Iš Gvildenu svetainės

Mintys: SandarųTyrimas

结构调查

Dievo šokyje pasireiškusias sandaras išrašiau pilkomis raidėmis, o naujas sandaras juodomis raidėmis.

Pasąmonė Išgyvenimų rūšys Laipsnynas Sąmoningėjimas Troškimai Poreikių tenkinimai

Sąmonė 4+4 Aplinkybės Netroškimai Pertvarkymai Šešerybė trys pasirinkimai Abejonės

Sąmoningumas Aštuongubas kelias Vertybiniai klausimai Padalinimų ratas Veiksmai Aštuonerybė Trejybės ratas Vienumo sampratos ir vienumo pagrindai Aklavietės Atjautos Kalbos

Kaip susiję išgyvenimo įvairiausi reiškiniai?

Sandaros sustato reiškinius. Sandarose galime įžvelgti neapibrėžtumo ir apibrėžtumo santykį, Dievo ir žmogaus santykį, jas išgyvenačių asmenų santykį, taip pat pasąmonės, sąmonės ir sąmoningumo santykį.

Išgyvenimas sieja pasąmonę (tveriančią pirminę savastį), sąmonę (tveriančią antrinę savastį) ir sąmoningumą (tveriantį tarpą tarp jų, kuriuo pirminę savastį gali pakeisti antrinė savastis). Pasąmonė, sąmonė, sąmoningumas vienas kitą pripažįsta. Tačiau juos skiria santykiai su Dievu ir gerumu. Pasąmonė pripažįsta ribą tarp vidaus (kas yra) ir išorės (ko nėra). Sąmonė pripažįsta dorovę, gerumą. Sąmoningumas pripažįsta Dievą už mūsų ir Dievą mumyse.

Svarbiausi yra išgyvenimai, kuriais nėra nė Dievo už mūsų, nė gerumo mumyse, o tėra tarpas tarp jų, kurį šešeriopai išgyvename. Šešeriopas išgyvenimas sieja Dievo ir žmogaus trejybes, kaip išsakančias mūsų išorinę ir vidinę būklę, kuriomis apibrėžtas Dievo nebuvimo tarpas, laisvumas, kurį išgyvename. Vietoj Dievo ir gerumo tėra trejybių apibrėžti viskas ir laisvumas.

Žmogaus pasirinkimą išsako sandaroje 4+2+1+1 esanti dvejybė 2, kuria jisai gali gyventi vienareikšmiu gyvenimu (mažėjančiu laisvumu) arba dvilypiu amžinu gyvenimu (didėjančiu laisvumu). Žmogus renkasi kuria kryptimi išgyventi Dievo išėjimą už savęs. Tuo tarpu sandara 3+3 yra aiškus pasiskirstymas tarp Dievo trejybės ir žmogaus trejybės, ir žmogaus valia (esamybe) pajungta Dievo valiai (nesamybe).

Sandara 4+2+1+1 išdėsto padalinimų požiūrius septynerybe/aštuonerybe, tai yra, semiotiniu kvadratu (žino viską, betką, kažką, nieką - ir kvadrato keturi šonai). O sandara 1+3+3+1 apžvelgia pačius padalinimus, jų skaidomą visumą: nulybė, vienybė, dvejybė ir t.t. Užtat šios dvi sandaros apibrėžia požiūrį, tai yra, apibrėžia požiūrį į požiūrį, išsako pastarojo požiūrio galimybes, taip pat pirmuoju požiūriu išsako požiūrio išgyventoją, visumos išgyventoją.

Įtampa išauga žemesniame sąmoningumo lygmenyje, išsiriša aukštesniame sąmoningumo lygmenyje.

Mintys

• Pasąmonė neskiria asmens, neskiria Dievo, tačiau traukiasi ir besitraukdama skiria kas yra ir ko nėra, taip pat santykį - esamybę, galimybę, siekiamybę. Asmuo iškyla kartu su sąmone. Dievas iškyla kartu su sąmoningumu, nustatant kas yra asmuo. Asmuo ir Dievas iškyla ir susirikiuoja einant link šviesuolių bendrystės.

Sandarų tikslų įvairovė

Dievo išėjimas už savęs

• Sūnaus kampu, keturios sandaros išsako skirtingas pakopas, kaip Dievas išeina už savęs į save. Visos sandaros suprastos, kaip įvairiai siejančios Dievą ir gerumą, jokiu požiūriu ar vienu, dviem bei trimis požiūriais, ir taip pat šešiais tarpiniais požiūriais, dviem trejybėmis, kurios išsako Dievo ir gerumo santykį.

Asmenų tyrimų išsakymas

• Reikia palyginti išgyvenimo apytaką su Dievo šokiu. Dievo šokis keturiais asmenimis (Dievas, Aš, Tu, Kitas) įvairiai išsako Dievo išėjimą už savęs į save. Keturi asmenys apibrėžia požiūrio lygtį. Asmenys įvairiai išreiškia dvasią, jos santykį su savimi. Tad kiekvienas asmuo iššaukia atitinkamą sandarą.

Tyrimas dviem takais

• Išgyvenimo apytaka skiriasi nuo Dievo šokio nes tyrimas vyksta dviem takais. Išsiskiria vidus ir išorė, kas sava ir svetima. Aš tiriu paskiru išgyvenimu, o Dievas tiria Mano visu gyvenimu.

Besikeičiantis apibrėžimas

• Keičiasi apibrėžimas, kas Aš esu? Ar tai išsako poreikių tenkinimas - savastis, kurios atsisakome? Ar tai išsako tarpas - tarp pasąmonės ir sąmonės - vis sąmoningiau išpuoselėtas - viengubai protu, dvigubai jausmais ir trigubai valia, vertybėmis?

Dvilypumas

• Sąmoningas pasirinkimas yra dvilypis.

Sąmoningėjimas pasirinkimais

• Sąmoningėjimu pasirinkimas tarp Dievo ir savasties tampa žmogaus savasties esme. Tas pasirinkimas yra pertvarkymų tarpas, jisai įsisavinimas požiūriais, pirmiausiai, dvejonėmis.

Kaip gyventi sąmoningai

• Sąmoningai gyvendami kartu puoselėjame tiek sąmonę, tiek pasąmonę, kad jos vienas kitą palaikytų. Sąmonė labiau atskleidžia pasąmonę.

Kaip palaikyti sąmoningumą ir sąmoningėjimą

• Kiekvienam vyksta savo laiku, tačiau mes galime tam pasirengti. O meilė yra tasai mūsų pasirengimas, sąmoningėjimo palaikymas.

Išgyvenimo kaip vieneto aprėptumas, sandarumas

• Išgyvenimo vienetas reiškiasi šešiomis atjautomis, jų vienumais.

Išgyvenimų sąsajos

• Išgyvenimo apytaka sieja paskirus išgyvenimus.

Sandarų rūšiavimas pagal tikslus

Pasąmonė - pirminė savastis

• Išgyvenimų rūšys. Pirminė savastis išgyvena 3+3 rūšių įtampą.
• Laipsnynas
• Sąmoningėjimas - sutelkiame save, kas esame. Ketverybė 4.
• Troškimai
• Poreikių tenkinimai

Sąmonė - dorovė - antrinė savastis

• dvilypumas - savęs tikslinimas požiūriu į požiūrį
• 4+4 pasąmonė ir sąmonė, palaikyti visko žinojimą, žinojimas ir nežinojimas
• 4x3 aplinkybės - savęs tikslinimo atvaizdai
• 3x2 pertvarkymai
• 6 antrinė savastis

Susikalbėjimas

• 4 ketverybė - netroškimai (ar troškimai?)
• abejonės ir dvejonės

Sąmoningumas - pasirinkimai - meilė

• 3-bės ratas - savęs tikslinimas požiūriu į požiūrį į požiūrį
• 1+3+3+1 aštuongubas kelias, padalinimų ratas, vertybiniai klausimai, dorovės rūšys, išgyvenimo viršūnė
• 3 pasirinkimai - vidiniai požiūriai
• Tyčinis blogis
• Tyčinis gėris
• (4 2) atjautos

Dievas

• 1+4+2+1 aštuonerybė, rūpesčiai, lūkesčiai - Dievo požiūriu

Sąlygos ir pasekmės

Asmens pasirinkimo santykis su riba tarp vidaus (savo) ir išorės (svetimo)

• Netroškimai iš poreikių į aštuongubą kelią.
  • Sąmoningėjimu pasirinkimas tarp savęs ir Dievo tampa ne išoriniu, visuminiu, vienamačiu klausimu, kaip kad su poreikių tenkinimu, bet vidiniu, daliniu, trimačiu klausimu, kaip kad su vertybėmis, aštuongubu keliu ir kalbomis.
  • Sąmoningėjimas netroškimais vyksta lygtimis 3+3=6, 4+3=–1, 5+3=0, 6+3=1.
  • Netroškimai išsako skirtumą tarp dviejų trejybių: +0, +1, +2, +3 - jokio požiūrio, požiūrį, požiūrį į požiūrį, požiūrį į požiūrį į požiūrį. Palyginti su dorove. Poreikiai: ryšys su Dievu yra už santvarkos. Vertybės: ryšys su Dievu yra pačioje santvarkoje.

Šešerybės atvaizdai ir aštuongubas kelias

• Sąmoningėjimas vyksta požiūriais. Labiausiai sąmoningas yra požiūrių įsisavinimas išsakytas šešerybės atvaizdais, lygtimis 6+3=1.

Sąmoningumas sąmone pertvarko pasąmonę

• 3x2 pertvarkymais pasąmonė yra pagrindas, sąmonės pertvarkoma, tad jų vaidmenys aiškiai skiriasi, nors jų tvarkų galimybės tos pačios.

Pasąmonės ir sąmonės dvilypumas

• Laipsnynais ir bendrai septynerybe išpuoselėjamas pasąmonės ir sąmonės dvilypumas.

Vieningumas (meilė): Valia (vertybės - nevieningumas)

• Dievui Tėvui - Dievo valią - 3+3 - vertybes - Dievo trejybę - aštuongubą kelią - požiūrį į požiūrį į požiūrį - tiek Dievas, tiek gerumas

Atvaizdai (ramumas): Širdis (lūkesčiai - neatvaizdai)

• Dievui Sūnui - gerą valią - 4+2 - lūkesčius - aštuonerybę - gėrio kryptis - požiūrį į požiūrį - tik gerumas

Sandara (užtikrintumas) : Protas (abejonės - nesandara)

• Dievui Dvasiai - išmintį - (4 2) - abejones - 10 Dievo įsakymų - dvejones - požiūrį - tik Dievas

Dvasia (savarankiškumas): Kūnas (poreikiai - nedvasia)

• Amžinajam gyvenimui - 3+3 - poreikius - žmogaus trejybę - jokį požiūrį - nė Dievas, nė gerumas

Visuma

• Lygiagrečiai puoselėjant sandarų tyrimą ir dorovės tyrimą paaiškėtų, kaip sandarose glūdi dorovės klausimai. Reikėtų išryškinti pasirinkimus ir juos grindžiančias sandaras.

Dievo šokis

• Susieti Dievo šokį su poreikiais (10 Dievo įsakymų) ir t.t.

Žinojimo rūmai

• Ištyrus Jėzaus Kristaus išsiaiškinimo būdus išryškėtų jo nuovoka, kaip mums gyventi.

Netroškimai

Aštuongubas kelias įtraukia tiek Dievą, tiek gerumą, tad santvarkoje yra aštuoni požiūriai, 6+3=1.

Kubas

• Dievas ir gerumas sugriauna santvarka, taip kad gaunasi -1,0,1, kas svarbu kubui.

Poreikiai

• Poreikiai yra atskirti nuo Dievo ir gerumo, 3+3=6.

Abejonės

Lūkesčiai

Aštuongubas kelias

Šešerybė

Kalbos

• Pasakojimo kalba kuria tikrovę. (Išgyvenimo apytaka)
• Įvardijimas kuria savokyną kaip kad žinojimo rūmai kuria savoką. (Žinojimo rūmai)
• Pagrindimas kuria bendrystę bendrais rūpesčiais. (Meilės mokslas)

Pasąmonės sandaros ir jų apžvalga.

• Išgyvenimų rūšys
• Laipsnynas
• Sąmoningėjimas
• Troškimai
• Poreikių tenkinimai

Išgyvenimų rūšys

Pirminė savastis išgyvena 3+3 rūšių įtampą.

Ką išgyvenimo rūšis pasako

• Išgyvenimas yra išgyventas iš vieno iš šešių kampų: kas yra, galima, siektina, nėra, negalima, nesiektina.
• Išgyvenimas yra žmogaus geidimas, kuriuo žmogus išgyvena Dievo troškimą. Išgyvenimas išgyvena vieną kurį troškimo kampą, arba iš buvimo pusės, arba iš jo palaikančio nebuvimo.
• Išgyvenimo rūšis išsako tai kas kelia įtampą.
• Išgyvenimo rūšis išryškina, kas Aš esu, būtent, kame esu.
• Išgyvenimu rūšis nurodo Mane kaip pasirinkimą aukštesnio lygmens.
• 3+3. Dievo ir manęs nėra. Meilė mane brandina. Atsisakyti savęs. Sena Savastis - meilė - nauja Savastis.
• Pirminė savastis - pasąmonė - jaučia, ką išgyvename. Jinai jaučia 3+3 rūšių įtampą.
• Išgyventu kampu jaučiame, kad išgyvenimas yra išgyventas, užtat laisvę pajuntame apimtyje, kaip dangaus karalystėje.

Išgyvenimais atsisakome savęs ir pakylame į aukštesnį, platesnį lygmenį. Kas aš esu?

• Yra: Esu pripažinimas (jog yra kaip yra). Atsisakyti ar esu ir būti koks esu.
• Galima: Esu sprendimas. Atsisakyti ar esu ir būti kaip esu.
• Siektina: Esu pavyzdys. Atsisakyti koks esu ir būti kaip esu.
• Nėra: Esu jautrumas. Atsisakyti kaip esu ir būti kodėl esu.
• Negalima: Esu susitelkimas. Atsisakyti koks esu ir būti kodėl esu.
• Nesiektina: Esu pasitaisymas. Atsisakyti ar esu ir būti kodėl esu.

Esamybė, galimybė, siekiamybė

• Trys žmogaus balsai pasireiškia išgyvenimų rūšyse: yra, įmanoma, siekiama.
• Siekiamybė yra galimybių kūrimas, o galimybė yra esamybės praplėtimas.
• Išsako trejybės būseną ar poslinkį.
• Trys veiksmai: +1, +2, +3.

Teigiamas, neigiamas

• Išgyvenimai yra buvimo (pasąmonės, žinojimo, teigimo) ir nebuvimo (sąmonės, nežinojimo, neigimo).
• Įtampą gali kelti tai kas yra (esamybė, galimybė, siekiamybė), arba tai, ko nėra (nesamybė, negalimybė, nesiekiamybė).
• Neigiamybę išgyvenimu išgyvename Dievo požiūriu, plačiau kaip santvarką.
• Išsako turėjimą ir neturėjimą ryšio su Dievu.
• Išskiriama, kas už mūsų ir kas mumyse.
• Tai kas yra apibūdina iš lauko. Tai ko nėra apibūdina iš vidaus.
• Nebuvimas palaiko, myli buvimą.
• Įtampa kelia tai kas yra arba tai ko nėra.
• Išgyvenimų rūšys išsako pasąmonę, sąmonę, sąmoningumą iš pasąmonės kampo (kaip esamybę, galimybę, siekiamybę) ir iš sąmonės kampo (kaip nesamybę, negalimybę, nesiekiamybę), bet ne iš sąmoningumo kampo. Kitos sandaros išvysto sąmoningumo kampą.
• Negalimybė dažnai tampa galimybe. Tačiau galimybei nebūtina, kad būtų negalimybė. Bene panašiai su nesamybe ir esamybe, nesiekiamybe ir esamybe. Neigiamas yra sąlygiškas, teigiamas nesąlygiškas.

Laipsnynas

• Laipsnynas išsako, kas aš esu, pavyzdžiui, įnagininkas (įrankis) pajungti save. Yra šeši laipsniai tarp Dievo ir gerumo.
• Savo valia esame vardininkas, naudininkas, galininkas. Dievo valia už mūsų esame įnagininkas, kilmininkas, vietininkas. Gyvendami Dievo valia atsisakome savęs, kaip židinio, užtat nepaprastai išplečiame save.
• Gyvenimas dvigubu požiūriu leidžia laipsnynu suderinti Dievo valią ir savo valią.
• Laipsnynas - išgyvenimo rūšys. Parodo, kad savasties nustatyta.

Sąmoningėjimas

Sutelkiame save, kas esame. Ketverybė 4.

Pasąmonė sutelkia Mane

• Pasąmonė, skirdama išteklius, susiaurina, sutelkia, kas mes esame, pridėdama požiūrius: Kūnas (joks požiūris - nesavarankiškas, turi poreikius) - protas (požiūris, neužtikrintas abejoja) - širdis (požiūris į požiūrį, nerami laukia) - valia (požiūris į požiūrį į požiūrį, nemylinti vertina).
• Neigimu sutelkiu save.
• Jeigu žmogus gyvena kūnu, jis nesuvokia kokiu pagrindu jisai gali būti giminingas Dievui, bet kai tik jis gyvena protu jis gali sutapti su Dievu, jį suprasti, jį atpažinti.
• Pažįstame save, savo kertinę vertybę. Panašiai, pažįstame savo kūną - poreikius, protą - abejones, širdį - lūkesčius.

Keturi lygmenys

• kūnas, protas, širdis, valia
• joks požiūris - požiūris - požiūris į požiūrį - požiūris į požiūrį į požiūrį
• Dievas-Aš-Tu-Kitas.
• Dvasia - sandara - atvaizdai - vieningumas.
• Dievas-viskas-troškimai-meilė.
• Vienumo keturi pagrindai: bendras netroškimas, paskiri netroškimai, paskiri troškimai, bendras troškimas. Pranešimas apie vienumo pagrindus.
• Keturios geometrijos.
• Ar-Koks-Kaip-Kodėl.
• Keturi netroškimai yra keturi aštuonerybės atvaizdai.
  • Aštuonerybę (padalinimų ratą) galima išgyventi ketveriopai (asmenimis - troškimais ir netroškimais).
• Viskas apie betką yra viskas apie požiūrį. Viskas apie kažką yra viskas apie betką apie betką, tad apie požiūrį į požiūrį. Viskas apie nieką yra viskas apie betką apie betką apie betką, tad apie požiūrį į požiūrį į požiūrį.
• Keturios pakopos žmoniškai išsako išėjimą už savęs.

Išteklių skirstymas.

• Patirtis su duomenų bazėmis - pusę dėmesio skirti sistemos bendrybėms ir pusę dėmesio skirti išimtims.
• Bendrybės ir išimtys. Technologija - standartai - mus skiria. Menas - išimtys - mus jungia. Dorovė - galimybė rūpintis išimtimis. O kaip su dorovės bendrais dėsniais? Asmuo ir asmenybė? Mylėk artimą kaip save patį?

Valia

• Galiausiai esu valia.
• Dorovei svarbu žmogaus ketinimai, jo valia. Elgesys atitinkamai vertinamas.
• Aš iš esmės nesu savo kūnas, nė protas, nė širdis, o iš visų atvaizdų tesu savo valia. Valios pagrindu galiu būti ir širdis, ir protas, ir kūnas. Aš nesu savo protas - esu savo valia - šitą suvokiau kovodamas su įpročiu glamonėti save. Protas gali apstatyti valią, bet aš galiu kažkiek atjungti savo protą, atsiriboti nuo jo. Panašiai, nesu savo kūnas - galiu paaukoti savo gyvybę, kentėti skausmą. Nesu savo širdis - galiu nepaisyti savo jausmų, savo jautrumo. Tačiau negalima atskirti žmogaus nuo jo širdies, proto ar kūno.
• Dorovė: nesame savo introspekcija (dėmesys sau, refleksija, sąmonė), esame jos rėmai (sąmoningumas, valia). Tapatintis su savo introspekcija (su savo žibintu) yra dorovinė klaida.

Troškimai

Troškimais iškyla valia

• Troškimas atsiskleidžia
• Troškimas yra ryšys su mūsų gelmėmis, su tuo kas už mus giliau ir mus grindžia. Tad Dievas išeina už savęs į mus, į savo gelmes. Keturias gelmes nusako troškimo apimtis atitinkantys veiksmai +0, +1, +2 ir +3.
• Pilnai atsiskleidžius troškimui, sutampa žinojimas ir nežinojimas - tai visko žinojimas. O troškimui neatsiskleidžius, visiškai nesutampa žinojimas ir nežinojimas - tai nieko žinojimas.
• Troškimai išsako, kiek nežinantis Dievas yra išėjęs už savęs į žinantį Dievą. Apimtis (niekas, kažkas, betkas, viskas) skiria nežinojimą ir žinojimą.
  • Iš pradžių nesiskiria žinojimas ir nežinojimas - juos skiria niekas.
  • Toliau išsiskiria, ką žinome ir nežinome, atsiranda kažkas.
  • Toliau išsiskiria paskiras žinovas ir bendrasis žinovas, atsiranda betkas.
  • Toliau išsiskiria santykiai tarp paskiro ir bendrojo žinovų, tų santykių asimetriškumas, atsiranda viskas.
• Tokiu būdu žinovų požiūriais - pasaulio (jokiu požiūriu), asmenybės (vienu požiūriu), asmens (dviem požiūriais) ir Dievo (trimis požiūriais) išsiskiria nežinojimas ir žinojimas, atsiveria Dievo, Mano, Tavo ir Kito būklės. Pasaulio (joks) požiūris grindžia Dievo būklę, o Dievo (trejopas) požiūris grindžia Kito būklę. Nes Dievas įžvelgia tarpą tarp savęs už mūsų ir savęs mumyse, ir mes tuo pačiu galime tai įžvelgti. Matematikoje atitinkamai galime pridėti židinį (už mūsų) ir visybę (Dievą mumyse).
• Dievo sandara yra viskas, o visko atvaizdai yra troškimai. Troškimais Dievas išeina už savęs, tad už visko, į save. Jų vieningumas yra meilė, pilnas išėjimas už savęs.

Poreikių tenkinimai

• Poreikiu tenkiname nevalingai, pasąmone.
• Poreikių tenkinimai išsako pagrindus, kuriais galime rinktis Dievą vietoj savęs.
• Pirmi trys poreikiai grindžia elgesį, kiti trys poreikiai grindžia dorovę.

---

Sąmonės sandarų apžvalga

• 4+4
• Aplinkybės
• Netroškimai
• Pertvarkymai
• Šešerybė trys pasirinkimai
• Abejonės

Sąmonė puoselėja pasąmonei priešingą kryptį.

• Sąmonė išplaukia iš klausimo Kodėl?

4+4

Pasąmonė mus neramina, valia išsprendžia - sąmonė randa ramybę 4+4

4+4. Patikslinti Save, gyventi bendrystėje.

• Tėvas prideda požiūrius, Sūnus atima požiūrius.
• Pastangos susikalbėti, Pranešimas apie pokalbius
• Rinkti: Taikdarystės pavyzdžius.
• Deriniai Pranešimas apie derinius.
• Aumuo nuovokos, nuojautos, kūrybingo mąstymo galia.
• Suvokimo lygmenys yra suvokimas, savęs suvokimas, bendras suvokimas ir susikalbėjimas. Šiais lygmenimis einame link susikalbėjimo, save tiksliname, pereidami iš kūno į protą, gilyn į širdį ir galiausiai pasiekiant valią. Susikalbėjimu išryškinami šie keturi lygmenys, į kuriuos galima paskui atsiremti.
• Susikalbėjimas įvyksta save pakankamai patikslinus, taip kad išsiskiriame nuo visų kitų, tarsi fermionai. Paskui, kaip bosonai, galime kartu banguoti, bendrystėje. Tai tarsi dalelyčių ir bangų dvilypumas.
• Derinys turėtų visko padalinimą pritaikyti susikalbėjimui.
• Pirmais keturiais požiūriais žengiame pirmyn, gilyn, 0->1->2->3 o kitais keturiais požiūriais lipame lauk, platyn 4->5->6->7. Gali būti apylankos: kūno (logikos) 0=>7, proto (dorovės) 1=>6, širdies (sąmoningumo) 2=>5, valios 3=>4.
• Ramybė. Nurimdami išvystome didžiausią jautrumą ir kartu didžiausią laisvę ir didžiausią atsitiktinumą (ryšį su Dievu), didžiausią lankstumą.

Palaikyti visko žinojimą

• Dvasios skaidrumu, ramybe ir jautrumu palaikome visko žinojimą visose apimtyse, ryšį tarp visų asmenų.
• Man rūpi savo ribotu žmogišku proto prilygti Dievo žinojimui. Užtat turiu tobulai pažinti savo proto ribas ir suvokti jų tikslingumą. Turiu suprasti žinojimo apimtis - viską, betką, kažką, nieką; jų žinovus - Dievą, Mane, Tave, Kitą; ir ką jie žino - Kodėl, Kaip, Koks, Ar.
• Sąmoningai žinočiau
• Man rūpi tikslingai įsijausti, suprasti reikalą, sąmoningumu prilygti Dievui.
• Įsivaizduoju, Dievas būtent mumis išgyvena dalinį žinojimą. Panašiai, būtent Dievu įsivaizduoju visuminį žinojimą.
• Mano protas yra labai ribotas. Jeigu suprasčiau savo proto ribas, jeigu išmanyčiau jų tikslingumą, jeigu būčiau itin sąmoningas, gal tada įstengčiau atsisakyti savo požiūrio, gal žvelgčiau Dievo žvilgsniu. Jei būčiau tiesus, teisingai sustatytas, gal tada manimi Dievas žvelgtų į viską.

Žinojimas ir nežinojimas

• Žinojimas įpareigoja. Kodėl? Nes proto santykis su žiniomis yra tas pats kaip valios santykis su veiksmais. Jeigu protas gali žinoti, tai širdis gali atjausti ir valia gali liepti. Tad žinojimas sutampa su atsakomybe. Nežinojimas irgi įpareigoja žinoti. Kodėl?
• Kiekvienas, savo apimtyje, esame Nežinojimas. Nežinome, ar mes iš viso būtini. Užtat kaip tyrėjai, kiekvienas pasitraukiame, ir savo apimtyje prileidžiame žinojimą. Tačiau, kaip tyrėjai, kiekvienas atsakome savo apimtyje atpažinti nežinojimą. Privalome tokį nežinojimą išsakyti žinojimu. Taip savo nežinojimą įkūnijame žinojimu. Taip suderiname nežinojimą ir žinojimą. Taip visi mes kiekvienas savo bendru nežinojimu aprėpiame, patikriname ir įprasminame visą žinojimą.
• Pirmenybę teikti nežinojimui. Mąstyti klausimais. Panašiai, santykis tarp Dievo ir gerumo.
• Gėrį ir blogį pažįstame. Bet Dievo nepažįstame, tai bene yra gyvybės medis, pažinti Dievą.
• Nulybės atvaizdai nusako tarpą tarp nežinojimo ir žinojimo.

Kaip įtikinti pasąmonę

• Dorovinis pagrindimas yra dvilypis. Suvokiame, kaip turėtumėme tobulai elgtis - tačiau dažnai esame netobuli, ypač savo atitrūkimu nuo kitų, nesirūpindami kitų dorove. Betgi taip pat mus gali paskatinti protingas elgesys, kaip būtų protinga elgtis. Ir kai abu sutampa, nebėra jokio pagrindo nusidėti. Jeigu protu galima palaikyti dorovę, tai nebėra pagrindo jos atsisakyti.

Ar yra ryšys su Dievu?

• Pažinęs save, toliau amžinai bręstantis klausia, ar jisai turi ryšį su Dievu (kaip gerasis vaikas) ar jo neturi (kaip blogasis vaikas). Jeigu jį turi, tai nusileidžia jam, vykdo jo valią, pirmenybę teikia Tėvo požiūriui - sąlygiškam požiūriui, pavyzdžiui, artimo meilei.

---

---

Aplinkybės

Aplinkybėmis naujai dėliojasi savastis 4x3

4x3. Išplėsti Save. Sena Savastis - meilė - nauja Savastis.

• Klausimai: Kodėl žmonės klausia klausimus - 12 priežasčių.
• Tapatybė. Pranešimas apie tapatybę ir 12 tapatybės pradų. Tapatybės kaita.
• Maldų veiksmingumas.
• Gyvybės dėsniai.
• Aplinkybėmis suvokiame, kaip išgyvenimas išplečia mūsų savastį.

Trejybės atvaizdai

• Išgyvenimų apytakoje, kaip žmogaus trejybė tampa pagrindu Dievo trejybę išreiškiantiems keturiems trejybės atvaizdams? Dievo trejybė yra dvasia, žmogaus trejybė yra sandara, o trejybės atvaizdai yra atvaizdai. O jų vieningumas yra? Dievo trejybė?

Netroškimai

Kas yra netroškimai

• Netroškimai yra langai į padalinimų ratą. Antrinės sandaros remiasi tais langais, pristato padalinimų ratą - pirma, padalinimais, paskui atvaizdais ir aplinkybėmis, galiausiai trimis kalbomis. Visa tai yra pagrindas trims veiksmams.

Pasirinkimas tarp troškimo ir netroškimo

• Netroškimai prieštarauja troškimams, tad prieštarauja šiam išėjimui už savęs. Tad pirmiausiai tenka rinktis tarp troškimo ir netroškimo. Sąmoningumas renka troškimą. Tai pasirinkimas tarp nežinojimo ir žinojimo, tarp sąmonės ir pasąmonės.

Netroškimai išryškina laisvos valios galimybę

• Netroškimais atsiranda laisvos valios
  • Laisvos valios yra vieningumo pagrindas.
• Netroškimai atveria vienumo sampratas, vienumo pagrindus: visuomenės dalia, asmenų dalia, asmenų troškimai, trokštama visuomenė.
• Netroškimai priešpastato laisvas valias:
  • jokią valią kūno poreikių tenkinimu;
  • vieną valią abejonių sudvejojimu;
  • dvi valias (sąmonės ir pasąmonės) lūkesčių jauduliais;
  • ir tris valias vertybių klausimais.
• Priešpastatytas valias galima suvesti arba nesuvesti.
  • Valių skaičių augimas parodo augančią tarpo kokybę.
• Netroškimai sugretina nepakankamą mūsų žinojimą ir Dievo nežinojimą.
  • Netroškimai Dievo Dvasios sąlygų veidrodžiu sugretina besąlygišką Dievą, neturinčio savęs, ir mus sąlygose, atsisakančius savęs.
• Mums nežinojimo galimybes išsako aštuongubo kelio klausimai, visaip išplečiantys mūsų kertinę vertybę, kaip ji tiktų Kitam? Visko žinojimas būtent taip iškyla bendru žinojimu, kada savo asmeninį žinojimą, atsisakydami savęs, pakeičiame bet kokio asmens žinojimu.
• Netroškimais iškyla meilės galimybė ne tik valia viskame, bet ir širdimi betkame, protu kažkame ir kūnu niekame.
• Netroškimai išsako, kaip siejamos dvi trejybės. Abejonėmis jos siejamos kažkuo, tad gerumu, tad neigiamai, tad vienu požiūriu, tad tarpu tarp lygmenų. O lūkesčiais jos siejamos betkuo, tad Dievu, tad trimis požiūriais, tad teigiamai, tad keturiomis pakopomis ir dviem laisvumais, kuriais siejamos dvi trejybės. Vertybėmis siejamos žmogaus trejybė ir Dievo trejybė. Apimčiai platėjant žmogaus trejybė išsiskiria nuo Dievo trejybės ir tampa savarankiška. Tad Sūnaus požiūris ir išgyvenimo apytaka išsako žmogaus trejybės savarankiškumo raidą. Iškyla žmogaus požiūriai: +0, +1, +2, +3.
• Žmonėmis kūniškai reiškiasi kūno vienumas, susitelkimas, susiklausymas, bet nebūtinai proto, širdies, valios. Jie reiškiasi atitinkamai protu (tiesa), širdimi (atjauta?), valia (meile? savęs atsisakymu? nesavanaudiškumu?)
• Netroškimai išsako išėjimo už savęs pakopą, taip kad tas išėjimas sustabdomas. O sustabdant galima išryškinti atitinkamą ribą. Tad netroškimai tą ribą išryškina, kas savastyje ir kas už jos, ką žinome ir ko nežinome. Tiktai ta riba auga savo kokybe: jokiu požiūriu (neišėjus už savęs), vienu požiūriu, dviem požiūriais, trim požiūriais (pilnai išėjus už savęs). Tad požiūriai išsako kiek išeiname už savęs. Ir požiūriai atitinka pasirinkimą.
• Netroškimai padeda įžvelgti savo ribą atskirti save nuo ne savęs, savą nuo svetimo.
• Proto dvejonės išskiria dvi puses reikalo, kaip apie jį mąstyti, kokie galėtų būti du atsakymai. Ir toliau širdies tiesos ir pasaulio tiesos išskyrimas leidžia mums nustatyti kuri pusė yra mūsų vidaus (širdies) ir kuri yra išorės (pasaulio). Tad protas tokiu būdu dalyvauja savasties ribos nustatyme, panašiai kaip širdis ir valia. Protas išskiria dvi puses reikalo. O kaip su kūnu? Šitokiais klausimais išsiaiškiname kas mes esame. Tad jie yra svarbūs išgyvenimo apytakai ir sudalyvauja išgyvenimuose.
• Protas sulygina. Dvejonė nustato.
• Išgyvename netroškimais: valią vertybėmis (kodėl), širdį lūkesčiais (kaip), protą abejonėmis (koks), kūną poreikiais (ar). Išgyvename tuo kas mus pakeičia, tad savimi.
• Netroškimais bene galime priimti kito požiūrį ar neturėti nė jokio požiūrio.
• Netroškimais galima išeiti už savo vaizduotės ribų, 6+1+1. Gyventi tikrovėje, rinktis santykį su tikrove. Sąmoninguas teikia teisingą pasirinkimą.
• Netroškimai neigia Dievo troškimą, šešiais požiūriais atskirdami Dievą už žmogaus (išeinantį už savęs) ir Dievą žmoguje (į kurį įeitų). O atliepimai septintuoju požiūriu atstato ryšį su Dievu už žmogaus. Užtat didysis pasirinkimas yra ar gyventi savimi (netroškimais) ar kitu, tad visais (septintuoju požiūriu).
• Netroškimai sustato galimybes išrišti reikalą, tiek savimi, tiek Dievu, ir taip pat septintu požiūriu jį plėtoti giliau.
• Žmogus yra tarpe tarp Dievo už jo ir Dievo jame. Dievą už santvarkos ir Dievą santvarkoje sieja ir skiria Dievo išėjimas už savęs, jo troškimai. Žmogus reiškiasi netroškimais.
• Troškimai išsako brandos dvasią, o netroškimai išsako savastį.

Lūkesčiai

• Lūkesčiai išreiškia sandarą 1+4+2+1
• Jauduliai sprendžiasi sulaukius žinių. Užtat galim išskirti tai, kas mumyse suveikia belaukiant, ir tai kas mumyse suveikia sužinojus. O tai gali atskirti kryptis į gėrį, kurį bandome įžvelgti, nuo krypčių iš gėrio, tai yra, iš kurių ateina gėris
• Skausmas. Ar skausmą išgyvename, kaip klausimą? Bandome suvokti skausmo prasmę. Skausmas tuo pačiu gali mus apgauti. Skausmas yra vaizdinys to, ko nepageidaujame, netrokštame. Ar malonumą išgyvename, kaip atsakymą?
• Lūkesčiai ir troškimai. Troškimai kyla iš pasąmonės, o lūkesčiai iš sąmonės - ko laukiame. Teigiami jausmai kyla kada jie negali nesutapti. Kartu, mes galime turėti lūkesčius, tad galime turėti vidų ir išorę, o tai yra pagrindas trejybės poslinkiams, kad išorė slenka vidun. Tad išorės požiūrio įsisavinimas vidiniu požiūriu reiškia, kad yra išorė ir vidus (nes yra išorinis požiūris) ir kad akivaizdžiai nėra trikdžio - poslinkis iš išorės į vidų įvyko.

Jausmų matai, trejybė ir atvirumas

• Teigiami ir neigiami jausmai - ar teisingai vykdome
• Ramybė ir jaudulys - ar teisingai mąstome
• Jautrumas ir nejautrumas - ar teisingai nusistatome

Tarpas

Žmogaus būklė, iš šalies, grynuoju sąmoningumu: Tarpas, kuriame Dievo nėra bet Dievas atsiras.

• Tarpą nusako ketverybė, penkerybė, šešerybė, septynerybė. Tai tarpas tarp dviejų ašių, poslinkių. Šis tarpas nusako žmogų ketverybėje ir kaip jisai išeina už savęs link Dievo. Tokiu būdu jisai apgręžia Dievo išėjimą už savęs į save nulybe, vienybe, dvejybe, trejybe, tai yra, neapibrėžtumo lygmenimis ir Dievo šokiu.
• Dievo šokiu atsiveria tarpas, sąlygos kuriose Dievo tuo tarpu nėra, bet jisai atsiras. Žmogus yra būtybė išsivystanti tame tarpe tarp Dievo už jo ir Dievo jo gelmėse.
• Žmogus visose pakopose nustato savo ribas, kas jisai yra, kas yra (Dievas) už jo, už ką jisai atsako tiesiogiai ir netiesiogiai.
• Susigaudome, kas yra besąlygiška - už mūsų santvarkos, ir kas yra sąlygiška - mūsų santvarkoje. Tuo pačiu susigaudome, jog patys esame už santvarkos.
• Žmogaus vaidmuo ir atsakomybė
• Apytakos ištakos Dievo šokyje

Žmogaus būklė, žmogaus požiūriu: Tarpas tarp Dievo už mūsų ir Dievo mumyse.

• Plėtojame sandarą išsakančią santykį tarp Dievo už mūsų ir Dievą mumyse. Šį plėtojamą išgyvename vietoje, būdami bendros plėtotės fraktaline dalimi, mumyse plėtojasi siauriau ir už mūsų plačiau.
• Grynasis sąmoningumas įsikūnija svarstydamas, kas jisai yra? Išsiaiškindamas, kas jisai yra, grynasis sąmoningumas privalo įsikūnyti, privalo nustatyti ribą tarp to kas savyje ir už savęs, tarp įsijautimo ir atsitokėjimo.

Pertvarkymai

Kalbos remiasi pertvarkymais 3x2

Pertvarkymai

• Išgyvenimuose pertvarkymai sieja pasąmonę (asmenybės atsakymų sudėtingumą) ir sąmonę (asmens pasirinkimų paprastumą).
• Išgyvenimo seka sieja pasąmonės tinklą ir sąmonės medį. Užtat išsiskiria pasąmonės ir sąmonės tiesioginis santykis:
• 2) Mažėjantis laisvumas: sąmonės žemėlapynas = medis pertvarko-valdo tinklą
• 5) Didėjantis laisvumas: pasąmonės žinynas = tinklas pertvarko-valdo medį

Ko skaitlingesnė pirminė tvarka, to ryškiau ją valdo antrinė tvarka. Šiuos du pertvarkymas papildo keturi pertvarkymai susiję su seka:

• 1) Kodėl: raida = seka pertvarko-valdo medį
• 3) Kaip: vadovėlis = tinklas pertvarko-valdo seką
• 4) Koks: metraštis = medis pertvarko-valdo seką
• 6) Ar: kelionė = seka pertvarko-valdo tinklą

Juos sieja semiotinis kvadratas, septynerybė.

Sąmonės klausimai pertvarko pasąmonės atsakymus

• 6 ženklų savybės
• 6 tvarkų poros
• 6 nesusivedimai

Sulyginus pasąmonę ir tinklą, sąmonę ir medį, sąmoningumą ir seką, ir išgyvenimą supratus kaip atsiskledimą ir užsiskleidimą:

• tinklas - medis
• tinklas - seka
• medis - seka
• seka - medis
• seka -tinklas
• medis - tinklas

Šešerybė

Šešerybės (6, dorovė, atsakomybė): Antrinė savastis (sąmonė) skiria sąlygišką buvimą ir nesąlygišką nebuvimą.

Besąlygiškumo ir sąlygiškumo santykis

• Šešerybė sieja besąlygiškumą ir sąlygiškumą. Juos atitinkamai išsako Dievo ir žmogaus požiūriai, iš kurių iškyla požiūrių grandinė.
• Dievui saugant tikrinti Save.
• Gyvenimo nepasisekimai reikalingi nes jie įrodo sąlygiškumo nepakankamumą, tai kad reikalinga gyventi besąlygiškumu, besąlygiškai.
• Šešerybė ir dorovė sieja (Dievui) nebūtiną Dievą ir (mums) būtiną Dievą.
• Šešerybės trys besąlygiški požiūriai sudaro sąlygišką Dievo trejybę, o trys sąlygiški požiūriai sudaro besąlygišką žmogaus trejybės ratą.
• Gyventi dorove, šešerybe, tai gyventi dvigubu požiūriu: besąlygišku ir sąlygišku, tad atviram brandai, visaip pasiruošiusiam bręsti.
• Besąlygiška ar sąlygiška trejybė. Blogasis vaikas myli artimą, bet ne Dievą. Blogasis vaikas gyvena trejybės poslinkiais ar netgi neposlinkiais. Poslinkiai išsako Dievo išėjimą už savęs, o neposlinkiai išsako jo pirmąpradžią būseną. Jam neišeinant už savęs, ta pirmapradė būsena yra pagrindas. O gerasis vaikas myli Dievą, renkasi Dievą vietoj savęs.
• Šešerybė išskiria sąlygišką derėjimą (trejybės ratu) ir besąlygišką derėjimą.
• Šešerybė sustato veidrodį (dvilypumą, dualizmą) siejantį žmogaus dinaminę veiklą (poslinkiais) ir Dievo statinę veiklą (nariais). Tokį dvilypumo veidrodį, pasąmonės ir sąmonės, sustato ketverybė, penkerybė, šešerybė ir septynerybė. Dvilypumas sieja santykių visumas, pavyzdžiui, žmogaus trejybės rato poslinkius ir Dievo trejybės narius.

Šešerybė sulygina kaip elgiamės ir kaip derėtumėme elgtis.

• Dorovė iškyla vis pasitikrinant ar savo sprendime atitinkam sau, savo dėsniui, savo prigimčiai.
• Šešerybė išsako žmogaus būklę, aplinkybes, sąlygas, jo dorovę.

Platesnis supratimas

• Šešerybė leidžia mums suvokti savo išgyvenimą plačiau, jo visumą, į ką jisai atsiremia, į troškimą, taipogi Dievą mumyse ir už mūsų.

Trejybė ir šešerybė

• Šešerybė: Žmogus išgyvena trejybės ratą tiek iš vidaus (vidiniu požiūriu, dorybe), tiek iš lauko (išoriniu požiūriu, teigiamu jausmu).
• Šešerybė sieja požiūrių grandinės trejybę ir trejybės ratą.
• Šešerybė (atsakomybė, dorovė) sieja pasirinkimų išdavas, sąlygiškumo trejybės ratą ir besąlygiškumo klausimus (Ar gyvenimas būtinai teisingas? Ar Dievas būtinai geras? Ar Dievas būtinas?)
• Šešerybė sieja tris sąlygiškus požiūrius - trejybės ratą, ir tris besąlygiškus požiūrius - pastarieji yra išrikiuoti: +1, +2, +3. Kaip juos susieti su šešerybės požiūriais?
• Žmogus išgyvena Dievo šokį kaip trejybės ratą, užtat kaip šešerybę. Mat, jisai trejybės ratą išgyvena tolydžiai, jame išsaugoja savo savastį. Jisai kiekvienu poslinkiu renkasi ar išgyventi iš vidaus (vidiniu požiūriu įsisavinant išorinį požiūrį) ar iš lauko (teigiamą jausmą įamžinant dorybe).
• 4 lygmenys - mylinčiojo požiūriai - yra papildomi -1 (uždarant trejybės ratą), +4 arba +6. Tokiu būdu sudaromos sąlygos šešerybei
• Kiekvienu trejybės poslinkiu, Dievas išeina už savęs į žmogaus pasaulį (šešerybę).
• Šešerybė įpina dorovę į mūsų veiklas ir veiksmus, į mūsų trejybės ratą.

Sandara

• Sandara apibrėžiama išoriniais ryšiais. Tad vidinė sandara nėra sandara!? Ir sandara būtinai mus žavi? Arba lygmuo Kodėl būtinai mus žavi?
• Šešerybėje yra vienas trejybės ratas užtat yra trys Dievo trejybės, kuriomis sąlygiškumas atsitraukia besąlygiškumui.
• Besąlygiškumo trejybė yra Dievo trejybė, o sąlygiškumo trejybė yra žmogaus (savasties) trejybės ratas. Tad Dievo trejybė turi pirmenybę.
• Besąlygiškumas grindžia Dievo trejybę, išsakantis būtinumą-tikrumą-galimumą. Tai trejybės rato neišgyvenimas, nešališkas jo supratimas, iš šalies. Sąlygiškumas grindžia buvimą-veikimą-mąstymą, trejybės rato išgyvenimą. Tad tai išsako skirtumą tarp išgyvenimo ir neišgyvenimo. Pats Mano išgyvenimas yra tarpiniame lygmenyje, arčiau neišgyvenimo. Tikrasis išgyvenimas yra Kito išgyventas išgyvenimas. Užtat tyrimas krypsta į Kitą.

Šešerybės atvaizdai:

• Įsisavinimu Dievo valia pasipildo žmogaus valia, užtat įamžinimu Dievo valia papildo žmogaus valią.
• Žmogui besąlygiškas (nusistatytmas, vykdymas, mąstymas) įsisavinamas, kaip sąlygojamas poslinkis.
• Dievui besąlygiškas (nusistatytmas, vykdymas, mąstymas) įamžinamas, kaip būseną apibrėžiančio poslinkio galimybė.
• Sąmonės atvaizdas: įsisavinimas požiūrio (Dievo valios vykdymas) => pasąmonės atvaizdas: suveikia dorybė (trejybės rate). Tokiu būdu gyvename plačiau, mažesniu sąmoningumu.
• Teisingumas - viso Platono miesto visuotinę vertybę - kaip tai suprasti, lyginant su pareiga ir su ištikimybe? Ar tai Dievo lygmens vertybė?
• Vidinis požiūris palaiko teisingus trejybės rato poslinkius. O išoriniai požiūriai pakenčia neteisingus santykius. Atsisakius tos laisvės, užtikrinami teigiami jausmai ir jų įsisavinimas dorybėmis.
• Dievo šokyje dešimt Dievo įsakymų išsako, ką žinome apie Dievą. O sąmoningumu tai naujai suprantama nežinojimu, santykiu su Dievu: paklusimu (nežinojimu kodėl), tikėjimu (nežinojimu kaip) ir rūpėjimu (nežinojimu koks). Tai sulyginama su teisingumu (žinojimu kodėl), ištikimybe (žinojimu kaip) ir pareiga (žinojimu ką). Tad žinojimą pakeičia nežinojimas. Įsisavinimu, išorinis žinojimas tampa vidiniu nežinojimu, o įamžinimu, jausminis nežinojimas tampa dorybiniu žinojimu. Tai yra savasties ribų žinojimas ir nežinojimas. Teigiamais jausmais - vienpusiais jausmais - nejaučiame ribų, tad jų nežinome. O sąmoningumas žino ribas. Tad įamžinimu iškyla nulinis lygmuo, visiškas nesąmoningumas, savaiminis veiksmas, doras įprotis.
• Šešerybės atvaizde besąlygiški taškai yra "dangus" (kaip danguje, taip žemėje...) o trejybės rato sąlygiški taškai yra "žemė".
• Išgyvename sandarą poslinkiais. Proto dėmesio poslinkiai. Išreiškia žinojimą ir nežinojimą. Poslinkiu žinojimas kaupiasi. Nežinojimas banguoja - vis poslinkiu išnyksta ir paskui nauju nariu vėl iškyla. Tai primena šešerybės atvaizdą kuriame dorybė kaupiasi, o teigiami jausmai bene banguoja. Tas bangavimas taip pat primena sąmoningumo bangavimą, taip pat kaitaliojimą kaip gyvybės dėsnį.

Atsisakymas savęs

• Išgyveni savimi. Kai atsisakai savęs ir griežtų savo ribų, neišgyveni. Atsiveria sąmoningumo erdvė Dievui ir gerumui.
• Kaip atsisakyti savo požiūrio?

Prisirišimas prie savęs

• Jeigu esi prisirišęs prie savęs, tai būsi pragaro sunaikintas.
• Veiksmais ir būtent sąmoningumu +3 (pasižiūrėdami iš šalies, nešališkai) neigiame savo požiūrį, jo atsisakome. +2 atsisakome įsijautimo, o +3 atsisakome paties požiūrio. +1 atsisakome esamų požiūrių.

Laisvė ir atsakomybė

• Sąmonė turi laisvę spręsti kaip elgtis deramai.
• Gyvenimo atsakymai privalomi (trejybės ratu), tačiau gyvenimo klausimus patys pasirenkame (padalinimų ratu).
• Laisvė, kaip siekis, yra laisvė nuo savęs.
• Laisvas nuo jausmų.
• Kada nešališkumas skiriasi nuo besąlygiškumo? Kai nešališkai išgyvename (be Dievo sąvokos ar prielaidos), jaučiamės laisvi (bet ar esame laisvi?) Dievo požiūriu nesame, privalome elgtis, atkartoti Dievo trejybę. Sąmone išsaugojame laisvumą nes galime rinktis būti dorais. Tuomet tam tikroje apimtyje esame laisvi, grindžiame tam tikrus žinojimo rūmus.

Atsakomybė

• Pranešimas apie atsakomybę.
• būtina, tikra, galima - trejybės atvaizdas, grindžiantis atsakomybę
• the distinction between those who make the rules and who have to play by them, thus related to scopes and to the difference between hard and soft truths
• Asmuo atsako už savastį savo apimtyje, bet turi rinktis, ar ta savastis suprastina tik toje apimtyje ar plačiau? Tokiu būdu asmuo renkasi, kas Aš esu?

Išorinio požiūrio įsisavinimas vidiniu požiūriu

• Įsisavindami vidiniu požiūriu prisiimame asmenišką atsakomybę už save, savo veiksmus, savo vaidmenį, savo pareigas.
• Išgyvenimas sieja požiūrį su asmeniu, taip kad jį įsisavina ir tampa jo dalimi, šešerybės atvaizdu.

Polinkis - vidinis požiūris

• Ko labiau tiki X => to labiau linkęs veikti X pagrindu.

Vidinė būklė

• Itin svarbi yra žmogaus vidinė būklė, jo "state of mind". Nuo to priklauso ar elgesys yra teisingas. Tai svarbu, ne pasekmės. Tik, aišku, mes negalime spręsti apie žmogaus vidinę būklę. Bendrai, tik jis pats vienas gali spręsti, arba jį mylintis žmogus. Šį klausimą išreiškia abejonė, Ar tai iš tikrųjų protinga? ir dvejonė, Ar įstengiu svarstyti klausimą?
• Pasirinkimas iškyla nes norint įsisavinti požiūrį turi pirmiausiai būti išorinis požiūris, o išorinį požiūrį turime laisvę priimti ar atmesti, tad tenka rinktis. Užtat tikrasis pasirinkimas yra vienareikšmiškas įsisavinimas vidiniu požiūriu. Ir panašiai, jausmai gali būti teigiami ar neigiami, užtat iš jų išplaukia vienareikšmiškai teigiama dorybė. Būtent tokiu būdu gali būti tikroji dviprasmybė, kad Dievas linki ir mes taip pat renkamės. Ir ta dviprasmybė dvejaip išreiškiama, tiek sąlygiškais žmoniškais požiūriais, tiek besąlygiškais dieviškais vertinimais - jausmais/dorybėmis.

Kas yra Dievo valios vykdymas?

• Nusileisti Dievui ir jam atsiverti. Dievo besąlygiškai tiesai mes savo laisve esame reikalingi atsverti jo besąlygiškos būklės primestumą. Tad turime būti tiek sąlygiški, tiek laisvi, užtat turime laisvai susiderinti su jo požiūriu. Ir nors truputį jam nusileisdami mes atveriame jam langą per mus. Tai ir yra Dievo valios vykdymas - ir kaip tai vykdome paklusdami, tikėdami ir rūpindamiesi? Išmąstyti šešerybe, kaip jinai derina besąlygiškus ir sąlygiškus santykius? Šešerybė leidžia vykdyti Dievo valią, tačiau septynerybė suteikia papildomą laisvę, kuria Dievo, kaip tokio, nėra ir mes patys sprendžiame. Yra tiktai Dievo aidas - sąlygiškas gerumas. Gerumą jaučia pasąmonė, o sąmonė jaučia negerumą, tad reikia vadovautis sąmone.

Vykdyti Dievo valią

• gyventi trejybės ratu kai nėra ryšio su Dievu, trūksta dvasios, nusistovi sandara.
• įsisavinti išorinį požiūrį vidiniu požiūriu. Išorinis požiūris, tai vieningumo sandara, o vidinis požiūris, tai vieningumo dvasia. Teigiami jausmai, tai vieningumo atvaizdai, o dorybės, tai vieningumo vieningumas, nes tai visakame, tik daugiau ar mažiau.
• tai išeiti už savęs į save, trejybės poslinkiu
• tai priimti besąlygiško Dievo meilę
• tai būti viena su besąlygišku Dievu
• atvirumas besąlygiškumui yra besąlygiškas buvimas viena, esme

Kaip renkamės tarp savo valios ir Dievo valios?

• Sąmoningumas sieja įsijautimą (mano valią) ir atsitokėjimą (Dievo valią), leidžia laisvai rinktis.

Paklusimas, tikėjimas, rūpėjimas

• Dievo valią vykdome paklusdami, tikėdami, ar rūpėdamiesi.
• Paklusdami einame keliu; tikėdami sekame einantį keliu; rūpėdamiesi mums rūpi nusigauti ten kur kelias veda.
• Rūpėjimas - abejonės, tikėjimas - lūkesčiai, paklusimas - vertybės.
• Dievo valios vykdymas veda poslinkiais link sąmoningumo - rūpėjimas iš kūno-pasaulio į protą-asmenybę; tikėjimas iš proto-asmenybės į širdį-asmenį; paklusimas iš širdies-asmens į valią-Dievą. Kaip iš to iškyla trejybės ratas?
• Vienumas: asmens paklusimu - Dievo vienumas, asmenybių tikėjimu - asmens vienumas, pasaulio rūpėjimu - asmenybių vienumas. Tokiu būdu vienumas yra pagrįstas plačiau, už ribų, kaip ir dera. Ir yra trys tokie platesni pagrindai. Tad vienumo pagrindas yra išėjimas už savęs. Išorinis požiūris yra vienumo sąlygos, o vidinis požiūris yra tų salygų išpildymas ne sąlygiškai, o besąlygiškai, iš esmės. Tad išoriniai požiūriai išsako sąlygas tačiau jų išpildymas privalo būti besąlygiškas. Tai ir yra įsisavinimas. Ir atitinkamai, atmetus neigiamų jausmų galimybę, suskamba žmogaus dorybė.
• Kas Dievu rūpi, ką jis tiki, kam jis paklūsta? Kaip suprasti? Kaip Dievo paklusimas susijęs su malda? Kaip malda suveda mūsų ir Dievo rūpėjimą, tikėjimą, paklusimą? Malda išsako mūsų vienumą. Dievui rūpi mūsų vienumas, jisai tiki mūsų vienumą, jis paklūsta mūsų vienumui. Jėzaus lūkestis yra, kad mes visi esame viena. Dievas per Sūnų rūpinasi, tiki, paklūsta. Tam yra Dievo vaidmenys.

Trys pasirinkimai (vidiniai požiūriai): Pasaulis ar Asmenybė, Asmenybė ar Asmuo, Asmuo ar Dievas

Pasirinkimai

• Pasirinkimais lyginame keturias apimtis: pasaulį - asmenybę - asmenį - Dievą
• Trys pasirinkimai iškyla po dorovės klausimų: ką, kodėl, kaip - nes dorovės klausimai išpuoselėja save, o pasirinkimai verčia ties kurią nors vietą (kūną, protą, širdį) atsisakyti savęs.
• Pasirinkimai susiję su trimis vidiniais požiūriais.
• Pasirinkimai grindžia dorovę - šešias lygmenų poras.
• Trys pasirinkimai išreiškia įsijautimą pirmu požiūriu, atsitokėjimą antru požiūriu ir sąmoningumą trečiu požiūriu. Tai pasirinkimai tarp keturių netroškimų, vis brandžiau išsakant išėjimo už savęs pakopą, savasties ribą: jokiu požiūriu, vienu požiūriu, dviem požiūriais, trim požiūriais. Keturios pakopos grindžia šešis skirtumus, skiriančius sąmonės nežinojimą ir pasąmonės žinojimą.

Gyvenimo kryžkelės

• Bandau apžvelgti gyvenimo kryžkeles, kurias ištisai išgyvename.
• Išgyvenimo apytaka yra būtent pasąmonės apytaka, ką jinai išgyvena. O jinai išgyvena pasirinkimus, kryžkeles. Jinai renkasi, tuo tarpu sąmonė nesirenka, ir netgi renkasi nesirinkti, tad išryškina pasirinkimo galimybes.
• Kryžkelė gali būti sąmoninga ar nesąmoninga. Dideles atkarpas gyvename pagal scenarijų, tiktai tarpais būname laisvi.
• Gyventi šiaip ar gyventi amžinai?
• Jei gyventi amžinai, ar turiu ryšį su Dievu?
• Jei gyvenu šiaip, ar neturiu ryšio su Dievu, ar gyventi trejybės poslinkiu?
• Jei turiu ryšį su Dievu, tai kokia trejybės būsena?
• Trys pasirinkimai įsijautime (ne ar, o koks) ir atsitokėjime (ne koks, o kaip) išsako tą pasirinkimą glūdinčią sąmoningume (ne kaip, o kodėl).

Besąlygiški troškimai ir sąlygiški pasirinkimai

• Besąlygiškais troškimais kuri nors apimtis išskiria tai, kas santvarkoje, ir tai, kas už santvarkos. Sąlygiškais pasirinkimais renkamės tarp siauresnės ir platesnės apimties, tad tarp siaurumo ir platumo sąvokų, tarp Dievo ir Kito.
• Troškimus išgyvename keturiose apimtyse, o pasirinkimus jas šešeriopai lyginant.
• Troškimai yra nesąmoningi, o pasirinkimai yra sąmoningi.
• Tiek troškimais, tiek pasirinkimais išsiskiria tai Kas nežino ar žino ir tai Ko nežino ar žino.

Pasirinkimais atstatome ir išgyvename Dievo sąmoningumą.

• Mūsų galimybė rinktis yra mūsų sąmoningumo pradas, jo šaltinis, jo esmė mumyse.
• Pasirinkimais esame sąmoningi, tad jais priimame Dievo požiūrį.

Renkamės:

• Ar šiaip gyventi ar gyventi amžinai?
• Ar jaučiame ryšį su Dievu ar jo nejaučiame?
• Ar sukamės trejybės ratu?
• Gyventi bendru žmogumi ar paskiru žmogumi?
• Tarnauti sau ar atsisakyti savęs, tarnauti kitam?
• Gyventi nuliniu požiūriu, septintu požiūriu ar kitais požiūriais?
• Gyventi išoriniu požiūriu ar vidiniu požiūriu?

Mūsų valia myli tobulą, bet Dievo valia myli ir netobulą. Juk Dievas nebūtinai geras. Dievas išeina už savęs į santvarką. Dievas santvarkoje yra gerumas. Gyvenimas, tai Dievo gerumas. Bet amžinas gyvenimas, tai suvokimas, jog Dievas nevien santvarkoje, bet ir už jos. Amžinas gyvenimas, jau čia ir dabar, tai jautrumas, kad gyvenime yra begalę neteisybių, kurių Dievas dar neištaisė. Dar anksti liudyti, kad jisai suveiks, kolei mes patys liekam abejingi. Juk Dievo amžinas tyrimas, ar jisai būtinas, vyksta mumis, mūsų gyvenimais. Mumis paaiškės, ar jisai kiekvieną įtrauks, kiekvieną pasieks. Tuo tarpu žinome, kad Dievas nebūtinas, juk yra įstatymas, kurio mums turėtų pakakti, jei tik paklustumėme, kaip Jėzus. O kas nepaklūstame, galime tikėti Jėzų ir gyventi juo pavyzdžiu. O kas negali tikėti, gali tiesiog rūpintis visa tuo, kuo Dievas rūpinasi. Bet kas visakam abejinga, tas pasmerkta, ir mes visi kartu su ja.

• Renkamės: Amžinai bręsti ar šiaip gyventi?
• Jei amžinai bręsti, atsisakome savo požiūrio, pasipildome požiūriu - Dievo ar Kito.
• Sąmone vidiniu požiūriu įsisaviname išorinį požiūrį.
• Pajusti ar turime ryšį su Dievu.
• Jei turime ryšį su Dievu, puoselėti šviesuolių bendrystę kitus atjausti.
• Jei neturime ryšio su Dievu, savanoriškai pasitikrinti trejybe, tad su kitais sutapti.
• Pasąmone suskambame ir kaupiame dorybes.
• Jei šiaip gyvename, mus patikrins gyvenimas.
• Šviesuolės veikla gali išgelbėti tamsuolę.
• Dėkojame Dievui. Laisvėjame.
• Aš - bendras žmogus, o tu - paskiras žmogus. Esminė klaida, tai kad save (Aš) laikome Tavimi (Tu). Tad gyvename ne kaip bendras žmogus, o taip, kaip kiti į mus žiūri.

Trys pasirinkimai - trys dorovės

• Trys kalbos (aštuongubas kelias) palaiko asmens paklusimą Dievui; atvaizdai/aplinkybės (gėrio kryptys) palaiko asmenybę, kad tikėtų asmenį; padalinimai (dvejonės) palaiko pasaulį, kad rūpėtų asmenybei.
• Tėvo, Sūnaus ir Dvasios dorovės išreiškia sąmoningėjimo galimybes pasirinkimais, atitinkamai nubrėžiant atsakomybės ribas: Dievo ir asmens (teisingumu-paklusimu), asmens ir asmenybės (ištikimybe-tikėjimu), asmenybės ir pasaulio (pareiga-rūpėjimu).
• Trys kalbos išsako ribas tarp Dievo ir asmens - paklusimu, tikėjimu, rupėjimusi - Dievo valios vykdymą. Atvaizdai ir aplinkybės išsako ribą tarp asmens ir asmenybės - gera valia gėrio kryptimis. Padalinimai išsako ribą tarp asmenybės ir pasaulio - išmintimi.
  • Tėvo dorovė - aštuongubas kelias - ryšys su Dievu arba mes patys esame Dievas ir gyvename trejybės ratu - palyginti su Dievo šokiu
  • Sūnaus dorovė - gėrio kryptys, jauduliai, lūkesčiai - sąmonės ir pasąmonės santykis - gerojo ir blogojo vaiko santykis
  • Dvasios dorovė - dvejonės-abejonės, širdies ir pasaulio tiesos
• Sąmoningumo lygis dvejopai sudalyvauja.
  • Dievui žinant, renkamės tarp gretimų sąmoningumo lygių: asmuo paklūsta Dievui, asmenybė tiki asmenį, pasaulis rūpi asmenybei. Taip grindžiami santykiai.
  • Dievui nežinant, iškyla santykiai su Dievu. Pasaulyje įvyksta pasakojimu, asmenybė įvardija įvardijimu, asmuo grindžia pagrindimu. Septintuoju požiūriu (rūpi ar paklūsta) poreikiais, tiki abejonėmis, (paklūsta ar rūpi) lūkesčiais.

Vidiniai požiūriai - trys pasirinkimai

• Širdingas bendravimas tai buvimas viena, tai susitapatinimas. Esame viena su Dievu paklusdami; su tavimi tikėdami; su kitu rūpėdami; su savimi amžinai gyvendami.
• Rūpi ryšium su kažkuo, tikime ryšium su betkuo, paklūstame ryšium su viskuo.
• Žmogus turi būti pats nukryžiuotas (paklusti) arba tikėti kitu arba jam turi rūpėti.
• Gyvenimo trys pasirinkimai: rūpėjimas: asmenybė ar pasaulis? tikėjimas: asmuo ar asmenybė? pagrindimas: Dievas ar asmuo?
• Tėvo dorovė: asmuo paklūsta Dievui
• Sūnaus dorovė: asmenybė tiki asmeniu
• Dvasios dorovė: pasaulis rūpi asmenybei

Išoriniai požiūriai išsako žmogaus laisvę

• Išoriniai požiūriai nurodo žmogaus dorovinę laisvę paklusti ar nepaklusti, tikėti ar netikėti, rūpėti ar nerūpėti. Nepaklusimas (puikybė?), netikėjimas (stabmeldystė?), nerūpėjimas (apatija) yra nuodėmės pagrindai. Palyginti su nuodėme šventajai Dvasiai - nepasimokyti, ne spręsti apie medį pagal vaisių.

Išorinio požiūrio įsisavinimas vidiniu požiūriu teigiamą jausmą įamžina dorybe. Kaip tai suprasti? Teigiamą jausmą jaučiame tada, kada neigiamas jausmas neįmanomas dėl trijų priežačių - neturime vidaus (žavesio atveju), neturime neigiamų lūkesčių (meilės atveju), neturime išorės (artimumo atveju). Ir tuomet neįmanoma trejybės ratui sukti priešinga linkme - ar suveikti nedėsningai - ji privalo suktis teisinga linkme. Kaip šiedu neįmanomumai susiję? Ir šv.Dvasios išmintis (neturėjimas vidaus) susijęs su Tėvo paklusnumu, ir panašiai? O gal paklusnumas susijęs su šv.Dvasia?

Teigiami jausmai nubrėžia sandaros ribas

• Doroviniai jausmai. Pranešimas apie dorovinius jausmus
• Šešerybė išsako ribos buvimą ir nebuvimą. Nelaukiame (ko trokštame) nes nėra ribos: nėra vidaus (nėra bjauresio), nėra išorės (nėra baimės), nėra tokio lūkesčio (nėra neapykantos) nes nėra ribos tarp troškimo ir lūkesčio.

Dievo valios vykdymas vidiniais požiūriais išsako žmogaus ribas

• Dievo valios vykdymas vidiniais požiūriais išsako žmogaus ribas, kas jo vidus ir kas jo išorė. Tai ribos tarp asmenų: paklusimas nusako ribą tarp Dievo ir asmens - asmuo paklūsta Dievui; tikėjimas nusako ribą tarp asmens ir asmenybės - asmenybė tiki asmeniu; rūpėjimas nusako ribą tarp asmenybės ir pasaulio - pasaulis rūpi asmenybei.
• Vidiniais požiūriais pasirinkdami atsisakome Savo laisvės. Užtat sukuriame abipusę laisvę - savo ir kito - pripažįstame kitą už mūsų.

Atsivėrimas ir dorovė

• Išsiskiria sąlygiškumas ir besąlygiškumas, tad galiu į save pasižiūrėti, atsiveria požiūris.
• Doras elgesys išplaukia iš šešerybės, iš dorybių ir teigiamų jausmų, kuriais yra neįmanoma nuklysti. Ši šešerybė glūdi laipsnyne, taipogi aštuongubame kelyje ir visuose netroškimuose. Juos grindžia mūsų nebuvimas (mūsų atsisakymas savęs) ir Dievo nebuvimas (meilė). Atsisakydami savęs renkamės Dievą vietoj savęs, kaip kad sustato netroškimai, taipogi laipsnynas (lyginant pirmus trečius ir paskutinius trečius laipsnius).
• Nedoro elgesio pagrindas ir netikras vieningumas, neteisinga bendrystė. Gali būti sąlygiška, netobula bendrystė, bet ji negali būti laikoma besąlygiška jeigu jinai nėra nuodugniai išgyventa. Tad eina kalba apie plėtojimą teisingos bendrystės ir neteisingos bendrystės.
• Doras elgesys išplaukia iš teigiamo jausmo (meilės, žavesio, artimumo) tad iš šešerybės atvaizdo.
• Doras elgesys (ir jo pavyzdžiai) ir nedoras elgesys (ir jo pavyzdžiai) turi visiškai skirtingus šaltinius. Doras elgesys išplaukia iš sąmonės - iš savęs atsisakymo, o nedoras elgesys iš pasąmonės - iš savasties balso.
• Doras elgesys išplaukia iš mūsų susitelkimo į tai, kas teigiamą, iš mūsų atsisakymo savęs, iš meilės, tad iš Dievo atsisakymo savęs.
• Atsivėrimas ir dorovė išsako gyvenimą platesniu požiūriu.

Branda

• Branda išreiškia amžiną gyvenimą. Branda pasireiškia įsisavinimu ir įamžinimu, tad šešerybės atvaizdais.
• Palyginti brandą su Dievo rūpesčiais 1+4+2+1

Abejonės

Suskaičiaviau, kokias abejones išreiškia mano išnagrinėti išgyvenimai:

• 1 Ko trokštu?
• 4 Ar tikrai patinka?
• 4 Ar tikrai reikia?
• 4 Ar tikrai tikra?
• 2 Ar tikrai keblu?
• 3 Ar tikrai protinga?
• 3 Ar tikrai teisinga?
• 6 Ar tikrai neramina?

Dvejonės skiria Dievą, asmenį, asmenybę, pasaulį.

Sąmoningumo sandarų apžvalga

• Aštuongubas kelias
• Vertybiniai klausimai
• Padalinimų ratas
• Veiksmai
• Aštuonerybė
• Trejybės ratas
• Vienumo sampratos ir vienumo pagrindai
• Aklavietės
• Atjautos
• Kalbos

Atsivėrimu susidvejiname - sąmonė atsiskiria nuo pasąmonės - klausiame vertybinius klausimus, (1+3+3+1), kas mes esame - iškyla skirtingi pradai, pasąmonės buvimo, žinojimo, ir sąmonės nebuvimo, nežinojimo.

Savasties ir Dievo priešprieša. Išvirkščios pusės:

• elgesys ir dorovė
• pasąmonė ir sąmonė

Aštuongubas kelias

Aštuongubu keliu, padalinimų ratu (1+3)+(3+1) tobuliname save.

• Vertybiniai klausimai bei gvildenami klausimai. Padalinimai. Aštuongubo kelio atmainos, jų laipsnynai.
• Sandara (1+3)+(3+1) pirmais keturiais požiūriais žengiame pirmyn, ir antrais keturiais požiūriais taipogi žengiame pirmyn.
• Sąmoningas savęs tikslinimas vyksta vertybiniais klausimais. Nežinojimą bandome išsakyti žinojimu.
• Iš vidaus išgyvename veiksmus +1, +2, +3 iš vieno padalinimo į kitą.
• Jėzaus pasakymai "Aš esu..." tiesiog atsako į klausimas, Kas esu?
• Pirmais keturiais požiūriais išsakoma ketverybė, kaip Dievas išeina už savęs į save. Pradedama Dievu už santvarkos, kaip nulinis lygmuo, ir toliau išsakomi veiksmai +1, +2 ir +3. Tai Dievo trejybė, nesąlygiškai grindžiami buvimas, veikimas, mąstymas. Tuo tarpu antrais keturiais požiūriais nėra nulinio lygmens, nes tai vystoma sąlygose. Užtat susidaro žmogaus trejybės ratas, apibrėžiantis save, ir tai išplečiama papildomu požiūriu, mus globojančiu, "pakankamu Dievu", gerumu, mūsų gelmėse.
• Gerasis vaikas jau pasirinkęs, tai gyvybės medis, jo sandaros išplaukia iš Dievo: nulybė, vienybė, dvejybė, trejybė. O blogasis vaikas neišsirinkęs, tad renkasi, išgyvena pasirinkimą, tai gėrio ir blogio pažinimo medis, tai anų sandarų išvirkštinė pusė, kuri prasideda ketverybe (sandaraja sandara) ir vystosi antisandara iki gerumo. Dievas ir gerumas kartu yra gyvenimas, juos suvokus išvien šioje sandaroje, kaip kad padalinimų ratu. O amžinas gyvenimas yra Dievo ir gerumo atskyrimas, tai yra paskiro padalinimo išgyvenimas. Šiuos du kampus sieja padalinimų ratas ir veiksmai, tai Dievo valios vykdymas.
• Išskaidyti Save. Apibrėžti Save.
• Sąmoningumas. Pranešimas apie sąmoningumą
• Jeigu žinai kuri apimtis platesnė, rinkis ją. (Vidiniai poreikiai) Jei nežinai, pasikliauk trejybės ratu.
• Septintuoju požiūriu gyvenat kitu, atsiranda požiūris ir jo dviprasmybė. Trimis požiūriais atsiranda trejybės ratas. Jis praturtina dviprasmybę, tą patį ratą gali išgyventi skirtingos būtybės.
• Aštuongubas kelias sieja Dievo trejybę ir trejybės ratą.

Aštuongubas kelias: Ar turime ryšį su Dievu?

Aštuongubas kelias

• Nuliniu požiūriu gyvename Dievu
• Požiūriais 1-3 išgyvename ryšį su Dievu
• Požiūriais 4-6 išgyvename ryšio su Dievu neturėjimą
• Septintu požiūriu išgyvename Kitą.

Valia (aštuongubu keliu, tad ir trimis kalbomis) patys sprendžiame ar turime ryšį su Dievu ar jo neturime.

Valia (aštuongubu keliu) susigaudome ar turime ryšį su Dievu ar jo neturime. Kada yra ryšys su Dievu, mes galime gyventi ne tik valia, bet ir širdimi, protu ir kūnu, nes kiekvienu atveju galime atsiremti į Dievą.

• Gyventi nuliniu požiūriu (troškimais, branda), septintu požiūriu (tarpu, Kitu), taip pat dėsnius (netroškimus, savastį) taikyti ryšium su Dievu, ne pasauliu
  • Dievo valia (Kitu) - aštuongubu keliu: Tėve mūsų, šv.Petro raktais į dangų, Palaiminimais (trejybės dvasia - nusistatyti, vykdyti, permąstyti). Gyventi Dievo valia, ne savo valia.
  • gera valia (Tavimi) - lūkesčiais, gėrio kryptimis (dvejybės dvasia - Dievas ir žmogus). Gyventi gera valia, ne pasirinkimais.
  • išmintimi (Manimi) - dvejonėmis - maldos rūšys, kaip bendrauti su smurtingaisiais (vienybės dvasia - klausimu). Gyventi (Dvasios) išmintimi (Dievo žinojimu), ne betkuo (savo žinojimu).
  • amžinu gyvenimu (Dievu) - tenkinimais, Aš esu (nulybės dvasia). Gyventi amžinu gyvenimu, ne kūno gyvybe.

Aštuongubas kelias

• Dorovės ratas. Vertybiniai klausimai.
• Tėve mūsų griauna skirtumą tarp Dievo ir manęs, kad jisai gyventų manimi. Trejybė (trys valios aštuongubame kelyje) leidžia pripažinti ir atsiduoti jam.

Dievo trejybė ir žmogaus trejybė

• Blogasis vaikas gyvena paskirais trejybės poslinkiais, be Dievo. Tad jis auga be galo lėtai. Ir jisai gali kartoti savo klaidas ir pamokas. Jisai auga be atminties, tarsi pirmapradis Dievas. Užtat blogasis vaikas artimas Dievui Tėvui. Tuo tarpu gerasis vaikas auga atmintimi, jisai auga ištisomis trejybėmis, ketverybės lygmenimis. Jisai atsiranda ketverybe, kartu su savastimi ir sąmoningumu. Gerasis vaikas artimas Dievui Sūnui.
• Trejybės rate neturime ryšio su Dievo požiūrio už sandaros, nes tas požiūris yra pačioje sandaroje, kiekviename naryje, taip pat globojantis mus, už sandaros. Kitais atvejais turime ryšį su Dievo požiūriu už mūsų, už sandaros. Bet kokiu atveju, mes save suvokiame trejybėje, tad tai yra trejybės atvaizdai.
• Mūsų trejybės rato poslinkis, tai Dievo trejybė. Mumyse, mūsų trejybės ratu, sprendžiasi ar susilipdo trys Dievo trejybės, ar jos vieningos, lygiavertės. Ir kokiu pagrindu? Ar savastimi, ar visais, įskaitant Dievu? Tai yra, kokia apimtimi, sąlygiškai ar besąlygiškai?

Vertybiniai klausimai

• Elgesys ir dorovė. Pasąmonė išgyvena elgesį, atsakymus: ką, kaip ir kodėl veikiame. Sąmonė išgyvena dorovę, klausimus: ką, kaip ir kodėl mums derėtų veikti? Sąmoningumas renkasi tarp elgesio ir dorovės.
• Kertinė vertybė suveda pasąmonę. Sąmonė šią vertybę tikslina vertybiniais klausimais:
• Kodėl nesireiškia vertybė? (dorovė - vertybę tikslinti)
  • Kodėl vertybės nėra?
  • Kodėl kiti negyvena vertybe?
  • Kodėl vertybė nemąstoma?
• Kaip taikyti vertybę? (elgesys - vertybę taikyti)
  • Kaip iš viso taikyti vertybę?
  • Kaip vertybę taikyti sau?
  • Kaip plačiau taikyti vertybę?

Mano išgyvenimų duomenys dėl vertybinių klausimų:

• 3 Klausti vertybę!
• 1 Kodėl vertybės nėra?
• 3 Kodėl vertybe negyvenama?
• 2 Kodėl vertybė nemąstoma?
• 5 Kaip iš viso taikyti vertybę?
• 9 Kaip pačiam taikyti vertybę?
• 2 Kaip plačiau taikyti vertybę?
• 1 Kokia vertybės išdava?

Padalinimų ratas

Padalinimų ratas

• Visko padalinimai ir trys veiksmai išreiškia santykį tarp žinojimo ir nežinojimo.
• Padalinimų ratas. Mažėjantis laisvumas - požiūrius pridėti, didėjantis laisvumas - požiūrių atsisakyti.
• Sūnaus požiūrių atėmimais išgyvena Tėvo požiūrių pridėjimo išvirkštinę pusę, tad grindžia padalinimų ratą. Tad visko padalinimas išsako susilaikymą nuo tolimesnių požiūrių.
• Be atsakomybės (šešerybės), be tiesos (septynerybės), gyvenimas painiojasi.
• Palyginti 7/8, 3/4, 1/2, 0/1 ar -1/0, ir 5/6.
• Dorovė - padalinimai. Santykiai su Dievo 0, savimi 1, tavimi 2, kitu 3. Kiekvienas asmuo išplečia, kas yra "tikrovė". Tu esi už mane tikresnis - užtat visuomenė labai įtakoja mus - mano laisva valia tampa likimu. Bet Kitas tikrovę išplečia trejybės ratu, nes išlaisvina mane iš tavęs, nes kitas stebi tave, ir aš galiu būti tu kitam.
• Permąstyti 4, nusistatyti 5, vykdyti 6, sąlygos 7
• Padalinimų ratas. Grynas sąmoningumas išreiškia aštuonerybę padalinimų ratu, sulygindamas sąmonės nežinojimą ir pasąmonės žinojimą.
• Tėvas prideda požiūrius, 0, 1, 2, 3=0. Sūnus atima požiūrius -3, -2, -1, -0, tad anuos papildo naujais požiūriais, kurie bene sukasi toliau trejybės ratu: 0, 1, 2, 3, 3* ketverybė, 0, 1, 2, 3, 3*, 2* penkerybė, 0, 1, 2, 3, 3*, 2*, 1* šešerybė, 0, 1, 2, 3, 3*, 2*, 1* septynerybė.
• Aštuonerybėje, vidinio nuoseklumo (gerumo) dualistinė pora yra prieštaravimas (Dievas)
• Suprasti ketverybę, penkerybę, šešerybę, septynerybę, kaip apatariančius vienetą (kaip kad išgyvenimą). Pavyzdžiui, dabartis laike nustato žinojimo vienetą. (Palyginti su riba erdėje, su pažinovu ir jo santykiu su pasauliu.) Tuo tarpu nulybė, vienybė, dvejybė, trejybė aptaria visumą.
• Padalinimai 0,1,2,3 remiasi nežinojimu ir išplaukia iš jo, kaip jisai išeina už savęs 4 atvaizdais, pakopomis. O padalinimai 4,5,6,7 remiasi žinojimu, išverčia šias pakopas. Užtat pastarieji turi du atvaizdus, nežinojimo (pažinovo) ir žinojimo (pažintojo). Kaip tai susiję su suvokėju, susivokėju ir jų bendru suvokimu?
• Moteriškas ir vyriškas lytinis vaidmuo yra reikšmingas kaip balsas visuomenės pokalbyje, panašiai kaip pasąmonė ir sąmonė. Užtat šie vaidmenys yra visuomeniški ir tampa nereikšmingi žmogaus asmeniniame gyvenime, nebent žmogus save suvokia visuomenėje ir nuo jos priklauso.
• Visko padalinimas skiria žinojimą (savo požiūrius) ir nežinojimą (likusius aštuonerybės požiūrius). Taip kad žinomi ir nežinomi požiūriai sudaro aštuonerybę. Nulybė yra nieko nežinojimas, tuo pačiu aštuonerybė - visko žinojimas. Septynerybė yra vieno požiūrio nežinojimas, tad tai žinojimas ko nežinome.
• Padalinimų ratą (visko padalinimus) susieti su požiūrių santykiais (permainomis, pertvarkymais).

Padalinimai

• Mano pasaulį, mano būsenas, nusako padalinimai.
• Ketverybė, penkerybė, šešerybė iškyla veiksmu savęs suvokimu, sąmone, +2.
• Jeigu tėra vien Dievas, tegaliu įsivaizduoti, kad jisai save padalintų, jisai išskirtų savo dalis, taip kad tos dalis sietų santykiai. Tokiu būdu iškiltų sandara. Šie padalinimai būtų Dievo gyvenimo įvykiai, jojo dienos, kaip kad Pradžios knygoje.
• Žmogaus požiūris į Dievo požiūrį - jisai save pasidalina - žinantis Dievas

Padalinimų ratas - pasąmonė

• Mūsų pasąmonės būseną nusako padalinimai.
• Padalinimų atvaizdai išsako savybes tam tikru pagrindu suvokto Dievo: 0) Dievo, 1) visko, 2) troškimų, 3) meilės, 4) gerumo, 5) laisvumo, 6) tapatumo, 7) tobulumo. Pirmi keturi padalinimai išreiškia Dievą už santvarkos, o kiti keturi padalinimai išreiškia Dievą santvarkoje, tad sąmoningumo tarpe tarp dviejų atvaizdų, nežinojimo ir žinojimo.
• Panašiai, aštuongubo kelio laipsnynai nusako tarpines lygtis mus vedančias nuo lygties "Dievas = Dievas" iki lygties "Dievas = gerumas", taip siejant Dievą už santvarkos ir Dievą santvarkoje.
• Trys kalbos nusako priešingai, kaip kalbos tveriniais auga mūsų pasąmonė, mūsų sąmoningumo palaikymas, mūsų žinojimas, besiremiantis aštuongubu keliu išsakytu Dievo žinojimu ir jį išplečiantis.
• Galima ir priešingai pamąstyti, kad gyvenimo lygties lygmenyse labiausiai sąmoningas yra Dievas Tėvas vieningumo, esmės, Dievo valios lygmenyje. Būtent kaip esmė jisai tiria išeidamas už savęs. O toliau tyrimas plėtojamas mažiau sąmoningais lygmenimis - Sūnaus ir Dvasios. Galiausiai, klausimas lieka atviras, ar gyvenimo lygtis galioja Dievo, dvasios, amžino gyvenimo lygmenyje.
• Suvokus pasąmonę kaip padalinimą, net ir įsijautimas yra sąmoningas, +1.
• Padalinimo ratas glūdi Sūnaus aštuonerybėje.
• Sūnaus aštuonerybė susideda iš dviejų kampų: sąmonės ketverybės ir pasąmonės požiūrio lygties. Sąmonės ketverybei pasąmonė yra nulinis lygmuo (pasąmonė niekas) ir ji išplečiama sąmoningumo lygmenimis. Pasąmonės požiūrio lygtimi pasąmonė yra viskas, ir kiti lygmenys - asmenys - ją menkina, taip kad paskutine galimybe - amžinu gyvenimu, Dievo ir gerumo atskyrimu - ji visai išnyksta, sistema griūna.

Nulybė

• Nulybę grindžia išgyvenimo apytakoje trejybė +1, +2, +3, darniai susiveda į nulybę: 5+3=0, 6+2=0, 7+1=0.
• 6+2=0 Sąlygišką ir besąlygišką trejybę sutapatina dvejybė.
• 5+3=0. Visko dvasia papildo +1 -> 0.

Išgyvenimo apytakos ištakos Dievo šokyje.

• Dievas pirma neišgyvena ir tik paskui išgyvena. Tuo tarpu žmogus yra sąlygose, tad pirma išgyvena ir tik paskui neišgyvena. Šia prasme žmogus ir Dievas žiūri skirtingomis kryptimis, atgal ir pirmyn. Žmogus privalo susigaudyti ir žiūrėti kartu su Dievu.

Veiksmai

Veiksmai

• Kai padalinimas nusako mūsų būseną, prisideda veiksmai pasąmonė +1, sąmonė +2 (atvaizdai, aplinkybės) ir sąmoningumas +3 (trys kalbos).

Pasąmonės papildymas trejybės rato požiūriais. Veiksmai +1, +2, +3.

• Dievo tyrimui besivystant Tėvo, Sūnaus ir Dvasios kampais, išryškėja, jog besąlygiškumas gali būti suprastas, kaip sąlyga. Tad sąlygiškumas yra platesnis už besąlygiškumą. Užtat Tėvas, Sūnus ir Dvasia suprastini kaip sąlygiškumą papildanti veikla, kuri įžvelgtina visakame. O ta veikla papildo esamą (pasąmonės) žinojimą požiūriais - trimis Tėvo atveju, arba dviem - kai Sūnus remiasi Tėvu, arba vienu - nes Dvasia remiasi Tėvu ir Sūnumi. Tuomet jų požiūriai suprastini, kaip nežinojimai, kaip išėjimai už savęs. Užtat gaunasi nežinojimo trejybės ratas atsiremiantis į žinojimą ir jį vis patikslinantis, tad vis pasikartojantis trejybės ratu. O lygmenys ar ir kodėl sutapatinami dvejopai, pagal ketverybės atvaizdus, žinojimu ir nežinojimu. Žmogus yra tasai Dievo išplėtimas, jo suvokimas platesnėse aplinkybėse, platesnėse sąlygose. O dorovė yra sąmonės nežinojimo atsirėmimas į bet kokį pasąmonės žinojimą, į savastį.

Iš vienos pusės, besąlygiškai žiūrint, pasąmonės elgesys yra +1 (koks) ir sąmonės dorovė yra +2 (kaip). Tačiau, iš kitos pusės, sąlygiškai žiūrint, juos nusako padalinimai ir tarpą tarp jų galima išgyventi veiksmu +1, +2 arba +3, tai yra, vienu, dviem ar trim požiūriais. Tai du skirtingi išeities taškai, besąlygiškas ir sąlygiškas, kaip kad šešerybe arba laipsnynu.

• Požiūrio lygtis skiria elgesį ir dorovę. O ketverybė išsako to atskyrimo laipsnį: +0, +1, +2, +3.

Meilė yra veiksmai. Meilė palaiko veiksmus iš senos savasties (visko padalinimo) į naują savastį (visko padalinimą). Yra trys rūšys meilės:

• Meilė sau - veiksmas +1 - Dievo Tėvo vieningumas
• Meilė vienas kitam - veiksmas +2 - Dievo Sūnaus vieningumas
• Meilė visiems - veiksmas +3 - Dievo Dvasios vieningumas

Tėvo sąmoningumas yra žinojimas, tad pasąmonė. Sūnaus yra sąmonė, nežinojimas. O Dvasios yra sąmoningumas, galimybė rinktis, pereiti iš vieno į kitą. Veiksmas +2 (meilė vienas kitam) sieja du pasaulius: porinių padalinimų ir neporinių padalinimų. Tuo tarpu meilė sau ir meilė visiems apima tą patį pasaulį, visą padalinimų ratą. Kiekvienu atveju, šios meilės yra vieningumai, siejantys seną savastį (pasąmonę) su nauja savastimi (pasamone). Tad pasąmonė yra tariamas, įpareigojantis, išsakytas žinojimo vieningumas, o sąmonė yra neišsakytas, neįpareigojantis, esminis nežinojimo vieningumas.

Veiksmai yra išėjimai už savęs.

• Išėjimas už savęs grindžia atvaizdus ir aplinkybes, tad veiksmą +2. Kaip tad suprasti veiksmą +1, kuriuo irgi Dievas išeina už savęs, vis pasipildo požiūriu?

Aštuonerybė

Aštuonerybė sudėlioja dorovės rūšis

• ketverybė santykių su manimi
  • Aš ir Dievas - puoselėti santykius su Dievu
  • Aš ir kiti - gerbti kitus
  • Aš ir kiti (santykiai) - puoselėti santykius su kitais
  • Aš ir aš (pasaulyje) - nesusidvejinti
• trejybės ratas
  • Aš ir aš - nusistatyti, atsakyti už save
  • Aš ir aš - vykdyti dėsnius
  • Aš ir aš - permąstyti, pažinti save
• ne pasaulis
  • Aš ir pasaulis - kreipti dėmesį į esmę, ne į pasaulį

Išgyvenimo viršūnė

• Savo valią pajungiu Dievo valiai. Iš keturių lygmenų, Dievo valia veikia aukštesniu lygmeniu - širdies, o mano valia žemesniu lygmeniu - pasauliu.
• Aštuongubas kelias išsako valių santykį - tai giliausias netroškimas.
• Renkamės mąstyti Dievo veiksmais +1, +2, +3 - ir atitinkamais pasirinkimais - vietoj kad savo sąlygas nusakančiu padalinimu, strigti savo sąlygose.
• Renkamės Tėvo požiūrių pridėjimą vietoj Sūnaus požiūrių atėmimą - užtat gaunasi aštuoni požiūriai, visko padalinimų ratas.
• Trejybės poslinkis išsakomas išgyvenimo rūšimi - su ar be ryšio su Dievu.
• Tezė - antitezė išreiškia įtampą, kurią išsprendžia sintezė.

Aštuonerybė

• Dievo požiūriu - padalinimų galimybės, jų visuma - aštuonerybė 1+4+2+1

1+4+2+1. Dievas ir Aš esame. Dievas mane brandina. Pajungti save.

• Rūpesčiai, Pranešimas apie vertybes, klausimus, rūpesčius
• Brandos atvejai
• Klaidos
• Nedoro elgesio pavyzdžiai.
• Svarba kas man svarbu.
• Kertinės vertybės.
• Nesąmoningas savęs tikslinimas vyksta rūpesčiais, branda, klaidomis, būtent viršūnėje. Iškyla neatitikimas tarp mūsų žinojimo ir nežinojimo.
• Iš lauko išgyvename paskirus padalinimus. Ši sandara sustatyta iš lygiaverčių požiūrių.
• Išsidėsto: nulybė - Dievas; vienybė - viskas, dvejybė - betkas, trejybė - kažkas, ketverybė - niekas; penkerybė - mažėjantis laisvumas, šešerybė - didėjantis laisvumas; septynerybė - gerumas.
• Kertinė vertybė suveda tai, kas mums labiausiai rūpi, kas mums svarbiausia, dėl ko negalime klysti. Ji yra susijusi su mūsų vertybiniais klausimais, parodantys, kad visgi už mus yra kažkas daugiau.
• Rūpesčių giliausias šaltinis yra neatitikimas tarp mūsų vertybės, kurią žinome, ir to ko nežinome, ką bandome vertybe išreikšti. Tad rūpi paprieštarauti. Iš to išplaukia rūpestis derinti, vadovautis teisingu dėsniu. Tuo dėsniu atsiremtumėme į palaikymą, atjaustumėme kitus ir juos teigiamai nuteiktumėme. Tačiau pasitaiko, kad mums parūpi priešingai, nuteikti kitus, kad pajustumėme jų palaikymą. Taip galima tiktai sąlygiškai, taip kad jeigu tarnaujame Dievui ir kitiems, tada sąlygiškai galime tarnauti sau ir savo tikslui. Nuodėmės šaltinis yra kada tarnaujam sau besąlygiškai, užtat kitus nuteikinėjame savo labui, besąlygiškai.
• Ketverybė sutampa su 1+3. O dvejybė išsako mažėjantį laisvumą (gyvenimą) ir didėjantį laisvumą (amžiną gyvenimą). Juos papildo Dievas (be sąlygų) ir gerumas (sąlygose). Tad įdomu šią požiūrio lygtį palyginti su kitų sandarų antrąja ketverybe.
• Šia sandara užsibaigia išgyvenimas, susidėlioja visi visko padalinimai į visuminę sandarą.
• Įsisavinimas. Atvaizdais (4+2+1+1) pajungiu Save, Dievas mane brandina, Esu. Mano savastis tampa priemone. Tad laipsnyne pereinu nuo žemutinių trijų laipsnių, kuriais gyvenu tiesiogiai, į aukštutinius tris laipsnius, kuriais gyvenu valia, tad ne tik savo valia, bet ir Dievo valia, tad dvigubai. Juk būdamas įrankiu, yra Dievo valia už manęs, ne tik manyje. Tačiau tą išorinį požiūrį dar įsisavinu vidiniu požiūriu.
• Aštuonerybė sieja dvi ketverybes: ketverybę ir požiūrio lygtį. (O aštuongubas kelias sieja dvi trejybes.)
• Susieti Kodėl, Kaip, Koks, Ar su papildiniais Ar, Koks, Kaip, Kodėl.

Rūpesčiai

• Išgyvenimo apytaka išplaukia iš gyvenimo lygties dviejų ašių (ketverybė ir požiūrio lygtis) iš kurių susidaro sandara 1+4+2+1. Ši sandara išsako tiek Dievo, tiek mūsų buvimą, mūsų rūpesčius, taip pat mūsų klaidas, įskaitant mūsų sąžinės klaidą, mūsų nedorą elgesį. Kaip tai susiję su Dievo sūnaus aštuonerybe?
• 8 Nuteikti save.
• 3 Sutvarkyti.
• 1 Neatidėlioti.
• 4 Išgirsti save.
• 3 Paprieštarauti.
• 4 Derinti.
• 6 Atsiremti į palaikymą.
• 1 Nuteikti kitą.
• Rūpesčiais gyvename ištisai. Pasąmonė su jais tvarkosi (pavyzdžiui, su kvėpavimu) ir, kai reikia, juos iškelia sąmonei (pavyzdžiui, jei pritrūksta oro). Išgyvenimas kyla iš rūpesčio, kuris mus veda į aklavietę (kuris reikalauja, kad įsiterptų sąmoningumas ir naujai nustatytų santykį tarp pasąmonės ir sąmonės.)

Trejybės ratas

Savęs tikslinimas trejybės ratu

• Jeigu šviesuolis neturi ryšio su Dievu, tai pats save tikrina trejybės ratu.
• Trejybės ratas sulygina trejybės poslinkį (jokį požiūrį), narį (vieną požiūrį), lygtį (du požiūrius) ir ratą (tris požiūrius). Tad trejybės ratas apima visus neapibrėžtumo lygmenis ir juos pristato apibrėžtume.
• Išgyvenimo apytakoje trejybės ratas sieja Mano požiūrį, Tavo požiūrį į požiūrį, ir Kito požiūrį į požiūrį į požiūrį. Iš šito trejybės rato išplaukia visos sandaros, tiek pirminės, tiek antrinės. (D:2020.09.15)

Savęs patikslinimas - trejybės ratas

• Klaidžioti, tai trejybės esmė, bet klaidžioti tikslingai: mokytis, daug kartų po truputį, nenuklysti toli, mokytis ryškiai, moksliškai, protingai, išmintingai, ilgais, tvarkingai, užtikrintais, surėdytais siūlais. Kaip neregis iščiupinėja savo kalėjimo sienas.
• Savęs patikslinimas reikalingas įveikti negeranoriškumą, juk privalai geranoriškai iš naujo pats pasitikrinti save.
• Save tiksliname, užtat esame laisvi.
• Trejybės ratas. Trys pasirinkimai grindžia tris veiksmus, viską - jo žinojimą - papildančius ir išplečiančius nežinojimo požiūriais, jais parodančius visko (žinojimo) nebūtinumą. Juk galima gyventi visko papildymais. Trys veiksmai sudaro trejybės ratą. Tai įveda daugialypumą, žinojimą papildant nežinojimu, ir atvirkščiai, gyvenimą nežinojimu išplečiant žinojimu, pavyzdžiui, kalba. Gyvename tikslindami save.
• Trejybės ratas (ypač šešerybėje) yra Tėvo, Sūnaus ir Dvasios dorovių bendras variklis.
• Trejybė pati save mąsto, pati sąmoninga savo trejybiškumo atžvilgiu - "mąstau, tad esu" ir t.t.
• Trejybės rato tikslas: atverti nežinojimą. Parodyti kiek žinojimas (nusistatymas) atitinka ar neatitinka nežinojimą.

Savęs tikslinimas: nežinojimą (Dievą už mūsų) išreikšti žinojimu (Dievu mumyse).

• Gyvenimas nežinojimu.
• Sąmonės vaizdavimas pasąmone.
• Kertinės vertybės tikslinimas.
• Trejybės ratas mus tikslina. Žmogaus nežinojimas ir žinojimas.
• Žmogus bręsta amžinai tikslindamas save, plėtodamas atitikimą tarp Dievą už jo ir Dievo jame, ir tuomi išpuoselėdamas tarpą tarp jų.
• Išgyvenimo apytaka išpuoselėja mūsų savastį (kas mes esame), kad tobulai pasitikslintumėme, kad Dievas už mūsų (nulinis požiūris, mylintis, nežinojimas) sutaptų su Dievu mumyse (septintu požiūriu, kertine vertybe, žinojimu).
• Sąlygose esantis, jų nežinantis žmogus save pakeičia žinančiu žmogumi, vis save pasitikslindamas.
• Išgyvena dviprasmiškai, kaip atsitokėjęs bendras žmogus ir įsijautęs paskiras žmogus.
• Amžinas gyvenimas: Nežinojimo išsakymas žinojimu
• Renkamės apibendrinti, tikslinti save, Mane.

Nedoras elgesys

• Nedoras elgesys išplaukia iš pasąmonės.
• Nedoras elgesys išplaukia iš neteisingo savęs tikslinimo, iš pasirinkimo savęs vietoj Dievo.
• Nedoras elgesys išplaukia iš mūsų buvimo, iš Dievo buvimo, iš mūsų pajungimo jam, iš mūsų klaidos, būtent sąžinės klaidos. Dorą ir nedorą elgesį sulygina...?

Trejybės ratas kyla iš asmenų: Manęs, Tavęs, Kito

• Kito požiūriu Aš esu įsijautimas ir Tu esi atsitokėjimas. Tuo tarpu Mano požiūriu Tu esi įsijautimas ir Kitas yra atsitokėjimas. O Tavo požiūriu Kitas yra įsijautimas ir Aš esu atsitokėjimas. Kiekvienas iš šių sąmoningumų remiasi savo santykiu su Dievu. Tad ištirk ir suvok šituos santykius ir suprasi trejybės ratą, o kartu ir šešerybę bei aštuongubą kelią ir tris kalbas.

Trejybė kaip Dievo prielaida

• Dievo prielaida yra trejybė - Dievo sąmoningumas. O trejybė - veiksmas +3 - atveria išgyvenimo apytaką - aštuonerybę ir pirmines sandaras - antrines sandaras. Išgyvenimo apytaka nusako kaip trejybė iškyla iš Dievo.

Dievo tyrimas: trejybės ratas

• Trejybės ratas išsako Dievo tyrimo sandarą, jo tyrimo prielaidas, tad jo išėjimą už savęs, jo būklę. Trejybės ratas yra, kad ir be Dievo. Užtat trejybės ratas yra būtent mūsų sąlygos. Mes, žmonės, esame tai, kas išgyvena Dievo sąlygas. Dievas jas išgyvena vieną kartą, išbaigtai, Dievo trejybe, o mes jas išgyvename ištisai, neišbaigtai, tad trejybės ratu.

Trejybė ir ketverybė

• Išgyvenimo apytakoje žmogus apibrėžtas ketverybe tačiau jisai santvarką išgyvena, tad iškrenta lygmuo ar, užtat jisai išgyvena trejybės ratą lygmenimis koks, kaip, kodėl.

Dievas ir žmogus - trejybė ir ketverybė.

• Ar ir kodėl - ketverybė tampa trejybės ratu
• Žmogaus sąmoningumo patvirtinimas ketverybe susieja Dievo buvimą (kodėl) ir nebuvimą (ar - pasaulyje) ir juos sutapatina. Užtat žmogus gyvena trejybės rate. O tas trejybės ratas sutelpa ketverybėje.
• Sandarų suvedimas. Trejybe trejopai išreiškia besąlygiškumą. Tą trejopą raišką nusako požiūrių grandinė išreikšta besąlygiškumu (Dievo požiūriu) ir sąlygiškumu (žmogaus požiūriu). Tuo pačiu besąlygiškumai išdėstomi ketverybės lygmenimis +1, +2, +3 lyginant su nuliniu lygmeniu. Šešerybės atvaizdai sieja trejybę ir ketverybę.
• Iš ketverybės pasidaro trejybė sulyginus kodėl ir ar. Ir trejybė (koks, kaip, kodėl) glūdi ketverybėje.

Trejybės ratu:

• Išeiname už savęs.
• Gyvename sąmoningai.
• Išgyvename dvilypumą: Trejybe žmogus laikosi krypties, ir taip pat susigaudo, kad reikia keist kryptį.
• Atsiplėšiame nuo pasirinktų galimybių, pažvelgiame plačiau.
• Mokomės ko greičiau, smulkiau, našiau, dažniau, ko mažesniais, greitesniais, nepriklausomais ratais.
• Dievas mus tramdo, mūsų dėmesį tramdo, taip kad pajuntame savo vaizduotės ribas.
• Mus gyvenimas spaudžia.

Vienumas tris ketverybės lygmenis (Dievą, asmenį, asmenis) padaro lygiaverčius trejybės ratu.

Trejybės poslinkiu:

• Priimame naują požiūrį: nusistatyti, vykdyti, permąstyti
• Sukamės kada gyvename bendru žmogumi, sąmone, nežinojimu, o stringame kada gyvename asmenybe, nes tuomet laikomės savo patirties, pasąmonės. Užtat geros valios pratimai mums leidžia atsisakyti savo patirties ir gyventi plačiau.
• Slenkame iš vieno vienumo į kitą vienumą: nusistatant (ryšium su tuo, kas be manęs, su vienumu nesant asmenų), vykdant (ryšium su savimi, su vieninteliu esančiuoju, su asmens vienumu) ir permąstant (ryšium su kitais, asmenų vienumu - tarp jų atsirenku savo požiūrį).
• Renkamės ar šiaip gyventi ar amžinai bręsti.
• Iškyla pasirinkimas tarp daugiau ir mažiau sąmoningo asmens.
• Atsakome už veiklą, kuria lipdosi visuomeninė pasąmonė:
  • trokšti (permąstau, tad nusistatau)
  • įtraukti (nusistatau, tad vykdau)
  • pateisinti (vykdau, tad permąstau)

Poslinkių tapimas nariais

• Tai poslinkių tapimas nariais, tai tai kas už požiūrių (gyvenimo lygčiai) tampant požiūriais. Tai buvimas, veikimas, mąstymas. Heidegerio žodžiais, tai būtis tarp kalbos (pasąmonės) ir minties (sąmonės), pavyzdžiui. Tai bendruomeniškumo pagrindas. Tai laipsnynas.
• Trejybės ratas supina tris balsus kaip kasas.
• Grynas sąmoningumas (+0) sutampa su sąmoningumu (+3) ir taip užsklendžia trejybės ratą.

Sąlygiškas sąmoningumas - trejybės rato apėjimas.

• Išgyvename tarsi sąmoningumo liepsną tarp esamos pasąmonės ir būsimos pasąmonės.
• Sąmoningumas atsiranda kada apimame ir apeiname visą trejybės ratą, ne tik vieną jos poslinkį. O tada jau dalyvaujame padalinimų rate, taip pat Dievo trejybe, taipogi pirminėmis ir antrinėmis sandaromis (dešimts Dievo įsakymų).
• Sąmoningumas iškyla pridėjus tris požiūrius, tad Dievo trejybę pridedant prie kažkokio esamo pagrindo, kad ir nulinio. Pasąmonė išsako tą esamą pagrindą. Tad sąmoningumas gali vis naujai iškilti bet kokiose aplinkybėse atsisakant visko (mod by kernel).
• Trejybės ratu poslinkis nuo sąmonės požiūrio į pasąmonės požiūrį yra trečio požiūrio apverčiamas, taip kad poslinkis yra sulaikomas, išlaikomas, paneigiamas, panaikinamas. Ir kiekvienas iš trijų požiūrių gali būti taip suprastas, taip kad iš jų susidaro trejybės ratas, o šešerybė tai įsisąmonija.
• Trejybės poslinkis, vieno nario pakeitimas kitu, išreiškia jog, kada esame mylimi, galime atsisakyti savęs ir bręsti.

Savęs pasitikrinimas trejybe

• Gyvenimas verčia suabejoti savimi, pastato į žmogaus trejybę. Tuomet gyvename viena, vyksta Dievo tyrimas, ar jisai būtinas, ar kiekvieną mūsų pasieks.
• Juk tamsuolę paauklės gyvenimas, taip kad jai teks sukti galvą: nusistatau, bet ar vykdau? vykdau, bet ar permąstau? permąstau, bet ar nusistatau?

Trejybės rato strigimas - įsikibimas, kad viskas gerai, viskas žinoma

• Tamsuolė, apsiribodama savo siauru akiračiu, visgi susiduria su trejybės rato klausimais. Jie ugdo ją, būtent jos savastį, tiesiogiai, asmeniškai. Tamsuolė mokosi. Bet jos mokslas siauras. Jisai pagrįstas laikysena, jog viskas gerai, Dievas būtinai geras, jinai būtinai tobula, gyvenimas būtinai teisingas. Užtat trejybės ratas stringa. Gręsia pragaras.

Pasirinkti slenkti trejybės ratu, nestrigti.

• geros valios pratimais - šalinti trikdžius
• Teigiamų jausmų įamžinimu dorybėmis sukamės trejybės ratu. Mylėti vietoj, kad neapkęsti. Laukti teigiamų lūkesčių, ne neigiamų lūkesčių. Gyventi teigiamais jausmais (meile, žavesiu, artimumu), ne neigiamais jausmais (neapykanta, bjauresiu, baime).

Dievo trejybė

• Dievo sąlygos yra trejybė.
• Dievo trejybė tai veiksmo pavyzdys.
• Trejybe apibrėžiamas Dievo pasitraukimas ir jo iškylimas, taip kad jų bendrumas yra +

Vienumo sampratos ir vienumo pagrindai

Vienumo sampratos

• 4 vienumo sampratos išsako vienumo kokybę. Dorovė renkasi kokybiškesnį vienumą.
• Doros klausimas liečia visuomenę. Apydoros klausimas iškyla suskaldant visuomenę į asmenis. Sąlyginis taikymas išskiria rūpestį laisva rinka (konkurencija, asmenų dalios) ir laisva spauda (asmenų troškimų).
• Šimtametis vaidas: troškimai išsako laisvą valią, o netroškimai - likimą. Tad kaip mums išeiti iš likimo į laisvą valią? Tai pokalbio sandara.
• Palyginti šimtamečio vaido dorovę (ketverybės lygmenų lyginimą) ir keturis lygmenis pokalbiams atsisakyti.

Aklavietės

Aklavietė ir sprendimas

• Geros valios pratimai Širdies ir pasaulio tiesos įvairausiais klausimais, jų logika.
• Širdies ir pasaulio tiesos - geros valios pratimų sustatymas - nusako sprendimo tinkamumą ir aklavietės netinkamumą.

Aklavietė

• Bėda (aklavietė) yra kuomet mano valia prieštarauja sau.
• Aklavietė nusako tarpą tarp persitvarkymo dviejų tvarkų, kuriomis sąmonė atsiplėšia nuo pasąmonės ir ją tvarko.

Sprendimas

• Sprendimu išrišu bėdą derindamas savo valią ir aukštesnę (Dievo) valią, kad būčiau Dievo (įkvėpėjos, varguolių, artimųjų) priemonė.

Dorovės išrišimas - renkamės dorą elgesį vietoj nedoro elgesio.

• Nedorą elgesį ir dorą elgesį, kaip blogą ir gerą elgesį, sulygina Dievo Dvasios sandara - Dievo išėjimo už savęs keturios pakopos (keturi netroškimai) ir šešios pakopų poros. Susitelkiame į savo valią, paskui atrandame Dievo valią, kurios pagrindu galime vieningai puoselėti vienintelę teisingą bendrystę.

Atjautos

Apimtys - netroškimai - susirikiuoja atjautomis. (4 2)

(4 2). Sustatyti Save.

• 6 akistatų rūšys http://www.ms.lt/sodas/Mintys/20190620Paprie%c5%a1taravimaiDerridai
• 6 doroviniai pasirinkimai. Vaidai - nesusikalbėjimai. Pranešimas apie vienumo pagrindus.
• Nuotaikos. 6 permainos. Pranešimas apie nuotaikas
• 6 pokalbiai.
• 6 vienumo rūšys.
• Išsiaiškinimo būdai santvarkoje: išjausti, lyginti, perprasti x protus, sandaras, reikalus
• Viršūnėje vyksta pasirinkimas, ar žiūrėti atgal, į Dievą, ar žiūrėti pirmyn, su Dievu. Tas pasirinkimas remiasi dviem lygmenimis. Yra iš viso keturi lygmenys, tad jų yra šešios poros. Teisingai susigaudome suvokdami lygmenų visumą.
• Nuotaikas iššaukia geometrijų permainos, kuriomis trumpalaikiai jauduliai priskiriami mūsų būklei, užtat įgauna pastovumo.
• Pertvarkymai permąstomi kaip apimčių poros.

Atjautos

• Išgyvenimo vienetas pasižymi šešiais skirtingais vienumais (atjautomis). Atjautos išreiškia vienumą, kad galima atsitokėti ir įsijausti, būti viena su kitu.
• Atjauta sustato teisingą santykį: išgyvenimu (Dievo troškimo) žengiame kartu su Dievu, išeinančiu už savęs į mūsų sąlygas (netroškimą).
• Įsijaučiame netroškimais, o atsitokėjame būtent siauresniais troškimais, taip kad yra tarpas, laisvumas. Atjauta sieja įsijautimą ir atsitokėjimą. Sąmoningumas bene skiria įsijautimą ir atsitokėjimą.
• Padalinimai nusako mūsų sąmonę, atvaizdai ir aplinkybės nusako mūsų savijautą, ir kalbos nusako mūsų pasąmonę.
• Išgyvenime, Dievas išeina už savęs padalinimu, ir juo išgyvena; pats išeinu už savęs atvaizdais ir aplinkybėmis, įsijautimu ir atsitokėjimu, ir jais išgyvenu; o kiti išeina už savęs trimis kalbomis.
• Padalinimas išgyvenamas požiūriu; taip pat požiūriu į požiūrį (per atvaizdus ir aplinkybes); taip pat požiūriu į požiūrį į požiūrį (per tris kalbas)
• Atjauta išskiriame ir suvedame asmenis.
• Pagarba. Dorovei svarbu gerbti atjautą, savo ir kitų. (Pavyzdžiui, žydams) Lygiai, kaip svarbu gerbti jusles, savo ir kitų. Gerbti liudytoją.
• Išryškiname savo esmę, savo valią, ir Dievo pranašumą.
• Sandara išreiškiame savo išgyvenimą ir santykį su Dievu.
• Dievas troškimais išgyvendamas netroškimus grindžia atjautas. Kuom skiriasi netroškimų ir atjautų išgyvenimas? Netroškimai apibrėžia tiesioginį santykį su tavimi, su sąmone, su klausimais, tad gyventi dvilypiu arba vienareikšmiu požiūriu. Atjautos apibrėžia netiesioginį santykį su kitu, su atsakymais, su pasąmone, kuria galime įsijausti ir atsitokėti, tad gyventi sąmoningai.
• Aplinkybės, sąvokos, trejybė įžvelgia vienumą ir paskirumą, paskirą požiūrį. O atvaizdai leidžia įsivaizduoti visumą.
• Atjautos sandaros susidaro iš atvaizdų požiūrių
• 12 aplinkybių = 4 trejybės atvaizdai
• 8 padalinimai = 4 dvejybės atvaizdai = 2 ketverybės atvaizdai
• 6 atvaizdai = 4 vienybės atvaizdai ir 2 septynerybės atvaizdai

Atjautomis pasireiškia laisva valia - troškimas laisvai išgyvena netroškimą

• Netroškimai išsako ryšį tarp ketverybės ir suvokimo lygties. Juos sieja jokiu požiūriu (poreikiai), vienu požiūriu (abejonės), dviem požiūriais (lūkesčiai) ar trimis požiūriais (vertybės). Šie vidiniai požiūrių rinkiniai siejami su atitinkamais troškimais. O antrines sandaras išsako atjautos, siejančios troškimą su didesniu požiūrių skaičiumi, tad išgyvenami veiksmai +1, +2 ir +3.
• Troškimai reiškiasi netroškimais
• Troškimai išgyvenami tiesiogiai, o netroškimai turi "išgyventojus" kūną {$P^0$}, protą {$P^1$}, širdį {$P^2$}, valią {$P^3$}
• Troškimai palaiko ramybės (ir prielaidų, nulinės aplinkos, "baseline") turtingėjimą, vis daugiau požiūrių: savarankiškumas 0, užtikrintumas 1, ramybė 2, meilė 3 - tie troškimų požiūriai reiškiasi netroškimais, juos susiuva. Meilė palaiko esmę, tad prielaidų išryškėjimą.

Atjautos iš Dievo pusės įprasmina mūsų atliepimą, išriša, išbaigia ir sandaromis išsako išgyvenimą.

• Troškimai siauresnėse apimtyse įprasmina atliepimą jį prisiimdami, tad atjausdami, antrinėmis sandaromis.
• Antrinės sandaros išsako Dievo atjautas, kuriomis Dievas savo troškimu išgyvena mūsų netroškimą, tad išsako išrišimo išdavas.
• Antrinės sandaros sieja siauresnę, mums rūpimą apimtį su kita, platesne apimtimi: kalbos sieja su viskuo, tad kuria visuminę tikrovę; atvaizdai ir aplinkybės sieja su betkuo, tad kuria mūsų asmeninę tikrovę; padalinimai sieja su kažkuo, tad kuria mūsų akimirkinę tikrovę.
• Išgyvenimo apytaka yra įvairiapusių pasitikslinimų ratas nusakantis išgyvenimą, kartu ir mūsų brandos atkarpą.
• Išplėtoja amžiną gyvenimą, nežinojimą, kuom viskas baigsis.

Dievo atjauta

• Kaip Dievas mus išgyvena? Netroškimai išsako ką mes, Dievo tarpe atsiradę, išgyvename. Mes, kurie esame troškimo apibrėžti, tačiau neigiamai, netrokštant išeiti už savęs, o likdami įsitvirtinę toje pakopoje. O atjautos išsako ką mes tokie reiškiame Dievui, kaip jisai (išeinantis pro mus, už savęs) mus išgyvena.
• Mes savo išgyvenimą pakartotinai išgyvename - kitu kampu - kaip ir Dievas taipogi mus išgyvena.
• Užtat išgyvename plačiau.
• Atjautų išsakymas lygmenų poromis, ženklų savybėmis.

Visuma - viskas

• Išgyvenimų sandaros (ir netroškimai) išsako asmenybės gyvenimo įvairovę. O visuma išsako ką Dievas išgyvena, vis tą pačią Dievo trejybę. O sąmonė pasirinkimais išgyvena veiksmus.
• Visuma leidžia sandara apibrėžti požiūrius. Bet visumos sąvoka keičiasi. Koks pagrindas visumai? Koks pagrindas visumos santykių su požiūriais? Ir kaip keičiasi požiūrio supratimas?
• Visko sandara sieja įsijautimą ir atsitokėjimą.

Šešios atjautos susiveda į viską suvedantį liudytoją.

• Kas yra šešios atjautos.
  • Šešios atjautos yra šeši būdai sąmoningėti.
  • Atjautos yra pertvarkymai. Jie suveda šešis klausimus, keturių išeities taškų poras, išvedimus, mus išvedančius į platesnį lygmenį.
• Ką šešios atjautos grindžia.
  • Kiekvienas surikiavimas savaip grindžia tarpą. Šeši surikiavimai kartu paėmus tarpą pilnai pagrindžia.
  • Suvedimas išveda šešis suvedimus, būties atsakymus, kuriais asmeninis požiūris remiasi.
• Kaip šešios atjautos grindžia.
  • Atjautos - pertvarkymai - suveda trejybės narius poslinkiu. Viskas susidėlioja kada žmogus sugeba gyventi vienu trejybės rato nariu, jo trečdaliu, su kitais dviem asmenimis, Tave ir Kitu, būtent meilės mokslu, tiesos dvasia. Dievas tada gyvuoja kaip trejybės rato globėjas, nebūtinai tobulas, užtat pakankamas.
• Šešiomis atjautomis pereiname iš sąlygiškų požiūrių į besąlygišką požiūrį.

Kalbos

Trys kalbos

• Trys kalbos yra trys apdorotuvai kuriais įmanomas aukštesnis sąmoningumas. Pasąmonė sprendžia pasakojimu, sąmonė įvardijimu, o sąmoningumas pagrindimu.
• dalyvauja 3 požiūriai: atvaizdai -> padalinimai, pasakojimas, valia
• dalyvauja 2 požiūriai: padalinimai -> aplinkybės, įvardijimas, širdis
• dalyvauja 1 požiūris: aplinkybės -> atvaizdai, pagrindimas, protas
• Mąstyk, kaip trys kalbos išplėtoja išgyvenimo apytaką.
• Atvirumas: Kalba esam atviri kitam.
• Pagrindimu kaitaliojasi Kaip ir Kodėl? įvardijimu - Koks, Kaip, Kodėl? ir pasakojimu - Ar, Koks, Kaip, Kodėl?

Išgyvenimas ir neišgyvenimas

• Neišgyvenime gali įtampa išaugti ir paprasčiausiai atslūgti. Tai bene įvyksta pasakojimo vienete. Išgyvenimui reikalinga aklavietė, kurioje nėra kaip sumažinti įtampos. O įvardijimas ir pagrindimas bene vyksta pasakojime, nusako įtampos židinio pakopas.
• Žmogiškasis protas susiskaido bendravime kalbomis ir jomis reiškiasi per kelis žmones - tai maldų mokslo pagrindas. Tad sunku žmogui vienam būti su savimi. Taip pat žmogus bendrauja su savimi - sąmone su pasąmone - tai atvaizdų ir aplinkybių, lūkesčių ir jaudulių pagrindas.

Aštuongubo kelio atmainos

• Pasakojimui (Palaiminimai): iš paklusimo į žavesį; įvardijimui (šv.Petro raktai į dangų): iš tikėjimo į meilę; pagrindimui (Tėve mūsų): iš rūpėjimo į artimumą. Pavyzdžiui, ko labiau paklūstame mokslo ratui (ko smulkesni esame skurdžiadvasiai), to mažiau turime dėl ko bjaurėtis, to labiau mus gali žavėti teisuolių persekiojimas.

Širdies tiesa

• Širdies tiesa yra iš vidaus, betgi Dievas yra už mūsų. Tad kaip tai suderinti?
• Dievas ar gamta įrašo dovanas asmenybei kuriomis ji sutinka gyvenimą kuomet įsijungia sąmoningumas. Betgi esminė dovana yra sąmonei duota širdies tiesų kalba kuriai visaip teiktina pirmenybė. Tad asmenybės dovanos neesminės nes yra geresnių.

---

---