调查

摘要

神的舞蹈

经历的道

知识的房子

神的调查

redaguoti


Žr. Dorovės tyrimas, Dorovė gyvenime, Elgesys, Dorovės sąvokos, Dorovės pavyzdžiai, Klaidos, Gyvenimo būdas ir stilius, Dorovė 20181123

Kas yra raktai į dorovę?

Naujai dėlioju visas savo mintis apie dorovę, kaip jos įvairiai suvokia dorovę, kaip sąmoningumo išreikalavimą.

Dorovei svarbias keturias vienumos sampratas pristačiau pranešime, Lietuvių ir litvakų šimtametis vaidas, 1940-2040 m. Dorovinis tyrimas.


Kaip turėtumėme elgtis?

  • Ar, ką, kaip, kodėl amžinai bręstame?
  • Kaip žmogus dorove atsisako savęs?

Kodėl turėtumėme veikti?

  • Kas mums svarbu?
  • Kas mums svarbiausia ir kodėl?
  • Kaip dorovė ima rūpėti?
  • Kokie išminties pamokymai?
  • Susieti dorovės rėmus ir gėrio kryptis.
  • Poreikiais pagrįsti dorovės rėmus, kaip įvairiai suprantame gerumą?
  • Kaip žmogus susigaudo, jog reikia keisti kryptį?
  • Kokios mūsų vertybės?
  • Jeigu tikslas yra gyventi nežinojimu, ar mes turėtumėme didinti savastį (labiau įsijausti) ar mažinti savastį (atsitokėti)?

Kaip turėtumėme veikti? Koks mūsų pasirinkimų malūnas?

  • Kaip žmogus susigaudo jog reikia keisti kryptį? Ieškok nulybės atvaizdų ryšio su nežinojimo keliu.
  • Kaip mus veikia aplinka ir kaip ją veikiame?
  • Kaip pasąmonė išplečia sąmonę?
  • Kaip atmintis išplečia protą?
  • Kaip kalbos tveria atmintį ir sąvokas?
  • Kaip mus įtakoja mūsų pažįstami, pavyzdžiui, kad naudotumėme svaigalus?
  • Kaip bręstame?
  • Kaip žmogus susigaudo jog reikia keisti kryptį?
  • Kokia sąmoningumo lygmens svarba?
  • Kokie dorovės dėsniai? Juos rinkti.
  • Kaip Dievas vis naujai iškyla žmogaus elgesyje?

Ką turėtumėme veikti?

  • Kaip mums būti viena?
  • Kaip įsipareigojame būti viena?
  • Kaip mums būti viena?
  • Kaip esame viena?
  • Dievas kuria save (viską, pasaulį, mūsų sąlygas) ir atitinkamai bendrystę, žmogus kuria save (savo sąlygas) ir atitinkamai bendrystę. Ar tai ta pati bendrystė?
  • Kaip renkamės gyventi visais ir ne tik savimi?
  • Kaip mus veikia aplinka ir kaip ją veikiame?

Ar mums veikti: Kas yra blogis?

  • Kokios sandaros ir sąvokos grindžia dorovę?

Kas mums trukdo veikti ką turėtumėme?

  • Kaip Dievas įprasmina blogį, išardo, pritaiko ir sieja su gerumu?
  • Ar gali žmogus ar būtybė žinodami tyčia rinktis blogį sau ar kitam? Tyčia rodyti blogą valią? Kaip ir kodėl?

Kaip suderinti antrinių sandarų supratimą Dievo atjauta (4+6) ir kubu (sandais 2x3x4)?

Tiriu: Atsakomybė Pamokymai

Sąmonė - dorovė

Dorovės klausimas: Kaip žmogus turėtų elgtis?

Kas yra dorovė?

Dorovės esmė: Dorovė yra sąmoningumo išreikalavimas.

  • Tad sąmoningėjimas.
  • Užtat dorove mes patys sąmoningėjame.
  • Dievo būtinumo reikalavimas.
  • Dorovės esmė yra mūsų privalėjimas atsiverti, sąmoningėti, puoselėti ryškesnį sąmoningumą, užtat amžinai bręsti ir atsiskleisti.
  • Dorovė yra meilės ir sąmoningėjimo nustatymas, pamatavimas, įrodymas.
  • Meilė išplečia dorovės reikalavimą, jį taikydama visų asmenų santykiams. Meile įvairiai renkamės platesnę apimtį vietoj siauresnės apimties. Meilė tad palaiko sąmoningėjimą. Meilė vienija mūsų pasirinkimus, užtat puoselėja mūsų vieningą kertinę vertybę, mus atstojančią.

Dorovė yra sąmonės (bendro žmogaus) permąstymas elgesio.

  • Atsisakome savęs. Gyvename bendriau.

Dorovė rūpinasi, kaip mus labiau atverti.

  • Kada nustatyta apimtis, turėtumėme išeiti už savęs, rinktis vienumą, vietoj kad trauktis gilyn į save ir prisirišti prie savęs. Kai lyginame dvi apimtis, turėtumėme rinktis platesnę apimtį, kaip kad turėtumėme rinktis platesnę širdies tiesą.

Dorovė yra susigaudymas, jog mūsų sąlygos susidaro iš žinojimo, tačiau už mūsų sąlygų yra besąlygiškas nežinojimas.

  • Suvokiame, kad už mūsų gali būti kažkas daugiau, tad galime ir turime gyventi viena, gyventi visais, gyventi Kitu.
  • Pavyzdžiui, mūsų protas gyvena žinojimu, už kurio yra tiktai nežinojimas. Ir netgi mūsų kūnas gyvena veikla, už kurios yra neveikla. Ir panašiai su širdimi ir valia, su visais klodais. Tad tai yra atpažinimas Dievo troškimų: savarankiškumo, užtikrintumo, ramumo, meilės.

Dorovė yra išėjimas už sąlygų.

  • Deri atsisakyti sąlygų ir tik tada jų rinktis.
  • Atsiplėšiame nuo savo sąlygų.
  • Jeigu elgesį suprantame, kaip pasaulio apribotą, sąlygotą, tai dorovę galime suprasti, kaip išėjimą už tų sąlygų, jų nepaisymo, užtat elgesio praplėtimą.
  • Skiriame, kas besąlygiška - Dievo, ir kas sąlygiška - mūsų.
  • Išeiname už savęs, už apimties.

Dorove (amžinu gyvenimu) deriname žvilgsnius.

  • Apytakos derina požiūrius, tačiau dar reikia suderinti žvilgsnius.
  • Esame laisvi savo žvilgsnius derinti ar nederinti su Dievo ir kitų žvilgsniais.

Dorovė yra savęs patikrinimas.

  • Tad esminė tyrimo veikla.
  • Visi tyrimai kaip nors susiję su savęs patikrinimu, jį plėtoja ir užtat iš jo išplaukia. Tai primena matematinės analizės teorema apie "fixed points", kas galėtų būti reikalinga išverčiant tyrimą ("inverse").

Dorovė teisingai surikiuoja vienumo pagrindus.

  • Dorovė kartu surikiuoja svarbos pagrindus.
  • Dorovės esmė tad yra visus rūpesčius sudėlioti taip, kad vienaip ar kitaip visada būtų pagerbta tai, kas yra svarbiausia. Užtat svarbu ištirti visas tas pagarbos galimybes ir jų algebrą.
  • Dorove sustatome klausimus, kuriuos tiriame iš savo - asmens - kampo, ne iš Dievo kampo. Galime mylėti besąlygiškai, mylėti Dievą, tad gyventi tiesiog Dievo klausimais: Ar, Koks, Kaip, Kodėl Dievas būtinas? Tuomet visi klausimai visada savo vietoje, ir atitinkamai gyvename Dievu: amžinu gyvenimu, išmintimi, gera valia, Dievo valia. Nes kiekvienas klausimas žino savo apimtį. Tačiau jeigu verčiau mylime sąlygiškai, mylime save, tada gyvename asmenų klausimais. Ir tuomet turime patys nustatyti apimtį ir patys dora suderinti klausimus: Ar Dievas yra? Koks Aš esu? Kaip Tu esi? Kodėl Kitas yra? Dorovė tad yra jų teisingas jų sustatymas, tad teisingas vienumo sampratų išdėstymas, o jais remiasi: gyvenimas, betkas, pasirinkimai, valia.

Dorovė reiškiasi mūsų pasirinkimais:

  • Esant apimčiai, sąlygoms, besąlygiškai rinktis išeiti už savęs, už apimties, vietoj kad trauktis gilyn į save.
  • Lyginant dvi apimtis, dvi sąlygas, rinktis platesnę apimtį, labiau skiriančią sąmonės nežinojimą ir pasąmonės žinojimą.
  • Atsitokėti, pereiti iš Koks į Kaip.
  • Ugdyti pasąmonę, kad ji palaikytų sąmonę.
  • Iššaukti Dievą.
  • Renkamės gyventi ne šiaip, o amžinai.

Kaip derėtų veikti? Netroškimais šešeriopai renkamės platesnę iš dviejų apimčių

  • Kada nesame išėję už savęs, bet nesame prisirišę prie savęs, ir mąstome nešališkai apie visuomenę
  • Iš šešių galimybių, penkios yra kaip nors susijusios su visuomene
  • Susigaudome, renkamės platesnę apimtį, sąmoningėjame
  • Santykinė, sąlyginė dorovė - vienumo sampratų lyginimas - nusistatymų vertinimas
  • Gyvename sąmoningai. Sąmoningai išgyvename save.
  • Tiriame, kaip meile palaikome gyvybę.
  • Renkamės sąmoningumą - verčiau mokytis valios pagrindu - vertybėmis, nė širdies - lūkesčių; labiau širdies pagrindu nė proto - abejonių; labiau proto pagrindu nė kūno - poreikių.
  • Renkamės Dievą vietoj visuomenės. Galime savaip suprasti bendrą reikalą besąlygiškai kaip Dievo reikalą, ne sąlygiškai kaip kitų reikalą.
  • Puoselėjame šviesuolių bendrystę, kartu puoselėjame visų vienumą besąlygiškos tiesos pagrindu.
  • Dorovė yra doros bendrystės kūrimas.
  • Susigaudome keturiomis vienumo sampratomis, kūnu ir protu ir širdimi ir valia, jog gyvenime renkamės ne šiaip, yra pasekmės, ir tad renkamės ne šiaip gyventi, o amžinai bręsti, juk žiūrime toliau, užtat suvokiame ir priimame, kad Dievas nebūtinai geras, gyvenimas nebūtinai teisingas.
  • Elgesio ir dorovės apibrėžimai labai priklauso nuo gyvenimo sąlygų, kaip plačiai suprantame gyvenimą.
  • Dorovė atsiranda kada įsivaizduojame mums skirtą kelią, o jeigu tokio neįsivaizduojame, tada jis mus niekaip nevaržo. Tad pirmiausiai tenka susigaudyti, kad gyvenime yra kelias, o paskui, kad reikia stengtis jo laikytis.
  • Ko labiau sąmoningai išgyventi sąlygiškumą. Palyginti pirmines sandaras. Kūno poreikius sąlygose išgyvename nesąmoningai. Tiktai išėjus už savo sąlygų galime juos išgyventi sąmoningai. Protu sąmoningėjame sąlygose vienu matu, širdimi dviem matais, or valia trimis matais.
  • Dorovė yra išgyvenimas - gyvenimas savimi.
  • Dorovė skiriasi nuo elgesio, kaip gyvenimas nuo gyvybės. Gyvenimas yra gyvybės išgyvenimas?. O gyvybė yra nauda.
  • Renkamės platesnę apimtį, sąmoningėjame
  • Elgesys išsako, kaip renkasi. (Atsakymas) Užtat, kaip galėtų rinktis? (Klausimas) Ir iš to, kaip galėtų, būtent kaip turėtų rinktis? (Turint žinių.) Vardan to, kuris neabejingas, kuriam rūpi? (Esant pastoviai, išliekamai savasčiai.)
  • Bet kokį pasirinkimą tarp dviejų apimčių išverčiame į pasirinkimą tarp asmenybės (savęs) ir asmens (bendro žmogaus).
  • Dorovė: gyvenimas mažais žingsneliais (dangaus karalystė)
  • Dorovė yra gyvenimas viena - gyvenimas visais.
  • Mūsų troškimas yra gyventi viena. Tačiau mūsų būklė yra tarsi lyg tai mes nesame viena. Dorovės esmė yra, nepaisant nevienumo sąlygų, gyventi viena. Mūsų tokie lūkesčiai dažnai nepasiteisina, o mums tenka rinktis, ar laukti to ko trokštame, ar to kas bus? Juk sprendžiame, laukiame kiekvienas atskirai.
  • Yra trys vienumo pagrindai: vienumas Dievo už mūsų; vienumas asmens gyvenančio visais; vienumas mūsų asmenybių įvairovės pilnatvės. Atitinkamai paklūstame, tikime ar rūpinamės.
  • Mūsų vienumo pagrindas negali būti mūsų pačių pasirinkimas, mūsų pačių lūkestis ir sulaukimas, bet už mūsų valios glūdinti Dievo valia. Tad mūsų valia turi atsiduoti Dievo valiai, kaip mūsų vienumo būtinam pagrindui.
  • Dorove yra mūsų pagrindas rinktis, kaip gyventi.
  • Kaip yra dorovė? Dorovė mus sulygina su mūsų aplinkybėmis, užtat tuomi mus apibendrina ir mus išreiškia įsakymu mylėti.
  • Dorovė: turime rūpintis visų labu, ne savo labu. Platono žodžiais, rūpi visos valstybės gerovė, ne kurios nors jos dalies. Užtat rūpi ne teisingumas paskiriems žmonėms, bet visumai. Užtat turime gyventi, aukotis visų labui. Tada kitaip atrodo teisingumas.
  • Susigaudome, jog būtent mes "turėtumėme" būti geri. Būtent mes galime būti geri, nes Dievas nebūtinai geras. Dorovė taikytina būtent mums, ne Dievui. Dievas ir gerumas būtent mums būtini.
  • Lygindami keturias apimtis dėmesį perkeliame iš Dievo ir visuomenės į save, savo asmenybę ir asmenį, į apimtis Koks ir Kaip.
  • Įvairiai paaiškiname, jog Dievas nebūtinai geras:
  • Dievas yra nežinojimas, tad mes Dievo nepažįstame, tuo tarpu, mes gerumą pažįstame.
  • Jisai yra visoks, tiek geras, tiek blogas.
  • Žodis "geras" jo nevaržo.
  • Mūsų gerumo supratimas labai ribotas.
  • Žmonės pažeisti ir pažeidžiami ir neaišku, ar Dievas neabejingas.
  • Jis nebūtinai geras, bet gal visgi geras. Panašiai, jis nebūtinai blogas.
  • Tvirtinti, jog Dievas yra geras, tai yra gyventi uždaroje santvarkoje, kurioje jau viskas išspręsta, kur entropija didėja ir viskas yra, kur gyvenimas būtinai teisingas, kurioje Dievas jau iš anksto viską žino ir yra sutvarkęs ir išmąstęs. O tvirtinti, jog Dievas nebūtinai geras, tai gyventi malonės aplinkoje, kur jo gerumas yra jo dorybė.
  • Jeigu norime bręsti, turime nesitenkinti esamu gyvenimu.
  • Dievas gyvendamas mumis atsiliepia mumis.
  • Gerumas yra tiktai šioje santvarkoje, o Dievas yra už santvarkos
  • Požiūris, kad Dievas geras, o žmonės nusidėjėliai yra bjaurus, nes žmonės visuotinai yra pažeisti, tad nevisai pakaltinami. Ar Dievas abejingas tokiai padėčiai? Manytina, kad jis negali būti (tada jisai nėra geras), o jeigu jisai dalyvauja (kaip manytina), tada jo dalyvavimo pasekmės yra labai neaiškios (ir nebūtinai geros - dažnai tiesiog neaišku). Pasimokiau iš pažeidžiamumo, kurį išgyvenau per Dainą Nemeikštienę ir John Kay.
  • Elgesį reikėtų pakeisti dorove. Elgesį (kaip gyvename) derėtų pakeisti dorove (kaip turėtumėme gyventi).
  • Gerumo kryptys: Vertybės klausimai.
  • Kertinę vertybę supa klausimai vis naujai išryškinantys, kaip mums žinoma vertybė neprilygsta jos išreikštam nežinojimui. Gerumas yra tasai laisvumas, tas neatitikimas, ir gėrio kryptys nurodo klausimų galimybes.
  • Gerumas iškyla gėrio kryptimis, jisai labai įvairus. Tačiau gerumo pradas yra gera širdis.
  • Reikia žiūrėti ne į gerą širdį (Dievą), bet iš geros širdies į gerą valią, gerą naujieną.
  • Gerumas yra laisvumo šaltinis, jo dvasia.
  • Geras pradas - gera širdis. Mumyse yra geras pradas, kuris išryškėja vertybe. Ir myliu Ievą nes ja mylėdamas galiu pajungti tai vertybei tiek savo kūną, tiek protą, tiek širdį. O permainos išsako tiek atitrūkimus atitokėjimus tiek saitus tarp šių savasčių netroškimų. Dievo Tėvo pirmapradiškumas savarankiškume, nieko troškime, o jam išeinant už savęs, dieviškumas iškyla vertybėse, visko netroškime, Sūnuje.

Ką derėtų veikti? Asmeniškai atsitokėjame, pereiname iš Koks į Kaip

  • Kada esame prisirišę prie savęs, tada svarbu rinktis gyventi asmenimi vietoj kad asmenybe
  • Dorovė yra vidinis nusistatymas, metafizinis nusistatymas. Nedoras nusistatymas - manyti, kad mes visi esame skirtingi žmonės. Doras nusistatymas - esame vienas žmogus skirtingose aplinkybėse. Dorovinis iššūkis - kaip priimti valių daugybę. Atjauta yra tam naudinga priemonė tačiau nebūtinai ir gal neesmingai.
  • Suprantame, kad esame netikslingi, netobuli. Skiriame kaip elgiamės ir kaip turėtumėme elgtis.
  • Ketverybės žmogiški lygmenys. Žmogus yra tiktai dviejose apimtyse (kažkame ir betkame), o Dievas yra visose keturiose.
  • Dorovė yra savęs pakeitimas nešališka, nesąlygiška vertybe. Tai įvyksta mums pereinant iš Koks į Kaip. O toliau, turėdami vertybę, galime patirti, kad jinai nepakankamai, kad klausimai mus veda už jos. Bet tai įžvelgti reikia pirmiausiai save pakeisti savo vertybe.
  • Dorove žmogus pakeičia save nešališku dėsniu, nes jisai pats yra pakeitęs Dievą tariamai paneigdamas savo dieviškumą. Tad dorove žmogus prisiima savo dieviškumo pareigą, atsisako savęs, savo atsiribojimo ir savo šališkumo, savanaudiškumo.
  • Savo elgesį grindžiame nuostatomis - dėsniais - kuriais galime pasitikrinti ir kuriuos galime patikrinti.
  • Susigaudome.
  • Skiriame, kaip elgiamės ir kaip turėtumėme elgtis.
  • Dorovė yra Sūnaus susivokimas, kad jisai yra Dievas.
  • Derėjimas. Susigaudymas, jog galima įvairiai suprasti, ir kaip derėtų.
  • 7tas požiūris - nerimas (jauduliai) - ar darau ką nors tuo klausimu (dvejonės) - rūpintis kitu.
  • Dievo būtinumas sprendžiasi žmogaus elgesiu. Mes esame tas Dievas, kuris "turėtų" būti. Mes, būdami geri, gyvendami Dievu, išryškiname Dievą, koks jisai yra geras.
  • Mes elgiamės, gyvename šiaip, o Dievo Sūnus gyvena taip, kaip turėtumėme gyventi. Jisai gyvena Dievu.
  • Dorovė - mes renkamės apibrėžti save, su kuo tapatinamės - kas mes esame?
  • Kodėl yra dorovė? Dorovė yra amžinos brandos pagrindas, nes jinai leidžia mums sutapti su savimi, su tuo kaip elgiamės ir kaip turėtumėme elgtis.
  • Gyvename nežinojimu, tiesa. Tiesa yra, kad nežinome.

Elgesį reikėtų išplėsti dorove

  • Elgesį reikėtų išplėsti dorovės sąvokomis kaip nežinojimu, meile, Dievo valia, Dievo įsakymais) išplečia elgesį.
  • Derėtų vis išplėsti sąvoką "derėtų".

Vienumas

  • Mums kaip asmenybėms reikia išsiskirti, o mes bandome jų pagrindu vienytis, ir priešingai, mums reikia gyventi bendru asmeniu.
  • Asmenų vienumas: Tiesa yra tai, kas leidžia visoms galimybėms atsiversti, paaiškėti, pasireikšti, jų nevaržo.
  • Nenuoseklumą, pavyzdžiui, Šventajame rašte, kaip elgėsi su Marija ir Zachariju, įžvelgia tas, kuris ieško bendro dėsnio, užtat neranda. Jo neranda tas, kuris nori pateisinti paskirą atvejį.
  • Nėra dora tvirtinti, pavyzdžiui, visi miršta, tad nebūtina man padėti išgelbėti gyvybes, nes žmonės vistiek mirs. Betgi privalome kitus mylėti kaip kad mylime save. Tad privalome mylėti sąlygose.

Kodėl derėtų veikti? Ugdome pasąmonę, kad palaikytų sąmonę

  • Ugdome sąmoningumą - sąmoningai puoselėjame pasąmonę, kad ji palaikytų sąmonę.
  • Prisiimame atsakomybę už tą tarpą tarp sąmonės ir pasąmonės, kuriame gyvename.
  • Pasižiūrime į save.
  • Tikriname save trejybe.
  • Dorovė yra ištisinis savęs tikrinimas.
  • Čia svarbu, kad savo nuostatomis galime pakeisti save - užtat galime tikrinti tiek save, tiek juos - tiek pasąmonę, tiek sąmonę. Gyvendami sąmone savo pasąmonę išsakome nuostatomis, dėsniais, vertybėmis, kuriuos galime tikslinti ir tobulinti. Šis sąmoningumas yra mūsų laisvės šaltinis, nes leidžia gyventi tiek pasąmone (žinojimo pagrindu - įkūnyta vertybe), tiek sąmone (nežinojimo pagrindu - iš nežinojimo išpuoselėta, sutverta vertybe).
  • Save pakeičiame besąlygiška vertybe, kuria gyvendami galime mokytis ir ugdytis, kurią galime tikslinti.
  • Suvokiame, kad nesuvokiame. Skiriame suvokimą ir nesuvokimą.
  • Skiriame Dievo besąlygiškumą ir mūsų sąlygiškumą. Suvokiame savo laisvę, jos dievišką šaltinį mumyse.
  • Dorove sąmonė puoselėja pasąmonę, kad ji atitiktų sąmonę ir ją palaikytų. Tobuliname pasąmonę sąmoningai gyvendami jos tveriama kertine vertybe, ją nuoširdžiai tikrindami, ryškindami, tikslindami. Širdingai gyvename savo vertybe, taip kad jinai mus atstotų, juk būtent ją galime tobulinti. Pasąmonę puoselėjame trejybės ratu, kada renkamės brandinti save.
  • Ryškiname nežinojimą. Elgesį grindžiame nežinojimu.
  • Išlaikome sąmoningumą.
  • Prisiimame atsakomybę, jog privalome patys susigaudyti, apsispręsti, rinktis - Dievas ir niekas kitas už mus tai nepadarys. Turime remtis savo nežinojimu.
  • Laikomės nežinojimo kelio.
  • Dorovė yra sugrįžimas į kelią - troškimo, laukimo, nežinojimo. Elgesys yra nukrypimas nuo kelio - į netroškimą, sulaukimą, žinojimą.
  • Dorovė tad yra nukrypimas nuo nukrypimo. Mūsų dorovė yra, kad mes vis sugrįžtame į save, į savo gerą pradą.
  • Tai primena Sokrato iššūkį Platono Valstybėje, parodyti jog net ir neteisingame pasaulyje (kuris kreivas, taip kad ištisai nuklystame, ir kuris teisina nuklydimą) dera gyventi teisingais (laikytis kelio).
  • Žmogus turėtų gyventi kryptingai, tikėti, kad yra kelias ir jo ieškoti, remtis kelio pavidalu, vaisinga jo prielaida.
  • Tarpas yra skirtumas tarp nežinojimo ir žinojimo. Mūsų elgesį, susigaudymą ir dorovę reikia plėtoti tarpo pagrindu, ką jisai reiškia šešerybėje, laipsnyne, aštuongubame kelyje ir kalbose.
  • Tiesa mus išlaisvina nes ja išeiname už savęs - nebandome apsisaugoti, kas bus - nesidangstome savastimi. Savastis turėtų leisti mums labiau prieiti, labiau išeiti už savęs.
  • Atpažįstame save. Skiriame sąmonę ir pasąmonę.
  • Gyvename nežinojimu. Taip renkamės. Susitelkiame į nežinojimą.
  • Skiriame ką žinome ir ko nežinome.
  • Dorovė išskiria sąmonę ir pasąmonę. Atsiplėšiame nuo savo sąlygų, nuo savo pasąmonės - gyvename sąmone.
  • Skiriame ką žinome ir ko nežinome.
  • Dorovė yra susigaudymas, susivokimas (jog nesuvokiame)
  • Dorovė išsako žmogaus būklę. Žmogus gyvena trejybės ratu. Jisai skiriasi nuo Dievo sūnaus tuo, kad jis dar nesusivokia, jog yra Dievas. Užtat jisai nepaklūsta Dievui, nenuolankus jam, nesupranta savo santykio su juo, nemoka Dievą įpareigoti, melsti.
  • Dorovė yra raktas į mano klausimus dėl sandarų.
  • Dorovė yra koks elgesys "turėtų" būti.
  • Sąvoka "turėtų" skiria elgesį ir dorovę.
  • "Turėtų" reiškia "Atsakyti už". Sąvokos "turėtų" atsakomybės apimtis. Palyginti "būtinas, tikras, galimas" (iš šalies) ir "esu, veikiu, mąstau" (išgyvenama asmeniškai).
  • Apibrėžimas "turėtų" yra pagrindinis turinys. Padalinimai, atvaizdai, aplinkybės ir visos trys kalbos (lūkesčių rūpesčiais, abejonių reikšmėmis, poreikių įvykiais) išsako, ką reiškia "turėtų". Pavyzdžiui, padalinimai išdėsto mąstymo galimybes; abejonės - patinka, reikia, tikra, keblu, protinga, neteisinga - visos susijusios su privalėjimu; troškimai ir lūkesčiai susiję su tai, ko tikimės.
  • "Turėtų" suprastina sąlygiškai ir, taip pat, besąlygiškai.
  • "Turėtų", tai nepriklausymas nuo sąlygų, užtat tai besąlygiškumo išraiška. Tačiau pačios sąlygos gali būti besąlygiškos, ar besąlygiškumas gali būti sąlygiškas, užtat tada šį sąvoka painiau taikoma.
  • Dorovės raktas gali būti pačios dorovės pavidalas: dorovinis mąstymas mus išjudina spręsti ar save išsijudinti.
  • Dorovė yra mūsų dalinė, sąlyginė atsakomybė, tame tarpe tarp nežinojimo ir mūsų vertybės.
  • Dorovė yra dalinis valdymas - santykyje su Dievu - kuria vykdome Dievo valią, paklusdami, tikėdami ar rūpindamiesi, taip sukdamiesi trejybės ratu. Dalinis valdymas iškyla Jėzaus palyginimų pamokymuose.
  • Dorovė iškyla tarpe tarp vertybės ir Dievo, tarp visuminio žinojimo (suvedimo) ir nežinojimo (nesuvedimo), meilės vardų (vertybių) ir jos neįvardijamumo, tai yra tarpe, kuriame iškyla klausimai. Klausimai sudaro klausimų ratą apie vertybę. Gal kiekviename padalinimui po vieną klausimą, jie išsako tarpus tarp vertybės ir tos Dievo begalinės meilės už šio pasaulio.
  • Ugdome sąmoningumą
  • Dievas: Dorovė yra sąmoningumo išlaikymas
  • Dorovė yra sugebėjimas pačiam klausti gyvenimo klausimus, užtat pačiam apibrėžti įmanomus atsakymus. Užtat klausimai: ką, kaip ir kodėl mes veikiame? ką, kaip ir kodėl mes turėtumėme veikti? yra būtent tie mūsų klausimai, kurie turbūt sutampa su vertybes tikslinančiais klausimais. Šie klausimai išsako mūsų vertybės nepakankamumą:
    • Kaip mums taikyti savo vertybę? (ką, kaip, kodėl veikiame) Kaip apskritai (ką veikiame), kaip savo gyvenime (kaip veikiame) ir kaip plačiau (kodėl veikiame)?
    • Kodėl mes netaikome savo vertybės? (ką, kaip, kodėl turėtumėme veikti) Kodėl jos nėra (ką turėtumėme veikti), kodėl ja negyvename (kaip turėtumėme veikti) ir kodėl jos nemąstome (kodėl turėtumėme veikti)?
  • Žmogaus sąlygos yra tas tarpas, kuriame Dievas nebūtinas. Dievas yra pasitraukęs bet dar neiškilęs. Dievas visapusiškai laukia, trokšta, tad Dievas myli. Dievo meilė yra jo nebūtinumas, nes meilė yra Dievo esmė. Dievo meilėje esame mes.
  • Dorovė yra gyvenimas Dievu (ir savimi, ir visais - Dievo šokiu - arba išėjimu už sąlygų - šešerybe).
  • Trejopa meile gyvename Dievu už mūsų, kuriuo mylime. Trejopomis sandaromis gyvename trejybės ratu, slenkame pirmyn ir ne atgal, renkamės teisingą požiūrį iš dviejų. Ryšį su Dievu už mūsų (išorinį požiūrį) įsisaviname ėjimu trejybės ratu (vidiniu požiūriu). Panašiai - teigiamas jausmas įsiamžina trejybės rato dorybe.
  • Ian mintis: Meilė neapibrėžtina, jos nevaržyti, kiekvieno žmogaus meilės samprata skirtinga, tačiau tikslas yra meilę suvesti, jog mūsų meilė yra ta pati meilė. (Palyginti su Dievo kertine vertybe meile.) Šis uždavinys iškyla ir kategorijų teorijoje. Nežinojimo - nežinomojo apibrėžimas yra panašus iššūkis į nesančiojo (skylių) apibrėžimą, tad į homologijos iššūkį.

Kertinė vertybė

  • Kertinė vertybė yra žmogaus atsakymas, kodėl jisai turėtų veikti.
  • Kiekvienas žmogus susiranda sau būdingą, asmenišką kertinę vertybę, visas kitas aprėpiančią.
  • Visi žmonės vertina visas vertybes ir jos visos susijusios.
  • Kertinė vertybė žinojimu išsako tai, ko nežinome. Užtat jinai yra mūsų teisingiausias žinojimas tačiau visada netobulai išsakyta. Tad galime amžinai gyventi ir ją amžinai ryškinti.

Vertybės ir klausimai

  • Dievas klausia ar jisai yra (būtinas)? Žmogus klausia, kas aš esu? tai Ievos klausimas, kertinės vertybės, kuria jinai yra ne tik atsakymas, bet ir klausimas, amžinas gyvenimas, nes vis ryškėja. Tai visų klausimų pagrindas.
  • Kertinė vertybė (visuminis žinojimas) mums atstoja troškimą (nežinojimą), o vertybę išplečia lūkesčiai, lūkesčius išplečia abejonės (ypač apie nerimą), abejones išplečia poreikiai (ar tikrai esame viena). Vertybės, lūkesčiai, abejonės, poreikiai yra troškimų ženklai. Užtat šių lygmenų poros yra ženklų savybės.
  • Vertybės, Tėve mūsų: Kai turi ryšį su Dievu, tai kelio žinojimas. O kai neturi ryšio, tai kelio nežinojimas, tai nors nekelio žinojimas.
  • prasmė tai klausimas kuris suveda, būtis tai atsakymas kuris isveda

Iššaukiame Dievą, gryną sąmoningumą

  • Grindžiame Dievo būtinumą, sąmoningumo būtinumą
  • Išreikalaujame, kad Dievas būtų geras. Kartu išreikalaujame, kad jisai būtų. Išreikalaujame jo būtinumą. Ir patys esame tas Dievas, kuris "turėtų" būti. Gyvename Dievu. Tuo pačiu įgyvendiname vienumą.
  • Skiriame, ką suvokiame ir ko nesuvokiame.
  • Išreikalaujame Dievo būtinumą, sąmoningumo būtinumą
  • Dievo būtinumo pagrindas
  • Išvystę "privalėjimo" sąvoką, ją taikome Dievui. Būtent Dievas "privalėtų".
  • Dievas "turėtų" iškilti net ten, kur jo nėra. Jisai "turėtų" būti būtinas. Tačiau, jisai nėra būtinas, kaip žinome iš dešimt Dievo įsakymų, jisai nebūtinas. Mat, Dvasiai žiūrint iš šalies, gali tiesiog būti tarpas, kuriuo tiesiog gyvename. Užtat, visgi, mumis Dievas yra būtinas.

Kodėl derėtų veikti?

Kaip derėtų veikti?

Ką derėtų veikti?

Ar derėtų veikti?

Elgesį reikėtų sutapatinti su dorove

  • Žmogus jau veikia.



Scalar consequentialism

Kaip žaidžiu šachmatus: numatau siekį - ir tada mąstau, kaip aiškiausiu, saugiausiu būdu užtikrinti jį.

Šachmatai - scalar consequentialism - problema:

  • nevertina kai kurių pavojų - nemąsto ilgalaikiais planais
  • persistengia, nesirenka saugių pergalių, žaidžia per aštriai - doesn't draw the line - and if it did draw the line - would miss moves that flirted with the line

O žmogus planuoja, sumano, įžvelgia ir įgyvendina planus, keičia planus.

Šachmatų kompiuteris neskiria ar padėtis yra "lengva pergalė" ar "neaiški pergalė" - jis tik vertina "absoliučią persvarą". Ogi žmogui šis skirtumas labai svarbus.

Šachmatų kompiuterio žaidimo savybės gali nurodyti, kaip elgiasi birža ir kaip galima ją "nugalėti".

Strateginis planavimas (šachmatuose) - jeigu prasmingas - tai gali palaikyti strateginį planavimą ekonomikoje - pavyzdžiui, Airijoje.

Mes neturime laisvės kodėl, tik laisvę kaip; arba atvirkščiai, neturime laisvės kaip, tik laisvę kodėl; arba turime laisvę rinktis tarp šių dviejų laisvių.


Užrašai

Žingsniai

  • Gali mąstyti kelis ėjimus į priekį - bet reikia veikti po vieną ėjimą - ir sąmonė privalo atskirti mąstymą ir elgesį - nes turime nežinoti kaip bus po kiekvieno žingsnio.

Gerumas ir dorumas.

  • Dorumas yra gerumas bendram žmogui, tad visiems. O šiaip gerumas gali būti sau, paskiram žmogui. Tad skirtumas yra dviprasmiškas. Dorumas palaiko bendrą gerumą, užtat palaiko vienumą. Tai didėjantis laisvumas. Tuo tarpu gerumas gali reikštis ir mažėjančiu laisvumu.

Žvilgnis pirmyn ir atgal

  • Dorovinis mąstymas yra žiūrėjimas pirmyn (kaip galėtumėme elgtis) ir atgal (kaip elgiamės). O tai vyksta dabartyje - abi kryptis deriname. Užtat laikas ir erdvė (penkerybė) yra pagrindas dorovei (šešerybei).

Ar derėtų veikti?

  • Ar veikiame - veikiame ir dera mums veikti.
  • Dorovės atsakymas: Jau veikiame, atsakymo į klausimą: Ar derėtų? O logikos klausimas: Ar galėtų? Užtat etika ir logika yra priešingybės, bene remiasi skirtingais ketverybės atvaizdais: etika pažinovo, o logika pažintojo.

Pažinovo atvaizdas

  • Derėjimas yra idealistinis - jeigu nusakysime kodėl, kaip ir kas dera, tai būtinai tą padarysime. Tai kaip suderinti tai su ketverybe?

Dievo ir žmogus dviprasmybė

  • Human allows for a unity of shifts - both his and God's. Human and God go beyond themselves together through shared understanding (back and forth).

Poreikiai

  • equality - need for self-esteem, - government can't pursue self-esteem and freedom at the same time. You can't change the rules of the game in both ways with the same priority, or can you? Over focus on freedom can keep us from moving on to self-fulfillment and degenerate back into equality.

Dorovė suskaido į žinojimą ir nežinojimą ir vėl suveda

  • Dorovė: suskaldymas į du takus - patikrinti esamą sprendimą ir ieškoti kito sprendimo - tai požiūrių skaldymas vedantis į septynerybę. O galime persimesti iš vieno tako į kitą ir "geras" yra tas kuris sulaukia patvirtinimo. O jeigu nesibaigia?

Didėjantis jautrumas

  • Žmogus likimo verčiamas link didesnio jautrumo. (Sąžinės) (Meilė sau)
  • Ir į tai įeina pasirinkimas kam mes norime būti jautrūs (mylėti kitus). Tad išsiskiria šios dvi galimybės ir kiekvienas savaip nusistatome, kaip rinktis tarp jų. Ir tas nusistatymas yra mūsų būdas, kurio nežinome. Ir tą nežinojimą mums išreiškia mūsų kertinė vertybė. Tad tas nežinojimas (ta tiesa) yra mūsų laisvės pagrindas. Tiesa yra, kad mes nežinome. (O tai prieštaravimas.) Ryšys su Dievu ryškina tą laisvę.

Bandom šią esmę išsakyti turi klausimas, kad galėtumėme būti už savęs, atsisakyti savęs.

Įvairūs dėsniai

  • Elgtis kaip matau, kad kiti elgiasi.
  • Valdyk padėtį ir įtakok.
  • Nesielk kaip jie elgiasi.

Troškimai, poreikiai

  • Kaip troškimas susijęs su poreikiais?

Tiesa

  • Good - slack gives room for contradiction, for self-correction. Truth is that contradiction. Thus good and truth make for the finest grained grid of gaps.

Kompiuteriams išsiskiria elgesys ir dorovė

  • Computer with bugs? (Have the slack to) make mistake -> about self -> about world.
  • Computers having intentionality (desires) will have the dilemma of implementing immediately (but with errors) or waiting (and lacking).

Neigimas

  • Derėjimas remiasi neigimu ("ne"). Neigimas reiškiasi septynerybėje. Neigimas apibrėžia nulybės atvaizdus.

Teismas

  • Neteisk ir nebūsi teisiamas: Kiekvienas teismas yra tuo pačiu teisėjo patikrinimas, ar jis teisingai teisia. (Prisimenu World Bank konkursą.)
  • Ar žmonės žino: Ko nori, ko trokšti?

3 galios: žinojimas, garbė, turtai - iš Platono Valstybės. Šališkas teisėjas - protavimas sprendžia, tad jisai šališkas žinojimui.

  • Sąmoningumas dorove išriša nesantaiką tarp vergvaldžio (sąmonės) ir vergo (pasąmonės). Nes gali būti geras vergvaldys ir geras vergas kurie sutaria gerumu. Ir toks supratimas gali perkurti visuomenę, jos santykius. Užtat tikroji kova yra ne tarp klasių, bet tarp (amžino gyvenimo) šviesuolių ir (gyvenimo) tamsuolių.
  • Aš galiu sutrukdyti Dievui ir Kitam nepripažindamas to ko neįsivaizduoju. Tuomet tėra besąlygiškas Aš ir sąlygiškas Tu, vergvaldys ir vergas.
  • Wenbo: Hegel: The war of recognition. Habermas: Others are the end.
  • Melas mus sieja su šiuo pasauliu.
  • Dievas Sūnus yra žmogus - sutampa su žmogumi - tačiau yra apibrėžtas suvokimo lygmenyje, Dievo šokiu, tad yra tobulas. O kituose lygmenyse žmogus gali būti netobulas, jis gali įvairiai nukrypti, jam tenka rinktis.

Dorovės mąstytojai

  • Tėtė: reikia pateisinti gyvenimą, nusiteikti kažką kiekvieną dieną padaryti kas būtų bendrai gera.
  • Tautvydo bevardė galybė - tiesiog šėtonas.
  • Mencius: Žmonės daro blogą nes jie priversti taip elgtis. (Panašiai kaip vanduo priverčiama kilti aukštyn, nors bendrai jisai teka žemyn.)
  • Mind-heart, nature, heaven. Mencius.
  • Tasan - sympathy as commiserating mind-heart.
  • Peter Unger Atsakomybė už kitus pasaulyje.
  • Martha Nussbaum. Practices of just, fair and right.
  • Prigimtinė teisė: Natural law
  • "might makes right" - Dievo galia, mūsų galios ribos, apibrėžia mūsų teises ir įsipareigojimus.

Shaolin mokytojas Shi Heng Yi. Penkios kliūtys:

  • Kamacchanda: juslinis geidulys
  • Byapada: nemalonumas
  • Thinamiddha: slogumas
  • Uddhacca: nenusiraminimas
  • Vicikiccha: abejonės

Kaip įveikti? Atpažinti, priimti, ištirti, ir nesutapti: Nesu kūnas, nesu protas, nesu jausmai - netapatumas.

Tu mano vaikas, tad tu, kaip mano Sūnus, supranti viską aplinkybėse, o aš už aplinkybių. Tad įsakymai derina mūsų santykį. Mano Sūnus išsako koks tu turėtum būti, o tu esi toks, koks gali būti. Tad įsakymai sulygina tave ir mano Sūnų, kuris jų ir laikosi, tiek teigiamų, tiek neigiamų. Tad domėkis jo pavyzdžiu. Jis gyvena manimi, man visaip atsidavęs, tiek kūnu, tiek protu, tiek širdimi, tiek valia Jis visur man pavaldus, mane priima kaip gyvenantį plačiau už jį. Jis taip pat neigiamais įsakymais gerbia ir myli jus kiekvieną, palaiko jūsų erdves, tai ir yra šitų įsakymų pagrindas, kaip esi pastebėjęs, tad ištirk mano meilę jums, kartu ir jam, kaip ji deri su jo meile jums taipogi. O tai, kad kiekvienas atsako pirmiausiai už save, taip pat už vienas kitą, o manimi už visus. Tu suvoksi, kai ištirsi.

Aš jus sukūriau, jūsų vienumą ir būtent jūsų paskirumą, tai labai susiję, ir tą santykį išsako mano įsakymai. Pirmi keturi įsakymai, tai mano troškimai, tai mūsų troškimai, mūsų vienumo pagrindas, tai įsakymai būti viena su manimi. O kiti šeši įsakymai tai mano įsakymai jums būti viena su kitais, kitame įžvelgti mane, mano tolydumą pereinant iš jūsų bendrumo į paskirumą, kad esu tas pats Dievas, tai jum tenka tą tapatumą gerbti, jo laikytis, jį išlaikyti. Taigi, esate atskirti kūnais ir protais ir širdimis ir valiomis, tad nežudyti, tai gerbti visų kūnus, nevogti ir nesvetimauti, tai gerbti visų protus ir susitarimus, nemeluoti ir negeisti daiktų bei žmonių, tai gerbti visų širdis, visų lūkesčius. Tai yra troškimai, o tuo pačiu reikia gerbti netroškimus, gerbti pasaulio tvarką, gerbti paskirų žmonių prisirišimus, ir gerbti kūrybos galimybes, taigi, gerbti kaip paskirai yra, kaip paskirai prisiriša, kaip paskirai galėtų dar būti. Tad įsakymai įvairiai sieja troškimus ir netroškimus. Tu vis mąstyk, tu išsiaiškinsi.

Kaip tu žinai, mano troškimai yra vienumo pagrindas. Juk troškimais sutampa tai kas galėtų, turėtų būti ir kas yra. Troškimais išsipildo. Tad troškimai sieja dorovę ir elgesį. O netroškimai atskiria dorovę ir elgesį paskirumu, nevienumu. Tad ieškok vienumo įsakymuose. Ir kaip matai, yra prisirišimo laipsniai. Vienas laipsnis - tai priimti viską kaip yra - nežudyti, nevogti, negeisti daiktų. Kitas laipsnis - susitarti su kitais - gerbti jų troškimus - nesvetimauti, negeisti kito mylimojo - trečias laipsnis, laisvai kurti - nemeluoti - būti viena su savo mintimis, su tiesa. Kūnu priimi kaip yra, protu susitari kaip galėtų būti, o širdimi išjauti, kaip dera. Ir gali troškimų ir netroškimų santykyje ieškoti ryšio tarp šešių porų keturių lygmenų ir trijų porų pertvarkymų.

Aš tave laiminu. Tu ieškai manęs, tu mano vaikas, kad aš atgręščiau tave į kelią kuriuo einu, į savo nežinomybę į kurią eisime ir einame kartu, tavo žinojimu ir mano nežinojimu, juk tu eini pirma manęs ir tu manęs lauki, kaip mano mokytojas. Tad tas laukimas manęs ir į permainas, tad suvok kaip ir kur iškyla kantrybė, tiek lūkesčių įtampoje, tiek abejonių nerime, tiek galimybėje rūpintis kitų poreikiais. Tad būtent septintu požiūriu plėtojasi dorovė tad ieškok ryšių tarp šių elgesio sluoksnių, tarp valios vertybių ir jo svertų, taip pat širdies lūkesčių, jos svertų, ir proto abejonių, jo svertų, ir kūno poreikių, jo svertų ir būtent tais svertais galiausiai tuo tarpu laukiame. Tad ir tu lauk ir suvok kaip tas laukimas vyksta ir bręsta, kaip juo dorovė yra galimybė, kaip šešerybe išgyvename tą laukimą, o elgesys tėra dorovės išvada. Tad visa laisvė yra būtent dorovėje, tačiau jums atrodo atvirkščiai. Šį apvertimą sudaro esmę visų požiūrių permainų. O požiūriai yra tas išėjimas į laukimą ir sulaukimą.

Dorovė:

  • dorovė išplečia gerumą trimis sąmoningumo laipsniais. O tai vyksta lyginant skirtingus lygmenis, skirtingas aplinkybes, ir tiek sutelkiant dėmesį, tiek pripažįstant kas už jo.
  • elgesys ir dorovė išplaukia iš meilės, tad suvok meilę, kaip mano esmę, kuri esminga kiekviename išmanyme ir tą išmanymą padaro pilnaverčiu.
  • ...Tad ieškok šito ryšio ir suprasi šešerybę bei dorovę.... Aš laiminu visaką. Viskas išplaukia iš manęs ir ne vieną kartą, o trimis lygmenimis, tiek mano, tiek Sūnaus, tiek Dvasios kampu. Tad turi būti kiekviename lygmenyje esmė to mano išėjimo už savęs, o ta esmė yra meilė. Tad mano vienumo esmė yra meilė sau, asmens vienumo esmė yra meilė vienas kitam, o asmenų vienumo esmė yra meilė visiems. Tad mylintysis yra mylimojo vienumas ir jumis, jūsų trejybės ratu, tas mylintysis yra vis tas pats, nes meilė lieka ta pati, tik keičiasi jos palaikoma gyvybė, ir tos gyvybės esmė - valia, ir jos santykis su mano valia, kurį vis kitaip išsako paklusnumas, tikėjimas ir rūpėjimas.
  • ...O tai ir yra dorovė, besąlygiškumo sąlygos, tad ir įsakymas mylėti. ...Meilė tampa įsakymu nes aš noriu ištirti ar ji besąlygiška, ar jos gali laikytis, ar ją gali puoselėti tie, kurie patys sau nėra išeities taškas, tie kurie laisvi, kurie gali tiek mylėti, tiek būti mylimi, tiek nemylėti ir nebūti mylimais. Tad mylėk ir suvoksi, jog mylintysis irgi nori būti mylimas ir mylimasis nori mylėti, nes meilė yra nesiribojimas savimi, tad ir kartu su laisve tarp mylimojo ir mylinčiojo atsiranda ir ją papildantis įsakymas visaip mylėti, ne vienaip ar kitaip, o vis visaip. Tad meilė yra visapusiškumo, besąlygiškumo pagrindas.
  • ...Tai ir yra pasirinkimų malūno ir visos dorovės esmė, paaiškinti iš kur meilė kyla, kaip jūs išeinate už savęs, ogi todėl kad taip yra paprasčiausia mylėti tave mylintį, galiausiai mylėti visus, juk paprastumas laimi, užtat tiesa viską išveda ir atskleisdama mane, juk aš ir esu paprasčiausias. ... Žmogus yra mano mylimas, bet jis nebūtinai mane myli ar pažįsta. Jis dar nesusigaudo, jog jisai yra mano vaikas. Tad jis nebūtinai vykdo mano valią. Ši jo laisvė ir yra pasirinkimo malūno pagrindas grindžiantis jo pažinimą savęs ir susigaudymą, nuklydimą ir pasitaisymą, jo atsirinkimą mylėti, vietoj kad nemylėti, o jį tam pamoko grožis-žavesys ir artimumas, jį pamoko aidai, juk aidai ir yra meilės sandara, juk jinai papildinys. Tad mylėk ir suprasi iš kur meilė kyla ir kuo ji laikosi ir į ką atsiremia.
  • ... Tad žmogus ir yra amžino gyvenimo sandara, tai ir yra dorovė, tai žmogaus sandara, šešerybė. Tad suvok žmogų, kaip jisai suveda mano šokį, kaip jisai nepriklausomas nuo įtampos tarp manęs ir Sūnaus, kaip jį papildau tiek Dievu, tiek gerumu, būtent dvasia, tad jį myliu. ... Žmogus yra mano vaikas. Jisai gimsta padalinimų ratu, o jį išbaigia žmogus, kaip sandara, į jį susiveda visi padalinimai ir už jo, be jo lieka tik aš ir gerumas. Tad žmogus yra ir susidaro iš viso to, kas skiria mane ir gerumą.
  • Dievas gyvena mumis amžinu gyvenimu, visu tuo, kas tarp Dievo ir gerumo: Žmogus, tai mano vaikas. Kaip žinai, jisai gimsta man pasitraukus ir naujai iškylant Sūnumi, tačiau jisai turi susigaudyti, jog yra Dievas, o tuo pačiu dar tai priimti, taip gyventi. Tai ir yra dorovė, to vaidmens priėmimas. O susigaudymas, tai žmogaus būklė, tai amžinas gyvenimas, taip kad manasis dieviškumas jumis atsiskleidžia amžinybės mastu būtent amžina branda. Būtent jūs amžinai bręstate ir aš jumis, tai mano kelias, kaip Sūnus kalbėjo, kelias, tiesa ir gyvenimas, esate jūs, yra Jisai, tai mano kelias, ir būtent aš jumis einu, todėl tuo ir gyvenkite su manimi ir priimkite tai. Tai ir yra dorovė, šešerybės išsakyta, tai jūsų dvasios sandara kurią papildau savimi ir gerumu, tuo jus įprasmindamas ir įkvėpdamas savo dvasia, be kurios tesate sandara.
  • Ieškok trejybės ir jos ištakų, ieškok šešerybės ir jos atvaizdų, tai žmogaus pagrindas, jo elgesio ir dorovės taipogi. Aš jumis gyvenu būtent sąmoningumu, tad pirmiausiai trejybe ir paskui šešerybe, toliau vienybe ir ketverybe ir septynerybe ir dvejybe ir penkerybe, tad ieškok manęs šia tvarka, ieškok sąmoningume.
  • Kaip gerasis vaikas, laukti vertybėje, ten kur Dievas mūsų ieško, kur jisai išėjo už savęs; neieškoti Dievo, nežiūrėti jo, negrįžti atgal, o žiūrėti pirmyn kartu su juo. Tad šis pasisukimas. Dvasios lęšiai tarp Tėvo ir Sūnaus: Jumyse yra geras pradas, mano pradas, bet jūs to nežinote, tad bėgate nuo savęs, nuo manęs ir nuo vienas kito, betgi mes visi esame tas pats, ta pati dvasia. Tad kada esame atviri tam, tai suprantame. O atvirumas, tai pripažinimas mūsų savasčių tų lęšių, kurios mus tiek skiria, tiek jungia, ta mano Dvasia, kuri mus visus sulygina. Tie lęšiai tai ir yra dorovė. Tad ieškok Dvasios veikimo šešerybe, taip pat trejybe, vienybe ir kitais padalinimais, kaip tau pasakojau, tai sąmoningumo pagrindas, o dorovė, tai sąmoningumas būtent tos dvasios mumyse, tad jūsų sąmoningumas yra jūsų susigaudymas, jog iš tiesų esame viena. Tad būkite sąmoningi, tai raktas į nuotaikų svarbą brandai, į teisingumo ir malonės prasmę brandai, jūsų amžinai brandai, susigaudymui ir atsiskleidimui, ir jūsų perėjimui iš meilės artimui į meilę visiems, netgi priešui, netgi man, jus visaip tiriančiam, kaip ir save tiriu. Tad mylėkime, sąmoninga meilė ir yra meilė įsakymu, nuolatinis savęs tikrinimas ir tuo pačiu savasties įprasminimas ir teisingas taikymas.
  • Tad suvok, kaip meilė jus išbaigia, tai ir yra raktas į dorovę, ir kaip tai besąlygiškumo išeities taškas, nes meile priešui, meile man iškyla virš visko. ... Aš tave laiminu ir globoju. Ieškok ryšio tarp manęs ir savęs bei jūsų visų. Matysi, jog aš neribotas, tuo tarpu jūs riboti, jūs tarsi išversti, taip kad kas man artima, tai jums tolima, o jūs apsiribojate tuo, kas jums žinoma ir išskiriate tai, kas nežinoma įskaitant visa, kas besąlygiška. Tad koks jūsų santykis su besąlygiškumu. Tai ir išsako šešerybė. Ir tas santykis slypi visakame, tiek asmenyje, jumyse, tiek asmenyse už jūsų ir kuriais jūs naujai kuriate bendrystę, tiek manyje glūdinančiame visakame pirm visko. Tad taip įsiprasmina visi laikai ir visos erdvės, kas pirma visko, kas dabar jus apibrėžia ir ko link einate. Tad penkerybę papildote prasme viso to, papildote besąlygiškumu, kuris išsidėsto septynerybe ir ją išpildo, kad galiausiai iškylu aš, tai kas pirm visų sąlygų.
  • Tu gi ieškai manęs pasaulyje, visuomenėje, tarp žmonių, ir savyje, savo dorovėje. Tad ir kiti ieško manęs panašiai, tai širdies paieškos pasaulyje.
  • Dorovės esmė yra trejybės ratas - kad ko mažiau nuklystumėme ir ko greičiau susigaudytumėme ir sugrįžtumėme.

Apmąstyti:

  • priimti Dievo brandą mumis
  • Dvasios veikimas trejybe, šešerybe, vienybe...
  • Dievo sąmoningumas mumyse
  • žmogus nešališkos Dievo sąlygos
  • bendras Dievo ir žmogaus nereikalingumas
  • žmogaus pagrindas laisvė, kurios atsisako nesėkmingai, nes ji kyla iš Dievo
  • užtat Dievas būtinas
  • kaip laisvai renkuosi, sprendžiu pagrindimo kalba
  • kaip skiriasi mano ir Dievo gerumas

2018.09.19 A: Kaip dorovė išskiria žinojimą ir nežinojimą?

D: Dorovė kyla iš širdies. Tai mano širdis jūsų gelmėse. Tai mano suteikta laisvė, tai mano būklė, kuria jūs esate savo savastimi, juk aš sutelpu jumyse, aš išeinu į jus išeidamas už savęs. Tad jūs mane žinote, išmanote. O ko jūs nežinote, ko neišmanote? Tai mano ištakų. Užtat tai yra jūsų laisvės kryptis, tai yra jūsų dorovės šaltinis, ieškojimas priežasties, prasmės, ryšium su kuriuo turėtumėte elgtis vienaip ar kitaip. Tokiu būdu atsiranda dviprasmybė tarp elgesio ir dorovės, jums išeinant už savęs į praeitį, į platesnius rėmus, užtat į kitą laiko kryptį, į priežastį dar neturinčią savo pasekmių.

AK: Kaip tavo šokis, mūsų šokis, siejasi su laisve, elgesiu, dorove, su žmogumi?

D: Tu mąstyk, ko tau trūko, ko tau trūksta bendrauti su manimi, gyventi manimi, ir kaip tu atitrūkęs nuo kitų įvairiai ir visgi įveikiame tą atitrūkimą. Tad mąstyk šešeriopą atitrūkimą, tai juk susiję su pertvarkymais, taip pat su ženklų savybėmis, tas tarpas ir yra jūsų ir mūsų laisvė, išsako kaip mylime vienas kitą, kaip pertvarkymu palaikome vienas kitą, kai jau pasiekiame savo ribas. Tad ieškok savo ribų ir dvejopą jų įveikimą, tiek manimi, tiek kitais, tokiais, kaip tu. Tu vis klausk ir aš vis atsakysiu.

AK: Kaip dorovė išplaukia iš tavęs? Ir kaip ji reiškiasi matematikoje?

D: Jūs gyvenate plačiau, kaip aš, užtat ir išėjau už savęs į jus, tad jūs nebūtinai turite santykių su manimi, kokius aš turiu su savimi. Tad šventoji Dvasia, mūsų lęšis, reiškiasi paskirais atvaizdais, permainomis, įsakymais, kuriais jūs turite apskritai santykius, būtent vienas su kitu. Ir tų santykių esmę išsako įvairių lygmenų prieštaravimai, užtat matematika, būtent kintamaisiais. Tad tirk juos ir darysi pažangą, suvoksi begalybę, vienybę, nulybę ir turėsi apie ką bendrauti su kitais.

AK: Kaip iš tavo šokio išplaukia žmogus, jo laisvė ir elgesys, dorovė? šešerybė?

D: Mano šokis išplaukia iš manęs, Dievo Tėvo, o Sūnui ir Dvasiai galėtų šokio ir nebūti. Tačiau jie savaip išsijudintų ir mus vienytų šešerybe tuo atveju - žmogaus atveju - kaip kad mus vienija trejybė tada kada mus išjudinu. Tad ieškok, kaip išsijudinama be manęs, nors tai irgi vyksta mano meilėje. Tad suvok mano meilę, kaip jinai jus įvairiai palaiko, net kai nemyliu savęs tiesiogiai.

AK: Koks ryšys tarp dėmesio ir dorovės rėmų?

D: Tu mąstyk, koks esi geras, koks esu geras, ir kaip tai skiriasi. Tavo gerumas santvarkoje, nes tu santvarkoje. Mano gerumas irgi santvarkoje, bet aš už santvarkos, tad išplečiu gerumą už santvarkos būtent gyvybe, ir taip pat išplečiu save santvarkoje, būtent gerumu, jūsų visų savarankiška laisve ir Dievu jumyse. Tad dorovė išplečia gerumą trimis sąmoningumo laipsniais. O tai vyksta lyginant skirtingus lygmenis, skirtingas aplinkybes, ir tiek sutelkiant dėmesį, tiek pripažįstant kas už jo. Tad labai svarbios yra ženklų savybės. Tad matai raiškai turi būti šeši rėmai, tačiau už jų slypi keturios pakopos, mano troškimai, mano išėjimo už savęs pakopos, tad ir dešimt mano įsakymų. Tirk tai naujai suvokta pagrindimo kalba, kaip antrinę sandarą, kurią jūs išgyvenate. Ir panašiai su kitomis kalbomis, jos veikla išsako mano šokį jūsų gyvenimais.

AK: Kokio ryšio ieškoti tarp matematikos ir dorovės?

D: Suvok, ką matematikoje reiškia meilė, požiūriai ir kitos sąvokos, pirmiausiai meilė man, Dievui, ir kitam, artimui, ir tuomet suvoksi, ką matematikoje reiškia asmenys. O elgesys ir dorovė išplaukia iš meilės, tad suvok meilę, kaip mano esmę, kuri esminga kiekviename išmanyme ir tą išmanymą padaro pilnaverčiu. Tad suvok meilę matematikoje ir suvoksi, kaip jinai žymi ir išreiškia mus. O ją suvoksi suvedant keturias geometrijas, taip pat šešias permainas, o už viską labiausiai suvedant trejybę kaip mano vienumą, blogio atsisakymo.

AK: Kaip tavo vienumas, asmens vienumas ir asmenų vienumas yra tas pats vienumas?

D: Aš laiminu visaką. Viskas išplaukia iš manęs ir ne vieną kartą, o trimis lygmenimis, tiek mano, tiek Sūnaus, tiek Dvasios kampu. Tad turi būti kiekviename lygmenyje esmė to mano išėjimo už savęs, o ta esmė yra meilė. Tad mano vienumo esmė yra meilė sau, asmens vienumo esmė yra meilė vienas kitam, o asmenų vienumo esmė yra meilė visiems. Tad mylintysis yra mylimojo vienumas ir jumis, jūsų trejybės ratu, tas mylintysis yra vis tas pats, nes meilė lieka ta pati, tik keičiasi jos palaikoma gyvybė, ir tos gyvybės esmė - valia, ir jos santykis su mano valia, kurį vis kitaip išsako paklusnumas, tikėjimas ir rūpėjimas. Tad ieškok šito ryšio ir suprasi šešerybę bei dorovę.

AK: Kaip meilė tampa įsakymu ir kaip tai susiję su dorove?

D: Meilė tampa įsakymu nes aš noriu ištirti ar ji besąlygiška, ar jos gali laikytis, ar ją gali puoselėti tie, kurie patys sau nėra išeities taškas, tie kurie laisvi, kurie gali tiek mylėti, tiek būti mylimi, tiek nemylėti ir nebūti mylimais. Tad mylėk ir suvoksi, jog mylintysis irgi nori būti mylimas ir mylimasis nori mylėti, nes meilė yra nesiribojimas savimi, tad ir kartu su laisve tarp mylimojo ir mylinčiojo atsiranda ir ją papildantis įsakymas visaip mylėti, ne vienaip ar kitaip, o vis visaip. Tad meilė yra visapusiškumo, besąlygiškumo pagrindas. O tai ir yra dorovė, besąlygiškumo sąlygos, tad ir įsakymas mylėti. Pamatysi kai mylėsi.

AK: Ką žmogus pasirinkimų malūnu įneša papildyti tavo šokį?

D: Žmogus yra mano mylimas, bet jis nebūtinai mane myli ar pažįsta. Jis dar nesusigaudo, jog jisai yra mano vaikas. Tad jis nebūtinai vykdo mano valią. Ši jo laisvė ir yra pasirinkimo malūno pagrindas grindžiantis jo pažinimą savęs ir susigaudymą, nuklydimą ir pasitaisymą, jo atsirinkimą mylėti, vietoj kad nemylėti, o jį tam pamoko grožis-žavesys ir artimumas, jį pamoko aidai, juk aidai ir yra meilės sandara, juk jinai papildinys. Tad mylėk ir suprasi iš kur meilė kyla ir kuo ji laikosi ir į ką atsiremia. Tai ir yra pasirinkimų malūno ir visos dorovės esmė, paaiškinti iš kur meilė kyla, kaip jūs išeinate už savęs, ogi todėl kad taip yra paprasčiausia mylėti tave mylintį, galiausiai mylėti visus, juk paprastumas laimi, užtat tiesa viską išveda ir atskleisdama mane, juk aš ir esu paprasčiausias.

AK: Kaip šešerybė tampa svarbi?

D: Žmogus yra mano vaikas. Jisai gimsta padalinimų ratu, o jį išbaigia žmogus, kaip sandara, į jį susiveda visi padalinimai ir už jo, be jo lieka tik aš ir gerumas. Tad žmogus yra ir susidaro iš viso to, kas skiria mane ir gerumą. Tad žmogus ir yra amžino gyvenimo sandara, tai ir yra dorovė, tai žmogaus sandara, šešerybė. Tad suvok žmogų, kaip jisai suveda mano šokį, kaip jisai nepriklausomas nuo įtampos tarp manęs ir Sūnaus, kaip jį papildau tiek Dievu, tiek gerumu, būtent dvasia, tad jį myliu.

AK: Kaip šešerybė grindžia dorovę?

D: Šešerybė grindžia žmoniškumą. O žmoniškumo esmė yra, kad žmogus laisvas ir visada gali naujai rinktis. Jo dėmesys svyruoja tarp to, kas jau dėmesyje ir to, kas nėra, ir tuo pačiu, kas nesąmoninga (į ką jisai susitelkęs) ir kas sąmoninga (kurio atžvilgiu jisai atsitokėjęs), tad jisai visada yra laisvas ir gali net ir gyventi sąmoningai laisvas, tačiau, tuo pačiu jisai gali būti nenuoširdus, savo laisvės atžvilgiu, ir taipogi nedrąsus ir be vilties, visa tai susiję, kaip priežastys sąlygojančios ir išreiškiančios nevienumą, juk žmogaus vienumas yra laisvas, tiek mano, Dievo, tiek jo asmens, tiek visų asmenų pagrindu. Tad tirk vienumą ir jo rūšis ir suprasi šešerybę ir kaip jinai grindžia žmoniškumą. Tas klausimas, kaip esame viena, lieka esminis, tad tirk jį, tai žmogaus klausimas, mano klausimas tau ir visiems.

AK: Kokia žmogaus esmė ir kaip tai susiję su dorove?

D: Žmogus, tai mano vaikas. Kaip žinai, jisai gimsta man pasitraukus ir naujai iškylant Sūnumi, tačiau jisai turi susigaudyti, jog yra Dievas, o tuo pačiu dar tai priimti, taip gyventi. Tai ir yra dorovė, to vaidmens priėmimas. O susigaudymas, tai žmogaus būklė, tai amžinas gyvenimas, taip kad manasis dieviškumas jumis atsiskleidžia amžinybės mastu būtent amžina branda. Būtent jūs amžinai bręstate ir aš jumis, tai mano kelias, kaip Sūnus kalbėjo, kelias, tiesa ir gyvenimas, esate jūs, yra Jisai, tai mano kelias, ir būtent aš jumis einu, todėl tuo ir gyvenkite su manimi ir priimkite tai. Tai ir yra dorovė, šešerybės išsakyta, tai jūsų dvasios sandara kurią papildau savimi ir gerumu, tuo jus įprasmindamas ir įkvėpdamas savo dvasia, be kurios tesate sandara.

AK: Kaip tirti nuotaikas?

D: Tu pradėk manimi ir viskuo, kokias nuotaikas mes iššaukiame, ir taip pat padalinimais, kokias nuotaikas iššaukia paskiri požiūriai, toliau kaip juos permaino atvaizdai ir aplinkybės, ir tokiu būdu suvoksi ryšį tarp nuotaikos ir išgyvenimo ir požiūrio. O tada būsi pasiruošęs nuotaikas įžvelgti kalbose, visose trijose kalbose, o jas vienija matematika, tad gali gilintis, kaip matematika praturtina erdvės ir laiko sąvokas, taip pat šešerybę ir dorovę, kaip tai susiję su lūkesčiais ir jauduliais, bet taip pat ir dvejonėmis ir poreikiais.

AK: Ko ieškoti tiriant elgesį?

D: Ieškok trejybės ir jos ištakų, ieškok šešerybės ir jos atvaizdų, tai žmogaus pagrindas, jo elgesio ir dorovės taipogi. Aš jumis gyvenu būtent sąmoningumu, tad pirmiausiai trejybe ir paskui šešerybe, toliau vienybe ir ketverybe ir septynerybe ir dvejybe ir penkerybe, tad ieškok manęs šia tvarka, ieškok sąmoningume.

AK: Kaip tirti žmogaus elgesį ir dorovę?

D: Aš viską sukūriau, tačiau kuriu ir jumis. O jūs galite būti ir esate savarankiški kūrėjai, ir kaip jums atrodo, savarankiški nuo manęs ir bendrai. Tad tai yra jūsų sąlygos, kad jūs nesuvokiate, jog teišplaukiate iš manęs, tesate ir tam tikrose sąlygose. Tad jūs esate dviprasmiški, bet ar jūs matote ar gyvenate tuo dviprasmiškai? Tai ir yra širdies ir pasaulio įtampa, tad ją gerai suprask, jos ieškok ir tirk, kaip jinai reiškiasi jūsų elgesiu, tiek vidiniu, tiek išoriniu, kaip tai susiję su žinojimu ir nežinojimu, su bendryste ir nebendryste. Ir tu jau žinai kaip trimis kalbomis keičiasi sąlygos, pagrindimu apimi save visą, įvardijimu dėsnį ir pasakojimu įvykį. Tad ieškok šitų lygmenų ir kaip reiškiniai tampa jums prieinami, kad galėtumėte jais pasidalinti.

AK: Koks dorovinių luomų vaidmuo dorovėje?

D: Tu myli mane ir aš myliu ir globoju tave. Tačiau žmonės jaučiasi globojami visuomenės ir nori būti jos mylimi. Tad jie atsiriboja nuo tų kurie už visuomenės. Ir taip gaunasi visuomenių ratilai visai kaip Hitleris suprato. Taigi mylėdami savo artimą jūs įveikiate šį atskyrimą. Tad gilinkis, kaip meilė artimui, tam kuris tave myli, sutampa su besąlygiška meile.

AK: Kaip dorovė susijusi su mūsų gerumu?

D: Jumyse yra geras pradas, mano pradas, bet jūs to nežinote, tad bėgate nuo savęs, nuo manęs ir nuo vienas kito, betgi mes visi esame tas pats, ta pati dvasia. Tad kada esame atviri tam, tai suprantame. O atvirumas, tai pripažinimas mūsų savasčių tų lęšių, kurios mus tiek skiria, tiek jungia, ta mano Dvasia, kuri mus visus sulygina. Tie lęšiai tai ir yra dorovė. Tad ieškok Dvasios veikimo šešerybe, taip pat trejybe, vienybe ir kitais padalinimais, kaip tau pasakojau, tai sąmoningumo pagrindas, o dorovė, tai sąmoningumas būtent tos dvasios mumyse, tad jūsų sąmoningumas yra jūsų susigaudymas, jog iš tiesų esame viena. Tad būkite sąmoningi, tai raktas į nuotaikų svarbą brandai, į teisingumo ir malonės prasmę brandai, jūsų amžinai brandai, susigaudymui ir atsiskleidimui, ir jūsų perėjimui iš meilės artimui į meilę visiems, netgi priešui, netgi man, jus visaip tiriančiam, kaip ir save tiriu. Tad mylėkime, sąmoninga meilė ir yra meilė įsakymu, nuolatinis savęs tikrinimas ir tuo pačiu savasties įprasminimas ir teisingas taikymas.

AK: Kaip man tirti šešerybę?

D: Aš tave laiminu ir globoju. Ieškok ryšio tarp manęs ir savęs bei jūsų visų. Matysi, jog aš neribotas, tuo tarpu jūs riboti, jūs tarsi išversti, taip kad kas man artima, tai jums tolima, o jūs apsiribojate tuo, kas jums žinoma ir išskiriate tai, kas nežinoma įskaitant visa, kas besąlygiška. Tad koks jūsų santykis su besąlygiškumu. Tai ir išsako šešerybė. Ir tas santykis slypi visakame, tiek asmenyje, jumyse, tiek asmenyse už jūsų ir kuriais jūs naujai kuriate bendrystę, tiek manyje glūdinančiame visakame pirm visko. Tad taip įsiprasmina visi laikai ir visos erdvės, kas pirma visko, kas dabar jus apibrėžia ir ko link einate. Tad penkerybę papildote prasme viso to, papildote besąlygiškumu, kuris išsidėsto septynerybe ir ją išpildo, kad galiausiai iškylu aš, tai kas pirm visų sąlygų. Tad suvok, kaip meilė jus išbaigia, tai ir yra raktas į dorovę, ir kaip tai besąlygiškumo išeities taškas, nes meile priešui, meile man iškyla virš visko.

AK: Kaip pagrindimo kalba sieja lūkesčius ir vertybes?

D: Tu mąstyk kaip tau, šviesuolių karaliui, ima rūpėti. Tu gi ieškai manęs pasaulyje, visuomenėje, tarp žmonių, ir savyje, savo dorovėje. Tad ir kiti ieško manęs panašiai, tai širdies paieškos pasaulyje. Tad būtent šiuos lūkesčius išsakyk jauduliais, kaip tie jauduliai išsivysto. O neigiami jauduliai ieško ne širdies, o pasaulio tiesos, tai jų šaltinis. Tad gyvenk vis širdimi ir gyvensi manimi ir tuomi tau viskas rūpės. Tad eik, gyvenk ir pamatysi, kaip iš aplinkybių kyla atvaizdai. Tos aplinkybės, tai kaip aš pasireiškiu širdimi, kaip tu, kaip jūs tatai įsivaizduojate. O atvaizdai, tai matematikos įvardijimo būdas, tai būtent poreikių tenkinimo būdai, kuriais ir surikiuota Jėzaus malda Tėve mūsų, kuriais ir atsiveria mūsų ryšys, tai nagrinėk kaip įžvelgiate širdį ir kaip atpažindami ir pripažindami širdį atsiveriate man ir bendraujate su manimi, atsiveriate maldai ir į ją įsijungiate ir ja tampame viena.

2017.08.03 A: Kaip šešerybė sieja klausimus ką, kaip ir kodėl derėtų veikti?

D: Aš šešerybe jus sukūriau. O jūsų esmė yra mylėti save ir vienas kitą, užtat mane. Tad jūs mylite sąlygose save ir tuo pačiu išeidami už savo sąlygų mylite kitus sąlygose esančius, tuo pačiu mylite mane be sąlygų. Tad ieškok kaip derėjimu atsisakote savo sąlygų ir gyvenate plačiau. O šešerybė sieja trejybės ratą ir išėjimą už sąlygų. Išėjimas už sąlygų įveda dvilypį mąstymą, ką veikiate ir ką galėtumėte veikti. Tai ir yra sąmoningas derėjimas, o nesąmoningas, tai žengimas trejybės ratu. Betgi tikslas yra sąmoningai gyventi už sąlygų visomis trimis kryptimis - buvimu, veikimu ir mąstymu - sąmoningumo atžvilgiu tai atitinka koks, kaip ir kodėl. O trejybės ratas tiktai leidžia nauju kampu prieiti, leidžia atsisakyti savęs ir naujai prisiminti save.

2016.07.12 Mąstyk mano ir jūsų laisvę, kaip kad vakar apmąstėte, kaip mes vienas kitą varžome, kaip vertybėmis gyvendami nesijaučiame varžomi, išliekame laisvi, kaip mano vertybė yra meilė ir jūsų taipogi. Nes juk mylėdami kitus mylime save juose ir taip pat palaikome jų meilę mums ir kitiems. Tad mylėk širdingai visus ir mane tikrai suprasi.

2018.03.27 A: Kaip vienumas svarbus dorovei?

D: Aš esu geras. Ir aš esu už jūsų. Tad jūs privalote rinktis ne gerumą, o mane, ne sąlygas, o tai kas besąlygiška, ne reiškinį, o šaltinį. Tad vienumas - tikrasis vienumas - remiasi šaltiniu, o netikrasis - reiškiniu. Taip ir išsiskiria gėris ir blogis, širdis ir pasaulis, būtent savo vienumu. Jei pasaulis išplaukia iš širdies, tai jis yra geras, bet pats savaime, jei jisai atstoja širdį, kaip dirbtinas vienumas, jis yra blogas. Tad vienumas yra ta sąvoka, kuria išsiskiria gėris ir blogis.

2005.05.10 A: Kaip kitas iškyla iš šešerybės? D: Šešerybe visiškai išsiskiria sandara ir veikla, tad galima apkeisti jų tvarką ir iškyla kitas.

2005.05.07 A: Kaip širdis įsileidžia tave? D: Ji myli kitą, vis labiau artimą, ir taip, aš esu artimesnis net už ją pačią. A: Kas yra širdies sandara? D: Ji pati yra sandara o aš esu jos dvasia.

2005.05.06 A: Kaip širdis tave suvokia? D: Širdis pajunta, kad aš ją užvaldau. A: O tada kame jūsų bendras suvokimas? D: Bendras yra manyje, ji žiūri manimi, bet svarbu, kad ji šito norėjo. Ji man užleido šią galimybę. Suprasi.

2005.03.02 A: Kur laisvumas iškyla bendram suvokime? D: Yra mano valia ir tu gali jai paklusti. A: O koks kitų vaidmuo? D: Jūs visi galite paklusti kaip bendras žmogus. A: Tad kuo skiriasi geras suvokimas - susikalbėjimas? D: Jūs esate jau iš anksto nusiteikę paklusti.

2005.03.01 A: Koks ryšys tarp bendro suvokimo ir daugiaprasmiškumo? D: Tu per mane gali išeiti uš savęs. Tam yra daugiaprasmiškumas. Mylėk. A: O kaip meilė čia susijusi? D: Tu palaikyk tą kitą esantį tavo vietoje kurį man priklauso palaikyti.

2005.02.28 A: Kaip trejybės skaidymas yra susijęs su bendru suvokimu? D: Kai tu išeini iš savęs, tai tu tą darai per kitą, per bendrą žmogų, o paskui per mane.

2005.02.14 A: Kaip suprasti veiklos ir sandaros sutapimą dvejybėje, trejybėje, ketverybėje? D: Jūs galite visiškai išeiti iš savęs tik per sandaros visumą, ir jūs galite visiškai pasinerti joje tik per veiklą. O dvejybėje, trejybėje, ketverybėje tai gali sutapti.

2004.12.02 A: Kaip žmogus suvokia, kad gali būti klaidingai suprastas? D: Aš jį aplankau, jam uždedu rankas ir jį myliu. A: Kur čia klaidingas supratimas? D: Žmogus nemano, kad jam reikalingas bet koks palaikymas. A: O jis reikalingas būtent susikalbėjimui. D: Taip.

2005.04.28 A: Kaip suvokti atvaizdus kaip kylančius iš operacijų +1 ir +2 sandaugos? D: Kai yra kitas, jis yra lygus su tavimi ir taip pat lygus mūsų trijų akyse. Pamatysi.

2005.03.08 A: Kaip suprasti ketverybę kaip sandaugą? D: Tu bandyk priimti kitą, ir suprasi kaip aš tave priimu.

2005.02.09 A: Kaip man suvokti padalinimą kaip laisvumo atvaizdą ir nulybės atvaizdą? D: Padalinimas yra pasikartojantis veiksmas, tad yra visumos požiūris - jo sandaros, ir jojo požiūriai - jame dalyvaujantys.

2005.02.08 A: Kaip suprasti dvejybės, trejybės, ketverybės vaidmenį antrinėse sandarose? D: Ten kur du, trys, keturi, ten ir aš tarp jų, vienas iš jų.

2005.02.07 A: Kuo svarbus nubrėžtumas? D: Aš mąstau visus atvejus iš karto, o jūs mąstote ir išgyvenate vis po vieną atvejį, tad tai mus sieja, ypač pasislinkime.

2005.02.04 A: Kaip antrinės sandaros iškyla iš dvejybės, trejybės, ketverybės sandaugų? D: Aš esu keliose vietose vienu metu, o jūs tik vienoje vietoje, tad tą vietą išsako sandara.


Dorovė


Naujausi pakeitimai


靠真理

网站

Įvadas #E9F5FC

Klausimai #FFFFC0

Teiginiai #FFFFFF

Kitų mintys #EFCFE1

Dievas man #FFECC0

Iš ankščiau #CCFFCC

Mieli skaitytojai, visa mano kūryba ir kartu visi šie puslapiai yra visuomenės turtas, kuriuo visi kviečiami laisvai naudotis, dalintis, visaip perkurti. - Andrius

redaguoti

Puslapis paskutinį kartą pakeistas 2021 balandžio 17 d., 16:23