimu, tačiau matome tik žinojimą.
* Reikia ieškoti to Zenono kelio (aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas).
* Reikia ieškoti paties ieškojimo, jo šaknų nežinojime, ir už nežinojimo, pačiame Dieve. Mat, ieškojimas ir yra nežinojimas.
* Žinojimas - gėrio ir blogio žinojimo medis, o nežinojimas - gyvybės medis. Kas valgo gyvybės medžio vaisių, tas gyvens amžinai. Tad šitas yra žmogui Dievo uždrausta. Kad nebūtų "kaip" Dievas ir kiti danguje.
* Teisingas, doras gyvenimas: laikytis nežinojimo, įsikibti į jį, kaip savą. O žinojimą laikyti svetimu. Taip kad esame pasiruošę gyventi visiškai naujai, tai ir yra amžinas gyvenimas. Tačiau šiaip elgiamės priešingai. Tuom skiriasi mūsų elgesys (mūsų riba) ir dorovė (Dievo riba).
* Žvilgsniai keliu (nežinojimo) pirmyn ir (žinojimo) atgal. Tai tas pats kelias, tik dvi skirtingos kryptys. Ar galima apsukti automobilį, nežinojimo keliu vairuoti atbulai? Žiūrėti su Dievu, ne atgal į Dievą.
* Žmogus gyvena gerumu (sąlygomis, pasaulyje), o turėtų gyventi Dievu (be sąlygų, už pasaulio).
* Žmogus gyvena dviem gerumo atvaizdais - klausimais ir atsakymais, o turėtų gyventi keturiais Dievo atvaizdais - apimtimis.
* Ar gyvename nežinojimu (Dievu, troškimais, širdimi, dviprasmybe) ar žinojimu (savimi, netroškimais, pasauliu, vienareikšmiškai)?
* Žmogus gyvena žinojimu (ketverybe), o turėtų gyventi nežinojimu (Dievu - nulybe).
Renkamės platesnį (Dievo) ar siauresnį (savo) požiūrį
* Nesusivedimai skatina mąstymą, skatina širdies tiesos mąstymą.
* Teisingumas - be šilumos, "tobulas žmogus" labai šaltas. Kitiems reikia šilumos, kad galėtų priimti mūsų pavyzdį. Kas tau svarbiau, šiluma (malonė) ar teisingumas?
* Paprastumo (už pasaulio) ieškojimas. Pasaulietiškų dėsnių laikytis Dievo pagrindu. Jėzaus palyginimų turiniai. Jėzaus pasisakymai, "Aš esu..."
* Raida, evoliucija, tai paprastumo ieškojimas, paprasčiausio sprendimo.
* Dievas bręsta mumis, jei tik gyvename širdimi, plačiau už Dievą, nes dvigubai, tiek už pasaulio, tiek jame
* Gyvenimas Dievu, tai susikalbėjimas su juo. Jisai tėvas, o mes vaikai, tad savo valia renkamės jo valią vietoj savo valios.
* Gyvenimas, elgesys ir dorovė. Gyvename sąlygose. Elgesys ir dorovė yra gyvenimas gyvenime. Gyvenimo sąlygose gyvename sąlygiškai elgesiu (kaip žmogus, keičiame save, savasties ribą) arba besąlygiškai dorove (kaip Dievas, atsisakome savęs, savo ribų).
2017 rugpjūčio 08 d., 18:31 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 296-297 eilutės iš
Įdomu, kokiu būdu susipainiojame tarp širdies ir pasaulio tiesų. Juk kai kuriuos pasirinkimus galima priskirti tiek širdžiai, tiek pasauliui. Kaip tai įvyksta?
į:
* Įdomu, kokiu būdu susipainiojame tarp širdies ir pasaulio tiesų. Juk kai kuriuos pasirinkimus galima priskirti tiek širdžiai, tiek pasauliui. Kaip tai įvyksta?
* Kaip žmogus susigaudo jog reikia keisti kryptį? Ieškok nulybės atvaizdų ryšio su nežinojimo keliu.
* Kaip iškyla dorovės klausimas? Išsiskiria žmogaus rūpesčiai, ko siekti (nežinojimo) ir kaip siekti (žinojimu).
Pakeistos 323-332 eilutės iš
Žmogus išgyvena sąmonę. Žmogus renkasi įsijausti arba neįsijausti - ir kokiame lygmenyje. Jisai nesirenka atsitokėti, tai vyksta savaime.

Kaip iškyla dorovės klausimas? Išsiskiria žmogaus rūpesčiai, ko siekti (nežinojimo) ir kaip siekti (žinojimu). Ypač dėl to, kad dažnai prasminga kol kas nieko neveikti, nors rūpi.

Vienumas
* Vienumas - Dievo, asmens ar asmenų
?


[+Kaip žmogus laikosi krypties, ir kaip susigaudo, kad reikia keist kryptį
? Neramybė, neužtikrintumas, nesavarankiškumas+]
į:
* Kaip žmogus laikosi krypties, ir kaip susigaudo, kad reikia keist kryptį? Neramybė, neužtikrintumas, nesavarankiškumas.
* Kaip iškyla dorovės klausimas? Išsiskiria žmogaus rūpesčiai, ko siekti (nežinojimo) ir kaip siekti (žinojimu). Ypač dėl to, kad dažnai prasminga kol kas nieko neveikti, nors rūpi.



'''Gyventi Dievu ar gerumu/savimi
?'''



'''Gyventi besąlygiškai ar sąlygiškai? už santvarkos ar santvarkoje? troškimais ar netroškimais
? laukimu ar sulaukimu? nežinojimu ar žinojimu?'''



'''Gyventi klausimais ar atsakymais? Dievo požiūriu (amžinai bręsti - ryškinti sąžinę, didinti jautrumą, tobulėti, tikslinti savo vertybę) ar savo požiūriu (šiaip gyventi - pasitenkinti savimi)'''



'''Atsitokėti ar įsijausti? Gyventi sąmoningai ar nesąmoningai? Gyventi kryptingai (kreipti dėmesį į savo dėmesį ar nekryptingai (kreipt dėmesį papuolamai)? Laikytis ar nesilaikyti kelio? Tikslinti kryptį ar laikytis jos? Gyventi tiesiogiai (pasaulyje) ar netiesiogiai (mintyse)? taisytis dažniau ir nuklysti mažiau ar taisytis rečiau ir nuklysti daugiau?'''


* Žmogus išgyvena sąmonę. Žmogus renkasi įsijausti arba neįsijausti - ir kokiame lygmenyje. Jisai nesirenka atsitokėti, tai vyksta savaime.

'''Gyventi geruoju vaiku ar bloguoju vaiku? Iš teisingumo į malonę ar iš malonės į teisingumą?'''



'''Gyventi kūrėju ar kūriniu?'''



'''Atsisakyti savęs ar gyventi savimi? Tarnauti tiesiogiai kitam ar tarnauti savo tikslui? Gyventi vienumu ar nevienumu?'''



'''Kurti pasaulį ar būti jo valdomam?'''



'''Taisyti klaidas ar jų netaisyti? Sąmoningėti ar nesąmoningėti? Mokytis ar nesimokyti? Susigaudyti ar nesusigaudyti?'''



'''Gyventi dvireikšmiškai ar vienareikšmiškai? Širdies ar pasaulio tiesa? Laisve ar nelaisve? Didėjančiu ar mažėjančiu laisvumu?'''



'''Gyventi teigiamoje Dievo bendrystėje ar neigiamoje visuomenėje?'''



'''Gyventi besąlygiška meile priešui ar sąlygiška meile artimui?'''





2017 rugpjūčio 08 d., 18:24 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 311-312 eilutės iš
Santykis su savimi
* Atsitokėti ar
įsijausti? laikytis ar nesilaikyti kelio? tikslinti kryptį ar laikytis jos? gyventi tiesiogiai (pasaulyje) ar netiesiogiai (mintyse)? taisytis dažniau ir nuklysti mažiau ar taisytis rečiau ir nuklysti daugiau?
į:
* Atsitokėti ar įsijausti? Gyventi sąmoningai ar nesąmoningai? Gyventi kryptingai (kreipti dėmesį į savo dėmesį ar nekryptingai (kreipt dėmesį papuolamai)? Laikytis ar nesilaikyti kelio? Tikslinti kryptį ar laikytis jos? Gyventi tiesiogiai (pasaulyje) ar netiesiogiai (mintyse)? taisytis dažniau ir nuklysti mažiau ar taisytis rečiau ir nuklysti daugiau?
Ištrintos 318-331 eilutės:

* Susigaudyti ar nesusigaudyti
* Sąmoningai ar nesąmoningai?
* Sąmoningėti ar nesąmoningėti?
* Mokytis ar nesimokyti?
* Kreipti dėmesį į savo dėmesį ar į kitką?
* Laisve ar nelaisve?
* Didėjančiu ar mažėjančiu laisvumu?
Santykis su santvarka
* Už santvarkos ar santvarkoje?
* Besąlygiškai ar sąlygiškai
* Atsisakyti savęs ar gyventi savimi?
* Širdimi ar pasauliu?
* Laikytis krypties ar keisti kryptį
Pakeistos 320-332 eilutės iš
Santykis su kitais
* Tarnauti tiesiogiai kitam ar netiesiogiai savo tikslui?
* Įsijausti ar atsitokėti
* Gyventi tiesiogiai, pasaulyje, ar netiesiogiai, mintyse?
Nežinojimo kelias
* Laikytis ar nesilaikyti kelio?
* Nuklysti mažiau ar daugiau?
* Gyventi geruoju vaiku ar bloguoju vaiku?
* Taisyti klaidas ar nesitaisyti?
Santykis su pasauliu
* Valdyti pasaulį ar būti jo valdomam?
* Kūrėjas ar kurinys
* Gyventi teigiamoje Dievo bendrystėje ar neigiamoje visuomenėje?
į:
2017 rugpjūčio 08 d., 18:13 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 293-299 eilutės:

>>bgcolor=#FFFFC0<<

Įdomu, kokiu būdu susipainiojame tarp širdies ir pasaulio tiesų. Juk kai kuriuos pasirinkimus galima priskirti tiek širdžiai, tiek pasauliui. Kaip tai įvyksta?

>><<
Ištrintos 303-306 eilutės:
Žmogus išgyvena sąmonę. Žmogus renkasi įsijausti arba neįsijausti - ir kokiame lygmenyje. Jisai nesirenka atsitokėti, tai vyksta savaime.

Kaip iškyla dorovės klausimas? Išsiskiria žmogaus rūpesčiai, ko siekti (nežinojimo) ir kaip siekti (žinojimu). Ypač dėl to, kad dažnai prasminga kol kas nieko neveikti, nors rūpi.
Ištrinta 307 eilutė:
Santykis su Dievu
Pakeistos 309-310 eilutės iš
* Gyventi nežinojimu ar žinojimu?
* Troškimais ar netroškimais?
į:
* Gyventi besąlygiškai ar sąlygiškai? už santvarkos ar santvarkoje? troškimais ar netroškimais? laukimu ar sulaukimu? nežinojimu ar žinojimu?
* Gyventi klausimais ar atsakymais? Dievo požiūriu (amžinai bręsti - ryškinti sąžinę, didinti jautrumą, tobulėti, tikslinti savo vertybę) ar savo požiūriu (šiaip gyventi - pasitenkinti savimi)
Pakeistos 312-313 eilutės iš
* Gyventi Dievo požiūriu (amžinai bręsti) ar savo požiūriu (šiaip gyventi)
* Amžinai bręsti (ryškinti sąžinę, didinti jautrumą, tobulėti, tikslinti savo vertybę
) ar šiaip gyventi (pasitenkinti savimi)
į:
* Atsitokėti ar įsijausti? laikytis ar nesilaikyti kelio? tikslinti kryptį ar laikytis jos? gyventi tiesiogiai (pasaulyje) ar netiesiogiai (mintyse)? taisytis dažniau ir nuklysti mažiau ar taisytis rečiau ir nuklysti daugiau?
* Gyventi geruoju vaiku ar bloguoju vaiku? Iš teisingumo į malonę ar iš malonės į teisingumą?
* Gyventi kūrėju ar kūriniu?
* Atsisakyti savęs ar gyventi
savimi? Tarnauti tiesiogiai kitam ar tarnauti savo tikslui? Gyventi vienumu ar nevienumu?
* Kurti pasaulį ar būti jo valdomam?
* Taisyti klaidas ar jų netaisyti? Sąmoningėti ar nesąmoningėti? Mokytis ar nesimokyti? Susigaudyti ar nesusigaudyti?
* Gyventi dvireikšmiškai ar vienareikšmiškai? Širdies ar pasaulio tiesa? Laisve ar nelaisve? Didėjančiu ar mažėjančiu laisvumu?
* Gyventi teigiamoje Dievo bendrystėje ar neigiamoje visuomenėje?
Pridėtos 348-351 eilutės:

Žmogus išgyvena sąmonę. Žmogus renkasi įsijausti arba neįsijausti - ir kokiame lygmenyje. Jisai nesirenka atsitokėti, tai vyksta savaime.

Kaip iškyla dorovės klausimas? Išsiskiria žmogaus rūpesčiai, ko siekti (nežinojimo) ir kaip siekti (žinojimu). Ypač dėl to, kad dažnai prasminga kol kas nieko neveikti, nors rūpi.
2017 rugpjūčio 07 d., 15:06 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 353-354 eilutės iš
Susigaudyti ar nesusigaudyti
į:
Ištrintos 363-364 eilutės:
Kūrėjas ar kurinys
Ištrintos 377-382 eilutės:

Geruoju vaiku ar bloguoju vaiku?

Troškimais ar netroškimais?

Širdimi ar pasauliu?
2017 rugpjūčio 07 d., 12:44 atliko AndriusKulikauskas -
2017 rugpjūčio 05 d., 10:45 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 840-843 eilutės:

2017.08.05 A: Kaip žmogus laisvas rinktis šiaip gyventi ar amžinai gyventi?

D: Jūs kuriate save ir tuomi esate dvilypiai, kūrinys ir kūrėjas, tad galite pabrėžti tiek vieną, tiek kitą, ir jūsų pabrėžimas suskamba manyje, taip kad aš atitinkamai iškylu arba už jūsų, jeigu esate kūrinys, arba jumyse, jeigu esate kūrėjas, koks ir aš pats esu. Tad man rūpi, kad gyventumėte kūrėjais žmogaus trejybe, tai ir apjungia mano šokį, tad šitą įsidėmėk. O jūs gyvendami kūrėjais mylite ir gyvendami kūriniais esate mylimi. Betgi svarbiau mylėti. Tad vis pereikite iš mylimojo į mylintyjį, tai ir yra manęs pasirinkimas.
2017 rugpjūčio 04 d., 17:17 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 300-301 eilutės:

Attach:pasirinkimai-kaip-gyventi.png
2017 rugpjūčio 04 d., 16:59 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 299-300 eilutės iš
Kaip iškyla dorovės klausimas? Išsiskiria žmogaus rūpesčiai, ko siekti ir kaip siekti. Ypač dėl to, kad dažnai prasminga kol kas nieko neveikti, nors rūpi.
į:
Kaip iškyla dorovės klausimas? Išsiskiria žmogaus rūpesčiai, ko siekti (nežinojimo) ir kaip siekti (žinojimu). Ypač dėl to, kad dažnai prasminga kol kas nieko neveikti, nors rūpi.
Pridėtos 303-306 eilutės:
Santykis su Dievu
* Gyventi Dievu ar gerumu/savimi?
* Gyventi nežinojimu ar žinojimu?
* Troškimais ar netroškimais?
Pridėta 308 eilutė:
* Gyventi Dievo požiūriu (amžinai bręsti) ar savo požiūriu (šiaip gyventi)
Ištrintos 323-326 eilutės:
Santykis su Dievu
* Gyventi Dievu ar gerumu/savimi?
* Gyventi nežinojimu ar žinojimu?
* Troškimais ar netroškimais?
2017 rugpjūčio 04 d., 16:07 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 298-299 eilutės:

Kaip iškyla dorovės klausimas? Išsiskiria žmogaus rūpesčiai, ko siekti ir kaip siekti. Ypač dėl to, kad dažnai prasminga kol kas nieko neveikti, nors rūpi.
2017 rugpjūčio 04 d., 16:06 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 89-92 eilutės:

Susigaudyti, jog reikia gyventi nežinojimu, o ne žinojimu.

Kas yra dorovė? Kaip žmogus turėtų elgtis? Žmogus turėtų sąmoningai tikslinti save - tiek Dievo trejybe (kai tikslas aiškus), tiek žmogaus trejybe (kai tikslas neaiškus). O tas tikslas yra nežinojimas. Žmogus turėtų savo žinojimu sutapti su nežinojimu.
2017 rugpjūčio 04 d., 16:05 atliko AndriusKulikauskas -
Ištrintos 16-18 eilutės:

* Kaip iškyla dorovės klausimas? Išsiskiria žmogaus rūpesčiai, ko siekti ir kaip siekti. Ypač dėl to, kad dažnai prasminga kol kas nieko neveikti, nors rūpi.
* Kas yra dorovė? Kaip žmogus turėtų elgtis? Žmogus turėtų sąmoningai tikslinti save - tiek Dievo trejybe (kai tikslas aiškus), tiek žmogaus trejybe (kai tikslas neaiškus). O tas tikslas yra nežinojimas. Žmogus turėtų savo žinojimu sutapti su nežinojimu.
2017 rugpjūčio 04 d., 16:05 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 606-607 eilutės:

Kaip žmogus atrodo iš šalies?
2017 rugpjūčio 04 d., 16:04 atliko AndriusKulikauskas -
Ištrinta 17 eilutė:
* Kaip žmogus atrodo iš šalies? Kaip žmogus elgiasi? Žmogus kuria save. Savo sąmone kuria savo pasąmonę, ir būtent plėtoja savo kertinę vertybę. Žmogus gyvena žinojimu.
2017 rugpjūčio 04 d., 16:03 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 15-16 eilutės:

Žmogus ištisai kuria save, tačiau jisai turi susigaudyti, kad jisai yra Dievas, užtat ištisai rinktis ne save, o Dievą, tačiau būtent kurti save tokį taip rinktis.
2017 rugpjūčio 04 d., 15:58 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 338-339 eilutės:

Kaip žmogus susigaudo jog reikia keisti kryptį? Ieškok nulybės atvaizdų ryšio su nežinojimo keliu.
2017 rugpjūčio 04 d., 15:57 atliko AndriusKulikauskas -
Ištrintos 142-145 eilutės:

'''Kaip žmogus susigaudo'''

* Kaip žmogus susigaudo jog reikia keisti kryptį? Ieškok nulybės atvaizdų ryšio su nežinojimo keliu.
2017 rugpjūčio 04 d., 15:55 atliko AndriusKulikauskas -
Ištrintos 6-11 eilutės:
'''Kaip žmogus susigaudo jog reikia keisti kryptį? Ieškok nulybės atvaizdų ryšio su nežinojimo keliu. '''

'''Dievo pamokymai'''

Tu prisimink ką tu vertini. Tu vertini tiesą ir būtent gyvenime, taip kad reikia ją ne iš tolo vertinti, o jos laikytis visu gyvenimu. Taip ir yra su kiekviena vertybe, kad ji sieja nežinojimą ir žinojimą, turinį su pavidalu, tad ir yra kalba. Tad naujai panagrinėk vertybes, taip pat jų santykį su klausimais, ir įsivaizduok, kaip žmogus laikosi nežinojimo kelio, kaip Zenonas taip kūrybingai pavaizdavo, ir pamąstysi, kaip šešerybe laikosi kelio, kaip tai iškyla iš Dievo šokio ir kaip aštuongubas kelias mūsų santykį išryškina, praplečiant šešerybę nežinojimu, nuliniu ir septintu požiūriais. Ir kaip tasai nežinojimas išreiškiamas nulybės atvaizdais pasaulyje, taip kad trejybė pasireiškia laipsnynais, tad ir išsiplėtoja kalba kiekviena pagal atitinkamą nulybės atvaizdą, aplinkybes ir laipsnyną, kiekviena kalba savo apimtimi, taip kad pasaulyje labiausiai, siauriausiai apibrėžtas pasakojimas - tiesa, akivaizdumu, laisvesnis yra įvardijimas, kuris remiasi betarpiškumu, o laisviausias yra pagrindimas, kuris remiasi pastovumu. Kiekvienu atveju veikia mano ir tavo santykis. Tad ieškok nulybės atvaizdų ryšio su nežinojimo keliu ir suprasi, kaip žmogus susigaudo jog reikia keisti kryptį, kaip ir pasakojime pribręsta reikalas keisti įtampos balsą.
Ištrintos 8-13 eilutės:
Attach:elgesysirdorove.png

Attach:elgesysirdorove2.png

Attach:DorovesTyrimoKlausimai.png
Pridėtos 144-147 eilutės:
'''Kaip žmogus susigaudo'''

* Kaip žmogus susigaudo jog reikia keisti kryptį? Ieškok nulybės atvaizdų ryšio su nežinojimo keliu.
Pridėtos 812-817 eilutės:
Attach:elgesysirdorove.png

Attach:elgesysirdorove2.png

Attach:DorovesTyrimoKlausimai.png
Pridėtos 819-820 eilutės:

D: Tu prisimink ką tu vertini. Tu vertini tiesą ir būtent gyvenime, taip kad reikia ją ne iš tolo vertinti, o jos laikytis visu gyvenimu. Taip ir yra su kiekviena vertybe, kad ji sieja nežinojimą ir žinojimą, turinį su pavidalu, tad ir yra kalba. Tad naujai panagrinėk vertybes, taip pat jų santykį su klausimais, ir įsivaizduok, kaip žmogus laikosi nežinojimo kelio, kaip Zenonas taip kūrybingai pavaizdavo, ir pamąstysi, kaip šešerybe laikosi kelio, kaip tai iškyla iš Dievo šokio ir kaip aštuongubas kelias mūsų santykį išryškina, praplečiant šešerybę nežinojimu, nuliniu ir septintu požiūriais. Ir kaip tasai nežinojimas išreiškiamas nulybės atvaizdais pasaulyje, taip kad trejybė pasireiškia laipsnynais, tad ir išsiplėtoja kalba kiekviena pagal atitinkamą nulybės atvaizdą, aplinkybes ir laipsnyną, kiekviena kalba savo apimtimi, taip kad pasaulyje labiausiai, siauriausiai apibrėžtas pasakojimas - tiesa, akivaizdumu, laisvesnis yra įvardijimas, kuris remiasi betarpiškumu, o laisviausias yra pagrindimas, kuris remiasi pastovumu. Kiekvienu atveju veikia mano ir tavo santykis. Tad ieškok nulybės atvaizdų ryšio su nežinojimo keliu ir suprasi, kaip žmogus susigaudo jog reikia keisti kryptį, kaip ir pasakojime pribręsta reikalas keisti įtampos balsą.
2017 rugpjūčio 04 d., 15:38 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 1-4 eilutės iš
Žr. [[Kaip gyventi]], [[Dorovė]], [[Branda]], [[Klaidos]], [[Pagrindimas]], [[Nuotaikos]], [[Foucault]], [[Platonas]]

[[Dievo šokis]] išsako kodėl gyvename. Toliau tiriu, kaip gyventi, ir kartu, kaip taikyti šį žinojimą.
į:
Žr. [[Dorovės tyrimas]], [[Kaip gyventi]], [[Dorovė]], [[Branda]], [[Klaidos]], [[Pagrindimas]], [[Nuotaikos]], [[Foucault]], [[Platonas]]

[[Dievo šokis]]
išsako kodėl gyvename. Toliau [[dorovės tyrimas | tiriu]], [[kaip gyventi]], ir kartu, kaip taikyti šį žinojimą.
Ištrintos 5-36 eilutės:

[+Elgesio ir dorovės tyrimas+]

Savo brėžinyje nupaišyti raudona spalva neigiamus sprendimus ir rūšiuoti, kaip negyvent. Gal šešias lygmenų poras nusakys būdai kaip gyventi ir kaip negyventi.

'''Tikslas'''

* Iš [[Dievo šokis | Dievo šokio]] išvesti žmogų, jo [[gyvybė | gyvybę]], [[išgyvenimai | gyvenimą]] (išgyvenimus), elgesį (kaip gali gyventi) ir dorovę (kaip derėtų gyventi).
* Išmąstyti, kaip elgtis dorovės liūne.
* Toliau išvesti įvairiausių dalykų ir asmenybių žinojimo rūmus.

'''Pagrindinis tyrimas'''

* Nagrinėti, ko Dievas mane moko.
* Kaupti ir tirti, [[rūpesčiai | kas man rūpi]], kaip ima rūpėti.
** Kodėl man rūpi Holokaustas Lietuvoje.
* Išmąstyti sandaras:
** [[Dešimt Dievo įsakymų]] ir jų tarpą plėtojančius [[ženklų savybės | ženklų savybes]] ir [[pertvarkymai | pertvarkymus]]
** [[šešerybė | šešerybę]]
** Aštuongubą kelią, ryšį tarp [[vertybės | kertinių vertybių]] ir klausimų
** tris [[kalbos | kalbas]], kaip renkamės širdį vietoj pasaulio
** ir ypač [[pagrindimas | pagrindimo kalbą]], kaip ima rūpėti, koks ryšys tarp lūkesčių, nuotaikų ir geometrijų bei jų patikslinimų.
* Apklausos duomenimis ištirti ryšį tarp žmogaus nuostatų ir elgesio ir aplinkybių, tarp jo laisvės ir jo susitapatinimu su bendrija. Išpuoselėti nuklydimo sąvoką.

'''Šalutiniai tyrimai'''

* Susipažinti su smegenų mokslu bei smegenų anatomija ir jų pagrindu pasiūlyti elgesio modelį.
* Susipažinti su [[Toulmin]] ir dorovės rėmus, protavimo sąsajas su dorove.
* Susipažinti su [[Bourdieu]] sąvokomis ir bandyti jas pritaikyti apibūdinant visuomenės įtaką dorovei.
* Susipažinti su [[Foucault]] mintimis apie tiesos režimus ir bandyti jas pritaikyti.
* Humorą susieti su nuotaikom, su išore ir vidumi, pasauliu ir savastimi, su lūkesčiais.
* Skausmą, kančia susieti su nuotaikom.
2017 rugpjūčio 04 d., 11:21 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 861-864 eilutės:

2017.08.04 A: Kas yra žmogus?

D: Žmogus yra mano mylimas vaikas, darantis tai ką aš darau, tad parodantis, koks iš tikrųjų esu. Ir jisai atskleidžia, koks aš esu pirmapradis, juk pirmapradis buvau be sąlygų, tad neaišku koks aš buvau, o jūs esate tas pats pirmapradis Dievas tiktai įvairiausiose sąlygose, tad iš jūsų aišku, kas aš iš tikrųjų esu ir koks bręstu. Tad svarbiausia man, kad vis bręstumėte, tuomet mes gyvuojame viena jūsų branda, tad ir manimi.
2017 rugpjūčio 03 d., 21:07 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 128-137 eilutės iš
* Dievo šokyje slypi pagrindai:
** aplinkybėms -
(ketveriopai suprastai) Dievo trejybė (žr. taip pat 10 Dievo įsakymų 4 lygmenis)
** padalinimams - aštuongubas kelias
** atvaizdams - 10 Dievo įsakymų 6 lygmenų poros
* Ir
taip pat žmogaus trejybe iškyla 3 kalbos - tik Dievo šokiui priešinga kryptimi, iš atvaizdų į padalinimus, iš padalinimų į aplinkybes, ir iš aplinkybių į atvaizdus.
* Dievo šokyje Sūnaus požiūris yra aštuonerybė - santvarka
* Tėvo požiūris - ketverybė - keičiasi lygmuo. Sūnus - gyvenimo lygtis
- išlieka lygtis, kaip visuma.
* Sūnaus aštuongubas kelias yra aštuonerybė, susidaranti iš ketverybės ir gyvenimo lygties, kaip kad klaidų rūšys, rūpesčių rūšys ir brandos rūšys. Ketverybė išsako pažinimo atvaizdą, atsakymą, pasąmonę,(Tėvo požiūrį?) o gyvenimo lygtis pažinovo atvaizdą, klausimą, sąmonę (Sūnaus požiūrį?). Tai yra aštuonerybė, kurios aštuntas požiūris prieštarauja sau. Iš šios aštuonerybės turėčiau išvesti keturis netroškimus. Keturi netroškimai papildo keturis troškimus, kaip kad gyvenimas papildo meilę. Pasąmonę išsako padalinimų ratas - pagrindinis padalinimas yra ketverybė, o sąmonę išsako veiksmai +1, +2, +3, -1? ar 0? kuriuos apibrėžia gyvenimo lygtis. Gyvenimo lygtis ir ketverybė kartu išsako gyvenimo lygties keturis lygmenis. Riba yra tarp ketverybės ir gyvenimo lygties - tai amžino gyvenimo riba, tai riba tarp dviejų atvaizdų, klausimo ir atsakymo.
* Aštuongubas kelias išskiria Dievo (Tėvo) ir žmogaus (Sūnaus) požiūrius - sudaro sąlygas dvejopam požiūriui - ir leidžia jiems papildyti vienas kitą (Dievo troškimais ir mūsų netroškimais) kuomet yra bendras suvokimas, bet taip pat leidžia jiems būti atitrūkusiems (Dievo atjauta ir mūsų atitrūkimais) kuomet vyksta Sūnaus susivokimas - Dvasia tai mato iš šalies. Visgi, būtent neigiami įsakymai išsako kaip turėtų būt - ko turėtumėm laikytis - dorovės, o teigiami išsakymai išsako kaip bet kokiu atveju yra - elgesys.
* Dievo šokyje 3 poras požiūrių (Tėvo, Sūnaus, Dvasios) sieti su gyvenimo lygtimi, su Dievo ir gerumu
.
į:
Aštuongubas kelias išskiria Dievo (Tėvo) ir žmogaus (Sūnaus) požiūrius - sudaro sąlygas dvejopam požiūriui - ir leidžia jiems papildyti vienas kitą (Dievo troškimais ir mūsų netroškimais) kuomet yra bendras suvokimas, bet taip pat leidžia jiems būti atitrūkusiems (Dievo atjauta ir mūsų atitrūkimais) kuomet vyksta Sūnaus susivokimas - Dvasia tai mato iš šalies. Visgi, būtent neigiami įsakymai išsako kaip turėtų būt - ko turėtumėm laikytis - dorovės, o teigiami įsakymai išsako kaip bet kokiu atveju yra - elgesys.
2017 rugpjūčio 03 d., 20:59 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 780-781 eilutės iš
į:
* Atmintis (pasąmonė) yra sąlygiška sąmonė.
Pakeistos 829-843 eilutės iš
[++Kaip iškyla dorovės klausimas?++]

[+Derėjimas. Susigaudymas, jog galima įvairiai suprasti, ir kaip derėtų+]

Deri atsisakyti sąlygų ir tik tada jų rinktis.

Dorovė iškyla kartu su pasirinkimo galimybe
* Dorovė iškyla kada renkamės ar tikėtis to, ko trokštame, kada lūkesčius tveriame lūkesčiams, kada sužaidžiame pačiu savimi, o nebe gyvenimu, tai yra, kada mūsų jauduliai mums nebėra ženklai, o tikslai.
* Dorovė iškyla pasirinkimu, kaip rinktis, tiek apskritai, tiek sau, tad atsakomybe, sąmoningumu.
* Dorove susieja kuo esame visiems prasmingi ir kuo esame sau prasmingi.

[++Kaip žmogus turėtų elgtis? Dorovė.++]

į:
=========
2017 rugpjūčio 03 d., 20:57 atliko AndriusKulikauskas -
Ištrintos 253-256 eilutės:

'''Sąlygiškumas'''

* Atmintis (pasąmonė) yra sąlygiška sąmonė.
2017 rugpjūčio 03 d., 20:56 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 487 eilutė iš:
* Dievas gyvena, myli, gvidlena besąlygiškai. Žmogus yra sąlygose, bet ar gali jose gyventi besąlygiškai?
į:
* Dievas gyvena, myli, gvildena besąlygiškai. Žmogus yra sąlygose, bet ar gali jose gyventi besąlygiškai?
2017 rugpjūčio 03 d., 20:55 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėta 484 eilutė:
* Gyvenimas, elgesys ir dorovė. Gyvename sąlygose. Elgesys ir dorovė yra gyvenimas gyvenime. Gyvenimo sąlygose gyvename sąlygiškai elgesiu (kaip žmogus, keičiame save, savasties ribą) arba besąlygiškai dorove (kaip Dievas, atsisakome savęs, savo ribų).
2017 rugpjūčio 03 d., 20:55 atliko AndriusKulikauskas -
Ištrintos 124-125 eilutės:

Gyvenimas, elgesys ir dorovė. Gyvename sąlygose. Elgesys ir dorovė yra gyvenimas gyvenime. Gyvenimo sąlygose gyvename sąlygiškai elgesiu (kaip žmogus, keičiame save, savasties ribą) arba besąlygiškai dorove (kaip Dievas, atsisakome savęs, savo ribų).
2017 rugpjūčio 03 d., 20:55 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 146-150 eilutės:

'''Dievo būtinumą grindžia žmogaus amžina branda'''

* Dorovė praplečia elgesį. Atsiveria Dievo sąvoka ir veda į Dievo būtinumą.
* Dievo būtinumo įrodymas, jo atskyrimas nuo visko, nulybės nuo vienybės. Amžinas gyvenimas, atskyrimas nuo gerumo. Kito pabrėžimas tai Dievo išskyrimas nuo manęs ir tavęs siejant žmogų ir Dievą.
2017 rugpjūčio 03 d., 20:54 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 122-125 eilutės iš
Gyvenimas, elgesys ir dorovė
* Gyvename sąlygose. Elgesys ir dorovė yra gyvenimas gyvenime. Gyvenimo sąlygose gyvename sąlygiškai elgesiu (kaip žmogus, keičiame
save, savasties ribą) arba besąlygiškai dorove (kaip Dievas, atsisakome savęs, savo ribų).
* Dorovė praplečia elgesį. Atsiveria Dievo sąvoka
ir veda į Dievo būtinumą.
* Dievo būtinumo įrodymas, jo atskyrimas nuo visko, nulybės nuo vienybės. Amžinas gyvenimas, atskyrimas nuo gerumo. Kito pabrėžimas tai Dievo išskyrimas nuo manęs ir tavęs siejant žmogų ir Dievą.
į:
Visi elgiamės (šiaip gyvename) ir tuomi kuriam save. Tačiau ištisai iškyla galimybė rinktis ar šiaip gyventi, ar amžinai bręsti? ir atitinkamai kurti save, atitinkamai įprasti. Ar gyventi ne Dievu ar gyventi Dievu?

Dievo būtinumą įrodome patys gyvendami Dievu.

Gyvenimas, elgesys
ir dorovė. Gyvename sąlygose. Elgesys ir dorovė yra gyvenimas gyvenime. Gyvenimo sąlygose gyvename sąlygiškai elgesiu (kaip žmogus, keičiame save, savasties ribą) arba besąlygiškai dorove (kaip Dievas, atsisakome savęs, savo ribų).
2017 rugpjūčio 03 d., 20:46 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 645-646 eilutės:

Dievu gyvename mylėdami, rūpindamiesi, klausdami klausimus.
2017 rugpjūčio 03 d., 20:45 atliko AndriusKulikauskas -
Ištrintos 120-121 eilutės:

Dievu gyvename mylėdami, rūpindamiesi, klausdami klausimus.
2017 rugpjūčio 03 d., 20:45 atliko AndriusKulikauskas -
Ištrintos 59-60 eilutės:
* Kas yra žmogus? Žmogus yra Dievas sąlygose, Dievo Sūnus, nebūtinai susigaudantis, kad jisai yra Dievas.
* Ką žmogus išgyvena? Žmogus išgyvena sąmonę. Žmogus renkasi įsijausti arba neįsijausti - ir kokiame lygmenyje.
Pridėtos 200-201 eilutės:
* Kas yra žmogus? Žmogus yra Dievas sąlygose, Dievo Sūnus, nebūtinai susigaudantis, kad jisai yra Dievas.
Pridėtos 566-567 eilutės:

* Ką žmogus išgyvena? Žmogus išgyvena sąmonę. Žmogus renkasi įsijausti arba neįsijausti - ir kokiame lygmenyje.
2017 rugpjūčio 03 d., 20:43 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 168-169 eilutės:

Rasti žmogaus požiūrio esmę: susigaudymas, kad jis yra Dievas, tai vyksta žingsneliais, aštuongubu keliu. Ryšyje su Dievu. "Tu" Dievas. Supaprastintas Dievo šokis - šešerybė.
2017 rugpjūčio 03 d., 20:43 atliko AndriusKulikauskas -
Ištrintos 123-124 eilutės:
Rasti žmogaus požiūrio esmę: susigaudymas, kad jis yra Dievas, tai vyksta žingsneliais, aštuongubu keliu. Ryšyje su Dievu. "Tu" Dievas. Supaprastintas Dievo šokis - šešerybė.
Pridėtos 130-142 eilutės:

'''Ištakos Dievo šokyje'''

* Dievo šokyje slypi pagrindai:
** aplinkybėms - (ketveriopai suprastai) Dievo trejybė (žr. taip pat 10 Dievo įsakymų 4 lygmenis)
** padalinimams - aštuongubas kelias
** atvaizdams - 10 Dievo įsakymų 6 lygmenų poros
* Ir taip pat žmogaus trejybe iškyla 3 kalbos - tik Dievo šokiui priešinga kryptimi, iš atvaizdų į padalinimus, iš padalinimų į aplinkybes, ir iš aplinkybių į atvaizdus.
* Dievo šokyje Sūnaus požiūris yra aštuonerybė - santvarka
* Tėvo požiūris - ketverybė - keičiasi lygmuo. Sūnus - gyvenimo lygtis - išlieka lygtis, kaip visuma.
* Sūnaus aštuongubas kelias yra aštuonerybė, susidaranti iš ketverybės ir gyvenimo lygties, kaip kad klaidų rūšys, rūpesčių rūšys ir brandos rūšys. Ketverybė išsako pažinimo atvaizdą, atsakymą, pasąmonę,(Tėvo požiūrį?) o gyvenimo lygtis pažinovo atvaizdą, klausimą, sąmonę (Sūnaus požiūrį?). Tai yra aštuonerybė, kurios aštuntas požiūris prieštarauja sau. Iš šios aštuonerybės turėčiau išvesti keturis netroškimus. Keturi netroškimai papildo keturis troškimus, kaip kad gyvenimas papildo meilę. Pasąmonę išsako padalinimų ratas - pagrindinis padalinimas yra ketverybė, o sąmonę išsako veiksmai +1, +2, +3, -1? ar 0? kuriuos apibrėžia gyvenimo lygtis. Gyvenimo lygtis ir ketverybė kartu išsako gyvenimo lygties keturis lygmenis. Riba yra tarp ketverybės ir gyvenimo lygties - tai amžino gyvenimo riba, tai riba tarp dviejų atvaizdų, klausimo ir atsakymo.
* Aštuongubas kelias išskiria Dievo (Tėvo) ir žmogaus (Sūnaus) požiūrius - sudaro sąlygas dvejopam požiūriui - ir leidžia jiems papildyti vienas kitą (Dievo troškimais ir mūsų netroškimais) kuomet yra bendras suvokimas, bet taip pat leidžia jiems būti atitrūkusiems (Dievo atjauta ir mūsų atitrūkimais) kuomet vyksta Sūnaus susivokimas - Dvasia tai mato iš šalies. Visgi, būtent neigiami įsakymai išsako kaip turėtų būt - ko turėtumėm laikytis - dorovės, o teigiami išsakymai išsako kaip bet kokiu atveju yra - elgesys.
* Dievo šokyje 3 poras požiūrių (Tėvo, Sūnaus, Dvasios) sieti su gyvenimo lygtimi, su Dievo ir gerumu.
2017 rugpjūčio 03 d., 20:42 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 171-183 eilutės:
'''Žmogus susigaudo, kad gali susigaudyti'''

* Kuriame save susigaudydami ir su tikslu susigaudyti: laikytis nežinojimo kelio
* Savastis išskiria visa tai, kas susiję su mūsų galia susigaudyti, kaip elgtis. Tai mūsų kūnas, protas, širdis ir valia.
* Dėmesiu sukuriame savo vidinį supratimą, kuriam galime tarnauti, kuriam galime sutelkti savo išteklius.
* Dėmesys grindžia dalinius sprendimus, tad šviesuolių bendrystę.
* Galime atsisakyti savęs visiškai ar dalinai, lygiai kaip kuriame save visiškai ar dalinai. Gyvendami savo kertine vertybe galima atsisakyti savęs viso. Tačiau skurdžiadvasiškumu užtenka atsisakyti savęs dalina. Užtenka rodyti gerą valią po truputį.
* Lūkesčiai ryškina, apibrėžia dėmesį. Dėmesiu sutelkiame išteklius. Dėmesys nusako kalbos vienetą. Kalba turi išlaikyti dėmesį. Užtat pasakojime įtampa pakaitomis kyla ir atslūgsta.
* Atsakomybė, tai dėmesys į patį dėmesį, tai sąmoningėjimas. Sąmoningumas, tai dėmesys į atsakomybę, tai dėmesys į tą dėmesį, kurį kreipiame savo dėmesiui, tai yra, sąmoningumas, tai pasižiūrėjimas į save, kaip mes tvarkome savo dėmesį. Užtat sąmoningumu valdome dėmesį, jį pajungiame arba išjungiame. Galima palyginti su kategorijų teorijos apibrėžtais sulyginimo galimybėmis.
* Sąmoningėjimas, tai laisvės plėtojimas, o nesąmoningėjimas, tai laisvės atsisakymas. Tai savaip išreiškia valia, širdis, protas, kūnas. Meilė, tai laisvės palaikymas, tuo pačiu gyvybės palaikymas, tad meilė ir sąmoningumas tampriai susiję, o ypač, sąmoningumas ir meilė sau, savęs supratimas, savo prasmės suvokimas, visų vienumo pripažinimas.
* Sąmoningumas yra Dievo išėjimas už savęs, paskutinės (geros širdies) pakopos prilyginimas pirmąjai (pirmapradžio Dievo) pakopai, tad veiksmas +3. Manyčiau, sąmoningumo veiksmu +3 Dievas tveria esmę (sandaros atvaizdų vieningumą - tris kalbas? požiūrius į požiūrius į požiūrius), veiksmu +2 Dievas tveria savybes (sandaros atvaizdus, kaip antai, troškimus - atvaizdus ir aplinkybes (savybes)? požiūrius į požiūrius), veiksmu +1 Dievas tveria sandarą (būtent padalinimus, požiūrius).
* Sąmoningėjimu (savo proto branda abejonėmis ir dvejonėmis) savo laisvę (ir išteklius) vertiname ir plėtojame, tad gyvename vis labiau širdimi, Dievu, už šio pasaulio, idealistais. Tad puoselėjame dėmesį, kartu ir atsakomybę, vystome savo vertybę, kad toli nenuklystumėme.
Pakeistos 202-213 eilutės iš
'''Ištakos Dievo šokyje'''

* Dievo šokyje slypi pagrindai:
** aplinkybėms
- (ketveriopai suprastai) Dievo trejybė (žr. taip pat 10 Dievo įsakymų 4 lygmenis)
** padalinimams - aštuongubas kelias
** atvaizdams - 10 Dievo įsakymų 6 lygmenų poros
* Ir taip pat žmogaus trejybe iškyla 3 kalbos - tik Dievo šokiui priešinga kryptimi, iš atvaizdų į padalinimus, iš padalinimų į aplinkybes
, ir iš aplinkybių į atvaizdus.
* Dievo šokyje Sūnaus požiūris yra aštuonerybė - santvarka
* Tėvo požiūris - ketverybė - keičiasi lygmuo. Sūnus - gyvenimo lygtis - išlieka lygtis, kaip visuma
.
* Sūnaus aštuongubas kelias yra aštuonerybė, susidaranti iš ketverybės ir gyvenimo lygties, kaip kad klaidų rūšys, rūpesčių rūšys ir brandos rūšys. Ketverybė išsako pažinimo atvaizdą, atsakymą, pasąmonę,(Tėvo požiūrį?) o gyvenimo lygtis pažinovo atvaizdą, klausimą, sąmonę (Sūnaus požiūrį?). Tai yra aštuonerybė, kurios aštuntas požiūris prieštarauja sau. Iš šios aštuonerybės turėčiau išvesti keturis netroškimus. Keturi netroškimai papildo keturis troškimus, kaip kad gyvenimas papildo meilę. Pasąmonę išsako padalinimų ratas - pagrindinis padalinimas yra ketverybė, o sąmonę išsako veiksmai +1, +2, +3, -1? ar 0? kuriuos apibrėžia gyvenimo lygtis. Gyvenimo lygtis ir ketverybė kartu išsako gyvenimo lygties keturis lygmenis. Riba yra tarp ketverybės ir gyvenimo lygties - tai amžino gyvenimo riba, tai riba tarp dviejų atvaizdų, klausimo ir atsakymo.
* Aštuongubas kelias išskiria Dievo (Tėvo) ir žmogaus (Sūnaus) požiūrius - sudaro sąlygas dvejopam požiūriui - ir leidžia jiems papildyti vienas kitą (Dievo troškimais ir mūsų netroškimais) kuomet yra bendras suvokimas, bet taip pat leidžia jiems būti atitrūkusiems (Dievo atjauta ir mūsų atitrūkimais) kuomet vyksta Sūnaus susivokimas - Dvasia tai mato iš šalies. Visgi, būtent neigiami įsakymai išsako kaip turėtų būt - ko turėtumėm laikytis - dorovės, o teigiami išsakymai išsako kaip bet kokiu atveju yra - elgesys.
* Dievo šokyje 3 poras požiūrių (Tėvo, Sūnaus, Dvasios) sieti su gyvenimo lygtimi, su Dievo ir gerumu
.
į:
'''Žmogus save suvokia įsiklausydamas'''

* Suvokiame, kas mes esame - savo valia, ar kažkas daugiau - atrandame savo vertybę
* Suvokiame, jog nesame nė savo kūnas, nė protas, nė širdis, o tiktai valia, ir ne savo valia, o kažkas daugiau už mūsų valią, tad tiktai tiek, kiek priimame Dievo valią. O Dievo valia išeiti už savęs
, tad mus įstatyti į kreivą pasaulį, kurį kaip tokį privalome priimti, perprasti ir savo elgesiu perkurti.
* Mes taip sustatyti, jeigu tik klausytumėmės savęs, išsiaiškintumėme, jog šis pasaulis pašlijęs
.
* Jeigu žmonės klausytųsi savęs, tai patys išsiaiškintų, jog reikia gyventi troškimais (širdimi), ne netroškimais (pasauliu). Pirmiausiai:
* Klausytųsi savo vertybių ir klausimų. Kas mąsto savo klausimus
, tas turi ką veikti, yra savarankiškai mąstantis, neieško nereikalingų nuotykių.
* Kas įsiklauso į savo nuotaikas, tas supras jog širdies tiesa gyvename ramūs, jautrūs, teigiami. O kas nenori klausytis, tas naudoja svaigalus, jiems atstoja nuotaikas. Iš jaudulių aišku, jog reikia tikėtis to ko trokštame, nesitikėti to, ko netrokštame.
* Galima išgirsti savo proto abejones
, jas išryškinti dvejonėmis, tačiau kiti jų kratosi, naujai užmiega.
* Galima klausytis savo kūno poreikių. O jie yra labiau matomi ir kitiems. Tad kiti gali atsiliepti meile
.
2017 rugpjūčio 03 d., 20:41 atliko AndriusKulikauskas -
Ištrintos 630-651 eilutės:

Žmogus save suvokia įsiklausydamas
* Suvokiame, kas mes esame - savo valia, ar kažkas daugiau - atrandame savo vertybę
* Suvokiame, jog nesame nė savo kūnas, nė protas, nė širdis, o tiktai valia, ir ne savo valia, o kažkas daugiau už mūsų valią, tad tiktai tiek, kiek priimame Dievo valią. O Dievo valia išeiti už savęs, tad mus įstatyti į kreivą pasaulį, kurį kaip tokį privalome priimti, perprasti ir savo elgesiu perkurti.
* Mes taip sustatyti, jeigu tik klausytumėmės savęs, išsiaiškintumėme, jog šis pasaulis pašlijęs.
* Jeigu žmonės klausytųsi savęs, tai patys išsiaiškintų, jog reikia gyventi troškimais (širdimi), ne netroškimais (pasauliu). Pirmiausiai:
* Klausytųsi savo vertybių ir klausimų. Kas mąsto savo klausimus, tas turi ką veikti, yra savarankiškai mąstantis, neieško nereikalingų nuotykių.
* Kas įsiklauso į savo nuotaikas, tas supras jog širdies tiesa gyvename ramūs, jautrūs, teigiami. O kas nenori klausytis, tas naudoja svaigalus, jiems atstoja nuotaikas. Iš jaudulių aišku, jog reikia tikėtis to ko trokštame, nesitikėti to, ko netrokštame.
* Galima išgirsti savo proto abejones, jas išryškinti dvejonėmis, tačiau kiti jų kratosi, naujai užmiega.
* Galima klausytis savo kūno poreikių. O jie yra labiau matomi ir kitiems. Tad kiti gali atsiliepti meile.

Žmogus susigaudo, kad gali susigaudyti
* Kuriame save susigaudydami ir su tikslu susigaudyti: laikytis nežinojimo kelio
* Savastis išskiria visa tai, kas susiję su mūsų galia susigaudyti, kaip elgtis. Tai mūsų kūnas, protas, širdis ir valia.
* Dėmesiu sukuriame savo vidinį supratimą, kuriam galime tarnauti, kuriam galime sutelkti savo išteklius.
* Dėmesys grindžia dalinius sprendimus, tad šviesuolių bendrystę.
* Galime atsisakyti savęs visiškai ar dalinai, lygiai kaip kuriame save visiškai ar dalinai. Gyvendami savo kertine vertybe galima atsisakyti savęs viso. Tačiau skurdžiadvasiškumu užtenka atsisakyti savęs dalina. Užtenka rodyti gerą valią po truputį.
* Lūkesčiai ryškina, apibrėžia dėmesį. Dėmesiu sutelkiame išteklius. Dėmesys nusako kalbos vienetą. Kalba turi išlaikyti dėmesį. Užtat pasakojime įtampa pakaitomis kyla ir atslūgsta.
* Atsakomybė, tai dėmesys į patį dėmesį, tai sąmoningėjimas. Sąmoningumas, tai dėmesys į atsakomybę, tai dėmesys į tą dėmesį, kurį kreipiame savo dėmesiui, tai yra, sąmoningumas, tai pasižiūrėjimas į save, kaip mes tvarkome savo dėmesį. Užtat sąmoningumu valdome dėmesį, jį pajungiame arba išjungiame. Galima palyginti su kategorijų teorijos apibrėžtais sulyginimo galimybėmis.
* Sąmoningėjimas, tai laisvės plėtojimas, o nesąmoningėjimas, tai laisvės atsisakymas. Tai savaip išreiškia valia, širdis, protas, kūnas. Meilė, tai laisvės palaikymas, tuo pačiu gyvybės palaikymas, tad meilė ir sąmoningumas tampriai susiję, o ypač, sąmoningumas ir meilė sau, savęs supratimas, savo prasmės suvokimas, visų vienumo pripažinimas.
* Sąmoningumas yra Dievo išėjimas už savęs, paskutinės (geros širdies) pakopos prilyginimas pirmąjai (pirmapradžio Dievo) pakopai, tad veiksmas +3. Manyčiau, sąmoningumo veiksmu +3 Dievas tveria esmę (sandaros atvaizdų vieningumą - tris kalbas? požiūrius į požiūrius į požiūrius), veiksmu +2 Dievas tveria savybes (sandaros atvaizdus, kaip antai, troškimus - atvaizdus ir aplinkybes (savybes)? požiūrius į požiūrius), veiksmu +1 Dievas tveria sandarą (būtent padalinimus, požiūrius).
* Sąmoningėjimu (savo proto branda abejonėmis ir dvejonėmis) savo laisvę (ir išteklius) vertiname ir plėtojame, tad gyvename vis labiau širdimi, Dievu, už šio pasaulio, idealistais. Tad puoselėjame dėmesį, kartu ir atsakomybę, vystome savo vertybę, kad toli nenuklystumėme.
2017 rugpjūčio 03 d., 20:40 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 864-865 eilutės:

Žmogaus elgesio (pasąmonės) esmė: jisai kaupia žinojimą. O dorovės (sąmonės) esmė yra susitelkti į nežinojimą.
2017 rugpjūčio 03 d., 20:40 atliko AndriusKulikauskas -
Ištrintos 620-621 eilutės:

Žmogaus elgesio (pasąmonės) esmė: jisai kaupia žinojimą. O dorovės (sąmonės) esmė yra susitelkti į nežinojimą.
2017 rugpjūčio 03 d., 20:40 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 621-622 eilutės:

Žmogaus elgesio (pasąmonės) esmė: jisai kaupia žinojimą. O dorovės (sąmonės) esmė yra susitelkti į nežinojimą.
2017 rugpjūčio 03 d., 20:39 atliko AndriusKulikauskas -
Ištrintos 124-125 eilutės:

Žmogaus elgesio (pasąmonės) esmė: jisai kaupia žinojimą. O dorovės (sąmonės) esmė yra susitelkti į nežinojimą.
2017 rugpjūčio 03 d., 20:12 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 141-142 eilutės iš
Kas yra žmogus? Žmogaus būklė
į:
'''Žmogus turi susigaudyti, kad jisai Dievas'''

* Dievo šokis išsako Dievo santykį su savimi. Žmogaus būklę išsako Dievo nebūtinumas Dievo šokyje - Sūnui dar nesupratus, jog jisai Dievas. Atėmus Dievą iš Dievo šokio - atėmus Tėvą, lieka bandantis susigaudyti Sūnus ir jo lęšis, Dvasia; atėmus Dievą ir gerumą iš aštuongubo kelio lieka laipsnynas; atėmus teigiamus įsakymus lieka neigiami įsakymai. Iš jų žmogus bando susigaudyti. Iš Dievo šokio lieka šešerybė, tai žmogaus
būklė, siejanti šias dalines sandaras.
* Elgesio galimybes išskirsto ir apžvelgia šešerybė. Jas savaip suveda aštuongubo kelio laipsnynai. Jie sustato dėsnius, vidinius ir išorinius. Laipsnynai atitinka mūsų vienumą Dievu, mūsų vienumą asmeniu ir mūsų vienumą bendryste.
* Žmogaus būklę nusako Dešimt Dievo įsakymų. Jie išsako iš šalies, Dievo Dvasios požiūriu, kaip Dievas Sūnus susigaudo ar dar nesusigaudo, jog jisai Dievas.
* Teigiami išsakymai išsako Tėvo požiūrį, kaip Dievas išeina už savęs
* Neigiami įsakymai išsako Sūnaus požiūrį, kaip susigaudo jog esame viena Dievu, trimis būdais:
** mūsų vienumu (mumyse galimu) Dievu (nežudyk) mumyse glūdi mūsų visų Dievas, mus visus mylintis
** mūsų vienumu (mumyse tikru) vienu asmeniu (nevok, nesvetimauk) Esame tas pats žmogus tik kitose aplinkybėse. turime suvokti jog esame tas pats žmogus, turime sugebėti visko, visko atsisakyti, ką esame kalba sutvėrę, ką laikome savimi.
** mūsų vienumu (mumyse būtinu) asmenų įvairove (nemeluok, negeisk daiktų, negeisk asmens) kiekvienas atskirai renkasi ir išgyvena savo vertybes, lūkesčius, abejones, poreikius. Turime gerbti kitų laisvę, kad kiekvienas pilnai atsiskleistų.
* Dievo troškimas mumyse yra, kad suvoktumėme jog esame Dievas, esame viena.
* Neigiami įsakymai atitinka antrines sandaras, Dievo įsijautimus. Jais Dievas trokštantis nieko, kažko, betko įsijaučia į mūsų netroškimus kažko, betko, visko santvarkoje. Neigiamais įsakymais liepiama neneigti nežinojimo, neneigti ar, koks, kaip yra Dievas, asmuo, asmenybė. Ar, koks, kaip yra Dievo nulybės atvaizdų paneigimai, tuo pačiu tai žinojimai (nebelaukimo) nieko, kažko, betko. Tad troškimas, laukimas nieko, kažko, visko atitinka nebelaukimo, žinojimo nieko, kažko, betko. O Dievas, asmuo ir asmenybė atitinka netroškimą kažko (protu), betko (širdimi) ir visko (valia). Tad padalinimais esame viena su Dievu, atvaizdais ir aplinkybėmis esame viena kaip asmuo, ir trijomis kalbomis esame viena kaip išskirtinai atsiskleidžiančios asmenybės. Užtat padalinimų ratu 8 x 3 išgyvename Dievo šokį.
* Neneigti Dievo neakivaizdumo - Dievas laukia nieko, žmogus sulaukia kažko
* Neneigti asmens neakivaizdumo - Dievas laukia nieko, žmogus sulaukia betko
* Neneigti asmens betarpiškumo - Dievas laukia kažko, žmogus sulaukia betko
* Neneigti asmenybės pastovumo - Dievas laukia betko, žmogus sulaukia visko
* Neneigti asmenybės betarpiškumo - Dievas laukia kažko, žmogus sulaukia visko
* Neneigti asmenybės neakivaizdumo - Dievas laukia nieko, žmogus sulaukia visko

Susigaudymas, tai susivokimas - suvokimas, tai atskyrimas savastimi savo sąlygų (už mūsų) ir savo laisvės (mumyse). Tad suvokimu kuriame save ir atskleidžiame, ką reiškia, jog Dievas yra būtent mūsų sąlygose, jisai gyvena mumis. Rūpesčiais sutelkiame savo dėmesį. Įvardijimu tą dėmesį išreiškiame taip, kad jisai būtų reikšmingas ir kitiems.

* Dešimt Dievo įsakymų išreiškia Dievo valią, kaip jisai mumis elgtųsi, kaip ir elgiamės, jeigu priklausome jam. O to elgesio pagrindas yra mūsų visų vienumas nepaisant mūsų paskirumo.
* Jėzus mus pašaukė. Tai gali tačiau reikšti, kad Sūnus (žmogus) iššaukia Tėvą (mus visus, mūsų vienumą).
* Žmogus susigaudo (kad jis pats Dievas) nusilenkdamas Dievui, suvokdamas Dievo visapusišką pirmenybę. Žmogus savo nuolankumu gali prilygti pačiam Dievui.

Žmogus nesitenkina sandarumu
* Kiekvienas savaip durnavoja - savaip ištrūksta iš vėžių - savaip kitus verčia iš jų. Mokėti išsišokti. Ir mokėti sukurti sąlygas.
* Lytinės jėgos tikslas yra išvesti iš proto, tiek akimirksnine aistra, tiek lytinės brandos slinkstimi.
* Nusidėjimas kyla iš noro ištrūkti iš sandaros santvarkos. Betgi reikia stengtis ir norėti ko mažiau prasižengti. Būtent tasai noras laikytis santvarkos ir yra dieviškumas, Dievo veiklos atitikmuo, atspindys, papildinys. Dievo didėjantį laisvumą atspindime mažėjančiu laisvumu. Galima išsišokti, bet išsišokti ko mažiau ir ko tikriau.
* Vardan aukštų tikslų (ir netgi Dievo) teisinamos kovos už galią, doroviniai išsisukinėjimai, tai langas mūsų klausimams.
* Nesitenkiname šituo gyvenimu - jisai per daug ir per mažai - save slopiname, mariname - taip pat norime ištrūkti iš šio pasaulio sandarumo.

'''Žmogus klausia, kas yra žmogus?'''

Kas yra žmogus?
* Žmogaus būklė.

Žmogus
* Robert Sapolsky - žmonijos išskirtinumas yra sugebėjimas būti neįmanomumo (prieštaringų dalykų) įkvėptiems.
* Iš ko žmogus atsiranda? Iš nežinojimo, kad jisai Dievas.

Žmogaus būklė, jo klausimas: Koks esu?
* Dievo klausimas: Ar esu? Ar esu būtinas?
* Žmogaus sąlygos
* Žmogus dviprasmiškas gyvena Dievu ar juo negyvena ("Aš")

Žmogaus santykis su pasauliu
* Žmogaus savastis reiškiasi kūnu (poreikiais), protu (abejonėmis), širdimi (lūkesčiais), valia (vertybėmis). Šia eilės tvarka, žmogus yra vis labiau savyje, ne pasaulyje. Valia valdo kūną ir ne atvirkščiai.
* Klausimais, jauduliais, dvejonėmis, tenkinimais skiriame save (širdį) ir pasaulį. Širdies tiesos galioja mums, mūsų savasčiai. Užtat būtent mūsų savastis leidžia mums rūpintis plačiau nė šis pasaulis. Tačiau pakeisti savo klaidas galime tiktai atsitokėję nuo savęs, būtent pasaulyje, tam ir yra pasaulis.
Ištrintos 308-330 eilutės:
'''Žmogus turi susigaudyti, kad jisai Dievas'''

* Dievo šokis išsako Dievo santykį su savimi. Žmogaus būklę išsako Dievo nebūtinumas Dievo šokyje - Sūnui dar nesupratus, jog jisai Dievas. Atėmus Dievą iš Dievo šokio - atėmus Tėvą, lieka bandantis susigaudyti Sūnus ir jo lęšis, Dvasia; atėmus Dievą ir gerumą iš aštuongubo kelio lieka laipsnynas; atėmus teigiamus įsakymus lieka neigiami įsakymai. Iš jų žmogus bando susigaudyti. Iš Dievo šokio lieka šešerybė, tai žmogaus būklė, siejanti šias dalines sandaras.
* Elgesio galimybes išskirsto ir apžvelgia šešerybė. Jas savaip suveda aštuongubo kelio laipsnynai. Jie sustato dėsnius, vidinius ir išorinius. Laipsnynai atitinka mūsų vienumą Dievu, mūsų vienumą asmeniu ir mūsų vienumą bendryste.
* Žmogaus būklę nusako Dešimt Dievo įsakymų. Jie išsako iš šalies, Dievo Dvasios požiūriu, kaip Dievas Sūnus susigaudo ar dar nesusigaudo, jog jisai Dievas.
* Teigiami išsakymai išsako Tėvo požiūrį, kaip Dievas išeina už savęs
* Neigiami įsakymai išsako Sūnaus požiūrį, kaip susigaudo jog esame viena Dievu, trimis būdais:
** mūsų vienumu (mumyse galimu) Dievu (nežudyk) mumyse glūdi mūsų visų Dievas, mus visus mylintis
** mūsų vienumu (mumyse tikru) vienu asmeniu (nevok, nesvetimauk) Esame tas pats žmogus tik kitose aplinkybėse. turime suvokti jog esame tas pats žmogus, turime sugebėti visko, visko atsisakyti, ką esame kalba sutvėrę, ką laikome savimi.
** mūsų vienumu (mumyse būtinu) asmenų įvairove (nemeluok, negeisk daiktų, negeisk asmens) kiekvienas atskirai renkasi ir išgyvena savo vertybes, lūkesčius, abejones, poreikius. Turime gerbti kitų laisvę, kad kiekvienas pilnai atsiskleistų.
* Dievo troškimas mumyse yra, kad suvoktumėme jog esame Dievas, esame viena.
* Neigiami įsakymai atitinka antrines sandaras, Dievo įsijautimus. Jais Dievas trokštantis nieko, kažko, betko įsijaučia į mūsų netroškimus kažko, betko, visko santvarkoje. Neigiamais įsakymais liepiama neneigti nežinojimo, neneigti ar, koks, kaip yra Dievas, asmuo, asmenybė. Ar, koks, kaip yra Dievo nulybės atvaizdų paneigimai, tuo pačiu tai žinojimai (nebelaukimo) nieko, kažko, betko. Tad troškimas, laukimas nieko, kažko, visko atitinka nebelaukimo, žinojimo nieko, kažko, betko. O Dievas, asmuo ir asmenybė atitinka netroškimą kažko (protu), betko (širdimi) ir visko (valia). Tad padalinimais esame viena su Dievu, atvaizdais ir aplinkybėmis esame viena kaip asmuo, ir trijomis kalbomis esame viena kaip išskirtinai atsiskleidžiančios asmenybės. Užtat padalinimų ratu 8 x 3 išgyvename Dievo šokį.
* Neneigti Dievo neakivaizdumo - Dievas laukia nieko, žmogus sulaukia kažko
* Neneigti asmens neakivaizdumo - Dievas laukia nieko, žmogus sulaukia betko
* Neneigti asmens betarpiškumo - Dievas laukia kažko, žmogus sulaukia betko
* Neneigti asmenybės pastovumo - Dievas laukia betko, žmogus sulaukia visko
* Neneigti asmenybės betarpiškumo - Dievas laukia kažko, žmogus sulaukia visko
* Neneigti asmenybės neakivaizdumo - Dievas laukia nieko, žmogus sulaukia visko

* Dešimt Dievo įsakymų išreiškia Dievo valią, kaip jisai mumis elgtųsi, kaip ir elgiamės, jeigu priklausome jam. O to elgesio pagrindas yra mūsų visų vienumas nepaisant mūsų paskirumo.
* Jėzus mus pašaukė. Tai gali tačiau reikšti, kad Sūnus (žmogus) iššaukia Tėvą (mus visus, mūsų vienumą).
* Žmogus susigaudo (kad jis pats Dievas) nusilenkdamas Dievui, suvokdamas Dievo visapusišką pirmenybę. Žmogus savo nuolankumu gali prilygti pačiam Dievui.
Ištrintos 320-339 eilutės:

Žmogus
* Robert Sapolsky - žmonijos išskirtinumas yra sugebėjimas būti neįmanomumo (prieštaringų dalykų) įkvėptiems.
* Iš ko žmogus atsiranda? Iš nežinojimo, kad jisai Dievas.

Žmogaus būklė, jo klausimas: Koks esu?
* Dievo klausimas: Ar esu? Ar esu būtinas?
* Žmogaus sąlygos
* Žmogus dviprasmiškas gyvena Dievu ar juo negyvena ("Aš")

Žmogaus santykis su pasauliu
* Žmogaus savastis reiškiasi kūnu (poreikiais), protu (abejonėmis), širdimi (lūkesčiais), valia (vertybėmis). Šia eilės tvarka, žmogus yra vis labiau savyje, ne pasaulyje. Valia valdo kūną ir ne atvirkščiai.
* Klausimais, jauduliais, dvejonėmis, tenkinimais skiriame save (širdį) ir pasaulį. Širdies tiesos galioja mums, mūsų savasčiai. Užtat būtent mūsų savastis leidžia mums rūpintis plačiau nė šis pasaulis. Tačiau pakeisti savo klaidas galime tiktai atsitokėję nuo savęs, būtent pasaulyje, tam ir yra pasaulis.

Nesitenkinimas sandarumu
* Kiekvienas savaip durnavoja - savaip ištrūksta iš vėžių - savaip kitus verčia iš jų. Mokėti išsišokti. Ir mokėti sukurti sąlygas.
* Lytinės jėgos tikslas yra išvesti iš proto, tiek akimirksnine aistra, tiek lytinės brandos slinkstimi.
* Nusidėjimas kyla iš noro ištrūkti iš sandaros santvarkos. Betgi reikia stengtis ir norėti ko mažiau prasižengti. Būtent tasai noras laikytis santvarkos ir yra dieviškumas, Dievo veiklos atitikmuo, atspindys, papildinys. Dievo didėjantį laisvumą atspindime mažėjančiu laisvumu. Galima išsišokti, bet išsišokti ko mažiau ir ko tikriau.
* Vardan aukštų tikslų (ir netgi Dievo) teisinamos kovos už galią, doroviniai išsisukinėjimai, tai langas mūsų klausimams.
* Nesitenkiname šituo gyvenimu - jisai per daug ir per mažai - save slopiname, mariname - taip pat norime ištrūkti iš šio pasaulio sandarumo
2017 rugpjūčio 03 d., 20:09 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 122-123 eilutės iš
[++Elgesio esmė++]
į:
[++Elgesio esmė: Žmogus veikia++]
Ištrintos 133-134 eilutės:

Susigaudymas, tai susivokimas - suvokimas, tai atskyrimas savastimi savo sąlygų (už mūsų) ir savo laisvės (mumyse). Tad suvokimu kuriame save ir atskleidžiame, ką reiškia, jog Dievas yra būtent mūsų sąlygose, jisai gyvena mumis. Rūpesčiais sutelkiame savo dėmesį. Įvardijimu tą dėmesį išreiškiame taip, kad jisai būtų reikšmingas ir kitiems.
2017 rugpjūčio 03 d., 20:07 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėta 55 eilutė:
* [[#Ar | Elgesio esmė: žmogus veikia]]
Pridėtos 119-120 eilutės:
[[#Ar]]
============
2017 rugpjūčio 02 d., 17:21 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 56-57 eilutės iš
* [[#Kaip | Kaip žmogus veikia? Renkiasi. ]]
* [[#Ka | Ką žmogus veikia? Kuria save. ]]
į:
* [[#Kaip | Kaip žmogus veikia? Renkasi.]]
* [[#Ka | Ką žmogus veikia? Kuria save.]]
2017 rugpjūčio 02 d., 17:21 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 55-58 eilutės:
* [[#Kodel | Kodėl žmogus veikia? Susigaudyti.]]
* [[#Kaip | Kaip žmogus veikia? Renkiasi. ]]
* [[#Ka | Ką žmogus veikia? Kuria save. ]]
Pakeista 68 eilutė iš:
* Kas yra žmogus? Žmogaus būklė: Susigaudymas, jog esame besąlygiški nors esame sąlygose.
į:
* Kodėl žmogus veikia? Kas yra žmogus? Žmogaus būklė: Susigaudymas, jog esame besąlygiški nors esame sąlygose.
Pakeista 81 eilutė iš:
* Ką žmogus išgyvena?
į:
* Kaip žmogus veikia? Ką žmogus išgyvena?
Pakeista 104 eilutė iš:
* Kaip žmogus atrodo iš šalies? Kaip žmogus elgiasi? Žmogus kuria save: Nes mes patys savo ribas-salygas pasirenkame ir jų atsisakome.
į:
* Ką žmogus veikia? Kaip žmogus atrodo iš šalies? Kaip žmogus elgiasi? Žmogus kuria save: Nes mes patys savo ribas-salygas pasirenkame ir jų atsisakome.
Pakeistos 134-137 eilutės iš
[++Kas yra žmogus? Žmogaus būklė++]

[+Susigaudymas, jog esame besąlygiški nors esame sąlygose+]
į:
[[#Kodel]]
=======
[++Kodėl žmogus veikia? Susigaudyti.++]

Susigaudyti, jog yra besąlygiškas, nors yra sąlygose.

Kas yra žmogus? Žmogaus būklė
Pakeistos 316-317 eilutės iš
[++Ką žmogus išgyvena? Renkamės++]
į:
[[#Kaip]]
============
[++Kaip žmogus veikia? Renkasi.++]

Ką žmogus išgyvena? Renkamės.
Pakeistos 618-622 eilutės iš
[++Kaip žmogus elgiasi? Kaip žmogus atrodo iš šalies? Žmogus kuria save++]
į:
[[#Ka]]
============
[
++ žmogus veikia? Žmogus kuria save.++]

Kaip žmogus elgiasi? Kaip žmogus atrodo iš šalies?
2017 birželio 18 d., 08:15 atliko AndriusKulikauskas -
2017 birželio 17 d., 11:39 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 8-9 eilutės:

Savo brėžinyje nupaišyti raudona spalva neigiamus sprendimus ir rūšiuoti, kaip negyvent. Gal šešias lygmenų poras nusakys būdai kaip gyventi ir kaip negyventi.
2017 birželio 15 d., 20:47 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 116-117 eilutės:

Žmogaus elgesio (pasąmonės) esmė: jisai kaupia žinojimą. O dorovės (sąmonės) esmė yra susitelkti į nežinojimą.
2017 birželio 15 d., 20:34 atliko AndriusKulikauskas -
Ištrintos 309-315 eilutės:
* Laikytis krypties ar keisti kryptį
* Laisve ar nelaisve?
* Didėjančiu ar mažėjančiu laisvumu?
* Gyventi besąlygiška meile priešui ar sąlygiška meile artimui?

* Įsijausti ar atsitokėti
* Gyventi tiesiogiai, pasaulyje, ar netiesiogiai, mintyse?
Pridėtos 317-318 eilutės:
* Laisve ar nelaisve?
* Didėjančiu ar mažėjančiu laisvumu?
Pridėtos 324-325 eilutės:
* Laikytis krypties ar keisti kryptį
* Gyventi besąlygiška meile priešui ar sąlygiška meile artimui?
Pridėtos 332-333 eilutės:
* Įsijausti ar atsitokėti
* Gyventi tiesiogiai, pasaulyje, ar netiesiogiai, mintyse?
Pridėtos 352-353 eilutės:

Tarnauti tiesiogiai ar, turint papildomų išteklių, juos puoselėti, kad galėtumėme geriau tarnauti? Kur nustatyti ribą tarp šių dviejų galimybių?
2017 birželio 15 d., 20:19 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 309-313 eilutės iš
* Amžinai bręsti (ryškinti sąžinę, didinti jautrumą, tobulėti, tikslinti savo vertybę) ar šiaip gyventi (pasitenkinti savimi)
* Besąlygiškai ar sąlygiškai
* Įsijausti ar atsitokėti
* Kūrėjas ar kurinys
* Susigaudyti ar nesusigaudyti
į:
Ištrintos 310-314 eilutės:
* Gyventi Dievu ar gerumu/savimi
* Gyventi nežinojimu ar žinojimu
* Gyventi geruoju vaiku ar bloguoju vaiku?
* Troškimais ar netroškimais?
* Širdimi ar pasauliu?
Ištrintos 312-319 eilutės:
* Nuklysti mažiau ar daugiau?
* Už santvarkos ar santvarkoje?
* Atsisakyti savęs ar gyventi savimi?
* Sąmoningai ar nesąmoningai?
* Sąmoningėti ar nesąmoningėti?
* Valdyti pasaulį ar būti jo valdomam?
* Tarnauti tiesiogiai kitam ar netiesiogiai savo tikslui?
* Gyventi teigiamoje Dievo bendrystėje ar neigiamoje visuomenėje?
Pakeistos 314-317 eilutės iš
* Laikytis ar nesilaikyti kelio?
* Mokytis ar nesimokyti?
* Taisyti klaidas ar nesitaisyti?
* Kreipti dėmesį į savo dėmesį ar į kitką?
į:
* Įsijausti ar atsitokėti
Pridėtos 317-343 eilutės:
Santykis su savimi
* Amžinai bręsti (ryškinti sąžinę, didinti jautrumą, tobulėti, tikslinti savo vertybę) ar šiaip gyventi (pasitenkinti savimi)
* Susigaudyti ar nesusigaudyti
* Sąmoningai ar nesąmoningai?
* Sąmoningėti ar nesąmoningėti?
* Mokytis ar nesimokyti?
* Kreipti dėmesį į savo dėmesį ar į kitką?
Santykis su santvarka
* Už santvarkos ar santvarkoje?
* Besąlygiškai ar sąlygiškai
* Atsisakyti savęs ar gyventi savimi?
* Širdimi ar pasauliu?
Santykis su Dievu
* Gyventi Dievu ar gerumu/savimi?
* Gyventi nežinojimu ar žinojimu?
* Troškimais ar netroškimais?
Santykis su kitais
* Tarnauti tiesiogiai kitam ar netiesiogiai savo tikslui?
Nežinojimo kelias
* Laikytis ar nesilaikyti kelio?
* Nuklysti mažiau ar daugiau?
* Gyventi geruoju vaiku ar bloguoju vaiku?
* Taisyti klaidas ar nesitaisyti?
Santykis su pasauliu
* Valdyti pasaulį ar būti jo valdomam?
* Kūrėjas ar kurinys
* Gyventi teigiamoje Dievo bendrystėje ar neigiamoje visuomenėje?
2017 birželio 15 d., 20:06 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 310 eilutė iš:
* Sąlygiškai ar besąlygiškai
į:
* Besąlygiškai ar sąlygiškai
Pakeista 317 eilutė iš:
* Geruoju vaiku ar bloguoju vaiku?
į:
* Gyventi geruoju vaiku ar bloguoju vaiku?
Pridėtos 320-339 eilutės:
* Laisve ar nelaisve?
* Didėjančiu ar mažėjančiu laisvumu?
* Nuklysti mažiau ar daugiau?
* Už santvarkos ar santvarkoje?
* Atsisakyti savęs ar gyventi savimi?
* Sąmoningai ar nesąmoningai?
* Sąmoningėti ar nesąmoningėti?
* Valdyti pasaulį ar būti jo valdomam?
* Tarnauti tiesiogiai kitam ar netiesiogiai savo tikslui?
* Gyventi teigiamoje Dievo bendrystėje ar neigiamoje visuomenėje?
* Gyventi besąlygiška meile priešui ar sąlygiška meile artimui?
* Laikytis ar nesilaikyti kelio?
* Mokytis ar nesimokyti?
* Taisyti klaidas ar nesitaisyti?
* Kreipti dėmesį į savo dėmesį ar į kitką?
* Gyventi tiesiogiai, pasaulyje, ar netiesiogiai, mintyse?

Vienumas
* Vienumas - Dievo, asmens ar asmenų?
2017 birželio 15 d., 19:41 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 315-320 eilutės iš
į:
* Gyventi Dievu ar gerumu/savimi
* Gyventi nežinojimu ar žinojimu
* Geruoju vaiku ar bloguoju vaiku?
* Troškimais ar netroškimais?
* Širdimi ar pasauliu?
Ištrinta 344 eilutė:
* Geruoju vaiku ar bloguoju vaiku?
Pridėtos 355-360 eilutės:
Geruoju vaiku ar bloguoju vaiku?

Troškimais ar netroškimais?

Širdimi ar pasauliu?
Ištrinta 401 eilutė:
* Ar gyvename troškimais (Dievu, nežinojimu, širdimi) ar netroškimais (savimi, žinojimu, pasauliu)?
2017 birželio 15 d., 19:15 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 308-315 eilutės:
Pasirinkimai:
* Amžinai bręsti (ryškinti sąžinę, didinti jautrumą, tobulėti, tikslinti savo vertybę) ar šiaip gyventi (pasitenkinti savimi)
* Sąlygiškai ar besąlygiškai
* Įsijausti ar atsitokėti
* Kūrėjas ar kurinys
* Susigaudyti ar nesusigaudyti
* Laikytis krypties ar keisti kryptį
Pakeistos 318-322 eilutės iš
Laikomės krypties (įsikimbame) ir keičiame kryptį (renkamės gerą vietoj blogo ir t.t.) - poreikio tenkinimais, laipsnynais - nustatome atsakomybę (linksniais) ir teisingos krypties nustatymo būdus (matematinio įrodymo būdai).

Renkamės tarp dorovės (susigaudyti - amžinai bręsti)
ar šiaip gyventi (nesusigaudyti)

Pasirinkimas
į:
Laikytis krypties ar keisti kryptį
* Laikomės krypties (įsikimbame) ir keičiame kryptį (renkamės gerą vietoj blogo ir t.t.) - poreikio tenkinimais, laipsnynais - nustatome atsakomybę (linksniais) ir teisingos krypties nustatymo būdus (matematinio įrodymo būdai).

Susigaudyti
ar nesusigaudyti

Sąlygiškai ar besąlygiškai
Pridėtos 325-327 eilutės:

Įsijausti ar atsitokėti
* Įsijautę ir įsijungę - koks skirtumas?
Pridėtos 333-334 eilutės:
Kūrėjas ar kurinys
Ištrinta 335 eilutė:
* Renkamas amžinas gyvenimas (kūrėjo) ar šiaip sau gyvenimas (kūrinio).
2017 birželio 15 d., 08:32 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 54 eilutė iš:
* Ką žmogus išgyvena? Žmogus išgyvena sąmonę.
į:
* Ką žmogus išgyvena? Žmogus išgyvena sąmonę. Žmogus renkasi įsijausti arba neįsijausti - ir kokiame lygmenyje.
Ištrinta 283 eilutė:
Pridėtos 305-306 eilutės:

Žmogus išgyvena sąmonę. Žmogus renkasi įsijausti arba neįsijausti - ir kokiame lygmenyje. Jisai nesirenka atsitokėti, tai vyksta savaime.
2017 birželio 15 d., 08:29 atliko AndriusKulikauskas -
Ištrintos 74-83 eilutės:
* Kaip žmogus atrodo iš šalies? Kaip žmogus elgiasi? Žmogus kuria save: Nes mes patys savo ribas-salygas pasirenkame ir jų atsisakome.
** Žiūrint iš šalies, matome žmogų vieno pakopoje - viename lygmenyje, tad matome, kad jisai būtinai vysto žinojimą - toks jo elgesys.
** Žmogus save suvokia įsiklausydamas
** Žmogus susigaudo, kad gali susigaudyti
** Klaidomis atpažįstame nežinojimą. Kaip pastebime savo klaidas, nuklydimus.
** Žmogus renkasi savo ribas, tuo kuria save, savo vertybę (vidinį gyvenimą), kad galėtų atsisakyti savęs
** Kuriame save kalbomis: paklusimu, tikėjimu, rūpėjimu
** Žmogus kuria ribas - sąvokas:
** Auga tarpas
** Žmogus kuria bendrystę: išorinį gyvenimą
Pridėtos 98-107 eilutės:
* Kaip žmogus atrodo iš šalies? Kaip žmogus elgiasi? Žmogus kuria save: Nes mes patys savo ribas-salygas pasirenkame ir jų atsisakome.
** Žiūrint iš šalies, matome žmogų vieno pakopoje - viename lygmenyje, tad matome, kad jisai būtinai vysto žinojimą - toks jo elgesys.
** Žmogus save suvokia įsiklausydamas
** Žmogus susigaudo, kad gali susigaudyti
** Klaidomis atpažįstame nežinojimą. Kaip pastebime savo klaidas, nuklydimus.
** Žmogus renkasi savo ribas, tuo kuria save, savo vertybę (vidinį gyvenimą), kad galėtų atsisakyti savęs
** Kuriame save kalbomis: paklusimu, tikėjimu, rūpėjimu
** Žmogus kuria ribas - sąvokas:
** Auga tarpas
** Žmogus kuria bendrystę: išorinį gyvenimą
Pakeistos 305-504 eilutės iš
[++Kaip žmogus elgiasi? Kaip žmogus atrodo iš šalies? Žmogus kuria save++]

Savo sąmone kuria savo pasąmonę, ir būtent plėtoja savo kertinę vertybę. Žmogus gyvena žinojimu.

[+Nes mes patys savo ribas-salygas pasirenkame ir jų atsisakome+]

Žmogus save suvokia įsiklausydamas
* Suvokiame, kas mes esame - savo valia, ar kažkas daugiau - atrandame savo vertybę
* Suvokiame, jog nesame nė savo kūnas, nė protas, nė širdis, o tiktai valia, ir ne savo valia, o kažkas daugiau už mūsų valią, tad tiktai tiek, kiek priimame Dievo valią. O Dievo valia išeiti už savęs, tad mus įstatyti į kreivą pasaulį, kurį kaip tokį privalome priimti, perprasti ir savo elgesiu perkurti.
* Mes taip sustatyti, jeigu tik klausytumėmės savęs, išsiaiškintumėme, jog šis pasaulis pašlijęs.
* Jeigu žmonės klausytųsi savęs, tai patys išsiaiškintų, jog reikia gyventi troškimais (širdimi), ne netroškimais (pasauliu). Pirmiausiai:
* Klausytųsi savo vertybių ir klausimų. Kas mąsto savo klausimus, tas turi ką veikti, yra savarankiškai mąstantis, neieško nereikalingų nuotykių.
* Kas įsiklauso į savo nuotaikas, tas supras jog širdies tiesa gyvename ramūs, jautrūs, teigiami. O kas nenori klausytis, tas naudoja svaigalus, jiems atstoja nuotaikas. Iš jaudulių aišku, jog reikia tikėtis to ko trokštame, nesitikėti to, ko netrokštame.
* Galima išgirsti savo proto abejones, jas išryškinti dvejonėmis, tačiau kiti jų kratosi, naujai užmiega.
* Galima klausytis savo kūno poreikių. O jie yra labiau matomi ir kitiems. Tad kiti gali atsiliepti meile.

Žmogus susigaudo, kad gali susigaudyti
* Kuriame save susigaudydami ir su tikslu susigaudyti: laikytis nežinojimo kelio
* Savastis išskiria visa tai, kas susiję su mūsų galia susigaudyti, kaip elgtis. Tai mūsų kūnas, protas, širdis ir valia.
* Dėmesiu sukuriame savo vidinį supratimą, kuriam galime tarnauti, kuriam galime sutelkti savo išteklius.
* Dėmesys grindžia dalinius sprendimus, tad šviesuolių bendrystę.
* Galime atsisakyti savęs visiškai ar dalinai, lygiai kaip kuriame save visiškai ar dalinai. Gyvendami savo kertine vertybe galima atsisakyti savęs viso. Tačiau skurdžiadvasiškumu užtenka atsisakyti savęs dalina. Užtenka rodyti gerą valią po truputį.
* Lūkesčiai ryškina, apibrėžia dėmesį. Dėmesiu sutelkiame išteklius. Dėmesys nusako kalbos vienetą. Kalba turi išlaikyti dėmesį. Užtat pasakojime įtampa pakaitomis kyla ir atslūgsta.
* Atsakomybė, tai dėmesys į patį dėmesį, tai sąmoningėjimas. Sąmoningumas, tai dėmesys į atsakomybę, tai dėmesys į tą dėmesį, kurį kreipiame savo dėmesiui, tai yra, sąmoningumas, tai pasižiūrėjimas į save, kaip mes tvarkome savo dėmesį. Užtat sąmoningumu valdome dėmesį, jį pajungiame arba išjungiame. Galima palyginti su kategorijų teorijos apibrėžtais sulyginimo galimybėmis.
* Sąmoningėjimas, tai laisvės plėtojimas, o nesąmoningėjimas, tai laisvės atsisakymas. Tai savaip išreiškia valia, širdis, protas, kūnas. Meilė, tai laisvės palaikymas, tuo pačiu gyvybės palaikymas, tad meilė ir sąmoningumas tampriai susiję, o ypač, sąmoningumas ir meilė sau, savęs supratimas, savo prasmės suvokimas, visų vienumo pripažinimas.
* Sąmoningumas yra Dievo išėjimas už savęs, paskutinės (geros širdies) pakopos prilyginimas pirmąjai (pirmapradžio Dievo) pakopai, tad veiksmas +3. Manyčiau, sąmoningumo veiksmu +3 Dievas tveria esmę (sandaros atvaizdų vieningumą - tris kalbas? požiūrius į požiūrius į požiūrius), veiksmu +2 Dievas tveria savybes (sandaros atvaizdus, kaip antai, troškimus - atvaizdus ir aplinkybes (savybes)? požiūrius į požiūrius), veiksmu +1 Dievas tveria sandarą (būtent padalinimus, požiūrius).
* Sąmoningėjimu (savo proto branda abejonėmis ir dvejonėmis) savo laisvę (ir išteklius) vertiname ir plėtojame, tad gyvename vis labiau širdimi, Dievu, už šio pasaulio, idealistais. Tad puoselėjame dėmesį, kartu ir atsakomybę, vystome savo vertybę, kad toli nenuklystumėme.

Klaidomis atpažįstame nežinojimą. Kaip pastebime savo klaidas, nuklydimus.
* Klaidos yra mūsų nuklydimai. Nuklydimai yra savaime suprantami nes mumyse glūdi mums nežinomi Dievo troškimai, kuriuos bandome išsakyti savo vertybėmis.
* Savo klaidas pastebime vertybėmis ir klausimais, lūkesčiais ir jauduliais, abejonėmis ir dvejonėmis, poreikiais ir jų tenkinimais, tad bendrai, žinojimais.
* Jauduliais atpažįstame ar esame, veikiame, mąstome gerai ar blogai, atpažįstame gėrio kryptis
* Doroviniai jausmai atsiranda kai laukiame ko netrokštame. Jais suprantame, kad nuklydome. Kada elgesys pasipildo "kaip kas pasidaro", koks ryšys su dorove? Koks gėrio krypčių ryšys su dorove? Ar gėrio kryptimis randame kelią?
* Neigiami įsakymai liepia nenuklysti. Neigiami įsakymai, tai laukimai, kantrybė, santykis tarp žinojimo ir nežinojimo. Žinojimas žymi, išreiškia nežinojimą.
* Klaidos: Tarnaujame Dievui - turime ryšį su Dievu. Tarnaujame sau: neturime ryšio su Dievu. Silpna vieta: kaip nuteikiame save: sąžinė: gelbėk mus nuo pikto.
Kokios esminės klaidos:
* nepasitenkino lūkesčiai: neigiami jauduliai (kūno klaida - nepaklūstame)
* gyvename pasaulio tiesa, ne širdies tiesa: jaudina, nesame ramūs (proto klaida - netikime)
* nesitikime to ko trokštame: gyvename nejautrūs - nedorai (širdies klaida - nerūpi)
O vertybė iš esmės klaidinga - bet tai tiesiog atveria klausimą.
* Kur tad iškyla sąžinė?
Nuklydimas
* Kodėl nenusidedu? Kaip sugebu save įvairiai pataisyti ar apsaugoti, kad išsisukčiau iš nusižengimo?
* Gerasis vaikas pats vertina Dievo dovanas (laisvę, atsakomybę) ir jas pats taiko savo nuožiūra. Jisai neieško Dievo nes jo paieškos nepatikimos ir nereikalingos. Dievas pats jį ras.
* Blogasis vaikas nori atiduoti, perduoti, gražinti Dievui, tad ieško Dievo, tikro ar ne tikro. Bet jis ras netikrą dievą.
* Pramogos, tai (blogojo vaiko) išėjimas iš įprastinių vėžių, kuris gali tapti betiksliu ar tiesiog savaiminiu tikslu, tad svarbu vis grįžti trejybe prie to, kas svarbu. Pramogos, tai gyvybingumo paieškos.
* Geometrija matuoja, išreiškia nuklydimą. Nuklydimas matuojamas sugrįžus. Tai gali būti nuklydimas pirmyn atgal. Taip pat nuklydimas vyksta trejybės ratu, tad trikampiu. Nuklydimą galima išreikšti takais, taip pat nuotoliais, taip pat dalinį nuklydimą galima išreikšti kampais, ir visuminį nuklydimą galima kokybiškai išreikšti plotu, juk jeigu iš karto atitaisome klaidą, jeigu iš karto apsisukame ir grįžtame, tai plotas yra nulinis. Tačiau trejybinis ratas yra kitokio pobūdžio nuklydimas, tad kitokio pobūdžio atitaisymas.
* Svarbu neįsikabinti į savo klaidas, sugebėti jų atsisakyti, kaip ir bet kokio žinojimo.

Žmogus renkasi savo ribas, tuo kuria save, savo vertybę (vidinį gyvenimą), kad galėtų atsisakyti savęs
* Ko ryškiau save apibrėžiu, to pilniau galiu atsisakyti savęs.
* Žmogus kuria save, plačiausia prasme, savo kertinę vertybę, kuria ir suvokia tai, kas už jo, vienumo su visais galimybę, kurios dėka gali atsisakyti savęs.
* Teisingai gyvename susitelkdami į savo kertinę vertybę, nes ji mums rodo, jog už visumos yra kažkas daugiau, ir ji leidžia mums atsisakyti savęs.
* Žmogus pasaulyje derina savo ribas su kitais. Užtat gali kitais gyventi neabejingas visam pasauliui, vienumu su kitais (mylėdamas artimą) gali neapsiriboti (mylėti Dievą). Užtat savasties ir pasaulio atskyrime slypi dviprasmiškumas.
* Žmogaus vertybė yra ta, kuria jis labiausiai gali atsisakyti savęs
* Žmogus savo vertybe atsisako savęs, gyvena viena su kitais ir su Dievu: gyvena Dievu, vienu asmeniu ir asmenybių įvairovės pilnatve.
* Žmogus bręsta. Jisai tampa vis jautresniu, neabejingu, platesniu, save valdančiu ir tokiu pasaulyje dalyvaujančiu. Žmogaus vertybė bręsta ryškėdama. Žmogus bręsta ryškindamas savo vertybę. Ja žmogus tampa jautresnis, atsakingesnis.
* Ievos klausimas "Kas esu?", tai visų klausimų pradas. Jame glūdi dviprasmybė, nes atsakymas "esu Dievas", tačiau kas yra tasai asmuo, kuris "yra", apie kurį klausiama? Tai Aš. Kuria prasme juo esu? Ir kas jis yra? O taip pat iškyla kitas klausimas, jeigu esu Dievas, koks yra Dievas? Ši dviprasmybė tai pagrindas ženklų savybių, lygmenų porų. O ta pora tai bene didėjantis laisvumas ir mažėjantis laisvumas. O geometrija tai šio santykio išryškinimas, jog mažėjančiu laisvumu įveda tikslumą (tikslesne geometrija) arba didėjančiu laisvumu jo atsisako (miglotesne geometrija). Aleksandro deriniai panašiai tinkinami.
* Elgesį vertiname savo vertybėmis. Vertybės yra dorovės pagrindas.
* Žmogaus kertinė vertybė yra tiesi, betarpiška, pastovi, prasminga. Jai būdingi visi nulybės atvaizdai, tai jos savybės. Tad jinai dieviška, labai panaši į Dievą, nes jo - kaip sandaros, nulybės - atvaizdai yra jos savybės. Tad reikia palyginti su Dievo sandaros visko atvaizdais, troškimais - Dievo savybėmis: savarankiškumu, užtikrintumu, ramybe, meile, taip pat su visko savybėmis (vienybės atvaizdais). Koks ryšys tarp vertybės ir Dievo, vertybės ir geros širdies?
* Elgesiu kuriame save. Turėtumėme (dorove!) kurti save taip, kad galėtumėme atsisakyti savęs.
* Kaip žmogaus elgesį veikia jo savastis? Žmogaus savastis - jo dorybės - išryškina jo pasirinkimus, jo sąžinę, jo jautrumą, kad jisai mažiau nuklystų.
* Kaip išsakomas žmogaus elgesys? Žmogaus elgesį nusako kalba, jo kuriama savastis, jo tveriniai: rūpesčiai, reikšmės, įvykiai.
* Teisingai gyvename susitelkdami į savo kertinę vertybę, nes ji mums rodo, jog už visumos yra kažkas daugiau, ir ji leidžia mums atsisakyti savęs.
* Vertybe randame kelią už jos
* Jeigu mąstysime plačiai, bandysime viską aprėpti bet kuria vertybe, jeigu bandysime pažinti save, savo vertybę, tai tada būsime susitelkę į tai, kas leis mums suvokti, jog yra kažkas daugiau, tiksliau, aiškiau, paprasčiau, jog galime klausti daugybę klausimų. O mūsų vertybes išplės lūkesčiai, lūkesčius išplės abejonės, abejones išplės poreikiai.
* Jeigu mums rūpės, kas Dievui rūpi, tai mūsų rūpestis išsiplės, nes mums rūpi vertybė (ką žinome), o Dievui rūpi meilė (ko nežinome), bet šis mūsų rūpestis gali sutapti, mes tik savaip rūpinamės, būtent žinojimu.
* Dorove mūsų savastis įsiteisina, kaip teisinga, teigiama, leistina, galima ir netgi plačiausia prasme, reikalinga.
* Žmogus yra bet kokiu atveju kūrėjas: savęs kūrėjas. Jisai save, kaip kūrėją, gali suprasti dviprasmiškai, kaip Dievo raišką - širdies tiesa, arba vienareikšmiškai - pasaulio tiesa.
* Vertybe išreiškiame tai, ko iš tikrųjų trokštame. Ar ja gyvename? Ar už jos nėra Dievas? Tačiau į ją suvedame visa savo pasąmonę ir sąmonę.
* Kertinė vertybė yra mūsų atsakymas į grandinę klausimų "kodėl? ir kodėl?" Užtat vertybė veda į Dievą už mūsų, mus mylintį labiau, kaip mes patys save. Panašiai, klausimai yra vertybių transformacijos, pertvėrimai. Užtat kertinė vertybė yra panaši į "fixed point".
* Dievas trokšta nieko, savarankiškas, o mes su poreikiais... ir t.t... mūsų santykis su savimi yra kitoks negu Dievo su savimi, mes nesutampame su savimi, esame atitrūkę nuo savęs. Nes mes esame Dievo priešpriešą - mes esame tiktai Dievo nebūtinume - užtat esame laikini, pažeidžiami - mūsų nebus Dievo esant būtinam. Tad vardan jo mums tenka atsisakyti savęs. Būtent mes esame nebūtini.
* Kadangi mūsų vertybė mus atstoja, mes galime gyventi nežinojimu, nes savo vertybe spręsime visus klausimus, jinai ir yra atsakymas į visus mūsų klausimus. Užtat savo vertybe (ir savo žinojimu) galime atsisakyti savęs. Mus pakeičia mūsų žinojimas. Tiesa mus išlaisvina, nes ji mus atstoja. Užtat tiesa mūsų nevaržo, tiesiog visai pavaduoja, visai atleidžia.
* Žmogus netroškimais apsiriboja, apibrėžia, nustato save, savo ribas.
* Į žmogaus ribas įeina jojo mąstymas, taip pat jisai apima dalį pasaulio, savo kūnu.
* Žmogaus kertinė vertybė yra jo atsakymas į visus jo klausimus.
Vertybė, klausimai
* Kertinė vertybė, gvildenamas klausimas: Lengvas būdas greitai pažinti žmogų ir jį pakalbinti jo nerūšiuojant.
* Vertybė yra tas "neapsakomasis", kurio nepavyksta pilnai atsakyti, bet amžinai atsiskleidžiasi, nors su vis mažesne paklaida atstoja nežinojimą. O klausimas yra baigtine kalba išsakomas jei tik išsakomas lyginant su vertybe.
* Kiekvieno žmogaus vertybė yra bene taip pat jo susižlugdymas, pasauline prasme, kuriuo perlenkia lazdą, tarkim, pavyzdžiui, mano - gyventi tiesa, arba Audronės - veikti vis plačiau. Tačiau tuo pačiu net ir tas pats susižlugdymas yra asmeniškai pasirinktas priartėjimas prie Dievo.
* Mano meilė Ievai mane suveda panašiai kaip mano kertinė vertybė mane suveda. Tai yra pasąmonės suvedimas, juk būtent pasąmonė suveda. Tuo tarpu sąmonė laiko atskirai, suvokia. Įdomu, kad mano meilė Ievai sutampa su mano supratimu Dievo, nors tai skirtingi suvedimai.
* Atsakymai jau manyje. Dievas manyje bet ar aš panašiai jame matau atsakymus? kaip kad jisai mato manyje?
* Kas mumyse užduoda klausimus? Jie lyg tai kyla iš mūsų kertinės vertybės nesutapimo su Nežinojimu.
* Neatsakytas klausimas tampa atsakymu. Atsakytas klausimas išlieka klausimu.
* Vertybe save sutelkiame - tai atsakymas visiems klausimams - ir taip pat išeiname už savęs savo jautrumu, ar turime ryšį su Dievu, ar jo neturime?
Kodėl žmonės klausia klausimus?
* Jiems rūpi atsakymas: tiesa
* Jiems rūpi atsakinėjimas: betarpiškumas
* Jiems rūpi klausinėjimas: pastovumas
* Jiems rūpi klausimas: prasmingumas

Kuriame save kalbomis: paklusimu, tikėjimu, rūpėjimu
* pasakojimu išgyvenimą-įvykį; įvardijimu dėsnį; rūpesčiu pasaulį-savastį.
* 3 kalbos yra savasties apimtys (pasakojimo įvykis, įvardijimo dėsnis, pagrindimo pasaulis) nesutapimui tarp širdies ir pasaulio.
* Paklūstame (nežinodami kodėl) įvykiuose, tikime (nežinodami kaip) dėsniais, mums rūpi (nežinodami ką) viskuo, visu savimi, kuriuo nusistatome.
* Žmogus vykdo Dievo valią rūpėdamas, tikėdamas ir paklusdamas, užtat amžinai bręsdamas, gyvendamas. Žmogus atsiduoda Dievui kaip jo vaikas, jo bendrakūrėjas.
* Žmogus kuria save kalbomis - vidiniais požiūriais - Dievo valios vykdymais - įsisavinimu: pagrindimu (rūpėjimu), įvardijimu (tikėjimu), pasakojimu (paklusimu).
* Žmogus išgyvena kalbomis: pagrindimu jis bręsta rūpėjimu, įvardijimu bręsta tikėjimu, ir pasakojimu bręsta paklusimu (sakramentais).
* Kalbomis kuriame save, tai mūsų veikla. Kuriame vertybinę ribą tarp savęs ir pasaulio: Rūpėjimu kuriame širdies vertybinę ribą, įvardijimu proto vertybinę ribą ir pasakojimu kūno vertybinę ribą. Aukštesnius laipsnyno laipsnius laikome už savęs, užtat juos galime keisti, jais gyvename kraštutiniškai.
* kalba kyla iš laukimo?
* Pagrindimas apibrėžia kaip, įvardijimas koks, pasakojimas ar.
* Logika užsiima pagrindimu.
* Žinojimo rūmai kyla iš pagrindimo - atsiplėšia tikrovės sritis, mūsų ir Dievo santykiuose apibrėžta.
* Pagrindimu (rūpėjimu) apsibrėžia lūkestis, įvardijimu (tikėjimu) apsibrėžia abejonė, pasakojimu (paklusimu) apsibrėžia poreikis.
* Description by language creates categories limited by language.
* Jauduliais sugebam ar nesugebam lūkesčiais tverti rūpesčius; abejonėmis tverti reikšmes; poreikiais tverti įvykius. Taip trimis kalbomis tveriame sąvokas.
* žmonių kalba: išmokstame garsuose išskirti žodžius, sąvokas
Padalinimai išsako logikos pavidalą statiškai, o pagrindimas (iš aplinkybių į atvaizdus) dinamiškai. Taip mąstant:
* Padalinimai išsako kas rūpi, o pagrindimas - kaip ima rūpėti.
* Atvaizdai išsako kas reiškiasi, o įvardijimas - kaip ima reikštis.
* Aplinkybės išsako kas įvyksta, o pasakojimas - kaip įvyksta.
Aštuongubas kelias tad sieja statiką ir dinamiką.
* Įtampa nusako kalbos vienetą.
* Pasakojimo įtampos vienetas: rūpesčių iškilimas ir išnykimas; pagrindimo įtampos vienetas: reikšmės iškilimas ir išnykimas? įvardijimo įtampos vienetas: įvykio iškilimas ir išnykimas? Ar tai apverčia trejybės ratą? dėl to, kad pasaulis išverstas?
* Rūpėjimas kuria rūpesčių medį, kurį pertvarko tinklas (visuomeniniu požiūriu kaip mes susieti) arba seka (asmeniniu požiūriu kaip dalyvaujame)
* Įvardijimas kuria žodžių reikšmių tinklą, kurį pertvarko seka (visuomeniniu požiūriu kaip mus supranta) arba medis (asmeniniu požiūriu ką norime pasakyti).
* Pasakojimas kuria įvykių seką, kurį pertvarko medis (visuomeniniu požiūriu kaip mes suveikiame) arba tinklas (asmeniniu požiūriu ką išgyvename).
Kalbos
* Liaudies pasakos, tai kas suprantama, paprasta. Jos išsiplečia eilėraščiais, kurios išryškina vienetų nuotaikas. Taip pat išsiplečia epais, kaip Odisėja, kurios praturtina žodžiais, posakiais, žiniomis, išmintimi. Šiedu keliais susiveda šventraščiu, kanonu, klasika, įžymiuoju veikalu, kaip kad Ulisu.
* Kaip mintys kyla gyvenime iš pasąmonės? išsakyti - trimis kalbomis
* Pagrindimas veda iš išgyvenimo (aplinkybių nusakyto) atgal į rūpesčius (atvaizdų nusakytų).
* Kalba ir bendrija: Consciousness and the Social Brain
* Kokia yra Dievo kalba? (Kiti sako tyla.) Mūsų asmeninės kalbos yra Dievo kalba. Jeigu mes neturime savo kalbos, jisai mums prabils asmeniniais ženklais, vėjo gūsiu, saulės spinduliu, ir t.t.
* Trys kalbos plėtoja pasąmonę, sąlygas, prie kurių vis galima grįžti, į jas naujai įsijausti. Jos išplečia sąmonę.
* Gadamer: Suvokimas yra įvykis. Tad pasakojimo kalbos įvykis. Pasakoje visada veikėjas kažką išmoksta po kurio viskas pasikeičia.
* Branda įvyksta išgyvenimais. Pasakų rūšys turėtų sutapti su išgyvenimų rūšimis.
* Pagrindimas - rūpi - rūpėjimas (širdis) - dorovė liūne
* Įvardijimas - reiškia - tikėjimas (protu) - Pamokslas nuo kalno
* Pasakojimas - įvyksta (išgyvenimas, branda) - paklusimas (kūnu) - 10 Dievo įsakymų
* Pagrindimas - širdis (rūpestis) - lūkesčiai - matematikos įrodymo būdai
* Įvardijimas - protas (reikšmė) - abejonės - linksniai
* Pasakojimas - kūnas (įvykis) - poreikiai
* Morfizmas - atspindys
* Indukcija - ištiesinims
* Algoritmo konstravimas - pasukimas
* Substitucija - didinimas
* Atvejų nagrinėjimas - lyginimas
* Konstravimas - perkėlimas
* Kiekviena kalba vysto savo atmintį. Pasakojimo kalbos atmintis - tikrovė. Įvardijimo atmintis - žmonių kalbos, jų žodžiai. Pagrindimo kalbos atmintis - prisiminimai.
* Kiekviena kalba remiasi įtampa išlaikyti mūsų dėmesį. O įtampa yra septintasis jaudulys lūkesčių santvarkoje. Panašiai, Ar tikrai nerimauju? yra septintoji abejonė.
* Pasakojime įtampos vienetai rikiuojami eilės tvarka. Tai primena Salingaros dėsnį "dėsningas kaitaliojimas". Įvardijime dėmesys sustatomas medžio tvarka. Tai primena mąstų laipsningumą. O pagrindime dėmesys išdėstomas tinklo tvarka. Tai primena entropijos mažinimą.
* Kalba yra taip sustatyta, kad būtų lengva ją išmokti, lengva išmokti žodžius.
* Kalba, kaip ir atmintis, yra proto išplėtimas.
* Kalba susidaro iš žodžių ir sakinių.
* Gramatiką, kaip kad nuotaikas, galima suprasti, kaip ribų tvėrimą.
* Pagrindimą (vedantį iš aplinkybių į atvaizdus) išgyvename padalinimais, jų ratu. Įvardijimą (vedantį iš padalinimų į aplinkybes) išgyvename atvaizdais. Pasakojimą (vedantį iš atvaizdų į padalinimus) išgyvename aplinkybėmis.
Kalba
* Kalbos esmė, kaip ir algebros, yra leisti mums dirbti su ir spręsti tai, kas mums nesuprantama, ką nesuvokiame. Pavyzdžiui, Pitagoro teorema leidžia mums perdėlioti plotus, nors mes ir nesuprantame, kas yra plotas. Kalba leidžia mums sąlyginai žinoti ar nežinoti. Kalba, tai sąlyginis susitarimas.
* Kalba tveria žinojimo ženklus. Sakramentai yra žinojimai.

Žmogus kuria ribas - sąvokas:
* Žmogus kuria save, tad kuria ribas, gali tuo pačiu kurti visokiausius kūrinius, tvėrinius, ir apskritai sąvokas, nebūtinai save. Kuria save susitapatindamas ar nesusitapatindamas su savo sukurtomis sąvokomis.
* Sąvokos neapibrėžtumas juslių atžvilgiu, pavyzdžiui, tamsoje kas labiausiai neapibrėžta? Indų (budistinės) filosofijos tvarka: lytėjimas, ragavimas, uoslė, klausa, rega. Tamsoje iškyla klausimas, kas tai yra? Tad iš karto spėliojame, taikome, kuriame sąvokas susigaudyti.
* Landowski. Prasmė anapus teksto. Tekstas (ir sąvoka) yra riba per kurią susikalbame.
Sąvokos, sąlygos
* Reified = sąvoka. Unreified = sąvokos numetimas, atsiplėšimas - galime atsiplėšti *po to* kai priimame
* Būtis yra pirminė sąvoka, kuri labiausiai įsitvirtina, kurios visgi galima atsisakyti, galima jos nepaisyti, gyvenant nežinojimu.
* Atvaizdai, tai mūsų sąlygos, o aplinkybės, tai sąvokų sąlygos.
* Gamtoje aiškių ribų lyg ir nėra. Viskas susideda iš tų pačių neutronų, protonų ir elektronų - nesiskiria oras nuo obuolio - tik skirtingai susieti. Neskiria obuolio, jį glostomo vėjo, slieko, mūsų rankos, obuolių košės
* Sąvoka yra padėlys - vieta daiktui pasidėti
* Sąvokos dėžėmis galime gyventi kitu.
* Atkartoti (atvaizdai) RE-presentation leidžia priskirti sau, būtent Aš mąstau
** A) išlieka tas pats visiems atvaizdas
** B) esu skirtingas nuo atvaizdų
** C) gliu sąmoningai mąstyti savo atvaizdus
* Visko atsisakius lieka erdvė ir laikas.
* Fenomenologija - atsisakymas sąvokų. Atlupimas visų sąvokų, prielaidų. 5+3=8 Dievas.
* Laikas (ateitis) yra nežinojimo sąvoka, o atlupus sąvoką erdvėje ir laike, gauname Nežinojimą (Dievą).
* Kaip galima iš visumos (pasaulio, Dievo, savęs) išskirti sąvoką? Ir kaip gali sąvokos savybės (kurias išsako aplinkybės) sutapti ir prilygti pasaulio ir t.t. savybėmis (kurias išsako padalinimai). Tai vyksta mūsų sąlygomis.
* Įrankiai mus sieja su pasauliui. Įrankiais naudojasi bendras žmogus - kaip, tad ir mes tokiais gyvename.
* Riba tarp savęs (kuriame esu vieningas) ir pasaulio. Už manęs, pasaulyje, nuo kurio atsiriboju, yra galimybė kitoms savastims. O tai leidžia būti tam tarpui, kuriame galime būti mylimi, kurio dėka galime patys keistis, kaip asmenybės. Tad asmenybė grindžiama asmeniu ir yra sąlyginė. Asmuo tai išgyvenime mylimas papildiniu, jisai sieja senąją asmenybę ir naująją asmenybę.
* Daiktai iškyla mano mintyse kaip sąvokos. Tai gali būti daiktai iškylantys regėjimo lauke, arba gali būti, pavyzdžiui, trikampis sudarytas iš žemės ir lentų įžambiai pastatytų ant malkinės sienos, taigi, iš to ko visai nėra. Ir taip iškilusios sąvokos tampa prieinamos tolimesniam mąstymui, apdorojimui, tvarkymui. Ir jų iškilimą paskatina jų pasikartojimas. Matematikoje panašiai turime įtvirtinti protinį pasaulį kuriame panašiai iš pasąmonės iškyla mintys, pastebėjimai.
* Pasikalbėjime yra bendros sąvokos, bendras laikas ir erdvė.
* Daiktas "yra raudonas", daiktas "yra gyvas". "Yra" - apskritai (besąlygiškai). O laikas ir erdvė tai aprėžia.
* Žmonės paslaptis išsipasakoja. Kunigai išlaiko, nes jie remiasi šventumu.
* Sąvoka susijusi su lūkesčiais, taip pat su kitais netroškimais: poreikiais, abejonėmis, vertybėmis.

Auga tarpas
* Padalinimais auga pertvarkymų tarpas (nuo raidos iki kelionės), tai išryškinimas ribos tarp savęs ir pasaulio, tai mūsų sąvokų nepakankamumas.
* pertvarkyme: maža sandara yra ženklas didelės sandaros. Tad ženklų savybės (nesusivedimai) išsako ženklo nepakankamumą, nežinojimą, tarpą - išsivysto nepakankamumo padalinimai

Žmogus kuria bendrystę: išorinį gyvenimą
* Meile kuriame visus apimančią bendrystę, amžiną gyvenimą čia ir dabar. Ja gyvename už savęs, aukštesniais laipsnynų laipsniais.
* Žmogus puoselėja savo vidinį gyvenimą (vertybę), ir atitinkamai, savo išorinį gyvenimą (bendrystę).
* Meilė yra bendruomenės pagrindas. Mūsų meilė suteikia kitiems laisvę, kurios patys negalėjo sau suteikti. Mūsų meile įgauna laisvę kaip nors atsisakyti savęs ir naujai save priimti, ūgtelėjusį. Jeigu tik esame visuomenės atskirti, visgi tos pačios visuomenės ryšiais mylime vienas kitą ir Dievas myli per mus.
* Maldos mokslas yra šviesuolių bendrystė - tai dalinis tikėjimas, sprendimas, mažais žingsniais. Maldos mokslu pasakome, įvardijame sau ir kitiems, ko trokštame ir ko laukiame, kad tai derėtų. Dievo jėga atsispiriame pasauliui, draugų jėga atsispiriame visuomenei.
* išorinė: bendruomenė, bendrystė
* Visuomeninė tikrovė: Ką manau apie tai, ką kiti mano? Požiūrių grandinės, suvokimo lygmenys.
Bendrystė
* Expectation states theory. Theory of status processes in groups (how status is determined). Wagner and Berger 2002.
Dangaus karalystė
* kaip tiki, taip ir bus
* tikėti ko mažiau - skurdžiadvasiai
* Dievas nebūtinai geras, gyvenimas nebūtinai teisingas
* optimistams, skeptikams, pakantiesiems
* Dangaus karalystė yra amžinas gyvenimas būtent šioje žemėje.


[++
Renkamės++]
į:
[++ žmogus išgyvena? Renkamės++]
Pridėtos 549-745 eilutės:

[++Kaip žmogus elgiasi? Kaip žmogus atrodo iš šalies? Žmogus kuria save++]

Savo sąmone kuria savo pasąmonę, ir būtent plėtoja savo kertinę vertybę. Žmogus gyvena žinojimu.

[+Nes mes patys savo ribas-salygas pasirenkame ir jų atsisakome+]

Žmogus save suvokia įsiklausydamas
* Suvokiame, kas mes esame - savo valia, ar kažkas daugiau - atrandame savo vertybę
* Suvokiame, jog nesame nė savo kūnas, nė protas, nė širdis, o tiktai valia, ir ne savo valia, o kažkas daugiau už mūsų valią, tad tiktai tiek, kiek priimame Dievo valią. O Dievo valia išeiti už savęs, tad mus įstatyti į kreivą pasaulį, kurį kaip tokį privalome priimti, perprasti ir savo elgesiu perkurti.
* Mes taip sustatyti, jeigu tik klausytumėmės savęs, išsiaiškintumėme, jog šis pasaulis pašlijęs.
* Jeigu žmonės klausytųsi savęs, tai patys išsiaiškintų, jog reikia gyventi troškimais (širdimi), ne netroškimais (pasauliu). Pirmiausiai:
* Klausytųsi savo vertybių ir klausimų. Kas mąsto savo klausimus, tas turi ką veikti, yra savarankiškai mąstantis, neieško nereikalingų nuotykių.
* Kas įsiklauso į savo nuotaikas, tas supras jog širdies tiesa gyvename ramūs, jautrūs, teigiami. O kas nenori klausytis, tas naudoja svaigalus, jiems atstoja nuotaikas. Iš jaudulių aišku, jog reikia tikėtis to ko trokštame, nesitikėti to, ko netrokštame.
* Galima išgirsti savo proto abejones, jas išryškinti dvejonėmis, tačiau kiti jų kratosi, naujai užmiega.
* Galima klausytis savo kūno poreikių. O jie yra labiau matomi ir kitiems. Tad kiti gali atsiliepti meile.

Žmogus susigaudo, kad gali susigaudyti
* Kuriame save susigaudydami ir su tikslu susigaudyti: laikytis nežinojimo kelio
* Savastis išskiria visa tai, kas susiję su mūsų galia susigaudyti, kaip elgtis. Tai mūsų kūnas, protas, širdis ir valia.
* Dėmesiu sukuriame savo vidinį supratimą, kuriam galime tarnauti, kuriam galime sutelkti savo išteklius.
* Dėmesys grindžia dalinius sprendimus, tad šviesuolių bendrystę.
* Galime atsisakyti savęs visiškai ar dalinai, lygiai kaip kuriame save visiškai ar dalinai. Gyvendami savo kertine vertybe galima atsisakyti savęs viso. Tačiau skurdžiadvasiškumu užtenka atsisakyti savęs dalina. Užtenka rodyti gerą valią po truputį.
* Lūkesčiai ryškina, apibrėžia dėmesį. Dėmesiu sutelkiame išteklius. Dėmesys nusako kalbos vienetą. Kalba turi išlaikyti dėmesį. Užtat pasakojime įtampa pakaitomis kyla ir atslūgsta.
* Atsakomybė, tai dėmesys į patį dėmesį, tai sąmoningėjimas. Sąmoningumas, tai dėmesys į atsakomybę, tai dėmesys į tą dėmesį, kurį kreipiame savo dėmesiui, tai yra, sąmoningumas, tai pasižiūrėjimas į save, kaip mes tvarkome savo dėmesį. Užtat sąmoningumu valdome dėmesį, jį pajungiame arba išjungiame. Galima palyginti su kategorijų teorijos apibrėžtais sulyginimo galimybėmis.
* Sąmoningėjimas, tai laisvės plėtojimas, o nesąmoningėjimas, tai laisvės atsisakymas. Tai savaip išreiškia valia, širdis, protas, kūnas. Meilė, tai laisvės palaikymas, tuo pačiu gyvybės palaikymas, tad meilė ir sąmoningumas tampriai susiję, o ypač, sąmoningumas ir meilė sau, savęs supratimas, savo prasmės suvokimas, visų vienumo pripažinimas.
* Sąmoningumas yra Dievo išėjimas už savęs, paskutinės (geros širdies) pakopos prilyginimas pirmąjai (pirmapradžio Dievo) pakopai, tad veiksmas +3. Manyčiau, sąmoningumo veiksmu +3 Dievas tveria esmę (sandaros atvaizdų vieningumą - tris kalbas? požiūrius į požiūrius į požiūrius), veiksmu +2 Dievas tveria savybes (sandaros atvaizdus, kaip antai, troškimus - atvaizdus ir aplinkybes (savybes)? požiūrius į požiūrius), veiksmu +1 Dievas tveria sandarą (būtent padalinimus, požiūrius).
* Sąmoningėjimu (savo proto branda abejonėmis ir dvejonėmis) savo laisvę (ir išteklius) vertiname ir plėtojame, tad gyvename vis labiau širdimi, Dievu, už šio pasaulio, idealistais. Tad puoselėjame dėmesį, kartu ir atsakomybę, vystome savo vertybę, kad toli nenuklystumėme.

Klaidomis atpažįstame nežinojimą. Kaip pastebime savo klaidas, nuklydimus.
* Klaidos yra mūsų nuklydimai. Nuklydimai yra savaime suprantami nes mumyse glūdi mums nežinomi Dievo troškimai, kuriuos bandome išsakyti savo vertybėmis.
* Savo klaidas pastebime vertybėmis ir klausimais, lūkesčiais ir jauduliais, abejonėmis ir dvejonėmis, poreikiais ir jų tenkinimais, tad bendrai, žinojimais.
* Jauduliais atpažįstame ar esame, veikiame, mąstome gerai ar blogai, atpažįstame gėrio kryptis
* Doroviniai jausmai atsiranda kai laukiame ko netrokštame. Jais suprantame, kad nuklydome. Kada elgesys pasipildo "kaip kas pasidaro", koks ryšys su dorove? Koks gėrio krypčių ryšys su dorove? Ar gėrio kryptimis randame kelią?
* Neigiami įsakymai liepia nenuklysti. Neigiami įsakymai, tai laukimai, kantrybė, santykis tarp žinojimo ir nežinojimo. Žinojimas žymi, išreiškia nežinojimą.
* Klaidos: Tarnaujame Dievui - turime ryšį su Dievu. Tarnaujame sau: neturime ryšio su Dievu. Silpna vieta: kaip nuteikiame save: sąžinė: gelbėk mus nuo pikto.
Kokios esminės klaidos:
* nepasitenkino lūkesčiai: neigiami jauduliai (kūno klaida - nepaklūstame)
* gyvename pasaulio tiesa, ne širdies tiesa: jaudina, nesame ramūs (proto klaida - netikime)
* nesitikime to ko trokštame: gyvename nejautrūs - nedorai (širdies klaida - nerūpi)
O vertybė iš esmės klaidinga - bet tai tiesiog atveria klausimą.
* Kur tad iškyla sąžinė?
Nuklydimas
* Kodėl nenusidedu? Kaip sugebu save įvairiai pataisyti ar apsaugoti, kad išsisukčiau iš nusižengimo?
* Gerasis vaikas pats vertina Dievo dovanas (laisvę, atsakomybę) ir jas pats taiko savo nuožiūra. Jisai neieško Dievo nes jo paieškos nepatikimos ir nereikalingos. Dievas pats jį ras.
* Blogasis vaikas nori atiduoti, perduoti, gražinti Dievui, tad ieško Dievo, tikro ar ne tikro. Bet jis ras netikrą dievą.
* Pramogos, tai (blogojo vaiko) išėjimas iš įprastinių vėžių, kuris gali tapti betiksliu ar tiesiog savaiminiu tikslu, tad svarbu vis grįžti trejybe prie to, kas svarbu. Pramogos, tai gyvybingumo paieškos.
* Geometrija matuoja, išreiškia nuklydimą. Nuklydimas matuojamas sugrįžus. Tai gali būti nuklydimas pirmyn atgal. Taip pat nuklydimas vyksta trejybės ratu, tad trikampiu. Nuklydimą galima išreikšti takais, taip pat nuotoliais, taip pat dalinį nuklydimą galima išreikšti kampais, ir visuminį nuklydimą galima kokybiškai išreikšti plotu, juk jeigu iš karto atitaisome klaidą, jeigu iš karto apsisukame ir grįžtame, tai plotas yra nulinis. Tačiau trejybinis ratas yra kitokio pobūdžio nuklydimas, tad kitokio pobūdžio atitaisymas.
* Svarbu neįsikabinti į savo klaidas, sugebėti jų atsisakyti, kaip ir bet kokio žinojimo.

Žmogus renkasi savo ribas, tuo kuria save, savo vertybę (vidinį gyvenimą), kad galėtų atsisakyti savęs
* Ko ryškiau save apibrėžiu, to pilniau galiu atsisakyti savęs.
* Žmogus kuria save, plačiausia prasme, savo kertinę vertybę, kuria ir suvokia tai, kas už jo, vienumo su visais galimybę, kurios dėka gali atsisakyti savęs.
* Teisingai gyvename susitelkdami į savo kertinę vertybę, nes ji mums rodo, jog už visumos yra kažkas daugiau, ir ji leidžia mums atsisakyti savęs.
* Žmogus pasaulyje derina savo ribas su kitais. Užtat gali kitais gyventi neabejingas visam pasauliui, vienumu su kitais (mylėdamas artimą) gali neapsiriboti (mylėti Dievą). Užtat savasties ir pasaulio atskyrime slypi dviprasmiškumas.
* Žmogaus vertybė yra ta, kuria jis labiausiai gali atsisakyti savęs
* Žmogus savo vertybe atsisako savęs, gyvena viena su kitais ir su Dievu: gyvena Dievu, vienu asmeniu ir asmenybių įvairovės pilnatve.
* Žmogus bręsta. Jisai tampa vis jautresniu, neabejingu, platesniu, save valdančiu ir tokiu pasaulyje dalyvaujančiu. Žmogaus vertybė bręsta ryškėdama. Žmogus bręsta ryškindamas savo vertybę. Ja žmogus tampa jautresnis, atsakingesnis.
* Ievos klausimas "Kas esu?", tai visų klausimų pradas. Jame glūdi dviprasmybė, nes atsakymas "esu Dievas", tačiau kas yra tasai asmuo, kuris "yra", apie kurį klausiama? Tai Aš. Kuria prasme juo esu? Ir kas jis yra? O taip pat iškyla kitas klausimas, jeigu esu Dievas, koks yra Dievas? Ši dviprasmybė tai pagrindas ženklų savybių, lygmenų porų. O ta pora tai bene didėjantis laisvumas ir mažėjantis laisvumas. O geometrija tai šio santykio išryškinimas, jog mažėjančiu laisvumu įveda tikslumą (tikslesne geometrija) arba didėjančiu laisvumu jo atsisako (miglotesne geometrija). Aleksandro deriniai panašiai tinkinami.
* Elgesį vertiname savo vertybėmis. Vertybės yra dorovės pagrindas.
* Žmogaus kertinė vertybė yra tiesi, betarpiška, pastovi, prasminga. Jai būdingi visi nulybės atvaizdai, tai jos savybės. Tad jinai dieviška, labai panaši į Dievą, nes jo - kaip sandaros, nulybės - atvaizdai yra jos savybės. Tad reikia palyginti su Dievo sandaros visko atvaizdais, troškimais - Dievo savybėmis: savarankiškumu, užtikrintumu, ramybe, meile, taip pat su visko savybėmis (vienybės atvaizdais). Koks ryšys tarp vertybės ir Dievo, vertybės ir geros širdies?
* Elgesiu kuriame save. Turėtumėme (dorove!) kurti save taip, kad galėtumėme atsisakyti savęs.
* Kaip žmogaus elgesį veikia jo savastis? Žmogaus savastis - jo dorybės - išryškina jo pasirinkimus, jo sąžinę, jo jautrumą, kad jisai mažiau nuklystų.
* Kaip išsakomas žmogaus elgesys? Žmogaus elgesį nusako kalba, jo kuriama savastis, jo tveriniai: rūpesčiai, reikšmės, įvykiai.
* Teisingai gyvename susitelkdami į savo kertinę vertybę, nes ji mums rodo, jog už visumos yra kažkas daugiau, ir ji leidžia mums atsisakyti savęs.
* Vertybe randame kelią už jos
* Jeigu mąstysime plačiai, bandysime viską aprėpti bet kuria vertybe, jeigu bandysime pažinti save, savo vertybę, tai tada būsime susitelkę į tai, kas leis mums suvokti, jog yra kažkas daugiau, tiksliau, aiškiau, paprasčiau, jog galime klausti daugybę klausimų. O mūsų vertybes išplės lūkesčiai, lūkesčius išplės abejonės, abejones išplės poreikiai.
* Jeigu mums rūpės, kas Dievui rūpi, tai mūsų rūpestis išsiplės, nes mums rūpi vertybė (ką žinome), o Dievui rūpi meilė (ko nežinome), bet šis mūsų rūpestis gali sutapti, mes tik savaip rūpinamės, būtent žinojimu.
* Dorove mūsų savastis įsiteisina, kaip teisinga, teigiama, leistina, galima ir netgi plačiausia prasme, reikalinga.
* Žmogus yra bet kokiu atveju kūrėjas: savęs kūrėjas. Jisai save, kaip kūrėją, gali suprasti dviprasmiškai, kaip Dievo raišką - širdies tiesa, arba vienareikšmiškai - pasaulio tiesa.
* Vertybe išreiškiame tai, ko iš tikrųjų trokštame. Ar ja gyvename? Ar už jos nėra Dievas? Tačiau į ją suvedame visa savo pasąmonę ir sąmonę.
* Kertinė vertybė yra mūsų atsakymas į grandinę klausimų "kodėl? ir kodėl?" Užtat vertybė veda į Dievą už mūsų, mus mylintį labiau, kaip mes patys save. Panašiai, klausimai yra vertybių transformacijos, pertvėrimai. Užtat kertinė vertybė yra panaši į "fixed point".
* Dievas trokšta nieko, savarankiškas, o mes su poreikiais... ir t.t... mūsų santykis su savimi yra kitoks negu Dievo su savimi, mes nesutampame su savimi, esame atitrūkę nuo savęs. Nes mes esame Dievo priešpriešą - mes esame tiktai Dievo nebūtinume - užtat esame laikini, pažeidžiami - mūsų nebus Dievo esant būtinam. Tad vardan jo mums tenka atsisakyti savęs. Būtent mes esame nebūtini.
* Kadangi mūsų vertybė mus atstoja, mes galime gyventi nežinojimu, nes savo vertybe spręsime visus klausimus, jinai ir yra atsakymas į visus mūsų klausimus. Užtat savo vertybe (ir savo žinojimu) galime atsisakyti savęs. Mus pakeičia mūsų žinojimas. Tiesa mus išlaisvina, nes ji mus atstoja. Užtat tiesa mūsų nevaržo, tiesiog visai pavaduoja, visai atleidžia.
* Žmogus netroškimais apsiriboja, apibrėžia, nustato save, savo ribas.
* Į žmogaus ribas įeina jojo mąstymas, taip pat jisai apima dalį pasaulio, savo kūnu.
* Žmogaus kertinė vertybė yra jo atsakymas į visus jo klausimus.
Vertybė, klausimai
* Kertinė vertybė, gvildenamas klausimas: Lengvas būdas greitai pažinti žmogų ir jį pakalbinti jo nerūšiuojant.
* Vertybė yra tas "neapsakomasis", kurio nepavyksta pilnai atsakyti, bet amžinai atsiskleidžiasi, nors su vis mažesne paklaida atstoja nežinojimą. O klausimas yra baigtine kalba išsakomas jei tik išsakomas lyginant su vertybe.
* Kiekvieno žmogaus vertybė yra bene taip pat jo susižlugdymas, pasauline prasme, kuriuo perlenkia lazdą, tarkim, pavyzdžiui, mano - gyventi tiesa, arba Audronės - veikti vis plačiau. Tačiau tuo pačiu net ir tas pats susižlugdymas yra asmeniškai pasirinktas priartėjimas prie Dievo.
* Mano meilė Ievai mane suveda panašiai kaip mano kertinė vertybė mane suveda. Tai yra pasąmonės suvedimas, juk būtent pasąmonė suveda. Tuo tarpu sąmonė laiko atskirai, suvokia. Įdomu, kad mano meilė Ievai sutampa su mano supratimu Dievo, nors tai skirtingi suvedimai.
* Atsakymai jau manyje. Dievas manyje bet ar aš panašiai jame matau atsakymus? kaip kad jisai mato manyje?
* Kas mumyse užduoda klausimus? Jie lyg tai kyla iš mūsų kertinės vertybės nesutapimo su Nežinojimu.
* Neatsakytas klausimas tampa atsakymu. Atsakytas klausimas išlieka klausimu.
* Vertybe save sutelkiame - tai atsakymas visiems klausimams - ir taip pat išeiname už savęs savo jautrumu, ar turime ryšį su Dievu, ar jo neturime?
Kodėl žmonės klausia klausimus?
* Jiems rūpi atsakymas: tiesa
* Jiems rūpi atsakinėjimas: betarpiškumas
* Jiems rūpi klausinėjimas: pastovumas
* Jiems rūpi klausimas: prasmingumas

Kuriame save kalbomis: paklusimu, tikėjimu, rūpėjimu
* pasakojimu išgyvenimą-įvykį; įvardijimu dėsnį; rūpesčiu pasaulį-savastį.
* 3 kalbos yra savasties apimtys (pasakojimo įvykis, įvardijimo dėsnis, pagrindimo pasaulis) nesutapimui tarp širdies ir pasaulio.
* Paklūstame (nežinodami kodėl) įvykiuose, tikime (nežinodami kaip) dėsniais, mums rūpi (nežinodami ką) viskuo, visu savimi, kuriuo nusistatome.
* Žmogus vykdo Dievo valią rūpėdamas, tikėdamas ir paklusdamas, užtat amžinai bręsdamas, gyvendamas. Žmogus atsiduoda Dievui kaip jo vaikas, jo bendrakūrėjas.
* Žmogus kuria save kalbomis - vidiniais požiūriais - Dievo valios vykdymais - įsisavinimu: pagrindimu (rūpėjimu), įvardijimu (tikėjimu), pasakojimu (paklusimu).
* Žmogus išgyvena kalbomis: pagrindimu jis bręsta rūpėjimu, įvardijimu bręsta tikėjimu, ir pasakojimu bręsta paklusimu (sakramentais).
* Kalbomis kuriame save, tai mūsų veikla. Kuriame vertybinę ribą tarp savęs ir pasaulio: Rūpėjimu kuriame širdies vertybinę ribą, įvardijimu proto vertybinę ribą ir pasakojimu kūno vertybinę ribą. Aukštesnius laipsnyno laipsnius laikome už savęs, užtat juos galime keisti, jais gyvename kraštutiniškai.
* kalba kyla iš laukimo?
* Pagrindimas apibrėžia kaip, įvardijimas koks, pasakojimas ar.
* Logika užsiima pagrindimu.
* Žinojimo rūmai kyla iš pagrindimo - atsiplėšia tikrovės sritis, mūsų ir Dievo santykiuose apibrėžta.
* Pagrindimu (rūpėjimu) apsibrėžia lūkestis, įvardijimu (tikėjimu) apsibrėžia abejonė, pasakojimu (paklusimu) apsibrėžia poreikis.
* Description by language creates categories limited by language.
* Jauduliais sugebam ar nesugebam lūkesčiais tverti rūpesčius; abejonėmis tverti reikšmes; poreikiais tverti įvykius. Taip trimis kalbomis tveriame sąvokas.
* žmonių kalba: išmokstame garsuose išskirti žodžius, sąvokas
Padalinimai išsako logikos pavidalą statiškai, o pagrindimas (iš aplinkybių į atvaizdus) dinamiškai. Taip mąstant:
* Padalinimai išsako kas rūpi, o pagrindimas - kaip ima rūpėti.
* Atvaizdai išsako kas reiškiasi, o įvardijimas - kaip ima reikštis.
* Aplinkybės išsako kas įvyksta, o pasakojimas - kaip įvyksta.
Aštuongubas kelias tad sieja statiką ir dinamiką.
* Įtampa nusako kalbos vienetą.
* Pasakojimo įtampos vienetas: rūpesčių iškilimas ir išnykimas; pagrindimo įtampos vienetas: reikšmės iškilimas ir išnykimas? įvardijimo įtampos vienetas: įvykio iškilimas ir išnykimas? Ar tai apverčia trejybės ratą? dėl to, kad pasaulis išverstas?
* Rūpėjimas kuria rūpesčių medį, kurį pertvarko tinklas (visuomeniniu požiūriu kaip mes susieti) arba seka (asmeniniu požiūriu kaip dalyvaujame)
* Įvardijimas kuria žodžių reikšmių tinklą, kurį pertvarko seka (visuomeniniu požiūriu kaip mus supranta) arba medis (asmeniniu požiūriu ką norime pasakyti).
* Pasakojimas kuria įvykių seką, kurį pertvarko medis (visuomeniniu požiūriu kaip mes suveikiame) arba tinklas (asmeniniu požiūriu ką išgyvename).
Kalbos
* Liaudies pasakos, tai kas suprantama, paprasta. Jos išsiplečia eilėraščiais, kurios išryškina vienetų nuotaikas. Taip pat išsiplečia epais, kaip Odisėja, kurios praturtina žodžiais, posakiais, žiniomis, išmintimi. Šiedu keliais susiveda šventraščiu, kanonu, klasika, įžymiuoju veikalu, kaip kad Ulisu.
* Kaip mintys kyla gyvenime iš pasąmonės? išsakyti - trimis kalbomis
* Pagrindimas veda iš išgyvenimo (aplinkybių nusakyto) atgal į rūpesčius (atvaizdų nusakytų).
* Kalba ir bendrija: Consciousness and the Social Brain
* Kokia yra Dievo kalba? (Kiti sako tyla.) Mūsų asmeninės kalbos yra Dievo kalba. Jeigu mes neturime savo kalbos, jisai mums prabils asmeniniais ženklais, vėjo gūsiu, saulės spinduliu, ir t.t.
* Trys kalbos plėtoja pasąmonę, sąlygas, prie kurių vis galima grįžti, į jas naujai įsijausti. Jos išplečia sąmonę.
* Gadamer: Suvokimas yra įvykis. Tad pasakojimo kalbos įvykis. Pasakoje visada veikėjas kažką išmoksta po kurio viskas pasikeičia.
* Branda įvyksta išgyvenimais. Pasakų rūšys turėtų sutapti su išgyvenimų rūšimis.
* Pagrindimas - rūpi - rūpėjimas (širdis) - dorovė liūne
* Įvardijimas - reiškia - tikėjimas (protu) - Pamokslas nuo kalno
* Pasakojimas - įvyksta (išgyvenimas, branda) - paklusimas (kūnu) - 10 Dievo įsakymų
* Pagrindimas - širdis (rūpestis) - lūkesčiai - matematikos įrodymo būdai
* Įvardijimas - protas (reikšmė) - abejonės - linksniai
* Pasakojimas - kūnas (įvykis) - poreikiai
* Morfizmas - atspindys
* Indukcija - ištiesinims
* Algoritmo konstravimas - pasukimas
* Substitucija - didinimas
* Atvejų nagrinėjimas - lyginimas
* Konstravimas - perkėlimas
* Kiekviena kalba vysto savo atmintį. Pasakojimo kalbos atmintis - tikrovė. Įvardijimo atmintis - žmonių kalbos, jų žodžiai. Pagrindimo kalbos atmintis - prisiminimai.
* Kiekviena kalba remiasi įtampa išlaikyti mūsų dėmesį. O įtampa yra septintasis jaudulys lūkesčių santvarkoje. Panašiai, Ar tikrai nerimauju? yra septintoji abejonė.
* Pasakojime įtampos vienetai rikiuojami eilės tvarka. Tai primena Salingaros dėsnį "dėsningas kaitaliojimas". Įvardijime dėmesys sustatomas medžio tvarka. Tai primena mąstų laipsningumą. O pagrindime dėmesys išdėstomas tinklo tvarka. Tai primena entropijos mažinimą.
* Kalba yra taip sustatyta, kad būtų lengva ją išmokti, lengva išmokti žodžius.
* Kalba, kaip ir atmintis, yra proto išplėtimas.
* Kalba susidaro iš žodžių ir sakinių.
* Gramatiką, kaip kad nuotaikas, galima suprasti, kaip ribų tvėrimą.
* Pagrindimą (vedantį iš aplinkybių į atvaizdus) išgyvename padalinimais, jų ratu. Įvardijimą (vedantį iš padalinimų į aplinkybes) išgyvename atvaizdais. Pasakojimą (vedantį iš atvaizdų į padalinimus) išgyvename aplinkybėmis.
Kalba
* Kalbos esmė, kaip ir algebros, yra leisti mums dirbti su ir spręsti tai, kas mums nesuprantama, ką nesuvokiame. Pavyzdžiui, Pitagoro teorema leidžia mums perdėlioti plotus, nors mes ir nesuprantame, kas yra plotas. Kalba leidžia mums sąlyginai žinoti ar nežinoti. Kalba, tai sąlyginis susitarimas.
* Kalba tveria žinojimo ženklus. Sakramentai yra žinojimai.

Žmogus kuria ribas - sąvokas:
* Žmogus kuria save, tad kuria ribas, gali tuo pačiu kurti visokiausius kūrinius, tvėrinius, ir apskritai sąvokas, nebūtinai save. Kuria save susitapatindamas ar nesusitapatindamas su savo sukurtomis sąvokomis.
* Sąvokos neapibrėžtumas juslių atžvilgiu, pavyzdžiui, tamsoje kas labiausiai neapibrėžta? Indų (budistinės) filosofijos tvarka: lytėjimas, ragavimas, uoslė, klausa, rega. Tamsoje iškyla klausimas, kas tai yra? Tad iš karto spėliojame, taikome, kuriame sąvokas susigaudyti.
* Landowski. Prasmė anapus teksto. Tekstas (ir sąvoka) yra riba per kurią susikalbame.
Sąvokos, sąlygos
* Reified = sąvoka. Unreified = sąvokos numetimas, atsiplėšimas - galime atsiplėšti *po to* kai priimame
* Būtis yra pirminė sąvoka, kuri labiausiai įsitvirtina, kurios visgi galima atsisakyti, galima jos nepaisyti, gyvenant nežinojimu.
* Atvaizdai, tai mūsų sąlygos, o aplinkybės, tai sąvokų sąlygos.
* Gamtoje aiškių ribų lyg ir nėra. Viskas susideda iš tų pačių neutronų, protonų ir elektronų - nesiskiria oras nuo obuolio - tik skirtingai susieti. Neskiria obuolio, jį glostomo vėjo, slieko, mūsų rankos, obuolių košės
* Sąvoka yra padėlys - vieta daiktui pasidėti
* Sąvokos dėžėmis galime gyventi kitu.
* Atkartoti (atvaizdai) RE-presentation leidžia priskirti sau, būtent Aš mąstau
** A) išlieka tas pats visiems atvaizdas
** B) esu skirtingas nuo atvaizdų
** C) gliu sąmoningai mąstyti savo atvaizdus
* Visko atsisakius lieka erdvė ir laikas.
* Fenomenologija - atsisakymas sąvokų. Atlupimas visų sąvokų, prielaidų. 5+3=8 Dievas.
* Laikas (ateitis) yra nežinojimo sąvoka, o atlupus sąvoką erdvėje ir laike, gauname Nežinojimą (Dievą).
* Kaip galima iš visumos (pasaulio, Dievo, savęs) išskirti sąvoką? Ir kaip gali sąvokos savybės (kurias išsako aplinkybės) sutapti ir prilygti pasaulio ir t.t. savybėmis (kurias išsako padalinimai). Tai vyksta mūsų sąlygomis.
* Įrankiai mus sieja su pasauliui. Įrankiais naudojasi bendras žmogus - kaip, tad ir mes tokiais gyvename.
* Riba tarp savęs (kuriame esu vieningas) ir pasaulio. Už manęs, pasaulyje, nuo kurio atsiriboju, yra galimybė kitoms savastims. O tai leidžia būti tam tarpui, kuriame galime būti mylimi, kurio dėka galime patys keistis, kaip asmenybės. Tad asmenybė grindžiama asmeniu ir yra sąlyginė. Asmuo tai išgyvenime mylimas papildiniu, jisai sieja senąją asmenybę ir naująją asmenybę.
* Daiktai iškyla mano mintyse kaip sąvokos. Tai gali būti daiktai iškylantys regėjimo lauke, arba gali būti, pavyzdžiui, trikampis sudarytas iš žemės ir lentų įžambiai pastatytų ant malkinės sienos, taigi, iš to ko visai nėra. Ir taip iškilusios sąvokos tampa prieinamos tolimesniam mąstymui, apdorojimui, tvarkymui. Ir jų iškilimą paskatina jų pasikartojimas. Matematikoje panašiai turime įtvirtinti protinį pasaulį kuriame panašiai iš pasąmonės iškyla mintys, pastebėjimai.
* Pasikalbėjime yra bendros sąvokos, bendras laikas ir erdvė.
* Daiktas "yra raudonas", daiktas "yra gyvas". "Yra" - apskritai (besąlygiškai). O laikas ir erdvė tai aprėžia.
* Žmonės paslaptis išsipasakoja. Kunigai išlaiko, nes jie remiasi šventumu.
* Sąvoka susijusi su lūkesčiais, taip pat su kitais netroškimais: poreikiais, abejonėmis, vertybėmis.

Auga tarpas
* Padalinimais auga pertvarkymų tarpas (nuo raidos iki kelionės), tai išryškinimas ribos tarp savęs ir pasaulio, tai mūsų sąvokų nepakankamumas.
* pertvarkyme: maža sandara yra ženklas didelės sandaros. Tad ženklų savybės (nesusivedimai) išsako ženklo nepakankamumą, nežinojimą, tarpą - išsivysto nepakankamumo padalinimai

Žmogus kuria bendrystę: išorinį gyvenimą
* Meile kuriame visus apimančią bendrystę, amžiną gyvenimą čia ir dabar. Ja gyvename už savęs, aukštesniais laipsnynų laipsniais.
* Žmogus puoselėja savo vidinį gyvenimą (vertybę), ir atitinkamai, savo išorinį gyvenimą (bendrystę).
* Meilė yra bendruomenės pagrindas. Mūsų meilė suteikia kitiems laisvę, kurios patys negalėjo sau suteikti. Mūsų meile įgauna laisvę kaip nors atsisakyti savęs ir naujai save priimti, ūgtelėjusį. Jeigu tik esame visuomenės atskirti, visgi tos pačios visuomenės ryšiais mylime vienas kitą ir Dievas myli per mus.
* Maldos mokslas yra šviesuolių bendrystė - tai dalinis tikėjimas, sprendimas, mažais žingsniais. Maldos mokslu pasakome, įvardijame sau ir kitiems, ko trokštame ir ko laukiame, kad tai derėtų. Dievo jėga atsispiriame pasauliui, draugų jėga atsispiriame visuomenei.
* išorinė: bendruomenė, bendrystė
* Visuomeninė tikrovė: Ką manau apie tai, ką kiti mano? Požiūrių grandinės, suvokimo lygmenys.
Bendrystė
* Expectation states theory. Theory of status processes in groups (how status is determined). Wagner and Berger 2002.
Dangaus karalystė
* kaip tiki, taip ir bus
* tikėti ko mažiau - skurdžiadvasiai
* Dievas nebūtinai geras, gyvenimas nebūtinai teisingas
* optimistams, skeptikams, pakantiesiems
* Dangaus karalystė yra amžinas gyvenimas būtent šioje žemėje.
2017 birželio 15 d., 08:27 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 305-307 eilutės iš
[++Žmogus kuria save++]
į:
[++Kaip žmogus elgiasi? Kaip žmogus atrodo iš šalies? Žmogus kuria save++]

Savo sąmone kuria savo pasąmonę, ir būtent plėtoja savo kertinę vertybę. Žmogus gyvena žinojimu.
2017 birželio 15 d., 08:25 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 746-747 eilutės iš
[++Dorovės kilmė++]
į:
[++Kaip iškyla dorovės klausimas?++]
Pridėtos 756-759 eilutės:

[++Kaip žmogus turėtų elgtis? Dorovė.++]
2017 birželio 13 d., 21:17 atliko AndriusKulikauskas -
Ištrintos 74-75 eilutės:
* Ką žmogus išgyvena?
** Žmogus išgyvena sąmoningėjimą - jisai sąmoningai renkasi didesnį nežinojimą - platesnę, širdies tiesą - pasaulyje žinoti nieką (savo vertybę, nieke glūdinčią), tuo tarpu Dievas trokšta visko.
Pakeistos 85-88 eilutės iš
* Renkamės: Kaip žmogus laikosi krypties, ir kaip susigaudo, kad reikia keist kryptį? Neramybė, neužtikrintumas, nesavarankiškumas.
į:
* Ką žmogus išgyvena?
** Žmogus išgyvena (ar neišgyvena) sąmoningėjimą - jisai sąmoningai renkasi didesnį ar mažesnį nežinojimą - platesnę, širdies tiesą, ar siauresnę, pasaulio tiesą - pasaulyje žinoti nieką (savo vertybę, nieke glūdinčią), tuo tarpu Dievas trokšta visko.
** Turėtų būti šeši skirtingi pasirinkimai, nes yra šešios lygmenų poros.
*
* Renkamės: Kaip žmogus laikosi krypties, ir kaip susigaudo, kad reikia keist kryptį? Neramybė, neužtikrintumas, nesavarankiškumas.
2017 birželio 13 d., 21:12 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėta 76 eilutė:
** Žmogus išgyvena sąmoningėjimą - jisai sąmoningai renkasi didesnį nežinojimą - platesnę, širdies tiesą - pasaulyje žinoti nieką (savo vertybę, nieke glūdinčią), tuo tarpu Dievas trokšta visko.
Pridėta 78 eilutė:
** Žiūrint iš šalies, matome žmogų vieno pakopoje - viename lygmenyje, tad matome, kad jisai būtinai vysto žinojimą - toks jo elgesys.
2017 birželio 12 d., 17:48 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 48-49 eilutės:

Attach:DorovesTyrimoKlausimai.png
2017 birželio 12 d., 16:02 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 52 eilutė iš:
* Ką žmogus išgyvena?
į:
* Ką žmogus išgyvena? Žmogus išgyvena sąmonę.
Pridėta 54 eilutė:
* Kaip iškyla dorovės klausimas? Išsiskiria žmogaus rūpesčiai, ko siekti ir kaip siekti. Ypač dėl to, kad dažnai prasminga kol kas nieko neveikti, nors rūpi.
Pakeistos 56-57 eilutės iš
* Kaip iškyla dorovės klausimas? Išsiskiria žmogaus rūpesčiai, ko siekti ir kaip siekti. Ypač dėl to, kad dažnai prasminga kol kas nieko neveikti, nors rūpi.
į:
Pakeista 60 eilutė iš:
* Žmogaus būklė: Susigaudymas, jog esame besąlygiški nors esame sąlygose.
į:
* Kas yra žmogus? Žmogaus būklė: Susigaudymas, jog esame besąlygiški nors esame sąlygose.
Pakeistos 73-74 eilutės iš
* Žmogus kuria save: Nes mes patys savo ribas-salygas pasirenkame ir jų atsisakome.
į:
* Ką žmogus išgyvena?
* Kaip žmogus atrodo iš šalies? Kaip žmogus elgiasi?
Žmogus kuria save: Nes mes patys savo ribas-salygas pasirenkame ir jų atsisakome.
Pakeista 103 eilutė iš:
* Dorovės kilmė: Derėjimas. Susigaudymas, jog galima įvairiai suprasti, ir kaip derėtų.
į:
* Kaip iškyla dorovės klausimas? Dorovės kilmė: Derėjimas. Susigaudymas, jog galima įvairiai suprasti, ir kaip derėtų.
Pakeistos 105-106 eilutės iš
į:
* Kas yra dorovė?
Pakeista 121 eilutė iš:
[++Žmogaus būklė++]
į:
[++Kas yra žmogus? Žmogaus būklė++]
2017 birželio 12 d., 15:55 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 51-53 eilutės iš
* Kas yra elgesys? Žmogus kuria save. Savo sąmone kuria savo pasąmonę, ir būtent plėtoja savo kertinę vertybę. Žmogus gyvena žinojimu.
* Kas yra dorovė? Kaip žmogus turėtų elgtis. Žmogus turėtų sąmoningai tikslinti save - tiek Dievo trejybe (kai tikslas aiškus), tiek žmogaus trejybe (kai tikslas neaiškus). O tas tikslas yra nežinojimas. Žmogus turėtų savo žinojimu sutapti su nežinojimu.
* Kaip dorovė papildo elgesį?
Išsiskiria žmogaus rūpesčiai, ko siekti ir kaip siekti. Ypač dėl to, kad dažnai prasminga kol kas nieko neveikti, nors rūpi.
į:
* Kas yra žmogus? Žmogus yra Dievas sąlygose, Dievo Sūnus, nebūtinai susigaudantis, kad jisai yra Dievas.
* Ką žmogus išgyvena?
* Kaip žmogus atrodo iš šalies? Kaip žmogus elgiasi? Žmogus kuria save. Savo sąmone kuria savo pasąmonę, ir būtent plėtoja savo kertinę vertybę. Žmogus gyvena žinojimu.
* Kas
yra dorovė? Kaip žmogus turėtų elgtis? Žmogus turėtų sąmoningai tikslinti save - tiek Dievo trejybe (kai tikslas aiškus), tiek žmogaus trejybe (kai tikslas neaiškus). O tas tikslas yra nežinojimas. Žmogus turėtų savo žinojimu sutapti su nežinojimu.
* Kaip iškyla dorovės klausimas
? Išsiskiria žmogaus rūpesčiai, ko siekti ir kaip siekti. Ypač dėl to, kad dažnai prasminga kol kas nieko neveikti, nors rūpi.
2017 birželio 11 d., 08:44 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 51-52 eilutės iš
* Kas yra elgesys? Žmogus kuria save. Savo sąmone kuria savo pasąmonę, ir būtent plėtoja savo kertinę vertybę.
* Kas yra dorovė? Kaip žmogus turėtų elgtis.
į:
* Kas yra elgesys? Žmogus kuria save. Savo sąmone kuria savo pasąmonę, ir būtent plėtoja savo kertinę vertybę. Žmogus gyvena žinojimu.
* Kas yra dorovė? Kaip žmogus turėtų
elgtis. Žmogus turėtų sąmoningai tikslinti save - tiek Dievo trejybe (kai tikslas aiškus), tiek žmogaus trejybe (kai tikslas neaiškus). O tas tikslas yra nežinojimas. Žmogus turėtų savo žinojimu sutapti su nežinojimu.
2017 birželio 11 d., 08:29 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 48-53 eilutės:

[+Metmenys klausimais+]

* Kas yra elgesys? Žmogus kuria save. Savo sąmone kuria savo pasąmonę, ir būtent plėtoja savo kertinę vertybę.
* Kas yra dorovė? Kaip žmogus turėtų elgtis.
* Kaip dorovė papildo elgesį? Išsiskiria žmogaus rūpesčiai, ko siekti ir kaip siekti. Ypač dėl to, kad dažnai prasminga kol kas nieko neveikti, nors rūpi.
2017 balandžio 14 d., 12:31 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 104-108 eilutės iš
Kaip žmogus elgiasi? kaip žmogus. Kaip turėtų elgtis? kaip Dievas. Tai praplečia elgesį. Atsiveria Dievo sąvoka ir veda į Dievo būtinumą.

Dievo būtinumo įrodymas
, jo atskyrimas nuo visko, nulybės nuo vienybės. Amžinas gyvenimas, atskyrimas nuo gerumo. Kito pabrėžimas tai Dievo išskyrimas nuo manęs ir tavęs siejant žmogų ir Dievą.

Susigaudymas
, tai susivokimas - suvokimas, tai atskyrimas savastimi savo sąlygų (už mūsų) ir savo laisvės (mumyse). Tad suvokimu kuriame save ir atskleidžiame, ką reiškia, jog Dievas yra būtent mūsų sąlygose, jisai gyvena mumis. Rūpesčiais sutelkiame savo dėmesį. Įvardijimu tą dėmesį išreiškiame taip, kad jisai būtų reikšmingas ir kitiems. Elgesiu keičiame save, savo savasties ribą.
į:
Gyvenimas, elgesys ir dorovė
* Gyvename sąlygose. Elgesys ir dorovė yra gyvenimas gyvenime
. Gyvenimo sąlygose gyvename sąlygiškai elgesiu (kaip žmogus, keičiame save, savasties ribą) arba besąlygiškai dorove (kaip Dievas, atsisakome savęs, savo ribų).
* Dorovė praplečia elgesį. Atsiveria Dievo sąvoka ir veda į Dievo būtinumą.
* Dievo būtinumo įrodymas
, jo atskyrimas nuo visko, nulybės nuo vienybės. Amžinas gyvenimas, atskyrimas nuo gerumo. Kito pabrėžimas tai Dievo išskyrimas nuo manęs ir tavęs siejant žmogų ir Dievą.

Susigaudymas, tai susivokimas - suvokimas
, tai atskyrimas savastimi savo sąlygų (už mūsų) ir savo laisvės (mumyse). Tad suvokimu kuriame save ir atskleidžiame, ką reiškia, jog Dievas yra būtent mūsų sąlygose, jisai gyvena mumis. Rūpesčiais sutelkiame savo dėmesį. Įvardijimu tą dėmesį išreiškiame taip, kad jisai būtų reikšmingas ir kitiems.
2017 balandžio 14 d., 12:18 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 731-734 eilutės:

[+Derėjimas. Susigaudymas, jog galima įvairiai suprasti, ir kaip derėtų+]

Deri atsisakyti sąlygų ir tik tada jų rinktis.
2017 balandžio 14 d., 12:17 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 98-99 eilutės iš
[+Elgesio esmė+]
į:
[++Elgesio esmė++]
Pakeistos 110-111 eilutės iš
[+Žmogaus būklė+]
į:
[++Žmogaus būklė++]

[+Susigaudymas, jog esame besąlygiški nors esame sąlygose
+]
Pakeistos 289-298 eilutės iš
[+Dorovės kilmė+]

Dorovė iškyla kartu su pasirinkimo galimybe
* Dorovė iškyla kada renkamės ar tikėtis to, ko trokštame
, kada lūkesčius tveriame lūkesčiams, kada sužaidžiame pačiu savimi, o nebe gyvenimu, tai yra, kada mūsų jauduliai mums nebėra ženklai, o tikslai.
* Dorovė iškyla pasirinkimu
, kaip rinktis, tiek apskritai, tiek sau, tad atsakomybe, sąmoningumu.
* Dorove susieja kuo esame visiems prasmingi ir kuo esame sau prasmingi
.


[
+Renkamės+]
į:
[++Žmogus kuria save++]

[+Nes mes patys savo ribas-salygas pasirenkame ir jų atsisakome+]

Žmogus save suvokia įsiklausydamas
* Suvokiame
, kas mes esame - savo valia, ar kažkas daugiau - atrandame savo vertybę
* Suvokiame
, jog nesame nė savo kūnas, nė protas, nė širdis, o tiktai valia, ir ne savo valia, o kažkas daugiau už mūsų valią, tad tiktai tiek, kiek priimame Dievo valią. O Dievo valia išeiti už savęs, tad mus įstatyti į kreivą pasaulį, kurį kaip tokį privalome priimti, perprasti ir savo elgesiu perkurti.
* Mes taip sustatyti, jeigu tik klausytumėmės savęs, išsiaiškintumėme, jog šis pasaulis pašlijęs.
* Jeigu žmonės klausytųsi savęs, tai patys išsiaiškintų, jog reikia gyventi troškimais (širdimi), ne netroškimais (pasauliu). Pirmiausiai:
* Klausytųsi savo vertybių ir klausimų. Kas mąsto savo klausimus, tas turi ką veikti, yra savarankiškai mąstantis, neieško nereikalingų nuotykių.
* Kas įsiklauso į savo nuotaikas, tas supras jog širdies tiesa gyvename ramūs, jautrūs, teigiami. O kas nenori klausytis, tas naudoja svaigalus, jiems atstoja nuotaikas. Iš jaudulių aišku, jog reikia tikėtis to ko trokštame, nesitikėti to, ko netrokštame.
* Galima išgirsti savo proto abejones, jas išryškinti dvejonėmis, tačiau kiti jų kratosi, naujai užmiega.
* Galima klausytis savo kūno poreikių. O jie yra labiau matomi ir kitiems. Tad kiti gali atsiliepti meile.

Žmogus susigaudo, kad gali susigaudyti
* Kuriame save susigaudydami ir su tikslu susigaudyti: laikytis nežinojimo kelio
* Savastis išskiria visa tai, kas susiję su mūsų galia susigaudyti, kaip elgtis. Tai mūsų kūnas, protas, širdis ir valia.
* Dėmesiu sukuriame savo vidinį supratimą, kuriam galime tarnauti, kuriam galime sutelkti savo išteklius.
* Dėmesys grindžia dalinius sprendimus, tad šviesuolių bendrystę.
* Galime atsisakyti savęs visiškai ar dalinai, lygiai kaip kuriame save visiškai ar dalinai. Gyvendami savo kertine vertybe galima atsisakyti savęs viso. Tačiau skurdžiadvasiškumu užtenka atsisakyti savęs dalina. Užtenka rodyti gerą valią po truputį.
* Lūkesčiai ryškina, apibrėžia dėmesį. Dėmesiu sutelkiame išteklius. Dėmesys nusako kalbos vienetą. Kalba turi išlaikyti dėmesį. Užtat pasakojime įtampa pakaitomis kyla ir atslūgsta.
* Atsakomybė, tai dėmesys į patį dėmesį, tai sąmoningėjimas. Sąmoningumas, tai dėmesys į atsakomybę, tai dėmesys į tą dėmesį, kurį kreipiame savo dėmesiui, tai yra, sąmoningumas, tai pasižiūrėjimas į save, kaip mes tvarkome savo dėmesį. Užtat sąmoningumu valdome dėmesį, jį pajungiame arba išjungiame. Galima palyginti su kategorijų teorijos apibrėžtais sulyginimo galimybėmis.
* Sąmoningėjimas, tai laisvės plėtojimas, o nesąmoningėjimas, tai laisvės atsisakymas. Tai savaip išreiškia valia, širdis, protas, kūnas. Meilė, tai laisvės palaikymas, tuo pačiu gyvybės palaikymas, tad meilė ir sąmoningumas tampriai susiję, o ypač, sąmoningumas ir meilė sau, savęs supratimas, savo prasmės suvokimas, visų vienumo pripažinimas.
* Sąmoningumas yra Dievo išėjimas už savęs, paskutinės (geros širdies) pakopos prilyginimas pirmąjai (pirmapradžio Dievo) pakopai, tad veiksmas
+3. Manyčiau, sąmoningumo veiksmu +3 Dievas tveria esmę (sandaros atvaizdų vieningumą - tris kalbas? požiūrius į požiūrius į požiūrius), veiksmu +2 Dievas tveria savybes (sandaros atvaizdus, kaip antai, troškimus - atvaizdus ir aplinkybes (savybes)? požiūrius į požiūrius), veiksmu +1 Dievas tveria sandarą (būtent padalinimus, požiūrius).
* Sąmoningėjimu (savo proto branda abejonėmis ir dvejonėmis) savo laisvę (ir išteklius) vertiname ir plėtojame, tad gyvename vis labiau širdimi, Dievu, už šio pasaulio, idealistais. Tad puoselėjame dėmesį, kartu ir atsakomybę, vystome savo vertybę, kad toli nenuklystumėme.

Klaidomis atpažįstame nežinojimą. Kaip pastebime savo klaidas, nuklydimus.
* Klaidos yra mūsų nuklydimai. Nuklydimai yra savaime suprantami nes mumyse glūdi mums nežinomi Dievo troškimai, kuriuos bandome išsakyti savo vertybėmis.
* Savo klaidas pastebime vertybėmis ir klausimais, lūkesčiais ir jauduliais, abejonėmis ir dvejonėmis, poreikiais ir jų tenkinimais, tad bendrai, žinojimais.
* Jauduliais atpažįstame ar esame, veikiame, mąstome gerai ar blogai, atpažįstame gėrio kryptis
* Doroviniai jausmai atsiranda kai laukiame ko netrokštame. Jais suprantame, kad nuklydome. Kada elgesys pasipildo "kaip kas pasidaro", koks ryšys su dorove? Koks gėrio krypčių ryšys su dorove? Ar gėrio kryptimis randame kelią?
* Neigiami įsakymai liepia nenuklysti. Neigiami įsakymai, tai laukimai, kantrybė, santykis tarp žinojimo ir nežinojimo. Žinojimas žymi, išreiškia nežinojimą.
* Klaidos: Tarnaujame Dievui - turime ryšį su Dievu. Tarnaujame sau: neturime ryšio su Dievu. Silpna vieta: kaip nuteikiame save: sąžinė: gelbėk mus nuo pikto.
Kokios esminės klaidos:
* nepasitenkino lūkesčiai: neigiami jauduliai (kūno klaida - nepaklūstame)
* gyvename pasaulio tiesa, ne širdies tiesa: jaudina, nesame ramūs (proto klaida - netikime)
* nesitikime to ko trokštame: gyvename nejautrūs - nedorai (širdies klaida - nerūpi)
O vertybė iš esmės klaidinga - bet tai tiesiog atveria klausimą.
* Kur tad iškyla sąžinė?
Nuklydimas
* Kodėl nenusidedu? Kaip sugebu save įvairiai pataisyti ar apsaugoti, kad išsisukčiau iš nusižengimo?
* Gerasis vaikas pats vertina Dievo dovanas (laisvę, atsakomybę) ir jas pats taiko savo nuožiūra. Jisai neieško Dievo nes jo paieškos nepatikimos ir nereikalingos. Dievas pats jį ras.
* Blogasis vaikas nori atiduoti, perduoti, gražinti Dievui, tad ieško Dievo, tikro ar ne tikro. Bet jis ras netikrą dievą.
* Pramogos, tai (blogojo vaiko) išėjimas iš įprastinių vėžių, kuris gali tapti betiksliu ar tiesiog savaiminiu tikslu, tad svarbu vis grįžti trejybe prie to, kas svarbu. Pramogos, tai gyvybingumo paieškos.
* Geometrija matuoja, išreiškia nuklydimą. Nuklydimas matuojamas sugrįžus. Tai gali būti nuklydimas pirmyn atgal. Taip pat nuklydimas vyksta trejybės ratu, tad trikampiu. Nuklydimą galima išreikšti takais, taip pat nuotoliais, taip pat dalinį nuklydimą galima išreikšti kampais, ir visuminį nuklydimą galima kokybiškai išreikšti plotu, juk jeigu iš karto atitaisome klaidą, jeigu iš karto apsisukame ir grįžtame, tai plotas yra nulinis. Tačiau trejybinis ratas yra kitokio pobūdžio nuklydimas, tad kitokio pobūdžio atitaisymas.
* Svarbu neįsikabinti į savo klaidas, sugebėti jų atsisakyti, kaip ir bet kokio žinojimo.

Žmogus renkasi savo ribas, tuo kuria save, savo vertybę (vidinį gyvenimą), kad galėtų atsisakyti savęs
* Ko ryškiau save apibrėžiu, to pilniau galiu atsisakyti savęs.
* Žmogus kuria save, plačiausia prasme, savo kertinę vertybę, kuria ir suvokia tai, kas už jo, vienumo su visais galimybę, kurios dėka gali atsisakyti savęs.
* Teisingai gyvename susitelkdami į savo kertinę vertybę, nes ji mums rodo, jog už visumos yra kažkas daugiau, ir ji leidžia mums atsisakyti savęs.
* Žmogus pasaulyje derina savo ribas su kitais. Užtat gali kitais gyventi neabejingas visam pasauliui, vienumu su kitais (mylėdamas artimą) gali neapsiriboti (mylėti Dievą). Užtat savasties ir pasaulio atskyrime slypi dviprasmiškumas.
* Žmogaus vertybė yra ta, kuria jis labiausiai gali atsisakyti savęs
* Žmogus savo vertybe atsisako savęs, gyvena viena su kitais ir su Dievu: gyvena Dievu, vienu asmeniu ir asmenybių įvairovės pilnatve.
* Žmogus bręsta. Jisai tampa vis jautresniu, neabejingu, platesniu, save valdančiu ir tokiu pasaulyje dalyvaujančiu. Žmogaus vertybė bręsta ryškėdama. Žmogus bręsta ryškindamas savo vertybę. Ja žmogus tampa jautresnis, atsakingesnis.
* Ievos klausimas "Kas esu?", tai visų klausimų pradas. Jame glūdi dviprasmybė, nes atsakymas "esu Dievas", tačiau kas yra tasai asmuo, kuris "yra", apie kurį klausiama? Tai Aš. Kuria prasme juo esu? Ir kas jis yra? O taip pat iškyla kitas klausimas, jeigu esu Dievas, koks yra Dievas? Ši dviprasmybė tai pagrindas ženklų savybių, lygmenų porų. O ta pora tai bene didėjantis laisvumas ir mažėjantis laisvumas. O geometrija tai šio santykio išryškinimas, jog mažėjančiu laisvumu įveda tikslumą (tikslesne geometrija) arba didėjančiu laisvumu jo atsisako (miglotesne geometrija). Aleksandro deriniai panašiai tinkinami.
* Elgesį vertiname savo vertybėmis. Vertybės yra dorovės pagrindas.
* Žmogaus kertinė vertybė yra tiesi, betarpiška, pastovi, prasminga. Jai būdingi visi nulybės atvaizdai, tai jos savybės. Tad jinai dieviška, labai panaši į Dievą, nes jo - kaip sandaros, nulybės - atvaizdai yra jos savybės. Tad reikia palyginti su Dievo sandaros visko atvaizdais, troškimais - Dievo savybėmis: savarankiškumu, užtikrintumu, ramybe, meile, taip pat su visko savybėmis (vienybės atvaizdais). Koks ryšys tarp vertybės ir Dievo, vertybės ir geros širdies?
* Elgesiu kuriame save. Turėtumėme (dorove!) kurti save taip, kad galėtumėme atsisakyti savęs.
* Kaip žmogaus elgesį veikia jo savastis? Žmogaus savastis - jo dorybės - išryškina jo pasirinkimus, jo sąžinę, jo jautrumą, kad jisai mažiau nuklystų.
* Kaip išsakomas žmogaus elgesys? Žmogaus elgesį nusako kalba, jo kuriama savastis, jo tveriniai: rūpesčiai, reikšmės, įvykiai.
* Teisingai gyvename susitelkdami į savo kertinę vertybę, nes ji mums rodo, jog už visumos yra kažkas daugiau, ir ji leidžia mums atsisakyti savęs.
* Vertybe randame kelią už jos
* Jeigu mąstysime plačiai, bandysime viską aprėpti bet kuria vertybe, jeigu bandysime pažinti save, savo vertybę, tai tada būsime susitelkę į tai, kas leis mums suvokti, jog yra kažkas daugiau, tiksliau, aiškiau, paprasčiau, jog galime klausti daugybę klausimų. O mūsų vertybes išplės lūkesčiai, lūkesčius išplės abejonės, abejones išplės poreikiai.
* Jeigu mums rūpės, kas Dievui rūpi, tai mūsų rūpestis išsiplės, nes mums rūpi vertybė (ką žinome), o Dievui rūpi meilė (ko nežinome), bet šis mūsų rūpestis gali sutapti, mes tik savaip rūpinamės, būtent žinojimu.
* Dorove mūsų savastis įsiteisina, kaip teisinga, teigiama, leistina, galima ir netgi plačiausia prasme, reikalinga.
* Žmogus yra bet kokiu atveju kūrėjas: savęs kūrėjas. Jisai save, kaip kūrėją, gali suprasti dviprasmiškai, kaip Dievo raišką - širdies tiesa, arba vienareikšmiškai - pasaulio tiesa.
* Vertybe išreiškiame tai, ko iš tikrųjų trokštame. Ar ja gyvename? Ar už jos nėra Dievas? Tačiau į ją suvedame visa savo pasąmonę ir sąmonę.
* Kertinė vertybė yra mūsų atsakymas į grandinę klausimų "kodėl? ir kodėl?" Užtat vertybė veda į Dievą už mūsų, mus mylintį labiau, kaip mes patys save. Panašiai, klausimai yra vertybių transformacijos, pertvėrimai. Užtat kertinė vertybė yra panaši į "fixed point".
* Dievas trokšta nieko, savarankiškas, o mes su poreikiais... ir t.t... mūsų santykis su savimi yra kitoks negu Dievo su savimi, mes nesutampame su savimi, esame atitrūkę nuo savęs. Nes mes esame Dievo priešpriešą - mes esame tiktai Dievo nebūtinume - užtat esame laikini, pažeidžiami - mūsų nebus Dievo esant būtinam. Tad vardan jo mums tenka atsisakyti savęs. Būtent mes esame nebūtini.
* Kadangi mūsų vertybė mus atstoja, mes galime gyventi nežinojimu, nes savo vertybe spręsime visus klausimus, jinai ir yra atsakymas į visus mūsų klausimus. Užtat savo vertybe (ir savo žinojimu) galime atsisakyti savęs. Mus pakeičia mūsų žinojimas. Tiesa mus išlaisvina, nes ji mus atstoja. Užtat tiesa mūsų nevaržo, tiesiog visai pavaduoja, visai atleidžia.
* Žmogus netroškimais apsiriboja, apibrėžia, nustato save, savo ribas.
* Į žmogaus ribas įeina jojo mąstymas, taip pat jisai apima dalį pasaulio, savo kūnu.
* Žmogaus kertinė vertybė yra jo atsakymas į visus jo klausimus.
Vertybė, klausimai
* Kertinė vertybė, gvildenamas klausimas: Lengvas būdas greitai pažinti žmogų ir jį pakalbinti jo nerūšiuojant.
* Vertybė yra tas "neapsakomasis", kurio nepavyksta pilnai atsakyti, bet amžinai atsiskleidžiasi, nors su vis mažesne paklaida atstoja nežinojimą. O klausimas yra baigtine kalba išsakomas jei tik išsakomas lyginant su vertybe.
* Kiekvieno žmogaus vertybė yra bene taip pat jo susižlugdymas, pasauline prasme, kuriuo perlenkia lazdą, tarkim, pavyzdžiui, mano - gyventi tiesa, arba Audronės - veikti vis plačiau. Tačiau tuo pačiu net ir tas pats susižlugdymas yra asmeniškai pasirinktas priartėjimas prie Dievo.
* Mano meilė Ievai mane suveda panašiai kaip mano kertinė vertybė mane suveda. Tai yra pasąmonės suvedimas, juk būtent pasąmonė suveda. Tuo tarpu sąmonė laiko atskirai, suvokia. Įdomu, kad mano meilė Ievai sutampa su mano supratimu Dievo, nors tai skirtingi suvedimai.
* Atsakymai jau manyje. Dievas manyje bet ar aš panašiai jame matau atsakymus? kaip kad jisai mato manyje?
* Kas mumyse užduoda klausimus? Jie lyg tai kyla iš mūsų kertinės vertybės nesutapimo su Nežinojimu.
* Neatsakytas klausimas tampa atsakymu. Atsakytas klausimas išlieka klausimu.
* Vertybe save sutelkiame - tai atsakymas visiems klausimams - ir taip pat išeiname už savęs savo jautrumu, ar turime ryšį su Dievu, ar jo neturime?
Kodėl žmonės klausia klausimus?
* Jiems rūpi atsakymas: tiesa
* Jiems rūpi atsakinėjimas: betarpiškumas
* Jiems rūpi klausinėjimas: pastovumas
* Jiems rūpi klausimas: prasmingumas

Kuriame save kalbomis: paklusimu, tikėjimu, rūpėjimu
* pasakojimu išgyvenimą-įvykį; įvardijimu dėsnį; rūpesčiu pasaulį-savastį.
* 3 kalbos yra savasties apimtys (pasakojimo įvykis, įvardijimo dėsnis, pagrindimo pasaulis) nesutapimui tarp širdies ir pasaulio.
* Paklūstame (nežinodami kodėl) įvykiuose, tikime (nežinodami kaip) dėsniais, mums rūpi (nežinodami ką) viskuo, visu savimi, kuriuo nusistatome.
* Žmogus vykdo Dievo valią rūpėdamas, tikėdamas ir paklusdamas, užtat amžinai bręsdamas, gyvendamas. Žmogus atsiduoda Dievui kaip jo vaikas, jo bendrakūrėjas.
* Žmogus kuria save kalbomis - vidiniais požiūriais - Dievo valios vykdymais - įsisavinimu: pagrindimu (rūpėjimu), įvardijimu (tikėjimu), pasakojimu (paklusimu).
* Žmogus išgyvena kalbomis: pagrindimu jis bręsta rūpėjimu, įvardijimu bręsta tikėjimu, ir pasakojimu bręsta paklusimu (sakramentais).
* Kalbomis kuriame save, tai mūsų veikla. Kuriame vertybinę ribą tarp savęs ir pasaulio: Rūpėjimu kuriame širdies vertybinę ribą, įvardijimu proto vertybinę ribą ir pasakojimu kūno vertybinę ribą. Aukštesnius laipsnyno laipsnius laikome už savęs, užtat juos galime keisti, jais gyvename kraštutiniškai.
* kalba kyla iš laukimo?
* Pagrindimas apibrėžia kaip, įvardijimas koks, pasakojimas ar.
* Logika užsiima pagrindimu.
* Žinojimo rūmai kyla iš pagrindimo - atsiplėšia tikrovės sritis, mūsų ir Dievo santykiuose apibrėžta.
* Pagrindimu (rūpėjimu) apsibrėžia lūkestis, įvardijimu (tikėjimu) apsibrėžia abejonė, pasakojimu (paklusimu) apsibrėžia poreikis.
* Description by language creates categories limited by language.
* Jauduliais sugebam ar nesugebam lūkesčiais tverti rūpesčius; abejonėmis tverti reikšmes; poreikiais tverti įvykius. Taip trimis kalbomis tveriame sąvokas.
* žmonių kalba: išmokstame garsuose išskirti žodžius, sąvokas
Padalinimai išsako logikos pavidalą statiškai, o pagrindimas (iš aplinkybių į atvaizdus) dinamiškai. Taip mąstant:
* Padalinimai išsako kas rūpi, o pagrindimas - kaip ima rūpėti.
* Atvaizdai išsako kas reiškiasi, o įvardijimas - kaip ima reikštis.
* Aplinkybės išsako kas įvyksta, o pasakojimas - kaip įvyksta.
Aštuongubas kelias tad sieja statiką ir dinamiką.
* Įtampa nusako kalbos vienetą.
* Pasakojimo įtampos vienetas: rūpesčių iškilimas ir išnykimas; pagrindimo įtampos vienetas: reikšmės iškilimas ir išnykimas? įvardijimo įtampos vienetas: įvykio iškilimas ir išnykimas? Ar tai apverčia trejybės ratą? dėl to, kad pasaulis išverstas?
* Rūpėjimas kuria rūpesčių medį, kurį pertvarko tinklas (visuomeniniu požiūriu kaip mes susieti) arba seka (asmeniniu požiūriu kaip dalyvaujame)
* Įvardijimas kuria žodžių reikšmių tinklą, kurį pertvarko seka (visuomeniniu požiūriu kaip mus supranta) arba medis (asmeniniu požiūriu ką norime pasakyti).
* Pasakojimas kuria įvykių seką, kurį pertvarko medis (visuomeniniu požiūriu kaip mes suveikiame) arba tinklas (asmeniniu požiūriu ką išgyvename).
Kalbos
* Liaudies pasakos, tai kas suprantama, paprasta. Jos išsiplečia eilėraščiais, kurios išryškina vienetų nuotaikas. Taip pat išsiplečia epais, kaip Odisėja, kurios praturtina žodžiais, posakiais, žiniomis, išmintimi. Šiedu keliais susiveda šventraščiu, kanonu, klasika, įžymiuoju veikalu, kaip kad Ulisu.
* Kaip mintys kyla gyvenime iš pasąmonės? išsakyti - trimis kalbomis
* Pagrindimas veda iš išgyvenimo (aplinkybių nusakyto) atgal į rūpesčius (atvaizdų nusakytų).
* Kalba ir bendrija: Consciousness and the Social Brain
* Kokia yra Dievo kalba? (Kiti sako tyla.) Mūsų asmeninės kalbos yra Dievo kalba. Jeigu mes neturime savo kalbos, jisai mums prabils asmeniniais ženklais, vėjo gūsiu, saulės spinduliu, ir t.t.
* Trys kalbos plėtoja pasąmonę, sąlygas, prie kurių vis galima grįžti, į jas naujai įsijausti. Jos išplečia sąmonę.
* Gadamer: Suvokimas yra įvykis. Tad pasakojimo kalbos įvykis. Pasakoje visada veikėjas kažką išmoksta po kurio viskas pasikeičia.
* Branda įvyksta išgyvenimais. Pasakų rūšys turėtų sutapti su išgyvenimų rūšimis.
* Pagrindimas - rūpi - rūpėjimas (širdis) - dorovė liūne
* Įvardijimas - reiškia - tikėjimas (protu) - Pamokslas nuo kalno
* Pasakojimas - įvyksta (išgyvenimas, branda) - paklusimas (kūnu) - 10 Dievo įsakymų
* Pagrindimas - širdis (rūpestis) - lūkesčiai - matematikos įrodymo būdai
* Įvardijimas - protas (reikšmė) - abejonės - linksniai
* Pasakojimas - kūnas (įvykis) - poreikiai
* Morfizmas - atspindys
* Indukcija - ištiesinims
* Algoritmo konstravimas - pasukimas
* Substitucija - didinimas
* Atvejų nagrinėjimas - lyginimas
* Konstravimas - perkėlimas
* Kiekviena kalba vysto savo atmintį. Pasakojimo kalbos atmintis - tikrovė. Įvardijimo atmintis - žmonių kalbos, jų žodžiai. Pagrindimo kalbos atmintis - prisiminimai.
* Kiekviena kalba remiasi įtampa išlaikyti mūsų dėmesį. O įtampa yra septintasis jaudulys lūkesčių santvarkoje. Panašiai, Ar tikrai nerimauju? yra septintoji abejonė.
* Pasakojime įtampos vienetai rikiuojami eilės tvarka. Tai primena Salingaros dėsnį "dėsningas kaitaliojimas". Įvardijime dėmesys sustatomas medžio tvarka. Tai primena mąstų laipsningumą. O pagrindime dėmesys išdėstomas tinklo tvarka. Tai primena entropijos mažinimą.
* Kalba yra taip sustatyta, kad būtų lengva ją išmokti, lengva išmokti žodžius.
* Kalba, kaip ir atmintis, yra proto išplėtimas.
* Kalba susidaro iš žodžių ir sakinių.
* Gramatiką, kaip kad nuotaikas, galima suprasti, kaip ribų tvėrimą.
* Pagrindimą (vedantį iš aplinkybių į atvaizdus) išgyvename padalinimais, jų ratu. Įvardijimą (vedantį iš padalinimų į aplinkybes) išgyvename atvaizdais. Pasakojimą (vedantį iš atvaizdų į padalinimus) išgyvename aplinkybėmis.
Kalba
* Kalbos esmė, kaip ir algebros, yra leisti mums dirbti su ir spręsti tai, kas mums nesuprantama, ką nesuvokiame. Pavyzdžiui, Pitagoro teorema leidžia mums perdėlioti plotus, nors mes ir nesuprantame, kas yra plotas. Kalba leidžia mums sąlyginai žinoti ar nežinoti. Kalba, tai sąlyginis susitarimas.
* Kalba tveria žinojimo ženklus. Sakramentai yra žinojimai.

Žmogus kuria ribas - sąvokas:
* Žmogus kuria save, tad kuria ribas, gali tuo pačiu kurti visokiausius kūrinius, tvėrinius, ir apskritai sąvokas, nebūtinai save. Kuria save susitapatindamas ar nesusitapatindamas su savo sukurtomis sąvokomis.
* Sąvokos neapibrėžtumas juslių atžvilgiu, pavyzdžiui, tamsoje kas labiausiai neapibrėžta? Indų (budistinės) filosofijos tvarka: lytėjimas, ragavimas, uoslė, klausa, rega. Tamsoje iškyla klausimas, kas tai yra? Tad iš karto spėliojame, taikome, kuriame sąvokas susigaudyti.
* Landowski. Prasmė anapus teksto. Tekstas (ir sąvoka) yra riba per kurią susikalbame.
Sąvokos, sąlygos
* Reified = sąvoka. Unreified = sąvokos numetimas, atsiplėšimas - galime atsiplėšti *po to* kai priimame
* Būtis yra pirminė sąvoka, kuri labiausiai įsitvirtina, kurios visgi galima atsisakyti, galima jos nepaisyti, gyvenant nežinojimu.
* Atvaizdai, tai mūsų sąlygos, o aplinkybės, tai sąvokų sąlygos.
* Gamtoje aiškių ribų lyg ir nėra. Viskas susideda iš tų pačių neutronų, protonų ir elektronų - nesiskiria oras nuo obuolio - tik skirtingai susieti. Neskiria obuolio, jį glostomo vėjo, slieko, mūsų rankos, obuolių košės
* Sąvoka yra padėlys - vieta daiktui pasidėti
* Sąvokos dėžėmis galime gyventi kitu.
* Atkartoti (atvaizdai) RE-presentation leidžia priskirti sau, būtent Aš mąstau
** A) išlieka tas pats visiems atvaizdas
** B) esu skirtingas nuo atvaizdų
** C) gliu sąmoningai mąstyti savo atvaizdus
* Visko atsisakius lieka erdvė ir laikas.
* Fenomenologija - atsisakymas sąvokų. Atlupimas visų sąvokų, prielaidų. 5+3=8 Dievas.
* Laikas (ateitis) yra nežinojimo sąvoka, o atlupus sąvoką erdvėje ir laike, gauname Nežinojimą (Dievą).
* Kaip galima iš visumos (pasaulio, Dievo, savęs) išskirti sąvoką? Ir kaip gali sąvokos savybės (kurias išsako aplinkybės) sutapti ir prilygti pasaulio ir t.t. savybėmis (kurias išsako padalinimai). Tai vyksta mūsų sąlygomis.
* Įrankiai mus sieja su pasauliui. Įrankiais naudojasi bendras žmogus - kaip, tad ir mes tokiais gyvename.
* Riba tarp savęs (kuriame esu vieningas) ir pasaulio. Už manęs, pasaulyje, nuo kurio atsiriboju, yra galimybė kitoms savastims. O tai leidžia būti tam tarpui, kuriame galime būti mylimi, kurio dėka galime patys keistis, kaip asmenybės. Tad asmenybė grindžiama asmeniu ir yra sąlyginė. Asmuo tai išgyvenime mylimas papildiniu, jisai sieja senąją asmenybę ir naująją asmenybę.
* Daiktai iškyla mano mintyse kaip sąvokos. Tai gali būti daiktai iškylantys regėjimo lauke, arba gali būti, pavyzdžiui, trikampis sudarytas iš žemės ir lentų įžambiai pastatytų ant malkinės sienos, taigi, iš to ko visai nėra. Ir taip iškilusios sąvokos tampa prieinamos tolimesniam mąstymui, apdorojimui, tvarkymui. Ir jų iškilimą paskatina jų pasikartojimas. Matematikoje panašiai turime įtvirtinti protinį pasaulį kuriame panašiai iš pasąmonės iškyla mintys, pastebėjimai.
* Pasikalbėjime yra bendros sąvokos, bendras laikas ir erdvė.
* Daiktas "yra raudonas", daiktas "yra gyvas". "Yra" - apskritai (besąlygiškai). O laikas ir erdvė tai aprėžia.
* Žmonės paslaptis išsipasakoja. Kunigai išlaiko, nes jie remiasi šventumu.
* Sąvoka susijusi su lūkesčiais, taip pat su kitais netroškimais: poreikiais, abejonėmis, vertybėmis.

Auga tarpas
* Padalinimais auga pertvarkymų tarpas (nuo raidos iki kelionės), tai išryškinimas ribos tarp savęs ir pasaulio, tai mūsų sąvokų nepakankamumas.
* pertvarkyme: maža sandara yra ženklas didelės sandaros. Tad ženklų savybės (nesusivedimai) išsako ženklo nepakankamumą, nežinojimą, tarpą - išsivysto nepakankamumo padalinimai

Žmogus kuria bendrystę: išorinį gyvenimą
* Meile kuriame visus apimančią bendrystę, amžiną gyvenimą čia ir dabar. Ja gyvename už savęs, aukštesniais laipsnynų laipsniais.
* Žmogus puoselėja savo vidinį gyvenimą (vertybę), ir atitinkamai, savo išorinį gyvenimą (bendrystę).
* Meilė yra bendruomenės pagrindas. Mūsų meilė suteikia kitiems laisvę, kurios patys negalėjo sau suteikti. Mūsų meile įgauna laisvę kaip nors atsisakyti savęs ir naujai save priimti, ūgtelėjusį. Jeigu tik esame visuomenės atskirti, visgi tos pačios visuomenės ryšiais mylime vienas kitą ir Dievas myli per mus.
* Maldos mokslas yra šviesuolių bendrystė - tai dalinis tikėjimas, sprendimas, mažais žingsniais. Maldos mokslu pasakome, įvardijame sau ir kitiems, ko trokštame ir ko laukiame, kad tai derėtų. Dievo jėga atsispiriame pasauliui, draugų jėga atsispiriame visuomenei.
* išorinė: bendruomenė, bendrystė
* Visuomeninė tikrovė: Ką manau apie tai, ką kiti mano? Požiūrių grandinės, suvokimo lygmenys.
Bendrystė
* Expectation states theory. Theory of status processes in groups (how status is determined). Wagner and Berger 2002.
Dangaus karalystė
* kaip tiki, taip ir bus
* tikėti ko mažiau - skurdžiadvasiai
* Dievas nebūtinai geras, gyvenimas nebūtinai teisingas
* optimistams, skeptikams, pakantiesiems
* Dangaus karalystė yra amžinas gyvenimas būtent šioje žemėje.


[++Renkamės++]

[+Kaip žmogus laikosi krypties, ir kaip susigaudo, kad reikia keist kryptį? Neramybė, neužtikrintumas, nesavarankiškumas
+]
Pakeistos 730-922 eilutės iš
[+Žmogus kuria save+]

Žmogus save suvokia įsiklausydamas
* Suvokiame, kas mes esame - savo valia,
ar kažkas daugiau - atrandame savo vertybę
* Suvokiame, jog nesame nė savo kūnas
, nė protas, nė širdis, o tiktai valia, ir ne savo valia, o kažkas daugiau už mūsų valią, tad tiktai tiek, kiek priimame Dievo valią. O Dievo valia išeiti už savęs, tad mus įstatyti į kreivą pasaulį, kurį kaip tokį privalome priimti, perprasti ir savo elgesiu perkurti.
* Mes taip sustatyti, jeigu tik klausytumėmės savęs, išsiaiškintumėme, jog šis pasaulis pašlijęs.
* Jeigu žmonės klausytųsi savęs, tai patys išsiaiškintų, jog reikia gyventi troškimais (širdimi), ne netroškimais (pasauliu). Pirmiausiai:
* Klausytųsi savo vertybių ir klausimų. Kas mąsto savo klausimus, tas turi ką veikti, yra savarankiškai mąstantis, neieško nereikalingų nuotykių.
* Kas įsiklauso į savo nuotaikas, tas supras jog širdies tiesa gyvename ramūs, jautrūs, teigiami. O kas nenori klausytis, tas naudoja svaigalus, jiems atstoja nuotaikas. Iš jaudulių aišku, jog reikia tikėtis to ko trokštame, nesitikėti to, ko netrokštame.
* Galima išgirsti savo proto abejones, jas išryškinti dvejonėmis, tačiau kiti jų kratosi, naujai užmiega.
* Galima klausytis savo kūno poreikių. O jie yra labiau matomi ir kitiems. Tad kiti gali atsiliepti meile.

Žmogus susigaudo, kad gali susigaudyti
* Kuriame save susigaudydami ir su tikslu susigaudyti: laikytis nežinojimo kelio
* Savastis išskiria visa tai, kas susiję su mūsų galia susigaudyti, kaip elgtis. Tai mūsų kūnas, protas, širdis ir valia.
* Dėmesiu sukuriame savo vidinį supratimą, kuriam galime tarnauti, kuriam galime sutelkti savo išteklius.
* Dėmesys grindžia dalinius sprendimus, tad šviesuolių bendrystę.
* Galime atsisakyti savęs visiškai ar dalinai, lygiai kaip kuriame save visiškai ar dalinai. Gyvendami savo kertine vertybe galima atsisakyti savęs viso. Tačiau skurdžiadvasiškumu užtenka atsisakyti savęs dalina. Užtenka rodyti gerą valią po truputį.
* Lūkesčiai ryškina, apibrėžia dėmesį. Dėmesiu sutelkiame išteklius. Dėmesys nusako kalbos vienetą. Kalba turi išlaikyti dėmesį. Užtat pasakojime įtampa pakaitomis kyla ir atslūgsta.
* Atsakomybė, tai dėmesys į patį dėmesį, tai sąmoningėjimas. Sąmoningumas, tai dėmesys į atsakomybę, tai dėmesys į tą dėmesį, kurį kreipiame savo dėmesiui, tai yra, sąmoningumas, tai pasižiūrėjimas į save, kaip mes tvarkome savo dėmesį. Užtat sąmoningumu valdome dėmesį, jį pajungiame arba išjungiame. Galima palyginti su kategorijų teorijos apibrėžtais sulyginimo galimybėmis.
* Sąmoningėjimas, tai laisvės plėtojimas, o nesąmoningėjimas, tai laisvės atsisakymas. Tai savaip išreiškia valia, širdis, protas, kūnas. Meilė, tai laisvės palaikymas, tuo pačiu gyvybės palaikymas, tad meilė ir sąmoningumas tampriai susiję, o ypač, sąmoningumas ir meilė sau, savęs supratimas, savo prasmės suvokimas, visų vienumo pripažinimas.
* Sąmoningumas yra Dievo išėjimas už savęs, paskutinės (geros širdies) pakopos prilyginimas pirmąjai (pirmapradžio Dievo) pakopai, tad veiksmas +3. Manyčiau, sąmoningumo veiksmu +3 Dievas tveria esmę (sandaros atvaizdų vieningumą - tris kalbas? požiūrius į požiūrius į požiūrius), veiksmu +2 Dievas tveria savybes (sandaros atvaizdus, kaip antai, troškimus - atvaizdus ir aplinkybes (savybes)? požiūrius į požiūrius), veiksmu +1 Dievas tveria sandarą (būtent padalinimus, požiūrius).
* Sąmoningėjimu (savo proto branda abejonėmis ir dvejonėmis) savo laisvę (ir išteklius) vertiname ir plėtojame, tad gyvename vis labiau širdimi, Dievu, už šio pasaulio, idealistais. Tad puoselėjame dėmesį, kartu ir atsakomybę, vystome savo vertybę, kad toli nenuklystumėme.

Klaidomis atpažįstame nežinojimą. Kaip pastebime savo klaidas, nuklydimus.
* Klaidos yra mūsų nuklydimai. Nuklydimai yra savaime suprantami nes mumyse glūdi mums nežinomi Dievo troškimai, kuriuos bandome išsakyti savo vertybėmis.
* Savo klaidas pastebime vertybėmis ir klausimais, lūkesčiais ir jauduliais, abejonėmis ir dvejonėmis, poreikiais ir jų tenkinimais, tad bendrai, žinojimais.
* Jauduliais atpažįstame ar esame, veikiame, mąstome gerai ar blogai, atpažįstame gėrio kryptis
* Doroviniai jausmai atsiranda kai laukiame ko netrokštame. Jais suprantame, kad nuklydome. Kada elgesys pasipildo "kaip kas pasidaro", koks ryšys su dorove? Koks gėrio krypčių ryšys su dorove? Ar gėrio kryptimis randame kelią?
* Neigiami įsakymai liepia nenuklysti. Neigiami įsakymai, tai laukimai, kantrybė, santykis tarp žinojimo ir nežinojimo. Žinojimas žymi, išreiškia nežinojimą.
* Klaidos: Tarnaujame Dievui - turime ryšį su Dievu. Tarnaujame sau: neturime ryšio su Dievu. Silpna vieta: kaip nuteikiame save: sąžinė: gelbėk mus nuo pikto.
Kokios esminės klaidos:
* nepasitenkino lūkesčiai: neigiami jauduliai (kūno klaida - nepaklūstame)
* gyvename pasaulio tiesa, ne širdies tiesa: jaudina, nesame ramūs (proto klaida - netikime)
* nesitikime to ko trokštame: gyvename nejautrūs - nedorai (širdies klaida - nerūpi)
O vertybė iš esmės klaidinga - bet tai tiesiog atveria klausimą.
* Kur tad iškyla sąžinė?
Nuklydimas
* Kodėl nenusidedu? Kaip sugebu save įvairiai pataisyti ar apsaugoti, kad išsisukčiau iš nusižengimo?
* Gerasis vaikas pats vertina Dievo dovanas (laisvę, atsakomybę) ir jas pats taiko savo nuožiūra. Jisai neieško Dievo nes jo paieškos nepatikimos ir nereikalingos. Dievas pats jį ras.
* Blogasis vaikas nori atiduoti, perduoti, gražinti Dievui, tad ieško Dievo, tikro ar ne tikro. Bet jis ras netikrą dievą.
* Pramogos, tai (blogojo vaiko) išėjimas iš įprastinių vėžių, kuris gali tapti betiksliu ar tiesiog savaiminiu tikslu, tad svarbu vis grįžti trejybe prie to, kas svarbu. Pramogos, tai gyvybingumo paieškos.
* Geometrija matuoja, išreiškia nuklydimą. Nuklydimas matuojamas sugrįžus. Tai gali būti nuklydimas pirmyn atgal. Taip pat nuklydimas vyksta trejybės ratu, tad trikampiu. Nuklydimą galima išreikšti takais, taip pat nuotoliais, taip pat dalinį nuklydimą galima išreikšti kampais, ir visuminį nuklydimą galima kokybiškai išreikšti plotu, juk jeigu iš karto atitaisome klaidą, jeigu iš karto apsisukame ir grįžtame, tai plotas yra nulinis. Tačiau trejybinis ratas yra kitokio pobūdžio nuklydimas, tad kitokio pobūdžio atitaisymas.
* Svarbu neįsikabinti į savo klaidas, sugebėti jų atsisakyti, kaip ir bet kokio žinojimo.

Žmogus renkasi savo ribas, tuo kuria save, savo vertybę (vidinį gyvenimą), kad galėtų atsisakyti savęs
* Ko ryškiau save apibrėžiu, to pilniau galiu atsisakyti savęs.
* Žmogus kuria save, plačiausia prasme, savo kertinę vertybę, kuria ir suvokia tai, kas už jo, vienumo su visais galimybę, kurios dėka gali atsisakyti savęs.
* Teisingai gyvename susitelkdami į savo kertinę vertybę, nes ji mums rodo, jog už visumos yra kažkas daugiau, ir ji leidžia mums atsisakyti savęs.
* Žmogus pasaulyje derina savo ribas su kitais. Užtat gali kitais gyventi neabejingas visam pasauliui, vienumu su kitais (mylėdamas artimą) gali neapsiriboti (mylėti Dievą). Užtat savasties ir pasaulio atskyrime slypi dviprasmiškumas.
* Žmogaus vertybė yra ta, kuria jis labiausiai gali atsisakyti savęs
* Žmogus savo vertybe atsisako savęs, gyvena viena su kitais ir su Dievu: gyvena Dievu, vienu asmeniu ir asmenybių įvairovės pilnatve.
* Žmogus bręsta. Jisai tampa vis jautresniu, neabejingu, platesniu, save valdančiu ir tokiu pasaulyje dalyvaujančiu. Žmogaus vertybė bręsta ryškėdama. Žmogus bręsta ryškindamas savo vertybę. Ja žmogus tampa jautresnis, atsakingesnis.
* Ievos klausimas "Kas esu?", tai visų klausimų pradas. Jame glūdi dviprasmybė, nes atsakymas "esu Dievas", tačiau kas yra tasai asmuo, kuris "yra", apie kurį klausiama? Tai Aš. Kuria prasme juo esu? Ir kas jis yra? O taip pat iškyla kitas klausimas, jeigu esu Dievas, koks yra Dievas? Ši dviprasmybė tai pagrindas ženklų savybių, lygmenų porų. O ta pora tai bene didėjantis laisvumas ir mažėjantis laisvumas. O geometrija tai šio santykio išryškinimas, jog mažėjančiu laisvumu įveda tikslumą (tikslesne geometrija) arba didėjančiu laisvumu jo atsisako (miglotesne geometrija). Aleksandro deriniai panašiai tinkinami.
* Elgesį vertiname savo vertybėmis. Vertybės yra dorovės pagrindas.
* Žmogaus kertinė vertybė yra tiesi, betarpiška, pastovi, prasminga. Jai būdingi visi nulybės atvaizdai, tai jos savybės. Tad jinai dieviška, labai panaši į Dievą, nes jo - kaip sandaros, nulybės - atvaizdai yra jos savybės. Tad reikia palyginti su Dievo sandaros visko atvaizdais, troškimais - Dievo savybėmis: savarankiškumu, užtikrintumu, ramybe, meile, taip pat su visko savybėmis (vienybės atvaizdais). Koks ryšys tarp vertybės ir Dievo, vertybės ir geros širdies?
* Elgesiu kuriame save. Turėtumėme (dorove!) kurti save taip, kad galėtumėme atsisakyti savęs.
* Kaip žmogaus elgesį veikia jo savastis? Žmogaus savastis - jo dorybės - išryškina jo pasirinkimus, jo sąžinę, jo jautrumą, kad jisai mažiau nuklystų.
* Kaip išsakomas žmogaus elgesys? Žmogaus elgesį nusako kalba, jo kuriama savastis, jo tveriniai: rūpesčiai, reikšmės, įvykiai.
* Teisingai gyvename susitelkdami į savo kertinę vertybę, nes ji mums rodo, jog už visumos yra kažkas daugiau, ir ji leidžia mums atsisakyti savęs.
* Vertybe randame kelią už jos
* Jeigu mąstysime plačiai, bandysime viską aprėpti bet kuria vertybe, jeigu bandysime pažinti save, savo vertybę, tai tada būsime susitelkę į tai, kas leis mums suvokti, jog yra kažkas daugiau, tiksliau, aiškiau, paprasčiau, jog galime klausti daugybę klausimų. O mūsų vertybes išplės lūkesčiai, lūkesčius išplės abejonės, abejones išplės poreikiai.
* Jeigu mums rūpės, kas Dievui rūpi, tai mūsų rūpestis išsiplės, nes mums rūpi vertybė (ką žinome), o Dievui rūpi meilė (ko nežinome), bet šis mūsų rūpestis gali sutapti, mes tik savaip rūpinamės, būtent žinojimu.
* Dorove mūsų savastis įsiteisina, kaip teisinga, teigiama, leistina, galima ir netgi plačiausia prasme, reikalinga.
* Žmogus yra bet kokiu atveju kūrėjas: savęs kūrėjas. Jisai save, kaip kūrėją, gali suprasti dviprasmiškai, kaip Dievo raišką - širdies tiesa, arba vienareikšmiškai - pasaulio tiesa.
* Vertybe išreiškiame tai, ko iš tikrųjų trokštame. Ar ja gyvename? Ar už jos nėra Dievas? Tačiau į ją suvedame visa savo pasąmonę ir sąmonę.
* Kertinė vertybė yra mūsų atsakymas į grandinę klausimų "kodėl? ir kodėl?" Užtat vertybė veda į Dievą už mūsų, mus mylintį labiau, kaip mes patys save. Panašiai, klausimai yra vertybių transformacijos, pertvėrimai. Užtat kertinė vertybė yra panaši į "fixed point".
* Dievas trokšta nieko, savarankiškas, o mes su poreikiais... ir t.t... mūsų santykis su savimi yra kitoks negu Dievo su savimi, mes nesutampame su savimi, esame atitrūkę nuo savęs. Nes mes esame Dievo priešpriešą - mes esame tiktai Dievo nebūtinume - užtat esame laikini, pažeidžiami - mūsų nebus Dievo esant būtinam. Tad vardan jo mums tenka atsisakyti savęs. Būtent mes esame nebūtini.
* Kadangi mūsų vertybė mus atstoja, mes galime gyventi nežinojimu, nes savo vertybe spręsime visus klausimus, jinai ir yra atsakymas į visus mūsų klausimus. Užtat savo vertybe (ir savo žinojimu) galime atsisakyti savęs. Mus pakeičia mūsų žinojimas. Tiesa mus išlaisvina, nes ji mus atstoja. Užtat tiesa mūsų nevaržo, tiesiog visai pavaduoja, visai atleidžia.
* Žmogus netroškimais apsiriboja, apibrėžia, nustato save, savo ribas.
* Į žmogaus ribas įeina jojo mąstymas, taip pat jisai apima dalį pasaulio, savo kūnu.
* Žmogaus kertinė vertybė yra jo atsakymas į visus jo klausimus.
Vertybė, klausimai
* Kertinė vertybė, gvildenamas klausimas: Lengvas būdas greitai pažinti žmogų ir jį pakalbinti jo nerūšiuojant.
* Vertybė yra tas "neapsakomasis", kurio nepavyksta pilnai atsakyti, bet amžinai atsiskleidžiasi, nors su vis mažesne paklaida atstoja nežinojimą. O klausimas yra baigtine kalba išsakomas jei tik išsakomas lyginant su vertybe.
* Kiekvieno žmogaus vertybė yra bene taip pat jo susižlugdymas, pasauline prasme, kuriuo perlenkia lazdą, tarkim, pavyzdžiui, mano - gyventi tiesa, arba Audronės - veikti vis plačiau. Tačiau tuo pačiu net ir tas pats susižlugdymas yra asmeniškai pasirinktas priartėjimas prie Dievo.
* Mano meilė Ievai mane suveda panašiai kaip mano kertinė vertybė mane suveda. Tai yra pasąmonės suvedimas, juk būtent pasąmonė suveda. Tuo tarpu sąmonė laiko atskirai, suvokia. Įdomu, kad mano meilė Ievai sutampa su mano supratimu Dievo, nors tai skirtingi suvedimai.
* Atsakymai jau manyje. Dievas manyje bet ar aš panašiai jame matau atsakymus? kaip kad jisai mato manyje?
* Kas mumyse užduoda klausimus? Jie lyg tai kyla iš mūsų kertinės vertybės nesutapimo su Nežinojimu.
* Neatsakytas klausimas tampa atsakymu. Atsakytas klausimas išlieka klausimu.
* Vertybe save sutelkiame - tai atsakymas visiems klausimams - ir taip pat išeiname už savęs savo jautrumu, ar turime ryšį su Dievu, ar jo neturime?
Kodėl žmonės klausia klausimus?
* Jiems rūpi atsakymas: tiesa
* Jiems rūpi atsakinėjimas: betarpiškumas
* Jiems rūpi klausinėjimas: pastovumas
* Jiems rūpi klausimas: prasmingumas

Kuriame save kalbomis: paklusimu, tikėjimu, rūpėjimu
* pasakojimu išgyvenimą-įvykį; įvardijimu dėsnį; rūpesčiu pasaulį-savastį.
* 3 kalbos yra savasties apimtys (pasakojimo įvykis, įvardijimo dėsnis, pagrindimo pasaulis) nesutapimui tarp širdies ir pasaulio.
* Paklūstame (nežinodami kodėl) įvykiuose, tikime (nežinodami kaip) dėsniais, mums rūpi (nežinodami ką) viskuo, visu savimi, kuriuo nusistatome.
* Žmogus vykdo Dievo valią rūpėdamas, tikėdamas ir paklusdamas, užtat amžinai bręsdamas, gyvendamas. Žmogus atsiduoda Dievui kaip jo vaikas, jo bendrakūrėjas.
* Žmogus kuria save kalbomis - vidiniais požiūriais - Dievo valios vykdymais - įsisavinimu: pagrindimu (rūpėjimu), įvardijimu (tikėjimu), pasakojimu (paklusimu).
* Žmogus išgyvena kalbomis: pagrindimu jis bręsta rūpėjimu, įvardijimu bręsta tikėjimu, ir pasakojimu bręsta paklusimu (sakramentais).
* Kalbomis kuriame save, tai mūsų veikla. Kuriame vertybinę ribą tarp savęs ir pasaulio: Rūpėjimu kuriame širdies vertybinę ribą, įvardijimu proto vertybinę ribą ir pasakojimu kūno vertybinę ribą. Aukštesnius laipsnyno laipsnius laikome už savęs, užtat juos galime keisti, jais gyvename kraštutiniškai.
* kalba kyla iš laukimo?
* Pagrindimas apibrėžia kaip, įvardijimas koks, pasakojimas ar.
* Logika užsiima pagrindimu.
* Žinojimo rūmai kyla iš pagrindimo - atsiplėšia tikrovės sritis, mūsų ir Dievo santykiuose apibrėžta.
* Pagrindimu (rūpėjimu) apsibrėžia lūkestis, įvardijimu (tikėjimu) apsibrėžia abejonė, pasakojimu (paklusimu) apsibrėžia poreikis.
* Description by language creates categories limited by language.
* Jauduliais sugebam ar nesugebam lūkesčiais tverti rūpesčius; abejonėmis tverti reikšmes; poreikiais tverti įvykius. Taip trimis kalbomis tveriame sąvokas.
* žmonių kalba: išmokstame garsuose išskirti žodžius, sąvokas
Padalinimai išsako logikos pavidalą statiškai, o pagrindimas (iš aplinkybių į atvaizdus) dinamiškai. Taip mąstant:
* Padalinimai išsako kas rūpi, o pagrindimas - kaip ima rūpėti.
* Atvaizdai išsako kas reiškiasi, o įvardijimas - kaip ima reikštis.
* Aplinkybės išsako kas įvyksta, o pasakojimas - kaip įvyksta.
Aštuongubas kelias tad sieja statiką ir dinamiką.
* Įtampa nusako kalbos vienetą.
* Pasakojimo įtampos vienetas: rūpesčių iškilimas ir išnykimas; pagrindimo įtampos vienetas: reikšmės iškilimas ir išnykimas? įvardijimo įtampos vienetas: įvykio iškilimas ir išnykimas? Ar tai apverčia trejybės ratą? dėl to, kad pasaulis išverstas?
* Rūpėjimas kuria rūpesčių medį, kurį pertvarko tinklas (visuomeniniu požiūriu kaip mes susieti) arba seka (asmeniniu požiūriu kaip dalyvaujame)
* Įvardijimas kuria žodžių reikšmių tinklą, kurį pertvarko seka (visuomeniniu požiūriu kaip mus supranta) arba medis (asmeniniu požiūriu ką norime pasakyti).
* Pasakojimas kuria įvykių seką, kurį pertvarko medis (visuomeniniu požiūriu kaip mes suveikiame) arba tinklas (asmeniniu požiūriu ką išgyvename).
Kalbos
* Liaudies pasakos, tai kas suprantama, paprasta. Jos išsiplečia eilėraščiais, kurios išryškina vienetų nuotaikas. Taip pat išsiplečia epais, kaip Odisėja, kurios praturtina žodžiais, posakiais, žiniomis, išmintimi. Šiedu keliais susiveda šventraščiu, kanonu, klasika, įžymiuoju veikalu, kaip kad Ulisu.
* Kaip mintys kyla gyvenime iš pasąmonės? išsakyti - trimis kalbomis
* Pagrindimas veda iš išgyvenimo (aplinkybių nusakyto) atgal į rūpesčius (atvaizdų nusakytų).
* Kalba ir bendrija: Consciousness and the Social Brain
* Kokia yra Dievo kalba? (Kiti sako tyla.) Mūsų asmeninės kalbos yra Dievo kalba. Jeigu mes neturime savo kalbos, jisai mums prabils asmeniniais ženklais, vėjo gūsiu, saulės spinduliu, ir t.t.
* Trys kalbos plėtoja pasąmonę, sąlygas, prie kurių vis galima grįžti, į jas naujai įsijausti. Jos išplečia sąmonę.
* Gadamer: Suvokimas yra įvykis. Tad pasakojimo kalbos įvykis. Pasakoje visada veikėjas kažką išmoksta po kurio viskas pasikeičia.
* Branda įvyksta išgyvenimais. Pasakų rūšys turėtų sutapti su išgyvenimų rūšimis.
* Pagrindimas - rūpi - rūpėjimas (širdis) - dorovė liūne
* Įvardijimas - reiškia - tikėjimas (protu) - Pamokslas nuo kalno
* Pasakojimas - įvyksta (išgyvenimas, branda) - paklusimas (kūnu) - 10 Dievo įsakymų
* Pagrindimas - širdis (rūpestis) - lūkesčiai - matematikos įrodymo būdai
* Įvardijimas - protas (reikšmė) - abejonės - linksniai
* Pasakojimas - kūnas (įvykis) - poreikiai
* Morfizmas - atspindys
* Indukcija - ištiesinims
* Algoritmo konstravimas - pasukimas
* Substitucija - didinimas
* Atvejų nagrinėjimas - lyginimas
* Konstravimas - perkėlimas
* Kiekviena kalba vysto savo atmintį. Pasakojimo kalbos atmintis - tikrovė. Įvardijimo atmintis - žmonių kalbos, jų žodžiai. Pagrindimo kalbos atmintis - prisiminimai.
* Kiekviena kalba remiasi įtampa išlaikyti mūsų dėmesį. O įtampa yra septintasis jaudulys lūkesčių santvarkoje. Panašiai, Ar tikrai nerimauju? yra septintoji abejonė.
* Pasakojime įtampos vienetai rikiuojami eilės tvarka. Tai primena Salingaros dėsnį "dėsningas kaitaliojimas". Įvardijime dėmesys sustatomas medžio tvarka. Tai primena mąstų laipsningumą. O pagrindime dėmesys išdėstomas tinklo tvarka. Tai primena entropijos mažinimą.
* Kalba yra taip sustatyta, kad būtų lengva ją išmokti, lengva išmokti žodžius.
* Kalba, kaip ir atmintis, yra proto išplėtimas.
* Kalba susidaro iš žodžių ir sakinių.
* Gramatiką, kaip kad nuotaikas, galima suprasti, kaip ribų tvėrimą.
* Pagrindimą (vedantį iš aplinkybių į atvaizdus) išgyvename padalinimais, jų ratu. Įvardijimą (vedantį iš padalinimų į aplinkybes) išgyvename atvaizdais. Pasakojimą (vedantį iš atvaizdų į padalinimus) išgyvename aplinkybėmis.
Kalba
* Kalbos esmė, kaip ir algebros, yra leisti mums dirbti su ir spręsti tai, kas mums nesuprantama, ką nesuvokiame. Pavyzdžiui, Pitagoro teorema leidžia mums perdėlioti plotus, nors mes ir nesuprantame, kas yra plotas. Kalba leidžia mums sąlyginai žinoti ar nežinoti. Kalba, tai sąlyginis susitarimas.
* Kalba tveria žinojimo ženklus. Sakramentai yra žinojimai.

Žmogus kuria ribas - sąvokas:
* Žmogus kuria save, tad kuria ribas, gali tuo pačiu kurti visokiausius kūrinius, tvėrinius, ir apskritai sąvokas, nebūtinai save. Kuria save susitapatindamas ar nesusitapatindamas su savo sukurtomis sąvokomis.
* Sąvokos neapibrėžtumas juslių atžvilgiu, pavyzdžiui, tamsoje kas labiausiai neapibrėžta? Indų (budistinės) filosofijos tvarka: lytėjimas, ragavimas, uoslė, klausa, rega. Tamsoje iškyla klausimas, kas tai yra? Tad iš karto spėliojame, taikome, kuriame sąvokas susigaudyti.
* Landowski. Prasmė anapus teksto. Tekstas (ir sąvoka) yra riba per kurią susikalbame.
Sąvokos, sąlygos
* Reified = sąvoka. Unreified = sąvokos numetimas, atsiplėšimas - galime atsiplėšti *po to* kai priimame
* Būtis yra pirminė sąvoka, kuri labiausiai įsitvirtina, kurios visgi galima atsisakyti, galima jos nepaisyti, gyvenant nežinojimu.
* Atvaizdai, tai mūsų sąlygos, o aplinkybės, tai sąvokų sąlygos.
* Gamtoje aiškių ribų lyg ir nėra. Viskas susideda iš tų pačių neutronų, protonų ir elektronų - nesiskiria oras nuo obuolio - tik skirtingai susieti. Neskiria obuolio, jį glostomo vėjo, slieko, mūsų rankos, obuolių košės
* Sąvoka yra padėlys - vieta daiktui pasidėti
* Sąvokos dėžėmis galime gyventi kitu.
* Atkartoti (atvaizdai) RE-presentation leidžia priskirti sau, būtent Aš mąstau
** A) išlieka tas pats visiems atvaizdas
** B) esu skirtingas nuo atvaizdų
** C) gliu sąmoningai mąstyti savo atvaizdus
* Visko atsisakius lieka erdvė ir laikas.
* Fenomenologija - atsisakymas sąvokų. Atlupimas visų sąvokų, prielaidų. 5+3=8 Dievas.
* Laikas (ateitis) yra nežinojimo sąvoka, o atlupus sąvoką erdvėje ir laike, gauname Nežinojimą (Dievą).
* Kaip galima iš visumos (pasaulio, Dievo, savęs) išskirti sąvoką? Ir kaip gali sąvokos savybės (kurias išsako aplinkybės) sutapti ir prilygti pasaulio ir t.t. savybėmis (kurias išsako padalinimai). Tai vyksta mūsų sąlygomis.
* Įrankiai mus sieja su pasauliui. Įrankiais naudojasi bendras žmogus - kaip, tad ir mes tokiais gyvename.
* Riba tarp savęs (kuriame esu vieningas) ir pasaulio. Už manęs, pasaulyje, nuo kurio atsiriboju, yra galimybė kitoms savastims. O tai leidžia būti tam tarpui, kuriame galime būti mylimi, kurio dėka galime patys keistis, kaip asmenybės. Tad asmenybė grindžiama asmeniu ir yra sąlyginė. Asmuo tai išgyvenime mylimas papildiniu, jisai sieja senąją asmenybę ir naująją asmenybę.
* Daiktai iškyla mano mintyse kaip sąvokos. Tai gali būti daiktai iškylantys regėjimo lauke, arba gali būti, pavyzdžiui, trikampis sudarytas iš žemės ir lentų įžambiai pastatytų ant malkinės sienos, taigi, iš to ko visai nėra. Ir taip iškilusios sąvokos tampa prieinamos tolimesniam mąstymui, apdorojimui, tvarkymui. Ir jų iškilimą paskatina jų pasikartojimas. Matematikoje panašiai turime įtvirtinti protinį pasaulį kuriame panašiai iš pasąmonės iškyla mintys, pastebėjimai.
* Pasikalbėjime yra bendros sąvokos, bendras laikas ir erdvė.
* Daiktas "yra raudonas", daiktas "yra gyvas". "Yra" - apskritai (besąlygiškai). O laikas ir erdvė tai aprėžia.
* Žmonės paslaptis išsipasakoja. Kunigai išlaiko, nes jie remiasi šventumu.
* Sąvoka susijusi su lūkesčiais, taip pat su kitais netroškimais: poreikiais, abejonėmis, vertybėmis.

Auga tarpas
* Padalinimais auga pertvarkymų tarpas (nuo raidos iki kelionės), tai išryškinimas ribos tarp savęs ir pasaulio, tai mūsų sąvokų nepakankamumas.
* pertvarkyme: maža sandara yra ženklas didelės sandaros. Tad ženklų savybės (nesusivedimai) išsako ženklo nepakankamumą, nežinojimą, tarpą - išsivysto nepakankamumo padalinimai

Žmogus kuria bendrystę: išorinį gyvenimą
* Meile kuriame visus apimančią bendrystę, amžiną gyvenimą čia ir dabar. Ja gyvename už savęs, aukštesniais laipsnynų laipsniais.
* Žmogus puoselėja savo vidinį gyvenimą (vertybę), ir atitinkamai, savo išorinį gyvenimą (bendrystę).
* Meilė yra bendruomenės pagrindas. Mūsų meilė suteikia kitiems laisvę, kurios patys negalėjo sau suteikti. Mūsų meile įgauna laisvę kaip nors atsisakyti savęs ir naujai save priimti, ūgtelėjusį. Jeigu tik esame visuomenės atskirti, visgi tos pačios visuomenės ryšiais mylime vienas kitą ir Dievas myli per mus.
* Maldos mokslas yra šviesuolių bendrystė - tai dalinis tikėjimas, sprendimas, mažais žingsniais. Maldos mokslu pasakome, įvardijame sau ir kitiems, ko trokštame ir ko laukiame, kad tai derėtų. Dievo jėga atsispiriame pasauliui, draugų jėga atsispiriame visuomenei.
* išorinė: bendruomenė, bendrystė
* Visuomeninė tikrovė: Ką manau apie tai, ką kiti mano? Požiūrių grandinės, suvokimo lygmenys.
Bendrystė
* Expectation states theory. Theory of status processes in groups (how status is determined). Wagner and Berger 2002.
Dangaus karalystė
* kaip tiki, taip ir bus
* tikėti ko mažiau - skurdžiadvasiai
* Dievas nebūtinai geras, gyvenimas nebūtinai teisingas
* optimistams, skeptikams, pakantiesiems
* Dangaus karalystė yra amžinas gyvenimas būtent šioje žemėje.
į:
[++Dorovės kilmė++]

Dorovė iškyla kartu su pasirinkimo galimybe
* Dorovė iškyla kada renkamės
ar tikėtis to, ko trokštame, kada lūkesčius tveriame lūkesčiams, kada sužaidžiame pačiu savimi, o nebe gyvenimu, tai yra, kada mūsų jauduliai mums nebėra ženklai, o tikslai.
* Dorovė iškyla pasirinkimu, kaip rinktis
, tiek apskritai, tiek sau, tad atsakomybe, sąmoningumu.
* Dorove susieja kuo esame visiems prasmingi ir kuo esame sau prasmingi.
2017 balandžio 14 d., 11:58 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 296-297 eilutės:

Laikomės krypties (įsikimbame) ir keičiame kryptį (renkamės gerą vietoj blogo ir t.t.) - poreikio tenkinimais, laipsnynais - nustatome atsakomybę (linksniais) ir teisingos krypties nustatymo būdus (matematinio įrodymo būdai).
2017 balandžio 14 d., 11:54 atliko AndriusKulikauskas -
Ištrintos 50-54 eilutės:
* Susigaudymas, jog esame besąlygiški nors esame sąlygose.
* Nes mes patys savo ribas-salygas pasirenkame ir jų atsisakome.
* Kaip žmogus laikosi krypties, ir kaip susigaudo, kad reikia keist kryptį? Neramybė, neužtikrintumas, nesavarankiškumas.
* Derėjimas. Susigaudymas, jog galima įvairiai suprasti, ir kaip derėtų.
Pakeista 52 eilutė iš:
* Žmogaus būklė
į:
* Žmogaus būklė: Susigaudymas, jog esame besąlygiški nors esame sąlygose.
Pakeistos 65-66 eilutės iš
* Dorovės kilmė
* Renkamės
į:
* Žmogus kuria save: Nes mes patys savo ribas-salygas pasirenkame ir jų atsisakome.
** Žmogus save suvokia įsiklausydamas
** Žmogus susigaudo, kad gali susigaudyti
** Klaidomis atpažįstame nežinojimą. Kaip pastebime savo klaidas, nuklydimus.
** Žmogus renkasi savo ribas, tuo kuria save, savo vertybę (vidinį gyvenimą), kad galėtų atsisakyti savęs
** Kuriame save kalbomis: paklusimu, tikėjimu, rūpėjimu
** Žmogus kuria ribas - sąvokas:
** Auga tarpas
** Žmogus kuria bendrystę: išorinį gyvenimą
* Renkamės: Kaip žmogus laikosi krypties, ir kaip susigaudo, kad reikia keist kryptį? Neramybė, neužtikrintumas, nesavarankiškumas.
Pakeistos 94-102 eilutės iš
* Žmogus kuria save
** Žmogus save suvokia įsiklausydamas
** Žmogus susigaudo, kad gali susigaudyti
** Klaidomis atpažįstame nežinojimą. Kaip pastebime savo klaidas, nuklydimus
.
** Žmogus renkasi savo ribas, tuo kuria save, savo vertybę (vidinį gyvenimą), kad galėtų atsisakyti savęs
** Kuriame save kalbomis: paklusimu, tikėjimu, rūpėjimu
** Žmogus kuria ribas - sąvokas:
** Auga tarpas
** Žmogus kuria bendrystę: išorinį gyvenimą
į:
* Dorovės kilmė: Derėjimas. Susigaudymas, jog galima įvairiai suprasti, ir kaip derėtų.
** Deri atsisakyti sąlygų ir tik tada jų rinktis
.
2017 balandžio 14 d., 11:35 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 53-54 eilutės:
* Kaip žmogus laikosi krypties, ir kaip susigaudo, kad reikia keist kryptį? Neramybė, neužtikrintumas, nesavarankiškumas.
* Derėjimas. Susigaudymas, jog galima įvairiai suprasti, ir kaip derėtų.
2017 balandžio 14 d., 11:21 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 50-52 eilutės:

* Susigaudymas, jog esame besąlygiški nors esame sąlygose.
* Nes mes patys savo ribas-salygas pasirenkame ir jų atsisakome.
2017 balandžio 13 d., 12:43 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 262-264 eilutės:
* Gerumas yra tada kada Dievas visiškai išėjęs už savęs - jisai mylintis, o mes gyvename vertybėmis - gerumu. O gėrio kryptys iškyla tada kada Dievas nevisiškai išėjęs už savęs, užtat tai tėra gėrio kryptys, ne pats gerumas.
* Geroji naujiena yra gerumo gerumas.
2017 balandžio 13 d., 12:42 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 294-300 eilutės:

Pasirinkimas
* Pasirinkimas atsiranda, kada suvokiame, jog esame besąlygiški, tad renkamės ar gyventi sąlygiškai ar besąlygiškai.
* Ar esame įsijungę (invested) ar ne?
* Įsijungę (stepped-in) ar atitokėję (stepped-out)? Juk galime įsijausti tiek į įsijautimą, tiek į atsitokėjimą.
* Ar permąstome? tai įsijautimas į atitokėjimą.
Kyla (dalyvavimo/įsijautimo) trejybė: įsijaučiame į įsijautimą (veikimą), atitokėjimą (permąstymą) ir atsakomybę (galiu tverti savastį, su juo sutapti, juo būti, kurti, puoselėti, plėsti ribą tarp savęs ir pasaulio, už ką atsakau.
2017 balandžio 13 d., 12:37 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 432-434 eilutės:
* (Pasąmoningas) žinojimas yra vieningumas kažkurioje apimtyje (žinau viską, betką, kažką, nieką).
* Pasąmoningas žinojimas, tai ketverybė (ir jos atvaizdai), o sąmoningas nežinojimas, tai nulybė (ir jos atvaizdai).
* Nesusivedimas: pasąmonės kalba/tikrovė vieningai apsiima ribota apimtimi, tuo tarpu sąmonė apsiima viskuo, tačiau ją skaldo į skirtingus požiūrius
2017 kovo 29 d., 22:58 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėta 566 eilutė:
* Svarbu neįsikabinti į savo klaidas, sugebėti jų atsisakyti, kaip ir bet kokio žinojimo.
2017 kovo 28 d., 21:05 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 155-156 eilutės iš
'''Riba'''
į:
'''Riba - dėmesys, atsakomybė, laisvė'''

* Žmogus galėtų gyventi be ribų - tada jisai už nieką neatsakytų - juk Dievas atsakytų - ir tuo tarpu, sąlygiškai, neaišku ar žmogus yra Dievas. Žmogus, pasirinkdamas sau ribas, nubrėžia už ką jisai atsako, taip pat gyvena savo laisvę. Tačiau net ir ribose - butent ribomis - žmogui tenka pripažinti kitus ir jų atsakomybę, taip pat ir savo atsakomybę už juos.
Pridėtos 169-210 eilutės:
Laisvė, dėmesys, atsakomybė
* Renkamės dėmėsiu. Dėmėsys leidžia nuklysti arba susitelkti į savo vertybę ir nežinojimą už jos.
* Atsakymais renkamės, nukreipiame dėmesį. Klausimais suvedame dėmesį.
* Elgesio pakeitimas - laisvė. Lankstumas, laisvumas, Dievo ir mūsų laisvė, malonė ir teisingumas.
* Burtai, magija yra reikalinga pasakojime pabrėžti, jog tai nežinojimo pasaulis, ne savastis pasaulis, nuostabos ir linksmumo pasaulis, suteikiantis laisvę mąstyti kitaip, pakeisti mąstymą. Mąstymas vyksta nežinojimo pasaulyje, o veikla grindžiama žinojimo pasaulyje.
* Dorovėje daug reiškia kontekstas, 24tas išsiaiškinimo būdas (paklusti), išimtys.
* Dorovė tampa labai tampri, tad reik ją atpalaiduoti, ne daug, tiek žmonėm, tiek Dievui (jis nebūtinai geras), tai "infinitesimal derivative" - smulkmenų išvestinė - kaip su Lie algebromis.
* Dievo niekas nevaržo, tiktai mes, tai yra, Dievas mumyse, savo gerumu
* Klausimas ne tiek, ar mes laisvi, o kiek mes galime (savo gerumu) varžyti Dievą.
* Savo širdgėlą, sielvartą paaukoti Dievui, tai atleisti Dievui.
* Dievas atsiima savo dešimtinę: dažnai pralaimime kažkur (neteisėtai), užtat laimime dešimt kartų daugiau kitur (malone).
* Dėmesio valdymas - į ką kreipiame dėmesį.
* Pasakojimo vienetas privalo išlaikyti dėmesį.
* Dėmesys yra ženklas ribotų išteklių ir svarbos pagrindas. Kas yra svarbu?
* Šviesuolis sugeba užsiimti, gyventi be kitų dėmesio.
* Yra tai ("ar") kas nereikalauja dėmesio, pažinovo, nereikalauja klasifikavimo, rūšiavimo pagrindo, ir išteklių ribotumo ženklo.
* Dėmesio stoka, tai sociologijos (ir Bourdieu) pagrindas. Nes sociologo dėmesys iškreipia reikalą.
* Dėmesys yra modelio ir modeliavimo pagrindas.
* Taip pat iš šalies (Dievo Dvasia) leidžia stebėti ir išreikšti, vaizduoti santykį tarp to kas santvarkoje (dėmesyje) ir už santvarkos.
* Dėmesys iš karto traukia antraip pasižiūrėti iš šalies. Širdis: dvilypis požiūris.
* Pagrindime dėmesys iš šalies. Dėmesys sustatomas.
* Įvardijime: dėmesys išlaikomas. Širdies ir pasaulio tiesa. Pasaulį traukia įvardinta tiesa. Širdį traukia dar neįvardinta tiesa.
* Dėmesys, tai išreiškiamas įsijungimu ir atsitraukimu.
* Dėmesys stebi. Dėmesys renkasi, ką stebėti.
* Pasakojimas išlaiko dėmesį. Dėmesys renkasi tarp dviejų, ką palaikyti. Įtampa domina.
* Dėmesys svyruoja tarp esančio dėmesyje ir nesančio dėmesyje.
* Įsisąmoninti visa, kas gera ar bloga, nesuskaidyti dėmesio, susitelkti į tatai, o Dievo tai esmė, nesuskaidyti dėmesio, jo židinio. Padalinimai, tai dėmesio suskaidymas.
Atsakomybės prisiėmimas
* Atsakomybė susijusi su išgyvenimu.
* Dėmesio valdymas - kam skirti dėmesį - tą sprendžia dorovės, elgesio rėmai - juos sąmoningumas pajungia ir išjungia - kaip jie susiję su visko padalinimais? - galimybė pajungti save, tai atsakomybės prisiėmimas
* Gerumas - dvasia santvarkoje - o santvarka yra dėmesio laukas, jo pasaulis
* Niekas neprivers gyventi Dievu. Turi pats įsipareigoti. Ir kiekvienam tenka įsipareigoti, vykdant Dievo valią, nes jo valia, kad gyventumėme jo vaikais, amžinai bręstumėme, kaip ir jisai.
* Dorovė iškyla siekyje. Mat, siekis reiškia, kad žmogus pakartotinai grįžta prie tikslo, o taip pat, bando jį įtvirtinti visuomenėje, tad kitų pagalba.
* Neabejingumas kitiems - aplinkybių paisymas.
* Ryšiai tarp pagrindinių ir šalutinių tikslų.
* Atsakomybė savęs neapgauti. Sąmoningumo tikslas yra neapgauti sistemą, nepiktnaudžiauti malonumais.
Nuotaikų tyrimas
* Meilės, žavesio, artimumo jausmai (aidai) skatina ieškoti ar iš tiesų nėra nieko neigiamo, nieko viduje, nieko išorėje? Tad brandina nežinojimu, sveiku įtarimu, skurdžiadvasiškumu.
* Visi supranta, kas jiems tarnauja - pavyzdžiui, žmogui tarnauja jo rankos, kojos, skrandis. Šį supratimą išsako šešerybė, atsakomybės sandara - pirminės, antrinės, tretinės atsakomybės darna.
* Nežinojimo žinojimas: laisvės esmė ir šaltinis.
* Dorovė remiasi Kito nepažinimu, tad jo laisve, ne jo pažinimu. Užtat privalome gerbti Kitą.
* Sąmoningumas (dėmesys, atsakingumas): mūsų sutelkimas į nežinojimą, link savo kertinės vertybės ir kas už jos.
2017 kovo 28 d., 21:00 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 394-398 eilutės:
Pasirinkimas vis naujai iškyla valia, širdimi, protu, kūnu:
* Sąžinė prabyla jei pats netikrini savęs. Sąžinė pasako skirtumą tarp to kaip elgiesi ir turėtum pasielgti.
* Sąmoningėjimas yra gyvenimas vis arčiau nežinojimo srovės: ne kūno, o protu; ne protu, o širdimi; ne širdimi, o valia.
* Neigiami įsakymai mus sulaiko nuo nukrypimo, mus veda atgal, sugrįžti į kelią. Neigiamais įsakymais renkamės aukštesnį sąmoningumą (o ypač valią) vietoj žemesnio (kūno).
* Sąmoningumo pasižymi Saugos dėsnis: budėti, kur slypi pavojai, taip pat netingėti juos šalinti.
2017 kovo 28 d., 21:00 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 461-463 eilutės:
Renkamės save ar kitą:
* Tarp poreikio išryškėjimo ir jo patenkinimo yra mūsų laisvė apsispręsti kuo rūpinamės, savimi ar kitu? Tad mes visada esame laisvi nes būtent šitą pirmą sprendžiame. Tad septintas požiūris apibrėžia dorovę ir eina pirm kitų šešių požiūrių, kurie apibrėžia elgesį. Užtat mes nesame automatai.
* Pasirinkdami kitą vietoj savęs, mąstome plačiau, kartu išplečiame Dievo meilę. Geometrijos patikslinimai, požiūrių permainos, matematikos įrodymo būdai išreiškia kaip išplėsti Dievo meilę ja mylėti kitą, gyventi jam laidu su Dievu, kada mūsų platesnis požiūris, kaip ir Dievo požiūris platesnis už mūsų (o malonės-širdies požiūris platesnis už teisingumo-pasaulio).
2017 kovo 28 d., 20:58 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 509-514 eilutės:
Nuklydimas
* Kodėl nenusidedu? Kaip sugebu save įvairiai pataisyti ar apsaugoti, kad išsisukčiau iš nusižengimo?
* Gerasis vaikas pats vertina Dievo dovanas (laisvę, atsakomybę) ir jas pats taiko savo nuožiūra. Jisai neieško Dievo nes jo paieškos nepatikimos ir nereikalingos. Dievas pats jį ras.
* Blogasis vaikas nori atiduoti, perduoti, gražinti Dievui, tad ieško Dievo, tikro ar ne tikro. Bet jis ras netikrą dievą.
* Pramogos, tai (blogojo vaiko) išėjimas iš įprastinių vėžių, kuris gali tapti betiksliu ar tiesiog savaiminiu tikslu, tad svarbu vis grįžti trejybe prie to, kas svarbu. Pramogos, tai gyvybingumo paieškos.
* Geometrija matuoja, išreiškia nuklydimą. Nuklydimas matuojamas sugrįžus. Tai gali būti nuklydimas pirmyn atgal. Taip pat nuklydimas vyksta trejybės ratu, tad trikampiu. Nuklydimą galima išreikšti takais, taip pat nuotoliais, taip pat dalinį nuklydimą galima išreikšti kampais, ir visuminį nuklydimą galima kokybiškai išreikšti plotu, juk jeigu iš karto atitaisome klaidą, jeigu iš karto apsisukame ir grįžtame, tai plotas yra nulinis. Tačiau trejybinis ratas yra kitokio pobūdžio nuklydimas, tad kitokio pobūdžio atitaisymas.
2017 kovo 28 d., 20:56 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 427-429 eilutės iš
į:
Ar žmogus valdo pasaulį, ar pasaulis jį valdo?
* Žmogus kuria savo sąsają su pasauliu.
Ištrintos 442-444 eilutės:

Ar žmogus valdo pasaulį, ar pasaulis jį valdo?
* Žmogus kuria savo sąsają su pasauliu.
2017 kovo 28 d., 20:56 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 403-427 eilutės iš
į:
Santvarkoje ar už jos
* Dorovės taikymas remiasi dėsnių rėmais: atliepimais. Dėsnių rėmais suvokiame, jog esame santvarkoje (poreikiais) ar už jos (abejonėmis, lūkesčiais, vertybėmis). Užtat jeigu esame santvarkoje galime visgi dėsnius taikyti joje, salygiškai, arba už jos, besąlygiškai. Panašiai dvejonėmis galime gyventi pasaulio tiesa arba širdies tiesa. Galime gyventi neteisingais, nedorovingais lūkesčiais arba teisingais, dorovingais lūkesčiais. Taip pat visada galime atsisakyti savo netroškimų, gyventi kitų netroškimais, arba jų visai neturėti.
* Neteisingai gyvename įsikibdami į vienus dorovės rėmus.
* Dorovės rėmais žmogus gali atsisakyti pasižiūrėti į save, pasiklausyti savęs. Tai nuodėmė šventajai Dvasiai.
* Dorovės rėmai santvarkoje savaime veda į nesusivedimą. Tą nesusivedimą išsprendžia papildomas požiūris, kito laipsnio nesusivedimas. Taip tarpo padalinimais atkartojame visko padalinimus.
* Elgesio lygmenų santykį palyginti su Gadamer ir hermeneutiniu ratu.

(Teigiamoje) Dievo bendrystėje ar (neigiamoje) visuomenėje?
* Visuomenė remiasi poreikiais - žmonės poreikių kalba (pasakojimu) sukuria bendrą pasaulį, kurį laiko tikru. Kiekvienas žmogus gali susikurti savo vidinį pasaulį - proto, širdies, valios - tačiau tai lieka asmeniška. Reikėtų bendrom jėgom sukurti bendrą vidinį pasaulį, tai ir būtų šviesuolių bendrystė, kuri nesiribotų santvarka, o remtųsi Dievu.
* Paprasčiausia yra atpažinti Jėzų tikrovėje, poreikių tenkinime, jo pasisakymais "Aš esu..."
* Kaip žmogų veikia visuomenė, jos žinojimas? Žmogus labai imlus visuomenės žinojimui, nes jisai jį priima, kaip nešališką, vis naujai patvirtintą.
* Paskiro žmogaus mąstymas yra kalbų glaudžiai susietas su bendruomenės mąstymu. Kaip jisai apsigina nuo bendruomenės mąstymo?
* Meile kuriame visus apimančią bendrystę, amžiną gyvenimą čia ir dabar.
* Žmogus nuklysta būtent klausydamasis neigiamos bendruomenės. Tad neigiamą bendruomenę tenka pakeisti teigiama bendruomene.
* Šviesuolių bendruomenės pagrindas yra daliniai žinojimai, įsipareigojimai, tikėjimai. Netroškimai yra daliniai, pavyzdžiui, lūkesčiais netrokštame betko, užtat laukiame kažko. Visgi, netroškimai didėja: vertybėmis netrokštame visko, laukiame nieko.
* Dalinis žinojimas - šviesuolių bendrystė - tai laisvės pagrindas. Nelaisvė reikalauja visuotinio įsipareigojimo.
* Esama (neigiama) bendruomenė suderinama su nuodėmės pagrindais: nerūpėjimu (apatija), stabmeldyste, puikybe. O šviesuolių bendrystė, klausimų gvildenimas, su tuo (nuklydimu) nesuderinama.
* Pilietiškumu puoselėjame bendrystę ir taipogi įtraukiame Dievą į bendrystę.
* Nešališka, kūno bendryste gyvename aplinkybėmis plokštumoje: būtina, tikra, galima. Protu: daiktas, eiga, asmuo. Širdimi: vienis, visybė, daugis. O šališka valios bendryste išeiname už plokštumos: esame, veikiame, mąstome.
* Bendrysčių susikirtimas vyksta mumyse.
* Juk mes apibrėžiame, kuriame bendrystę - užtat turi būti sunku.
* Išmokstame patogiai jaustis nepatogumuose - išmokstame gyventi neteisingumais, bendrysčių susipriešinime, vidinėje kovoje.
* ar kuriame bendrystę? ar ja vadovaujamės?
* kaip gali bendrystė mus teigiamai veikti? nebent ją kuriame? ir kaip galime teigiamai kitus veikti bendryste? bendrystė, kaip meilė, turi būti papildanti, iššaukianti
Ištrinta 436 eilutė:
Ištrintos 452-469 eilutės:
(Teigiamoje) Dievo bendrystėje ar (neigiamoje) visuomenėje?
* Visuomenė remiasi poreikiais - žmonės poreikių kalba (pasakojimu) sukuria bendrą pasaulį, kurį laiko tikru. Kiekvienas žmogus gali susikurti savo vidinį pasaulį - proto, širdies, valios - tačiau tai lieka asmeniška. Reikėtų bendrom jėgom sukurti bendrą vidinį pasaulį, tai ir būtų šviesuolių bendrystė, kuri nesiribotų santvarka, o remtųsi Dievu.
* Paprasčiausia yra atpažinti Jėzų tikrovėje, poreikių tenkinime, jo pasisakymais "Aš esu..."
* Kaip žmogų veikia visuomenė, jos žinojimas? Žmogus labai imlus visuomenės žinojimui, nes jisai jį priima, kaip nešališką, vis naujai patvirtintą.
* Paskiro žmogaus mąstymas yra kalbų glaudžiai susietas su bendruomenės mąstymu. Kaip jisai apsigina nuo bendruomenės mąstymo?
* Meile kuriame visus apimančią bendrystę, amžiną gyvenimą čia ir dabar.
* Žmogus nuklysta būtent klausydamasis neigiamos bendruomenės. Tad neigiamą bendruomenę tenka pakeisti teigiama bendruomene.
* Šviesuolių bendruomenės pagrindas yra daliniai žinojimai, įsipareigojimai, tikėjimai. Netroškimai yra daliniai, pavyzdžiui, lūkesčiais netrokštame betko, užtat laukiame kažko. Visgi, netroškimai didėja: vertybėmis netrokštame visko, laukiame nieko.
* Dalinis žinojimas - šviesuolių bendrystė - tai laisvės pagrindas. Nelaisvė reikalauja visuotinio įsipareigojimo.
* Esama (neigiama) bendruomenė suderinama su nuodėmės pagrindais: nerūpėjimu (apatija), stabmeldyste, puikybe. O šviesuolių bendrystė, klausimų gvildenimas, su tuo (nuklydimu) nesuderinama.
* Pilietiškumu puoselėjame bendrystę ir taipogi įtraukiame Dievą į bendrystę.
* Nešališka, kūno bendryste gyvename aplinkybėmis plokštumoje: būtina, tikra, galima. Protu: daiktas, eiga, asmuo. Širdimi: vienis, visybė, daugis. O šališka valios bendryste išeiname už plokštumos: esame, veikiame, mąstome.
* Bendrysčių susikirtimas vyksta mumyse.
* Juk mes apibrėžiame, kuriame bendrystę - užtat turi būti sunku.
* Išmokstame patogiai jaustis nepatogumuose - išmokstame gyventi neteisingumais, bendrysčių susipriešinime, vidinėje kovoje.
* ar kuriame bendrystę? ar ja vadovaujamės?
* kaip gali bendrystė mus teigiamai veikti? nebent ją kuriame? ir kaip galime teigiamai kitus veikti bendryste? bendrystė, kaip meilė, turi būti papildanti, iššaukianti
Ištrintos 460-466 eilutės:

Santvarkoje ar už jos
* Dorovės taikymas remiasi dėsnių rėmais: atliepimais. Dėsnių rėmais suvokiame, jog esame santvarkoje (poreikiais) ar už jos (abejonėmis, lūkesčiais, vertybėmis). Užtat jeigu esame santvarkoje galime visgi dėsnius taikyti joje, salygiškai, arba už jos, besąlygiškai. Panašiai dvejonėmis galime gyventi pasaulio tiesa arba širdies tiesa. Galime gyventi neteisingais, nedorovingais lūkesčiais arba teisingais, dorovingais lūkesčiais. Taip pat visada galime atsisakyti savo netroškimų, gyventi kitų netroškimais, arba jų visai neturėti.
* Neteisingai gyvename įsikibdami į vienus dorovės rėmus.
* Dorovės rėmais žmogus gali atsisakyti pasižiūrėti į save, pasiklausyti savęs. Tai nuodėmė šventajai Dvasiai.
* Dorovės rėmai santvarkoje savaime veda į nesusivedimą. Tą nesusivedimą išsprendžia papildomas požiūris, kito laipsnio nesusivedimas. Taip tarpo padalinimais atkartojame visko padalinimus.
* Elgesio lygmenų santykį palyginti su Gadamer ir hermeneutiniu ratu.
2017 kovo 28 d., 20:53 atliko AndriusKulikauskas -
Ištrintos 318-326 eilutės:
Širdimi ar pasauliu?
* Klystame, įsikibdami į kuriuos nors dorovės rėmus, nes tada gyvename vienareikšmiškai, ne dviprasmiškai.
* Širdies tiesa pastebi pasaulį, tad atsiskiriame nuo pasaulio.
* Širdies tiesa mąstome plačiau. Atviros santvarkos malonė platesnė už uždaros santvarkos teisingumą.
* Šaunumas (cool), pasitikėjimas savimi, autentiškumas, savitumas, tikrumas - ramybė - tai gerbiu, nes jaučiu, kad jo šaknys už šio pasaulio, nes nėra to pasaulinio nerimo, jaudulio.
* Kai mąstome plačiau, pereiname iš pasaulio tiesą į širdies tiesą, juk keturiuose lygmenyse (kodėl, kaip, koks, ar) širdis klausia platesnį klausimą. Platesnį požiūrį savaime pasirenkame pasirinkdami atviros santvarkos malonę vietoj uždaros santvarkos teisingumo. Platesnis požiūris, tai Dievo, mūsų tėvo požiūris.
* Platesnis mąstymas yra sąmoningesnis, arčiau nežinojimo, atvirumo, malonės. Siauresnis mąstymas labiau pasižymi žinojimu, uždarumu, teisingumu.
* Dievu naujai suvokiame jog esame vaikai, yra už mus platesnis požiūris, jisai atveria mūsų širdis, o mes laisvi tam pritarti, vykdyti jo valią paklusimu, tikėjimu, rūpėjimu, amžinai bręsti, sutapti meile, būti viena, mylėti kitus kaip ir mes esame mylimi, tai yra dorovė, apsiversti, tikrasis teisingumas, malone atliepti malonę.
Pakeistos 335-338 eilutės iš
į:
Besąlygiška meilė priešui ar sąlygiška meilė artimui
* Ryšys tarp meilės artimui (kuris mus myli) ir besąlygiškos meilės priešui.
* Artimą (kitą) suvokiame kada išskiriame ribą tarp savęs ir pasaulio, tad pasaulyje pripažįstame kitą.
Pakeistos 395-398 eilutės iš
Vienumas - Dievo, asmens ar asmenų?
* Ar gyvename vienumu? Ir kuriuo vienumu - Dievo
, asmens ar asmenų? Ar gyvename visais ar savimi? Ir kaip tą suderinti?
* Being one with = being one with myself? Ko tikiuosi sutampa su ko trokštu
.
į:
Širdimi ar pasauliu?
* Klystame
, įsikibdami į kuriuos nors dorovės rėmus, nes tada gyvename vienareikšmiškai, ne dviprasmiškai.
* Širdies tiesa pastebi pasaulį, tad atsiskiriame nuo pasaulio.
* Širdies tiesa mąstome plačiau. Atviros santvarkos malonė platesnė už uždaros santvarkos teisingumą.
* Šaunumas (cool), pasitikėjimas savimi, autentiškumas, savitumas, tikrumas - ramybė - tai gerbiu, nes jaučiu, kad jo šaknys už šio pasaulio, nes nėra to pasaulinio nerimo, jaudulio.
* Kai mąstome plačiau, pereiname iš pasaulio tiesą į širdies tiesą, juk keturiuose lygmenyse (kodėl, kaip, koks, ar) širdis klausia platesnį klausimą. Platesnį požiūrį savaime pasirenkame pasirinkdami atviros santvarkos malonę vietoj uždaros santvarkos teisingumo. Platesnis požiūris, tai Dievo, mūsų tėvo požiūris.
* Platesnis mąstymas yra sąmoningesnis, arčiau nežinojimo, atvirumo, malonės. Siauresnis mąstymas labiau pasižymi žinojimu, uždarumu, teisingumu.
* Dievu naujai suvokiame jog esame vaikai, yra už mus platesnis požiūris, jisai atveria mūsų širdis, o mes laisvi tam pritarti, vykdyti jo valią paklusimu, tikėjimu, rūpėjimu, amžinai bręsti, sutapti meile, būti viena, mylėti kitus kaip ir mes esame mylimi, tai yra dorovė, apsiversti, tikrasis teisingumas, malone atliepti malonę.

Teisingumu ar malone
* Teisingumas remiasi lūkesčiais, o malonė už lūkesčių parodo jų nepakankamumą
* Platono Valstybėje filosofai karaliai sulaukia neteisingumo nes jie ištisai grūdinami, bandomi, tačiau juos traukia išmintis, žavesys; kariai kurie nežino už ką kovoti visgi traukiami kovingumo, drąsos; suglebę, nesuprantantys, kam to reikia, valdo turtais, tad juos traukia turtai; turtų neturintys, nuskriausti, trokšta laisvės; laisve pakrikusiems tironas siūlo teisingumą. Užtat teisingumas yra paties žemiausio lygio vertybė. Tokia nykimo eiga, priešinga kryptimi kyla palaikymo eiga. Valia, tai sugebėjimas priimti gyvenimo neteisingumą, pakęsti, aukotis. O gyvenimas, tai įsijungimas į šį pasaulį, tad teisingumo reikalavimas. Teisingumą reikalauja visi, kurie gyvena paskirai, atkirsti, tuo tarpu gyvenantys visais siekia visumos teisingumo, ne savo
.
Pakeista 430 eilutė iš:
(Neigiamoje) visuomenėje ar (teigiamoje) Dievo bendrystėje?
į:
(Teigiamoje) Dievo bendrystėje ar (neigiamoje) visuomenėje?
Pakeistos 470-472 eilutės iš
Besąlygiška meilė priešui ar sąlygiška meilė artimui
* Ryšys tarp meilės artimui (kuris mus myli) ir besąlygiškos meilės priešui.
* Artimą (kitą) suvokiame kada išskiriame ribą tarp savęs ir pasaulio, tad pasaulyje pripažįstame kitą
.
į:
Vienumas - Dievo, asmens ar asmenų?
* Ar gyvename vienumu? Ir kuriuo vienumu - Dievo, asmens ar asmenų? Ar gyvename visais ar savimi? Ir kaip tą suderinti?
* Being one with = being one with myself? Ko tikiuosi sutampa su ko trokštu
.
2017 kovo 28 d., 20:49 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 311-344 eilutės iš
į:
Renkamės platesnį (Dievo) ar siauresnį (savo) požiūrį
* Nesusivedimai skatina mąstymą, skatina širdies tiesos mąstymą.
* Teisingumas - be šilumos, "tobulas žmogus" labai šaltas. Kitiems reikia šilumos, kad galėtų priimti mūsų pavyzdį. Kas tau svarbiau, šiluma (malonė) ar teisingumas?
* Paprastumo (už pasaulio) ieškojimas. Pasaulietiškų dėsnių laikytis Dievo pagrindu. Jėzaus palyginimų turiniai. Jėzaus pasisakymai, "Aš esu..."
* Raida, evoliucija, tai paprastumo ieškojimas, paprasčiausio sprendimo.
* Dievas bręsta mumis, jei tik gyvename širdimi, plačiau už Dievą, nes dvigubai, tiek už pasaulio, tiek jame
* Gyvenimas Dievu, tai susikalbėjimas su juo. Jisai tėvas, o mes vaikai, tad savo valia renkamės jo valią vietoj savo valios.

Širdimi ar pasauliu?
* Klystame, įsikibdami į kuriuos nors dorovės rėmus, nes tada gyvename vienareikšmiškai, ne dviprasmiškai.
* Širdies tiesa pastebi pasaulį, tad atsiskiriame nuo pasaulio.
* Širdies tiesa mąstome plačiau. Atviros santvarkos malonė platesnė už uždaros santvarkos teisingumą.
* Šaunumas (cool), pasitikėjimas savimi, autentiškumas, savitumas, tikrumas - ramybė - tai gerbiu, nes jaučiu, kad jo šaknys už šio pasaulio, nes nėra to pasaulinio nerimo, jaudulio.
* Kai mąstome plačiau, pereiname iš pasaulio tiesą į širdies tiesą, juk keturiuose lygmenyse (kodėl, kaip, koks, ar) širdis klausia platesnį klausimą. Platesnį požiūrį savaime pasirenkame pasirinkdami atviros santvarkos malonę vietoj uždaros santvarkos teisingumo. Platesnis požiūris, tai Dievo, mūsų tėvo požiūris.
* Platesnis mąstymas yra sąmoningesnis, arčiau nežinojimo, atvirumo, malonės. Siauresnis mąstymas labiau pasižymi žinojimu, uždarumu, teisingumu.
* Dievu naujai suvokiame jog esame vaikai, yra už mus platesnis požiūris, jisai atveria mūsų širdis, o mes laisvi tam pritarti, vykdyti jo valią paklusimu, tikėjimu, rūpėjimu, amžinai bręsti, sutapti meile, būti viena, mylėti kitus kaip ir mes esame mylimi, tai yra dorovė, apsiversti, tikrasis teisingumas, malone atliepti malonę.

Besąlygiškai ar sąlygiškai
* Dievas gyvena, myli, gvidlena besąlygiškai. Žmogus yra sąlygose, bet ar gali jose gyventi besąlygiškai?
* Jeigu žmogus nors kiek gyvena besąlygiškai, tada Dievas jo sąlygose yra, tad Dievas yra bet kokiose sąlygose, tad Dievas yra būtinas.
* Dievas nebūtinai geras: tai pagrindas besąlygiškai meilei Dievui.
* Dievo nebijau, nes ką jis gali blogo man padaryti: matyt, tikiu, kad jis yra geras. Bet ar jis būtinai geras? Bet jeigu jisai nėra geras, aš gi neturiu į ką kitą atsiremti.
* Jeigu pasaulį suprantame, kaip sąlygišką, tada galime atsakyti už jį, galima tvirtinti "turėtų".
* Žmonės elgiasi tarsi pasaulio daiktai, žodžiai, sąvokos būtų besąlygiški, nors jie tėra tariami. Užtat jie gali už juos neatsakyti.
* Jeigu priimame pasaulio besąlygiškumą, tada Dievas yra. Užtat žmonės visgi nenori besąlygiško pasaulio.
* Teigiame bendruomenė remiasi besąlygišku sąlygiškumu, o neigiama bendruomenė sąlygišku besąlygiškumu. Ar taip? O koks Dievas yra mūsų pasaulyje?
* Riba tarp savęs ir pasaulio iššako ribą tarp besąlygiškumo ir sąlygiškumo.
* Kaip esame nuoseklūs, besąlygiškumu ar sąlygiškumu?
* Dvasia yra besąlygiška.
* Visos kalbos yra sąlygiškos.
* Jei gyvenu vertybe ir klausimais, tai besąlygiškai, peržengiu pasaulio sąlygas.
* Jeigu priimame besąlygiškai, tai atsisakome jokiu būdu kažką keisti, nes reikštų, kad mes klystame.
* Sąlygiškas "turėtų" ir besąlygiškas "turėtų"
Ištrintos 415-418 eilutės:
Širdimi ar pasauliu?
* Klystame, įsikibdami į kuriuos nors dorovės rėmus, nes tada gyvename vienareikšmiškai, ne dviprasmiškai.
* Širdies tiesa pastebi pasaulį, tad atsiskiriame nuo pasaulio.
Ištrintos 420-436 eilutės:

Besąlygiškai ar sąlygiškai
* Dievas gyvena, myli, gvidlena besąlygiškai. Žmogus yra sąlygose, bet ar gali jose gyventi besąlygiškai?
* Jeigu žmogus nors kiek gyvena besąlygiškai, tada Dievas jo sąlygose yra, tad Dievas yra bet kokiose sąlygose, tad Dievas yra būtinas.
* Dievas nebūtinai geras: tai pagrindas besąlygiškai meilei Dievui.
* Dievo nebijau, nes ką jis gali blogo man padaryti: matyt, tikiu, kad jis yra geras. Bet ar jis būtinai geras? Bet jeigu jisai nėra geras, aš gi neturiu į ką kitą atsiremti.
* Jeigu pasaulį suprantame, kaip sąlygišką, tada galime atsakyti už jį, galima tvirtinti "turėtų".
* Žmonės elgiasi tarsi pasaulio daiktai, žodžiai, sąvokos būtų besąlygiški, nors jie tėra tariami. Užtat jie gali už juos neatsakyti.
* Jeigu priimame pasaulio besąlygiškumą, tada Dievas yra. Užtat žmonės visgi nenori besąlygiško pasaulio.
* Teigiame bendruomenė remiasi besąlygišku sąlygiškumu, o neigiama bendruomenė sąlygišku besąlygiškumu. Ar taip? O koks Dievas yra mūsų pasaulyje?
* Riba tarp savęs ir pasaulio iššako ribą tarp besąlygiškumo ir sąlygiškumo.
* Kaip esame nuoseklūs, besąlygiškumu ar sąlygiškumu?
* Dvasia yra besąlygiška.
* Visos kalbos yra sąlygiškos.
* Jei gyvenu vertybe ir klausimais, tai besąlygiškai, peržengiu pasaulio sąlygas.
* Jeigu priimame besąlygiškai, tai atsisakome jokiu būdu kažką keisti, nes reikštų, kad mes klystame.
* Sąlygiškas "turėtų" ir besąlygiškas "turėtų"
2017 kovo 28 d., 20:43 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 270-271 eilutės iš

* Netroškimai: Vertybės, lūkesčiai, abejonės, poreikiai. Vertybes atliepia klausimai, lūkesčius
atliepia jauduliai, abejones atliepia dvejonės, poreikius atliepia tenkinimai.Ar atsiliepiame, taikome ryšium su pasauliu ar ryšium su Dievu?
į:
* Ar atsiliepiame ryšium su pasauliu (gerumu) ar ryšium su Dievu? Vertybes atliepia klausimai, lūkesčius atliepia jauduliai, abejones atliepia dvejonės, poreikius atliepia tenkinimai.
Pakeistos 361-362 eilutės iš
į:
* Sąmoningumu atsiliepiame į netroškimus taip, kad galime rinktis, ar juos taikyti pasaulyje ar už jo. Vertybių iššaukti klausimai, lūkesčių iššaukti jauduliai, abejonių iššauktos dvejonės, poreikių iššaukti tenkinimai mums rodo laisvę.
Ištrinta 366 eilutė:
* Sąmoningumu atsiliepiame į netroškimus taip, kad galime rinktis, ar juos taikyti pasaulyje ar už jo. Vertybių iššaukti klausimai, lūkesčių iššaukti jauduliai, abejonių iššauktos dvejonės, poreikių iššaukti tenkinimai mums rodo laisvę.
2017 kovo 28 d., 20:27 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėta 377 eilutė:
* Dešimt Dievo įsakymų mums parodo, jog esame nuklydę, ir kiek mes nuklydę: meluodami, geisdami - mažiau, vogdami, svetimaudami - daugiau, žudydami - daugiausia.
2017 kovo 28 d., 20:21 atliko AndriusKulikauskas -
Ištrinta 271 eilutė:
* Vertybių iššaukti klausimai, lūkesčių iššaukti jauduliai, abejonių iššauktos dvejonės, poreikių iššaukti tenkinimai mums rodo laisvę. O renkamės juos taikyti pasaulyje arba už jo.
Ištrintos 291-294 eilutės:
Nežinojimas

* Pasauliui prasmingas žinojimas (gerumo), o Dievas yra už žinojimo ir naudos. Dievas yra nežinojimas, o nežinojimas pasaulyje naudos neteikia. Nebent nežinojimo žinojimas.
Pakeista 299 eilutė iš:
į:
* Pasauliui prasmingas žinojimas (gerumo), o Dievas yra už žinojimo ir naudos. Dievas yra nežinojimas, o nežinojimas pasaulyje naudos neteikia. Nebent nežinojimo žinojimas.
Ištrintos 312-316 eilutės:

Kalba
* Kalbos esmė, kaip ir algebros, yra leisti mums dirbti su ir spręsti tai, kas mums nesuprantama, ką nesuvokiame. Pavyzdžiui, Pitagoro teorema leidžia mums perdėlioti plotus, nors mes ir nesuprantame, kas yra plotas. Kalba leidžia mums sąlyginai žinoti ar nežinoti. Kalba, tai sąlyginis susitarimas.
* Kalba tveria žinojimo ženklus. Sakramentai yra žinojimai.
Pakeistos 367-368 eilutės iš
į:
* Sąmoningumu atsiliepiame į netroškimus taip, kad galime rinktis, ar juos taikyti pasaulyje ar už jo. Vertybių iššaukti klausimai, lūkesčių iššaukti jauduliai, abejonių iššauktos dvejonės, poreikių iššaukti tenkinimai mums rodo laisvę.
Pridėtos 595-597 eilutės:
Kalba
* Kalbos esmė, kaip ir algebros, yra leisti mums dirbti su ir spręsti tai, kas mums nesuprantama, ką nesuvokiame. Pavyzdžiui, Pitagoro teorema leidžia mums perdėlioti plotus, nors mes ir nesuprantame, kas yra plotas. Kalba leidžia mums sąlyginai žinoti ar nežinoti. Kalba, tai sąlyginis susitarimas.
* Kalba tveria žinojimo ženklus. Sakramentai yra žinojimai.
2017 kovo 28 d., 20:17 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 355 eilutė iš:
Didėjančiu ar mažėjančiu laisvumu
į:
Didėjančiu laisvumu (sąmone, sąmoningumu) ar mažėjančiu laisvumu (pasąmone, nesąmoningumu)
Pakeistos 357-372 eilutės iš
į:
Kas yra sąmoningumas, pasąmonė, dėmesys
* Sąmoningumas teikia laisvę nes išskiria skirtingus požiūrius, tuo tarpu pasąmonė visada susiveda į vieną požiūrį.
* Atmintis yra sąlyginis dėmesys.
* +2, tai pakartojimas, grindžiantis "Aš" mąstau. Sąmoninga mintis yra pakartota mintis.
* Tikrovė yra pasąmonės atmintis, jos išplėtimas. Tikrovė yra prieinama panašiai dėsniais, kaip kad veikia mūsų pasąmonė. O rašytinė ženklų kalba ir taip pat žodžių kalba yra sąmonės atmintis, jos išplėtimas.
Sąmoningumas ar nesąmoningumas
* Sąmoningas protas stengiasi atsakyti už nesąmoningą protą (ar atvirkščiai)?
Sąmoningumas
* Mąstymas yra, iš dalies, atsitraukimas: During all the stages leading to adulthood, the secret place remains an asylum in which the personality can mature; this self-creating process of this standing apart from others, this experiment, this growing self-awareness, this creative peace and absolute intimacy demand it -- for they are only possible in alone-ness (1983a, p. 17).
* Mąstymas gali būti pakartotas ir tik tuomet būti sąmoningas. Tai grįžimas prie savo minčių. Tai savo mąstymo valdymas. Mąstymo atkarpa gali būti nurėžta. Ir "aš" galiu būti apibrėžtas nuo pasaulio. Būtent Aš.
* Sąmoningumas yra visada sąmoningumas savęs - savo mąstymu, tad savęs - būtent AŠ mąstau X, tad sieja mane ir X (užrankiškumas) - taip pavaizduoja mąstymą
* Sąmoningumas užtikrina, kad ne šiaip nesąmones mąstau. Ką duoda aš. Įsisąmonijus: suvokimą. Mąstymo atkartotinis yra atkarpos ribose. Tačiau aš, mintį atkartojantis, esu plačiau. Būtent "mano" mąstymo atkarpa atitinka jos taikinio (sąvokos) ir jisai gali būti tvarkingas, turi savo esmę (centrą, židinį), suvesties tašką, kuriam paskui gali būti priskirtas požiūris.
* Būtent asmeninis sąmoningumas sudalyvauja lygtyje "Būties klausimas + Asmeninis sąmoningumas = Sprendimo klausimas". Tai įveda rėmus kuriais plėtojasi santvarka.
* Širdies tiesa, tai sąmonės tiesa. Pasaulio tiesa, tai pasąmonės tiesa.
* Aštuongubas kelias skatina sąmoningumą bei laisvę nes išskiria du požiūrius: ryšį su Dievu ir šio ryšio neturėjimo.
Pakeista 374 eilutė iš:
* Jeigu gyvename didėjančiu laisvumu, tada vertiname
į:
* Jeigu gyvename didėjančiu laisvumu, tada vertiname aukštesnį sąmoningumą - pirmiausiai valią, toliau širdį, protą ir tik tada kūną. Jeigu kažkur vertiname žemesnį sąmoningumą, tada renkamės mažėjantį laisvumą, bet galiausiai teks mums nesirinkti jo.
Pakeistos 376-377 eilutės iš
į:
* Sąmoningumu lygmenis nusako, ką mes mąstome. Sąmoningiau mąstome, mąstydami plačiau: viską, betką, kažką, o nieką mąstydami esame nesąmoningi. Sąmoningumas yra nukreiptas, kaip kad aplinkybėmis daiktas, eiga, asmuo, kada mąstome kažką.
Ištrintos 467-481 eilutės:
Sąmoningumas ar nesąmoningumas
* Sąmoningas protas stengiasi atsakyti už nesąmoningą protą (ar atvirkščiai)?
Sąmoningumas
* Sąmoningai mąstome kažką. O betką, viską, nieką? Sąmoningumas yra nukreiptas, kaip kad aplinkybėmis daiktas, eiga, asmuo.
* Tikrovė yra pasąmonės atmintis, jos išplėtimas. Tikrovė yra prieinama panašiai dėsniais, kaip kad veikia mūsų pasąmonė. O rašytinė ženklų kalba ir taip pat žodžių kalba yra sąmonės atmintis, jos išplėtimas.
* Mąstymas yra, iš dalies, atsitraukimas: During all the stages leading to adulthood, the secret place remains an asylum in which the personality can mature; this self-creating process of this standing apart from others, this experiment, this growing self-awareness, this creative peace and absolute intimacy demand it -- for they are only possible in alone-ness (1983a, p. 17).
* Mąstymas gali būti pakartotas ir tik tuomet būti sąmoningas. Tai grįžimas prie savo minčių. Tai savo mąstymo valdymas. Mąstymo atkarpa gali būti nurėžta. Ir "aš" galiu būti apibrėžtas nuo pasaulio. Būtent Aš.
* Sąmoningumas yra visada sąmoningumas savęs - savo mąstymu, tad savęs - būtent AŠ mąstau X, tad sieja mane ir X (užrankiškumas) - taip pavaizduoja mąstymą
* Sąmoningumas užtikrina, kad ne šiaip nesąmones mąstau. Ką duoda aš. Įsisąmonijus: suvokimą. Mąstymo atkartotinis yra atkarpos ribose. Tačiau aš, mintį atkartojantis, esu plačiau. Būtent "mano" mąstymo atkarpa atitinka jos taikinio (sąvokos) ir jisai gali būti tvarkingas, turi savo esmę (centrą, židinį), suvesties tašką, kuriam paskui gali būti priskirtas požiūris.
* Būtent asmeninis sąmoningumas sudalyvauja lygtyje "Būties klausimas + Asmeninis sąmoningumas = Sprendimo klausimas". Tai įveda rėmus kuriais plėtojasi santvarka.
* Širdies tiesa, tai sąmonės tiesa. Pasaulio tiesa, tai pasąmonės tiesa.
* +2, tai pakartojimas, grindžiantis "Aš" mąstau. Sąmoninga mintis yra pakartota mintis.
* Sąmoningumas teikia laisvę nes išskiria skirtingus požiūrius, tuo tarpu pasąmonė visada susiveda į vieną požiūrį.
* Aštuongubas kelias skatina sąmoningumą bei laisvę nes išskiria du požiūrius: ryšį su Dievu ir šio ryšio neturėjimo.
* Atmintis yra sąlyginis dėmesys.
2017 kovo 28 d., 20:04 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 70-71 eilutės iš
** Vienumas - kokio?
** Klaidos. Nuklysti daugiau ar mažiau?
į:
** Vienumas - Dievo, asmens ar asmenų?
** Nuklysti daugiau ar mažiau?
Pakeistos 270-274 eilutės iš
* Žmogus gyvena gerumu (sąlygomis, pasaulyje), o turėtų gyventi Dievu (be sąlygų, už pasaulio).
* Žmogus gyvena dviem gerumo atvaizdais - klausimais ir atsakymais, o turėtų gyventi keturiais Dievo atvaizdais - apimtimis.
* Žmogus gyvena žinojimu (ketverybe), o turėtų gyventi nežinojimu (Dievu - nulybe).
* Ar gyvename nežinojimu (Dievu, troškimais, širdimi, dviprasmybe) ar žinojimu (savimi, netroškimais, pasauliu, vienareikšmiškai)?
* Ar gyvename troškimais (Dievu, nežinojimu, širdimi) ar netroškimais (savimi, žinojimu, pasauliu)?
į:
Ištrintos 282-285 eilutės:
* Reikia ieškoti to Zenono kelio (aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas).
* Reikia ieškoti paties ieškojimo, jo šaknų nežinojime, ir už nežinojimo, pačiame Dieve. Mat, ieškojimas ir yra nežinojimas.
* Mums reikia gyventi nežinojimu, tačiau matome tik žinojimą.
* Penkerybė sulygina laukimą (ne visų priežasčių padariniai jau įvyko) ir sulaukimą (kiekvienas padarinys turi savo priežastį).
Ištrinta 286 eilutė:
* Žinojimas yra praplėtimas atmintimi. Žinoti, tai sugebėti atsiminti. Nežinojimas, tai apsiėjimas be atminties.
Pakeistos 293-322 eilutės iš
į:
Nežinojimas

* Pasauliui prasmingas žinojimas (gerumo), o Dievas yra už žinojimo ir naudos. Dievas yra nežinojimas, o nežinojimas pasaulyje naudos neteikia. Nebent nežinojimo žinojimas.

Kas yra nežinojimas ir žinojimas
* Riba (tarp savasties ir pasaulio) nematoma (tuštuma), tai nežinojimo kelias. Svarbu nenukrypti per daug į artumą (savastį) ar tolumą (pasaulį) bet supinti abu. Tad palyginti su žavesiu, artimumu ir meile.
* Dievas nebūtinai geras nes jisai nežinojimas, o mes sukurti gyventi žinojimu.
* Žinojimas, tai ženklas, kad esame nuvažiavę nuo nežinojimo kelio.
* Dešimt Dievo įsakymų yra žinojimo ženklai (jų rūšys ir savybės), kad esame nuvažiavę nuo nežinojimo kelio.
* Gera valia atveria (nežinojimo) kelią į gerą širdį.
* Žinojimas yra praplėtimas atmintimi. Žinoti, tai sugebėti atsiminti. Nežinojimas, tai apsiėjimas be atminties.

Reikia rinktis (susitelkti į) nežinojimą vietoj žinojimo
* Mums reikia gyventi nežinojimu, tačiau matome tik žinojimą.
* Reikia ieškoti to Zenono kelio (aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas).
* Reikia ieškoti paties ieškojimo, jo šaknų nežinojime, ir už nežinojimo, pačiame Dieve. Mat, ieškojimas ir yra nežinojimas.
* Žinojimas - gėrio ir blogio žinojimo medis, o nežinojimas - gyvybės medis. Kas valgo gyvybės medžio vaisių, tas gyvens amžinai. Tad šitas yra žmogui Dievo uždrausta. Kad nebūtų "kaip" Dievas ir kiti danguje.
* Teisingas, doras gyvenimas: laikytis nežinojimo, įsikibti į jį, kaip savą. O žinojimą laikyti svetimu. Taip kad esame pasiruošę gyventi visiškai naujai, tai ir yra amžinas gyvenimas. Tačiau šiaip elgiamės priešingai. Tuom skiriasi mūsų elgesys (mūsų riba) ir dorovė (Dievo riba).
* Žvilgsniai keliu (nežinojimo) pirmyn ir (žinojimo) atgal. Tai tas pats kelias, tik dvi skirtingos kryptys. Ar galima apsukti automobilį, nežinojimo keliu vairuoti atbulai? Žiūrėti su Dievu, ne atgal į Dievą.
* Žmogus gyvena gerumu (sąlygomis, pasaulyje), o turėtų gyventi Dievu (be sąlygų, už pasaulio).
* Žmogus gyvena dviem gerumo atvaizdais - klausimais ir atsakymais, o turėtų gyventi keturiais Dievo atvaizdais - apimtimis.
* Ar gyvename nežinojimu (Dievu, troškimais, širdimi, dviprasmybe) ar žinojimu (savimi, netroškimais, pasauliu, vienareikšmiškai)?
* Žmogus gyvena žinojimu (ketverybe), o turėtų gyventi nežinojimu (Dievu - nulybe).
* Ar gyvename troškimais (Dievu, nežinojimu, širdimi) ar netroškimais (savimi, žinojimu, pasauliu)?


Kalba
* Kalbos esmė, kaip ir algebros, yra leisti mums dirbti su ir spręsti tai, kas mums nesuprantama, ką nesuvokiame. Pavyzdžiui, Pitagoro teorema leidžia mums perdėlioti plotus, nors mes ir nesuprantame, kas yra plotas. Kalba leidžia mums sąlyginai žinoti ar nežinoti. Kalba, tai sąlyginis susitarimas.
* Kalba tveria žinojimo ženklus. Sakramentai yra žinojimai.
Pridėta 336 eilutė:
* Troškimas - laukimas be sulaukimo. Meilė, ilgėjimasis. Aukščiausia meilė: be papildomų motyvų, nenutrūkstama. Dorovė - netrokšti.
Pakeistos 341-342 eilutės iš
į:
* Penkerybė sulygina laukimą (ne visų priežasčių padariniai jau įvyko) ir sulaukimą (kiekvienas padarinys turi savo priežastį).
Pridėtos 357-360 eilutės:

Aukštesniu ar žemesniu sąmoningumu
* Jeigu gyvename didėjančiu laisvumu, tada vertiname
* Jeigu vadovaujamės žemesniu lygmeniu (ypač kūnu, taip pat protu, širdimi...) tai skaudžiai nuklystame. Jeigu gyvename aukštesniu lygmeniu, nuklydus bausmės skausmai gali būti mažesni. Bet argi? Argi nebūna nekaltų kankinių? Tačiau numanant, galima praslysti pro baisiausias kančias. Taip praslystantis visgi supranta esmę, atjaučia kankinius. Nors kam reikalinga, kad kiti taip labai kentėtų? Kam taip reikia? Taip reikia, kad iš viso galėtų kažkas būti.
2017 kovo 28 d., 19:50 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 336 eilutė iš:
Vienumas - kokio?
į:
Vienumas - Dievo, asmens ar asmenų?
Ištrintos 339-346 eilutės:
Klaidos
* Klaidos: Tarnaujame Dievui - turime ryšį su Dievu. Tarnaujame sau: neturime ryšio su Dievu. Silpna vieta: kaip nuteikiame save: sąžinė: gelbėk mus nuo pikto.
Kokios esminės klaidos:
* nepasitenkino lūkesčiai: neigiami jauduliai (kūno klaida - nepaklūstame)
* gyvename pasaulio tiesa, ne širdies tiesa: jaudina, nesame ramūs (proto klaida - netikime)
* nesitikime to ko trokštame: gyvename nejautrūs - nedorai (širdies klaida - nerūpi)
O vertybė iš esmės klaidinga - bet tai tiesiog atveria klausimą.
* Kur tad iškyla sąžinė?
Pakeistos 343-344 eilutės iš
Pastebėti klaidas ar ieškoti kelio
į:
Pastebėti klaidas ar ieškoti kelio?
Pridėtos 472-478 eilutės:
* Klaidos: Tarnaujame Dievui - turime ryšį su Dievu. Tarnaujame sau: neturime ryšio su Dievu. Silpna vieta: kaip nuteikiame save: sąžinė: gelbėk mus nuo pikto.
Kokios esminės klaidos:
* nepasitenkino lūkesčiai: neigiami jauduliai (kūno klaida - nepaklūstame)
* gyvename pasaulio tiesa, ne širdies tiesa: jaudina, nesame ramūs (proto klaida - netikime)
* nesitikime to ko trokštame: gyvename nejautrūs - nedorai (širdies klaida - nerūpi)
O vertybė iš esmės klaidinga - bet tai tiesiog atveria klausimą.
* Kur tad iškyla sąžinė?
2017 kovo 27 d., 22:26 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 36-37 eilutės iš
* Padėti Andrejui gvildenti [[teigiamas poveikis | kaip teigiamai paveikti žmogų]], [[bangavimas | bangavimą]].
į:
'''Kaip žmogus susigaudo jog reikia keisti kryptį? Ieškok nulybės atvaizdų ryšio su nežinojimo keliu. '''
2017 kovo 23 d., 20:02 atliko AndriusKulikauskas -
2017 kovo 23 d., 20:02 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 249-268 eilutės iš
Gyventi gerumu (žinojimu) ar Dievu (nežinojimu)
į:
Renkamės tarp dorovės (susigaudyti - amžinai bręsti) ar šiaip gyventi (nesusigaudyti)

Amžinai gyventi ar šiaip bręsti
* Renkamas amžinas gyvenimas (kūrėjo) ar šiaip sau gyvenimas (kūrinio).
* Žmogus gali šiaip gyventi, reikalaudamas, kad Dievas būtinai geras, arba gali amžinai bręsti, lavintis, gyventi, susivokdamas, kad Dievas nebūtinai geras.
* Renkamas doras (ne šiaip sau) elgesys ar nedoras (šiaip sau) elgesys.
* Savo kertine vertybe esame besąlygiški, tad galime ja gyventi amžinai ir būti visiškai atkurti. Tai tiltas į anapus. Maldos bendruomenė. Įsivaizduoju, prasimanau, juk kaip mums žinoti. Puoselėjame kiekvienas ne tik savo kertinę vertybę, bet ryškiname ir visų vertybes, visas įmanomas vertybes, gvildename visus klausimus. Amžinai augame savo rūpėjimu. Mums rūpi visi. Tad kiekvienas esame gyvi savo vertybe, kuri mus tobulai atstoja ir amžinai išplečia. Tad jeigu mums nepasiseka šiame gyvenime, užtenka, kad turėtumėme nors vertybės užuomazga ir ja gyvensime amžina. Įveiksime net mirties netolydumą, nes būsime įprasminti ir amžinai gyvi ir atstatyti savo vertybe.
* Kaip žmogus susigaudo, jog jisai Dievas? Kaip žmogus reiškia savo nuolankumą? Suvokdamas gyvenimo neteisingumą.
* Geruoju vaiku ar bloguoju vaiku?
* Lygmuo kodėl yra ryšiai su visakuo. Tačiau gerojo vaiko išmintis kyla žinojimo rūmuose atsisakant visų ryšių ir žiūrint, kas lieka, kas svarbiausia, esmingiausia.
Branda
* Alkoholikas negali turėti iliuzijų (Baranova apie Gilles Deleuze) Svajonės praregėjimas - iliuzijos. Jis įklimpęs į kasdienybės ekonomiką, jos negali nepastebėti. Tuo tarpu šviesuolis gyvena iliuzijose.
* Paralyžius - žmonės negvildena savo klausimų - kodėl? kas jiems trukdo?
* Kiekvienam reikia savo barškalo, reikia savotiško dėmesio. Kad jis užsiimtų teigiamai, ne neigiamai, kitiems netrukdytų, o pats kurtų.
* Savotiška branda įžvelgiama 6 poreikiais - tačiau ar įžvelgiama kitais laipsnynais? - ar įžvelgiama abejonėmis, lūkesčiais, vertybėmis? Ir kaip tai susieta su kitais? 1 2 kitas 3 4 kitas. Kitas - tai laisvumo atvaizdai, o save - tai visko atvaizdai.
* Asmeninė branda iš žinojimo (sąlygiškos tiesos) į nežinojimą (besąlygiškos tiesos).
* Mes (mūsų savastis) nesame stabilūs, mes galime augti. Pasaulis (tad Dievas, jo savastis) nepastovus, gali augti (tad nebūtinai geras).
* Mūsų branda, tai Dievo rūpesčiai, tai Dievo išėjimas už savęs į besąlygiškumą.

Gyventi Dievu (nežinojimu) ar gerumu (žinojimu
)
Ištrintos 382-398 eilutės:

Gyventi šiaip sau ar amžinai bręsti
* Renkamas amžinas gyvenimas (kūrėjo) ar šiaip sau gyvenimas (kūrinio).
* Žmogus gali šiaip gyventi, reikalaudamas, kad Dievas būtinai geras, arba gali amžinai bręsti, lavintis, gyventi, susivokdamas, kad Dievas nebūtinai geras.
* Renkamas doras (ne šiaip sau) elgesys ar nedoras (šiaip sau) elgesys.
* Savo kertine vertybe esame besąlygiški, tad galime ja gyventi amžinai ir būti visiškai atkurti. Tai tiltas į anapus. Maldos bendruomenė. Įsivaizduoju, prasimanau, juk kaip mums žinoti. Puoselėjame kiekvienas ne tik savo kertinę vertybę, bet ryškiname ir visų vertybes, visas įmanomas vertybes, gvildename visus klausimus. Amžinai augame savo rūpėjimu. Mums rūpi visi. Tad kiekvienas esame gyvi savo vertybe, kuri mus tobulai atstoja ir amžinai išplečia. Tad jeigu mums nepasiseka šiame gyvenime, užtenka, kad turėtumėme nors vertybės užuomazga ir ja gyvensime amžina. Įveiksime net mirties netolydumą, nes būsime įprasminti ir amžinai gyvi ir atstatyti savo vertybe.
* Kaip žmogus susigaudo, jog jisai Dievas? Kaip žmogus reiškia savo nuolankumą? Suvokdamas gyvenimo neteisingumą.
* Geruoju vaiku ar bloguoju vaiku?
* Lygmuo kodėl yra ryšiai su visakuo. Tačiau gerojo vaiko išmintis kyla žinojimo rūmuose atsisakant visų ryšių ir žiūrint, kas lieka, kas svarbiausia, esmingiausia.
Branda
* Alkoholikas negali turėti iliuzijų (Baranova apie Gilles Deleuze) Svajonės praregėjimas - iliuzijos. Jis įklimpęs į kasdienybės ekonomiką, jos negali nepastebėti. Tuo tarpu šviesuolis gyvena iliuzijose.
* Paralyžius - žmonės negvildena savo klausimų - kodėl? kas jiems trukdo?
* Kiekvienam reikia savo barškalo, reikia savotiško dėmesio. Kad jis užsiimtų teigiamai, ne neigiamai, kitiems netrukdytų, o pats kurtų.
* Savotiška branda įžvelgiama 6 poreikiais - tačiau ar įžvelgiama kitais laipsnynais? - ar įžvelgiama abejonėmis, lūkesčiais, vertybėmis? Ir kaip tai susieta su kitais? 1 2 kitas 3 4 kitas. Kitas - tai laisvumo atvaizdai, o save - tai visko atvaizdai.
* Asmeninė branda iš žinojimo (sąlygiškos tiesos) į nežinojimą (besąlygiškos tiesos).
* Mes (mūsų savastis) nesame stabilūs, mes galime augti. Pasaulis (tad Dievas, jo savastis) nepastovus, gali augti (tad nebūtinai geras).
* Mūsų branda, tai Dievo rūpesčiai, tai Dievo išėjimas už savęs į besąlygiškumą.
2017 kovo 22 d., 18:03 atliko AndriusKulikauskas -
Ištrintos 226-229 eilutės:

Sąvoka "turėtų"
* Atsakyti už
* Sąvokos "turėtų" atsakomybės apimtis. Palyginti "būtinas, tikras, galimas" (iš šalies) ir "esu, veikiu, mąstau" (išgyvenama asmeniškai).
2017 kovo 22 d., 17:45 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėta 88 eilutė:
** Klaidomis atpažįstame nežinojimą. Kaip pastebime savo klaidas, nuklydimus.
Pakeistos 94-95 eilutės iš
** Klaidomis atpažįstame nežinojimą. Kaip pastebime savo klaidas, nuklydimus.
į:
Pridėtos 475-481 eilutės:
Klaidomis atpažįstame nežinojimą. Kaip pastebime savo klaidas, nuklydimus.
* Klaidos yra mūsų nuklydimai. Nuklydimai yra savaime suprantami nes mumyse glūdi mums nežinomi Dievo troškimai, kuriuos bandome išsakyti savo vertybėmis.
* Savo klaidas pastebime vertybėmis ir klausimais, lūkesčiais ir jauduliais, abejonėmis ir dvejonėmis, poreikiais ir jų tenkinimais, tad bendrai, žinojimais.
* Jauduliais atpažįstame ar esame, veikiame, mąstome gerai ar blogai, atpažįstame gėrio kryptis
* Doroviniai jausmai atsiranda kai laukiame ko netrokštame. Jais suprantame, kad nuklydome. Kada elgesys pasipildo "kaip kas pasidaro", koks ryšys su dorove? Koks gėrio krypčių ryšys su dorove? Ar gėrio kryptimis randame kelią?
* Neigiami įsakymai liepia nenuklysti. Neigiami įsakymai, tai laukimai, kantrybė, santykis tarp žinojimo ir nežinojimo. Žinojimas žymi, išreiškia nežinojimą.
Ištrintos 625-631 eilutės:

Klaidomis atpažįstame nežinojimą. Kaip pastebime savo klaidas, nuklydimus.
* Klaidos yra mūsų nuklydimai. Nuklydimai yra savaime suprantami nes mumyse glūdi mums nežinomi Dievo troškimai, kuriuos bandome išsakyti savo vertybėmis.
* Savo klaidas pastebime vertybėmis ir klausimais, lūkesčiais ir jauduliais, abejonėmis ir dvejonėmis, poreikiais ir jų tenkinimais, tad bendrai, žinojimais.
* Jauduliais atpažįstame ar esame, veikiame, mąstome gerai ar blogai, atpažįstame gėrio kryptis
* Doroviniai jausmai atsiranda kai laukiame ko netrokštame. Jais suprantame, kad nuklydome. Kada elgesys pasipildo "kaip kas pasidaro", koks ryšys su dorove? Koks gėrio krypčių ryšys su dorove? Ar gėrio kryptimis randame kelią?
* Neigiami įsakymai liepia nenuklysti. Neigiami įsakymai, tai laukimai, kantrybė, santykis tarp žinojimo ir nežinojimo. Žinojimas žymi, išreiškia nežinojimą.
2017 kovo 22 d., 13:19 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 54-55 eilutės:
** Ketverybė
** Sąlygiškumas
Pridėtos 148-151 eilutės:

'''Sąlygiškumas'''

* Atmintis (pasąmonė) yra sąlygiška sąmonė.
2017 kovo 22 d., 13:01 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėta 442 eilutė:
* Atmintis yra sąlyginis dėmesys.
2017 kovo 22 d., 11:41 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėta 118 eilutė:
* Dievo šokyje 3 poras požiūrių (Tėvo, Sūnaus, Dvasios) sieti su gyvenimo lygtimi, su Dievo ir gerumu.
2017 kovo 21 d., 19:18 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 75 eilutė iš:
** Gyventi šiaip sau ar gyventi amžinai
į:
** Gyventi šiaip sau ar amžinai bręsti
Pakeista 361 eilutė iš:
Gyventi šiaip sau ar gyventi amžinai
į:
Gyventi šiaip sau ar amžinai bręsti
Pakeistos 369-377 eilutės iš
į:
Branda
* Alkoholikas negali turėti iliuzijų (Baranova apie Gilles Deleuze) Svajonės praregėjimas - iliuzijos. Jis įklimpęs į kasdienybės ekonomiką, jos negali nepastebėti. Tuo tarpu šviesuolis gyvena iliuzijose.
* Paralyžius - žmonės negvildena savo klausimų - kodėl? kas jiems trukdo?
* Kiekvienam reikia savo barškalo, reikia savotiško dėmesio. Kad jis užsiimtų teigiamai, ne neigiamai, kitiems netrukdytų, o pats kurtų.
* Savotiška branda įžvelgiama 6 poreikiais - tačiau ar įžvelgiama kitais laipsnynais? - ar įžvelgiama abejonėmis, lūkesčiais, vertybėmis? Ir kaip tai susieta su kitais? 1 2 kitas 3 4 kitas. Kitas - tai laisvumo atvaizdai, o save - tai visko atvaizdai.
* Asmeninė branda iš žinojimo (sąlygiškos tiesos) į nežinojimą (besąlygiškos tiesos).
* Mes (mūsų savastis) nesame stabilūs, mes galime augti. Pasaulis (tad Dievas, jo savastis) nepastovus, gali augti (tad nebūtinai geras).
* Mūsų branda, tai Dievo rūpesčiai, tai Dievo išėjimas už savęs į besąlygiškumą.
Ištrintos 641-649 eilutės:
Branda
* Alkoholikas negali turėti iliuzijų (Baranova apie Gilles Deleuze) Svajonės praregėjimas - iliuzijos. Jis įklimpęs į kasdienybės ekonomiką, jos negali nepastebėti. Tuo tarpu šviesuolis gyvena iliuzijose.
* Paralyžius - žmonės negvildena savo klausimų - kodėl? kas jiems trukdo?
* Kiekvienam reikia savo barškalo, reikia savotiško dėmesio. Kad jis užsiimtų teigiamai, ne neigiamai, kitiems netrukdytų, o pats kurtų.
* Savotiška branda įžvelgiama 6 poreikiais - tačiau ar įžvelgiama kitais laipsnynais? - ar įžvelgiama abejonėmis, lūkesčiais, vertybėmis? Ir kaip tai susieta su kitais? 1 2 kitas 3 4 kitas. Kitas - tai laisvumo atvaizdai, o save - tai visko atvaizdai.
* Asmeninė branda iš žinojimo (sąlygiškos tiesos) į nežinojimą (besąlygiškos tiesos).
* Mes (mūsų savastis) nesame stabilūs, mes galime augti. Pasaulis (tad Dievas, jo savastis) nepastovus, gali augti (tad nebūtinai geras).
* Mūsų branda, tai Dievo rūpesčiai, tai Dievo išėjimas už savęs į besąlygiškumą.
Pridėtos 643-644 eilutės:

http://www.ms.lt/derlius/VKR10.jpg
2017 kovo 21 d., 17:01 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėta 643 eilutė:
* Esminės nuodėmes: Abejingumas - nerūpi, puikybė - nereiškia? (tuščia - tuštybė), stabmeldystė - neveiksmingumas.
2017 kovo 21 d., 16:46 atliko AndriusKulikauskas -
Ištrintos 223-234 eilutės:
Žmogus išmoksta laukti (o išmokti, tai sulaukti)
* Žmogus laikosi nežinojimo kelio, nors ir ištisai nuo jo nuklysta.
* Žmogus reiškia savo valią. Valia žmogus yra Dievo atstovas. Ar jisai vertas to? Tai dorovės klausimas.
* Dievas mus stumia nuo savęs, mus sukūrė nuklysti, o gerumu laikomės Dievo, jo nežinojimo kelio.
* Žmogus susigaudo, kad nuklysta, bet nebūtinai susigaudo, kodėl
* Žmogus susigaudo pasaulyje, taip pat, savyje.
* Žmogus pastebi savo klaidas, atsitokėdamas jas atitaiso, įsijausdamas įtvirtina teisingus įpročius.
* Dievui sutampa, ką jis gali ir kas jam deri. O mums nebūtinai sutampa. Mes nesusigaudome, jog esame Dievo vaikai, galime gyventi Dievu. Dievas mumyse gyvena troškimais, nežinojimu, o mes sąlygose bandome žinoti, juk bandome susigaudyti. Užtat mums lengva pasiduoti pasauliui, jo žinojimui.
* Dievas išeina už savęs į nežinojimą. O už nežinojimo, grįžtant atgal, yra žinojimas. Tad žinojimas ir nežinojimas iškyla ketverybe. Tai žmogaus padalinimai, užtat turi du atvaizdus. Dievo padalinimai turi keturis atvaizdus. Apimtys sieja žinojimą ir nežinojimą, nusako jų tarpusavio ribas. Žinojimas yra Dievo aidas. Palyginti su tiesa, kas yra tiesa?
* Žmogus iškyla iš Dievo šokio. Jisai yra Dievo galimybė, dar nesusigaudantis, jog jisai yra Dievas.
* Nuklydimai suprantami, tačiau taisytini.
Pridėtos 278-295 eilutės:

Laukti ar sulaukti
* Žmogus išmoksta laukti (o išmokti, tai sulaukti)
* Žmogus laikosi nežinojimo kelio, nors ir ištisai nuo jo nuklysta.
* Žmogus reiškia savo valią. Valia žmogus yra Dievo atstovas. Ar jisai vertas to? Tai dorovės klausimas.
* Dievas mus stumia nuo savęs, mus sukūrė nuklysti, o gerumu laikomės Dievo, jo nežinojimo kelio.
* Žmogus susigaudo, kad nuklysta, bet nebūtinai susigaudo, kodėl
* Žmogus susigaudo pasaulyje, taip pat, savyje.
* Žmogus pastebi savo klaidas, atsitokėdamas jas atitaiso, įsijausdamas įtvirtina teisingus įpročius.
* Dievui sutampa, ką jis gali ir kas jam deri. O mums nebūtinai sutampa. Mes nesusigaudome, jog esame Dievo vaikai, galime gyventi Dievu. Dievas mumyse gyvena troškimais, nežinojimu, o mes sąlygose bandome žinoti, juk bandome susigaudyti. Užtat mums lengva pasiduoti pasauliui, jo žinojimui.
* Dievas išeina už savęs į nežinojimą. O už nežinojimo, grįžtant atgal, yra žinojimas. Tad žinojimas ir nežinojimas iškyla ketverybe. Tai žmogaus padalinimai, užtat turi du atvaizdus. Dievo padalinimai turi keturis atvaizdus. Apimtys sieja žinojimą ir nežinojimą, nusako jų tarpusavio ribas. Žinojimas yra Dievo aidas. Palyginti su tiesa, kas yra tiesa?
* Žmogus iškyla iš Dievo šokio. Jisai yra Dievo galimybė, dar nesusigaudantis, jog jisai yra Dievas.
* Nuklydimai suprantami, tačiau taisytini.
Troškimai
* Protas supaprastina kūną. Jauduliai sieja-derina kūną su protu, o valia-klausimai atskiria kūną ir protą.
* Kartais išsiskaido: valios židinys (vertybė), jausmų židinys (lūkestis), proto židinys (abejonė), kūno židinys (poreikis). Tai paneigimai troškimų. Aš esu: Netroškimai. Kaip gyventi troškimais?
* Ar tai, ko aš trokštu, iš tikrųjų yra tai, ko turėčiau trokšti? ko norėčiau, kad trokščiau? Ir kaip tai susiję su klausimu, Ko iš tikrųjų trošktu? Ką reiškia trokšti?
* Netroškimai yra išėjimai už savęs. Lūkesčiai, tai žmogaus išėjimai už savęs. Abejonės ir dvejonės - taipogi - tik tai kitas tarpas, tarp požiūrio ir padėties. Visur yra tarpas, kurį išsako du atvaizdai, klausimo ir atsakymo. Išėjimas už savęs vyksta tame tarpe. Kiekvienas netroškimas savaip išsako tą išėjimą už savęs per tą tarpą.
2017 kovo 21 d., 16:44 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 210-213 eilutės:

Žmogus
* Robert Sapolsky - žmonijos išskirtinumas yra sugebėjimas būti neįmanomumo (prieštaringų dalykų) įkvėptiems.
* Iš ko žmogus atsiranda? Iš nežinojimo, kad jisai Dievas.
2017 kovo 21 d., 16:43 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 278-285 eilutės:
Žinojimas
* Žinojimas yra praplėtimas atmintimi. Žinoti, tai sugebėti atsiminti. Nežinojimas, tai apsiėjimas be atminties.
* Ką mes žinome? Mes visada žinome, kad mes žinome. Tai mūsų bendras sąmoningumo išeities taškas: žinome, kad žinome.
* Kristaus 8 pasisakymai. 3 vertinimai, tai žinojimai, Sūnaus požiūris, o jų išvada, tai tikėjimas (nežinojimas): kaip tiki, taip ir bus. 3 nuolankumai, tai nežinojimai, Tėvo požiūris, o jų išvada, tai žinojimas: ką randi, tą myli. Tai gyvenimiškais dėsniais išsako Sūnaus ir Tėvo nesutarimą.
* Jono evangelija: Dievą šlovinti tiesa ir dvasia.
http://biblija.lt/index.aspx?cmp=reading&doc=BiblijaRKE1999_Jn_4
Jūs garbinate, ko nepažįstate, o mes garbiname, ką pažįstame, nes išganymas ateina iš žydų.
* Jeigu protaujame be prielaidų - galime daugiau protauti.
2017 kovo 21 d., 16:43 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 467-480 eilutės:
Vertybė, klausimai
* Kertinė vertybė, gvildenamas klausimas: Lengvas būdas greitai pažinti žmogų ir jį pakalbinti jo nerūšiuojant.
* Vertybė yra tas "neapsakomasis", kurio nepavyksta pilnai atsakyti, bet amžinai atsiskleidžiasi, nors su vis mažesne paklaida atstoja nežinojimą. O klausimas yra baigtine kalba išsakomas jei tik išsakomas lyginant su vertybe.
* Kiekvieno žmogaus vertybė yra bene taip pat jo susižlugdymas, pasauline prasme, kuriuo perlenkia lazdą, tarkim, pavyzdžiui, mano - gyventi tiesa, arba Audronės - veikti vis plačiau. Tačiau tuo pačiu net ir tas pats susižlugdymas yra asmeniškai pasirinktas priartėjimas prie Dievo.
* Mano meilė Ievai mane suveda panašiai kaip mano kertinė vertybė mane suveda. Tai yra pasąmonės suvedimas, juk būtent pasąmonė suveda. Tuo tarpu sąmonė laiko atskirai, suvokia. Įdomu, kad mano meilė Ievai sutampa su mano supratimu Dievo, nors tai skirtingi suvedimai.
* Atsakymai jau manyje. Dievas manyje bet ar aš panašiai jame matau atsakymus? kaip kad jisai mato manyje?
* Kas mumyse užduoda klausimus? Jie lyg tai kyla iš mūsų kertinės vertybės nesutapimo su Nežinojimu.
* Neatsakytas klausimas tampa atsakymu. Atsakytas klausimas išlieka klausimu.
* Vertybe save sutelkiame - tai atsakymas visiems klausimams - ir taip pat išeiname už savęs savo jautrumu, ar turime ryšį su Dievu, ar jo neturime?
Kodėl žmonės klausia klausimus?
* Jiems rūpi atsakymas: tiesa
* Jiems rūpi atsakinėjimas: betarpiškumas
* Jiems rūpi klausinėjimas: pastovumas
* Jiems rūpi klausimas: prasmingumas
2017 kovo 21 d., 16:42 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 403-414 eilutės:
Sąmoningumas
* Sąmoningai mąstome kažką. O betką, viską, nieką? Sąmoningumas yra nukreiptas, kaip kad aplinkybėmis daiktas, eiga, asmuo.
* Tikrovė yra pasąmonės atmintis, jos išplėtimas. Tikrovė yra prieinama panašiai dėsniais, kaip kad veikia mūsų pasąmonė. O rašytinė ženklų kalba ir taip pat žodžių kalba yra sąmonės atmintis, jos išplėtimas.
* Mąstymas yra, iš dalies, atsitraukimas: During all the stages leading to adulthood, the secret place remains an asylum in which the personality can mature; this self-creating process of this standing apart from others, this experiment, this growing self-awareness, this creative peace and absolute intimacy demand it -- for they are only possible in alone-ness (1983a, p. 17).
* Mąstymas gali būti pakartotas ir tik tuomet būti sąmoningas. Tai grįžimas prie savo minčių. Tai savo mąstymo valdymas. Mąstymo atkarpa gali būti nurėžta. Ir "aš" galiu būti apibrėžtas nuo pasaulio. Būtent Aš.
* Sąmoningumas yra visada sąmoningumas savęs - savo mąstymu, tad savęs - būtent AŠ mąstau X, tad sieja mane ir X (užrankiškumas) - taip pavaizduoja mąstymą
* Sąmoningumas užtikrina, kad ne šiaip nesąmones mąstau. Ką duoda aš. Įsisąmonijus: suvokimą. Mąstymo atkartotinis yra atkarpos ribose. Tačiau aš, mintį atkartojantis, esu plačiau. Būtent "mano" mąstymo atkarpa atitinka jos taikinio (sąvokos) ir jisai gali būti tvarkingas, turi savo esmę (centrą, židinį), suvesties tašką, kuriam paskui gali būti priskirtas požiūris.
* Būtent asmeninis sąmoningumas sudalyvauja lygtyje "Būties klausimas + Asmeninis sąmoningumas = Sprendimo klausimas". Tai įveda rėmus kuriais plėtojasi santvarka.
* Širdies tiesa, tai sąmonės tiesa. Pasaulio tiesa, tai pasąmonės tiesa.
* +2, tai pakartojimas, grindžiantis "Aš" mąstau. Sąmoninga mintis yra pakartota mintis.
* Sąmoningumas teikia laisvę nes išskiria skirtingus požiūrius, tuo tarpu pasąmonė visada susiveda į vieną požiūrį.
* Aštuongubas kelias skatina sąmoningumą bei laisvę nes išskiria du požiūrius: ryšį su Dievu ir šio ryšio neturėjimo.
2017 kovo 21 d., 16:41 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 131-145 eilutės:
'''Ketverybė'''

* whatness (essence - why!) and thatness (whether - existence)
** kodėl: vieningumas
** kaip: atvaizdai
** koks: adumbrations (atvaizdai, plačiau suprasti) kaip atrodo iš įvairių kampų (sandara?)
** ar: pastarųjų vieningumas (dvasia?)
** kaip yra vienas nurodantis (referential) ryšys "įrankis" (equipment) (siūlas), Dasein rūpestis
** kodėl yra visi nurodantys ryšiai "manifold is concern"
** Išmintis: nežinojimas, tai sąmonės susilaikymas
** Pagrįsta nuomonė, tai sąmonės žinojimas
** Nepagrįsta nuomonė, tai pasąmonės žinojimas
** Bukumas: tai pasąmonės susilaikymas
* Lygmuo "kaip" apibrėžia puoduką ar bet kurią sąvoką, jai suteikia tapatybę. O tai yra pagrindas puoduko ar sąvokos esmei "kodėl", atvaizdų (kaip) vieningumas. Savybės "koks" yra tai kas apibūdina paskirą puoduką arba paskirą sąvokos taikymą, taikymo aplinkybės (o savybės gali keistis). Ir jų vieningumas yra būtent paskiro puoduko, paskiros sąvokos atvejis. Tad matome ribą tarp to kas bendra, besąlygiška ir išlieka kodėl/kaip ir to kas paskira ir kinta, sąlygiška koks/ar. Ši riba ir šis išskyrimas yra esminis visoms šešioms ženklų savybėms.
Pakeistos 200-201 eilutės iš
į:
'''Gyvenimo lygtis'''

* Asmenys išsako gyvenimo lygties klodus: Dievas gyvena dvasia, Aš - sandara, Tu - atvaizdais, Kitas - esme.
* Esmė yra įrodymas, jog Dievas išėjo už savęs, kaip tvirtina teigiami įsakymai.
* Gyvenimo lygtis sieja teigiamus įsakymus - keturias pakopas Dievo išėjimo už savęs į save, į esmę - keturiais lygmenimis, ir neigiamus įsakymus - šešeriopą atitrūkimą nuo Dievo - Dievo ir gerumo atskyrimu.
* Yra tarpas tarp Dievo ir gerumo. Tas tarpas yra santvarka, aštuonerybė.
* Dieve iškyla tapatumo klausimas kadangi nevisai aišku, ar jisai sutampa su savimi kada jisai naujai iškyla. Laisvumas yra tapatumo sąlygos. Mažėjantis laisvumas, tai atsakymas, tai tapatumo didėjantis griežtumas, tikslumas, o didėjantis laisvumas, tai klausimas, tai tapatumo didėjantis turiningumas. Būti tapačiam, tai iš esmės yra prieštaravimas, tai nesusivedimas, tarpo buvimas, kaip kad ženklų savybėse, tarp vienos plotmės, kurioje yra dvi nuorodos ir kitos plotmės, kurioje yra vienas nurodomasis. Tapatumas reikalauja neprieštaringos santvarkos, kurioje būtų galima išsiaiškinti tapatumo klausimą. Gerumas tada yra iš esmės prieštaringas nes jisai yra Dievas - laisvumas - santvarkoje. Tai Dievo galimybė išsitekti santvarkoje.
* Gerumas kaip toks iškyla ne Dievo šokyje, o gyvenimo lygtimi - susivokiančiojo požiūriu. Gerumas yra itin sąlygiškas ir nėra besąlygiško gerumo. Tačiau yra besąlygiška meilė.
* Koks skirtumas tarp dvasios ir sandaros? Viskas yra sandara. Dievas yra asmuo, sandarą išgyvenantis. Sandara yra tai, kas gaunasi, kada dvasia išeina už savęs į save, užtat dvasia pasitraukia, tad lieka sandara. Tad sandara yra dvasios nebuvimas.
* Dievo troškimai išsako jo santykį su savimi gyvenimo lygties lygmenimis (savarankiškas Dievas, užtikrintas viskas, ramus troškimais, mylintis meile). O asmenis išsako tai, kaip lygmenyse tas Dievas suvokiamas, išgyvenamas, ir tuo pačiu, kaip Dievas asmeniu reiškiasi: Dievu - Dievas, gerumu - Aš, gyvenimu - Tu, amžinu gyvenimu - Kitas.
Pakeistos 289-290 eilutės iš
į:
* Esame laisvi gyventi be Dievo. Bet galime pagalvoti, kas suteikia laisvę - Dievas.
Ištrintos 597-608 eilutės:

Laisvė
* Esame laisvi gyventi be Dievo. Be galime pagalvoti, kas suteikia laisvę - Dievas.

* Asmenys išsako gyvenimo lygties klodus: Dievas gyvena dvasia, Aš - sandara, Tu - atvaizdais, Kitas - esme.
* Esmė yra įrodymas, jog Dievas išėjo už savęs, kaip tvirtina teigiami įsakymai.
* Gyvenimo lygtis sieja teigiamus įsakymus - keturias pakopas Dievo išėjimo už savęs į save, į esmę - keturiais lygmenimis, ir neigiamus įsakymus - šešeriopą atitrūkimą nuo Dievo - Dievo ir gerumo atskyrimu.
* Yra tarpas tarp Dievo ir gerumo. Tas tarpas yra santvarka, aštuonerybė.
* Dieve iškyla tapatumo klausimas kadangi nevisai aišku, ar jisai sutampa su savimi kada jisai naujai iškyla. Laisvumas yra tapatumo sąlygos. Mažėjantis laisvumas, tai atsakymas, tai tapatumo didėjantis griežtumas, tikslumas, o didėjantis laisvumas, tai klausimas, tai tapatumo didėjantis turiningumas. Būti tapačiam, tai iš esmės yra prieštaravimas, tai nesusivedimas, tarpo buvimas, kaip kad ženklų savybėse, tarp vienos plotmės, kurioje yra dvi nuorodos ir kitos plotmės, kurioje yra vienas nurodomasis. Tapatumas reikalauja neprieštaringos santvarkos, kurioje būtų galima išsiaiškinti tapatumo klausimą. Gerumas tada yra iš esmės prieštaringas nes jisai yra Dievas - laisvumas - santvarkoje. Tai Dievo galimybė išsitekti santvarkoje.
* Gerumas kaip toks iškyla ne Dievo šokyje, o gyvenimo lygtimi - susivokiančiojo požiūriu. Gerumas yra itin sąlygiškas ir nėra besąlygiško gerumo. Tačiau yra besąlygiška meilė.
* Koks skirtumas tarp dvasios ir sandaros? Viskas yra sandara. Dievas yra asmuo, sandarą išgyvenantis. Sandara yra tai, kas gaunasi, kada dvasia išeina už savęs į save, užtat dvasia pasitraukia, tad lieka sandara. Tad sandara yra dvasios nebuvimas.
* Dievo troškimai išsako jo santykį su savimi gyvenimo lygties lygmenimis (savarankiškas Dievas, užtikrintas viskas, ramus troškimais, mylintis meile). O asmenis išsako tai, kaip lygmenyse tas Dievas suvokiamas, išgyvenamas, ir tuo pačiu, kaip Dievas asmeniu reiškiasi: Dievu - Dievas, gerumu - Aš, gyvenimu - Tu, amžinu gyvenimu - Kitas.
2017 kovo 21 d., 16:39 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 491-513 eilutės iš
į:
Sąvokos, sąlygos
* Reified = sąvoka. Unreified = sąvokos numetimas, atsiplėšimas - galime atsiplėšti *po to* kai priimame
* Būtis yra pirminė sąvoka, kuri labiausiai įsitvirtina, kurios visgi galima atsisakyti, galima jos nepaisyti, gyvenant nežinojimu.
* Atvaizdai, tai mūsų sąlygos, o aplinkybės, tai sąvokų sąlygos.
* Gamtoje aiškių ribų lyg ir nėra. Viskas susideda iš tų pačių neutronų, protonų ir elektronų - nesiskiria oras nuo obuolio - tik skirtingai susieti. Neskiria obuolio, jį glostomo vėjo, slieko, mūsų rankos, obuolių košės
* Sąvoka yra padėlys - vieta daiktui pasidėti
* Sąvokos dėžėmis galime gyventi kitu.
* Atkartoti (atvaizdai) RE-presentation leidžia priskirti sau, būtent Aš mąstau
** A) išlieka tas pats visiems atvaizdas
** B) esu skirtingas nuo atvaizdų
** C) gliu sąmoningai mąstyti savo atvaizdus
* Visko atsisakius lieka erdvė ir laikas.
* Fenomenologija - atsisakymas sąvokų. Atlupimas visų sąvokų, prielaidų. 5+3=8 Dievas.
* Laikas (ateitis) yra nežinojimo sąvoka, o atlupus sąvoką erdvėje ir laike, gauname Nežinojimą (Dievą).
* Kaip galima iš visumos (pasaulio, Dievo, savęs) išskirti sąvoką? Ir kaip gali sąvokos savybės (kurias išsako aplinkybės) sutapti ir prilygti pasaulio ir t.t. savybėmis (kurias išsako padalinimai). Tai vyksta mūsų sąlygomis.
* Įrankiai mus sieja su pasauliui. Įrankiais naudojasi bendras žmogus - kaip, tad ir mes tokiais gyvename.
* Riba tarp savęs (kuriame esu vieningas) ir pasaulio. Už manęs, pasaulyje, nuo kurio atsiriboju, yra galimybė kitoms savastims. O tai leidžia būti tam tarpui, kuriame galime būti mylimi, kurio dėka galime patys keistis, kaip asmenybės. Tad asmenybė grindžiama asmeniu ir yra sąlyginė. Asmuo tai išgyvenime mylimas papildiniu, jisai sieja senąją asmenybę ir naująją asmenybę.
* Daiktai iškyla mano mintyse kaip sąvokos. Tai gali būti daiktai iškylantys regėjimo lauke, arba gali būti, pavyzdžiui, trikampis sudarytas iš žemės ir lentų įžambiai pastatytų ant malkinės sienos, taigi, iš to ko visai nėra. Ir taip iškilusios sąvokos tampa prieinamos tolimesniam mąstymui, apdorojimui, tvarkymui. Ir jų iškilimą paskatina jų pasikartojimas. Matematikoje panašiai turime įtvirtinti protinį pasaulį kuriame panašiai iš pasąmonės iškyla mintys, pastebėjimai.
* Pasikalbėjime yra bendros sąvokos, bendras laikas ir erdvė.
* Daiktas "yra raudonas", daiktas "yra gyvas". "Yra" - apskritai (besąlygiškai). O laikas ir erdvė tai aprėžia.
* Žmonės paslaptis išsipasakoja. Kunigai išlaiko, nes jie remiasi šventumu.
* Sąvoka susijusi su lūkesčiais, taip pat su kitais netroškimais: poreikiais, abejonėmis, vertybėmis.
Pakeistos 525-532 eilutės iš
į:
Bendrystė
* Expectation states theory. Theory of status processes in groups (how status is determined). Wagner and Berger 2002.
Dangaus karalystė
* kaip tiki, taip ir bus
* tikėti ko mažiau - skurdžiadvasiai
* Dievas nebūtinai geras, gyvenimas nebūtinai teisingas
* optimistams, skeptikams, pakantiesiems
* Dangaus karalystė yra amžinas gyvenimas būtent šioje žemėje.
2017 kovo 21 d., 16:30 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 68-70 eilutės iš
** Nuklysti daugiau ar mažiau?
į:
** Klaidos. Nuklysti daugiau ar mažiau?
** Pastebėti klaidas ar ieškoti kelio
** Laikytis ar nesilaikyti kelio? Mokytis ar nesimokyti? Taisyti klaidas ar nesitaisyti
?
Ištrinta 73 eilutė:
** Pastebėti klaidas ar ieškoti kelio
Ištrinta 74 eilutė:
** Laikytis ar nesilaikyti kelio? Mokytis ar nesimokyti? Taisyti klaidas ar nesitaisyti?
Pridėtos 140-143 eilutės:
Riba, savastis
* Mąstymas vyksta už mūsų (žavesys, išmintis), buvimas-nusistatymas vyksta mumyse (artimumas), veikimas ryšium su riba (meilė, tiki=lauki). Bet kaip tada su Dievo šokiu? Ar šešerybė iškreipta veiksmo, "vyksta"? Žmogui išsiskiria mąstymas, buvimas, veikimas, o Tėvui ne.
* Foucault: tiesa yra tai, ką žinome. Mes užtat tampame tiesos pavaldiniais. Jos netikriname, užtat ja neskiriame savęs nuo bendruomenės. Nežinojimu viską tikriname naujai.
* įsikimbame į savo liudijimą, tad į save
2017 kovo 21 d., 16:28 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėta 61 eilutė:
** Nesitenkinimas sandarumu
Ištrinta 64 eilutė:
** Nesitenkinimas sandarumu
Pridėtos 208-214 eilutės:
Nesitenkinimas sandarumu
* Kiekvienas savaip durnavoja - savaip ištrūksta iš vėžių - savaip kitus verčia iš jų. Mokėti išsišokti. Ir mokėti sukurti sąlygas.
* Lytinės jėgos tikslas yra išvesti iš proto, tiek akimirksnine aistra, tiek lytinės brandos slinkstimi.
* Nusidėjimas kyla iš noro ištrūkti iš sandaros santvarkos. Betgi reikia stengtis ir norėti ko mažiau prasižengti. Būtent tasai noras laikytis santvarkos ir yra dieviškumas, Dievo veiklos atitikmuo, atspindys, papildinys. Dievo didėjantį laisvumą atspindime mažėjančiu laisvumu. Galima išsišokti, bet išsišokti ko mažiau ir ko tikriau.
* Vardan aukštų tikslų (ir netgi Dievo) teisinamos kovos už galią, doroviniai išsisukinėjimai, tai langas mūsų klausimams.
* Nesitenkiname šituo gyvenimu - jisai per daug ir per mažai - save slopiname, mariname - taip pat norime ištrūkti iš šio pasaulio sandarumo
Ištrintos 250-256 eilutės:
Nesitenkinimas sandarumu
* Kiekvienas savaip durnavoja - savaip ištrūksta iš vėžių - savaip kitus verčia iš jų. Mokėti išsišokti. Ir mokėti sukurti sąlygas.
* Lytinės jėgos tikslas yra išvesti iš proto, tiek akimirksnine aistra, tiek lytinės brandos slinkstimi.
* Nusidėjimas kyla iš noro ištrūkti iš sandaros santvarkos. Betgi reikia stengtis ir norėti ko mažiau prasižengti. Būtent tasai noras laikytis santvarkos ir yra dieviškumas, Dievo veiklos atitikmuo, atspindys, papildinys. Dievo didėjantį laisvumą atspindime mažėjančiu laisvumu. Galima išsišokti, bet išsišokti ko mažiau ir ko tikriau.
* Vardan aukštų tikslų (ir netgi Dievo) teisinamos kovos už galią, doroviniai išsisukinėjimai, tai langas mūsų klausimams.
* Nesitenkiname šituo gyvenimu - jisai per daug ir per mažai - save slopiname, mariname - taip pat norime ištrūkti iš šio pasaulio sandarumo
Pridėtos 269-276 eilutės:
Klaidos
* Klaidos: Tarnaujame Dievui - turime ryšį su Dievu. Tarnaujame sau: neturime ryšio su Dievu. Silpna vieta: kaip nuteikiame save: sąžinė: gelbėk mus nuo pikto.
Kokios esminės klaidos:
* nepasitenkino lūkesčiai: neigiami jauduliai (kūno klaida - nepaklūstame)
* gyvename pasaulio tiesa, ne širdies tiesa: jaudina, nesame ramūs (proto klaida - netikime)
* nesitikime to ko trokštame: gyvename nejautrūs - nedorai (širdies klaida - nerūpi)
O vertybė iš esmės klaidinga - bet tai tiesiog atveria klausimą.
* Kur tad iškyla sąžinė?
Pakeistos 280-286 eilutės iš
į:
Pastebėti klaidas ar ieškoti kelio

Laikytis ar nesilaikyti kelio? Mokytis ar nesimokyti? Taisyti klaidas ar nesitaisyti?
* Thomas: Iš kur kyla žinojimas laikytis kelio? Kaip susigaudome šito? Susigaudome, mokomės, tai nusako kalbos. Paklusimas, tikėjimas, rūpėjimas. Iš to, kad esame mylimi. Tas žinojimas jau glūdi mumyse, kad už mūsų gali būti aukštesnis tikslas, kelias.
* Kaip žmogus laisvas gyventi plačiau, atsiduoti kitiems arba gyventi troškimais? Meilė mums teikia laisvę, o laisve pajuntame, jog galime laikytis kelio, nežinojimo ir netgi reikia.
* Thomas: O jeigu žmogus atsisako klausytis? Jis tada vis grubiau nuklysta, galiausiai jo poreikiai netenkinami.
Ištrintos 296-297 eilutės:
Pastebėti klaidas ar ieškoti kelio
Ištrintos 313-317 eilutės:
Laikytis ar nesilaikyti kelio? Mokytis ar nesimokyti? Taisyti klaidas ar nesitaisyti?
* Thomas: Iš kur kyla žinojimas laikytis kelio? Kaip susigaudome šito? Susigaudome, mokomės, tai nusako kalbos. Paklusimas, tikėjimas, rūpėjimas. Iš to, kad esame mylimi. Tas žinojimas jau glūdi mumyse, kad už mūsų gali būti aukštesnis tikslas, kelias.
* Kaip žmogus laisvas gyventi plačiau, atsiduoti kitiems arba gyventi troškimais? Meilė mums teikia laisvę, o laisve pajuntame, jog galime laikytis kelio, nežinojimo ir netgi reikia.
* Thomas: O jeigu žmogus atsisako klausytis? Jis tada vis grubiau nuklysta, galiausiai jo poreikiai netenkinami.
Pridėtos 453-481 eilutės:
Kalbos
* Liaudies pasakos, tai kas suprantama, paprasta. Jos išsiplečia eilėraščiais, kurios išryškina vienetų nuotaikas. Taip pat išsiplečia epais, kaip Odisėja, kurios praturtina žodžiais, posakiais, žiniomis, išmintimi. Šiedu keliais susiveda šventraščiu, kanonu, klasika, įžymiuoju veikalu, kaip kad Ulisu.
* Kaip mintys kyla gyvenime iš pasąmonės? išsakyti - trimis kalbomis
* Pagrindimas veda iš išgyvenimo (aplinkybių nusakyto) atgal į rūpesčius (atvaizdų nusakytų).
* Kalba ir bendrija: Consciousness and the Social Brain
* Kokia yra Dievo kalba? (Kiti sako tyla.) Mūsų asmeninės kalbos yra Dievo kalba. Jeigu mes neturime savo kalbos, jisai mums prabils asmeniniais ženklais, vėjo gūsiu, saulės spinduliu, ir t.t.
* Trys kalbos plėtoja pasąmonę, sąlygas, prie kurių vis galima grįžti, į jas naujai įsijausti. Jos išplečia sąmonę.
* Gadamer: Suvokimas yra įvykis. Tad pasakojimo kalbos įvykis. Pasakoje visada veikėjas kažką išmoksta po kurio viskas pasikeičia.
* Branda įvyksta išgyvenimais. Pasakų rūšys turėtų sutapti su išgyvenimų rūšimis.
* Pagrindimas - rūpi - rūpėjimas (širdis) - dorovė liūne
* Įvardijimas - reiškia - tikėjimas (protu) - Pamokslas nuo kalno
* Pasakojimas - įvyksta (išgyvenimas, branda) - paklusimas (kūnu) - 10 Dievo įsakymų
* Pagrindimas - širdis (rūpestis) - lūkesčiai - matematikos įrodymo būdai
* Įvardijimas - protas (reikšmė) - abejonės - linksniai
* Pasakojimas - kūnas (įvykis) - poreikiai
* Morfizmas - atspindys
* Indukcija - ištiesinims
* Algoritmo konstravimas - pasukimas
* Substitucija - didinimas
* Atvejų nagrinėjimas - lyginimas
* Konstravimas - perkėlimas
* Kiekviena kalba vysto savo atmintį. Pasakojimo kalbos atmintis - tikrovė. Įvardijimo atmintis - žmonių kalbos, jų žodžiai. Pagrindimo kalbos atmintis - prisiminimai.
* Kiekviena kalba remiasi įtampa išlaikyti mūsų dėmesį. O įtampa yra septintasis jaudulys lūkesčių santvarkoje. Panašiai, Ar tikrai nerimauju? yra septintoji abejonė.
* Pasakojime įtampos vienetai rikiuojami eilės tvarka. Tai primena Salingaros dėsnį "dėsningas kaitaliojimas". Įvardijime dėmesys sustatomas medžio tvarka. Tai primena mąstų laipsningumą. O pagrindime dėmesys išdėstomas tinklo tvarka. Tai primena entropijos mažinimą.
* Kalba yra taip sustatyta, kad būtų lengva ją išmokti, lengva išmokti žodžius.
* Kalba, kaip ir atmintis, yra proto išplėtimas.
* Kalba susidaro iš žodžių ir sakinių.
* Gramatiką, kaip kad nuotaikas, galima suprasti, kaip ribų tvėrimą.
* Pagrindimą (vedantį iš aplinkybių į atvaizdus) išgyvename padalinimais, jų ratu. Įvardijimą (vedantį iš padalinimų į aplinkybes) išgyvename atvaizdais. Pasakojimą (vedantį iš atvaizdų į padalinimus) išgyvename aplinkybėmis.
2017 kovo 21 d., 15:47 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 57-61 eilutės:
** Žmogaus būklė, jo klausimas: Koks esu?
** Sąvoka "turėtų"
** Žmogus išmoksta laukti (o išmokti, tai sulaukti)
** Žmogaus santykis su pasauliu
* Dorovės kilmė
Pridėtos 63-82 eilutės:
** Gyventi gerumu (žinojimu) ar Dievu (nežinojimu)
** Nesitenkinimas sandarumu
** Laisvė ar nelaisvė
** Didėjančiu ar mažėjančiu laisvumu
** Vienumas - kokio?
** Nuklysti daugiau ar mažiau?
** Širdimi ar pasauliu?
** Ar žmogus valdo pasaulį, ar pasaulis jį valdo?
** Į ką kreipti dėmesį? Ar kreipti dėmesį į save, į savo dėmesį? Ar sąmoningėti?
** Pastebėti klaidas ar ieškoti kelio
** Besąlygiškai ar sąlygiškai
** Laikytis ar nesilaikyti kelio? Mokytis ar nesimokyti? Taisyti klaidas ar nesitaisyti?
** Gyventi šiaip sau ar gyventi amžinai
** Tarnaujame tiesiogiai (kitam) ar netiesiogiai (savo tikslui)
** (Neigiamoje) visuomenėje ar (teigiamoje) Dievo bendrystėje?
** Gyvenimas pasaulyje (tiesiogiai?) ir mintyse (netiesiogiai?)
** Santvarkoje ar už jos
** Gyventi savimi ar atsisakyti savęs?
** Besąlygiška meilė priešui ar sąlygiška meilė artimui
** Sąmoningumas ar nesąmoningumas
Pridėtos 84-91 eilutės:
** Žmogus save suvokia įsiklausydamas
** Žmogus susigaudo, kad gali susigaudyti
** Žmogus renkasi savo ribas, tuo kuria save, savo vertybę (vidinį gyvenimą), kad galėtų atsisakyti savęs
** Kuriame save kalbomis: paklusimu, tikėjimu, rūpėjimu
** Žmogus kuria ribas - sąvokas:
** Auga tarpas
** Žmogus kuria bendrystę: išorinį gyvenimą
** Klaidomis atpažįstame nežinojimą. Kaip pastebime savo klaidas, nuklydimus.
2017 kovo 21 d., 15:35 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 53-56 eilutės:
** Dievo ir žmogaus santykis
** Riba
** Dievas laukia, myli
** Žmogus turi susigaudyti, kad jisai Dievas
Pakeistos 86-99 eilutės iš
Riba
į:
'''Dievo ir žmogaus santykis'''

* Mums yra vienas kelias (sąmoningėjimas, Dievas), o Dievui yra daug kelių (kiekvienu iš mūsų).
* Dievas-pasąmonė myli sąmonę-žmogų. "Mylėk" kreipiasi į sąmonę. Iš pasąmonės padaromas Dievas.
* (Dievo) Nežinojimas yra visko žinojimas. Žinojimas jame jau slypi.
* Žinojimas - nežinojimas. Dora, šviesu: gyventi be nuomonių, tad be žinojimo.
* Dievas nebūtinas: nes vietoj Visko ar netgi Laisvumo atsiranda (šešių atvaizdų) išeities taškas Betkas (gyvenimas). Tad klausimas, kaip iš 6=4+2 visgi atsiranda 8=4x2?
* Šventraštis, tai Dievo veikla. Jeigu Dievas parašo, tai kitaip suvokiame jos reikšmę. O jeigu Heidegerio raštai yra šventraštis? Pateisina požiūrį?
* Dievo požiūris yra jo liudijimas, ar jisai būtinas.
* Besąlygiškas: yra nulinis požiūris.
* Maldos linkėjimą "teesie tavo valia" suprantame asmeniškai, kaip patys rodome gerą valią, kaip Dievas pats gyvena mumyse gera širdimi, tad ši pusė Tėve mūsų asmeniškėja. O kita pusė Tėve mūsų prasideda asmeniškai "kasdieninės mūsų duonos duok mums šiandien" ir vystosi plačiau, tad priešingai.

'''Riba'''
Pakeistos 108-109 eilutės iš
Dievas laukia, myli
į:
'''Dievas laukia, myli'''
Pakeistos 125-126 eilutės iš
Žmogus turi susigaudyti, kad jisai Dievas
į:
'''Žmogus turi susigaudyti, kad jisai Dievas'''
2017 kovo 21 d., 15:32 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 48-55 eilutės:
[+Metmenys+]

* Elgesio esmė
* Žmogaus būklė
** Ištakos Dievo šokyje
* Renkamės
* Žmogus kuria save
Pridėtos 69-80 eilutės:

'''Ištakos Dievo šokyje'''

* Dievo šokyje slypi pagrindai:
** aplinkybėms - (ketveriopai suprastai) Dievo trejybė (žr. taip pat 10 Dievo įsakymų 4 lygmenis)
** padalinimams - aštuongubas kelias
** atvaizdams - 10 Dievo įsakymų 6 lygmenų poros
* Ir taip pat žmogaus trejybe iškyla 3 kalbos - tik Dievo šokiui priešinga kryptimi, iš atvaizdų į padalinimus, iš padalinimų į aplinkybes, ir iš aplinkybių į atvaizdus.
* Dievo šokyje Sūnaus požiūris yra aštuonerybė - santvarka
* Tėvo požiūris - ketverybė - keičiasi lygmuo. Sūnus - gyvenimo lygtis - išlieka lygtis, kaip visuma.
* Sūnaus aštuongubas kelias yra aštuonerybė, susidaranti iš ketverybės ir gyvenimo lygties, kaip kad klaidų rūšys, rūpesčių rūšys ir brandos rūšys. Ketverybė išsako pažinimo atvaizdą, atsakymą, pasąmonę,(Tėvo požiūrį?) o gyvenimo lygtis pažinovo atvaizdą, klausimą, sąmonę (Sūnaus požiūrį?). Tai yra aštuonerybė, kurios aštuntas požiūris prieštarauja sau. Iš šios aštuonerybės turėčiau išvesti keturis netroškimus. Keturi netroškimai papildo keturis troškimus, kaip kad gyvenimas papildo meilę. Pasąmonę išsako padalinimų ratas - pagrindinis padalinimas yra ketverybė, o sąmonę išsako veiksmai +1, +2, +3, -1? ar 0? kuriuos apibrėžia gyvenimo lygtis. Gyvenimo lygtis ir ketverybė kartu išsako gyvenimo lygties keturis lygmenis. Riba yra tarp ketverybės ir gyvenimo lygties - tai amžino gyvenimo riba, tai riba tarp dviejų atvaizdų, klausimo ir atsakymo.
* Aštuongubas kelias išskiria Dievo (Tėvo) ir žmogaus (Sūnaus) požiūrius - sudaro sąlygas dvejopam požiūriui - ir leidžia jiems papildyti vienas kitą (Dievo troškimais ir mūsų netroškimais) kuomet yra bendras suvokimas, bet taip pat leidžia jiems būti atitrūkusiems (Dievo atjauta ir mūsų atitrūkimais) kuomet vyksta Sūnaus susivokimas - Dvasia tai mato iš šalies. Visgi, būtent neigiami įsakymai išsako kaip turėtų būt - ko turėtumėm laikytis - dorovės, o teigiami išsakymai išsako kaip bet kokiu atveju yra - elgesys.
2017 kovo 21 d., 15:22 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėta 422 eilutė:
* Žmonės šiaip plėtoja save, savo pasąmonę. Tai elgesys. O dorovė yra vis atsisakyti savęs, gyventi klausimais, atsisakyti prielaidų.
2017 kovo 21 d., 13:38 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 434-442 eilutės:

* Asmenys išsako gyvenimo lygties klodus: Dievas gyvena dvasia, Aš - sandara, Tu - atvaizdais, Kitas - esme.
* Esmė yra įrodymas, jog Dievas išėjo už savęs, kaip tvirtina teigiami įsakymai.
* Gyvenimo lygtis sieja teigiamus įsakymus - keturias pakopas Dievo išėjimo už savęs į save, į esmę - keturiais lygmenimis, ir neigiamus įsakymus - šešeriopą atitrūkimą nuo Dievo - Dievo ir gerumo atskyrimu.
* Yra tarpas tarp Dievo ir gerumo. Tas tarpas yra santvarka, aštuonerybė.
* Dieve iškyla tapatumo klausimas kadangi nevisai aišku, ar jisai sutampa su savimi kada jisai naujai iškyla. Laisvumas yra tapatumo sąlygos. Mažėjantis laisvumas, tai atsakymas, tai tapatumo didėjantis griežtumas, tikslumas, o didėjantis laisvumas, tai klausimas, tai tapatumo didėjantis turiningumas. Būti tapačiam, tai iš esmės yra prieštaravimas, tai nesusivedimas, tarpo buvimas, kaip kad ženklų savybėse, tarp vienos plotmės, kurioje yra dvi nuorodos ir kitos plotmės, kurioje yra vienas nurodomasis. Tapatumas reikalauja neprieštaringos santvarkos, kurioje būtų galima išsiaiškinti tapatumo klausimą. Gerumas tada yra iš esmės prieštaringas nes jisai yra Dievas - laisvumas - santvarkoje. Tai Dievo galimybė išsitekti santvarkoje.
* Gerumas kaip toks iškyla ne Dievo šokyje, o gyvenimo lygtimi - susivokiančiojo požiūriu. Gerumas yra itin sąlygiškas ir nėra besąlygiško gerumo. Tačiau yra besąlygiška meilė.
* Koks skirtumas tarp dvasios ir sandaros? Viskas yra sandara. Dievas yra asmuo, sandarą išgyvenantis. Sandara yra tai, kas gaunasi, kada dvasia išeina už savęs į save, užtat dvasia pasitraukia, tad lieka sandara. Tad sandara yra dvasios nebuvimas.
* Dievo troškimai išsako jo santykį su savimi gyvenimo lygties lygmenimis (savarankiškas Dievas, užtikrintas viskas, ramus troškimais, mylintis meile). O asmenis išsako tai, kaip lygmenyse tas Dievas suvokiamas, išgyvenamas, ir tuo pačiu, kaip Dievas asmeniu reiškiasi: Dievu - Dievas, gerumu - Aš, gyvenimu - Tu, amžinu gyvenimu - Kitas.
2017 kovo 20 d., 21:01 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 400-401 eilutės iš
------------------------
į:
>>bgcolor=#EEEEEE<<
Pakeistos 421-422 eilutės iš
į:
* Dorovės ir elgesio esmė yra jo sąlygiškumas. Tai susivokiančio Jėzaus ir mūsų būklė - laikina, sąlygiška, kolei susivokiame. Tačiau kurioje vis naujai, amžinai reiškiasi Dievas, besąlygiškas žinojimas. Besąlygiškumas iškyla iš sąlygiškumo. Nes vis norime atsisakyti sąlygų.
Pridėtos 430-433 eilutės:
* Mūsų branda, tai Dievo rūpesčiai, tai Dievo išėjimas už savęs į besąlygiškumą.

Laisvė
* Esame laisvi gyventi be Dievo. Be galime pagalvoti, kas suteikia laisvę - Dievas.
2017 kovo 16 d., 21:58 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 421-428 eilutės:

Branda
* Alkoholikas negali turėti iliuzijų (Baranova apie Gilles Deleuze) Svajonės praregėjimas - iliuzijos. Jis įklimpęs į kasdienybės ekonomiką, jos negali nepastebėti. Tuo tarpu šviesuolis gyvena iliuzijose.
* Paralyžius - žmonės negvildena savo klausimų - kodėl? kas jiems trukdo?
* Kiekvienam reikia savo barškalo, reikia savotiško dėmesio. Kad jis užsiimtų teigiamai, ne neigiamai, kitiems netrukdytų, o pats kurtų.
* Savotiška branda įžvelgiama 6 poreikiais - tačiau ar įžvelgiama kitais laipsnynais? - ar įžvelgiama abejonėmis, lūkesčiais, vertybėmis? Ir kaip tai susieta su kitais? 1 2 kitas 3 4 kitas. Kitas - tai laisvumo atvaizdai, o save - tai visko atvaizdai.
* Asmeninė branda iš žinojimo (sąlygiškos tiesos) į nežinojimą (besąlygiškos tiesos).
* Mes (mūsų savastis) nesame stabilūs, mes galime augti. Pasaulis (tad Dievas, jo savastis) nepastovus, gali augti (tad nebūtinai geras).
2017 kovo 16 d., 21:56 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėta 159 eilutė:
* [[https://www.brainyquote.com/quotes/quotes/m/marshallmc130541.html | We drive into the future using only our rearview mirror. - McLuhan]]
Pridėtos 399-420 eilutės:

------------------------

Elgesys, dorovė
* Priešingybės: bendras asmuo ir "žmonės" (das Man), pasikartojanti žmogaus veikla
* Koks ryšys tarp In-Sein (parankiškumo - kaip) ir In-Sein-already (užrankiškumo - kodėl)?
* Asmenybė gyvena žinojimu, o asmuo - nežinojimu.
* Pasirinkimas: Gali bręsti toliau arba nupulti.
* Ne suprasti, o išgyventi? Sąlygose išgyventi (kada nėra ryšio su Dievu) ir besąlygiškai suprasti (kada yra ryšys su Dievu).
* Kaip suderinti parankiškumą (sąlygose, tai teisinga) ir užrankiškumą (besąlygiškume, tai teisinga)?
* Ar mes esame pasaulio? Ar mes esame už pasaulio?
* Mirtis iškyla tiktai jeigu švaistome gyvenimą. Jeigu nešvaistai gyvenimo, tada gyvenimas tampa ne-sąvoka ir mirtis taipogi.
* Tėvas už pasaulio bet mus siunčia į pasaulį. Sūnus yra pasaulyje bet veda už pasaulio. Ar tai yin-yang santykis, dviejų požiūrių ratas? Ne, juk ją papildo Dvasia. Ir ne, yra kryptingas. Keičia poslinkio kryptį. Varo refleksiją, sąmoningumo lygmenis.
* Šiaip gyventi, tai gyventi žinojimu. Gyventi Dievu, tai gyventi nežinojimu. Dievas nieko nežino. Tikslas yra žinoti ko mažiau, atsikratyti nereikalingų, išvestinių žinių - tad tikėti, užtat žinoti ko giliau, esmingiau.
* Būtent išgyvenimais gyvename bendru asmeniu, atsisakome asmenybės, o tuo pačiu ją brandiname.
* Asmenybė gyvena elgesiu, o asmuo dorove. O asmuo pasireiškia tiktai asmenybės branda, tai yra, išgyvenimais.
* Vietoj, kad klausti kaip "žinoti" kas yra būtis, rasti atsakymą. Bręsti "nežinoti" kas yra būtis, išpuoselėti klausimą ryšium su tuo ką visi būtinai "žino". Būtis yra tai ką pirmiausiai žinome, kad be "sąlygų", be susiskirstymo negalėsime vaisingai mąstyti, reikia atskirti save nuo to ką mąstome, ką tiriame, tokiu būdu atsiranda žinojimas, betgi reikia klausimais atsisakyti žinojimo.
* Kaip suderinti Dievą ir laisvę?
* Žmonės elgiasi, kaip jie žino, kaip sukaupta jų pasąmonėje. O žmonės turėtų elgtis, kaip jie nežino, kaip atskleidžia sąmonė - atsiliepimais (į jaudulius), dvejonėmis į abejones, tenkinimais į poreikius, ir būtent septintu ir nuliniu požiūriu. Juk ramybė, tai nežinojimo požiūris.
* Panašiai kaip galime atsisakyti savęs ir gyventi bendru žinojimu (ryšium su daiktais ir jų bendrumu mūsų atžvilgiu - kaip - betkuo), galime taip pat gyventi Dievu - ryšium su visakuo.
* Širdis yra pasąmonė - ji suveda į jausmų židinį. Valia yra kažkas daugiau - tai mūsų ryšys su kažkuo daugiau - užtat tai židinys mus perkeliantis už mūsų - tai mūsų sąmonė. Užtat valia (ryšys su Dievu) atveria galimybę mąstyti Dievo valią (jo ryšį su mumis). Valia yra mūsų širdies (ir viso pasaulio) papildymas požiūriu. O širdis yra pasaulio esmė, tad širdis yra mūsų galimybė sietis su tuo, kas už pasaulio, juk tai palengvinimas tam, kas už pasaulio, užtat tai dviprasmybės palaikymas, tuo pačiu ir dviprasmybė, užtat ir bendra dviprasmybė. Gyvendamas esmingai: sukuriu dviprasmybę pasaulyje (visumos ir esmės), palaikau dviprasmybę už pasaulio (esu ten, kur jai paprasčiausia pasireikšti, nes dviprasmiškiausia), ir užtat dalyvauja savo ir už pasaulį esančio bendroje dviprasmybėje. Tai bene elgesio raktas - kaip turėčiau elgtis - esmingai. Tai reiškia, nedaryti bereikalingų klaidų, nors tos klaidos ir nėra lemtingos, bet jos apsunkina dviprasmybę.
* Tikėti iš savęs ir kitų tokio pavyzdingo elgesio, kuris tarnautų bendru dėsniu. (Kantas) Pavyzdys, tai siekiamybės išgyvenimas, tai bendro žmogaus elgesys - bendrumo poreikiui. O esamybė, tai gyvybės poreikio išgyvenimas, ir galimybė, tai saugumo poreikio išgyvenimas.
2017 kovo 16 d., 21:52 atliko AndriusKulikauskas -
Ištrinta 180 eilutė:
* Laisvės pagrindas yra nežinojimas.
Pridėtos 184-187 eilutės:
Laisvės pagrindas
* Laisvė grindžiama dorovės ir elgesio skirtumu. Laisvė remiasi dviprasmybe.
* Laisvės pagrindas yra nežinojimas.
* Galėdami tobulinti save, savo savastį, savo vertybę, kad mūsų žinojimas labiau atitiktų nežinojimą, turime tuo pačiu laisvę save žaloti, menkinti, nuklysti.
2017 kovo 16 d., 13:21 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 1 eilutė iš:
Žr. [[Kaip gyventi]], [[Dorovė]], [[Klaidos]], [[Pagrindimas]], [[Nuotaikos]], [[Foucault]], [[Platonas]]
į:
Žr. [[Kaip gyventi]], [[Dorovė]], [[Branda]], [[Klaidos]], [[Pagrindimas]], [[Nuotaikos]], [[Foucault]], [[Platonas]]
2017 vasario 24 d., 20:40 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 367-369 eilutės:
* Rūpėjimas kuria rūpesčių medį, kurį pertvarko tinklas (visuomeniniu požiūriu kaip mes susieti) arba seka (asmeniniu požiūriu kaip dalyvaujame)
* Įvardijimas kuria žodžių reikšmių tinklą, kurį pertvarko seka (visuomeniniu požiūriu kaip mus supranta) arba medis (asmeniniu požiūriu ką norime pasakyti).
* Pasakojimas kuria įvykių seką, kurį pertvarko medis (visuomeniniu požiūriu kaip mes suveikiame) arba tinklas (asmeniniu požiūriu ką išgyvename).
2017 sausio 22 d., 15:25 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėta 383 eilutė:
* Visuomeninė tikrovė: Ką manau apie tai, ką kiti mano? Požiūrių grandinės, suvokimo lygmenys.
2017 sausio 20 d., 16:26 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 366 eilutė iš:
* Pasakojimo įtampos vienetas: rūpesčių iškilimas ir išnykimas; pagrindimo įtampos vienetas: reikšmės iškilimas ir išnykimas? įvardijimo įtampos vienetas: įvykio iškilimas ir išnykimas?
į:
* Pasakojimo įtampos vienetas: rūpesčių iškilimas ir išnykimas; pagrindimo įtampos vienetas: reikšmės iškilimas ir išnykimas? įvardijimo įtampos vienetas: įvykio iškilimas ir išnykimas? Ar tai apverčia trejybės ratą? dėl to, kad pasaulis išverstas?
2017 sausio 20 d., 16:25 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 365-366 eilutės:
* Įtampa nusako kalbos vienetą.
* Pasakojimo įtampos vienetas: rūpesčių iškilimas ir išnykimas; pagrindimo įtampos vienetas: reikšmės iškilimas ir išnykimas? įvardijimo įtampos vienetas: įvykio iškilimas ir išnykimas?
2017 sausio 19 d., 21:21 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 168-170 eilutės iš
į:
* Audronei sakiau, manau, elgesio ir dorovės esmė yra gyventi Dievu. Audronė malda man palinkėjo būti Dievo įrankiu. O, manau, tai svarbus pavyzdys, kaip gyvename Dievu. Nes plaktukas rankose yra smegenų laikomas kūno dalimi. Ir "būti" "savimi" tai gali reikšti būti kūnu, protu, širdimi ar valia. Ir panašiai, galime smegenimis laikyti, jog mūsų valia turi atsiduoti Dievo valiai už mūsų.
* Esmė (meilė) yra tai iš ko pažįstame, atstatome Dievą, kad juo gyvename.
Pakeistos 184-185 eilutės iš
į:
* Iš kūrybinės dirbtuvės su Andrej Schelkun: Ką reiškia pasijusti laisvam? Dievas myli koks esi ir prieš jį turi pasijusti laisvas.
Pakeistos 191-192 eilutės iš
į:
* Being one with = being one with myself? Ko tikiuosi sutampa su ko trokštu.
Pridėtos 360-364 eilutės:
Padalinimai išsako logikos pavidalą statiškai, o pagrindimas (iš aplinkybių į atvaizdus) dinamiškai. Taip mąstant:
* Padalinimai išsako kas rūpi, o pagrindimas - kaip ima rūpėti.
* Atvaizdai išsako kas reiškiasi, o įvardijimas - kaip ima reikštis.
* Aplinkybės išsako kas įvyksta, o pasakojimas - kaip įvyksta.
Aštuongubas kelias tad sieja statiką ir dinamiką.
2017 sausio 19 d., 21:12 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 118-119 eilutės iš
*
į:
* Sąvokos "turėtų" atsakomybės apimtis. Palyginti "būtinas, tikras, galimas" (iš šalies) ir "esu, veikiu, mąstau" (išgyvenama asmeniškai).
Pakeistos 167-175 eilutės iš
į:
* garbinti, šlovinti Dievą, tai reiškia jį pripažinti, kaip kad Jėzaus pasisakymais, "Aš esu..."

Nesitenkinimas sandarumu
* Kiekvienas savaip durnavoja - savaip ištrūksta iš vėžių - savaip kitus verčia iš jų. Mokėti išsišokti. Ir mokėti sukurti sąlygas.
* Lytinės jėgos tikslas yra išvesti iš proto, tiek akimirksnine aistra, tiek lytinės brandos slinkstimi.
* Nusidėjimas kyla iš noro ištrūkti iš sandaros santvarkos. Betgi reikia stengtis ir norėti ko mažiau prasižengti. Būtent tasai noras laikytis santvarkos ir yra dieviškumas, Dievo veiklos atitikmuo, atspindys, papildinys. Dievo didėjantį laisvumą atspindime mažėjančiu laisvumu. Galima išsišokti, bet išsišokti ko mažiau ir ko tikriau.
* Vardan aukštų tikslų (ir netgi Dievo) teisinamos kovos už galią, doroviniai išsisukinėjimai, tai langas mūsų klausimams.
* Nesitenkiname šituo gyvenimu - jisai per daug ir per mažai - save slopiname, mariname - taip pat norime ištrūkti iš šio pasaulio sandarumo
Pakeistos 233-235 eilutės iš
į:
* Geruoju vaiku ar bloguoju vaiku?
* Lygmuo kodėl yra ryšiai su visakuo. Tačiau gerojo vaiko išmintis kyla žinojimo rūmuose atsisakant visų ryšių ir žiūrint, kas lieka, kas svarbiausia, esmingiausia.
Pakeistos 256-258 eilutės iš
į:
* ar kuriame bendrystę? ar ja vadovaujamės?
* kaip gali bendrystė mus teigiamai veikti? nebent ją kuriame? ir kaip galime teigiamai kitus veikti bendryste? bendrystė, kaip meilė, turi būti papildanti, iššaukianti
Pakeistos 355-356 eilutės iš
į:
* žmonių kalba: išmokstame garsuose išskirti žodžius, sąvokas
Pakeistos 359-365 eilutės iš
į:
* Sąvokos neapibrėžtumas juslių atžvilgiu, pavyzdžiui, tamsoje kas labiausiai neapibrėžta? Indų (budistinės) filosofijos tvarka: lytėjimas, ragavimas, uoslė, klausa, rega. Tamsoje iškyla klausimas, kas tai yra? Tad iš karto spėliojame, taikome, kuriame sąvokas susigaudyti.
* Landowski. Prasmė anapus teksto. Tekstas (ir sąvoka) yra riba per kurią susikalbame.

Auga tarpas
* Padalinimais auga pertvarkymų tarpas (nuo raidos iki kelionės), tai išryškinimas ribos tarp savęs ir pasaulio, tai mūsų sąvokų nepakankamumas.
* pertvarkyme: maža sandara yra ženklas didelės sandaros. Tad ženklų savybės (nesusivedimai) išsako ženklo nepakankamumą, nežinojimą, tarpą - išsivysto nepakankamumo padalinimai
Pridėta 371 eilutė:
* išorinė: bendruomenė, bendrystė
2017 sausio 19 d., 20:50 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 326-327 eilutės iš
į:
* Žmogaus kertinė vertybė yra jo atsakymas į visus jo klausimus.
Pridėtos 340-342 eilutės:
* Pagrindimu (rūpėjimu) apsibrėžia lūkestis, įvardijimu (tikėjimu) apsibrėžia abejonė, pasakojimu (paklusimu) apsibrėžia poreikis.
* Description by language creates categories limited by language.
* Jauduliais sugebam ar nesugebam lūkesčiais tverti rūpesčius; abejonėmis tverti reikšmes; poreikiais tverti įvykius. Taip trimis kalbomis tveriame sąvokas.
2017 sausio 16 d., 20:16 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 57-58 eilutės:

Susigaudymas, tai susivokimas - suvokimas, tai atskyrimas savastimi savo sąlygų (už mūsų) ir savo laisvės (mumyse). Tad suvokimu kuriame save ir atskleidžiame, ką reiškia, jog Dievas yra būtent mūsų sąlygose, jisai gyvena mumis. Rūpesčiais sutelkiame savo dėmesį. Įvardijimu tą dėmesį išreiškiame taip, kad jisai būtų reikšmingas ir kitiems. Elgesiu keičiame save, savo savasties ribą.
2017 sausio 16 d., 18:57 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėta 57 eilutė:
2017 sausio 16 d., 18:05 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 50-51 eilutės:
Rasti žmogaus požiūrio esmę: susigaudymas, kad jis yra Dievas, tai vyksta žingsneliais, aštuongubu keliu. Ryšyje su Dievu. "Tu" Dievas. Supaprastintas Dievo šokis - šešerybė.
Pridėtos 54-56 eilutės:
Kaip žmogus elgiasi? kaip žmogus. Kaip turėtų elgtis? kaip Dievas. Tai praplečia elgesį. Atsiveria Dievo sąvoka ir veda į Dievo būtinumą.

Dievo būtinumo įrodymas, jo atskyrimas nuo visko, nulybės nuo vienybės. Amžinas gyvenimas, atskyrimas nuo gerumo. Kito pabrėžimas tai Dievo išskyrimas nuo manęs ir tavęs siejant žmogų ir Dievą.
2017 sausio 16 d., 14:32 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 50 eilutė iš:
į:
Dievu gyvename mylėdami, rūpindamiesi, klausdami klausimus.
2017 sausio 15 d., 20:47 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėta 330 eilutė:
* Žinojimo rūmai kyla iš pagrindimo - atsiplėšia tikrovės sritis, mūsų ir Dievo santykiuose apibrėžta.
2017 sausio 15 d., 20:39 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėta 329 eilutė:
* Logika užsiima pagrindimu.
2017 sausio 14 d., 21:55 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 45-46 eilutės:

Attach:elgesysirdorove2.png
2017 sausio 14 d., 21:54 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 57-60 eilutės iš
į:
* Ribos išsakymas veiksmais +1, +2, +3.
* Žmogaus požiūriu nusakoma riba 2 atvaizdais, kuriais išsakomas jo pasirinkimas. Yra perėjimas (Dievas arba žmogus) ir riba (Tu arba Kitas). Perėjimų asmenys sutampa nes yra išvirkštiniai, ir ribų asmenys taipogi vienas kitą papildo. Žmogaus požiūriu sutampa Dievas ir žmogus, nes tiek vienas, tiek kitas yra. Jų savastis jau yra. Dievo požiūriu nusakomi asmenys 4 atvaizdais, kuriais Dievas išeina už savęs į save, taip kad savastis tveriama. Užtat skiriasi Dievas ir žmogus, skiriasi Tu ir Kitas, tad yra daugiau atvaizdų.
* Ribą nusako 2 atvaizdai x 4 padalinimai (ketverybė, penkerybė, šešerybė, septynerybė). Tai bene aštuongubas kelias. Kokie būtų nuliniai požiūriai? Ar riba siejasi su tarpu 6 pertvarkymuose? Ar jie yra aštuongubo kelio interpoliacija, tarpinės grandys, stuburas?
Pridėtos 325-326 eilutės:
* kalba kyla iš laukimo?
* Pagrindimas apibrėžia kaip, įvardijimas koks, pasakojimas ar.
2017 sausio 14 d., 21:50 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėta 56 eilutė:
* Kalbas išreiškia ketvirta, penkta, šešta antrinė sandara, atitinkamai: ketverybė (pagrindimas), penkerybė (įvardijimas), šešerybė (pasakojimas). Jas nusako žmogaus riba. Tuo tarp Dievas reiškiasi pirma, antra, trečia antrine sandara: padalinimais, atvaizdais, aplinkybėmis, kurių yra 4 atvaizdai, vienas kiekvienam asmeniui.
2017 sausio 12 d., 19:56 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 264-265 eilutės iš
Suvokiame, kas mes esame - savo valia, ar kažkas daugiau - atrandame savo vertybę
į:
Žmogus save suvokia įsiklausydamas
*
Suvokiame, kas mes esame - savo valia, ar kažkas daugiau - atrandame savo vertybę
Pakeistos 267-269 eilutės iš
Kuriame save susigaudydami ir su tikslu susigaudyti: laikytis nežinojimo kelio
* Kalbomis kuriame save, tai mūsų veikla. Kuriame vertybinę ribą tarp savęs ir pasaulio: Rūpėjimu kuriame širdies vertybinę ribą, įvardijimu proto vertybinę ribą
ir pasakojimu kūno vertybinę ribą. Aukštesnius laipsnyno laipsnius laikome už savęs, užtat juos galime keisti, jais gyvename kraštutiniškai.
į:
* Mes taip sustatyti, jeigu tik klausytumėmės savęs, išsiaiškintumėme, jog šis pasaulis pašlijęs.
* Jeigu žmonės klausytųsi savęs, tai patys išsiaiškintų, jog reikia gyventi troškimais (širdimi), ne netroškimais (pasauliu). Pirmiausiai:
* Klausytųsi savo vertybių
ir klausimų. Kas mąsto savo klausimus, tas turi ką veikti, yra savarankiškai mąstantis, neieško nereikalingų nuotykių.
* Kas įsiklauso į savo nuotaikas, tas supras jog širdies tiesa gyvename ramūs, jautrūs, teigiami. O kas nenori klausytis, tas naudoja svaigalus, jiems atstoja nuotaikas. Iš jaudulių aišku, jog reikia tikėtis to ko trokštame, nesitikėti to, ko netrokštame.
* Galima išgirsti savo proto abejones, jas išryškinti dvejonėmis, tačiau kiti jų kratosi, naujai užmiega.
* Galima klausytis savo kūno poreikių. O jie yra labiau matomi ir kitiems. Tad kiti gali atsiliepti meile.

Žmogus susigaudo, kad gali susigaudyti
* Kuriame save susigaudydami ir su tikslu susigaudyti: laikytis nežinojimo kelio
Pakeistos 277-285 eilutės iš
į:
* Dėmesiu sukuriame savo vidinį supratimą, kuriam galime tarnauti, kuriam galime sutelkti savo išteklius.
* Dėmesys grindžia dalinius sprendimus, tad šviesuolių bendrystę.
* Galime atsisakyti savęs visiškai ar dalinai, lygiai kaip kuriame save visiškai ar dalinai. Gyvendami savo kertine vertybe galima atsisakyti savęs viso. Tačiau skurdžiadvasiškumu užtenka atsisakyti savęs dalina. Užtenka rodyti gerą valią po truputį.
* Lūkesčiai ryškina, apibrėžia dėmesį. Dėmesiu sutelkiame išteklius. Dėmesys nusako kalbos vienetą. Kalba turi išlaikyti dėmesį. Užtat pasakojime įtampa pakaitomis kyla ir atslūgsta.
* Atsakomybė, tai dėmesys į patį dėmesį, tai sąmoningėjimas. Sąmoningumas, tai dėmesys į atsakomybę, tai dėmesys į tą dėmesį, kurį kreipiame savo dėmesiui, tai yra, sąmoningumas, tai pasižiūrėjimas į save, kaip mes tvarkome savo dėmesį. Užtat sąmoningumu valdome dėmesį, jį pajungiame arba išjungiame. Galima palyginti su kategorijų teorijos apibrėžtais sulyginimo galimybėmis.
* Sąmoningėjimas, tai laisvės plėtojimas, o nesąmoningėjimas, tai laisvės atsisakymas. Tai savaip išreiškia valia, širdis, protas, kūnas. Meilė, tai laisvės palaikymas, tuo pačiu gyvybės palaikymas, tad meilė ir sąmoningumas tampriai susiję, o ypač, sąmoningumas ir meilė sau, savęs supratimas, savo prasmės suvokimas, visų vienumo pripažinimas.
* Sąmoningumas yra Dievo išėjimas už savęs, paskutinės (geros širdies) pakopos prilyginimas pirmąjai (pirmapradžio Dievo) pakopai, tad veiksmas +3. Manyčiau, sąmoningumo veiksmu +3 Dievas tveria esmę (sandaros atvaizdų vieningumą - tris kalbas? požiūrius į požiūrius į požiūrius), veiksmu +2 Dievas tveria savybes (sandaros atvaizdus, kaip antai, troškimus - atvaizdus ir aplinkybes (savybes)? požiūrius į požiūrius), veiksmu +1 Dievas tveria sandarą (būtent padalinimus, požiūrius).
* Sąmoningėjimu (savo proto branda abejonėmis ir dvejonėmis) savo laisvę (ir išteklius) vertiname ir plėtojame, tad gyvename vis labiau širdimi, Dievu, už šio pasaulio, idealistais. Tad puoselėjame dėmesį, kartu ir atsakomybę, vystome savo vertybę, kad toli nenuklystumėme.
Pakeistos 320-321 eilutės iš
į:
* Kalbomis kuriame save, tai mūsų veikla. Kuriame vertybinę ribą tarp savęs ir pasaulio: Rūpėjimu kuriame širdies vertybinę ribą, įvardijimu proto vertybinę ribą ir pasakojimu kūno vertybinę ribą. Aukštesnius laipsnyno laipsnius laikome už savęs, užtat juos galime keisti, jais gyvename kraštutiniškai.
Ištrintos 330-345 eilutės:
Žmogus įsiklauso savęs
* Mes taip sustatyti, jeigu tik klausytumėmės savęs, išsiaiškintumėme, jog šis pasaulis pašlijęs.
* Jeigu žmonės klausytųsi savęs, tai patys išsiaiškintų, jog reikia gyventi troškimais (širdimi), ne netroškimais (pasauliu). Pirmiausiai:
* Klausytųsi savo vertybių ir klausimų. Kas mąsto savo klausimus, tas turi ką veikti, yra savarankiškai mąstantis, neieško nereikalingų nuotykių.
* Kas įsiklauso į savo nuotaikas, tas supras jog širdies tiesa gyvename ramūs, jautrūs, teigiami. O kas nenori klausytis, tas naudoja svaigalus, jiems atstoja nuotaikas. Iš jaudulių aišku, jog reikia tikėtis to ko trokštame, nesitikėti to, ko netrokštame.
* Galima išgirsti savo proto abejones, jas išryškinti dvejonėmis, tačiau kiti jų kratosi, naujai užmiega.
* Galima klausytis savo kūno poreikių. O jie yra labiau matomi ir kitiems. Tad kiti gali atsiliepti meile.

Dėmesiu sukuriame savo vidinį supratimą, kuriam galime tarnauti, kuriam galime sutelkti savo išteklius.
* Dėmesys grindžia dalinius sprendimus, tad šviesuolių bendrystę.
* Galime atsisakyti savęs visiškai ar dalinai, lygiai kaip kuriame save visiškai ar dalinai. Gyvendami savo kertine vertybe galima atsisakyti savęs viso. Tačiau skurdžiadvasiškumu užtenka atsisakyti savęs dalina. Užtenka rodyti gerą valią po truputį.
* Lūkesčiai ryškina, apibrėžia dėmesį. Dėmesiu sutelkiame išteklius. Dėmesys nusako kalbos vienetą. Kalba turi išlaikyti dėmesį. Užtat pasakojime įtampa pakaitomis kyla ir atslūgsta.
* Atsakomybė, tai dėmesys į patį dėmesį, tai sąmoningėjimas. Sąmoningumas, tai dėmesys į atsakomybę, tai dėmesys į tą dėmesį, kurį kreipiame savo dėmesiui, tai yra, sąmoningumas, tai pasižiūrėjimas į save, kaip mes tvarkome savo dėmesį. Užtat sąmoningumu valdome dėmesį, jį pajungiame arba išjungiame. Galima palyginti su kategorijų teorijos apibrėžtais sulyginimo galimybėmis.
* Sąmoningėjimas, tai laisvės plėtojimas, o nesąmoningėjimas, tai laisvės atsisakymas. Tai savaip išreiškia valia, širdis, protas, kūnas. Meilė, tai laisvės palaikymas, tuo pačiu gyvybės palaikymas, tad meilė ir sąmoningumas tampriai susiję, o ypač, sąmoningumas ir meilė sau, savęs supratimas, savo prasmės suvokimas, visų vienumo pripažinimas.
* Sąmoningumas yra Dievo išėjimas už savęs, paskutinės (geros širdies) pakopos prilyginimas pirmąjai (pirmapradžio Dievo) pakopai, tad veiksmas +3. Manyčiau, sąmoningumo veiksmu +3 Dievas tveria esmę (sandaros atvaizdų vieningumą - tris kalbas? požiūrius į požiūrius į požiūrius), veiksmu +2 Dievas tveria savybes (sandaros atvaizdus, kaip antai, troškimus - atvaizdus ir aplinkybes (savybes)? požiūrius į požiūrius), veiksmu +1 Dievas tveria sandarą (būtent padalinimus, požiūrius).
* Sąmoningėjimu (savo proto branda abejonėmis ir dvejonėmis) savo laisvę (ir išteklius) vertiname ir plėtojame, tad gyvename vis labiau širdimi, Dievu, už šio pasaulio, idealistais. Tad puoselėjame dėmesį, kartu ir atsakomybę, vystome savo vertybę, kad toli nenuklystumėme.
2017 sausio 12 d., 19:51 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 305-307 eilutės:

Žmogus kuria ribas - sąvokas:
* Žmogus kuria save, tad kuria ribas, gali tuo pačiu kurti visokiausius kūrinius, tvėrinius, ir apskritai sąvokas, nebūtinai save. Kuria save susitapatindamas ar nesusitapatindamas su savo sukurtomis sąvokomis.
2017 sausio 12 d., 19:39 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 55 eilutė iš:
* Ribą įvairiai nusako žmogaus padalinimai: ketverybė, penkerybė, šešerybė, septynerybė. Ir labiausiai septynerybė, nusakanti laisvumą, tad kiti padalinimai susiveda į tai. Tuo tarpu vienybė, dvejybė, trejybė išsiveda iš nulybės.
į:
* Ribą įvairiai nusako žmogaus padalinimai: ketverybė, penkerybė, šešerybė, septynerybė. Ir labiausiai septynerybė, nusakanti laisvumą, tad kiti padalinimai susiveda į tai. Tuo tarpu vienybė, dvejybė, trejybė išsiveda iš nulybės. Aštuongubas kelias tai sustato, kaip kad su homologija ir kohomologija.
2017 sausio 12 d., 19:38 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 51-55 eilutės:

Riba
* Dievas išeina už savęs į žmogų. Žmogus išeina už savęs į Dievą. Tai išsako jų požiūriai. Tai yra ta pati riba, tik iš skirtingų pusių, tad jų savastis yra ta pati, tiktai iš skirtingų pusių.
* Ta riba yra tobulumas, dviejų atvaizdų (klausimo ir atsakymo) vieningumas, dviejų tapatumų vienumas, gerumo esmė. Tie du atvaizdai, tai Dievo ir žmogaus savastys, Dievo klausimas ir žmogaus atsakymas. Tad gyventi klausimais yra gyventi Dievu, būtent jojo laisvumo atvaizdu, didėjančiu laisvumu.
* Ribą įvairiai nusako žmogaus padalinimai: ketverybė, penkerybė, šešerybė, septynerybė. Ir labiausiai septynerybė, nusakanti laisvumą, tad kiti padalinimai susiveda į tai. Tuo tarpu vienybė, dvejybė, trejybė išsiveda iš nulybės.
2017 sausio 05 d., 18:33 atliko AndriusKulikauskas -
Ištrintos 175-178 eilutės:
Nustato savo ribas
* Žmogus netroškimais apsiriboja, apibrėžia, nustato save, savo ribas.
* Į žmogaus ribas įeina jojo mąstymas, taip pat jisai apima dalį pasaulio, savo kūnu.
Pridėtos 290-291 eilutės:
* Žmogus netroškimais apsiriboja, apibrėžia, nustato save, savo ribas.
* Į žmogaus ribas įeina jojo mąstymas, taip pat jisai apima dalį pasaulio, savo kūnu.
2017 sausio 05 d., 13:59 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 293 eilutė iš:
* Kadangi mūsų vertybė mus atstoja, mes galime gyventi nežinojimu, nes savo vertybe spręsime visus klausimus, jinai ir yra atsakymas į visus mūsų klausimus. Užtat savo vertybe (ir savo žinojimu) galime atsisakyti savęs. Mus pakeičia mūsų žinojimas. Tiesa mus išlaisvina, nes ji mus atstoja.
į:
* Kadangi mūsų vertybė mus atstoja, mes galime gyventi nežinojimu, nes savo vertybe spręsime visus klausimus, jinai ir yra atsakymas į visus mūsų klausimus. Užtat savo vertybe (ir savo žinojimu) galime atsisakyti savęs. Mus pakeičia mūsų žinojimas. Tiesa mus išlaisvina, nes ji mus atstoja. Užtat tiesa mūsų nevaržo, tiesiog visai pavaduoja, visai atleidžia.
2017 sausio 05 d., 13:58 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 293 eilutė iš:
* Kadangi mūsų vertybė mus atstoja, mes galime gyventi nežinojimu, nes savo vertybe spręsime visus klausimus, jinai ir yra atsakymas į visus mūsų klausimus. Užtat savo vertybe galime atsisakyti savęs.
į:
* Kadangi mūsų vertybė mus atstoja, mes galime gyventi nežinojimu, nes savo vertybe spręsime visus klausimus, jinai ir yra atsakymas į visus mūsų klausimus. Užtat savo vertybe (ir savo žinojimu) galime atsisakyti savęs. Mus pakeičia mūsų žinojimas. Tiesa mus išlaisvina, nes ji mus atstoja.
2017 sausio 05 d., 13:57 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėta 293 eilutė:
* Kadangi mūsų vertybė mus atstoja, mes galime gyventi nežinojimu, nes savo vertybe spręsime visus klausimus, jinai ir yra atsakymas į visus mūsų klausimus. Užtat savo vertybe galime atsisakyti savęs.
2017 sausio 04 d., 13:53 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 292 eilutė iš:
* Dievas trokšta nieko, savarankiškas, o mes su poreikiais... ir t.t... mūsų santykis su savimi yra kitoks negu Dievo su savimi, mes nesutampame su savimi, esame atitrūkę nuo savęs. Nes mes esame Dievo priešpriešą - mes esame tiktai Dievo nebūtinume - užtat esame laikini, pažeidžiami - mūsų nebus Dievo esant būtinam. Tad vardan jo mums tenka atsisakyti savęs.
į:
* Dievas trokšta nieko, savarankiškas, o mes su poreikiais... ir t.t... mūsų santykis su savimi yra kitoks negu Dievo su savimi, mes nesutampame su savimi, esame atitrūkę nuo savęs. Nes mes esame Dievo priešpriešą - mes esame tiktai Dievo nebūtinume - užtat esame laikini, pažeidžiami - mūsų nebus Dievo esant būtinam. Tad vardan jo mums tenka atsisakyti savęs. Būtent mes esame nebūtini.
2017 sausio 04 d., 13:53 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 292 eilutė iš:
* Dievas trokšta nieko, savarankiškas, o mes su poreikiais... ir t.t... mūsų santykis su savimi yra kitoks negu Dievo su savimi, mes nesutampame su savimi, esame atitrūkę nuo savęs.
į:
* Dievas trokšta nieko, savarankiškas, o mes su poreikiais... ir t.t... mūsų santykis su savimi yra kitoks negu Dievo su savimi, mes nesutampame su savimi, esame atitrūkę nuo savęs. Nes mes esame Dievo priešpriešą - mes esame tiktai Dievo nebūtinume - užtat esame laikini, pažeidžiami - mūsų nebus Dievo esant būtinam. Tad vardan jo mums tenka atsisakyti savęs.
2017 sausio 04 d., 13:51 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėta 292 eilutė:
* Dievas trokšta nieko, savarankiškas, o mes su poreikiais... ir t.t... mūsų santykis su savimi yra kitoks negu Dievo su savimi, mes nesutampame su savimi, esame atitrūkę nuo savęs.
2017 sausio 04 d., 13:11 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėta 291 eilutė:
* Kertinė vertybė yra mūsų atsakymas į grandinę klausimų "kodėl? ir kodėl?" Užtat vertybė veda į Dievą už mūsų, mus mylintį labiau, kaip mes patys save. Panašiai, klausimai yra vertybių transformacijos, pertvėrimai. Užtat kertinė vertybė yra panaši į "fixed point".
2017 sausio 03 d., 23:22 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 78-84 eilutės iš
* Neigiami įsakymai atitinka antrines sandaras, Dievo įsijautimus. Jais Dievas trokštantis nieko, kažko, betko įsijaučia į mūsų netroškimus kažko, betko, visko santvarkoje. Neigiamais įsakymais liepiama neneigti ar, koks, kaip yra Dievas, asmuo, asmenybė. Ar, koks, kaip yra Dievo nulybės atvaizdų paneigimai, tuo pačiu tai žinojimai (nebelaukimo) nieko, kažko, betko. Tad troškimas, laukimas nieko, kažko, visko atitinka nebelaukimo, žinojimo nieko, kažko, betko. O Dievas, asmuo ir asmenybė atitinka netroškimą kažko (protu), betko (širdimi) ir visko (valia). Tad padalinimais esame viena su Dievu, atvaizdais ir aplinkybėmis esame viena kaip asmuo, ir trijomis kalbomis esame viena kaip išskirtinai atsiskleidžiančios asmenybės. Užtat padalinimų ratu 8 x 3 išgyvename Dievo šokį.
į:
* Neigiami įsakymai atitinka antrines sandaras, Dievo įsijautimus. Jais Dievas trokštantis nieko, kažko, betko įsijaučia į mūsų netroškimus kažko, betko, visko santvarkoje. Neigiamais įsakymais liepiama neneigti nežinojimo, neneigti ar, koks, kaip yra Dievas, asmuo, asmenybė. Ar, koks, kaip yra Dievo nulybės atvaizdų paneigimai, tuo pačiu tai žinojimai (nebelaukimo) nieko, kažko, betko. Tad troškimas, laukimas nieko, kažko, visko atitinka nebelaukimo, žinojimo nieko, kažko, betko. O Dievas, asmuo ir asmenybė atitinka netroškimą kažko (protu), betko (širdimi) ir visko (valia). Tad padalinimais esame viena su Dievu, atvaizdais ir aplinkybėmis esame viena kaip asmuo, ir trijomis kalbomis esame viena kaip išskirtinai atsiskleidžiančios asmenybės. Užtat padalinimų ratu 8 x 3 išgyvename Dievo šokį.
* Neneigti Dievo neakivaizdumo - Dievas laukia nieko, žmogus sulaukia kažko
* Neneigti asmens neakivaizdumo - Dievas laukia nieko, žmogus sulaukia betko
* Neneigti asmens betarpiškumo - Dievas laukia kažko, žmogus sulaukia betko
* Neneigti asmenybės pastovumo - Dievas laukia betko, žmogus sulaukia visko
* Neneigti asmenybės betarpiškumo - Dievas laukia kažko, žmogus sulaukia visko
* Neneigti asmenybės neakivaizdumo - Dievas laukia nieko, žmogus sulaukia visko
2017 sausio 03 d., 19:58 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 78 eilutė iš:
* Neigiami įsakymai atitinka antrines sandaras, Dievo įsijautimus. Jais Dievas trokštantis nieko, kažko, betko įsijaučia į mūsų netroškimus kažko, betko, visko santvarkoje.
į:
* Neigiami įsakymai atitinka antrines sandaras, Dievo įsijautimus. Jais Dievas trokštantis nieko, kažko, betko įsijaučia į mūsų netroškimus kažko, betko, visko santvarkoje. Neigiamais įsakymais liepiama neneigti ar, koks, kaip yra Dievas, asmuo, asmenybė. Ar, koks, kaip yra Dievo nulybės atvaizdų paneigimai, tuo pačiu tai žinojimai (nebelaukimo) nieko, kažko, betko. Tad troškimas, laukimas nieko, kažko, visko atitinka nebelaukimo, žinojimo nieko, kažko, betko. O Dievas, asmuo ir asmenybė atitinka netroškimą kažko (protu), betko (širdimi) ir visko (valia). Tad padalinimais esame viena su Dievu, atvaizdais ir aplinkybėmis esame viena kaip asmuo, ir trijomis kalbomis esame viena kaip išskirtinai atsiskleidžiančios asmenybės. Užtat padalinimų ratu 8 x 3 išgyvename Dievo šokį.
2017 sausio 03 d., 19:39 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 71 eilutė iš:
* Žmogaus būklę nusako Dešimt Dievo įsakymų išsako iš šalies, Dievo Dvasios požiūriu, kaip Dievas Sūnus dar nesusigaudo, jog jisai Dievas
į:
* Žmogaus būklę nusako Dešimt Dievo įsakymų. Jie išsako iš šalies, Dievo Dvasios požiūriu, kaip Dievas Sūnus susigaudo ar dar nesusigaudo, jog jisai Dievas.
Pridėta 78 eilutė:
* Neigiami įsakymai atitinka antrines sandaras, Dievo įsijautimus. Jais Dievas trokštantis nieko, kažko, betko įsijaučia į mūsų netroškimus kažko, betko, visko santvarkoje.
2017 sausio 03 d., 18:11 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 74-76 eilutės iš
** mūsų vienumu Dievu (nežudyk) mumyse glūdi mūsų visų Dievas, mus visus mylintis
** mūsų vienumu vienu asmeniu (nevok, nesvetimauk) Esame tas pats žmogus tik kitose aplinkybėse. turime suvokti jog esame tas pats žmogus,
turime sugebėti visko, visko atsisakyti, ką esame kalba sutvėrę, ką laikome savimi.
** mūsų vienumu
asmenų įvairove (nemeluok, negeisk daiktų, negeisk asmens) kiekvienas atskirai renkasi ir išgyvena savo vertybes, lūkesčius, abejones, poreikius. Turime gerbti kitų laisvę, kad kiekvienas pilnai atsiskleistų.
į:
** mūsų vienumu (mumyse galimu) Dievu (nežudyk) mumyse glūdi mūsų visų Dievas, mus visus mylintis
** mūsų vienumu (mumyse tikru) vienu asmeniu (nevok, nesvetimauk) Esame tas pats žmogus tik kitose aplinkybėse.
turime suvokti jog esame tas pats žmogus, turime sugebėti visko, visko atsisakyti, ką esame kalba sutvėrę, ką laikome savimi.
** mūsų vienumu (mumyse būtinu)
asmenų įvairove (nemeluok, negeisk daiktų, negeisk asmens) kiekvienas atskirai renkasi ir išgyvena savo vertybes, lūkesčius, abejones, poreikius. Turime gerbti kitų laisvę, kad kiekvienas pilnai atsiskleistų.
2017 sausio 03 d., 17:31 atliko AndriusKulikauskas -
Ištrintos 49-50 eilutės:
Pakeistos 69-70 eilutės iš
* Dievo šokis išsako Dievo santykį su savimi. Žmogaus būklę išsako Dievo nebūtinumas Dievo šokyje - Sūnui dar nesupratus, jog jisai Dievas. Atėmus Dievą iš Dievo šokio - atėmus Tėvą, lieka bandantis susigaudyti Sūnus ir jo lęšis, Dvasia; atėmus Dievą ir gerumą iš aštuongubo kelio lieka laipsnynas; atėmus teigiamus įsakymus lieka neigiami įsakymai. Iš jų žmogus bando susigaudyti.
į:
* Dievo šokis išsako Dievo santykį su savimi. Žmogaus būklę išsako Dievo nebūtinumas Dievo šokyje - Sūnui dar nesupratus, jog jisai Dievas. Atėmus Dievą iš Dievo šokio - atėmus Tėvą, lieka bandantis susigaudyti Sūnus ir jo lęšis, Dvasia; atėmus Dievą ir gerumą iš aštuongubo kelio lieka laipsnynas; atėmus teigiamus įsakymus lieka neigiami įsakymai. Iš jų žmogus bando susigaudyti. Iš Dievo šokio lieka šešerybė, tai žmogaus būklė, siejanti šias dalines sandaras.
* Elgesio galimybes išskirsto ir apžvelgia šešerybė. Jas savaip suveda aštuongubo kelio laipsnynai. Jie sustato dėsnius, vidinius ir išorinius. Laipsnynai atitinka mūsų vienumą Dievu, mūsų vienumą asmeniu ir mūsų vienumą bendryste
.
Pakeista 74 eilutė iš:
** mūsų vienumu Dievu (nežudyk)
į:
** mūsų vienumu Dievu (nežudyk) mumyse glūdi mūsų visų Dievas, mus visus mylintis
Pakeista 82 eilutė iš:
* Dešimt Dievo įsakymų - ypač neigiami įsakymai - išsako Dievo šokį, šešerybę, laipsnyną. Elgesio galimybes išskirsto ir apžvelgia šešerybė. Jas savaip suveda laipsnynai. Jos sustato dėsnius, vidinius ir išorinius. Aštuongubas kelias išsako laipsnyną.
į:
2017 sausio 03 d., 17:15 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 70-71 eilutės iš
Mūsų vienumas Dievu
į:
Žmogus turi susigaudyti, kad jisai Dievas
* Dievo šokis išsako Dievo santykį su savimi. Žmogaus būklę išsako Dievo nebūtinumas Dievo šokyje - Sūnui dar nesupratus, jog jisai Dievas. Atėmus Dievą iš Dievo šokio - atėmus Tėvą, lieka bandantis susigaudyti Sūnus ir jo lęšis, Dvasia; atėmus Dievą ir gerumą iš aštuongubo kelio lieka laipsnynas; atėmus teigiamus įsakymus lieka neigiami įsakymai. Iš jų žmogus bando susigaudyti.
Pakeista 84 eilutė iš:
* Atėmus Dievą iš Dievo šokio - atėmus Tėvą, lieka bandantis susigaudyti Sūnus ir jo lęšis, Dvasia; atėmus Dievą ir gerumą iš aštuongubo kelio lieka laipsnynas; atėmus teigiamus įsakymus lieka neigiami įsakymai. Iš jų žmogus bando susigaudyti.
į:
2017 sausio 03 d., 17:12 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 71-76 eilutės:
* Žmogaus būklę nusako Dešimt Dievo įsakymų išsako iš šalies, Dievo Dvasios požiūriu, kaip Dievas Sūnus dar nesusigaudo, jog jisai Dievas
* Teigiami išsakymai išsako Tėvo požiūrį, kaip Dievas išeina už savęs
* Neigiami įsakymai išsako Sūnaus požiūrį, kaip susigaudo jog esame viena Dievu, trimis būdais:
** mūsų vienumu Dievu (nežudyk)
** mūsų vienumu vienu asmeniu (nevok, nesvetimauk) Esame tas pats žmogus tik kitose aplinkybėse. turime suvokti jog esame tas pats žmogus, turime sugebėti visko, visko atsisakyti, ką esame kalba sutvėrę, ką laikome savimi.
** mūsų vienumu asmenų įvairove (nemeluok, negeisk daiktų, negeisk asmens) kiekvienas atskirai renkasi ir išgyvena savo vertybes, lūkesčius, abejones, poreikius. Turime gerbti kitų laisvę, kad kiekvienas pilnai atsiskleistų.
Pakeistos 78-79 eilutės iš
* Mes iš esmės esame tas pats žmogus tik kitose aplinkybėse. Užtat kiekvienas atskirai renkasi ir išgyvena savo vertybes, lūkesčius, abejones, poreikius. Tačiau nepaisant to, turime suvokti jog esame tas pats žmogus, turime sugebėti visko, visko atsisakyti, ką esame kalba sutvėrę, ką laikome savimi.
Žmogaus būklę nusako dešimt Dievo įsakymų.
į:
2017 sausio 03 d., 16:21 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 56 eilutė iš:
* Troškimų Dievas virsme trokšta nieko, kažko, betko, visko.
į:
* Troškimų Dievas virsme trokšta nieko, kažko, betko, visko. Tai žvilgsniai į jį iš šalies.
Pakeistos 58-60 eilutės iš
* Netroškimų Dievas santvarkoje, Dievas nulinis požiūrissantvarkos, Dievas dalyvauja laipsnynų lygtyse, gerumas tai septintasis požiūris.
* Troškimų Dievas išeina už savęs į save. Jį nusako jo apimtis, ko jisai trokšta, ko jisai laukia: nieko, kažko, betko, visko
. Tai žvilgsnis į jį iš šalies. Apimtis sieja laukiantį Dievą jos ir laukiamą Dievą apimtyje. Tai Dievas virsme.
* Dievo raiškomis, jo išėjimu už savęs į save, atsiskleidžia jo perėjimas iš nelaukimo į laukimą, iš laukimo nieko į laukimo visko. Nes jisai nelaukia išeiti už savęs, bet jisai mūsų širdyse laukia, ar juo gyvensime. Atitinkamai susikuria matmenystės (geometrijos):
į:
* Laukimu Dievas išgyvena virsmą, sieja troškimus, išeina savęs į save, atsiskleidžia savo perėjimu iš nelaukimo nieko į laukimą visko. Jisai nelaukia išeiti už savęs, tačiau jisai mūsų širdyse laukia ar mes juo gyvensime. Mumyse išryškėja jo kantrybė.
* Netroškimų Dievas ne virsme, o santvarkoje: Dievas nulinis požiūrissantvarkos, Dievas dalyvauja laipsnynų lygtyse, gerumas tai septintasis požiūris.
* Atitinkamai susikuria matmenystės (geometrijos):
Ištrintos 68-69 eilutės:
* Netroškimų Dievas yra Dievas, nulinis požiūris, taip pat gerumas, septintas požiūris. Tai Dievas ne virsme, užtat santvarkoje.
* Išsako, kaip Dievas gali laukti žmoguje, jo kantrybė jame išryškėja.
2017 sausio 03 d., 16:14 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 54-58 eilutės iš
Dievo laukimas
į:
Dievas laukia, myli
* Dievas laukia, tai jo esmė, jo meilė, jo troškimų vieningumas.
* Troškimų Dievas virsme trokšta nieko, kažko, betko, visko.
* Apimtis sieja joje laukiamą Dievą ir laukiantį Dievą už jos.
* Netroškimų Dievas santvarkoje, Dievas nulinis požiūris už santvarkos, Dievas dalyvauja laipsnynų lygtyse, gerumas tai septintasis požiūris.
2017 sausio 01 d., 22:01 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėta 55 eilutė:
* Troškimų Dievas išeina už savęs į save. Jį nusako jo apimtis, ko jisai trokšta, ko jisai laukia: nieko, kažko, betko, visko. Tai žvilgsnis į jį iš šalies. Apimtis sieja laukiantį Dievą už jos ir laukiamą Dievą apimtyje. Tai Dievas virsme.
Pakeistos 65-66 eilutės iš
* Troškimų Dievas yra valia, vertybės, meilė. O ne Dievas yra kūnas, protas, širdis.
* Netroškimų Dievas yra Dievas. O ne Dievas yra pasaulis, paskiras žmogus, bendras žmogus
.
į:
* Netroškimų Dievas yra Dievas, nulinis požiūris, taip pat gerumas, septintas požiūris. Tai Dievas ne virsme, užtat santvarkoje.
2016 gruodžio 31 d., 21:32 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 83-86 eilutės:
Sąvoka "turėtų"
* Atsakyti už
*
Pakeistos 133-134 eilutės iš
į:
* Penkerybė sulygina laukimą (ne visų priežasčių padariniai jau įvyko) ir sulaukimą (kiekvienas padarinys turi savo priežastį).
Pakeistos 179-184 eilutės iš
į:
* Dvasia yra besąlygiška.
* Visos kalbos yra sąlygiškos.
* Jei gyvenu vertybe ir klausimais, tai besąlygiškai, peržengiu pasaulio sąlygas.
* Jeigu priimame besąlygiškai, tai atsisakome jokiu būdu kažką keisti, nes reikštų, kad mes klystame.
* Sąlygiškas "turėtų" ir besąlygiškas "turėtų"
Pakeistos 214-217 eilutės iš
į:
* Bendrysčių susikirtimas vyksta mumyse.
* Juk mes apibrėžiame, kuriame bendrystę - užtat turi būti sunku.
* Išmokstame patogiai jaustis nepatogumuose - išmokstame gyventi neteisingumais, bendrysčių susipriešinime, vidinėje kovoje.
Pakeistos 225-226 eilutės iš
į:
* Atsakome už savo vidinį gyvenimą net labiau kaip už gyvenimą už mūsų (gerbdami kitų laisvę) tačiau irgi atsakome už mūsų įtaką, kokią bendrystę puoselėjame. Juk su kitais žmonėmis turime būti itin dorovingi. Užtat išryškėja tiek vidinė gyvensena, tiek išorinė.
Pridėtos 244-245 eilutės:
Sąmoningumas ar nesąmoningumas
* Sąmoningas protas stengiasi atsakyti už nesąmoningą protą (ar atvirkščiai)?
2016 gruodžio 31 d., 19:49 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 135-136 eilutės iš
į:
* Riba tarp savęs ir pasaulio pripažįstame kitų laisvę, jų atsakomybę už save, ir juos galime mylėti.
Pakeistos 168-174 eilutės iš
į:
* Jeigu pasaulį suprantame, kaip sąlygišką, tada galime atsakyti už jį, galima tvirtinti "turėtų".
* Žmonės elgiasi tarsi pasaulio daiktai, žodžiai, sąvokos būtų besąlygiški, nors jie tėra tariami. Užtat jie gali už juos neatsakyti.
* Jeigu priimame pasaulio besąlygiškumą, tada Dievas yra. Užtat žmonės visgi nenori besąlygiško pasaulio.
* Teigiame bendruomenė remiasi besąlygišku sąlygiškumu, o neigiama bendruomenė sąlygišku besąlygiškumu. Ar taip? O koks Dievas yra mūsų pasaulyje?
* Riba tarp savęs ir pasaulio iššako ribą tarp besąlygiškumo ir sąlygiškumo.
* Kaip esame nuoseklūs, besąlygiškumu ar sąlygiškumu?
Pakeista 192 eilutė iš:
Visuomenėje ar Dievo bendrystėje?
į:
(Neigiamoje) visuomenėje ar (teigiamoje) Dievo bendrystėje?
Pakeistos 194-204 eilutės iš
į:
* Paprasčiausia yra atpažinti Jėzų tikrovėje, poreikių tenkinime, jo pasisakymais "Aš esu..."
* Kaip žmogų veikia visuomenė, jos žinojimas? Žmogus labai imlus visuomenės žinojimui, nes jisai jį priima, kaip nešališką, vis naujai patvirtintą.
* Paskiro žmogaus mąstymas yra kalbų glaudžiai susietas su bendruomenės mąstymu. Kaip jisai apsigina nuo bendruomenės mąstymo?
* Meile kuriame visus apimančią bendrystę, amžiną gyvenimą čia ir dabar.
* Žmogus nuklysta būtent klausydamasis neigiamos bendruomenės. Tad neigiamą bendruomenę tenka pakeisti teigiama bendruomene.
* Šviesuolių bendruomenės pagrindas yra daliniai žinojimai, įsipareigojimai, tikėjimai. Netroškimai yra daliniai, pavyzdžiui, lūkesčiais netrokštame betko, užtat laukiame kažko. Visgi, netroškimai didėja: vertybėmis netrokštame visko, laukiame nieko.
* Dalinis žinojimas - šviesuolių bendrystė - tai laisvės pagrindas. Nelaisvė reikalauja visuotinio įsipareigojimo.
* Esama (neigiama) bendruomenė suderinama su nuodėmės pagrindais: nerūpėjimu (apatija), stabmeldyste, puikybe. O šviesuolių bendrystė, klausimų gvildenimas, su tuo (nuklydimu) nesuderinama.
* Pilietiškumu puoselėjame bendrystę ir taipogi įtraukiame Dievą į bendrystę.
* Nešališka, kūno bendryste gyvename aplinkybėmis plokštumoje: būtina, tikra, galima. Protu: daiktas, eiga, asmuo. Širdimi: vienis, visybė, daugis. O šališka valios bendryste išeiname už plokštumos: esame, veikiame, mąstome.
Ištrintos 225-233 eilutės:
Teigiama ar neigiama bendruomene?
* Kaip žmogų veikia visuomenė, jos žinojimas? Žmogus labai imlus visuomenės žinojimui, nes jisai jį priima, kaip nešališką, vis naujai patvirtintą.
* Paskiro žmogaus mąstymas yra kalbų glaudžiai susietas su bendruomenės mąstymu. Kaip jisai apsigina nuo bendruomenės mąstymo?
* Meile kuriame visus apimančią bendrystę, amžiną gyvenimą čia ir dabar.
* Žmogus nuklysta būtent klausydamasis neigiamos bendruomenės. Tad neigiamą bendruomenę tenka pakeisti teigiama bendruomene.
* Šviesuolių bendruomenės pagrindas yra daliniai žinojimai, įsipareigojimai, tikėjimai. Netroškimai yra daliniai, pavyzdžiui, lūkesčiais netrokštame betko, užtat laukiame kažko. Visgi, netroškimai didėja: vertybėmis netrokštame visko, laukiame nieko.
* Dalinis žinojimas - šviesuolių bendrystė - tai laisvės pagrindas. Nelaisvė reikalauja visuotinio įsipareigojimo.
* Esama (neigiama) bendruomenė suderinama su nuodėmės pagrindais: nerūpėjimu (apatija), stabmeldyste, puikybe. O šviesuolių bendrystė, klausimų gvildenimas, su tuo (nuklydimu) nesuderinama.
Pridėta 260 eilutė:
* Vertybe išreiškiame tai, ko iš tikrųjų trokštame. Ar ja gyvename? Ar už jos nėra Dievas? Tačiau į ją suvedame visa savo pasąmonę ir sąmonę.
2016 gruodžio 31 d., 19:23 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 165-167 eilutės iš
į:
* Dievas nebūtinai geras: tai pagrindas besąlygiškai meilei Dievui.
* Dievo nebijau, nes ką jis gali blogo man padaryti: matyt, tikiu, kad jis yra geras. Bet ar jis būtinai geras? Bet jeigu jisai nėra geras, aš gi neturiu į ką kitą atsiremti.
Pridėta 216 eilutė:
* Esama (neigiama) bendruomenė suderinama su nuodėmės pagrindais: nerūpėjimu (apatija), stabmeldyste, puikybe. O šviesuolių bendrystė, klausimų gvildenimas, su tuo (nuklydimu) nesuderinama.
2016 gruodžio 31 d., 19:04 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėta 230 eilutė:
* Ko ryškiau save apibrėžiu, to pilniau galiu atsisakyti savęs.
2016 gruodžio 31 d., 19:02 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 66-67 eilutės iš
į:
* Išsako, kaip Dievas gali laukti žmoguje, jo kantrybė jame išryškėja.
Pakeistos 93-94 eilutės iš
į:
* Nuklydimai suprantami, tačiau taisytini.
Pakeistos 103-104 eilutės iš
į:
* Dorovė iškyla pasirinkimu, kaip rinktis, tiek apskritai, tiek sau, tad atsakomybe, sąmoningumu.
* Dorove susieja kuo esame visiems prasmingi ir kuo esame sau prasmingi.
Pakeistos 126-129 eilutės iš
į:
* Reikia ieškoti to Zenono kelio (aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas).
* Reikia ieškoti paties ieškojimo, jo šaknų nežinojime, ir už nežinojimo, pačiame Dieve. Mat, ieškojimas ir yra nežinojimas.
* Mums reikia gyventi nežinojimu, tačiau matome tik žinojimą.
Pakeistos 176-177 eilutės iš
į:
* Kaip žmogus susigaudo, jog jisai Dievas? Kaip žmogus reiškia savo nuolankumą? Suvokdamas gyvenimo neteisingumą.
Pakeistos 205-206 eilutės iš
į:
* Dievo meilė: rūpintis kitais
Pakeistos 242-248 eilutės iš
į:
* Teisingai gyvename susitelkdami į savo kertinę vertybę, nes ji mums rodo, jog už visumos yra kažkas daugiau, ir ji leidžia mums atsisakyti savęs.
* Vertybe randame kelią už jos
* Jeigu mąstysime plačiai, bandysime viską aprėpti bet kuria vertybe, jeigu bandysime pažinti save, savo vertybę, tai tada būsime susitelkę į tai, kas leis mums suvokti, jog yra kažkas daugiau, tiksliau, aiškiau, paprasčiau, jog galime klausti daugybę klausimų. O mūsų vertybes išplės lūkesčiai, lūkesčius išplės abejonės, abejones išplės poreikiai.
* Jeigu mums rūpės, kas Dievui rūpi, tai mūsų rūpestis išsiplės, nes mums rūpi vertybė (ką žinome), o Dievui rūpi meilė (ko nežinome), bet šis mūsų rūpestis gali sutapti, mes tik savaip rūpinamės, būtent žinojimu.
* Dorove mūsų savastis įsiteisina, kaip teisinga, teigiama, leistina, galima ir netgi plačiausia prasme, reikalinga.
* Žmogus yra bet kokiu atveju kūrėjas: savęs kūrėjas. Jisai save, kaip kūrėją, gali suprasti dviprasmiškai, kaip Dievo raišką - širdies tiesa, arba vienareikšmiškai - pasaulio tiesa.
Ištrinta 262 eilutė:
Pakeistos 271-280 eilutės iš

* Žmogus yra bet kokiu atveju kūrėjas: savęs kūrėjas. Jisai save, kaip kūrėją, gali suprasti dviprasmiškai
, kaip Dievo raišką - širdies tiesa, arba vienareikšmiškai - pasaulio tiesa.

* Dievo meilė: rūpintis kitais

* Išsako, kaip Dievas gali laukti žmoguje, jo kantrybė jame išryškėja
.

* Neigiami įsakymai, tai laukimai, kantrybė, santykis tarp žinojimo ir nežinojimo. Žinojimas žymi, išreiškia nežinojimą.

Kaip pastebime savo klaidas, nuklydimus
į:
Dėmesiu sukuriame savo vidinį supratimą, kuriam galime tarnauti, kuriam galime sutelkti savo išteklius.
* Dėmesys grindžia dalinius sprendimus
, tad šviesuolių bendrystę.
* Galime atsisakyti savęs visiškai ar dalinai, lygiai kaip kuriame save visiškai ar dalinai. Gyvendami savo kertine vertybe galima atsisakyti savęs viso
. Tačiau skurdžiadvasiškumu užtenka atsisakyti savęs dalina. Užtenka rodyti gerą valią po truputį.
* Lūkesčiai ryškina, apibrėžia dėmesį. Dėmesiu sutelkiame išteklius. Dėmesys nusako kalbos vienetą. Kalba turi išlaikyti dėmesį. Užtat pasakojime įtampa pakaitomis kyla ir atslūgsta.
* Atsakomybė, tai dėmesys į patį dėmesį, tai sąmoningėjimas. Sąmoningumas, tai dėmesys į atsakomybę, tai dėmesys į tą dėmesį, kurį kreipiame savo dėmesiui, tai yra, sąmoningumas, tai pasižiūrėjimas į save, kaip mes tvarkome savo dėmesį. Užtat sąmoningumu valdome dėmesį, jį pajungiame arba išjungiame. Galima palyginti su kategorijų teorijos apibrėžtais sulyginimo galimybėmis.
* Sąmoningėjimas, tai laisvės plėtojimas, o nesąmoningėjimas, tai laisvės atsisakymas. Tai savaip išreiškia valia, širdis, protas, kūnas. Meilė, tai laisvės palaikymas, tuo pačiu gyvybės palaikymas, tad meilė ir sąmoningumas tampriai susiję, o ypač, sąmoningumas ir meilė sau, savęs supratimas, savo prasmės suvokimas, visų vienumo pripažinimas.
* Sąmoningumas yra Dievo išėjimas už savęs, paskutinės (geros širdies) pakopos prilyginimas pirmąjai (pirmapradžio Dievo) pakopai, tad veiksmas +3. Manyčiau, sąmoningumo veiksmu +3 Dievas tveria esmę (sandaros atvaizdų vieningumą - tris kalbas? požiūrius į požiūrius į požiūrius), veiksmu +2 Dievas tveria savybes (sandaros atvaizdus, kaip antai, troškimus - atvaizdus ir aplinkybes (savybes)? požiūrius į požiūrius), veiksmu +1 Dievas tveria sandarą (būtent padalinimus, požiūrius).
* Sąmoningėjimu (savo proto branda abejonėmis ir dvejonėmis) savo laisvę (ir išteklius) vertiname ir plėtojame, tad gyvename vis labiau širdimi, Dievu, už šio pasaulio, idealistais. Tad puoselėjame dėmesį, kartu ir atsakomybę, vystome savo vertybę, kad toli nenuklystumėme.

Klaidomis atpažįstame nežinojimą. Kaip pastebime savo klaidas, nuklydimus.
Pakeistos 285-319 eilutės iš
Vertybe randame kelią už jos
* Jeigu mąstysime plačiai
, bandysime viską aprėpti bet kuria vertybe, jeigu bandysime pažinti save, savo vertybę, tai tada būsime susitelkę į tai, kas leis mums suvokti, jog yra kažkas daugiau, tiksliau, aiškiau, paprasčiau, jog galime klausti daugybę klausimų. O mūsų vertybes išplės lūkesčiai, lūkesčius išplės abejonės, abejones išplės poreikiai.
* Jeigu mums rūpės, kas Dievui rūpi, tai mūsų rūpestis išsiplės, nes mums rūpi vertybė (ką žinome), o Dievui rūpi meilė (ko nežinome), bet šis mūsų rūpestis gali sutapti, mes tik savaip rūpinamės, būtent žinojimu.


* Dorovė iškyla pasirinkimu, kaip rinktis, tiek apskritai, tiek sau, tad atsakomybe, sąmoningumu.
* Dorove susieja kuo esame visiems prasmingi ir kuo esame sau prasmingi.
* Dorove mūsų savastis įsiteisina, kaip teisinga, teigiama, leistina, galima ir netgi plačiausia prasme, reikalinga.


Dėmesiu sukuriame savo vidinį supratimą, kuriam galime tarnauti, kuriam galime sutelkti savo išteklius.
* Dėmesys grindžia dalinius sprendimus, tad šviesuolių bendrystę.
* Galime atsisakyti savęs visiškai ar dalinai, lygiai kaip kuriame save visiškai ar dalinai. Gyvendami savo kertine vertybe galima atsisakyti savęs viso. Tačiau skurdžiadvasiškumu užtenka atsisakyti savęs dalina. Užtenka rodyti gerą valią po truputį.
* Lūkesčiai ryškina, apibrėžia dėmesį. Dėmesiu sutelkiame išteklius. Dėmesys nusako kalbos vienetą. Kalba turi išlaikyti dėmesį. Užtat pasakojime įtampa pakaitomis kyla ir atslūgsta.
* Atsakomybė, tai dėmesys į patį dėmesį, tai sąmoningėjimas. Sąmoningumas, tai dėmesys į atsakomybę, tai dėmesys į tą dėmesį, kurį kreipiame savo dėmesiui, tai yra, sąmoningumas, tai pasižiūrėjimas į save, kaip mes tvarkome savo dėmesį. Užtat sąmoningumu valdome dėmesį, jį pajungiame arba išjungiame. Galima palyginti su kategorijų teorijos apibrėžtais sulyginimo galimybėmis.
* Sąmoningėjimas, tai laisvės plėtojimas, o nesąmoningėjimas, tai laisvės atsisakymas. Tai savaip išreiškia valia, širdis, protas, kūnas. Meilė, tai laisvės palaikymas, tuo pačiu gyvybės palaikymas, tad meilė ir sąmoningumas tampriai susiję, o ypač, sąmoningumas ir meilė sau, savęs supratimas, savo prasmės suvokimas, visų vienumo pripažinimas.
* Sąmoningumas yra Dievo išėjimas už savęs, paskutinės (geros širdies) pakopos prilyginimas pirmąjai (pirmapradžio Dievo) pakopai, tad veiksmas +3. Manyčiau, sąmoningumo veiksmu +3 Dievas tveria esmę (sandaros atvaizdų vieningumą - tris kalbas? požiūrius į požiūrius į požiūrius), veiksmu +2 Dievas tveria savybes (sandaros atvaizdus, kaip antai, troškimus - atvaizdus ir aplinkybes (savybes)? požiūrius į požiūrius), veiksmu +1 Dievas tveria sandarą (būtent padalinimus, požiūrius).
* Sąmoningėjimu (savo proto branda abejonėmis ir dvejonėmis) savo laisvę (ir išteklius) vertiname ir plėtojame, tad gyvename vis labiau širdimi, Dievu, už šio pasaulio, idealistais. Tad puoselėjame dėmesį, kartu ir atsakomybę, vystome savo vertybę, kad toli nenuklystumėme.


Nuklydimai suprantami, tačiau taisytini.
* Mums reikia gyventi nežinojimu, tačiau matome tik žinojimą.


* Reikia ieškoti to Zenono kelio (aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas). Reikia ieškoti paties ieškojimo, jo šaknų nežinojime, ir už nežinojimo, pačiame Dieve. Veiksmas +2, tai kaip metų laikai, jų ratas: Dievas žiema, būtis pavasaris, žinojimas vasara, nežinojimas ruduo.

* Kaip žmogus susigaudo, jog jisai Dievas? Kaip žmogus reiškia savo nuolankumą?

* Teisingai gyvename susitelkdami į savo kertinę vertybę, nes ji mums rodo, jog už visumos yra kažkas daugiau, ir ji leidžia mums atsisakyti savęs.



į:
* Neigiami įsakymai liepia nenuklysti. Neigiami įsakymai, tai laukimai, kantrybė, santykis tarp žinojimo ir nežinojimo. Žinojimas žymi, išreiškia nežinojimą.
2016 gruodžio 31 d., 14:42 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 206-210 eilutės iš
į:
Besąlygiška meilė priešui ar sąlygiška meilė artimui
* Ryšys tarp meilės artimui (kuris mus myli) ir besąlygiškos meilės priešui.
* Artimą (kitą) suvokiame kada išskiriame ribą tarp savęs ir pasaulio, tad pasaulyje pripažįstame kitą.
Pridėtos 234-241 eilutės:
Kuriame save kalbomis: paklusimu, tikėjimu, rūpėjimu
* pasakojimu išgyvenimą-įvykį; įvardijimu dėsnį; rūpesčiu pasaulį-savastį.
* 3 kalbos yra savasties apimtys (pasakojimo įvykis, įvardijimo dėsnis, pagrindimo pasaulis) nesutapimui tarp širdies ir pasaulio.
* Paklūstame (nežinodami kodėl) įvykiuose, tikime (nežinodami kaip) dėsniais, mums rūpi (nežinodami ką) viskuo, visu savimi, kuriuo nusistatome.
* Žmogus vykdo Dievo valią rūpėdamas, tikėdamas ir paklusdamas, užtat amžinai bręsdamas, gyvendamas. Žmogus atsiduoda Dievui kaip jo vaikas, jo bendrakūrėjas.
* Žmogus kuria save kalbomis - vidiniais požiūriais - Dievo valios vykdymais - įsisavinimu: pagrindimu (rūpėjimu), įvardijimu (tikėjimu), pasakojimu (paklusimu).
* Žmogus išgyvena kalbomis: pagrindimu jis bręsta rūpėjimu, įvardijimu bręsta tikėjimu, ir pasakojimu bręsta paklusimu (sakramentais).
Ištrintos 297-298 eilutės:
Pakeistos 303-311 eilutės iš
* Ryšys tarp meilės artimui ir besąlygiškos meilės.

Kuriame save kalbomis: paklusimu, tikėjimu, rūpėjimu
* pasakojimu išgyvenimą-įvykį; įvardijimu dėsnį; rūpesčiu pasaulį-savastį.
* 3 kalbos yra savasties apimtys (pasakojimo įvykis, įvardijimo dėsnis, pagrindimo pasaulis) nesutapimui tarp širdies ir pasaulio.
* Paklūstame (nežinodami kodėl) įvykiuose, tikime (nežinodami kaip) dėsniais, mums rūpi (nežinodami ką) viskuo, visu savimi, kuriuo nusistatome.
* Žmogus vykdo Dievo valią rūpėdamas, tikėdamas ir paklusdamas, užtat amžinai bręsdamas, gyvendamas. Žmogus atsiduoda Dievui kaip jo vaikas, jo bendrakūrėjas.
* Žmogus kuria save kalbomis - vidiniais požiūriais - Dievo valios vykdymais - įsisavinimu: pagrindimu (rūpėjimu), įvardijimu (tikėjimu), pasakojimu (paklusimu).
* Žmogus išgyvena kalbomis: pagrindimu jis bręsta rūpėjimu, įvardijimu bręsta tikėjimu, ir pasakojimu bręsta paklusimu (sakramentais).
į:
2016 gruodžio 30 d., 18:52 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 74-75 eilutės iš
* Dešimt Dievo įsakymų - ypač neigiami įsakymai - išsako Dievo šokį, šešerybę, laipsnyną. Elgesio galimybes išskirsto ir apžvelgia šešerybė. Jas savaip suveda laipsnynai. Jos sustato dėsnius, vidinius ir išorinius.
į:
* Dešimt Dievo įsakymų - ypač neigiami įsakymai - išsako Dievo šokį, šešerybę, laipsnyną. Elgesio galimybes išskirsto ir apžvelgia šešerybė. Jas savaip suveda laipsnynai. Jos sustato dėsnius, vidinius ir išorinius. Aštuongubas kelias išsako laipsnyną.
* Atėmus Dievą iš Dievo šokio - atėmus Tėvą, lieka bandantis susigaudyti Sūnus ir jo lęšis, Dvasia; atėmus Dievą ir gerumą iš aštuongubo kelio lieka laipsnynas; atėmus teigiamus įsakymus lieka neigiami įsakymai. Iš jų žmogus bando susigaudyti
.
Pakeistos 121-122 eilutės iš
į:
* Santykiuose su savimi ir kitais, jeigu kažkas vis netaip, jeigu yra ydingas bendravimas, (kaip kad nesusikalbančių modemų) tada galime pradėti iš naujo. "Let go of the ball." (and see where it falls). Arba narys, pasimesti, gali pasidairyti, kuria kryptimi juda burbulai. Pradėti iš naujo, tai "indepedent trials" išsiaiškinimo būdas, tai naujas sprendimo lapas. Tai suvokimas, jog Dievas nebūtinai geras, jog gali tekti viską iš naujo pradėti, atsisakyti visko ką žinai, kaip kad lygtimi 10+4=2, kad visas žinojimas yra tariamas.
Pakeistos 127-128 eilutės iš
į:
* Laisve galime naujai pasirinkti, pavyzdžiui, vadovautis nauju dėsniu (širdies ar pasaulio), nauju išgyvenimu, nauja asmenybe.
Pakeistos 203-205 eilutės iš
į:
* Šviesuolių bendruomenės pagrindas yra daliniai žinojimai, įsipareigojimai, tikėjimai. Netroškimai yra daliniai, pavyzdžiui, lūkesčiais netrokštame betko, užtat laukiame kažko. Visgi, netroškimai didėja: vertybėmis netrokštame visko, laukiame nieko.
* Dalinis žinojimas - šviesuolių bendrystė - tai laisvės pagrindas. Nelaisvė reikalauja visuotinio įsipareigojimo.
Pakeistos 228-229 eilutės iš
į:
* Kaip išsakomas žmogaus elgesys? Žmogaus elgesį nusako kalba, jo kuriama savastis, jo tveriniai: rūpesčiai, reikšmės, įvykiai.
Pakeistos 234-235 eilutės iš
į:
* Maldos mokslas yra šviesuolių bendrystė - tai dalinis tikėjimas, sprendimas, mažais žingsniais. Maldos mokslu pasakome, įvardijame sau ir kitiems, ko trokštame ir ko laukiame, kad tai derėtų. Dievo jėga atsispiriame pasauliui, draugų jėga atsispiriame visuomenei.
Pridėtos 271-272 eilutės:
* Dėmesys grindžia dalinius sprendimus, tad šviesuolių bendrystę.
* Galime atsisakyti savęs visiškai ar dalinai, lygiai kaip kuriame save visiškai ar dalinai. Gyvendami savo kertine vertybe galima atsisakyti savęs viso. Tačiau skurdžiadvasiškumu užtenka atsisakyti savęs dalina. Užtenka rodyti gerą valią po truputį.
Pakeistos 288-293 eilutės iš
''Kaip žmogus susigaudo, jog jisai Dievas? Kaip žmogus reiškia savo nuolankumą?''

Teisingai gyvename susitelkdami į savo kertinę vertybę, nes ji mums rodo, jog už visumos yra kažkas daugiau, ir ji leidžia mums atsisakyti savęs.


* Galime atsisakyti savęs visiškai ar dalinai, lygiai kaip kuriame save visiškai ar dalinai. Gyvendami savo kertine vertybe galima atsisakyti savęs viso. Tačiau skurdžiadvasiškumu užtenka atsisakyti savęs dalina. Užtenka rodyti gerą valią po truputį.
į:
* Kaip žmogus susigaudo, jog jisai Dievas? Kaip žmogus reiškia savo nuolankumą?

* Teisingai gyvename susitelkdami į savo kertinę vertybę, nes ji mums rodo, jog už visumos yra kažkas daugiau, ir ji leidžia mums atsisakyti savęs.
Ištrintos 301-321 eilutės:

Maldos mokslas
* Maldos mokslu pasakome, įvardijame sau ir kitiems, ko trokštame ir ko laukiame, kad tai derėtų. Dievo jėga atsispiriame pasauliui, draugų jėga atsispiriame visuomenei.



Kaip išsakomas žmogaus elgesys?







* Laisve galime naujai pasirinkti, pavyzdžiui, vadovautis nauju dėsniu (širdies ar pasaulio), nauju išgyvenimu, nauja asmenybe.
* Netroškimai yra daliniai, pavyzdžiui, lūkesčiais netrokštame betko, užtat laukiame kažko. Visgi, netroškimai didėja: vertybėmis netrokštame visko, laukiame nieko.
* Santykiuose su savimi ir kitais, jeigu kažkas vis netaip, jeigu yra ydingas bendravimas, (kaip kad nesusikalbančių modemų) tada galime pradėti iš naujo. "Let go of the ball." (and see where it falls). Arba narys, pasimesti, gali pasidairyti, kuria kryptimi juda burbulai. Pradėti iš naujo, tai "indepedent trials" išsiaiškinimo būdas, tai naujas sprendimo lapas. Tai suvokimas, jog Dievas nebūtinai geras, jog gali tekti viską iš naujo pradėti, atsisakyti visko ką žinai, kaip kad lygtimi 10+4=2, kad visas žinojimas yra tariamas.


2016 gruodžio 30 d., 18:43 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 74-75 eilutės iš
į:
* Dešimt Dievo įsakymų - ypač neigiami įsakymai - išsako Dievo šokį, šešerybę, laipsnyną. Elgesio galimybes išskirsto ir apžvelgia šešerybė. Jas savaip suveda laipsnynai. Jos sustato dėsnius, vidinius ir išorinius.
Pakeistos 223-224 eilutės iš
į:
* Kaip žmogaus elgesį veikia jo savastis? Žmogaus savastis - jo dorybės - išryškina jo pasirinkimus, jo sąžinę, jo jautrumą, kad jisai mažiau nuklystų.
Pakeistos 228-230 eilutės iš
į:
* Meilė yra bendruomenės pagrindas. Mūsų meilė suteikia kitiems laisvę, kurios patys negalėjo sau suteikti. Mūsų meile įgauna laisvę kaip nors atsisakyti savęs ir naujai save priimti, ūgtelėjusį. Jeigu tik esame visuomenės atskirti, visgi tos pačios visuomenės ryšiais mylime vienas kitą ir Dievas myli per mus.
Pakeistos 308-309 eilutės iš
* Elgesio galimybes išskirsto ir apžvelgia šešerybė. Jas savaip suveda laipsnynai.
* Mūsų meilė suteikia kitiems laisvę, kurios patys negalėjo sau suteikti. Mūsų meile įgauna laisvę kaip nors atsisakyti savęs ir naujai save priimti, ūgtelėjusį. Jeigu tik esame visuomenės atskirti, visgi tos pačios visuomenės ryšiais mylime vienas kitą ir Dievas myli per mus.
į:
Pakeista 315 eilutė iš:
Kaip žmogaus elgesį veikia jo savastis?
į:
2016 gruodžio 30 d., 18:24 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 158-159 eilutės iš
į:
* Thomas: O jeigu žmogus atsisako klausytis? Jis tada vis grubiau nuklysta, galiausiai jo poreikiai netenkinami.
Pridėtos 194-201 eilutės:
Teigiama ar neigiama bendruomene?
* Kaip žmogų veikia visuomenė, jos žinojimas? Žmogus labai imlus visuomenės žinojimui, nes jisai jį priima, kaip nešališką, vis naujai patvirtintą.
* Paskiro žmogaus mąstymas yra kalbų glaudžiai susietas su bendruomenės mąstymu. Kaip jisai apsigina nuo bendruomenės mąstymo?
* Meile kuriame visus apimančią bendrystę, amžiną gyvenimą čia ir dabar.
* Žmogus nuklysta būtent klausydamasis neigiamos bendruomenės. Tad neigiamą bendruomenę tenka pakeisti teigiama bendruomene.

Pakeistos 310-312 eilutės iš
''Kaip žmogų veikia visuomenė, jos žinojimas? Kaip žmogaus elgesį veikia jo [[savastis]]?'' Meile kuriame visus apimančią bendrystę, amžiną gyvenimą čia ir dabar.
* Thomas: O jeigu žmogus atsisako klausytis?
* Žmogus nuklysta būtent klausydamasis neigiamos bendruomenės. Tad neigiamą bendruomenę tenka pakeisti teigiama bendruomene.
į:

Kaip žmogaus elgesį veikia jo savastis?
2016 gruodžio 30 d., 18:16 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 153-158 eilutės iš
į:
* Jeigu žmogus nors kiek gyvena besąlygiškai, tada Dievas jo sąlygose yra, tad Dievas yra bet kokiose sąlygose, tad Dievas yra būtinas.

Laikytis ar nesilaikyti kelio? Mokytis ar nesimokyti? Taisyti klaidas ar nesitaisyti?
* Thomas: Iš kur kyla žinojimas laikytis kelio? Kaip susigaudome šito? Susigaudome, mokomės, tai nusako kalbos. Paklusimas, tikėjimas, rūpėjimas. Iš to, kad esame mylimi. Tas žinojimas jau glūdi mumyse, kad už mūsų gali būti aukštesnis tikslas, kelias.
* Kaip žmogus laisvas gyventi plačiau, atsiduoti kitiems arba gyventi troškimais? Meilė mums teikia laisvę, o laisve pajuntame, jog galime laikytis kelio, nežinojimo ir netgi reikia.
Pakeistos 163-164 eilutės iš
į:
* Savo kertine vertybe esame besąlygiški, tad galime ja gyventi amžinai ir būti visiškai atkurti. Tai tiltas į anapus. Maldos bendruomenė. Įsivaizduoju, prasimanau, juk kaip mums žinoti. Puoselėjame kiekvienas ne tik savo kertinę vertybę, bet ryškiname ir visų vertybes, visas įmanomas vertybes, gvildename visus klausimus. Amžinai augame savo rūpėjimu. Mums rūpi visi. Tad kiekvienas esame gyvi savo vertybe, kuri mus tobulai atstoja ir amžinai išplečia. Tad jeigu mums nepasiseka šiame gyvenime, užtenka, kad turėtumėme nors vertybės užuomazga ir ja gyvensime amžina. Įveiksime net mirties netolydumą, nes būsime įprasminti ir amžinai gyvi ir atstatyti savo vertybe.
Pridėtos 188-192 eilutės:
Gyventi savimi ar atsisakyti savęs?
* Mintis "Dievas nebūtinai geras" yra ta, kuria viską naujai pergalvojame, kuria atsisakome visų savo žinių, atsisakome savęs ir visko. Juk jeigu norime atskirti Dievą nuo visko, turime atsisakyti visko, tad turime atsisakyti gerumo, Dievo visakame. Kitaip neatisakome savęs.
* Kai gyvename nežinojimu, tai atsisakome savęs ir valdome save.
* Atsisakome apskritai savasties, sąlygų (makro sprendimu - gyvendami Dievu, nuliniu požiūriu) arba atsisakome "savo" savasties, sąlygų, vardan kitų (mikro sprendimu - gyvendami kitais, septintu požiūriu).
Ištrintos 250-252 eilutės:

Ištrintos 262-265 eilutės:


Pakeistos 286-295 eilutės iš
Atsisakymas savęs
* Mintis "Dievas nebūtinai geras" yra ta, kuria viską naujai pergalvojame, kuria atsisakome visų savo žinių, atsisakome savęs ir visko. Juk jeigu norime atskirti Dievą nuo visko, turime atsisakyti visko, tad turime atsisakyti gerumo, Dievo visakame. Kitaip neatisakome savęs.
* Kai gyvename nežinojimu, tai atsisakome savęs ir valdome save.
* Atsisakome apskritai savasties, sąlygų (makro sprendimu - gyvendami Dievu, nuliniu požiūriu) arba atsisakome "savo" savasties, sąlygų, vardan kitų (mikro sprendimu - gyvendami kitais, septintu požiūriu).

''Kaip išsakomas žmogaus elgesys? Kaip žmogus laisvas gyventi plačiau, atsiduoti kitiems arba gyventi troškimais?'' Meilė mums teikia laisvę, o laisve pajuntame, jog galime laikytis kelio, nežinojimo ir netgi reikia.
* Thomas: Iš kur kyla žinojimas laikytis kelio? Kaip susigaudome šito? Paklusimas, tikėjimas, rūpėjimas. Iš to, kad esame mylimi.
į:


Kaip išsakomas žmogaus elgesys?

Pakeistos 304-305 eilutės iš
* Tiltas į anapus. Maldos bendruomenė. Įsivaizuoju, prasimanau, juk kaip mums žinoti. Puoselėjame kiekvienas ne tik savo kertinę vertybę, bet ryškiname ir visų vertybes, visas įmanomas vertybes, gvildename visus klausimus. Amžinai augame savo rūpėjimu. Mums rūpi visi. Tad kiekvienas esame gyvi savo vertybe, kuri mus tobulai atstoja ir amžinai išplečia. Tad jeigu mums nepasiseka šiame gyvenime, užtenka, kad turėtumėme nors vertybės užuomazga ir ja gyvensime amžina. Įveiksime net mirties netolydumą, nes būsime įprasminti ir amžinai gyvi ir atstatyti savo vertybe.
į:
2016 gruodžio 30 d., 17:52 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 157-158 eilutės iš
į:
* Renkamas doras (ne šiaip sau) elgesys ar nedoras (šiaip sau) elgesys.
Pakeistos 164-166 eilutės iš
į:
Visuomenėje ar Dievo bendrystėje?
* Visuomenė remiasi poreikiais - žmonės poreikių kalba (pasakojimu) sukuria bendrą pasaulį, kurį laiko tikru. Kiekvienas žmogus gali susikurti savo vidinį pasaulį - proto, širdies, valios - tačiau tai lieka asmeniška. Reikėtų bendrom jėgom sukurti bendrą vidinį pasaulį, tai ir būtų šviesuolių bendrystė, kuri nesiribotų santvarka, o remtųsi Dievu.
Pakeistos 235-238 eilutės iš
* Dorovė iškyla pasirinkimu, kaip rinktis, tiek apskritai, tiek sau, tad atsakomybe, sąmoningumu. Dorove susieja kuo esame visiems prasmingi ir kuo esame sau prasmingi. Dorove mūsų savastis įsiteisina, kaip teisinga, teigiama, leistina, galima ir netgi plačiausia prasme, reikalinga. Renkamas doras (ne šiaip sau) elgesys ar nedoras (šiaip sau) elgesys.
į:
* Dorovė iškyla pasirinkimu, kaip rinktis, tiek apskritai, tiek sau, tad atsakomybe, sąmoningumu.
*
Dorove susieja kuo esame visiems prasmingi ir kuo esame sau prasmingi.
*
Dorove mūsų savastis įsiteisina, kaip teisinga, teigiama, leistina, galima ir netgi plačiausia prasme, reikalinga.
2016 gruodžio 30 d., 17:39 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 114-115 eilutės iš
* Ryšį tarp gerumo (žinojimo) ir Dievo (nežinojimo) išsako keturi trejybės atvaizdai, tad dvylika aplinkybių, gyvybės savybės. Jos išsako kiek esame išėję iš plokštumos, iš santvarkos.
į:
* Ryšį tarp gerumo (žinojimo) ir Dievo (nežinojimo) išsako keturi trejybės atvaizdai, tad dvylika aplinkybių, gyvybės savybės. Jos išsako kiek esame išėję iš plokštumos, iš santvarkos. Gyvendami poreikiais, gyvename plokštumoje, santvarkoje, o gyvendami vertybėmis, gyvename už santvarkos, pilnumoje. Tad Dievo šešiais įsijautimais (antrinėmis sandaromis) išeiname už santvarkos.
* Gyvenimas, tai kaip Zenono kredito unijos vadovas, kuris važiuoja nematydamas kelio pirmyn, turi apie jį spręsti tik atsigręždamas į jau nuvažiuotą kelią.
* Mes, kaip Zenono kredito unijos vadovai, bandome vairuoti pirmyn matydami tik kelią atgal. Užtat mes nežinome tiksliai ko trokšti, ko norėti, o galime tiktai Dievo įsakymais suvokti, ko nenorėti, ko nelinkėti, kaip nenuvažiuoti į griovį. Tad yra visiškai suprantama nuklysti, tačiau tie nuklydimai turėtų būti ko mažesni, greitesni, dažnesni, kad trejybės ratu pasimokytumėme ir grįžtumėme į tiesų kelią. Išdykėlis mano, kad jisai pats kaltas. O gerasis vaikas supranta, kad jis gauna per nagus nes jisai yra geras, užtat gyvenimas nebūtinai teisingas, Dievas nebūtinai geras, tad gerasis vaikas tuomi netgi pranoksta Dievą. Bet ar mes geri, kaip Sūnus?
* Mes nežinome, ko trokštame, tai yra, ko Dievas mumyse trokšta. Mes žinome tiktai netroškimus. O iš netroškimų turime pažinti troškimus ir jais gyventi. Tad suprantama, kad nuklystame, nes mes taip sutverti, jog turime ištisai savęs atsisakyti, gyventi nesavimi. Savimi tiktai atpažįstame ne save.
* Išdykėlis mano, kad jisai pats kaltas. O gerasis vaikas supranta, kad jis gauna per nagus nes jisai yra geras. Jisai negali žinoti ką daryti, tad jis priverstas po truputį nuklydinėti, tik reikia vis grįžti į teisingą kelią. Juk Dievas gyvena nežinojimu, o žmogus žinojimu. Žmogus kaip kredito unijos pirmininkas Zenonas, kuris vairuoja į priekį bet mato tik kelią atgal. Užtat būtent šituo klausimu gerasis vaikas pranoksta Dievą, tad jisai gali išvesti, jog ne jisai nuklysta, o pasaulis kreivas - gyvenimas nebūtinai teisingas, Dievas nebūtinai geras
.
Pridėtos 172-178 eilutės:
Santvarkoje ar už jos
* Dorovės taikymas remiasi dėsnių rėmais: atliepimais. Dėsnių rėmais suvokiame, jog esame santvarkoje (poreikiais) ar už jos (abejonėmis, lūkesčiais, vertybėmis). Užtat jeigu esame santvarkoje galime visgi dėsnius taikyti joje, salygiškai, arba už jos, besąlygiškai. Panašiai dvejonėmis galime gyventi pasaulio tiesa arba širdies tiesa. Galime gyventi neteisingais, nedorovingais lūkesčiais arba teisingais, dorovingais lūkesčiais. Taip pat visada galime atsisakyti savo netroškimų, gyventi kitų netroškimais, arba jų visai neturėti.
* Neteisingai gyvename įsikibdami į vienus dorovės rėmus.
* Dorovės rėmais žmogus gali atsisakyti pasižiūrėti į save, pasiklausyti savęs. Tai nuodėmė šventajai Dvasiai.
* Dorovės rėmai santvarkoje savaime veda į nesusivedimą. Tą nesusivedimą išsprendžia papildomas požiūris, kito laipsnio nesusivedimas. Taip tarpo padalinimais atkartojame visko padalinimus.
* Elgesio lygmenų santykį palyginti su Gadamer ir hermeneutiniu ratu.
Pakeistos 198-199 eilutės iš
į:
* Elgesiu kuriame save. Turėtumėme (dorove!) kurti save taip, kad galėtumėme atsisakyti savęs.
Pakeista 222 eilutė iš:
* Klaidos yra mūsų nuklydimai. Nuklydimai yra savaime suprantami nes mumys glūdi mums nežinomi Dievo troškimai, kuriuos bandome išsakyti savo vertybėmis.
į:
* Klaidos yra mūsų nuklydimai. Nuklydimai yra savaime suprantami nes mumyse glūdi mums nežinomi Dievo troškimai, kuriuos bandome išsakyti savo vertybėmis.
Pakeistos 248-254 eilutės iš
* Gyvenimas, tai kaip Zenono kredito unijos vadovas, kuris važiuoja nematydamas kelio pirmyn, turi apie jį spręsti tik atsigręždamas į jau nuvažiuotą kelią.
* Mes, kaip Zenono kredito unijos vadovai, bandome vairuoti pirmyn matydami tik kelią atgal. Užtat mes nežinome tiksliai ko trokšti, ko norėti, o galime tiktai Dievo įsakymais suvokti, ko nenorėti, ko nelinkėti, kaip nenuvažiuoti į griovį. Tad yra visiškai suprantama nuklysti, tačiau tie nuklydimai turėtų būti ko mažesni, greitesni, dažnesni, kad trejybės ratu pasimokytumėme ir grįžtumėme į tiesų kelią. Išdykėlis mano, kad jisai pats kaltas. O gerasis vaikas supranta, kad jis gauna per nagus nes jisai yra geras, užtat gyvenimas nebūtinai teisingas, Dievas nebūtinai geras, tad gerasis vaikas tuomi netgi pranoksta Dievą. Bet ar mes geri, kaip Sūnus?
* Mes nežinome, ko trokštame, tai yra, ko Dievas mumyse trokšta. Mes žinome tiktai netroškimus. O iš netroškimų turime pažinti troškimus ir jais gyventi. Tad suprantama, kad nuklystame, nes mes taip sutverti, jog turime ištisai savęs atsisakyti, gyventi nesavimi. Savimi tiktai atpažįstame ne save.
į:
Pakeistos 255-262 eilutės iš
* Išdykėlis mano, kad jisai pats kaltas. O gerasis vaikas supranta, kad jis gauna per nagus nes jisai yra geras. Jisai negali žinoti ką daryti, tad jis priverstas po truputį nuklydinėti, tik reikia vis grįžti į teisingą kelią. Juk Dievas gyvena nežinojimu, o žmogus žinojimu. Žmogus kaip kredito unijos pirmininkas Zenonas, kuris vairuoja į priekį bet mato tik kelią atgal. Užtat būtent šituo klausimu gerasis vaikas pranoksta Dievą, tad jisai gali išvesti, jog ne jisai nuklysta, o pasaulis kreivas - gyvenimas nebūtinai teisingas, Dievas nebūtinai geras.

''Kaip žmogų veikia dorovės rėmai?'' Neteisingai gyvename įsikibdami į vienus dorovės rėmus.
* Dorovės rėmais žmogus gali atsisakyti pasižiūrėti į save, pasiklausyti savęs. Tai nuodėmė šventajai Dvasiai.
* Elgesio lygmenų santykį palyginti su Gadamer ir hermeneutiniu ratu.

''Kaip žmogus susigaudo, jog jisai Dievas? Kaip žmogus reiškia savo nuolankumą?'' Teisingai gyvename susitelkdami į savo kertinę vertybę, nes ji mums rodo, jog už visumos yra kažkas daugiau, ir ji leidžia mums atsisakyti savęs.
* Elgesiu kuriame save. Turėtumėme (dorove!) kurti save taip, kad galėtumėme atsisakyti savęs.
į:

''Kaip žmogus susigaudo
, jog jisai Dievas? Kaip žmogus reiškia savo nuolankumą?''

Teisingai gyvename susitelkdami į savo kertinę vertybę, nes ji mums rodo, jog už visumos yra kažkas daugiau, ir ji leidžia mums atsisakyti savęs
.
2016 gruodžio 30 d., 17:17 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėta 114 eilutė:
* Ryšį tarp gerumo (žinojimo) ir Dievo (nežinojimo) išsako keturi trejybės atvaizdai, tad dvylika aplinkybių, gyvybės savybės. Jos išsako kiek esame išėję iš plokštumos, iš santvarkos.
2016 gruodžio 30 d., 17:02 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 146-148 eilutės:
Besąlygiškai ar sąlygiškai
* Dievas gyvena, myli, gvidlena besąlygiškai. Žmogus yra sąlygose, bet ar gali jose gyventi besąlygiškai?
Pakeistos 165-166 eilutės iš
į:
* Nuotaikos brandina žmogų jį išbandydamos, ar jisai laikytųsi savo nuostatų bet kokiose aplinkybėse?
Pridėta 192 eilutė:
* Mes taip sustatyti, jeigu tik klausytumėmės savęs, išsiaiškintumėme, jog šis pasaulis pašlijęs.
Ištrintos 237-239 eilutės:


''Kaip žmogų brandina nuotaikų išgyvenimas?'' Mes taip sustatyti, jeigu tik klausytumėmės savęs, išsiaiškintumėme, jog šis pasaulis pašlijęs.
2016 gruodžio 30 d., 16:41 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 132-133 eilutės iš
į:
* Širdies tiesa pastebi pasaulį, tad atsiskiriame nuo pasaulio.
Pridėtos 155-162 eilutės:

Gyvenimas pasaulyje (tiesiogiai?) ir mintyse (netiesiogiai?)
* Žmogus gyvena pasaulyje, taip pat savo mintyse. Tad skiriasi veikimas ir mąstymas. Pasaulis yra už mūsų jo reginio. Jo reginį tveriame kartu su kitais jo dalyviais, kuriuos atpažįstame ir pripažįstame, kaip savarankiškus, laisvus, nepriklausomus, ir su kuriais galime susikalbėti, kartu gyventi bendrame pasaulyje.
* Žmogus ieško globos, žinojimo, atsakymo, ieško į ką atsiremti už savęs, ieško globėjo, ieško meilės. Esame globojami žinojimo - Dievo ar visuomenės. Noras, kad mus mylėtų mūsų globėjai.
* Tačiau tasai noras į kažką atsiremti, jeigu atsiremiame į pasaulį, į visuomenę, kertasi su mūsų dvasine prigimtimi.
* Gyvenimas mintyse atstoja gyvenimą pasaulyje. Bet kuris iš tikrųjų tikresnis, svarbesnis? Kuris kurį atstoja?
* Nuotaikomis įvariai išgyvename savo nuostatas, ką jos reiškia, ar jos iš tikrųjų besąlygiškos.
Pakeistos 236-238 eilutės iš
* Žmogus ieško atsakymo, ieško į ką atsiremti už savęs, ieško globėjo, ieško meilės. Esame Dievo ar visuomenės globojami. Noras, kad mus mylėtų mūsų globėjai.
* Žmogus gyvena pasaulyje, taip pat savo mintyse. Tad skiriasi veikimas ir mąstymas. Pasaulis yra už mūsų jo reginio. Jo reginį tveriame kartu su kitais jo dalyviais, kuriuos atpažįstame ir pripažįstame, kaip savarankiškus, laisvus, nepriklausomus, ir su kuriais galime susikalbėti, kartu gyventi bendrame pasaulyje.
* Tačiau tasai noras į kažką atsiremti, jeigu atsiremiame į pasaulį, į visuomenę, kertasi su mūsų dvasine prigimtimi.
į:

Pakeistos 242-243 eilutės iš
* Išdykėlis mano, kad jisai pats kaltas. O gerasis vaikas supranta, kad jis gauna per nagus nes jisai yra geras. Jisai negali žinoti ką daryti, tad jis priverstas po truputį nuklydinėti, tik reikia vis grįžti į teisingą kelią. Juk Dievas gyvena nežinojimu, o žmogus žinojimu. Žmogus kaip kredito unijos pirmininkas Zenonas, kuris vairuoja į priekį bet mato tik kelią atgal. Užtat būtent šituo klausimus gerasis vaikas pranoksta Dievą, tad jisai gali išvesti, jog ne jisai nuklysta, o pasaulis kreivas - gyvenimas nebūtinai teisingas, Dievas nebūtinai geras.
į:
* Išdykėlis mano, kad jisai pats kaltas. O gerasis vaikas supranta, kad jis gauna per nagus nes jisai yra geras. Jisai negali žinoti ką daryti, tad jis priverstas po truputį nuklydinėti, tik reikia vis grįžti į teisingą kelią. Juk Dievas gyvena nežinojimu, o žmogus žinojimu. Žmogus kaip kredito unijos pirmininkas Zenonas, kuris vairuoja į priekį bet mato tik kelią atgal. Užtat būtent šituo klausimu gerasis vaikas pranoksta Dievą, tad jisai gali išvesti, jog ne jisai nuklysta, o pasaulis kreivas - gyvenimas nebūtinai teisingas, Dievas nebūtinai geras.
Pakeista 250 eilutė iš:
* Širdies tiesa pastebi pasaulį, tad atsiskiriame nuo pasaulio.
į:
2016 gruodžio 29 d., 16:14 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 91-94 eilutės:
Žmogaus santykis su pasauliu
* Žmogaus savastis reiškiasi kūnu (poreikiais), protu (abejonėmis), širdimi (lūkesčiais), valia (vertybėmis). Šia eilės tvarka, žmogus yra vis labiau savyje, ne pasaulyje. Valia valdo kūną ir ne atvirkščiai.
* Klausimais, jauduliais, dvejonėmis, tenkinimais skiriame save (širdį) ir pasaulį. Širdies tiesos galioja mums, mūsų savasčiai. Užtat būtent mūsų savastis leidžia mums rūpintis plačiau nė šis pasaulis. Tačiau pakeisti savo klaidas galime tiktai atsitokėję nuo savęs, būtent pasaulyje, tam ir yra pasaulis.
Pakeistos 217-220 eilutės iš
* Žmogaus savastis reiškiasi kūnu (poreikiais), protu (abejonėmis), širdimi (lūkesčiais), valia (vertybėmis). Šia eilės tvarka, žmogus yra vis labiau savyje, ne pasaulyje. Valia valdo kūną ir ne atvirkščiai.

į:
Pakeista 224 eilutė iš:
* Klausimais, jauduliais, dvejonėmis, tenkinimais skiriame save (širdį) ir pasaulį. Širdies tiesos galioja mums, mūsų savasčiai. Užtat būtent mūsų savastis leidžia mums rūpintis plačiau nė šis pasaulis. Tačiau pakeisti savo klaidas galime tiktai atsitokėję nuo savęs, būtent pasaulyje, tam ir yra pasaulis.
į:
2016 gruodžio 29 d., 16:07 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėta 106 eilutė:
* Vertybių iššaukti klausimai, lūkesčių iššaukti jauduliai, abejonių iššauktos dvejonės, poreikių iššaukti tenkinimai mums rodo laisvę. O renkamės juos taikyti pasaulyje arba už jo.
Pakeistos 114-115 eilutės iš
į:
* Laisvės pagrindas yra nežinojimas.
Pakeistos 143-149 eilutės iš
į:
* Žmogus gali šiaip gyventi, reikalaudamas, kad Dievas būtinai geras, arba gali amžinai bręsti, lavintis, gyventi, susivokdamas, kad Dievas nebūtinai geras.

Tarnaujame tiesiogiai (kitam) ar netiesiogiai (savo tikslui)
* Palyginti tarnavimą kitam (Dievui) ir savo tikslui (sau) su savimi ir pasauliu, su šešerybe.
* Lygiagrečiai, dviprasmiškai, tarnaujame kitam (užtat Dievui) ir savo tikslui (užtat sau). Atitinkamai klystame. Mūsų klaidų rūšis sustato požiūrio lygtis, ar klystame savo žvilgsniu, požiūriu, laikysena ar vertybe.
* Skirtingos elgesio ir dorovės sąvokos. Tarnaujant asmeniui tarnaujame Dievui, gyvename tiesiogiai, tad mūsų klaidos yra be dorovinio atspalvio. Tačiau galim tarnauti sau, savo galimybei tarnauti kitiems, savo lūkesčius pakeisti tikslais, savo jauduliais, kad labiau save valdytumėme. Tačiau valdydami save galime nuklysti doroviškai, galime nuklysti savo sąžine.
Pakeistos 203-208 eilutės iš
* Skirtingos elgesio ir dorovės sąvokos. Tarnaujant asmeniui tarnaujame Dievui, gyvename tiesiogiai, tad mūsų klaidos yra be dorovinio atspalvio. Tačiau galim tarnauti sau, savo galimybei tarnauti kitiems, savo lūkesčius pakeisti tikslais, savo jauduliais, kad labiau save valdytumėme. Tačiau valdydami save galime nuklysti doroviškai, galime nuklysti savo sąžine.

Tarnaujame lygiagrečiai kitam ir savo tikslui
* Palyginti tarnavimą kitam (Dievui) ir savo tikslui (sau) su savimi ir pasauliu, su šešerybe.
* Lygiagrečiai, dviprasmiškai, tarnaujame kitam (užtat Dievui) ir savo tikslui (užtat sau). Atitinkamai klystame. Mūsų klaidų rūšis sustato požiūrio lygtis, ar klystame savo žvilgsniu, požiūriu, laikysena ar vertybe.
į:
Pakeista 219 eilutė iš:
* Žmogus gali šiaip gyventi, reikalaudamas, kad Dievas būtinai geras, arba gali amžinai bręsti, lavintis, gyventi, susivokdamas, kad Dievas nebūtinai geras.
į:
Pakeistos 261-264 eilutės iš
* Laisvės pagrindas yra nežinojimas.

Renkamės
* Vertybių iššaukti klausimai, lūkesčių iššaukti jauduliai, abejonių iššauktos dvejonės, poreikių iššaukti tenkimai mums rodo laisvę. O renkamės juos taikyti pasaulyje arba už jo.
į:
2016 gruodžio 29 d., 07:19 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 114-116 eilutės:
Didėjančiu ar mažėjančiu laisvumu
* Jaučiame, kaip mūsų laisvė didėja (kada gyvename nežinojimu) ar mažėja (kad gyvename nežinojimu). Žmogus kažkiek laisvas, kažkiek ne. Žmogus iš dalies nelaisvas (veikiamas pasaulio), iš dalies laisvas (veikiantis save). Kad jis galėtų veikti save, jo savastis turi būti pasaulyje, kur ir gali būti kitų veikiamas. Didelę dalį savo gyvenimo žmogus gyvena atkarpėlėmis, vykdiniais, pasikartojančia veikla. Laisvė yra tarp tų atkarpėlių. Užtat visada galim daugiau ar mažiau sąmoningai rinktis, galim sąmoningėti, kas didina laisvę, galim rinktis didinti sąmoningumą.
Pakeistos 166-168 eilutės iš
į:
Žmogus įsiklauso savęs
* Jeigu žmonės klausytųsi savęs, tai patys išsiaiškintų, jog reikia gyventi troškimais (širdimi), ne netroškimais (pasauliu). Pirmiausiai:
* Klausytųsi savo vertybių ir klausimų. Kas mąsto savo klausimus, tas turi ką veikti, yra savarankiškai mąstantis, neieško nereikalingų nuotykių.
* Kas įsiklauso į savo nuotaikas, tas supras jog širdies tiesa gyvename ramūs, jautrūs, teigiami. O kas nenori klausytis, tas naudoja svaigalus, jiems atstoja nuotaikas. Iš jaudulių aišku, jog reikia tikėtis to ko trokštame, nesitikėti to, ko netrokštame.
* Galima išgirsti savo proto abejones, jas išryškinti dvejonėmis, tačiau kiti jų kratosi, naujai užmiega.
* Galima klausytis savo kūno poreikių. O jie yra labiau matomi ir kitiems. Tad kiti gali atsiliepti meile.
Pakeista 211 eilutė iš:
* Jaučiame, kaip mūsų laisvė didėja (kada gyvename nežinojimu) ar mažėja (kad gyvename nežinojimu). Žmogus kažkiek laisvas, kažkiek ne. Žmogus iš dalies nelaisvas (veikiamas pasaulio), iš dalies laisvas (veikiantis save). Kad jis galėtų veikti save, jo savastis turi būti pasaulyje, kur ir gali būti kitų veikiamas. Didelę dalį savo gyvenimo žmogus gyvena atkarpėlėmis, vykdiniais, pasikartojančia veikla. Laisvė yra tarp tų atkarpėlių. Užtat visada galim daugiau ar mažiau sąmoningai rinktis, galim sąmoningėti, kas didina laisvę, galim rinktis didinti sąmoningumą.
į:
Pakeistos 225-229 eilutės iš
* Jeigu žmonės klausytųsi savęs, tai patys išsiaiškintų, jog reikia gyventi troškimais (širdimi), ne netroškimais (pasauliu). Pirmiausiai:
* Klausytųsi savo vertybių ir klausimų. Kas mąsto savo klausimus, tas turi ką veikti, yra savarankiškai mąstantis, neieško nereikalingų nuotykių.
* Kas įsiklauso į savo nuotaikas, tas supras jog širdies tiesa gyvename ramūs, jautrūs, teigiami. O kas nenori klausytis, tas naudoja svaigalus, jiems atstoja nuotaikas.
* Galima išgirsti savo proto abejones, jas išryškinti dvejonėmis, tačiau kiti jų kratosi, naujai užmiega.
* Galima klausytis savo kūno poreikių. O jie yra labiau matomi ir kitiems. Tad kiti gali atsiliepti meile.
į:
2016 gruodžio 28 d., 20:28 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėta 76 eilutė:
* Dievo klausimas: Ar esu? Ar esu būtinas?
2016 gruodžio 28 d., 20:26 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 75-78 eilutės:
Žmogaus būklė, jo klausimas: Koks esu?
* Žmogaus sąlygos
* Žmogus dviprasmiškas gyvena Dievu ar juo negyvena ("Aš")
Pakeistos 90-95 eilutės iš
į:
[+Dorovės kilmė+]

Dorovė iškyla kartu su pasirinkimo galimybe
* Dorovė iškyla kada renkamės ar tikėtis to, ko trokštame, kada lūkesčius tveriame lūkesčiams, kada sužaidžiame pačiu savimi, o nebe gyvenimu, tai yra, kada mūsų jauduliai mums nebėra ženklai, o tikslai.
Pakeistos 163-164 eilutės iš
''Kas yra žmogus? Kokios jo sąlygos?'' Koks esu - mūsų būklė (gyventi ar negyventi Dievu) ir dviprasmybė ("Aš" ir Dievas)
į:
Pakeistos 185-186 eilutės iš
* Dorovė iškyla kada lūkesčius tveriame lūkesčiams, kada sužaidžiame pačiu savimi, o nebe gyvenimu, tai yra, kada mūsų jauduliai mums nebėra ženklai, o tikslai.
* Skirtinos
elgesio ir dorovės sąvokos. Tarnaujant asmeniui tarnaujame Dievui, gyvename tiesiogiai, tad mūsų klaidos yra be dorovinio atspalvio. Tačiau galim tarnauti sau, savo galimybei tarnauti kitiems, savo lūkesčius pakeisti tikslais, savo jauduliais, kad labiau save valdytumėme. Tačiau valdydami save galime nuklysti doroviškai, galime nuklysti savo sąžine.
į:
* Skirtingos elgesio ir dorovės sąvokos. Tarnaujant asmeniui tarnaujame Dievui, gyvename tiesiogiai, tad mūsų klaidos yra be dorovinio atspalvio. Tačiau galim tarnauti sau, savo galimybei tarnauti kitiems, savo lūkesčius pakeisti tikslais, savo jauduliais, kad labiau save valdytumėme. Tačiau valdydami save galime nuklysti doroviškai, galime nuklysti savo sąžine.
2016 gruodžio 28 d., 20:01 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 131-134 eilutės iš
Kuriame save susigaudyti: laikytis nežinojimo kelio
į:
Suvokiame, kas mes esame - savo valia, ar kažkas daugiau - atrandame savo vertybę
* Suvokiame, jog nesame nė savo kūnas, nė protas, nė širdis, o tiktai valia, ir ne savo valia, o kažkas daugiau už mūsų valią, tad tiktai tiek, kiek priimame Dievo valią. O Dievo valia išeiti už savęs, tad mus įstatyti į kreivą pasaulį, kurį kaip tokį privalome priimti, perprasti ir savo elgesiu perkurti.

Kuriame save susigaudydami ir su tikslu
susigaudyti: laikytis nežinojimo kelio
Pakeistos 168-169 eilutės iš
į:
* Doroviniai jausmai atsiranda kai laukiame ko netrokštame. Jais suprantame, kad nuklydome. Kada elgesys pasipildo "kaip kas pasidaro", koks ryšys su dorove? Koks gėrio krypčių ryšys su dorove? Ar gėrio kryptimis randame kelią?
Pridėtos 178-180 eilutės:

Tarnaujame lygiagrečiai kitam ir savo tikslui
* Palyginti tarnavimą kitam (Dievui) ir savo tikslui (sau) su savimi ir pasauliu, su šešerybe.
Pridėtos 182-183 eilutės:

Dėmesiu sukuriame savo vidinį supratimą, kuriam galime tarnauti, kuriam galime sutelkti savo išteklius.
Pakeista 189 eilutė iš:
* Doroviniai jausmai atsiranda kai laukiame ko netrokštame. Jais suprantame, kad nuklydome. Kada elgesys pasipildo "kaip kas pasidaro", koks ryšys su dorove? Koks gėrio krypčių ryšys su dorove? Ar gėrio kryptimis randame kelią?
į:
Pakeistos 191-192 eilutės iš
* Suvokiame, jog nesame nė savo kūnas, nė protas, nė širdis, o tiktai valia, ir ne savo valia, o kažkas daugiau už mūsų valią, tad tiktai tiek, kiek priimame Dievo valią. O Dievo valia išeiti už savęs, tad mus įstatyti į kreivą pasaulį, kurį kaip tokį privalome priimti, perprasti ir savo elgesiu perkurti.
į:
2016 gruodžio 28 d., 19:35 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 124-125 eilutės iš
į:
Pastebėti klaidas ar ieškoti kelio

Gyventi šiaip sau ar gyventi amžinai
* Renkamas amžinas gyvenimas (kūrėjo) ar šiaip sau gyvenimas (kūrinio).
Pakeista 161 eilutė iš:
''Kaip žmogus renkasi gyventi? Kaip pastebime savo klaidas, nuklydimus?''
į:
Kaip pastebime savo klaidas, nuklydimus
Ištrinta 162 eilutė:
Pakeistos 164-166 eilutės iš
į:
* Jauduliais atpažįstame ar esame, veikiame, mąstome gerai ar blogai, atpažįstame gėrio kryptis

Vertybe randame kelią už jos
Pakeistos 170-171 eilutės iš
* Dorovė iškyla pasirinkimu, kaip rinktis, tiek apskritai, tiek sau, tad atsakomybe, sąmoningumu. Dorove susieja kuo esame visiems prasmingi ir kuo esame sau prasmingi. Dorove mūsų savastis įsiteisina, kaip teisinga, teigiama, leistina, galima ir netgi plačiausia prasme, reikalinga. Renkamas doras (ne šiaip sau) elgesys ar nedoras (šiaip sau) elgesys. Renkamas amžinas gyvenimas (kūrėjo) ar šiaip sau gyvenimas (kūrinio).
į:
* Dorovė iškyla pasirinkimu, kaip rinktis, tiek apskritai, tiek sau, tad atsakomybe, sąmoningumu. Dorove susieja kuo esame visiems prasmingi ir kuo esame sau prasmingi. Dorove mūsų savastis įsiteisina, kaip teisinga, teigiama, leistina, galima ir netgi plačiausia prasme, reikalinga. Renkamas doras (ne šiaip sau) elgesys ar nedoras (šiaip sau) elgesys.
2016 gruodžio 28 d., 19:20 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 60-66 eilutės iš
į:
* Dievas laukia:
** pirmapradis (besiplėtojantis - šaltinis) kūno laukimas, išjautimas
** dvasia-dėmesys (papildantis) proto laukimas, išjautimas
** dviprasmybė (mūsų laisvė) širdies laukimas, išjautimas
* Troškimų Dievas yra valia, vertybės, meilė. O ne Dievas yra kūnas, protas, širdis.
* Netroškimų Dievas yra Dievas. O ne Dievas yra pasaulis, paskiras žmogus, bendras žmogus.
Pakeistos 94-95 eilutės iš
* Netroškimai: Vertybės, lūkesčiai, abejonės, poreikiai. Ar atsiliepiame, taikome ryšium su pasauliu ar ryšium su Dievu?
į:
* Ar gyvename troškimais (Dievu, nežinojimu, širdimi) ar netroškimais (savimi, žinojimu, pasauliu)?
* Netroškimai: Vertybės, lūkesčiai, abejonės, poreikiai. Vertybes atliepia klausimai, lūkesčius atliepia jauduliai, abejones atliepia dvejonės, poreikius atliepia tenkinimai.
Ar atsiliepiame, taikome ryšium su pasauliu ar ryšium su Dievu?
Pakeistos 155-158 eilutės iš
* Dievas:
** pirmapradis (besiplėtojantis - šaltinis) kūno laukimas, išjautimas
** dvasia-dėmesys (papildantis) proto laukimas, išjautimas
** dviprasmybė (mūsų laisvė) širdies laukimas, išjautimas
į:
Pakeistos 158-162 eilutės iš
* Troškimų Dievas yra valia, vertybės, meilė. O ne Dievas yra kūnas, protas, širdis.
* Netroškimų Dievas yra Dievas. O ne Dievas yra pasaulis, paskiras žmogus, bendras žmogus.


''Kaip žmogus renkasi gyventi? Kaip pastebime savo klaidas, nuklydimus?'' Ar gyvename troškimais (Dievu, nežinojimu, širdimi) ar netroškimais (savimi, žinojimu, pasauliu)? Vertybės, lūkesčiai, abejonės, poreikiai. Laisvė - mūsų vedlys.
į:
''Kaip žmogus renkasi gyventi? Kaip pastebime savo klaidas, nuklydimus?''
Pakeistos 162-163 eilutės iš
* Abejonės, jausmai irgi mus sieja su pasauliu.
* Vertybes atliepia klausimai, panašiai kaip lūkesčius atliepia jauduliai, abejones atliepia dvejonės, poreikius atliepia tenkinimai.
į:
2016 gruodžio 28 d., 19:06 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėta 62 eilutė:
* Dievo troškimas mumyse yra, kad suvoktumėme jog esame Dievas, esame viena.
Pakeistos 67-68 eilutės iš
į:
* Žmogus susigaudo (kad jis pats Dievas) nusilenkdamas Dievui, suvokdamas Dievo visapusišką pirmenybę. Žmogus savo nuolankumu gali prilygti pačiam Dievui.
Pakeista 160 eilutė iš:
* Dievo troškimas mumyse yra, kad suvoktumėme jog esame Dievas, esame viena.
į:
Ištrinta 166 eilutė:
Ištrintos 208-210 eilutės:

Žmogaus būklė
* Žmogus susigaudo (kad jis pats Dievas) nusilenkdamas Dievui, suvokdamas Dievo visapusišką pirmenybę. Žmogus savo nuolankumu gali prilygti pačiam Dievui.
2016 gruodžio 28 d., 19:00 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 18-19 eilutės iš
* Kaupti ir tirti, [[rūpesčiai | kas man rūpi]], kaip ima rūpėti.
į:
* Kaupti ir tirti, [[rūpesčiai | kas man rūpi]], kaip ima rūpėti.
** Kodėl man rūpi Holokaustas Lietuvoje
.
Pakeista 61 eilutė iš:
Mūsų vienumas
į:
Mūsų vienumas Dievu
Pakeistos 65-66 eilutės iš
į:
* Jėzus mus pašaukė. Tai gali tačiau reikšti, kad Sūnus (žmogus) iššaukia Tėvą (mus visus, mūsų vienumą).
Pakeistos 132-133 eilutės iš
į:
* Žmogaus kertinė vertybė yra tiesi, betarpiška, pastovi, prasminga. Jai būdingi visi nulybės atvaizdai, tai jos savybės. Tad jinai dieviška, labai panaši į Dievą, nes jo - kaip sandaros, nulybės - atvaizdai yra jos savybės. Tad reikia palyginti su Dievo sandaros visko atvaizdais, troškimais - Dievo savybėmis: savarankiškumu, užtikrintumu, ramybe, meile, taip pat su visko savybėmis (vienybės atvaizdais). Koks ryšys tarp vertybės ir Dievo, vertybės ir geros širdies?
Pakeista 151 eilutė iš:
* Jėzus mus pašaukė. Tai gali tačiau reikšti, kad Sūnus (žmogus) iššaukia Tėvą (mus visus, mūsų vienumą).
į:
Pakeista 165 eilutė iš:
* Žmogaus kertinė vertybė yra tiesi, betarpiška, pastovi, prasminga. Jai būdingi visi nulybės atvaizdai, tai jos savybės. Tad jinai dieviška, labai panaši į Dievą, nes jo - kaip sandaros, nulybės - atvaizdai yra jos savybės. Tad reikia palyginti su Dievo sandaros visko atvaizdais, troškimais - Dievo savybėmis: savarankiškumu, užtikrintumu, ramybe, meile, taip pat su visko savybėmis (vienybės atvaizdais). Koks ryšys tarp vertybės ir Dievo, vertybės ir geros širdies?
į:
2016 gruodžio 28 d., 15:24 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 60-64 eilutės:
Mūsų vienumas
* Mes iš esmės esame tas pats žmogus tik kitose aplinkybėse. Užtat kiekvienas atskirai renkasi ir išgyvena savo vertybes, lūkesčius, abejones, poreikius. Tačiau nepaisant to, turime suvokti jog esame tas pats žmogus, turime sugebėti visko, visko atsisakyti, ką esame kalba sutvėrę, ką laikome savimi.
Žmogaus būklę nusako dešimt Dievo įsakymų.
* Dešimt Dievo įsakymų išreiškia Dievo valią, kaip jisai mumis elgtųsi, kaip ir elgiamės, jeigu priklausome jam. O to elgesio pagrindas yra mūsų visų vienumas nepaisant mūsų paskirumo.
Pakeistos 129-130 eilutės iš
į:
* Elgesį vertiname savo vertybėmis. Vertybės yra dorovės pagrindas.
Pakeistos 139-141 eilutės iš
* Mes iš esmės esame tas pats žmogus tik kitose aplinkybėse. Užtat kiekvienas atskirai renkasi ir išgyvena savo vertybes, lūkesčius, abejones, poreikius. Tačiau nepaisant to, turime suvokti jog esame tas pats žmogus, turime sugebėti visko, visko atsisakyti, ką esame kalba sutvėrę, ką laikome savimi.
Žmogaus būklę nusako dešimt Dievo įsakymų.
* Dešimt Dievo įsakymų išreiškia Dievo valią, kaip jisai mumis elgtųsi, kaip ir elgiamės, jeigu priklausome jam. O to elgesio pagrindas yra mūsų visų vienumas nepaisant mūsų paskirumo.
į:
Pakeista 161 eilutė iš:
* Elgesį vertiname savo vertybėmis. Vertybės yra dorovės pagrindas.
į:
2016 gruodžio 28 d., 15:22 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 81-83 eilutės iš
į:
* Ar priklausome Dievui? Ar esame jisai? Jeigu priklausome Dievui, laikomės jo valios, tad jo įsakymų, jo nurodymų, jo testamento.
* Jeigu gyvename Dievu, tai nepripažįstame ribos tarp vidaus ir išorės, užtat gyvename teigiamais įsakymais. O jeigu gyvename savimi, tegul ir visų vienumu, tai visgi pripažįstame šią ribą, nes gerbiame kitą, jo laisvą valią, atsakingą už save, tad gyvename neigiamais įsakymais.
Pakeista 147 eilutė iš:
* Ar priklausome Dievui? Ar esame jisai? Jeigu priklausome Dievui, laikomės jo valios, tad jo įsakymų, jo nurodymų, jo testamento.
į:
2016 gruodžio 28 d., 15:08 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 53-60 eilutės:
Dievo laukimas
* Dievo raiškomis, jo išėjimu už savęs į save, atsiskleidžia jo perėjimas iš nelaukimo į laukimą, iš laukimo nieko į laukimo visko. Nes jisai nelaukia išeiti už savęs, bet jisai mūsų širdyse laukia, ar juo gyvensime. Atitinkamai susikuria matmenystės (geometrijos):
** vienkryptė: nelaukimas
** dvasia - dėmesys: dvikryptė, pirmyn atgal (Tėvas ir Sūnus) į Dievą ir su Dievu
** dviprasmybė: kampas, laisvė
** gera širdis: vietoje, erdvėje, gali glūdėti, laukti

Žmogus išmoksta laukti (o išmokti, tai sulaukti)
Pakeistos 121-122 eilutės iš
į:
* Ievos klausimas "Kas esu?", tai visų klausimų pradas. Jame glūdi dviprasmybė, nes atsakymas "esu Dievas", tačiau kas yra tasai asmuo, kuris "yra", apie kurį klausiama? Tai Aš. Kuria prasme juo esu? Ir kas jis yra? O taip pat iškyla kitas klausimas, jeigu esu Dievas, koks yra Dievas? Ši dviprasmybė tai pagrindas ženklų savybių, lygmenų porų. O ta pora tai bene didėjantis laisvumas ir mažėjantis laisvumas. O geometrija tai šio santykio išryškinimas, jog mažėjančiu laisvumu įveda tikslumą (tikslesne geometrija) arba didėjančiu laisvumu jo atsisako (miglotesne geometrija). Aleksandro deriniai panašiai tinkinami.
Pakeista 129 eilutė iš:
* Ievos klausimas "Kas esu?", tai visų klausimų pradas. Jame glūdi dviprasmybė, nes atsakymas "esu Dievas", tačiau kas yra tasai asmuo, kuris "yra", apie kurį klausiama? Tai Aš. Kuria prasme juo esu? Ir kas jis yra? O taip pat iškyla kitas klausimas, jeigu esu Dievas, koks yra Dievas? Ši dviprasmybė tai pagrindas ženklų savybių, lygmenų porų. O ta pora tai bene didėjantis laisvumas ir mažėjantis laisvumas. O geometrija tai šio santykio išryškinimas, jog mažėjančiu laisvumu įveda tikslumą (tikslesne geometrija) arba didėjančiu laisvumu jo atsisako (miglotesne geometrija). Aleksandro deriniai panašiai tinkinami.
į:
Pakeistos 135-139 eilutės iš
* Dievo raiškomis, jo išėjimu už savęs į save, atsiskleidžia jo perėjimas iš nelaukimo į laukimą. Nes jisai nelaukia išeiti už savęs, bet jisai mūsų širdyse laukia, ar juo gyvensime. Atitinkamai susikuria matmenystės (geometrijos):
** vienkryptė: nelaukimas
** dvasia - dėmesys: dvikryptė, pirmyn atgal (Tėvas ir Sūnus) į Dievą ir su Dievu
** dviprasmybė: kampas, laisvė
** gera širdis: vietoje, erdvėje, gali glūdėti, laukti
į:
2016 gruodžio 27 d., 21:08 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 59-60 eilutės iš
į:
* Dievui sutampa, ką jis gali ir kas jam deri. O mums nebūtinai sutampa. Mes nesusigaudome, jog esame Dievo vaikai, galime gyventi Dievu. Dievas mumyse gyvena troškimais, nežinojimu, o mes sąlygose bandome žinoti, juk bandome susigaudyti. Užtat mums lengva pasiduoti pasauliui, jo žinojimui.
* Dievas išeina už savęs į nežinojimą. O už nežinojimo, grįžtant atgal, yra žinojimas. Tad žinojimas ir nežinojimas iškyla ketverybe. Tai žmogaus padalinimai, užtat turi du atvaizdus. Dievo padalinimai turi keturis atvaizdus. Apimtys sieja žinojimą ir nežinojimą, nusako jų tarpusavio ribas. Žinojimas yra Dievo aidas. Palyginti su tiesa, kas yra tiesa?
* Žmogus iškyla iš Dievo šokio. Jisai yra Dievo galimybė, dar nesusigaudantis, jog jisai yra Dievas.
Pakeistos 72-73 eilutės iš
į:
* Žmogus ieško į ką atsiremti, arba į kūrėją, arba į kūrinį. Žmogus atsiremia į pasaulio reginį arba į tai, kas už to reginio.
Ištrinta 101 eilutė:
Pridėtos 105-107 eilutės:

Žmogus renkasi savo ribas, tuo kuria save, savo vertybę (vidinį gyvenimą), kad galėtų atsisakyti savęs
* Žmogus kuria save, plačiausia prasme, savo kertinę vertybę, kuria ir suvokia tai, kas už jo, vienumo su visais galimybę, kurios dėka gali atsisakyti savęs.
Ištrintos 108-111 eilutės:
* Meile kuriame visus apimančią bendrystę, amžiną gyvenimą čia ir dabar. Ja gyvename už savęs, aukštesniais laipsnynų laipsniais.

Žmogus renkasi savo ribas, tuo kuria save, kad galėtų atsisakyti savęs
* Žmogus kuria save, plačiausia prasme, savo kertinę vertybę, kuria ir suvokia tai, kas už jo, vienumo su visais galimybę, kurios dėka gali atsisakyti savęs.
Ištrintos 109-113 eilutės:

* Žmogus puoselėja savo vidinį gyvenimą, ir atitinkamai, savo išorinį gyvenimą.


Žmogus savo išpuoselėta vertybe atsisako savęs
Pakeistos 114-118 eilutės iš
į:
Žmogus kuria bendrystę: išorinį gyvenimą
* Meile kuriame visus apimančią bendrystę, amžiną gyvenimą čia ir dabar. Ja gyvename už savęs, aukštesniais laipsnynų laipsniais.
* Žmogus puoselėja savo vidinį gyvenimą (vertybę), ir atitinkamai, savo išorinį gyvenimą (bendrystę).
Ištrintos 119-121 eilutės:
* Dievui sutampa, ką jis gali ir kas jam deri. O mums nebūtinai sutampa. Mes nesusigaudome, jog esame Dievo vaikai, galime gyventi Dievu. Dievas mumyse gyvena troškimais, nežinojimu, o mes sąlygose bandome žinoti, juk bandome susigaudyti. Užtat mums lengva pasiduoti pasauliui, jo žinojimui.
* Dievas išeina už savęs į nežinojimą. O už nežinojimo, grįžtant atgal, yra žinojimas. Tad žinojimas ir nežinojimas iškyla ketverybe. Tai žmogaus padalinimai, užtat turi du atvaizdus. Dievo padalinimai turi keturis atvaizdus. Apimtys sieja žinojimą ir nežinojimą, nusako jų tarpusavio ribas. Žinojimas yra Dievo aidas. Palyginti su tiesa, kas yra tiesa?
* Žmogus iškyla iš Dievo šokio. Jisai yra Dievo galimybė, dar nesusigaudantis, jog jisai yra Dievas.
Ištrinta 120 eilutė:
* Žmogus ieško į ką atsiremti, arba į kūrėją, arba į kūrinį. Žmogus atsiremia į pasaulio reginį arba į tai, kas už to reginio.
2016 gruodžio 27 d., 21:03 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 56-57 eilutės iš
į:
* Žmogus susigaudo, kad nuklysta, bet nebūtinai susigaudo, kodėl
* Žmogus susigaudo pasaulyje, taip pat, savyje.
* Žmogus pastebi savo klaidas, atsitokėdamas jas atitaiso, įsijausdamas įtvirtina teisingus įpročius.
Pakeista 63 eilutė iš:
Gerumu (žinojimu) ar Dievu (nežinojimu)
į:
Gyventi gerumu (žinojimu) ar Dievu (nežinojimu)
Pridėtos 84-86 eilutės:
Ar žmogus valdo pasaulį, ar pasaulis jį valdo?
* Žmogus kuria savo sąsają su pasauliu.
Pakeistos 94-98 eilutės iš
Žmogus susigaudo, kad nuklysta, bet nebūtinai susigaudo, kodėl
* Žmogus susigaudo pasaulyje, taip pat, savyje.
* Žmogus pastebi savo klaidas, atsitokėdamas jas atitaiso, įsijausdamas įtvirtina teisingus įpročius.
į:
Pakeista 108 eilutė iš:
* Žmogus kuria savo sąsają su pasauliu. Ar jis valdo pasaulį, ar pasaulis jį valdo?
į:
Pridėtos 110-114 eilutės:


Žmogus savo išpuoselėta vertybe atsisako savęs
* Žmogaus vertybė yra ta, kuria jis labiausiai gali atsisakyti savęs
* Žmogus savo vertybe atsisako savęs, gyvena viena su kitais ir su Dievu: gyvena Dievu, vienu asmeniu ir asmenybių įvairovės pilnatve.
Pakeistos 116-117 eilutės iš
* Žmogus savo vertybe atsisako savęs, gyvena viena su kitais ir su Dievu: gyvena Dievu, vienu asmeniu ir asmenybių įvairovės pilnatve.
* Žmogaus vertybė yra ta, kuria jis labiausiai gali atsisakyti savęs
į:
2016 gruodžio 27 d., 20:59 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 54-55 eilutės iš
į:
* Žmogus reiškia savo valią. Valia žmogus yra Dievo atstovas. Ar jisai vertas to? Tai dorovės klausimas.
* Dievas mus stumia nuo savęs, mus sukūrė nuklysti, o gerumu laikomės Dievo, jo nežinojimo kelio.
Pakeistos 81-83 eilutės iš

Žmogus renkasi
* Žmogus reiškia savo valią. Valia žmogus yra Dievo atstovas.
Ar jisai vertas to? Tai dorovės klausimas.
į:
Į ką kreipti dėmesį? Ar kreipti dėmesį į save, į savo dėmesį? Ar sąmoningėti?
Pakeistos 83-87 eilutės iš
* Žmogus netroškimais apsiriboja, apibrėžia, nustato save, savo ribas. Į jo ribas įeina jojo mąstymas, taip pat jisai apima dalį pasaulio, savo kūnu.
į:
Nustato savo ribas
* Žmogus netroškimais
apsiriboja, apibrėžia, nustato save, savo ribas.
*
Į žmogaus ribas įeina jojo mąstymas, taip pat jisai apima dalį pasaulio, savo kūnu.
Pridėtos 91-101 eilutės:


[+Žmogus kuria save+]


Kuriame save susigaudyti: laikytis nežinojimo kelio
* Kalbomis kuriame save, tai mūsų veikla. Kuriame vertybinę ribą tarp savęs ir pasaulio: Rūpėjimu kuriame širdies vertybinę ribą, įvardijimu proto vertybinę ribą ir pasakojimu kūno vertybinę ribą. Aukštesnius laipsnyno laipsnius laikome už savęs, užtat juos galime keisti, jais gyvename kraštutiniškai.
* Savastis išskiria visa tai, kas susiję su mūsų galia susigaudyti, kaip elgtis. Tai mūsų kūnas, protas, širdis ir valia.
* Teisingai gyvename susitelkdami į savo kertinę vertybę, nes ji mums rodo, jog už visumos yra kažkas daugiau, ir ji leidžia mums atsisakyti savęs.
* Meile kuriame visus apimančią bendrystę, amžiną gyvenimą čia ir dabar. Ja gyvename už savęs, aukštesniais laipsnynų laipsniais.
Ištrintos 109-119 eilutės:
* Dievas mus stumia nuo savęs, mus sukūrė nuklysti, o gerumu laikomės Dievo, jo nežinojimo kelio.

[+Žmogus kuria save+]


Kuriame save susigaudyti: laikytis nežinojimo kelio
* Kalbomis kuriame save, tai mūsų veikla. Kuriame vertybinę ribą tarp savęs ir pasaulio: Rūpėjimu kuriame širdies vertybinę ribą, įvardijimu proto vertybinę ribą ir pasakojimu kūno vertybinę ribą. Aukštesnius laipsnyno laipsnius laikome už savęs, užtat juos galime keisti, jais gyvename kraštutiniškai.
* Savastis išskiria visa tai, kas susiję su mūsų galia susigaudyti, kaip elgtis. Tai mūsų kūnas, protas, širdis ir valia.
* Teisingai gyvename susitelkdami į savo kertinę vertybę, nes ji mums rodo, jog už visumos yra kažkas daugiau, ir ji leidžia mums atsisakyti savęs.
* Meile kuriame visus apimančią bendrystę, amžiną gyvenimą čia ir dabar. Ja gyvename už savęs, aukštesniais laipsnynų laipsniais.
2016 gruodžio 27 d., 20:13 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 63 eilutė iš:
* Netroškimai: Vertybės, lūkesčiai, abejonės, poreikiai.
į:
* Netroškimai: Vertybės, lūkesčiai, abejonės, poreikiai. Ar atsiliepiame, taikome ryšium su pasauliu ar ryšium su Dievu?
2016 gruodžio 27 d., 20:06 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 51-55 eilutės iš
Žmogaus būklė
į:
[+Žmogaus būklė+]

* Žmogus laikosi nežinojimo kelio, nors ir ištisai nuo jo nuklysta.
Pakeista 59 eilutė iš:
* Žmogus gyvena gerumu (pasaulyje), o turėtų gyventi Dievu (už pasaulio).
į:
* Žmogus gyvena gerumu (sąlygomis, pasaulyje), o turėtų gyventi Dievu (be sąlygų, už pasaulio).
Pakeistos 79-84 eilutės iš
Kuriame save susigaudyti
* Kalbomis kuriame save, tai mūsų veikla. Kuriame vertybinę ribą tarp savęs ir pasaulio: Rūpėjimu kuriame širdies vertybinę ribą, įvardijimu proto vertybinę ribą ir pasakojimu kūno vertybinę ribą. Aukštesnius laipsnyno laipsnius laikome už savęs, užtat juos galime keisti, jais gyvename kraštutiniškai.
* Savastis išskiria visa tai, kas susiję su mūsų galia susigaudyti, kaip elgtis. Tai mūsų kūnas, protas, širdis ir valia.
* Teisingai gyvename susitelkdami į savo kertinę vertybę, nes ji mums rodo, jog už visumos yra kažkas daugiau, ir ji leidžia mums atsisakyti savęs.
* Meile kuriame visus apimančią bendrystę, amžiną gyvenimą čia ir dabar. Ja gyvename už savęs, aukštesniais laipsnynų laipsniais.
į:
Pakeistos 97-100 eilutės iš
[+Elgesys, plačiau+]

''Kodėl žmogus kuria save?''
* Žmogus laikosi nežinojimo
kelio, nors ir ištisai nuo jo nuklysta.
į:
[+Žmogus kuria save+]


Kuriame save susigaudyti: laikytis nežinojimo kelio
* Kalbomis kuriame save, tai mūsų veikla. Kuriame vertybinę ribą tarp savęs ir pasaulio: Rūpėjimu kuriame širdies vertybinę ribą, įvardijimu proto vertybinę ribą ir pasakojimu kūno vertybinę ribą. Aukštesnius laipsnyno laipsnius laikome už savęs, užtat juos galime keisti, jais gyvename kraštutiniškai.
* Savastis išskiria visa tai, kas susiję su mūsų galia susigaudyti, kaip elgtis. Tai mūsų kūnas, protas, širdis ir valia.
* Teisingai gyvename susitelkdami į savo kertinę vertybę, nes ji mums rodo, jog už visumos yra kažkas daugiau, ir ji leidžia mums atsisakyti savęs.
* Meile kuriame visus apimančią bendrystę, amžiną gyvenimą čia ir dabar. Ja gyvename už savęs, aukštesniais laipsnynų laipsniais
.
2016 gruodžio 27 d., 20:02 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 47-51 eilutės iš
Žmogus gyvena žinojimu (ketverybe), o turėtų gyventi nežinojimu (Dievu - nulybe).

Jisai gyvena dviem gerumo atvaizdais - klausimais ir atsakymais, o turėtų gyventi keturiais Dievo atvaizdais - apimtimis.
į:
Pakeistos 58-61 eilutės iš
Nežinojimu ar žinojimu
į:
Gerumu (žinojimu) ar Dievu (nežinojimu)
* Žmogus gyvena gerumu (pasaulyje), o turėtų gyventi Dievu (už pasaulio).
* Žmogus gyvena dviem gerumo atvaizdais - klausimais ir atsakymais, o turėtų gyventi keturiais Dievo atvaizdais - apimtimis.
* Žmogus gyvena žinojimu (ketverybe), o turėtų gyventi nežinojimu (Dievu - nulybe).
2016 gruodžio 27 d., 19:58 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 51-52 eilutės iš
Renkamės
* Ar gyvename nežinojimu (Dievu, troškimais, širdimi, dviprasmybe) ar žinojimu (savimi, netroškimais, pasauliu, vienareikšmiškai)? Vertybės
, lūkesčiai, abejonės, poreikiai. Laisvė - mūsų vedlys.
į:

Žmogaus būklė




[+Renkamės+]

Nežinojimu ar žinojimu
* Ar gyvename nežinojimu (Dievu, troškimais, širdimi, dviprasmybe) ar žinojimu (savimi
, netroškimais, pasauliu, vienareikšmiškai)?
* Netroškimai: Vertybės, lūkesčiai, abejonės, poreikiai.

Laisvė ar nelaisvė
* Laisvė - mūsų vedlys. Siekiame didėjančio laisvumo.
* Meilė mums teikia laisvę, o laisve pajuntame, jog galime laikytis kelio, nežinojimo ir netgi reikia.

Vienumas - kokio?
Pridėtos 69-70 eilutės:

Nuklysti daugiau ar mažiau?
Ištrintos 71-72 eilutės:
* Klystame, įsikibdami į kuriuos nors dorovės rėmus, nes tada gyvename vienareikšmiškai, ne dviprasmiškai.
Susigaudome
Pakeistos 73-76 eilutės iš
* Meilė mums teikia laisvę, o laisve pajuntame, jog galime laikytis kelio, nežinojimo ir netgi reikia.
į:
Širdimi ar pasauliu?
* Klystame
, įsikibdami į kuriuos nors dorovės rėmus, nes tada gyvename vienareikšmiškai, ne dviprasmiškai.
2016 gruodžio 27 d., 19:50 atliko AndriusKulikauskas -
Ištrintos 87-89 eilutės:
''Kaip žmogus kuria save?''
* Kalbomis - vidiniais požiūriais - Dievo valios vykdymais - įsisavinimu: pagrindimu (rūpėjimu), įvardijimu (tikėjimu), pasakojimu (paklusimu).
Pakeistos 176-178 eilutės iš
į:
* Žmogus kuria save kalbomis - vidiniais požiūriais - Dievo valios vykdymais - įsisavinimu: pagrindimu (rūpėjimu), įvardijimu (tikėjimu), pasakojimu (paklusimu).
* Žmogus išgyvena kalbomis: pagrindimu jis bręsta rūpėjimu, įvardijimu bręsta tikėjimu, ir pasakojimu bręsta paklusimu (sakramentais).
Pakeistos 190-191 eilutės iš
* Vertybių iššaukti klausimai, lūkesčių iššaukti jauduliai, abejonių iššauktos dvejonės, poreikių iššaukti tenkimai mums rodo laisvę.
* Elgesio galimybes išskirsto ir apžvelgia šešerybė. Jas savaip suveda laipsnynai. Žmogus išgyvena kalbomis: pagrindimu jis bręsta rūpėjimu, įvardijimu bręsta tikėjimu, ir pasakojimu bręsta paklusimu (sakramentais).
į:
Renkamės
* Vertybių iššaukti klausimai, lūkesčių iššaukti jauduliai, abejonių iššauktos dvejonės, poreikių iššaukti tenkimai mums rodo laisvę. O renkamės juos taikyti pasaulyje arba už jo.

* Elgesio galimybes išskirsto ir apžvelgia šešerybė. Jas savaip suveda laipsnynai.
2016 gruodžio 27 d., 19:37 atliko AndriusKulikauskas -
Ištrintos 168-169 eilutės:
* Kai gyvename nežinojimu, tai atsisakome savęs ir valdome save.
* Atsisakome apskritai savasties, sąlygų (makro sprendimu - gyvendami Dievu, nuliniu požiūriu) arba atsisakome "savo" savasties, sąlygų, vardan kitų (mikro sprendimu - gyvendami kitais, septintu požiūriu).
Pakeistos 170-175 eilutės iš
* Save kuriame kalbomis: pasakojimu išgyvenimą-įvykį; įvardijimu dėsnį; rūpesčiu pasaulį-savastį.
į:
Žmogaus būklė
* Žmogus susigaudo (kad jis pats Dievas) nusilenkdamas Dievui, suvokdamas Dievo visapusišką pirmenybę. Žmogus savo nuolankumu gali prilygti pačiam Dievui.

Kuriame save kalbomis: paklusimu, tikėjimu, rūpėjimu
*
pasakojimu išgyvenimą-įvykį; įvardijimu dėsnį; rūpesčiu pasaulį-savastį.
Pakeistos 179-180 eilutės iš
* Mintis "Dievas nebūtinai geras" yra ta, kuria viską naujai pergalvojame, kuria atsisakome visų savo žinių, atsisakome savęs ir visko. Juk jeigu norime atskirti Dievą nuo visko, turime atsisakyti visko, tad turime atsisakyti gerumo, Dievo visakame. Kitaip neatisakome savęs.
į:
Maldos mokslas
Pakeistos 182-186 eilutės iš
* Žmogus susigaudo (kad jis pats Dievas) nusilenkdamas Dievui, suvokdamas Dievo visapusišką pirmenybę. Žmogus savo nuolankumu gali prilygti pačiam Dievui.
į:
Atsisakymas savęs
* Mintis "Dievas nebūtinai geras" yra ta
, kuria viską naujai pergalvojame, kuria atsisakome visų savo žinių, atsisakome savęs ir visko. Juk jeigu norime atskirti Dievą nuo visko, turime atsisakyti visko, tad turime atsisakyti gerumo, Dievo visakame. Kitaip neatisakome savęs.
* Kai gyvename nežinojimu, tai atsisakome savęs ir valdome save.
* Atsisakome apskritai savasties, sąlygų (makro sprendimu - gyvendami Dievu, nuliniu požiūriu) arba atsisakome "savo" savasties, sąlygų, vardan kitų (mikro sprendimu - gyvendami kitais, septintu požiūriu).
2016 gruodžio 25 d., 22:23 atliko AndriusKulikauskas -
Ištrinta 51 eilutė:
* Renkamės ar gyventi visais, ar gyventi savimi? Ir kaip tą suderinti?
Pridėta 53 eilutė:
* Ar gyvename vienumu? Ir kuriuo vienumu - Dievo, asmens ar asmenų? Ar gyvename visais ar savimi? Ir kaip tą suderinti?
Pakeista 78 eilutė iš:
* Žmogus savo vertybe atsisako savęs, gyvena viena su kitais ir su Dievu.
į:
* Žmogus savo vertybe atsisako savęs, gyvena viena su kitais ir su Dievu: gyvena Dievu, vienu asmeniu ir asmenybių įvairovės pilnatve.
2016 gruodžio 25 d., 22:18 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 60-62 eilutės iš
* Kalba kuriame ribą tarp savęs ir pasaulio.
* Meile kuriame visus apimančią bendrystę, amžiną gyvenimą čia ir dabar.
* Teisingai gyvename susitelkdami į savo kertinę vertybę, nes ji mums rodo, jog už visumos yra kažkas daugiau
, ir ji leidžia mums atsisakyti savęs.
į:
* Kalbomis kuriame save, tai mūsų veikla. Kuriame vertybinę ribą tarp savęs ir pasaulio: Rūpėjimu kuriame širdies vertybinę ribą, įvardijimu proto vertybinę ribą ir pasakojimu kūno vertybinę ribą. Aukštesnius laipsnyno laipsnius laikome už savęs, užtat juos galime keisti, jais gyvename kraštutiniškai.
Pakeistos 62-63 eilutės iš
''Kokia žmogaus veikla?'' Žmogus kuria [[savastis | save]] [[kalbos | kalbomis]].
į:
* Teisingai gyvename susitelkdami į savo kertinę vertybę, nes ji mums rodo, jog už visumos yra kažkas daugiau, ir ji leidžia mums atsisakyti savęs.
* Meile kuriame visus apimančią bendrystę, amžiną gyvenimą čia ir dabar. Ja gyvename už savęs, aukštesniais laipsnynų laipsniais
.
2016 gruodžio 25 d., 22:04 atliko AndriusKulikauskas -
Ištrinta 18 eilutė:
* Tirti tris [[kalbos | kalbas]], kaip renkamės širdį vietoj pasaulio, ir ypač [[pagrindimas | pagrindimo kalbą]], kaip ima rūpėti, koks ryšys tarp lūkesčių, nuotaikų ir geometrijų bei jų transformacijų.
Pridėta 20 eilutė:
** [[Dešimt Dievo įsakymų]] ir jų tarpą plėtojančius [[ženklų savybės | ženklų savybes]] ir [[pertvarkymai | pertvarkymus]]
Pakeistos 23-25 eilutės iš
** [[Dešimt Dievo įsakymų]] ir [[ženklų savybės | ženklų savybes]]
**
[[pertvarkymai | pertvarkymus]]
* Apklausos duomenimis ištirti ryšį tarp nuostatų ir elgesio ir aplinkybių, tarp žmogaus laisvės ir jo susitapatinimu su bendrija, tarp jo įsitikinimų ir ketinimų, išpuoselėti nuklydimo sąvoką.
į:
** tris [[kalbos | kalbas]], kaip renkamės širdį vietoj pasaulio
** ir ypač
[[pagrindimas | pagrindimo kalbą]], kaip ima rūpėti, koks ryšys tarp lūkesčių, nuotaikų ir geometrijų bei jų patikslinimų.
* Apklausos duomenimis ištirti ryšį tarp žmogaus nuostatų ir elgesio
ir aplinkybių, tarp jo laisvės ir jo susitapatinimu su bendrija. Išpuoselėti nuklydimo sąvoką.
2016 gruodžio 25 d., 21:58 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 47 eilutė iš:
Žmogus gyvena žinojimu (ketverybe), o turėtų gyventi nežinojimu (nulybe).
į:
Žmogus gyvena žinojimu (ketverybe), o turėtų gyventi nežinojimu (Dievu - nulybe).
2016 gruodžio 02 d., 21:15 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 42-43 eilutės:

Attach:elgesysirdorove.png
2016 gruodžio 02 d., 19:54 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėta 80 eilutė:
* Dievas mus stumia nuo savęs, mus sukūrė nuklysti, o gerumu laikomės Dievo, jo nežinojimo kelio.
2016 gruodžio 01 d., 21:08 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 34-35 eilutės:
* Skausmą, kančia susieti su nuotaikom.
* Padėti Andrejui gvildenti [[teigiamas poveikis | kaip teigiamai paveikti žmogų]], [[bangavimas | bangavimą]].
2016 gruodžio 01 d., 20:59 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 11 eilutė iš:
* Iš [[Dievo šokis | Dievo šokio]] išvesti žmogų, jo [[gyvybė | gyvybę]], [[išgyvenimai | gyvenimą]], elgesį (kaip gali gyventi) ir dorovę (kaip derėtų gyventi).
į:
* Iš [[Dievo šokis | Dievo šokio]] išvesti žmogų, jo [[gyvybė | gyvybę]], [[išgyvenimai | gyvenimą]] (išgyvenimus), elgesį (kaip gali gyventi) ir dorovę (kaip derėtų gyventi).
2016 gruodžio 01 d., 20:58 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 11-13 eilutės iš
Iš [[Dievo šokis | Dievo šokio]] išvesti žmogų, jo [[gyvybė | gyvybę]], [[išgyvenimai | gyvenimą]], elgesį (kaip gali gyventi) ir dorovę (kaip derėtų gyventi). Toliau išvesti įvairiausių dalykų ir asmenybių žinojimo rūmus.
į:
* Iš [[Dievo šokis | Dievo šokio]] išvesti žmogų, jo [[gyvybė | gyvybę]], [[išgyvenimai | gyvenimą]], elgesį (kaip gali gyventi) ir dorovę (kaip derėtų gyventi).
* Išmąstyti, kaip elgtis dorovės liūne.
*
Toliau išvesti įvairiausių dalykų ir asmenybių žinojimo rūmus.
2016 gruodžio 01 d., 20:57 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 9-16 eilutės iš
'''Tikslai'''

* Iš [[Dievo šokis | Dievo šokio]] išvesti žmogų, jo elgesį (kaip gali gyventi) ir dorovę (kaip derėtų gyventi).
* Suvokti ryšį tarp žmogaus elgesio ir jo aplinkybių, jo įsitikinimų
ir ketinimų, jo asmeniškos laisvės ir jo susitapatinimu su bendruomenėmis.
* Išmąstyti [[pagrindimas | pagrindimo kalbą]], kaip ima rūpėti.
* Išmąstyti visas [[kalbos | tris kalbas]] ir jų sąsajas.
* kas yra gyvybė, gyvenimas
į:
'''Tikslas'''

Iš [[Dievo šokis | Dievo šokio]] išvesti žmogų, jo [[gyvybė | gyvybę]], [[išgyvenimai | gyvenimą]], elgesį (kaip gali gyventi) ir dorovę (kaip derėtų gyventi). Toliau išvesti įvairiausių dalykų ir asmenybių žinojimo rūmus.
Pakeistos 16-20 eilutės iš
* Tirti, [[rūpesčiai | kas man rūpi]], kaip ima rūpėti.
* Tirti ryšį tarp [[vertybės | kertinių vertybių]] ir gvildenimų.
* Tirti ryšį tarp lūkesčių
, nuotaikų ir geometrijų bei jų transformacijų.
* Apklausos duomenimis ištirti ryšį tarp nuostatų ir elgesio
, išpuoselėti nuklydimo sąvoką.
* Išmąstyti [[šešerybė | šešerybę]], aštuongubą kelią ir
[[vertybės | vertybes]], [[kalbos | kalbas]].
į:
* Kaupti ir tirti, [[rūpesčiai | kas man rūpi]], kaip ima rūpėti.
* Tirti tris [[kalbos | kalbas]], kaip renkamės širdį vietoj pasaulio, ir ypač [[pagrindimas | pagrindimo kalbą]], kaip ima rūpėti, koks ryšys tarp lūkesčių, nuotaikų ir geometrijų bei jų transformacijų.
* Išmąstyti sandaras:
**
[[šešerybė | šešerybę]]
** Aštuongubą kelią, ryšį tarp [[vertybės | kertinių vertybių]] ir klausimų
** [[Dešimt Dievo įsakymų]] ir [[ženklų savybės | ženklų savybes]]
** [[pertvarkymai | pertvarkymus]]
* Apklausos duomenimis ištirti ryšį tarp nuostatų ir elgesio ir aplinkybių, tarp žmogaus laisvės ir jo susitapatinimu su bendrija, tarp jo įsitikinimų ir ketinimų, išpuoselėti nuklydimo sąvoką
.
2016 gruodžio 01 d., 20:47 atliko AndriusKulikauskas -
2016 gruodžio 01 d., 18:32 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėta 15 eilutė:
* kas yra gyvybė, gyvenimas
2016 lapkričio 11 d., 13:58 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 65 eilutė iš:
Žmogus susigaudo
į:
Žmogus susigaudo, kad nuklysta, bet nebūtinai susigaudo, kodėl
2016 lapkričio 11 d., 13:53 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 60-61 eilutės:

Žmogus renkasi
Pakeistos 64-65 eilutės iš
* Žmogus netroškimais apsiriboja, apibrėžia, nustato save, savo ribas. Į jo ribas įeina jojo mąstymas, taip pat jisai apima dalį pasaulio, savo kūnu.
į:
* Žmogus netroškimais apsiriboja, apibrėžia, nustato save, savo ribas. Į jo ribas įeina jojo mąstymas, taip pat jisai apima dalį pasaulio, savo kūnu.
Žmogus susigaudo
Pridėtos 67-69 eilutės:
* Žmogus pastebi savo klaidas, atsitokėdamas jas atitaiso, įsijausdamas įtvirtina teisingus įpročius.
Žmogus renkasi savo ribas, tuo kuria save, kad galėtų atsisakyti savęs
* Žmogus kuria save, plačiausia prasme, savo kertinę vertybę, kuria ir suvokia tai, kas už jo, vienumo su visais galimybę, kurios dėka gali atsisakyti savęs.
Ištrinta 70 eilutė:
* Žmogus kuria save, plačiausia prasme, savo kertinę vertybę, kuria ir suvokia tai, kas už jo, vienumo su visais galimybę, kurios dėka gali atsisakyti savęs.
Ištrinta 71 eilutė:
* Žmogus pastebi savo klaidas, atsitokėdamas jas atitaiso, įsijausdamas įtvirtina teisingus įpročius.
Pridėta 75 eilutė:
* Žmogaus vertybė yra ta, kuria jis labiausiai gali atsisakyti savęs
2016 lapkričio 10 d., 14:26 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 45-50 eilutės iš
* Koks esu - mūsų būklė (gyventi ar negyventi Dievu) ir dviprasmybė ("Aš" ir Dievas).
* Ar gyvename
troškimais (Dievu, nežinojimu, širdimi) ar netroškimais (savimi, žinojimu, pasauliu)? Vertybės, lūkesčiai, abejonės, poreikiai. Laisvė - mūsų vedlys.
* Mes taip sustatyti, jeigu tik klausytumėmės savęs, išsiaiškintumėme, jog šis pasaulis pašlijęs.
* Nuklydimai suprantami, tačiau taisytini.
* Neteisingai gyvename įsikibdami į vienus dorovės rėmus.
* Teisingai gyvename susitelkdami į savo kertinę vertybę, nes ji mums rodo
, jog už visumos yra kažkas daugiau, ir ji leidžia mums atsisakyti savęs.
į:
Renkamės
* Renkamės ar gyventi visais, ar gyventi savimi? Ir kaip tą suderinti?
* Ar gyvename nežinojimu (Dievu,
troškimais, širdimi, dviprasmybe) ar žinojimu (savimi, netroškimais, pasauliu, vienareikšmiškai)? Vertybės, lūkesčiai, abejonės, poreikiai. Laisvė - mūsų vedlys.
* Ar nuo nežinojimo kelio nuklysti ko mažiau ar ko daugiau? Nuklydimai suprantami, tačiau taisytini.
* Klystame, įsikibdami į kuriuos nors dorovės rėmus, nes tada gyvename vienareikšmiškai, ne dviprasmiškai.
Susigaudome
* Nuklysdami ko mažiau nuo nežinojimo kelio, susigaudome
, jog šis pasaulis pašlijęs.
Pridėtos 53-54 eilutės:
Kuriame save susigaudyti
* Kalba kuriame ribą tarp savęs ir pasaulio.
Pridėtos 56-57 eilutės:
* Teisingai gyvename susitelkdami į savo kertinę vertybę, nes ji mums rodo, jog už visumos yra kažkas daugiau, ir ji leidžia mums atsisakyti savęs.
* Savastis išskiria visa tai, kas susiję su mūsų galia susigaudyti, kaip elgtis. Tai mūsų kūnas, protas, širdis ir valia.
2016 lapkričio 10 d., 13:53 atliko AndriusKulikauskas -
Ištrintos 67-72 eilutės:

Būties klausimai, tai išeities taškai:
* Ar esu: Dievo šokį iššaukia Dievo klausimas, Ar jisai būtinas? Ar jisai būtų jeigu jo nebūtų?
* Koks esu: Pasirinkimo malūną iššaukia Mano klausimas, Kas aš esu? Tai kertinės vertybės ir visų klausimų išeities taškas. Išsiskiria elgesys (kaip galime elgtis) ir dorovė (kaip turėtumėme elgtis), žinojimas ir nežinojimas, pasaulis ir širdis.
* Kaip esu: Žinojimo rūmus iššaukia Tavo klausimas. Tai kiekvieno mokslo, kiekvienos bendrystės išeities taškas. Mokomės išgyvenimais, o jų trejybė: sena savastis, nauja savastis, ir mus supanti, laikanti ir palaikanti meilė.
* Kodėl esu: Maldos mokslą iššaukia Kito klausimas. Tai svarbiausias mokslas, plačiausia bendrystė, kuria išsakome, ko trokštame, užtat patvirtiname, jog laukiame, ko trokštame. Ar pasireiškia ketverybė?
2016 lapkričio 10 d., 13:19 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 43-44 eilutės iš
* Būties klausimai, tai išeities taškai.
į:
Jisai gyvena dviem gerumo atvaizdais - klausimais ir atsakymais, o turėtų gyventi keturiais Dievo atvaizdais - apimtimis.
2016 lapkričio 10 d., 13:07 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 40-41 eilutės:

Žmogus gyvena žinojimu (ketverybe), o turėtų gyventi nežinojimu (nulybe).
2016 lapkričio 03 d., 15:25 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 87-104 eilutės:
Žmogaus būklę nusako dešimt Dievo įsakymų.
* Dešimt Dievo įsakymų išreiškia Dievo valią, kaip jisai mumis elgtųsi, kaip ir elgiamės, jeigu priklausome jam. O to elgesio pagrindas yra mūsų visų vienumas nepaisant mūsų paskirumo.
* Dievo meilė: rūpintis kitais
* Dievo raiškomis, jo išėjimu už savęs į save, atsiskleidžia jo perėjimas iš nelaukimo į laukimą. Nes jisai nelaukia išeiti už savęs, bet jisai mūsų širdyse laukia, ar juo gyvensime. Atitinkamai susikuria matmenystės (geometrijos):
** vienkryptė: nelaukimas
** dvasia - dėmesys: dvikryptė, pirmyn atgal (Tėvas ir Sūnus) į Dievą ir su Dievu
** dviprasmybė: kampas, laisvė
** gera širdis: vietoje, erdvėje, gali glūdėti, laukti
* Išsako, kaip Dievas gali laukti žmoguje, jo kantrybė jame išryškėja.
* Dievas:
** pirmapradis (besiplėtojantis - šaltinis) kūno laukimas, išjautimas
** dvasia-dėmesys (papildantis) proto laukimas, išjautimas
** dviprasmybė (mūsų laisvė) širdies laukimas, išjautimas
* Neigiami įsakymai, tai laukimai, kantrybė, santykis tarp žinojimo ir nežinojimo. Žinojimas žymi, išreiškia nežinojimą.
* Jėzus mus pašaukė. Tai gali tačiau reikšti, kad Sūnus (žmogus) iššaukia Tėvą (mus visus, mūsų vienumą).
* Troškimų Dievas yra valia, vertybės, meilė. O ne Dievas yra kūnas, protas, širdis.
* Netroškimų Dievas yra Dievas. O ne Dievas yra pasaulis, paskiras žmogus, bendras žmogus.
* Ar priklausome Dievui? Ar esame jisai? Jeigu priklausome Dievui, laikomės jo valios, tad jo įsakymų, jo nurodymų, jo testamento.
2016 lapkričio 03 d., 14:56 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 51 eilutė iš:
''Kokia žmogaus veikla?'' Žmogus kuria [[savastis | save]].
į:
''Kokia žmogaus veikla?'' Žmogus kuria [[savastis | save]] [[kalbos | kalbomis]].
Pridėtos 72-78 eilutės:
''Kodėl žmogus kuria save?''
* Žmogus laikosi nežinojimo kelio, nors ir ištisai nuo jo nuklysta.


''Kaip žmogus kuria save?''
* Kalbomis - vidiniais požiūriais - Dievo valios vykdymais - įsisavinimu: pagrindimu (rūpėjimu), įvardijimu (tikėjimu), pasakojimu (paklusimu).
Pakeistos 111-118 eilutės iš
į:
Nuklydimai suprantami, tačiau taisytini.
* Mums reikia gyventi nežinojimu, tačiau matome tik žinojimą.
* Žmogus gali šiaip gyventi, reikalaudamas, kad Dievas būtinai geras, arba gali amžinai bręsti, lavintis, gyventi, susivokdamas, kad Dievas nebūtinai geras.
* Gyvenimas, tai kaip Zenono kredito unijos vadovas, kuris važiuoja nematydamas kelio pirmyn, turi apie jį spręsti tik atsigręždamas į jau nuvažiuotą kelią.
* Mes, kaip Zenono kredito unijos vadovai, bandome vairuoti pirmyn matydami tik kelią atgal. Užtat mes nežinome tiksliai ko trokšti, ko norėti, o galime tiktai Dievo įsakymais suvokti, ko nenorėti, ko nelinkėti, kaip nenuvažiuoti į griovį. Tad yra visiškai suprantama nuklysti, tačiau tie nuklydimai turėtų būti ko mažesni, greitesni, dažnesni, kad trejybės ratu pasimokytumėme ir grįžtumėme į tiesų kelią. Išdykėlis mano, kad jisai pats kaltas. O gerasis vaikas supranta, kad jis gauna per nagus nes jisai yra geras, užtat gyvenimas nebūtinai teisingas, Dievas nebūtinai geras, tad gerasis vaikas tuomi netgi pranoksta Dievą. Bet ar mes geri, kaip Sūnus?
* Mes nežinome, ko trokštame, tai yra, ko Dievas mumyse trokšta. Mes žinome tiktai netroškimus. O iš netroškimų turime pažinti troškimus ir jais gyventi. Tad suprantama, kad nuklystame, nes mes taip sutverti, jog turime ištisai savęs atsisakyti, gyventi nesavimi. Savimi tiktai atpažįstame ne save.
* Klausimais, jauduliais, dvejonėmis, tenkinimais skiriame save (širdį) ir pasaulį. Širdies tiesos galioja mums, mūsų savasčiai. Užtat būtent mūsų savastis leidžia mums rūpintis plačiau nė šis pasaulis. Tačiau pakeisti savo klaidas galime tiktai atsitokėję nuo savęs, būtent pasaulyje, tam ir yra pasaulis.
Ištrintos 129-136 eilutės:

''Kaip žmogus renkasi gyventi?'' Nuklydimai suprantami, tačiau taisytini.
* Mums reikia gyventi nežinojimu, tačiau matome tik žinojimą.
* Žmogus gali šiaip gyventi, reikalaudamas, kad Dievas būtinai geras, arba gali amžinai bręsti, lavintis, gyventi, susivokdamas, kad Dievas nebūtinai geras.
* Gyvenimas, tai kaip Zenono kredito unijos vadovas, kuris važiuoja nematydamas kelio pirmyn, turi apie jį spręsti tik atsigręždamas į jau nuvažiuotą kelią.
* Mes, kaip Zenono kredito unijos vadovai, bandome vairuoti pirmyn matydami tik kelią atgal. Užtat mes nežinome tiksliai ko trokšti, ko norėti, o galime tiktai Dievo įsakymais suvokti, ko nenorėti, ko nelinkėti, kaip nenuvažiuoti į griovį. Tad yra visiškai suprantama nuklysti, tačiau tie nuklydimai turėtų būti ko mažesni, greitesni, dažnesni, kad trejybės ratu pasimokytumėme ir grįžtumėme į tiesų kelią. Išdykėlis mano, kad jisai pats kaltas. O gerasis vaikas supranta, kad jis gauna per nagus nes jisai yra geras, užtat gyvenimas nebūtinai teisingas, Dievas nebūtinai geras, tad gerasis vaikas tuomi netgi pranoksta Dievą. Bet ar mes geri, kaip Sūnus?
* Mes nežinome, ko trokštame, tai yra, ko Dievas mumyse trokšta. Mes žinome tiktai netroškimus. O iš netroškimų turime pažinti troškimus ir jais gyventi. Tad suprantama, kad nuklystame, nes mes taip sutverti, jog turime ištisai savęs atsisakyti, gyventi nesavimi. Savimi tiktai atpažįstame ne save.
* Klausimais, jauduliais, dvejonėmis, tenkinimais skiriame save (širdį) ir pasaulį. Širdies tiesos galioja mums, mūsų savasčiai. Užtat būtent mūsų savastis leidžia mums rūpintis plačiau nė šis pasaulis. Tačiau pakeisti savo klaidas galime tiktai atsitokėję nuo savęs, būtent pasaulyje, tam ir yra pasaulis.
2016 lapkričio 03 d., 14:52 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėta 127 eilutė:
* Elgesio lygmenų santykį palyginti su Gadamer ir hermeneutiniu ratu.
2016 lapkričio 02 d., 13:39 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 51 eilutė iš:
''Kokia žmogaus veikla?'' Žmogus kuria save.
į:
''Kokia žmogaus veikla?'' Žmogus kuria [[savastis | save]].
2016 lapkričio 01 d., 19:33 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 153 eilutė iš:
''Kaip žmogų veikia visuomenė, jos žinojimas?'' Meile kuriame visus apimančią bendrystę, amžiną gyvenimą čia ir dabar.
į:
''Kaip žmogų veikia visuomenė, jos žinojimas? Kaip žmogaus elgesį veikia jo [[savastis]]?'' Meile kuriame visus apimančią bendrystę, amžiną gyvenimą čia ir dabar.
2016 lapkričio 01 d., 19:22 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėta 12 eilutė:
* Suvokti ryšį tarp žmogaus elgesio ir jo aplinkybių, jo įsitikinimų ir ketinimų, jo asmeniškos laisvės ir jo susitapatinimu su bendruomenėmis.
2016 spalio 16 d., 21:30 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėta 30 eilutė:
* Humorą susieti su nuotaikom, su išore ir vidumi, pasauliu ir savastimi, su lūkesčiais.
2016 spalio 15 d., 15:20 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 22 eilutė iš:
* Išmąstyti [[šešerybė | šešerybę]], [[kalbos | kalbas]].
į:
* Išmąstyti [[šešerybė | šešerybę]], aštuongubą kelią ir [[vertybės | vertybes]], [[kalbos | kalbas]].
2016 spalio 15 d., 15:18 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 22 eilutė iš:
* Išmąstyti šešerybę, kalbas.
į:
* Išmąstyti [[šešerybė | šešerybę]], [[kalbos | kalbas]].
2016 spalio 15 d., 15:17 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 22-23 eilutės iš
į:
* Išmąstyti šešerybę, kalbas.
Pakeistos 31-35 eilutės iš
'''Elgesio klausimai'''

[[Šešerybė]]
* Kaip šešerybė sieja Dievo šokį ir pasirinkimų malūną?
* Kaip šešerybė kyla iš Dievo šokio, jį pritaiko žmonėms?
į:
'''Dievo pamokymai'''
2016 spalio 14 d., 23:07 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 89 eilutė iš:
* Jeigu mums rūpės, kas Dievui rūpi, tai mūsų rūpestis išsiplės, nes mums rūpi vertybė (ką žinome), o Dievui rūpi meilė (ko nežinome), bet šis mūsų rūpestis gali sutapti, mes tik savaip rūpinamės.
į:
* Jeigu mums rūpės, kas Dievui rūpi, tai mūsų rūpestis išsiplės, nes mums rūpi vertybė (ką žinome), o Dievui rūpi meilė (ko nežinome), bet šis mūsų rūpestis gali sutapti, mes tik savaip rūpinamės, būtent žinojimu.
2016 spalio 14 d., 23:07 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėta 89 eilutė:
* Jeigu mums rūpės, kas Dievui rūpi, tai mūsų rūpestis išsiplės, nes mums rūpi vertybė (ką žinome), o Dievui rūpi meilė (ko nežinome), bet šis mūsų rūpestis gali sutapti, mes tik savaip rūpinamės.
2016 spalio 12 d., 15:04 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 53 eilutė iš:
* Žmogus reiškia savo valią.
į:
* Žmogus reiškia savo valią. Valia žmogus yra Dievo atstovas. Ar jisai vertas to? Tai dorovės klausimas.
Pridėta 58 eilutė:
* Žmogus kuria save, plačiausia prasme, savo kertinę vertybę, kuria ir suvokia tai, kas už jo, vienumo su visais galimybę, kurios dėka gali atsisakyti savęs.
Pridėta 83 eilutė:
* Klaidos yra mūsų nuklydimai. Nuklydimai yra savaime suprantami nes mumys glūdi mums nežinomi Dievo troškimai, kuriuos bandome išsakyti savo vertybėmis.
Pridėtos 89-90 eilutės:
* Elgesį vertiname savo vertybėmis. Vertybės yra dorovės pagrindas.
* Žmogaus kertinė vertybė yra tiesi, betarpiška, pastovi, prasminga. Jai būdingi visi nulybės atvaizdai, tai jos savybės. Tad jinai dieviška, labai panaši į Dievą, nes jo - kaip sandaros, nulybės - atvaizdai yra jos savybės. Tad reikia palyginti su Dievo sandaros visko atvaizdais, troškimais - Dievo savybėmis: savarankiškumu, užtikrintumu, ramybe, meile, taip pat su visko savybėmis (vienybės atvaizdais). Koks ryšys tarp vertybės ir Dievo, vertybės ir geros širdies?
Pakeistos 92-93 eilutės iš
* Doroviniai jausmai atsiranda kai laukiame ko netrokštame. Kada elgesys pasipildo "kaip kas pasidaro", koks ryšys su dorove? Koks gėrio krypčių ryšys su dorove? Ar gėrio kryptimis randame kelią?
* Dorovė taip pat iškyla kada lūkesčius tveriame lūkesčiams
, kada sužaidžiame pačiu savimi, o nebe gyvenimu, tai yra, kada mūsų jauduliai mums nebėra ženklai, o tikslai.
į:
* Dorovė iškyla kada lūkesčius tveriame lūkesčiams, kada sužaidžiame pačiu savimi, o nebe gyvenimu, tai yra, kada mūsų jauduliai mums nebėra ženklai, o tikslai.
* Skirtinos elgesio ir dorovės sąvokos. Tarnaujant asmeniui tarnaujame Dievui, gyvename tiesiogiai
, tad mūsų klaidos yra be dorovinio atspalvio. Tačiau galim tarnauti sau, savo galimybei tarnauti kitiems, savo lūkesčius pakeisti tikslais, savo jauduliais, kad labiau save valdytumėme. Tačiau valdydami save galime nuklysti doroviškai, galime nuklysti savo sąžine.
* Lygiagrečiai, dviprasmiškai, tarnaujame kitam (užtat Dievui) ir savo tikslui (užtat sau). Atitinkamai klystame. Mūsų klaidų rūšis sustato požiūrio lygtis, ar klystame savo žvilgsniu, požiūriu, laikysena ar vertybe
.
Pridėta 100 eilutė:
* Doroviniai jausmai atsiranda kai laukiame ko netrokštame. Jais suprantame, kad nuklydome. Kada elgesys pasipildo "kaip kas pasidaro", koks ryšys su dorove? Koks gėrio krypčių ryšys su dorove? Ar gėrio kryptimis randame kelią?
Pakeistos 115-116 eilutės iš
į:
* Išdykėlis mano, kad jisai pats kaltas. O gerasis vaikas supranta, kad jis gauna per nagus nes jisai yra geras. Jisai negali žinoti ką daryti, tad jis priverstas po truputį nuklydinėti, tik reikia vis grįžti į teisingą kelią. Juk Dievas gyvena nežinojimu, o žmogus žinojimu. Žmogus kaip kredito unijos pirmininkas Zenonas, kuris vairuoja į priekį bet mato tik kelią atgal. Užtat būtent šituo klausimus gerasis vaikas pranoksta Dievą, tad jisai gali išvesti, jog ne jisai nuklysta, o pasaulis kreivas - gyvenimas nebūtinai teisingas, Dievas nebūtinai geras.
Pridėta 130 eilutė:
* Širdies tiesa pastebi pasaulį, tad atsiskiriame nuo pasaulio.
Ištrintos 156-177 eilutės:




[+Elgesio sąvokos+]

Skirtinos elgesio ir dorovės sąvokos. Tarnaujant asmeniui tarnaujame Dievui, gyvename tiesiogiai, tad mūsų klaidos yra be dorovinio atspalvio. Tačiau galim tarnauti sau, savo galimybei tarnauti kitiems, savo lūkesčius pakeisti tikslais, savo jauduliais, kad labiau save valdytumėme. Tačiau valdydami save galime nuklysti doroviškai, galime nuklysti savo sąžine.



[+Nuklydimai+]

Klaidos
* Klaidos yra mūsų nuklydimai. Nuklydimai yra savaime suprantami nes mumys glūdi mums nežinomi Dievo troškimai, kuriuos bandome išsakyti savo vertybėmis.
* Išdykėlis mano, kad jisai pats kaltas. O gerasis vaikas supranta, kad jis gauna per nagus nes jisai yra geras. Jisai negali žinoti ką daryti, tad jis priverstas po truputį nuklydinėti, tik reikia vis grįžti į teisingą kelią. Juk Dievas gyvena nežinojimu, o žmogus žinojimu. Žmogus kaip kredito unijos pirmininkas Zenonas, kuris vairuoja į priekį bet mato tik kelią atgal. Užtat būtent šituo klausimus gerasis vaikas pranoksta Dievą, tad jisai gali išvesti, jog ne jisai nuklysta, o pasaulis kreivas - gyvenimas nebūtinai teisingas, Dievas nebūtinai geras.
* Lygiagrečiai, dviprasmiškai, tarnaujame kitam (užtat Dievui) ir savo tikslui (užtat sau). Atitinkamai klystame. Mūsų klaidų rūšis sustato požiūrio lygtis, ar klystame savo žvilgsniu, požiūriu, laikysena ar vertybe.

Vertybės
* Elgesį vertiname savo vertybėmis. Vertybės yra dorovės pagrindas.
* Žmogaus kertinė vertybė yra tiesi, betarpiška, pastovi, prasminga. Jai būdingi visi nulybės atvaizdai, tai jos savybės. Tad jinai dieviška, labai panaši į Dievą, nes jo - kaip sandaros, nulybės - atvaizdai yra jos savybės. Tad reikia palyginti su Dievo sandaros visko atvaizdais, troškimais - Dievo savybėmis: savarankiškumu, užtikrintumu, ramybe, meile, taip pat su visko savybėmis (vienybės atvaizdais). Koks ryšys tarp vertybės ir Dievo, vertybės ir geros širdies?

Širdies tiesa pastebi pasaulį, tad atsiskiriame nuo pasaulio.
2016 spalio 12 d., 14:54 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėta 87 eilutė:
* Dorovė iškyla pasirinkimu, kaip rinktis, tiek apskritai, tiek sau, tad atsakomybe, sąmoningumu. Dorove susieja kuo esame visiems prasmingi ir kuo esame sau prasmingi. Dorove mūsų savastis įsiteisina, kaip teisinga, teigiama, leistina, galima ir netgi plačiausia prasme, reikalinga. Renkamas doras (ne šiaip sau) elgesys ar nedoras (šiaip sau) elgesys. Renkamas amžinas gyvenimas (kūrėjo) ar šiaip sau gyvenimas (kūrinio).
Ištrintos 155-167 eilutės:

[[Dorovė]]: Pasirinkimas ([[laisvė]]): Doras (ne šiaip sau) elgesys ir nedoras (šiaip sau) elgesys
* Amžinas gyvenimas (kūryba) ir šiaip gyvenimas
* Nežinojimas ir žinojimas
* Širdis ir pasaulis (visuomenė)

* Dėmesys - į ką sutelkiame išteklius
* Atsakomybė
* Meilė

[+Dėmesys+]
2016 spalio 12 d., 14:49 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 90-91 eilutės iš
* Sąmoningėjimas, tai dėmesys į patį dėmesį. Sąmoningumas, tai dėmesys į tą dėmesį, kurį kreipiame savo dėmesiui, tai yra, sąmoningumas, tai pasižiūrėjimas į save, kaip mes tvarkome savo dėmesį. Užtat sąmoningumu valdome dėmesį, jį pajungiame arba išjungiame. Galima palyginti su kategorijų teorijos apibrėžtais sulyginimo galimybėmis.
į:
* Atsakomybė, tai dėmesys į patį dėmesį, tai sąmoningėjimas. Sąmoningumas, tai dėmesys į atsakomybę, tai dėmesys į tą dėmesį, kurį kreipiame savo dėmesiui, tai yra, sąmoningumas, tai pasižiūrėjimas į save, kaip mes tvarkome savo dėmesį. Užtat sąmoningumu valdome dėmesį, jį pajungiame arba išjungiame. Galima palyginti su kategorijų teorijos apibrėžtais sulyginimo galimybėmis.
* Sąmoningėjimas, tai laisvės plėtojimas, o nesąmoningėjimas, tai laisvės atsisakymas. Tai savaip išreiškia valia, širdis, protas, kūnas. Meilė, tai laisvės palaikymas, tuo pačiu gyvybės palaikymas, tad meilė ir sąmoningumas tampriai susiję, o ypač, sąmoningumas ir meilė sau, savęs supratimas, savo prasmės suvokimas, visų vienumo pripažinimas
.
Pakeista 160 eilutė iš:
Sąmoningėjimas (laisvės plėtojimas) ir nesąmoningėjimas (laisvės atsisakymas)
į:
2016 spalio 12 d., 14:46 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 90 eilutė iš:
* Sąmoningėjimas, tai dėmesys į patį dėmesį. Sąmoningumas, tai dėmesys į tą dėmesį, kurį kreipiame savo dėmesiui, tai yra, sąmoningumas, tai pasižiūrėjimas į save, kaip mes tvarkome savo dėmesį. Užtat sąmoningumu valdome dėmesį, jį pajungiame arba išjungiame.
į:
* Sąmoningėjimas, tai dėmesys į patį dėmesį. Sąmoningumas, tai dėmesys į tą dėmesį, kurį kreipiame savo dėmesiui, tai yra, sąmoningumas, tai pasižiūrėjimas į save, kaip mes tvarkome savo dėmesį. Užtat sąmoningumu valdome dėmesį, jį pajungiame arba išjungiame. Galima palyginti su kategorijų teorijos apibrėžtais sulyginimo galimybėmis.
2016 spalio 12 d., 14:45 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 89-91 eilutės:
* Lūkesčiai ryškina, apibrėžia dėmesį. Dėmesiu sutelkiame išteklius. Dėmesys nusako kalbos vienetą. Kalba turi išlaikyti dėmesį. Užtat pasakojime įtampa pakaitomis kyla ir atslūgsta.
* Sąmoningėjimas, tai dėmesys į patį dėmesį. Sąmoningumas, tai dėmesys į tą dėmesį, kurį kreipiame savo dėmesiui, tai yra, sąmoningumas, tai pasižiūrėjimas į save, kaip mes tvarkome savo dėmesį. Užtat sąmoningumu valdome dėmesį, jį pajungiame arba išjungiame.
* Sąmoningumas yra Dievo išėjimas už savęs, paskutinės (geros širdies) pakopos prilyginimas pirmąjai (pirmapradžio Dievo) pakopai, tad veiksmas +3. Manyčiau, sąmoningumo veiksmu +3 Dievas tveria esmę (sandaros atvaizdų vieningumą - tris kalbas? požiūrius į požiūrius į požiūrius), veiksmu +2 Dievas tveria savybes (sandaros atvaizdus, kaip antai, troškimus - atvaizdus ir aplinkybes (savybes)? požiūrius į požiūrius), veiksmu +1 Dievas tveria sandarą (būtent padalinimus, požiūrius).
Pakeistos 166-170 eilutės iš
Dėmesys
* Dėmesys nusako kalbos vienetą. Kalba turi išlaikyti dėmesį. Užtat pasakojime įtampa pakaitomis kyla ir atslūgsta.

Sąmoningėjimas
* Sąmoningumas yra Dievo išėjimas už savęs, paskutinės (geros širdies) pakopos prilyginimas pirmąjai (pirmapradžio Dievo) pakopai, tad veiksmas +3. Manyčiau, sąmoningumo veiksmu +3 Dievas tveria esmę (sandaros atvaizdų vieningumą - tris kalbas? požiūrius į požiūrius į požiūrius), veiksmu +2 Dievas tveria savybes (sandaros atvaizdus, kaip antai, troškimus - atvaizdus ir aplinkybes (savybes)? požiūrius į požiūrius), veiksmu +1 Dievas tveria sandarą (būtent padalinimus, požiūrius).
į:

2016 spalio 12 d., 14:38 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 52-63 eilutės:
''Kokia žmogaus veikla?'' Žmogus kuria save.
* Žmogus reiškia savo valią.
* Žmogus sutelkia dėmesį. Jis renkasi į ką kreipti dėmesį.
* Žmogus netroškimais apsiriboja, apibrėžia, nustato save, savo ribas. Į jo ribas įeina jojo mąstymas, taip pat jisai apima dalį pasaulio, savo kūnu.
* Žmogus susigaudo pasaulyje, taip pat, savyje.
* Žmogus pasaulyje derina savo ribas su kitais. Užtat gali kitais gyventi neabejingas visam pasauliui, vienumu su kitais (mylėdamas artimą) gali neapsiriboti (mylėti Dievą). Užtat savasties ir pasaulio atskyrime slypi dviprasmiškumas.
* Žmogus kuria savo sąsają su pasauliu. Ar jis valdo pasaulį, ar pasaulis jį valdo?
* Žmogus pastebi savo klaidas, atsitokėdamas jas atitaiso, įsijausdamas įtvirtina teisingus įpročius.
* Žmogus puoselėja savo vidinį gyvenimą, ir atitinkamai, savo išorinį gyvenimą.
* Žmogus bręsta. Jisai tampa vis jautresniu, neabejingu, platesniu, save valdančiu ir tokiu pasaulyje dalyvaujančiu. Žmogaus vertybė bręsta ryškėdama. Žmogus bręsta ryškindamas savo vertybę. Ja žmogus tampa jautresnis, atsakingesnis.
* Žmogus savo vertybe atsisako savęs, gyvena viena su kitais ir su Dievu.
Pridėtos 145-147 eilutės:

Ištrintos 159-170 eilutės:


Kūryba: žmogaus veikla
* Žmogus puoselėja savo vidinį gyvenimą, ir atitinkamai, savo išorinį gyvenimą.
* Žmogus susigaudo pasaulyje, taip pat, savyje.
* Žmogus netroškimais apsiriboja, apibrėžia, nustato save, savo ribas. Į jo ribas įeina jojo mąstymas, taip pat jisai apima dalį pasaulio, savo kūnu.
* Žmogus pasaulyje derina savo ribas su kitais. Užtat gali kitais gyventi neabejingas visam pasauliui, vienumu su kitais (mylėdamas artimą) gali neapsiriboti (mylėti Dievą).
* Žmogus kuria savo sąsają su pasauliu. Ar jis valdo pasaulį, ar pasaulis jį valdo?
* Žmogus sutelkia dėmesį. Jis renkasi į ką kreipti dėmesį.
* Žmogus reiškia savo valią.
* Žmogus įtvirtina įpročius.
* Žmogus bręsta. Žmogaus vertybė bręsta ryškėdama. Žmogus bręsta ryškindamas savo vertybę. Ja žmogus tampa jautresnis, atsakingesnis.
2016 spalio 12 d., 14:27 atliko AndriusKulikauskas -
Ištrintos 146-148 eilutės:
[+Pasirinkimas+]
Pakeistos 150-151 eilutės iš
* Žmogus apibrėžia, nustato save, savo ribas. Į jo ribas įeina jojo mąstymas, taip pat jisai apima dalį pasaulio, savo kūnu.
į:
* Žmogus netroškimais apsiriboja, apibrėžia, nustato save, savo ribas. Į jo ribas įeina jojo mąstymas, taip pat jisai apima dalį pasaulio, savo kūnu.
* Žmogus pasaulyje derina savo ribas su kitais. Užtat gali kitais gyventi neabejingas visam pasauliui, vienumu su kitais (mylėdamas artimą) gali neapsiriboti (mylėti Dievą).
2016 spalio 12 d., 14:24 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėta 72 eilutė:
* Abejonės, jausmai irgi mus sieja su pasauliu.
Pakeistos 78-79 eilutės iš
* Suvokiame, jog nesame nė savo kūnas, nė protas, nė širdis, o tiktai valia, ir kažkas daugiau už mūsų valią, tad tiktai tiek, kiek priimame Dievo valią. O Dievo valia išeiti už savęs, tad mus įstatyti į kreivą pasaulį, kurį kaip tokį privalome priimti, perprasti ir savo elgesiu perkurti.
į:
* Žmogaus savastis reiškiasi kūnu (poreikiais), protu (abejonėmis), širdimi (lūkesčiais), valia (vertybėmis). Šia eilės tvarka, žmogus yra vis labiau savyje, ne pasaulyje. Valia valdo kūną ir ne atvirkščiai.
* Suvokiame, jog nesame nė savo kūnas, nė protas, nė širdis, o tiktai valia, ir ne savo valia, o
kažkas daugiau už mūsų valią, tad tiktai tiek, kiek priimame Dievo valią. O Dievo valia išeiti už savęs, tad mus įstatyti į kreivą pasaulį, kurį kaip tokį privalome priimti, perprasti ir savo elgesiu perkurti.
Pakeistos 83-86 eilutės iš
* Reikia ieškoti to Zenono kelio (aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas).
į:
* Žmogus ieško atsakymo, ieško į ką atsiremti už savęs, ieško globėjo, ieško meilės. Esame Dievo ar visuomenės globojami. Noras, kad mus mylėtų mūsų globėjai.
* Žmogus gyvena pasaulyje, taip pat savo mintyse. Tad skiriasi veikimas ir mąstymas. Pasaulis yra už mūsų jo reginio. Jo reginį tveriame kartu su kitais jo dalyviais, kuriuos atpažįstame ir pripažįstame, kaip savarankiškus, laisvus, nepriklausomus, ir su kuriais galime susikalbėti, kartu gyventi bendrame pasaulyje.
* Tačiau tasai noras į kažką atsiremti, jeigu atsiremiame į pasaulį, į visuomenę, kertasi su mūsų dvasine prigimtimi.
* Reikia ieškoti to Zenono kelio (aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas). Reikia ieškoti paties ieškojimo, jo šaknų nežinojime, ir už nežinojimo, pačiame Dieve. Veiksmas +2, tai kaip metų laikai, jų ratas: Dievas žiema, būtis pavasaris, žinojimas vasara, nežinojimas ruduo.
Pridėta 109 eilutė:
* Ryšys tarp meilės artimui ir besąlygiškos meilės.
Ištrintos 158-164 eilutės:

Širdis ir pasaulis (visuomenė)
* Žmogus gyvena pasaulyje, taip pat savo mintyse. Tad skiriasi veikimas ir mąstymas. Pasaulis yra už mūsų jo reginio. Jo reginį tveriame kartu su kitais jo dalyviais, kuriuos atpažįstame ir pripažįstame, kaip savarankiškus, laisvus, nepriklausomus, ir su kuriais galime susikalbėti, kartu gyventi bendrame pasaulyje.
* Ryšys tarp meilės artimui ir besąlygiškos meilės.
* Dievo ar visuomenės globojami. Noras, kad mus mylėtų mūsų globėjai.
* Abejonės, jausmai irgi mus sieja su pasauliu.
* Žmogaus savastis reiškiasi kūnu (poreikiais), protu (abejonėmis), širdimi (lūkesčiais), valia (vertybėmis). Šia eilės tvarka, žmogus yra vis labiau savyje, ne pasaulyje. Valia valdo kūną ir ne atvirkščiai.
2016 spalio 12 d., 14:15 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 36-37 eilutės:
Tu prisimink ką tu vertini. Tu vertini tiesą ir būtent gyvenime, taip kad reikia ją ne iš tolo vertinti, o jos laikytis visu gyvenimu. Taip ir yra su kiekviena vertybe, kad ji sieja nežinojimą ir žinojimą, turinį su pavidalu, tad ir yra kalba. Tad naujai panagrinėk vertybes, taip pat jų santykį su klausimais, ir įsivaizduok, kaip žmogus laikosi nežinojimo kelio, kaip Zenonas taip kūrybingai pavaizdavo, ir pamąstysi, kaip šešerybe laikosi kelio, kaip tai iškyla iš Dievo šokio ir kaip aštuongubas kelias mūsų santykį išryškina, praplečiant šešerybę nežinojimu, nuliniu ir septintu požiūriais. Ir kaip tasai nežinojimas išreiškiamas nulybės atvaizdais pasaulyje, taip kad trejybė pasireiškia laipsnynais, tad ir išsiplėtoja kalba kiekviena pagal atitinkamą nulybės atvaizdą, aplinkybes ir laipsnyną, kiekviena kalba savo apimtimi, taip kad pasaulyje labiausiai, siauriausiai apibrėžtas pasakojimas - tiesa, akivaizdumu, laisvesnis yra įvardijimas, kuris remiasi betarpiškumu, o laisviausias yra pagrindimas, kuris remiasi pastovumu. Kiekvienu atveju veikia mano ir tavo santykis. Tad ieškok nulybės atvaizdų ryšio su nežinojimo keliu ir suprasi, kaip žmogus susigaudo jog reikia keisti kryptį, kaip ir pasakojime pribręsta reikalas keisti įtampos balsą.
Pridėta 62 eilutė:
* Dievas išeina už savęs į nežinojimą. O už nežinojimo, grįžtant atgal, yra žinojimas. Tad žinojimas ir nežinojimas iškyla ketverybe. Tai žmogaus padalinimai, užtat turi du atvaizdus. Dievo padalinimai turi keturis atvaizdus. Apimtys sieja žinojimą ir nežinojimą, nusako jų tarpusavio ribas. Žinojimas yra Dievo aidas. Palyginti su tiesa, kas yra tiesa?
Pridėta 65 eilutė:
* Žmogus ieško į ką atsiremti, arba į kūrėją, arba į kūrinį. Žmogus atsiremia į pasaulio reginį arba į tai, kas už to reginio.
Ištrintos 152-155 eilutės:

Nežinojimas ir žinojimas
* Dievas išeina už savęs į nežinojimą. O už nežinojimo, grįžtant atgal, yra žinojimas. Tad žinojimas ir nežinojimas iškyla ketverybe. Tai žmogaus padalinimai, užtat turi du atvaizdus. Dievo padalinimai turi keturis atvaizdus. Apimtys sieja žinojimą ir nežinojimą, nusako jų tarpusavio ribas. Žinojimas yra Dievo aidas. Palyginti su tiesa, kas yra tiesa?
* Žmogus atsiremia į pasaulio reginį arba į tai, kas už to reginio.
2016 spalio 12 d., 14:09 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 74-75 eilutės iš
į:
* Jaučiame, kaip mūsų laisvė didėja (kada gyvename nežinojimu) ar mažėja (kad gyvename nežinojimu). Žmogus kažkiek laisvas, kažkiek ne. Žmogus iš dalies nelaisvas (veikiamas pasaulio), iš dalies laisvas (veikiantis save). Kad jis galėtų veikti save, jo savastis turi būti pasaulyje, kur ir gali būti kitų veikiamas. Didelę dalį savo gyvenimo žmogus gyvena atkarpėlėmis, vykdiniais, pasikartojančia veikla. Laisvė yra tarp tų atkarpėlių. Užtat visada galim daugiau ar mažiau sąmoningai rinktis, galim sąmoningėti, kas didina laisvę, galim rinktis didinti sąmoningumą.
Ištrintos 138-142 eilutės:
Laisvė
* Žmogus iš dalies veikiamas pasaulio, iš dalies veikia save.
* Žmogus kažkiek laisvas, kažkiek ne. Didelę dalį savo gyvenimo jisai gyvena atkarpėlėmis, vykdiniais, pasikartojančia veikla.
* Laisvė yra tarp tų atkarpėlių. Galim daugiau ar mažiau sąmoningai rinktis.
* Sąmoningumas didina laisvę. Galim rinktis didinti sąmoningumą.
2016 spalio 12 d., 14:06 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 65 eilutė iš:
''Kaip žmogus renkasi gyventi?'' Ar gyvename troškimais (Dievu, nežinojimu, širdimi) ar netroškimais (savimi, žinojimu, pasauliu)? Vertybės, lūkesčiai, abejonės, poreikiai. Laisvė - mūsų vedlys.
į:
''Kaip žmogus renkasi gyventi? Kaip pastebime savo klaidas, nuklydimus?'' Ar gyvename troškimais (Dievu, nežinojimu, širdimi) ar netroškimais (savimi, žinojimu, pasauliu)? Vertybės, lūkesčiai, abejonės, poreikiai. Laisvė - mūsų vedlys.
Pridėta 67 eilutė:
* Savo klaidas pastebime vertybėmis ir klausimais, lūkesčiais ir jauduliais, abejonėmis ir dvejonėmis, poreikiais ir jų tenkinimais, tad bendrai, žinojimais.
Ištrintos 133-134 eilutės:
Nuklydimas ([[klaidos]])
* Vertybėmis pastebime klaidas, nuklydimus
2016 spalio 11 d., 16:09 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 184-185 eilutės:

Širdies tiesa pastebi pasaulį, tad atsiskiriame nuo pasaulio.
2016 spalio 11 d., 15:07 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėta 45 eilutė:
* Neteisingai gyvename įsikibdami į vienus dorovės rėmus.
Pakeista 65 eilutė iš:
Ar gyvename troškimais (Dievu, nežinojimu, širdimi) ar netroškimais (savimi, žinojimu, pasauliu)? Vertybės, lūkesčiai, abejonės, poreikiai. Laisvė - mūsų vedlys.
į:
''Kaip žmogus renkasi gyventi?'' Ar gyvename troškimais (Dievu, nežinojimu, širdimi) ar netroškimais (savimi, žinojimu, pasauliu)? Vertybės, lūkesčiai, abejonės, poreikiai. Laisvė - mūsų vedlys.
Pakeista 74 eilutė iš:
Mes taip sustatyti, jeigu tik klausytumėmės savęs, išsiaiškintumėme, jog šis pasaulis pašlijęs.
į:
''Kaip žmogų brandina nuotaikų išgyvenimas?'' Mes taip sustatyti, jeigu tik klausytumėmės savęs, išsiaiškintumėme, jog šis pasaulis pašlijęs.
Pakeista 82 eilutė iš:
Nuklydimai suprantami, tačiau taisytini.
į:
''Kaip žmogus renkasi gyventi?'' Nuklydimai suprantami, tačiau taisytini.
Pridėta 84 eilutė:
* Žmogus gali šiaip gyventi, reikalaudamas, kad Dievas būtinai geras, arba gali amžinai bręsti, lavintis, gyventi, susivokdamas, kad Dievas nebūtinai geras.
Pakeistos 90-93 eilutės iš
Teisingai gyvename susitelkdami į savo kertinę vertybę, nes ji mums rodo, jog už visumos yra kažkas daugiau, ir ji leidžia mums atsisakyti savęs.
į:
''Kaip žmogų veikia dorovės rėmai?'' Neteisingai gyvename įsikibdami į vienus dorovės rėmus.
* Dorovės rėmais žmogus gali atsisakyti pasižiūrėti į save, pasiklausyti savęs. Tai nuodėmė šventajai Dvasiai.

''Kaip žmogus susigaudo, jog jisai Dievas? Kaip žmogus reiškia savo nuolankumą?''
Teisingai gyvename susitelkdami į savo kertinę vertybę, nes ji mums rodo, jog už visumos yra kažkas daugiau, ir ji leidžia mums atsisakyti savęs.
Pridėta 101 eilutė:
* Žmogus vykdo Dievo valią rūpėdamas, tikėdamas ir paklusdamas, užtat amžinai bręsdamas, gyvendamas. Žmogus atsiduoda Dievui kaip jo vaikas, jo bendrakūrėjas.
Pakeistos 104-105 eilutės iš
Meilė mums teikia laisvę, o laisve pajuntame, jog galime laikytis kelio, nežinojimo ir netgi reikia.
į:
* Žmogus susigaudo (kad jis pats Dievas) nusilenkdamas Dievui, suvokdamas Dievo visapusišką pirmenybę. Žmogus savo nuolankumu gali prilygti pačiam Dievui.

''Kaip išsakomas žmogaus elgesys? Kaip žmogus laisvas gyventi plačiau, atsiduoti kitiems arba gyventi troškimais?''
Meilė mums teikia laisvę, o laisve pajuntame, jog galime laikytis kelio, nežinojimo ir netgi reikia.
Pridėta 110 eilutė:
* Elgesio galimybes išskirsto ir apžvelgia šešerybė. Jas savaip suveda laipsnynai. Žmogus išgyvena kalbomis: pagrindimu jis bręsta rūpėjimu, įvardijimu bręsta tikėjimu, ir pasakojimu bręsta paklusimu (sakramentais).
Pridėta 113 eilutė:
* Netroškimai yra daliniai, pavyzdžiui, lūkesčiais netrokštame betko, užtat laukiame kažko. Visgi, netroškimai didėja: vertybėmis netrokštame visko, laukiame nieko.
Ištrintos 183-194 eilutės:

[+Minčių seka+]


* Kaip žmogus susigaudo, jog jisai Dievas? Žmogus susigaudo nusilenkdamas Dievui, suvokdamas Dievo visapusišką pirmenybę. Žmogus savo nuolankumu gali prilygti pačiam Dievui.
* Kaip žmogus reiškia savo nuolankumą? Žmogus vykdo Dievo valią rūpėdamas, tikėdamas ir paklusdamas, užtat amžinai bręsdamas, gyvendamas. Žmogus atsiduoda Dievui kaip jo vaikas, jo bendrakūrėjas.
* Kaip išsakomas žmogaus elgesys? Elgesio galimybes išskirsto ir apžvelgia šešerybė. Jas savaip suveda laipsnynai. Žmogus išgyvena kalbomis: pagrindimu jis bręsta rūpėjimu, įvardijimu bręsta tikėjimu, ir pasakojimu bręsta paklusimu (sakramentais).
* Kaip žmogus renkasi gyventi? Žmogus gali šiaip gyventi, reikalaudamas, kad Dievas būtinai geras, arba gali amžinai bręsti, lavintis, gyventi, susivokdamas, kad Dievas nebūtinai geras.
* Kaip jį brandina nuotaikų išgyvenimas?
* ''Kaip žmogaus elgesį iššaukia netroškimai? Kaip žmogus atsiliepia? Kaip visgi žmogus laisvas gyventi plačiau, atsiduoti kitiems arba gyventi troškimais?'' Netroškimai yra daliniai, pavyzdžiui, lūkesčiai netrokštame betko, užtat laukiame kažko. Visgi, netroškimai didėja: vertybėmis netrokštame visko, laukiame nieko.
* ''Kaip žmogų veikia dorovės rėmai?''
2016 spalio 11 d., 14:50 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 107 eilutė iš:
Meile kuriame visus apimančią bendrystę, amžiną gyvenimą čia ir dabar.
į:
''Kaip žmogų veikia visuomenė, jos žinojimas?'' Meile kuriame visus apimančią bendrystę, amžiną gyvenimą čia ir dabar.
Pridėta 109 eilutė:
* Žmogus nuklysta būtent klausydamasis neigiamos bendruomenės. Tad neigiamą bendruomenę tenka pakeisti teigiama bendruomene.
Ištrinta 111 eilutė:
Pakeistos 184-186 eilutės iš
* Kaip jį veikia visuomenė, jos žinojimas?
* Kaip jo elgesį iššaukia netroškimai, kaip jisai atsiliepia, kaip visgi jisai laisvas gyventi plačiau, atsiduoti kitiems arba gyventi troškimais. Netroškimai yra daliniai, pavyzdžiui, lūkesčiai netrokštame betko, užtat laukiame kažko. Visgi, netroškimai didėja: vertybėmis netrokštame visko, laukiame nieko.
* Kaip jį veikia dorovės
rėmai?
į:
* ''Kaip žmogaus elgesį iššaukia netroškimai? Kaip žmogus atsiliepia? Kaip visgi žmogus laisvas gyventi plačiau, atsiduoti kitiems arba gyventi troškimais?'' Netroškimai yra daliniai, pavyzdžiui, lūkesčiai netrokštame betko, užtat laukiame kažko. Visgi, netroškimai didėja: vertybėmis netrokštame visko, laukiame nieko.
* ''Kaip žmogų veikia dorovės
rėmai?''
2016 spalio 11 d., 14:47 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 57 eilutė iš:
Koks esu - mūsų būklė (gyventi ar negyventi Dievu) ir dviprasmybė ("Aš" ir Dievas)
į:
''Kas yra žmogus? Kokios jo sąlygos?'' Koks esu - mūsų būklė (gyventi ar negyventi Dievu) ir dviprasmybė ("Aš" ir Dievas)
Pridėta 59 eilutė:
* Žmogus iškyla iš Dievo šokio. Jisai yra Dievo galimybė, dar nesusigaudantis, jog jisai yra Dievas.
Pridėta 61 eilutė:
* Žmogus yra bet kokiu atveju kūrėjas: savęs kūrėjas. Jisai save, kaip kūrėją, gali suprasti dviprasmiškai, kaip Dievo raišką - širdies tiesa, arba vienareikšmiškai - pasaulio tiesa.
Pakeista 178 eilutė iš:
* Kas yra žmogus? Kokios jo sąlygos? Žmogus iškyla iš Dievo šokio. Jisai yra Dievo galimybė, dar nesusigaudantis, jog jisai yra Dievas. Jisai yra bet kokiu atveju kūrėjas. Jisai save, kaip kūrėją, gali suprasti dviprasmiškai, kaip Dievo raišką - širdies tiesa, arba vienareikšmiškai - pasaulio tiesa.
į:
2016 spalio 11 d., 14:30 atliko AndriusKulikauskas -
Ištrintos 37-42 eilutės:
Išdėstyti:
* Kas esu?
* Zenono kelias.
* Gerasis vaikas ištiesina vairą - susigaudo, kad Dievas nebūtinai geras, gyvenimas nebūtinai teisingas.
* Savęs kūrimas - pasaulis ir širids - išėjimas už savęs - žinojimas ir nežinojimas.
Pridėtos 40-50 eilutės:
* Būties klausimai, tai išeities taškai.
* Koks esu - mūsų būklė (gyventi ar negyventi Dievu) ir dviprasmybė ("Aš" ir Dievas).
* Ar gyvename troškimais (Dievu, nežinojimu, širdimi) ar netroškimais (savimi, žinojimu, pasauliu)? Vertybės, lūkesčiai, abejonės, poreikiai. Laisvė - mūsų vedlys.
* Mes taip sustatyti, jeigu tik klausytumėmės savęs, išsiaiškintumėme, jog šis pasaulis pašlijęs.
* Nuklydimai suprantami, tačiau taisytini.
* Teisingai gyvename susitelkdami į savo kertinę vertybę, nes ji mums rodo, jog už visumos yra kažkas daugiau, ir ji leidžia mums atsisakyti savęs.
* Meilė mums teikia laisvę, o laisve pajuntame, jog galime laikytis kelio, nežinojimo ir netgi reikia.
* Meile kuriame visus apimančią bendrystę, amžiną gyvenimą čia ir dabar.

[+Elgesys, plačiau+]
Pridėta 67 eilutė:
* Dorovė taip pat iškyla kada lūkesčius tveriame lūkesčiams, kada sužaidžiame pačiu savimi, o nebe gyvenimu, tai yra, kada mūsų jauduliai mums nebėra ženklai, o tikslai.
Pakeistos 71-73 eilutės iš
Mes taip sustatyti, jeigu tik klausytumėmės savęs, išsiaiškintumėme, jog šis pasaulis pašlijęs, jog reikia ieškoti to Zenono kelio (aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas). Jeigu žmonės klausytųsi savęs, tai patys išsiaiškintų, jog reikia gyventi troškimais (širdimi), ne netroškimais (pasauliu). Pirmiausiai:
į:
Mes taip sustatyti, jeigu tik klausytumėmės savęs, išsiaiškintumėme, jog šis pasaulis pašlijęs.
* Reikia
ieškoti to Zenono kelio (aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas).
*
Jeigu žmonės klausytųsi savęs, tai patys išsiaiškintų, jog reikia gyventi troškimais (širdimi), ne netroškimais (pasauliu). Pirmiausiai:
2016 spalio 11 d., 14:25 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 89 eilutė iš:
Meilė mums teikia laisvę, o laisve pajuntame, jog reikia laikytis kelio.
į:
Meilė mums teikia laisvę, o laisve pajuntame, jog galime laikytis kelio, nežinojimo ir netgi reikia.
Pakeistos 94-96 eilutės iš
į:
* Laisve galime naujai pasirinkti, pavyzdžiui, vadovautis nauju dėsniu (širdies ar pasaulio), nauju išgyvenimu, nauja asmenybe.
* Santykiuose su savimi ir kitais, jeigu kažkas vis netaip, jeigu yra ydingas bendravimas, (kaip kad nesusikalbančių modemų) tada galime pradėti iš naujo. "Let go of the ball." (and see where it falls). Arba narys, pasimesti, gali pasidairyti, kuria kryptimi juda burbulai. Pradėti iš naujo, tai "indepedent trials" išsiaiškinimo būdas, tai naujas sprendimo lapas. Tai suvokimas, jog Dievas nebūtinai geras, jog gali tekti viską iš naujo pradėti, atsisakyti visko ką žinai, kaip kad lygtimi 10+4=2, kad visas žinojimas yra tariamas.
Ištrintos 99-106 eilutės:



Santykiuose su savimi ir kitais, jeigu kažkas vis netaip, jeigu yra ydingas bendravimas, (kaip kad nesusikalbančių modemų) tada galime pradėti iš naujo. "Let go of the ball." (and see where it falls). Arba narys, pasimesti, gali pasidairyti, kuria kryptimi juda burbulai. Pradėti iš naujo, tai "indepedent trials" išsiaiškinimo būdas, tai naujas sprendimo lapas. Tai suvokimas, jog Dievas nebūtinai geras, jog gali tekti viską iš naujo pradėti, atsisakyti visko ką žinai, kaip kad lygtimi 10+4=2, kad visas žinojimas yra tariamas.


2016 spalio 11 d., 14:22 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 55-56 eilutės iš
į:
* Mes iš esmės esame tas pats žmogus tik kitose aplinkybėse. Užtat kiekvienas atskirai renkasi ir išgyvena savo vertybes, lūkesčius, abejones, poreikius. Tačiau nepaisant to, turime suvokti jog esame tas pats žmogus, turime sugebėti visko, visko atsisakyti, ką esame kalba sutvėrę, ką laikome savimi.
Pakeistos 63-64 eilutės iš
Jeigu žmonės klausytųsi savęs, tai patys išsiaiškintų, jog reikia gyventi troškimais (širdimi), ne netroškimais (pasauliu). Pirmiausiai:
į:
* Suvokiame, jog nesame nė savo kūnas, nė protas, nė širdis, o tiktai valia, ir kažkas daugiau už mūsų valią, tad tiktai tiek, kiek priimame Dievo valią. O Dievo valia išeiti už savęs, tad mus įstatyti į kreivą pasaulį, kurį kaip tokį privalome priimti, perprasti ir savo elgesiu perkurti.

Mes taip sustatyti, jeigu tik klausytumėmės savęs, išsiaiškintumėme, jog šis pasaulis pašlijęs, jog reikia ieškoti to Zenono kelio (aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas).
Jeigu žmonės klausytųsi savęs, tai patys išsiaiškintų, jog reikia gyventi troškimais (širdimi), ne netroškimais (pasauliu). Pirmiausiai:
Pridėtos 72-73 eilutės:
* Mums reikia gyventi nežinojimu, tačiau matome tik žinojimą.
* Gyvenimas, tai kaip Zenono kredito unijos vadovas, kuris važiuoja nematydamas kelio pirmyn, turi apie jį spręsti tik atsigręždamas į jau nuvažiuotą kelią.
Pakeistos 93-94 eilutės iš
Meile kuriame visus apimančią bendrystę, amžiną gyvneimą čia ir dabar.
į:
* Mūsų meilė suteikia kitiems laisvę, kurios patys negalėjo sau suteikti. Mūsų meile įgauna laisvę kaip nors atsisakyti savęs ir naujai save priimti, ūgtelėjusį. Jeigu tik esame visuomenės atskirti, visgi tos pačios visuomenės ryšiais mylime vienas kitą ir Dievas myli per mus.

Meile kuriame visus apimančią bendrystę, amžiną gyvenimą
čia ir dabar.
Pakeistos 97-101 eilutės iš
į:
* Tiltas į anapus. Maldos bendruomenė. Įsivaizuoju, prasimanau, juk kaip mums žinoti. Puoselėjame kiekvienas ne tik savo kertinę vertybę, bet ryškiname ir visų vertybes, visas įmanomas vertybes, gvildename visus klausimus. Amžinai augame savo rūpėjimu. Mums rūpi visi. Tad kiekvienas esame gyvi savo vertybe, kuri mus tobulai atstoja ir amžinai išplečia. Tad jeigu mums nepasiseka šiame gyvenime, užtenka, kad turėtumėme nors vertybės užuomazga ir ja gyvensime amžina. Įveiksime net mirties netolydumą, nes būsime įprasminti ir amžinai gyvi ir atstatyti savo vertybe.
Pakeistos 103-107 eilutės iš
Tiltas į anapus. Maldos bendruomenė. Įsivaizuoju, prasimanau, juk kaip mums žinoti. Puoselėjame kiekvienas ne tik savo kertinę vertybę, bet ryškiname ir visų vertybes, visas įmanomas vertybes, gvildename visus klausimus. Amžinai augame savo rūpėjimu. Mums rūpi visi. Tad kiekvienas esame gyvi savo vertybe, kuri mus tobulai atstoja ir amžinai išplečia. Tad jeigu mums nepasiseka šiame gyvenime, užtenka, kad turėtumėme nors vertybės užuomazga ir ja gyvensime amžina. Įveiksime net mirties netolydumą, nes būsime įprasminti ir amžinai gyvi ir atstatyti savo vertybe.

Mūsų meilė suteikia kitiems laisvę, kurios patys negalėjo sau suteikti. Mūsų meile įgauna laisvę kaip nors atsisakyti savęs ir naujai save priimti, ūgtelėjusį. Jeigu tik esame visuomenės atskirti, visgi tos pačios visuomenės ryšiais mylime vienas kitą ir Dievas myli per mus.

Mes taip sustatyti, jeigu tik klausytumėmės savęs, išsiaiškintumėme, jog šis pasaulis pašlijęs, jog reikia ieškoti to Zenono kelio (aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas). Gyvenimas, tai kaip Zenono kredito unijos vadovas, kuris važiuoja nematydamas kelio pirmyn, turi apie jį spręsti tik atsigręždamas į jau nuvažiuotą kelią.
į:


2016 spalio 11 d., 14:16 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 63-68 eilutės:
Jeigu žmonės klausytųsi savęs, tai patys išsiaiškintų, jog reikia gyventi troškimais (širdimi), ne netroškimais (pasauliu). Pirmiausiai:
* Klausytųsi savo vertybių ir klausimų. Kas mąsto savo klausimus, tas turi ką veikti, yra savarankiškai mąstantis, neieško nereikalingų nuotykių.
* Kas įsiklauso į savo nuotaikas, tas supras jog širdies tiesa gyvename ramūs, jautrūs, teigiami. O kas nenori klausytis, tas naudoja svaigalus, jiems atstoja nuotaikas.
* Galima išgirsti savo proto abejones, jas išryškinti dvejonėmis, tačiau kiti jų kratosi, naujai užmiega.
* Galima klausytis savo kūno poreikių. O jie yra labiau matomi ir kitiems. Tad kiti gali atsiliepti meile.
Pakeistos 72-73 eilutės iš
į:
* Klausimais, jauduliais, dvejonėmis, tenkinimais skiriame save (širdį) ir pasaulį. Širdies tiesos galioja mums, mūsų savasčiai. Užtat būtent mūsų savastis leidžia mums rūpintis plačiau nė šis pasaulis. Tačiau pakeisti savo klaidas galime tiktai atsitokėję nuo savęs, būtent pasaulyje, tam ir yra pasaulis.
Pakeistos 77-78 eilutės iš
* Atsisakome apskritai savasties, sąlygų (makro sprendimu - gyvendami Dievu, nuliniu požiūriu) arba atsisakome "savo" savasties, sąlygų, vardan kitų (mikro sprendimu - gyvendami kitais, septintu požiūriu).
į:
* Kai gyvename nežinojimu, tai atsisakome savęs ir valdome save.
* Atsisakome apskritai savasties, sąlygų (makro sprendimu - gyvendami Dievu, nuliniu požiūriu) arba atsisakome "savo" savasties
, sąlygų, vardan kitų (mikro sprendimu - gyvendami kitais, septintu požiūriu).
Pridėta 81 eilutė:
* Paklūstame (nežinodami kodėl) įvykiuose, tikime (nežinodami kaip) dėsniais, mums rūpi (nežinodami ką) viskuo, visu savimi, kuriuo nusistatome.
Pakeistos 90-102 eilutės iš
Jauduliai skiria mus (širdį) ir pasaulį. Širdies tiesos galioja mums, mūsų savasčiai. Užtat būtent mūsų savastis leidžia mums rūpintis plačiau nė šis pasaulis. Tačiau pakeisti savo klaidas galime tiktai atsitokėję nuo savęs, būtent pasaulyje, tam ir yra pasaulis.


Paklūstame (nežinodami kodėl) įvykiuose, tikime (nežinodami kaip) dėsniais, mums rūpi (nežinodami ką) viskuo, visu savimi, kuriuo nusistatome.

Jeigu žmonės klausytųsi savęs, tai patys išsiaiškintų, jog reikia gyventi širdimi, ne pasauliu. Pirmiausiai:
* Klausytųsi savo vertybių ir klausimų. Kas mąsto savo klausimus, tas turi ką veikti, yra savarankiškai mąstantis, neieško nereikalingų nuotykių.
* Kas įsiklauso į savo nuotaikas, tas supras jog širdies tiesa gyvename ramūs, jautrūs, teigiami. O kas nenori
klausytis, tas naudoja svaigalus, jiems atstoja nuotaikas.
* Galima išgirsti savo proto abejones, jas išryškinti dvejonėmis, tačiau kiti jų kratosi, naujai užmiega.
* Galima klausytis savo kūno poreikių. O jie yra labiau matomi ir kitiems. Tad kiti gali atsiliepti meile.
Kai gyvename nežinojimu (septintu požiūriu - artimu, nuliniu požiūriu - Dievu), tai atsisakome savęs ir valdome save.

Thomas: O jeigu žmogus atsisako klausytis
?
į:
Meile kuriame visus apimančią bendrystę, amžiną gyvneimą čia ir dabar.
* Thomas: O jeigu žmogus atsisako klausytis?


2016 spalio 11 d., 14:10 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 69-70 eilutės iš
* Galime atsisakyti savęs visiškai ar dalinai, lygiai kaip kuriame save visiškai ar dalinai. Atsisakome apskritai savasties, sąlygų (makro sprendimu - gyvendami Dievu, nuliniu požiūriu) arba atsisakome "savo" savasties, sąlygų, vardan kitų (mikro sprendimu - gyvendami kitais, septintu požiūriu).
* Save kuriame kalbomis: pasakojimu išgyvenimą-įvykį; įvardijimu dėsnį; rūpesčiu pasaulį-savastį. Gyvendami savo kertine vertybe galima atsisakyti savęs viso. Tačiau skurdžiadvasiškumu užtenka atsisakyti savęs dalina. Užtenka rodyti gerą valią po truputį
.
į:
* Galime atsisakyti savęs visiškai ar dalinai, lygiai kaip kuriame save visiškai ar dalinai. Gyvendami savo kertine vertybe galima atsisakyti savęs viso. Tačiau skurdžiadvasiškumu užtenka atsisakyti savęs dalina. Užtenka rodyti gerą valią po truputį.
* Atsisakome apskritai savasties
, sąlygų (makro sprendimu - gyvendami Dievu, nuliniu požiūriu) arba atsisakome "savo" savasties, sąlygų, vardan kitų (mikro sprendimu - gyvendami kitais, septintu požiūriu).
* Save kuriame kalbomis: pasakojimu išgyvenimą-įvykį; įvardijimu dėsnį; rūpesčiu pasaulį-savastį.
* 3 kalbos yra savasties apimtys (pasakojimo įvykis, įvardijimo dėsnis, pagrindimo pasaulis) nesutapimui tarp širdies ir pasaulio
.
Ištrinta 82 eilutė:
3 kalbos yra savasties apimtys (pasakojimo įvykis, įvardijimo dėsnis, pagrindimo pasaulis) nesutapimui tarp širdies ir pasaulio.
2016 spalio 11 d., 14:09 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 67-70 eilutės iš
Teisingai gyvename susitelkdami į savo kertinę vertybę, nes ji mums rodo, jog už visumos yra kažkas daugiau.
į:
Teisingai gyvename susitelkdami į savo kertinę vertybę, nes ji mums rodo, jog už visumos yra kažkas daugiau, ir ji leidžia mums atsisakyti savęs.
* Elgesiu kuriame save. Turėtumėme (dorove!) kurti save taip, kad galėtumėme atsisakyti savęs.
* Galime atsisakyti savęs visiškai ar dalinai, lygiai kaip kuriame save visiškai ar dalinai. Atsisakome apskritai savasties, sąlygų (makro sprendimu - gyvendami Dievu, nuliniu požiūriu) arba atsisakome "savo" savasties, sąlygų, vardan kitų (mikro sprendimu - gyvendami kitais, septintu požiūriu).
* Save kuriame kalbomis: pasakojimu išgyvenimą-įvykį; įvardijimu dėsnį; rūpesčiu pasaulį-savastį. Gyvendami savo kertine vertybe galima atsisakyti savęs viso. Tačiau skurdžiadvasiškumu užtenka atsisakyti savęs dalina. Užtenka rodyti gerą valią po truputį
.
Pakeistos 74-79 eilutės iš


Thomas: Iš kur kyla žinojimas laikytis kelio? Kaip susigaudome šito? Paklusimas, tikėjimas, rūpėjimas. Iš to, kad esame mylimi.

Elgesys: kuriame save. Turėtumėme (dorovė!) kurti save, kad galėtumėme atsisakyti savęs
.
į:
Meilė mums teikia laisvę, o laisve pajuntame, jog reikia laikytis kelio.
* Thomas: Iš kur kyla žinojimas laikytis kelio? Kaip susigaudome šito? Paklusimas, tikėjimas, rūpėjimas. Iš to, kad esame mylimi.
* Laisvės pagrindas yra nežinojimas.
* Vertybių iššaukti klausimai, lūkesčių iššaukti jauduliai, abejonių iššauktos dvejonės, poreikių iššaukti tenkimai mums rodo laisvę
.
Ištrintos 79-81 eilutės:


Makro sprendimas - Dievas, mikro sprendimas - kitas žmogus.
2016 spalio 11 d., 13:58 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 57 eilutė iš:
* Sąmoningėjimu savo laisvę (ir išteklius) vertiname ir plėtojame, tad gyvename vis labiau širdimi, Dievu, už šio pasaulio, idealistais. Tad puoselėjame dėmesį, kartu ir atsakomybę, vystome savo vertybę, kad toli nenuklystumėme.
į:
* Dievo troškimas mumyse yra, kad suvoktumėme jog esame Dievas, esame viena.
Pakeistos 60-62 eilutės iš
į:
* Doroviniai jausmai atsiranda kai laukiame ko netrokštame. Kada elgesys pasipildo "kaip kas pasidaro", koks ryšys su dorove? Koks gėrio krypčių ryšys su dorove? Ar gėrio kryptimis randame kelią?
* Sąmoningėjimu (savo proto branda abejonėmis ir dvejonėmis) savo laisvę (ir išteklius) vertiname ir plėtojame, tad gyvename vis labiau širdimi, Dievu, už šio pasaulio, idealistais. Tad puoselėjame dėmesį, kartu ir atsakomybę, vystome savo vertybę, kad toli nenuklystumėme.
Pakeistos 65-72 eilutės iš
Doroviniai jausmai atsiranda kai laukiame ko netrokštame. Kada elgesys pasipildo "kaip kas pasidaro", koks ryšys su dorove? Koks gėrio krypčių ryšys su dorove? Ar gėrio kryptimis randame kelią?

Mintis "Dievas nebūtinai geras" yra ta
, kuria viską naujai pergalvojame, kuria atsisakome visų savo žinių, atsisakome savęs ir visko. Juk jeigu norime atskirti Dievą nuo visko, turime atsisakyti visko, tad turime atsisakyti gerumo, Dievo visakame. Kitaip neatisakome savęs.

Maldos mokslu pasakome
, įvardijame sau ir kitiems, ko trokštame ir ko laukiame, kad tai derėtų. Dievo jėga atsispiriame pasauliui, draugų jėga atsispiriame visuomenei.

Dievo troškimas mumyse yra, kad suvoktumėme jog esame Dievas
, esame viena.
į:
* Mes nežinome, ko trokštame, tai yra, ko Dievas mumyse trokšta. Mes žinome tiktai netroškimus. O iš netroškimų turime pažinti troškimus ir jais gyventi. Tad suprantama, kad nuklystame, nes mes taip sutverti, jog turime ištisai savęs atsisakyti, gyventi nesavimi. Savimi tiktai atpažįstame ne save.

Teisingai gyvename susitelkdami į savo kertinę vertybę, nes ji mums rodo
, jog už visumos yra kažkas daugiau.
* Mintis "Dievas nebūtinai geras" yra ta, kuria viską naujai pergalvojame, kuria atsisakome visų savo žinių, atsisakome savęs ir visko. Juk jeigu norime atskirti Dievą nuo visko, turime atsisakyti visko, tad turime atsisakyti gerumo, Dievo visakame. Kitaip neatisakome savęs.
* Maldos mokslu pasakome, įvardijame sau ir kitiems, ko trokštame ir ko laukiame, kad tai derėtų. Dievo jėga atsispiriame pasauliui, draugų jėga atsispiriame visuomenei.
2016 spalio 11 d., 13:48 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 56 eilutė iš:
Laisvė - mūsų vedlys. Vertybės, lūkesčiai, abejonės, poreikiai.
į:
Ar gyvename troškimais (Dievu, nežinojimu, širdimi) ar netroškimais (savimi, žinojimu, pasauliu)? Vertybės, lūkesčiai, abejonės, poreikiai. Laisvė - mūsų vedlys.
2016 spalio 11 d., 13:42 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 52-60 eilutės iš
Dievui sutampa, ką jis gali ir kas jam deri. O mums nebūtinai sutampa. Mes nesusigaudome, jog esame Dievo vaikai, galime gyventi Dievu. Dievas mumyse gyvena troškimais, nežinojimu, o mes sąlygose bandome žinoti, juk bandome susigaudyti. Užtat mums lengva pasiduoti pasauliui, jo žinojimui. Tačiau jeigu mąstysime plačiai, bandysime viską aprėpti bet kuria vertybe, jeigu bandysime pažinti save, savo vertybę, tai tada būsime susitelkę į tai, kas leis mums suvokti, jog yra kažkas daugiau, tiksliau, aiškiau, paprasčiau, jog galime klausti daugybę klausimų. O mūsų vertybes išplės lūkesčiai, lūkesčius išplės abejonės, abejones išplės poreikiai. Mes, kaip Zenono kredito unijos vadovai, bandome vairuoti pirmyn matydami tik kelią atgal. Užtat mes nežinome tiksliai ko trokšti, ko norėti, o galime tiktai Dievo įsakymais suvokti, ko nenorėti, ko nelinkėti, kaip nenuvažiuoti į griovį. Tad yra visiškai suprantama nuklysti, tačiau tie nuklydimai turėtų būti ko mažesni, greitesni, dažnesni, kad trejybės ratu pasimokytumėme ir grįžtumėme į tiesų kelią. Išdykėlis mano, kad jisai pats kaltas. O gerasis vaikas supranta, kad jis gauna per nagus nes jisai yra geras, užtat gyvenimas nebūtinai teisingas, Dievas nebūtinai geras, tad gerasis vaikas tuomi netgi pranoksta Dievą. Bet ar mes geri, kaip Sūnus?

Sąmoningėjimu savo laisvę (ir išteklius) vertiname ir plėtojame
, tad gyvename vis labiau širdimi, Dievu, už šio pasaulio, idealistais. Tad puoselėjame dėmesį, kartu ir atsakomybę, vystome savo vertybę, kad toli nenuklystumėme.



Ievos klausimas "Kas esu?", tai visų klausimų pradas. Jame glūdi dviprasmybė, nes atsakymas "esu Dievas", tačiau kas yra tasai asmuo
, kuris "yra", apie kurį klausiama? Tai Aš. Kuria prasme juo esu? Ir kas jis yra? O taip pat iškyla kitas klausimas, jeigu esu Dievas, koks yra Dievas? Ši dviprasmybė tai pagrindas ženklų savybių, lygmenų porų. O ta pora tai bene didėjantis laisvumas ir mažėjantis laisvumas. O geometrija tai šio santykio išryškinimas, jog mažėjančiu laisvumu įveda tikslumą (tikslesne geometrija) arba didėjančiu laisvumu jo atsisako (miglotesne geometrija). Aleksandro deriniai panašiai tinkinami.

Vertybes atliepia klausimai, panašiai kaip lūkesčius atliepia jauduliai, abejones atliepia dvejonės, poreikius atliepia tenkinimai
.
į:
Koks esu - mūsų būklė (gyventi ar negyventi Dievu) ir dviprasmybė ("Aš" ir Dievas)
* Dievui
sutampa, ką jis gali ir kas jam deri. O mums nebūtinai sutampa. Mes nesusigaudome, jog esame Dievo vaikai, galime gyventi Dievu. Dievas mumyse gyvena troškimais, nežinojimu, o mes sąlygose bandome žinoti, juk bandome susigaudyti. Užtat mums lengva pasiduoti pasauliui, jo žinojimui.
* Ievos klausimas "Kas esu?",
tai visų klausimų pradas. Jame glūdi dviprasmybė, nes atsakymas "esu Dievas", tačiau kas yra tasai asmuo, kuris "yra", apie kurį klausiama? Tai Aš. Kuria prasme juo esu? Ir kas jis yra? O taip pat iškyla kitas klausimas, jeigu esu Dievas, koks yra Dievas? Ši dviprasmybė tai pagrindas ženklų savybių, lygmenų porų. O ta pora tai bene didėjantis laisvumas ir mažėjantis laisvumas. O geometrija tai šio santykio išryškinimas, jog mažėjančiu laisvumu įveda tikslumą (tikslesne geometrija) arba didėjančiu laisvumu jo atsisako (miglotesne geometrija). Aleksandro deriniai panašiai tinkinami.

Laisvė - mūsų vedlys. Vertybės, lūkesčiai, abejonės, poreikiai
.
* Sąmoningėjimu savo laisvę (ir išteklius) vertiname ir plėtojame, tad gyvename vis labiau širdimi, Dievu, už šio pasaulio, idealistais. Tad puoselėjame dėmesį, kartu ir atsakomybę, vystome savo vertybę, kad toli nenuklystumėme.
* Vertybes atliepia klausimai, panašiai kaip lūkesčius atliepia jauduliai
, abejones atliepia dvejonės, poreikius atliepia tenkinimai.
* Jeigu mąstysime plačiai
, bandysime viską aprėpti bet kuria vertybe, jeigu bandysime pažinti save, savo vertybę, tai tada būsime susitelkę į tai, kas leis mums suvokti, jog yra kažkas daugiau, tiksliau, aiškiau, paprasčiau, jog galime klausti daugybę klausimų. O mūsų vertybes išplės lūkesčiai, lūkesčius išplės abejonės, abejones išplės poreikiai.

Nuklydimai suprantami, tačiau taisytini.
* Mes, kaip Zenono kredito unijos vadovai, bandome vairuoti pirmyn matydami tik kelią atgal. Užtat mes nežinome tiksliai ko trokšti, ko norėti
, o galime tiktai Dievo įsakymais suvokti, ko nenorėti, ko nelinkėti, kaip nenuvažiuoti į griovį. Tad yra visiškai suprantama nuklysti, tačiau tie nuklydimai turėtų būti ko mažesni, greitesni, dažnesni, kad trejybės ratu pasimokytumėme ir grįžtumėme į tiesų kelią. Išdykėlis mano, kad jisai pats kaltas. O gerasis vaikas supranta, kad jis gauna per nagus nes jisai yra geras, užtat gyvenimas nebūtinai teisingas, Dievas nebūtinai geras, tad gerasis vaikas tuomi netgi pranoksta Dievą. Bet ar mes geri, kaip Sūnus?
2016 spalio 11 d., 13:37 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 48-51 eilutės iš
* Koks esu: Pasirinkimo malūną iššaukia Mano klausimas, Kas aš esu? Tai kertinės vertybės ir visų klausimų išeities taškas.
* Kaip esu: Žinojimo rūmus iššaukia Tavo klausimas. Tai kiekvieno mokslo, kiekvienos bendrystės išeities taškas.
* Kodėl esu: Maldos mokslą iššaukia Kito klausimas. Tai svarbiausias mokslas, plačiausia bendrystė, kuria išsakome, ko trokštame, užtat patvirtiname, jog laukiame, ko trokštame.
į:
* Koks esu: Pasirinkimo malūną iššaukia Mano klausimas, Kas aš esu? Tai kertinės vertybės ir visų klausimų išeities taškas. Išsiskiria elgesys (kaip galime elgtis) ir dorovė (kaip turėtumėme elgtis), žinojimas ir nežinojimas, pasaulis ir širdis.
* Kaip esu: Žinojimo rūmus iššaukia Tavo klausimas. Tai kiekvieno mokslo, kiekvienos bendrystės išeities taškas. Mokomės išgyvenimais, o jų trejybė: sena savastis, nauja savastis, ir mus supanti, laikanti ir palaikanti meilė.
* Kodėl esu: Maldos mokslą iššaukia Kito klausimas. Tai svarbiausias mokslas, plačiausia bendrystė, kuria išsakome, ko trokštame, užtat patvirtiname, jog laukiame, ko trokštame. Ar pasireiškia ketverybė?
Ištrintos 58-62 eilutės:

* Ar esu? (Dievas: Ar esu būtinas? Ar būčiau, jeigu nebūčiau?) Dievo šokis
* Koks esu? Pasirinkimo malūnas: elgesys ir dorovė.
* Kaip esu? Žinojimo rūmai. Trejybė išgyvenimuose, kuriais mokomės: sena savastis, nauja savastis, ir mus supanti, palaikanti meilė.
* Kodėl esu? Maldos mokslas. Ketverybė?
2016 spalio 11 d., 13:33 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 46-50 eilutės iš
į:
Būties klausimai, tai išeities taškai:
* Ar esu: Dievo šokį iššaukia Dievo klausimas, Ar jisai būtinas? Ar jisai būtų jeigu jo nebūtų?
* Koks esu: Pasirinkimo malūną iššaukia Mano klausimas, Kas aš esu? Tai kertinės vertybės ir visų klausimų išeities taškas.
* Kaip esu: Žinojimo rūmus iššaukia Tavo klausimas. Tai kiekvieno mokslo, kiekvienos bendrystės išeities taškas.
* Kodėl esu: Maldos mokslą iššaukia Kito klausimas. Tai svarbiausias mokslas, plačiausia bendrystė, kuria išsakome, ko trokštame, užtat patvirtiname, jog laukiame, ko trokštame.
2016 spalio 11 d., 13:19 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 38-43 eilutės:
Išdėstyti:
* Kas esu?
* Zenono kelias.
* Gerasis vaikas ištiesina vairą - susigaudo, kad Dievas nebūtinai geras, gyvenimas nebūtinai teisingas.
* Savęs kūrimas - pasaulis ir širids - išėjimas už savęs - žinojimas ir nežinojimas.
Pridėtos 46-47 eilutės:
Pakeistos 52-55 eilutės iš
Išdėstyti:
* Kas esu?
* Zenono kelias.
*
į:
2016 spalio 11 d., 13:18 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 43-94 eilutės:

Išdėstyti:
* Kas esu?
* Zenono kelias.
*

Ievos klausimas "Kas esu?", tai visų klausimų pradas. Jame glūdi dviprasmybė, nes atsakymas "esu Dievas", tačiau kas yra tasai asmuo, kuris "yra", apie kurį klausiama? Tai Aš. Kuria prasme juo esu? Ir kas jis yra? O taip pat iškyla kitas klausimas, jeigu esu Dievas, koks yra Dievas? Ši dviprasmybė tai pagrindas ženklų savybių, lygmenų porų. O ta pora tai bene didėjantis laisvumas ir mažėjantis laisvumas. O geometrija tai šio santykio išryškinimas, jog mažėjančiu laisvumu įveda tikslumą (tikslesne geometrija) arba didėjančiu laisvumu jo atsisako (miglotesne geometrija). Aleksandro deriniai panašiai tinkinami.

* Ar esu? (Dievas: Ar esu būtinas? Ar būčiau, jeigu nebūčiau?) Dievo šokis
* Koks esu? Pasirinkimo malūnas: elgesys ir dorovė.
* Kaip esu? Žinojimo rūmai. Trejybė išgyvenimuose, kuriais mokomės: sena savastis, nauja savastis, ir mus supanti, palaikanti meilė.
* Kodėl esu? Maldos mokslas. Ketverybė?

Vertybes atliepia klausimai, panašiai kaip lūkesčius atliepia jauduliai, abejones atliepia dvejonės, poreikius atliepia tenkinimai.

Doroviniai jausmai atsiranda kai laukiame ko netrokštame. Kada elgesys pasipildo "kaip kas pasidaro", koks ryšys su dorove? Koks gėrio krypčių ryšys su dorove? Ar gėrio kryptimis randame kelią?

Mintis "Dievas nebūtinai geras" yra ta, kuria viską naujai pergalvojame, kuria atsisakome visų savo žinių, atsisakome savęs ir visko. Juk jeigu norime atskirti Dievą nuo visko, turime atsisakyti visko, tad turime atsisakyti gerumo, Dievo visakame. Kitaip neatisakome savęs.

Maldos mokslu pasakome, įvardijame sau ir kitiems, ko trokštame ir ko laukiame, kad tai derėtų. Dievo jėga atsispiriame pasauliui, draugų jėga atsispiriame visuomenei.

Dievo troškimas mumyse yra, kad suvoktumėme jog esame Dievas, esame viena.

Thomas: Iš kur kyla žinojimas laikytis kelio? Kaip susigaudome šito? Paklusimas, tikėjimas, rūpėjimas. Iš to, kad esame mylimi.

Elgesys: kuriame save. Turėtumėme (dorovė!) kurti save, kad galėtumėme atsisakyti savęs.

Jauduliai skiria mus (širdį) ir pasaulį. Širdies tiesos galioja mums, mūsų savasčiai. Užtat būtent mūsų savastis leidžia mums rūpintis plačiau nė šis pasaulis. Tačiau pakeisti savo klaidas galime tiktai atsitokėję nuo savęs, būtent pasaulyje, tam ir yra pasaulis.


Makro sprendimas - Dievas, mikro sprendimas - kitas žmogus.

3 kalbos yra savasties apimtys (pasakojimo įvykis, įvardijimo dėsnis, pagrindimo pasaulis) nesutapimui tarp širdies ir pasaulio.

Paklūstame (nežinodami kodėl) įvykiuose, tikime (nežinodami kaip) dėsniais, mums rūpi (nežinodami ką) viskuo, visu savimi, kuriuo nusistatome.

Jeigu žmonės klausytųsi savęs, tai patys išsiaiškintų, jog reikia gyventi širdimi, ne pasauliu. Pirmiausiai:
* Klausytųsi savo vertybių ir klausimų. Kas mąsto savo klausimus, tas turi ką veikti, yra savarankiškai mąstantis, neieško nereikalingų nuotykių.
* Kas įsiklauso į savo nuotaikas, tas supras jog širdies tiesa gyvename ramūs, jautrūs, teigiami. O kas nenori klausytis, tas naudoja svaigalus, jiems atstoja nuotaikas.
* Galima išgirsti savo proto abejones, jas išryškinti dvejonėmis, tačiau kiti jų kratosi, naujai užmiega.
* Galima klausytis savo kūno poreikių. O jie yra labiau matomi ir kitiems. Tad kiti gali atsiliepti meile.
Kai gyvename nežinojimu (septintu požiūriu - artimu, nuliniu požiūriu - Dievu), tai atsisakome savęs ir valdome save.

Thomas: O jeigu žmogus atsisako klausytis?

Santykiuose su savimi ir kitais, jeigu kažkas vis netaip, jeigu yra ydingas bendravimas, (kaip kad nesusikalbančių modemų) tada galime pradėti iš naujo. "Let go of the ball." (and see where it falls). Arba narys, pasimesti, gali pasidairyti, kuria kryptimi juda burbulai. Pradėti iš naujo, tai "indepedent trials" išsiaiškinimo būdas, tai naujas sprendimo lapas. Tai suvokimas, jog Dievas nebūtinai geras, jog gali tekti viską iš naujo pradėti, atsisakyti visko ką žinai, kaip kad lygtimi 10+4=2, kad visas žinojimas yra tariamas.

Tiltas į anapus. Maldos bendruomenė. Įsivaizuoju, prasimanau, juk kaip mums žinoti. Puoselėjame kiekvienas ne tik savo kertinę vertybę, bet ryškiname ir visų vertybes, visas įmanomas vertybes, gvildename visus klausimus. Amžinai augame savo rūpėjimu. Mums rūpi visi. Tad kiekvienas esame gyvi savo vertybe, kuri mus tobulai atstoja ir amžinai išplečia. Tad jeigu mums nepasiseka šiame gyvenime, užtenka, kad turėtumėme nors vertybės užuomazga ir ja gyvensime amžina. Įveiksime net mirties netolydumą, nes būsime įprasminti ir amžinai gyvi ir atstatyti savo vertybe.

Mūsų meilė suteikia kitiems laisvę, kurios patys negalėjo sau suteikti. Mūsų meile įgauna laisvę kaip nors atsisakyti savęs ir naujai save priimti, ūgtelėjusį. Jeigu tik esame visuomenės atskirti, visgi tos pačios visuomenės ryšiais mylime vienas kitą ir Dievas myli per mus.

Mes taip sustatyti, jeigu tik klausytumėmės savęs, išsiaiškintumėme, jog šis pasaulis pašlijęs, jog reikia ieškoti to Zenono kelio (aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas). Gyvenimas, tai kaip Zenono kredito unijos vadovas, kuris važiuoja nematydamas kelio pirmyn, turi apie jį spręsti tik atsigręždamas į jau nuvažiuotą kelią.
2016 spalio 11 d., 12:54 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 32 eilutė iš:
Šešerybė
į:
[[Šešerybė]]
2016 spalio 08 d., 16:39 atliko AndriusKulikauskas -
Ištrintos 60-62 eilutės:

Dorovė
* Dorovės esmė yra, nepaisant nevienumo sąlygų, gyventi viena. Tai primena Sokrato iššūkį Platono Valstybėje, parodyti jog net ir neteisingame pasaulyje dera gyventi teisingais.
2016 spalio 08 d., 14:04 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 45-46 eilutės:

Skirtinos elgesio ir dorovės sąvokos. Tarnaujant asmeniui tarnaujame Dievui, gyvename tiesiogiai, tad mūsų klaidos yra be dorovinio atspalvio. Tačiau galim tarnauti sau, savo galimybei tarnauti kitiems, savo lūkesčius pakeisti tikslais, savo jauduliais, kad labiau save valdytumėme. Tačiau valdydami save galime nuklysti doroviškai, galime nuklysti savo sąžine.
2016 spalio 07 d., 20:59 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėta 32 eilutė:
Šešerybė
Pridėtos 41-42 eilutės:

Sąmoningėjimu savo laisvę (ir išteklius) vertiname ir plėtojame, tad gyvename vis labiau širdimi, Dievu, už šio pasaulio, idealistais. Tad puoselėjame dėmesį, kartu ir atsakomybę, vystome savo vertybę, kad toli nenuklystumėme.
2016 spalio 07 d., 20:55 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 47-48 eilutės iš
Dėmesys - į ką sutelkiame išteklius
* Sąmoningėjimas ir nesąmoningėjimas
į:
Sąmoningėjimas (laisvės plėtojimas) ir nesąmoningėjimas (laisvės atsisakymas)
* Dėmesys - į ką sutelkiame išteklius
* Atsakomybė
* Meilė
2016 spalio 07 d., 20:53 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 5-6 eilutės:
>>bgcolor=#FFFFC0<<
Pridėtos 29-35 eilutės:

'''Elgesio klausimai'''

* Kaip šešerybė sieja Dievo šokį ir pasirinkimų malūną?
* Kaip šešerybė kyla iš Dievo šokio, jį pritaiko žmonėms?

>><<
2016 spalio 07 d., 20:44 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėta 93 eilutė:
* Žmogaus kertinė vertybė yra tiesi, betarpiška, pastovi, prasminga. Jai būdingi visi nulybės atvaizdai, tai jos savybės. Tad jinai dieviška, labai panaši į Dievą, nes jo - kaip sandaros, nulybės - atvaizdai yra jos savybės. Tad reikia palyginti su Dievo sandaros visko atvaizdais, troškimais - Dievo savybėmis: savarankiškumu, užtikrintumu, ramybe, meile, taip pat su visko savybėmis (vienybės atvaizdais). Koks ryšys tarp vertybės ir Dievo, vertybės ir geros širdies?
2016 spalio 07 d., 20:18 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėta 38 eilutė:
Dėmesys - į ką sutelkiame išteklius
Pridėta 43 eilutė:
Pakeista 55 eilutė iš:
Kūryba
į:
Kūryba: žmogaus veikla
Ištrinta 57 eilutė:
* Žmogus atsiremia į pasaulio reginį arba į tai, kas už to reginio.
Ištrintos 58-59 eilutės:
* Abejonės, jausmai irgi mus sieja su pasauliu.
* Žmogaus savastis reiškiasi kūnu (poreikiais), protu (abejonėmis), širdimi (lūkesčiais), valia (vertybėmis). Šia eilės tvarka, žmogus yra vis labiau savyje, ne pasaulyje. Valia valdo kūną ir ne atvirkščiai.
Pakeistos 67-68 eilutės iš
į:
* Žmogus atsiremia į pasaulio reginį arba į tai, kas už to reginio.
Pridėtos 73-79 eilutės:
* Abejonės, jausmai irgi mus sieja su pasauliu.
* Žmogaus savastis reiškiasi kūnu (poreikiais), protu (abejonėmis), širdimi (lūkesčiais), valia (vertybėmis). Šia eilės tvarka, žmogus yra vis labiau savyje, ne pasaulyje. Valia valdo kūną ir ne atvirkščiai.

[+Dėmesys+]

Dėmesys
* Dėmesys nusako kalbos vienetą. Kalba turi išlaikyti dėmesį. Užtat pasakojime įtampa pakaitomis kyla ir atslūgsta.
2016 spalio 07 d., 20:08 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 40-41 eilutės iš
į:
* Vertybėmis pastebime klaidas, nuklydimus
Pridėtos 44-46 eilutės:
Dorovė
* Dorovės esmė yra, nepaisant nevienumo sąlygų, gyventi viena. Tai primena Sokrato iššūkį Platono Valstybėje, parodyti jog net ir neteisingame pasaulyje dera gyventi teisingais.
Ištrintos 52-62 eilutės:
Dorovė
* Dorovės esmė yra, nepaisant nevienumo sąlygų, gyventi viena.

Nežinojimas ir žinojimas
* Dievas išeina už savęs į nežinojimą. O už nežinojimo, grįžtant atgal, yra žinojimas. Tad žinojimas ir nežinojimas iškyla ketverybe. Tai žmogaus padalinimai, užtat turi du atvaizdus. Dievo padalinimai turi keturis atvaizdus. Apimtys sieja žinojimą ir nežinojimą, nusako jų tarpusavio ribas. Žinojimas yra Dievo aidas. Palyginti su tiesa, kas yra tiesa?

Pasaulis
* Žmogus gyvena pasaulyje, taip pat savo mintyse. Tad skiriasi veikimas ir mąstymas. Pasaulis yra už mūsų jo reginio. Jo reginį tveriame kartu su kitais jo dalyviais, kuriuos atpažįstame ir pripažįstame, kaip savarankiškus, laisvus, nepriklausomus, ir su kuriais galime susikalbėti, kartu gyventi bendrame pasaulyje.

Pakeistos 66-86 eilutės iš
[+Elgesio vertinimas+]

Elgesį vertiname savo vertybėmis. Vertybės yra dorovės pagrindas
.

'''[[Klaidos]]'''

Klaidos yra mūsų nuklydimai. Nuklydimai yra savaime suprantami nes mumys glūdi mums nežinomi Dievo troškimai, kuriuos bandome išsakyti savo vertybėmis.

Išdykėlis mano, kad jisai pats kaltas. O gerasis vaikas supranta, kad jis gauna per nagus nes jisai yra geras
. Jisai negali žinoti ką daryti, tad jis priverstas po truputį nuklydinėti, tik reikia vis grįžti į teisingą kelią. Juk Dievas gyvena nežinojimu, o žmogus žinojimu. Žmogus kaip kredito unijos pirmininkas Zenonas, kuris vairuoja į priekį bet mato tik kelią atgal. Užtat būtent šituo klausimus gerasis vaikas pranoksta Dievą, tad jisai gali išvesti, jog ne jisai nuklysta, o pasaulis kreivas - gyvenimas nebūtinai teisingas, Dievas nebūtinai geras.

Lygiagrečiai, dviprasmiškai, tarnaujame kitam (užtat Dievui) ir savo tikslui (užtat sau). Atitinkamai klystame. Mūsų klaidų rūšis sustato požiūrio lygtis, ar klystame savo žvilgsniu, požiūriu, laikysena ar vertybe.



'''Sąmoningumas'''

Sąmoningumas yra Dievo išėjimas už savęs, paskutinės (geros širdies) pakopos prilyginimas pirmąjai (pirmapradžio Dievo) pakopai, tad veiksmas +3. Manyčiau, sąmoningumo veiksmu +3 Dievas tveria esmę (sandaros atvaizdų vieningumą - tris kalbas? požiūrius į požiūrius į požiūrius), veiksmu +2 Dievas tveria savybes (sandaros atvaizdus, kaip antai, troškimus - atvaizdus ir aplinkybes (savybes)? požiūrius į požiūrius), veiksmu +1 Dievas tveria sandarą (būtent padalinimus, požiūrius).

'''Visuomenė'''

* Ryšys tarp meilę artimui ir besąlygišką meilę
.
į:
Nežinojimas ir žinojimas
* Dievas išeina už savęs į nežinojimą
. O už nežinojimo, grįžtant atgal, yra žinojimas. Tad žinojimas ir nežinojimas iškyla ketverybe. Tai žmogaus padalinimai, užtat turi du atvaizdus. Dievo padalinimai turi keturis atvaizdus. Apimtys sieja žinojimą ir nežinojimą, nusako jų tarpusavio ribas. Žinojimas yra Dievo aidas. Palyginti su tiesa, kas yra tiesa?

Širdis ir pasaulis (visuomenė)
* Žmogus gyvena pasaulyje, taip pat savo mintyse. Tad skiriasi veikimas ir mąstymas. Pasaulis yra už mūsų jo reginio. Jo reginį tveriame kartu su kitais jo dalyviais, kuriuos atpažįstame ir pripažįstame, kaip savarankiškus, laisvus
, nepriklausomus, ir su kuriais galime susikalbėti, kartu gyventi bendrame pasaulyje.
* Ryšys tarp meilės artimui ir besąlygiškos meilės
.
Pakeistos 73-75 eilutės iš
* Turėti mintyje: [[Foucault]], [[Bourdieu]]

'''Minčių
seka'''
į:
Sąmoningėjimas
* Sąmoningumas yra Dievo išėjimas už savęs, paskutinės (geros širdies) pakopos prilyginimas pirmąjai (pirmapradžio Dievo) pakopai, tad veiksmas +3. Manyčiau, sąmoningumo veiksmu +3 Dievas tveria esmę (sandaros atvaizdų vieningumą - tris kalbas? požiūrius į požiūrius į požiūrius), veiksmu +2 Dievas tveria savybes (sandaros atvaizdus, kaip antai, troškimus - atvaizdus ir aplinkybes (savybes)? požiūrius į požiūrius), veiksmu +1 Dievas tveria sandarą (būtent padalinimus, požiūrius).

[+Nuklydimai+]

Klaidos
* Klaidos yra mūsų nuklydimai. Nuklydimai yra savaime suprantami nes mumys glūdi mums nežinomi Dievo troškimai, kuriuos bandome išsakyti savo vertybėmis.
* Išdykėlis mano, kad jisai pats kaltas. O gerasis vaikas supranta, kad jis gauna per nagus nes jisai yra geras. Jisai negali žinoti ką daryti, tad jis priverstas po truputį nuklydinėti, tik reikia vis grįžti į teisingą kelią. Juk Dievas gyvena nežinojimu, o žmogus žinojimu. Žmogus kaip kredito unijos pirmininkas Zenonas, kuris vairuoja į priekį bet mato tik kelią atgal. Užtat būtent šituo klausimus gerasis vaikas pranoksta Dievą, tad jisai gali išvesti, jog ne jisai nuklysta, o pasaulis kreivas - gyvenimas nebūtinai teisingas, Dievas nebūtinai geras.
* Lygiagrečiai, dviprasmiškai, tarnaujame kitam (užtat Dievui) ir savo tikslui (užtat sau). Atitinkamai klystame. Mūsų klaidų rūšis sustato požiūrio lygtis, ar klystame savo žvilgsniu, požiūriu, laikysena ar vertybe.

Vertybės
* Elgesį vertiname savo vertybėmis. Vertybės yra dorovės pagrindas.

[+Minčių
seka+]
2016 spalio 07 d., 19:58 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 34 eilutė iš:
Pasirinkimas (laisvė): Doras (ne šiaip sau) elgesys ir nedoras (šiaip sau) elgesys
į:
[[Dorovė]]: Pasirinkimas ([[laisvė]]): Doras (ne šiaip sau) elgesys ir nedoras (šiaip sau) elgesys
Pakeistos 39-46 eilutės iš
Nuklydimas (klaidos)

Nežinojimas ir žinojimas
* Dievas išeina už savęs į nežinojimą. O už nežinojimo, grįžtant atgal, yra žinojimas. Tad žinojimas ir nežinojimas iškyla ketverybe. Tai žmogaus padalinimai, užtat turi du atvaizdus. Dievo padalinimai turi keturis atvaizdus. Apimtys sieja žinojimą ir nežinojimą, nusako jų tarpusavio ribas. Žinojimas yra Dievo aidas. Palyginti su tiesa, kas yra tiesa?

Pasaulis
* Žmogus gyvena pasaulyje, taip pat savo mintyse. Tad skiriasi veikimas ir mąstymas. Pasaulis yra už mūsų jo reginio. Jo reginį tveriame kartu su kitais jo dalyviais, kuriuos atpažįstame ir pripažįstame, kaip savarankiškus, laisvus, nepriklausomus, ir su kuriais galime susikalbėti, kartu gyventi bendrame pasaulyje.
į:
Nuklydimas ([[klaidos]])

[+Pasirinkimas+]
Pridėtos 49-59 eilutės:
Dorovė
* Dorovės esmė yra, nepaisant nevienumo sąlygų, gyventi viena.

Nežinojimas ir žinojimas
* Dievas išeina už savęs į nežinojimą. O už nežinojimo, grįžtant atgal, yra žinojimas. Tad žinojimas ir nežinojimas iškyla ketverybe. Tai žmogaus padalinimai, užtat turi du atvaizdus. Dievo padalinimai turi keturis atvaizdus. Apimtys sieja žinojimą ir nežinojimą, nusako jų tarpusavio ribas. Žinojimas yra Dievo aidas. Palyginti su tiesa, kas yra tiesa?

Pasaulis
* Žmogus gyvena pasaulyje, taip pat savo mintyse. Tad skiriasi veikimas ir mąstymas. Pasaulis yra už mūsų jo reginio. Jo reginį tveriame kartu su kitais jo dalyviais, kuriuos atpažįstame ir pripažįstame, kaip savarankiškus, laisvus, nepriklausomus, ir su kuriais galime susikalbėti, kartu gyventi bendrame pasaulyje.

Ištrintos 85-87 eilutės:
'''[[Dorovė]]'''

Dorovės esmė yra, nepaisant nevienumo sąlygų, gyventi viena.
2016 spalio 07 d., 19:56 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 30 eilutė iš:
Dievui sutampa, ką jis gali ir kas jam deri. O mums nebūtinai sutampa. Mes nesusigaudome, jog esame Dievo vaikai, galime gyventi Dievu. Dievas mumyse gyvena troškimais, nežinojimu, o mes sąlygose bandome žinoti, juk bandome susigaudyti. Užtat mums lengva pasiduoti pasauliui, jo žinojimui. Tačiau jeigu mąstysime plačiai, bandysime viską aprėpti bet kuria vertybe, jeigu bandysime pažinti save, savo vertybę, tai tada būsime susitelkę į tai, kas leis mums suvokti, jog yra kažkas daugiau, tiksliau, aiškiau, paprasčiau, jog galime klausti daugybę klausimų. O mūsų vertybes išplės lūkesčiai, lūkesčius išplės abejonės, abejones išplės poreikiai. Mes, kaip Zenono kredito unijos vadovai, bandome vairuoti pirmyn matydami tik kelią atgal. Užtat mes nežinome tiksliai ko trokšti, ko norėti, o galime tiktai Dievo įsakymais suvokti, ko nenorėti, ko nelinkėti, kaip nenuvažiuoti į griovį. Tad yra visiškai suprantama nuklysti, tačiau tie nuklydimai turėtų būti ko mažesni, greitesni, dažnesni, kad trejybės ratu pasimokytumėme ir grįžtumėme į tiesų kelią.
į:
Dievui sutampa, ką jis gali ir kas jam deri. O mums nebūtinai sutampa. Mes nesusigaudome, jog esame Dievo vaikai, galime gyventi Dievu. Dievas mumyse gyvena troškimais, nežinojimu, o mes sąlygose bandome žinoti, juk bandome susigaudyti. Užtat mums lengva pasiduoti pasauliui, jo žinojimui. Tačiau jeigu mąstysime plačiai, bandysime viską aprėpti bet kuria vertybe, jeigu bandysime pažinti save, savo vertybę, tai tada būsime susitelkę į tai, kas leis mums suvokti, jog yra kažkas daugiau, tiksliau, aiškiau, paprasčiau, jog galime klausti daugybę klausimų. O mūsų vertybes išplės lūkesčiai, lūkesčius išplės abejonės, abejones išplės poreikiai. Mes, kaip Zenono kredito unijos vadovai, bandome vairuoti pirmyn matydami tik kelią atgal. Užtat mes nežinome tiksliai ko trokšti, ko norėti, o galime tiktai Dievo įsakymais suvokti, ko nenorėti, ko nelinkėti, kaip nenuvažiuoti į griovį. Tad yra visiškai suprantama nuklysti, tačiau tie nuklydimai turėtų būti ko mažesni, greitesni, dažnesni, kad trejybės ratu pasimokytumėme ir grįžtumėme į tiesų kelią. Išdykėlis mano, kad jisai pats kaltas. O gerasis vaikas supranta, kad jis gauna per nagus nes jisai yra geras, užtat gyvenimas nebūtinai teisingas, Dievas nebūtinai geras, tad gerasis vaikas tuomi netgi pranoksta Dievą. Bet ar mes geri, kaip Sūnus?
2016 spalio 07 d., 19:53 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 33-39 eilutės:

Pasirinkimas (laisvė): Doras (ne šiaip sau) elgesys ir nedoras (šiaip sau) elgesys
* Amžinas gyvenimas (kūryba) ir šiaip gyvenimas
* Nežinojimas ir žinojimas
* Širdis ir pasaulis (visuomenė)
* Sąmoningėjimas ir nesąmoningėjimas
Nuklydimas (klaidos)
2016 spalio 07 d., 19:47 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 10-12 eilutės iš
* Išmąstyti pagrindimo kalbą, kaip ima rūpėti.
* Išmąstyti visas tris kalbas ir jų sąsajas.
į:
* Išmąstyti [[pagrindimas | pagrindimo kalbą]], kaip ima rūpėti.
* Išmąstyti visas [[kalbos | tris kalbas]] ir jų sąsajas.
Pakeista 17 eilutė iš:
* Tirti ryšį tarp kertinių vertybių ir gvildenimų.
į:
* Tirti ryšį tarp [[vertybės | kertinių vertybių]] ir gvildenimų.
Pakeistos 24-29 eilutės iš
* Susipažinti su Toulmin ir dorovės rėmus, protavimo sąsajas su dorove.
* Susipažinti su Bourdieu sąvokomis ir bandyti jas pritaikyti apibūdinant visuomenės įtaką dorovei.
* Susipažinti su Foucault mintimis apie tiesos režimus ir bandyti jas pritaikyti.


[+Elgesio sąlygos+]
į:
* Susipažinti su [[Toulmin]] ir dorovės rėmus, protavimo sąsajas su dorove.
* Susipažinti su [[Bourdieu]] sąvokomis ir bandyti jas pritaikyti apibūdinant visuomenės įtaką dorovei.
* Susipažinti su [[Foucault]] mintimis apie tiesos režimus ir bandyti jas pritaikyti.

[+Elgesio esmė+]

Dievui sutampa, ką jis gali ir kas jam deri. O mums nebūtinai sutampa. Mes nesusigaudome, jog esame Dievo vaikai, galime gyventi Dievu. Dievas mumyse gyvena troškimais, nežinojimu, o mes sąlygose bandome žinoti, juk bandome susigaudyti. Užtat mums lengva pasiduoti pasauliui, jo žinojimui. Tačiau jeigu mąstysime plačiai, bandysime viską aprėpti bet kuria vertybe, jeigu bandysime pažinti save, savo vertybę, tai tada būsime susitelkę į tai, kas leis mums suvokti, jog yra kažkas daugiau, tiksliau, aiškiau, paprasčiau, jog galime klausti daugybę klausimų. O mūsų vertybes išplės lūkesčiai, lūkesčius išplės abejonės, abejones išplės poreikiai. Mes, kaip Zenono kredito unijos vadovai, bandome vairuoti pirmyn matydami tik kelią atgal. Užtat mes nežinome tiksliai ko trokšti, ko norėti, o galime tiktai Dievo įsakymais suvokti, ko nenorėti, ko nelinkėti, kaip nenuvažiuoti į griovį. Tad yra visiškai suprantama nuklysti, tačiau tie nuklydimai turėtų būti ko mažesni, greitesni, dažnesni, kad trejybės ratu pasimokytumėme ir grįžtumėme į tiesų kelią.

[+Elgesio sąvokos
+]
2016 spalio 07 d., 14:07 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 64 eilutė iš:
Išdykėlis mano, kad jisai pats kaltas. O gerasis vaikas supranta, kad jis gauna per nagus nes jisai yra geras. Jisai negali žinoti ką daryti, tad jis priverstas po truputį nuklydinėti, tik reikia vis grįžti į teisingą kelią. Juk Dievas gyvena nežinojimu, o žmogus žinojimu. Žmogus kaip kredito unijos pirmininkas Zenonas, kuris vairuoja į priekį bet mato tik kelią atgal.
į:
Išdykėlis mano, kad jisai pats kaltas. O gerasis vaikas supranta, kad jis gauna per nagus nes jisai yra geras. Jisai negali žinoti ką daryti, tad jis priverstas po truputį nuklydinėti, tik reikia vis grįžti į teisingą kelią. Juk Dievas gyvena nežinojimu, o žmogus žinojimu. Žmogus kaip kredito unijos pirmininkas Zenonas, kuris vairuoja į priekį bet mato tik kelią atgal. Užtat būtent šituo klausimus gerasis vaikas pranoksta Dievą, tad jisai gali išvesti, jog ne jisai nuklysta, o pasaulis kreivas - gyvenimas nebūtinai teisingas, Dievas nebūtinai geras.
2016 spalio 07 d., 13:51 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 63-64 eilutės:

Išdykėlis mano, kad jisai pats kaltas. O gerasis vaikas supranta, kad jis gauna per nagus nes jisai yra geras. Jisai negali žinoti ką daryti, tad jis priverstas po truputį nuklydinėti, tik reikia vis grįžti į teisingą kelią. Juk Dievas gyvena nežinojimu, o žmogus žinojimu. Žmogus kaip kredito unijos pirmininkas Zenonas, kuris vairuoja į priekį bet mato tik kelią atgal.
2016 spalio 07 d., 12:38 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 62 eilutė iš:
Klaidos yra mūsų nuklydimai. Nuklydimai yra savaime suprantami nes mumys glūdi Dievo troškimai, kuriuos bandome išsakyti savo vertybėmis.
į:
Klaidos yra mūsų nuklydimai. Nuklydimai yra savaime suprantami nes mumys glūdi mums nežinomi Dievo troškimai, kuriuos bandome išsakyti savo vertybėmis.
2016 spalio 07 d., 12:38 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 61-62 eilutės:

Klaidos yra mūsų nuklydimai. Nuklydimai yra savaime suprantami nes mumys glūdi Dievo troškimai, kuriuos bandome išsakyti savo vertybėmis.
2016 spalio 07 d., 12:33 atliko AndriusKulikauskas -
Ištrintos 77-88 eilutės:

'''Užrašai'''

Jaudulių ir nuotaikų geometrija susijusi su esminiais meilės įsakymais:
* Būk teisingas (mylėk Dievą) - įsikibk į savo tiesą (kuria esi ne linksmas, o laimingas), lai ji būna sava, užtat nepakeičiam
* Nebūk klaidingas (mylėk artimą) - atsitokėk, atsipalaiduok, atsisakyk savęs, persimesk į svetimą (vadinamąjį artimą - ko mažiau svetimą, visgi svetimą), suprask save plačiau. Lai tavo tiesa būna nuasmeninta, kad galėtum gyventi kitu, jam tarnauti
Galima ir taip, ir taip - būti teisingu arba savo klaidas atitaisyti. Tai įsakymo dviprasmybė. Tai du atvaizdai: didėjantis ir mažėjantis laisvumas.

* Gerasis vaikas pats vertina Dievo dovanas (laisvę, atsakomybę) ir jas pats taiko savo nuožiūra. Jisai neieško Dievo nes jo paieškos nepatikimos ir nereikalingos. Dievas pats jį ras.
* Blogasis vaikas nori atiduoti, perduoti, gražinti Dievui, tad ieško Dievo, tikro ar ne tikro. Bet jis ras netikrą dievą.

Laimingumo (content) ir linksmumo (excited) skirtumas.
2016 spalio 07 d., 12:23 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 7-18 eilutės iš
Man rūpi suvokti žmogaus elgesį, kaip jis gyvena, ir dorovę, kaip jis turėtų gyventi. Užtat tiriu:
* Kas yra žmogus? Kokios jo sąlygos? Žmogus iškyla iš Dievo šokio. Jisai yra Dievo galimybė, dar nesusigaudantis, jog jisai yra Dievas. Jisai yra bet kokiu atveju kūrėjas. Jisai save, kaip kūrėją, gali suprasti dviprasmiškai, kaip Dievo raišką - širdies tiesa, arba vienareikšmiškai - pasaulio tiesa.
* Kaip žmogus susigaudo, jog jisai Dievas? Žmogus susigaudo nusilenkdamas Dievui, suvokdamas Dievo visapusišką pirmenybę. Žmogus savo nuolankumu gali prilygti pačiam Dievui.
* Kaip žmogus reiškia savo nuolankumą? Žmogus vykdo Dievo valią rūpėdamas, tikėdamas ir paklusdamas, užtat amžinai bręsdamas, gyvendamas. Žmogus atsiduoda Dievui kaip jo vaikas, jo bendrakūrėjas.
* Kaip išsakomas žmogaus elgesys? Elgesio galimybes išskirsto ir apžvelgia šešerybė. Jas savaip suveda laipsnynai. Žmogus išgyvena kalbomis: pagrindimu jis bręsta rūpėjimu, įvardijimu bręsta tikėjimu, ir pasakojimu bręsta paklusimu (sakramentais).
* Kaip žmogus renkasi gyventi? Žmogus gali šiaip gyventi, reikalaudamas, kad Dievas būtinai geras, arba gali amžinai bręsti, lavintis, gyventi, susivokdamas, kad Dievas nebūtinai geras.
* Kaip jį brandina nuotaikų išgyvenimas?
* Kaip jį veikia visuomenė, jos žinojimas?
* Kaip jo elgesį iššaukia netroškimai, kaip jisai atsiliepia, kaip visgi jisai laisvas gyventi plačiau, atsiduoti kitiems arba gyventi troškimais. Netroškimai yra daliniai, pavyzdžiui, lūkesčiai netrokštame betko, užtat laukiame kažko. Visgi, netroškimai didėja: vertybėmis netrokštame visko, laukiame nieko.
* Kaip jį veikia dorovės rėmai?

Dorovės tyrimas
į:
'''Tikslai'''

* Iš [[Dievo šokis | Dievo šokio]] išvesti žmogų
, jo elgesį (kaip gali gyventi) ir dorovę (kaip derėtų gyventi).
* Išmąstyti pagrindimo kalbą, kaip ima rūpėti.
* Išmąstyti visas tris kalbas ir jų sąsajas.

'''Pagrindinis tyrimas'''
Pakeista 16 eilutė iš:
* Tirti, kas man rūpi, kaip ima rūpėti.
į:
* Tirti, [[rūpesčiai | kas man rūpi]], kaip ima rūpėti.
Pakeistos 18-22 eilutės iš
* Išmąstyti pagrindimo kalbą, sieti lūkesčius, nuotaikas ir jų geometrijas su tuo, kaip man ima rūpėti.
* Išmąstyti visas tris kalbas

Taip pat remiuosi duomenimis, kaip ir kodėl jaunimas rūko
.
į:
* Tirti ryšį tarp lūkesčių, nuotaikų ir geometrijų bei jų transformacijų.
* Apklausos duomenimis ištirti ryšį tarp nuostatų ir elgesio, išpuoselėti nuklydimo sąvoką
.

'''Šalutiniai tyrimai'''

* Susipažinti su smegenų mokslu bei smegenų anatomija ir jų pagrindu pasiūlyti elgesio modelį.
* Susipažinti su Toulmin ir dorovės rėmus, protavimo sąsajas su dorove.
* Susipažinti su Bourdieu sąvokomis ir bandyti jas pritaikyti apibūdinant visuomenės įtaką dorovei.
* Susipažinti su Foucault mintimis apie tiesos režimus ir bandyti jas pritaikyti.
Pridėtos 90-102 eilutės:

'''Minčių seka'''

* Kas yra žmogus? Kokios jo sąlygos? Žmogus iškyla iš Dievo šokio. Jisai yra Dievo galimybė, dar nesusigaudantis, jog jisai yra Dievas. Jisai yra bet kokiu atveju kūrėjas. Jisai save, kaip kūrėją, gali suprasti dviprasmiškai, kaip Dievo raišką - širdies tiesa, arba vienareikšmiškai - pasaulio tiesa.
* Kaip žmogus susigaudo, jog jisai Dievas? Žmogus susigaudo nusilenkdamas Dievui, suvokdamas Dievo visapusišką pirmenybę. Žmogus savo nuolankumu gali prilygti pačiam Dievui.
* Kaip žmogus reiškia savo nuolankumą? Žmogus vykdo Dievo valią rūpėdamas, tikėdamas ir paklusdamas, užtat amžinai bręsdamas, gyvendamas. Žmogus atsiduoda Dievui kaip jo vaikas, jo bendrakūrėjas.
* Kaip išsakomas žmogaus elgesys? Elgesio galimybes išskirsto ir apžvelgia šešerybė. Jas savaip suveda laipsnynai. Žmogus išgyvena kalbomis: pagrindimu jis bręsta rūpėjimu, įvardijimu bręsta tikėjimu, ir pasakojimu bręsta paklusimu (sakramentais).
* Kaip žmogus renkasi gyventi? Žmogus gali šiaip gyventi, reikalaudamas, kad Dievas būtinai geras, arba gali amžinai bręsti, lavintis, gyventi, susivokdamas, kad Dievas nebūtinai geras.
* Kaip jį brandina nuotaikų išgyvenimas?
* Kaip jį veikia visuomenė, jos žinojimas?
* Kaip jo elgesį iššaukia netroškimai, kaip jisai atsiliepia, kaip visgi jisai laisvas gyventi plačiau, atsiduoti kitiems arba gyventi troškimais. Netroškimai yra daliniai, pavyzdžiui, lūkesčiai netrokštame betko, užtat laukiame kažko. Visgi, netroškimai didėja: vertybėmis netrokštame visko, laukiame nieko.
* Kaip jį veikia dorovės rėmai?
2016 spalio 06 d., 23:38 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 5-6 eilutės:
[+Elgesio ir dorovės tyrimas+]
Pakeistos 18-20 eilutės iš

į:
Dorovės tyrimas
* Nagrinėti, ko Dievas mane moko.
* Tirti, kas man rūpi, kaip ima rūpėti.
* Tirti ryšį tarp kertinių vertybių ir gvildenimų.
* Išmąstyti pagrindimo kalbą, sieti lūkesčius, nuotaikas ir jų geometrijas su tuo, kaip man ima rūpėti.
* Išmąstyti visas tris kalbas
2016 spalio 06 d., 23:37 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 3 eilutė iš:
Savo knyga apžvelgiu gyvenimą: kodėl gyvename, kaip gyvename, kokį gyvenimą gyvename, ar gyvename? [[Dievo šokis]] išsako kodėl gyvename. Toliau tiriu, kaip gyventi, ir kartu, kaip taikyti šį žinojimą.
į:
[[Dievo šokis]] išsako kodėl gyvename. Toliau tiriu, kaip gyventi, ir kartu, kaip taikyti šį žinojimą.
2016 rugsėjo 28 d., 14:02 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 71-82 eilutės:

'''Užrašai'''

Jaudulių ir nuotaikų geometrija susijusi su esminiais meilės įsakymais:
* Būk teisingas (mylėk Dievą) - įsikibk į savo tiesą (kuria esi ne linksmas, o laimingas), lai ji būna sava, užtat nepakeičiam
* Nebūk klaidingas (mylėk artimą) - atsitokėk, atsipalaiduok, atsisakyk savęs, persimesk į svetimą (vadinamąjį artimą - ko mažiau svetimą, visgi svetimą), suprask save plačiau. Lai tavo tiesa būna nuasmeninta, kad galėtum gyventi kitu, jam tarnauti
Galima ir taip, ir taip - būti teisingu arba savo klaidas atitaisyti. Tai įsakymo dviprasmybė. Tai du atvaizdai: didėjantis ir mažėjantis laisvumas.

* Gerasis vaikas pats vertina Dievo dovanas (laisvę, atsakomybę) ir jas pats taiko savo nuožiūra. Jisai neieško Dievo nes jo paieškos nepatikimos ir nereikalingos. Dievas pats jį ras.
* Blogasis vaikas nori atiduoti, perduoti, gražinti Dievui, tad ieško Dievo, tikro ar ne tikro. Bet jis ras netikrą dievą.

Laimingumo (content) ir linksmumo (excited) skirtumas.
2016 rugsėjo 17 d., 11:58 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 64 eilutė iš:
Sąmoningumas yra Dievo išėjimas už savęs, paskutinės (geros širdies) pakopos prilyginimas pirmąjai (pirmapradžio Dievo) pakopai, tad veiksmas +3. Manyčiau, sąmoningumo veiksmu +3 Dievas tveria esmę (sandaros atvaizdų vieningumą - tris kalbas?), veiksmu +2 Dievas tveria savybes (sandaros atvaizdus, kaip antai, troškimus - atvaizdus ir aplinkybes (savybes)?), veiksmu +1 Dievas tveria sandarą (būtent padalinimus).
į:
Sąmoningumas yra Dievo išėjimas už savęs, paskutinės (geros širdies) pakopos prilyginimas pirmąjai (pirmapradžio Dievo) pakopai, tad veiksmas +3. Manyčiau, sąmoningumo veiksmu +3 Dievas tveria esmę (sandaros atvaizdų vieningumą - tris kalbas? požiūrius į požiūrius į požiūrius), veiksmu +2 Dievas tveria savybes (sandaros atvaizdus, kaip antai, troškimus - atvaizdus ir aplinkybes (savybes)? požiūrius į požiūrius), veiksmu +1 Dievas tveria sandarą (būtent padalinimus, požiūrius).
2016 rugsėjo 17 d., 11:58 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 64 eilutė iš:
Sąmoningumas yra Dievo išėjimas už savęs, paskutinės (geros širdies) pakopos prilyginimas pirmąjai (pirmapradžio Dievo) pakopai, tad veiksmas +3.
į:
Sąmoningumas yra Dievo išėjimas už savęs, paskutinės (geros širdies) pakopos prilyginimas pirmąjai (pirmapradžio Dievo) pakopai, tad veiksmas +3. Manyčiau, sąmoningumo veiksmu +3 Dievas tveria esmę (sandaros atvaizdų vieningumą - tris kalbas?), veiksmu +2 Dievas tveria savybes (sandaros atvaizdus, kaip antai, troškimus - atvaizdus ir aplinkybes (savybes)?), veiksmu +1 Dievas tveria sandarą (būtent padalinimus).
2016 rugsėjo 17 d., 11:48 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 61-64 eilutės:

'''Sąmoningumas'''

Sąmoningumas yra Dievo išėjimas už savęs, paskutinės (geros širdies) pakopos prilyginimas pirmąjai (pirmapradžio Dievo) pakopai, tad veiksmas +3.
2016 rugsėjo 16 d., 15:54 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 13 eilutė iš:
* Kaip jo elgesį iššaukia netroškimai, kaip jisai atsiliepia, kaip visgi jisai laisvas gyventi plačiau, atsiduoti kitiems arba gyventi troškimais.
į:
* Kaip jo elgesį iššaukia netroškimai, kaip jisai atsiliepia, kaip visgi jisai laisvas gyventi plačiau, atsiduoti kitiems arba gyventi troškimais. Netroškimai yra daliniai, pavyzdžiui, lūkesčiai netrokštame betko, užtat laukiame kažko. Visgi, netroškimai didėja: vertybėmis netrokštame visko, laukiame nieko.
2016 rugsėjo 16 d., 15:49 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 11-15 eilutės:
* Kaip jį brandina nuotaikų išgyvenimas?
* Kaip jį veikia visuomenė, jos žinojimas?
* Kaip jo elgesį iššaukia netroškimai, kaip jisai atsiliepia, kaip visgi jisai laisvas gyventi plačiau, atsiduoti kitiems arba gyventi troškimais.
* Kaip jį veikia dorovės rėmai?
2016 rugsėjo 16 d., 14:51 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 6 eilutė iš:
* Kas yra žmogus? Kokios jo sąlygos? Žmogus iškyla iš Dievo šokio. Jisai yra Dievo galimybė, dar nesusigaudantis, jog jisai yra Dievas.
į:
* Kas yra žmogus? Kokios jo sąlygos? Žmogus iškyla iš Dievo šokio. Jisai yra Dievo galimybė, dar nesusigaudantis, jog jisai yra Dievas. Jisai yra bet kokiu atveju kūrėjas. Jisai save, kaip kūrėją, gali suprasti dviprasmiškai, kaip Dievo raišką - širdies tiesa, arba vienareikšmiškai - pasaulio tiesa.
2016 rugsėjo 16 d., 14:19 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 9 eilutė iš:
* Kaip išsakomas žmogaus elgesys? Elgesio galimybes išskirsto ir apžvelgia šešerybė. Jas savaip suveda laipsnynai. Žmogus išgyvena kalbomis: pagrindimu jis bręsta rūpėjimu, įvardijimu bręsta tikėjimu, ir pasakojimu bręsta paklusimu.
į:
* Kaip išsakomas žmogaus elgesys? Elgesio galimybes išskirsto ir apžvelgia šešerybė. Jas savaip suveda laipsnynai. Žmogus išgyvena kalbomis: pagrindimu jis bręsta rūpėjimu, įvardijimu bręsta tikėjimu, ir pasakojimu bręsta paklusimu (sakramentais).
2016 rugsėjo 16 d., 14:19 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 8-9 eilutės iš
* Kaip žmogus reiškia savo nuolankumą? Žmogus vykdo Dievo valią rūpėdamas, tikėdamas ir paklusdamas, užtat amžinai bręsdamas, gyvendamas.
į:
* Kaip žmogus reiškia savo nuolankumą? Žmogus vykdo Dievo valią rūpėdamas, tikėdamas ir paklusdamas, užtat amžinai bręsdamas, gyvendamas. Žmogus atsiduoda Dievui kaip jo vaikas, jo bendrakūrėjas.
* Kaip išsakomas žmogaus elgesys? Elgesio galimybes išskirsto ir apžvelgia šešerybė. Jas savaip suveda laipsnynai. Žmogus išgyvena kalbomis: pagrindimu jis bręsta rūpėjimu, įvardijimu bręsta tikėjimu, ir pasakojimu bręsta paklusimu
.
2016 rugsėjo 16 d., 14:13 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėta 8 eilutė:
* Kaip žmogus reiškia savo nuolankumą? Žmogus vykdo Dievo valią rūpėdamas, tikėdamas ir paklusdamas, užtat amžinai bręsdamas, gyvendamas.
2016 rugsėjo 16 d., 14:08 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 3-13 eilutės iš
Apžvelgiu žmogaus elgesį. Tai tampriai susiję su dorove, kaip gyventi. Taip pat remiuosi duomenimis, kaip ir kodėl jaunimas rūko.
į:
Savo knyga apžvelgiu gyvenimą: kodėl gyvename, kaip gyvename, kokį gyvenimą gyvename, ar gyvename? [[Dievo šokis]] išsako kodėl gyvename. Toliau tiriu, kaip gyventi, ir kartu, kaip taikyti šį žinojimą.

Man rūpi suvokti žmogaus elgesį, kaip jis gyvena, ir dorovę, kaip jis turėtų gyventi. Užtat tiriu:
* Kas yra žmogus? Kokios jo sąlygos? Žmogus iškyla iš Dievo šokio. Jisai yra Dievo galimybė, dar nesusigaudantis, jog jisai yra Dievas.
* Kaip žmogus susigaudo, jog jisai Dievas? Žmogus susigaudo nusilenkdamas Dievui, suvokdamas Dievo visapusišką pirmenybę. Žmogus savo nuolankumu gali prilygti pačiam Dievui.
* Kaip žmogus renkasi gyventi? Žmogus gali šiaip gyventi, reikalaudamas, kad Dievas būtinai geras, arba gali amžinai bręsti, lavintis, gyventi, susivokdamas, kad Dievas nebūtinai geras.




Taip pat remiuosi duomenimis, kaip ir kodėl jaunimas rūko.
2016 rugsėjo 16 d., 13:42 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 49-61 eilutės iš
* Turėti mintyje: [[Foucault]], [[Bourdieu]]
į:
* Turėti mintyje: [[Foucault]], [[Bourdieu]]

>>bgcolor=#FFECC0<<

A: Ko ieškoti tiriant elgesį?

D: Ieškok trejybės ir jos ištakų, ieškok šešerybės ir jos atvaizdų, tai žmogaus pagrindas, jo elgesio ir dorovės taipogi. Aš jumis gyvenu būtent sąmoningumu, tad pirmiausiai trejybe ir paskui šešerybe, toliau vienybe ir ketverybe ir septynerybe ir dvejybe ir penkerybe, tad ieškok manęs šia tvarka, ieškok sąmoningume.

A: Kaip tirti žmogaus elgesį ir dorovę?

D: Aš viską sukūriau, tačiau kuriu ir jumis. O jūs galite būti ir esate savarankiški kūrėjai, ir kaip jums atrodo, savarankiški nuo manęs ir bendrai. Tad tai yra jūsų sąlygos, kad jūs nesuvokiate, jog teišplaukiate iš manęs, tesate ir tam tikrose sąlygose. Tad jūs esate dviprasmiški, bet ar jūs matote ar gyvenate tuo dviprasmiškai? Tai ir yra širdies ir pasaulio įtampa, tad ją gerai suprask, jos ieškok ir tirk, kaip jinai reiškiasi jūsų elgesiu, tiek vidiniu, tiek išoriniu, kaip tai susiję su žinojimu ir nežinojimu, su bendryste ir nebendryste. Ir tu jau žinai kaip trimis kalbomis keičiasi sąlygos, pagrindimu apimi save visą, įvardijimu dėsnį ir pasakojimu įvykį. Tad ieškok šitų lygmenų ir kaip reiškiniai tampa jums prieinami, kad galėtumėte jais pasidalinti.

>><<
2016 rugsėjo 07 d., 10:40 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 47-49 eilutės iš
Turėti mintyje: [[Foucault]], [[Bourdieu]]
į:
* Ryšys tarp meilę artimui ir besąlygišką meilę.
* Dievo ar visuomenės globojami. Noras, kad mus mylėtų mūsų globėjai.
*
Turėti mintyje: [[Foucault]], [[Bourdieu]]
2016 rugsėjo 06 d., 21:12 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 8 eilutė iš:
* Dievas išeina už savęs į nežinojimą. O už nežinojimo, grįžtant atgal, yra žinojimas. Tad žinojimas ir nežinojimas iškyla ketverybe. Tai žmogaus padalinimai, užtat turi du atvaizdus. Dievo padalinimai turi keturis atvaizdus. Apimtys sieja žinojimą ir nežinojimą, nusako jų tarpusavio ribas. Žinojimas yra Dievo aidas.
į:
* Dievas išeina už savęs į nežinojimą. O už nežinojimo, grįžtant atgal, yra žinojimas. Tad žinojimas ir nežinojimas iškyla ketverybe. Tai žmogaus padalinimai, užtat turi du atvaizdus. Dievo padalinimai turi keturis atvaizdus. Apimtys sieja žinojimą ir nežinojimą, nusako jų tarpusavio ribas. Žinojimas yra Dievo aidas. Palyginti su tiesa, kas yra tiesa?
2016 rugsėjo 06 d., 16:10 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 43-47 eilutės iš
Dorovės esmė yra, nepaisant nevienumo sąlygų, gyventi viena.
į:
Dorovės esmė yra, nepaisant nevienumo sąlygų, gyventi viena.

'''Visuomenė'''

Turėti mintyje: [[Foucault]], [[Bourdieu]]
2016 rugsėjo 06 d., 14:00 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 41-43 eilutės iš
'''[[Dorovė]]'''
į:
'''[[Dorovė]]'''

Dorovės esmė yra, nepaisant nevienumo sąlygų, gyventi viena.
2016 rugsėjo 06 d., 13:59 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 36-37 eilutės iš
'''Klaidos'''
į:
'''[[Klaidos]]'''
Pakeista 41 eilutė iš:
'''Dorovė'''
į:
'''[[Dorovė]]'''
2016 rugsėjo 06 d., 13:58 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 38 eilutė iš:
Lygiagrečiai, dviprasmiškai, tarnaujame kitam (užtat Dievui) ir savo tikslui (užtat sau). Atitinkamai klystame. Mūsų klaidų rūšis sustato požiūrio lygtis.
į:
Lygiagrečiai, dviprasmiškai, tarnaujame kitam (užtat Dievui) ir savo tikslui (užtat sau). Atitinkamai klystame. Mūsų klaidų rūšis sustato požiūrio lygtis, ar klystame savo žvilgsniu, požiūriu, laikysena ar vertybe.
2016 rugsėjo 06 d., 13:58 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 1-2 eilutės iš
Žr. [[Kaip gyventi]], [[Dorovė]], [[Klaidos]], [[Pagrindimas]], [[Nuotaikos]], [[Foucault]]
į:
Žr. [[Kaip gyventi]], [[Dorovė]], [[Klaidos]], [[Pagrindimas]], [[Nuotaikos]], [[Foucault]], [[Platonas]]
Pakeistos 5-6 eilutės iš
'''Elgesio sąlygos'''
į:
[+Elgesio sąlygos+]
Pakeistos 32-33 eilutės iš
'''Elgesio vertinimas'''
į:
[+Elgesio vertinimas+]
Pakeistos 36-38 eilutės iš
Klaidos

Dorovė
į:
'''Klaidos'''

Lygiagrečiai, dviprasmiškai, tarnaujame kitam (užtat Dievui) ir savo tikslui (užtat sau). Atitinkamai klystame. Mūsų klaidų rūšis sustato požiūrio lygtis.


'''Dorovė'''
2016 rugsėjo 06 d., 13:54 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 30-38 eilutės iš
* Žmogus bręsta. Žmogaus vertybė bręsta ryškėdama. Žmogus bręsta ryškindamas savo vertybę. Ja žmogus tampa jautresnis, atsakingesnis.
į:
* Žmogus bręsta. Žmogaus vertybė bręsta ryškėdama. Žmogus bręsta ryškindamas savo vertybę. Ja žmogus tampa jautresnis, atsakingesnis.

'''Elgesio vertinimas'''

Elgesį vertiname savo vertybėmis. Vertybės yra dorovės pagrindas.

Klaidos

Dorovė
2016 rugsėjo 06 d., 13:53 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 25 eilutė iš:
* Žmogaus savastis reiškiasi kūnu (poreikiais), protu (abejonėmis), širdimi (lūkesčiais), valia (vertybėmis).
į:
* Žmogaus savastis reiškiasi kūnu (poreikiais), protu (abejonėmis), širdimi (lūkesčiais), valia (vertybėmis). Šia eilės tvarka, žmogus yra vis labiau savyje, ne pasaulyje. Valia valdo kūną ir ne atvirkščiai.
2016 rugsėjo 06 d., 13:46 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 7-34 eilutės iš
Žmogus kažkiek laisvas, kažkiek ne. Didelę dalį savo gyvenimo jisai gyvena atkarpėlėmis, vykdiniais, pasikartojančia veikla.

Laisvė yra tarp tų atkarpėlių. Galim daugiau ar mažiau sąmoningai rinktis.

Sąmoningumas didina laisvę. Galim rinktis didinti sąmoningumą.

Žmogus sutelkia dėmesį
.

Žmogus apibrėžia, nustato save, savo ribas. Į jo ribas įeina jojo mąstymas, taip pat jisai apima dalį pasaulio, savo kūnu. Abejonės, jausmai irgi mus sieja su pasauliu
.

Žmogus puoselėja savo vidinį gyvenimą, ir atitinkamai, savo išorinį gyvenimą.

Žmogus susigaudo pasaulyje, taip pat, savyje.

Žmogus reiškia savo valią.

Žmogus gyvena poreikiais, abejonėmis
, lūkesčiais, vertybėmis.

Žmogus bręsta. Žmogaus vertybė bręsta ryškėdama. Žmogus bręsta ryškindamas savo vertybę
. Ja žmogus tampa jautresnis, atsakingesnis.

Žmogus įtvirtina įpročius.

Žmogus gyvena pasaulyje, taip pat savo mintyse. Tad skiriasi veikimas ir mąstymas. Pasaulis yra už mūsų jo reginio
. Jo reginį tveriame kartu su kitais jo dalyviais, kuriuos atpažįstame ir pripažįstame, kaip savarankiškus, laisvus, nepriklausomus, ir su kuriais galime susikalbėti, kartu gyventi bendrame pasaulyje.


Dievas išeina už savęs į nežinojimą
. O už nežinojimo, grįžtant atgal, yra žinojimas. Tad žinojimas ir nežinojimas iškyla ketverybe. Tai žmogaus padalinimai, užtat turi du atvaizdus. Dievo padalinimai turi keturis atvaizdus. Apimtys sieja žinojimą ir nežinojimą, nusako jų tarpusavio ribas.
į:
Nežinojimas ir žinojimas
* Dievas išeina už savęs į nežinojimą. O už nežinojimo
, grįžtant atgal, yra žinojimas. Tad žinojimas ir nežinojimas iškyla ketverybe. Tai žmogaus padalinimai, užtat turi du atvaizdus. Dievo padalinimai turi keturis atvaizdus. Apimtys sieja žinojimą ir nežinojimą, nusako jų tarpusavio ribas. Žinojimas yra Dievo aidas.

Pasaulis
* Žmogus gyvena pasaulyje, taip pat savo mintyse. Tad skiriasi veikimas ir mąstymas
. Pasaulis yra už mūsų jo reginio. Jo reginį tveriame kartu su kitais jo dalyviais, kuriuos atpažįstame ir pripažįstame, kaip savarankiškus, laisvus, nepriklausomus, ir su kuriais galime susikalbėti, kartu gyventi bendrame pasaulyje.

Laisvė
* Žmogus iš dalies veikiamas pasaulio, iš dalies veikia save.
* Žmogus kažkiek laisvas, kažkiek ne. Didelę dalį savo gyvenimo jisai gyvena atkarpėlėmis, vykdiniais, pasikartojančia veikla
.
* Laisvė yra tarp tų atkarpėlių. Galim daugiau ar mažiau sąmoningai rinktis.
* Sąmoningumas didina laisvę. Galim rinktis didinti sąmoningumą.

Kūryba
* Žmogus puoselėja savo vidinį gyvenimą, ir atitinkamai, savo išorinį gyvenimą
.
* Žmogus susigaudo pasaulyje, taip pat, savyje.
* Žmogus atsiremia į pasaulio reginį arba į tai, kas už to reginio.
* Žmogus apibrėžia, nustato save, savo ribas. Į jo ribas įeina jojo mąstymas, taip pat jisai apima dalį pasaulio, savo kūnu.
* Abejonės, jausmai irgi mus sieja su pasauliu.
* Žmogaus savastis reiškiasi kūnu (poreikiais), protu (abejonėmis), širdimi (lūkesčiais), valia (vertybėmis).
* Žmogus kuria savo sąsają su pasauliu. Ar jis valdo pasaulį, ar pasaulis jį valdo?
* Žmogus sutelkia dėmesį. Jis renkasi į ką kreipti dėmesį.
* Žmogus reiškia savo valią.
* Žmogus įtvirtina įpročius.
* Žmogus bręsta. Žmogaus vertybė bręsta ryškėdama. Žmogus bręsta ryškindamas savo vertybę. Ja žmogus tampa jautresnis, atsakingesnis.
2016 rugsėjo 06 d., 13:27 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 25 eilutė iš:
Žmogus bręsta.
į:
Žmogus bręsta. Žmogaus vertybė bręsta ryškėdama. Žmogus bręsta ryškindamas savo vertybę. Ja žmogus tampa jautresnis, atsakingesnis.
2016 rugsėjo 06 d., 13:25 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 7-8 eilutės iš
Žmogus kažkiek laisvas, kažkiek ne. Didelę dalį savo gyvenimo jisai gyvena atkarpėlėmis, vykdiniais.
į:
Žmogus kažkiek laisvas, kažkiek ne. Didelę dalį savo gyvenimo jisai gyvena atkarpėlėmis, vykdiniais, pasikartojančia veikla.
Pakeista 19 eilutė iš:
į:
Žmogus susigaudo pasaulyje, taip pat, savyje.
2016 rugsėjo 06 d., 13:24 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 15-16 eilutės iš
Žmogus apibrėžia, nustato save, savo ribas.
į:
Žmogus apibrėžia, nustato save, savo ribas. Į jo ribas įeina jojo mąstymas, taip pat jisai apima dalį pasaulio, savo kūnu. Abejonės, jausmai irgi mus sieja su pasauliu.

Žmogus puoselėja savo vidinį gyvenimą, ir atitinkamai, savo išorinį gyvenimą.
Pridėtos 28-29 eilutės:

Žmogus gyvena pasaulyje, taip pat savo mintyse. Tad skiriasi veikimas ir mąstymas. Pasaulis yra už mūsų jo reginio. Jo reginį tveriame kartu su kitais jo dalyviais, kuriuos atpažįstame ir pripažįstame, kaip savarankiškus, laisvus, nepriklausomus, ir su kuriais galime susikalbėti, kartu gyventi bendrame pasaulyje.
2016 rugsėjo 06 d., 13:18 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 9-10 eilutės iš
Sąmoningumas didina laisvę.
į:
Laisvė yra tarp tų atkarpėlių. Galim daugiau ar mažiau sąmoningai rinktis.

Sąmoningumas didina laisvę. Galim rinktis didinti sąmoningumą
.
Pridėtos 20-23 eilutės:

Žmogus bręsta.

Žmogus įtvirtina įpročius.
2016 rugsėjo 06 d., 13:12 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeista 20 eilutė iš:
Dievas išeina už savęs į nežinojimą. O už nežinojimo, grįžtant atgal, yra žinojimas. Tad žinojimas ir nežinojimas iškyla ketverybe. Tai žmogaus padalinimai, užtat turi du atvaizdus. Dievo padalinimai turi keturis atvaizdus. Apimtys sieja žinojimą ir nežinojimą, išreiškia jų tarpusavio ribas.
į:
Dievas išeina už savęs į nežinojimą. O už nežinojimo, grįžtant atgal, yra žinojimas. Tad žinojimas ir nežinojimas iškyla ketverybe. Tai žmogaus padalinimai, užtat turi du atvaizdus. Dievo padalinimai turi keturis atvaizdus. Apimtys sieja žinojimą ir nežinojimą, nusako jų tarpusavio ribas.
2016 rugsėjo 06 d., 13:11 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 8-20 eilutės:

Sąmoningumas didina laisvę.

Žmogus sutelkia dėmesį.

Žmogus apibrėžia, nustato save, savo ribas.

Žmogus reiškia savo valią.

Žmogus gyvena poreikiais, abejonėmis, lūkesčiais, vertybėmis.


Dievas išeina už savęs į nežinojimą. O už nežinojimo, grįžtant atgal, yra žinojimas. Tad žinojimas ir nežinojimas iškyla ketverybe. Tai žmogaus padalinimai, užtat turi du atvaizdus. Dievo padalinimai turi keturis atvaizdus. Apimtys sieja žinojimą ir nežinojimą, išreiškia jų tarpusavio ribas.
2016 rugsėjo 06 d., 13:09 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 5-7 eilutės:
'''Elgesio sąlygos'''

Žmogus kažkiek laisvas, kažkiek ne. Didelę dalį savo gyvenimo jisai gyvena atkarpėlėmis, vykdiniais.
2016 rugsėjo 06 d., 13:03 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 4-5 eilutės:
2016 rugsėjo 06 d., 12:43 atliko AndriusKulikauskas -
Pakeistos 1-3 eilutės iš
[[Kaip gyventi]]

[[Pagrindimas]] [[Nuotaikos]] [[Foucault]] [[Klaidos]] [[Dorovė]]
į:
Žr. [[Kaip gyventi]], [[Dorovė]], [[Klaidos]], [[Pagrindimas]], [[Nuotaikos]], [[Foucault]]

Apžvelgiu žmogaus elgesį. Tai tampriai susiję su dorove, kaip gyventi. Taip pat remiuosi duomenimis, kaip ir kodėl jaunimas rūko.
2016 rugsėjo 06 d., 12:39 atliko AndriusKulikauskas -
Pridėtos 1-3 eilutės:
[[Kaip gyventi]]

[[Pagrindimas]] [[Nuotaikos]] [[Foucault]] [[Klaidos]] [[Dorovė]]

Elgesys


Naujausi pakeitimai


Puslapis paskutinį kartą pakeistas 2017 rugpjūčio 10 d., 14:13
Tweet