Gvildenu

Bendrystė

Andrius

Įvadas E9F5FC

Juodraštis? FFFFFF

Užrašai FCFCFC

Klausimai FFFFC0

Gvildenimai CAE7FA

Pavyzdžiai? F6EEF6

Šaltiniai? EFCFE1

Duomenys? FFE6E6

Išsiaiškinimai D8F1D8

Pratimai? FF9999

Dievas man? FFECC0

Pavaizdavimai? E6E6FF

Istorija AAAAAA

Asmeniškai? BA9696

Mieli dalyviai! Visa mano kūryba ir kartu visi šie puslapiai yra visuomenės turtas, kuriuo visi kviečiami laisvai naudotis, dalintis, visaip perkurti. - Andrius

Įranga

redaguoti

Žr.Jonas Noreika, Jonas Noreika santrauka, Jonas Noreika užklausa, Jonas Noreika užklausai mintys

Svarbiausios mintys ir pagrindiniai šaltiniai

Remsimės jų tvirtinimais:

Taip pat Genocido centro leidiniais:


Holokausto metu Jonas Noreika teisino ir ragino visų Lietuvos žydų išžudymą

1)  Rukšėnas tvirtina, kad Noreika vadovavo Telšių Lietuvių aktyvistų frontui nuo 1941 m. birželio 28 d. iki rugpjūčio 2 d.  Savo straipsnyje cituoja Žemaičių Lietuvių aktyvistų fronto Telšiuose leidžiamą laikraštį "Žemaičio žemė". Jonui Noreikai vadovaujant Telšių LAF išėjo šeši "Žemaičių žemės" numeriai. Jau pats pirmas numeris liepos 9 d. skelbia, jog LAF atšaukia svetingumą žydams.  Ir visi numeriai kursto etninį valymą. 

Užtektų perskaityti Žemaičių žemė Nr.5, įvardijantį kapitoną Joną Noreiką, kaip Telšių LAF vadovą, liepos 20 d. daugiatūkstantinėje žmonių manifestacijoje pasakiusį ugningą kalbą. Vadinas, būtent jis kaip "Žemaičių žemės" leidėjas, atsako už vedamąjį, skelbiantį: Tad šalin žydus - nuo senio iki mažiausio vaiko - šalin žydus iš Lietuvos!

Iš šito vieno laikraščio yra aišku, kad Jonas Noreika yra nusikaltęs prieš žmoniją.

Betgi supraskime aplinkybes.  Plungės 1,800 žydų išžudymas vyko liepos 12-16 d.  Vadinas, neina kalba apie Lietuvos žydų išprašymą ar net išvarymą, o tik išžudymą.  "Žemaičių žemės" Nr.5 išleistas jau PO ŽUDYNIŲ.  Vadinas, Jonas Noreika TEISINO ir RAGINO visų žydų išžudymą!

Jonas Noreika atsako kaip "Žemaičių žemės" leidėjas. Juo labiau, tas vedamasis "Mūsų kelias" persunktas būtent jo mintimis, ir manytina, kad būtent jis pats jį parašė:

  • Pirmutinė klaida, atvedusi į Lietuvą žydiškai suazijatintą raudonąją armiją buvo ta, kad visa mūsų pramonė ir prekyba, visi miestai, miesteliai ir stambieji kapitalai buvo žydų rankose. Tad šalin žydus...
  • Antra klaida yra tai, kad buvę mūsų valstybės vairuotojai nesugebėjo rasti bendros kalbos su Didžiuoju kaimynu vakaruose... Nuo šiol - Lietuva eis koja į koją su nacionalsocialistine Vokietija.
  • Pagaliau stoka vienybės...

Tad štai mūsų kelio gairės:

  • Šalin visus žydus.
  • Draugiškiausi - nuoširdžiausi santykiai su Didžiaja nacionalsocialistine Vokietija.
  • Vienybė! Susiklausymas! Organizuotumas ir visų susitelkimas į vieną - Lietuvių Aktyvistų Frontą!

Tas mūsų pastangas tegu lydi toks darbas, kad prakaitas lietųsi upeliais per kaktas ir nugaras, o Aukščiausiojo ranka palaimins Lietuvą.

Juk Noreika tai "pirmutinei klaidai" skyrė savo 1933 m. anti-semitinį veikalą, "Pakelk galvą, lietuvi!" O Telšių manifestacijoje, savo ugningoje kalboje jisai kvietė visus lietuvius į vienybę, į darbą kvietė remti L.Aktyvistų frontą, kuris stengiasi suburti visus lietuvius į bendrą darbą savo tautos ir valstybės gerovei Naujoji Lietuva nepripažins jokio suskaldymo. Panašiai, šis jo vadovaujamas "susirinkimas" nutarė visos Žemaitijos vardu prašyti įsipareigoti Lietuvos laikinąją vyriausybę vesti Lietuvą į nepriklausomybę, sąjungoje su Hitlerio Vokietija, ir kas grėsminga, prašyti Lietuvių Aktyvistų Fronto, kad sukilimui pasibaigus, jis toliau kovotų su tariamais tautos vidaus priešais, kovotų su visokiais jos priešais ir kenkėjais ir vienytų tautą visiškon vienybėn, kad neliktų jokios skylės, kurion bet koks, kad ir landžiausias priešas negalėtų įsibrauti. Ir būtent Noreika galėjo tokiems darbams tikėtis Aukščiausiojo palaimos.


Holokausto metu Jonas Noreika vadovavo Plungės žydų išžudymo vadovui Povilui Alimui

2) Genocido centras tvirtina jog Povilas Alimas vadovavo Plungės žydų išžudymai.  Pasižiūrėkime į Lietuvių nacionalistų partijos generalinio sekretoriaus Zenono Blyno dienoraštį, kuriuo Rukšėnas irgi remiasi.  Pats Rukšėnas dėsto, kaip toje manifestacijoje palaimintoje Žemaičių žemės delegacijoje, kuriai vadovavo LAF vadas Telšių apskričiai Jonas Noreika, iš viso dalyvavo septyni žmonės.  Tarp jų, kaip pats Rukšėnas rašo, yra LAF Plungės vadas Povilas Alimas!  Taip pat yra Telšių LAF vado Noreikos pavaduotojas, Telšių apskr. policijos vadas Bronius Juodikis, kuris kaltinamas, kaip vienas iš Telšių žydų išžudymo vadovų.  Kaip suprasti?  Suprantame taip - siaubingiau nei vadovauti išžudymams yra vadovauti išžudytojų vadovams, juos priimti į delegaciją, kaip tautos atstovus, ir reikalauti vienybės su jais.


Jonas Noreika artimai ir ištisai bendradarbiavo su išžudytoju Povilu Alimu prieš ir po žudynes

3) Jonas Noreika artimai pažinojo Povilą Alimą ne tik po žudynių.  Iš gimnazisto sukilėlio Antano Baužio prisiminimų žinome, kad Noreikų ir Alimų šeimos bendravo sukilimo rengimo metu.


Kada žydai buvo laikomi ir kankinami Plungės sinagogoje, Jonas Noreika su šeima gyveno visai ten pat, turtingų žydų name

4) Genocido centras neigia, kad Noreika gyveno Plungėje.  Tuo tarpu žinome iš plungiškių, kad jisai gyveno Plungėje ir būtent turtingų žydų name Vaižganto 3, netoli sinagogos, Vaižganto 7a, kur buvo laikomi žydai.  Paskui kai kuriuos baldus išsivežė į Šiaulius.

1971 m. Stanislava Pocienė, 1907 m. gimimo, pasakė savo sūnui, studentui Bronislavui Pociui, kad 1941 m. Jonas Noreika vadovavo Plungės žydų žudynėms, kaip Plungės komendantas. Jis turėjo 20 pakalikų (lietuvių policininkų baltaraiščių, kurie ant rankos nešiojo baltus raiščius). Ji tai girdėjo iš žmonių. Ji 1941 m. Plungės fabrike dirbo verpėja. Bronislavas Pocius sutiko, kad tai paskelbtumėme.

Susisiekiau su JAV gyvenančia Noreikos anūke Silvia Foti.  Jinai patvirtino, kad Jonas Noreika gyveno Plungėje ir jos manymu jisai Plungėje nusikalto prieš žydus. Jinai prieš kelis metus buvo Plungėje, bendravo su plungiškiais, taip pat buvo atvykusi Silvios teta, kuri pasakojo, kaip jinai būdama paauglė gyveno Plungėje ir būtent tame name 1941 m. liepos mėnesį lankydavo mažą mergaitę, Silvios mamytę Danutę, su ja pažaisti.  Taip pat Šiauliuose yra gražus šachmatams stalas, kilęs iš tų namų, netgi su jidiš įrašu kitoje pusėje.  Silvia sutiko parašyti laišką patvirtinantį svarbiausius tvirtinimus.  Gal pavyks ir gauti nuotrauką to stalo.

Vadinas, Alimas buvo Noreikos pavaldinys.  Noreika artimai bendravo su Alimu prieš sukilimą, kartu su juo delegacijoje, ir turėjo vienas kitą kas dieną matyt Plungėje žudynių metu.


Jonas Noreika mirties bausmės klausimais buvo aukščiausia valdžia Telšių apskrityje

5) Genocido centras mini vieną karo lauko teismo nuosprendį, pakankamai švelnų, kuriame dalyvavo Noreika.  Ta byla paskelbta Rukšėno tėvo sovietmečiu paskelbtame rinkyje Masinės žudynės Lietuvoje.  Tačiau tame apraše tokių bylų yra gal pora šimtų.  Karo lauko teismui "Lietuvos Respublikos vardu" vadovavo prokuroras Bronius Antanėlis.  Liepos mėn. 19 d. teismas nusprendė šešis lietuvius nubausti mirties bausme sušaudant, septintą perduoti sunkiųjų darbų kalėjimui, o kitus tris perduoti Telšių apskrities karo komendantui, kaip belaisvius. Vlado Baužos byloje skaitome, Malonės prašymuose paduotuose Lietuvos aktyvistų Štabui Telšiuose padėta šios rezoliucijos: Selenio Vinco, Songailos Prano, Stonios Aleksandro, Baužos Vlado, ir Pilbaičio Vlado - atmesti, o Žūtauto Algirdo - mirties bausmę pakeisti sunkiųjų darbų kalėjimu iki gyvos galvos. 

Vadinas, Noreika - LAF vadas Telšiuose, turėjo aukštesnę galią Telšiuose nė visa Lietuvos valdžia.  O kur vokiečiai?  Manytina, kad svarbiausias ryšys su vokiečiais ėjo per Noreiką ir jis turėjo jų didelį pasitikėjimą.

Telšių lietuvių komunistų ir "komunistuojančių" buvo tiek sušaudyta, kad žymus advokatas Matas Krygeris važiavo iš Šiaulių į Telšius išsiaiškinti ir įsiterpti.  rašo:

LAF'o Telšių štabas viename barake ir Telšių kalėjime laikė daug suimtųjų. Pasiūliau juos paleisti, kol gestapas nesuspėjo perimti savo žinion. Prieštaraujančių nebuvo. Augustinas Ramanauskas, vėliau tapęs žemės ūkio reikalų generaliniu tarėju, pridūrė: "Aš sakiau, kad negerai darome." Taip pavyko išlaisvinti ir šiuos suimtuosius.

Prisimindamas neeilinius LAF'o veikėjus, dalyvavusius šiame pasitarime pagalvoju, kodėl jie, patyrę žvėrišką Stalino tironiją ir lietuvių tautos naikinimą, susitepė rankas lietuvių krauju. Argi tai ne iškreiptai suprastas patriotizmas?

Ramanauskas buvo Telšių apskrities viršininkas, aukščiausia valdžia.  Vienintelis už jį aukštesnis Telšiuose galėjo būti "neeilinis LAF veikėjas" Jonas Noreika.

Tarp Ramanausko raštų yra vienas vienintelis, kurį pasirašė Jonas Noreika vienas vienintelis Noreikos pasirašytas raštas (LCVA f.1075, a.2, b.6). Liepos mėn. 25 d. Noreika pasirašė pirmuoju, kaip L.Aktyvistų Fronto Telšių Štabo Vadas, o Ramanauskas antruoju, kaip Telšių apskr. Viršininkas.  

Telšių apkr. Policijos nuovadų Viršininkams ir Aktyvistų štabams...   Vietos iniciatyva daryti mirties sprendimus ir juos vykdyti griežtai draudžiama. 

Liepiama viską daryti per policiją centralizuotą Telšiuose.  Vadinas, čia neina kalba apie karo lauko teismą.  Eina kalba apie kokių 300 lietuvių aktyvistų saviveiklą, kuriai vadovavo Noreika.  Vėlgi, kur vokiečiai?

O šešių metų berniukas Liutavaras L. Algminas įsidėmėjo, kaip jo tėvas, Klaipėdos krašte tarnavęs pasienio policininku, buvo vienas iš , jam po Rainių žudynių pasakojo apie kaltininkus: Nebūtų gerai, jei jie būtų surasti šiuo metu, nes žmonės imtų patys viską į savo rankas. Kai, arba jei, viskas grįš į normalias vagas, žmonės bus teisiami, ir mums reikia, kad būtų nuteisti teisingai. To dabar negalime padaryti. (Samogitia mea Patria, ps.25) buvo vienas iš saugumo karininkų, prisiėmusių vietinės policijos atsakomybę už tvarką vokiečių okupuotoje Lietuvoje. Skirtingai nuo sovietų, naciai suteikė Lietuvai tam tikrą autonomiją. ... Atskiros apskritys formavo savo vietines valdžias, o saugumas buvo patikėtas policijos atstovams profesionalams. (27) ...


Jonas Noreika, kaip Telšių LAF vadovas, atsako už Rainių aukų išnaudojimą kurstyti nusikaltimus prieš žydus ir lietuvius

Liepos 19 d. mirtimi nuteisti Telšių kalėjimo prižiūrėtojai:

Kalėjimo virėjas J.Adomaitis išvardija visus tuos, kurie birželio dvidešimt penktosios rytą, pasiuntę kraupiai mirčiai žmones, traukėsi į Tryškių mišką. Jis mini Stonį, Selenį, Balvočių, Rocių, Žalimą, Raibužį, Želvį, Balniškaitę, Baužą, Kabailą.

1988.10.26, Jonušauskienės Julijos parodymai: Tai buvo 24 d. rytą ar apie pietus, kai atbėgo mano pusbrolis Juozas Petkevičius (paskui pasitraukė į Ameriką ir ten mirė). Jis [mano motinai] pasakė: „Teta, man reikia vyrų. Jeigu mes iki saulėlydžio neišlaisvinam kalinių, kaliniai visi žūna, nes Rainiuose jau viskas paruošta“ (jis prieš 1940-uosius metus dirbo kalëjime). Mes iš vidaus turim dar du prižiūrėtojus (vienas lygtai Stonys). Mums reikia nuginkluoti lauko prižiūrėtojus. Viską reikia padaryti iki saulėlydžio". Po pusdienio kalėjimą apstatė tankais, paleido baisų burzgesį tų mašinų. Ta gatve nieko nepraleido. Paskui, kai užėjo vokiečiai, atėjo tas pats prižiūrėtojas, ir jis sakė: „Nors mus nuėmė, nuėmė, kiek man leido galimybės, mačiau – Rocius juos žabojo, kaliniai šaukė „Jėzus Marija, kur mumis veža“. Kalinius žabojo“. Kito prižiūrėtojo nežinau, o Stonį vokiečių laikais nužudė (nekaltai).

Taigi nei Raslano, nei Galkino, nei Vaitkaus, nei Pocevi- èiaus kalëjime kankinimo valandomis nebuvo. Juk kaþkam ið vietiniø, esanèiø þmoniø likvidavimo komisijoje, reikëjo bûti egzekucijos vietoje ir ásitikinti, kad sprendimas ávykdytas. /...

  • Algirdas Žūtautas - davė parodymus - kalėjimo buhalteris, peržiūrėjo bylas, sudarė sąrašą, parodė rūsį, netinkantį sušaudymui - mirties bausmė pakeista kalėjimu iki gyvos galvos
  • Vincas Selenis - kalėjimo viršininko pareigas einantis vietoj išvykusio Reinikovo - peržiūrėjo bylas, sudarė sąrašą
  • Pranas Songaila - prižiūrėtojas, sakoma, lankėsi rusų štabe, aprodė rūsiusn
  • Aleksandras Stonys - prižiūrėtojas, gelbėtojas -
  • Vladas Bauža - kalėjimo tarnautojas, tuo tarpu A.Bauža, tai partijos apskrities sekretorius, priklausė evakuacijos grupei, atrinkinėjo saugumo dokumentus.
  • Aleksas Pilibaitis - davė parodymus - pasiųstas į Rainių miškelį duobes kasti, kasė duobes - įlipo į sunkvežimį kartu su Heimanu, Vaitkumi ir kaliniais - liudija, kad atsisakė eiti su jais
  • Pranas Jakavičius -
  • Kostas Budginas - prižiūrėtojas - metė drabužių ryšulius
  • Jonas Adomaitis - davė parodymus - prižiūrėtojas - kalėjimo virėjas
  • Petras Kosteckis

Taip pat parodymus davė kaliniai J.Tiškienė, M.Radzevičienė, J.Bertašius.

Niekas kankinimų miške neliudijo.

Kūnai aptikti tiktai birželio 28 d.

1942 m. "Kaip ėjo kankinimas, kol kas žinių nėra."

Vlado Baužos byloje parašyta, įrodymo daiktus palikti byloje, išskyrus metalinę lėkštę su įrašais, kurią perduoti muziejui. Aišku, eina kalba apie Telšių kalėjimo kameroje rastą, išgarsėjusį dubenėlį. Vadinas, Noreika leido sušaudyti Rainių žudynių liudytojus.


Jonas Noreika, kaip Žemaitijos sukilėlių vadas, atsako už neteisėtų teroristinių veiksmų rengimą prieš komunistus pareigūnus

Dominykas Riauka tvirtina, jog Jonas Noreika 1940 metų rudenį įkūrė visos Žemaitijos sukilimo prieš sovietinius okupantus centrą.

Jonas Noreika, kaip Telšių LAF vadovas, atsako už teisėtų karo veiksmų nepanaudojimo gelbėti tremtinius

Ona Algminienė, Telšių apskrities saugumo policininko žmona, savo romane "Raudonasis Amaras" prisimena:


Jonas Noreika vadovavo Telšių apskrityje nacių Vokietijos malone ir Lietuvos nacionalsocialistų vardu

6) Genocido centras remiasi gimnazisto sukilėlio Dominyko Riaukos prisiminimais.  O jis prisimena kaip sukilimo metu vokiečių žvalgai susirado Noreiką kaime, jį išsivežė į Klaipėdą pasitarti, ir jisai grižo su leidimais nešioti ginklus.  Taigi, tokį leidimą radome archyve, o jie nesimėto.  Matyt, jų buvo daug, nes rasti egzemplioriai buvo 1942 m. naudojami kaip atliekamas popierius. (LCVA f.1075 a.2 b.19 l.3R)  Jie galėjo būti spausdinami tiktai Vokietijoje. 

Liudijimas išspausdintas lietuvių ir vokiečių kalbom: Telšiai, 1941 m." Pasirašo "Lietuvių apskrities komendantas.

Šis liudijimo savininkas ___________ yra Lietuvos nacionalzocialistinės policijos narys ir kaipo toks turi teisę naudoti ginklą.

Įsidėkime žodį nacionalzocialistinės. Rašybos klaida z patvirtina vokišką kilmę.  Bet svarbiausia yra tai, kad vokiečiai bendrai draudė voldemarininkams vadintis nacionalsocialistais.  Jiems tenko vadintis "Lietuvių nacionalistų partija".  Lietuviais nacionalsocialistais galėjo vadintis tiktai geštapininkas Pranas Germantas-Meškauskas ir neskaitlingi jo sekėjai.  Meškauskas buvo plungiškis ir galėjo net būti giminė tų Meškauskų dalyvavusių Noreikos sukilėlių kuopoje Mardosų kaime. 

Kaip bebūtų, žinome iš plungiškio žydo Olšvango, kuris kartu lankė gimnaziją su Pranu Meškausku, kad anas norėjo išžudyti visus Lietuvos žydus.  Kun.Yla jį apibudino kaip tikrą nacį.  Ir esu išsiaiškinęs, kad būtent jisai 1939 m. nacių siaubūnui Heydrichui tarsi voldemarininkų vardu siūlė Lietuvoje rengti pogromus (panašius į Kristalnacht) ir versti vyriausybę (įstatydinti Voldemarą).

Kur vokiečiai?  Kaune esantis SS vadas visai Lietuvai, Karl Jėgeris, savo smulkioje žydų išžudymo ataskaitoje neįvardina Plungės nė Telšių žudynių.  Iš tiesų, po liepos 4-6 d. Kauno VII forto žudynių, karo komendanto Bobelio dėka, visos stambios žudynės buvo sustabdytos iki liepos 23 d., kada voldemarininkai jį perversmu pašalino.  Nacių partinė policija SD per Tilžės geštapą vadovavo žydų išžudymui Prūsijos paribyje, 25 km. ruože, pačioje karo pradžioje, Palangoje, Kretingoje, Jurbarke ir t.t. bet ne Telšių apskrityje.  Tad kas atsako už Telšių apskrities žydų išžudymą?

Plungiškis, žymus istorikas Zenonas Ivinskis paliko raštą, kaip jį vokietis prokuroras 1968 m. rugsėjo 23 d. pasikvietė duoti parodymus, ką žinojo apie Plungės žudynes.  Vokiečiai patys jo klausė, kas iš vokiečių vadovavo?  Ir matyt, kad jie patys nežinojo.

Paprasčiausia manyti, jog šiuo atveju vokiečiai davė plungiškiui Pranui Germantui-Meškauskui pačiam pasirūpinti savo kraštu.  O Jonas Noreika buvo tas žmogus, kuriam buvo duota pasireikšti tai įgyvendinti.  Abu buvo žymūs Lietuvos anti-semitai.  Genocido centras remiasi Kazio Šilgalio gyvenimo aprašymu, iš kurio žinome, kad Noreika, berengdamas sukilimą, kelis kartus keliavo į Vokietiją.  Taip pat aišku, kad vokiečių kariuomenei savo karui nereikėjo, kad vietiniai partizanai prisidėtų.  Žinome, kad sovietai pasitraukė, vokiečiai pradžioje iš vis nepasirodė Telšiuose ir paskui ilgą laiką tik pravažiuodavo.  Tik žudynėms, tarsi kviesti svečiai, pasirodydavo kankintojai, bet ne valdininkai.  Tad aišku, kad leidimai nešioti ginklus buvo reikalingi tik tam, kad šimtai lietuvių aktyvistų galėtų tvarkingai patys susidoroti su komunistais ir žydais.  Paprasčiausia manyti, kad buvo taip ir tam vadovavo Noreika.


Jono Noreikos bendradarbių tinklą geriausiai išmanė genocidinės Lietuvių nacionalistų partijos vadas Klemensas Brunius

7) Rukšėnas neprasitaria, kad Lietuvių nacionalistų partija ir visi jos vadovai buvo kiaurai genocidiniai.  Jų faktinis vadovas Klemensas Brunius buvo žymiausias Lietuvos organizatorius.  Jisai organizavo pučą prieš Smetoną, buvo LAF Berlyno organizacinės komisijos vadovas, LNP faktinis vadovas, vienas iš LLKS ir paskui VLIKo vadovų, paskui grįžęs į Lietuvą buvo ištremtas, sovietų lageryje vadovavo inžinieriams ir po to, Mačiuika sako, vadovavo Kryžių kalnui.  Brunius savo parodymuose aptaria pora šimtų veikėjų.  Telšių apskrityje pirmiausia įvardija Noreiką, o paskui būtent tuos kurie, matyt, tą mėnesį jam labiausiai padėjo, kaip antai "Žemaičių žemės" redaktorius Kazimieras Mockus, tas prokuroras Bronius Antanėlis ir organizatorius Stasys Bagdonas.  Taigi, nors Noreika kaip konspiratorius ir nevietinis tų laikų dokumentuose beveik ir nepasirodo, bet jisai to daugiausia numanančio žmogaus, Bruniaus, įvardintas pirmuoju.  Ir jie visi įvardinti kaip būtent LNP dalyviai!  Nors LNP tik vėliau įsisteigė.  Ką tai reiškia?

Reikia skirti LAF Kauną (studentėlius kurie netikėtai paskelbė nepriklausomybę), LAF Berlyną (kuriam vadovavo Kazys Škirpa) ir "LAF Karaliaučius" (Škirpos ryšiai su Vokietijos kariuomenės vadovybe (OKW) ir žvalgyba (Abveru)).  Visi ryšiai su Lietuva ėjo per "LAF Karaliaučių", tai yra, per Škirpos paskirtus voldemarininkus Klemensą Brunių ir Stasį Puodžių.  Pastarasis verbavo lietuvius į žvalgybos mokyklą, kurioje iš Prano Giedraičio parodymų žinome, kad jie jau kovo mėnesį buvo mokomi Lietuvoje rasti sąmokslininkus pasiruošusius organizuoti visų žydų išžudymą.  Akivaizdu iš Kaune dalinamo leidimo nešioti ginklus, kuriame užrašyti LNP, Sicherheitsdienst (SD) ir Wehrmacht (kariuomenė), kad voldemarininkai išdavė ir išdūrė Škirpą, nes jisai norėjo skelbti Lietuvos nepriklausomybę, nors vokiečiai buvo nusistatę prieš.  Užtat voldemarininkai nustebo, kai studentėliai Kaune vis dėl to sugebėjo paskelbti Lietuvos nepriklausomybę.

Noreika keliavo pirmyn ir atgal į Vokietiją, ir jis naudojosi Škirpos terminais "LAF", "TDA" ir jo spauda, kurią platino toliau. Tad jis turėjo turėti ryšį su LAF Karaliaučiumi. Jis taip pat turėjo ryšį su LAF Kaunu. Tačiau ką jam ir kitiems reiškė LAF?

Leonas Vilutis Likimo mozaikoje smulkiai aprašo Telšių sukilėlių istoriją, nors visiškai nemini Noreikos, nė žydų žudynių.  Tačiau jisai aprašo savotišką dalyką, kaip LAF persivadino LNP.  Jisai rašo, kad nieko daug nepasikeitė, nes Stasys Puodžius vadovavo LAF, tad viskas liko kaip ir ankščiau.  Betgi Stasys Puodžius nieko bendro neturėjo su Kauno LAF!  Jisai ir Brunius vadovavo jų priešininkams, LNP! 

Tai parodo, kad Vilutis neįžvelgė skirtumo tarp Kauno LAF ir Karaliaučiaus LAF, tai yra, LNP. Nors Noreika vadinosi "LAF" vadu, betgi iš esmės jisai ir visi jo žmonės dalyvavo būtent "LNP" veikloje.  O LNP veikla pirmoje vietoje buvo žydų išžudymas, ne sukilimas.

Arūnas Bubnys irgi skiria Stasį Puodžių nuo Kauno LAF.

Abveras ir juolab pats S.Puodžius žinojo, kad Kaune ir Vilniuje yra LAF vadovaujantys centrai. Tačiau S.Puodžius stengėsi užmegzti ryšius su žmonėmis, nesusijusiais su tais centrais, suburti savą antisovietinio pasipriešinimo ir žvalgybos organizaciją. Aiškiai orientuotasi į aukštesnio laipsnio karininkus, turinčius platesnius ryšius ir galbūt įtaką žemesnio laipsnio karininkams. Panašu, kad ypač nepasitikėta LAF Kauno vadovaujančio centro vadovybė, kurioje vyravo gana jauno amžiaus civiliai, inteligentai, o iš kariškių - atsargos leitenantai. Abvero požiūriu informacijos gavimo ir visuomeninių ar tarnybinių ryšių prasme tikriausiai ne ką patikimesnis atrodė ir LAF Vilniaus vadovaujantis centras, kurio vadovybę sudarė vėlgi civiliai ir neaukšto rango karininkai (aukščiausias tebuvo majoro laipsnis). (Lietuvių tautos sukilimas, ps.136-137)

  • Karo lauko teisme irgi išlenda "nacionalsocialistų santvarka"

Jonai Noreikai pavaldūs karininkai, LAF vado pavaduotojas Bronius Juodikis, LAF Plungės vadas Povilas Alimas, kapitonas Stasys Lipčius ir kapitonas Kazimieras Venclauskis, visi rengė žydų žudynes

  • Žydaičių pakrikštijimas, išprievartavimas ir sušaudymas.
  • Vokiečių karių vaidmuo - patyčios ir kankinimai.

Vokiečiai tris mėnesius leido LAF ir LNP šeimininkauti Telšių apskrityje

Leono Vilučio prisiminimų matosi, kad vokiečiai suvaržė lietuvių veiklą Telšių apskrityje tiktai 1941 m. rugsėjo 28 d., kada Šiaulių apygardos komisaras atvykęs į Telšius paskelbė amnestiją. Jonas Noreika tuomet jau dirbo Šiauliuose.

Telšių kalėjimo partizanai (šauliai) laikė sugautų per šimtą komunistų veikėjų, sunkiai nusikaltusių prieš Lietuvos žmones. Teisingumo organai jų bylas tyrė, nusikaltę buvo teisiami. Vokiečių komisaras Gevekė, atstovaujantis apygardai, nebaigtas nagrinėti bylas nutraukė, ir komunistus, neatsižvelgdamas į jų nusikaltimus, paleido, sušaukęs turgavietėje žmones ir paskelbęs amnestiją. Mat jis turėjo tikslą pasėti lietuvių neapykantą, patraukti į savo pusę nusikaltėlius, išprovokuoti judus, kurie išdavinėtų žmones, atvedusius juos į kalėjimą. Vieni iš paleistųjų parėjo į namus ir stengėsi talkininkauti naujam okupantui, kiti įlindo į mišką, būrė raudonuosius partizanus, tęsė savo išdavikiškus darbus, žudydavo ne tik savisaugos pareigūnus, bet kartais ir pačius vokiečius.

Aleksandaras Pakalniškis panašiai prisimena, kad galiausiai būtent vokiečiai įsiterpė:

Kraujas liejosi dar ir po to, beveik visą liepos mėnesį. Buvo šaudomi "komunistai". Bandžiau gelbėti draugą, Dotnuvos akademijos studentą. Rūsyje po parapijos sale kartu su kitais uždarytas buvo ir egzekucijos laukė. Į komjaunuolius įsirašęs Dotnuvoje, ir kolegų rūstybę užsitraukęs, kad draudęs girtuokliauti. Ilgas kaltinimo aktas surašytas buvo policijoje, kito Dotnuvos studento ir vieno mediko pasirašytas. Pats didžiausias nusikaltimas esąs, kad sulaužė karininko priesaiką. Labai didelis kaltinimas, padėti negalėsiu - pasakė nuovados viršininko pavaduotojas. Beišgelbėjo vokiečiai, įsakę sustabdyti žudynes ir paleisti suimtuosius. (Gyvenimo pakelės, ps.121)

Apie vokiečių nebuvimą Telšių apskrityje galima skaityti:

  • karo lauko teismuose - kada atsiranda vokiečių komendantas?
  • Leono Vilučio gyvenimo aprašymas
  • Zenono Ivinskio Pro Memoria - kur vokiečiai?
  • Algmino vaikystės prisiminimai

Pakalniškio prisiminimai - visi kalti

Pakalniškio prisiminimai:

Plungės bibliotekoje ieškoti:

  • Amžiui besibaigiant įmintos mano pėdos. 2000
  • Kas buvo likę nepasakyta. 1992
  • Tėviškė tolstanti : (sesers laiškai). 1998.

Kaune

  • Tebesidžiaugiu gyvenimo šviesa. 1996.

Nežinia kas turi:

  • Metai praeityj. 1976. Išleido dr. St. Jankus. Chicago, 1976. 296 psl. Prasideda pradžios mokyklos metais, baigiasi pabėgėlio gyvenimu Vokietijoje.

Archyvas - dienoraščiai.

Pakalniškis tvirtina:

  • 1941 metų liepos pradžioje grįžau į Plungę. ... Žydus radau uždarytus jų pačių maldos namuose. Visus žydus, kurie apie pusę Plungės gyventojų sudarė. Mačiau, kaip varinėjo juos, tarytum didžiausius nusikaltėlius, kaip turėjo ant kelių atsiklaupę gatvės grindinį su žąsies sparnu šluoti.
  • Iki tų skerdynių kelias dienas aš dirbau Plungės komendatūros raštinėje.
  • ''Naktį iš liepos 12-tos į 13tą buvo išžudyti Plungės žydai, neišskiriant nė moterų, nė mažų vaikų. Prieš tai jie jau buvo uždaryti savo maldos namuose, iš kur kiekvieną vakarą buvo vedami grupelėmis į miškus ir šaudomi.
  • Kai pamačiau pirmąjį žydų būrį varomą mirčiai pro dar teberūkstančią gaisravietę, tiek persigandau ir susijaudinau, kad griebęs dviratį bėgau iš Plungės.

Akivaizdu, jog Pakalniškis sutiko dirbti Plungės komendatūroje jau po to, kaip žydai buvo skriaudžiami, uždaryti į sinagogą. Toliau, jisai kartoja netiesą, nors ir turėjo žinoti, kad tai netiesą:

  • Liepos 12tą keli iš uždarymo pabėgę trijose vietose padegė miestą.

Jisai gerai suvokia lietuvių sukilėlių pasaulėžiūrą žydų atžvilgiu:

  • Jam pačiam kilo tokia mintis: Kita didelė vokiečių viešpatavimo Lietuvoje nauda būtų ta, kad galutinai ir radikaliai būtų apvalytas mūsų kraštas nuo žydų. Niekas negali nuneigti, kad žydų problema Lietuvoje egzistuoja. Žydai yra skaudulys Lietuvos kūne. Tautininkų valdžia bandė šitą skaudulį gydytis vaistais, švelniu būdu, per "Verslą" ir verslininkus. Vokiečiai tą ligą gydo pačiu tikriausiu būdu - operacija. Jie išpiauna tą skaudulį, pašalina jį. Belieka užgydyti likusią žaizdą. (Per dvidešimtąjį amžių, ps.114)
  • Žydai, visokie Špicai ir Ickės, sėdėjo ten ir Lietuvos užgrobikams žmones apiplėšti padėjo. Niršo žmonės tai matydami ir keikė žydus. Tai šitaip jie atsilygina Lietuvai už priglaudimą ir maitinimą per šimtmečius. Žydai! Viso blogio kaltininkai! (Plungė, 46)
  • O kai ateis vokiečiai, tada ir žydams bus atkeršyta. "Vokiečiai tik pajudės per rubežių, mes jau tą pačią dieną Plungėje po žydų kraują braidysime", pasakė kartą vienas plungiškis ūkininkas. (Plungė, 46)
  • Per išleistuves [sausio 1942 m.] pasistengiau užbaigti tą midaus butelį, kuris buvo laikomas mano vestuvėms su Zene. Į jį žiūrėjau kaip į savo nelaimių simbolį. Ne be reikalo iš žydų rūsio jis buvo. Kai įsigijau, tuojau pat mano gyvenimo vėžė krypti pradėjo. Juk tuo pačiu laiku Zenė Plungėje pradėjo vedžiotis su kitais, pasidarė nebeištikima man. Atrodė, kad nuo visų sielvartų galutinai atsikratysiu tuokart, kai tas butelis bus tuščias. (Per dvidešimtąjį amžių, ps.

Pakalniškis atsisveikino su Plungę netrukus po 1941 m. rugpjūčio 11 d. Jo santykiai su Zene buvo nekokie iš kart jam atvykus į Plungę, o prieš tai buvo numatę tuoktis liepos 20 d. Jisai buvo išvykęs kuriam laikui iš Plungės prasidėjus žudynėms. Tad reikia manyti, kad jisai "užsidirbo" tą butelį bedirbdamas komendantūroje.

Jisai mini Noreiką visai įtikinančiai, ne kaip žydų išžudymų vadovą, o kaip aukštesnį vadą, išžudymą įsakiusį. Savo galia, jisai atstojo vokiečių komendantą. Komendantu jį vadino Stanislava Pociene, ir leidimai ginklus nešioti taip pat pasirašomi Telšių apskrities lietuvių komendanto.

  • Be darbo po miestą bevaikščiojąs buvęs karininkas Alimas. Pašnekinau, ir jis sutiko būti mano mokykloje kūno kultūros mokytoju. (Gyvenimo pakelės, ps.123)
  • Yra tekę lošti proferansą ir klebonijoje. Prelatas Pukys labai jį mėgo. Kažkoks posėdis buvo, pasitarimas kultūriniais reikalais, ir po jo prelatas pasiūlė sėsti prie pulkos. Pabedinskis, Ievinskis, prelatas ir aš. Visi aukšti asmenys tada Plungėje. Prelatas Pukys buvo didžiausias Plungės autoritetas, Pabedinskas - vienintelio Plungėje fabriko savininkas, Ievinski - gydytojas, istoriko Ievinskio brolis, Plungėje garsios šeimos sūnus. Ir charakteriai visų skirtingi. Ievinskis - natūralistas, šiurkštus, per garsiai šnekąs; Pabedinskas - jautrus, mandagus; prelatas - praktiškas, tiesus, nuoširdus. (Gyvenimo pakelės, ps.127)
  • Prelato statytoji salė buvo Plungei tais vokiečių okupacijos metais tas pats, kas vėliau, gal tiems patiems žmonėms, jau Amerikoje atsidūrusiems, buvo Jaunimo Centras Čikagoje. Į ją rinkdavosi visomis progomis. Ten buvo kinas, ten vykdavo šokių vakarai, ten būdavo rengiami koncertai ir vaidinimai, ten būdavo susirinkimai, paskaitos ir viešos iškilmės. (Gyvenimo pakelės, ps.127)
  • Plungė tada buvo ypatingoje padėtyje, nes turėjo Germantą. Nors nuoširdžiai rūpinosi jis visos Lietuvos reikalais, tačiau, savaime suprantama, kaipo plungiškis daugiau dėmesio skyrė Plungei. 1942 m. rudenį atvažiavęs sukvietė į kleboniją valdžios ir švietimo pareigūnus ir ragino organizuoti Plungėje viską, kas tik įmanoma. Pinigų iš Švietimo Ministerijos būsią gauta kiek reikėsią. Po to mes plungiškiai pradėjome susirinkti pasitarimams. Susirinkdavome klebonijoje, pas prelatą Pukį. Dalyvaudavo viršaitis, burmistras, gimnazijos direktorius, prekybos ir amatų mokyklų direktorius, žemės ūkio mokyklos vedėjas, Plungės fabriko savininkas, kultūrtechnikas Katilius ir keletas kitų. Taip atsirado kultūrinio veikimo branduolys, kultūrinio Plungės gyvenimo judintojas. Pats pirmasis konkretus tokių pasitarimų rezultatas buvo nuolatinis dramos teatras Plungėje. (Plungė, 77)
  • Būtent Germantas siuntė Pakalniškį atgal į Plungę: Sausio mėnesio 15-tą dieną [1942 m.] apie pusę penkių po pietų buvau priimtas generalinio tarėjo Germanto. Jis man pasakė: "Važiuok į Plungę ir organizuok". (Per dvidešimtąjį amžių, 128)
  • Apie savo brolį Aloyzą: Prie komunistų penkeris metus išbuvęs gimnazijos mokytoju Plungėje. Dėstęs anglų kalbą. Pirmąjį rudenį vaikščiojęs į pamokas iš Kėkštų, paskui gavęs butą Pabrėžos namuose ant kalno, netoli kapų. (Gyvenimo pakelės, ps.381)

Ką Pakalniškis nutyli.

  • Kun.Pukys: Plungėje tada buvo atsiradę ir apsigyvenę iš Kaušėnų piliečių (sušaudyti Plungės žydai buvo Kaušėnuose palaidoti - A.P.) nemažai. Šitiems aš nepatikau, kai nuvažiuodavau, kai jie mane pamatydavo. (Plungė, ps.123)
  • Tos vaišės viršaičio ūkyje. ... Trobos lūžo nuo svečių, visi kambariai buvo stalų pristatyti ir apsėsti. Visa Plungė ten dalyvavo. Ne liaudis Plungės, o jos aristokratija. Gydytojai, advokatai, direktoriai, mokyktojai, punktų vedėjai, Plungės valdininkija. (Per dvidešimtąjį amžių, ps.152)
  • Kitas panašus balius buvo pavasarį Dundulių ūkyje. Dar didesnis balius. Šalia Plungės visos ponijos dalyvavo ten ir kaimiečiai, Dundulių kaimynai. Prelatas Pukys buvo garbingiausias asmuo ir kartu šeimininkas. Juk jo nupirktas buvo tas ūkis, seseriai padovanotas. (Per dvidešimtąjį amžių, ps.152)

Žemaičiai buvo labiau linkę susidoroti su komunistais, bet Noreika jų tulžį nukreipė prieš niekaip nekaltus žydus

Kad ir kaip įsiutę buvo žemaičiai ant žydų, privačia iniciatyva nė vienas nieko jiems nedarė. Priešingai - kiek buvo įmanoma, padėjo žydams slapstytis. Bet buvo organizuota iniciatyva. Vokiečiams užėjus, atsirado Plungėje keli lietuviai karininkai ir per kaimų seniūnus paskelbė Plungės valsčiuje atsarginių mobilizaciją. Kelias dešimtis vyrų surinko, pusiau kareiviškai aprengė ir gana gerai apginklavo. Ginklų gavo rusų paliktuose sandėliuose. Taip atsirado Plungėje kariuomenė. Tuojau buvo įsakyta visiems žydamas palikti savo namus ir persikelti į sinagogą. Sinagogoje buvo jie užrakinti, o prie durų buvo pastatyta ginkluota sargyba. (Plungė, 46-47)


Jonas Noreika laimėjo visų pritarimą žydų išžudymui

Liepos 12 d. vyskupas Staugaitis savo ganytojiškame laiške bolševikų laikmetį apibudino taip:

Visa tai matydami, žmonės traukė pečiais ir sakydavo: "Iš tikro jau atėjo Antikristaus laikai!"

Vyskupas žydų ir komunistų likimus patikėjo "tam tikriems viešosios valdžios organams":

Taip pat nepamirškime, kad kiekvienas žmogus, ar savasis ar svetimas, prietelius ar neprietlius, yra to paties Dievo vaikas, vadinasi mūsų brolis. Jei jis kenčia, mūsų pareiga, kuo galime, jam padėti.

Suprantamas dalykas, kad pasaulis negali būti tvarkomas viena meile; reikia ir teisingumo. Jei kas daro ir yra daręs pikta, turi būti sutrukdytas ir nubaustas. Bet tai padarys tam tikri viešosios valdžios organai. Dieve, jus saugok nuo keršto ir sauvaliavimo!

Vyskupas savo žodžiais palaikė pasaulio tvarką. Jisai teskatino vykdyti pareigą, padėti "kuo galime", ir Dievui paliko ganyti niekadėjus. Kaip arkivyskupas Skvireckas rašė savo dienoraštyje, po vangių ir nesėkmingų pastangų užtarti Kauno žydus, "..." Tuo tarpu, kaip daugelis teisuolių vis naujai įrodo, žmoniškumas prasideda būtent ten, kur pareiga pasibaigia.

Po savaitės, liepos 20 d., žydus išžudžius, komunistus sušaudžius, po šventų mišių iškilminga eisena išsirikiavo vienas iš tų žydus ir komunistus skriaudžiančių valdžios organų: tautinė darbo apsauga, "Lietuvos kariuomenė".


Jonas Noreika buvo demokratijos priešas ir Hitlerio bei nacizmo šalininkas

Kraupu, kad mūsų karininkų žurnalas "Kardas" leido Jonui Noreikai liaupsinti Adolfą Hitlerį ir nacizmą būtent 1939 m. pradžioje, kelis mėnesius po Kristallnacht siaubo.

Demokratijoms bankrutuojant, sparčiai tvirtėja autoritarinio režimo kraštai. Ryškiausių to stiprėjimo pavyzdžių, be abejo, rasime Vokietijoje ir Italijoje. Hitlerio vedama tauta per kelerius metus neatsikvėpdama dirbo viena kryptimi ir jos atsiektais vaisiais šiandien daugelis turi stebėtis. Palaidos italų masės Mussolini'o rankose su įžūliu atkaklumu vykdė aiškiai nustatytą programą ir gali jau didžiuotis pasiektais rezultatais. Keletas bruožų iš autoritarinių režimų gal padės realiau suprasti jo pasisekimų priežastis arba kitaip - šios politikos vaisingumą. ...

  • Vado idealizmas ir jo autoritetas. Prieš iškylant į valstybės valdžios viršūnę, gyvenimas kiekvienam tos valdžios siekiančiam asmeniui stato būtiną sąlygą - įgyti autoritetą. Tas autoritetas įgyjamas atkakliu vykdymu tam tikros nustatytos programos. Šitos programos sudarymas turi nepaprastos svarbos. Ne kiekvienos politinės deklaracijos įgyvendinimui atsiras įsitikinusių ir viską pasiryžusių aukoti pionierių. Ši programa turi atitikti stipriausiojo valstybės elemento interesus. O stipriausias elementas yra tauta - nacija. Fašistų pagrindinis dėsnis įsakmiai ir kategoriškai skelbia, kad fašistų partijai italų tauta yra viskas. Nacionalsocializmo programa - platesnė. Joje įvedamas dar rasės grynumo momentas.
  • Politinis aiškumas. ...
  • Dinamizmas. ...
  • Gyvenimo praktika. ... Vado idealizmas - užkrečiantis ir žavintis, jo autoritetas, politinės programos aiškumas bei pastovumas ir viso tautos gyvenimo dinamizmas - štai svarbiausieji veiksniai, kurie apvaisina nacionalsocialistinių-autoritarinių arba moderniai diktatūrinių kraštų politiką. Tos politikos vaisingumą ryškiai matome gyvenimo praktikoje. ... ("Autoritarinės politikos vaisingumas", "Kardas", 1939 m., nr.1, p.1113)

Tiesiog nesuprantama, kaip 2016 m. Generolo Jono Žemaičio Lietuvos kario akademija naujai išleido šį ir kitus Noreikos rašinius su vieninteliu paaiškinimu:

Tarpukario Lietuvos karo mokyklos karininko, žurnalo "Kariūno" redaktoriaus, prozininko, novelisto ir publicisto, žymaus Lietuvos ginkluotųjų pajėgų organizatoriaus ir vado kpt.Jono Noreikos - Generolo Vėtros (1910-1947) publikuojami knygoje rašiniai pirmiausia skirti Lietuvos karo akademijos kariūnams, Lietuvos kariuomenės šauktiniams kariams, šalies bendrojo lavinimo mokyklų, gimnazijų, licėjų vyresniųjų klasių mokiniams ir kadetams, jauniesiems šauliams, visiems tiems, kurie svajoja rinktis Lietuvos karininko kelią, domisi Lietuvos kariuomenės istorija, kario tarnyba ir kasdieniu gyvenimu. (Jonas Noreika, Brydė ryto šerkšne, 2016)

Mūsų kariuomenė platindama Jono Noreikos 1933 metų publicistiką "Pakelk galvą, lietuvi!!!" nuteikia mūsų kariūnus, šauktinius ir gimnazistus nesugyventi su nelietuviais ir linkėti, kad jų nebūtų:

  • Parduodamas žydui ar pirkdamas iš jo tu padidini žydų giminę!
  • Visa tauta turi suprast, kad mes savo tėvynėj trokštame lietuvių gerovės, o ne žydų!
  • Tebūna pasmerktas kiekvienas, kurs drįstų ardyt tautos vienybę! Kurs dabar drįstų šaukt į partinį susismulkinimą! Tebūna apšauktas parsidavėliu žydams tas, kurs rankas sudėjęs žiūrėtų į naują, vieningą lietuvių tautos misiją!
  • Savo neapsukrumu mes keliame kitų gobšumą! Nuo pat pasaulio pradžios viešpatauja įstatymas: stipresnis užmuša silpnesnį.
  • Šiuo laiku kariuomenė yra didžiausia tautos mokykla! Visi jaunieji karininkai yra išimtinai mūsų ūkininkų vaikai! Jie jaučia kaimo apsnūdimą ir skurdą. Jie vaikščioja dantis sukandę ir pikti, kad svetimtaučiai šeimininkauja prekyboje ir visokiais būdais skriaudžia brolius ir seseris!

Būtent Noreika savo rašinyje taip pariebino tekstą. Būtent šių dviejų rašinių mintis išsako "Žemaičių žemės" 1941 m. liepos 25 d. vedamasis "Mūsų kelias".


Šiauliuose - Priverčiamojo darbo įstaiga - vergvaldystė

  • "Nepageidaujamas elementas" - Noreikos ryšys su Požėla

Noreika paskubino žydų naikinimą Šiaulių apskrityje

  • palyginti su Ignu Urbaičiu
  • Bruniaus parodymais Ignas Urbaitis dalyvavo Vlike
  • Palyginti: Lietuviai ėjo pas Gewecke...
  • Gruzdžiai - ankstyva data, rugpjūčio 9 d., o Gewecke tiktai rugpjūčio 14 d. išleido įsakymą dėl Žagarės
  • Žydų geltona žvaigždė
  • J. Noreikos susirašinėjimas su Šiaulių apygardos teismo prokuroru dėl Kuršėnų policijos viršininkui Vidugiriui, Chaleckui ir Stankui iškeltos bylos už žydų turto grobstymą. Tame susirašinėjime J. Noreika gina Žydų turto grobstytojus ir reikalauja bylą prieš juos nutraukti. Tai yra jis aktyviai gina smurtą ir savivalę žydų atžvilgiu.
  • Jei peržiūrėt To meto Joniškio ir Žagarės burmistrų parodymus duotus po karo sovietų teisėsaugos organams – jie teigia, kad J. Noreika vadovavo ne tik turto, bet visiems su žydais susijusiems reikalams.
  • Žudynių Žagarės aikštėje data 1941.10. 02 leidžia abejoti ar Žagarės getas buvo perduotas Jagerio žinion. Žudynių organizavino aplinkybės – žudė ne Hamano skrajojantis būrys o vietoje dislokuotos vokiečių ir lietuvių pajėgos irgi sako, kad tų žudynių iniciatoriai ir organizatoriai tuo metu buvo Šiaulių apskrityje.
  • jo 1941.09.26 dienos raštas leidžiantis iki poros mėnesių palikti dantų techniką Joniškio mieste ( rašytas jau išžudžius to miesto žydus vyrus) ir perkeliant moteris ir vaikus į žagarę. Reiškia kad jis tuo metu galėjo ir spręndė kam gyventi. Jau minėtas Raštas dėl Tryškių žydų kelia klausimų nes perkėlimo vieta Gruzdžiai yra kur kas arčiau Šiaulių žydų žudynių vietos – Luponių miško nei Žagarės. Ar iš tikro tai buvo nurodymas perkelti žydus? J. Noreikos susirašinėjimas dėl sunkiųjų darbų stovyklos Skaisgiryje steigimo. Rodo, kad J. Noreika bandė savarankiškai planuoti represijas ir darbo jėgos telkimą. Krinta į akis, kad Žagarės žydų geto kaip galimo darbo jėgos išteklio J. Noreikos planuose 1941.08.23 jau nebuvo.
  • yra išlikę raštų kur Šiaulių apskrities viršininkai ir net jų padėjėjai duoda nurodymus žydų klausimu policijos pareigūnams. Sakysim viršininko padėjėjo Kutkos 1941. 07. 21 dienos raštas Šaukėnų policijos nuovados viršininkui nurodymas atidėti žydų iškeldinimą į Kelmę

Karo belaisviai


Jų šaltiniai

  • Damijonas Riauka. "Antinacinės rezistencijos vadas". Žemaitis, 1994 m. liepos 13 d.
    • Man, kaip sukilimo dalyviui, [Plungės burmistras] kpt.K.Kaukas patikėjo ryšininko pareigas. Pradžioje, tai yra nuo 1941 m. iki 1943 m., aš mokiausi Plungės gimnazijoje, o nuo 1943 m. rugsėjo 1 d. dirbau Plungės miesto butų ūkio valdyboje kasininku-buhalteriu. Dažnai (kas mėnesį būtinai) man tekdavo važiuoti į Telšių apskrities butų ūkio valdybą, o čia faktiškai buvo Telšių apskrities antinacinės rezistencinės kovos aukštesnė mūsų grupuotės instancija. Ne kartą kpt.K.Kaukas man pavesdavo ypatingą užduotį - pervežti geležinkeliu iš Kretingos į Plungę, o vėliau į Telšius ir Šiaulius rankinius ginklus.

Klausimai

  • Ar neužtenka šio vieno dokumento - Žemaičių žemė Nr.5 - suvokti, jog Jonas Noreika yra nusikaltęs prieš žmoniją?
  • Ar paskelbė vyskupo Staugaičio ganytojišką laišką? ar ką nors panašaus?
  • Ar jis parašė tą vedamąjį? Palyginti su Riaukos išleista "Pakelk galvą, lietuvi!!!"

Patikrinti: Damijono Riaukos prisiminimus

  • Damijonas Riauka. "Branginkime laisvę". Trimite, 1996 m. kovo mėn., Lietuvos šaulių sąjungos leidinyje.
    • 1941 m. liepą kartu su kitais 10 Žemaitijos inteligentų reikalavo vokiečių vadovybę uždrausti genocidą prieš lietuvių ir žydų tautybių žmones ir suteikti Lietuvai savivaldą.
    • 1941 m. liepos mėn. kapt. J.Noreika kartu su kitais penkiais Lietuvos kariuomenės karininkais (dalyvaujant šių eilučių autoriui, kaip Mardosų kuopos ryšininku) savo bute įsteigė "Žemaičių legioną".
    • 1943 m. vasario mėn. 23 d. vokiečių geštapas jį areštavo ir įgrūdo į Šiaulių kalėjimą Mardosų pogrindis išpirko iš kalėjimo.
  • Palyginti: LAF Lietuvos apskrityse - kokio pobūdžio?
  • Mokyklą pavadinti Krygerio vardu? Leono Taunio? Igno Urbaičio?

Blyno dienoraštis

  • Ar LLV išreiškė lietuvių tautos valią ir Lietuvos respubliką?
  • Ar LAF norėjo susidėti su LNP?
  • Ryšiai su Kauno LAF.
  • Ar jisai išdavė?
  • LNP genocidininkai
  • Šepetys laikomas įkaitu - ar galioja jo įsakymas?
  • partizano gimnazisto pasakojimas apie leidimus
  • Olšvango tvirtinimai apie Meškauską
  • Yla apie Meškauską
  • 1939 voldemarininkų pasiūlymai
  • 1939 pogromų planai Žemaitijoje
  • 1939

Rainių "Pasmerktųjų testamentas"

  • Žemaičių kankiniai. 1942 Pirma laida Pasmerktųjų testamentas
  • 1977 Antra laida
  • Aušra, Nr.27, 1981 m. birželis Knygos "Žemaičių kankiniai" santrauka.
  • 2007 Landsbergio et al knygoje ištrauka
  • 2011 m. Kitokios Joninės Jurgita Paulauskaitė. Ukrinų ateitininkai su Židikų parapijos jaunimu Jonines šventė kitaip. Birželio 23 dieną paminėjome Rainių tragedijos 70-metį. Malda, dalyvaudami simboliniame gyvame vėrinyje nuo buvusio Telšių kalėjimo iki Rainių miškelio (apie 4,2 km), pagerbėme nužudytus 76 kankinius. Mąstant apie dorą pilietį, meilę ir pasiaukojimą Tėvynei, ypač gyvai kreipiasi į mus, gyvenančius laisvoje Tėvynėje, užrašas ant kalėjimo kameros metalinio dubenėlio: „Tos idėjos miršta, dėl kurių niekas nemiršta.“ Šį priesaką paliko Herminegildas Žvirdzinas, Telšių gimnazijos moksleivis, ateitininkų kuopos pirmininkas, nužudytas Rainiuose. Mąstant apie nemirtingų idėjų vertę, ir gyvajame vėrinyje paleisti raudoni balionai – kaip kraujo lašai – taip lengvai nunešti vėjo, įgauna svorį ir jungia praeitį, dabartį ir ateitį.
  • 2016 m. 75 – ųjų Rainių tragedijos metinių minėjimas R. Šaltenytė papasakojo apie vienoje iš Telšių kalėjimo kamerų lentynų rastą dubenėlį, kurio pakraščiuose parašyti žodžiai apie viltį gyventi: „[…]šiandieną, 1941 m. birželio mėn. 23 d., nušvito mūsų veidai ir širdys ugnimi suliepsnojo, pamačius vokiečių bombonešius, sprogdinant Telšių bolševikų karinius objektus. […] gražus saulėtas rytas; pro plieno lango grotus matosi spindintis mėlynas Masčio ežeras. Mes pakeltom nuotaikom laukiame bolševikų žlugimo galo“.
  • 2017 m. Moksleivių ateitininkų sąjungos pirmininkų kursai "Tos idėjos miršta dėl kurių niekas nemiršta"
  • LE Okupacijų metais nuo 1940 A. iš karto įsijungė į aktyvią rezistenciją. „Tos idėjos miršta, dėl kurių niekas nemiršta” , Rainių miškelyje nukankinto Telšių A. kuopos pirmininko H. žvirzdino žodžiai išreiškė A. nusistatymą šiuo metu.

Kiti šaltiniai

Žemaičių žemė Nr.1, liepos 9 d. - Lietuvių aktyvistų fronto veiklos metmenys

Sovietų tremties suvestinė (Gladkovo, birželio 19 d.): Telšių apskrityje: tariamai "antitarybinio, socialiai pavojingų" žmonių - 368 ištremti ir 82 areštuoti


Knygos pasirodymas 1 buvo tarsi logiðkas konferencijos tæ- sinys, kuris neturëtø nutrûkti tol, kol komunizmo ðmëkla kla- jos po Lietuvà ir kol komunizmo nusikaltimai Lietuvoje bus objektyviai teisiðkai ávertinti. Kol to nebus padaryta, kruvinas komunizmo ðeðëlis tarsi Damoklo kardas virð mûsø galvø ka- bës deðimtmeèius, kaip kraujuojanti þaizda neduos ramybës ne tik mûsø, bet ir ateities kartoms.[...] Apie Rainius jokiuose NKVD dokumentuose net neuþsi- menama. Tik po egzekucijø Telðiø kalëjime iðlikæ gyvi kaliniai ir civiliai gyventojai atskleidë ðá ðiurpø NKVD ir rusø kariuo- menës nusikaltimà ir þudikø þvëriðkumà.

Knygos sutiktuvėse Vilniuje dalyvavæs monsinjoras Alfon- sas Svarinskas reikalavo, kad bûtø paskelbtos visø prokurorø, dalyvavusiø Rainiø tragedijos bylos tyrime ir jos tyèiniame vil- kinime, pavardës (jos knygoje, kaip ir ðiame straipsnyje, yra pateiktos – O.V.) Jo nuomone, ðie teisininkai turi bûti tautos pasmerkti, suabejota jø profesine kvalifikacija ir jø lojalumu nepriklausomai Lietuvos valstybei, jø tinkamumu uþimti gar- bingas nepriklausomos Lietuvos valstybës prokurorø pareigas 1 . Lietuvos aidas, 2006 08 08, Nr.176

JonasNoreikaUžklausosMetmenys


Naujausi pakeitimai


Puslapis paskutinį kartą pakeistas 2018 balandžio 13 d., 20:50