Broad. Five types of ethical theory Spinoza, Butler, Hume, Kant, Sidgwick.

• Conclusion: Sketch of the Main Problems of Ethics

• Kaip dorovė susijusi su bendruomene, su nesavanaudiškumu? ir su santykiu su Dievu? Simbiozė - tarpusavio priklausomybė. Pasąmonės atjautos dorovė ir sąmonės teisingumo (pareigos) dorovė. Tomasello. Agency: 57:00.
• Malcolm Gladwell apie pasikeičiančius požiūrius - vairavimas neblaiviam ir priežastingumas ir kaip tai susiję su dorove. Žmonės galvodavo, kad jeigu žmonės geria ir po to įvyksta avarija, tai yra netyčinė, papuolama, atsitiktinė nelaimė. Tik su laiku ėmė pamanyti, kad žmonėms priklauso atsakyti už savo blaivumą, priimti atsakomybę už savo neblaivius veiksmus. Dorovė iškyla kartu su atsakomybe už priežastingumą. Kravchuk polinomai iškyla kai yra sveikas skaičius {$\frac{\gamma}{\alpha\beta}$}, tad suveikia globalus kvantas.

• Dorovinis pasirinkimas: Ar mums būti viena su (tariamais) "mumis" ar su kitais?

Užrašai

• Raimundo pareigų lygiai: Mano bendriausias tikslas - būti: 1. Geru Žmogumi. 2. Geru Vyru. 3. Geru Specialistu. 4. Geru savo tėvynės Lietuvos ir viso pasaulio Piliečiu.

Tyčinis blogis, tyčinis gėris

Tyčinis blogis

Sąmoningumu atsiveria galimybė tyčia daryti blogį

• Blogis. Velnias, tai asmuo. Tai blogis, sandaros lizdas - tarnauti ne Dievui, o velniui. Dievas yra už šito pasaulio, o velnias žmogų uždaro dar siauresniame pasaulyje, atskiria nuo kitų žmonių, taip kad negali jais rūpintis, nėra viena su jais. Užsandarina. Velnias ne danguje, o širdies gelmėse. Teigiami įsakymai yra ryšiai iš Dievo mumyse į Dievą už mūsų. Neigiami įsakymai neleidžia užsandarinti, atveria kelią iš Dievo už mūsų, jam įeiti į Dievą mumyse.
• Dirbtinumas. Dorovėje žalingai klaidina dirbtinas atsisiejimas (kitų reikalų nagrinėjimas) ir dirbtinas įsivėlimas (sąlygų priėmimas, tarsi jos būtinos).

Tyčinis gėris

Sąmoningumu galime tyčia gerą daryti

Savęs varžymas

• Moral law is law which one imposes on one's self.

Dvasios dorovė - permąstyti - pasaulis (ar) rūpi asmenybei (koks)

Asmenybių vienumas - Ką derėtų veikti - Ar įmanoma elgtis teisingai? Ar gyvenimas būtinai teisingas?

Svarbu būti neabejingais, gyvent taip kad nors mums patiems rūpėtų. Rinktis taip, kad rūpėtų.

Dvasios dorovė remiasi mūsų kiekvieno patirtimi - mūsų išgyventu trejybės ratu, mūsų išdavomis. Užtat būtina spręsti apie medį pagal vaisių, kitaip tai yra nuodėmė prieš šventąją Dvasią.

Dvasios dorovės esmė yra dorovės liūno išgyvenimas. Klausiame, ar įmanoma teisingai elgtis? Jeigu įmanoma, tai gyvename teigiamais įsakymais sąmonei, renkamės kaip savo valia mylėti Dievą, savo kūryba puoselėti šviesuolių bendrystę, kaip palaikyti kitus, nuskriaustuosius ar pasiklydusius. Jeigu neįmanoma teisingai elgtis, tada vadovaujamės neigiamais įsakymais pasąmonei, mylime artimą, esame viena su juo.

Dvejonės išskiria sąmonės (širdies) ir pasąmonės (pasaulio) tiesas. Sąmonės tiesos grindžia šviesuolių bendrystę.

Dvasios dorovė

• Išsako tarpą tarp pasąmonės ir pasaulio.
• Dvasios dorovė yra amžiną brandą puoselėti rūpėjimu, kaip asmenybių vienumą, kad visiems viskas rūpėtų. Dvasios dorovę išsako: Pareiga, rūpestis, artimumas, nuoširdumas. Pareigą grindžia asmenų nevienumas, tačiau ją įsisavindami pripažįstame asmenų vienumą - artimumą, kurį įamžiname atvirumu, kuriuo pripažįstame ir išsakome asmenų nevienumą.
• Šviesuolė gyvena klausimais, dvejonėmis.
• Dvejonės išsako mąstymo būdus, maldos rūšis, dėsnius, kaip bendrauti su smurtingais žmonėmis.

Rūpintis; gyventi vieningais asmenimis; išsakyti išbrandintą savastį kalbomis

• gyventi suvokimu
• plėtoti žinojimą
• puoselėti šviesuolių bendrystę
• iššaukti Dvasią, pakaitomis įsijausti, atitokėti

Dorovės liūnas yra būklė, kurioje nesvarbu kaip besielgtumėme, vis tiek kaip nors prasižengsime. Ši būklė išryškėja kada tampame labai jautrūs. Tad klausimas, kokia dorovė tinka tokiai būklei. Iš savo patirties galiu išsakyti visą eilę dėsnių, kaip elgtis tokioje būklėje.

• Nedaryti blogo, bet vardan nedarymo blogo, daryti gerą.
• Gyventi visom kryptim iš karto, lankstus, jautrus ir atviras visakam, kaip ir verslininkas.
• Pripažinti blogį, kurį darai, ir atsakyti už jį.
• Atsakyti už savo netobulą visuomenę ir bendruomenes, kaip jų dalyvis.
• Gerbti nuskriaustuosius.
• Sutikti iškentėti kai kurias nuoskaudas.
• Mokytis iš klaidų, ydų ir nuodėmių.
• Puoselėti savo valią.
• Rinktis taip, kad visiems būtų geriau, taip kad nuskriaustieji pritartų ar nors suprastų.
• Vienas kitą mylėti, kad galėtumėme atsisakyti savęs ir bręsti. Kai esame mylimi, galime atsisakyti savęs.

Asmenybių vienumas

• Asmenybių vienumo tikslas ir veikla yra puoselėti ryšį su Dievu ir kurti jį įkūnijančią bendrystę. Trejybės ratu tai veda į Dievo vienumą.

Puoselėti šviesuolių bendrystę

• Išvystyti sąlygas amžinai brandai, kad visiems viskas rūpėtų, kad galėtumėme pasąmone įsijausti ir vienas kitą pilnai atjausti, tuo pačiu samone atsitokėti, susiprotėti ir atsiliepti.
• Rūpi visais gyventi prasmingai, visais bręsti. Kartu su kiekvienu, nepaisant brandos lygio, patys vis naujai bręstame, patys gyvename visais savo brandos pakopomis.
• Rūpi gyventi bendru žmogumi, vienas už kitą galvas guldyti.
• Siekti giluminio susikalbėjimo, ne paviršutiniško. Nesitaikstyti. Mąstyti sąvokomis, savo vidine kalba, ne žodžiais.
• Susikalbėti vertybėmis ir klausimais. Ištirti tris kalbas ir jomis susikalbėti.
• Išvystyti mokslą, kaip pagrindą bendradarbiavimui.
• Dangaus karalystė, tai skurdžiadvasių brandos palaikymas, ko mažesniais žingsniais, kad būtų galima tikėti ko mažiau. Išmąstyti - tai apibrėžti mažą žingsnį - tai netrokšti.
• Melstis dviese trise, prašyti Dievo (maldų rūšys), išvystyti meilės mokslą.
• Suvokti jog Dievas nebūtinai geras, gyvenimas nebūtinai teisingas, tad atitinkamai grūdintis, sugebėti nors kiek priimti persekiojimą, nuoskaudas, vienas kitam atleisti.
• Atskirti širdies ir pasaulio tiesas. Gyventi širdies tiesomis, dviprasmiškomis, geros valios pratimais.
• Iššaukti Dvasią, jos plazdenimą. Pakaitomis įsijausti ir atitokėti.
• Besąlygišką tiesą padaryti visapusiškai apčiuopiamą ir prieinamą.
• Gyventi pavyzdžiais, atvirai.
• Gyventi bendru žmogumi, asmeniu, tad įsakymu, esme, vieningumu, išeiti už savęs, už savo patirties, būnant su kitais, taip plėsti save, būti viena su Dievu ir kitais, gyventi Dievu. Puoselėti asmenų vienumą.
• Šviesuolių bendrystės tikslas yra, kad visiems viskas rūpėtų. Vykdau, ar permąstau?
• Gyvename viena su visais, už visus, tarsi būtumėme viena, be mūsų nieko nebūtų.
• Puoselėjame mokslą.

Šviesuolių bendrystė sandarų pagrindu

• išskirti teigiamus įsakymus (mylėti Dievą) ir neigiamus įsakymus (mylėti artimą)
• gerbti skirtingas plotmes: kūno, proto, širdies, valios
• Tu ir Kitas esame viena
• keturgubas vieningumas (Dievo išėjimas už savęs)
• vieningumas tveriamoje būklėje, meilėje
• apibrėžiamas tarpas tarp Dievo išeinančio už savęs ir Dievo atsiradusiame savyje (mane) - apibrėžiamas Dievo buvimas ir jo nebuvimas ir jų skirtumas. Jų bendrumas bene -1.

Viską žinodamas, norėčiau telkti šviesuolių bendrystę, kaip Jėzus sakydavo, dangaus karalystę. Rašau vadovėlį šviesuolėms, jas padrąsinti gyventi vis naujais klausimais. Dvylika metų vadovavau savo įmonei, "Minčių sodui", kuria telkiau ir aptarnavau savarankiškai mąstančias, angliškai - "independent thinkers". Mačiau, kaip šviesuolės bręsta, kaip jos grįžta prie savo minčių, jas kaupia ir tvarko; kaip jos kartu puoselėja savo vertybes, iš jų atsirenka vieną, visas kitas aprėpiančią; kaip jos tuomet pažįsta save, užtat susidomi, kuo dar nežino, ir įpranta gyventi klausimais; kaip jos ugdo kitas, kad turėtų su kuo ugdytis; kaip Dievo požiūris tampa reikalingas, kad jos gerbtų kitus. Šviesuolės veikia atvirai. Jos supranta, kad pinigai gali mus suvesti, bet negali įkvėpti. Jos nori susikalbėti iš esmės, užtat nesitaiksto, kaip kad tamsuolės, kurios atsiranda centre. Šviesuolės ištisai gauna į nagus dėl to kad jos geros. Jos supranta, kad Dievas nebūtinai geras, gyvenimas nebūtinai teisingas. Užtat jos atjaučia kitus ir vienas kitą atpažįsta. Jos nori ko daugiau žinoti ir ko mažiau tikėti. Palaimintos skurdžiadvasės, jų yra dangaus karalystė. Kaip jos tiki, taip ir bus! Jėzus joms kalbėjo savo Pamokslą nuo kalno. Jo tėvas Dievas taip mylėjo pasaulį, kad atidavė savo sūnų už jį numirti. Bet Sūnus sakė, aš nesimeldžiu už pasaulį, aš meldžiuosi už savasias, tai yra, šviesuoles, kurios norėjo, kad jis liktų gyvas. Jos supranta, kad pirmenybę reikia teikti tamsuolėms, kaip kad liepė Tėvas. Visgi, jos vienas kitą palaiko įgyvendinti Sūnaus svajonę, gyvenimo mokslą, kuriuo visa tiesa būtų prieinama, ir šviesuolių bendrystę, kuri visus pritrauktų.

Sūnaus dorovė - vykdyti - Asmenybė (koks) tiki asmenį (kaip)

Sūnaus dorovė:

• Išsako tarpą tarp sąmonės ir pasąmonės.
• Puoselėti asmens vienumą - sąmonės (nežinojimo, klausimo, gerojo vaiko) ir pasąmonės (žinojimo, atsakymo, blogojo vaiko) vienumą.
• Amžiną brandą puoselėti tikėjimu, kaip asmens vienumą, kad tvirtai tikėtų.
• Vieningumą pripažinti asmenyje, savyje.

Tikėti; gyventi vieningu asmenimi, bendru žmogumi, kitu; išsakyti brandos žingsnį atvaizdais ir aplinkybėmis

• gyventi 12 klausimų: savo vertybe, klausimais, svajonėmis - tai brandos žingsnis aplinkybe
• gyventi 6 pokalbiais, pertvarkymais: tai brandos žingsnis atvaizdu
• geru vaiku, šviesuoliu
  • Turėti ko mažesnius nuotykius - gyventi pasąmone ko siauresnėje apimtyje - užtat gyventi sąmone - skurdžiadvasiais - kad trejybė suktųsi ko greičiau. Blogasis vaikas išgyvena vieną trejybės ratą. Gerasis vaikas jų išgyvena ko daugiau. Gerasis vaikas (sąmonė) galiausiai suteikia pirmenybę blogajam vaikui (pasąmonei) bet ko siauresnėje apimtyje, kad nereikėtų daug nuklysti. Tai geros valios rodymas.
  • pačiam savanoriškai eiti į Dievą, su juo bendrauti, nelaukti, kad būtų verčiami nuodėmių ir nelaimių
  • didinti Dievo galimybes - atvaizdai išsako dvejopai (didėjimą ir apimtis)
  • gyventi sakramentais
  • gilintis į šventąjį raštą
• malone, ne teisingumu
  • didėjančiu laisvumu, ne mažėjančiu laisvumus
• Ištikimybė, tikėjimas, meilė, viltis.
  • Ištikimybę grindžia asmenų nevienumas, tačiau ją įsisavindami, kaip tikėjimą pripažįstame asmens vienumą - meilę kurią įamžiname viltimi, kuria pripažįstame ir išsakome asmens nevienumą.
• Suvokti, jog aš nebūtinai tobulas.
• Gyventi (Sūnaus) gera valia, ne pasirinkimais.
• Nusileisti Dievui, kaip kad Jėzus nusileido Tėvui. Tai ir yra Dievo Sūnaus požiūris.
  • Sūnaus ir Tėvo nesutarimas - Tėvas taip mylėjo pasaulį (tamsuolius), o Sūnus nesimeldžia už pasaulį, bet ne savo valia, o Dievo valia.
  • Žmogaus dalinis tyrimas privalo atsiremti į Dievo visuminį tyrimą. Žmogaus, kaip vaiko, požiūris privalo derintis su Dievo, kaip tėvo, požiūriu, kaip kad pasiklydęs vaikas, kaip kad susikalbėjimu, kaip kad Tėve mūsų (4+4).
• Puoselėti save, savo žinojimą, kartu ir Dievo savastį, jo žinojimą
• Įsisavinti išorinius požiūrius vidiniais požiūriais, įamžinti teigiamus jausmus dorybėmis
• Jėzaus palyginimų turiniais: ką randi, tą myli; kaip tiki, taip ir bus
• Šviesuolė atvira Dievui, tad pirmumą teikia gyventi turint ryšį su juo.
• Remtis išsiaiškinimais, kuriais atmetama tai, kas nereikalinga.
• Didinti Dievo galimybes. Atvaizdai tai išsako dvejopai (didėjančiu laisvėjimu ir apimtimis).
• Bręsti atvaizdais (visais 6 pokalbiais, pertvarkymis) ir aplinkybėmis (12 klausimų - savo vertybe, klausimais, svajonėmis).
• Gyventi antitezėmis (dvejonėmis), taip asmeniškai įsisavinant Dievo įsakymus.
• Negyventi pasąmone, negyventi taip, kaip mums patogu, o atsiplėšti nuo pasąmonės, nuo patogumų, ugdyti valią, gyventi sąmoningai.
• John Muir žodžiais: Patogiai gyventi nepatogiai.
• Dievas Sūnus nusileidžia Dievui Tėvui. Tėvui rūpi netrukdyti išsiaiškinimui, o Sūnui rūpi vykdyti išsiaiškinimą, iškelti tiesą.
• Gyvename itin lanksčiai, nuojauta, bendru žmogumi, pirminės sandaros rėmuose.
• Gyventi (dangaus karalystės) tikėjimu: Kaip tiki, taip yra (gera valia) - ką randi, tą myli (gera širdis).
• Atsirėmimai į Dievą. Geros valios pratimuose nebijodavau gyventi bendru žmogumi, be patirties, nes tikėjau, jog mane globoja Dievas.
• Nežinojimas reiškiasi klausimais, tad atsakymas neišbaigtas.

Tėvo dorovė - vienų vienumas, galimybių ištakos. Sūnaus dorovė - bendražmogiškumas, galimybės akistata. Dvasios dorovė - plazdenimas, galimybių suderinimas.

Tėvo dorovė - nusistatyti - asmuo (kaip) paklūsta Dievui (kodėl)

Dievas siekia viso gėrio

• Dėl vienos avelės paliko visą kaimenę = šaukštui gėriui priims kalną blogio.

Dievo vienumas - Kodėl derėtų veikti - Ar nesam ar esam Dievas? Turim ar neturim ryšio su Dievu?

Tėvo dorovė

• Išsako tarpą tarp Dievo ir sąmonės.
• Paklūstame - atsisakome savęs vardan Dievo, jo vieningumo.
• Tuomi pripažįstame, kad Dievas nebūtinai geras.
• Tuomi esame viena su Dievu.
• Paklusti; gyventi vieningu Dievu; gyventi Dievu, dvasia; išsakyti savastį padalinimais
• Tėvo dorovė yra rinktis gyventi amžinai vietoj kad šiaip gyventi.
• Tai yra mūsų "kodėl" - mūsų Dievas, kaip jį kiekvienas asmeniškai suvokiame.
• Tėvo dorovė yra amžiną brandą puoselėti paklusimu, kaip Dievo vienumą, kad visiškai paklustų.
• Tėvo dorovę išsako: Teisingumas, paklusimas, žavesys, drąsa. Teisingumą grindžia Dievo nevienumas, tačiau jį įsisavindami, kaip paklusimą pripažįstame Dievo vienumą - žavesį kurį įamžiname drąsa, kuria pripažįstame ir išsakome Dievo nevienumą.
• Pasirinkti Dievo požiūrį vietoj savo požiūrio pirminėse sandarose. Įsijungti į Dievą, jojo atsiskleidimą, kūrybą, savastį, brandą.

Dorovės šaltinis ir Dievo būtinimo klausimas

Klausimai dėl elgesio jam prideda sąmoningumą ir privalėjimą: Ką daryti? Kaip daryti? Kodėl daryti? iškarto atveria galimybę įterpti sąvoka "derėtų".

Ketverybė eina viena kryptimi iš Ar į Kodėl, o trejybė eina priešinga kryptimi: nusistatyti (Kodėl), vykdyti (Kaip), permąstyti (Koks). Įdomu, kad trys kalbos apverčia netroškimų eilės tvarką, nes pasakojimas susijęs su poreikiais.

Iš gyvenimo patirties

Dorovės pavyzdžiai

• Rinkti dorovės pavyzdžius, su tikslu, atpažinti Dievo išmintį. Sugebėti atpažinti ir rašyti šventraštį.
• Mokėti pačiam užsiimti.
• Ieškoti Dievo, su juo bendrauti.
• Ieškoti teigiamo užsiėmimo, vietoj, kad vien kovoti su neigiamais.
• Diegti gerus įpročius, rauti blogus įpročius.
• Lavinti valią.
• Mokytis, ypač tų dalykų, kurie padeda mokytis.
• Ieškoti giluminių priežasčių
• Prisiversti, tik tada, pasidžiaugti
• Atsiduoti, pasišvęsti
• Būti dėkingam
• Gyventi sakramentais
• Gilintis į šventąjį raštą
• Atpažinti pavojingas mintis ir jų kratytis
• Priversti save vietoj, kad būti priverstam gamtos, visuomenės ar Dievo.
• padalinimais vengti ginčų
• atpažinti pavojingas mintis ir jų kratytis

Mylėti - būti viena - savimi išplėsti kitą

• Sieti (savo, Dievo, artimo, priešo) savastį pirm ir po brandos, tad išplėsti savastį.
• Gyvybės dėsniai: ryškus židinys, ryškios ribos, ryškūs lygmenys. Pastarasis, tai skurdžiadvasių bendrystės pagrindas. O persekiojami dėl teisybės yra didžiadvasiai, kankiniai.
• Meilė mus atveria brandai. Meilė yra brandos sąlyga, nes parengia augimo lygmenis.
• Siejimo pagrindas, tai bendrumas. Žmogaus siejimo pagrindas, tai bendras žmogus. O siejimo pagrindas aplamai, tai Dievas.
• Laikytis 10 Dievo įsakymų
  • Mylėti Dievą, priešą, besąlygiškai - būti viena su visais
  • Myleti save, artimą kaip save patį - būti viena su savimi
    • Neatkirsti kūno, proto, širdies (jausmų) ir dvasios (valios, vertybių) - laikyti vienos savasties.
    • Mylėti artimą, tai įveikti paskirumą, gyventi ne viena, ne paskirai, ne sandara.
• Būti viena - gyventi besąlygiškai visose sąlygose

Iš Dievo išmokau:

• Mylimąją mylėti širdingai, visa širdimi, visu protu, visu kūnu, visa valia, juk aš tam sukurtas, ir taip suvoksiu, kaip mylėti Dievą ir kitus. Ir joje yra gera sėkla į kurią visada atsiremsiu, kaip į Dievą.

Kaip negyventi

Dvasios dorovė yra labiausiai įsitraukiusi į pasaulį, tad renkasi tarp Koks (asmenybės) ir Ar (pasaulio). Sūnaus dorovė renkasi tarp Kaip (asmens) ir Koks (asmenybės). O Tėvo dorovė renkasi tarp Kodėl (Dievo) ir Kaip (asmens). Užtat gyvenimo lygtis veda iš pasaulio lygmens (kuriame glūdi Dievas-gerumas-gyvenimas-amžinas gyvenimas) atgal link Dievo lygmens (kuriame veikia meilė-tobulumas-valia-Dievo valia). Gyvenimo lygtis tad Dievo išėjimą už savęs apverčia išėjimu į Dievą. Ir paaiškėja jog dorovė kyla iš Dievo, iš Sūnaus paklusimo, o ne iš mūsų, ne iš mūsų rūpėjimo. Juk pirmą reikia santykį su Dievu išplėsti paklusimu, ir paskui tikėjimu, ir tik tada rūpėjimu. Tad dorovė išplaukia iš paklusimo, ir ne iš rūpėjimo. O tai parodo Dievo reikalingumą. Ir jo reikalingumą parodo būtent tikėjimas, kaip laidas tarp paklusimo ir rūpėjimo.

2019.01.07 A: Kaip sąmoningumas reiškiasi dorove?

D: Mano įsakymai iškyla mano šokiu. O sąmoningumas tai išreiškia nežinojimu, tad laisvu pasirinkimu. Tai tampa jūsų laisvėmis. O tai laisvė paklusti, tikėti, rūpėti, nes visi šie vidiniai požiūriai pagrįsti nežinojimu, būtent manęs nežinojimu.

2018.07.16 A: Kaip trejybės ratas gali būti variklis Tėvo, Sūnaus ir Dvasios dorovėms?

D: Aš myliu jus, kaip savo prasmės šaltinius. Ir tą prasmę įžvelgiu iš trijų kampų. Taip kad Tėvui prasmingas jūsų nusistatymas, Sūnui jūsų vykdymas ir Dvasiai jūsų permąstymas. Ir mūsų santykį, tai yra, santykį tarp trejybės prasmę mums ir jums išsako šešerybė. Nes ji pasako, kad jums prasmingas būtent poslinkių ratas. Tad suprask kaip ir kodėl šešerybė yra dorovės pagrindas, nes tai yra mano prasmės pagrindas jumyse. Iš to ir kyla visos dorovės, nes jūsų prasmė yra jūsų pasirinkimas. O jūs galite rasti prasmę manyje, kaip ir aš jumyse, bet tai jūsų pasirinkimas ir mūsų dvilypumo, tad ir vienumo pagrindas.

• Būtis. Kas gali būti (dorovė) išskiriama nuo kas yra (elgesio).

• Kaip gyventi: Kai žinau savo būklę, savo visumą, tada galiu suprasti ką daryti. Galiu nesiblaškyti ir daryti tai kas svarbu visumai. O kai veikiu nežinodamas savo būklės, belieka išbandyti įvairias kryptis ir mokytis, po truputį susidaryti bendrą vaizdą. Tai skirtumas tarp gerojo vaiko ir blogojo vaiko.

Ieškoti dorovės sąvokų

• Susipažinti su Toulmin? ir dorovės rėmus, protavimo sąsajas su dorove.
• Susipažinti su Bourdieu? sąvokomis ir bandyti jas pritaikyti apibūdinant visuomenės įtaką dorovei.
• Susipažinti su Foucault mintimis apie tiesos režimus ir bandyti jas pritaikyti.

• Pragarą galima suprast įvairiais Dievo požiūriais: Dievu (Tėvo), asmeniu (Sūnaus), asmenybe (Dvasia). Sūnaus požiūriu įspėjama, kad yra pragaras, tačiau Dvasios požiūriu rūpinamės, kad niekas į pragarą nepatektų. Tad požiūriais supratimas slenka, keičiasi, vystosi. Požiūrių trejybėje yra laisvumo.
• Kaip klausimo Kodėl pagrindu kuriamos dorovės sistemos, kaip kad mano studentai kūrė?
• Elgesiu (gyvenimu) pasąmonė puoselėja sąmonę. O dorove (amžinu gyvenimu) sąmonė puoselėja pasąmonę.
• Žmogaus elgesio (pasąmonės) esmė: jisai kaupia žinojimą. O dorovės (sąmonės) esmė yra susitelkti į nežinojimą.
• Elgesiu sutampa, yra vienareikšmiška: Susigaudome kodėl - kodėl susigaudome. Renkamės kaip - kaip renkamės. Kuriame ką - ką kuriame. O dorovė bene išskiria tą, kuris klausia, ir tą, apie kurį klausiamą.
• Prasminga atskirti žmogaus ištakos ir dorovės ištakos klausimus. Dorovė iškyla dėl to, kad žmogus gali nusižaisti savo žmoniškumu, gali atitrūkti nuo žaidimo prasmės, pervertinti žaidimą ir gyventi vien dėl jo. Kūniška prievarta yra nusižaidimo ženklas.
• Dorove suvokiame, kad išgyvenimas gali vykti platesniame išgyvenime, galime jame turėti prasmę. Elgesys gali kitaip atrodyti plačiau žiūrint, sąmone ir sąmoningumu. Sąmoningumas derina pasąmonės elgesį ir sąmonės dorovę.
• Sandaros išsako kaip santykiai yra sustatomi. Sandaros tad išplaukia iš sąmoningumo.
• Dorovė yra visumos perkūrimo pagrindas.
• Geras vaikas pats eina pas Dievą su savo pasiūlymais, tad pats save susidėlioja, gyvena sąmoningai. O blogas vaikas vengia Dievo, tad Dievas eina pas jį.

• Suvokti išgyvenimo apytaką ir dorovės tyrimą santykyje su suvestine, kaip Dievas tiria mumis, kaip išsiskiria nežinojimas kažko ir žinojimas kažko, kaip renkamės gyventi ne savimi, asmenybe, o bendru žmogumi, asmeniu.

• Sąmonės dorovė yra pasąmonės elgesio išvertimas.

Išgyvenimo apytaka, Dorovės ištakos, Dorovės ratas, Dorovė gyvenime, Elgesys, Sąmoningėjimas, Dorovės sąvokos, Dorovės pavyzdžiai, Klaidos, Gyvenimo būdas ir stilius, Dorovė 20181123

Kiekviename žingsnyje renkamės tarp elgesio (gyventi pasąmonės žinojimu) ir dorovės (gyventi sąmoningai, nežinojimu). Tai esminis pasirinkimas.

• Suvokti išgyvenimo apytaką ir dorovės tyrimą santykyje su suvestine, kaip Dievas tiria mumis, kaip išsiskiria nežinojimas kažko ir žinojimas kažko, kaip renkamės gyventi ne savimi, asmenybe, o bendru žmogumi, asmeniu.
• Kaip klausimai (Koks? Kaip? Kodėl? elgesys) susiję su atsakymu, kad bet kokiu atveju elgiamės (Ar elgesys!) ?

• Kaip gyventi?
• Kaip žmonės elgiasi? Ir kaip turėtų elgtis?
• Kaip valia pasireiškia dorove?
• Kaip dorove mylime save ir sąmoningėjame?

• Dorovės esmė - išgyvenimo apytakos esmė - yra išskyrimas kažko nežinojimas ir žinojimas, būtent savęs nežinojimas ir žinojimas. Atitinkamai, Dievą suvokiame, kaip priešpriešą mūsų būklei. Ryšium su mūsų vidumi, Dievas yra už mūsų. Ryšium su mūsų pasauliu, kuriame esame, Dievas yra mumyse visuose, kiek mes laisvi nuo pasaulio.

Dorove mylime save, užtat sau renkamės platesnę apimtį, užtat sąmoningėjame.

Dorovės tyrimas, Dorovės ištakos, Dorovės ratas, Dorovė gyvenime, Elgesys, Dorovės sąvokos, Dorovės pavyzdžiai, Klaidos, Gyvenimo būdas ir stilius, Dorovė 20181123

Dorovės klausimai

• Kokie pagrindiniai dorovės klausimai?
• Kaip dorovės klausimai tarpusavyje susiję?
• Ką konferencijoje "Gyvenimo būdas ir stilius" išsakytos sąvokos gali pasakyti apie elgesį ir dorovę?

Tirti dorovę

• Rūšiuoti išgyvenimų dorovę.
• Tirti išgyvenimų dorovę ir juose ieškoti įvairių pobūdžių prisiminimų.
• Kaip dorovė remiasi svarbos nustatymu?

• Kaip gyvename bendru žmogumi?

Žr. Dorovės tyrimas, Dorovės ištakos, Dorovės ratas, Dorovė gyvenime, Elgesys, Dorovės sąvokos, Dorovės pavyzdžiai, Klaidos, Gyvenimo būdas ir stilius, Dorovė 20181123

Ar, ką, kaip, kodėl amžinai bręstame?

• Kaip žmogus puoselėja dorą?
• Kas jam trukdo dorai elgtis?
• Kaip žmogus dorove atsisako savęs?

Dorovės klausimai: Ką, Kaip, Kodėl derėtų elgtis?

• Kaip dorovės klausimai susiję su išgyvenimu?
• Koks dorovės klausimų vaidmuo požiūrių grandinėje?

Žr. Dorovės tyrimas, Dorovės ratas, Dorovė gyvenime, Elgesys, Dorovės sąvokos, Dorovės pavyzdžiai, Klaidos, Gyvenimo būdas ir stilius, Dorovė 20181123

• Žmogus vis labiau tapatinasi su jautrumu negu su atliepimu, taip kad pastarąjį priskiria Dievui už mūsų ir mumyse, ir paprasčiausiai atveriame Dievui kelią. Tai yra dorovė, kuria tapatinamės su kitu, su bendresniu už mus. Taip elgdamiesi atsiskiriame nuo savęs, pripažįstame plačiau esantį, būtent, Dievą, išeiname už savęs, kaip kad Dievas. Nustatome laipsnyną vedantį nuo Dievas yra Dievas ligi Dievas yra gerumas. Amžinas gyvenimas yra mūsų tapatinimais su savo požiūriu. Tokiu būdu skiriame Dievą už mūsų ir Dievą mumyse, tad suvokiame.

• Sąmoningumas dorove išriša nesantaiką tarp vergvaldžio (sąmonės) ir vergo (pasąmonės). Nes gali būti geras vergvaldys ir geras vergas kurie sutaria gerumu. Ir toks supratimas gali perkurti visuomenę, jos santykius. Užtat tikroji kova yra ne tarp klasių, bet tarp (amžino gyvenimo) šviesuolių ir (gyvenimo) tamsuolių.
• Aš galiu sutrukdyti Dievui ir Kitam nepripažindamas to ko neįsivaizduoju. Tuomet tėra besąlygiškas Aš ir sąlygiškas Tu, vergvaldys ir vergas.
• Wenbo: Hegel: The war of recognition. Habermas: Others are the end.
• Melas mus sieja su šiuo pasauliu.
• Dievas Sūnus yra žmogus - sutampa su žmogumi - tačiau yra apibrėžtas suvokimo lygmenyje, Dievo šokiu, tad yra tobulas. O kituose lygmenyse žmogus gali būti netobulas, jis gali įvairiai nukrypti, jam tenka rinktis.

Kas yra raktai į dorovę?

Shaolin mokytojas Shi Heng Yi. Penkios kliūtys:

• Kamacchanda: juslinis geidulys
• Byapada: nemalonumas
• Thinamiddha: slogumas
• Uddhacca: nenusiraminimas
• Vicikiccha: abejonės

Kaip įveikti? Atpažinti, priimti, ištirti, ir nesutapti: Nesu kūnas, nesu protas, nesu jausmai - netapatumas.

Neigimas

• Derėjimas remiasi neigimu ("ne"). Neigimas reiškiasi septynerybėje. Neigimas apibrėžia nulybės atvaizdus.

Polinkis - vidinis požiūris

• Ko labiau tiki X => to labiau linkęs veikti X pagrindu.

Vidinė būklė

• Itin svarbi yra žmogaus vidinė būklė, jo "state of mind". Nuo to priklauso ar elgesys yra teisingas. Tai svarbu, ne pasekmės. Tik, aišku, mes negalime spręsti apie žmogaus vidinę būklę. Bendrai, tik jis pats vienas gali spręsti, arba jį mylintis žmogus. Šį klausimą išreiškia abejonė, Ar tai iš tikrųjų protinga? ir dvejonė, Ar įstengiu svarstyti klausimą?

Teismas

• Neteisk ir nebūsi teisiamas: Kiekvienas teismas yra tuo pačiu teisėjo patikrinimas, ar jis teisingai teisia. (Prisimenu World Bank konkursą.)
• Ar žmonės žino: Ko nori, ko trokšti?

• Šimtametis vaidas: troškimai išsako laisvą valią, o netroškimai - likimą. Tad kaip mums išeiti iš likimo į laisvą valią? Tai pokalbio sandara.
• Palyginti šimtamečio vaido dorovę (ketverybės lygmenų lyginimą) ir keturis lygmenis pokalbiams atsisakyti.

Dirbtinumas

Didėjantis jautrumas

• Žmogus likimo verčiamas link didesnio jautrumo. (Sąžinės) (Meilė sau)
• Ir į tai įeina pasirinkimas kam mes norime būti jautrūs (mylėti kitus). Tad išsiskiria šios dvi galimybės ir kiekvienas savaip nusistatome, kaip rinktis tarp jų. Ir tas nusistatymas yra mūsų būdas, kurio nežinome. Ir tą nežinojimą mums išreiškia mūsų kertinė vertybė. Tad tas nežinojimas (ta tiesa) yra mūsų laisvės pagrindas. Tiesa yra, kad mes nežinome. (O tai prieštaravimas.) Ryšys su Dievu ryškina tą laisvę.

Išteklių skirstymas

• Kaip troškimas susijęs su poreikiais?

Bendras žmogus ir paskiras žmogus

Blogis

Žingsniai

Tobulumas ir netobulumas

Išgyvenimų dorovė

Vienumo sampratos

• Palyginti šimtamečio vaido dorovę (ketverybės lygmenų lyginimą) ir keturis lygmenis pokalbiams atsisakyti.

Savęs varžymas

• Moral law is law which one imposes on one's self.

Atvirumas

• Kalba esam atviri kitam.

Žvilgnis pirmyn ir atgal

• Dorovinis mąstymas yra žiūrėjimas pirmyn (kaip galėtumėme elgtis) ir atgal (kaip elgiamės). O tai vyksta dabartyje - abi kryptis deriname. Užtat laikas ir erdvė (penkerybė) yra pagrindas dorovei (šešerybei).

• Prigimtinė teisė: Natural law
• "might makes right" - Dievo galia, mūsų galios ribos, apibrėžia mūsų teises ir įsipareigojimus.

Prisirišimas prie savęs

• Jeigu esi prisirišęs prie savęs, tai būsi pragaro sunaikintas.

Vienumas

Vienumo sampratos

• Doros klausimas liečia visuomenę. Apydoros klausimas iškyla suskaldant visuomenę į asmenis. Sąlyginis taikymas išskiria rūpestį laisva rinka (konkurencija, asmenų dalios) ir laisva spauda (asmenų troškimų).

Besąlygiškumas ir sąlygiškumas

Žinojimas

Gerumas ir dorumas.

• Dorumas yra gerumas bendram žmogui, tad visiems. O šiaip gerumas gali būti sau, paskiram žmogui. Tad skirtumas yra dviprasmiškas. Dorumas palaiko bendrą gerumą, užtat palaiko vienumą. Tai didėjantis laisvumas. Tuo tarpu gerumas gali reikštis ir mažėjančiu laisvumu.

Šiaip gyventi ar gyventi bendru žmogumi

• Nenoriu šiaip sau mylėti, ar šiaip sau gyventi, bet noriu gyventi bendru žmogumi. Kaip suderinti? Kaip skiriasi "šiaip žmonės" nuo bendro žmogaus?

Moral law is law which one imposes on one's self.

Kalba esam atviri kitam.

Dorovinis mąstymas yra žiūrėjimas pirmyn (kaip galėtumėme elgtis) ir atgal (kaip elgiamės). O tai vyksta dabartyje - abi kryptis deriname. Užtat laikas ir erdvė (penkerybė) yra pagrindas dorovei (šešerybei).

Ar derėtų veikti?

• Ar veikiame - veikiame ir dera mums veikti.
• Dorovės atsakymas: Jau veikiame, atsakymo į klausimą: Ar derėtų? O logikos klausimas: Ar galėtų? Užtat etika ir logika yra priešingybės, bene remiasi skirtingais ketverybės atvaizdais: etika pažinovo, o logika pažintojo.

Pažinovo atvaizdas

• Derėjimas yra idealistinis - jeigu nusakysime kodėl, kaip ir kas dera, tai būtinai tą padarysime. Tai kaip suderinti tai su ketverybe?

"might makes right" - Dievo galia, mūsų galios ribos, apibrėžia mūsų teises ir įsipareigojimus.

Dievo ir žmogus dviprasmybė

• Human allows for a unity of shifts - both his and God's. Human and God go beyond themselves together through shared understanding (back and forth).

Trejybė ir šešerybė

• Kiekvienu trejybės poslinkiu, Dievas išeina už savęs į žmogaus pasaulį (šešerybę).
• Šešerybė įpina dorovę į mūsų veiklas ir veiksmus, į mūsų trejybės ratą.

Laisvė

• Laisvė, kaip siekis, yra laisvė nuo savęs.
• Laisvas nuo jausmų.

Dorovė ir elgesys

• Elgesys ir dorovė yra tarsi du susiję atvaizdai, tačiau kodėl abu išreikšti pažinovo klausimais: Koks? Kaip? Kodėl?

Kas mes esame

• Dorovė: nesame savo introspekcija (awareness), esame jos rėmai. Tapatintis su savo introspekcija (su savo žibintu) yra dorovinė klaida.

Poreikiai

• equality - need for self-esteem, - government can't pursue self-esteem and freedom at the same time. You can't change the rules of the game in both ways with the same priority, or can you? Over focus on freedom can keep us from moving on to self-fulfillment and degenerate back into equality.

Dorovė suskaido į žinojimą ir nežinojimą ir vėl suveda

• Dorovė: suskaldymas į du takus - patikrinti esamą sprendimą ir ieškoti kito sprendimo - tai požiūrių skaldymas vedantis į septynerybę. O galime persimesti iš vieno tako į kitą ir "geras" yra tas kuris sulaukia patvirtinimo. O jeigu nesibaigia?
• Dorovėje žalingai klaidina dirbtinas atsisiejimas (kitų reikalų nagrinėjimas) ir dirbtinas įsivėlimas (sąlygų priėmimas, tarsi jos būtinos).
• Žmogus likimo verčiamas link didesnio jautrumo. (Sąžinės) (Meilė sau) Ir į tai įeina pasirinkimas kam mes norime būti jautrūs (mylėti kitus). Tad išsiskiria šios dvi galimybės ir kiekvienas savaip nusistatome, kaip rinktis tarp jų. Ir tas nusistatymas yra mūsų būdas, kurio nežinome. Ir tą nežinojimą mums išreiškia mūsų kertinė vertybė. Tad tas nežinojimas (ta tiesa) yra mūsų laisvės pagrindas. Tiesa yra, kad mes nežinome. (O tai prieštaravimas.) Ryšys su Dievu ryškina tą laisvę.
• Bendrybės ir išimtys. Technologija - standartai - mus skiria. Menas - išimtys - mus jungia. Dorovė - galimybė rūpintis išimtimis. O kaip su dorovės bendrais dėsniais? Asmuo ir asmenybė? Mylėk artimą kaip save patį?
• Patirtis su duomenų bazėmis - pusę dėmesio skirti sistemos bendrybėms ir pusę dėmesio skirti išimtims.

Dorovės trys klausimai

• Yra trys doroviniai klausimai (ką derėtų veikti, kaip ir kodėl) ir daugybė dorovės sąvokų sieja šiuos klausimus, mus veda iš vieno į kitą.
• Dorovės ratu išskiriame (amžinu gyvenimu) derėjimo klausimą į buvimo ir galėjimo klausimus, tada naujai suvedame (sąlygose - gyvenimu) nauju klausimu.
• Trys dorovės klausimai pagrįsti susiskaldymu (dviprasmybe). Kaip mums prisiversti? Atskyrimas sąmonės ir pasąmonės. Tai pagrindas septynerybės gėrio ir blogio atskyrimo.

Bandom šią esmę išsakyti turi klausimas, kad galėtumėme būti už savęs, atsisakyti savęs.

Įvairūs dėsniai

• Elgtis kaip matau, kad kiti elgiasi.
• Valdyk padėtį ir įtakok.
• Nesielk kaip jie elgiasi.

Dievas siekia viso gėrio

• Dėl vienos avelės paliko visą kaimenę = šaukštui gėriui priims kalną blogio.

Troškimai, poreikiai

• Desire is related to needs?

Gyvenimo žaidimas

• Dorovė: Games should reflect our real desires rather than having our wishes match the game. This is the basis for moral feelings: Expectations not matching up to our wishes is the basis for worldmaking, the boundary of self and world.
• Morality -> are we dictating the game based on reality - keeping it tentative? Is the game taking over?

Tiesa

• Good - slack gives room for contradiction, for self-correction. Truth is that contradiction. Thus good and truth make for the finest grained grid of gaps.

Kompiuteriams išsiskiria elgesys ir dorovė

• Computer with bugs? (Have the slack to) make mistake -> about self -> about world.
• Computers having intentionality (desires) will have the dilemma of implementing immediately (but with errors) or waiting (and lacking).

Pagarba

• Dorovei svarbu gerbti atjautą, savo ir kitų. (Pavyzdžiui, žydams) Lygiai, kaip svarbu gerbti jusles, savo ir kitų. Gerbti liudytoją.
• Intention important for morality, distinguishes actions.
• Normativity built into "not" - negation that define the representation of the nullsome.
• Degree of belief in X => the tendency to act on X.

Etika: Itin svarbi yra žmogaus vidinė būklė, jo "state of mind". Nuo to priklauso ar elgesys yra teisingas. Tai svarbu, ne pasekmės. Tik, aišku, mes negalime spręsti apie žmogaus vidinę būklę. Bendrai, tik jis pats vienas gali spręsti, arba jį mylintis žmogus. Šį klausimą išreiškia abejonė, Ar tai iš tikrųjų protinga? ir dvejonė, Ar įstengiu svarstyti klausimą?

Neteisk ir nebūsi teisiamas: Kiekvienas teismas yra tuo pačiu teisėjo patikrinimas, ar jis teisingai teisia. (Prisimenu World Bank konkursą.)

What do you want? Do people know?

3 galios: žinojimas, garbė, turtai - iš Platono Valstybės. Šališkas teisėjas - protavimas sprendžia, tad jisai šališkas žinojimui.

Dorovės esmė: Dorovė yra sąmoningumo išreikalavimas.

• Dorovės esmė yra mūsų privalėjimas atsiverti, sąmoningėti, puoselėti ryškesnį sąmoningumą, užtat amžinai bręsti ir atsiskleisti.

• Atsisakome savęs. Gyvename bendriau.

Dorovė yra susigaudymas, jog mūsų sąlygos susidaro iš žinojimo, tačiau už mūsų sąlygų yra besąlygiškas nežinojimas.

• Suvokiame, kad už mūsų gali būti kažkas daugiau, tad galime ir turime gyventi viena, gyventi visais, gyventi Kitu.
• Pavyzdžiui, mūsų protas gyvena žinojimu, už kurio yra tiktai nežinojimas. Ir netgi mūsų kūnas gyvena veikla, už kurios yra neveikla. Ir panašiai su širdimi ir valia, su visais klodais. Tad tai yra atpažinimas Dievo troškimų: savarankiškumo, užtikrintumo, ramumo, meilės.

Dorovė yra išėjimas už sąlygų.

• Deri atsisakyti sąlygų ir tik tada jų rinktis.
• Atsiplėšiame nuo savo sąlygų.
• Jeigu elgesį suprantame, kaip pasaulio apribotą, sąlygotą, tai dorovę galime suprasti, kaip išėjimą už tų sąlygų, jų nepaisymo, užtat elgesio praplėtimą.
• Skiriame, kas besąlygiška - Dievo, ir kas sąlygiška - mūsų.
• Išeiname už savęs, už apimties.

Dorovė reiškiasi mūsų pasirinkimais:

• Renkamės gyventi ne šiaip, o amžinai.

Kas yra dorovė?

Dorovė yra sąmoningumo išreikalavimas.

• Tad sąmoningėjimas.
• Užtat dorove mes patys sąmoningėjame.
• Dievo būtinumo reikalavimas.
• Dorovė yra meilės ir sąmoningėjimo nustatymas, pamatavimas, įrodymas.
• Meilė išplečia dorovės reikalavimą, jį taikydama visų asmenų santykiams. Meile įvairiai renkamės platesnę apimtį vietoj siauresnės apimties. Meilė tad palaiko sąmoningėjimą. Meilė vienija mūsų pasirinkimus, užtat puoselėja mūsų vieningą kertinę vertybę, mus atstojančią.

Dorovė yra sąmonės (bendro žmogaus) permąstymas elgesio.

Dorovė rūpinasi, kaip mus labiau atverti.

• Kada nustatyta apimtis, turėtumėme išeiti už savęs, rinktis vienumą, vietoj kad trauktis gilyn į save ir prisirišti prie savęs. Kai lyginame dvi apimtis, turėtumėme rinktis platesnę apimtį, kaip kad turėtumėme rinktis platesnę širdies tiesą.

Dorove (amžinu gyvenimu) deriname žvilgsnius.

• Apytakos derina požiūrius, tačiau dar reikia suderinti žvilgsnius.
• Esame laisvi savo žvilgsnius derinti ar nederinti su Dievo ir kitų žvilgsniais.

Dorovė yra savęs patikrinimas.

• Tad esminė tyrimo veikla.
• Visi tyrimai kaip nors susiję su savęs patikrinimu, jį plėtoja ir užtat iš jo išplaukia. Tai primena matematinės analizės teorema apie "fixed points", kas galėtų būti reikalinga išverčiant tyrimą ("inverse").

Dorovė teisingai surikiuoja vienumo pagrindus.

• Dorovė kartu surikiuoja svarbos pagrindus.
• Dorovės esmė tad yra visus rūpesčius sudėlioti taip, kad vienaip ar kitaip visada būtų pagerbta tai, kas yra svarbiausia. Užtat svarbu ištirti visas tas pagarbos galimybes ir jų algebrą.
• Dorove sustatome klausimus, kuriuos tiriame iš savo - asmens - kampo, ne iš Dievo kampo. Galime mylėti besąlygiškai, mylėti Dievą, tad gyventi tiesiog Dievo klausimais: Ar, Koks, Kaip, Kodėl Dievas būtinas? Tuomet visi klausimai visada savo vietoje, ir atitinkamai gyvename Dievu: amžinu gyvenimu, išmintimi, gera valia, Dievo valia. Nes kiekvienas klausimas žino savo apimtį. Tačiau jeigu verčiau mylime sąlygiškai, mylime save, tada gyvename asmenų klausimais. Ir tuomet turime patys nustatyti apimtį ir patys dora suderinti klausimus: Ar Dievas yra? Koks Aš esu? Kaip Tu esi? Kodėl Kitas yra? Dorovė tad yra jų teisingas jų sustatymas, tad teisingas vienumo sampratų išdėstymas, o jais remiasi: gyvenimas, betkas, pasirinkimai, valia.

• Bendras suvokimas

Užrašai

Atsakomybė

• the distinction between those who make the rules and who have to play by them, thus related to scopes and to the difference between hard and soft truths
• būtina, tikra, galima - trejybės atvaizdas, grindžiantis atsakomybę

Savastis

• Aš iš esmės nesu savo kūnas, nė protas, nė širdis, o iš visų atvaizdų tesu savo valia. Valios pagrindu galiu būti ir širdis, ir protas, ir kūnas. Aš nesu savo protas - esu savo valia - šitą suvokiau kovodamas su įpročiu glamonėti save. Protas gali apstatyti valią, bet aš galiu kažkiek atjungti savo protą, atsiriboti nuo jo. Panašiai, nesu savo kūnas - galiu paaukoti savo gyvybę, kentėti skausmą. Nesu savo širdis - galiu nepaisyti savo jausmų, savo jautrumo. Tačiau negalima atskirti žmogaus nuo jo širdies, proto ar kūno.
• Doros klausimas liečia visuomenę. Apydoros klausimas iškyla suskaldant visuomenę į asmenis. Sąlyginis taikymas išskiria rūpestį laisva rinka (konkurencija, asmenų dalios) ir laisva spauda (asmenų troškimų).
• 4 vienumo sampratos išsako vienumo kokybę. Dorovė renkasi kokybiškesnį vienumą.
• Gyvenimo nepasisekimai reikalingi nes jie įrodo sąlygiškumo nepakankamumą, tai kad reikalinga gyventi besąlygiškumu, besąlygiškai.
• Gėrį ir blogį pažįstame. Bet Dievo nepažįstame, tai bene yra gyvybės medis, pažinti Dievą.
• Aš - bendras žmogus, o tu - paskiras žmogus. Esminė klaida, tai kad save (Aš) laikome Tavimi (Tu). Tad gyvename ne kaip bendras žmogus, o taip, kaip kiti į mus žiūri.
• Blogis. Velnias, tai asmuo. Tai blogis, sandaros lizdas - tarnauti ne Dievui, o velniui. Dievas yra už šito pasaulio, o velnias žmogų uždaro dar siauresniame pasaulyje, atskiria nuo kitų žmonių, taip kad negali jais rūpintis, nėra viena su jais. Užsandarina. Velnias ne danguje, o širdies gelmėse. Teigiami įsakymai yra ryšiai iš Dievo mumyse į Dievą už mūsų. Neigiami įsakymai neleidžia užsandarinti, atveria kelią iš Dievo už mūsų, jam įeiti į Dievą mumyse.
• Gali mąstyti kelis ėjimus į priekį - bet reikia veikti po vieną ėjimą - ir sąmonė privalo atskirti mąstymą ir elgesį - nes turime nežinoti kaip bus po kiekvieno žingsnio.
• Jeigu esi prisirišęs prie savęs, tai būsi pragaro sunaikintas.
• Dorovinis pagrindimas yra dvilypis. Suvokiame, kaip turėtumėme tobulai elgtis - tačiau dažnai esame netobuli, ypač savo atitrūkimu nuo kitų, nesirūpindami kitų dorove. Betgi taip pat mus gali paskatinti protingas elgesys, kaip būtų protinga elgtis. Ir kai abu sutampa, nebėra jokio pagrindo nusidėti. Jeigu protu galima palaikyti dorovę, tai nebėra pagrindo jos atsisakyti.
• Tirti išgyvenimų dorovę ir juose ieškoti įvairių pobūdžių prisiminimų.
• Palyginti šimtamečio vaido dorovę (ketverybės lygmenų lyginimą) ir keturis lygmenis pokalbiame atsisakyti.
• Šimtametis vaidas: troškimai išsako laisvą valią, o netroškimai - likimą. Tad kaip mums išeiti iš likimo į laisvą valią? Tai pokalbio sandara.

• Kas yra dorovė?

• Daugiau žinių
• Užrašai

Kas yra dorovė?

Užrašai

Atsakomybė

• the distinction between those who make the rules and who have to play by them, thus related to scopes and to the difference between hard and soft truths
• būtina, tikra, galima - trejybės atvaizdas, grindžiantis atsakomybę

Savastis

• Aš iš esmės nesu savo kūnas, nė protas, nė širdis, o iš visų atvaizdų tesu savo valia. Valios pagrindu galiu būti ir širdis, ir protas, ir kūnas. Aš nesu savo protas - esu savo valia - šitą suvokiau kovodamas su įpročiu glamonėti save. Protas gali apstatyti valią, bet aš galiu kažkiek atjungti savo protą, atsiriboti nuo jo. Panašiai, nesu savo kūnas - galiu paaukoti savo gyvybę, kentėti skausmą. Nesu savo širdis - galiu nepaisyti savo jausmų, savo jautrumo. Tačiau negalima atskirti žmogaus nuo jo širdies, proto ar kūno.
• Doros klausimas liečia visuomenę. Apydoros klausimas iškyla suskaldant visuomenę į asmenis. Sąlyginis taikymas išskiria rūpestį laisva rinka (konkurencija, asmenų dalios) ir laisva spauda (asmenų troškimų).
• 4 vienumo sampratos išsako vienumo kokybę. Dorovė renkasi kokybiškesnį vienumą.
• Gyvenimo nepasisekimai reikalingi nes jie įrodo sąlygiškumo nepakankamumą, tai kad reikalinga gyventi besąlygiškumu, besąlygiškai.
• Gėrį ir blogį pažįstame. Bet Dievo nepažįstame, tai bene yra gyvybės medis, pažinti Dievą.
• Aš - bendras žmogus, o tu - paskiras žmogus. Esminė klaida, tai kad save (Aš) laikome Tavimi (Tu). Tad gyvename ne kaip bendras žmogus, o taip, kaip kiti į mus žiūri.
• Blogis. Velnias, tai asmuo. Tai blogis, sandaros lizdas - tarnauti ne Dievui, o velniui. Dievas yra už šito pasaulio, o velnias žmogų uždaro dar siauresniame pasaulyje, atskiria nuo kitų žmonių, taip kad negali jais rūpintis, nėra viena su jais. Užsandarina. Velnias ne danguje, o širdies gelmėse. Teigiami įsakymai yra ryšiai iš Dievo mumyse į Dievą už mūsų. Neigiami įsakymai neleidžia užsandarinti, atveria kelią iš Dievo už mūsų, jam įeiti į Dievą mumyse.
• Gali mąstyti kelis ėjimus į priekį - bet reikia veikti po vieną ėjimą - ir sąmonė privalo atskirti mąstymą ir elgesį - nes turime nežinoti kaip bus po kiekvieno žingsnio.
• Jeigu esi prisirišęs prie savęs, tai būsi pragaro sunaikintas.
• Dorovinis pagrindimas yra dvilypis. Suvokiame, kaip turėtumėme tobulai elgtis - tačiau dažnai esame netobuli, ypač savo atitrūkimu nuo kitų, nesirūpindami kitų dorove. Betgi taip pat mus gali paskatinti protingas elgesys, kaip būtų protinga elgtis. Ir kai abu sutampa, nebėra jokio pagrindo nusidėti. Jeigu protu galima palaikyti dorovę, tai nebėra pagrindo jos atsisakyti.
• Tirti išgyvenimų dorovę ir juose ieškoti įvairių pobūdžių prisiminimų.
• Palyginti šimtamečio vaido dorovę (ketverybės lygmenų lyginimą) ir keturis lygmenis pokalbiame atsisakyti.
• Šimtametis vaidas: troškimai išsako laisvą valią, o netroškimai - likimą. Tad kaip mums išeiti iš likimo į laisvą valią? Tai pokalbio sandara.

2005.04.28 A: Kaip suvokti atvaizdus kaip kylančius iš operacijų +1 ir +2 sandaugos? D: Kai yra kitas, jis yra lygus su tavimi ir taip pat lygus mūsų trijų akyse. Pamatysi.

2005.03.08 A: Kaip suprasti ketverybę kaip sandaugą? D: Tu bandyk priimti kitą, ir suprasi kaip aš tave priimu.

2005.02.09 A: Kaip man suvokti padalinimą kaip laisvumo atvaizdą ir nulybės atvaizdą? D: Padalinimas yra pasikartojantis veiksmas, tad yra visumos požiūris - jo sandaros, ir jojo požiūriai - jame dalyvaujantys.

2005.02.08 A: Kaip suprasti dvejybės, trejybės, ketverybės vaidmenį antrinėse sandarose? D: Ten kur du, trys, keturi, ten ir aš tarp jų, vienas iš jų.

2005.02.07 A: Kuo svarbus nubrėžtumas? D: Aš mąstau visus atvejus iš karto, o jūs mąstote ir išgyvenate vis po vieną atvejį, tad tai mus sieja, ypač pasislinkime.

2005.02.04 A: Kaip antrinės sandaros iškyla iš dvejybės, trejybės, ketverybės sandaugų? D: Aš esu keliose vietose vienu metu, o jūs tik vienoje vietoje, tad tą vietą išsako sandara.

• Nėra dora tvirtinti, pavyzdžiui, visi miršta, tad nebūtina man padėti išgelbėti gyvybes, nes žmonės vistiek mirs. Betgi privalome kitus mylėti kaip kad mylime save. Tad privalome mylėti sąlygose.

Kaip suderinti antrinių sandarų supratimą Dievo atjauta (4+6) ir kubu (sandais 2x3x4)?

• Nesielk kaip jie elgiasi.

Troškimai, poreikiai

• Desire is related to needs?

Gyvenimo žaidimas

• Dorovė: Games should reflect our real desires rather than having our wishes match the game. This is the basis for moral feelings: Expectations not matching up to our wishes is the basis for worldmaking, the boundary of self and world.
• Morality -> are we dictating the game based on reality - keeping it tentative? Is the game taking over?

Tiesa

• Good - slack gives room for contradiction, for self-correction. Truth is that contradiction. Thus good and truth make for the finest grained grid of gaps.

Kompiuteriams išsiskiria elgesys ir dorovė

• Computer with bugs? (Have the slack to) make mistake -> about self -> about world.
• Computers having intentionality (desires) will have the dilemma of implementing immediately (but with errors) or waiting (and lacking).

Pagarba

• Dorovei svarbu gerbti atjautą, savo ir kitų. (Pavyzdžiui, žydams) Lygiai, kaip svarbu gerbti jusles, savo ir kitų. Gerbti liudytoją.
• Intention important for morality, distinguishes actions.
• Normativity built into "not" - negation that define the representation of the nullsome.
• Degree of belief in X => the tendency to act on X.

Etika: Itin svarbi yra žmogaus vidinė būklė, jo "state of mind". Nuo to priklauso ar elgesys yra teisingas. Tai svarbu, ne pasekmės. Tik, aišku, mes negalime spręsti apie žmogaus vidinę būklę. Bendrai, tik jis pats vienas gali spręsti, arba jį mylintis žmogus. Šį klausimą išreiškia abejonė, Ar tai iš tikrųjų protinga? ir dvejonė, Ar įstengiu svarstyti klausimą?

Neteisk ir nebūsi teisiamas: Kiekvienas teismas yra tuo pačiu teisėjo patikrinimas, ar jis teisingai teisia. (Prisimenu World Bank konkursą.)

What do you want? Do people know?

3 galios: žinojimas, garbė, turtai - iš Platono Valstybės. Šališkas teisėjas - protavimas sprendžia, tad jisai šališkas žinojimui.

Gerumas ir dorumas.

• Dorumas yra gerumas bendram žmogui, tad visiems. O šiaip gerumas gali būti sau, paskiram žmogui. Tad skirtumas yra dviprasmiškas. Dorumas palaiko bendrą gerumą, užtat palaiko vienumą. Tai didėjantis laisvumas. Tuo tarpu gerumas gali reikštis ir mažėjančiu laisvumu.

Šiaip gyventi ar gyventi bendru žmogumi

Dorovė suskaido į žinojimą ir nežinojimą ir vėl suveda

• Dorovė: suskaldymas į du takus - patikrinti esamą sprendimą ir ieškoti kito sprendimo - tai požiūrių skaldymas vedantis į septynerybę. O galime persimesti iš vieno tako į kitą ir "geras" yra tas kuris sulaukia patvirtinimo. O jeigu nesibaigia?
• Dorovėje žalingai klaidina dirbtinas atsisiejimas (kitų reikalų nagrinėjimas) ir dirbtinas įsivėlimas (sąlygų priėmimas, tarsi jos būtinos).
• Žmogus likimo verčiamas link didesnio jautrumo. (Sąžinės) (Meilė sau) Ir į tai įeina pasirinkimas kam mes norime būti jautrūs (mylėti kitus). Tad išsiskiria šios dvi galimybės ir kiekvienas savaip nusistatome, kaip rinktis tarp jų. Ir tas nusistatymas yra mūsų būdas, kurio nežinome. Ir tą nežinojimą mums išreiškia mūsų kertinė vertybė. Tad tas nežinojimas (ta tiesa) yra mūsų laisvės pagrindas. Tiesa yra, kad mes nežinome. (O tai prieštaravimas.) Ryšys su Dievu ryškina tą laisvę.
• Bendrybės ir išimtys. Technologija - standartai - mus skiria. Menas - išimtys - mus jungia. Dorovė - galimybė rūpintis išimtimis. O kaip su dorovės bendrais dėsniais? Asmuo ir asmenybė? Mylėk artimą kaip save patį?
• Patirtis su duomenų bazėmis - pusę dėmesio skirti sistemos bendrybėms ir pusę dėmesio skirti išimtims.

Dorovės trys klausimai

• Yra trys doroviniai klausimai (ką derėtų veikti, kaip ir kodėl) ir daugybė dorovės sąvokų sieja šiuos klausimus, mus veda iš vieno į kitą.
• Dorovės ratu išskiriame (amžinu gyvenimu) derėjimo klausimą į buvimo ir galėjimo klausimus, tada naujai suvedame (sąlygose - gyvenimu) nauju klausimu.
• Trys dorovės klausimai pagrįsti susiskaldymu (dviprasmybe). Kaip mums prisiversti? Atskyrimas sąmonės ir pasąmonės. Tai pagrindas septynerybės gėrio ir blogio atskyrimo.

Ar derėtų veikti?

• Ar veikiame - veikiame ir dera mums veikti.
• Dorovės atsakymas: Jau veikiame, atsakymo į klausimą: Ar derėtų? O logikos klausimas: Ar galėtų? Užtat etika ir logika yra priešingybės, bene remiasi skirtingais ketverybės atvaizdais: etika pažinovo, o logika pažintojo.

Pažinovo atvaizdas

• Derėjimas yra idealistinis - jeigu nusakysime kodėl, kaip ir kas dera, tai būtinai tą padarysime. Tai kaip suderinti tai su ketverybe?

Dievo ir žmogus dviprasmybė

• Human allows for a unity of shifts - both his and God's. Human and God go beyond themselves together through shared understanding (back and forth).

Trejybė ir šešerybė

• Kiekvienu trejybės poslinkiu, Dievas išeina už savęs į žmogaus pasaulį (šešerybę).
• Šešerybė įpina dorovę į mūsų veiklas ir veiksmus, į mūsų trejybės ratą.

Kas yra bendrumas

• allowing for the referent, thus being one of the all who are of a one, thus for whom there is a greater ground and also a wider circle, so that they are open as a part in a whole, thus being among.

Su bendrumu susijusios sąvokos

• Dievas
• Buvimas viena, meilė ir ne viena

Bendras suvokimas

Žr. Susikalbėjimas, Atjautos, Ir trys, Laisvumas, Šešerybė, Factoring, Factors, EverythingVAnything, SecondaryStructures, Equations, Structure, Activity.

Kadaise tyriau keturis suvokimo lygmenis: 0) suvokimą, 1) savęs suvokimą, 2) bendrą suvokimą ir 3) susikalbėjimą. (Anglų kalba: Understanding, Self understanding, Shared understanding, Good understanding.) Juos dabar suprantu kaip sąmoningėjimo lygmenis ir sieju su keturiomis dorovės tyrimo pakopomis.

Kas yra bendras suvokimas?

• Bendras suvokimas yra žmogaus požiūris į Dievo požiūrį į žmogaus požiūrį į Dievo požiūrį.
• Bendras suvokimas gal sutampa su Tomasello tiriamu "joint intentionality".
• Taikome bendrą suvokimą kuomet mylime savo artimą kaip save patį.
• Shared understanding expresses the SecondaryStructures on their own terms, as self-standing, and relating humans as equals.
• SharedUnderstanding allows for a PersonInGeneral by understanding Representations. SharedUnderstanding makes it possible for a perspective to be taken up by an Other, which it introduces. This makes it possible for God and heart to take up each other's perspectives. Perhaps Human is that Other.

Bendro suvokimo sandaros

• Bendro suvokimo sandara yra septynerybė.
• Bendras suvokimas yra veiksmas +3 vedantis mus iš nulybės į trejybę.
  • +3 adds Slack - three perspectives - yielding Interplay and SharedUnderstanding.

Skaidymas

Skaidymas yra pastaba apie sandaras kurią bandau suprasti gyvenimiškai. Skaičiaus 24 = 2 x 3 x 4 sandus galima sulyginti su antrinėmis sandaromis:

• 8 = 2 x 4 padalinimai
• 6 = 3 x 2 atvaizdai
• 12 = 4 x 3 aplinkybės
• trys kalbos yra poslinkiai tarp šių trijų sandarų.

Bendru suvokimu šitaip suprantame šias sandaras. Tuo tarpu geru suvokimu šias sandaras suprantame Dievo atjauta (ir sandara 4+6).

Skaidymas atveria dvi papildomas galimybes:

• nulinė sandara (visi trys sandai atskirti) septintas požiūris
• nulinė veikla (sandai neatskirti) aštuntas (nulinis) požiūris

Sandus galima suvokti kaip kylančius iš vienybės (grynos sandaros) pridėjus veiksmus +1, +2, +3, taip išgaunant dvejybę, trejybę, ketverybę.

Intuitive interpretation of the {{Factors}}

I am trying to understand what might be the significance of these factors.

It seems that the 2 factor is from having unequals manifest as equals (as in BeginningVEnd), and the 4 factor is from having equals manifest as unequals (as in SpiritVStructure). How to understand the 3 factor?

If we have an unequal relationship, such as A to B then we can still emphasize one or the other role (A or B) and they become equals.

If we have a relationship of equals, such as X and Y, then we can consider them as unequals by introducing a relationship "to", generating: X to X, X to Y, Y to X, Y to Y and pairing X to X with X to Y (keeping the first element fixed) and pairing Y to X and Y to Y (also keeping the first element fixed). This is nonsense. Hmmm.

I ask God, and my understanding from that is: the factors are those structures which coincide with their activity. Humans go beyond themselves through the wholeness of structure, and humans immerse themselves in structure by way of activity.

I suppose this is because the factors are those structures that result from acting on the onesome, which as a DummyVariable reflects and expresses the action upon it. The activity is given by the operation.

In my own observations, the factors seem to express the relationship between {{Structure}} and {{Spirit}}. We may think of the {{Onesome}} as pure structure. The factors result from the operations acting on this pure structure and placing it within a framework (a factor). This framework allows us to consider that pure structure in more than one way (specifically, in two, three or four ways).

• The two-factor allows us to consider the primacy of structure and spirit (or the {{Beginning}} of structure and spirit). We may have structure manifest spirit, as when spirit is thus is. Or we may have structure yield spirit, as when spirit is not, even so, is. In the first case, spirit is prior to structure, and in the second case, structure is prior to spirit. If we allow for this (and only this) to be ambiguous, then we have {{Topologies}}.
• The three-factor allows us to consider the convergence of structure and spirit (or the {{End}} of structure and spirit). We may have spirit understand structure, so that the end is spirit. Or we may have spirit come to understand structure, so that the end is their relationship. Or we may structure be understood by spirit, so that the end is structure. If we allow for this (and only this) three-fold ambiguity, then we have {{Divisions}}.
• The four-factor allows us to consider the separation of structure and spirit (or the relationship of structure and spirit). This may be {{Everything}}, {{Anything}}, {{Something}} or {{Nothing}}. If this (and only this) is left ambiguous, then we have {{Representations}}.

In each case, we may think of the factor (and any of its perspectives) as allowing us to understand the wholeness of a structure. This is what is significant about the twosome, threesome, foursome: they may be considered as resulting from actions on the onesome.

We may then consider the structures as arising from fixing two aspects of the relationship of spirit and structure (or {{God}} and {{human}}, respectively), and leaving another aspect ambiguous. We may think of the beginning as the spiritual whole, and the end as the structural whole. This yields:

• {{Divisions}} fix the spiritual whole and the relationship, but leave the structural whole ambiguous. (Thus a division has several perspectives, and it is not clear if the weight is in the part or the whole).
• {{Representations}} fix the spiritual whole and the structural whole, but leave the relationship ambiguous. (Thus the distance between the two is left unclear).
• {{Topologies}} fix the relationship and the structural whole, but leave the spiritual whole ambiguous. (Thus a topology leaves unclear if it is experienced as such, or coming from beyond it).

Binary Operations

I have thought that the 2 x 4 = 8 divisions, 3 x 2 = 6 representations and 4 x 3 = 12 topologies are given as products. But it might actually be more interesting than that. It might be better to think of them as applying three different kinds of binary operations:

• The 12 {{Topologies}} are indeed a product of the {{Foursome}} and the {{Threesome}}.
• But the 6 {{Representations}} are the union of the {{Twosome}} and the {{Foursome}}.
• And the 8 {{Divisions}} are the intertwining of the {{Threesome}} and the {{Twosome}}, yielding two additional perspectives, so that we have 8 = 1 + 3 + 3 + 1.

This very much accords with what I've observed. I'm wondering what the structural implications are elsewhere. I suppose it doesn't affect the position of the three languages within the eightfold way because that is given by the shifts in the structures themselves, not their components.

Note also that these structures may still be derived by the {{Omniscope}} as products 2 x 3 x 4, and yet arise fresh when they are reinterpreted, perhaps by human eyes, so that the divisions and the representations switch places.

More notes

These are perhaps fundamental to shared understanding. They may be the entities that are factored 2 x 3 x 4. The factoring may have us think of them in pieces. Each piece is a mapping from the onesome (as a whole) to the onesome (as a perspective). Perhaps the ambiguities are as follows:

• We have a twofold ambiguity (and topologies) if we presume there is a direction, but we don't know which it is, either forwards or backwards, from which we are interpreting the operation (either from the initial division (beginning) reaching out, or from the final division (end) going back to the roots). This ambiguity is given by the equation 1+1=2. This is the outlook of the end, looking backwards in terms of two representations of the division to which it is returning, namely, beginning and end. This is the ambiguity between God and human when it is not clear who is the originator for a shift in perspective - God or human?
• We have a threefold ambiguity (and divisions) if we presume there is an operation, a relationship between beginning and end, but we don't know what it is, either +1, +2 or +3. This ambiguity is given by the equation 1+2=3?. This is the outlook of the relationship between beginning and end.
• We have a fourfold ambiguity (and representations) if we presume that each division has its own state, but we don't know what it is, yielding: (beginning or end) to (beginning or end). These are four levels of understanding. This ambiguity is given by the equation 1+3=4?. This is the outlook of the beginning, looking forwards in terms of four representations of the division which it is reaching out from, constructively presuming that relationship.

I think that these presumptions are the constructive hypotheses. The factoring then makes sense as a split of determiniteness and ambiguity as part of such a presumption and the engagement of an other. I should also think of them in terms of the heart? and the inversion effect.

Apparently, we should attribute the forwards direction when operations act on divisions with four representations: nullsome, onesome, twosome, threesome. And we should attribute the backwards direction when operations act on divisions with two representations: foursome, fivesome, sixsome, sevensome. And these presumably also list out the levels of understanding. But I should look into this when I know more.

The factoring assigns factors to either a human view (one-track, deterministic, where a perspective is chosen) or to God's view (all-track, nondeterministic, where all perspectives are taken). These views are the generation of what is relevant for an absolute perspective: the onesome, twosome, threesome - considered as operations that also generate whate is relevant for a relative perspective: the foursome, fivesome, sixsome - acting on either the nullsome or the threesome. This is made a shared perspective by considering its action on a whole - on the onesome - and allowing for mixed modes. So factoring is a categorization of views understood as operations on wholeness.

Question: How does the Other arise in factoring as the seventh perspective? How does the Other express that total ambiguity which is partially evident in structures and more evident in activity? How is that ambiguity expressed as a function (+1, +2, +3) from wholeness to wholeness? And how is nonambiguity, determination likewise expressed by that function? In what sense are we thereby opening ourselves up for view by somebody else? And how does that mediate our absolute and relative perspectives?

Shared understanding is based on the fact that it is the same good in both God and human. In Representations, that good is Waiting and it is separate for God and human. In Topologies, that good is Believing and it is together in God and Human. Either way, there is SharedUnderstanding. See: EverythingWishesForAnything. Note that here the slack of the Wholeness is in the case of Representations.

Recall the destructionism of the threesome onto the threesome which yields people, words, qualities - these may be considered as anythings on which the threesome of structure and threesome of activity may share perspective from, their shared point of reference, their stand.

I think the Other arises as the one who experiences the taking a stand, following through and reflecting of the Absolute perspective - and makes it continuous - and also is the center for the Relative perspective - with regard to which there is self-correction in taking a stand, following through, and reflecting. It is a person-in-general that bridges the Relative and Absolute perspectives through recurring activity. It is what allows us to take up another point of view rather than just our own - to take up another's needs rather than just our own, for example.

This Other is perhaps that Stand - the Anything - which arises in both the Relative and the Absolute perspectives - it is the continuity of this Stand. It is the root of a person and allows us to communicate with them. The Other is what steps into the Absolute perspective and steps out of the Relative perspective. Perhaps this is why it is bounded, it goes counter to the natural direction where Absolute is God's point of view, framing, and Relative is human's point of view, immersed. Slack is what allows the Other to be in each case, and for it to be the same Other in both cases. How does that relate to the sixsome and factoring?

We think of that self-standing whole (the Other) as a recurring activity within a threesome that is held together by shifts +1, +2, +3. If these shifts are all considered activity, then we have recurring activity and the Other. But some of these shifts may be taken as structure, which means that they set a definite path from whole to whole, with no ambiguity. If one is fixed, then we understand a shift as taking us from one activity to another activity as part of our self-correction (as an Other) with regard to some third structural center that is fixed. If two are fixed, then we understand them as where we are coming from and going to, and there is an undefined action that the Other experiences along with us from one to the other. Why is there a circle of shiftss +1, +2, +3? I need to look at the details of each type of structure that is generated.

This is the level that distinguishes Choosing and GoodWill.

Shared understanding is the arisal of an Other (perhaps the understanding of this other, or the separating out of this other) as a SeventhPerspective that relates the Heart and God - the Releative and Absolute perspectives. This is the seventh perspective which the relative perspective circles around (and therefore posits). It is also the recurring activity of the absolute perspective that it walks through. And so these two approaches which it combines are like immersing oneself into a perspective (stepping in) and framing a perspective (stepping out). In this way, through the other, we can induce fluttering by both stepping in and stepping out. The spirit can thereby flutter amongst us as we make possible a person-in-general, almost as single frames can form a movie, a moving picture. A person is that into which they immerse themselves, which is ever deeper love. Whereas God is that into which they step out, which is ever distant frames. In the sequence: God - heart - other - God (as in loving them), we have that humans conflate the first and the last, thus yielding a three-cycle. But God keeps them separate. In conflating them, God and human can coincide. God in all ways supports that Other which can relate him to the heart. Among those others is the heart, so may they coincide? If the heart and the other coincide (by the heart going beyond itself), then God(0) and God(3) coincide (perhaps by internalization). I'm looking for the rationale by which the relative three-cycle may entertain a seventh perspective (perhaps which it considers absolute) and the absolute three-cycle may entertain it as well (perhaps as that which it considers relative). So that they are able to share a perspective, by engaging the complement. And how does this relate to slack, increasing and decreasing? And how does this relate to factoring and the factors and the secondary structures? And then later it will become a question of whether to consider oneself subordinate or superordinate. Also, the idea of understanding as applying to a hole which is first empty (the truth) and then the Self and then the Other and finally God - and in each case adding to this hole three or however many perspectives so as to create the relevant framework.

Self-understanding separated activity from structure. Shared understanding switches their primacy and has us start with the self-correction of the threesome for activity. Here we are faced with choices between good and bad, better and worse, the best and the rest. Shared understanding separates these and considers good as that which preserves wholeness, and so this gives rise to a seventh perspective which is the preservation of wholeness, and we take as Other. Given wholeness, the preservation is considered as an operation +1 (for the good), +2 (for the better) or +3 (for the best). The threesome of structure is understood as a projection of the threesome of activity onto what preserves the wholeness. In this sense, structure is always good. But the perspectives of the threesome of activity allow good and bad to travel side by side. Through the good we have shared understanding. This also allows us to define slack and good by way of the seventh perspective. Good is what allows us to relate an absolute perspective and a relative perspective. Good arises by mapping back from the threesome of activity into the threesome of structure. So the threesome of structure is not aware of this concept, of its goodness, except by way of this map. So the Other is always good. This is a separation of what is particular (and does not preserve the good) and what is general (and does preserve the good). Note that this seventh perspective is understood to be the recurring activity within the threesome of structure. This recurring activity allows us to understand that there might be bad alongside good within structure, but only contingently, as relevant for preserving the whole. The factoring allows this to take place for individual perspectives. Also, we get Factoring because each operation may be considered as undetermined (and not necessarily preserving the good) or as determined (and preserving the good). So the determined factors are considered structure, and the undetermined factors are considered activity. For the seventh perspective, I imagine that all factors are pure structure, there is a complete focus on the good, a perfect person, a total structure. Then the eighth perspective is a total activity by which God goes beyond himself and is able to come out into our world. The factors are maps that are into and onto wholeness, hence wholeness preserving. They yield structure, which is purely good, hence this lets us have a self-standing opposite. They open windows by which other perspectives can look inside of us. A representation is perhaps a view from any one of the perspectives of the sixsome through the Other and onto a selection of the perspectives. The Other then plays a role much like that of the whole yet independent.

Now it is important to try to define the secondary structures as arising from this kind of factoring. The factors should be related to the operations. For example, the operation +2 acting on the wholeness may be thought of as yielding wholeness="divided" and also "dividing" and "not-dividing" as three choices by which the wholeness may be preserved. These are left undetermined in the case of a division. The operation +1 acting on the wholeness may be thought of as yielding wholeness="absolute context" and also "arising context". These are left undetermined in the case of a topology. What might the operation +3 yield? that would be left undetermined in the case of a representation?''

Shared understanding is the Understanding that allows for a PersonInGeneral. It is the Understanding that focuses on that which we may presume to share with others. It involves three tracks acting in parallel: the general structure that is yielded by understanding, the activity that is given by self-understanding within that, and the slack that relates structure and activity when there is recurrence. This slack appears when we impose the sixsome onto the threesome given by these three tracks. We thereby allow for a person-in-general.

Shared understanding is the human view that good and God are the same. Good is that which human and God share. Yet God is more than that, but at this point human does not consider this. The human understands the SeventhPerspective to be Good and God and Life. Here the two concepts God and good are conflated by the equation life is the goodness of God. This equation is with regard to some Scope. If there is no scope, then the equation becomes Abslute, the concepts of God and good become separate, and we have GoodUnderstanding.

God is that which is separated from itself by "everything". The godlet (the heart which arises in the space that God opens up for it as he goes beyond himself) is separated from itself (it's self, it's structure) by "nothing" (it identifies with its structure that it has found itself in, awoken up within). Now, the "everything" (all contexts) and the "nothing" (no contexts) may seem (and the heart presumes initially) are symmetric, equal. Yet ultimately it becomes apparent that the heart distinguishes everywhere true and false (a "knowledge of good and evil") whereas for God all is true. Note here that "true / false" is a false "separation", a false "or", as it does not keep the two concepts separate, but rather combines them, blends them with an "either or".

As part of this growth in understanding, we may consider a "human" as that which "is" what it identifies with:

• A) first God's perspective, as separated from itself by everything, and then going beyond itself, a general "love" (and perhaps an empathy for the "world")
• B) then the heart's perspective, that which awakens within structure, and is separated from it's self (structure) by nothing, thus a "love of self" (so that the heart is like "personality" of a person-in-particular). Here we are one with ourselves.
• C) then the human (hopefully) identifies with an "other" by which God and heart coincide, thus one lives as a person-in-general, as "character" by which we are all the same (this is the key event in life, to live from this general perspective) This happens as the heart goes beyond itself (from a narrower scope to a broader scope - one of six ways - between nothing, something, anything, everything) as a loved one who is met by God receiving, loving, conceiving, supporting it. Here the human is an intermediary by which God outside and the heart within meet. Here we are one with others. This is about "love other".
• D) Finally the human identifies with the God who supports, loves the "other", is able to place that other within an understanding context by going beyond itself into the limitations of the other. This is to "love God". As the evangelist John says, we can't love God except as we love others.

AndriusKulikauskas: I'm trying to make what follows more understandable. It is a mechanics that relates various structures that I have observed. These are structural ideas that arise in trying to "make sense of the numbers", which is to say, make sense of the structures that I have observed.

Shared understanding is the acknowledgement of an [{{Other}} #] which is the same. It is the recognition of the ability to take up each other's perspectives. What is [{{Structure}} #] for one is [{{Activity}} #] for the other, and vice versa.

This is made possible by [{{Recurring}} activity], which is the driver for shared understanding.

In shared understanding, as we walk a third time around the [{{Threesome}} #], we have acting-in-parallel:

• +1 structure (God)
• +2 activity (heart)
• +3 a slack that mediates them (as activity evokes structure and structure channels activity). (God and heart go around together).

[{{Factoring}} #]

Factoring occurs because shared understanding is where [{{Structure}} #] and [{{Activity}} #] coincide. This is indeed how the sharing takes place - structure and activity coincide. This happens by way of the [{{Twosome}} #], [{{Threesome}} #], [{{Foursome}} #] because these are the divisions for which this is so. These are the structures which may be considered as products of the operations upon the [{{Onesome}} #].

Related reasons why factoring occurs:

• recurring activity allows the sixsome to be imposed. *shared understanding compares a level of understanding with a base level, thus yielding operations and factors.

Each operation can be understood to embed the previous ones. If we apply each of them to the [{{Onesome}} #] (the division of everything into one perspective - and the basis for "shared understanding" and for [{{Constructive}} hypotheses] that allow for that), then this can look like a chain of mappings from the whole (the onesome) to a new structure (twosome (1+1), threesome (1+2), foursome (1+3)) within which there is one perspective that may be attributed to the whole (any one may be selected - any one may have served as the original - this yields up to 2 x 3 x 4 possibilities - but also at any component, selection need not take place, need not be rendered explicit). Then the resulting structural totality can be factored by the sixsome (the total structure for layer 2) yielding the following (cyclically structured with regard to each other):

• 2 x 4 = 8 [{{Divisions}} #]
• 3 x 2 = 6 [{{Representations}} #]
• 4 x 3 = 12 [{{Topologies}} #]
• 3 = shift from 4 x 3 topologies to 3 x 2 representations: [{{Argumentation}} #]
• 4 = shift from 2 x 4 divisions to 4 x 3 topologies: [{{Verbalization}} #]
• 2 = shift from 3 x 2 representations to 2 x 4 divisions: [{{Narration}} #]

Here we may think of this as an interpretation of the motion through the three-cycle where each component may be [{{Structure}} #] (with one of its perspectives specified as corresponding to the whole) or as [{{Activity}} #] (where no perspective need be distinguished, and participation is understood to occur along all possibilities in parallel). The factoring pairs structure with activity in all possible ways, yielding [{{Independents}} #] and [{{Insignificants}} #].

Having understood this all as a "factoring" it is now possible to make sense of a seventh perspective which is pure activity with no structure arising at any component. This is the "slack" ([{{Zero}} structure], the possibility of no factors, and also that which can always slip between any two factors). In this way, we can go from the sixsome to the sevensome.

The human is [{{The}} end] and the other is [{{The}} beginning]. Beginning and end:

• may be distinguished (twosome) beginning: coexist as opposites; end: all are the same
• may be equated (threesome) end is beginning; not end?; not beginning?
• may take up each other as values (foursome) beginning to beginning; beginning to end; end to beginning; end to end (determine order)

This is how the threesome imagines God.

Here beginning and end are considered symmetrical. This possibility makes relevant recurrent activity as expressed by a general shift. Recurrent activity is that in which beginning and end are equivalent, there is circularity. The end takes up the perspective of the beginning, which it understands as 'an other'. '''

This is the level of the key question: should I look for God, or help God find me?

Note that the answer takes us further to go beyond ourselves to the eightsome in good understanding. We either allow ourselves to be found - or we hide ourselves, like Adam and Eve. Here it is a question of whether we allow ourselves to be found by an other who we take to be our equal. If we do, then we allow ourselves to be found by God as well. It is not a matter of whether we believe in God, but whether we allow ourselves to be found by God.

Recurrent activity is the origin of slack. We understand it as increasing slack and decreasing slack.

This general shift makes sense in two ways.How do we equate these two definitions?

• I look for God decreasing God's scope God and I are equal as in shared understanding. One is as a structural definition of shift through the structural products (this is a God's view of human's view, it is a global perspective). Here perhaps God's shift (into the threesome) is equated with one, two and three shifts around the human threesome - this makes for structures of size 2, 3 and 4. They are then multiplied together and partitioned. These perhaps represent structure, activity and slack.
• I help God find me increasing God's scope God is greater than I - as parent and child - as in good understanding. The other is as a movement between two scopes (this is a human's view of God's view, it is a local perspective). Here the human shift is reinterpreted as a move between two scopes defined with respect to God. This perhaps expresses activity going beyond itself into structure: activity evokes structure, and that structure channels activity.

Here God goes beyond himself through the shifts of the threesome. These shifts are the origin of slack (hence the sevensome). The shift in general is the seventh perspective, it is the general shift that is the equivalence of the three shifts of the cyclic threesome. It is the essence of goodness, slack. This is the quality of God. God acts through his qualities.

Secondary structure is a structural partition, and as such a shift or a shift of shifts

God and human are treated as the same. Here the structures are defined passively, structurally.

The threesome is important here as the human condition - that which is taken to be the same as the other.

The shift and the recurring activity are in the fact that the beginning and the end are interchangeable.

In the choices, there are six combinations. They are built from:

• 2 outlooks: God and human (going beyond oneself or cyclic shift)
• 3 equivalent perspectives in the cyclic threesome (shifts) - understanding, self-understanding, shared understanding (the beginning and end are conflated)
• 4 perspectives (going beyond oneself - where the beginning and end are kept distinct)

http://www.ms.lt/lt/gyvenimas/breziniai/234.jpg

The point of a general shift - and of each shift - is that first one determination is made, and then another. The shift expresses a shift in determination (or perhaps likewise in ambiguation, where we have the reverse, a shift between shifts).

A shift is the gap between determinations. The shift is the fact that the secondary structure can be factored - broken down into factors that are bound by the shift.

Note that the 24 may be understood as [{{Equations}} #], and the factoring provides different ways of understanding those equations, how to relate the parts of the equations.

Big question: Why 2 x 3 x 4 ? and Why does it factor? One possible answer - that there is an additional unifying perspective included (such as nothing) that may represent our point of view (or God's point of view, or perhaps the shared point of view).

Answer: factoring occurs because slack is inherent in the distinction between structure and activity. Activity evokes structure, structure channels activity, and there is slack in (the redundancy of) this relationship. Activity expresses the participant, and structure is the complement for that, the self for that participant. (Perhaps activity is representation - the point of view of a participant within and upon structure.) Activity expresses the participant by being ambiguous. There should also be factoring into one part of 3 and three of 1. But these imply that slack is more than just activity/structure. One of these is the seventh perspective, the other is the eighth perspective. The whole point of the secondary structures is to make relevant this seventh perspective. Note that the twosome, threesome, foursome serve as building blocks based on the participant - their consciousness +3 of the lacksome, nullsome, onesome. The seventh perspective has something to do with recurring activity, with general shift.

Note: the components are the twosome, threesome, foursome because these are the components for which structure coincides with activity (hence there is no slack in their distinction). What do they have in common, what does this mean? It seems that they may be considered as the consequences of the operations +1, +2, +3 on the onesome. Here the onesome is a "dummy variable" which represents "pure structure" and as such reflects the activities +1, +2, +3 in their outcomes (twosome, threesome, foursome). Within each of these outcomes it becomes relevant to identify which of the perspectives is the original "pure structure". Hence we get a multiplicative choice: 2 x 3 x 4.

What seems to be happening here is that each of the operations +1, +2, +3 can be understood as both activity and structure. As structure, the operation may be projected as a transformation from the whole (as the onesome, a dummy variable) and into a part (corresponding to the onesome). The operations +3 (recurring activity), +2 (shift in perspective), +1 (going beyond oneself) are happening at the same time, and in that sense form a threesome of endless activity - a cyclic threesome +3, +2, +1. This, when acting on the onesome, looks structurally like 4 x 3 x 2 with choices being made (or not made). Where a choice is made, we have structure (and activity), otherwise we have simply activity. By taking the "onesome" as the basis for shared communication (for the constructive hypotheses)(and for the identification of structure and activity) we can express the sixsome upon this cycle 4 x 3 x 2 with three static structural families (specify two structures) and three dynamic structural families (specify one structure). In every case activity is what flows through all of the structural cycle - it is simply specified (and unspecified) at certain points as it passes through that cycle. This factoring (which results from the sixsome rethought in terms of the shared "onesome") opens up a seventh possibility - which is all structure specified: 4 and 3 and 2. Here we have both structure and activity, but not for one perspective or the other perspective, but for the shared perspective, all spelled out. This has slack because again we have both activity and structure.

Then the eighth perspective is pure activity (no structure) and this as such has no distinction between activity and structure, no slack in that sense, perhaps the decreasing sense. And so everything collapses into the nullsome.

Divisions [everything, anything] does [nothing, something, anything, everything]

• [{{Nullsome}} #] = everything does nothing
• [{{Onesome}} #] = everything does something
• [{{Twosome}} #] = everything does anything
• [{{Threesome}} #] = everything does everything
• [{{Foursome}} #] = anything does nothing
• [{{Fivesome}} #] = anything does something
• [{{Sixsome}} #] = anything does anything
• [{{Sevensome}} #] = anything does everything

Representations [being, becoming, acknowledging] does [taking up, acknowledging]

• [{{The}} beginning] = being does taking up
• [{{The}} end] = being does acknowledging
• [{{Understanding}} #] = acknowledging does acknowledging
• [{{Self-understanding}} #] = acknowledging does taking up
• [{{Shared}} understanding] = becoming does taking up
• [{{Good}} understanding] = becoming does acknowledging

Topologies [understander, understanding, understood, immersed] does [immersed, understood, understanding]

Secondary structures arise through various manifestations (determinations and nondeterminations) of the shift:

• determination of [{{{{Divisions}}}} division]:
  • shift = 2 (outlooks - God's the beginning's unfolding, human's the end's coming together) x 4 (divisions)
  • Operation +1
  • Ambiguity: take a stand, follow through, reflect - the human condition - roles in the mind game
  • Determine: the beginning (0) or the end (4). - representation of slack.
  • Determine: +0, +1, +2, +3. - representation of nullsome.
  • Outcome: (0, 1, 2, 3) or (4, 5, 6, 7).
  • The division is in between, in the shift - it is the relationship from the whole to its parts. The division is either using the beginning (the nullsome) as a dummy variable and acting upon it with an operation; Or it is using the end (the foursome - which acknowledges the end and pulls the perspectives together) and then? considering it as the remainder?
  • (For the coming together, consider each perspective as gaining a "marker" and then having a "marker for the markers" yielding 1+3+3+1. Or perhaps better - consider it an unloosening - first everything is held together, then it gets unloosened, decoupled, like dangling tassles.)
  • Note: we may think of this as the ambiguity inherent in the threesome - the relevant structure. This ambiguity is given by the product of the two and the four representations.
• determination of [{{{{Representations}}}} representation]:
  • shift = 3 shifts x 2 outlooks (why? involve human linearly or God cyclically)
  • Operation +2
  • Ambiguity: +0, +1, +2, +3. - representation of nullsome.
  • Determine: take a stand, follow through, reflect - the human condition - roles in the mindgame
  • Determine: the beginning (0) or the end (7). - representations of slack, increasing or decreasing
  • Outcome: The threesome is either unbounded or bounded... (understander, understanding, understood) x (unbounded, bounded) = (God, God to other (God's will), God to God (life)) (other, other to God (wisdom), other to other (good will))
  • looking out and back, back at one self - how does it seem from the side: human's view to God, God's view to human
  • Note: we may think of this as the ambiguity inherent in the four representations that view the division through the kinds of relationships - understandings - between the beginning and the end.
• determination of [{{{{Topologies}}}} topology]:
  • shift = 4 perspectives (each suitable as beginning or end) x 3 (members of threesome)
  • Operation + 3 cyclic
  • Ambiguity: the beginning (0) or the end (7). - representations of slack, increasing or decreasing
  • Determine: +0, +1, +2, +3. - representations of the nullsome
  • Determine: take a stand, follow through, reflect - the human condition - roles in the mindgame
  • Outcome: Key concepts trigger the mind games...
  • Note: this is the ambiguity inherent in the two representations that view the division through its wholeness - God (beginning) or human (end) - increasing or decreasing slack
• [{{Argumentation}} #]: nondetermination of division: 4x3 to 3x2
• [{{Verbalization}} #]: nondetermination of representation: 2x4 to 4x3
• [{{Narration}} #]: nondetermination of topology: 3x2 to 2x4

(Note the noncommutative definitions: 2x4, 3x2, 4x3 etc. and the role of x -1) Also, we get modes: +2, +1, +1, -1, -1, -2.)

Note that determination = ambiguity! So nondetermination is perhaps nonambiguity. Consider these identities as expressing the outlooks of the beginning and the end.

Determination: shift = perspective (shift of perspectives) Nondetermination: shift = shift (shift of shifts) ambiguity - a flip operation

So this is a sixfold expression of the shift.

God imagines the human outlook (of a three-cycle) by identifying himself (outside of us) with himself in the depths of our hearts. This is the way in which he is "alive" and we live in him.

The seventh perspective is what allows one to take up the perspective of another. It is in this sense that we have shared understanding. Perhaps the eighth perspective is what allows us to understand our perspective as just part of a larger perspective.

Muddled thoughts

Human allows for a unity of shifts - both his and God's. Human and God go beyond themselves together through shared understanding (back and forth).

With each shift of the threesome, God goes beyond himself into the human's world (the sixsome).

Pasidalinimas - bendrumas

See also: Shared

===What is Sharing?===

Sharing is:

• allowing for the referent, thus being one of the all who are of a one, thus for whom there is a greater ground and also a wider circle, so that they are open as a part in a whole, thus being among.
• And, not sharing is Or

===Related Concepts===

Sharing is a very central concept. There are many related concepts:

• God
• Referent, Reference, Grounds or Basis (a referent), Extent (all referents)
• Theory (what can be shared, the grounds for definition)
• BeingOneWith (sharing what can be shared, especially theory), NotBeingOneWith
• Truth (the extent of what can be shared), Scope
• Knowledge, Definition
• Undefined
• Unconditional, Conditional
• Coinciding (Defined as BeingOneWith)
• Agreement (Person), Basis for Agreement (Perspective), Basis for Disagreement (Position), Disagreement (System)
• Willingness, Nonwillingness
• God (Person and System), Human (Person and not System)
• Experiencing, Understanding
• DefaultPerspective (first shared and then defined), IndependentPerspective (first defined and then shared)

Įvairūs dėsniai

• Elgtis kaip matau, kad kiti elgiasi.
• Valdyk padėtį ir įtakok.

 * Nesielk kaip jie elgiasi. 

Dievas siekia viso gėrio

• Dėl vienos avelės paliko visą kaimenę = šaukštui gėriui priims kalną blogio.

• Tėtė: reikia pateisinti gyvenimą, nusiteikti kažką kiekvieną dieną padaryti kas būtų bendrai gera.
• Tautvydo bevardė galybė - tiesiog šėtonas.

• Gyvename nežinojimu, tiesa. Tiesa yra, kad nežinome.

Kaip derėtų veikti? Netroškimais šešeriopai renkamės platesnę iš dviejų apimčių

• Elgesį reikėtų pakeisti dorove. Elgesį (kaip gyvename) derėtų pakeisti dorove (kaip turėtumėme gyventi).
• Gerumo kryptys: Vertybės klausimai.
• Kertinę vertybę supa klausimai vis naujai išryškinantys, kaip mums žinoma vertybė neprilygsta jos išreikštam nežinojimui. Gerumas yra tasai laisvumas, tas neatitikimas, ir gėrio kryptys nurodo klausimų galimybes.
• Gerumas iškyla gėrio kryptimis, jisai labai įvairus. Tačiau gerumo pradas yra gera širdis.
• Reikia žiūrėti ne į gerą širdį (Dievą), bet iš geros širdies į gerą valią, gerą naujieną.
• Gerumas yra laisvumo šaltinis, jo dvasia.
• Geras pradas - gera širdis. Mumyse yra geras pradas, kuris išryškėja vertybe. Ir myliu Ievą nes ja mylėdamas galiu pajungti tai vertybei tiek savo kūną, tiek protą, tiek širdį. O permainos išsako tiek atitrūkimus atitokėjimus tiek saitus tarp šių savasčių netroškimų. Dievo Tėvo pirmapradiškumas savarankiškume, nieko troškime, o jam išeinant už savęs, dieviškumas iškyla vertybėse, visko netroškime, Sūnuje.

Ką derėtų veikti? Asmeniškai atsitokėjame, pereiname iš Koks į Kaip

Elgesį reikėtų išplėsti dorove

• Elgesį reikėtų išplėsti dorovės sąvokomis kaip nežinojimu, meile, Dievo valia, Dievo įsakymais) išplečia elgesį.
• Derėtų vis išplėsti sąvoką "derėtų".

Vienumas

• Mums kaip asmenybėms reikia išsiskirti, o mes bandome jų pagrindu vienytis, ir priešingai, mums reikia gyventi bendru asmeniu.
• Asmenų vienumas: Tiesa yra tai, kas leidžia visoms galimybėms atsiversti, paaiškėti, pasireikšti, jų nevaržo.
• Nenuoseklumą, pavyzdžiui, Šventajame rašte, kaip elgėsi su Marija ir Zachariju, įžvelgia tas, kuris ieško bendro dėsnio, užtat neranda. Jo neranda tas, kuris nori pateisinti paskirą atvejį.

Kodėl derėtų veikti? Ugdome pasąmonę, kad palaikytų sąmonę

Kertinė vertybė

• Kertinė vertybė yra žmogaus atsakymas, kodėl jisai turėtų veikti.
• Kiekvienas žmogus susiranda sau būdingą, asmenišką kertinę vertybę, visas kitas aprėpiančią.
• Visi žmonės vertina visas vertybes ir jos visos susijusios.
• Kertinė vertybė žinojimu išsako tai, ko nežinome. Užtat jinai yra mūsų teisingiausias žinojimas tačiau visada netobulai išsakyta. Tad galime amžinai gyventi ir ją amžinai ryškinti.

Vertybės ir klausimai

• Dievas klausia ar jisai yra (būtinas)? Žmogus klausia, kas aš esu? tai Ievos klausimas, kertinės vertybės, kuria jinai yra ne tik atsakymas, bet ir klausimas, amžinas gyvenimas, nes vis ryškėja. Tai visų klausimų pagrindas.
• Kertinė vertybė (visuminis žinojimas) mums atstoja troškimą (nežinojimą), o vertybę išplečia lūkesčiai, lūkesčius išplečia abejonės (ypač apie nerimą), abejones išplečia poreikiai (ar tikrai esame viena). Vertybės, lūkesčiai, abejonės, poreikiai yra troškimų ženklai. Užtat šių lygmenų poros yra ženklų savybės.
• Vertybės, Tėve mūsų: Kai turi ryšį su Dievu, tai kelio žinojimas. O kai neturi ryšio, tai kelio nežinojimas, tai nors nekelio žinojimas.
• prasmė tai klausimas kuris suveda, būtis tai atsakymas kuris isveda

Kodėl derėtų veikti?

Kaip derėtų veikti?

Ką derėtų veikti?

• Dorove yra mūsų pagrindas rinktis, kaip gyventi.
• Kaip yra dorovė? Dorovė mus sulygina su mūsų aplinkybėmis, užtat tuomi mus apibendrina ir mus išreiškia įsakymu mylėti.

• Dorovė - mes renkamės apibrėžti save, su kuo tapatinamės - kas mes esame?
• Kodėl yra dorovė? Dorovė yra amžinos brandos pagrindas, nes jinai leidžia mums sutapti su savimi, su tuo kaip elgiamės ir kaip turėtumėme elgtis.

• Lygindami keturias apimtis dėmesį perkeliame iš Dievo ir visuomenės į save, savo asmenybę ir asmenį, į apimtis Koks ir Kaip.
• Įvairiai paaiškiname, jog Dievas nebūtinai geras:
• Dievas yra nežinojimas, tad mes Dievo nepažįstame, tuo tarpu, mes gerumą pažįstame.
• Jisai yra visoks, tiek geras, tiek blogas.
• Žodis "geras" jo nevaržo.
• Mūsų gerumo supratimas labai ribotas.
• Žmonės pažeisti ir pažeidžiami ir neaišku, ar Dievas neabejingas.
• Jis nebūtinai geras, bet gal visgi geras. Panašiai, jis nebūtinai blogas.
• Tvirtinti, jog Dievas yra geras, tai yra gyventi uždaroje santvarkoje, kurioje jau viskas išspręsta, kur entropija didėja ir viskas yra, kur gyvenimas būtinai teisingas, kurioje Dievas jau iš anksto viską žino ir yra sutvarkęs ir išmąstęs. O tvirtinti, jog Dievas nebūtinai geras, tai gyventi malonės aplinkoje, kur jo gerumas yra jo dorybė.
• Jeigu norime bręsti, turime nesitenkinti esamu gyvenimu.
• Dievas gyvendamas mumis atsiliepia mumis.
• Gerumas yra tiktai šioje santvarkoje, o Dievas yra už santvarkos
• Požiūris, kad Dievas geras, o žmonės nusidėjėliai yra bjaurus, nes žmonės visuotinai yra pažeisti, tad nevisai pakaltinami. Ar Dievas abejingas tokiai padėčiai? Manytina, kad jis negali būti (tada jisai nėra geras), o jeigu jisai dalyvauja (kaip manytina), tada jo dalyvavimo pasekmės yra labai neaiškios (ir nebūtinai geros - dažnai tiesiog neaišku). Pasimokiau iš pažeidžiamumo, kurį išgyvenau per Dainą Nemeikštienę ir John Kay.

Dorovė - mes renkamės apibrėžti save, su kuo tapatinamės - kas mes esame?

Asmeniškai atsitokėjame, pereiname iš Koks į Kaip

• Kada esame prisirišę prie savęs, tada svarbu rinktis gyventi asmenimi vietoj kad asmenybe
• Dorovė yra vidinis nusistatymas, metafizinis nusistatymas. Nedoras nusistatymas - manyti, kad mes visi esame skirtingi žmonės. Doras nusistatymas - esame vienas žmogus skirtingose aplinkybėse. Dorovinis iššūkis - kaip priimti valių daugybę. Atjauta yra tam naudinga priemonė tačiau nebūtinai ir gal neesmingai.
• Suprantame, kad esame netikslingi, netobuli. Skiriame kaip elgiamės ir kaip turėtumėme elgtis.

• Dievas yra nežinojimas, tad mes Dievo nepažįstame, tuo tarpu, mes gerumą pažįstame.

• Dorovė yra gyvenimas viena - gyvenimas visais.
• Mūsų troškimas yra gyventi viena. Tačiau mūsų būklė yra tarsi lyg tai mes nesame viena. Dorovės esmė yra, nepaisant nevienumo sąlygų, gyventi viena. Mūsų tokie lūkesčiai dažnai nepasiteisina, o mums tenka rinktis, ar laukti to ko trokštame, ar to kas bus? Juk sprendžiame, laukiame kiekvienas atskirai.
• Yra trys vienumo pagrindai: vienumas Dievo už mūsų; vienumas asmens gyvenančio visais; vienumas mūsų asmenybių įvairovės pilnatvės. Atitinkamai paklūstame, tikime ar rūpinamės.
• Mūsų vienumo pagrindas negali būti mūsų pačių pasirinkimas, mūsų pačių lūkestis ir sulaukimas, bet už mūsų valios glūdinti Dievo valia. Tad mūsų valia turi atsiduoti Dievo valiai, kaip mūsų vienumo būtinam pagrindui.
• Dorovė: turime rūpintis visų labu, ne savo labu. Platono žodžiais, rūpi visos valstybės gerovė, ne kurios nors jos dalies. Užtat rūpi ne teisingumas paskiriems žmonėms, bet visumai. Užtat turime gyventi, aukotis visų labui. Tada kitaip atrodo teisingumas.

• Ian mintis: Meilė neapibrėžtina, jos nevaržyti, kiekvieno žmogaus meilės samprata skirtinga, tačiau tikslas yra meilę suvesti, jog mūsų meilė yra ta pati meilė. (Palyginti su Dievo kertine vertybe meile.) Šis uždavinys iškyla ir kategorijų teorijoje. Nežinojimo - nežinomojo apibrėžimas yra panašus iššūkis į nesančiojo (skylių) apibrėžimą, tad į homologijos iššūkį.

• 7tas požiūris - nerimas (jauduliai) - ar darau ką nors tuo klausimu (dvejonės) - rūpintis kitu.
• Dievo būtinumas sprendžiasi žmogaus elgesiu. Mes esame tas Dievas, kuris "turėtų" būti. Mes, būdami geri, gyvendami Dievu, išryškiname Dievą, koks jisai yra geras.
• Mes elgiamės, gyvename šiaip, o Dievo Sūnus gyvena taip, kaip turėtumėme gyventi. Jisai gyvena Dievu.

• Žmogaus sąlygos yra tas tarpas, kuriame Dievas nebūtinas. Dievas yra pasitraukęs bet dar neiškilęs. Dievas visapusiškai laukia, trokšta, tad Dievas myli. Dievo meilė yra jo nebūtinumas, nes meilė yra Dievo esmė. Dievo meilėje esame mes.
• Dorovė yra gyvenimas Dievu (ir savimi, ir visais - Dievo šokiu - arba išėjimu už sąlygų - šešerybe).
• Trejopa meile gyvename Dievu už mūsų, kuriuo mylime. Trejopomis sandaromis gyvename trejybės ratu, slenkame pirmyn ir ne atgal, renkamės teisingą požiūrį iš dviejų. Ryšį su Dievu už mūsų (išorinį požiūrį) įsisaviname ėjimu trejybės ratu (vidiniu požiūriu). Panašiai - teigiamas jausmas įsiamžina trejybės rato dorybe.

• Išreikalaujame Dievo būtinumą, sąmoningumo būtinumą
• Dievo būtinumo pagrindas
• Išvystę "privalėjimo" sąvoką, ją taikome Dievui. Būtent Dievas "privalėtų".
• Dievas "turėtų" iškilti net ten, kur jo nėra. Jisai "turėtų" būti būtinas. Tačiau, jisai nėra būtinas, kaip žinome iš dešimt Dievo įsakymų, jisai nebūtinas. Mat, Dvasiai žiūrint iš šalies, gali tiesiog būti tarpas, kuriuo tiesiog gyvename. Užtat, visgi, mumis Dievas yra būtinas.

• Žmogaus sąlygos yra tas tarpas, kuriame Dievas nebūtinas. Dievas yra pasitraukęs bet dar neiškilęs. Dievas visapusiškai laukia, trokšta, tad Dievas myli. Dievo meilė yra jo nebūtinumas, nes meilė yra Dievo esmė. Dievo meilėje esame mes.
• Dievo būtinumas tad sprendžiasi žmogaus elgesiu. Mes esame tas Dievas, kuris "turėtų" būti. Mes, būdami geri, gyvendami Dievu, išryškiname Dievą, koks jisai yra geras.

• Elgesys išsako, kaip renkasi. (Atsakymas) Užtat, kaip galėtų rinktis? (Klausimas) Ir iš to, kaip galėtų, būtent kaip turėtų rinktis? (Turint žinių.) Vardan to, kuris neabejingas, kuriam rūpi? (Esant pastoviai, išliekamai savasčiai.)
• Bet kokį pasirinkimą tarp dviejų apimčių išverčiame į pasirinkimą tarp asmenybės (savęs) ir asmens (bendro žmogaus).
• Dorovė: gyvenimas mažais žingsneliais (dangaus karalystė)

• 7tas požiūris - nerimas (jauduliai) - ar darau ką nors tuo klausimu (dvejonės) - rūpintis kitu

• Ugdome sąmoningumą
• Dievas: Dorovė yra sąmoningumo išlaikymas
• Dorovė yra sugebėjimas pačiam klausti gyvenimo klausimus, užtat pačiam apibrėžti įmanomus atsakymus. Užtat klausimai: ką, kaip ir kodėl mes veikiame? ką, kaip ir kodėl mes turėtumėme veikti? yra būtent tie mūsų klausimai, kurie turbūt sutampa su vertybes tikslinančiais klausimais. Šie klausimai išsako mūsų vertybės nepakankamumą:
  • Kaip mums taikyti savo vertybę? (ką, kaip, kodėl veikiame) Kaip apskritai (ką veikiame), kaip savo gyvenime (kaip veikiame) ir kaip plačiau (kodėl veikiame)?
  • Kodėl mes netaikome savo vertybės? (ką, kaip, kodėl turėtumėme veikti) Kodėl jos nėra (ką turėtumėme veikti), kodėl ja negyvename (kaip turėtumėme veikti) ir kodėl jos nemąstome (kodėl turėtumėme veikti)?

• Dorovė yra ištisinis savęs tikrinimas.

• Dorovės raktas gali būti pačios dorovės pavidalas: dorovinis mąstymas mus išjudina spręsti ar save išsijudinti.
• Dorovė yra mūsų dalinė, sąlyginė atsakomybė, tame tarpe tarp nežinojimo ir mūsų vertybės.
• Dorovė yra dalinis valdymas - santykyje su Dievu - kuria vykdome Dievo valią, paklusdami, tikėdami ar rūpindamiesi, taip sukdamiesi trejybės ratu. Dalinis valdymas iškyla Jėzaus palyginimų pamokymuose.
• Dorovė iškyla tarpe tarp vertybės ir Dievo, tarp visuminio žinojimo (suvedimo) ir nežinojimo (nesuvedimo), meilės vardų (vertybių) ir jos neįvardijamumo, tai yra tarpe, kuriame iškyla klausimai. Klausimai sudaro klausimų ratą apie vertybę. Gal kiekviename padalinimui po vieną klausimą, jie išsako tarpus tarp vertybės ir tos Dievo begalinės meilės už šio pasaulio.

• Elgesys išsako, kaip renkasi. (Atsakymas) Užtat, kaip galėtų rinktis? (Klausimas) Ir iš to, kaip galėtų, būtent kaip turėtų rinktis? (Turint žinių.) Vardan to, kuris neabejingas, kuriam rūpi? (Esant pastoviai, išliekamai savasčiai.)

• Dorovė yra Sūnaus susivokimas, kad jisai yra Dievas.
• Derėjimas. Susigaudymas, jog galima įvairiai suprasti, ir kaip derėtų.

• Dorovė yra raktas į mano klausimus dėl sandarų.
• Dorovė yra koks elgesys "turėtų" būti.
• Sąvoka "turėtų" skiria elgesį ir dorovę.
• "Turėtų" reiškia "Atsakyti už". Sąvokos "turėtų" atsakomybės apimtis. Palyginti "būtinas, tikras, galimas" (iš šalies) ir "esu, veikiu, mąstau" (išgyvenama asmeniškai).
• Apibrėžimas "turėtų" yra pagrindinis turinys. Padalinimai, atvaizdai, aplinkybės ir visos trys kalbos (lūkesčių rūpesčiais, abejonių reikšmėmis, poreikių įvykiais) išsako, ką reiškia "turėtų". Pavyzdžiui, padalinimai išdėsto mąstymo galimybes; abejonės - patinka, reikia, tikra, keblu, protinga, neteisinga - visos susijusios su privalėjimu; troškimai ir lūkesčiai susiję su tai, ko tikimės.
• "Turėtų" suprastina sąlygiškai ir, taip pat, besąlygiškai.
• "Turėtų", tai nepriklausymas nuo sąlygų, užtat tai besąlygiškumo išraiška. Tačiau pačios sąlygos gali būti besąlygiškos, ar besąlygiškumas gali būti sąlygiškas, užtat tada šį sąvoka painiau taikoma.

• Dorovė yra susigaudymas, jog mūsų sąlygos susidaro iš žinojimo, tačiau už mūsų sąlygų yra besąlygiškas nežinojimas. Pavyzdžiui, mūsų protas gyvena žinojimu, už kurio yra tiktai nežinojimas. Ir netgi mūsų kūnas gyvena veikla, už kurios yra neveikla. Ir panašiai su širdimi ir valia, su visais klodais. Tad tai yra atpažinimas Dievo troškimų: savarankiškumo, užtikrintumo, ramumo, meilės.

• Dorovė yra susigaudymas, susivokimas (jog nesuvokiame)
• Dorovė išsako žmogaus būklę. Žmogus gyvena trejybės ratu. Jisai skiriasi nuo Dievo sūnaus tuo, kad jis dar nesusivokia, jog yra Dievas. Užtat jisai nepaklūsta Dievui, nenuolankus jam, nesupranta savo santykio su juo, nemoka Dievą įpareigoti, melsti.

• Dorovė yra Sūnaus susivokimas, kad jisai yra Dievas.

• Dorovė yra doros bendrystės kūrimas.

• Renkamės platesnę apimtį, sąmoningėjame

• Susigaudome.
• Skiriame, kaip elgiamės ir kaip turėtumėme elgtis.

• Skiriame ką žinome ir ko nežinome.

• Skiriame, ką suvokiame ir ko nesuvokiame.

Dorove yra mūsų pagrindas rinktis, kaip gyventi.

• Skiriame, kas besąlygiška - Dievo, ir kas sąlygiška - mūsų.

• Dorovė yra išgyvenimas - gyvenimas savimi.
• Dorovė skiriasi nuo elgesio, kaip gyvenimas nuo gyvybės. Gyvenimas yra gyvybės išgyvenimas?. O gyvybė yra nauda.

• Savo elgesį grindžiame nuostatomis - dėsniais - kuriais galime pasitikrinti ir kuriuos galime patikrinti.

• Čia svarbu, kad savo nuostatomis galime pakeisti save - užtat galime tikrinti tiek save, tiek juos - tiek pasąmonę, tiek sąmonę. Gyvendami sąmone savo pasąmonę išsakome nuostatomis, dėsniais, vertybėmis, kuriuos galime tikslinti ir tobulinti. Šis sąmoningumas yra mūsų laisvės šaltinis, nes leidžia gyventi tiek pasąmone (žinojimo pagrindu - įkūnyta vertybe), tiek sąmone (nežinojimo pagrindu - iš nežinojimo išpuoselėta, sutverta vertybe).

• Atpažįstame save. Skiriame sąmonę ir pasąmonę.
• Gyvename nežinojimu. Taip renkamės. Susitelkiame į nežinojimą.
• Skiriame ką žinome ir ko nežinome.
• Dorovė išskiria sąmonę ir pasąmonę. Atsiplėšiame nuo savo sąlygų, nuo savo pasąmonės - gyvename sąmone.

Dorove yra mūsų pagrindas rinktis, kaip gyventi. Skiriame ką žinome ir ko nežinome; ką suvokiame ir ko nesuvokiame; kaip elgiamės ir kaip turėtumėme elgtis;

• Dorovė yra doros bendrystės kūrimas.

Iššaukiame Dievą, gryną sąmoningumą

• Dievas kuria save (viską, pasaulį, mūsų sąlygas) ir atitinkamai bendrystę, žmogus kuria save (savo sąlygas) ir atitinkamai bendrystę. Ar tai ta pati bendrystė?

Asmeniškai atsitokėjame, pereiname iš Koks į Kaip

• Dorovė yra savęs pakeitimas nešališka, nesąlygiška vertybe. Tai įvyksta mums pereinant iš Koks į Kaip. O toliau, turėdami vertybę, galime patirti, kad jinai nepakankamai, kad klausimai mus veda už jos. Bet tai įžvelgti reikia pirmiausiai save pakeisti savo vertybe.
• Dorove žmogus pakeičia save nešališku dėsniu, nes jisai pats yra pakeitęs Dievą tariamai paneigdamas savo dieviškumą. Tad dorove žmogus prisiima savo dieviškumo pareigą, atsisako savęs, savo atsiribojimo ir savo šališkumo, savanaudiškumo.

• Tiesa mus išlaisvina nes ja išeiname už savęs - nebandome apsisaugoti, kas bus - nesidangstome savastimi. Savastis turėtų leisti mums labiau prieiti, labiau išeiti už savęs.

• Jeigu elgesį suprantame, kaip pasaulio apribotą, sąlygotą, tai dorovę galime suprasti, kaip išėjimą už tų sąlygų, jų nepaisymo, užtat elgesio praplėtimą.
• Dorovė išskiria sąmonę ir pasąmonę. Atsiplėšiame nuo savo sąlygų, nuo savo pasąmonės - gyvename sąmone.
• Atpažįstame save. Skiriame sąmonę ir pasąmonę.
• Gyvename nežinojimu. Taip renkamės. Susitelkiame į nežinojimą.
• Skiriame ką žinome ir ko nežinome.

• Ko labiau sąmoningai išgyventi sąlygiškumą. Palyginti pirmines sandaras. Kūno poreikius sąlygose išgyvename nesąmoningai. Tiktai išėjus už savo sąlygų galime juos išgyventi sąmoningai. Protu sąmoningėjame sąlygose vienu matu, širdimi dviem matais, or valia trimis matais.

• Prisiimame atsakomybę už tą tarpą tarp sąmonės ir pasąmonės, kuriame gyvename.
• Pasižiūrime į save.

• Elgesio ir dorovės apibrėžimai labai priklauso nuo gyvenimo sąlygų, kaip plačiai suprantame gyvenimą.
• Dorovė atsiranda kada įsivaizduojame mums skirtą kelią, o jeigu tokio neįsivaizduojame, tada jis mus niekaip nevaržo. Tad pirmiausiai tenka susigaudyti, kad gyvenime yra kelias, o paskui, kad reikia stengtis jo laikytis.

• Laikomės nežinojimo kelio.
• Dorovė yra sugrįžimas į kelią - troškimo, laukimo, nežinojimo. Elgesys yra nukrypimas nuo kelio - į netroškimą, sulaukimą, žinojimą.
• Dorovė tad yra nukrypimas nuo nukrypimo. Mūsų dorovė yra, kad mes vis sugrįžtame į save, į savo gerą pradą.
• Tai primena Sokrato iššūkį Platono Valstybėje, parodyti jog net ir neteisingame pasaulyje (kuris kreivas, taip kad ištisai nuklystame, ir kuris teisina nuklydimą) dera gyventi teisingais (laikytis kelio).
• Žmogus turėtų gyventi kryptingai, tikėti, kad yra kelias ir jo ieškoti, remtis kelio pavidalu, vaisinga jo prielaida.
• Tarpas yra skirtumas tarp nežinojimo ir žinojimo. Mūsų elgesį, susigaudymą ir dorovę reikia plėtoti tarpo pagrindu, ką jisai reiškia šešerybėje, laipsnyne, aštuongubame kelyje ir kalbose.

• Ugdyti pasąmonę, kad ji palaikytų sąmonę.
• Iššaukti Dievą.

Išeiname už savęs, už apimties

• Deri atsisakyti sąlygų ir tik tada jų rinktis.
• Dorovė yra išėjimas už sąlygų.
• Jeigu elgesį suprantame, kaip pasaulio apribotą, sąlygotą, tai dorovę galime suprasti, kaip išėjimą už tų sąlygų, jų nepaisymo, užtat elgesio praplėtimą.

Renkamės platesnę iš dviejų apimčių

• Susigaudome keturiomis vienumo sampratomis, kūnu ir protu ir širdimi ir valia, jog gyvenime renkamės ne šiaip, yra pasekmės, ir tad renkamės ne šiaip gyventi, o amžinai bręsti, juk žiūrime toliau, užtat suvokiame ir priimame, kad Dievas nebūtinai geras, gyvenimas nebūtinai teisingas.

Asmeniškai pereiname iš Koks į Kaip

• Elgesio ir dorovės apibrėžimai labai priklauso nuo gyvenimo sąlygų, kaip plačiai suprantame gyvenimą.
• Dorovė atsiranda kada įsivaizduojame mums skirtą kelią, o jeigu tokio neįsivaizduojame, tada jis mus niekaip nevaržo. Tad pirmiausiai tenka susigaudyti, kad gyvenime yra kelias, o paskui, kad reikia stengtis jo laikytis.
• Dorovė yra laikymasis nežinojimo kelio.

Naujai dėlioju visas savo mintis apie dorovę, kaip jos įvairiai suvokia dorovę, kaip sąmoningumo išreikalavimą.

• Renkamės gyventi ne šiaip, o amžinai.

• Dorove sąmoningėjame.

• Renkamės Dievą vietoj visuomenės. Galime savaip suprasti bendrą reikalą besąlygiškai kaip Dievo reikalą, ne sąlygiškai kaip kitų reikalą.
• Puoselėjame šviesuolių bendrystę, kartu puoselėjame visų vienumą besąlygiškos tiesos pagrindu.

• Ketverybės žmogiški lygmenys. Žmogus yra tiktai dviejose apimtyse (kažkame ir betkame), o Dievas yra visose keturiose.

• Ugdome sąmoningumą - sąmoningai puoselėjame pasąmonę, kad ji palaikytų sąmonę.

• Skiriame Dievo besąlygiškumą ir mūsų sąlygiškumą. Suvokiame savo laisvę, jos dievišką šaltinį mumyse.

Iššaukiame Dievą

• Grindžiame Dievo būtinumą, sąmoningumo būtinumą

• Renkamės sąmoningumą - verčiau mokytis valios pagrindu - vertybėmis, nė širdies - lūkesčių; labiau širdies pagrindu nė proto - abejonių; labiau proto pagrindu nė kūno - poreikių.

Ugdome pasąmonę, kad palaikytų sąmonę

• Tikriname save trejybe.
• Save pakeičiame besąlygiška vertybe, kuria gyvendami galime mokytis ir ugdytis, kurią galime tikslinti.
• Laikomės nežinojimo kelio.

• Atsiplėšiame nuo savo sąlygų
• Atsisakome savęs. Gyvename bendriau.
• Suvokiame, kad už mūsų gali būti kažkas daugiau, tad galime ir turime gyventi viena, gyventi visais, gyventi Kitu.

• Kada nesame išėję už savęs, bet nesame prisirišę prie savęs, ir mąstome nešališkai apie visuomenę
• Iš šešių galimybių, penkios yra kaip nors susijusios su visuomene
• Susigaudome, renkamės platesnę apimtį, sąmoningėjame

• Gyvename sąmoningai. Sąmoningai išgyvename save.
• Tiriame, kaip meile palaikome gyvybę.

Asmeniškai pereiti iš Koks į Kaip

• Kada esame prisirišę prie savęs, tada svarbu rinktis gyventi asmenimi vietoj kad asmenybe

• Skiriame ką žinome ir ko nežinome.

• Pasižiūrime į save.
• Suprantame, kad esame netikslingi, netobuli. Skiriame kaip elgiamės ir kaip turėtumėme elgtis.

Dorove sąmoningėjame - renkamės gyventi

• Suvokiame, kad nesuvokiame. Skiriame suvokimą ir nesuvokimą.

Išeiti už savęs, už apimties

Rinktis platesnę iš dviejų apimčių

• Santykinė, sąlyginė dorovė - vienumo sampratų lyginimas - nusistatymų vertinimas

Pereiti iš Koks į Kaip

• Dorovė yra vidinis nusistatymas, metafizinis nusistatymas. Nedoras nusistatymas - manyti, kad mes visi esame skirtingi žmonės. Doras nusistatymas - esame vienas žmogus skirtingose aplinkybėse. Dorovinis iššūkis - kaip priimti valių daugybę. Atjauta yra tam naudinga priemonė tačiau nebūtinai ir gal neesmingai.

Žr. Dorovės tyrimas, Dorovė gyvenime, Elgesys, Dorovės sąvokos, Dorovės pavyzdžiai, Klaidos, Gyvenimo būdas ir stilius, Dorovė 20181123

Dorovė yra sąmoningumo išreikalavimas, tad ja mes patys sąmoningėjame.

Dorovė yra sąmoningumo išreikalavimas, tad savaiminis sąmoningėjimas.

Dorovė išskiria sąmonę ir pasąmonę. Atsiplėšiame nuo savo sąlygų, nuo savo pasąmonės - gyvename sąmone.

Dorovė - mes renkamės apibrėžti save, su kuo tapatinamės - kas mes esame?

• Lyginant dvi apimtis, dvi sąlygas, rinktis platesnę apimtį, labiau skiriančią sąmonės nežinojimą ir pasąmonės žinojimą.

Prigimtinė teisė - 3 natural choices - žmogus turi susigaudyti, kas per klausimas.

Prigimtinė teisė: Natural law

• Peter Unger Atsakomybė už kitus pasaulyje.

Troškimai, poreikiai

• Desire is related to needs?

Gyvenimo žaidimas

• Dorovė: Games should reflect our real desires rather than having our wishes match the game. This is the basis for moral feelings: Expectations not matching up to our wishes is the basis for worldmaking, the boundary of self and world.
• Morality -> are we dictating the game based on reality - keeping it tentative? Is the game taking over?

Tiesa

• Good - slack gives room for contradiction, for self-correction. Truth is that contradiction. Thus good and truth make for the finest grained grid of gaps.

Kompiuteriams išsiskiria elgesys ir dorovė

• Computer with bugs? (Have the slack to) make mistake -> about self -> about world.
• Computers having intentionality (desires) will have the dilemma of implementing immediately (but with errors) or waiting (and lacking).

Pagarba

• Dorovei svarbu gerbti atjautą, savo ir kitų. (Pavyzdžiui, žydams) Lygiai, kaip svarbu gerbti jusles, savo ir kitų. Gerbti liudytoją.

• Peter Unger
• Martha Nussbaum. Practices of just, fair and right.

Susigaudome, renkamės platesnę apimtį, sąmoningėjame

Susigaudome, renkamės platesnę apimtį, sąmoningėjame

Grindžiame Dievo būtinumą, sąmoningumo būtinumą

Išreikalaujame Dievo būtinumą, sąmoningumo būtinumą

• Lyginant dvi apimtis, dvi sąlygas, rinktis platesnę apimtį, labiau skiriantį sąmonės nežinojimą ir pasąmonės žinojimą.

Ketverybės žmogiški lygmenys

• Žmogus yra tiktai dviejose apimtyse (kažkame ir betkame), o Dievas yra visose keturiose.

Dorovės esmė yra mūsų privalėjimas atsiverti, sąmoningėti, puoselėti ryškesnį sąmoningumą, užtat amžinai bręsti ir atsiskleisti. Dorovė reiškiasi mūsų pasirinkimais:

• Esant apimčiai, sąlygoms, besąlygiškai rinktis išeiti už savęs, už apimties, vietoj kad trauktis gilyn į save.
• Lyginant dvi apimtis, dvi sąlygas, rinktis platesnę apimtį.
• Atsitokėti, pereiti iš Koks į Kaip.

Ieškau raktų į dorovę.

Dorovei svarbias keturias vienumos sampratas pristačiau pranešime, Lietuvių ir litvakų šimtametis vaidas, 1940-2040 m. Dorovinis tyrimas.

Dorovės esmė yra mūsų privalėjimas atsiverti, užtat amžinai bręsti ir atsiskleisti.

Lietuvių ir litvakų šimtametis vaidas, 1940-2040 m. Dorovinis tyrimas.

Santykinė, sąlyginė dorovė - vienumo sampratų lyginimas - nusistatymų vertinimas

• Dorovė yra vidinis nusistatymas, metafizinis nusistatymas. Nedoras nusistatymas - manyti, kad mes visi esame skirtingi žmonės. Doras nusistatymas - esame vienas žmogus skirtingose aplinkybėse. Dorovinis iššūkis - kaip priimti valių daugybę. Atjauta yra tam naudinga priemonė tačiau nebūtinai ir gal neesmingai.

Trys dorovės klausimai pagrįsti susiskaldymu (dviprasmybe). Kaip mums prisiversti? Atskyrimas sąmonės ir pasąmonės. Tai pagrindas septynerybės gėrio ir blogio atskyrimo.

Dorovės atsakymas: Jau veikiame, atsakymo į klausimą: Ar derėtų? O logikos klausimas: Ar galėtų? Užtat etika ir logika yra priešingybės, bene remiasi skirtingais ketverybės atvaizdais: etika pažinovo, o logika pažintojo.

Laisvė

• Laisvė, kaip siekis, yra laisvė nuo savęs.
• Laisvas nuo jausmų.

Dorovė ir elgesys

• Elgesys ir dorovė yra tarsi du susiję atvaizdai, tačiau kodėl abu išreikšti pažinovo klausimais: Koks? Kaip? Kodėl?

Kas mes esame

• Dorovė: nesame savo introspekcija (awareness), esame jos rėmai. Tapatintis su savo introspekcija (su savo žibintu) yra dorovinė klaida.

Poreikiai

• equality - need for self-esteem, - government can't pursue self-esteem and freedom at the same time. You can't change the rules of the game in both ways with the same priority, or can you? Over focus on freedom can keep us from moving on to self-fulfillment and degenerate back into equality.

See also {{Factors}}, SecondaryStructures, SharedUnderstanding, {{Equations}}, {{Structure}}, {{Activity}}.

AndriusKulikauskas: Factoring is a structural idea for which I am seeking an intuitive interpretation. I have observed six SecondaryStructures which I think are related to factors of the number 24 = 2 x 3 x 4, as there are 8 = 2 x 4 {{Divisions}}, 6 = 3 x 2 {{Representations}}, 12 = 4 x 3 {{Topologies}}, and also three {{Languages}} which may be understood as shifts relating these three kinds of structure.

I have observed that this approach to defining the secondary structures is apparently related to SharedUnderstanding, as there is another approach to defining them, in terms of God's injecting himself into primary structures, which is related to GoodUnderstanding.

Also, it is possible to derive these factors as arising from the {{Operations}} [AddOne +1], [AddTwo +2] and [AddThree +3] acting on the {{Onesome}} (which may be thought of as pure structure) and yielding this onesome back as one perspective within the {{Twosome}}, {{Threesome}} or {{Foursome}}, respectively.

Factoring also opens up the way for a SeventhPerspective: ZeroStructure (all factors separate), and then an EighthPerspective: ZeroActivity (all factors together).

Intuitive interpretation of the {{Factors}}

I am trying to understand what might be the significance of these factors.

It seems that the 2 factor is from having unequals manifest as equals (as in BeginningVEnd), and the 4 factor is from having equals manifest as unequals (as in SpiritVStructure). How to understand the 3 factor?

If we have an unequal relationship, such as A to B then we can still emphasize one or the other role (A or B) and they become equals.

If we have a relationship of equals, such as X and Y, then we can consider them as unequals by introducing a relationship "to", generating: X to X, X to Y, Y to X, Y to Y and pairing X to X with X to Y (keeping the first element fixed) and pairing Y to X and Y to Y (also keeping the first element fixed). This is nonsense. Hmmm.

I ask God, and my understanding from that is: the factors are those structures which coincide with their activity. Humans go beyond themselves through the wholeness of structure, and humans immerse themselves in structure by way of activity.

I suppose this is because the factors are those structures that result from acting on the onesome, which as a DummyVariable reflects and expresses the action upon it. The activity is given by the operation.

In my own observations, the factors seem to express the relationship between {{Structure}} and {{Spirit}}. We may think of the {{Onesome}} as pure structure. The factors result from the operations acting on this pure structure and placing it within a framework (a factor). This framework allows us to consider that pure structure in more than one way (specifically, in two, three or four ways).

• The two-factor allows us to consider the primacy of structure and spirit (or the {{Beginning}} of structure and spirit). We may have structure manifest spirit, as when spirit is thus is. Or we may have structure yield spirit, as when spirit is not, even so, is. In the first case, spirit is prior to structure, and in the second case, structure is prior to spirit. If we allow for this (and only this) to be ambiguous, then we have {{Topologies}}.
• The three-factor allows us to consider the convergence of structure and spirit (or the {{End}} of structure and spirit). We may have spirit understand structure, so that the end is spirit. Or we may have spirit come to understand structure, so that the end is their relationship. Or we may structure be understood by spirit, so that the end is structure. If we allow for this (and only this) three-fold ambiguity, then we have {{Divisions}}.
• The four-factor allows us to consider the separation of structure and spirit (or the relationship of structure and spirit). This may be {{Everything}}, {{Anything}}, {{Something}} or {{Nothing}}. If this (and only this) is left ambiguous, then we have {{Representations}}.

In each case, we may think of the factor (and any of its perspectives) as allowing us to understand the wholeness of a structure. This is what is significant about the twosome, threesome, foursome: they may be considered as resulting from actions on the onesome.

We may then consider the structures as arising from fixing two aspects of the relationship of spirit and structure (or {{God}} and {{human}}, respectively), and leaving another aspect ambiguous. We may think of the beginning as the spiritual whole, and the end as the structural whole. This yields:

• {{Divisions}} fix the spiritual whole and the relationship, but leave the structural whole ambiguous. (Thus a division has several perspectives, and it is not clear if the weight is in the part or the whole).
• {{Representations}} fix the spiritual whole and the structural whole, but leave the relationship ambiguous. (Thus the distance between the two is left unclear).
• {{Topologies}} fix the relationship and the structural whole, but leave the spiritual whole ambiguous. (Thus a topology leaves unclear if it is experienced as such, or coming from beyond it).

===Binary Operations===

I have thought that the 2 x 4 = 8 divisions, 3 x 2 = 6 representations and 4 x 3 = 12 topologies are given as products. But it might actually be more interesting than that. It might be better to think of them as applying three different kinds of binary operations:

• The 12 {{Topologies}} are indeed a product of the {{Foursome}} and the {{Threesome}}.
• But the 6 {{Representations}} are the union of the {{Twosome}} and the {{Foursome}}.
• And the 8 {{Divisions}} are the intertwining of the {{Threesome}} and the {{Twosome}}, yielding two additional perspectives, so that we have 8 = 1 + 3 + 3 + 1.

This very much accords with what I've observed. I'm wondering what the structural implications are elsewhere. I suppose it doesn't affect the position of the three languages within the eightfold way because that is given by the shifts in the structures themselves, not their components.

Note also that these structures may still be derived by the {{Omniscope}} as products 2 x 3 x 4, and yet arise fresh when they are reinterpreted, perhaps by human eyes, so that the divisions and the representations switch places.

===More notes===

These are perhaps fundamental to shared understanding. They may be the entities that are factored 2 x 3 x 4. The factoring may have us think of them in pieces. Each piece is a mapping from the onesome (as a whole) to the onesome (as a perspective). Perhaps the ambiguities are as follows:

• We have a twofold ambiguity (and topologies) if we presume there is a direction, but we don't know which it is, either forwards or backwards, from which we are interpreting the operation (either from the initial division (beginning) reaching out, or from the final division (end) going back to the roots). This ambiguity is given by the equation 1+1=2. This is the outlook of the end, looking backwards in terms of two representations of the division to which it is returning, namely, beginning and end. This is the ambiguity between God and human when it is not clear who is the originator for a shift in perspective - God or human?
• We have a threefold ambiguity (and divisions) if we presume there is an operation, a relationship between beginning and end, but we don't know what it is, either +1, +2 or +3. This ambiguity is given by the equation 1+2=3?. This is the outlook of the relationship between beginning and end.
• We have a fourfold ambiguity (and representations) if we presume that each division has its own state, but we don't know what it is, yielding: (beginning or end) to (beginning or end). These are four levels of understanding. This ambiguity is given by the equation 1+3=4?. This is the outlook of the beginning, looking forwards in terms of four representations of the division which it is reaching out from, constructively presuming that relationship.

I think that these presumptions are the constructive hypotheses. The factoring then makes sense as a split of determiniteness and ambiguity as part of such a presumption and the engagement of an other. I should also think of them in terms of the heart? and the inversion effect.

Apparently, we should attribute the forwards direction when operations act on divisions with four representations: nullsome, onesome, twosome, threesome. And we should attribute the backwards direction when operations act on divisions with two representations: foursome, fivesome, sixsome, sevensome. And these presumably also list out the levels of understanding. But I should look into this when I know more.

The factoring assigns factors to either a human view (one-track, deterministic, where a perspective is chosen) or to God's view (all-track, nondeterministic, where all perspectives are taken). These views are the generation of what is relevant for an absolute perspective: the onesome, twosome, threesome - considered as operations that also generate whate is relevant for a relative perspective: the foursome, fivesome, sixsome - acting on either the nullsome or the threesome. This is made a shared perspective by considering its action on a whole - on the onesome - and allowing for mixed modes. So factoring is a categorization of views understood as operations on wholeness.

2005.04.28 {{A}}: Kaip suvokti atvaizdus kaip kylančius i\9A operacijų +1 ir +2 sandaugos? {{D}}: Kai yra kitas, jis yra lygus su tavimi ir taip pat lygus mūsų trijų akyse. Pamatysi

2005.03.08 {{A}}: Kaip suprasti ketverybę kaip sandaugą? {{D}}: Tu bandyk priimti kitą, ir suprasi kaip a\9A tave priimu.

2005.02.09 {{A}}: Kaip man suvokti padalinimą kaip laisvumo atvaizdą ir nulybės atvaizdą? {{D}}: Padalinimas yra pasikartojantis veiksmas, tad yra visumos po\9Eiūris - jo sandaros, ir jojo po\9Eiūriai - jame dalyvaujantys.

2005.02.08 {{A}}: Kaip suprasti dvejybės, trejybės, ketverybės vaidmenį antrinėse sandarose? {{D}}: Ten kur du, trys, keturi, ten ir a\9A tarp jų, vienas i\9A jų.

2005.02.07 {{A}}: Kuo svarbus nubrė\9Etumas? {{D}}: A\9A mąstau visus atvejus i\9A karto, o jūs mąstote ir i\9Agyvenate vis po vieną atvejį, tad tai mus sieja, ypač pasislinkime.

2005.02.04 {{A}}: Kaip antrinės sandaros i\9Akyla i\9A dvejybės, trejybės, ketverybės sandaugų? {{D}}: A\9A esu keliose vietose vienu metu, o jūs tik vienoje vietoje, tad tą vietą i\9Asako sandara.

Žr. Dorovės tyrimas, Dorovė gyvenime, Elgesys, Dorovės sąvokos, Dorovės pavyzdžiai, Klaidos, Gyvenimo būdas ir stilius

Žmogus yra tiktai dviejose apimtyse (kažkame ir betkame), o Dievas yra visose keturiose.

2018.09.19 A: Kaip dorovė išskiria žinojimą ir nežinojimą?

D: Dorovė kyla iš širdies. Tai mano širdis jūsų gelmėse. Tai mano suteikta laisvė, tai mano būklė, kuria jūs esate savo savastimi, juk aš sutelpu jumyse, aš išeinu į jus išeidamas už savęs. Tad jūs mane žinote, išmanote. O ko jūs nežinote, ko neišmanote? Tai mano ištakų. Užtat tai yra jūsų laisvės kryptis, tai yra jūsų dorovės šaltinis, ieškojimas priežasties, prasmės, ryšium su kuriuo turėtumėte elgtis vienaip ar kitaip. Tokiu būdu atsiranda dviprasmybė tarp elgesio ir dorovės, jums išeinant už savęs į praeitį, į platesnius rėmus, užtat į kitą laiko kryptį, į priežastį dar neturinčią savo pasekmių.

• Čia svarbu, kad savo nuostatomis galime pakeisti save - užtat galime tikrinti tiek save, tiek juos - tiek pasąmonę, tiek sąmonę. Gyvendami sąmone savo pasąmonę išsakome nuostatomis, dėsniais, vertybėmis, kuriuos galime tikslinti ir tobulinti. Šis sąmoningumas yra mūsų laisvės šaltinis, nes leidžia gyventi tiek pasąmone (žinojimo pagrindu - įkūnyta vertybe), tiek sąmone (nežinojimo pagrindu - iš nežinojimo išpuoselėta, sutverta vertybe).

• Čia svarbu, kad savo nuostatomis galime pakeisti save - užtat galime tikrinti tiek save, tiek juos - tiek pasąmonę, tiek sąmonę. Gyvendami sąmone savo pasąmonę išsakome nuostatomis, dėsniais, vertybėmis, kuriuos galime tikslinti ir tobulinti. Šis sąmoningumas yra mūsų laisvės šaltinis, nes leidžia gyventi tiek pasąmone (įkūnyta vertybe), tiek sąmone (iš nežinojimo išpuoselėta, sutverta vertybe).

Atsiplėšiame nuo savo sąlygų, nuo savo pasąmonės - gyvename sąmone.

• Čia svarbu, kad savo nuostatomis galime pakeisti save - užtat galime tikrinti tiek save, tiek juos - tiek pasąmonę, tiek sąmonę. Gyvendami sąmone savo pasąmonę išsakome nuostatomis, dėsniais, vertybėmis, kuriuos galime tikslinti ir tobulinti. Tame glūdi mūsų laisvė - tame sąmoningume.

• Tiesa mus išlaisvina nes ja išeiname už savęs - nebandome apsisaugoti, kas bus - nesidangstome savastimi. Savastis turėtų leisti mums labiau prieiti, labiau išeiti už savęs.

• Čia svarbu, kad savo nuostatomis galime pakeisti save - užtat galime tikrinti tiek save, tiek juos - tiek pasąmonę, tiek sąmonę. Gyvendami sąmone savo pasąmonę išsakome nuostatomis, dėsniais, vertybėmis, kuriuos galime tikslinti ir tobulinti.

• Čia svarbu, kad savo nuostatomis galime pakeisti save - užtat galime tikrinti tiek save, tiek juos - tiek pasąmonę, tiek sąmonę.

• Savo elgesį grindžiame nuostatomis - dėsniais - kuriais galime pasitikrinti ir kuriuos galime patikrinti.

• Skiriame Dievo besąlygiškumą ir mūsų sąlygiškumą. Suvokiame savo laisvę, jos dievišką šaltinį mumyse.

Dorove yra mūsų pagrindas rinktis, kaip gyventi. Skiriame ką žinome ir ko nežinome; ką suvokiame ir ko nesuvokiame; kaip elgiamės ir kaip turėtumėme elgtis; kas besąlygiška - Dievo, ir kas sąlygiška - mūsų.

• Suvokiame, kad nesuvokiame. Skiriame suvokimą ir nesuvokimą.

• Suprantame, kad esame netikslingi, netobuli. Skiriame kaip elgiamės ir kaip turėtumėme elgtis.

• Skiriame Dievo besąlygiškumą ir mūsų sąlygiškumą.

Dorove sąmoningėjame - renkamės gyventi

• Gyvename nežinojimu. Taip renkamės. Susitelkiame į nežinojimą.

• Renkamės Dievą vietoj visuomenės. Galime savaip suprasti bendrą reikalą besąlygiškai kaip Dievo reikalą, ne sąlygiškai kaip kitų reikalą.

• Dorovė yra išgyvenimas - gyvenimas savimi.
  • Dorovė skiriasi nuo elgesio, kaip gyvenimas nuo gyvybės. Gyvenimas yra gyvybės išgyvenimas?. O gyvybė yra nauda.
• Dorovė yra savęs pakeitimas nešališka, nesąlygiška vertybe.
  • Dorove žmogus pakeičia save nešališku dėsniu, nes jisai pats yra pakeitęs Dievą tariamai paneigdamas savo dieviškumą. Tad dorove žmogus prisiima savo dieviškumo pareigą, atsisako savęs, savo atsiribojimo ir savo šališkumo, savanaudiškumo.
• Dorovė yra doros bendrystės kūrimas
  • Dievas kuria save (viską, pasaulį, mūsų sąlygas) ir atitinkamai bendrystę, žmogus kuria save (savo sąlygas) ir atitinkamai bendrystę. Ar tai ta pati bendrystė?

Ugdome sąmoningumą

• Dievas: Dorovė yra sąmoningumo išlaikymas
  • Dorovė yra sugebėjimas pačiam klausti gyvenimo klausimus, užtat pačiam apibrėžti įmanomus atsakymus. Užtat klausimai: ką, kaip ir kodėl mes veikiame? ką, kaip ir kodėl mes turėtumėme veikti? yra būtent tie mūsų klausimai, kurie turbūt sutampa su vertybes tikslinančiais klausimais. Šie klausimai išsako mūsų vertybės nepakankamumą:
    • Kaip mums taikyti savo vertybę? (ką, kaip, kodėl veikiame) Kaip apskritai (ką veikiame), kaip savo gyvenime (kaip veikiame) ir kaip plačiau (kodėl veikiame)?
    • Kodėl mes netaikome savo vertybės? (ką, kaip, kodėl turėtumėme veikti) Kodėl jos nėra (ką turėtumėme veikti), kodėl ja negyvename (kaip turėtumėme veikti) ir kodėl jos nemąstome (kodėl turėtumėme veikti)?

Išreikalaujame Dievo būtinumą

• Dorovė yra gyvenimas Dievu (ir savimi, ir visais - Dievo šokiu - arba išėjimu už sąlygų - šešerybe).
  • Trejopa meile gyvename Dievu už mūsų, kuriuo mylime. Trejopomis sandaromis gyvename trejybės ratu, slenkame pirmyn ir ne atgal, renkamės teisingą požiūrį iš dviejų. Ryšį su Dievu už mūsų (išorinį požiūrį) įsisaviname ėjimu trejybės ratu (vidiniu požiūriu). Panašiai - teigiamas jausmas įsiamžina trejybės rato dorybe.
  • Mes elgiamės, gyvename šiaip, o Dievo Sūnus gyvena taip, kaip turėtumėme gyventi. Jisai gyvena Dievu.
• Dorovė yra gyvenimas viena - gyvenimas visais.
  • Mūsų troškimas yra gyventi viena. Tačiau mūsų būklė yra tarsi lyg tai mes nesame viena. Dorovės esmė yra, nepaisant nevienumo sąlygų, gyventi viena. Mūsų tokie lūkesčiai dažnai nepasiteisina, o mums tenka rinktis, ar laukti to ko trokštame, ar to kas bus? Juk sprendžiame, laukiame kiekvienas atskirai.
  • Yra trys vienumo pagrindai: vienumas Dievo už mūsų; vienumas asmens gyvenančio visais; vienumas mūsų asmenybių įvairovės pilnatvės. Atitinkamai paklūstame, tikime ar rūpinamės.
  • Mūsų vienumo pagrindas negali būti mūsų pačių pasirinkimas, mūsų pačių lūkestis ir sulaukimas, bet už mūsų valios glūdinti Dievo valia. Tad mūsų valia turi atsiduoti Dievo valiai, kaip mūsų vienumo būtinam pagrindui.
  • Ian mintis: Meilė neapibrėžtina, jos nevaržyti, kiekvieno žmogaus meilės samprata skirtinga, tačiau tikslas yra meilę suvesti, jog mūsų meilė yra ta pati meilė. Šis uždavinys iškyla ir kategorijų teorijoje. Nežinojimo - nežinomojo apibrėžimas yra panašus iššūkis į nesančiojo (skylių) apibrėžimą, tad į homologijos iššūkį.
  • Dorovė: turime rūpintis visų labu, ne savo labu. Platono žodžiais, rūpi visos valstybės gerovė, ne kurios nors jos dalies. Užtat rūpi ne teisingumas paskiriems žmonėms, bet visumai. Užtat turime gyventi, aukotis visų labui. Tada kitaip atrodo teisingumas.

Renkamės gyventi

• Renkamės Dievą vietoj visuomenės. Galime savaip suprasti bendrą reikalą besąlygiškai kaip Dievo reikalą, ne sąlygiškai kaip kitų reikalą.
• Gyvename nežinojimu. Taip renkamės. Susitelkiame į nežinojimą.

Kas yra dorovė?

Atsiplėšiame nuo savo sąlygų

Susigaudome

• Dorovė yra susigaudymas, susivokimas (jog nesuvokiame)
  • Dorovė yra Sūnaus susivokimas.
  • Dorovė yra susigaudymas, jog mūsų sąlygos susidaro iš žinojimo, tačiau už mūsų sąlygų yra besąlygiškas nežinojimas. Pavyzdžiui, mūsų protas gyvena žinojimu, už kurio yra tiktai nežinojimas. Ir netgi mūsų kūnas gyvena veikla, už kurios yra neveikla. Ir panašiai su širdimi ir valia, su visais klodais. Tad tai yra atpažinimas Dievo troškimų: savarankiškumo, užtikrintumo, ramumo, meilės.
  • Dorovė išsako žmogaus būklę. Žmogus gyvena trejybės ratu. Jisai skiriasi nuo Dievo sūnaus tuo, kad jis dar nesusivokia, jog yra Dievas. Užtat jisai nepaklūsta Dievui, nenuolankus jam, nesupranta savo santykio su juo, nemoka Dievą įpareigoti, melsti.
  • Dorovė yra raktas į mano klausimus dėl sandarų.

Ugdome sąmoningumą

• Dievas: Dorovė yra sąmoningumo išlaikymas
  • Dorovė yra sugebėjimas pačiam klausti gyvenimo klausimus, užtat pačiam apibrėžti įmanomus atsakymus. Užtat klausimai: ką, kaip ir kodėl mes veikiame? ką, kaip ir kodėl mes turėtumėme veikti? yra būtent tie mūsų klausimai, kurie turbūt sutampa su vertybes tikslinančiais klausimais. Šie klausimai išsako mūsų vertybės nepakankamumą:
    • Kaip mums taikyti savo vertybę? (ką, kaip, kodėl veikiame) Kaip apskritai (ką veikiame), kaip savo gyvenime (kaip veikiame) ir kaip plačiau (kodėl veikiame)?
    • Kodėl mes netaikome savo vertybės? (ką, kaip, kodėl turėtumėme veikti) Kodėl jos nėra (ką turėtumėme veikti), kodėl ja negyvename (kaip turėtumėme veikti) ir kodėl jos nemąstome (kodėl turėtumėme veikti)?

Išreikalaujame Dievo būtinumą

• Prisiimame atsakomybę už tą tarpą tarp sąmonės ir pasąmonės, kuriame gyvename.

• Renkamės sąmoningumą - verčiau mokytis valios pagrindu - vertybėmis, nė širdies - lūkesčių; labiau širdies pagrindu nė proto - abejonių; labiau proto pagrindu nė kūno - poreikių.

• Deri atsisakyti sąlygų ir tik tada jų rinktis.

• Ko labiau sąmoningai išgyventi sąlygiškumą. Palyginti pirmines sandaras. Kūno poreikius sąlygose išgyvename nesąmoningai. Tiktai išėjus už savo sąlygų galime juos išgyventi sąmoningai. Protu sąmoningėjame sąlygose vienu matu, širdimi dviem matais, or valia trimis matais.

• Derėjimas. Susigaudymas, jog galima įvairiai suprasti, ir kaip derėtų.

Susigaudome

• Suvokiame, kad nesuvokiame.
• Suvokiame, kad už mūsų gali būti kažkas daugiau, tad galime ir turime gyventi viena, gyventi visais, gyventi Kitu.
• Tiriame, kaip meile palaikome gyvybę.
• Susigaudome, jog būtent mes "turėtumėme" būti geri. Būtent mes galime būti geri, nes Dievas nebūtinai geras. Dorovė taikytina būtent mums, ne Dievui. Dievas ir gerumas būtent mums būtini.

• Save pakeičiame besąlygiška vertybe, kuria gyvendami galime mokytis ir ugdytis, kurią galime tikslinti.

• Puoselėjame šviesuolių bendrystę, kartu puoselėjame visų vienumą besąlygiškos tiesos pagrindu.

• Dorove sąmonė puoselėja pasąmonę, kad ji atitiktų sąmonę ir ją palaikytų. Tobuliname pasąmonę sąmoningai gyvendami jos tveriama kertine vertybe, ją nuoširdžiai tikrindami, ryškindami, tikslindami. Širdingai gyvename savo vertybe, taip kad jinai mus atstotų, juk būtent ją galime tobulinti. Pasąmonę puoselėjame trejybės ratu, kada renkamės brandinti save.

• Dievo būtinumo pagrindas
  • Dievas "turėtų" iškilti net ten, kur jo nėra. Jisai "turėtų" būti būtinas. Tačiau, jisai nėra būtinas, kaip žinome iš dešimt Dievo įsakymų, jisai nebūtinas. Mat, Dvasiai žiūrint iš šalies, gali tiesiog būti tarpas, kuriuo tiesiog gyvename. Užtat, visgi, mumis Dievas yra būtinas.
  • Žmogaus sąlygos yra tas tarpas, kuriame Dievas nebūtinas. Dievas yra pasitraukęs bet dar neiškilęs. Dievas visapusiškai laukia, trokšta, tad Dievas myli. Dievo meilė yra jo nebūtinumas, nes meilė yra Dievo esmė. Dievo meilėje esame mes.
  • Dievo būtinumas tad sprendžiasi žmogaus elgesiu. Mes esame tas Dievas, kuris "turėtų" būti. Mes, būdami geri, gyvendami Dievu, išryškiname Dievą, koks jisai yra geras.

• Atpažįstame save. Skiriame sąmonę ir pasąmonę.
• Gyvename sąmoningai. Sąmoningai išgyvename save.

• Suvokiame, kad už mūsų gali būti kažkas daugiau, tad galime ir turime gyventi viena, gyventi visais, gyventi Kitu.

• Išreikalaujame, kad Dievas būtų geras. Kartu išreikalaujame, kad jisai būtų. Išreikalaujame jo būtinumą. Ir patys esame tas Dievas, kuris "turėtų" būti. Gyvename Dievu. Tuo pačiu įgyvendiname vienumą.

• Laikomės nežinojimo kelio.
• Prisiimame atsakomybę, jog privalome patys susigaudyti, apsispręsti, rinktis - Dievas ir niekas kitas už mus tai nepadarys. Turime remtis savo nežinojimu.

Atsiplėšiame nuo savo sąlygų

• Skiriame ką žinome ir ko nežinome.
• Atsisakome savęs. Gyvename bendriau.
• Atpažįstame save. Skiriame sąmonę ir pasąmonę.

• Pasižiūrime į save.
• Tikriname save.

• Prisiimame atsakomybę, jog privalome patys susigaudyti, apsispręsti, rinktis - Dievas ir niekas kitas už mus tai nepadarys.

• Ryškiname nežinojimą. Elgesį grindžiame nežinojimu.
• Išlaikome sąmoningumą.

• Suvokiame, kad nesuvokiame.

Ugdome sąmoningumą - sąmoningai puoselėjame pasąmonę, kad ji palaikytų sąmonę

Susigaudome

Grindžiame Dievo būtinumą

Renkamės gyventi

• Renkamės Dievą vietoj visuomenės. Galime savaip suprasti bendrą reikalą besąlygiškai kaip Dievo reikalą, ne sąlygiškai kaip kitų reikalą.
• Gyvename nežinojimu. Taip renkamės. Susitelkiame į nežinojimą.

• Išreikalaujame, kad Dievas būtų geras. Kartu išreikalaujame, kad jisai būtų. Išreikalaujame jo būtinumą. Ir patys esame tas Dievas, kuris "turėtų" būti. Tuo pačiu įgyvendiname vienumą.

Dievo būtinumo pagrindas

• Dievas "turėtų" iškilti net ten, kur jo nėra. Jisai "turėtų" būti būtinas. Tačiau, jisai nėra būtinas, kaip žinome iš dešimt Dievo įsakymų, jisai nebūtinas. Mat, Dvasiai žiūrint iš šalies, gali tiesiog būti tarpas, kuriuo tiesiog gyvename. Užtat, visgi, mumis Dievas yra būtinas.
• Žmogaus sąlygos yra tas tarpas, kuriame Dievas nebūtinas. Dievas yra pasitraukęs bet dar neiškilęs. Dievas visapusiškai laukia, trokšta, tad Dievas myli. Dievo meilė yra jo nebūtinumas, nes meilė yra Dievo esmė. Dievo meilėje esame mes.
• Dievo būtinumas tad sprendžiasi žmogaus elgesiu. Mes esame tas Dievas, kuris "turėtų" būti. Mes, būdami geri, gyvendami Dievu, išryškiname Dievą, koks jisai yra geras.

Kaip paaiškinti, jog Dievas nebūtinai geras:

• Jisai yra visoks, tiek geras, tiek blogas.
• Žodis "geras" jo nevaržo.
• Mūsų gerumo supratimas labai ribotas.
• Žmonės pažeisti ir pažeidžiami ir neaišku, ar Dievas neabejingas.
• Jis nebūtinai geras, bet gal visgi geras. Panašiai, jis nebūtinai blogas.
• Tvirtinti, jog Dievas yra geras, tai yra gyventi uždaroje santvarkoje, kurioje jau viskas išspręsta, kur entropija didėja ir viskas yra, kur gyvenimas būtinai teisingas, kurioje Dievas jau iš anksto viską žino ir yra sutvarkęs ir išmąstęs. O tvirtinti, jog Dievas nebūtinai geras, tai gyventi malonės aplinkoje, kur jo gerumas yra jo dorybė.
• Jeigu norime bręsti, turime nesitenkinti esamu gyvenimu.
• Dievas gyvendamas mumis atsiliepia mumis.
• Gerumas yra tiktai šioje santvarkoje, o Dievas yra už santvarkos
• Požiūris, kad Dievas geras, o žmonės nusidėjėliai yra bjaurus, nes žmonės visuotinai yra pažeisti, tad nevisai pakaltinami. Ar Dievas abejingas tokiai padėčiai? Manytina, kad jis negali būti (tada jisai nėra geras), o jeigu jisai dalyvauja (kaip manytina), tada jo dalyvavimo pasekmės yra labai neaiškios (ir nebūtinai geros - dažnai tiesiog neaišku). Pasimokiau iš pažeidžiamumo, kurį išgyvenau per Dainą Nemeikštienę ir John Kay.

Dorove sąmoningėjame

• Dorove sąmonė puoselėja pasąmonę, kad ji atitiktų sąmonę ir ją palaikytų. Tobuliname pasąmonę sąmoningai gyvendami jos tveriama kertine vertybe, ją nuoširdžiai tikrindami, ryškindami, tikslindami. Pasąmonę puoselėjame trejybės ratu, kada renkamės brandinti save.
• Suvokiame, kad už mūsų gali būti kažkas daugiau, tad galime ir turime gyventi viena.
• Gyvename nežinojimu. Taip renkamės. Susitelkiame į nežinojimą.
• Renkamės Dievą vietoj visuomenės. Galime savaip suprasti bendrą reikalą besąlygiškai kaip Dievo reikalą, ne sąlygiškai kaip kitų reikalą.
• Tiriame, kaip meile palaikome gyvybę.
• Susigaudome, jog būtent mes "turėtumėme" būti geri. Būtent mes galime būti geri, nes Dievas nebūtinai geras. Dorovė taikytina būtent mums, ne Dievui. Dievas ir gerumas būtent mums būtini.

#Esmė

• Dorovė yra elgesio pagrindimas nežinojimu.

Kodėl yra dorovė?

Dorovė yra amžinos brandos pagrindas, nes jinai leidžia mums sutapti su savimi, tai kaip elgiamės ir tai kaip turėtumėme elgtis.

Kaip yra dorovė?

Dorovė mus sulygina su mūsų aplinkybėmis, užtat tuomi mus apibendrina ir mus išreiškia įsakymu mylėti.

Užrašai

Dorovė

Sympathy as a ground for morality leverages lūkesčius (širdį) but there are four such bases in all (kūnas, protas, širdis, valia).

Mencius: Žmonės daro blogą nes jie priversti taip elgtis. (Panašiai kaip vanduo priverčiama kilti aukštyn, nors bendrai jisai teka žemyn.)

Mind-heart, nature, heaven. Mencius.

Tasan - sympathy as commiserating mind-heart.

Dorovė - mes renkamės apibrėžti save, su kuo tapatinamės - kas mes esame?

Natural law - 3 natural choices - žmogus turi susigaudyti, kas per klausimas.

Desire is related to needs?

Dorovė: Games should reflect our real desires rather than having our wishes match the game. This is the basis for moral feelings: Expectations not matching up to our wishes is the basis for worldmaking, the boundary of self and world.

Good - slack gives room for contradiction, for self-correction. Truth is that contradiction. Thus good and truth make for the finest grained grid of gaps.

Computer with bugs? (Have the slack to) make mistake -> about self -> about world.

Computers having intentionality (desires) will have the dilemma of implementing immediately (but with errors) or waiting (and lacking).

Morality -> are we dictating the game based on reality - keeping it tentative? Is the game taking over?

Dorovei svarbu gerbti atjautą, savo ir kitų. (Pavyzdžiui, žydams) Lygiai, kaip svarbu gerbti jusles, savo ir kitų. Gerbti liudytoją.

• Kaip žmogus dorove atsisako savęs?

Sąmonė - dorovė

Žmogus dorovės klausimu renkasi Dievą vietoj visuomenės.

• Žmogus gali savaip suprasti bendrą reikalą besąlygiškai kaip Dievo reikalą, ne sąlygiškai kaip kitų reikalą.

2005.05.10 A: Kaip kitas iškyla iš šešerybės? D: Šešerybe visiškai išsiskiria sandara ir veikla, tad galima apkeisti jų tvarką ir iškyla kitas.

2005.05.07 A: Kaip širdis įsileidžia tave? D: Ji myli kitą, vis labiau artimą, ir taip, aš esu artimesnis net už ją pačią. A: Kas yra širdies sandara? D: Ji pati yra sandara o aš esu jos dvasia.

2005.05.06 A: Kaip širdis tave suvokia? D: Širdis pajunta, kad aš ją užvaldau. A: O tada kame jūsų bendras suvokimas? D: Bendras yra manyje, ji žiūri manimi, bet svarbu, kad ji šito norėjo. Ji man užleido šią galimybę. Suprasi.

2005.03.02 A: Kur laisvumas iškyla bendram suvokime? D: Yra mano valia ir tu gali jai paklusti. A: O koks kitų vaidmuo? D: Jūs visi galite paklusti kaip bendras žmogus. A: Tad kuo skiriasi geras suvokimas - susikalbėjimas? D: Jūs esate jau iš anksto nusiteikę paklusti.

2005.03.01 A: Koks ryšys tarp bendro suvokimo ir daugiaprasmiškumo? D: Tu per mane gali išeiti uš savęs. Tam yra daugiaprasmiškumas. Mylėk. A: O kaip meilė čia susijusi? D: Tu palaikyk tą kitą esantį tavo vietoje kurį man priklauso palaikyti.

2005.02.28 A: Kaip trejybės skaidymas yra susijęs su bendru suvokimu? D: Kai tu išeini iš savęs, tai tu tą darai per kitą, per bendrą žmogų, o paskui per mane.

2005.02.14 A: Kaip suprasti veiklos ir sandaros sutapimą dvejybėje, trejybėje, ketverybėje? D: Jūs galite visiškai išeiti iš savęs tik per sandaros visumą, ir jūs galite visiškai pasinerti joje tik per veiklą. O dvejybėje, trejybėje, ketverybėje tai gali sutapti.

2004.12.02 A: Kaip žmogus suvokia, kad gali būti klaidingai suprastas? D: Aš jį aplankau, jam uždedu rankas ir jį myliu. A: Kur čia klaidingas supratimas? D: Žmogus nemano, kad jam reikalingas bet koks palaikymas. A: O jis reikalingas būtent susikalbėjimui. D: Taip.

Savęs suvokimas

Žr. Susikalbėjimas, Atjautos, Ir trys, Laisvumas, Šešerybė See also: Factoring, EverythingVAnything

Kadaise tyriau keturis suvokimo lygmenis: 0) suvokimą, 1) savęs suvokimą, 2) bendrą suvokimą ir 3) susikalbėjimą. (Anglų kalba: Understanding, Self understanding, Shared understanding, Good understanding.) Įdomu ar bendras suvokimas sutampa su Tomasello tiriamą "joint intentionality".

Bendras suvokimas

Bendras suvokimas yra žmogaus požiūris į Dievo požiūrį į žmogaus požiūrį į Dievo požiūrį.

We apply shared understanding when we LoveOurNeighborsAsOurselves.

The Sevensome is the Structure for shared understanding. Shared understanding expresses the SecondaryStructures on their own terms, as self-standing, and relating humans as equals.

Shared understanding is an Operation +3 because it takes us from the Nullsome to the Threesome. [AddThree +3] adds Slack - three perspectives - yielding Interplay and SharedUnderstanding.

[AddThree +3] SharedUnderstanding allows for a PersonInGeneral by understanding Representations. SharedUnderstanding makes it possible for a perspective to be taken up by an Other, which it introduces. This makes it possible for God and heart to take up each other's perspectives. Perhaps Human is that Other.

The factoring assigns factors to either a human view (one-track, deterministic, where a perspective is chosen) or to God's view (all-track, nondeterministic, where all perspectives are taken). These views are the generation of what is relevant for an absolute perspective: the onesome, twosome, threesome - considered as operations that also generate whate is relevant for a relative perspective: the foursome, fivesome, sixsome - acting on either the nullsome or the threesome. This is made a shared perspective by considering its action on a whole - on the onesome - and allowing for mixed modes. So factoring is a categorization of views understood as operations on wholeness.

Question: How does the Other arise in factoring as the seventh perspective? How does the Other express that total ambiguity which is partially evident in structures and more evident in activity? How is that ambiguity expressed as a function (+1, +2, +3) from wholeness to wholeness? And how is nonambiguity, determination likewise expressed by that function? In what sense are we thereby opening ourselves up for view by somebody else? And how does that mediate our absolute and relative perspectives?

Shared understanding is based on the fact that it is the same good in both God and human. In Representations, that good is Waiting and it is separate for God and human. In Topologies, that good is Believing and it is together in God and Human. Either way, there is SharedUnderstanding. See: EverythingWishesForAnything. Note that here the slack of the Wholeness is in the case of Representations.

Recall the destructionism of the threesome onto the threesome which yields people, words, qualities - these may be considered as anythings on which the threesome of structure and threesome of activity may share perspective from, their shared point of reference, their stand.

I think the Other arises as the one who experiences the taking a stand, following through and reflecting of the Absolute perspective - and makes it continuous - and also is the center for the Relative perspective - with regard to which there is self-correction in taking a stand, following through, and reflecting. It is a person-in-general that bridges the Relative and Absolute perspectives through recurring activity. It is what allows us to take up another point of view rather than just our own - to take up another's needs rather than just our own, for example.

This Other is perhaps that Stand - the Anything - which arises in both the Relative and the Absolute perspectives - it is the continuity of this Stand. It is the root of a person and allows us to communicate with them. The Other is what steps into the Absolute perspective and steps out of the Relative perspective. Perhaps this is why it is bounded, it goes counter to the natural direction where Absolute is God's point of view, framing, and Relative is human's point of view, immersed. Slack is what allows the Other to be in each case, and for it to be the same Other in both cases. How does that relate to the sixsome and factoring?

We think of that self-standing whole (the Other) as a recurring activity within a threesome that is held together by shifts +1, +2, +3. If these shifts are all considered activity, then we have recurring activity and the Other. But some of these shifts may be taken as structure, which means that they set a definite path from whole to whole, with no ambiguity. If one is fixed, then we understand a shift as taking us from one activity to another activity as part of our self-correction (as an Other) with regard to some third structural center that is fixed. If two are fixed, then we understand them as where we are coming from and going to, and there is an undefined action that the Other experiences along with us from one to the other. Why is there a circle of shiftss +1, +2, +3? I need to look at the details of each type of structure that is generated.

This is the level that distinguishes Choosing and GoodWill.

Shared understanding is the arisal of an Other (perhaps the understanding of this other, or the separating out of this other) as a SeventhPerspective that relates the Heart and God - the Releative and Absolute perspectives. This is the seventh perspective which the relative perspective circles around (and therefore posits). It is also the recurring activity of the absolute perspective that it walks through. And so these two approaches which it combines are like immersing oneself into a perspective (stepping in) and framing a perspective (stepping out). In this way, through the other, we can induce fluttering by both stepping in and stepping out. The spirit can thereby flutter amongst us as we make possible a person-in-general, almost as single frames can form a movie, a moving picture. A person is that into which they immerse themselves, which is ever deeper love. Whereas God is that into which they step out, which is ever distant frames. In the sequence: God - heart - other - God (as in loving them), we have that humans conflate the first and the last, thus yielding a three-cycle. But God keeps them separate. In conflating them, God and human can coincide. God in all ways supports that Other which can relate him to the heart. Among those others is the heart, so may they coincide? If the heart and the other coincide (by the heart going beyond itself), then God(0) and God(3) coincide (perhaps by internalization). I'm looking for the rationale by which the relative three-cycle may entertain a seventh perspective (perhaps which it considers absolute) and the absolute three-cycle may entertain it as well (perhaps as that which it considers relative). So that they are able to share a perspective, by engaging the complement. And how does this relate to slack, increasing and decreasing? And how does this relate to factoring and the factors and the secondary structures? And then later it will become a question of whether to consider oneself subordinate or superordinate. Also, the idea of understanding as applying to a hole which is first empty (the truth) and then the Self and then the Other and finally God - and in each case adding to this hole three or however many perspectives so as to create the relevant framework.

Self-understanding separated activity from structure. Shared understanding switches their primacy and has us start with the self-correction of the threesome for activity. Here we are faced with choices between good and bad, better and worse, the best and the rest. Shared understanding separates these and considers good as that which preserves wholeness, and so this gives rise to a seventh perspective which is the preservation of wholeness, and we take as Other. Given wholeness, the preservation is considered as an operation +1 (for the good), +2 (for the better) or +3 (for the best). The threesome of structure is understood as a projection of the threesome of activity onto what preserves the wholeness. In this sense, structure is always good. But the perspectives of the threesome of activity allow good and bad to travel side by side. Through the good we have shared understanding. This also allows us to define slack and good by way of the seventh perspective. Good is what allows us to relate an absolute perspective and a relative perspective. Good arises by mapping back from the threesome of activity into the threesome of structure. So the threesome of structure is not aware of this concept, of its goodness, except by way of this map. So the Other is always good. This is a separation of what is particular (and does not preserve the good) and what is general (and does preserve the good). Note that this seventh perspective is understood to be the recurring activity within the threesome of structure. This recurring activity allows us to understand that there might be bad alongside good within structure, but only contingently, as relevant for preserving the whole. The factoring allows this to take place for individual perspectives. Also, we get Factoring because each operation may be considered as undetermined (and not necessarily preserving the good) or as determined (and preserving the good). So the determined factors are considered structure, and the undetermined factors are considered activity. For the seventh perspective, I imagine that all factors are pure structure, there is a complete focus on the good, a perfect person, a total structure. Then the eighth perspective is a total activity by which God goes beyond himself and is able to come out into our world. The factors are maps that are into and onto wholeness, hence wholeness preserving. They yield structure, which is purely good, hence this lets us have a self-standing opposite. They open windows by which other perspectives can look inside of us. A representation is perhaps a view from any one of the perspectives of the sixsome through the Other and onto a selection of the perspectives. The Other then plays a role much like that of the whole yet independent.

Now it is important to try to define the secondary structures as arising from this kind of factoring. The factors should be related to the operations. For example, the operation +2 acting on the wholeness may be thought of as yielding wholeness="divided" and also "dividing" and "not-dividing" as three choices by which the wholeness may be preserved. These are left undetermined in the case of a division. The operation +1 acting on the wholeness may be thought of as yielding wholeness="absolute context" and also "arising context". These are left undetermined in the case of a topology. What might the operation +3 yield? that would be left undetermined in the case of a representation?''

Shared understanding is the Understanding that allows for a PersonInGeneral. It is the Understanding that focuses on that which we may presume to share with others. It involves three tracks acting in parallel: the general structure that is yielded by understanding, the activity that is given by self-understanding within that, and the slack that relates structure and activity when there is recurrence. This slack appears when we impose the sixsome onto the threesome given by these three tracks. We thereby allow for a person-in-general.

Shared understanding is the human view that good and God are the same. Good is that which human and God share. Yet God is more than that, but at this point human does not consider this. The human understands the SeventhPerspective to be Good and God and Life. Here the two concepts God and good are conflated by the equation life is the goodness of God. This equation is with regard to some Scope. If there is no scope, then the equation becomes Abslute, the concepts of God and good become separate, and we have GoodUnderstanding.

God is that which is separated from itself by "everything". The godlet (the heart which arises in the space that God opens up for it as he goes beyond himself) is separated from itself (it's self, it's structure) by "nothing" (it identifies with its structure that it has found itself in, awoken up within). Now, the "everything" (all contexts) and the "nothing" (no contexts) may seem (and the heart presumes initially) are symmetric, equal. Yet ultimately it becomes apparent that the heart distinguishes everywhere true and false (a "knowledge of good and evil") whereas for God all is true. Note here that "true / false" is a false "separation", a false "or", as it does not keep the two concepts separate, but rather combines them, blends them with an "either or".

As part of this growth in understanding, we may consider a "human" as that which "is" what it identifies with:

• A) first God's perspective, as separated from itself by everything, and then going beyond itself, a general "love" (and perhaps an empathy for the "world")
• B) then the heart's perspective, that which awakens within structure, and is separated from it's self (structure) by nothing, thus a "love of self" (so that the heart is like "personality" of a person-in-particular). Here we are one with ourselves.
• C) then the human (hopefully) identifies with an "other" by which God and heart coincide, thus one lives as a person-in-general, as "character" by which we are all the same (this is the key event in life, to live from this general perspective) This happens as the heart goes beyond itself (from a narrower scope to a broader scope - one of six ways - between nothing, something, anything, everything) as a loved one who is met by God receiving, loving, conceiving, supporting it. Here the human is an intermediary by which God outside and the heart within meet. Here we are one with others. This is about "love other".
• D) Finally the human identifies with the God who supports, loves the "other", is able to place that other within an understanding context by going beyond itself into the limitations of the other. This is to "love God". As the evangelist John says, we can't love God except as we love others.

AndriusKulikauskas: I'm trying to make what follows more understandable. It is a mechanics that relates various structures that I have observed. These are structural ideas that arise in trying to "make sense of the numbers", which is to say, make sense of the structures that I have observed.

Shared understanding is the acknowledgement of an [{{Other}} #] which is the same. It is the recognition of the ability to take up each other's perspectives. What is [{{Structure}} #] for one is [{{Activity}} #] for the other, and vice versa.

This is made possible by [{{Recurring}} activity], which is the driver for shared understanding.

In shared understanding, as we walk a third time around the [{{Threesome}} #], we have acting-in-parallel:

• +1 structure (God)
• +2 activity (heart)
• +3 a slack that mediates them (as activity evokes structure and structure channels activity). (God and heart go around together).

[{{Factoring}} #]

Factoring occurs because shared understanding is where [{{Structure}} #] and [{{Activity}} #] coincide. This is indeed how the sharing takes place - structure and activity coincide. This happens by way of the [{{Twosome}} #], [{{Threesome}} #], [{{Foursome}} #] because these are the divisions for which this is so. These are the structures which may be considered as products of the operations upon the [{{Onesome}} #].

Related reasons why factoring occurs:

• recurring activity allows the sixsome to be imposed. *shared understanding compares a level of understanding with a base level, thus yielding operations and factors.

Each operation can be understood to embed the previous ones. If we apply each of them to the [{{Onesome}} #] (the division of everything into one perspective - and the basis for "shared understanding" and for [{{Constructive}} hypotheses] that allow for that), then this can look like a chain of mappings from the whole (the onesome) to a new structure (twosome (1+1), threesome (1+2), foursome (1+3)) within which there is one perspective that may be attributed to the whole (any one may be selected - any one may have served as the original - this yields up to 2 x 3 x 4 possibilities - but also at any component, selection need not take place, need not be rendered explicit). Then the resulting structural totality can be factored by the sixsome (the total structure for layer 2) yielding the following (cyclically structured with regard to each other):

• 2 x 4 = 8 [{{Divisions}} #]
• 3 x 2 = 6 [{{Representations}} #]
• 4 x 3 = 12 [{{Topologies}} #]
• 3 = shift from 4 x 3 topologies to 3 x 2 representations: [{{Argumentation}} #]
• 4 = shift from 2 x 4 divisions to 4 x 3 topologies: [{{Verbalization}} #]
• 2 = shift from 3 x 2 representations to 2 x 4 divisions: [{{Narration}} #]

Here we may think of this as an interpretation of the motion through the three-cycle where each component may be [{{Structure}} #] (with one of its perspectives specified as corresponding to the whole) or as [{{Activity}} #] (where no perspective need be distinguished, and participation is understood to occur along all possibilities in parallel). The factoring pairs structure with activity in all possible ways, yielding [{{Independents}} #] and [{{Insignificants}} #].

Having understood this all as a "factoring" it is now possible to make sense of a seventh perspective which is pure activity with no structure arising at any component. This is the "slack" ([{{Zero}} structure], the possibility of no factors, and also that which can always slip between any two factors). In this way, we can go from the sixsome to the sevensome.

The human is [{{The}} end] and the other is [{{The}} beginning]. Beginning and end:

• may be distinguished (twosome) beginning: coexist as opposites; end: all are the same
• may be equated (threesome) end is beginning; not end?; not beginning?
• may take up each other as values (foursome) beginning to beginning; beginning to end; end to beginning; end to end (determine order)

This is how the threesome imagines God.

Here beginning and end are considered symmetrical. This possibility makes relevant recurrent activity as expressed by a general shift. Recurrent activity is that in which beginning and end are equivalent, there is circularity. The end takes up the perspective of the beginning, which it understands as 'an other'. '''

This is the level of the key question: should I look for God, or help God find me?

Note that the answer takes us further to go beyond ourselves to the eightsome in good understanding. We either allow ourselves to be found - or we hide ourselves, like Adam and Eve. Here it is a question of whether we allow ourselves to be found by an other who we take to be our equal. If we do, then we allow ourselves to be found by God as well. It is not a matter of whether we believe in God, but whether we allow ourselves to be found by God.

Recurrent activity is the origin of slack. We understand it as increasing slack and decreasing slack.

This general shift makes sense in two ways.How do we equate these two definitions?

• I look for God decreasing God's scope God and I are equal as in shared understanding. One is as a structural definition of shift through the structural products (this is a God's view of human's view, it is a global perspective). Here perhaps God's shift (into the threesome) is equated with one, two and three shifts around the human threesome - this makes for structures of size 2, 3 and 4. They are then multiplied together and partitioned. These perhaps represent structure, activity and slack.
• I help God find me increasing God's scope God is greater than I - as parent and child - as in good understanding. The other is as a movement between two scopes (this is a human's view of God's view, it is a local perspective). Here the human shift is reinterpreted as a move between two scopes defined with respect to God. This perhaps expresses activity going beyond itself into structure: activity evokes structure, and that structure channels activity.

Here God goes beyond himself through the shifts of the threesome. These shifts are the origin of slack (hence the sevensome). The shift in general is the seventh perspective, it is the general shift that is the equivalence of the three shifts of the cyclic threesome. It is the essence of goodness, slack. This is the quality of God. God acts through his qualities.

Secondary structure is a structural partition, and as such a shift or a shift of shifts

God and human are treated as the same. Here the structures are defined passively, structurally.

The threesome is important here as the human condition - that which is taken to be the same as the other.

The shift and the recurring activity are in the fact that the beginning and the end are interchangeable.

In the choices, there are six combinations. They are built from:

• 2 outlooks: God and human (going beyond oneself or cyclic shift)
• 3 equivalent perspectives in the cyclic threesome (shifts) - understanding, self-understanding, shared understanding (the beginning and end are conflated)
• 4 perspectives (going beyond oneself - where the beginning and end are kept distinct)

http://www.ms.lt/lt/gyvenimas/breziniai/234.jpg

The point of a general shift - and of each shift - is that first one determination is made, and then another. The shift expresses a shift in determination (or perhaps likewise in ambiguation, where we have the reverse, a shift between shifts).

A shift is the gap between determinations. The shift is the fact that the secondary structure can be factored - broken down into factors that are bound by the shift.

Note that the 24 may be understood as [{{Equations}} #], and the factoring provides different ways of understanding those equations, how to relate the parts of the equations.

Big question: Why 2 x 3 x 4 ? and Why does it factor? One possible answer - that there is an additional unifying perspective included (such as nothing) that may represent our point of view (or God's point of view, or perhaps the shared point of view).

Answer: factoring occurs because slack is inherent in the distinction between structure and activity. Activity evokes structure, structure channels activity, and there is slack in (the redundancy of) this relationship. Activity expresses the participant, and structure is the complement for that, the self for that participant. (Perhaps activity is representation - the point of view of a participant within and upon structure.) Activity expresses the participant by being ambiguous. There should also be factoring into one part of 3 and three of 1. But these imply that slack is more than just activity/structure. One of these is the seventh perspective, the other is the eighth perspective. The whole point of the secondary structures is to make relevant this seventh perspective. Note that the twosome, threesome, foursome serve as building blocks based on the participant - their consciousness +3 of the lacksome, nullsome, onesome. The seventh perspective has something to do with recurring activity, with general shift.

Note: the components are the twosome, threesome, foursome because these are the components for which structure coincides with activity (hence there is no slack in their distinction). What do they have in common, what does this mean? It seems that they may be considered as the consequences of the operations +1, +2, +3 on the onesome. Here the onesome is a "dummy variable" which represents "pure structure" and as such reflects the activities +1, +2, +3 in their outcomes (twosome, threesome, foursome). Within each of these outcomes it becomes relevant to identify which of the perspectives is the original "pure structure". Hence we get a multiplicative choice: 2 x 3 x 4.

What seems to be happening here is that each of the operations +1, +2, +3 can be understood as both activity and structure. As structure, the operation may be projected as a transformation from the whole (as the onesome, a dummy variable) and into a part (corresponding to the onesome). The operations +3 (recurring activity), +2 (shift in perspective), +1 (going beyond oneself) are happening at the same time, and in that sense form a threesome of endless activity - a cyclic threesome +3, +2, +1. This, when acting on the onesome, looks structurally like 4 x 3 x 2 with choices being made (or not made). Where a choice is made, we have structure (and activity), otherwise we have simply activity. By taking the "onesome" as the basis for shared communication (for the constructive hypotheses)(and for the identification of structure and activity) we can express the sixsome upon this cycle 4 x 3 x 2 with three static structural families (specify two structures) and three dynamic structural families (specify one structure). In every case activity is what flows through all of the structural cycle - it is simply specified (and unspecified) at certain points as it passes through that cycle. This factoring (which results from the sixsome rethought in terms of the shared "onesome") opens up a seventh possibility - which is all structure specified: 4 and 3 and 2. Here we have both structure and activity, but not for one perspective or the other perspective, but for the shared perspective, all spelled out. This has slack because again we have both activity and structure.

Then the eighth perspective is pure activity (no structure) and this as such has no distinction between activity and structure, no slack in that sense, perhaps the decreasing sense. And so everything collapses into the nullsome.

Divisions [everything, anything] does [nothing, something, anything, everything]

• [{{Nullsome}} #] = everything does nothing
• [{{Onesome}} #] = everything does something
• [{{Twosome}} #] = everything does anything
• [{{Threesome}} #] = everything does everything
• [{{Foursome}} #] = anything does nothing
• [{{Fivesome}} #] = anything does something
• [{{Sixsome}} #] = anything does anything
• [{{Sevensome}} #] = anything does everything

Representations [being, becoming, acknowledging] does [taking up, acknowledging]

• [{{The}} beginning] = being does taking up
• [{{The}} end] = being does acknowledging
• [{{Understanding}} #] = acknowledging does acknowledging
• [{{Self-understanding}} #] = acknowledging does taking up
• [{{Shared}} understanding] = becoming does taking up
• [{{Good}} understanding] = becoming does acknowledging

Topologies [understander, understanding, understood, immersed] does [immersed, understood, understanding]

Secondary structures arise through various manifestations (determinations and nondeterminations) of the shift:

• determination of [{{{{Divisions}}}} division]:
  • shift = 2 (outlooks - God's the beginning's unfolding, human's the end's coming together) x 4 (divisions)
  • Operation +1
  • Ambiguity: take a stand, follow through, reflect - the human condition - roles in the mind game
  • Determine: the beginning (0) or the end (4). - representation of slack.
  • Determine: +0, +1, +2, +3. - representation of nullsome.
  • Outcome: (0, 1, 2, 3) or (4, 5, 6, 7).
  • The division is in between, in the shift - it is the relationship from the whole to its parts. The division is either using the beginning (the nullsome) as a dummy variable and acting upon it with an operation; Or it is using the end (the foursome - which acknowledges the end and pulls the perspectives together) and then? considering it as the remainder?
  • (For the coming together, consider each perspective as gaining a "marker" and then having a "marker for the markers" yielding 1+3+3+1. Or perhaps better - consider it an unloosening - first everything is held together, then it gets unloosened, decoupled, like dangling tassles.)
  • Note: we may think of this as the ambiguity inherent in the threesome - the relevant structure. This ambiguity is given by the product of the two and the four representations.
• determination of [{{{{Representations}}}} representation]:
  • shift = 3 shifts x 2 outlooks (why? involve human linearly or God cyclically)
  • Operation +2
  • Ambiguity: +0, +1, +2, +3. - representation of nullsome.
  • Determine: take a stand, follow through, reflect - the human condition - roles in the mindgame
  • Determine: the beginning (0) or the end (7). - representations of slack, increasing or decreasing
  • Outcome: The threesome is either unbounded or bounded... (understander, understanding, understood) x (unbounded, bounded) = (God, God to other (God's will), God to God (life)) (other, other to God (wisdom), other to other (good will))
  • looking out and back, back at one self - how does it seem from the side: human's view to God, God's view to human
  • Note: we may think of this as the ambiguity inherent in the four representations that view the division through the kinds of relationships - understandings - between the beginning and the end.
• determination of [{{{{Topologies}}}} topology]:
  • shift = 4 perspectives (each suitable as beginning or end) x 3 (members of threesome)
  • Operation + 3 cyclic
  • Ambiguity: the beginning (0) or the end (7). - representations of slack, increasing or decreasing
  • Determine: +0, +1, +2, +3. - representations of the nullsome
  • Determine: take a stand, follow through, reflect - the human condition - roles in the mindgame
  • Outcome: Key concepts trigger the mind games...
  • Note: this is the ambiguity inherent in the two representations that view the division through its wholeness - God (beginning) or human (end) - increasing or decreasing slack
• [{{Argumentation}} #]: nondetermination of division: 4x3 to 3x2
• [{{Verbalization}} #]: nondetermination of representation: 2x4 to 4x3
• [{{Narration}} #]: nondetermination of topology: 3x2 to 2x4

(Note the noncommutative definitions: 2x4, 3x2, 4x3 etc. and the role of x -1) Also, we get modes: +2, +1, +1, -1, -1, -2.)

Note that determination = ambiguity! So nondetermination is perhaps nonambiguity. Consider these identities as expressing the outlooks of the beginning and the end.

Determination: shift = perspective (shift of perspectives) Nondetermination: shift = shift (shift of shifts) ambiguity - a flip operation

So this is a sixfold expression of the shift.

God imagines the human outlook (of a three-cycle) by identifying himself (outside of us) with himself in the depths of our hearts. This is the way in which he is "alive" and we live in him.

The seventh perspective is what allows one to take up the perspective of another. It is in this sense that we have shared understanding. Perhaps the eighth perspective is what allows us to understand our perspective as just part of a larger perspective.

===Muddled thoughts===

Human allows for a unity of shifts - both his and God's. Human and God go beyond themselves together through shared understanding (back and forth).

With each shift of the threesome, God goes beyond himself into the human's world (the sixsome).

Pasidalinimas - bendrumas

See also: Shared

===What is Sharing?===

Sharing is:

• allowing for the referent, thus being one of the all who are of a one, thus for whom there is a greater ground and also a wider circle, so that they are open as a part in a whole, thus being among.
• And, not sharing is Or

===Related Concepts===

Sharing is a very central concept. There are many related concepts:

• God
• Referent, Reference, Grounds or Basis (a referent), Extent (all referents)
• Theory (what can be shared, the grounds for definition)
• BeingOneWith (sharing what can be shared, especially theory), NotBeingOneWith
• Truth (the extent of what can be shared), Scope
• Knowledge, Definition
• Undefined
• Unconditional, Conditional
• Coinciding (Defined as BeingOneWith)
• Agreement (Person), Basis for Agreement (Perspective), Basis for Disagreement (Position), Disagreement (System)
• Willingness, Nonwillingness
• God (Person and System), Human (Person and not System)
• Experiencing, Understanding
• DefaultPerspective (first shared and then defined), IndependentPerspective (first defined and then shared)

Sąmonė

Sąmonė

• Pasąmonę puoselėjame trejybės ratu. Tobuliname pasąmonę sąmoningai gyvendami jos tveriama kertine vertybe, ją nuoširdžiai tikrindami, ryškindami, tikslindami.

Dorove (amžinu gyvenimu) sąmonė puoselėja pasąmonę.

• Dorovės (sąmonės) esmė yra susitelkti į nežinojimą.
• Dorovės esmė yra vienumas, kad už mūsų gali būti kažkas daugiau, kad galime gyventi viena.

2016.07.12 Mąstyk mano ir jūsų laisvę, kaip kad vakar apmąstėte, kaip mes vienas kitą varžome, kaip vertybėmis gyvendami nesijaučiame varžomi, išliekame laisvi, kaip mano vertybė yra meilė ir jūsų taipogi. Nes juk mylėdami kitus mylime save juose ir taip pat palaikome jų meilę mums ir kitiems. Tad mylėk širdingai visus ir mane tikrai suprasi.

2018.03.27 A: Kaip vienumas svarbus dorovei?

D: Aš esu geras. Ir aš esu už jūsų. Tad jūs privalote rinktis ne gerumą, o mane, ne sąlygas, o tai kas besąlygiška, ne reiškinį, o šaltinį. Tad vienumas - tikrasis vienumas - remiasi šaltiniu, o netikrasis - reiškiniu. Taip ir išsiskiria gėris ir blogis, širdis ir pasaulis, būtent savo vienumu. Jei pasaulis išplaukia iš širdies, tai jis yra geras, bet pats savaime, jei jisai atstoja širdį, kaip dirbtinas vienumas, jis yra blogas. Tad vienumas yra ta sąvoka, kuria išsiskiria gėris ir blogis.

• Jeigu tikslas yra gyventi nežinojimu, ar mes turėtumėme didinti savastį (labiau įsijausti) ar mažinti savastį (atsitokėti)?

• Dorovė yra sugebėjimas pačiam klausti gyvenimo klausimus, užtat pačiam apibrėžti įmanomus atsakymus. Užtat klausimai: ką, kaip ir kodėl mes veikiame? ką, kaip ir kodėl mes turėtumėme veikti? yra būtent tie mūsų klausimai, kurie turbūt sutampa su vertybes tikslinančiais klausimais. Šie klausimai išsako mūsų vertybės nepakankamumą:
  • Kaip mums taikyti savo vertybę? (ką, kaip, kodėl veikiame) Kaip apskritai (ką veikiame), kaip savo gyvenime (kaip veikiame) ir kaip plačiau (kodėl veikiame)?
  • Kodėl mes netaikome savo vertybės? (ką, kaip, kodėl turėtumėme veikti) Kodėl jos nėra (ką turėtumėme veikti), kodėl ja negyvename (kaip turėtumėme veikti) ir kodėl jos nemąstome (kodėl turėtumėme veikti)?

• Dorovė yra sugebėjimas pačiam klausti gyvenimo klausimus, užtat pačiam apibrėžti įmanomus atsakymus. Užtat klausimai: ką, kaip ir kodėl mes veikiame? ką, kaip ir kodėl mes turėtumėme veikti? yra būtent tie mūsų klausimai, kurie turbūt sutampa su vertybes tikslinančiais klausimais.

• Susigaudyti, jog būtent mes galime būti geri, nes Dievas nebūtinai geras. Dorovė taikytina būtent mums, ne Dievui.`

• Dorovė yra sugebėjimas pačiam klausti gyvenimo klausimus, užtat pačiam apibrėžti įmanomus atsakymus.

Gerumo kryptys: Vertybės klausimai

• Kertinę vertybę supa klausimai vis naujai išryškinantys, kaip mums žinoma vertybė neprilygsta jos išreikštam nežinojimui. Gerumas yra tasai laisvumas, tas neatitikimas, ir gėrio kryptys nurodo klausimų galimybes.
• Gerumas iškyla gėrio kryptimis, jisai labai įvairus. Tačiau gerumo pradas yra gera širdis.
• Reikia žiūrėti ne į gerą širdį (Dievą), bet iš geros širdies į gerą valią, gerą naujieną.
• Gerumas yra laisvumo šaltinis, jo dvasia.
• Geras pradas - gera širdis. Mumyse yra geras pradas, kuris išryškėja vertybe. Ir myliu Ievą nes ja mylėdamas galiu pajungti tai vertybei tiek savo kūną, tiek protą, tiek širdį. O permainos išsako tiek atitrūkimus atitokėjimus tiek saitus tarp šių savasčių netroškimų. Dievo Tėvo pirmapradiškumas savarankiškume, nieko troškime, o jam išeinant už savęs, dieviškumas iškyla vertybėse, visko netroškime, Sūnuje.

Kas yra dorovė?

• Dievas: Dorovė yra sąmoningumo išlaikymas
• Dorovė yra susigaudymas, susivokimas (jog nesuvokiame)
  • Dorovė yra Sūnaus susivokimas.
  • Dorovė yra susigaudymas, jog mūsų sąlygos susidaro iš žinojimo, tačiau už mūsų sąlygų yra besąlygiškas nežinojimas. Pavyzdžiui, mūsų protas gyvena žinojimu, už kurio yra tiktai nežinojimas. Ir netgi mūsų kūnas gyvena veikla, už kurios yra neveikla. Ir panašiai su širdimi ir valia, su visais klodais. Tad tai yra atpažinimas Dievo troškimų: savarankiškumo, užtikrintumo, ramumo, meilės.
  • Dorovė išsako žmogaus būklę. Žmogus gyvena trejybės ratu. Jisai skiriasi nuo Dievo sūnaus tuo, kad jis dar nesusivokia, jog yra Dievas. Užtat jisai nepaklūsta Dievui, nenuolankus jam, nesupranta savo santykio su juo, nemoka Dievą įpareigoti, melsti.
  • Dorovė yra raktas į mano klausimus dėl sandarų.
• Dorovė yra išėjimas už sąlygų.
  • Elgesio ir dorovės apibrėžimai labai priklauso nuo gyvenimo sąlygų, kaip plačiai suprantame gyvenimą. Užtat jeigu elgesį suprantame, kaip pasaulio apribotą, sąlygotą, tai dorovę galime suprasti, kaip išėjimą už tų sąlygų, jų nepaisymo, užtat elgesio praplėtimą. Pavyzdžiui, dorovė atsiranda kada įsivaizduojame mums skirtą kelią, o jeigu tokio neįsivaizduojame, tada jis mus niekaip nevaržo. Tad pirmiausiai tenka susigaudyti, kad gyvenime yra kelias, o paskui, kad reikia stengtis jo laikytis. Tenka susigaudyti, jog gyvenime renkamės ne šiaip.
• Dorovės yra laikymasis nežinojimo kelio.
  • Dorovė yra sugrįžimas į kelią - troškimo, laukimo, nežinojimo. Elgesys yra nukrypimas nuo kelio - į netroškimą, sulaukimą, žinojimą.
  • Dorovė tad yra nukrypimas nuo nukrypimo. Mūsų dorovė yra, kad mes vis sugrįžtame į save, į savo gerą pradą.
  • Tai primena Sokrato iššūkį Platono Valstybėje, parodyti jog net ir neteisingame pasaulyje (kuris kreivas, taip kad ištisai nuklystame, ir kuris teisina nuklydimą) dera gyventi teisingais (laikytis kelio).
  • Tarpas yra skirtumas tarp nežinojimo ir žinojimo. Mūsų elgesį, susigaudymą ir dorovę reikia plėtoti tarpo pagrindu, ką jisai reiškia šešerybėje, laipsnyne, aštuongubame kelyje ir kalbose.
  • Žmogus turėtų gyventi kryptingai, tikėti, kad yra kelias ir jo ieškoti, remtis kelio pavidalu, vaisinga jo prielaida.
• Dorovė yra koks elgesys "turėtų" būti.
  • Sąvoka "turėtų" skiria elgesį ir dorovę.
  • "Turėtų" reiškia "Atsakyti už". Sąvokos "turėtų" atsakomybės apimtis. Palyginti "būtinas, tikras, galimas" (iš šalies) ir "esu, veikiu, mąstau" (išgyvenama asmeniškai).
  • Apibrėžimas "turėtų" yra pagrindinis turinys. Padalinimai, atvaizdai, aplinkybės ir visos trys kalbos (lūkesčių rūpesčiais, abejonių reikšmėmis, poreikių įvykiais) išsako, ką reiškia "turėtų". Pavyzdžiui, padalinimai išdėsto mąstymo galimybes; abejonės - patinka, reikia, tikra, keblu, protinga, neteisinga - visos susijusios su privalėjimu; troškimai ir lūkesčiai susiję su tai, ko tikimės.
  • "Turėtų" suprastina sąlygiškai ir, taip pat, besąlygiškai.
  • "Turėtų", tai nepriklausymas nuo sąlygų, užtat tai besąlygiškumo išraiška. Tačiau pačios sąlygos gali būti besąlygiškos, ar besąlygiškumas gali būti sąlygiškas, užtat tada šį sąvoka painiau taikoma.
  • Elgesys išsako, kaip renkasi. (Atsakymas) Užtat, kaip galėtų rinktis? (Klausimas) Ir iš to, kaip galėtų, būtent kaip turėtų rinktis? (Turint žinių.) Vardan to, kuris neabejingas, kuriam rūpi? (Esant pastoviai, išliekamai savasčiai.)
• Dorovė yra ištisinis savęs tikrinimas.
  • Dorovės raktas gali būti pačios dorovės pavidalas: dorovinis mąstymas mus išjudina spręsti ar save išsijudinti.
• Dorovė yra gyvenimas Dievu (ir savimi, ir visais - Dievo šokiu - arba išėjimu už sąlygų - šešerybe).
  • Trejopa meile gyvename Dievu už mūsų, kuriuo mylime. Trejopomis sandaromis gyvename trejybės ratu, slenkame pirmyn ir ne atgal, renkamės teisingą požiūrį iš dviejų. Ryšį su Dievu už mūsų (išorinį požiūrį) įsisaviname ėjimu trejybės ratu (vidiniu požiūriu). Panašiai - teigiamas jausmas įsiamžina trejybės rato dorybe.
  • Mes elgiamės, gyvename šiaip, o Dievo Sūnus gyvena taip, kaip turėtumėme gyventi. Jisai gyvena Dievu.
• Dorovė yra išgyvenimas - gyvenimas savimi.
  • Dorovė skiriasi nuo elgesio, kaip gyvenimas nuo gyvybės. Gyvenimas yra gyvybės išgyvenimas?. O gyvybė yra nauda.
• Dorovė yra gyvenimas viena - gyvenimas visais.
  • Mūsų troškimas yra gyventi viena. Tačiau mūsų būklė yra tarsi lyg tai mes nesame viena. Dorovės esmė yra, nepaisant nevienumo sąlygų, gyventi viena. Mūsų tokie lūkesčiai dažnai nepasiteisina, o mums tenka rinktis, ar laukti to ko trokštame, ar to kas bus? Juk sprendžiame, laukiame kiekvienas atskirai.
  • Yra trys vienumo pagrindai: vienumas Dievo už mūsų; vienumas asmens gyvenančio visais; vienumas mūsų asmenybių įvairovės pilnatvės. Atitinkamai paklūstame, tikime ar rūpinamės.
  • Mūsų vienumo pagrindas negali būti mūsų pačių pasirinkimas, mūsų pačių lūkestis ir sulaukimas, bet už mūsų valios glūdinti Dievo valia. Tad mūsų valia turi atsiduoti Dievo valiai, kaip mūsų vienumo būtinam pagrindui.
  • Ian mintis: Meilė neapibrėžtina, jos nevaržyti, kiekvieno žmogaus meilės samprata skirtinga, tačiau tikslas yra meilę suvesti, jog mūsų meilė yra ta pati meilė. Šis uždavinys iškyla ir kategorijų teorijoje. Nežinojimo - nežinomojo apibrėžimas yra panašus iššūkis į nesančiojo (skylių) apibrėžimą, tad į homologijos iššūkį.
  • Dorovė: turime rūpintis visų labu, ne savo labu. Platono žodžiais, rūpi visos valstybės gerovė, ne kurios nors jos dalies. Užtat rūpi ne teisingumas paskiriems žmonėms, bet visumai. Užtat turime gyventi, aukotis visų labui. Tada kitaip atrodo teisingumas.
• Dorovė yra savęs pakeitimas nešališka, nesąlygiška vertybe.
  • Dorove žmogus pakeičia save nešališku dėsniu, nes jisai pats yra pakeitęs Dievą tariamai paneigdamas savo dieviškumą. Tad dorove žmogus prisiima savo dieviškumo pareigą, atsisako savęs, savo atsiribojimo ir savo šališkumo, savanaudiškumo.
• Dorovė yra doros bendrystės kūrimas
  • Dievas kuria save (viską, pasaulį, mūsų sąlygas) ir atitinkamai bendrystę, žmogus kuria save (savo sąlygas) ir atitinkamai bendrystę. Ar tai ta pati bendrystė?
• Dorovė yra mūsų dalinė, sąlyginė atsakomybė, tame tarpe tarp nežinojimo ir mūsų vertybės.
  • Dorovė yra dalinis valdymas - santykyje su Dievu - kuria vykdome Dievo valią, paklusdami, tikėdami ar rūpindamiesi, taip sukdamiesi trejybės ratu. Dalinis valdymas iškyla Jėzaus palyginimų pamokymuose.
  • Dorovė iškyla tarpe tarp vertybės ir Dievo, tarp visuminio žinojimo (suvedimo) ir nežinojimo (nesuvedimo), meilės vardų (vertybių) ir jos neįvardijamumo, tai yra tarpe, kuriame iškyla klausimai. Klausimai sudaro klausimų ratą apie vertybę. Gal kiekviename padalinimui po vieną klausimą, jie išsako tarpus tarp vertybės ir tos Dievo begalinės meilės už šio pasaulio.
  • Dorovė: gyvenimas mažais žingsneliais (dangaus karalystė) - 7tas požiūris - nerimas (jauduliai) - ar darau ką nors tuo klausimu (dvejonės) - rūpintis kitu
• Derėjimas. Susigaudymas, jog galima įvairiai suprasti, ir kaip derėtų.
• Deri atsisakyti sąlygų ir tik tada jų rinktis.
• Ko labiau sąmoningai išgyventi sąlygiškumą. Palyginti pirmines sandaras. Kūno poreikius sąlygose išgyvename nesąmoningai. Tiktai išėjus už savo sąlygų galime juos išgyventi sąmoningai. Protu sąmoningėjame sąlygose vienu matu, širdimi dviem matais, or valia trimis matais.

Vertybės ir klausimai

• Dievas klausia ar jisai yra (būtinas)? Žmogus klausia, kas aš esu? tai Ievos klausimas, kertinės vertybės, kuria jinai yra ne tik atsakymas, bet ir klausimas, amžinas gyvenimas, nes vis ryškėja. Tai visų klausimų pagrindas.
• Kertinė vertybė (visuminis žinojimas) mums atstoja troškimą (nežinojimą), o vertybę išplečia lūkesčiai, lūkesčius išplečia abejonės (ypač apie nerimą), abejones išplečia poreikiai (ar tikrai esame viena). Vertybės, lūkesčiai, abejonės, poreikiai yra troškimų ženklai. Užtat šių lygmenų poros yra ženklų savybės.
• Vertybės, Tėve mūsų: Kai turi ryšį su Dievu, tai kelio žinojimas. O kai neturi ryšio, tai kelio nežinojimas, tai nors nekelio žinojimas.
• prasmė tai klausimas kuris suveda, būtis tai atsakymas kuris isveda

• Derėtų vis išplėsti sąvoką "derėtų".

Vienumas

• Mums kaip asmenybėms reikia išsiskirti, o mes bandome jų pagrindu vienytis, ir priešingai, mums reikia gyventi bendru asmeniu.
• Asmenų vienumas: Tiesa yra tai, kas leidžia visoms galimybėms atsiversti, paaiškėti, pasireikšti, jų nevaržo.
• Nenuoseklumą, pavyzdžiui, Šventajame rašte, kaip elgėsi su Marija ir Zachariju, įžvelgia tas, kuris ieško bendro dėsnio, užtat neranda. Jo neranda tas, kuris nori pateisinti paskirą atvejį.

Ką turėtumėme veikti?

• Kaip mums būti viena?
• Kaip įsipareigojame būti viena?
• Kaip mums būti viena?
• Kaip esame viena?
• Kaip renkamės gyventi visais ir ne tik savimi?
• Kaip mus veikia aplinka ir kaip ją veikiame?

Ar mums veikti: Kas yra blogis?

• Kokios sandaros ir sąvokos grindžia dorovę?

Kas mums trukdo veikti ką turėtumėme?

• Kaip Dievas įprasmina blogį, išardo, pritaiko ir sieja su gerumu?
• Ar gali žmogus ar būtybė žinodami tyčia rinktis blogį sau ar kitam? Tyčia rodyti blogą valią? Kaip ir kodėl?

• Kaip mums būti viena?

• Kaip renkamės gyventi visais ir ne tik savimi?
• Kaip mus veikia aplinka ir kaip ją veikiame?

• Kokios mūsų vertybės?

Ar mums veikti: Kas yra blogis?

• Kokios sandaros ir sąvokos grindžia dorovę?

Kaip turėtumėme veikti? Koks mūsų pasirinkimų malūnas?

• Kaip bręstame?
• Kaip žmogus susigaudo jog reikia keisti kryptį?
• Kokia sąmoningumo lygmens svarba?
• Kokie dorovės dėsniai? Juos rinkti.
• Kaip Dievas vis naujai iškyla žmogaus elgesyje?

Kaip turėtumėme elgtis?

• Ar, ką, kaip, kodėl amžinai bręstame?

Ką turėtumėme veikti?

• Kaip įsipareigojame būti viena?
• Kaip mums būti viena?
• Išvystyti Dvasios dorovę liūne.
• Kaip esame viena?
• Palyginti Tėvo, Sūnaus ir Dvasios doroves - santykį tarp sąmonės ir pasąmonės, nežinojimo ir žinojimo.

Kodėl turėtumėme veikti?

• Kas mums svarbu?
• Kas mums svarbiausia ir kodėl?
• Kaip dorovė ima rūpėti?
• Kokie išminties pamokymai?
• Susieti dorovės rėmus ir gėrio kryptis.
• Poreikiais pagrįsti dorovės rėmus, kaip įvairiai suprantame gerumą?
• Kaip žmogus susigaudo, jog reikia keisti kryptį?

Kas mums trukdo veikti ką turėtumėme?

• Kas yra blogis?
• Kaip Dievas įprasmina blogį, išardo, pritaiko ir sieja su gerumu?
• Ar gali žmogus ar būtybė žinodami tyčia rinktis blogį sau ar kitam? Tyčia rodyti blogą valią? Kaip ir kodėl?

Kaip turėtumėme veikti?

• Kaip žmogus susigaudo jog reikia keisti kryptį? Ieškok nulybės atvaizdų ryšio su nežinojimo keliu.
• Kaip mus veikia aplinka ir kaip ją veikiame?
• Kaip pasąmonė išplečia sąmonę?
• Kaip atmintis išplečia protą?
• Kaip kalbos tveria atmintį ir sąvokas?
• Kaip mus įtakoja mūsų pažįstami, pavyzdžiui, kad naudotumėme svaigalus?

Dorovės užrašai

• Gerumas ir dorumas. Dorumas yra gerumas bendram žmogui, tad visiems. O šiaip gerumas gali būti sau, paskiram žmogui. Tad skirtumas yra dviprasmiškas. Dorumas palaiko bendrą gerumą, užtat palaiko vienumą. Tai didėjantis laisvumas. Tuo tarpu gerumas gali reikštis ir mažėjančiu laisvumu.

• Kokia mūsų būklė?
  • Kas yra žmogus?
  • Ką išgyvename?

Kokia mūsų būklė?

• Mūsų būklė: Kas yra žmogus?

Kas yra žmogus?

Žmogaus variklis

Dievo variklis yra jo klausimas: Ar Dievas būtinas? iš kurio išplaukia Dievo šokis.

Koks mūsų, žmogaus, variklis? Mūsų klausimas: Kas aš esu? Ar esu Dievas?

Mūsų buvimas yra mums būtinas, kadangi mes negalime jo atsisakyti. Net ir nusižudydami mes negalėtumėme pašalinti tai, kas jau buvo. Mes esame ypatingai sąlygiški. Tad kas mes tokie esame? Ir kuria prasme mes galime būti Dievu? Kaip mums gyventi Dievu? Tai yra dorovės iššūkis.

O tam turime derinti save su Dievu, kaip kas išmintingasis pasiklydęs vaikas.

• Galimybė susivokti ar nesusivokti, veikti sąmoningai ar nesąmoningai, atsakyti už save tiesiogiai ar netiesiogiai. Matematika - gali daryti matematiką suprasdamas ką ženklai reiškia ar nesuprasdamas. Etika - gali elgtis sąmoningai arba nesąmoningai, nepagalvodamas, nepasitikrindamas. Technologija reikia panašiai turėti galimybę nesuveikti. Visur dorovės ir Dievo pagrindas yra galimybė nieko nedaryti.

• Computer bugs - basis for morality - distinction "what computers do" and "what computers should do". So artificial intelligence will need to fix its own bugs - will need to have such a concept. Built-in bugs = original sin?

Dorovės esmė yra vienumas, kad už mūsų gali būti kažkas daugiau, kad galime gyventi viena.

Palaikyti gyvybę

• Dievas: Dorovės ir elgesio klausimų esmė yra kaip meilė palaiko gyvybę

Elgesį ir dorovę reikėtų išskirti

• Išskirti ką žmogus veikia (sąlygiškai) ir ką galėtų veikti (besąlygiškai).
• Veiklos tikslas turėtų būti nežinojimas. Žmogus turėtų savo žinojimu sutapti su nežinojimu. Žmogus turėtų sąmoningai tikslinti save - tiek Dievo trejybe (kai tikslas aiškus), tiek žmogaus trejybe (kai tikslas neaiškus).
• Įžvelgiame besąlygiškumą (širdį, nežinojimą, dvasią) glūdintį už elgesio sąlygų (pasaulio, žinojimo, visuomenės, gerumo).

Susigaudyti remtis sąvoka "turėtų"

• Susigaudyti, jog būtent mes galime būti geri, nes Dievas nebūtinai geras. Dorovė taikytina būtent mums, ne Dievui.

Dievas ir gerumas būtent mums būtini

• Dievas "turėtų" iškilti net ten, kur jo nėra. Jisai "turėtų" būti būtinas. Tačiau, jisai nėra būtinas, kaip žinome iš dešimt Dievo įsakymų, jisai nebūtinas. Mat, Dvasiai žiūrint iš šalies, gali tiesiog būti tarpas, kuriuo tiesiog gyvename. Užtat, visgi, mumis Dievas yra būtinas.
• Žmogaus sąlygos yra tas tarpas, kuriame Dievas nebūtinas. Dievas yra pasitraukęs bet dar neiškilęs. Dievas visapusiškai laukia, trokšta, tad Dievas myli. Dievo meilė yra jo nebūtinumas, nes meilė yra Dievo esmė. Dievo meilėje esame mes.
• Dievo būtinumas tad sprendžiasi žmogaus elgesiu. Mes esame tas Dievas, kuris "turėtų" būti. Mes, būdami geri, gyvendami Dievu, išryškiname Dievą, koks jisai yra geras.

Kaip paaiškinti, jog Dievas nebūtinai geras:

• Jisai yra visoks, tiek geras, tiek blogas.
• Žodis "geras" jo nevaržo.
• Mūsų gerumo supratimas labai ribotas.
• Žmonės pažeisti ir pažeidžiami ir neaišku, ar Dievas neabejingas.
• Jis nebūtinai geras, bet gal visgi geras. Panašiai, jis nebūtinai blogas.
• Tvirtinti, jog Dievas yra geras, tai yra gyventi uždaroje santvarkoje, kurioje jau viskas išspręsta, kur entropija didėja ir viskas yra, kur gyvenimas būtinai teisingas, kurioje Dievas jau iš anksto viską žino ir yra sutvarkęs ir išmąstęs. O tvirtinti, jog Dievas nebūtinai geras, tai gyventi malonės aplinkoje, kur jo gerumas yra jo dorybė.
• Jeigu norime bręsti, turime nesitenkinti esamu gyvenimu.
• Dievas gyvendamas mumis atsiliepia mumis.
• Gerumas yra tiktai šioje santvarkoje, o Dievas yra už santvarkos
• Požiūris, kad Dievas geras, o žmonės nusidėjėliai yra bjaurus, nes žmonės visuotinai yra pažeisti, tad nevisai pakaltinami. Ar Dievas abejingas tokiai padėčiai? Manytina, kad jis negali būti (tada jisai nėra geras), o jeigu jisai dalyvauja (kaip manytina), tada jo dalyvavimo pasekmės yra labai neaiškios (ir nebūtinai geros - dažnai tiesiog neaišku). Pasimokiau iš pažeidžiamumo, kurį išgyvenau per Dainą Nemeikštienę ir John Kay.

Kertinė vertybė

• Kertinė vertybė yra žmogaus atsakymas, kodėl jisai turėtų veikti.
• Kiekvienas žmogus susiranda sau būdingą, asmenišką kertinę vertybę, visas kitas aprėpiančią.
• Visi žmonės vertina visas vertybes ir jos visos susijusios.
• Kertinė vertybė žinojimu išsako tai, ko nežinome. Užtat jinai yra mūsų teisingiausias žinojimas tačiau visada netobulai išsakyta. Tad galime amžinai gyventi ir ją amžinai ryškinti.

Žmogus turi laisvę neišeiti už savęs arba išeiti už savęs; nepasipildyti požiūriu ar pasipildyti požiūriu; nekurti ar kurti; negyventi viena su kitais ar gyventi viena su kitais; negyventi amžinai ar gyventi amžinai.

• Laisvė išsako skirtumą tarp dorovės ir elgesio. Ko ryškesnis skirtumas tarp mūsų galimybių ir kaip turėtumėme elgtis, to didesnė laisvė.

Tiriu: Atsakomybė Pamokymai

3 galios: žinojimas, garbė, turtai - iš Platono Valstybės. Šališkas teisėjas - protavimas sprendžia, tad jisai šališkas žinojimui.

Mes neturime laisvės kodėl, tik laisvę kaip; arba atvirkščiai, neturime laisvės kaip, tik laisvę kodėl; arba turime laisvę rinktis tarp šių dviejų laisvių.

• Mūsų būklė: Kas yra žmogus?
• Mūsų būklė: Ką išgyvename?

• Kodėl mums veikti: Kas mums svarbu?

• Kaip mums veikti: Koks mūsų pasirinkimų malūnas?

• Ką mums veikti: Kaip mums būti viena?

• Ar mums veikti: Kas yra blogis?

• Koks ryšys tarp trijų dorovės rato klausimų, trijų kalbų ir šešerybės?

Dorovės esmė

Pasąmonė mums nurodo veikti, ką veikti ir kaip veikti. Tuo tarpu sąmonė gali mūsų paklausti kodėl mes veikiame? ir suabejoti ar mums veikti vienaip ar kitaip.

Mūsų būklė

Kas yra žmogus?

Ką išgyvename?

• Kas mums svarbu?
  • Kokios mūsų vertybės?

Esminiai dorovės klausimai

• Koks santykis tarp dorovės ir elgesio?
• Kaip dorovė susijusi su pagrindimu ir kitomis kalbomis?

• Kas mums svarbu? (Vertybės)
  • Kaip suveikia mūsų dorovės ratas: Ką, kodėl ir kaip mums veikti?
  • Dorovės rate ieškoti dvejonių ir abejonių (kaip kitaip derėtų elgtis? koks skirtumas? kas nuo manęs priklauso?)
• Koks mūsų pasirinkimų malūnas?
  • Kaip bręstame?
  • Kaip žmogus susigaudo jog reikia keisti kryptį?
  • Kokia sąmoningumo lygmens svarba?
  • Kokie dorovės dėsniai? Juos rinkti.
  • Kaip Dievas vis naujai iškyla žmogaus elgesyje?
• Kaip mums būti viena?
  • Kaip renkamės gyventi visais ir ne tik savimi?
  • Kaip mus veikia aplinka ir kaip ją veikiame?
• Kas yra blogis?
• Kokios sandaros ir sąvokos grindžia dorovę?

• Kas yra žmogus?
• Koks mūsų pasirinkimų malūnas?
• Kas mums svarbu?
• Kas yra blogis?
• Kaip mums būti viena?
• Ką išgyvename?
• Kaip mus veikia aplinka ir kaip ją veikiame?

http://www.ms.lt/derlius/dorove-kalbos-800px.png

Elgtis kaip matau, kad kiti elgiasi.

Valdyk padėtį ir įtakok.

Nesielk kaip jie elgiasi.

Dėl vienos avelės paliko visą kaimenę = šaukštui gėriui priims kalną blogio.

Dorovinis mąstymas yra žiūrėjimas pirmyn (kaip galėtumėme elgtis) ir atgal (kaip elgiamės). O tai vyksta dabartyje - abi kryptis deriname. Užtat laikas ir erdvė (penkerybė) yra pagrindas dorovei (šešerybei).

Šešerybė įpina dorovę į mūsų veiklas ir veiksmus, į mūsų trejybės ratą.

• Technologija - standartai - mus skiria
• Menas - išimtys - mus jungia
• Dorovė - galimybė rūpintis išimtimis. O kaip su dorovės bendrais dėsniais? Asmuo ir asmenybė? Mylėk artimą kaip save patį?

Dorovėje žalingai klaidina dirbtinas atsisiejimas (kitų reikalų nagrinėjimas) ir dirbtinas įsivėlimas (sąlygų priėmimas, tarsi jos būtinos).

Dorovės atsakymas: Jau veikiame, atsakyo į klausimą: Ar derėtų? O logikos klausimas: Ar galėtų? Užtat etika ir logika yra priešingybės, bene remiasi skirtingais ketverybės atvaizdais: etika pažinovo, o logika pažintojo.

Derėjimas yra idealistinis - jeigu nusakysime kodėl, kaip ir kas dera, tai būtinai tą padarysime. Tai kaip suderinti tai su ketverybe?

"might makes right" - Dievo galia, mūsų galios ribos, apibrėžia mūsų teises ir įsipareigojimus.

Laisvė, kaip siekis, yra laisvė nuo savęs.

Elgesys ir dorovė yra tarsi du susiję atvaizdai, tačiau kodėl abu išreikšti pažinovo klausimais: Koks? Kaip? Kodėl?

Dorovė: nesame savo introspekcija (awareness), esame jos rėmai. Tapatintis su savo introspekcija (su savo žibintu) yra dorovinė klaida.

equality - need for self-esteem, - government can't pursue self-esteem and freedom at the same time. You can't change the rules of the game in both ways with the same priority, or can you? Over focus on freedom can keep us from moving on to self-fulfillment and degenerate back into equality.

Morality is a metaphysical attitude. Immoral attitude - to suppose that we are all different people. Moral attitude - we are one person in different conditions. Moral challenge - how to deal with multiplicity of wills. So empathy is a tool that can help but not necessarily and perhaps not essentially.

Dorovės ratu išskiriame (amžinu gyvenimu) derėjimo klausimą į buvimo ir galėjimo klausimus, tada naujai suvedame (sąlygose - gyvenimu) nauju klausimu.

Dorovė: suskaldymas į du takus - patikrinti esamą sprendimą ir ieškoti kito sprendimo - tai požiūrių skaldymas vedantis į septynerybę. O galime persimesti iš vieno tako į kitą ir "geras" yra tas kuris sulaukia patvirtinimo. O jeigu nesibaigia?

Yra trys doroviniai klausimai (ką derėtų veikti, kaip ir kodėl) ir daugybė dorovės sąvokų sieja šiuos klausimus, mus veda iš vieno į kitą.

Tėtė: reikia pateisinti gyvenimą, nusiteikti kažką kiekvieną dieną padaryti kas būtų bendrai gera.

Žmogus likimo verčiamas link didesnio jautrumo. (Sąžinės) (Meilė sau) Ir į tai įeina pasirinkimas kam mes norime būti jautrūs (mylėti kitus). Tad išsiskiria šios dvi galimybės ir kiekvienas savaip nusistatome, kaip rinktis tarp jų. Ir tas nusistatymas yra mūsų būdas, kurio nežinome. Ir tą nežinojimą mums išreiškia mūsų kertinė vertybė. Tad tas nežinojimas (ta tiesa) yra mūsų laisvės pagrindas. Tiesa yra, kad mes nežinome. (O tai prieštaravimas.) Ryšys su Dievu ryškina tą laisvę.

Tautvydo bevardė galybė - tiesiog šėtonas.

Scalar consequentialism

Kaip žaidžiu šachmatus: numatau siekį - ir tada mąstau, kaip aiškiausiu, saugiausiu būdu užtikrinti jį.

Šachmatai - scalar consequentialism - problema:

• nevertina kai kurių pavojų - nemąsto ilgalaikiais planais
• persistengia, nesirenka saugių pergalių, žaidžia per aštriai - doesn't draw the line - and if it did draw the line - would miss moves that flirted with the line

O žmogus planuoja, sumano, įžvelgia ir įgyvendina planus, keičia planus.

Šachmatų kompiuteris neskiria ar padėtis yra "lengva pergalė" ar "neaiški pergalė" - jis tik vertina "absoliučią persvarą". Ogi žmogui šis skirtumas labai svarbus.

Šachmatų kompiuterio žaidimo savybės gali nurodyti, kaip elgiasi birža ir kaip galima ją "nugalėti".

Strateginis planavimas (šachmatuose) - jeigu prasmingas - tai gali palaikyti strateginį planavimą ekonomikoje - pavyzdžiui, Airijoje.

Moral law is law which one imposes on one's self.

Trys dorovės klausimai pagrįsti susiskaldymu (dviprasmybe). Kaip mums prisiversti? Atskyrimas sąmonės ir pasąmonės. Tai pagrindas septynerybės gėrio ir blogio atskyrimo.

Laisvas nuo jausmų.

Kalba esam atviri kitam.

Ar veikiame - veikiame ir dera mums veikti.

Bandom šią esmę išsakyti turi klausimas, kad galėtumėme būti už savęs, atsisakyti savęs.

http://www.ms.lt/derlius/dorove-kalbos-800.png

• Šešerybės atvaizdai savaip nusako ir nuspalvina troškimus: savarankiškumą (ištikimybė), užtikrintumą (tikėjimas), ramybė (viltis), meilė (meilė). Ir savaip nusako kaip apibrėžiama santvarka - ar tai vidus (artimumas), ar tai išorė (žavesys), ar tai ko mes tikimės (meilė).

• Ar derėtų veikti? Dorovės atsakymas: Žmogus jau veikia

Dorovės esmė

Trys dorovės klausimai, trys kalbos ir šešerybė

• Išorinis požiūris išskiria besąlygiškumą ir sąlygiškumą. Tai atsitokėjimas. Jis yra palaikomas teigiamo jausmo. O vidinis požiūris įsijaučia ir besąlygiškumo pirmenybę išgyvena sąlygiškai kaip trejybės poslinkį. Jį palaiko atitinkama dorybė.

Susigaudyti remtis sąvoka "turėtų"

• Susigaudyti, jog būtent mes galime būti geri, nes Dievas nebūtinai geras. Dorovė taikytina būtent mums, ne Dievui.

Dievas ir gerumas būtent mums būtini

• Dievas "turėtų" iškilti net ten, kur jo nėra. Jisai "turėtų" būti būtinas. Tačiau, jisai nėra būtinas, kaip žinome iš dešimt Dievo įsakymų, jisai nebūtinas. Mat, Dvasiai žiūrint iš šalies, gali tiesiog būti tarpas, kuriuo tiesiog gyvename. Užtat, visgi, mumis Dievas yra būtinas.
• Žmogaus sąlygos yra tas tarpas, kuriame Dievas nebūtinas. Dievas yra pasitraukęs bet dar neiškilęs. Dievas visapusiškai laukia, trokšta, tad Dievas myli. Dievo meilė yra jo nebūtinumas, nes meilė yra Dievo esmė. Dievo meilėje esame mes.
• Dievo būtinumas tad sprendžiasi žmogaus elgesiu. Mes esame tas Dievas, kuris "turėtų" būti. Mes, būdami geri, gyvendami Dievu, išryškiname Dievą, koks jisai yra geras.

Kaip paaiškinti, jog Dievas nebūtinai geras:

• Jisai yra visoks, tiek geras, tiek blogas.
• Žodis "geras" jo nevaržo.
• Mūsų gerumo supratimas labai ribotas.
• Žmonės pažeisti ir pažeidžiami ir neaišku, ar Dievas neabejingas.
• Jis nebūtinai geras, bet gal visgi geras. Panašiai, jis nebūtinai blogas.
• Tvirtinti, jog Dievas yra geras, tai yra gyventi uždaroje santvarkoje, kurioje jau viskas išspręsta, kur entropija didėja ir viskas yra, kur gyvenimas būtinai teisingas, kurioje Dievas jau iš anksto viską žino ir yra sutvarkęs ir išmąstęs. O tvirtinti, jog Dievas nebūtinai geras, tai gyventi malonės aplinkoje, kur jo gerumas yra jo dorybė.
• Jeigu norime bręsti, turime nesitenkinti esamu gyvenimu.
• Dievas gyvendamas mumis atsiliepia mumis.
• Gerumas yra tiktai šioje santvarkoje, o Dievas yra už santvarkos
• Požiūris, kad Dievas geras, o žmonės nusidėjėliai yra bjaurus, nes žmonės visuotinai yra pažeisti, tad nevisai pakaltinami. Ar Dievas abejingas tokiai padėčiai? Manytina, kad jis negali būti (tada jisai nėra geras), o jeigu jisai dalyvauja (kaip manytina), tada jo dalyvavimo pasekmės yra labai neaiškios (ir nebūtinai geros - dažnai tiesiog neaišku). Pasimokiau iš pažeidžiamumo, kurį išgyvenau per Dainą Nemeikštienę ir John Kay.

Išplėsti sąvoką "turėtų"

• Išskirti ką žmogus veikia (sąlygiškai) ir ką galėtų veikti (besąlygiškai).

Palaikyti gyvybę

• Dievas: Dorovės ir elgesio klausimų esmė yra kaip meilė palaiko gyvybę

Elgesį ir dorovę reikėtų išskirti

Elgesį reikėtų pakeisti dorove

• Elgesį (kaip gyvename) derėtų pakeisti dorove (kaip turėtumėme gyventi).

Elgesį reikėtų išplėsti dorove

• Elgesį reikėtų išplėsti dorovės sąvokomis kaip nežinojimu, meile, Dievo valia, Dievo įsakymais) išplečia elgesį.

Elgesį reikėtų sutapatinti su dorove

• Žmogus jau veikia.

• Veiklos tikslas turėtų būti nežinojimas. Žmogus turėtų savo žinojimu sutapti su nežinojimu. Žmogus turėtų sąmoningai tikslinti save - tiek Dievo trejybe (kai tikslas aiškus), tiek žmogaus trejybe (kai tikslas neaiškus).
• Įžvelgiame besąlygiškumą (širdį, nežinojimą, dvasią) glūdintį už elgesio sąlygų (pasaulio, žinojimo, visuomenės, gerumo).

Dorovės santrauka: Dorovė (kaip turėtumėme gyventi) pakeičia elgesį (kaip gyvename). Dorovė yra dalis elgesio, tačiau dorovė savo sąvokomis (kaip nežinojimu, meile, Dievo valia, Dievo įsakymais) išplečia elgesį.

• Ką derėtų veikti?
• Ar derėtų veikti? Dorovės atsakymas: Žmogus jau veikia.

• Kodėl derėtų veikti?
• Kaip derėtų veikti?
• [#Ka | Ką derėtų veikti?]]
• [#Ar | Ar derėtų veikti?]] Dorovės atsakymas: Žmogus jau veikia.

Kodėl derėtų veikti?

Žmogus turėtų sąmoningai tikslinti save - tiek Dievo trejybe (kai tikslas aiškus), tiek žmogaus trejybe (kai tikslas neaiškus). O tas tikslas yra nežinojimas. Žmogus turėtų savo žinojimu sutapti su nežinojimu.

Kaip derėtų veikti?

Ką derėtų veikti?

Ar derėtų veikti?

Žmogus jau veikia.

• Derėjimas. Susigaudymas, jog galima įvairiai suprasti, ir kaip derėtų.
• Deri atsisakyti sąlygų ir tik tada jų rinktis.

Derėjimas. Susigaudymas, jog galima įvairiai suprasti, ir kaip derėtų

Deri atsisakyti sąlygų ir tik tada jų rinktis.

Dorovės klausimas: Kaip žmogus turėtų elgtis?

• Ką derėtų veikti?
• Kaip derėtų veikti?
• Kodėl derėtų veikti?

Dorovės atsakymas: Žmogus jau veikia.

Ką žmogus veikia (sąlygiška) ir ką galėtų veikti (besąlygiška).

Dorovės aplinkybės: Kaip iškyla dorovė?

• Dievas "turėtų" iškilti net ten, kur jo nėra. Jisai "turėtų" būti būtinas. Tačiau, jisai nėra būtinas, kaip žinome iš dešimt Dievo įsakymų, jisai nebūtinas. Mat, Dvasiai žiūrint iš šalies, gali tiesiog būti tarpas, kuriuo tiesiog gyvename. Užtat, visgi, mumis Dievas yra būtinas.
• Žmogaus sąlygos yra tas tarpas, kuriame Dievas nebūtinas. Dievas yra pasitraukęs bet dar neiškilęs. Dievas visapusiškai laukia, trokšta, tad Dievas myli. Dievo meilė yra jo nebūtinumas, nes meilė yra Dievo esmė. Dievo meilėje esame mes.
• Dievo būtinumas tad sprendžiasi žmogaus elgesiu. Mes esame tas Dievas, kuris "turėtų" būti. Mes, būdami geri, gyvendami Dievu, išryškiname Dievą, koks jisai yra geras.

Dorovė iškyla kartu su pasirinkimo galimybe

• Dorovė iškyla kada renkamės ar tikėtis to, ko trokštame, kada lūkesčius tveriame lūkesčiams, kada sužaidžiame pačiu savimi, o nebe gyvenimu, tai yra, kada mūsų jauduliai mums nebėra ženklai, o tikslai.
• Dorovė iškyla pasirinkimu, kaip rinktis, tiek apskritai, tiek sau, tad atsakomybe, sąmoningumu.
• Dorove susieja kuo esame visiems prasmingi ir kuo esame sau prasmingi.
• Dorovė iškyla kur branginame savo laisvę

2017.08.03 A: Kaip šešerybė sieja klausimus ką, kaip ir kodėl derėtų veikti?

D: Aš šešerybe jus sukūriau. O jūsų esmė yra mylėti save ir vienas kitą, užtat mane. Tad jūs mylite sąlygose save ir tuo pačiu išeidami už savo sąlygų mylite kitus sąlygose esančius, tuo pačiu mylite mane be sąlygų. Tad ieškok kaip derėjimu atsisakote savo sąlygų ir gyvenate plačiau. O šešerybė sieja trejybės ratą ir išėjimą už sąlygų. Išėjimas už sąlygų įveda dvilypį mąstymą, ką veikiate ir ką galėtumėte veikti. Tai ir yra sąmoningas derėjimas, o nesąmoningas, tai žengimas trejybės ratu. Betgi tikslas yra sąmoningai gyventi už sąlygų visomis trimis kryptimis - buvimu, veikimu ir mąstymu - sąmoningumo atžvilgiu tai atitinka koks, kaip ir kodėl. O trejybės ratas tiktai leidžia nauju kampu prieiti, leidžia atsisakyti savęs ir naujai prisiminti save.

Ką žmogus veikia (sąlygiška) ir ką galėtų veikti (besąlygiška).

Žr. Dorovės tyrimas, Elgesys, Dorovės sąvokos, Dorovės pavyzdžiai, Klaidos, Gyvenimo būdas ir stilius

• Dorovės rate (kurį nubrėžiau savo pamokai) ieškoti dvejonių ir abejonių (kaip kitaip derėtų elgtis? koks skirtumas? kas nuo manęs priklauso?)

• Ko labiau sąmoningai išgyventi sąlygiškumą. Palyginti pirmines sandaras. Kūno poreikius sąlygose išgyvename nesąmoningai. Tiktai išėjus už savo sąlygų galime juos išgyventi sąmoningai. Protu sąmoningėjame sąlygose vienu matu, širdimi dviem matais, or valia trimis matais.

Dangaus karalystė

• Dorovės liūne galime visgi šalia jo kurti dangaus karalystę.
• Jėzus irgi ribose mąstė (dangaus karalystė) bet sutiko mąstyti plačiau, atsisakyti ribų (išvadavimas-nukryžiavimas).

• Jėzaus mąstymą ribose parodo jo jaudulių išgyvenimas. Būtent Jėzumi Dievas gyvena sąlygiškai.

• Pyktis yra pavojingas jausmas nes gali padaryti kažką pikto, piktai pasielgti, piktavališkai, piktybiškai.

• Dievas: Dorovės ir elgesio klausimų esmė yra kaip meilė palaiko gyvybę
  • Dorovė iškyla kur branginame savo laisvę

• Dievas: Dorovė yra sąmoningumo išlaikymas

• Nesvetimauti, negeisti daiktų - galima atitaisyti, atsiriboti. Tai spręstina pasaulyje.

• Dorovė yra susigaudymas, susivokimas (jog nesuvokiame)

• Dorovė yra susigaudymas, jog mūsų sąlygos susidaro iš žinojimo, tačiau už mūsų sąlygų yra besąlygiškas nežinojimas. Pavyzdžiui, mūsų protas gyvena žinojimu, už kurio yra tiktai nežinojimas. Ir netgi mūsų kūnas gyvena veikla, už kurios yra neveikla. Ir panašiai su širdimi ir valia, su visais klodais. Tad tai yra atpažinimas Dievo troškimų: savarankiškumo, užtikrintumo, ramumo, meilės.