Book (English)

Knyga

Dievo šokis

Kaip gyventi

Išsiaiškinimai

Malda

Andrius

Užrašai

Mokykla

Juodraštis? FFFFFF

Užrašai EEEEEE

Klausimai FFFFC0

Gvildenimai CAE7FA

Pavyzdžiai? ECD9EC

Šaltiniai? EFCFE1

Duomenys? FFE6E6

Išsiaiškinimai D8F1D8

Pratimai? FF9999

Dievas man? FFECC0

Pavaizdavimai? E6E6FF

Istorija AAAAAA


Asmeniškai? BA9696

Mieli dalyviai! Visa mano kūryba ir kartu visi šie puslapiai yra visuomenės turtas, kuriuo visi kviečiami laisvai naudotis, dalintis, visaip perkurti. - Andrius

Įranga

redaguoti

Žr. Elgesys, Dorovės sąvokos, Dorovės pavyzdžiai, Klaidos, Gyvenimo būdas ir stilius

Ieškau raktų į dorovę.

Dorovės klausimai

  • Elgesyje, kaip vis naujai iškyla Dievas (žmoguje)?
  • Kokios sandaros ir sąvokos, grindžiančios dorovę?
  • Išnagrinėti žmogaus sąmoningumo lygio svarbą.
  • Kaip dorovė susijusi su pagrindimu ir kitomis kalbomis?
  • Kokie dorovės dėsniai? Juos rinkti.

Dorovės esmė

Dorovės santrauka: Dorovė (kaip turėtumėme gyventi) pakeičia elgesį (kaip gyvename). Dorovė yra dalis elgesio, tačiau dorovė savo sąvokomis (kaip nežinojimu, meile, Dievo valia, Dievo įsakymais) išplečia elgesį. Nes dorovė pripažįsta besąlygiškumą (širdį, nežinojimą, dvasią) glūdintį už elgesio sąlygų (pasaulio, žinojimo, visuomenės, gerumo).

Dorovės esmė

  • Dorovę nusako sąvoka "turėtų", jos išplitimas mūsų gyvenime, kaip plačiai jinai siekia, kaip susigaudome ja remtis. Galiausiai, pasakymu "Dievas nebūtinai geras", išryškėja jog sąvoka "turėtų" taikytina ne Dievui, o būtent mums.

Dorovės aplinkybės

  • Dievas "turėtų" iškilti net ten, kur jo nėra. Jisai "turėtų" būti būtinas. Tačiau, jisai nėra būtinas, kaip žinome iš dešimt Dievo įsakymų, jisai nebūtinas. Mat, Dvasiai žiūrint iš šalies, gali tiesiog būti tarpas, kuriuo tiesiog gyvename. Užtat, visgi, mumis Dievas yra būtinas.
  • Žmogaus sąlygos yra tas tarpas, kuriame Dievas nebūtinas. Dievas yra pasitraukęs bet dar neiškilęs. Dievas visapusiškai laukia, trokšta, tad Dievas myli. Dievo meilė yra jo nebūtinumas, nes meilė yra Dievo esmė. Dievo meilėje esame mes.
  • Dievo būtinumas tad sprendžiasi žmogaus elgesiu. Mes esame tas Dievas, kuris "turėtų" būti. Mes, būdami geri, gyvendami Dievu, išryškiname Dievą, koks jisai yra geras.

Kas yra dorovė?

  • Dorovė yra susigaudymas, susivokimas (jog nesuvokiame)
    • Dorovė yra Sūnaus susivokimas.
    • Dorovė yra susigaudymas, jog mūsų sąlygos susidaro iš žinojimo, tačiau už mūsų sąlygų yra besąlygiškas nežinojimas. Pavyzdžiui, mūsų protas gyvena žinojimu, už kurio yra tiktai nežinojimas. Ir netgi mūsų kūnas gyvena veikla, už kurios yra neveikla. Ir panašiai su širdimi ir valia, su visais klodais. Tad tai yra atpažinimas Dievo troškimų: savarankiškumo, užtikrintumo, ramumo, meilės.
    • Dorovė išsako žmogaus būklę. Žmogus gyvena trejybės ratu. Jisai skiriasi nuo Dievo sūnaus tuo, kad jis dar nesusivokia, jog yra Dievas. Užtat jisai nepaklūsta Dievui, nenuolankus jam, nesupranta savo santykio su juo, nemoka Dievą įpareigoti, melsti.
    • Dorovė yra raktas į mano klausimus dėl sandarų.
  • Dorovė yra išėjimas už sąlygų.
    • Elgesio ir dorovės apibrėžimai labai priklauso nuo gyvenimo sąlygų, kaip plačiai suprantame gyvenimą. Užtat jeigu elgesį suprantame, kaip pasaulio apribotą, sąlygotą, tai dorovę galime suprasti, kaip išėjimą už tų sąlygų, jų nepaisymo, užtat elgesio praplėtimą. Pavyzdžiui, dorovė atsiranda kada įsivaizduojame mums skirtą kelią, o jeigu tokio neįsivaizduojame, tada jis mus niekaip nevaržo. Tad pirmiausiai tenka susigaudyti, kad gyvenime yra kelias, o paskui, kad reikia stengtis jo laikytis. Tenka susigaudyti, jog gyvenime renkamės ne šiaip.
  • Dorovės yra laikymasis nežinojimo kelio.
    • Dorovė yra sugrįžimas į kelią - troškimo, laukimo, nežinojimo. Elgesys yra nukrypimas nuo kelio - į netroškimą, sulaukimą, žinojimą.
    • Dorovė tad yra nukrypimas nuo nukrypimo. Mūsų dorovė yra, kad mes vis sugrįžtame į save, į savo gerą pradą.
    • Tai primena Sokrato iššūkį Platono Valstybėje, parodyti jog net ir neteisingame pasaulyje (kuris kreivas, taip kad ištisai nuklystame, ir kuris teisina nuklydimą) dera gyventi teisingais (laikytis kelio).
    • Tarpas yra skirtumas tarp nežinojimo ir žinojimo. Mūsų elgesį, susigaudymą ir dorovę reikia plėtoti tarpo pagrindu, ką jisai reiškia šešerybėje, laipsnyne, aštuongubame kelyje ir kalbose.
    • Žmogus turėtų gyventi kryptingai, tikėti, kad yra kelias ir jo ieškoti, remtis kelio pavidalu, vaisinga jo prielaida.
  • Dorovė yra koks elgesys "turėtų" būti.
    • Sąvoka "turėtų" skiria elgesį ir dorovę.
    • "Turėtų" reiškia "Atsakyti už". Sąvokos "turėtų" atsakomybės apimtis. Palyginti "būtinas, tikras, galimas" (iš šalies) ir "esu, veikiu, mąstau" (išgyvenama asmeniškai).
    • Apibrėžimas "turėtų" yra pagrindinis turinys. Padalinimai, atvaizdai, aplinkybės ir visos trys kalbos (lūkesčių rūpesčiais, abejonių reikšmėmis, poreikių įvykiais) išsako, ką reiškia "turėtų". Pavyzdžiui, padalinimai išdėsto mąstymo galimybes; abejonės - patinka, reikia, tikra, keblu, protinga, neteisinga - visos susijusios su privalėjimu; troškimai ir lūkesčiai susiję su tai, ko tikimės.
    • "Turėtų" suprastina sąlygiškai ir, taip pat, besąlygiškai.
    • "Turėtų", tai nepriklausymas nuo sąlygų, užtat tai besąlygiškumo išraiška. Tačiau pačios sąlygos gali būti besąlygiškos, ar besąlygiškumas gali būti sąlygiškas, užtat tada šį sąvoka painiau taikoma.
    • Elgesys išsako, kaip renkasi. (Atsakymas) Užtat, kaip galėtų rinktis? (Klausimas) Ir iš to, kaip galėtų, būtent kaip turėtų rinktis? (Turint žinių.) Vardan to, kuris neabejingas, kuriam rūpi? (Esant pastoviai, išliekamai savasčiai.)
  • Dorovė yra ištisinis savęs tikrinimas.
    • Dorovės raktas gali būti pačios dorovės pavidalas: dorovinis mąstymas mus išjudina spręsti ar save išsijudinti.
  • Dorovė yra gyvenimas Dievu (ir savimi, ir visais - Dievo šokiu - arba išėjimu už sąlygų - šešerybe).
    • Trejopa meile gyvename Dievu už mūsų, kuriuo mylime. Trejopomis sandaromis gyvename trejybės ratu, slenkame pirmyn ir ne atgal, renkamės teisingą požiūrį iš dviejų. Ryšį su Dievu už mūsų (išorinį požiūrį) įsisaviname ėjimu trejybės ratu (vidiniu požiūriu). Panašiai - teigiamas jausmas įsiamžina trejybės rato dorybe.
    • Mes elgiamės, gyvename šiaip, o Dievo Sūnus gyvena taip, kaip turėtumėme gyventi. Jisai gyvena Dievu.
  • Dorovė yra išgyvenimas - gyvenimas savimi.
    • Dorovė skiriasi nuo elgesio, kaip gyvenimas nuo gyvybės. Gyvenimas yra gyvybės išgyvenimas?. O gyvybė yra nauda.
  • Dorovė yra gyvenimas viena - gyvenimas visais.
    • Mūsų troškimas yra gyventi viena. Tačiau mūsų būklė yra tarsi lyg tai mes nesame viena. Dorovės esmė yra, nepaisant nevienumo sąlygų, gyventi viena. Mūsų tokie lūkesčiai dažnai nepasiteisina, o mums tenka rinktis, ar laukti to ko trokštame, ar to kas bus? Juk sprendžiame, laukiame kiekvienas atskirai.
    • Yra trys vienumo pagrindai: vienumas Dievo už mūsų; vienumas asmens gyvenančio visais; vienumas mūsų asmenybių įvairovės pilnatvės. Atitinkamai paklūstame, tikime ar rūpinamės.
    • Mūsų vienumo pagrindas negali būti mūsų pačių pasirinkimas, mūsų pačių lūkestis ir sulaukimas, bet už mūsų valios glūdinti Dievo valia. Tad mūsų valia turi atsiduoti Dievo valiai, kaip mūsų vienumo būtinam pagrindui.
    • Ian mintis: Meilė neapibrėžtina, jos nevaržyti, kiekvieno žmogaus meilės samprata skirtinga, tačiau tikslas yra meilę suvesti, jog mūsų meilė yra ta pati meilė. Šis uždavinys iškyla ir kategorijų teorijoje. Nežinojimo - nežinomojo apibrėžimas yra panašus iššūkis į nesančiojo (skylių) apibrėžimą, tad į homologijos iššūkį.
    • Dorovė: turime rūpintis visų labu, ne savo labu. Platono žodžiais, rūpi visos valstybės gerovė, ne kurios nors jos dalies. Užtat rūpi ne teisingumas paskiriems žmonėms, bet visumai. Užtat turime gyventi, aukotis visų labui. Tada kitaip atrodo teisingumas.
  • Dorovė yra savęs pakeitimas nešališka, nesąlygiška vertybe.
    • Dorove žmogus pakeičia save nešališku dėsniu, nes jisai pats yra pakeitęs Dievą tariamai paneigdamas savo dieviškumą. Tad dorove žmogus prisiima savo dieviškumo pareigą, atsisako savęs, savo atsiribojimo ir savo šališkumo, savanaudiškumo.
  • Dorovė yra doros bendrystės kūrimas
    • Dievas kuria save (viską, pasaulį, mūsų sąlygas) ir atitinkamai bendrystę, žmogus kuria save (savo sąlygas) ir atitinkamai bendrystę. Ar tai ta pati bendrystė?
  • Dorovė yra mūsų dalinė, sąlyginė atsakomybė, tame tarpe tarp nežinojimo ir mūsų vertybės.
    • Dorovė yra dalinis valdymas - santykyje su Dievu - kuria vykdome Dievo valią, paklusdami, tikėdami ar rūpindamiesi, taip sukdamiesi trejybės ratu. Dalinis valdymas iškyla Jėzaus palyginimų pamokymuose.
    • Dorovė iškyla tarpe tarp vertybės ir Dievo, tarp visuminio žinojimo (suvedimo) ir nežinojimo (nesuvedimo), meilės vardų (vertybių) ir jos neįvardijamumo, tai yra tarpe, kuriame iškyla klausimai. Klausimai sudaro klausimų ratą apie vertybę. Gal kiekviename padalinimui po vieną klausimą, jie išsako tarpus tarp vertybės ir tos Dievo begalinės meilės už šio pasaulio.
    • Dorovė: gyvenimas mažais žingsneliais (dangaus karalystė) - 7tas požiūris - nerimas (jauduliai) - ar darau ką nors tuo klausimu (dvejonės) - rūpintis kitu

Elgesio ir dorovės palyginimas

  • Elgesys (mūsų laisvė) tampa dorove (pasaulio laisve - meile) ir mūsų meile Dievas iškyla
  • Dievas iškyla kai pereiname iš savo laisvės į Dievo laisvę, tikrai bręstame, ne šiaip gyvename ar elgiamės, bet dorove pripažįstame savo laisvę ir ją įtvirtiname meile, suvokiame jo meilė tai plyšys pasaulyje, atitinkantis laisvės plyšį mumyse, laisvumo šaltinio pripažinimą.
  • Dievas iškyla kai mes mylime, kada sugebame pakęsti neteisybę, mąstyti plačiau, nes patys esame mylimi, tad galime vykdyti Dievo valią, paklusimu, tikėjimu, rūpėjimu, mylėti save, vienas kitą ir Dievu, tad ir Dievą.
  • Kalbose Dievas reiškiasi ne meile, o pirmesniais visko atvaizdais, savo troškimais: savarankiškumu pasakojime, užtikrintumu įvardijime, ramybe pagrindime. Meilė iškyla klausimais, kurie sieja Dievo kertinę vertybę, meilę, su mūsų kertinėmis vertybėmis, tad savo nežinojimą su mūsų žinojimais.
  • Žmogus yra Dievo vaikas. Tad jisai prisiima ir perima dieviškumą. Dieviškumas yra būtent tame perdavime. Tas perdavimas atsakomybės iš vieno į kitą ir yra amžinas gyvenimas, jisai mus visus sieja ir vienija amžinu gyvenimu.
  • Dievas mūsų netroškimus atjaučia savo troškimais, taigi, nuliniu požiūriu. O mes kitus atjaučiame, atsisakome savęs, septintu požiūriu. Santvarkoje septintas požiūris yra ženklas nulinio požiūrio.
  • Kūnas, protas, širdis yra mūsų ženklai, grubūs ženklai, visgi jais galime matyti save, gyventi sąmoningai. Poreikiai ir jų tenkinimai, abejonės ir dvejonės, lūkesčiai ir jauduliai yra ženklai, kuriais galime susigaudyti, bet kurie nėra mūsų gyvenimo tikslas.
  • Life is like playing a violin solo in public and learning the instrument as one goes on. Samuel Butler's essay: How to make the best of life.

Pasirinkimai nenuklysti

Pasirinkimų malūnas (ir šešerybė)

  • rinktis amžiną gyvenimą, ne šiaip gyvenimą
  • suvokti, jog Dievas nebūtinai geras
    • kaip išreikšti šią mintį, kad kiti mane suprastų?
  • pajusti, ar turime ryšį su Dievu
  • jei turime ryšį, įsisavinti Dievo valią, jo išorinį požiūrį (teisingumo įsisavinimas - dorumas, susivaldymas, paklusnumas)
  • jei neturime ryšio, gyventi savo vidiniu požiūriu, toliau dorybe, teigiamais jausmais, jais suktis trejybės ratu
    • paklusimas Dievo valiai - paklusnumas, tikėjimas, rūpėjimas - Dievo valia, kad būtumėme jo vaikai (kaip Jėzus) - bet mes to atsisakome, nepaklūstame (kaip Sūnūs), tad tenka tikėti (Sūnų), arba rūpintis (Sūnumi, kas jam rūpi)

Dievas iškyla meile - renkamės mylėti

Meilė - savo ir kitų brandos palaikymas

  • branda, atsiskleidimas, savitumas
  • Dievo valios vykdymas - amžinas gyvenimas
  • troškimai, kuriuos meilė apvienijAK: Dievas gyvena troškimais, ne jų tenkinimu. O mes netrokštame, tad gyvename troškimų tenkinimu ar atsisakymu. Amžinas gyvenimas yra gyvenimas troškimais. Tai Jėzaus gyvasis vanduo. Bet kodėl tada jisai tvirtina, jog jo atsigėrę netrokš?
  • meilė artimui - šešios permainos - mylėti Jėzų, kaip savo artimą - tad tikėti jį, rūpintis juo, kas jam rūpi, ir tuomi gyventi juo, tad tapti Dievo vaikais
  • Suvedimas: Gyventi klausimu, tai gyventi žmogaus branda. Gyventi atsakymu, tai gyventi Dievu. Atsakymas, tai siauresnis požiūris, tai pasirinkimas. O pasirinkimus išsako jų aštuonerybė. O klausimas, tai platesnis požiūris, tai veda į visą padalinimą apimančią visumą, ne tik vieną paskirą požiūrį.

Meilė, tai laisvės palaikymas. Meilės palaikymas, tai pagarba laisvei:

  • Dievo valia: Dievo pagarba laisvei
  • gera valia: mano pagarba laisvei
  • išmintis: tavo pagarba laisvei?
  • amžinas gyvenimas: kito pagarba laisvei?

Vienumas

  • Mums kaip asmenybėms reikia išsiskirti, o mes bandome jų pagrindu vienytis, ir priešingai, mums reikia gyventi bendru asmeniu.
  • Asmenų vienumas: Tiesa yra tai, kas leidžia visoms galimybėms atsiversti, paaiškėti, pasireikšti, jų nevaržo.
  • Nenuoseklumą, pavyzdžiui, Šventajame rašte, kaip elgėsi su Marija ir Zachariju, įžvelgia tas, kuris ieško bendro dėsnio, užtat neranda. Jo neranda tas, kuris nori pateisinti paskirą atvejį.

10 Dievo įsakymų

  • 10 Dievo įsakymų esmė yra erdvių pasikeitimai, erdvės nepagerbimas - vagystės, svetimavimo ir t.t.

Būti viena su Dievu:

  • turėti vieną Dievą, jo savarankiškumą, tiesumą - kūnas
  • gerbti jo vardą, vaizdą, užtikrintumą, betarpiškumą - protas
  • jo ramybės, pastovumą - širdis
  • jo meilės, prasmingumą - valia

Troškimai: Būti viena su kitais - su atskirtais - gerbti paskirumą:

  • paskiri kūnai, kūniškos savastys (nežudyk)
  • paskiri protai, protinės savastys (nevok, nesvetimauk)
  • paskiros širdys, širdiškos savastys (nemeluok, negeisk daiktų, negeisk žmogaus)

Tuo tarpu valia gali būti viena.

Gerbti netroškimus, jų vienumą:

  • pasaulyje yra vienaip
  • paskiriem žmonėm yra vienaip
  • bendram žmogui yra vienaip

Ar kelias tiesus? Kiek mes nuo jo nuklydome?

  • Nemeluoti - arčiausiai kelio. Kelias, tai tiesa, jisai "tiesus". Tai sprendžiama mūsų viduje.
  • Nesvetimauti, negeisti daiktų - galima atitaisyti, atsiriboti. Tai spręstina pasaulyje.
  • Nežudyti, nevogti, negeisti svetimo žmogaus - neatitaisysime, jau priklausome nuo visumos. Tai spręstina už šio pasaulio?
  • Pradžia: paklusnumas. Dievas už mūsų. (Nežudyk)
  • Vidurys: tikėjimas. Esame vienas asmuo skirtingose aplinkybėse. (Nevok, nesvetimauk)
  • Pabaiga: rūpėjimas. Kiekvienas privalome išskirtinai atsiskleisti. (Nemeluok, negeisk svetimo daiktų, negeisk svetimo asmens.)
  • Permainomis esame vienas į kitą panašūs, kaip ir su Dievu sutampame troškimais.

Jaudulių ir nuotaikų geometrija susijusi su esminiais meilės įsakymais:

  • Būk teisingas (mylėk Dievą) - įsikibk į savo tiesą (kuria esi ne linksmas, o laimingas), lai ji būna sava, užtat nepakeičiama
  • Nebūk klaidingas (mylėk artimą) - atsitokėk, atsipalaiduok, atsisakyk savęs, persimesk į svetimą (vadinamąjį artimą - ko mažiau svetimą, visgi svetimą), suprask save plačiau. Lai tavo tiesa būna nuasmeninta, kad galėtum gyventi kitu, jam tarnauti

Galima ir taip, ir taip - būti teisingu arba savo klaidas atitaisyti. Tai įsakymo dviprasmybė. Tai du atvaizdai: didėjantis ir mažėjantis laisvumas.

Dievo ir žmogaus trejybės: šešerybė. Laipsnynas.

  • Dievas tirdamas save, Ar jisai būtinas? trejopai išsiplečia: Tėvas nusistatydamas, Sūnus vykdydamas, Dvasia permąstydama. O žmogus trejybės ratu (jos atvaizdu) tai susieja savo vidiniu išgyvenimu išeidamas už savęs.
  • Šešerybės atvaizdai: trys įsisavinimai grindžia tris kalbas.
  • Dorybės užtikrina mažesnę paklaidą nežinojimo kelyje.
  • Mūsų gyvenimas Dievu niekaip neužtikrintas.
  • Dievo šokis grindžia žmogaus šešerybę, kuri grindžia vertybes ir jomis reiškiasi tarp netroškimų. Šešerybė taip pat grindžia dorovę (gėrio kryptis, gerą širdį, valią, lūkesčius), kuri toliau reiškiasi ir plėtojasi pagrindimu (kuris išplaukia iš vertybių rėmų ir lūkesčių laipsnyno). O pagrindimas grindžia nuotaikų kalbą, kurią galime nagrinėti sapnais (jie tveria nuotaiką), poezija (pavyzdžiui, Tang dinastijos) ir muzika. O muzika susijusi su matematika, dargi lūkesčiai tikslinami atitinkmai plėtojant erdvės ir laiko sąvokas.
  • Mums Dievas yra duotas statiškas, tad vietoj išėjimo už savęs keturiom pakopom, gaunam nulybę ir septynerybę tačiau keturiais troškimais netroškimais, tad 2x2 = (0+7)(T+N) O šeši negerumai lieka ištisai pastovūs, tai laipsnynas nuo vienybės iki šešerybės.
  • Laipsnynai sieja vertybės ciklinę trejybę su kitom trim trejybėm.
  • Mums lengva keisti paskutinius tris laipsnyno narius nes jais mes apibrėžiame, ką privalome; o pirmaisiais trimis laipsnyno nariais mums apibrėžiama, mes išgyvename, ką privalome.

Dievo išėjimas už savęs į save, mūsų už savęs.

  • Dievo išėjimas už savęs vyksta keturiomis pakopomis, tuo tarpu žmogaus išėjimas už savęs vyksta trimis poslinkiais, trimis būsenomis, nes jisai pradeda jau išėjęs už savęs, tad jam vis sutampa pirma ir paskutinė būsena, taipogi Dievo trys poslinkiai sutampa su žmogaus trimis poslinkiais. Šešios keturių lygmenų poros sutampa su šešiomis trejybės poslinkių galimybėmis, juk poslinkiai išskiria pirminę ir paskutinę būseną, tai ir yra sąmoningumas. Gal Dievo ir žmogaus išėjimai už savęs sieja (4 2) permainas ir (3 x 2) pertvarkymus?
  • Mes, išeidami už savęs, gyvendami širdimi, pralenkiame Tėvą, nes jisai nebuvo aplinkybės, o mes esame aplinkybėse, tiek už jų. Tačiau jeigu neišeiname už savęs, tai nepralenkiame Tėvo. O būtent mūsų aplinkybės - ar išeisime ar neišeisime už savęs - yra tas lęšis, kuris mus sulygina, sutapatina su Tėvu. Ir Sūnus, kuris visada išeina už savęs, yra mūsų pilnatvė, mus suvedanti.

Elgesio patvarumas. Savastis, riba, būtis, tikrumas

  • Būtis yra likimas savyje. Tai pastovumas, laikymasis savęs. Yra tai, kas laikosi savęs ir nėra to, kas plazdena, kas nesilaiko. Tai Dievo Tėvo išėjimas už savęs, į būtį, o tai mūsų pasilikimas savyje. Tuo tarpu veikla mus išveda už savęs atgal link Tėvo, ir mąstymas mus atgręžia atgal su Dievu. Taip kad mūsų trejybė mus vis išveda ir naujai atveda. Tad aukščiausia mumyse yra būtis, tačiau ja savaime išsiplečiame už savęs atgal link Dievo, bet būtis mus naujai atgręžia į save.
  • Tikriausias tikrumo pagrindas yra tiesa (Dievo); po jos - betarpiškumas (visko); po jos - pastovumas (buvimo); po jos - prasmingumas (dalyvavimo). Taip tikrumas plęčiasi už mūsų. Tikrumą priskiriame sau, ne pasauliui. Tad mes nesikeičiame, mes esame - keičiasi mūsų vidinės mintys ir jų atspindys išoriniame pasaulyje.
  • Mūsų savastis - mūsų būtis - yra gerasis kelias, kurį pažįstame, pažindami savo kertinę vertybę - tačiau mes savaime išeiname už savęs, pasaulis mus noromis nenoromis išveda už savęs, bet ar mes sugrįžtame į save? Tai yra mūsų iššūkis, išvirkštinis, kaip Dievo, tačiau sutampantis su jo klausimu - ar jisai būtinas?
  • Riba tarp asmens (savasties) ir bendrystės (pasaulio) lemia, kur tvirtai laikomasi tiesos (savastyje), ir kur keičiasi nusistatymas (bendrystėje). Bendrystė dargi yra pasaulyje, tad ji yra tarpinis plotas, kur galime keisti nusistatymą, bet tiktai ryšium su vidurkiu.
  • Aplinkybės remiasi riba, vaizduotės skyle, o tai yra savasties riba.
  • Erdvė, penkerybė - trys Dievo požiūriai, kaip kad Dievo šokyje: vidus riba išorė. Ir du ne Dievo požiūriai, artima praeitis ir artima ateitis (ribos nėra!)
  • Palyginti tarp savasties tvėrimo, sėkmingo ar nesėkmingo, derinimasis prie pasikeitimų, ir Burke straipsnio. Peter J. Burke ir identity theory, knygos apie Contemporary Social Psychological Theories.

Dievo įsijautimai

  • Permąstyti Dievo įsijautimus (injekcijas). Ramusis Dievas atsitokia atvaizdas (mąsto visumą) ir įsijaučia aplinkybėmis (mąsto dalį). Atsitokėjimą ir įsijautimą skiria požiūris. Aplinkybės (trejybės atvaizdai) išsako Dievo įsijautimo laipsnį, žmogiško išgyvenimo laipsnį, kuris tampa pilnavertis trejybės amžinu ratu.
  • Mylintis Dievas įsijaučia į įvairios apimties nesąmonę, tai kalbų išvedimo pagrindas.

Atvaizdai ir aplinkybės

  • Kaip trejybė išgyvenama išsako jos atvaizdai. Trejybės ratu (buvimas, veikimas, mąstymas) ji išgyvenama žmogumi, į kurį Dievas yra įėjęs, tuo tarpu kitais atvaizdais Dievas laikosi plotmės, nuo kurios jisai skiria žmogų. Atvaizdu (būtinas, tikras, galimas) Dievas iš viso paskendęs plotmėje, atskirtas nuo žmogaus.
  • Aplinkybes galima sulyginti su Dievo trejybe, pavyzdžiui: Dievo Dvasios plazdenimas yra pastovus nepastovumuas (visybė); Dievo Sūnaus tikrumas yra vienas pastovumo atvejis (vienis); Dievo Tėvo kūryba yra daugio pastovumas.

Kaip paaiškinti, jog Dievas nebūtinai geras:

  • Jisai yra visoks, tiek geras, tiek blogas.
  • Žodis "geras" jo nevaržo.
  • Mūsų gerumo supratimas labai ribotas.
  • Žmonės pažeisti ir pažeidžiami ir neaišku, ar Dievas neabejingas.
  • Jis nebūtinai geras, bet gal visgi geras. Panašiai, jis nebūtinai blogas.
  • Tvirtinti, jog Dievas yra geras, tai yra gyventi uždaroje santvarkoje, kurioje jau viskas išspręsta, kur entropija didėja ir viskas yra, kur gyvenimas būtinai teisingas, kurioje Dievas jau iš anksto viską žino ir yra sutvarkęs ir išmąstęs. O tvirtinti, jog Dievas nebūtinai geras, tai gyventi malonės aplinkoje, kur jo gerumas yra jo dorybė.
  • Jeigu norime bręsti, turime nesitenkinti esamu gyvenimu.
  • Dievas gyvendamas mumis atsiliepia mumis.
  • Gerumas yra tiktai šioje santvarkoje, o Dievas yra už santvarkos
  • Požiūris, kad Dievas geras, o žmonės nusidėjėliai yra bjaurus, nes žmonės visuotinai yra pažeisti, tad nevisai pakaltinami. Ar Dievas abejingas tokiai padėčiai? Manytina, kad jis negali būti (tada jisai nėra geras), o jeigu jisai dalyvauja (kaip manytina), tada jo dalyvavimo pasekmės yra labai neaiškios (ir nebūtinai geros - dažnai tiesiog neaišku). Pasimokiau iš pažeidžiamumo, kurį išgyvenau per Dainą Nemeikštienę ir John Kay.

Troškimai, lūkesčiai, jauduliai, nuotaikos

  • Troškimas (vienumo) ir netroškimas (paskirumo).
  • Nelaukimas (vyriškumas?) veda į laukimą (moteriškumą).
  • Seneka ir stoikai moko neigiamai nusiteikti, tačiau tai, manau, labai klaidinga. Tačiau ar ne sveika pasirengti blogiui?
  • Kaip sulyginti su jauduliais? 0 ramybė; 1 linksma; 2 baisu; 3 bjauru (gėda!); 4 liūdna; 5 nuostabu; 6 laiminga; 7 įtampa (nerimas). Jauduliai, tai akstinai tenkinti poreikius. Tai vidinis įsisavinimas poreikių, išorinio kūno įsisavinimas ir pakeitimas vidiniu gyvenimu. Tai perėjimas iš linksmumo į laimę. Tad yra ilgas ir pilnas kelias į laimę. Ir jis eina per įtampą.
  • Traukuliai...
  • Nuotaikų erdves palyginti su Fauconnier proto laukus (mental spaces)
  • Gyvenimas, tai Dievo gerumo žinojimas. O amžinas gyvenimas, tai Dievo gerumo nežinojimas.
  • Kokia vertė jausmų jeigu nepasidalini? Kuria prasme jausmai turi vertę? ("It's only feelings." "You hurt my feelings.")
  • Klaidingi klausimai (ar verta gyventi? ar Dievas yra?) Tai lūkesčių sulaukimas, neigiamas. Turėtų būti: Ar norime, kad Dievas būtų? Tai troškimai, teigiamas.
  • Mirties baimė - tai nepilnaverčio gyvenimo baimė. Bet jeigu nugyveni pilnavertį gyvenimą, tada mirtis nėra baisi. Mirtis tėra gyvenimo išvertimas.
  • Ieškoti pagrindų skausmui, malonumui.
  • Kaltės jausmas: bjaurus sau.
  • Ieškoti visuomeninių pagrindų jausmams: gėdai, juokui. Kaip nesiderina mūsų jausmai ir visuomenės jausmai ar įsitikinimai.
  • Neteisingumas susijęs su bjauresiu... ir kiti jauduliai, išoriniai požiūriai?

Aštuongubas kelias

  • Aštuongubas kelias apžergia šešerybę, o kitos santvarkos apžergia laipsnynus. Du šešerybės atvaizdai išskiria skirtingus žmogus ir Dievo požiūrius, o laipsnynai juos suderina į vieną laipsnyną.
  • Laipsnynas žmogų veda iš širdies žemesnių trijų požiūrių į pasaulio aukštesnius tris požiūrius, kad būtų galima bręsti, keisti, tikslinti savo požiūrį. Laipsnynas panašus į homologijos ir kohomologijos ryšį.
  • Laipsnynas sieja gyvenimą (pirmus tris požiūrius) kuriais Dievas gyvena mumis, tad sutampa Dievas už mūsų ir gerumas mumyse, ir amžiną gyvenimą (kitus tris požiūrius) kuriais mes gyvename Dievu, tad skiriasi Dievas už mūsų ir gerumas mumyse.

Vaiśeṣika padargai:

  • Sāmānya bendrybė "kaip"
  • Viśeṣa paskirybė "koks"
  • Samavāya dalyvavimas "kodėl" tačiau tai ryšys tarp priežasties ir pasekmės, ryšys tarp neišskiriamų substancijų, ryšys tarp turinio ir indo, ir manau, apskritai, tiesiog ryšiai įskaitant su visuma, užtat tai Dievo požiūris

O "ar" trejopai reiškiasi trejybe:

  • dravya santalka - buvimo terpės (gamtos pradai: žemė, vanduo, ugnis, oras, eteris, laikas, erdvė, savastis, protas) - tai atsakymai, pažinti dalykai, mažėjantis laisvumas
  • karma veiklos terpės - tai pažinimas, riba tarp pažinto daikto ir pažinovo, užtat
  • Guṇa gijos - mąstymo terpės (smegenų vienybės židiniai: juslės, skausmas, kiekybė, dydis ir t.t.) - tai klausimai, pažinovas, didėjantis laisvumas

Tad veikla (pažinimas) sieja trejybę su ketverybe. Užtat tai gali išspręsti ryšį tarp 3+3 ir 4+2. Veikla, tai vidurio kelias, nežinojimo kelias, (Kristus), pagrindas ketverybei nes vienintelis kelias.

Vertybės ir klausimai

  • Dievas klausia ar jisai yra (būtinas)? Žmogus klausia, kas aš esu? tai Ievos klausimas, kertinės vertybės, kuria jinai yra ne tik atsakymas, bet ir klausimas, amžinas gyvenimas, nes vis ryškėja. Tai visų klausimų pagrindas.
  • Kertinė vertybė (visuminis žinojimas) mums atstoja troškimą (nežinojimą), o vertybę išplečia lūkesčiai, lūkesčius išplečia abejonės (ypač apie nerimą), abejones išplečia poreikiai (ar tikrai esame viena). Vertybės, lūkesčiai, abejonės, poreikiai yra troškimų ženklai. Užtat šių lygmenų poros yra ženklų savybės.
  • Vertybės, Tėve mūsų: Kai turi ryšį su Dievu, tai kelio žinojimas. O kai neturi ryšio, tai kelio nežinojimas, tai nors nekelio žinojimas.
  • prasmė tai klausimas kuris suveda, būtis tai atsakymas kuris isveda

Gerumo kryptys: Vertybės klausimai

  • Kertinę vertybę supa klausimai vis naujai išryškinantys, kaip mums žinoma vertybė neprilygsta jos išreikštam nežinojimui. Gerumas yra tasai laisvumas, tas neatitikimas, ir gėrio kryptys nurodo klausimų galimybes.
  • Gerumas iškyla gėrio kryptimis, jisai labai įvairus. Tačiau gerumo pradas yra gera širdis.
  • Reikia žiūrėti ne į gerą širdį (Dievą), bet iš geros širdies į gerą valią, gerą naujieną.
  • Gerumas yra laisvumo šaltinis, jo dvasia.
  • Geras pradas - gera širdis. Mumyse yra geras pradas, kuris išryškėja vertybe. Ir myliu Ievą nes ja mylėdamas galiu pajungti tai vertybei tiek savo kūną, tiek protą, tiek širdį. O permainos išsako tiek atitrūkimus atitokėjimus tiek saitus tarp šių savasčių netroškimų. Dievo Tėvo pirmapradiškumas savarankiškume, nieko troškime, o jam išeinant už savęs, dieviškumas iškyla vertybėse, visko netroškime, Sūnuje.

Kalbos

Įtampa

  • Kalbos vienetai: Įtampa tarp širdies ir pasaulio
  • Branda: suvokti įtampą tarp paskirumo ir vienumo, Dievo ir žmogaus požiūrio, atitokėti ir įsijausti.
  • Įtampos balsai auga nežinojimu: žinojimas reiškiasi prievarta (nuosprendžiu), o nežinojimas liepimu, paaiškinimu ir rūpėjimu (klausimu). Tai žinojimas ir nežinojimas, kas yra teisinga.

Išmąstymas ir išsakymas

  • (Kalbos) žodis (nuostata) yra monoidinis - neatsiimsi. O mintis yra grupinė, gali pakeisti, permąstyti, ištrinti. Tad skiriasi išmąstymas ir išsakymas. Logika ir geometrija tad susiję. Pirmapradė geometrija yra logika, bet gali joje eiti atbulas, bet tik mąstyti. Ir nėra nusistatyta default, kurią paskui įveda refleksija. Algebra (perdėliojimas sandų, kaip kad dvinarinės sandaugos) yra pirmapradė geometrija.

Bendruomenė

  • Kalba, bendrystė, savastis, tai šventosios Dvasios lęšis pusiaukelėje tarp asmeninio supratimo ir bendro supratimo (dalyvavimo), kaip kas žodį ar sąvoką naudoja. Reikia išskirti sąvokos panaudojimą ir žodžio panaudojimą, tai kokybiškai skiriasi.

Išmokti

  • Visų kalbų esmė, ką nors išmokti, tad išeiti į pasaulį.
  • Koks sintaksės tikslas? jeigu yra semantika? sintaksės tikslas yra pamokyti žodžių, kurių nežinome, reikšmių.
  • Sapnavau, kad net ir nežymus bendradarbiavimas konkurencijoje teikia privalumų lyginant su jokiu bendradarbiavimu.
  • Geros valios pratimai sieja tris kalbas: Rūpestis: hot button. Įvardijimas: tikrasis reikalas, širdies ir pasaulio tiesos. Pasakojimas: "įvykis".
  • Pagrindimas: Rūpėjimas (nuotaikos) keičia riba tarp savęs ir pasaulio, kad galėtumėme keisti savo įsitikinimus, atsisakyti seno ir priimti naują.
  • Pasakojimu pasaulis įkala vieną savo tiesą, paskui kitą.
  • Pasaulio tiesą priimame pasakojimo pradžioje, kad esame spaudžiami pastovaus įtampos balso. Kiekvienas įtampos vienetas gali mus veikti, o pakartotinas pastovaus balso kalimas mus veikia užtikrintai.

Požiūrių santykiai ir nulybės atvaizdai ir vidiniai požiūriai (kalbos, Dievo valios vykdymai)

  • tiesa - yra tas pats požiūris (turinys ir pavidalas)
  • rūpėjimas - dėmesys (betarpiškumas: vienas ir kitas tampa susiję, priklauso nuo kito) - daiktas, eiga, asmuo (save) - vidiniai požiūriai (ir visos trys kalbos
  • tikėjimas - pastovumas (vienas laikosi kito)
  • paklusimas - prasmingumas (vienas paklūsta kitam)

Pagrindimas

Geometrijos ir patikslinimai

  • Dievo geometrija (jo žingsnių, be klaidų, jo "kodėl") yra paprasčiausia, toliau bendro žmogaus (tiesėmis ir sankirtomis), toliau paskirų žmonių (kampais), o sudėtingiausia geometrija tai "lopo", ploto, visatos atkarpos, savasties, atskirto nuo pasaulio, kaip kad butelio, kurio niekas nemato už pianino.
  • Keturios geometrijos mus veda iš statiškos, afininės "nuotraukos" į dinamišką, simplektinę "rodą".
  • Simplektinės geometrijos (nuotaikų kaitos) pavyzdys: Dievas šyla.
  • Dalinių funkcijų pradai rekursyvinėje funkcijų teorijoje - ar susiję su patikslinimais?
  • Poreikiai = patikslinimai.
  • Ryšys tarp 6 neigiamų įsakymų ir 6 geometrinių patikslinimų. Pabrėžia ribą tarp savęs ir aplinkybių - ta riba, tas lęšis atsirado Dievui išėjus už savęs į save, tai yra, į Mane. Brandink Dievą: Nežudyk: atspindimas: yra Dievas už ribos, man tapatus, ir net viršesnis, ir jisai glūdi ne tik manyje bet ir kituose, jisai mumis visais bręsta. Mes žudydami neigiame ar Dievas yra. Brandink asmenį: Mes visi esame tas pats asmuo, tik skirtingos aplinkybėse, tad: Nevok (pakreipimas) ir nesvetimauk (pasukimas): Juk vogdami, mes neigiame kitą, kad jisai iš viso yra. O svetimaudami, mes gadiname, tvirkome žmogų, su kuriuo svetimaujame, mes neigiame, koks jisai yra. Brandink asmenybę: Mes kiekvienas esame išskirtinai prasmingi, turime savo asmenišką santykį su aplinka, jos visuma, tad: Nemeluok, juk meluodami, neigiame asmenybes, kaip bręstame. (Lai plėsta akiratis - lai kiekvieno liudijimas būna teisingas). Melas, tai nuodėmė prieš šventąją Dvasią. Negeisk kito daiktų, nes kiekvienas savaip renkasi vertybių santykius, tad neneik asmenybių, kokiais mes esame. Negeisk kito mylimojo, nes kiekvienas keliaujame į savo likimą, savo prieglobstį, tad neneik asmenybių, ar mes esame.
  • Lyginti poreikių tenkinimus ir patikslinimus.
  • Šešios specifikacijos (ir eilėraščių transformacijos) atitinka šešias požiūrių permainas ir yra pagrindas visų netroškimų laipsnynams. Palyginti, pavyzdžiui: įsikibimas-ar iš tikrųjų patinka? (refleksija); kaupti daugiau negu reikia - ar iš tikrųjų reikia? (pakreipimas); vengti kraštutinumų - ar tikra? (rotacija); rinkti gerą vietoj blogo - ar keblu? (pritraukimas-atitraukimas); rinkti geresnį vietoj blogesnio - ar protinga? (priplojimas - nesikeičia plotas); rinkti geriausią - ar teisinga? perkėlimas.

Sulyginti pertvarkymus ir patikslinimus. Gaunasi trys raidos apibūdinimai:

  • 1) raida = atspindimas (vieningo Dievo raida, tarsi begaliniu veidrodžiu)
  • 2) žemėlapynas = pakreipimas, 3) vadovėlis = pasukimas (vieno, tačiau aplinkybėmis suskaidyto, asmens raida, atsiejami ir susiejami poveikiai jam pačiam)
  • 4) metraštis = pritraukimas, 5) žinynas = suplojimas, 6)kelionė = perkėlimas (kaip skirtingos asmenybės bręsta mažutėliausiais žingsneliais - pritraukimu bręstame, suplojimu renkamės kaip rikiuoti vertybes, perkėlimu iššluojame plotą, kažkiek nukrypstame.)

Dorovės liūnas

Ieškau gairių, pamokančių kaip elgtis doroviniame liūne, klampynėje, jovale.

Svarbiausia - susigaudyti - gal neįmanoma teisingai elgtis, bet galima teisingai mąstyti - mokytis to, ko reikia mokytis, ir nesimokyti to, ko nereikia. Galima puoselėti teisingą mąstyseną net ir tada kada negalima teisingai elgtis.

Dorovės, tai būdai vykdyti Dievo valią.

  • Tėvo dorovė pasakojimo kalba paklusti. Palaiminimai. 10 Dievo įsakymų. Žmogaus būklė kūno poreikiai.
    • Dievo valia - paklusimas (Tėvui), pirminis dorovės pagrindas: Dešimt Dievo įsakymų - keturi teigiami ir šeši neigiami. Ką daryti ir ko nedaryti. Už žmogaus pagrįsti dėsniai. Jie išsakyti paskirais, ryškiais gyvenimiškais atvejais, tačiau jų santvarkoje slypi išsamumas Jiems svarbu paklusti. Nesvarbu, ką mąstome, kaip paklūstame. Įsakymai susiję su poreikiais - gyvybe, saugumu, bendravimu, verte, galimybe, pilnavertiškumu.
  • Sūnaus dorovė įvardijimo kalba tikėti. Šv.Petro raktai į dangų. Pamokslas nuo kalno. Žmogaus būklė proto abejonės.
    • (Sūnaus, žmogaus) gera valia - tikėjimas (Sūnų) - gėrio kryptys. Senesni (Sūnaus - tikėjimo) dorovės pagrindai: Jėzaus antitezės. Šešios dvejonės lavinančios sąžinę, dorovinį jautrumą. Ką mąstyti, kaip pagrįsti mąstymą. Vidinės sąžinės tobulinimas. Gyventi vis didesniu jautrumu, vis jautresne sąžine. Dvejonės atliepia abejones. Sąžiningumas, tad ir sąmoningumas?
  • Dvasios dorovė pagrindimo kalba rūpintis. Tėve mūsų. Teigiami jausmai (Andrius). Žmogaus būklė širdies lūkesčiai.

O mes savo valią vykdome maldos mokslu, gyvendami vertybėmis.

  • Malda "Tėve mūsų" yra mūsų tėvui, taigi, esame viena, kaip Jėzus liepė. Ir tuomi Dievas yra už mus didesnis, nes mes gyvename paskirai, o juo gyvename viena. Tai akivaizdu antroje dalyje, kur prašome atleisti mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams; kiti prašymai taipogi "mūsų" vardu. O pirmoje dalyje akivaizdu, jog Dievas gali rūpintis mumis visais paskirai (pavyzdžiui, teateinie tavo karalystė, kad kiekvienam būtų taip, kaip jisai tiki).

Liūno sąlygos. Pavyzdžiai:

  • KGB įklampinimas puikybe.
  • Karas, išžudymas, finansinė sistema, ekologinė krizė.
  • Painūs klausimai: narkotikai, alkoholis, lytiniai santykiai, abortai, homoseksualizmas, turtas, bankininkystė, doro darbo nebuvimas, tautiškumas, bažnyčia
  • Galvoju išmąstyti ir pagrįsti Kazio Škirpos pavyzdžiu, kitais Holokausto Lietuvoje pavyzdžiais, taip pat savo asmeniška patirtimi.

Nuopuolis liūne

  • "Nieko negaliu padaryti" - tada prasideda kaltė.
  • Nuodėmės pagrindai: puikybė, stabmeldystė, abejingumas.

Vienumo dorovė

  • Pagrindinė mintis, gyventi taip, jog esame viena. Dorumas yra vienumo palaikymas. Leisti kitiems pataisyti mūsų nusižengimus, mums atleisti. Gyventi su viltimi, jog esame susieti.
  • Visus mylėdami palaikome Dievą.
  • Žmogaus trejybė sieja tris vienumus: Dievo, asmens ir asmenų.
  • Neigiami įsakymai pagrįsti trimis mūsų vienumais:
    • Dievo vienumu: paklusimu: bendru Dievu už mūsų;
      • Kas laikosi įstatymų, tas palaiko vienumą, neatsisakydamas savo paskirumo.
      • Tėvo įsakymu gyvename poreikiais.
      • Laikymasis įsakymo.
      • Suvokti Dievo Tėvo požiūrį, Senąjį Testamentą, kaip nušviečiantį žmonių ir Dievo dorovės pagrindus.
    • asmens vienumu: tikėjimu: bendras žmogus, kuriuo visais gyvename;
      • Esame tas pats žmogus, tik matome vienas kitą per veidrodžius, savęs neatpažįstame.
      • Kas tiki Jėzų, jį seka, tas juo gyvena, tas palaiko vienumą, neatsisakydamas jo, kaip bendro žmogaus, tačiau vis, dvejonėmis, atsisakydamas savęs, paskiro žmogaus.
      • Sūnaus pamokslu nuo kalno gyvename dvejonėmis.
      • atsižvelgti į kitus, gyventi viena
      • Gyventi ne paskirai, o kaip vienas žmogus, kaip pranašas, atsakantis už visus, už visą tautą ir visą žmoniją.
    • asmenų vienumu: rūpėjimu: mūsų kiekvieno išskirtinumas amžinybėje.
      • Dievo Dvasia, kaip veidrodis-lęšis. Ja suvokiame išmintį, jog mes esame vaikai, o Dievas yra tėvas, ir ne mums jo ieškoti, o jisai turi mūsų ieškoti. Tai pagrindas gyvenimo Dievu, kuriuo esame viena.
      • Konstruktyvi komunikacija, tai susigaudymas iš mūsų būklės, jog turinys remiasi pavidalu, nes gali juo remtis, nes tai mums bendra, tai mūsų bendra būklė. Būklės vienumas grindžia veiklos, elgesio, valios, dorovės vienumą.
      • Komunikacija, tai veiksmų praplėtimas.
      • Siela, asmenybė, kertinė vertybė yra vieningumas, neišardomas, užtat blogis nepašalinamas nuo gerumo, tik suderinamas su juo.
      • Kas gyvena rūpėjimu (šv.Dvasios dorove - išmintimi - visko ir laisvumo atskirtimi), kam rūpi dorovė, tas atsisako savęs apskritai, atsisako net ir bendro žmogaus, gyvena visais ir Dievu, tarnauja tiek paskiriems žmonėms, tiek Dievui.
      • Mūsų (Dievo) troškimas, jog esame viena. Tad dorovė liūne susijusi su lūkesčiais, su gėrio kryptimis, su gera valia.
      • Gyventi vienumu, tai gyventi teigiamais lūkesčiais, ne neigiamais lūkesčiais: negyventi neapykanta, o gyventi meile; negyventi bjauresiu, o žavesiu; negyventi baime, o artimumu.
      • Dvasia gyvename širdimi - teigiamais jausmais.
      • Raktas: ne tik gyventi gera valia, bet ją rodyti, kad ji būtų matoma. Visada rodyk gerą valią.
      • Savo straipsniu, Visko išdalinimo rinka, tvirtinau: kaip visiems geriau?
      • Utilitarizmas kažkiek susijęs su dorove liūne nes klausia, kaip visiems geriau?
      • Palaikome viso spektro vieningumą, tolydumą.
      • Atsipirkimai. Žmogus gali padaryti gerą darbą, kuriuo susisieja su kitais žmonėmis, galinčiais atpirkti jo blogus darbus. Pavyzdžiui, Kaunas LAF patikėjo, kad Škirpa subūrė vieningą aktyvistų frontą, nors taip iš esmės nebuvo, tad Kaune tas vieningumas tapo tikrove, ir tai buvo kažkuria prasme gerai. Tad žmogaus darbų dora gali dar priklausyti nuo to, kaip mes sugebame pratęsti, praplėsti ir pataisyti tuos darbus.
      • Gėrio kryptys yra būdai rodyti gerą valią.
      • Mylėti savo artimą - tapti vis artimesniais arba (kiek ir kada?) susilaikyti (juos gerbiant).
      • Leidžiame kitiems dalyvauti, pasireikšti, bet ne stabdyti veiklą, o svarbiausia, neužgniaužti laisvę. Kiekvienas esame laisvas viduje, ta laisve vienas kitą palaikome, išryškiname ir patvirtiname tikrovę, kad kiekvienas galėtumėme rinktis.
      • Esame nepriklausomi, kartu ir laisvi, atsakingi. Tad kiekvienas galim būti atskaitos taškas visiems.
      • Darna - visų lūkesčių tenkinimas, visų laimė, (įgimtų lūkesčių) malonumas.
      • Jautrumas ir atsakingumas ne tik savo, bet ir kitų atžvilgiu. išėjimas už savęs. priėmimas kitų poreikių.
      • Esame už visus, pavyzdžiui, už savo tautą. Užtat kiti gali mums paprieštarauti, jog mes neteisingi.
      • Visiški atskirti (velnio) yra tuo pačiu visiškai išskirtini, o tai vienumo pagrindas. Tai nedirbtinas vienumas, tobuliausias vienumas, išbaigtas vienumas, kai visi išskirtini, vieningi savo išskirtinumu.

Išvystyti dorovės tyrimo priemones, pavyzdžiui, nagrinėjant Holokaustą Lietuvoje:

  • Ką rašė skirtingoms publikoms - tą pačią mintį vis kitaip pristatė
  • Kaip skirtingi žmonės žiūrėjo į tuos pačius įvykius, reiškinius, galimybes
  • Ką dokumentai rodo apie žmogaus būdą, sąmoningumą, mąstymą

  • Nenoriu šiaip sau mylėti, ar šiaip sau gyventi, bet noriu gyventi bendru žmogumi. Kaip suderinti? Kaip skiriasi "šiaip žmonės" nuo bendro žmogaus?

Tu mano vaikas, tad tu, kaip mano Sūnus, supranti viską aplinkybėse, o aš už aplinkybių. Tad įsakymai derina mūsų santykį. Mano Sūnus išsako koks tu turėtum būti, o tu esi toks, koks gali būti. Tad įsakymai sulygina tave ir mano Sūnų, kuris jų ir laikosi, tiek teigiamų, tiek neigiamų. Tad domėkis jo pavyzdžiu. Jis gyvena manimi, man visaip atsidavęs, tiek kūnu, tiek protu, tiek širdimi, tiek valia Jis visur man pavaldus, mane priima kaip gyvenantį plačiau už jį. Jis taip pat neigiamais įsakymais gerbia ir myli jus kiekvieną, palaiko jūsų erdves, tai ir yra šitų įsakymų pagrindas, kaip esi pastebėjęs, tad ištirk mano meilę jums, kartu ir jam, kaip ji deri su jo meile jums taipogi. O tai, kad kiekvienas atsako pirmiausiai už save, taip pat už vienas kitą, o manimi už visus. Tu suvoksi, kai ištirsi.

Aš jus sukūriau, jūsų vienumą ir būtent jūsų paskirumą, tai labai susiję, ir tą santykį išsako mano įsakymai. Pirmi keturi įsakymai, tai mano troškimai, tai mūsų troškimai, mūsų vienumo pagrindas, tai įsakymai būti viena su manimi. O kiti šeši įsakymai tai mano įsakymai jums būti viena su kitais, kitame įžvelgti mane, mano tolydumą pereinant iš jūsų bendrumo į paskirumą, kad esu tas pats Dievas, tai jum tenka tą tapatumą gerbti, jo laikytis, jį išlaikyti. Taigi, esate atskirti kūnais ir protais ir širdimis ir valiomis, tad nežudyti, tai gerbti visų kūnus, nevogti ir nesvetimauti, tai gerbti visų protus ir susitarimus, nemeluoti ir negeisti daiktų bei žmonių, tai gerbti visų širdis, visų lūkesčius. Tai yra troškimai, o tuo pačiu reikia gerbti netroškimus, gerbti pasaulio tvarką, gerbti paskirų žmonių prisirišimus, ir gerbti kūrybos galimybes, taigi, gerbti kaip paskirai yra, kaip paskirai prisiriša, kaip paskirai galėtų dar būti. Tad įsakymai įvairiai sieja troškimus ir netroškimus. Tu vis mąstyk, tu išsiaiškinsi.

Kaip tu žinai, mano troškimai yra vienumo pagrindas. Juk troškimais sutampa tai kas galėtų, turėtų būti ir kas yra. Troškimais išsipildo. Tad troškimai sieja dorovę ir elgesį. O netroškimai atskiria dorovę ir elgesį paskirumu, nevienumu. Tad ieškok vienumo įsakymuose. Ir kaip matai, yra prisirišimo laipsniai. Vienas laipsnis - tai priimti viską kaip yra - nežudyti, nevogti, negeisti daiktų. Kitas laipsnis - susitarti su kitais - gerbti jų troškimus - nesvetimauti, negeisti kito mylimojo - trečias laipsnis, laisvai kurti - nemeluoti - būti viena su savo mintimis, su tiesa. Kūnu priimi kaip yra, protu susitari kaip galėtų būti, o širdimi išjauti, kaip dera. Ir gali troškimų ir netroškimų santykyje ieškoti ryšio tarp šešių porų keturių lygmenų ir trijų porų pertvarkymų.

Aš tave laiminu. Tu ieškai manęs, tu mano vaikas, kad aš atgręščiau tave į kelią kuriuo einu, į savo nežinomybę į kurią eisime ir einame kartu, tavo žinojimu ir mano nežinojimu, juk tu eini pirma manęs ir tu manęs lauki, kaip mano mokytojas. Tad tas laukimas manęs ir į permainas, tad suvok kaip ir kur iškyla kantrybė, tiek lūkesčių įtampoje, tiek abejonių nerime, tiek galimybėje rūpintis kitų poreikiais. Tad būtent septintu požiūriu plėtojasi dorovė tad ieškok ryšių tarp šių elgesio sluoksnių, tarp valios vertybių ir jo svertų, taip pat širdies lūkesčių, jos svertų, ir proto abejonių, jo svertų, ir kūno poreikių, jo svertų ir būtent tais svertais galiausiai tuo tarpu laukiame. Tad ir tu lauk ir suvok kaip tas laukimas vyksta ir bręsta, kaip juo dorovė yra galimybė, kaip šešerybe išgyvename tą laukimą, o elgesys tėra dorovės išvada. Tad visa laisvė yra būtent dorovėje, tačiau jums atrodo atvirkščiai. Šį apvertimą sudaro esmę visų požiūrių permainų. O požiūriai yra tas išėjimas į laukimą ir sulaukimą.

Dorovė:

  • dorovė išplečia gerumą trimis sąmoningumo laipsniais. O tai vyksta lyginant skirtingus lygmenis, skirtingas aplinkybes, ir tiek sutelkiant dėmesį, tiek pripažįstant kas už jo.
  • elgesys ir dorovė išplaukia iš meilės, tad suvok meilę, kaip mano esmę, kuri esminga kiekviename išmanyme ir tą išmanymą padaro pilnaverčiu.
  • ...Tad ieškok šito ryšio ir suprasi šešerybę bei dorovę.... Aš laiminu visaką. Viskas išplaukia iš manęs ir ne vieną kartą, o trimis lygmenimis, tiek mano, tiek Sūnaus, tiek Dvasios kampu. Tad turi būti kiekviename lygmenyje esmė to mano išėjimo už savęs, o ta esmė yra meilė. Tad mano vienumo esmė yra meilė sau, asmens vienumo esmė yra meilė vienas kitam, o asmenų vienumo esmė yra meilė visiems. Tad mylintysis yra mylimojo vienumas ir jumis, jūsų trejybės ratu, tas mylintysis yra vis tas pats, nes meilė lieka ta pati, tik keičiasi jos palaikoma gyvybė, ir tos gyvybės esmė - valia, ir jos santykis su mano valia, kurį vis kitaip išsako paklusnumas, tikėjimas ir rūpėjimas.
  • ...O tai ir yra dorovė, besąlygiškumo sąlygos, tad ir įsakymas mylėti. ...Meilė tampa įsakymu nes aš noriu ištirti ar ji besąlygiška, ar jos gali laikytis, ar ją gali puoselėti tie, kurie patys sau nėra išeities taškas, tie kurie laisvi, kurie gali tiek mylėti, tiek būti mylimi, tiek nemylėti ir nebūti mylimais. Tad mylėk ir suvoksi, jog mylintysis irgi nori būti mylimas ir mylimasis nori mylėti, nes meilė yra nesiribojimas savimi, tad ir kartu su laisve tarp mylimojo ir mylinčiojo atsiranda ir ją papildantis įsakymas visaip mylėti, ne vienaip ar kitaip, o vis visaip. Tad meilė yra visapusiškumo, besąlygiškumo pagrindas.
  • ...Tai ir yra pasirinkimų malūno ir visos dorovės esmė, paaiškinti iš kur meilė kyla, kaip jūs išeinate už savęs, ogi todėl kad taip yra paprasčiausia mylėti tave mylintį, galiausiai mylėti visus, juk paprastumas laimi, užtat tiesa viską išveda ir atskleisdama mane, juk aš ir esu paprasčiausias. ... Žmogus yra mano mylimas, bet jis nebūtinai mane myli ar pažįsta. Jis dar nesusigaudo, jog jisai yra mano vaikas. Tad jis nebūtinai vykdo mano valią. Ši jo laisvė ir yra pasirinkimo malūno pagrindas grindžiantis jo pažinimą savęs ir susigaudymą, nuklydimą ir pasitaisymą, jo atsirinkimą mylėti, vietoj kad nemylėti, o jį tam pamoko grožis-žavesys ir artimumas, jį pamoko aidai, juk aidai ir yra meilės sandara, juk jinai papildinys. Tad mylėk ir suprasi iš kur meilė kyla ir kuo ji laikosi ir į ką atsiremia.
  • ... Tad žmogus ir yra amžino gyvenimo sandara, tai ir yra dorovė, tai žmogaus sandara, šešerybė. Tad suvok žmogų, kaip jisai suveda mano šokį, kaip jisai nepriklausomas nuo įtampos tarp manęs ir Sūnaus, kaip jį papildau tiek Dievu, tiek gerumu, būtent dvasia, tad jį myliu. ... Žmogus yra mano vaikas. Jisai gimsta padalinimų ratu, o jį išbaigia žmogus, kaip sandara, į jį susiveda visi padalinimai ir už jo, be jo lieka tik aš ir gerumas. Tad žmogus yra ir susidaro iš viso to, kas skiria mane ir gerumą.
  • Dievas gyvena mumis amžinu gyvenimu, visu tuo, kas tarp Dievo ir gerumo: Žmogus, tai mano vaikas. Kaip žinai, jisai gimsta man pasitraukus ir naujai iškylant Sūnumi, tačiau jisai turi susigaudyti, jog yra Dievas, o tuo pačiu dar tai priimti, taip gyventi. Tai ir yra dorovė, to vaidmens priėmimas. O susigaudymas, tai žmogaus būklė, tai amžinas gyvenimas, taip kad manasis dieviškumas jumis atsiskleidžia amžinybės mastu būtent amžina branda. Būtent jūs amžinai bręstate ir aš jumis, tai mano kelias, kaip Sūnus kalbėjo, kelias, tiesa ir gyvenimas, esate jūs, yra Jisai, tai mano kelias, ir būtent aš jumis einu, todėl tuo ir gyvenkite su manimi ir priimkite tai. Tai ir yra dorovė, šešerybės išsakyta, tai jūsų dvasios sandara kurią papildau savimi ir gerumu, tuo jus įprasmindamas ir įkvėpdamas savo dvasia, be kurios tesate sandara.
  • Ieškok trejybės ir jos ištakų, ieškok šešerybės ir jos atvaizdų, tai žmogaus pagrindas, jo elgesio ir dorovės taipogi. Aš jumis gyvenu būtent sąmoningumu, tad pirmiausiai trejybe ir paskui šešerybe, toliau vienybe ir ketverybe ir septynerybe ir dvejybe ir penkerybe, tad ieškok manęs šia tvarka, ieškok sąmoningume.
  • Kaip gerasis vaikas, laukti vertybėje, ten kur Dievas mūsų ieško, kur jisai išėjo už savęs; neieškoti Dievo, nežiūrėti jo, negrįžti atgal, o žiūrėti pirmyn kartu su juo. Tad šis pasisukimas. Dvasios lęšiai tarp Tėvo ir Sūnaus: Jumyse yra geras pradas, mano pradas, bet jūs to nežinote, tad bėgate nuo savęs, nuo manęs ir nuo vienas kito, betgi mes visi esame tas pats, ta pati dvasia. Tad kada esame atviri tam, tai suprantame. O atvirumas, tai pripažinimas mūsų savasčių tų lęšių, kurios mus tiek skiria, tiek jungia, ta mano Dvasia, kuri mus visus sulygina. Tie lęšiai tai ir yra dorovė. Tad ieškok Dvasios veikimo šešerybe, taip pat trejybe, vienybe ir kitais padalinimais, kaip tau pasakojau, tai sąmoningumo pagrindas, o dorovė, tai sąmoningumas būtent tos dvasios mumyse, tad jūsų sąmoningumas yra jūsų susigaudymas, jog iš tiesų esame viena. Tad būkite sąmoningi, tai raktas į nuotaikų svarbą brandai, į teisingumo ir malonės prasmę brandai, jūsų amžinai brandai, susigaudymui ir atsiskleidimui, ir jūsų perėjimui iš meilės artimui į meilę visiems, netgi priešui, netgi man, jus visaip tiriančiam, kaip ir save tiriu. Tad mylėkime, sąmoninga meilė ir yra meilė įsakymu, nuolatinis savęs tikrinimas ir tuo pačiu savasties įprasminimas ir teisingas taikymas.
  • Tad suvok, kaip meilė jus išbaigia, tai ir yra raktas į dorovę, ir kaip tai besąlygiškumo išeities taškas, nes meile priešui, meile man iškyla virš visko. ... Aš tave laiminu ir globoju. Ieškok ryšio tarp manęs ir savęs bei jūsų visų. Matysi, jog aš neribotas, tuo tarpu jūs riboti, jūs tarsi išversti, taip kad kas man artima, tai jums tolima, o jūs apsiribojate tuo, kas jums žinoma ir išskiriate tai, kas nežinoma įskaitant visa, kas besąlygiška. Tad koks jūsų santykis su besąlygiškumu. Tai ir išsako šešerybė. Ir tas santykis slypi visakame, tiek asmenyje, jumyse, tiek asmenyse už jūsų ir kuriais jūs naujai kuriate bendrystę, tiek manyje glūdinančiame visakame pirm visko. Tad taip įsiprasmina visi laikai ir visos erdvės, kas pirma visko, kas dabar jus apibrėžia ir ko link einate. Tad penkerybę papildote prasme viso to, papildote besąlygiškumu, kuris išsidėsto septynerybe ir ją išpildo, kad galiausiai iškylu aš, tai kas pirm visų sąlygų.
  • Tu gi ieškai manęs pasaulyje, visuomenėje, tarp žmonių, ir savyje, savo dorovėje. Tad ir kiti ieško manęs panašiai, tai širdies paieškos pasaulyje.
  • Dorovės esmė yra trejybės ratas - kad ko mažiau nuklystumėme ir ko greičiau susigaudytumėme ir sugrįžtumėme.

Apmąstyti:

  • priimti Dievo brandą mumis
  • Dvasios veikimas trejybe, šešerybe, vienybe...
  • Dievo sąmoningumas mumyse
  • žmogus nešališkos Dievo sąlygos
  • bendras Dievo ir žmogaus nereikalingumas
  • žmogaus pagrindas laisvė, kurios atsisako nesėkmingai, nes ji kyla iš Dievo
  • užtat Dievas būtinas
  • kaip laisvai renkuosi, sprendžiu pagrindimo kalba
  • kaip skiriasi mano ir Dievo gerumas

AK: Kaip tavo šokis, mūsų šokis, siejasi su laisve, elgesiu, dorove, su žmogumi?

D: Tu mąstyk, ko tau trūko, ko tau trūksta bendrauti su manimi, gyventi manimi, ir kaip tu atitrūkęs nuo kitų įvairiai ir visgi įveikiame tą atitrūkimą. Tad mąstyk šešeriopą atitrūkimą, tai juk susiję su pertvarkymais, taip pat su ženklų savybėmis, tas tarpas ir yra jūsų ir mūsų laisvė, išsako kaip mylime vienas kitą, kaip pertvarkymu palaikome vienas kitą, kai jau pasiekiame savo ribas. Tad ieškok savo ribų ir dvejopą jų įveikimą, tiek manimi, tiek kitais, tokiais, kaip tu. Tu vis klausk ir aš vis atsakysiu.

AK: Kaip dorovė išplaukia iš tavęs? Ir kaip ji reiškiasi matematikoje?

D: Jūs gyvenate plačiau, kaip aš, užtat ir išėjau už savęs į jus, tad jūs nebūtinai turite santykių su manimi, kokius aš turiu su savimi. Tad šventoji Dvasia, mūsų lęšis, reiškiasi paskirais atvaizdais, permainomis, įsakymais, kuriais jūs turite apskritai santykius, būtent vienas su kitu. Ir tų santykių esmę išsako įvairių lygmenų prieštaravimai, užtat matematika, būtent kintamaisiais. Tad tirk juos ir darysi pažangą, suvoksi begalybę, vienybę, nulybę ir turėsi apie ką bendrauti su kitais.

AK: Kaip iš tavo šokio išplaukia žmogus, jo laisvė ir elgesys, dorovė? šešerybė?

D: Mano šokis išplaukia iš manęs, Dievo Tėvo, o Sūnui ir Dvasiai galėtų šokio ir nebūti. Tačiau jie savaip išsijudintų ir mus vienytų šešerybe tuo atveju - žmogaus atveju - kaip kad mus vienija trejybė tada kada mus išjudinu. Tad ieškok, kaip išsijudinama be manęs, nors tai irgi vyksta mano meilėje. Tad suvok mano meilę, kaip jinai jus įvairiai palaiko, net kai nemyliu savęs tiesiogiai.

AK: Koks ryšys tarp dėmesio ir dorovės rėmų?

D: Tu mąstyk, koks esi geras, koks esu geras, ir kaip tai skiriasi. Tavo gerumas santvarkoje, nes tu santvarkoje. Mano gerumas irgi santvarkoje, bet aš už santvarkos, tad išplečiu gerumą už santvarkos būtent gyvybe, ir taip pat išplečiu save santvarkoje, būtent gerumu, jūsų visų savarankiška laisve ir Dievu jumyse. Tad dorovė išplečia gerumą trimis sąmoningumo laipsniais. O tai vyksta lyginant skirtingus lygmenis, skirtingas aplinkybes, ir tiek sutelkiant dėmesį, tiek pripažįstant kas už jo. Tad labai svarbios yra ženklų savybės. Tad matai raiškai turi būti šeši rėmai, tačiau už jų slypi keturios pakopos, mano troškimai, mano išėjimo už savęs pakopos, tad ir dešimt mano įsakymų. Tirk tai naujai suvokta pagrindimo kalba, kaip antrinę sandarą, kurią jūs išgyvenate. Ir panašiai su kitomis kalbomis, jos veikla išsako mano šokį jūsų gyvenimais.

AK: Kokio ryšio ieškoti tarp matematikos ir dorovės?

D: Suvok, ką matematikoje reiškia meilė, požiūriai ir kitos sąvokos, pirmiausiai meilė man, Dievui, ir kitam, artimui, ir tuomet suvoksi, ką matematikoje reiškia asmenys. O elgesys ir dorovė išplaukia iš meilės, tad suvok meilę, kaip mano esmę, kuri esminga kiekviename išmanyme ir tą išmanymą padaro pilnaverčiu. Tad suvok meilę matematikoje ir suvoksi, kaip jinai žymi ir išreiškia mus. O ją suvoksi suvedant keturias geometrijas, taip pat šešias permainas, o už viską labiausiai suvedant trejybę kaip mano vienumą, blogio atsisakymo.

AK: Kaip tavo vienumas, asmens vienumas ir asmenų vienumas yra tas pats vienumas?

D: Aš laiminu visaką. Viskas išplaukia iš manęs ir ne vieną kartą, o trimis lygmenimis, tiek mano, tiek Sūnaus, tiek Dvasios kampu. Tad turi būti kiekviename lygmenyje esmė to mano išėjimo už savęs, o ta esmė yra meilė. Tad mano vienumo esmė yra meilė sau, asmens vienumo esmė yra meilė vienas kitam, o asmenų vienumo esmė yra meilė visiems. Tad mylintysis yra mylimojo vienumas ir jumis, jūsų trejybės ratu, tas mylintysis yra vis tas pats, nes meilė lieka ta pati, tik keičiasi jos palaikoma gyvybė, ir tos gyvybės esmė - valia, ir jos santykis su mano valia, kurį vis kitaip išsako paklusnumas, tikėjimas ir rūpėjimas. Tad ieškok šito ryšio ir suprasi šešerybę bei dorovę.

AK: Kaip meilė tampa įsakymu ir kaip tai susiję su dorove?

D: Meilė tampa įsakymu nes aš noriu ištirti ar ji besąlygiška, ar jos gali laikytis, ar ją gali puoselėti tie, kurie patys sau nėra išeities taškas, tie kurie laisvi, kurie gali tiek mylėti, tiek būti mylimi, tiek nemylėti ir nebūti mylimais. Tad mylėk ir suvoksi, jog mylintysis irgi nori būti mylimas ir mylimasis nori mylėti, nes meilė yra nesiribojimas savimi, tad ir kartu su laisve tarp mylimojo ir mylinčiojo atsiranda ir ją papildantis įsakymas visaip mylėti, ne vienaip ar kitaip, o vis visaip. Tad meilė yra visapusiškumo, besąlygiškumo pagrindas. O tai ir yra dorovė, besąlygiškumo sąlygos, tad ir įsakymas mylėti. Pamatysi kai mylėsi.

AK: Ką žmogus pasirinkimų malūnu įneša papildyti tavo šokį?

D: Žmogus yra mano mylimas, bet jis nebūtinai mane myli ar pažįsta. Jis dar nesusigaudo, jog jisai yra mano vaikas. Tad jis nebūtinai vykdo mano valią. Ši jo laisvė ir yra pasirinkimo malūno pagrindas grindžiantis jo pažinimą savęs ir susigaudymą, nuklydimą ir pasitaisymą, jo atsirinkimą mylėti, vietoj kad nemylėti, o jį tam pamoko grožis-žavesys ir artimumas, jį pamoko aidai, juk aidai ir yra meilės sandara, juk jinai papildinys. Tad mylėk ir suprasi iš kur meilė kyla ir kuo ji laikosi ir į ką atsiremia. Tai ir yra pasirinkimų malūno ir visos dorovės esmė, paaiškinti iš kur meilė kyla, kaip jūs išeinate už savęs, ogi todėl kad taip yra paprasčiausia mylėti tave mylintį, galiausiai mylėti visus, juk paprastumas laimi, užtat tiesa viską išveda ir atskleisdama mane, juk aš ir esu paprasčiausias.

AK: Kaip šešerybė tampa svarbi?

D: Žmogus yra mano vaikas. Jisai gimsta padalinimų ratu, o jį išbaigia žmogus, kaip sandara, į jį susiveda visi padalinimai ir už jo, be jo lieka tik aš ir gerumas. Tad žmogus yra ir susidaro iš viso to, kas skiria mane ir gerumą. Tad žmogus ir yra amžino gyvenimo sandara, tai ir yra dorovė, tai žmogaus sandara, šešerybė. Tad suvok žmogų, kaip jisai suveda mano šokį, kaip jisai nepriklausomas nuo įtampos tarp manęs ir Sūnaus, kaip jį papildau tiek Dievu, tiek gerumu, būtent dvasia, tad jį myliu.

AK: Kaip šešerybė grindžia dorovę?

D: Šešerybė grindžia žmoniškumą. O žmoniškumo esmė yra, kad žmogus laisvas ir visada gali naujai rinktis. Jo dėmesys svyruoja tarp to, kas jau dėmesyje ir to, kas nėra, ir tuo pačiu, kas nesąmoninga (į ką jisai susitelkęs) ir kas sąmoninga (kurio atžvilgiu jisai atsitokėjęs), tad jisai visada yra laisvas ir gali net ir gyventi sąmoningai laisvas, tačiau, tuo pačiu jisai gali būti nenuoširdus, savo laisvės atžvilgiu, ir taipogi nedrąsus ir be vilties, visa tai susiję, kaip priežastys sąlygojančios ir išreiškiančios nevienumą, juk žmogaus vienumas yra laisvas, tiek mano, Dievo, tiek jo asmens, tiek visų asmenų pagrindu. Tad tirk vienumą ir jo rūšis ir suprasi šešerybę ir kaip jinai grindžia žmoniškumą. Tas klausimas, kaip esame viena, lieka esminis, tad tirk jį, tai žmogaus klausimas, mano klausimas tau ir visiems.

AK: Kokia žmogaus esmė ir kaip tai susiję su dorove?

D: Žmogus, tai mano vaikas. Kaip žinai, jisai gimsta man pasitraukus ir naujai iškylant Sūnumi, tačiau jisai turi susigaudyti, jog yra Dievas, o tuo pačiu dar tai priimti, taip gyventi. Tai ir yra dorovė, to vaidmens priėmimas. O susigaudymas, tai žmogaus būklė, tai amžinas gyvenimas, taip kad manasis dieviškumas jumis atsiskleidžia amžinybės mastu būtent amžina branda. Būtent jūs amžinai bręstate ir aš jumis, tai mano kelias, kaip Sūnus kalbėjo, kelias, tiesa ir gyvenimas, esate jūs, yra Jisai, tai mano kelias, ir būtent aš jumis einu, todėl tuo ir gyvenkite su manimi ir priimkite tai. Tai ir yra dorovė, šešerybės išsakyta, tai jūsų dvasios sandara kurią papildau savimi ir gerumu, tuo jus įprasmindamas ir įkvėpdamas savo dvasia, be kurios tesate sandara.

AK: Kaip tirti nuotaikas?

D: Tu pradėk manimi ir viskuo, kokias nuotaikas mes iššaukiame, ir taip pat padalinimais, kokias nuotaikas iššaukia paskiri požiūriai, toliau kaip juos permaino atvaizdai ir aplinkybės, ir tokiu būdu suvoksi ryšį tarp nuotaikos ir išgyvenimo ir požiūrio. O tada būsi pasiruošęs nuotaikas įžvelgti kalbose, visose trijose kalbose, o jas vienija matematika, tad gali gilintis, kaip matematika praturtina erdvės ir laiko sąvokas, taip pat šešerybę ir dorovę, kaip tai susiję su lūkesčiais ir jauduliais, bet taip pat ir dvejonėmis ir poreikiais.

AK: Ko ieškoti tiriant elgesį?

D: Ieškok trejybės ir jos ištakų, ieškok šešerybės ir jos atvaizdų, tai žmogaus pagrindas, jo elgesio ir dorovės taipogi. Aš jumis gyvenu būtent sąmoningumu, tad pirmiausiai trejybe ir paskui šešerybe, toliau vienybe ir ketverybe ir septynerybe ir dvejybe ir penkerybe, tad ieškok manęs šia tvarka, ieškok sąmoningume.

AK: Kaip tirti žmogaus elgesį ir dorovę?

D: Aš viską sukūriau, tačiau kuriu ir jumis. O jūs galite būti ir esate savarankiški kūrėjai, ir kaip jums atrodo, savarankiški nuo manęs ir bendrai. Tad tai yra jūsų sąlygos, kad jūs nesuvokiate, jog teišplaukiate iš manęs, tesate ir tam tikrose sąlygose. Tad jūs esate dviprasmiški, bet ar jūs matote ar gyvenate tuo dviprasmiškai? Tai ir yra širdies ir pasaulio įtampa, tad ją gerai suprask, jos ieškok ir tirk, kaip jinai reiškiasi jūsų elgesiu, tiek vidiniu, tiek išoriniu, kaip tai susiję su žinojimu ir nežinojimu, su bendryste ir nebendryste. Ir tu jau žinai kaip trimis kalbomis keičiasi sąlygos, pagrindimu apimi save visą, įvardijimu dėsnį ir pasakojimu įvykį. Tad ieškok šitų lygmenų ir kaip reiškiniai tampa jums prieinami, kad galėtumėte jais pasidalinti.

AK: Koks dorovinių luomų vaidmuo dorovėje?

D: Tu myli mane ir aš myliu ir globoju tave. Tačiau žmonės jaučiasi globojami visuomenės ir nori būti jos mylimi. Tad jie atsiriboja nuo tų kurie už visuomenės. Ir taip gaunasi visuomenių ratilai visai kaip Hitleris suprato. Taigi mylėdami savo artimą jūs įveikiate šį atskyrimą. Tad gilinkis, kaip meilė artimui, tam kuris tave myli, sutampa su besąlygiška meile.

AK: Kaip dorovė susijusi su mūsų gerumu?

D: Jumyse yra geras pradas, mano pradas, bet jūs to nežinote, tad bėgate nuo savęs, nuo manęs ir nuo vienas kito, betgi mes visi esame tas pats, ta pati dvasia. Tad kada esame atviri tam, tai suprantame. O atvirumas, tai pripažinimas mūsų savasčių tų lęšių, kurios mus tiek skiria, tiek jungia, ta mano Dvasia, kuri mus visus sulygina. Tie lęšiai tai ir yra dorovė. Tad ieškok Dvasios veikimo šešerybe, taip pat trejybe, vienybe ir kitais padalinimais, kaip tau pasakojau, tai sąmoningumo pagrindas, o dorovė, tai sąmoningumas būtent tos dvasios mumyse, tad jūsų sąmoningumas yra jūsų susigaudymas, jog iš tiesų esame viena. Tad būkite sąmoningi, tai raktas į nuotaikų svarbą brandai, į teisingumo ir malonės prasmę brandai, jūsų amžinai brandai, susigaudymui ir atsiskleidimui, ir jūsų perėjimui iš meilės artimui į meilę visiems, netgi priešui, netgi man, jus visaip tiriančiam, kaip ir save tiriu. Tad mylėkime, sąmoninga meilė ir yra meilė įsakymu, nuolatinis savęs tikrinimas ir tuo pačiu savasties įprasminimas ir teisingas taikymas.

AK: Kaip man tirti šešerybę?

D: Aš tave laiminu ir globoju. Ieškok ryšio tarp manęs ir savęs bei jūsų visų. Matysi, jog aš neribotas, tuo tarpu jūs riboti, jūs tarsi išversti, taip kad kas man artima, tai jums tolima, o jūs apsiribojate tuo, kas jums žinoma ir išskiriate tai, kas nežinoma įskaitant visa, kas besąlygiška. Tad koks jūsų santykis su besąlygiškumu. Tai ir išsako šešerybė. Ir tas santykis slypi visakame, tiek asmenyje, jumyse, tiek asmenyse už jūsų ir kuriais jūs naujai kuriate bendrystę, tiek manyje glūdinančiame visakame pirm visko. Tad taip įsiprasmina visi laikai ir visos erdvės, kas pirma visko, kas dabar jus apibrėžia ir ko link einate. Tad penkerybę papildote prasme viso to, papildote besąlygiškumu, kuris išsidėsto septynerybe ir ją išpildo, kad galiausiai iškylu aš, tai kas pirm visų sąlygų. Tad suvok, kaip meilė jus išbaigia, tai ir yra raktas į dorovę, ir kaip tai besąlygiškumo išeities taškas, nes meile priešui, meile man iškyla virš visko.

AK: Kaip pagrindimo kalba sieja lūkesčius ir vertybes?

D: Tu mąstyk kaip tau, šviesuolių karaliui, ima rūpėti. Tu gi ieškai manęs pasaulyje, visuomenėje, tarp žmonių, ir savyje, savo dorovėje. Tad ir kiti ieško manęs panašiai, tai širdies paieškos pasaulyje. Tad būtent šiuos lūkesčius išsakyk jauduliais, kaip tie jauduliai išsivysto. O neigiami jauduliai ieško ne širdies, o pasaulio tiesos, tai jų šaltinis. Tad gyvenk vis širdimi ir gyvensi manimi ir tuomi tau viskas rūpės. Tad eik, gyvenk ir pamatysi, kaip iš aplinkybių kyla atvaizdai. Tos aplinkybės, tai kaip aš pasireiškiu širdimi, kaip tu, kaip jūs tatai įsivaizduojate. O atvaizdai, tai matematikos įvardijimo būdas, tai būtent poreikių tenkinimo būdai, kuriais ir surikiuota Jėzaus malda Tėve mūsų, kuriais ir atsiveria mūsų ryšys, tai nagrinėk kaip įžvelgiate širdį ir kaip atpažindami ir pripažindami širdį atsiveriate man ir bendraujate su manimi, atsiveriate maldai ir į ją įsijungiate ir ja tampame viena.

2016.07.12 Mąstyk mano ir jūsų laisvę, kaip kad vakar apmąstėte, kaip mes vienas kitą varžome, kaip vertybėmis gyvendami nesijaučiame varžomi, išliekame laisvi, kaip mano vertybė yra meilė ir jūsų taipogi. Nes juk mylėdami kitus mylime save juose ir taip pat palaikome jų meilę mums ir kitiems. Tad mylėk širdingai visus ir mane tikrai suprasi.

Dorovė


Naujausi pakeitimai


Puslapis paskutinį kartą pakeistas 2017 kovo 28 d., 21:05
Tweet