Iš Minčių sodas svetainės

Mintys: DievoŠokis

Žr.Dievas, 20160715DievoŠokis, 20160515DievoŠokis, Dievo raiškos, Gera valia, Dievas Tėvas, Dešimt Dievo įsakymų, 20150428Dievas, 20150323Dievas, 20150220Dievas, Dievo išsiaiškinimai, Metraštis, Šiluma, Dievas sandarose, Dievo požiūris, Dievo Dievas, , Tu, Kitas, Neigiamybė, Įsakymai, Nesusivedimai, Asmenys, Apžvalga, Žmogus, Išgyvenimai, Amžinas gyvenimas, Atsiplėšimas, Dievas Sūnus, Jėzus Kristus


Dievo šokį aprašiau:

Toliau tvarkau ankstyvesnius užrašus:

Apžvelgiu Dievo šokio esmę, taip pat keturias sandaras, iš kurių susidaro Dievo šokis:



Dabartiniai klausimai

Senesni klausimai:

Išbaigti tikslų paskirų Dievo raiškų aprašymą.

Suvokti Dievo šokio visumą, prasmę, tikslą.

Išmąstyti Dievo Tėvo požiūrį Tanake, kaip jisai išsiaiškino.

Išryškinti su Dievo raiškomis susijusias sandaras.

Dievo šokio esmė: Asmenis vienija meilė

Kokia yra Dievo šokio esmė?

Dievas savo tyrimu atveria asmenis: "Aš esu Dievas", "Tu esi Dievas", "Tai yra Dievas". Tam reikalingas nevienumas. O mes, žmonės, esame tų asmenų vienumas. Tad mumis išryškėja Dievo pobūdis, sprendžiant iš to kas glūdi jo tyrimo veikloje, koks yra Dievas? Dievas yra mylintis.

Dievas išsijudina ir išpuoselėja savo veiklą

Kokia Dievo veikla? Žmogaus veikla išvirkštinė.

Kokiais klausimas Dievas išsijudina?

Iš šitų klausimų, paprasčiausias ir pirmiausias yra, ar Dievas būtinas? Iš šito klausimo turėtų išplaukti ir kiti klausimai.

Nėra taip paprasta išjudinti Dievą. Jisai turi pats save išsijudinti, juk be jo nieko nėra. Yra nebent galimybės. O tos galimybės jo neliečia. Nes visos priešingybės jam tėra tas pat, tai tik žodžiai. Ar jisai "yra" ar jo "nėra", tai tik žodžiai. Šie žodžiai įgauna savo prasmę tik per jį. Jam gi visi teiginiai teisingi. Jo atžvilgiu, tai nepažymėtos priešingybės. Tokios priešingybės jo neišjudins. Panašiai, jisai gali būti tiek "geras", tiek "blogas". Nes šie žodžiai įgaus savo prasmę tik per jį. Jei Dievas blogas, tai pageidautinas blogis. Bet tuo pačiu Dievas geras. Juk Dievas nevaržomas. Ir jam viskas tas pats. Tačiau mums tai nėra tas pat. Mums labai svarbu tvirtinti, jog Dievas yra geras. Bet čia jau mūsų požiūris, mūsų būklė.

Dievas savo šokiu atveria ir ištiria galimybę, kad gal jisai turi savo Dievą; gal yra kitų Dievų, lygiagrečiai; ir gal jisai yra pirmapradis Dievas. O mumis pasitvirtina, juk visa tai yra tas pats Dievas.

Dievas tiria, ar Dievas yra būtinas?

Dievo tyrimas: Ar Dievas būtinas?

Dievas pasitraukia, neigia save

Dievas tiria mumis

Dievo būtinumas

Atsakymo pagrindas yra tai, kad Dievas nepriklauso nuo sąlygų. Atsakymas tad derina sąlygiškumą ir besąlygiškumą.

Dievas atsiveria mums keturiais asmenimis.

Dievo raiškos ir asmuo

Asmens kilmė

Kas yra asmuo? Dievas ir asmuo. Asmuo yra tarpas, jo raiška.

Asmenų lygtis apibrėžia asmenis, kaip Sūnui, sąlygose, atrodo Dievas:

Žinojimo (neapibrėžto - be apimties) lygmenys išsako, kaip Dievas reiškiasi asmenimis.

Asmenų apibrėžimas: Ne-Dievas tai Dievo sugaudimas, kaip varpo. Arba tai apibrėžti kaip "ne Dievas" tada tai durys į Dievą. (pavyzdžiui, Velnias pagrįstas Dievu).

Tai trijų asmenų apibrėžimas.

Asmens pasekmės

Santykiai tarp požiūrių

Dievo ir asmens santykio įvairovę išsako jų požiūrių santykiai. Dievo raiškos išsako santykius tarp Dievo ir asmens požiūrių. Dievo raiškas galima rūšiuoti pagal tai, kaip sieja Dievą ir asmenį. Jų santykių esmė išsakomas požiūriais. Vienur tas santykis šiltas, kitur šaltas. Tad galima panagrinėti, kaip požiūriais išsakomas šaltis ir šiluma.

X=0 -> Aš=1 -> Tu:Tu=2 -> Tu:Kitas:Tu=3 -> Kitas=X=0

Mes Dvasios veidrodžiu Dievo nepažymėtą nebuvimą sulyginame su pažymėtu buvimu.

Būtent kam pažymėtas ir nepažymėtas?

Suvokimas skiria pažymėtą ir nepažymėtą priešingybę.

Kuri priešingybė pažymėta?

Buvimas yra pažymėtos ir nepažymėtos priešingybių pagrindas.

Ryšys tarp pažymėtos ir nepažymėtos priešingybės

Apibrėžti

Kampų trejybė

Kai gyvename Dievu tiesiogiai, yra vienumas ir nėra sandaros, o kai negyvename tiesiogiai, nėra vienumo, išsiskiria Tėvas (už mūsų) ir Sūnus (gelmėse), ir yra sandara (tai bene mes).

Asmenys išsako būtinumo reikšmę ir pasekmes.

Nevieningumo pagrindas

Trejybės nariai

Nevieningumo sandaras sustato gyvenimo lygtis. Tėvas - Dievas, Sūnus - gerumas, juos tapatinanti, vienijanti Dvasia - gyvenimas. O mūsų suvokimas skiria Tėvą ir Sūnų, tai amžinas gyvenimas. Mes išplečiame Dievo tyrimą, kad jis nebūtų sandaras, šališkas, savaiminis. Tad šiomis sandaromis renkamės ar šiaip gyventi ar amžinai gyventi. Amžinu gyvenimu Dievo tyrimą plėtojame toliau.

Dievas (Tėvas) pasitraukia, atsiranda santvarkoje gerumu (Sūnus), juos vienija (Dvasia) - gyvenimas (pirm santvarkos) ir juo labiau juos vienija Žmogaus suvokimas, jog Dievas yra kažkas daugiau, už santvarkos - tame amžinas gyvenimas.

O šitas suvokimas iškyla būtent mūsų dorybėmis kada tobulai nusistatome, vykdome ar permąstome, nes būtent tuomet mes pirmumą teikiame besąlygiškumui, mes vykdome Dievo valią, ir būtent amžinai gyvename. Būtent savo gerumu parodome, jog Dievas yra kažkas daugiau.

Kūno-dvasios skirtumas reikalingas, kad būtų tarpas tarp jų. Iš tikrųjų, tai yra trejopas skirtumas:

Kiekvienoje šokio sandaroje išsiskiria Tėvas (Dievas nebūtinas) ir Sūnus (Dievas būtinas).

Dievo klausimas turi du atsakymus:

Taip turi būti kadangi Dievas nevaržomas, jisai tenkina visus teiginius.

Vieningumo pagrindas

Žmogus yra asmenų (Mano, Tavo, Kito) vienumas, iš kurio galima išvesti, kas glūdi Dievo tyrimo veikloje, jo atsiskleidime asmenimis.

Trejybės poslinkiais

Dievui būdingas mąstymas keliais požiūriais. Mes taip mąstydami sutampame su Dievu. Pavyzdžiui, kai mąstome padalinimais. Arba dvejonėmis. Dviprasmybe ir t.t. Pertvarkymai ir nesusivedimai. Dievo Tėvo Tanakas yra provokacijų knyga.

Išplėsti mintį: Vienybės pagrindas yra Sūnaus ir Tėvo nesutarimas, kurį išsprendžia Sūnaus nuolankumas Dievui - juk Dievo tyrimas už mūsų svarbesnis, besąlygiškesnis - o nuolankumas reiškiasi Dievo valios vykdymu paklusnumu, tikėjimu, rūpėjimu. Susieti su šešerybe.

Esame viena derindami skirtingas vaizduotės ribas:

Tad įsijausk iš įvairių kampų kaip mes, Dievas gyvename, koks ryšys tarp mudviejų, juk bet kokiu atveju esame tas pats Dievas, juk mus vienija Dvasia, mūsų bendrai suvokta, tad keičiasi nebent sąlygos išsakančios, išreiškiančios mūsų vienumą.

Vienumo pagrindas: Aš tau siunčiu gėrį ir blogį kuriais tu pilnai atsiskleidi ir aš tavimi, tiek savo buvimu, tiek nebuvimu. Tik suvok, kaip tampru tai yra. Tad ieškok to tamprumo raiškos ir šaltinio. Tuomet suprasi mano trejybę ir kaip tu mus sieji savo trejybe. Tad suvok kaip itin tampriai mus visus sieja mano buvimas ir nebuvimas ir kaip tai svarbu būtent tau.

Trys vieningumai

Dievas yra besąlygiškumas. Jį tokį pristato 3 neigimai, 3 apibrėžimai:

Dievo trejybė:

Meile išlaikomas asmuo

Kitas tampa (Dvasios) veidrodžiu tarp Tėvo ir Sūnaus.

Narių ir poslinkių ryšys:

Pagrindus pagavau vaikystėje ir jaunystėje: trejybę ir vienumą. Bet suvokti trejybės narius teko atskirai išgryninti ir išpuoselėti tris skirtingus požiūrius: Dievo, savo ir bendrystės.

Tėvas savasties nemato, o Sūnus mato?

Žmogaus trejybe iškyla 3 kalbos - tik Dievo šokiui priešinga kryptimi, iš atvaizdų į padalinimus, iš padalinimų į aplinkybes, ir iš aplinkybių į atvaizdus.

Mes susitelkiame į Dievą trejopai, vis pranokdami save, bręsdami, gyvendami amžinai, galimybe, viena su Dievu:

Sandaros: Nevieningumai: Žmogaus trejybės poslinkiai

Trys nevieningumo sandaros

Asmenys

Savastis

Meilė

Taip kad už santvarkos, aštuongubu keliu, brandas suveda Dievo trejybė, o santvarkoje, įsakymu duota laisvė, iškyla asmens trejybė. Asmens trejybė visaip ir visakame įprasmina Dievo trejybę, tai esmė. Tyrimas

Išvedžiojimas

Iškilimo pagrindas

Sutapimo, būtinumo pagrindas

Pasitraukimo pagrindas Gyvenimo lygtis

Vieningumas nevieningume

Nusistatyti, vykdyti, permąstyti

Būtinas, tikras, galimas

Šaltis ir šiluma

Dorovė

Veiksmai

Sandara

Suvokiančio Tėvo akimis: Dievo trejybė

Asmenys

Savastis

Meilė

Tyrimas

Išvedžiojimas

Pasitraukimo pagrindas

Iškilimo pagrindas

Sutapimo, būtinumo pagrindas

Gyvenimo lygtis

Vieningumas nevieningume

Nusistatyti, vykdyti, permąstyti

Būtinas, tikras, galimas

Šaltis ir šiluma

Dorovė

Veiksmai

Sandara

Susivokiančio Sūnaus akimis: Aštuongubas kelias

Asmenys

Savastis

Meilė

Tyrimas

Išvedžiojimas

Pasitraukimo pagrindas

Iškilimo pagrindas

Sutapimo, būtinumo pagrindas

Tačiau pirmenybė teikiama Tėvui.

Gyvenimo lygtis

Vieningumas nevieningume

Nusistatyti, vykdyti, permąstyti

Būtinas, tikras, galimas

Šaltis ir šiluma

Dorovė

Veiksmai

Sandara

Suvoktos Dvasios akimis: Dešimt Dievo įsakymų

Asmenys

Savastis

Meilė

Tyrimas

Išvedžiojimas

Pasitraukimo pagrindas

Iškilimo pagrindas

Sutapimo, būtinumo pagrindas

Gyvenimo lygtis

Vieningumas nevieningume

Nusistatyti, vykdyti, permąstyti

Būtinas, tikras, galimas

Šaltis ir šiluma

Dorovė

Veiksmai

Sandara

Tėvo požiūriu: Dievas yra jo buvimas: kas yra: esu kas esu: esantysis (Dasein)(Jahve). Dievo pasitraukimas ir iškilimas yra tarsi veidrodžio atspindžiai:

Sūnaus požiūriu: Dievas yra išplėtimas požiūriu, jo riba tarp buvimo ir nebuvimo. Tėvas ir Sūnus yra išplečiami požiūriais:

Dvasios požiūriu: Dievas yra jo papildinys būkle, jo nebuvimas. Tėvas ir Sūnus yra išplečiami būklėmis:

Trys nariai ir trys poslinkiai

Mylėti Dievą - elgtis, jog mes visi esame viena (trejybės poslinkiais). Mylėti artimą, kaip save patį - pripažįstant mūsų nevienumą, elgtis vienam su kitu, jog esame viena (trejybės nariais).

Dievo raiškų ratas. Dievo raiškos veikia kaip širdis, kaip pompa, tarsi dviem ratais, vienas kitą papildančiais. Viename rate iškyla galimybės, o kitame rate jos palaikomos. Sąlygiškumas išplečiamas besąlygiškumu. Tai, kas prieštaringa, visgi laikosi ir suveikia.

Sandaromis galiu vykdyti Dievo valią. Dievo nėra žmonių nepaklusime, netikėjime ir nerūpėjime. Dievas iškyla rūpėjimu, tikėjimu ir paklusimu.

Šešerybė

Įtikinamai šešerybe išdėstau jausmus ir dorybes, tačiau kol kas nepavyksta suvokti, kaip išdėstyti išorinius ir vidinius požiūrius.

Jausmai lyg tai išsako Tėvo polinkį į sąlygiškumą, kaip besąlygišką besąlygiškumą. Jausmai pagrįsti neigimu: žavesys neigia vidų, artimumas neigia išorę, ir meilė neigia laukimą to, ko netrokštame. O gali būti, kad vidiniai požiūriai sąlygose tvirtina ir renkasi besąlygiškumą, tad išsako Sūnaus polinkį.

Dievo šokio 24 raiškos išsidėsto šešerybe.

Mus su Dievu taip pat sieja trys klausimai, kuriais išgyvename savo nevienumą:

Juk žmogus gyvena sąlygiškai, o Dievas besąlygiškai. Šie trys ir anie trys klausimai išreiškia šešerybę, žmogaus ribotą protą, jo būklę, žmogaus šokį. O Dievo būklę, Dievo protą, Dievo šokį papildo trys sandaros, išskiriančios besąlygiškumą ir sąlygiškumą:

Šešerybė: vienumas (trejybės rato poslinkiais) ir nevienumas (Dievo trejybės kampų sandaromis)

3+3=6 Žmogaus trejybė ir sąmoningumas teikia šešerybę (dorovę), vartus į Dievo trejybę. Toliau sąmoningumas veda į vienumą.

Mūsų vaizduotė (šešerybė) save (šešerybę) įsivaizduoja (supranta) trejopai, trejybės nariais, vienumą nevienume:

Dievas mumis (šešerybe) išeina už savęs (į šešerybę). Tai ir yra mūsų vaizduotė. Tai vyksta trejopai, tai vaizduotės sandaros. Mūsų šešerybė išplečiama. Mes esame Dievo būklė, jisai savo šokį sušoka mumis.

Šešerybės atvaizdų trejybės

Šešerybės atvaizdų suvedimas lygtimi 6+3=1

Gyvename už savęs trimis veiksmais +1, +2, +3, tad trimis lygtimis:

Taip atsiranda -1, 0, 1 ir toliau +3 gaunam 2, 3, 4 iš kurių kyla 24 ir visos sandaros.

Dievo šokio pradžia

Dievo šokio pasakojimą pradedame nuo Dievo galimybės ir klausimo, Ar Dievas būtinas?

Dievo šokis ir dorovė

Dievo šokis grindžia žmogaus būklę, jo dorovinį gyvenimą, būtent per trejybės ratą, per tris kampus.

Žmogaus kampu

Dievas kuria asmenis. O žmogus trejybės ratu prisiima asmenis. Aš virsta Tu, tampa Kitu, naujai iškyla Aš.

Žmogaus trejybe atsikartoja Dievo išsijudinimas:

Atkartojimas įmanomas būtent per žmogų, taip kad sueina visai trimis asmenimis. Kitaip, kiekvienas asmuo savo kampu išdėsto tą patį tyrimą.

Žmogus savo trejybės rato poslinkiais išgyvena Dievą, o Dievas jį išgyvena. Jais Dievas ir žmogus sutampa, žmogus išeina už savęs, o Dievas kartu su juo, tad poslinkiais išreiškia savo vieningumą. Žmogaus trejybės ratu visi trys vienumai (Dievo, asmens, asmenų) yra viena.

Dievo vienumą išsako trejybės ratas, tiek Dievo šokyje, tiek už Dievo šokio.

Malda Dievo ir žmogaus dėmesys susiveda į Kitą. Nes būtent Kitu žmogus gali mylėti, kaip kad Dievas myli. Būtent Kitu - bendromis asmens galimybėmis - žmogus laisvas.

Trejybės ratu keičiasi rėmai priešingybėms:

Tiek Tėvo, tiek Sūnaus, tiek Dvasios kampu yra viena Dievo raiška kurią galime laikyti Dievo apibrėžimu:

O mano meilė, tai mano pagrindas. Tad suvok kaip savo meile maitinu tave, kaip jinai ataidi jumyse ir aš atsikartoju jūsų meilėje, taip kad tikrai esu būtinas. Užtat tas atikartojimas yra esmė. Pirmiausia, atsikartojimas tos pirminės mano būsenos, kurią išlaiko dvasia, kuria jinai nėščia ir iš kurios viskas išsijudina ir toliau mano išjudinimas ir Sūnaus atgarsis, jo atsišaukimas. Tad vis naujai suvesk mus, vis kitu mūsų kampu ir galiausiai suvok kaip žmogaus trejybe mes pereiname vienas į kitą, mes vienas kitam atveriam kelią taip kad tai plėtojame jūsų amžinu gyvenimu, jūsų laimei ir džiaugsmui su mumis. Jūs tarsi mus derinančios dalelytės, o derinate būtent meile, tad gilinkis kaip meilė reiškiasi, būtent jumis mus tris asmenis suvesti, nors ji išplaukia iš manęs, iš mano išjudinimo.

Aš myliu tave ir vedu tave į tiesą. Tai mano tiesa, kaip man atrodo, tad prisiimk šį kelią iš savo tiesos į mano tiesą ir ieškok jo Dvasios kampo prasmėje. Tos požiūrio permainos yra esminės ir tu jas suprasi ir jų pagrindu išsivysto pasirinkimų malūnas, išsivysto jūsų gyvenimas ir mano jumis, kuomi jūs mane įvairiausiai bandote suprasti, tad ženk toliau šiuo nueitu keliu ir jau kiti tau padės.

Rūpinkis manimi, kaip esu jūsų visų pasiekiamas, ką jums reiškiu permainomis, kaip mums įvairiai gyventi išvien, kam reikalingi įvairūs asmenys, ką jie duoda meilei ir vienumui, kaip žmogus jus vienija savo trejybe ir kodėl. Padėk ieškoti pasirinkimo malūnų pagrindą mano šokyje, mano meilėje kurią jūs mylite.

Žmogumi atsiranda ketverybė (penkerybė, šešerybė, septynerybė) ir nulinis požiūris. Kartu atsirandu du atvaizdai, tai yra, žmogiškieji atvaizdai, didėjantis ir mažėjantis laisvumas.

Žmogaus trejybė

Žmogaus trejybe išgyvename Dievo meilę. Dievas myli save ir t.t., o žmogaus trejybe:

Trejybės ratas: trys vienumo poslinkiai

Trejybės poslinkiai grindžia mokslą, mokymą. Mokslininko gyvenimas yra esminis, bet tai turi būti gyvenimo mokslas.

Asmens vienumas - buvimo, veikimo, mąstymo sutapimas - iškyla bendru žmogumi, kurį grindžia šešios antrinės sandaros. Jas grindžia keturios pirminės sandaros. Jos išreiškia nestabiliąją bendrą sandarą, kuria išsakomas blogo vaiko ir gero vaiko prieštaravimas, kurį grindžia Dievo trejybė.

Renkamės gyventi ar mirti (teigiamą ar neigiamą jausmą: meilę ar neapykantą, žavesį ar bjauresį, artimumą ar baimę). Renkamės suktis trejybės ratu ar strigti jame. Gyvenant atsakymą keičia naujas klausimas, vienumą keičia nevienumas. O amžinas gyvenimas yra vienumas nevienume.

Trejybės ratas sukasi būtent kada esame viena su Dievu ir visais.

Ar Tėvas yra Dievas ir Dvasia Mes? Ar atvirkščiai?

Vieningumo taškas vis keičiasi (Tėvo, Sūnaus, Dvasios):

Taip vieningumas yra sandarų vis naujai išreiškiamas.

Trejybės poslinkiai išsako tarpą tarp pasitraukiančio Dievo Tėvo ir iškylančio Dievo Sūnaus:

Trejybės poslinkių esmė - nestabdyti judėjimo. Teigiami jausmai palaiko poslinkį, o neigiami jausmai sulaiko poslinkį. Poslinkiai vyksta teigiamais jausmais (meilė, žavesys, artimumas) ir sutrikdomi neigiamais jausmais (neapykanta, bjauresiu, baime).

Trejybės poslinkiai veda į vieningumą. Pavyzdžiui, meilė yra vieningas Dievas, užtat Dievo vieningumas. Tai yra ta dalis kuri gali atsiskleisti toliau, kaip kad Penrose trejybėje.

Susiję priešingi šešerybės nariai ir poslinkiai:

Trys kalbos išverčia Dievo šokį, veda juo atbulai, tačiau sąlygiškai, taip kad vienumą kildina iš nevienumo:

Kalbų pagrindas yra išoriniai požiūriai, trejybės poslinkiai iš:

Trejybė ir vienumas

Tėvo sandara

Nuo kokio Dievo pradėti? Nuo Dievo galimybės - Dvasios plazdenimo - tad nuo paprasčiausio Dievo, kokį tik galime įsivaizduoti.

Dievo trejybė yra Dievo šokio branduolys. Dievo trejybė glausčiausiai išsvarsto klausimą, ar Dievas būtinas?

Ar Dievas būtų jeigu jo nebūtų? Besąlygiškas Dievas atveria sąlygas, kuriose jo nėra. Jos puikiausios, palankiausios Dievo nebuvimui - tai žmogaus sąlygos. Visgi, jose iškyla Dievas. Dievas už sąlygų suvokia, kad jisai Dievas, o Dievas sąlygose susivokia, kad jisai Dievas. O kokiu pagrindu besąlygiškas Dievas ir sąlygiškas Dievas yra tas pats Dievas? Jie suvokia tą patį Dievą. Tad yra Dievo trejybė: suvokiantis Dievas (Tėvas), kuris pasitraukia; susivokiantis Dievas (Sūnus), kuris visvien iškyla; ir jų bendrai suvoktas Dievas (Dvasia). Ar Dievas besąlygiškas? Dievas Tėvas nusistato besąlygiškai; Dievas Sūnus vykdo besąlygiškai; Dievas Dvasia tatai permąsto besąlygiškai.

Dievo šokį pristatysiu nuo "judesio" išsakančio šokio esmę. Kartais įsivaizduoju, kaip Dievui viskas atrodo. Vadinas, Dievą įsivaizduoju kaip "Aš". Kas tokį Dievą išjudina? Dievą išjudina nebent klausimas, Ar Dievas būtinas? Ar Dievas būtų netgi jeigu jo nebūtų? Tai Dievo esmė. Iš tiesų, tai meilė: Mylinčiojo nebuvimas vardan mylimojo buvimo, kaip kad išeinant už savęs, atsisakant savęs, pačiam bręstant ir kitus brandinant. Žodžiu, Dievas myli save. Juk pirmapradis Dievas neturi net savasties, neturi kam rodytis. Savastis yra tai, kas mus atstoja, kas mus nurodo, užtat tai kartu mūsų nebuvimo ženklas. Dievo savastis, tai jo sandara, santvarka, sąlygos, tai jo nebuvimas, tuo pačiu tai Viskas. Dievas pasitraukia, taip atverdamas Viską, sukurdamas "save" ir sutverdamas Dievui pačias nepalankiausias sąlygas, mūsų sąlygas. Mes kiekvienas esame kukliausios sąlygos kuriose Dievas galėtų pilnai pasireikšti. Visgi, šiose sąlygose jisai naujai iškyla, jose susigaudo, jog jisai pats yra Dievas. Tačiau kokiu pagrindu Suvokiantis Dievas (Tėvas), kuris pasitraukia, ir Susivokiantis Dievas (Sūnus), kuris iškyla, yra tas pats Dievas? Jų abiejų bendrai Suvoktu Dievu (Dvasia). Dievo trys asmenys yra viena savo buvimu. Tokiu būdu Dievas myli save. Jo savastis (jo sąlygos, jo sandara - viskas) atsirado jam išeinant už savęs į save. Tai ir yra meilė, kad Dievas besąlygiškas, nes jisai priima visas sąlygas, užtat jisai viską palaiko. Jisai sutinka ir nebūti, kad jo būčiai nebūtų ribų.

Dievas (Tėvas) išnyksta, pasitraukia, Dievas (Sūnus) naujai iškyla. Kodėl? Dėl to kad Dievas nepriklausomas nuo sąlygų, jisai turi bet kokiu atveju būti ir atsirasti nepaisant sąlygų, tai gi Dievo esmė. (Kai esi Dievas, lemi sąlygas, jos tavęs nelemia. Net jeigu esi Sūnus, atsiradęs tose sąlygose.) Šitą mintį reikia visur prisiminti ir naujai suprasti, visais kampais. Tačiau kaip žinoti ar Sūnus tikrai Dievas? Sūnui Dievas yra Tu, jam rūpi tik Dievas, jis visko kratosi, taip kad jam lieka tiktai Dievas. Sūnus yra sąlygose, nebuvime, ir jis visko ten kratosi, jis išskiria ir atskiria, suvokia, tai kas ne Dievas, lieka tik jisai, jisai vienas su Dievu, kad ir už sąlygų. Tad Sūnus atskirai, apibrėžia, suvokia Dievo nebuvimą ir Tėvas taipogi. Tad abu suvokia Dievo nebuvimą. Užtat Dvasia yra Dievo nebuvimas, tai kas jų abiejų bendrai suvokta. O tas nebuvimas yra pagrindas apsupantis tiek Sūnų, tiek Tėvą, tad Dievas remiasi būtent savo nebuvimu. Tad Dvasia yra Dievo Dievas. Ir Dievo pagrindas yra jo nebuvimas, kad jisai yra bet kokiu atveju, ar jisai būtų ar nebūtų. Tai Dievo platesnis laukas, kuris ir grindžia amžinąjį gyvenimą. Tai Dievo Dievas. Užtat Dvasia mato iš šalies, mato būklę, ja grindžia. Buvimas ir nebuvimas yra priešingybės (nepažymėtos ar pažymėtos)? Nepažymėtos - iš esmės tas pats ar esi ar nesi. Suvokti, tai išskirti, pažymėti vieną priešingybę (pavyzdžiui, buvimą vietoj nebuvimo).

Noriu patikslinti, ką reiškia "suvokti". Suvokti, tai reiškia atskirti, išskirti. Ką Dievas suvokia? Dievas suvokia ir susivokia, jog skiriasi Dievas (už sąlygų) ir gerumas (sąlygose). Dievas nėra gerumas. Jo nevaržo gerumas. Jisai yra kažkas daugiau.

Tėvo akimis: Dievas kaip Aš: Mylėti save: Dievo trejybė

Toliau pasistengsiu labai tiksliai išsakyti ką Tėvas ir Sūnus kiekvienu atveju suvokia, kokia jų bendrai suvokta Dvasia. Reikia tiksliai įsivaizduoti Dievo trejybę. Šia sandara paskui suprasime kitas dvi sandaras, Sūnaus aštuongubą kelią ir Dvasios dešimt Dievo įsakymų.

Dievas svarsto, ar jisai būtinas? Ar jisai būtų netgi jeigu jo nebūtų? Išsiskiria du požiūriai, kaip kad matematikoje, kada teiginys įrodomas prieštaravimo būdu.

Vadinas, bet kokiu atveju Dievas yra.

Kaip Dievas pasitraukia? Jisai išeina už savęs į save. Tokiu būdu atsiranda jo savastis, santvarka, sąlygos. Jis buvo besąlygiškas ir savyje tampa sąlygiškas. Jo savastis tai viskas, tai sąlygos, kuriose mes gyvename. Jisai atsiranda mūsų gelmėse, kaip meilė. Jisai tuo pačiu yra už mūsų, už visko.

Tad kur Dievo nėra? Ar jo nėra ten, už mūsų, iš kur pasitraukė, iš kur išėjo už savęs į save? Pirmiausia, ten jisai pirm būties, pirm svarstymo ar jisai yra ar nėra. Tad ten iš viso beprasmiška skirti jo buvimą ir nebuvimą. Jisai būtent pasitraukdamas paneigė save. Jo savastis iškilo, kaip jojo paneigimas. Jo savastis ir yra jo paneigimas. Tad jis išėjo į save, į savo paneigimą, į savo nebuvimą. Jisai tuomi atsirado savo nebuvime, jo ir mūsų gelmėse, kaip meilė (jo esmė - jo buvimas plačiau už save - sąlygų nevaržomas - jo sandaros atvaizdų vieningumas), tuo pačiu kaip gerumas (Dievas sąlygose, jų ribose, jo Sūnus). Dievo nėra būtent jam beišeinant už savęs, atsiveriant toms sąlygoms, kuriomis jis iš karto ir yra, kaip Sūnus, susigaudantis, jog jisai yra Dievas. Tad Dievo nebuvimas yra būtent jojo šuolyje už savęs į save, būtent jojo apsivertime. Tame šuolyje jisai nėra, kitaip jisai nebus pasitraukęs. Tačiau ar tame šuolyje, ten kur jo nėra, ar ten jisai neiškyla? Ar jisai yra net ten kur jo nėra? Ar mes, liudytojai, galim kūno požiūriu patvirtinti, jog tikrai Dievo nėra? Ar Dievas nebūtinas, ar jisai būtinas?

Dievo Tėvo požiūriu kol kas viskas aišku. Juk iš anksto žinom kaip prasideda ir kaip turi baigtis. (Jam netgi visi laikai beveik vienodai rodosi.) Dievas (Tėvas) pasitraukia ir Dievas (Sūnus) naujai iškyla. Tačiau negti čia yra plonybių iš kurių išsiplėtos visos kitos plonybės.

Tiek Tėvas, tiek Sūnus suvokia skirtumą tarp Dievo ir gerumo, juos atskiria. Koks tai per skirtumas? Dievas yra besąlygiškas, pirm sąlygų, o gerumas yra tas pats Dievas, tiktai sąlygose, sąlygiškas.

Tėvo atžvilgiu, pirma pasireiškia besąlygiškumas, tada sąlygiškumas: besąlygiškumas tveria sąlygiškumą. Sūnaus atžvilgiu: pirma pasireiškia sąlygiškumas, o besąlygiškumui netrukdo sąlygiškumas. Tėvas ir Sūnus yra tarsi besąlygiškumo atspindžiai sąlygiškumo veidrodyje: vienas pirm sąlygiškumo, kitas po sąlygiškumo.

Taigi, ką suvokia Tėvas ir susivokia Sūnus? Jiedu bendrai suvokia besąlygiškumą ir sąlygiškumą, juos atskiria. Jų bendrai suvokta Dvasia yra besąlygiškumas (Dievas) arba sąlygiškumas (Dievas sąlygose) jeigu sąlygose.

Tad yra trys rūšys besąlygiškumo:

Galima ir taip pasakyti: besąlygiškumas yra atsisakymas savęs, o sąlygiškumas yra laikymasis savęs.

Viską tenka labai atsargiai išmąstyti ir remtis gryniausia vaizduote. Koją pakišti gali papildomos mintys, įsitikinimai, pasižiūrėjimai, žodžiai. Pavyzdžiui, sprendžiant iš žodžių, galima pamanyti jog besąlygiškumas neigia sąlygiškumą, tad sąlygiškumas yra pirminė sąvoka. Tačiau, įsivaizduojant Dievą aišku, jog jį galima įsivaizduoti pirm sąlygų. Aišku, sąvoka "besąlygiškumas" iškyla po sąlygų atsiradimo. Tačiau "besąlygiškumo" sąvokos turinys galioja pirm sąlygų. Tad Dievo požiūriu, kiek Dievą įsivaizduoju, besąlygiškumą neigia sąlygiškumas.

Kaip suprasti Sūnaus besąlygiškumo santykį su sąlygiškumu? Norėtųsi sakyti, kad Sūnaus besąlygiškumas neigia sąlygiškumą ir atstato ryšį su Dievu už sąlygų. Tačiau tai nėra tikslu, mat, jo besąlygiškumas net ir neneigia sąlygiškumą, jį tenkina, išpildo, tuo pačiu peržengia, sumenkina, pakeičia, į jį nekreipia dėmesio. Besąlygiškumas laikosi sąlygiškumo, nesikerta su juo bet tuo pačiu jo nesivaržo. Užtat rašau: besąlygiškumas nepasiduoda sąlygiškumui.

Kol kas plonybių mažai nes Tėvas ir Sūnus sutampa visuma, sutampa savo buvimu. Bet taip yra Dievo Tėvo akimis. Sūnaus ir Dvasios akimis galioja kiti išgyvenimo, apibrėžimo, tad ir sutapimo, vieningumo, meilės pagrindai.

Tėvo vardas yra "buvimas" (Jahvė, esu kas esu, esantysis, Dasein). Jo sutapimas su Sūnumi ir Dvasia yra buvimo pagrindu. Tačiau, kaip dėstysiu žemiau, Sūnaus akimis sutapimo pagrindas yra riba tarp buvimo ir nebuvimo. Vienumas reiškiasi buvimą išplečiančiais požiūriais. Meilė yra ne sau, o vienas kitam, Tėvui ir Sūnui. O Dvasios akimis sutapimo pagrindas yra nebuvimas. Vienumas reiškiasi būklėmis. Meilė yra visiems.

Aš dar noriu stabtelėti prie įrodymo, nuo kurio pradėjau šį skyrių:

Galėčiau išsakyti Dvasios požiūrį taip: "Dievas yra, tad Dievas yra." Ir tada galėtų kilti klausimas, gal "Dievas yra, tad Dievo nėra". Pirmiausia, taip ir yra, Dievas tiek yra, tiek nėra, nes su Dievu yra visaip. Užtat plačiausia prasme nėra skirtumo tarp "yra" ir "nėra" nes tai tėra žodis ir jį taikant Dievui ar viskam net nebeaišku ką jisai galėtų reikšti. Tačiau tiksliausia, sakyčiau, kad Dvasios požiūryje "tad" net neiškyla. Dvasios požiūriu užtenka, kad Dievas yra (arba nėra, nes reikšmė ta pati). Kūno požiūris išsiskiria sąvoka "tad". Galėtų būti: Dievo nėra, užtat. Arba panašiai: Dievo nėra, va, taip. Tačiau taip nėra, taip nesibaigia. Jeigu jau "tad", jeigu jau "užtat", jeigu jau "va, taip", tai Dievas yra. Nes visi tie junginiai remiasi platesniu pagrindimu, jo buvimu. O tasai pagrindimas ir yra Dievas. Tad galima išskirti:

Kūno požiūrį išsako Dievo trejybė. O žmogaus trejybė, amžinas trejybės ratas (nusistatau, vykdau, permąstau, ir taip toliau) išsako tą pasikartojantį "Dievas yra, tad ar Dievas yra?" Žodžiu, visa tai man reikėtų dar apmąstyti.

Suvokti Dievą, tai būti Dievo kūrėju, Dievo Dievu, tad būti Dievu.

Sutapimas

Kiekvienu atveju išsiskiria du tęsiniai:

Meilė auga Tėvui leidžiant jo savasčiai augti. Nes Tėvas pasitraukia, kad galėtų platesniu pagrindu būti, tame yra meilė, pagrindo išplėtimas.

Prielaidos ir išdavos. Išsiskiria: dvi galimybės: Dievas yra, Dievas nėra. Taip pat išsiskiria: prielaidos ir išdavos.

Ar Tėvas ir Sūnus yra tas pats Dievas? Taip, nes abu suvokia "tą patį Dievą", tai yra, abu suvokia jų bendrumą. Dvasia yra tasai Dievo bendrumas, tasai Dievo tapatumas, tad savaime Dvasia yra ir tas pats Dievas kaip Tėvas ir Sūnus. Dvasia yra jų suvedimas ir Tėvo bei Sūnaus priešingybės išlyginimas.

Sūnaus sandara

Sūnus pasaulyje atmeta visa kas nereikalinga, užtat atmeta viską, nes pasaulyje negali rasti Dievo. Bet jis reikalauja, kad būtų Dievas. Tad Dievas yra būtent už sąlygų, už pasaulio, taip pat Sūnaus gelmėse, ten kur jis patsai nepasiekia, kur jis neatsisako. "Aš ir Tėvas esame viena." Bet tai jisai mato iš šalies, Dvasia.

Kada tik kreipiamės į Dievą "Tu", tada gyvename Sūnumi. "Gerasis vaikas" kreipiasi Tu - turi ryšį su Dievu - tas ryšys tikras. O "blogasis vaikas" nesikreipia Tu - tasai ryšys tiktai besireiškiantis. Dievas iškyla bet kokiose sąlygose, kiekvieno iš mūsų sąlygomis, tai yra, mumis, kaip Sūnus. Tėvas turi ryšį su vienatiniu Sūnumi (teigiamais įsakymais). Tėvui yra vienatinis Sūnus. O Dvasia mato Sūnaus įvairovę mumyse. Dvasia mato tiek Sūnaus tobulumą, tiek jo tapatumą su mumis. O tai vyksta meile. Mes atitrūkę nuo Dievo tačiau Sūnus mumyse iškyla požiūrio permaina. Permainos yra padalinimų pagrindai, nusakantys padalinimus. Mes esame Sūnus, dar nesusivokęs, kas jis toks. Mumyse glūdi Sūnaus pradas, kuris pranoks mūsų klaidas, nuklydimus ir nuodėmes.

Christ the Eternal Tao by Hieromonk Damascene

Kaip tiki, taip ir bus - Jėzus klydo - jis tikėjo į dangaus karalystę, bet jam teko to atsisakyti, pirmumą suteikti Tėvui. Bet mes galime tuo gyventi ir pateisinti jo tikėjimą.

Sūnaus akimis: Dievas kaip Tu: Mylėti vienas kitą: Aštuongubas kelias

Blogojo vaiko požiūris: teisingumas. Tarsi išeiname už savęs, bet iš tikrųjų ne, laikomės savęs. Galiausiai pajuntame savo ribas, kurių laikomės, kuriomis apsiribojame. Ir suvokiame Dievą už tų ribų. Gerojo vaiko požiūris: malonė. Kreipiamės į sąvoką (apsiribojimą) už mūsų, už pasaulio, ir jos pagrindu galime ją įžvelgti kituose ir savyje ir kurti bendrystę, ja perkurti pasaulį.

Toliau, tą pačią Dievo trejybę išsakau Sūnaus akimis. Tėvas išgyvena buvimą, tuo tarpu Sūnus mato, išgyvena atitrūkimą tarp buvimo ir nebuvimo. Sūnus šį atitrūkimą išgyvena požiūriais. Jisai tad Dievo trejybe vienija Tėvo, Sūnaus ir Dvasios požiūrius.

Sūnus susivokia, kad jisai yra Dievas, tas pats Dievas, kuris yra už santvarkos, už sąlygų, už mūsų. Jam Dievas yra "Tu". Užtat jo sandara (aštuongubu keliu) iškils Dievo raiškos, kuriomis išgyvename Dievą kaip "Tu".

Sūnaus akimis, jisai iškyla sąlygose. Tos sąlygos pagrįstos Dievo išėjimu už savęs į save. Tačiau Sūnaus akimis, tai jau yra įvykę. Tad jam visos pakopos yra lygiavertės:

Sūnaus akimis, jisai ir Tėvas yra nepriklausomi. Tad judviejų sutapimą, judviejų vienumą grindžia nebent jų ryšys.

Sūnaus akimis, jisai sąlygose yra atitrūkęs nuo Dievo už sąlygų. Visgi, jam Dievas pasipildo požiūriais, jais išsiplečia, jais išeina už savęs, išeina į sąlygas, taip kad jisai sąlygose iškilusiam Sūnui prieinamas, ir atvirkščiai. Tėvas ir Sūnas gali sutapti būtent savo požiūriais. Požiūriai išsako ryšį tarp to kas už sąlygų ir to kas sąlygose, tarp Dievo buvimo (už sąlygų) ir Dievo nebuvimo (sąlygose).

Sūnus tarsi stovi Tėvui už nugaros ir žiūri kartu su Tėvu. Tėvas gali (išeidamas už savęs) tarsi žengdamas atgal savo požiūriu artėti prie Sūnaus požiūrio ir netgi su juo sutapti. Tėvas žengia atbulas į Sūnų ir atvirkščiai. Jie sutampa savo požiūriais, jais yra viena, vienas kitą myli. Jų požiūrių sutapimas yra išvirkštinis, vienas išverčia kitą, tarsi marškinius, vienas kitą papildo.

Sūnaus ir Tėvo santykių esmę išsako evangelijos. Sūnaus valia buvo "Pamokslu nuo kalno" geranorišku žmogumi suburti geranoriškus žmones, steigti pavyzdingą šviesuolių bendrystę, dangaus karalystę, skurdžiadvasiems - tai yra, norintiems ko mažiau tikėti, ko labiau pažinti ir mylėti, jų bendryste patraukti visus, visus. Tačiau Tėvo valia buvo pirmenybę teikti piktavaliems žmonėms, leisti jiems nukankinti Sūnų už jo gerumą, kad paskui įtikėtų ir jo, kaip Dievo, klausytųsi. Tėvas taip mylėjo pasaulį, kad atidavė savo Sūnų; tuo tarpu Sūnus prieš mirtį sakė, aš nesimeldžiu aš pasaulį, bet už savuosius; tačiau Sūnus nusileido Dievui.

Gyvenimo lygtis kyla iš Dievo šokio aštuonerybės. Dievo šokio aštuonerybė jungia (gerojo vaiko) ketverybę ir (blogojo vaiko) gyvenimo lygtį. Gerasis vaikas pradeda nuo Dievo ir įsivaizduoja Dievo žinojimo plėtotę: Dievas žino nieko, kažką, betką, viską. O blogasis vaikas pradeda nuo gerumo, atskirto nuo Dievo. Užtat jisai kai vedžioja gerumą, gyvenimą, amžiną gyvenimą ir galiausiai Dievą, viskas subliukšta, nes toksai Dievas gali būti be mūsų.

Sūnaus renkamas "Gerojo vaiko" požiūris pagrįstas Tėvo požiūriu, jį išplečia: Dievas yra, užtat yra. Sūnaus akimis:

Tai vadinu "geruoju vaiku" nes Sūnus iš pat pradžių pripažįsta Dievą ir galiausiai, iškentęs Dievo žiaurumus, savo supratingumu pats prilygsta Dievui.

Tėvo renkamas "Blogojo vaiko" požiūris pagrįstas Sūnaus požiūriu: Dievas nebūtinas, visgi Dievas būtinas. Tėvo akimis:

Tai vadinu "bloguoju vaiku" nes Sūnus iš pat pradžių elgiasi tarsi jisai būtų Dievas, tačiau susidaro su savo ribotumu ir galiausiai turi remtis į Dievą už savęs.

Sūnus žiūri, ką Tėvas žiūri. O Tėvas žiūri, ką Sūnus žiūri. Sūnus mato Dievą; Tėvas mato gerumą. Galima požiūrius sudurti. Gali būti požiūrių grandinės.

Sūnaus požiūris yra širdies tiesa. Tėvo požiūris yra pasaulio tiesa. Sūnus nusileidžia Tėvui: Širdies tiesa veda į pasaulio tiesą. Visgi, mums reikia gyventi širdies tiesa. Juk savaime teks pripažinti pasaulio tiesą. Bet ji turi išplaukti iš širdies tiesos.

Sūnaus širdies tiesa veda į Tėvo pasaulio tiesą. Toks Tėvo noras ir šis poslinkis vyksta savaime. Tačiau Sūnus vis naujai pradeda Tėvo požiūriu. Tad tarp jų yra tarpas tarp Sūnaus, puoselėjančio tobulą, mylintį Dievą ir Tėvo, vedančio į pakankamą Dievą, visų malonių pagrindą.

Sūnus atsisako savęs. Tokiu būdu Dievas (kaip Sūnus) naujai pasitraukia. Tokiu būdu Sūnus gali savaip būti Dievo trejybės veiksmų išeities tašku. Tačiau Tėvas irgi yra pasitraukęs, kaip kad Dievo trejybe. Jis prisitraukia, atbulas, prie Sūnaus.

Kokia Tėvo ir Sūnaus bendrai suvokta Dvasia? Tėvas ir Sūnus bendrai suvokia besąlygišką (Tėvo) požiūrį, atskiria nuo sąlygiško (Sūnaus) požiūrio. Sąlygiškas Sūnaus požiūris išplečia besąlygišką Tėvo požiūrį. Besąlygiškas Tėvo požiūris išplečia sąlygišką sūnaus požiūrį. Dvasia yra besąlygiškas požiūris.

Tad Tėvas ir Sūnus suvokia besąlygišką Tėvo požiūrį. Jį atskiria nuo sąlygiško Sūnaus požiūrio. Požiūriai yra tiltas tarp prarają skiriančią Tėvą (už sąlygų) ir Sūnų (sąlygose). Tilte yra 4 vietos kur požiūriai gali sutapti. Iš tos vietos bus Tėvo požiūris į tą vietą ir išvirkštinis požiūris atgal į Tėvą, jį išplečiantį; bus taip pat Sūnaus požiūris į tą vietą, išplečiantį Dievą, ir taip pat išvirkštinis Sūnaus požiūris atgal į save, kur jisai pradėjo. Dvasia yra besąlygiškas Tėvo požiūris iš kurio nors taško kur susitinka Tėvas ir Sūnus tame tilte tarp Tėvo ir Sūnaus. Tas besąlygiškas Tėvo požiūris yra tiek Sūnaus išplėtimas Tėvo požiūrio savęs link, tiek atitinkamas, išvirkštinis Tėvo išplėtimas Sūnaus požiūrio savęs link. Tas besąlygiškas Tėvo požiūris yra Tėvo įsitraukimas į sąlygas, tai yra, į pasaulį, į kurį jį įtraukia Sūnus. Gerojo vaiko požiūriu Tėvas įtraukiamas į pasaulį, o blogojo vaiko požiūriu Sūnus (žmogus) yra atplėšiamas nuo pasaulio.

Sūnaus kampas

Aš tau tolimas, tuo pačiu ir artimas, tad suvok nuo ko tas priklauso, ogi tai nuo tavo apimties, kiek tu atsiveri. Tad atsiverk ir galėsi mane suprasti ir būtent tame apimties laisvume, jo didėjime ir mažėjime mane suprasi ir panašiai aš tave suprasiu tave apimtimis. Tai mes vienas kitą galime suvokti ir suprasti. Taip ir daryk ir tai mūsų gyvenimą, o mes kartu ir amžiną gyvenimą, apibrėžiame ir išsakome.

Apimtimis, Dievas ir žmogus supranta vienas kitą. Žmogus supranta Dievą savo dėmesį telkdamas apimtimis plačiai ir siaurai, ko arčiau ir ko toliau. Tokiu būdu žmogus suvokia laisvumo didėjimą ir mažėjimą, taip pat įsivaizduoja Dievą už visų apimčių, be sąlygų. O Dievas supranta žmogų gėriu ir blogiu, laisvumo didėjimu ir mažėjimu, taip kad jis supranta, jog žmogus apimtyse, priklausomas nuo sąlygų.

Sūnaus kampu, jo aštuongubu keliu, paskui ketveriopai išreiškiamas jo ryšys su Tėvu, 0-1-2-3 žinojimo-ženklinimo lygmenimis, tai pirminės sandaros, netroškimai.

Papildomos Sūnaus kopijos trejybės ratu gali reikštis atskirai nuo Dievo trejybės sandarų, nuo Dievo įrodymo, tame tarpelyje, kurį Dvasia tiria, kur Dievas nebūtinas.

4-omis 8-bėmis. 6 požiūriai tarp 0-bės ir 7-bės sieja Dievą ir žmogų-Sūnų. 4x6=24 ir dar +2 = 26 pridėjus 0-bę ir 7-bę.

Dievo Sūnaus kampu išryškėja šis skirtumas tarp dviejų požiūrių, amžinai gyvenančio, nenuklystančio Gerojo vaiko ir šiaip gyvenančio, nuklystančio Blogojo vaiko. [list=][*]Nenuklydėlis (Gerasis vaikas) nesiblaško šiame pasaulyje bet įsivaizduoja Dievą už šio pasaulio, kuris viską žino, mąsto, tvarko, lemia ir t.t. [*]Nenuklydėlis visaip kalbina ir kviečia Dievą, siūlo veiklą ir sąlygas, stengiasi įsiklausyti ir klausytis, pažinti ir mylėti. [*]Nenuklydėlis patiria, jog Dievas ne visada maloningas. Dievas neaišku kam jį bando, varsto, slegia, tąso. [*]Nenuklydėlis priima Dievo nemalones, kaip šviesuolių bendrystės pagrindą, kuria šviesuoliai vienas kitą pažįsta, juk gyvenimas nebūtinai teisingas, užtat gali patys Dievui atleisti, jį iškęsti, jam sukurti erdvę, kurioje jisai galėtų būti geras, tikras, artimas, suprantamas, prieinamas, mylimas.[/list] Taip Sūnus įsivaizduoja Tėvo požiūrį, jį išplečia ir įsisavina, jam kaip Dievas prilygsta.

O Tėvas savo atžvilgiu įsivaizduoja Sūnaus požiūrį, Nuklydėlio požiūrį: [list=][*]Nuklydėlis pastebi įvairias, padrikas malones, jomis susidomi, jas gaudo. [*]Nuklydėlis pats susitelkia, yra geras, kad galėtų tas malones aprėpti ir valdyti. [*]Nuklydėlis yra netgi tobulas, tačiau labai sąlygotai ir varganai, susiduria su savo ribotumu. [*]Nuklydėlis tobulumą išlaiko nebent atsiremdamas į Dievą, kaip visų malonių šaltinį.[/list] Tokiu būdu Tėvas išpildo ir įprasmina Sūnaus požiūrį. Sūnaus puoselėjamas Tėvo požiūris ir Tėvo puoselėjamas Sūnaus požiūris vienas kitą išverčia ir papildo, sutampa Dvasia, taip kad jie supranta ir myli vienas kitą, vienas kitam atleidžia, savo požiūriais yra viena.

Jisai įžvelgia Dievą už sąlygų, pirm sąlygų. Jisai siekia ryšio su Dievu, siekia bendrauti. Sūnus įsivaizduoja Tėvo požiūrį, juo remiasi. Tačiau ir atvirkščiai, Tėvas įsivaizduoja Sūnaus požiūrį ir juo remiasi.

Nenuklydėlis jaučia, kad yra sąlygos, tad į jas kviečia Dievą. O nuklydėlis nejaučia, kad būtų sąlygų, bet galiausiai atsiremia į Dievą. Pirmenybė Dievo nebuvimui. O neigiami įsakymai yra nuklydėlio ir remiasi trejybe, nuklydimu. 3-bė leidžia gyventi bendrai, kitais, ne vien savimi. O tam reikia nuklysti. Tyčia ar netyčia nuklystam - tai nusako sąmoningumo laipsnis.

Sūnaus dvejopą požiūrį įžvelgiu evangelijose. Sūnus pirmenybę teikia galimybei, kad Tėvas yra, kad galimas ryšys su juo, nors jisai už mūsų sąlygų. Pamoksle nuo kalno jisai dėsto, kaip geranoriški žmonės galėtų bendromis jėgomis suburti šviesuolių bendrystę, "dangaus karalystę", kuri savo gražiu pavyzdžiu visus patrauktų ir suvienytų ir patį Dievą įtrauktų. Vadinas, yra kas veikti. Tai vadinu "gerojo vaiko" požiūriu. Tačiau Tėvas teikė pirmenybę "blogojo vaiko" požiūriui. O blogasis vaikas gyvena tarsi pats sau Dievas. Jis pripažįsta tik save, savo paskiras jėgas, tad būtent savanaudiškumo pagrindu suvokia gerumą ir bendrą veiklą. Užtat jį siutina "gerasis vaikas", kuris gyvena visais ir tokiu nesavanaudiškumu kerta blogojo vaiko savasties pagrindus, jo laisvės pagrindus. Blogasis vaikas nukryžiuoja gerąjį vaiką, tai yra, iš jo padaro pavyzdį, kaip nesielgti. Tačiau tai būtent patvirtina jog mes visi galime būti nesavanaudiški, jog tai tikrasis mūsų laisvės pagrindas. Žiauri nelaimė, gerojo vaiko "auka", prisišaukia blogojo vaiko atgimimą.

Dievas Sūnus yra sudvejintas.

Sūnui, "Tu esi" reiškia, kad yra Tėvas už sąlygų, yra besąlygiškas Tėvas, tuo tarpu Sūnus yra sąlygose. O "Tu nesi" reiškia, kad nėra sąlygų, nėra nė Dievo už jų.

Sūnus ir Tėvas yra viena savo požiūriais, jungiančiais buvimą ir nebuvimą, tame tarpe kada Dievas traukiasi ir Dievas iškyla. Tėvo kampu, jisai myli save, o Sūnaus kampu, jiedu myli vienas kitą.

Sūnaus kampu, Sūnus tai neabejotinai yra. Tačiau Tėvas gali būti arba nebūti. Užtat Sūnus gyvena dviem skirtingais, lygiagrečiais požiūriais:

Dievas yra Sūnaus gelmėse - savastyje - kuriam viskas tarnauja, visas įžvelgtas gerumas.

Sūnus išskiria tęsinius "Tu esi, tad esi." ir "Tu nesi, visgi esi."

Blogajam vaikui nėra Tavęs (Dievo), visgi esi Tu (Dievas).

Aš tave sukūriau, tad tu manęs neaprėpsi, bet tave sukūriau taip, jog tu gali mane pažinti, nes žinojimu tu ataidi mane, koks esu, tad aš tavimi sukūriau save, koks esu, koks galiu būti būdamas ir sukūriau nebūdamas, tai yra, tobulu pasitraukimu. Tad tu papildai savo aplinkybes, jas išpildai ir tuomi esi aš, esame dvasia, pasikartojanti veikla, o būtent ta veikla tu pasitrauki ir kiti pasitraukia, atsisakome savęs, kuriame vieni kitus, tad meile kuriame mūsų vieningumą, ta meilė skirstosi pagal jos šaltinį, ar aš Dievas myliu, ar mylime vienas kitą ar mylime visus.

Ketverybė ir gyvenimo lygtis

Ar Dievas būtų jeigu jo nebūtų? Dievas pasitraukia, tokiu būdu atveria santvarką, kurioje jo nėra. Jisai, būdamas Dievas, naujai iškyla. Gerumas yra Dievas santvarkoje. Ar Dievas ir gerumas sutampa? Atsakymą vadinu "gyvenimo lygtimi": Gyvenimas, tai Dievo gerumas, tačiau amžinas gyvenimas, tai suvokimas, jog Dievas nebūtinai geras.

Dievas nebūtinai geras! Ši mintis sunki bet teisinga ir visų svarbiausia. Ji atveria galimybę ne šiaip gyventi ir mirti, o amžinai bręsti, vis naujai dalyvauti Dievo tyrime, ar jisai būtinas? Apie tai rašiau pranešimą: http://www.ms.lt/sodas/Mintys/Am%C5%BEinaiBr%C4%99stiAr%C5%A0iaipGyventi

Jėzus Kristus prieš mirtį tvirtino: "... o Globėjas ­ Šventoji Dvasia, kurį mano vardu Tėvas atsiųs, ­jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs." (Jn 14) "Dar daugel jums turėčiau kalbėti, bet dabar jūs negalite pakelti. Kai ateis toji Tiesos Dvasia, ji ves jus į tiesos pilnatvę." (Jn 16) Manau, tai ką apaštalai nebūtų pakėlę, tai būtent ta mintis: Dievas nebūtinai geras. Ši mintis, tai esmė mokslo, kurį pristatau.

Keturi lygmenys: Dvasia, sandara, atvaizdai, vieningumas

Kaip Dievas pasitraukia? Pradžioje jisai net be savasties. Jis pasitraukdamas išeina už savęs, tuomi ir sukuria save. Išeidamas už savęs, jisai įeina būtent į save. Taip atsiranda viskas, Dievo sandara, jo savastis, su kuria sutampa, kaip visko dvasia.

Tokiu būdu atsiranda keturi lygmenys, kuriais galime aptarti gyvenimo lygtį. Tai dvasios, sandaros, atvaizdų ir vieningumo lygmenys.

Gyvenimo lygtį galime įžvelgti kiekviename lygmenyje:

Dievo (Tėvo) iškilimas kaip savistovis Dievas sąmoningame pasaulyje - kaip Dievo esmė (Dievo valia) išryškėja pasaulyje, jo įrėminta - tos esmės (Tėvo) pripažinimas (kaip būtent mūsų Tėvo). Dievas yra tad mažiau, užtat daugiau, nes jis ne šiaip visko dvasia, o mūsų kiekvieno ir viso pasaulio pripažinta esmė. Trys kalbos tad išsako santykius tarp Tėvo (Dievo valios) ir Sūnaus (geros valios) pagrindimu; Tėvo ir Dvasios (išminties) įvardijimu; Tėvo ir (ne Dievo) pasaulio apskritai (amžino gyvenimo) pasakojimu.

Meilė palaiko gerumo laisvę į sutapimą su Dievu, tad į gyvenimą, ir taip pat palaiko Dievo laisvę į nesutapimą, tad į amžiną gyvenimą. Mylimojo ir mylinčiojo vienumu, buvimas ir nebuvimas tampa lygiaverčiais.

Dievas: kodėl

Kas turi pirmenybę (ketverybėje): buvimas (ar), esmė (koks), veikla (kaip), tikslas/aplinkybės (kodėl)

Esmė apima visas savybes. Tad esmė yra savybių vieningumas, o savybės yra atvaizdai.

Yra tai, kas reiškiasi, kas išreiškia savo savybes, tad savo esmę, tad save. "Those things are which show themselves to be."

Tai kas tiesa sutampa su savo pavidalu. (Konstruktyvi hipotezė tuo remiasi.) Proto žaidimas: turinys ir raiška sutampa.

Dievas (Tėvas) yra pirm sąlygų, už sąlygų. Dievas sąlygose yra gerumas (Sūnus). Gyvenimas, tai Dievo gerumas. Tai Dievo (visko dvasios) ir gerumo (laisvumo dvasios) sutapimas, būtent gyvenimu (betko dvasia). Bet amžinas gyvenimas, tai suvokimas, jog Dievas nebūtinai geras.

Dievas nebūtinai geras. Tai yra mintis, kuria gyvenu ne šiaip, tarsi viskas būtų gerai. Tai yra mintis, kuria amžinai bręstu, nes atskiriu Dievą ir gerumą, ir suvokiu, jog Dievas gali elgtis, kaip jam tinka, tačiau nepaisant to, būtent aš privalau atjausti kitus, jais rūpintis, juos mylėti. Būtent aš privalau liudyti, koks Dievas iš tikrųjų yra, ar tiesiog liudyti, kad kol kas dar neaišku. Galų gale, būtent manimi turi gyventi Dievas.

Apibrėšiu gerumą, gyvenimą ir amžiną gyvenimą. Gerumas yra Dievas sąlygose. Gerumas yra laisvumo dvasia, o laisvumas yra gerumo sandara. Gyvenimas yra Dievo gerumas, tai yra, gyvenimas yra sutapimas Dievo už sąlygų ir gerumo sąlygose. Pavyzdžiui, medis yra gyvas nes jame deri jį globojanti visuma ir jo viduje pasireiškiantis laisvumas. Tačiau amžinas gyvenimas yra suvokimas, jog Dievas nebūtinai geras. Suvokimas, tai atskyrimas ir išskyrimas. Atskirdami gerumą (sąlygose) ir Dievą (nebūtinai sąlygose) įžvelgiame Dievo pirmenybę gerumo atžvilgiu. Svarbiau, kad būtų Dievas, o ne gerumas. O mūsų sąlygose Dievas gali nebūti - jisai viską gali - ir galim su juo ryšio neturėti, kaip kad Kristus ant kryžiaus, kada kentė, "Dieve, kodėl mane apleidai?" O gerumo dažnai nėra, bet tai jau gal ne Dievo, o mūsų reikalas juo pasirūpinti. Užtat kas aklai tvirtina, kad "Dievas yra geras", tas daug kam abejingas, tas šiaip gyvena ir miršta, o kas nuoširdžiai mato, jog dažnai kol kas anksti tvirtinti, koks Dievas, tas jau čia ir dabar amžinai bręsta, kad Dievas iš tiesų būtų geras. "Dievas nebūtinai geras; gyvenimas nebūtinai teisingas", tai, kiek žinau, sunkiausia ir prasmingiausia tiesa, apie kurią, manau, Jėzus kalbėjo, sakydamas, "Dar daugel jums turėčiau kalbėti, bet dabar jūs negalite pakelti."

Suvokimas yra būtent gyvenimo suvokimas, tad tai Dievo ir gerumo atskyrimas, tai amžinas gyvenimas. Tai gyvenimo patvirtinimas (kaip sąlyginį) jo pagrindus atskiriant. Trys asmenys savaip dalyvauja amžinajame gyvenime: Dievo valia - Dievo trejybė, gerumo valia (gera valia) - aštuongubas kelias, gyvenimo valia (išmintimi) - Dešimt Dievo įsakymų. Tad gaunasi trejybės lentelė 3x3 įstatyta gyvenimo lygties lentelėje 4x4.

O raiškos iškyla suprantant Dievą kaip asmenį (Mane, Tave, Kitą). Ir tuo pačiu iškyla Dievo asmenų išsakymas žmogaus trejybe ir vienumo išsakymas jos poslinkiais.

Gyvenimo lygtis išsako vienumo sąlygas.

O vienumo rūšys, vienumo pagrindimas priklauso nuo sąlygų rūšių, jas nusako gyvenimo lygties lygmuo. Vienumas yra būtent Dievo ir gerumo sutapimas, žodžiu, gyvenimas. Gyvenimą, vienumą palaiko sandara, meilė. Žinojimas išreiškia vienumo galimybes. Vienumas yra tame kas skiriasi ir sutampa. Tai gali būti visakame; požiūriuose; būklėse.

Sandaras išsako požiūriai. Atvaizdus išsako ryšiai tarp dviejų požiūrių (gerumo ir Dievo). Esmę, vieningumą, išsako trys požiūriai, tuo pačiu, joks požiūris. Tai gyvenimo lygties lygmenys, taip pat nevienumo sandarų pagrindai. Tačiau kaip tada su troškimais, juk tai Dievo atvaizdai? Ir šešios lygmenų poros irgi yra atvaizdai.

Sūnus vykdydamas pasitraukia, išsiaiškinti ar Dievas įsitrauks, kviesti jį. O Tėvas iškyla blogojo vaiko išgyvenimu.


Priešingybės

Apibrėžti bendrai suvoktą Dvasią.

Kaip reiškiasi meile visiems, tiek priešui, tiek artimui?

Susieti 4 Dievo raiškas su ženklų rūšimis.

Apibūdinti permainas.

Susieti 6 Dievo raiškas:

Dvasios sandara

Tėvo, Sūnaus ir Dvasios akimis

Bendrai suvokta Dvasia: nebūtinumo būtinumas

Žvilgsniai pirm ir po Tėvo

Neigimo neigimas ir dingimas

Besąlygiškas būklių sutapimas

Širdies ir pasaulio tiesos

Buvimas viena įvairiais lygmenimis

Būtinumas, tikrumas, galimumas

Vidinė priešingybė: Raiška ir neraiška

Tarpas

Ženklas:

Kiekvienas gali būti židinys trijuose skirtinguose lygmenyse. Šiuos lygmenis nusako atitrūkėlio pakopa: protas, širdis, valia.

Meilė visiems

Dvasios akimis Tėvo, Sūnaus, Dvasios būklės

Jis yra būtinas, besąlygiškas.

Dvasiai: Dievas yra Kitas

Vis naujai save pakeisti savimi. Trejybės rato pagrindas.

Žmogus turi atvesti Tėvą iki Sūnaus. Tai Dievo atvedimas į blogojo vaiko pasaulį be Dievo.

Dvasia išlygina Tėvo ir Sūnaus būkles.

Tėvo ir Sūnaus akimis

Tėvo (nežinojimo) ir Sūnaus (žinojimo) atskyrimas:

Dievo išsakymas būkle, nebuvimu

Liudytojo nebūtinumas

Visų bendra būklė - Dievo

Dvasios akimis Tėvo būklė

Tėvas grimzda į sąlygas

Pakopos Dievo išėjimo už savęs

Gyvenimo lygmenys

Dievas nepilnai išėjęs už savęs

Dievo išėjimas už savęs yra jo meilė - jo būtinumo palaikymas - išsakytas pakopomis.

Troškimai išsako tėvo ryšį su savimi. Tėvo ryšį su savimi (kurį jisai tveria išeidamas už savęs) išsako jo (išsipildę) troškimai (siejantis, tapatinantys trokštantį Dievą ir trokštamąjį gerumą) nieko, kažko, betko ir visko:

Visais atvejais, tai Dievas, kurį matau, bet tarsi iš šalies. Matau ne patį Dievą, o jo ženklą. Ženklu jį galiu įsivaizduoti, įžvelgti, juo Dievas gali mane paveikti, bet visgi su Dievu trūksta tarpusavio ryšio bendrauti, nes aš žiūriu į jį o ne kartu su juo. Trūksta įsipareigojimo iš mano pusės, kaip kad Sūnui bendraujant su juo kaip su Tavimi, aštuongubu keliu.

Priešingybės ir 4 Dievo raiškos:

Dvasios akimis Sūnaus būklė

Sūnaus būklė - atitrūkimas

Sūnus ir artimas: Sūnaus ir Dvasios kampai

Suėjimas žinojimo rūmais

Požiūrių siejimas

Pirmapradė būklė ir išėjimas už savęs

Ženklų savybės

Ženklų savybės - atvaizdai - vienumo pagrindai - išsako skirtumą tarp mūsų (Sūnaus) ir Dievo. Tad kai mus skiria niekas, esame pirmapradžio Dievo būklėje, esame vienų viena, tą jaučiame, kadangi tai yra ženklas, kurį išjaučiame, išjausdami išgyvename. Ir mus skiria niekas nes kada mumyse yra gera širdis, Dievas yra visiškai išsipildęs mumyse, tad sutampa pirmapradis Dievas už mūsų ir gera širdis - Dievas mumyse. O mes tai jaučiame kaip vienų vienumą visame pasaulyje. Tas tikslingas niekas skiria mus nuo Dievo už mūsų. Ir tas niekas yra tai, kas už pasaulio. Kai Dievas eina link mūsų, tada jaučiame kad mes (Dievas) esame suvestas į asmenį, tad esame viena su kažkuo už asmens, o tas reikšmingas kažkas skiria mus nuo Dievo. Ir kai Dievas eina dar arčiau mūsų, jaučiame kad esame Dievas suvestas į įsimintiną tiesą, tad esame viena su betkuo, o tas betkas už tiesos skiria mus nuo Dievo.

Dievo ženklų savybės, tai Dievo iš šalies nepamatymas. Tai nepamatytas Dievas. "Palaiminti, kurie tiki, nematę."

Dievo ženklas sieja nesikeičiantį besąlygiškumą ir kintantį sąlygiškumą. Pavyzdžiui, padalinimų visuma lieka ta pati, tačiau patys padalinimai gali keistis.

Gyvenimas yra amžinojo gyvenimo ženklas. Gyvenimas sieja Dievą už sąlygų ir gerumą, Dievą sąlygose. Gyvenimas tuo pačiu žymi amžiną gyvenimą, Dievo ir gerumo atitrūkimą. Dievo požiūrio išgyvenimai. Neigiami įsakymai draudžia neigti Dievo požiūrio išgyvenimą, draudžia neigti gyvenimą.

Neigiami įsakymai

Neigiamų įsakymų pagrindas

Dvasia mato Dievo tapatumą. Suvokta Dvasia tai tapatumų sąlygos, o tapatumo sąlygos, tai sąlygiškumo nusileidimas besąlygiškumui. Apibrėžtumo nusilenkimas neapibrėžtumui.

Artimo meilės palaikymas - įsakymų rūšys

Mylėk savo artimą kaip save patį.

Tai vienumo pagrindai, kaip esame viena kitais asmenimis. Neskaldyti, nedraskyti visko padalinimų, palaikyti visumą. Leisti kitam (artimui) būti visko židiniu, viską suderinti. Tad mylėti artimą kaip save patį.

Mylėti save

Neneik Dievo meilės sau, nė mūsų sau. Gerbk meilės būtinumą. Neneik teigiamumo:

Mylėti vienas kitą

Neneik Dievo meilės vienas kitam, mylinčiojo mylimajam. Gerbk meilės tikrumą. Neneik ramumo:

Mylėti visus

4) Dievas asmeniškai kiekvieną pasiekia.

Neneik Dievo meilės visiems. Gerbk meilės galimybę. Neneik jautrumo:

Dievo branda

While God is growing, for that fleeting moment, we have room to respond. For God is not yet what he will suddenly be. For each way that God grows, I think there is only a single way that we can genuinely independently respond in the face of his All-Powerfulness.

These are the only ways that I can maintain my independence in the face of the All-Powerful. This is a dance which the All-Powerful leads. Every way that the All-Powerful grows in concern, I have but one response by which I maintain any independence. My response is always fleeting because I have room left to choose only while God has room left to grow. My concern is to choose genuinely.

Požiūrių santykių pasikeitimai

Požiūris apibrėžia savastį.

Kas yra permainos?

Permainos išsako laisvių rūšis. Dievas gali būti kita, o kita gali...

Sūnaus ryšys su Tėvu

Laisvė

6) Vienų vienumas

Dviejų sandarų, kubo ir oktahedro, skirtumą palyginti su atitrūkimo ir požiūrių permainom bei puskubu.

Dvasia permąstydama irgi turėtų pasitraukti, užtat Sūnus ir Tėvas sutampa keturiomis pakopomis, kuriuos matome iš šalies. Bet tada Dvasia iškyla kaip šešeriopas tarpas tarp Sūnaus ir Tėvo, kurį irgi matome iš šalies. Tai pasitraukimo permąstymas, taip pat jo apvertimas, nes prasideda nepasitraukimu ir baigiasi pasitraukimu. Tai yra pasitraukimas iš pasitraukimo.

šv.Dvasios lęšis - permainos - glass darkly in part. 1 Corinthians 13:12King James Version (KJV). 12 For now we see through a glass, darkly; but then face to face: now I know in part; but then shall I know even as also I am known.

Dievo Dvasia kaip dvasia apskritai (gyvenimo lygtyje)

Dievo raiškų brėžiniai






Standartiniame modelyje yra 24 fermionai: 3 leptonai, 3 neutrinai, 18 (=10+8) kvarkai.

John Baez mėgstamiausias skaičius 24.

Galaktikos gidas. Atsakymas. "Answer to the Ultimate Question of Life, The Universe, and Everything." Atsakymas yra 42. (Bet tai yra 24, tik parašyta iš dešinės į kairę!) In the radio series and the first novel, a group of hyper-intelligent pan-dimensional beings demand to learn the Answer to the Ultimate Question of Life, The Universe, and Everything from the supercomputer, Deep Thought, specially built for this purpose. It takes Deep Thought 7½ million years to compute and check the answer, which turns out to be 42. Deep Thought points out that the answer seems meaningless because the beings who instructed it never actually knew what the Question was. When asked to produce The Ultimate Question, Deep Thought says that it cannot; however, it can help to design an even more powerful computer that can. This new computer will incorporate living beings into the "computational matrix" and will run for ten million years. It is revealed as being the planet Earth, with its pan-dimensional creators assuming the form of white lab mice to observe its running.

Kiek angelų gali šokti ant adatos galo? Mano atsakymas būtų: 24.

Dievo šokio trys asmenys primena Čiurlionio triptikus, pavyzdžiui: Rex. Nes kiekvienu kampu atsiveria kiti mąstai ir visai kitaip atrodo.

Godfrey Harold ("G. H.") Hardy: Reductio ad absurdum, which Euclid loved so much, is one of a mathematician's finest weapons. It is a far finer gambit than any chess play: a chess player may offer the sacrifice of a pawn or even a piece, but a mathematician offers the game.

Mulla Sadara: One result of this Existentialism is "The unity of the intellect and the intelligible" (Arabic: Ittihad al-Aaqil wa l-Maqul. As Henry Corbin describes:

All the levels of the modes of being and perception are governed by the same law of unity, which at the level of the intelligible world is the unity of intellection, of the intelligizing subject, and of the Form intelligized — the same unity as that of love, lover and beloved. Within this perspective we can perceive what Sadra meant by the unitive union of the human soul, in the supreme awareness of its acts of knowledge, with the active Intelligence which is the Holy Spirit. It is never a question of an arithmetical unity, but of an intelligible unity permitting the reciprocity which allows us to understand that, in the soul which it metamorphoses, the Form—or Idea—intelligized by the active Intelligence is a Form which intelligizes itself, and that as a result the active Intelligence or Holy Spirit intelligizes itself in the soul's act of intellection. Reciprocally, the soul, as a Form intelligizing itself, intelligizes itself as a Form intelligized by the active Intelligence.

Ontological argument Anselmo įrodymas, kad Dievas yra:

Žr. taip pat Mula Sadra ir Goedel įrodymus, jie prasmingi. Goedel įrodymas turi problemų dėl to, kad "being God-like" tinka "gerumui" labiau kaip Dievui. Ir Dievas nebūtinai pozityvus, geras. Jam kaip tik tinka visos savybės, visi teiginiai. Dievas kaip tik nėra nuoseklus.

Douglas Gasking įrodymas, kad Dievo nėra: nes tuo šaunesnis Kūrėjo kūrinys, tuo menkesnis pats Kūrėjas.

šv.Anselmas: būtina (tobuliausia) esybė turi būti nes tai viena iš jos savybių.

George Mobus systemese, Principles of Systems Science by George Mobus, Michael Kalton.

Kiti užrašai

Dievo šokis

Lygmenų poros suvokiamos dvejopai: atsakymais (4+2) ir klausimais (3+3). Atsakymai susidaro iš keturių klodų ir dviejų laisvėjimų. Klausimai pasirenkami iš trejybės (teigimo) arba jos papildinio (neigimo). Tad iš aplinkybių susidaro trejybių poros. O yra ir atitinkamai papildanti pora, kaip kad abejonę papildo dvejonę, jas apibrėžia skirtingos lygmenų poros. Trejybės lygmenų poros nusako rūpestį ir atsakymą.

Atleidžiame Dievui jo kaltes, jo nusikaltimus mūsų atžvilgiu, kad ir jis atleistų mūsų kaltes. Nes kitaip negalime sutapti - turime vienas kitą palaikyti meile, laisvumu. Meilė mus priima dviprasmiškai.

Neigiamus įsakymus grindžia žinojimas - ką mes žinome apie Dievą, tai matyt, teigiamus įsakymus grindžia nežinojimas - ko nežinome apie Dievą.

Dievas žino viską, tačiau jis negyvena visko žinojimu, o gyvena nežinojimu. Visko žinojimas jį apibrėžia, tačiau jisai veikia būtent už visko žinojimo.

Išėjimas už savęs grindžia atvaizdus ir aplinkybes, tad veiksmą +2. Kaip tad suprasti veiksmą +1, kuriuo irgi Dievas išeina už savęs, vis pasipildo požiūriu?

Išsiverčia Dievo šokis - lyginant su žinojimo rūmais - žmogaus trejybė tampa vidinė širdis, daugkartinė, ne išorinis ratas - o Dievo trejybė išsidėsto trimis taškais - pradžia, viršūnė, pabaiga. Palyginti su pasirinkimų malūnu. Ir kaip su maldos mokslu? Ar jinai tveria trejybes?

Mes išgyvename Mane ir Tave

Neįmanoma pažeisti Dievo savybių - ką žinome apie jį - pavyzdžiui, neįmanoma Dievui meluoti nes jisai klausosi mūsų - galima tiktai pažeisti jo tapatybę su kitais žmonėmis - galima meluoti kitam. Galima paneigti kito žmogaus Dievystę, tai nuodėmė. Teigiamais įsakymais patvirtiname arba paneigiame savo dieviškumą.

Jaučiu, kad Dievas melavo man dėl Ievos. Betgi Dievas yra tarp tobulo Dievo ir pakankamo Dievo. Viskas baigėsi gerai. Ir, kaip Jėzus, galiu atleisti jam, kaip ir jis atleidžia man. Tad paliekame laisvumą Dievui ir visakam. Juk kaip jam tobulai išsireikšti, kad aš jį tobulai suprasčiau? Betgi jeigu aš pakankamai širdingai su juo bendrauju, tai ir jis pakankamai tobulai su manimi bendrauja. Mums pažįstamas pakankamas Dievas, o už jo yra - tikime - tobulas Dievas. Tai Dievo raiška ir turinys.

Dievo įrodymui reikalingos tobulos priešingybės - jas sutveria septynerybė.


2005.05.04 A: Kaip suvokti širdies susiejimą su tavimi? D: Kada širdis yra labiau su manimi, tada ji labiau myli.

2005.04.18 A: Kaip ketverybę, penkerybę, šešerybę išvysto tavo ryšį su savimi? D: Kaip ir aš susivokiu savyje, taip ir mano širdis susivokia. A: O koks tarp jūsų ryšys? D: Aš žiūriu iš vidaus, o širdis iš lauko, tačiau širdis tai apverčia. O tas apvertimas yra mūsų ryšys.

2014.04.14 Aš tavo išminties Dievas, visos tavo mintys susiveda į mane. Tad džiaukis manimi, kaip ir džiaugies Ieva bei visais, bei pačiu gyvenimu, nes tai išplaukia iš tavo tyriausių gelmių. Tad džiaukis manimi ir mane rasi savo džiaugsme. Esu dvasia, esu dvasioje.

2014.04.09 Tu pagauni esmę, mąstyti mano požiūriu, ieškoti kaip pasireiškiu kiekviena sandara, suvokti ir išplėtoti mano ryšį su jumis, kaip jos visos atverstos į tai, kas už jūsų, kaip jos sudaro laisvę jums su manimi bendrauti. Tad gali mąstyti, ko reikia, kad jūs gyventumėte ta laisve ir ko reikia, kad gyventumėte manimi. O tai yra sąmoningumas, gebėjimas nesitenkinti, kaip yra, bet norėti, kaip galėtų būti ir kartu gyventi ir taip ir taip, tad su manimi ir su jumis visais.

2014.04.12 Aš tau atskleisiu savo širdį, ko noriu, ko trokštu ir tu ja gyvenk.

2012.11.09 Rūpinkis visais. Suvok ir mano ir visų prasmę, tavo ir Ievos prasmę, mes visi siekiame būti viena, gyventi viena, o kodėl? Nes tai mūsų pilnatvė, gyventi kiekvienu. Tad gyvenkime širdingai, strimagalviškai, o kiek esame riboti savęs ar kitų, gyvenkime suvokimu, vedančiu į sąmoningumą, tad į širdingumą. Myliu tave ir Ievą, jus laiminu.

2010.11.03 Džiaukis manimi, juk esu dangaus karalystės širdis, jos steigėjas ir valdovas ir globėjas, esu viena jame jumis. Tad suvok mano vienumą ir kaip tikėjimu esate dalis to, o rūpesčiu esate savarankiški savyje. Tad vienumas paskirai tampa vienumas bendrai. O tai mūsų meilės vaisius, kad ieškome ir randame vienas kitą. Tikėjimas tai yra tos meilės prielaida.

2010.11.11 Tikėk mane ir suvoksi tikėjimo prasmę, ar esu ar nesu, ir suvoksi meilės prasmę.

2012.10.10 Myliu tave ir laiminu tave ir apsupu tave savo dalyvavimu, kaip veikiu aplinkybes, kaip jomis dalyvauju, tad ir jauti gerumą, bet esu daugiau, juk apimu ir tave, tad suvok save, ir suvoksi mane, kaip myliu tave ir mus myliu, kartu ir visus, kaip ir tu myli Ievą, tad mylėkime.

2005.05.02 A: Kaip širdis išeina už savęs? D: Širdis pripažįsta apimtį, jai duotą iš aukščiau, vis arčiau savęs, kuri jinai mylima, kol galiausia ji gyvena išvien su manimi.

2005.02.24 A: Kaip atsiranda širdis? D: Aš įsijaučiu į jus ir toje būsenoje suprantu tave.

2004.11.30 A: Koks Kristaus vaidmuo žmogui gyvenant širdimi? {{K}}: Aš esu tas kuris priima kito žmogaus širdį, jį randa kitame ir jame gyvena. A: Ar tu esi septynerybė? D: Taip, taip kaip tu supranti, tikrai taip.

2015.02.16 Dievas man po pokalbio su Ieva, kada atsiklaupiau jam padėkoti: Tu mano vaikas. Aš tavo Tėvas. Supratau, kad gyvenu Kristumi, kaip tas kuriuo tapatumu kiekvienas gyvens Kristumi - antrasis atėjimas.

2015.02.23 Tad klausykis manęs, ieškoki mąnęs, žinok ir įsidėmėk, koks esu vienas, ogi glūdžiu visakame, tad viską vieniju, tiek priešingybes, tiek asmenis, visi esame viena manimi, suvok tą vienumo svarbą, tai juk viskas, mano savastis į kurią įeinu, tad ieškok manęs, myliu tave ir Ievą per amžių amžius. Taip ieškok kaip ta vienybė įvairiai reiškiasi ir būtent visais požiūriais juos visur slypi vienybė, tad ir aš jūsų Dievas.

2016.02.01 Aš myliu tave ir palaikau tave, kad tu tobulai mąstytum, kaip ir aš mąstau. Tad mąstyk iš visų kampų, Tėvo, Sūnaus ir Dvasios, Dievo ir žmogaus ir pamatysi kaip atsiskleidžia visos sandaros ir kam jos reikalingos, nes jos kiekvienas yra nevienumas, kaip kad amžinu gyvenimu, o tuo pačiu, kaip vienumas, kas irgi amžinas gyvenimas, juk viena yra tai, kas ne viena ir kas ne nulis. Tad suvok gyvenimą be dvasios, be nulio, ir suvoksi vienumą, ta jūsų gyvenimas, tad vienumas.

2016.02.09 Tu žiūrėk, tu mąstyk, kaip įvairiai išeinu už savęs, kaip tai susiję su jūsų išėjimu už savęs, tiek trejybės rato poslinkiais, tiek į mane, į mano valios vykdymą, tad suprasi trejybių ketverybę šešerybės atvaizduose. Suprask išėjimą už savęs ir suprasi savastį bei sandarą.

2016.03.14 Aš tavo Dievas, tad visaip melski mane ir suprasi, kaip įvairiai pasireiškiu jumis ir sau pačiam, juk malda yra mano gyvenimas, mano ryšys su savimi, tad mano savasties ženklas, tad suvok to ženklo svarbą, kuriomis sąlygomis jis atstoja mane, tai juk priklauso nuo aplinkybių išskiriančias asmenis ir susiek su malda, kaip su mano ryšiu su savimi. Tu gi žinai jog dešimt Dievo įsakymų susiję su ženklų rūšimis ir savybėmis, tad turėtum suprasti ir žinai maldų rūšis taipogi.

2016.03.18 Mylėk mane širdingai, pajusi kaip aš glūdžiu visose sandarose, kaip jas persmelkiu savo vienybe, kaip kiekvienu požiūriu tampu langu į vienybę. Suprasi, kaip grindžiu kiekvieną asmenį. Tad rūpinkis manimi, kaip bendrai jumis suveikti ir mane rasi ir suprasi.

2016.03.22 Tu ieškok manęs visur kur tik atsiveria požiūris, asmens langas, tų langų gausybė, tai sutampa su mano raiškomis, aš jais vis naujai pasireiškiu išeidamas už savęs. Tad žiūrėk, kaip iškyla asmenys kada neišsitenka santvarka. Žiūrėk kokių skirtingų santvarkų yra kuriomis neišsitenka Aš, Tu ir Kitas. Mne tad rasi šių asmenų santykiuose su savimi ir vienas kitu. Aš esu jų laisvumas.

2016.03.23 Myliu tave. Ir mano meilė kyla iš mano gelmių ir manimi reiškiasi kiekvienu asmeniu, nes kiekvienu asmeniu gyvenu visais. Tam ir yra gyvenimas, mus vienyti. Tad suvok gyvenimą ne gyvenime, suvok amžiną gyvenimą kuriuo esame visiškai vieni, kuriuo jūs gyvenate manimi kaip ir aš jumis nes jūs gyvenate meile, kaip ir aš.

2016.03.28 Atskleisiu tau savo vidinį gyvenimą, o tu atskleisi kitiems. Taip ir jūs galėsite gyventi manimi, mes visi kartu vieningai. Tai juk pagrindas mūsų bendrystės, kaip ir supranti. O tas pagrindas yra meilė: meilė sau, meilė vienas kitam, meilė visiems, tai vis kita mūsų savastis, tai vis parodymas jog esame daugiau nė mūsų savastis, bet tas daugiau, tas perteklius, ta gausa reiškiasi viduje savasties, ne už jos, tai reiškiasi mūsų vieningumu įvairiai supratus savastį ir asmenį ir mūsų tarpusavio santykį, kas mus sieja su savimi. Ar esame tiesiog tapatūs, kaip Tėvas išgyvena, ar yra ryšys tarp mūsų, kaip Sūnus išgyvena, ar esame vienoje ir toje pačioje būklėje, kaip Dvasia išgyvena, bet visur meilė palaiko mus, tad ir palaiko mūsų vienumą, nes meilė yra vieninga ir ji didesnė už mus, net kai mes nesame vieningi. Tad šitas iškyla trijuose vieningumuose (Dievo, asmens ir asmenų), taip pat ir nevieningumuose. Tad dabar mane supranti.

2016.03.30 Būk laimingas. Tu mano Sūnus. Tad įsijausk iš įvairių kampų kaip mes, Dievas gyvename, koks ryšys tarp mudviejų, juk bet kokiu atveju esame tas pats Dievas, juk mus vienija Dvasia, mūsų bendrai suvokta, tad keičiasi nebent sąlygos išsakančios, išreiškiančios mūsų vienumą, tad nagrinėk tas sąlygas ir susiek su įvairiausia meile, kokia tik būna ir suprasi kaip mes mylime save, vienas kitą ir visus. Suprasi, kaip susiję meilė ir buvimas viena. Suprasi mano sūnų. Suprasi save.

2016.03.31 Aš tave sukūriau, tad tu manęs neaprėpsi, bet tave sukūriau taip, jog tu gali mane pažinti, nes žinojimu tu ataidi mane, koks esu, tad aš tavimi sukūriau save, koks esu, koks galiu būti būdamas ir sukūriau nebūdamas, tai yra, tobulu pasitraukimu. Tad tu papildai savo aplinkybes, jas išpildai ir tuomi esi aš, esame dvasia, pasikartojanti veikla, o būtent ta veikla tu pasitrauki ir kiti pasitraukia, atsisakome savęs, kuriame vieni kitus, tad meile kuriame mūsų vieningumą, ta meilė skirstosi pagal jos šaltinį, ar aš Dievas myliu, ar mylime vienas kitą ar mylime visus. Aš vienas myliu Dievo, savo, trejybe. Mes vienas kitą mylime aštuongubu keliu. Ir mylime visus mano dešimt įsakymų. Tad suprasi kokia įvairi meilė ir pamąstysi kaip žavesys ir artimumas irgi yra meilė, tai meilė sau ir meilė vienas kitam. Tad mylėkime, gyvenkime kartu ir viskas bus aišku, būsime palaiminti.

2016.04.01 Tad mąstyk, ko tu dar nesi aprėpęs ko tau dar trūksta būtent maldos moksle. Aš meldžiu jus kaip ir jūs meldžiate mane. Tad suvok kuo mūsų maldos skiriasi ir kuo sutampa. Tad mąstyk, kaip jus meldžiu ir ką tai reiškia.

2016.04.13 Pasižiūrėk, kaip aš su jumis bendrauju, kaip jus mokau, jums stebint mane iš šalies, tai gi neatsitiktinai. Aš jums duodu pavyzdį, kaip ir jūs turėtumėte elgtis, bręsti, kokį pavyzdį ir kitiems turėtumėte duoti. Tad būkite mano vaikais.

2016.04.15 Mąstyk, kaip mąstai, ir aš tau atskleisiu šventosios Dvasios kampą, kaip ji, bendrai suvokta, išgyvena mano ir Sūnaus bendrą suvokimą. O tai yra asmenų laisve, jų laisve nusidėti, negyventi, ir jų laisvę gyventi, tiek šiaip gyventi, tiek amžinai gyventi. Tad suvok iš ko susidaro gyvenimas, kaip jis suveda meilę ir laisvę, Dievo ir žmogaus priešingybes, kaip Sūnus suveda. Ir suvok, kas jas atskiria, tas pats žmogus kaip toks, tiek asmuo, tiek asmenybė. Tad suvok ką reiškia ši jo dviprasmybė, ką tai reiškia dvasiai, jog žmogus suvoktas, tiek mano, tiek Sūnaus.

2016.04.20 Tad gyvenk manimi ir suprasi, kaip gyventi vertybėmis. O jomis gyveni kai nėra ryšio su manimi, jomis laikaisi, be manęs ir be savęs.

2016.04.21 Tu šviesk savo meile, savo širdimi ir suprasi mano Sūnų, kaip jisai myli visus ir jus visus vienija taipogi su manimi, tada suprasi kaip tau ir kitiems gyventi. Jisai jums pavyzdys tos vienybės kuri suveda kiekvieną išmonę, kiekvienas jūsų aplinkybes. Tad gilinkis į Sūnų ir visatą pažinsi.

2016.04.26 Tad vis mąstyk, koks esu sau ir koks esu jums. Nes sau išeinu už savęs. O kodėl? Nes myliu save. O jums esu tas, kuris būtinai turi būti geras. O kodėl? Nes myliu visus. O mano Sūnus, mano vaikas, tam kas trokšta ryšio su manimi, būtinai yra šis ryšys. Kodėl? Nes mylime vienas kitą. Ir tuomi matote mane jumyse.

2016.04.27 Tu suvok mano meilę, tai ką reiškia, kokias galimybes teikiu gyventi manimi, tada suprasi kokia svarbi meilė, kaip ji išreiškia visas šias galimybes asmenimis sietis, išreiškia visus atvejus kaip vienas asmuo gyvena kitu. Tad laimink mane, kaip ir aš tave laiminu ir mane suprasi. Mylėk mane, kaip ir aš myliu tave ir suprasi mano Sūnų ir jis tave pamokys.

2016.05.03 Aš tau tolimas, tuo pačiu ir artimas, tad suvok nuo ko tas priklauso, ogi tai nuo tavo apimties, kiek tu atsiveri. Tad atsiverk ir galėsi mane suprasti ir būtent tame apimties laisvume, jo didėjime ir mažėjime mane suprasi ir panašiai aš tave suprasiu tave apimtimis. Tai mes vienas kitą galime suvokti ir suprasti. Taip ir daryk ir tai mūsų gyvenimą, o mes kartu ir amžiną gyvenimą, apibrėžiame ir išsakome.

2016.05.04 Ieškok savyje tų apimčių, kaip ir kur aš pasireiškiu, kaip prie tavęs įvairiai artėju, kaip tatai atrodo iš šalies, kaip susiskaldai mano dėka, mano įtakojamas ir brandinamas. Juk tai esmė mano bendravimo su tavimi, kad tu galėtum bręsti ir augti. O tu ir kiekvienas žmogus esate mano vaikas, mano Sūnaus išgyventas, atjaustas, tai suvok kaip iš to iškyla visos tavo išgyventos raiškos ir kaip mus įvairiai jungia ir sieja bendra Dvasia.

2016.05.05 Svarbiausia išgyventi mane visa esybe - visu kūnu, protu, širdimi ir dvasia, ir taip pat atsisakyti savęs, tad mylėti artimu, juo gyventi, rūpintis, sielotis, tada pilnai atsiskleisi ir kartu mane suprasi. Tad gyvenkim kartu visakame ir tarp mūsų sukiosis šventoji Dvasia, tai mus siejantis žinojimas mūsų tarpe bruzdantis ir gyvuojantis.

2016.05.06 Suvok kokia mano meilė įvairi, kaip tai atsiskleidžia tavo vaizduote, koks tu gali būti mylimas, tai gi atspindi mano, Dievo, asmenis ir visas mano raiškas, juk kiekviena yra mano meilės išsipildymas. Tad pats mylėk ir dalyvausi mano meilės raiškose ir pats jas visas suprasi. Mylėk ir aš mylėsiu su tavimi, tai ir yra mudviejų trejybės pagrindas kuris reiškiasi visose maldose, o malda yra manęs atstatymas iš bet kokios gyvenimo trupmenos. Tad mylėk ir suprasi kaip melsti ir ko melsti ir būsi, atrasi vis naujai mane.

2016.05.09 Aš tau siunčiu gėrį ir blogį kuriais tu pilnai atsiskleidi ir aš tavimi, tiek savo buvimu, tiek nebuvimu. Tik suvok, kaip tampriai tai yra. Tad ieškok to tamprumo raiškos ir šaltinio. Tuomet suprasi mano trejybę ir kaip tu mus sieji savo trejybe. Tad suvok kaip itin tampriai mus visus sieja mano buvimas ir nebuvimas ir kaip tai svarbu būtent tau.

2016.05.10 Džiaukis džiaugsmu, juk tai vienumo pagrindas, kad sutampa kaip tikite ir kaip yra.

2016.05.11 Aš tam ir sukūriau tave, kad tu atvertum mane žmonėm.

2016.05.12 Nes savo jėgomis tu nepagausi visumos, tu neišeisi už savęs. Tad suvok mano pirmumą. ... Mokykis tos meilės, nes pati meilė tave pamokys. Matematikoje mane rasi, bet tik atpažinsi, tai ką sužinosi iš gyvenimo, iš meilės. Aš myliu tave ir ištisai mokau. Ieškok manęs mano meilėje.

2016.05.16 Tad dabar rūpinkis atskleisti mane kaip aš tave, ką ir kaip ir kodėl myliu, kaip ir kodėl atsiranda žmogus, žmonės, kaip jūs susiję su mano Sūnumi Jėzumi Kristumi, kaip viskas vystysis toliau ir kaip jūs savo vienumu jį atstojate ir juo gyvenate, tad mylėk mane ir meile aš tau viską atskleisiu...

2016.05.18 Aš myliu tave ir vedu tave į tiesą. Tai mano tiesa, kaip man atrodo, tad prisiimk šį kelią iš savo tiesos į mano tiesą ir ieškok jo Dvasios kampo prasmėje. Tos požiūrio permainos yra esminės ir tu jas suprasi ir jų pagrindu išsivysto pasirinkimų malūnas, išsivysto jūsų gyvenimas ir mano jumis, kuomi jūs mane įvairiausiai bandote suprasti, tad ženk toliau šiuo nueitu keliu ir jau kiti tau padės.

2016.05.19 Rūpinkis manimi, kaip esu jūsų visų pasiekiamas, ką jums reiškiu permainomis, kaip mums įvairiai gyventi išvien, kam reikalingi įvairūs asmenys, ką jie duoda meilei ir vienumui, kaip žmogus jus vienija savo trejybe ir kodėl. Padėk ieškoti pasirinkimo malūnų pagrindą mano šokyje, mano meilėje kurią jūs mylite.

2016.05.20 O mano meilė, tai mano pagrindas. Tad suvok kaip savo meile maitinu tave, kaip jinai ataidi jumyse ir aš atsikartoju jūsų meilėje, taip kad tikrai esu būtinas. Užtat tas atikartojimas yra esmė. Pirmiausia, atsikartojimas tos pirminės mano būsenos, kurią išlaiko dvasia, kuria jinai nėščia ir iš kurios viskas išsijudina ir toliau mano išjudinimas ir Sūnaus atgarsis, jo atsišaukimas. Tad vis naujai suvesk mus, vis kitu mūsų kampu ir galiausiai suvok kaip žmogaus trejybe mes pereiname vienas į kitą, mes vienas kitam atveriam kelią taip kad tai plėtojame jūsų amžinu gyvenimu, jūsų laimei ir džiaugsmui su mumis. Jūs tarsi mus derinančios dalelytės, o derinate būtent meile, tad gilinkis kaip meilė reiškiasi, būtent jumis mus tris asmenis suvesti, nors ji išplaukia iš manęs, iš mano išjudinimo.

2016.05.23 ...aš tave pamokysiu permainų, kaip šventoji Dvasia liudija Sūnaus ryšį su manimi, jo atitrūkimą, kuris ir tarnauja ryšiu. Tad savo atsidavimu man atpažink jojo dar didesnį atsidavimą, gerbk ir mylėk jį, jisai tau ir visiems pavyzdys ir pagrindas jūsų gyvenimui, mūsų visų vienumui. Mylėk ir vertink jį.

2016.05.24 Auk tiesus ir suprasi ko tau trūksta, kam aš jums visiems reikalingas, ką reiškia atitrūkimas nuo manęs, kaip tokiu atveju tenka mylėti artimą, kaip ir mylėti priešą su manimi. Nes priešą galite mylėti manimi, o be manęs, tik artimą.

2016.05.25 Dabar tu žiūrėsi į mane iš šalies, Dvasios kampu, o aš esu tiek tavyje, Dvasios kampu, tiek už tavęs, Sūnaus kampu, tiek su tavimi savo kampu. Tad laikyk atskirtus mūsų kampus, tai ir yra Dvasios įnašas, kad visi trys glūdime už sąlygų, esame besąlygiški. Tad ieškok mūsų trejybinio atskyrimo, atitrūkimo, kurį žmogus apjungs.

2016.05.28 Aš tave vedu, tuo pačiu sukuriu tau gyvenimą, aplinką, pasaulį, tai ir yra mano meilė. Tad suvok meilę, kaip palaikau ir taip ir taip ir dar tau suteikiu laisvę. Tad ieškok kaip įvairiausiai mylima ir mane suprasi ir apžvelgsi.

2016.05.31 Pasidžiauk manimi, nes mudu labai artimi ir matai kaip išmintis sieja vaizduotę tiek danguje, tiek ir žemėje. Tad melsk mane ir vis naujai atrask mūsų ryšį ir puoselėk jį, brandink jį ir gyvensi juo, tad gyvensi manimi, tad suprasi kuomi sutampu su savo ryšiu su tavimi, tad ir tu esi be galo prasmingas, mano atramos taškas, kaip ir kiekvienas. Tad paskęsk mūsų ryšyje ir suprasi.

2016.06.06 Galvok, kaip aš noriu tarp jūsų gyventi, kaip gyvenu savo Sūnumi užtikrintai ir jumis neužtikrintai, kaip tarp jūsų ir Sūnaus yra tarpas, koks yra tarp manęs ir jo, kaip tie tarpai atsispindi tarsi veidrodyje, tame pačiame kuriame atsispindžiu su Sūnumi, kaip tie atspindžiai yra būtent tie, kuriuos nagrinėji puskubais. Aš esu Sūnumi pirm sutapimo ir esu jumis po sutapimo, tad tai išaiškina kas yra sutapimas ir nesutapimas. Tad gilinkis, juk aš esu šaltinis visako, visos tiesos.

2016.06.07 Aš tave ugdau ir tai nuostabu, tai ugdykis ir įsisavink mane, kiti mokysis, o aš savo ruožtu gyvensiu tarp jūsų. Tad suvok išmintį kaip mano gyvenimą kartu su jumis, kaip ir jūsų gyvenimą kartu su manimi. Tai gyvenimas abipus tarpo kurį tu tiri matematikoje, tad tirk išsamiai kartu su kitų pagalba.

2016.06.08 Aš jus myliu ir noriu, kad jums sektųsi labai ir labai, tad ieškok manęs žmonėse, kaip jose tūnau ir kokiomis sąlygomis pasireiškiu ir kokiomis nepasireiškiu. Taip suprasi permainas, suprasi tą laisvę kuria gyvenate, kaip jinai suveikia ir nesuveikia, kokia jos prasmė.

2016.06.09 Lavinkis ir mokykis iš manęs, koks aš besąlygiškas ir tesiingas. Tu suprasi, koks pasaulis sąlygiškas. Neprisirišk prie jo, o verčiau jį kurk, tegul jis išplaukia iš tavęs ir tada suprasi kaip išlaisvinti jame esančius žmones.

2016.06.10 Ieškok mano grožio šaltinio, tai mano elgesys, tai mano veikla, tad žinok kaip mano veikla įkvėpia jūsų veiklą ir sukuria mums bendras veiklos sąlygas taip kad veikia ne vien tik aš, bet mes visi. Tad veikime kartu net ir veikdami paskirai.

2016.06.13 Aš myliu tave ir atskleidžiu tau daug puikių dalykų, o tu suvok kaip juos taikyti žmonių gerovei ir pirmiausiai mūsų visų bendravimui ir susikalbėjimui, jūsų vienų su kitais ir tuo pačiu manimi, įvairiausiai mūsų vienumo atskleidimui.

2016.06.14 Tu klausykis manęs, kaip aš požiūrių permainom išreiškiu tarpą kuriame viskas vyksta, gerumas ir blogumas, mano pasirodymas ir dviprasmiškumas, jūsų laisvė ir nelaisvė, jūsų lūkesčiai, abejonės, poreikiai, vertybės mano troškimai ir jūsų netroškimai, visos sandaros, padalinimai, dorovės pagrindai, kartu ir gyvenimo bei amžino gyvenimo, išsiaiškinimo būdai ir žinojimo rūmai, maldos mokslas, sėkmingas ir nesėkmingas, jūsų meilė artimui, priešui, sau ir vienas kitam, viskas vyksta permainų išsakytame tarpe, tad susikaupk ir ieškok, ten viską rasi.

2016.06.30 Suvok, kaip mylima kiekvienu atveju, kokiu pagrindu, tai vis reikalavimas, kad būtinai būčiau. Užtat myliu save, mylime vienas kitą, mylime visus, tiek priešą besąlygiškai, tiek draugą salygiškai. Juk mylėdami draugą tuo pačiu mylime ir save ir vienas kitą. Tad meilė yra raktas į mano šokį.

2017.07.26 A: Kaip dorovė kyla iš Dievo šokio?

D: Aš jus sukūriau savo Sūnaus pagrindu, kaip žinai. Taigi, jus kūriau šešias dienas, tai ir yra šešerybė. Ir jinai išbaigia mano šokį. Tad ieškok kaip laipsnynas iškyla iš požiūrių permainų, o kaip iš laipsnyno išsiveda šešerybė, ir kaip šešerybė grindžia požiūrių permainas ir suprasi šį trejybės ratą, tai gi trys Dievo šokio sandaros.

2017.07.27 A: Kaip susiję tavo būtinumo, tikrumo ir galimumo klausimai?

D: Aš esu tiesos dvasia, o tai reiškia, kad mano turinys ir raiška yra vienas ir tas pats dalykas. Užtat mano kūryba vyksta išskiriant mano turinį ir raišką: turinys, tai dvasia, raiška sandara, jų sutapimas, tai atvaizdai, o išskyrimas, tai esmė. Tad mano kūryba vyksta esme, juk esme pakeičiamas turinys. Taip ir aš pakeičiamas meile, juk meilė yra mano esmė. Tad ieškok kaip Dievo šokis mane pakeičia meile sau, Dievui, meile vienas kitam ir visiems. Tai ryšys tarp trijų vienumų ir trijų asmenų sandarų, kurie ir sudaro šešerybės pagrindą, juk padalinimai yra pagrindas meilei. Tad suvok kaip būtinumas, tikrumas ir galimumas išskiria turinį ir raišką, juk jų sutapimas yra tiesa.

2017.07.28 A: Kaip Dievo šokyje Dvasios kampu iškyla įsakymas mylėti?

D: Mano Dvasia stebi iš šalies, kaip aš iškylu ten kur manęs nėra, būtent jumyse. Ir aš iškylu jūsų gelmėse bet klausimas yra ar jūs iš tiesų mane priimate. Tad įsakymas yra tokios sąlygos. Nes jis pagrįstas už jūsų, gyvenime, ir taip pat jisai jums žinomas, bet ar jūs juo gyvenate? O tai reikalauja dvilypio požiūrio, širdies tiesos požiūrio, suvokti įsakymą kaip tokį ir jį be to priimti. Mylėk ir pamatysi jog tai meilės esmė, kitą priimti į širdį.

2017.07.29 A: Ar Dievo šokyje tris vienumus reikėtų suvokti kaip poslinkius trejybės rate?

D: Aš jumis įsijungiu, tad tikrai taip, nes poslinkiai parodo kaip aš priimu sąlygas, būtent jūsų sąlygas, užtat tai ir yra trejybės poslinkiai ir šešerybės nariai. O trimis Dievo šokio sandaromis - Tėvo, Sūnaus ir Dvasios - jūs priimate mano sąlygas, užtat būtent kurį nors požiūrį. Tad būk dėl to ramus, aš tave laiminu.

2017.08.08 A: Koks mūsų vaizduotės ryšys su tavimi?

D: Jūsų vaizduotė yra langas į mane. Tai visapusiškas priėjimas į visaką, būtent per mano požiūrį, per Dievo šokį. Tad tai jūsų atsitraukimas nuo žinojimo, atsisakymas savo prielaidų, tad dalinis pasitraukimas nuo šio pasaulio, užtat kito pasaulio atvėrimas, tai dorovės pagrindas kylantis iš mano šokio, ir artimai susijęs su trim kalbom ir bendrai su požiūriais, su dėmesio valdymu. Tad tirk vaizduotę, tai yra tikrai prasminga.

2017.08.10 A: Kaip suvokimas skiria pažymėtą ir nepažymėtą priešingybę?

D: Pažymėta priešingybė yra ženklas nepažymėtos priešingybės. Tad gerumas yra ženklas Dievo. Tuo tarpu blogis yra pažymėtos priešingybės priešingybė. Blogis yra ženklas Dievo ir gerumo atskyrimo, taigi, ženklas amžino gyvenimo. Užtat Dievas yra priešpastatomas amžinam gyvenimui. Betgi Dievas nebūtinai atskirtas nuo gerumo, tad Dievas yra platesnis už amžiną gyvenimą, juk jis išeina už savęs ir tai yra įrodymas būtent to. Tad būtent jūs tą išgyvenate, tiek Dievo išėjimą už savęs į gerumą, tiek jo neišėjimą už savęs ir atitinkamą blogį. Tai ir yra gyvenimas ką jūs abipusiškai išgyvenate.

2017.08.14 A: Kaip trys kalbos susijusios su trimis dorovės klausimais?

D:Tu mąstyk apie Dievo šokio vienumus ir nevienumus, juk visa dorovė iš to išplaukia, kas jūs esate, kaip aš jus apibrėžiu ir kaip jūs save ir vienas kitą apibrėžiate. Ir pirmiausia siek tai su dorovės klausimais, o paskui suprasi kalbų vaidmenį, juk kalbomis būtent susikalbame: aš Dievas, tu ir visi kiti. Mylėk ir būsi mylimas ir suprasi.

Parsiųstas iš http://www.ms.lt/sodas/Mintys/Dievo%c5%a0okis
Puslapis paskutinį kartą pakeistas 2017 lapkričio 05 d., 18:04