调查

摘要

神的舞蹈

经历的道

知识的房子

神的调查

redaguoti


Pokalbis, Pokalbiai, Pašnekovas, Sandaros, Išgyvenimo apytaka, Elgesys, Atjautos, Vertybės, Vertybių žemėlapis, Būtinas, Laipsnynas, Vienumas, Malda Senos mintys: Insignificants, Independents, RealismVConstructivism, OptimalityConstraints

Kaip trimis kalbomis išgyvename?

Suprasti kaip padalinimai, atvaizdai, aplinkybės išsako įsijautimą į vaizduotę, o trys kalbos išsako atsiplėšimą nuo vaizduotės.


三种语言


Trijose kalbose su kuo kalbu ir kodėl?

Kalbos

  • Apžvelgti filosofinius klausimus susijusius su pagrindimu, įvardijimu, aplinkybėmis ir t.t., savo pranešimams.

Sąvokos

  • Kaip visos trys kalbos skiria ir sieja semantiką ir sintaksę?
  • Kaip sąvokos išsiskiria?
  • Kaip sąvokas išgyvename?

Laipsnynai

  • Kaip poreikių laipsnynas susijęs su poreikiais, linksnių laipsnynas su abejonėmis ir matematikos įrodymo būdų laipsnynas su lūkesčiais?
  • Išaiškinti Palaiminimų santykį su poreikių laipsnynu ir pasakojimo kalba. Atitinkamai suprasti santykį tarp Tėve mūsų ir matematikos įrodymo būdų, ir tarp šv.Petro raktų į dangų ir linksnių laipsnyno.

Žinojimo rūmai

  • Koks ryšys tarp kalbų ir žinojimo rūmų?
  • Koks klausimų vaidmuo kalbose?
  • Kaip susieti žinojimo rūmus ir geros valios pratimus?

Apdorotojai

  • Kaip trys kalbos susijusios su trimis apdorotojais?

Užrašai

  • Santykis tarp Dievo-Kodėl ir žmogaus-Kaip gali būti betarpiškas rūpėjimas, per kažką tikėjimas, ir kartu per nieką paklusimas.
  • Pagrindimas nusako apibrėžtas galimybes; įvardijimas išsako kaip amžinai atsikleidžia galimybės; o pasakojimas nusako, kaip gyvename jau esamose galimybėse.
  • Trys kalbos: ką žmogus tveria savo pasirinkimais.
  • Kalbos irgi išsako kūrybą, sąvokų ir jų tvėrinių kūrybą.
  • Kalba kuriame tvėrinius. Juos išsako pertvarkymai.
  • Tvėriniai susidaro iš prielaidų. Tačiau tenka dvigubu požiūriu tas prielaidas atpažinti. Vaisingos prielaidos išryškina dvigubo požiūrio galimybę.
  • Kalba kaip šydas trukdantis matyti už jūs glūdinčią nuogą tikrovę. Arba kalba kaip bendrystės priemonė įtvirtinti sąmoningą valingumą.
  • Kalba, bendrystė mus pakeičia, įgyvendina mūsų valią.
  • Trys kalbos pagrįstos būsenų pasikeitimais, kaip kad Yoneda lemoje.
  • Trimis kalbomis atsisakome požiūrių, kyla sąmoningumas. Požiūrių atsisakome veiksniais +1, +2, +3 tuos požiūrius pridėdami prie padalinimų.
  • +3 sąmoningumu kylame iš 0 iki 3 pasakojimu (kaip kas įvyksta) - Kodėl
  • +2 kylame iš 1 iki 3 įvardijimu (kaip ima reikšti) - Kaip
  • +1 kylame iš 2 iki 3 pagrindimu (kaip ima rūpėti) - Koks
  • Pagrindimas: Kodėl ir kaip - klausimas ir atsakymas (paaiškinimas)
  • Įvardijimas: Kodėl, kaip ir koks - prisideda liepimas
  • Pasakojimas: Kodėl, kaip, koks, ar - keturi įtampos balsai

Kalbomis Dievas išgyvena vertybes ir vertybinius klausimus. Kalbos juos sieja su ramybe (kaip ima rūpėti), užtikrintumu (kaip ima reikšti) ir savarankiškumu (kaip įvyksta).

Mūsų išgyvenimus pina trys sąvokų kalbos:

  • pagrindimas, kuriuo mums ima rūpėti.
  • įvardijimas, kuriuo ima reikšti, vadinasi, įtikime.
  • pasakojimas, kuriuo įvyksta, bene paklūstame.
  • Įvardijimas - santykis su kažkuo - tirti, kaip mokomės žodžių. Pagrindimu mokomės dėsnių. Pasakojimu susigalvojame įvykius iš nieko.

Įtampa

  • Kalbos vienetai: Įtampa tarp širdies ir pasaulio
  • Branda: suvokti įtampą tarp paskirumo ir vienumo, Dievo ir žmogaus požiūrio, atitokėti ir įsijausti.
  • Įtampos balsai auga nežinojimu: žinojimas reiškiasi prievarta (nuosprendžiu), o nežinojimas liepimu, paaiškinimu ir rūpėjimu (klausimu). Tai žinojimas ir nežinojimas, kas yra teisinga.

Išmąstymas ir išsakymas

  • (Kalbos) žodis (nuostata) yra monoidinis - neatsiimsi. O mintis yra grupinė, gali pakeisti, permąstyti, ištrinti. Tad skiriasi išmąstymas ir išsakymas. Logika ir geometrija tad susiję. Pirmapradė geometrija yra logika, bet gali joje eiti atbulas, bet tik mąstyti. Ir nėra nusistatyta default, kurią paskui įveda refleksija. Algebra (perdėliojimas sandų, kaip kad dvinarinės sandaugos) yra pirmapradė geometrija.

Bendruomenė

  • Kalba, bendrystė, savastis, tai šventosios Dvasios lęšis pusiaukelėje tarp asmeninio supratimo ir bendro supratimo (dalyvavimo), kaip kas žodį ar sąvoką naudoja. Reikia išskirti sąvokos panaudojimą ir žodžio panaudojimą, tai kokybiškai skiriasi.

Išmokti

  • Visų kalbų esmė, ką nors išmokti, tad išeiti į pasaulį.
  • Koks sintaksės tikslas? jeigu yra semantika? sintaksės tikslas yra pamokyti žodžių, kurių nežinome, reikšmių.
  • Sapnavau, kad net ir nežymus bendradarbiavimas konkurencijoje teikia privalumų lyginant su jokiu bendradarbiavimu.
  • Geros valios pratimai sieja tris kalbas: Rūpestis: hot button. Įvardijimas: tikrasis reikalas, širdies ir pasaulio tiesos. Pasakojimas: "įvykis".
  • Pagrindimas: Rūpėjimas (nuotaikos) keičia riba tarp savęs ir pasaulio, kad galėtumėme keisti savo įsitikinimus, atsisakyti seno ir priimti naują.
  • Pasakojimu pasaulis įkala vieną savo tiesą, paskui kitą.
  • Pasaulio tiesą priimame pasakojimo pradžioje, kad esame spaudžiami pastovaus įtampos balso. Kiekvienas įtampos vienetas gali mus veikti, o pakartotinas pastovaus balso kalimas mus veikia užtikrintai.

Požiūrių santykiai ir nulybės atvaizdai ir vidiniai požiūriai (kalbos, Dievo valios vykdymai)

  • tiesa - yra tas pats požiūris (turinys ir pavidalas)
  • rūpėjimas - dėmesys (betarpiškumas: vienas ir kitas tampa susiję, priklauso nuo kito) - daiktas, eiga, asmuo (save) - vidiniai požiūriai (ir visos trys kalbos
  • tikėjimas - pastovumas (vienas laikosi kito)
  • paklusimas - prasmingumas (vienas paklūsta kitam)

Kas yra kalbos?

Požiūris į požiūrį į požiūrį

  • Kalba išgyvename požiūrį į požiūrį į požiūrį. Galime suskliausti: požiūris į (požiūrį į požiūrį). Tai yra sąmonės (sintaksės) požiūris į kalbos (gramatikos) požiūrį į pasąmonės (semantikos) požiūrį. Aštuongubas kelias grindžia trigubą požiūrį. O Dievo troškimas išgyvena vieną iš trijų požiūrių. Juo išgyvena vertybes ir vertybinius klausimus.
  • Požiūris išreiškia Dievo išėjima už savęs. O tais trimis išėjimais už savęs dvasia tvaria sandarą, atvaizdus ir vieningumą. Tad trimis požiūriais - kalba - grindžiamas vieningumas ir būtent Kito požiūris, jo santykis su Dievu už jo - ir grindžiama gyvenimo lygtis keturiose lygmenyse.

Dievas išgyvena aštuongubą kelią - vertybes ir klausimus

  • Mažiau trokštantis Dievas (ramus, užtikrints, savarankiškas) išgyvena netroškimą meilės - aštuongubą kelią. Iš to kyla trys kalbos.
  • Dievo troškimas išgyvena atitinkamą laipsnyną. Laipsnynas sieja Dievo valią ir žmogaus valią.
  • Kiekviena kalba iškyla, įgauna rėmus, aštuongubį kelią suvedus su Dievu (ir laipsnynu) iš kitos pirminės sandaros.
  • Kalba vyksta per troškimus, per "norus" - kitų, savo, kūno, proto, neuronų ir t.t. aptitetų, bacilų
  • Kalbomis atjaučiantis Dievas trokšta betko, kažko ar nieko. Atitinkamai kalbos apibrėžia betką, kažką ir nieką. O aštuongubas kelias apibrėžia viską būtent nulybės ir vienybės atvaizdais. Kalbos pakeičia viską betkuo, kažkuo ir niekuo.

Išreikštas nebuvimo tarpas tarp sąmonės ir ją atspindinčios pasąmonės.

  • Tarpą išreiškia septynerybė.
  • Dievas iškyla tarpe.
  • Požiūris išsako pasąmonę, požiūris į tą požiūrį išsako sąmonę, o kitas tarpe išgyvena požiūrį į požiūrį į požiūrį. Tai kalba.
  • Ir Kitas savo ruožtu įtraukia Dievą arba Mane arba Tave. Tai atitinkamai grindžia pasakojimą, įvardijimą ir pagrindimą.

Širdies ir pasaulio tiesų suderinimas

  • Pagrindimu:Jausmais išskirti tikrąjį reikalą nuo paviršutiniško jaudulio.
  • Įvardijimu: Protu išryškinti ir išskirti širdies ir pasaulio tiesas.
  • Pasakojimu: Kūnu įveikti trejybės rato trikdį.

Mokymasis

  • Sąmonės ir pasąmonės turtingesnis suderinimas. Iš pasąmonės iškyla reikalas, jį suprantame ne tik santvarkoje, pasąmoningai neišsakytą, bet už santvarkos, sąmoningai išsakytą. Laipsnynu išsako skirtumą tarp pasąmonės išgyvenimo santvarkoje ir sąmonės išgyvenimo už santvarkos.

Sandarų kaita

  • Perėjimas iš vienos tvarkos (sandaros) į kitą tvarką (sandarą): iš aplinkybių į atvaizdą, iš padalinimų į aplinkybę, iš atvaizdų į padalinimą.
  • Kalba iš sąmonės teikiamų vienos rūšies ląstelių sutveria naują vienos rūšies ląstelę - pasąmonės nuojautą, jos atsakymą.
  • a dynamic structure. Languages are dynamic because they are not seen directly. If they were seen directly, they would be static. In particular, it may be helpful to say that even God does not see them directly, but rather sees them through us.
  • Kalba yra dviprasmiška nes klausytojas ja bręsta tai reiškia vieną prieš išgirstant ir kitą po. Prasmė turi keistis, kad vyktų branda. Panašiai, pasakojimo viršūnė yra tiesa, kurią sužinojus, viskas pasikeičia.

Kalbos laipsnynu skiria pasąmonę ir sąmonę, Dievą už mūsų ir Dievą mumyse.

  • Kalbas grindžia artimumo sąvoka. Jomis išskiriame tai ką žinome (kas mums artima) ir ko nežinome (kas mums tolima). Jomis skiriame matomas sąveikas ir nematomas, pasrovines sąveikas, jaudulius ir ramybę. Tai riba taip pat iškyla svyruojant ar turim ryšį su Dievu ar jo neturime. Ta riba kuriasi žmoniška sandara. Ji taip pat išsako vertybių sudėtingumą, taip kad vertybė siejasi su ja labai skirtingomis vertybėmis. Ta riba iškyla Dievo ir žmogaus mąstymu vienas kito požiūriais, kaip kad septynerybe, Greimo kvadratu. O Dievo ir žmogaus požiūrius grindžia nežinojimas ir žinojimas, klausimas ir atsakymas.
  • Kiekviena kalba mažiau trokštantį Dievą įstato į aštuongubą kelią. ("Injection".) O tai sieja ženklų savybes su laipsnynu, kuris išsako tarpines būsenas tarp Dievo ir gerumo. We might think of:
  • nothing as what separates the two levels of the quality of signs
  • something as the lower level
  • anything as the higher level
  • everything as the two levels taken together

Nothing is I think what separates the two levels in the QualitiesOfSigns. I should consider this all in terms of the representation of the nullsome. Note also that negation of the representation of the nullsome makes for one half of the eightfold way.

Dievo valios vykdymas: paklusti, tikėti, rūpintis. Tokiu būdu Dievas būtent mums būtinas.

  • kaip vykdome Dievo valią ten kur Dievas nebūtinas, taip kad Dievas galimas, tikras ir netgi būtinas
  • palyginti su šešerybe
  • Dievas iškyla: "Dievas yra niekas" (nebūtinas) virsta "Dievas yra kažkas" (pagrindimas), "Dievas yra betkas" (įvardijimas), "Dievas yra viskas" (pasakojimas)
  • sieja tobulą, nebūtiną Dievą ir pakankamą, būtiną Dievą
  • tai Sūnaus santykis su Tėvu - Tėvas įvairuose lygmenyse - Tėvas išgyvena Sūnaus santvarką, įvairiai reiškiasi

Galimybė gyventi ne šiaip, o amžinai

  • Gadamer: Kalbos (ir suvokimas) veda iš atsakymo į jį iššaukiantį klausimą, tad iš viengubo požiūrio į dvigubą požiūrį.

Bendrumas - pasąmonės plėtojimas - taipogi sąmonės plėtojimas

  • deri skirtingi protai
  • bendrumo išraiškos
  • Kalboje tikslas yra plėtoti bendrą žinojimą. Užtat remiamės tuo, ką jau žinome, bet ypač tuo, ką žinome, kad vienas kitas žinome. Taip pat esame linkę vienas kitą mėgdžioti ir paisyti.
  • Užtat galime žodžius panagrinėti, ar jie išreiškia tai, ko nežinome (klausimus), arba tai, ką jau žinome (įvardžiai).

Atitokėjusios sąmonės ir įsijautusios pasąmonės derinimas tarpinio klodo tveriniais.

  • Pasąmonė kaupia sąmonės veiklą.
  • Sąmonė skiria, pasąmonė vienija.
  • Ekonomikos Nobelio premijos lauretas, psichologas Kahneman - lėtas mąstymas ir greitas mąstymas.
  • Sąmonė - kaip turėtumėme elgtis, pasąmonė - kaip elgiamės.
  • Sąmonė - širdies tiesa, pasąmonė - pasaulio tiesa.
  • Sąmonė - Kanto protas, pasąmonės sąsajos - Hume'o protas.
  • Sąmonė remiasi nežinojimo, o pasąmonė - sukauptu žinojimu.
  • Atitrūkimai (ir ženklų savybės) išsako skirtumą tarp sąmonės ir atminties
  • Sąmonė atsiranda tiktai vėliau - ketverybe
  • Pasąmonė yra sukaupta savastis, žinojimas atstojantis nežinojimą. Tą žinojimą galima vis tobulinti, kad labiau atitiktų nežinojimo kelią. Tą žinojimą suaro mūsų
  • Sąmonė gali valdyti, tikslinti, tobulinti pasąmonę, užtat tuo pačiu ji gali pasiduoti pasąmonei, dargi nuklysti. Užtat yra laisvė.

Tverinių tvėrimas

  • Kalbos tveria sąlygiško nežinojimo ląsteles, kuriose aštuntu požiūriu gali sutapti sąmonė ir pasąmonė, tad tverti atmintį.
  • kažkaip susiję su derinių kalba
  • Kalba išvystome tvėrinius teiginių - vertybių, lūkesčių, įsitikinimų, poreikių. Tuos tvėrinius tveriame, juos apkarpome, pertvarkome, jais rūpinamės. Jie mus atstoja.
  • Kalba tveriame tvėrinius kuriais ko pilniau išnaudojame labai ribotą galimybę susikalbėti. Galime tarti ir ištęsėti žodį, galime kurti praeitį ir ateitį.

Nulybės atvaizdų neigimas

  • Kalbos neigia nulybės atvaizdus: akivaizdumą, betarpiškumą ir pastovumą. Tik prasmingumo nepaneigia.
  • Kalbos neigia nulybės atvaizdus neigdamos trejybės cikliškumą. Tad atitinkami trejybės atvaizdai yra necikliški, pasižymi trikdžiumi, suderinus su ciklišku trejybės atvaizdu. Tad ir laipsnynas yra necikliškas, ir jisai turi du lygmenis - vidinį gyvenimą (su ryšiu su Dievu) ir išorinį gyvenimą (be ryšio su Dievu) - kuriais lyginimas atvaizdas su ciklišku atvaizdu. Aštuongubo kelio trys nuspalvinimai (Tėve mūsų, šv.Petro raktai į dangų, Palaiminimai) skirtingai sieja ciklišką ir neciklišką trejybę.

Netroškimas visko

  • Maldų mokslas apsiima nesąmonėm, nežinojimu, tai Dievo ironija, skeptiškumas ir humoras.

Dar

  • gyvenama sąlygiškume
  • vertybės išsako, jog netrokštame visko, išmąstome nieką, Dievas yra niekas, o kalba mūsų vertybes naujai supranta, jas peržengia.
  • santykiai su niekuo

Koks kalbų tikslas?

  • Kalbos yra sąmoningėjimo sąlygos. Jos sukuria sąlygišką nežinojimą, kuriame pasąmonė gali naujai prabilti, atmintis gali naujai įsiminti.

Atmintis

  • Atmintis remiasi vidiniu pasaulio atvaizdavimu, to atvaizdavimo išsaugojimo pajungimo ir suvokimo.
  • Atmintis yra iššaukta sandara, kuri gali tinkamose aplinkybėse paskatinti veiklą.
  • Atminčiai reikalingai, kad suderintumėme tai, ką žinome pasąmone ir ko nežinome sąmone.
  • Lengvai atsimename tai kas visiškai nauja - iš pirmo sykio - tai ko nežinome.
  • Sintaksė padidina galimybę įsiminti nes sukuria tam tuščią ertmę, kurioje reiškinys sąlygiškai naujas. Tam ir yra aplinkybės.
  • Užtat bemąstydami, betverdami sintaksę, jos rengiamas lasteles, girdime išsakytus ar jaučiame neišsakytus pasąmonės spėliojimus. Taip smegenys mąsto taip pat lūkesčius, abejones, poreikius - tai ko sąlygiškai nėra. O troškimai tuo tarpu išsako tai ko besąlygiškai nėra.

Kalbomis tveriami santykiai bendruomenėje - grindžiama bendra veikla ir plėtojima ištisa bendrystė. Ir tai vyksta keliose lygmenyse, keliose kalbose iš karto, nes turi būti grindžiama bendruomenė.

Kaip skiriasi trys kalbos? Kalbų eilės tvarka

Trigubas požiūris

Trys kalbos pabrėžia skirtingus požiūrius:

  • Rūpėjimas: požiūris į požiūrį į požiūrį į viską - išgyvena ramus Dievas
  • Įvardijimas: požiūris į požiūrį į požiūrį į viską - išgyvena užtikrintas Dievas
  • Pasakojimas: požiūris į požiūrį į požiūrį į viską - išgyvena savarankiškas Dievas

Kaip trigubą požiūrį išvesti iš paprastesnių?

  • Pagrindimas: aplinkybės (požiūris į *požiūrį*) -> atvaizdą (*požiūris* į požiūrį)
  • Įvardijimas: padalinimai (požiūris) -> aplinkybė (požiūris į *požiūrį*)
  • Pasakojimas: atvaizdai (*požiūris* į požiūrį) -> padalinimai (požiūris)

Dievo valios vykdymas - vidiniai požiūriai

Trys kalbos išreiškia Dievo valios vykdymą (kas yra dviprasmiška)

  • Pagrindimas išreiškia rūpėjimą - kaip ima rūpėti
  • Įvardijimas išreiškia tikėjimą - kaip ima reikšti
  • Pasakojimas išreiškia paklusimą - kaip įvyksta. Paklūstame kai mus išsakantis įtampos židinys visiškai atsiskleidžia, yra puolamas, neigiamas netgi aukščiausiame lygmenyje. O paklusimo pasekmė, tai įtampos balso pasikeitimas.

Kalbomis valios vertybiniai klausimai išsakomi širdies, proto ir kūno plotmėmis.

  • Rūpesčiai išskiria kodėl elgiames (rūpestis) ir kaip elgiamės.
  • Tikėjimai išskiria kodėl mąstome (tikėjimas) ir ką mąstome.
  • Paklusimai išskiria kodėl esame (paklusimas - savo dieviškam būdui) ir ar esame (ar atsiskleidėme).
  • pagrindimas, kuriuo mums ima rūpėti; išsakomas veiklos pasaulis (su savo nuotaikom), kuris mums rūpi
  • įvardijimas, kuriuo ima reikšti, vadinasi, įtikime; išsakoma tiesa, kurią tikime
  • pasakojimas, kuriuo įvyksta, bene paklūstame; išsakomas žmogus, kuriam paklūstam
  • Andriaus vertybės išsako rūpėjimą (pareigą ir rūpestį)
  • šv.Pauliaus vertybės išsako tikėjimą (ištikimybę ir tikėjimą)
  • Platono vertybės išsako paklusimą (teisingumą ir susivaldymą)

Tai šešerybės atvaizdas išsakantis kaip žmogus vykdo Dievo valią, būtent išoriniais ir vidiniais požiūriais. O kitas šešerybės atvaizdas išsako kaip Dievas vykdo žmogaus valią, jausmus įamžinant dorybėmis.

Aštuongubo kelio nuspalvinimai veda iš Dievo valios vykdymo (lygties "Dievas yra Dievas") į žmogaus valios vykdymą (lygties "Dievas yra geras") (tos pačios vertybių santvarkos), tad sieja šešerybės atvaizdus.

  • Tėve Mūsų veda iš rūpėjimo (per tikėjimą?) į artimumą
  • šv.Petro raktai į dangų veda iš tikėjimo (per paklusimą) į meilę
  • Palaiminimai veda iš paklusimo (per rūpėjimą?) į žavesį (Dangaus karalystę)

Nulybės atvaizdų neigimai

Trys kalbos neigia nulybės atvaizdus, panašiai, kaip trys sandarų šeimos neigia vienybės atvaizdus

  • Pagrindimas neigia akivaizdumą
  • Įvardijimas neigia betarpiškumą
  • Pasakojimas neigia pastovumą

Poslinkiai tarp padalinimų, atvaizdų ir aplinkybių

Kalbos veda iš vienos sandarų šeimos į kitą:

  • Pagrindimas iš 12 aplinkybių į 6 atvaizdus
  • Įvardijimas iš 8 padalinimų į 12 aplinkybių
  • Pasakojimas iš 6 atvaizdų į 8 padalinimus

The model for narration supports this hypothesis. Extrapolation by the structure of the EightfoldWay suggests it further, as it pairs narration with topologies, verbalization with representations, and argumentation with divisions. Hence we can deduce the relationships above by permutation. This relates to Factoring and Ambiguity.

Atvaizdas (visko požiūris) - padalinimas (betko požiūris) - aplinkybė (kažko požiūris) - tai žvilgsniai atgal iš Sūnaus į Tėvą. Ir tai yra sandaros į kurias kalbos atsiremia, kurių pagrindu tveria toliau.

  • Pagrindimas: aplinkybės (ir iš jų atvaizdai)
  • Įvardijimas: padalinimai (ir iš jų aplinkybės)
  • Pasakojimas: atvaizdai (ir iš jų padalinimai)

Tad matome, kad įvardijimu ir pasakojimu įsijaučiama, o pagrindimu nebėra kaip labiau įsijausti, tad pereinama į visišką atitokėjimą.

Aštuongubo kelio nuspalvinimai ir Laipsnynai

Laipsnynas yra interpoliacija tarp Dievo (jo troškimo) ir gerumo (laisvumo).

  • Dievas ramus, trokšta betko - pagrindimas
  • Dievas užtikrintas, trokšta kažko - įvardijimas
  • Dievas savarankiškas, trokšta nieko - pasakojimas.

Aštuongubo kelio atmainos veda iš Dievo valios vykdymo į meilę:

  • Tėve mūsų veda iš rūpėjimo (Tėve mūsų, kuris esi danguje) į meilę (Gelbėk mus nuo pikto).
  • šv.Petro raktai į dangų veda iš tikėjimo į meilę.
  • Palaiminimai veda iš paklusimo (Palaiminti dvasingieji vargdieniai, jų yra dangaus karalystė) į meilę (Palaiminti persekiojami dėl teisybės, jų yra dangaus karalystė).
  • Pagrindimas remiaisi lūkesčiais (Tėve mūsų) ir matematikos įrodymų laipsnynu
  • Įvardijimas remiasi abejonėmis-dvejonėmis (šv.Petro raktais į dangų) ir linksnių laipsnynu
  • Pasakojimas remiasi poreikiais (Palaiminimais) ir poreikių laipsnynu
  • Pagrindimas apibrėžia pasaulį (išmanymą) lūkesčių tinklu (nuotaikomis) ir Tėve mūsų (įrodymai-lūkesčiai?).
  • Įvardijimas apibrėžia žodį abejonių medžiu ir šv.Petro raktais į dangų (linksniai-abejonės?)
  • Pasakojimas apibrėžia žmogų poreikių seka ir Palaiminimais (poreikiai).

Laipsnynas. Panašu, kad Kiparskio laipsnynas susijęs su vienis-visybė-daugis ir kad matematikos įrodymo būdai susiję su daiktas-eiga-asmuo bet tai nesiderintų su atitinkamų kalbų eilės tvarka. In the Eightfold way, God (as everything, anything or something) is matched with the gradation, yielding canonical expressions:

  • įvardijimas - šv.Petro raktai į dangų - Kiparskio linksnių laipsnynas - vienis, visybė, daugis (kažkas)
  • pagrindimas - Tėve mūsų - matematikos įrodymo būdų laipsnynas - daiktas, eiga, asmuo (betkas)
  • pasakojimas - Palaiminimai - poreikių laipsnynas - būtinas, tikras, galimas (viskas)

Sąmoningumo lygtys

  • 5+3=0 pagrindimas - riba
  • 4+3=-1 įvardijimas - žinojimas
  • 3+3=-2 pasakojimas - dalyvavimas

Ketverybė

  • Pagrindimas apibrėžia asmens (bendro žmogaus, Sūnaus) aplinkybes;
  • įvardijimas apibrėžia asmenybės (paskiro žmogaus) aplinkybes;
  • pasakojimas apibrėžia pasaulio aplinkybes.

Trys atmintys - kaip vykdome Dievo valią - sąvokos - kalbos - su kuo siejamas viskas - ženklų savybės.

  • Pasąmonė - rūpėjimo - rūpesčiai (atvaizdai) - pagrindimas - betkas - įsimintinumas.
  • Kalba - tikėjimo - žodžiai (aplinkybės) - įvardijimas - kažkas - reikšmingumas.
  • Tikrovė - paklusimo - įvykiai (padalinimai) - pasakojimas - niekas - tikslingumas.

Trys kalbos išskiria tris tikrovės lygmenis - aš, bendruomenė ir pasaulis.

  • Kalba ir tikrovė kaip ribotos apimties, tačiau vieningos nuojautos - tuo tarpu sąmonė apima viską, tačiau suskaldytai.
  • Užtat "tikrovė" yra apgaulinga sąvoka, nes tai tarsi vienas žodis, betgi ji neapima visko, o iš tikrųjų, teapima nieką

Kalbos sieja lygmenį kodėl su lygmenimis kaip, koks, ar.

  • Pagrindimas išsako Mane, kaip išsiaiškiname, žinojimo rūmais.
  • Įvardijimas išsako Tave, ką išsiaiškiname, pratimo temą.
  • Pasakojimas išsako Kitą, ar išsiaiškiname, veikėją, pasakos didvyrį.

Tokiu būdu kalbos pilnai išsako ribotos apimties asmenį.

Antrinės sandaros sieja apimčių laipsnius, kaip kad ženklų savybės. Antrinės sandaros išsako tarpą, Kitą. Tarpą išsako pertvarkymai. Plečia apimtį:

  • Padalinimai sieja viską ir betką (ar nieką ir kažką?) - lankstumas - raida
  • Atvaizdai sieja viską ir kažką - pakitumas - žemėlapynas
  • Aplinkybės sieja betką ir kažką - judrumas - vadovėlis
  • Pagrindimas sieja kažką ir nieką: be lūkesčių: calm - God as something, wishing for anything - įsimintinumas - metraštis
  • Įvardijimas sieja betką ir nieką: be abejonių: certain - God as anything, wishing for something - reikšmingumas - žinynas
  • Pasakojimas sieja viską ir nieką: be poreikių: self-sufficient - God as everything, wishing for nothing - tikslingumas - kelionė.
  • Dievas, gyvenimas atsakymais, paklusimas, pasakojimas
  • Aš, gyvenimas klausimais, įvardijimas
  • Tu, gyvenimas išsiaiškinimais, rūpėjimas

Atsakymai (kaip kad David'o pasakojimas, kaip jį pamokė gorila Bušmanas) yra pasakojimai, tai jų pavidalas mūsų prote, kaip mus paveikia ir perauklėja.

  • Pasakojimas veikia ikono lygmenyje - labiau atjaučiame - ką kitas išgyveno.
  • Įvardijimas veikia silpniau, indekso lygmenyje.
  • O simbolis visai neužtikrintai, pagrindimo lygmenyje.

Pertvarkymų poros

  • Pagrindimas įveikia trikdį, lūžį, tarpą tarp sekos ir medžio. Medyje rūpi, pagrįsta.
  • Įvardijimas tarp medžio ir tinklo. Tinkle reiškia.
  • Pasakojimas tarp tinklo ir sekos. Sekoje įvyksta.

Tad turi atitinkamai iškilti medis, tinkla, seka.

Duomenys

  • Pagrindimas išsako geros valios pratimus.
  • Įvardijimas išsako žinojimo rūmus, išsiaiškinimus.

Sąvokos

  • Pagrindimas reiškiasi požiūriais ir išsiaiškinimais,
  • įvardijimas reiškiasi nuostatomis (vertybėmis, atsakymais) ir klausimais,
  • o paklusimas reiškiasi įsakymais, teigiamais ir neigiamais. Tad kiekvienu atveju reiškiasi, kaip esame ir ketiname būti, tad amžinai bręstame, kas ir yra Dievo valia.

Kokia kalbų sandara?

Aštuongubas kelias yra kalbos rėmai. Jį Dievas išgyvena skirtingais troškimais. Jais Dievas įsitraukia į šiuos rėmus.

Kalbos vienetas

  • Pasakojime, vienas vaidmuo yra duotas, nekintantis, Dievo. O kitas vaidmuo tai mes, įtampos židinys. Galime duotybę palaikyti ir paryškinti arba ne. Taigi renkamės tarp dviejų galimybių.
  • Įvardijime mes esame tasai "trečiasis", vertintojas, kuris renkasi tarp palaikymo ar nepalaikymo. Įtampos židinys šiuo atveju yra duotybė, o jos nepalaikymas yra įtampos kūrėjas. Tokiu būdu duotybė išeina už savęs.
  • Išsiaiškinimas yra kalbų vienetas - atsakyti klausimą - klausimas kelia įtampą, atsakymu ji atslūgsta.
  • Pasakojimo vienetas yra trejybė ir aplinkybės. Tad pagrindimo vienetas turėtų būti padalinimas - derinys. O įvardijimo vienetas turėtų būti atvaizdas....

Užrašai

  • Pasakojimas išsako ryšį su niekuo, įvardijimas – ryšį su kažkuo, pagrindimas – ryšį su betkuo. O ryšius grindžia viskas.
  • Tirti kinų kalbos žodžius, kokiais būdais dviejų skiemenų reikšmės sukuria naują reikšmę? Ir kokia tokios darybos reikšmė sintaksės teorijoms?
  • Ką reiškia priešdėliai at ir už - contravariant ir covariant

Kalbos

Kokia kalbų esmė? Išgyvenimų siejimas

  • Kalba, tai išversta sandara, jos nebuvimas. Kaip tas išvertimas susijęs su nuspalvinta ketverybe, su išorinio požiūrio tapimo vidiniu požiūriu?
    • Lygmuo kodėl išverčia visus kitus lygmenis, juos išsako papildiniais, tad esamus išreiškia nesamais. Užtat 6+4 išsakomi kaip 3+3, teigiami ir (išversti) neigiami.
    • Kalba siejamos sandaros A->B trečia sandara C kurios nėra, kurios atsisakyta.
  • Kalbos įvairiai išsako tuos pačius reiškinius: kas rūpi, kas reiškia, kas įvyksta. Tik kitaip prie jų prieiname. Tai yra tarsi santykis tarp įvykio ir atminties ir sumanymo.
  • Gali būti, kad kiekviena kalba tą pačią prasmę prieina iš skirtingų kampų. Pasakojimo jis iškyla iš sekos, iš jos dėsningumų, iš pradžios ir pabaigos neatitikimo. Tačiau galima pradėti nuo visumos ir ją skaidyti. Galima bene pradėti nuo medžio ar tinklo.
  • Dievui tas pats ar vyksta dabar ar atmintyje, tad kalbos yra žmogiškos, jos išsako mūsų, žmogaus, ribotą požiūrį. Kaip jos susiję su Dievo požiūriu? Kaip jomis galim priimti Dievo požiūrį? Kaip pasiklydęs vaikas? Jo valia mums linki paklusti, tikėti, rūpintis, tad būtent taip mūsų požiūriai gali sutapti. Tad būtent kaip paklusimas, tikėjimas, rūpėjimas reiškiasi kalbomis?
  • Dievas pasitraukia. Sutapti su Dievu, tai vis pasitraukti, tai paklusti, tikėti, rūpintis, tai dalyvauti kalba, tai vykdyti jo valią. Lygmenys: dvasia, sandara, atvaizdai, vieningumas, tai yra pasitraukimo laipsniai.
  • Kaip kalba sieja sąmonę ir pasąmonę, mane ir Dievą, kaip įsisavina, įamžina, kaip įtakoja savo sąmonę ir pasąmonę? ir jie mane? Kaip kalba atsiremia į ribotą žinojimą (sąvokas), jų visapusišką aprėpimą? persitvarkymais?
  • Ieškau bendros kalbos, kalbų visumos, kuri išsiskaido įvykiais, rūpesčiais, reikšmėmis. Kalbos tai paneigimai nulybės atvaizdų, tai neakivaizdumas (pagrindimas), netiesumas (įvardijimas), nepastovumas (pasakojimas), užtat bendra kalba yra neprasmingumas, tai yra, aprėpiamumas, paneigimas "kodėl", užtat sandarios nesąmonės. Panašiai, sandaros yra paneigimai vienybės atvaizdų, ir bendroji sandara yra nebūtinumas, "ne būtina sąvoka". Sandarų pagrindas yra laipsnis "ar", vis susimąstant, sąmoningėjant, o kalbų pagrindas yra laipsnis "kodėl", iš kurios vis atimam sąmoningumą, tad vis labiau įsijungiam, ar tai pasakojimu, ar tai įvardijimu, ar tai rūpėjimu, taip kad bet kurioje nesąmonėje, ją išgyvendami, įžvelgiam prasmę. Nesąmonės išsakomos sąvokomis, jų kalbomis. Kalbomis išgyvename, o sandaromis mąstome; tai priešingybės. Kodėl sandaros neigia vienybės atvaizdus, neigia sandarą; o kalbos neigia nulybės atvaizdus, neigia Dievą, dvasią?
  • Užtat kalbos išgyvenamos septynerybe (-1), šešerybe (-2), penkerybe (-3), tai yra, pirminėmis sandaromis? Ar sąvokos yra pavadinimai, akli požiūriai? ar požiūriai ir sąvokos išreiškia teigiamumą, neigiamumą, tai yra, būtybę ir ertmę?
  • Kalbos įžvelgia dėsningumą ten, kur jo iš vis nėra. (Law of small numbers). Ir kas iš to?
    • Kalba nesąmonės įsisąmonijamos, įgauna prasmę
  • Kalbos tai atminties bendravimas su patyrimu.
    • Trys įsisavinimo dorybės yra atmintis, kaip kad ir vertybės. Vertybės yra tai, kas išlieka apėjus trejybės ratą. Klausimai yra vertybių išplėtimas, ryškinimas, tad ėjimas ratu, išėjimas už savęs.
    • Skirtumas tarp trumpalaikės ir ilgalaikės atminties yra kaip gyvas ar sustabarėjęs palyginimas, arba kaip intuityvus ar mechaninis algebros uždavinio supratimas.
  • Trys kalbos tuos pačius reiškinius, tą pačią lygtį X->Y išgyvena iš skirtingų kampų, narių. Požiūris į požiūrį į požiūrį.
  • Kalbos neigia nulybės atvaizdus: pagrindimas - neakivaizdu, įvardijimas - netiesus, pasakojimas - nepastovus. Tokiu būdu susiję su Dievu, kalbos Dievui nereikalingos, o mums reikalingos, nes mes sąlygiški, esame apimtyje. Užtat Dievas neprasmingas (ketvirto lygmens paneigimas)... prasminga, kas žmoniška, kas sąlygiška, ne kas dieviška, kas visur
  • Kalbos, tai tvarkų rūšys: Pasakojimas - eiga, įvardijimas - tinklas, rūpėjimas - medis. O neprasmingumas - tai sandari mintis.
  • Kalbos yra sandarų (padalinimų, atvaizdų, aplinkybių) išvertimas, kaip kad 1/(1-X). Įdomu, kad X negali būti 1, vienumas?
  • Kalbos tai kyla apibrėžti ir taikyti sąvokas. Dalis to yra šeši persitvarkymai, juk apibrėžiau mintį kaip uždarą, apibrėžtą (circumscribed) sąvoką.
  • Kalbos (ir antrinės sandaros apskritai) atskiria Dievą ir gerumą, būtent Kitu, būtent išgyvenimu.
  • Kalba sieja išgyvenimus, jų prasmę.
  • Kalba sieja dviejų skirtingų asmenų išgyvenimus (arba leidžia vienam asmeniui dvejopai suprasti, prieiti). Leidžia permąstyti.
  • Kalba sieja sąmoningą (išgyventą) ir nesąmoningą (neišgyventą) mąstymą, jo dviprasmybę. Tad kalba yra dviprasmiška, kaip kad algebra. Ją galima išgyventi, bet nebūtinai, tai gali vykti protarpiais, svarbu, kad ją įmanoma išgyventi.
  • Kalba yra pašnekesys tarp trokštančio Dievo ir išgyvenančio žmogaus
    • Su kuo mes kalbame? Kokį pašnekovą prileidžiame?
    • Kalbos sieja du pašnekovus (arba vieną su savimi)
    • Kalba sutampa požiūriai, susišnekama, su platesniu (Dievu) ir siauresniu (kitu)
    • Kalba sutariam praktiškai, pragmatiškai, pavyzdžiui, kad tai yra "medis", o toliau, kas sėdi šalia medžio?
    • Kalba išreiškia dviprasmiškumą, užtat gali susikalbėti du skirtingi pašnekovai, sutapti. Tad reikia nagrinėti nesusivedimus, paradoksus. Ir suvokti pašnekovus, pirmiausia mane ir Dievą, taip pat ir kitą ir tave. Vykdyti Dievo valią turiu sutapti su juo, mano valia su jo valia, esme su esme, tad kažkiek dviprasmiškai, vienijant jo atvaizdus (4x2) ir mano (4+2). Tad kaip galima sudėti (aštuongubo keliu) 4x2 ir 4+2. Matyt, tai ir yra mano sunkumai.
  • Kalbos susijusios su Dievo nebūtinumu ir jo būtinumu. Kaip?
  • Kalbomis Dievas (savarankiškas, užtikrintas, ramus) bendrauja su Dievu.
  • Kalbos išskaido sąmoningumą, o sandaros suveda. Ar pagrindimas veikia kaip padalinimas? įvardijimas kaip atvaizdas? ir pasakojimas kaip aplinkybė?
  • Kalbos išsako tai, ko nėra, panašiai kaip ženklų savybės: įsimintinas, reikšmingas, tikslingas. Jos sieja (nesamą) dvasią su rūpima ūpais išjaučiama savybe (vertybe) pagrindimu, su reiškiančiu sutartiniu žodžiu įvardijimu, su įvykį išgyvenančiu, išsakančiu žmogumi pasakojimu.
  • Kalbos, tai apsiribojimo laipsniai, nuo labiausiai apimančio pagrindimo (sąsajų apribojimo), iki siauresnės apimties įvardijimo (savasties apribojimo) ir pasakojimo (išgyvenimo apribojimo).
  • Kalba, ypač pagrindimu, jaudina įvykių nesurikiavimas, tad laukimas, kaip kad jauduliais, keliantys įtampą. Ogi pagrindimas susijęs su jauduliais, matyt, jų painiojimu ir atpainiojimu įvairiais lūkesčiais.

Palyginti laipsnyną su išgyvenimų rūšimis: priežastis, apsisprendimas, pavyzdys; jautrumas, susitelkimas, pasitaisymas.

Kaip kalbos ir sandarų šeimos susiję?

  • Kalbomis (paklusimu, tikėjimu, rūpėjimu) vykdome Dievo valią, kaip?
  • Atvaizdais, aplinkybėmis rodome gerą valią
  • Padalinimais laviname išmintį, suvokimą, sąmoningumą, mokomės, kad Dievas nebūtinai geras

Aplinkybė (siekiamybė) tai yra teigiamai sukurta, išvesta neigiamybė, juk tai fonas kažkam. Tad ji grindžia neigiamybes. O pasakojimas (nesiekiamybė) išveda žmogų, jo balsą, požiūrį, išgyvenimą, tad iš neigiamybės išveda teigiamybę, kažką tvirtinančią.

Trokštantis Dievas eina už savęs į save, iš pirminės savasties, o išgyvenantis žmogus eina atgal, iš galutinės savasties. Kalba išsako jų tarpą. Iš kieno pusės?

Dievo troškimas siauresnis už mūsų išgyvenimą:

  • Dievas trokšta nieko (nešališkas, savarankiškas), mes išgyvenam kažką (turim požiūrį) - padalinimai
  • Dievas trokšta nieko (nešališkas, savarankiškas), mes išgyvenam betką (aprėpiam visus požiūrius) - atvaizdai
  • Dievas trokšta kažką (apibrėžtas, užtikrintas), mes išgyvenam betką (aprėpiam visus požiūrius) - aplinkybės
  • Dievas trokšta betką, mes išgyvenam viską - pagrindimas (įžvelgiam santvarką)
  • Dievas trokšta kažką (apibrėžtas, užtikrintas), mes išgyvenam viską (įžvelgiam santvarką) - įvardijimas
  • Dievas trokšta nieko (nešališkas, savarankiškas), mes išgyvenam viską (įžvelgiam santvarką) - pasakojimas (iš nesąmonių kyla sąmonės)

Dievas pasąmonė, o mes tai sąmonė

Kaip išsiveda kalbos?

  • Dievas savarankiškas (trokšta nieko), užtikrintas (trokšta kažko), ramus (trokšta betko), o mes netrokštame visko, išgyvename vertybes. Tad kyla kalbos, atitinkamai pagrindimo (rūpėjimo), įvardijimo (tikėjimo) ir pasakojimo (paklusimo).

Kaip skiriasi trys kalbos?

  • Pagrindimas vyksta teigiamų ir neigiamų įsakymų apibrėžtoje, viską aprėpiančioje santvarkoje. Įvardijimas paskirą sąvoką pristato įvairiausioms santvarkoms, ja tarp jų užmezga ryšį. kaip kad geros valios pratimais, išryškinant tiesas ir jų reikalą. Pasakojimas iš migločiausių nesąmonių ištraukia įtampos balso pastovumą ir balso pasikeitimą, taip kad nesąmonės tampa sąmonėm. Tokiu būdu žengiam vis plačiau, migločiau link pirmapradžio Dievo, kuris užtat būtinas.
  • Kalbos sieja smegenų trejybę: mąstymą (reiškia), jausmus (rūpi) ir troškimus (atsitinka). Tai trys skirtingi kampai toje pačioje lygtyje X->Y.

Kaip išgyvenimai susiję su kalbomis?

  • pasakojimu išgyvenama seka
  • įvardijimu išgyvenama tinklu
  • pagrindimu išgyvenama medžiu

Išgyvenama tarpu, matyt, dvejopai, kiekvienu atveju.

Kaip įvairiai bendraujame su Dievu?

Ieškok kaip dalyvauju jūsų gyvenimuose ir kaip jus sieju, kaip pereinu, šokinėju iš vieno į kitą ir suprasi, kaip viskas, viskas susiveda. Esu nulybės atvaizduose, esu ir aplinkybėse, juk iš nulybės atvaizdų išsivedu. Esu tarpe tarp nulybės ir vienybės, tarp jų paneigimų, susiek tai su troškimais, juos suvok, kaip perėjimus iš nulybės į vienybę.

Panašu, kad išgyvenimais vienas lygmuo pakeičiamas kitu. O išgyvenimas yra prasmingas kada pajungtas į trejybės ratą. Ir koks teigiamo - neigiamo pasirinkimo vaidmuo išgyvenimuose?

Dievas nebūtinas (+0 nulinė bazė), kai atsiranda kitas (+3), bet kai kitas tai pagrindas (+0) tai Dievas suvokiamas (+3 abgcolor=#ffccffr -3) tad būtinas. Tai du ketverybės atvaizdai, dvi aštuongubo kelio pusės: suvokimas ir išgyvenimas.

Kaip skiriasi paklusimas, tikėjimas, rūpėjimas? Kaip jais vykdoma Dievo valia?

  • paklusimas: paklusti Dievui, vykdyti jo įsakymą, jo laikytis
  • tikėjimas: tikėti tuo, kuris paklūsta, sekti jį
  • rūpėjimas: rūpintis bendru tikslu, domėtis tuo, kuris jį pasiekia, sekti paskui jį
  • pasidavimas: nesipriešinti

Kalbų seką nustato

  • (!) seka: Neakivaizdus (pagrindimas), netiesus (įvardijimas), nepastovus (pasakojimas), neprasmingas (sandaras, būtinas)
  • (!) ar seka: Palaiminimai (poreikiai), šv.Petro raktai į dangų (linksniai), Tėve Mūsų (įrodymo būdai)
  • ar seka: paklusimas, tikėjimas, rūpėjimas, pasidavimas
  • ar seka: 4 medis, 5 tinklas, 6 seka
  • ar įtampos balsai: 6 rūpėjimas, 5 aiškinimas, 4 liepimas, 3 vertimas

Kaip aštuongubu keliu išsiskiria paklusimas, tikėjimas, rūpėjimas? Buvo:

  • Tėve Mūsų įrėmina pagrindimą: mąstai, esi, vykdai - V MEV E - ištikimybė, tikėjimas, viltis, meilė ... turėtų būti rūpėjimas-ip viskas, viskas susiveda. Esu nulybės atvaizduose, esu ir aplinkybėse, juk iš nulybės atvaizdų išsivedu. Esu tarpe tarp nulybės ir vienybės, tarp jų paneigimų, susiek tai su troškimais, juos suvok, kaip perėjimus iš nulybės į vienybę.''

Nulybės ir vienybės atvaizdus sieja...

  • aštuongubas kelias, neigiantis ir vienus ir kitus
  • ženklų savybės, juos siejantis

Trilypis protas. Žmogus kalba, nemyli, išgyvena viską, o Dievas...

  • Dievas savarankiškas: poreikiai (motivacija - tikslingas) paklūsta OXXO 6->8 pasakojimas "Palaiminimai"
  • Dievas užtikrintas: dvejonės (mąstymas - reikšmingas) tiki OXOX įvardijimas "šv.Petro raktai į dangų"
  • Dievas ramus: lūkesčiai (jausmai - įsimintinas) rūpi OOXX pagrindimas "Tėve mūsų"
  • Dievas mylintis - viską apverčia?

Šitaip išdėsčius deri lygmenys aštuongubame kelyje: rūpėjimas, tikėjimas, paklusimas, vertimas... bet taip pat

Aštuongubas kelias ir jo lygtys suskaldo Dievas=X Taip pat laipsnynas apverčia X->Y ir Dievą, kaip papildinį, sulygina viduj ir išorėje?

Kalbomis persimeta ketinimai, žodžiai, mintys, jausmai, požiūriai, žvilgsniai...

Kaip kas kam atrodo? Dievui ir žmogui (įsisavinimas). Ar keičiasi trejybė? Pagrindimas "Tėve mūsų", ryšys su juo išorėje.

  • Mano pusėje, geras vaikas, tikėjimas, dangaus karalystė, palaiminimai, tad susiję su pasakojimu - betgi tikėjimas susijęs su įvardijimu
  • Tavo pusėje, blogas vaikas, rūpėjimas, dorybės, šv.Petro raktai į dangų, tad susiję su įvardijimus - betgi rūpėjimas susijęs su pagrindimu

Ar pasisukimas trejybe susijęs su nuspalvinta ketverybe?

Ar pasakojimo vienetai (įtampos vienetai) yra pagrindimai? O pasakojimas, tai visas turinys? Jei taip, ar pagrindimo vienetai yra įvardijimai? Ir įvardijimo vienetai yra pasakojimai? Taip kad:

  • pasakojimas yra seka pagrindimų
  • pagrindimas yra medis įvardijimų
  • įvardijimas yra tinklas pasakojimų
  • Ar aš geras... Gera širdis
  • Koks aš geras... Gera valia
  • Kaip aš geras... Širdies tiesos
  • Kodėl aš geras... Dievas

Koks yra Dievas: savarankiškas, užtikrintas, ramus? mylintis?

  • Tėve mūsų: ramus ?
  • šv.Petro raktai į dangų: užtikrintas (tikėjimas)
  • Palaiminimai: savarankiškas

Kaip išgyvenimais esame viena su kitais? Jais arba mes, arba kiti, esame pažeidžiami. Kaip tai tampa išreikština kalba? Kalba reikšmė pasiekia kitą (ar mus pačius), taip kad jie gali perimti tą išgyvenimą, tarsi atmintį, į ją įsijausti.

Trys kalbos - sandarų nebuvimas (-), o sandarų šeimos tai buvimas (+), palyginti su išgyvenimų akstinų teigiamumu (yra, gali būti, siektina = padalinimai, atvaizdai, aplinkybės) ar neigiamumu (nėra, negali būti, nesiektina = paklūsta, tiki, rūpinasi).

Kažin kaip tai susiję su 4+2, su atvaizdais, su Dievu ir gerumu, su būdais rinktis?

Požiūris į požiūrį į požiūrį

  • kalbų pagrindas, kiekviena kalba pabrėžia vieną iš tų trijų požiūrių
  • požiūriai tai sąmoningumo (visko išgyvenimo) atverti matai
  • išsako lygtį X->Y, mat Y tai požiūris, X tai požiūris į požiūrį, o -> tai požiūris į požiūrį į požiūrį.
  • tad požiūris į požiūrį į požiūrį susitelkia į tarpą (užtat į ribą) tarp vieno požiūrio į kitą
  • tai pertvarkymo tarpas, šuolis kurį įveikiame
  • kaip tas tarpas susijęs su ženklų savybėm?
  • liepsnojantis požiūris šokinėjantis tarp požiūrio į požiūrį
  • būtent taip įsisaviname požiūrį, užtat mums rūpi, ar tikime, ar paklūstame

Kiekviena kalba savaip išreiškia brandos šuolį (paklusimo, tikėjimo ar rūpėjimo).

  • Kaip žvilgsnis vieną tvarką pertvarko kitu?

Kalbų pavyzdžiai, duomenys. Išsirikiuoja kaip pasakojimo įtampos balsai: klausimas (rūpėjimas), tiesa (aiškinimas), įtampos balsas (liepimas). Taip pat: žinojimas kaip, žinojimas ką, žinojimas ar. (Idomu, kaip apsiverčia žinojimas, kaip trūksta žinojimo kodėl). Liepsnojantis požiūris (šokinėjanti valia, turinti ar neturinti ryšio) į įtampą keliantį požiūrį (gerumą) į jį priimantį požiūrį (Dievą).

  • Pagrindimas 12->6: Aš (klausimas, sąmonė) ir Pašnekovas/Dievas (atsakymas, pasąmonė).
    • Išsiaiškinimai, žinojimo rūmai
    • Įsitikinimai
  • Įvardijimas 8->12: Pasaulio tiesa ir širdies tiesa
    • Geros valios pratimų sustatymas ir vykdymas
    • Širdies ir pasaulio tiesų kilmė, išvedimas
  • Pasakojimas 6->8: įtampos kūrėjas ir įtampos židinys (skurdžiadvasis)

Pasakojimas dėlioja atvaizdus, išveda padalinimą; pagrindimas dėlioja, prideda aplinkybes, išveda atvaizdą; įvardijimas dėlioja padalinimus, prideda aplinkybę.

Aštuongubo kelio nariai išsako šokinėjimą (lygtimis Dievas = ... nuo Dievo iki gerumo), atitinkamai: paklusimą (Tėve mūsų), tikėjimą (šv.Petro raktai į dangų), rūpėjimą (Palaiminimai).

Lūkesčių galim trokšti ar netrokšti, dieviškai ar žmoniškai nusistatyti. Panašiai, dvejones galim atsakyti širdies ar pasaulio tiesa, poreikius galim priimti dieviškai "Aš esu..." ar žmoniškai. Kaip suvokti tokį įsijungimą, atsijungimą? vidinį ar išorinį požiūrį?

Pagrindimas:

  • pašnekovas yra Dievas (Tėve mūsų), ramus
  • reiškiasi 12 plėtočių, nežymiai pakeičiančių, brandinančių savastį
  • pagrindimu pinasi mintys, viena ant kitos, kaip mazgų kilpos, mažiausiais pakeitimais, kaip kad melodijoje arba gamtos raidoje
  • plėtotės yra keturių rūšių ir skiriasi, kiek laisvės man suteikia: dėsniai, išvados, sprendimai, įkvėpimai

Įvardijimas:

  • pašnekovas yra bendras žmogus (šv.Petro raktai į dangų), užtikrintas
  • Įvardijimas praplėčia atmintį. Pavadinimas atstoja žinią, padalinimo požiūrį. Įvardijimas būtinas suskaldant atmintį.
  • Prasmę, savastį, savęs supratimą galima pasiimti, kildinti iš pavadinimo, vardo, tai gali būti santrumpa kultūrai, išgyvenimui.

Pasakojimas: Koks išgyvenimų ryšys su pasakojimu?

  • pašnekovas yra Dievo dvasia, įstatymas (Palaiminimai), savarankiškas
  • poreikiai susiję su neigiamais įsakymais
  • Kaip pasakojime nėra aplinkybių? kaip tai suprasti?
  • Pasakojimas pagrįstas seka; įvardijimas bene pagrįstas medžiu; o pagrindimas tinklu? ir kaip šios sandaros pertvarkomos?
  • Kaip pasakų turiniai susiję su išgyvenimais? ir jų prasme?
  • Keturi įtampos balsai bene išsako keturis Dievo atvaizdus, o kiti du balsai bene išsako gerumo atvaizdus: teigiamumą ir neigiamumą - kas yra teigiama, o Dievo atvaizdai yra neigiami.

Neteisingumas ("Dievas nebūtinai geras") reikalingas keliant įtampą, kad ir kiekviename pasakojimo vienete.

Būtų gerai kada nors:

  • aprašyti savo išgyvenimus "Minčių sode", savo nuostatas, ir jų pagrindu išnagrinėti pagrindimo kalbą

Kalbų tikslas

Koks kalbų tikslas?

  • Dievui tapti būtinu
    • Dievui kiekvieną pasiekti, įskaitant ir visiškai atkirstuosius
    • išsakyti bendrystę
    • iš nesąmonės sustatyti sąmonę
    • iš pasąmonės pažadinti sąmonę
    • būti tiltu tarp Dievo ir kito
  • žmogui išgyventi viską
    • kiekvieną išgyvenimą padaryti prieinamą, išgyventiną
    • įprasminti kiekvieną išgyvenimą
    • išgyvenimą išgyventi daliniu vienumu
  • suvesti ir atskirti sąmones
    • susitapatinti, sąlygiškomis priemonėmis, sąvokomis
    • prasmę išdalinti sąmonėmis, tarsi duoną
    • pavadinimais atstoti išgyvenimus, juos perteikti
    • prasmę susieti, vienas kitą paveikti
    • išreiškia požiūrį į požiūrį į požiūrį

Kaip kalba įgyvendina savo tikslus?

  • Vienetais
    • Apibrėžia vienetus, paskiras sąvokas, išgyvenimus.
    • Išreiškia skurdžiadvasio, mažaširdžio aplinkybėmis.
    • Vienetas, sąvoka, dorybė, išgyvenimas atsiranda, apibrėžiamas teigiamų jausmų, lūkesčius išpildančių, įsisavinus vidinį požiūrį. Teigiamas jausmas (meilė, artimumas, žavesys) kyla kai laukiame to, ko trokštame, o neigiamas kai laukiame to, ko netrokštame. Kodėl yra trijų skirtingų rūšių? tai paaiškintų skirtumą tarp paklusimo, tikėjimo, rūpėjimo.
  • Įtampa
    • Įtampa sukuria ir atleidžia, taip apibrėžia vienetą, taip pat sąmones, požiūrius.
    • Sudaro sąlygas įsijungti ir atsijungti, step-in ir step-out, išgyventi šaltai ar šiltai, protu ar širdimi, požiūriu ar žvilgsniu.
    • Išgyvenimą leidžia suprasti dviprasmiškai, daugiaprasmiškai.
    • Išgyvenimą leidžia tirti kaip vientisą, besikeičiantį laike, ar kaip vykstantį lygiagrečiai keliais pavyzdžiais.
  • Balsai
    • Suskaldo sąmonę, ją išsako dviem, trim balsais.
    • Sąmoningumo lygmenis išsako skirtingais balsais.
    • Išgyvenimą išreiškia skirtumu tarp balsų.
    • Tarp skirtingų išgyvenimų, ar to paties, leidžia išskirti dėsningumų.
  • Išvertimas
    • "tu" esi tarp manęs ir Dievo, mus vieniji, o "kitas" atskiria; kalba sukeičia, kitą išreiškia manimi, mane tavimi ir t.t., taip kad Dievas - Aš - Tu - Kitas išsidėstom tokia tvarka, palyginti su ženklų savybėmis, su pasirinktais ketverybės laipsniais
  • Pertvarkymas, jo tarpas
    • Sąmoningumą nutekina tvarkomis: sekomis, medžiais, tinklais.
    • Tvarkas pertvarko pertvarkymais? Sieja vienetų išorines ir vidines tvarkas.
    • Įvairiom tvarkom Dievas sutampa su savimi, išveda asmenis ir vėl sutampančius.
    • Sąvoką išreiškia tarpu tarp tvarkų.
    • Geros valios pratimų sustatymas ir vykdymas
    • Širdies ir pasaulio tiesų kilmė, išvedimas. žinynas - įvardijimas
  • Kalbomis kalbuosi su asmenimi kuriam perduodu požiūrių galimybes, užtat tai nėra statinės atjautos, o dinaminės atjautos, nes keičiasi man prieinami požiūriai.

2019.03.22 A: Kaip kalbos išsako Kito požiūrį?

D: Aš dalyvauju Kitu. Nes aš iškylu iš nebuvimo, iš tarpo. O kalba nusako tą tarpą. Tad suvok kaip septynerybė apibrėžia tą tarpą, kaip tam reikalinga suderinti sąmonę ir pasąmonę, kad viena kita tobulai iššauktų, o to iššaukimo galimybė ir yra tasai tarpas. Tad tirk kaip kalba vystosi išsakydama tą tarpą ir jo pagrindu įsivaizduodama ir įtraukdama Kitą, kaip mano esmę, kartu ir mane visą, ir jūsų asmenis, Mane ir Tave. Skirtingos kalbos įtraukia Mane, Tave ir Dievą.

2019.12.12 A: Ką trims kalboms reiškia jų apimtys: niekas, kažkas, betkas?

D: Kalbos išsako kaip jūs išgyvenate sąmoningumą. Pasakojimą išgyvenate pasąmone, įsijausdami, įvardijimą išgyvenate sąmone, atsitokėdami, ir pagrindimą išgyvenate sąmoningumu, nustatydami santykį tarp pasąmonės ir sąmonės. Tad atitinkamai išgyvenate nieką, kažką ir betką.


Kalbos


Naujausi pakeitimai


靠真理

网站

Įvadas #E9F5FC

Klausimai #FFFFC0

Teiginiai #FFFFFF

Kitų mintys #EFCFE1

Dievas man #FFECC0

Iš ankščiau #CCFFCC

Mieli skaitytojai, visa mano kūryba ir kartu visi šie puslapiai yra visuomenės turtas, kuriuo visi kviečiami laisvai naudotis, dalintis, visaip perkurti. - Andrius

redaguoti

Puslapis paskutinį kartą pakeistas 2021 balandžio 17 d., 16:30