Iš Gvildenu svetainės

Mintys: Suvestinė20181225

Suvestinė 摘要

Esmė

Dievas ištiria savo būtinumą.

Būtinumas svarstomas keturiais išeities taškais. Vienas iš jų yra nešališkas, už santvarkos. Keturi klausimai (Kodėl? Kaip? Koks? Ar?) išsako santykius tarp keturių išeities taškų ir nešališko išeities taško. Šiais išeities taškais ryškėja Dievo prielaidos.

• Nešališkai, už santvarkos: Ar yra Dievas? Iš pradžių, yra pirmapradis Dievas, be jokio požiūrio, iš kurio išsiveda Dievo šokis. Dievas tiesiog išgyvena savo tyrimą.
• Toliau, koks yra Dievas? Iš pradžių, yra grynas sąmoningumas, Aš, kaip liepsna plazdenanti tarp sąmonės ir pasąmonės, vienu požiūriu, iš kurio išsiveda pasirinkimų malūnas?.
• Toliau, kaip yra Dievas? Kiekvienoje mokslo šakoje, kiekvienai asmenybei, Tau, yra Dievo trejybės atitikmuo (Tėvas už santvarkos, Sūnaus šablonas santvarkai, Dvasios tarpas santvarkoje), dviem požiūriais - požiūriu į požiūrį - klausimu ir atsakymu, kuriais išsivysto žinojimo rūmai.
• Galiausiai, kodėl yra Dievas? Visokiausiose Dievui nepalankiausiose aplinkybėse sužaibuoja Dievo blyksnis, keturios Dievo pakopos, kuriomis jisai išeina už savęs į savo esmę, meilę Kitam, tad trimis požiūriais, požiūriu į požiūrį į požiūrį, atkartotu Dievo šokio trejybės ratu, maldos mokslo stebuklu.

Santrauka

Grynas sąmoningumas įsikūnija svarstydamas ar jisai būtinas? Ar žinojimas-įsijautimas gali prilygti nežinojimui-atsitokėjimui? Meilė (atsisakymas savęs) palaiko sąmoningėjimą. Pilnai atsiskleidęs sąmoningėjimas prilygsta grynam sąmoningumui.

Pirmapradis Dievas yra grynas sąmoningumas. Sąmoningumas derina įsijautimą-žinojimą ir atsitokėjimą-nežinojimą. Grynas sąmoningumas yra tokia būsena esanti pirm žinojimo ir nežinojimo.

Dievas yra besąlygiškai sąmoningas. Šioje būsenoje Dievas klausia, ar Dievas būtų jeigu jo nebūtų? Šiuo Dievo klausimu, jo tyrimu, jisai pasitraukia, sąlygiškai dingsta sąmoningumas, užtat išsiskiria žinojimas ir nežinojimas ir jų skirtumas plėtojasi. Juos skiria (tuomi sieja) niekas, kažkas, betkas, viskas, ir atitinkamai juos sieja (tuomi skiria) asmenys - Dievas, Aš, Tu, Kitas, taip kad naujai auga žinojimu ir nežinojimu pagrįstas sąlygiškas sąmoningumas.

Dievas savo šokiu skiria nieko žinojimą ir nieko nežinojimą. Aš pasirinkimų malūnu skiriu kažko žinojimą ir kažko nežinojimą. Tu žinojimo rūmais skiri betko žinojimą ir betko nežinojimą. Kitas maldos mokslu skiria visko žinojimą ir visko nežinojimą.

Sąmoningėdami, iš pradžių dairomės į besąlygiškumą, į Dievą, į sąmoningumą, tačiau paskui susigaudome, jog derėtų žiūrėti su Dievu į sąlygiškumą, užtat sąmoningai. Tokiu būdu mumis iškyla dorovė, kuria vietoj Ką (sąmoningumą) renkamės Kaip (sąmoningai). Šis virsmas mumyse leidžia mums patiems sąmoningėti. Dorovė yra sąmoningumo reikalavimas.

Meilė išplečia dorovės reikalavimą, jį taikydama visų asmenų santykiams. Meile įvairiai renkamės platesnę apimtį vietoj siauresnės apimties. Meilė tad palaiko sąmoningėjimą. Meilė vienija mūsų pasirinkimus, užtat puoselėja mūsų vieningą kertinę vertybę, mus atstojančią.

Toliau mums tenka derinti kiek žiūrėti į Dievą ir kiek žiūrėti su Dievu. Deriname trejybės rato poslinkiais. Tokiu būdu naujai išpuoselėjame sąlygišką sąmoningumą, gryno sąmoningumo prielaidas. Sąlygiškas sąmoningumas reiškiasi sąmoninga visuomene, šviesuolių bendryste, tiesos aplinkybėmis.

Pirmapradis sąmoningumas

Dievą išplečia jo prielaidos, Dievo Dievas - meilė

Viskas išplaukia iš pirmapradžio Dievo ir jo klausimo, jo tyrimo: Ar Dievas būtinas?

Pirmapradis Dievas yra grynas sąmoningumas nes jame glūdi galimybė tiek įsijausti, žinoti, atsakyti, tiek atitokėti, nežinoti, klausti. Jisai yra nežinojimo ir žinojimo santykis, tad yra pirm jų.

• Užtat jisai išryškėja išsiskiriant žinojimui ir nežinojimui, tad sąmoningėjant, būtent mumis.
• Dievas savo tyrimu sąmoningėja. Augant žinojimui, besiplečiant pasąmonei, tuo pačiau augant nežinojimui, ryškėjant sąmonei, nes jisai gali užtat klausti vis turiningesnius klausimus.
• Jisai tad plėtojasi atvirkščiai, kaip mes. Juk jisai pradeda nuo sąmoningumo. Užtat jisai sąmoningėja mūsų sąmoningėjimu, pradėjus žinojimu ir nežinojimu ir išvystant jų skirtumą.
• Jisai yra tiek visuma, tiek tarpas tarp žinojimo ir nežinojimo. Tad jisai kaip tarpas išsipildo didesniaisiais padalinimais: ketverybe, penkerybe, šešerybe, septynerybe ir galiausiai aštuonerybe jisai sutampa su visuma.
• Mūsų amžinas gyvenimas - mūsų sąmoningėjimas - yra pirmapradžio Dievo sąmoningumo išvertimas, jo esmė ir pagrindas.
• Nieko apimtyje sutampa žinojimas (įsijautimas), nežinojimas (atsitokėjimas) ir sąmoningumas, tačiau apimčiai platėjant visi trys išsiskiria.
• Gyvenimas yra atsakymas į klausimą, Ar Dievas yra? Amžinas gyvenimas yra atsakymas į klausimą, Ar Dievas būtinas?
• Dievas kaip ir lengvai atsisako sąmoningumo, o mes jį labai sunkiai išpuoselėjame. Tačiau sąmoningumo esmė yra ištisai savęs atsisakyti vardan nešališkumo. Tad auga dviprasmybė, ar pirmapradyje Dieve glūdi nepaprastai išpuoselėta išmintis ir žinojimas, grindžiantis jo nedvejojantį pasitraukimą.
• Grynas sąmoningumas yra sąmoningumo žinojimas. Sąmoningumo sąmoningumas yra atskyrimas sąmoningumo (žinojimo) nuo jo prielaidų (nežinojimo), nuo sąmoningumo patikrinimo. O tas sąmoningumo nežinojimas, patikrinimas yra sąmoningumo įkūnijimas.
• Grynas sąmoningumas gali nieko nedaryti.

Dievas savo tyrimu savyje atveria jį grindžiančias prielaidas, kuriomis Dievas būtinai iškyla net ir jam nesant. Jame slypi Dievo Dievas - meilė - kuria jisai atsisako savęs ir visakam atveria savo galimybes.

• Meilė yra Dievo esmė į kurią viskas susiveda.
• Meilė yra Dievo sąlygose glūdintis platesnis Dievas, kuriuo iš viso galime visi būti ir kuriuo esame viena.
• Meilė yra Dievo pasitraukimas vardan jo brandesnio, išplėsto Dievo, vardan mūsų visų vienumo, vardan mūsų visų įtraukimo į Dievą. Mes taipogi dalyvaujame tame įtraukime ir įsitraukime. Tad meilė yra mūsų vienumo bendra veikla, kuria atsisakome savęs priimdami visus, tuomi ir visiems išplečiant save.
• Meilė yra Dievo esmė, iš kurios viskas atstatoma. Panašiai yra su ženklais ir su žinojimo ir su kalba. Tad žinojimas yra esmė, o nežinojimas yra dvasia.
• Dievo prielaida yra trejybė - Dievo sąmoningumas. O trejybė - veiksmas +3 - atveria pasirinkimų malūną - aštuonerybę ir pirmines sandaras - antrines sandaras. Pasirinkimų malūnas nusako kaip trejybė iškyla iš Dievo.

Sąmoningumo tyrimas

Dievo tyrimas atsiskleidžia asmenų tyrimais

Dievo tyrimas, Ar Dievas būtinas? plėtojasi Dievo šokiu, kuriuo Dievas įžvelgia asmenis. Dievas Tėvas įžvelgia, "Aš esu Dievas"; Dievas Sūnus įžvelgia, "Tu esi Dievas"; Dievas Dvasia įžvelgia, "Tai yra Dievas". Tokiomis įžvalgomis išsiskiria žinantis Dievas (Tėvas, Sūnus, Dvasia) ir jų žinomas asmuo, nežinantis, užtat tiriantis Dievas. Pradžioje žinantį ir nežinantį Dievą skiria niekas, tačiau toliau šiomis įžvalgomis juos atitinkamai skiria kažkas, betkas ir viskas. Žinantis Dievas yra santvarkoje, o jo aptariamas asmuo, nežinantis Dievas lieka už santvarkos, tad būtent į santvarką vis giliau besiskverbiantis, žinantis Dievas išreiškia Dievo žinojimą. O tas žinantis Dievas yra asmenyje įžvelgiamas dieviškas vienumas: asmens vienumas Manyje - vienų vienumas, asmenybės vienumas Tavyje - bendras žmogus, pasaulio vienumas Kitame - plazdenanti dvasia. Vienumas yra Dievo žvilgsnis, o tyrimas yra Dievo požiūris. Dievo žvilgsnio vienumą išsako žmogaus trejybės ratas. Juo Dievo žvilgsnis grindžia Dievo vienumą, visų Dievo kampų vienumą, už santvarkos.

Dievo šokyje asmenys yra taikomi besąlygiškai, nežinančiajam, už santvarkos, nieko apimtyje. Tačiau žinantysis gali juos taikyti sau, sąlygiškai, platesnėje apimtyje, laisvėje. Iškyla laisvė, kaip suprasti, besąlygiškai ar sąlygiškai. Atsiveria žinojimo lygmenys: ar, koks, kaip, kodėl. Dievo klausimas, Ar Dievas būtinas? virsta asmenų klausimais: Kas Aš esu? Kaip Tu esi? Kodėl Kitas yra?

Dievo tyrimas ir jo atsiskleidimas

• Mūsų amžinu gyvenimu, mūsų (ir kartu Dievo) sąmoningėjimu, pilnai atsiskleidžia Dievo sąmoningumas.
• Dievo požiūris išsiskleidžia Dievo tyrimu.
• Dievo šokis remiasi Dievo išankstiniu žinojimu, kad Dievas yra. Tačiau šis žinojimas yra primestas. Jisai tėra nieko apimtyje, kuriame nesiskiria nežinojimas ir žinojimas. Užtat jisai Dievo klausimą išreiškia atsakymu, Dievo nežinojimą išreiškia žinojimu, tad išskiria nežinojimą ir žinojimą. Užtat atsiveria kažko apimtis, kuriame Man iškyla klausimas, koks Aš esu, tai yra, kaip aš skiriuosi nuo Dievo? Tai mano ir Dievo santykio klausimas, kuriuo tiek aš, tiek Dievas nusakomi.
• Išsiskiria nežinojimas, Dievas asmenų tyrimais išgyvenantis visko žinojimą, ir žinojimas, išsakytas tyrimus grindžiančiomis apytakomis. Kiekviena apytaka atspindi šį santykį, tad pusė apytakos - 12 požiūrių - nusako asmenį pirm santvarkos, ir kita pusė - 12 požiūrių - nusako žinojimo santvarką.
• Dievo žinojimas auga Dievui išeinant už savęs į save, Tėvui artėjant prie Sūnaus: iš pradžių juos skiria viskas - Dievo savastis, toliau betkas - Mano savastis, kažkas - Tavo savastis ir niekas - Kito savastis, taip kad Kitu Dievas sutampa su savimi.
• Kiekvienas požiūris reiškiasi dviem asmenimis, pavyzdžiui, Dievas Tėvas yra Dievas už sąlygų, be savasties, taip pat Aš sąlygose, kaip savastis.

Troškimai išsako, kiek nežinantis Dievas yra išėjęs už savęs į žinantį Dievą. Apimtis (niekas, kažkas, betkas, viskas) skiria nežinojimą ir žinojimą.

Troškimai

• Iš pradžių nesiskiria žinojimas ir nežinojimas - juos skiria niekas.
• Toliau išsiskiria, ką žinome ir nežinome, atsiranda kažkas.
• Toliau išsiskiria paskiras žinovas ir bendrasis žinovas, atsiranda betkas.
• Toliau išsiskiria santykiai tarp paskiro ir bendrojo žinovų, tų santykių asimetriškumas, atsiranda viskas.

• Tokiu būdu žinovų požiūriais - pasaulio (jokiu požiūriu), asmenybės (vienu požiūriu), asmens (dviem požiūriais) ir Dievo (trimis požiūriais) išsiskiria nežinojimas ir žinojimas, atsiveria Dievo, Mano, Tavo ir Kito būklės. Pasaulio (joks) požiūris grindžia Dievo būklę, o Dievo (trejopas) požiūris grindžia Kito būklę. Nes Dievas įžvelgia tarpą tarp savęs už mūsų ir savęs mumyse, ir mes tuo pačiu galime tai įžvelgti. Matematikoje atitinkamai galime pridėti židinį (už mūsų) ir visybę (Dievą mumyse).
• Troškimas yra ryšys su mūsų gelmėmis, su tuo kas už mus giliau ir mus grindžia. Tad Dievas išeina už savęs į mus, į savo gelmes. Keturias gelmes nusako troškimo apimtis atitinkantys veiksmai +0, +1, +2 ir +3.

Asmenys

• Kas yra asmenys?
  • Asmenys yra troškimai, tačiau juos nusako, apibrėžia netroškimai, jų savastys, jų papildiniai, tai kas jie nėra. Dievas yra savarankiškumas, kurį nusako kūno poreikiai. Aš esu užtikrintumas, kurį nusako proto abejonės. Tu esi ramumas, kurį nusako širdies lūkesčiai, tad tu esi riba tarp to, kas manyje ir kas už manęs. Kitas yra meilė, kurią nusako valios klausimai, tad mylime Kitu.
  • Asmenys yra nežinojimo ir žinojimo apimtys. Jie nežinojimą ir žinojimą išskiria, taip pat ir sieja.
  • Asmenys - Dievas, Aš, Tu, Kitas - yra apibrėžiami santvarkos pagrindu. Dievas yra pirm santvarkos, tad jisai viskuo atsiskyręs nuo savęs, esančio santvarkoje. Tuo tarpu Kitas yra būtent santvarkoje, tarp jos duženų. Tad Kitas nesiskiria nuo savęs ir gyvena tiesiogiai. Jo nežinojimas ir žinojimas sutampa. Kitaip tariant, Kitą nuo santvarkos skiria niekas, Tave skiria kažkas, Mane skiria betkas, ir Dievą skiria viskas.
  • Asmenys yra sąmoningumo lygmenys.
• Kaip iškyla asmenys?
  • Asmenys iškyla apimtyse išskiriant mylintį ir mylimąjį, suvokiantį ir suvoktąjį, žinantį ir žinomąjį, nežinantį ir nežinomąjį, trokštantį ir trokštamąjį.
• Kaip atsiskleidžia asmenys?
  • Asmenys atsiskleidžia savo nežinojimais, savo tyrimais, kuriais išgyvena atitinkamas apytakas. Savo tyrimais kartu atskleidžia savo prielaidas.
  • Asmenys vis artimiau išgyvena gyvenimo lygtį. Gyvenimo lygtis (Dievas, gerumas, gyvenimas, amžinas gyvenimas) yra iš vidaus išgyvenama keturiais asmenimis: dvasia (Dievu), sandara (manimi), atvaizdais (tavimi), vieningumu (kitu). Tad kiekvienas asmuo išgyvena savaip tą visus asmenis apibrėžiančią gyvenimo lygtį.
• Kaip išgyvename asmenis?
  • Asmenys yra apibrėžti iš santvarkos išeities taško (žinojimo apimtimis) tačiau juos klausimais išgyvename iš už santvarkos esančio išeities taško.
  • Asmuo išgyvena sąlygas (žinojimą, pasąmonę) kaip savastį, kaip savo ryšį su savimi. Sąlygų apimtis apibrėžia asmenį ir jo sąmoningumo lygį. Dievas išgyvena tiesiogiai, be savasties. Požiūrių skaičius nusako netroškimą, kurį išgyvename atjausdami.
    • Dievas jokio požiūrio neišgyvena.
    • Aš išgyvenu savastį (požiūrį - padalinimus),
    • Tu išgyveni savasties savastį (požiūrį į požiūrį - atvaizdus ir aplinkybes), ir
    • Kitas išgyvena savasties savasties savastį (požiūrį į požiūrį į požiūrį - kalbas).

Netroškimai

• Netroškimais atsiranda laisvos valios
  • Laisvos valios yra vieningumo pagrindas.
  • Netroškimai atveria vienumo sampratas, vienumo pagrindus: visuomenės dalia, asmenų dalia, asmenų troškimai, trokštama visuomenė.
• Netroškimai priešpastato laisvas valias:
  • jokią valią kūno poreikių tenkinimu;
  • vieną valią abejonių sudvejojimu;
  • dvi valias (sąmonės ir pasąmonės) lūkesčių jauduliais;
  • ir tris valias vertybių klausimais.
• Priešpastatytas valias galima suvesti arba nesuvesti.
  • Valių skaičių augimas parodo augančią tarpo kokybę.
• Netroškimai sugretina nepakankamą mūsų žinojimą ir Dievo nežinojimą.
  • Netroškimai Dievo Dvasios sąlygų veidrodžiu sugretina besąlygišką Dievą, neturinčio savęs, ir mus sąlygose, atsisakančius savęs.
• Mums nežinojimo galimybes išsako aštuongubo kelio klausimai, visaip išplečiantys mūsų kertinę vertybę, kaip ji tiktų Kitam? Visko žinojimas būtent taip iškyla bendru žinojimu, kada savo asmeninį žinojimą, atsisakydami savęs, pakeičiame bet kokio asmens žinojimu.
• Netroškimais iškyla meilės galimybė ne tik valia viskame, bet ir širdimi betkame, protu kažkame ir kūnu niekame.

Pasirinkimo pagrindas

• Vienumo ir savasties pasirinkimo pagrindimas.
  • Žinojimo ir nežinojimo išskyrimas leidžia jų apimtims plėtotis. O tai yra sąmoningėjimas.
  • Nežinojimas yra dvilypis ir išskiria žinojimą, tad atveria sąmoningėjimą. O žinojimas kaip toks yra vienalypis. Tiktai sąmoningas žinojimas (kodėl) prilygsta nežinojimui ir jį atskiria.
  • Dvilypumas. Dvilypis požiūris glūdi būtent mūsų išgyvenimuose, būtent mūsų brandoje. Dvilypis požiūris yra atsitokėjus, žiūrint iš šalies, nes tuomet matosi tiek pradžia, tiek pabaiga. O išgyvenant virsmą, užmirštame ištakas ir lieka vienareikšmiškas pasaulio požiūris. Tad svarbu vis prisiminti ir pripažinti ištakas, visko aplinkybes.
• Kas yra vienumas?
  • Vienumas yra pirm asmenų, bendras išeities taškas, nepaskirtas paskiriems asmenims: Dievui, Man, Tau, Kitam. Vienumas esame Mes. Vengiu sakyti Mes, neminu jo be reikalo, nes kalbu už save, ir manau taip pritinka šviesuoliui. Mes esame tarsi Dievo Dievas. Mes atsiradome, kai atsirado bendras reikalas. Tuo išsiskyrė žmonija.
• Koks yra vienumo pagrindas?
  • Vienumas yra už santvarkos, tačiau jo pagrindas turi būti santvarkoje. Tas pagrindas yra valių atskyrimas. Užtat santvarkoje yra sandara atskiranti jokią, vieną, dvi ar tris valias. Sąmoningumams atitinkamai auga. Užtat gali būti balsų, valių sutarimas tiek viename asmenyje, tiek bendruomenėje.
  • Vienumo pagrindas yra gerumas, laisvumas. Dievo šokyje šeši neigiami įsakymai nusako gerumą, o keturi teigiami įsakymai nusako Dievą. Jie prilygsta vienas kitam - jų santykis nusako gyvenimą ir amžiną gyvenimą.
  • Kai yra suderinamos trys valios, tuomet gali būti pagrįstas Dievo šokis. Juk jisai grindžiamas trim kampais. O jame žmogaus trejybė yra Dieve glūdinčių sąlygų prileistas trejybinis pagrindas. Užtat tokiu būdu sąmoningumas leidžia Dievui save pagrįsti. Sąmoningumu išaiškėja, išryškėja Dievo pagrindimas.

Koks Dievas būtinas? Vienumas (nežinojimas) ar savastis (žinojimas)

• Koks mūsų pasirinkimas?
  • Renkamės gyventi žinojimu (atsakymais, sąsajomis, pasąmone, semantika, savastimi, asmeniu, santvarkos sąlygiškumu, šiaip gyvenimą) ar nežinojimu (klausimais, atskyrimu, sąmone, sintakse, vienumu, be asmenų, besąlygiškumą už santvarkos, amžiną gyvenimą). Vadinas, ar mus išgyvens savastis (santvarkoje) ar vienumas (už santvarkos)? Tai blogojo ir gerojo vaiko požiūriai į Dievo išėjimą už savęs.
  • Nežinojimu atsisakome savęs, mylime. Žinojimu prisirišame prie savęs, esame (savęs) mylimi.
  • Renkamės mylėti save ar mylėti plačiau (artimą, Dievą). Asmens apimtis skiria mylintįjį ir mylimąjį užtat toks pasirinkimas tampa įmanomu.
  • Esmė yra santvarkos gelmes (Kitu asmeniu) rinktis išgyventi būtent vienumu (už santvarkos), o ne savastimi (santvarkoje).
• Aš gyvenu ar manimi gyvena?
  • Jei "aš" mąstau tą vienumą, tai gaunasi aklavietė, tai kas uždara, svetima, neskaidru ir negyva. Tačiau jeigu tas vienumas mąsto manimi, žino manimi, gyvena manimi, tai ir aš galiu juo gyventi. Reikia, kad "manęs" nebūtų. Užtat tokiu atveju tą vienumą galime suprasti kaip Dievą, kaip jo išsipildymą amžinu gyvenimu. O man tenka ištisai rinktis, ar man įsijausti į save, ar man atsitokėti ir tapti Dievui atviram.
• Tiriu save ar Dievą?
  • Bendra valia (betkas) yra atsakymas į klausimą, Koks esu? Išmintis yra atsakymas į klausimą, Koks Dievas būtinas?
• Kokios mūsų pasirinkimo pasekmės?
  • Mes išpildome savo galimybes įstengdami gyventi besąlygiškai, besąlygiškumo sąvokomis. Taip gyvename kada mylime tai kas mums nepavaldu, mums nepriklausoma. Tam tikslui esame įsakyti mylėti Dievą, būti tobulais ir elgtis nerūšiuodami kitų.
  • Jėzus kalba apie mūsų pasirinkimą, kad jisai pakeičia mūsų šeimą ir namus daugybe šeimų ir namų.
• Sąmoningumas aprėpia nežinojimą ir žinojimą, tad amžiną gyvenimą
  • Gyvybės medis yra nežinojimas, o gėrio ir blogio pažinimo medis yra žinojimas. Anot Pradžios knygos, valgymas iš abiejų medžių yra amžinas gyvenimas.
  • Gyvenimo lygtis grindžia gyvenimą ir amžiną gyvenimą ir skirtumą tarp jų.
  • Esame sąmoningi tirdami, nes tuomet renkamės tarp žinojimo (įsijautimo) ir nežinojimo (atitokėjimo), juos skiriame ir deriname. Užtat tyrimas yra pagrindas šviesuolių bendrystei.

Kaip Dievas būtinas? Besąlygiškumas ir sąlygiškumas

• Žiūrėti į Dievą ar su Dievu?
  • Esmėmis (meile, tobulumu, valia, Dievo valia) susiveda taip: tobulo Dievo valia mylėti netobulą deri su mūsų, netobulųjų valia mylėti tobulą. Tobulas, tai besąlygiškas, ir netobulas, tai sąlygiškas. Vadinas, mes mylime besąlygišką, tuo tarpu, besąlygiškai mylėdami, turėtumėme besąlygiškai mylėti sąlygišką. Mes žiūrime į Dievą už sąlygų, o turėtumėme žiūrėti su Dievu į sąlygas. Mes turėtumėme būti jo pasiuntiniai. Toks mūsų apsisukimas sutampa su Dievo išėjimu už savęs ir jį paantrina.
• Dievas daugiau nė gerumas.
  • Dievas nebūtinai geras. Gerumas yra Dievo atspindis veidrodyje - santvarkoje. Ogi Dievas yra daugiau nė jojo atspindys.
• Kaip Dievas (sąmonė) ir žmogus (pasąmonė) vienas kitą palaiko?
  • Dievas, kaip tyriausias sąmoningumas, įsikūnija pasąmonės tinklu - bendryste. O žmogus iš pasąmonės auga sąmoningumu. Taip jie vienas kitą palaiko. Sąmonę išsako nulybė, vienybė, dvejybė, trejybė, o jos santykį su pasamonę išsako ketverybė, penkerybė, šešerybė ir septynerybė.
• Skirtingos valios (pasirinkimai) yra atsakymas į klausimą, Kaip esi? Gera valia yra atsakymas į klausimą, Kaip Dievas būtinas?

Kodėl Dievas būtinas? Dievo valia, valių susivedimas, dvasios plazdenimas, šviesuolių bendrystė. Visko nežinojimas (Dievo žvilgsnis) ir visko žinojimas (pilnai išsiskleidęs Dievo požiūris)

• Atsakymas, kodėl Dievas būtinas.
  • Valių susivedimas (valia) yra atsakymas į klausimą, Kodėl Kitas yra? Dievo valia yra atsakymas į klausimą, Kodėl Dievas būtinas?
  • Valių susivedimas yra dvasios plazdenimas, šviesuolių bendrystė, gebėjimas betkame ir įsijausti išgyvenimu, ir atsitokėti sąvokų kalba. Tai yra tiesos dvilypumas.
  • Visko žinojimo ir visko nežinojimo tikslas yra įkūnyti Dievą. Dievas (Dvasia) įsikūnija šviesuolių bendryste, juk tai yra žinojimas, atsakymas, gyventi klausimais, nežinojimu, amžina branda.
• Dievo požiūris (Kito požiūris, visko žinojimas) prilygsta Dievo žvilgsniui (visko nežinojimui). Juos derina suvedimas, sąmoningumas, gyvenimas Dievu, gyvenimo lygtis.
  • Dievo požiūris yra visko atsakymas, susivedimas, susiklausymas. Suvesties Dievas yra nesąmoningo žinojimo Dievas, Dievo atsakymas. Suvedimas yra atsakymas, kad gyvename Dievu.
  • Dievo žvilgsnis yra visko nežinojimas. Jam prilygsta visko žinojimas, pilnai išsiskleidęs Dievo požiūris, kuris yra būtent Kito požiūris, kuriuo visi galime būti viena. Išsiskleidimas vyksta Dievui išeinant už savęs į save. Kitas yra būtent ten, santvarkoje, kur išsikleidžia Dievo požiūris, tačiau Kitam - ir tuo pačiu, mums - gali trūkti sąmoningumo.
  • Nežinojimas yra dvasia, o žinojimas yra sandara. Daodejing pirmasis skyrius pasakoja, kaip jie kartu išsiskleidžia.
  • Visko nežinojimo (sąmonės klausimo) ir visko žinojimo (pasąmonės atsakymo) sutapimas yra dvejopas požiūris.
  • Asmenys visko nežinojimu (Dievo žvilgsniu) išgyvena visko žinojimą (Dievo požiūrį). Asmenys tad suveda visko nežinojimą ir visko žinojimą.
  • Besąlygiškumas (nežinojimas, sąmonė) yra nuo pat pradžių ir visakame išlieka. O sąlygiškumas (žinojimas, pasąmonė) atsiranda, vystosi, bręsta ir prilygsta besąlygiškumui, kaip jo raiška. Gyvenimo lygtis derina besąlygiškumo požiūrį ir sąlygiškumo požiūrį.
• Kaip visko žinojimas suveikia.
  • Visko žinojimas suderina sąlygišką žinojimą ir besąlygišką nežinojimą nes viskas yra dvireikšmiška sąvoka. Viskas gali ribotis santvarka, taip kad Dievo nėra, arba jisai gali apimti ir Dievą už santvarkos. Tad jisai kaip sandara išreiškia Dievo tiriamąją veiklą. Jo keturi atvaizdai, troškimai, išreiškia tam tyrimui reikalingas būsenas. Taip pat gerumo du atvaizdai yra gyvenimas (mažėjantis laisvumas, nes Dievas ir gerumas sutampa) ir amžinas gyvenimas (didėjantis laisvumas, nes Dievas ir gerumas atskiriami). Tad gyvenimas turi šešis atvaizdus (nes sulygina Dievą ir gerumą, jų aplinkybes sudeda), o amžinas gyvenimas turi aštuonis atvaizdus (nes atskiria Dievą ir gerumą, jų aplinkybes daugina).
  • Visko žinojimas žino, kaip rasti tinkamą liudytoją - asmenį, kuris atitinkamos apimties klausimu paliudytų. Užtat visko žinojimas aprėpia visumą, o kartu žino betką.

Atsakome asmenų klausimus: Kodėl Dievas būtinas? Dievo valia. Kaip Dievas būtinas? gera valia. Koks Dievas būtinas? Išimtis. Užtat gyvenimo lygtimi amžinas gyvenimas yra atsakymas į Dievo klausimą, Ar Dievas būtinas?

• Mūsų vaidmuo
  • Dievo tyrimui reikalingas nešališkas liudytojas, tyrėjas. Jisai Dievo šokyje jau žino kuom viskas baigsis, kad Dievas iškils. Užtat klausimas ar tose sąlygose iškylantis būtinai yra Dievas. Mes savo tyrimais Koks Aš esu? Kaip Tu esi? Kodėl Kitas yra? grindžiame klausimus Koks Dievas būtinas? Kaip Dievas būtinas? Kodėl Dievas būtinas? O šių klausimų atsakymai gyvenimo lygtimi grindžia amžiną gyvenimą, atsakymą jog Dievas būtinas.
  • Amžinas gynimas reiškiasi kūnu, išmintis reiškiasi protu, gera valia reiškiasi širdimi, Dievo valia reiškiasi valia.
  • Ypatingai svarbus yra mūsų tarpinis vaidmuo, asmenys Aš ir Tu. Svarbu, kad pereitumėme iš Koks į Kaip. Ir svarbu, kad taip pat gerbtumėme teisingą apimčių išdėstymą. Tai juk svarbu skiriant ir širdies be pasaulio tiesas.
  • Ketverybės poslinkiai: Aš ir Tu. Aš privalau sąmoningėti. Panašiai, kaip Dievas pereina į Kitą, aš turiu pereiti iš asmenybės (Aš) į asmenį (Tave), iš kažko nežinojimo ir žinojimo į betko nežinojimo ir žinojimo.
  • Dorovė iškyla iš elgesio. Užtat Dievo sąmoningėjimas, vykstantis mumis ketverybe, nuo Ar Dievas būtinas? ligi Kodėl Dievas (Kitas) būtinas?, priklauso nuo mūsų žmogiškojo sąmoningėjimo, nuo Koks Dievas (Aš) būtinas? ligi Kaip Dievas (Tu) būtinas?
  • Būtent šiuo sąmoningėjimu aš įnešu savo, aš viską kitą sustatau, savo nesąmoningą polinkį į Dievą, ir savo sąmoningus pasirinkimus sąmoningėti.
  • Pirmapradžio Dievo pasirinkimai yra likiminiai. Jisai plėtoja visas galimybes. Mumis atsiveria laisvos valios pasirinkimai. Užtat mumis jisai yra laisvas ir gali plėtoti paskiras galimybes. Tai primena skirtumą tarp kvantinės mechanikos ir klasikinės mechanikos.
• Mes ir Dievas vienas kitą papildome.
  • Dievas įsijaučia (visko) nežinojimu (savo žvilgsniu) ir atsitokėja (visko) žinojimu (savo požiūriu). O mes atvirkščiai įsijaučiame žinojimu ir atsitokėjame nežinojimu.
  • Mes kiekvienas esame visako suvedimas, tokia mūsų pasąmonės veikla. Bet juo labiau svarbu yra visko išvedimas, juk tai kilo ne iš mūsų asmenybių, bet iš pirmapradžio Dievo. Visgi kartu ir mūsų kiekvieno pradmuo yra tasai grynasis sąmoningumas, prabundantis, lygiai kaip ir pirmapradis Dievas, tad sutampantis su juo.
• Koks amžino gyvenimo vaidmuo?
  • Amžinas gyvenimas yra nežinojimo pilnatvės dvejopas požiūris: Besąlygiškas nieko nežinojimas ir sąlygiškas visko žinojimas.
  • Amžina branda liudijame, kad Dievas nebūtinai geras, gyvenimas nebūtinai teisingas. Tai yra mus visus vienijantis amžinas gyvenimas, kuriuo Dievas plėtoja savo tyrimą.
  • Amžinas gyvenimas visko nežinojimu ir visko žinojimu pilnai išskiria ir suderina, sutapatina nežinojimą (Dievą, besąlygiškumą) ir žinojimą (gerumą, sąlygiškumą). Būtent mes visko nežinome, užtat mumis Dievas viską žino. Esame jo visko žinojimo pagrindas.
  • Viskas susiveda į amžiną gyvenimą. Viskas reiškiasi amžinu gyvenimu ir juo išsipildo.

Asmenys išplečia Dievo tyrimą savo nežinojimu priimdami jo požiūrį, jo žinojimą.

Nesąmoningai mylėti Dievą (sąmoningumą) ar sąmoningai mylėti Kitą (sąmoningėjimą)

• Kokiu pagrindu renkamės Dievą ar Kitą
  • Mes mylime Dievą priimdami Dievo žvilgsnį. Mes mylime Kitą priimdami Dievo požiūrį.
  • Nesąmoningai gyvendami (žinojimu) gyvename vienoje iš keturių apimčių, vienu iš keturių asmenų, tad savaime atsiskleidžiame, ar nesąmoningai renkamės save, ar Dievą (vienumą) už mūsų. Tai meilė Dievui - mylime Dievą vietoj savęs - tai sąmoningumas. Tačiau kuomet sąmoningai renkamės, tuomet šešiais būdais lyginame apimčių porą, užtat tuomet svarbiausia vienytis Kito pagrindu, laisvų valių suvedimo pagrindu, šviesuolių bendrystės pagrindu. Tai meilė artimui, dorovė - mylime artimą kaip save - tai sąmoningėjimas.
  • Dievo požiūrį galime priimti dvejopai, mylėdami Dievą, ir atsiskleisdami kartu su juo, arba mylėdami Kitą, ir sąmoningėdami kartu su juo. Yra du lygiagretūs vienumo pagrindai:
    • besąlygiškumas (meilė Dievui) - nulybė (Dievo nežinojimas)
    • sąlygiškumas (meilė artimui) - vienybė (visko žinojimas - Kito žinojimas, nešališkas žinojimas).
  • Reikia mąstyti išeities tašką, būtent Dievo, iš kurio viskas išplaukia, ir taip pat mąstyti iš šalies, ką mes visi pašaliniai išgyvename, kaip visi amžinai bręstame, koks mūsų bendras vienumas, į kurį viskas susiveda.
• Kito privalumai
  • Dievo požiūris plačiausiai atsiskleidžia Kitu, tad maldos mokslu.
  • Dievui (jo visko nežinojimui) prilygsta Kitas (jo žinojimas visko). Dievo atžvilgiu, būtent Kitu žinojimas tampa nešališku. Užtat būtent Kitas gali liudyti Dievo buvimą. Būtent Kitas (Sūnus, mes) yra tas suvesties taškas, kuriuo Dievas žino viską. Visko žinojimas nusako Dievo požiūrį, grindžia gyvenimo lygtį ir susidėlioja tyrimais - apytakomis.
  • Amžinu gyvenimu galiausiai gyvename Kitu. Tai mūsų brandos pilnatvė. Dievas savo tyrimu bręsta apimtimis ir atitinkamais asmenimis. Jisai pradeda nieko žinojimu ir nieko nežinojimu, o baigiasi Kitu - visko žinojimu ir visko nežinojimu. Atitinkamai išauga skirtumas tarp Dievo ir gerumo.
• Sąmoningėjimas
  • Sąmoningumas auga asmenimis. Asmenys savo žinojimu skiriasi nuo Dievo nežinojimo vis platesne apimtimi: niekuo, kažkuo, betkuo, viskuo. Kartu auga asmens sąmoningumas jam įveikiant vis didėjantį atotrūkį su Dievu. Būtent Kitu esame labiausiai sąmoningi ir būtent juo labiausiai išauga, plinta, bręsta Dievo nežinojimas. Tuo tarpu Dievas, kaip toks, yra strimagalvis, tad nesąmoningas. Dievas yra sąmoningas išgyvendamas asmenis.

Mes mylime Kitą priimdami Dievo požiūrį

• Sąmoningumu gyvenam dvejopu požiūriu.
  • Mes mylime, atsisakome savęs vardan platesnės savasties, vardan mūsų visų vienumo, pasirinkdami Dievą vietoj savęs, priimdami jo požiūrį vietoj savo požiūrio. Sąmoningumu vis išlaikome pasirinkimo galimybę, skirtumą tarp sąmonės ir pasąmonės, tad dvejopą požiūrį, dvejopą žinojimą ir nežinojimą.
  • Dievo tyrimą išgyvename dvejopu požiūriu
  • Gyvendami dvejopu požiūriu, išskirdami besąlygišką nežinojimą ir sąlygišką žinojimą, įsijungiame į Dievo tyrimą, tad ir į visko žinojimą. Tarpas tarp nežinojimo ir žinojimo išauga sąmoningėjant nuo nieko iki visko. Pilnatvėje išgyvename amžiną gyvenimą kuomet gyvename besąlygiško Dievo valia.
• Dievo požiūrį priimame atstatyti jo pirmapradį sąmoningumą, tad jo būtinumą.
  • Dievo požiūrį priimame sąmoningėjimu, amžinu gyvenimu. Tai visko žinojimo ir visko nežinojimo tikslas.
• Savo žvilgsniu supaprastiname Dievo požiūrį ir tuo praplečiame Dievo žvilgsnį.
  • Mūsų žvilgsnis nėra Dievo žvilgsnis, juk nesame Dievas. Užtat priimdami Dievo požiūrį išplečiame Dievą, juk tuomi atskiriame Dievo žvilgsnį (su mūsų žvilgsniu nesutampantį) ir Dievo požiūrį (su kuriuo mūsų požiūris sutampa). Nors priimdami Dievo požiūrį jį matome tik tiek kiek esame pajėgūs savo žvilgsniu. Tuo tarpu Dievo žvilgsnis toliau apibrėžia ir nusako Dievo požiūrį. Tačiau mes atskleidžiame Dievo požiūrio sandarą, kad jo požiūrį galima išsakyti grubiau ir tiksliau. O tai yra šviesuolių bendrystė, dangaus karalystė, skurdžiadvasių mokslas, tiesos apčiuopiamumas ir prieinamumas.
  • Dievo požiūris mumis atsiveria ir prasiplečia, kaip būtinas.

Atjauta išskiriame ir suvedame asmenis.

Pasirinkimais

• Besąlygiški troškimai ir sąlygiški pasirinkimai
  • Besąlygiškais troškimais kuri nors apimtis išskiria tai, kas santvarkoje, ir tai, kas už santvarkos. Sąlygiškais pasirinkimais renkamės tarp siauresnės ir platesnės apimties, tad tarp siaurumo ir platumo sąvokų, tarp Dievo ir Kito.
  • Troškimus išgyvename keturiose apimtyse, o pasirinkimus jas šešeriopai lyginant.
  • Troškimai yra nesąmoningi, o pasirinkimai yra sąmoningi.
  • Tiek troškimais, tiek pasirinkimais išsiskiria tai Kas nežino ar žino ir tai Ko nežino ar žino.
• Pasirinkimais atstatome ir išgyvename Dievo sąmoningumą.
  • Mūsų galimybė rinktis yra mūsų sąmoningumo pradas, jo šaltinis, jo esmė mumyse.
  • Pasirinkimais esame sąmoningi, tad jais priimame Dievo požiūrį.

Santykis su santvarka

• Dievo asmenų santykis su santvarka
  • Tėvas yra už santvarkos. Sūnus yra kitoje pusėje santvarkos, jos gelmėse. O Dvasia juos abu supranta, kaip esančius santvarkoje.
  • 10 Dvasios raiškų yra išsiaiškinimai santvarkoje, o 8 Sūnaus raiškos yra išsiaiškinimai už santvarkos. Juk Sūnus išsiaiškina dar neįsigalėjus santvarkai, tuo tarpu Dvasia žiūri iš šalies, jau esant santvarkai. Žmogaus trejybės ratas taip pat vyksta neįsigalėjus santvarkai. Žmogaus trejybės ratas tad papildo Sūnaus 8 raiškas ir jas kartu papildo žinojimo rūmų židinys - Sūnaus pilnatvė. (Tačiau ar trejybės ratą neturėtų papildyti "pakankamas Dievas"?) O Tėvo raiškos sieja tai kas santvarkoje ir už santvarkos, tad santvarkai priskirtina pradžia (nepriklausomo tyrimo išsiaiškinimo būdas) ir pabaiga (aplinkybių išsiaiškinimo būdas). Tad pradžia yra santvarkos tuštuma, o pabaiga yra neišsemiamumas to, kas už santvarkos.
• Vienumo išgyvenimas santvarkoje
  • Tokiu būdu, tai kas yra už santvarkos, ką Sūnus ir mes išgyvename, iš tikrųjų yra apimta santvarkos. Mes "išgyvename" santvarką savo nežinojimo pertekliumi, savo dvasios pertekliumi, malonės pertekliumi. O pati santvarka pasižymi teisingumu, ne pertekliumi. Pertvarkymai savo tarpais derina malonę ir teisingumą.

Dievo požiūris (visko žinojimas) susidėlioja iš keturių apytakų (asmenų tyrimų)

• Apytakos išsako visko žinojimą
  • Apytaka atskleidžia asmenyje glūdinčias prielaidas.
  • Viskas yra Dievo būklė, jo aplinkybės, kurios atsiranda jam pasitraukus, jam išėjus už savęs į save. Viskas yra Dievo buvimo prielaidos, jo sąlygiškumas. Visko žinojimas yra Dievo aplinkybių išdėliojimas taip, kaip prie jų prieina Dievas. Tad visko žinojimas yra Dievo požiūris, kuris susidėlioja sąmoningumo lygmenimis, keturiomis apytakomis.
  • Išvedimas: Keturios apytakos viską išveda, keturiais požiūriais suvokia sąlygiškumo ir besąlygiškumo santykį.
• Apytakos apimtyse tiria Dievo būtinumą
  • Pirmapradžio Dievo esmė atsiskleidžia Dievo šokiu, pasirinkimų malūnu, žinojimo rūmais ir maldos mokslu vis siauresnėse apimtyse ir įvairesnėse sąlygose.
  • Dievo požiūrio užuomazga yra Dievo šokis, kuriuo jisai tiria, ar Dievas būtinas? Dievo požiūris toliau plėtojasi požiūrių grandine. Dievas tiria asmenimis, kurie atsiskleidžia savo tyrimais. Jų tyrimus įrėmina atitinkamos apytakos, kuriomis jų klausimai tampa įmanomi ir prasmingi. Pasirinkimų malūnu? jisai tiria, koks Aš esu? Žinojimo rūmais jisai tiria, kaip Tu esi? O maldos mokslu Dievas plačiausiai atsiskleidžia tirdamas, kodėl Kitas yra? Mat, Kitu atiskleidžia Dievą praplėčiančios, besąlygiškame Dieve glūdinčios sąlygos, kuriomis visi mes galime būti viena Dievu, ir kuriomis Dievo žinojimas - visko žinojimas - prilygsta Dievo nežinojimui - visko nežinojimui.
• Dievas išgyvena apytakas asmenimis
  • Apytakos išsako Dievo požiūrį į asmenį, tad Dievo tam tikrų apimčių tyrimus, nežinojimus ir žinojimus. Apytakos nežinojimą išreiškia ir atliepia jam prilygstančiam žinojimu. Dievo požiūrį gali priimti, išgyventi ne tiktai Dievas, bet ir visi. Užtat Dievo požiūris išplečia Dievą.
  • Dievo požiūris yra gyvenimo knyga, susidaranti iš 12=1+4+6+1 kampų, nusakančių santvarką. Keturios apytakos išsako kaip Dievas keturiais asmenimis Dievo žvilgsniu išgyvena gyvenimo knygą. Dievo šokyje šie kampai iškyla Dievo Dvasios požiūriu, "Jis yra Dievas", siejantis Sūnaus ir Tėvo požiūrius. Sūnus išgyvena Sūnaus ir Tėvo požiūrių sutapimą ir sutapimą, o Dvasia pilnai apibrėžia šį bendrą Dievo požiūrį.
• Apytakos suveda valias
  • Dievo šokis suveda jokią valią, pasirinkimų malūnas vieną valią, žinojimo rūmai dvi valias (klausimo ir atsakymo) ir maldos mokslas tris valias.
  • Valia (sandara) atsiranda pasirinkimų malūnu. Skirtingos valios (atvaizdai) atsiranda žinojimo rūmais. Skirtingos valios susiveda (į esmę) maldos mokslu.

Sąmoningėjimas

Atjausdami sąmoningėjame

• Kas yra sąmoningėjimas
• Išeinant už savęs prisiimama savastis. O sueinant atsisakoma savasties. Savastis keturiuose lygmenyse (kūne, prote, širdyje, valioje) skiria žinojimą ir nežinojimą. Pavyzdžiui, širdis skiria tai, kas savo (žinoma, pažįstama) ir svetima (nežinoma, nepažįstama). Lygmenys mažiau ar daugiau atskleidžia valią. Sąmoningėjimas išsako santykį su savastimi.
  • Sąmoningėjimas yra sąmonės ir pasąmonės išskyrimas ir jų tarpusavio santykio nustatymas. Sąmonė ir pasąmonė išsiskiria tam tikroje apimtyje, kuri sąmoningėjant platėja.
  • Sąmoningėjimu reiškiasi amžinas gyvenimas. Sąmoningėjimu priimame Dievo požiūrį, gyvename vis brandesniu nežinojimu, užtat amžina branda, amžinu gyvenimu.
• Sąmoningumo lygį išsako apimties platumas.
  • Sąmoningėjimu nežinojimas ir žinojimas išsiskiria vis platesnėmis apimtimis. Apimtys apibūdina savastį, ar tai niekas, kažkas, betkas ar viskas.
    • Juos skiria niekas kada Dievas išeina už savęs į save.
    • Juos skiria kažkas (mūsų savastis) kada mes požiūriu išeiname už savęs.
    • Juos skiria betkas kada žaidimu, klausimu ir atsakymu, kuriame tam tikrą pasaulį.
    • Juos skiria viskas kada skirtingi asmenys susiklauso malda.
• Atjausdami Dievo žvilgsniu (troškimu) išgyvename platesnę apimtį (netroškimu), tad sąmoningėjame.
• Mane atjausti gali tik Dievas. Tave atjausti galime Aš ir Dievas. Kitą atjausti galime Tu, Aš ir Dievas.
• Požiūriais išeiname už savęs iš siauresnės apimties į platesnę apimtį. Visko padalinimais išplečiame betką ligi visko; atvaizdais kažką ligi visko; aplinkybėmis kažką ligi betko; pagrindimu nieką ligi kažko; įvardijimu nieką ligi betko; pasakojimu nieką ligi visko.
• Pagrindimu atjaučiame rūpėjimu; įvardijimu atjaučiame tikėjimu; pasakojimu atjaučiame paklusimu.
• Padalinimų atvaizdai išsako savybes tam tikru pagrindu suvokto Dievo: 0) Dievo, 1) visko, 2) troškimų, 3) meilės, 4) gerumo, 5) laisvumo, 6) tapatumo, 7) tobulumo. Pirmi keturi padalinimai išreiškia Dievą už santvarkos, o kiti keturi padalinimai išreiškia Dievą santvarkoje, tad sąmoningumo tarpe tarp dviejų atvaizdų, nežinojimo ir žinojimo.
• Panašiai, aštuongubo kelio laipsnynai nusako tarpines lygtis mus vedančias nuo lygties "Dievas = Dievas" iki lygties "Dievas = gerumas", taip siejant Dievą už santvarkos ir Dievą santvarkoje.
• Gerumas artimai susijęs su žinojimu ir nežinojimu. Žinojimu skiriame gėrį ir blogį, tuo tarpu nežinojimu mąstome tiktai gerumą.

Sąlygiškas sąmoningumas

• Sąlygišku sąmoningumu deriname žinojimą ir nežinojimą tam tikroje apimtyje: kažkame, betkame, viskame.
• Nusistatymu mes tvirtiname tiesą visko apimtyje, vykdymu tą tiesą puoselėjame betko apimtyje, o permąstymu vertiname kažko apimtyje, taip kad mes tokiu būdu lyginame sąmoningumą ir nesąmoningumą.
• Tuo pačiu siejame tiesos būtinumą, tikrumą ir galimumą. Užtat tokiu būdu lyginame savo asmenišką buvimą, veikimą ir mąstymą su Dievo besąlygišku būtinumu, tikrumu ir galimumu. Lyginame savo atsakymą su Dievo klausimu.
• Šitame palyginime man reikia ieškoti šešerybės ir aštuongubo kelio.

Dorovė

Dorovė

• Kas yra dorovė?
  • Dorovė yra sąmoningumo išreikalavimas, tad sąmoningėjimas, taip pat Dievo būtinumo reikalavimas.
  • Dorovė yra meilės ir sąmoningėjimo nustatymas, pamatavimas, įrodymas.
  • Dorovė teisingai surikiuoja vienumo pagrindus.
  • Dorovė kartu surikiuoja svarbos pagrindus.
  • Dorovė rūpinasi, kaip mus labiau atverti. Kada nustatyta apimtis, turėtumėme išeiti už savęs, rinktis vienumą, vietoj kad trauktis gilyn į save ir prisirišti prie savęs. Kai lyginame dvi apimtis, turėtumėme rinktis platesnę apimtį, kaip kad turėtumėme rinktis platesnę širdies tiesą.
  • Galime mylėti besąlygiškai, mylėti Dievą, tad gyventi tiesiog Dievo klausimais: Ar, Koks, Kaip, Kodėl Dievas būtinas? Tuomet visi klausimai visada savo vietoje, ir atitinkamai gyvename Dievu: amžinu gyvenimu, išmintimi, gera valia, Dievo valia. Nes kiekvienas klausimas žino savo apimtį. Tačiau jeigu verčiau mylime sąlygiškai, mylime save, tada gyvename asmenų klausimais. Ir tuomet turime patys nustatyti apimtį ir patys dora suderinti klausimus: Ar Dievas yra? Koks Aš esu? Kaip Tu esi? Kodėl Kitas yra? Dorovė tad yra jų teisingas jų sustatymas, tad teisingas vienumo sampratų išdėstymas, o jais remiasi: gyvenimas, betkas, pasirinkimai, valia.
  • Dorovės esmė tad yra visus rūpesčius sudėlioti taip, kad vienaip ar kitaip visada būtų pagerbta tai, kas yra svarbiausia. Užtat svarbu ištirti visas tas pagarbos galimybes ir jų algebrą.
  • Dorove (amžinu gyvenimu) deriname žvilgsnius. Apytakos derina požiūrius, tačiau dar reikia suderinti žvilgsnius. Esame laisvi savo žvilgsnius derinti ar nederinti su Dievo ir kitų žvilgsniais.
• Dorovė surikiuoja nes jinai yra esminė tyrimo veikla, savęs patikrinimas.
  • Visi tyrimai kaip nors susiję su savęs patikrinimu, jį plėtoja ir užtat iš jo išplaukia. Tai primena matematinės analizės teorema apie "fixed points", kas galėtų būti reikalinga išverčiant tyrimą ("inverse").

Išpuoselėtas sąmoningumas

Šešios atjautos susiveda į viską suvedantį liudytoją.

• Kas yra šešios atjautos.
  • Šešios atjautos yra šeši būdai sąmoningėti.
  • Atjautos yra pertvarkymai. Jie suveda šešis klausimus, keturių išeities taškų poras, išvedimus, mus išvedančius į platesnį lygmenį.
• Ką šešios atjautos grindžia.
  • Kiekvienas surikiavimas savaip grindžia tarpą. Šeši surikiavimai kartu paėmus tarpą pilnai pagrindžia.
  • Suvedimas išveda šešis suvedimus, būties atsakymus, kuriais asmeninis požiūris remiasi.
• Kaip šešios atjautos grindžia.
  • Atjautos - pertvarkymai - suveda trejybės narius poslinkiu. Viskas susidėlioja kada žmogus sugeba gyventi vienu trejybės rato nariu, jo trečdaliu, su kitais dviem asmenimis, Tave ir Kitu, būtent maldos mokslu, tiesos dvasia. Dievas tada gyvuoja kaip trejybės rato globėjas, nebūtinai tobulas, užtat pakankamas.
• Šešiomis atjautomis pereiname iš sąlygiškų požiūrių į besąlygišką požiūrį.

Susivedimo pagrindimas

• Prielaidų atradimas
  • Būtinumo tyrimas savo sąlygose atranda prielaidas reikalingas (Dievo) išeities taškui, tad jį grindžiančias būtinumu.
• Tyrime glūdintis liudytojas
  • Gyvendami Dievu, gyvename jo išeities tašku, klausimais: Ar Dievas būtinas? Tad suvedimas veda į jį grindžiantį išvedimą.
  • Esame teisingi liudytojai būdami atviri, mąstydami ką tirti, rūpindamiesi tyrimo tikslu. Tai primena skirtumą tarp gerojo ir blogojo vaiko.
  • Rasdami tyrimo tikslą, mes suvedame savo valią ir Dievo valią, tad suderiname valias. Esame įrankis atrandantis savo tikslą.
  • Viską suvedame gyvendami Dievo tyrimo liudytojais. Mūsų rišlus liudijimas viską suveda. O tai parodo Dievo tyrimo tikrumą ir Dievo, kaip tyrinėtojo, būtinumą.

---

Kiti klausimai

• Ką reiškia, kad sąmoningumui susikūrė sąlygos kur sąmoningumas nebūtinas? Kas tai per sąlygos?
• Už santvarkos yra lygmenys Ar, Koks, o santvarkoje yra lygmenys Kaip, Kodėl. Bet juk Kodėl veda už santvarkos. Kaip suprasti? Ar tai ryšys su požiūriu už santarkos, tad atstumas iki jo?

Išvestis

Kaip iš Dievo sąmoningumo? išsiskiria Dievo nežinojimas ir Dievo žinojimas?

• Kas yra išeities taškas, iš kurio išplaukiame?
• Kaip amžinas gyvenimas iš Dievo gryno sąmoningumo išskiria tobulą Dievą ir pakankamą Dievą, išorinį požiūrį už santvarkos ir vidinį požiūrį santvarkoje?
• Ką reiškia požiūris? Kaip jisai susijęs su išėjimu už savęs ir sąmoningėjimu?
• Dievas įsijaučia eidamas iš klausimo į atsakymą. O kaip su atsitokėjimu? Ar jisai mumis atsitokėja ar įsijaučia? Ar jisai mus papildo?

Kas yra žinojimas ir nežinojimas?

• Ar Dievo požiūriu (apytaka) atsitokėjama ar įsijaučiama? Ar Dievo požiūrį ar Dievo žvilgsnį priskirti įsijautimui, išgyvenimui?

Sąmoningėjimas

Kas yra sąmoningėjimas? Kaip sąmoningėjame? Kas yra meilė? Kaip meilė palaiko sąmoningėjimą? Kaip mylime?

• Kaip iš meilės kyla sąmoningumas? Kaip meilė palaiko sąmoningėjimą?
• Kaip dorove mylime save ir sąmoningėjame?
• Kaip atsisakome savęs?
• Kaip gyvename bendru žmogumi?
• Kas yra branda?
• Kaip bręstame?
• Kaip amžinai bręstame?
• Kaip meilė, branda, sąmoningėjimas, nežinojimas ir žinojimas yra susiję?
• Ar meilė papildo įsijautimą atsitokėjimu, ir atsitokėjimą įsijautimu?
• Ką reiškia neišspręstas klausimas? Iš vienos pusės, svarbu vis tirti toliau. Iš kitos pusės, norisi vis nors sąlygiškai išspręsti, nepalikti visiškai neišspręsto klausimo, kaip ir nebaigto pokalbio.

Kokios yra keturios sąmoningėjimo pakopos? Kaip jos susijusios su keturiomis vienumo sampratomis?

• Koks yra išeities-išvesties taško ir sueities-suvesties taško santykis?
• Kas yra asmuo? Kaip jisai atsiranda?
• Kas yra dalinis atsakymas ir kaip jisai susistato?
• Kas yra požiūrių grandinė (asmens požiūris)? Kaip požiūrių grandinė papildoma nauju požiūriu, tai yra, kaip pereinama iš vieno asmens į kitą?
• Kokios sandaros palaiko dorovės tyrimo pakopas? Kaip jos susidėlioja?
• Kaip sąmoningumu Dievo šokio trys asmenys (Aš, Tu, Kitas) tampa trejybės rato poslinkiais?

Kaip sąmoningumas ir sąmoningėjimas pasireiškia keturiose apytakose?

Valių raida

Kaip valia pasireiškia dorove?

• Kaip gyvenimo lygtis sieja gyvenimą, betką, pasirinkimus ir valią su keturiais asmenimis, keturiomis apimtimis?
• Kaip dorovę grindžia keturios vienumo sampratos: pasaulio, asmenybės, asmens ir Dievo valios?
• Kaip įvairiai išreiškiame tai, kas yra svarbiausia?
• Koks šešerybės vaidmuo visko susidėliojime, suvedime, žinojime?
• Iš Dievo šokio išvesti Tėvo, Sūnaus ir Dvasios doroves ir jas susieti su žmogaus dorove ir trimis kalbomis bei paklusimu, tikėjimu ir rūpėjimu.
• Palyginti Dievo požiūrį su žmogaus požiūriu, kaip gyventi, tai yra, su pasirinkimo malūnu. Pasirinkimo malūną suprasti kaip žmogaus žinojimo rūmus ir įvardinti asmens raiškas.
• Kaip Dievo šokį (Dievo požiūrį) ir pasirinkimų malūną (žmogaus požiūrį) sieja šešerybės atvaizdai lygtimi 6+3=1 ?
• Ieškoti atitikimų tarp Dievo šokio raiškų ir pasirinkimų malūno? asmens raiškų.
• Kaip iš Dievo šokio išplaukia Dievo vaidmuo padalinimų reikaluose, taip pat aštuongubame kelyje ir jo laipsnynuose? Kaip pereinama iš Dievo už santvarkos (meile - trejybe) į Dievą santvarkoje (gerumu - ketverbe)? Kaip gerumas susijęs su žinojimu ir nežinojimu?

Kaip žinojimo rūmais išsiskiria valios?

• Kaip žinojimo rūmai susiję su lūkesčiais, su jų nubrėžta riba, kas mums artima-žinoma ir svetima-nežinoma?
• Kokie žinojimo rūmai atitinka visko žinojimą? Taip kad Dievo požiūrį - gyvenimo knygą išsako išsiaiškinimai santvarkoje, o Dievo išgyvenimą išsako išsiaiškinimai už santvarkos.
• Kuria prasme Pasirinkimų malūnas yra žinojimo rūmai atitinkantys betko žinojimą?
• Kaip žinojimo rūmai yra kažko žinojimai? Kaip kalbomis apibrėžiamas kažkas?
• Dievo požiūrį ištirti ir išsakyti žinojimo rūmais.
• Kokią Dievo Tėvo valią išsako jo išsiaiškinimai Tanake?
• Kokią Dievo Sūnaus valią išsako jo išsiaiškinimai Evangelijose?
• Kokie išsiaiškinimo būdai išsako Dievo Dvasios valią?

Kaip skirtingos valios susiveda maldos mokslu?

• Kaip vienumas reiškiasi valių suvedimu?
• Ar suvedimu gyvename Dievu ar Kitu?
• Kaip maldų mokslas suveda Dievo šokį ir pasirinkimų malūną? į paskirus žinojimo rūmus?

Suvestis

Į ką susiveda Dievo tyrimas?

• Į kokį sąmoningumo išgyvenimą susiveda Dievo tyrimas?
• Kaip atsiranda skirtingos valios? Ir kaip skirtingos valios susiveda?
• Ar keturios apytakos susiveda į tai, kas mus išgyvena, užtat mums yra artimas ir suprantamas kaip asmuo, kaip antai, Dievas? Ar jos susiveda į tai, kas mums visiškai svetima, yra kažkoks vienumas už mūsų? Betgi tas vienumas turėtų mus suvokti ir pažinoti ir išgyventi. Ar keturios apytakos susiveda į pirmapradį Dievą ar į amžiną gyvenimą?
• Kaip susiveda Dievas už mūsų ir mūsų gelmėse, išorinis ir vidinis požiūris, besąlygiškumas ir sąlygiškumas?
• Kuria prasme suvesties taškas, galutinis požiūris yra, kad Dievas yra geras? Kaip tai susiję su Dievo tiriamuoju požiūriu, kad Dievas nebūtinai geras?

Kodėl būtent visko apimtyje prilygsta nežinojimas ir žinojimas?

• Kas yra viskas, viską žinoti?
• Kaip visko sąvoka suveda Dievo dvasią ir jos išgyvenamą sandarą?
• Kaip visko žinojimas susijęs su dorovės tyrimo lygmenimis, požiūrių grandine, požiūrių sudūrimu ir požiūriais?

---