Dievo požiūris 神的透视

Trokštu viską žinoti. Tad man rūpi priimti Dievo požiūrį. Koks yra Dievo požiūris? Ir kaip jį priimame?

Koks yra Dievo požiūris?

Dievo žvilgsnis ir Dievo požiūris

• Dievas savo žvilgsniu įsijaučia į viską, o savo požiūriu atsiplėšia nuo visko.
• Dievo požiūris yra visko nežinojimas, o Dievas jį išgyvena savo žvilgsniu, visko žinojimu.

Dievui sutampa, žmogui išsiskiria

• Pirmapradžio Dievo žvilgsnis (žinojimas) ir Dievo požiūris (nežinojimas) sutampa. Žmogui visada išsiskiria požiūrio priėmimas ir atsiplėšimas nuo jo. O Dievui tokio skirtumo nebūna. Užtat išsiskiria Dievo ir žmogaus požiūriai, jų požiūrių grandinė ir atitinkami suvokimai ir sąmoningėjimas, sąmoningumas. Žmoguje būtinas požiūris nes yra laisvė priimti Dievo (širdies) požiūrį ar jo nepriimti. Įmanomi požiūriai į požiūrius.
• Dievui sutampa mąstymas, veikimas, buvimas. Jam taip pat sutampa kūryba ir meilė. O mums visa tai išsiskiria. Užtat mes "suvokiam", mes galim mąstyti žemiškai ar dangiškai, suvokimu galim atskirti dvasią santvarkoje (visuomenėje, pasaulyje) ir už jos.

Dievo tyrimas

• Dievo požiūris yra jo klausimas, Ar Dievas būtinas?
• Dievo požiūris yra jo klausimas, kurį kiekvienas gali užklausti. Ir jo klausimą, Ar Dievas būtinas? galime taikyti jam arba sau. Tad jo klausimas yra mums dviprasmiškas ir mums atveria tokią laisvę.

Dievo išėjimas už savęs

• Dievo požiūris yra jo išėjimas už savęs. Tai santykis tarp Dievo klausimo (sąmoningo nežinojimo Dievo) ir Dievo atsakymo (nesąmoningo žinojimo Dievo). Nežinojimo Dievą išplėtoja žinojimo Dievas. Nežinojimo Dievo ryškėjantis sąmoningumas grindžia nesąmoningo žinojimo Dievo plėtrą. Juos vienija meilė, sąmoninga (besąlygiška meilė priešui) ir nesąmoninga (sąlygiška meilė draugui).

Dievo pasitraukimas

• Dievo nebuvimas, tai tuo pačiu, nevieningumas.

Dievo savastis - viskas

• God creates human and system by going beyond himself. God's self (his structure - everything) arises with his first act of going beyond himself, his first act of creation, for thereby he creates that which was beyond him that he goes into, which is his self, as he goes from the unbounded into the bounded. His self is everything, and it's division into one perspective. This self seems prior to him, yet arises from him, as he goes beyond himself. Then he goes beyond himself again, into his self, and thus opens up an additional perspective, an opposition between human and system, where human is God who arises where there is no God. Through the operation +1 he continues into his self, so that it recedes and becomes explicit as structure.
• Dievo požiūris yra padalinimų visuma, o mūsų požiūris yra padalinimo paskiri požiūriai.

Žvelgimas pirmyn - suvokimas

• Dievo požiūris yra žvelgimas pirmyn.
• Dievo požiūris yra suvokimas, būtent gyvenimo lygtį grindžiantis suvokimas, kuriuomi amžinas gyvenimas yra suvokimas, jog Dievas nebūtinai geras.
• Dievo požiūris skiria tai, kas besąlygiška, už santvarkos, ir tai kas sąlygiška, santvarkoje. Tad Dievo požiūris yra amžino gyvenimo pagrindas.

Buvimas viena - savasties nesiribojimu

• Išėjimu už savęs plėtojame savastį. O buvimu viena įveikiame savastį. Ir būtent įveikiame susikalbėjimu su Dievu, kuomet sutampame su juo netgi būdami skirtingose savasties pusėse.

Dievo žvilgsnis

• Dievo žvilgsnis baigiasi suvokimo trejybe.

Neužstotas, atviras, laisvas

• Dievo požiūris teisingas, išmintingas, tad neužtvertas.

Atsiplėšimas nuo visko

• Įsivaizduodami Dievo požiūrį mes atsiplėšiame nuo visko, nuo žinojimo, mes galime nežinoti, galime priimti požiūrį už visko iš kurio viskas išsivysto.

Dievo tikslai grindžia Dievo protą

• Ieškoti Dievo tikslų - pasimokyti iš siaubingų įvykių.
• Dievo tikslai grindžia Dievo protą ir į jį susiveda.
• Ar Dievas turi protą? Jo protas išplaukia iš požiūrio, kaip ir mūsų protas, kartu ir visko padalinimai. Užtat Dievas turi širdį ir valią. Bet Dievas neturi kūno, nes jisai yra dvasia.

Sandarų pagrindas

• Sandaros išsivysto iš Dievo požiūrio. Dievas yra pirm visko. Jo požiūriu atsiveria sandarų galimybė.

Dievo požiūrių grandinė

• Trimis požiūriais besąlygiška būklė tampa sąlygiška būkle. Pirmu požiūriu žvelgia už savęs į sąlygas; antru požiūriu atsigręžia; trečiu požiūriu apsiriboja savimi, sąlygomis.
• Požiūris-2 (už mūsų) iššaukia sau tolygų Požiūrį-0 (mūsų gelmėse) anapus Požiūrio-1 (mūsų savasties). Požiūris-3 sulygina požiūrį-2 ir požiūrį-0 ir tuomi sutampa su požiūriu-0. (Sutrumpinimai: Požiūris-2 = požiūris į požiūrį, Požiūris-3=požiūris į požiūrį į požiūrį, Požiūris-1=požiūris, Požiūris-0=joks požiūris.) Kaip čia apibrėžti: Nėra ar yra? Amžinas gyvenimas ar šiaip gyvenimas?
• Dievo šokis remiasi jokiu požiūriu. Kaip Dievo šokiu atsiranda požiūris? ir kartu grynasis sąmoningumas? Sąmoningumas apibrėžia požiūrį, kas tai yra, tai pasąmonės ir sąmonės derinimas, taip kad viena kryptimi, įsijaučiant, veikia pasąmonė, o kita kryptimi, atsitokėjant, veikia sąmonė. Užtat išgyvenimo apytaka yra Dievo šokis naujai išgyventas požiūriu, sąmoningumu. Ir kiekvieną požiūrį grindžia Sūnaus aštuonerybė, išsakanti požiūrio galimybes, tiek viena, tiek kita kryptimi. O tos galimybės nusako padalinimų ratą. Pasąmonę suprantame, kaip požiūrių atėmimą iš laisvumo, tai yra nuslėptos prielaidos. Sūnus visa tai atspindi ir grindžia nes jis visapusiškai ieško Dievo, tiek už savęs, sąmone, tiek savo gelmėse, pasąmone. Tad jo kampu, pirma yra sąmonė, o paskui gali būti pasąmonė, užtat Tėvo kampu, pirma yra pasąmonė, o paskui gali būti sąmonė. Būtent sąmoningumas sutvarko padalinimų ratą tai suderinti.

Kaip priimame Dievo požiūrį?

Priimame Dievo požiūrį

• mylėdami.
• suvokdami, jog mūsų sąlygiškas požiūris išplaukia iš jo besąlygiško požiūrio, tad mums reikia teikti pirmenybę besąlygiškam požiūriui. Būtent tokiu suvokimu sąlygiškasis prilygsta besąlygiškajam, taip kad jų santykis apsiverčia, ir besąlygiškasis sąlygiškajam teikia pirmenybę.
• kaip pasiklydęs vaikas, kuris neieško savo tėvų, bet eina ten, kur jo tėvai jo ieškotų. Tad mums tenka panašiai elgtis. Tai ir yra Dievo valios vykdymas. Vykdome paklusdami, tikėdami ir mums berūpint.

Susijusios sąvokos

• Požiūrių grandinė
• Suvokimo lygmenys
• Dorovės tyrimo septynios pakopos
• Dievo valios vykdamas: paklusti, tikėti, rūpėti
  • Noriu suvokti sąvokų kalbas: pagrindimu, kuriuo mums ima rūpėti; įvardijimu, kuriuo ima reikšti, vadinasi, įtikime; ir pasakojimu, kuriuo įvyksta, bene paklūstame.

Dievo ir žmogaus santykis

• Žmogus yra Dievas santvarkoje.
• Dievas yra žmogus už santvarkos
• Dievo žvilgsniui nebūtinas požiūris, tuo tarpu žmogaus žvilgsniui būtinas požiūris, pirmiausiai Dievo požiūris.
• Mes esame žmonės pasaulyje, santvarkoje. The point is for us to recognize our nature as God and to not attach ourselves to our Self within this system, but rather to our View which may coincide with that which is beyond this system. The nature of God is to be one with. We are one with God by allowing for God and coinciding with his view. We thereby live within this system as an extension of God beyond any system.

Asmenys išgyvena Dievo požiūrį

• 4 x 2 amžinojo gyvenimo požiūriai: gėrio kryptys
• 6 (4+2) gyvenimo požiūriai: pasirinkimai (susiveda į valią) laipsnynas?
• 2 Žmogaus požiūriai: didėjantis ir mažėjantis laisvumas (sutapimai)
• 4 Dievo požiūriai: asmenys (troškimai) nieko, kažko, betko, visko.

Įsivaizduoju Dievo požiūrį

Ar įmanoma viską, viską suvesti?

Drįstu manyti, iš esmės man jau gal tai pavyko!

Viską, viską suvesti tai reikštų mąstyti tokiu požiūriu, iš kurio viskas išplauktų ir į kurį viskas vėl įvairiausiai susivestų. Toks turėtų būti Dievo požiūris.

Įsivaizduoju, Dievas klausia savęs, ar jisai būtinas?

Ar Dievo būtų net jeigu jo nebūtų? Jeigu jis tikrai rimtai Dievas, tai jis turėtų būtų visakame reikalingas. Dievas turėtų iškilti net ir nepalankiausiose aplinkybėse. Kiek įsivaizduoju, tai Dievui pats rimčiausias, įdomiausias klausimas.

Kiek tyriau, jam sau uždavus šį klausimą, iškyla visos sandaros, ir būtent tos sandaros, kurias esu aptikęs. Širdingai svarstydamas savo būtinumą, Dievas virsta Manimi, toliau Tavimi, galiausiai Kitu, ir tuomi iššaukia mus apsakančias sandaras. Su Kitu atsiskleidžia visapusiškai išbaigta santvarka - Dievo įsakymas, kurioje Kitas yra tobulai laisvas, taip kad pats Dievas yra nebūtinas. O visgi, Kitas išlieka laisvas tiktai jam širdingai įsisavinant tą įsakymą. Teigiu, jog įsakymą įsisaviname tiktai įsivaizduodami ir vykdydami ne savo, o įsakymo leidėjo valią, tai yra, Dievo valią, paklusdami Dievui ar tikėdami Dievą ar rūpindamiesi tuo, kas Dievui rūpi. Vadinas, mums neužtenka įsakymo, o mums reikia įsakymą įprasminančio Dievo. Kada kiekvienas tai pagrįstai liudysime, tai mūsų liudijimais, Dievas bus būtinas, ar tiesiog, jais jau yra būtinas. Tačiau mūsų liudijimas neišbaigtas, o gal ir neišsibaigs, tad ir Dievo būtinumas galutinai neišsipildo, o vis skleidžiasi. Tai ir yra amžinas gyvenimas.

Tokia, kaip suprantu, yra visako esmė, išeities taškas iš kurio viskas atsiskleidžia ir į kurį viskas susiveda. Tai išsakysiu daugybe smulkmenų, dalį kurių kaip ir žinau, ir dalį kurių dar reik išaiškinti. Visgi, jaučiu, kad suprantu bendrus bruožus, prie kurių vis grįšiu, kuriuos vis naujai permąstysiu. Dievas klausia savęs, ar jisai būtinas? Tokiam svarstymui sudaro atitinkamas sąlygas. Iš pačių sąlygų paaiškėja, jog Dievas nebūtinas. Tačiau mes, tų sąlygų išgyventojai kiekvienas atsakome, jog Dievas būtinas. Taip bent įsivaizduoju ir taip mane skatina manyti tai, kaip visos sandaros susideda.

Patyrėme, kaip sandaros vienas kitą papildo, ir netgi išreiškia, kaip jas mąstome, kaip mūsų mąstymas jųjų susistato. Pavyzdžiui, dvejybę suvokiame vienu iš keturių atvaizdų (viskas, betkas, kažkas, niekas), sudarančių ketverybę (kodėl, kaip, koks, ar), kurią suvokiame vienu iš dviejų atvaizdų (didėjantis, mažėjantis laisvėjimas), sudarančių dvejybę... Tai teikia vilčių jog visos visos sandaros apskritai į kažką susiveda. Taigi, į ką?

Užrašai

• Dievo požiūris yra joks požiūris.

• Peržiūrėti
• Redaguoti
• Istorija
• Spausdinti

Įvadas #E9F5FC

Klausimai #FFFFC0

Teiginiai #FFFFFF

Kitų mintys #EFCFE1

Dievas man #FFECC0

Iš ankščiau #CCFFCC