Gvildenu

Bendrystė

Andrius

Juodraštis? FFFFFF

Užrašai EEEEEE

Klausimai FFFFC0

Gvildenimai CAE7FA

Pavyzdžiai? ECD9EC

Šaltiniai? EFCFE1

Duomenys? FFE6E6

Išsiaiškinimai D8F1D8

Pratimai? FF9999

Dievas man? FFECC0

Pavaizdavimai? E6E6FF

Istorija AAAAAA

Asmeniškai? BA9696

Mieli dalyviai! Visa mano kūryba ir kartu visi šie puslapiai yra visuomenės turtas, kuriuo visi kviečiami laisvai naudotis, dalintis, visaip perkurti. - Andrius

Įranga

redaguoti

Žr. Dorovės tyrimas, Dievas, Žaidimas, Šešerybė

Kas yra žmogus?

  • Kokia žmogaus būklė?

Sąmonė gimdo pasąmonę

Žmogus yra tai, kas yra Dievo būklėje

  • yra sąlygiškas Dievas, santvarkoje, baigtinis
  • yra kukliausias indas išgyventi Dievo žvilgsnį
  • yra Dievas nebūtinai susigaudantis, kad jisai yra Dievas
  • yra Dievo nežinojimas, kad jisai yra Dievas
  • yra kuo Dievas atveria savo būklę ir ją naujai prisiima, gyvenimu, tad esmingai. Ir žmogus tuo pačiu atveria savo būklę ir ją naujai prisiima amžinu gyvenimu.
  • renkasi gyventi Dievu ar negyventi Dievu
  • išgyvena visus asmenis: Dievą, Mane, Tave, Kitą
  • išgyvena keturias apytakas ir skirtumus tarp jų
  • gyvena tarpe tarp Dievo ir amžino gyvenimo, tame tarpe kuriame viskas vyksta.

Žmogui gali rūpėti bendras reikalas

  • Tad žmogus gali rinktis tarp savo reikalo ir bendro reikalo.
  • Tad žmogus savyje puoselėja savo reikalo žmogų (asmenybę) ir bendro reikalo žmogų (asmenį).
  • Jis tad gyvena Dievo būklėje: Dievas neišeina už savęs ir išeina už savęs. Žmogus šias dvi galimybes suveda pasirinkimu - žmogus pasirenka vieną arba kitą.
  • Žmogus gali suderinti save, kad savo reikalas derėtų su bendru reikalu ir jam tarnautų.
  • Žmogus gali savaip suprasti bendrą reikalą besąlygiškai kaip Dievo reikalą, ne sąlygiškai kaip kitų reikalą. O tai dorovės klausimas.

Žmogus yra Dievo suvesties išgyvenimas trejybės ratu

  • Dievas yra strimagalvis, o man išsiskiria trejybės ratas: buvimas, veikimas, mąstymas. Atsakymas - esu, ir klausimas - bet ar veikiu?
  • Dievo suvestis trejybės ratu, trijų meilių suvestis, trijų asmenų suvestis - mylinčiojo, mylimojo ir meilės - tad meilės suvestis, Dievo esmės suvestis, Dievo sandaros (visko) suvestis.
  • meilė dar nesusisiejusi su Dievu - kiekvienas žmogus save myli ir plėtoja savo meilės apimtį kitu, ją pritvirtina Dievuje

Žmogus yra valia, gyvenimo esmė, užtat meilė tobulam

  • žr. gyvenimo lygtį
  • sąlygiška meilė, kuri tačiau būdama meilė neturi ribų, tad prilygsta besąlygiškai (mylėk savo artimą prilygsta mylėk savo priešą, mylėk Dievą, mylėk besąlygiškai)
  • puoselėjimas kertinės vertybės (pasąmonės, meilės skerspjūvis, savasties)
  • jo kertinė vertybė. O jo vertybė yra sąlygiškas pjūvis Dievo kertinės vertybės - besąlygiškos meilės. Tad žmogaus kertinė vertybė nesikeičia nes jinai įsikabinusi į besąlygiškumą, tačiau jos reikšmė gali keistis, tai yra, jinai gali žmogui ryškėti.
  • turinti laisvę tikslinti savastį, savo kertinę vertybę, užtat turinti laisvę klysti, save tapatinti su savimi
  • turinti laisvę neišeiti už savęs arba išeiti už savęs; nepasipildyti požiūriu ar pasipildyti požiūriu; nekurti ar kurti; negyventi viena su kitais ar gyventi viena su kitais; negyventi amžinai ar gyventi amžinai.

Žmogus yra žinanti būtybė, tobulumą mylinti žinojimu

  • Žinojimu neišeina už savęs, o laikosi savęs ir savyje sukuria tai, kas atspindi tai, kas už savęs. Tuo tarpu Dievas nežino, gyvena nežinojimu.

Žmogaus žvilgsnis yra:

  • Dievo žvilgsnio esmė.
  • paprasčiausias žvilgsnis, kurį galima išpildyti, tai yra, išlaikantis kartu mus ir platesnes aplinkybes, tiek mūsų žvilgsnio, tiek aplinkybių.
  • gyvenimo žvilgsnis - tasai žvilgsnis, kuriuo būtinai žvelgia gyvenimas.

Žmogus yra Dievo priėjimas prie Kito

  • priėjimas, kuriuo Dievas, kaip pažinovas, prieina prie kitų, prie pažintojo, juk Dievas išeina už savęs, atveria savo būklę ir ją naujai prisiima
  • apibrėžtas priėjimas, tuo tarpu Dievas yra neapibrėžtas priėjimas
  • žvilgsnį turintis gyvenimas
  • neišbaigtas žvilgsnis
  • kas tapatinasi su pažinovu, ne su pažinimo lauku

Žmogus atsiveria Dievui

Žmogaus variklis

Žmogaus variklis - Kas aš esu?

  • Dievo variklis yra jo klausimas: Ar Dievas būtinas? iš kurio išplaukia Dievo šokis.
  • Koks mūsų, žmogaus, variklis? Mūsų klausimas: Kas aš esu? Ar esu Dievas?
  • Mūsų buvimas yra mums būtinas, kadangi mes negalime jo atsisakyti. Net ir nusižudydami mes negalėtumėme pašalinti tai, kas jau buvo. Mes esame ypatingai sąlygiški. Tad kas mes tokie esame? Ir kuria prasme mes galime būti Dievu? Kaip mums gyventi Dievu? Tai yra dorovės iššūkis.
  • O tam turime derinti save su Dievu, kaip kad išmintingasis pasiklydęs vaikas.

Žmogaus variklis - trejybės ratas

Elgesio patvarumas. Savastis, riba, būtis, tikrumas

  • Būtis yra likimas savyje. Tai pastovumas, laikymasis savęs. Yra tai, kas laikosi savęs ir nėra to, kas plazdena, kas nesilaiko. Tai Dievo Tėvo išėjimas už savęs, į būtį, o tai mūsų pasilikimas savyje. Tuo tarpu veikla mus išveda už savęs atgal link Tėvo, ir mąstymas mus atgręžia atgal su Dievu. Taip kad mūsų trejybė mus vis išveda ir naujai atveda. Tad aukščiausia mumyse yra būtis, tačiau ja savaime išsiplečiame už savęs atgal link Dievo, bet būtis mus naujai atgręžia į save.
  • Tikriausias tikrumo pagrindas yra tiesa (Dievo); po jos - betarpiškumas (visko); po jos - pastovumas (buvimo); po jos - prasmingumas (dalyvavimo). Taip tikrumas plęčiasi už mūsų. Tikrumą priskiriame sau, ne pasauliui. Tad mes nesikeičiame, mes esame - keičiasi mūsų vidinės mintys ir jų atspindys išoriniame pasaulyje.
  • Mūsų savastis - mūsų būtis - yra gerasis kelias, kurį pažįstame, pažindami savo kertinę vertybę - tačiau mes savaime išeiname už savęs, pasaulis mus noromis nenoromis išveda už savęs, bet ar mes sugrįžtame į save? Tai yra mūsų iššūkis, išvirkštinis, kaip Dievo, tačiau sutampantis su jo klausimu - ar jisai būtinas?
  • Riba tarp asmens (savasties) ir bendrystės (pasaulio) lemia, kur tvirtai laikomasi tiesos (savastyje), ir kur keičiasi nusistatymas (bendrystėje). Bendrystė dargi yra pasaulyje, tad ji yra tarpinis plotas, kur galime keisti nusistatymą, bet tiktai ryšium su vidurkiu.
  • Aplinkybės remiasi riba, vaizduotės skyle, o tai yra savasties riba.
  • Erdvė, penkerybė - trys Dievo požiūriai, kaip kad Dievo šokyje: vidus riba išorė. Ir du ne Dievo požiūriai, artima praeitis ir artima ateitis (ribos nėra!)
  • Palyginti tarp savasties tvėrimo, sėkmingo ar nesėkmingo, derinimasis prie pasikeitimų, ir Burke straipsnio. Peter J. Burke ir identity theory, knygos apie Contemporary Social Psychological Theories.

Riba - dėmesys, atsakomybė, laisvė

  • Žmogus galėtų gyventi be ribų - tada jisai už nieką neatsakytų - juk Dievas atsakytų - ir tuo tarpu, sąlygiškai, neaišku ar žmogus yra Dievas. Žmogus, pasirinkdamas sau ribas, nubrėžia už ką jisai atsako, taip pat gyvena savo laisvę. Tačiau net ir ribose - butent ribomis - žmogui tenka pripažinti kitus ir jų atsakomybę, taip pat ir savo atsakomybę už juos.
  • Dievas išeina už savęs į žmogų. Žmogus išeina už savęs į Dievą. Tai išsako jų požiūriai. Tai yra ta pati riba, tik iš skirtingų pusių, tad jų savastis yra ta pati, tiktai iš skirtingų pusių.
  • Ta riba yra tobulumas, dviejų atvaizdų (klausimo ir atsakymo) vieningumas, dviejų tapatumų vienumas, gerumo esmė. Tie du atvaizdai, tai Dievo ir žmogaus savastys, Dievo klausimas ir žmogaus atsakymas. Tad gyventi klausimais yra gyventi Dievu, būtent jojo laisvumo atvaizdu, didėjančiu laisvumu.
  • Ribą įvairiai nusako žmogaus padalinimai: ketverybė, penkerybė, šešerybė, septynerybė. Ir labiausiai septynerybė, nusakanti laisvumą, tad kiti padalinimai susiveda į tai. Tuo tarpu vienybė, dvejybė, trejybė išsiveda iš nulybės. Aštuongubas kelias tai sustato, kaip kad su homologija ir kohomologija.
  • Kalbas išreiškia ketvirta, penkta, šešta antrinė sandara, atitinkamai: ketverybė (pagrindimas), penkerybė (įvardijimas), šešerybė (pasakojimas). Jas nusako žmogaus riba. Tuo tarp Dievas reiškiasi pirma, antra, trečia antrine sandara: padalinimais, atvaizdais, aplinkybėmis, kurių yra 4 atvaizdai, vienas kiekvienam asmeniui.
  • Ribos išsakymas veiksmais +1, +2, +3.
  • Žmogaus požiūriu nusakoma riba 2 atvaizdais, kuriais išsakomas jo pasirinkimas. Yra perėjimas (Dievas arba žmogus) ir riba (Tu arba Kitas). Perėjimų asmenys sutampa nes yra išvirkštiniai, ir ribų asmenys taipogi vienas kitą papildo. Žmogaus požiūriu sutampa Dievas ir žmogus, nes tiek vienas, tiek kitas yra. Jų savastis jau yra. Dievo požiūriu nusakomi asmenys 4 atvaizdais, kuriais Dievas išeina už savęs į save, taip kad savastis tveriama. Užtat skiriasi Dievas ir žmogus, skiriasi Tu ir Kitas, tad yra daugiau atvaizdų.
  • Ribą nusako 2 atvaizdai x 4 padalinimai (ketverybė, penkerybė, šešerybė, septynerybė). Tai bene aštuongubas kelias. Kokie būtų nuliniai požiūriai? Ar riba siejasi su tarpu 6 pertvarkymuose? Ar jie yra aštuongubo kelio interpoliacija, tarpinės grandys, stuburas?

Riba, savastis

  • Mąstymas vyksta už mūsų (žavesys, išmintis), buvimas-nusistatymas vyksta mumyse (artimumas), veikimas ryšium su riba (meilė, tiki=lauki). Bet kaip tada su Dievo šokiu? Ar šešerybė iškreipta veiksmo, "vyksta"? Žmogui išsiskiria mąstymas, buvimas, veikimas, o Tėvui ne.
  • Foucault: tiesa yra tai, ką žinome. Mes užtat tampame tiesos pavaldiniais. Jos netikriname, užtat ja neskiriame savęs nuo bendruomenės. Nežinojimu viską tikriname naujai.
  • įsikimbame į savo liudijimą, tad į save

Laisvė, dėmesys, atsakomybė

  • Renkamės dėmėsiu. Dėmėsys leidžia nuklysti arba susitelkti į savo vertybę ir nežinojimą už jos.
  • Atsakymais renkamės, nukreipiame dėmesį. Klausimais suvedame dėmesį.
  • Elgesio pakeitimas - laisvė. Lankstumas, laisvumas, Dievo ir mūsų laisvė, malonė ir teisingumas.
  • Burtai, magija yra reikalinga pasakojime pabrėžti, jog tai nežinojimo pasaulis, ne savastis pasaulis, nuostabos ir linksmumo pasaulis, suteikiantis laisvę mąstyti kitaip, pakeisti mąstymą. Mąstymas vyksta nežinojimo pasaulyje, o veikla grindžiama žinojimo pasaulyje.
  • Dorovėje daug reiškia kontekstas, 24tas išsiaiškinimo būdas (paklusti), išimtys.
  • Dorovė tampa labai tampri, tad reik ją atpalaiduoti, ne daug, tiek žmonėm, tiek Dievui (jis nebūtinai geras), tai "infinitesimal derivative" - smulkmenų išvestinė - kaip su Lie algebromis.
  • Dievo niekas nevaržo, tiktai mes, tai yra, Dievas mumyse, savo gerumu
  • Klausimas ne tiek, ar mes laisvi, o kiek mes galime (savo gerumu) varžyti Dievą.
  • Savo širdgėlą, sielvartą paaukoti Dievui, tai atleisti Dievui.
  • Dievas atsiima savo dešimtinę: dažnai pralaimime kažkur (neteisėtai), užtat laimime dešimt kartų daugiau kitur (malone).
  • Dėmesio valdymas - į ką kreipiame dėmesį.
  • Pasakojimo vienetas privalo išlaikyti dėmesį.
  • Dėmesys yra ženklas ribotų išteklių ir svarbos pagrindas. Kas yra svarbu?
  • Šviesuolis sugeba užsiimti, gyventi be kitų dėmesio.
  • Yra tai ("ar") kas nereikalauja dėmesio, pažinovo, nereikalauja klasifikavimo, rūšiavimo pagrindo, ir išteklių ribotumo ženklo.
  • Dėmesio stoka, tai sociologijos (ir Bourdieu) pagrindas. Nes sociologo dėmesys iškreipia reikalą.
  • Dėmesys yra modelio ir modeliavimo pagrindas.
  • Taip pat iš šalies (Dievo Dvasia) leidžia stebėti ir išreikšti, vaizduoti santykį tarp to kas santvarkoje (dėmesyje) ir už santvarkos.
  • Dėmesys iš karto traukia antraip pasižiūrėti iš šalies. Širdis: dvilypis požiūris.
  • Pagrindime dėmesys iš šalies. Dėmesys sustatomas.
  • Įvardijime: dėmesys išlaikomas. Širdies ir pasaulio tiesa. Pasaulį traukia įvardinta tiesa. Širdį traukia dar neįvardinta tiesa.
  • Dėmesys, tai išreiškiamas įsijungimu ir atsitraukimu.
  • Dėmesys stebi. Dėmesys renkasi, ką stebėti.
  • Pasakojimas išlaiko dėmesį. Dėmesys renkasi tarp dviejų, ką palaikyti. Įtampa domina.
  • Dėmesys svyruoja tarp esančio dėmesyje ir nesančio dėmesyje.
  • Įsisąmoninti visa, kas gera ar bloga, nesuskaidyti dėmesio, susitelkti į tatai, o Dievo tai esmė, nesuskaidyti dėmesio, jo židinio. Padalinimai, tai dėmesio suskaidymas.

Atsakomybės prisiėmimas

  • Atsakomybė susijusi su išgyvenimu.
  • Dėmesio valdymas - kam skirti dėmesį - tą sprendžia dorovės, elgesio rėmai - juos sąmoningumas pajungia ir išjungia - kaip jie susiję su visko padalinimais? - galimybė pajungti save, tai atsakomybės prisiėmimas
  • Gerumas - dvasia santvarkoje - o santvarka yra dėmesio laukas, jo pasaulis
  • Niekas neprivers gyventi Dievu. Turi pats įsipareigoti. Ir kiekvienam tenka įsipareigoti, vykdant Dievo valią, nes jo valia, kad gyventumėme jo vaikais, amžinai bręstumėme, kaip ir jisai.
  • Dorovė iškyla siekyje. Mat, siekis reiškia, kad žmogus pakartotinai grįžta prie tikslo, o taip pat, bando jį įtvirtinti visuomenėje, tad kitų pagalba.
  • Neabejingumas kitiems - aplinkybių paisymas.
  • Ryšiai tarp pagrindinių ir šalutinių tikslų.
  • Atsakomybė savęs neapgauti. Sąmoningumo tikslas yra neapgauti sistemą, nepiktnaudžiauti malonumais.

Nuotaikų tyrimas

  • Meilės, žavesio, artimumo jausmai (aidai) skatina ieškoti ar iš tiesų nėra nieko neigiamo, nieko viduje, nieko išorėje? Tad brandina nežinojimu, sveiku įtarimu, skurdžiadvasiškumu.
  • Visi supranta, kas jiems tarnauja - pavyzdžiui, žmogui tarnauja jo rankos, kojos, skrandis. Šį supratimą išsako šešerybė, atsakomybės sandara - pirminės, antrinės, tretinės atsakomybės darna.
  • Nežinojimo žinojimas: laisvės esmė ir šaltinis.
  • Dorovė remiasi Kito nepažinimu, tad jo laisve, ne jo pažinimu. Užtat privalome gerbti Kitą.
  • Sąmoningumas (dėmesys, atsakingumas): mūsų sutelkimas į nežinojimą, link savo kertinės vertybės ir kas už jos.

Žmonijos išskirtinumas

  • Tomasello - bendras reikalas
  • Robert Sapolsky - sugebėjimas būti neįmanomumo (prieštaringų dalykų) įkvėptiems.

Žmogus


Naujausi pakeitimai


Puslapis paskutinį kartą pakeistas 2018 gegužės 18 d., 11:59