Iš Gvildenu svetainės

Mintys: MeilėsMokslas

爱学

Kas yra meilės mokslas?

Meilės mokslas yra apytaka

• Ištakos kodėl. Meilės mokslas plėtoja Kito liudijimą, jojo pasaulėžiūrą, dėl ko Dievas tiria mumis ir mes išgyvename gyvenimą.
  • Meilė reiškiasi būtent Kitu, myli būtent Kitą, kad ir Save, bet vis tiek kaip Kitą.
  • Kitas neturi Dievo viduje (jis apima nieką) užtat jam Dievas yra tiktai už savęs. Tuo tarpu Aš ir Tu turime Dievą tiek mūsų gelmėse, tiek už mūsų.
  • Ar gali žmogus - Kitas - būti atkirstas nuo mūsų visų? Ar esame vieningi? Jei kitas galėtų būti nuo mūsų atkirstas, tai jis būtų į mus panašus, ir galėtumėme jį atjausti. Užtat yra su juo kažkoks ryšys.
  • Kitame dieviškumo kaip ir nėra, jam Dievas yra už jo. Kitas yra kurinys, dalykiškas. Pas Kitą yra Dievo tiek kiek jo yra Dievo šokio trejybės rate.
  • Meilės mokslas tiria klausimą, Kodėl Kitas yra? ir tuo pačiu, Kodėl Dievas yra? Kaip Dievui kiekvieną pasiekti? Kaip jam būti kiekvieno Dievu?
    • Meilės mokslas išplaukia iš lygmenį Kodėl neigiančio nulybės atvaizdo prasmingumo, neaprėpiamumo.
    • Meilės mokslas išplaukia iš trejybės atvaizdo: buvimo - veikimo - mąstymo. Kitas yra, Kitas veikia, Kitas mąsto.
    • Meilės mokslo tyrimą sustato trejybės atvaizdas buvimu, veikimu, mąstymu.
  • Meilės mokslas Kito kampu išreiškia Dievo savęs įrodymą, kaip suderinamos Dievo plotmė, kurioje Dievas visada yra, ir žmogaus plotmė (už Dievo), kurioje Dievas iškyla.
• Akistata kaip. Meilės mokslas moko mylėti, palaikyti gyvybę, gyvenimą, sąmoningumą, meilę, stebuklą bendra kalba geranoriškai pakalbinti bet kurį pašnekovą
  • Meilės mokslu kiekvienas tiriame, kaip mums labiau vienas kitą mylėti?
  • Žmogus, pašnekovas, savo tyrimais ir netroškimais renkasi gyventi Dievu, atsiliepia į Dievo meilę, išmoksta bendrauti visuotinė meilės kalba, mylėti, kaip kad Dievas myli
  • Žmogus rinkdamasis Dievo valią, gerą valią, išmintį, amžiną gyvenimą, atsisako savęs ir atgauna save, įprasmina savo sąmoningumą ir kartu atsisako jo betgi jį atgauna
  • Meilės mokslas Dievo tyrimą išsako kūno atžvilgiu, tad kūniškai, tad gyvenimą išplečia gyvybe.
  • Meilės mokslas puoselėja sąmoningumą.
    • Meilės mokslu išryškėja mūsų klausimai ir tyrimai, kuriais bręstame.
    • Meilės mokslas ryškina mūsų kiekvieno santykį su tiesa.
    • Meilės mokslas atskiria mūsų pačių susigalvotas (žinojimo rūmų) sąlygiškas taisykles ir (išgyvenimo apytakos) besąlygiškas taisykles.
• Darna koks. Meilės mokslu visi susideriname, įsijungiame į Dievą, į jo vieningumą, į meilę vykdydami Dievo valią
  • Meilės mokslu išsiskiria mūsų bosoniškumas (vieningumas su kitais) ir fermioniškumas (vieningumas savyje - kertinė vertybė). Atsakome už save kertine vertybe, o ji apima nieką, ji sutraukta, užtat ja gyvename Kitu, perkreipiame dėmesį į tai, kas už mūsų, į klausimus.
  • Meilės mokslu nuveikiame bosoniška dvasia, o galia yra fermioniška sandara.
  • Meilės mokslu išryškėja mūsų kertinės vertybės.
  • Meilės mokslu susiderina Dievo ir žmogaus valios. Žmogus šį susiderinimą išgyvena aštuongubu keliu, kuris toliau grindžia jų susiderinimą netroškimais - širdies gera valia, proto išmintimi ir kūno amžinu gyvenimu.
  • Meilės mokslas atveria, puoselėja, nusako, kas esame Mes, visi dalyvaujantys Dievo tyrime. Išsako vienumą, taip pat jos pagrindą - dviprasmybę (pasąmone, sąmone - nulybe, vienybe - aštuongubu keliu).
    • Meilės mokslas išreiškia Dievo Dvasios tveriamą darną, bendrą svajonę, šviesuolių bendrystę, suderinančią visas asmenybes, kad kiekviena pilnai atsiskleistų, ją suptų jai reikalinga aplinka.
  • Meilės mokslas susideda iš maldos mokslo, kaip mylėti Dievą, ir iš šviesuolių bendrystės, kaip mylėti artimą kaip save patį.

Meilės mokslo kampai

• Meilės kalba - bendras būdas mylėti
• Kodėl - Dievo ir mūsų tyrimai
• Kitas - atsisakyti savęs, gyventi kitu
• Susideriname bendryste - kertinės vertybės, branda
• Mokytis mylėti - palaikyti gyvybę
• Puoselėti sąmoningumą - santykį su tiesa
• Įsijungti į vieningumą - melstis
• Kas yra meilės mokslas?
• Meilės mokslas išsako darnos plėtotę ir jos palaikymą
  • Darnos plėtotė derina vienumą ir tiesą.
  • Neapibrėžtumo priėmimą
  • Dievo Dvasios darną
  • Darnos esmę: Tyrimų suderinimąs
  • Darnos pagrindą: Valių sutapimą
  • Darnos pagrindo pasirinkimą: Išskyrimą žinojimo (pasąmonės) ir nežinojimo (sąmonės)
  • Darnos pagrindo pasirinkimą: Išskyrimą (sąlygiškos) gyvybės ir (amžino) gyvenimo
  • Darnos palaikymą: Sąmoningumo palaikymą: Brandos palaikymą
  • Atjautos pagrindas
  • Darnos išdava
  • Meilės mokslas viską apžvelgia
• Meilės mokslo sudėtis: Darnos raiškos
• Meilės mokslo eiga
  • Užsisklendimas trejybės ratu
  • Dievo branda reiškiasi asmenimis
  • Asmenys bręsta tirdami
  • Dievo branda reiškiasi asmenimis tarpe tarp Dievo už mūsų ir Dievo mumyse
  • Dievo branda išsipildo Kitu
  • Vertybėmis gyvename Kitu
  • Vykdydami Dievo valią atsisakome sąmoningumo, gyvename vertybėmis, įpročiais
  • Meilė palaiko brandą
  • Laisvė pačiam pasitikslinti grindžia Dievo būtinumo tyrimą
  • Meilė palaiko Dievo brandą
  • Vaizduotės pranokimas
  • Vaizduotės pranokimas apytakomis
  • Dievo ir žmogaus santykis
  • Mes išsipildome bendra svajone
  • Asmenys bręsta įsitraukdami į Mus

---

---

---

---

---

---

Meilė palaiko gyvybę, kartu gyvenimą. Gyvenimas yra Dievo ir gerumo darna. Meilė reiškiasi vienumo ir tiesos darna.

Meilės mokslas reiškiasi 24 meilės raiškomis, kuriomis darna plėtojama.

Vienumas ir tiesa

24 raiškos suprantamos dvejopai - vienumu ir tiesa

• Meilės moksle liudijimai yra atsakymai, vienumas yra klausimai. Tiesa yra jų sutapimai.
• Vienumas grindžiamas už santvarkos. Vienumo klausimai klausiami santvarkoje.
• Tiesa grindžiama santvarkoje. Tiesos apimtys, aplinkos nusakomos už santvarkos.

Vienumas

• Mūsų vienumo klausimas yra esminis. Jisai grindžia dorovę.
• Meilė yra vienumas su viskuo, tad meilės mokslas išsako vienumo raiškas, 4 vienumo sampratas ir 6 vienumo pagrindus.
• Dievas apie vienumą: Negera žmogui būti vienam. Padarysiu jam tinkamą bendrininką.

Vienumo raiškos:

• 8 širdies tiesų logikos: 4 nulybės atvaizdai ir 4 vienybės atvaizdai (Kaip jie grindžia aštuongubą kelią ir kitus netroškimus?)
  • 4 netroškimų vienumai - kūną vienija protas, protą vienija širdis, širdį vienija valia, valią vienija gyvenimo tikslas - Dievo valia
  • 4 troškimų vienumai ? - savarankiškumo vienumas, užtikrintumo vienumas, ramybės vienumas, meilės vienumas
• 3 trejybės ratas - kaip kad meilės šokyje - Tėvo vienų vienumas, Sūnaus bendražmogiškumas, Dvasios plazdenimas
• 3 trejybės atvaizdo būsenos - vienumas buvimu (rūpėjimu? - galimybių šaltinis), veikimu (tikėjimu - asmens akistata - bendru žmogumi), mąstymu (paklusimu? - bendrystės darna)
• 4 vienumo sampratos
• 6 vienumo pagrindai - sampratų poros

Meilės mokslas (vienumas) (išverčia žinojimo rūmus)

• buvimas? Aš?
• 6 vienumo pagrindai
• 4 vienumo sampratos
• mąstymas? Kitas?
• 3 Dievo vienumai
• 4 vienybės atvaizdai + 4 nulybės atvaizdai
• veikimas? Tu?

Aštuonerybės 2 sparnai

• Ketverybė ir gyvybės lygtis sudaro du meilės mokslo sparnus, kuriais jinai grindžia santvarką.
• Meilės mokslas sieja nulybės ir vienybės atvaizdus, tad jame yra aštuongubas kelias.
• Meilės moksle, prieš santvarkos atsiradimą, galėtų būti požiūrių apimtys tiesos atžvilgiu, taip pat požiūrių grandinę bei žmogaus ir Dievo požiūrių grandinę. Taip meilės mokslas apimtų viską. Žmogus ir Dievas būtų pasąmonė ir sąmonė.
• Meilės mokslo aštuonerybėje vienumą (visumą) išreiškia padalinimai.
• Nulybė ir vienybė skiriasi, kaip kad skiriasi jų sąmoningumai, trejybė ir ketverybė.

Trejybės ratas

Buvimas, veikimas, mąstymas

• Meilės mokslas kyla iš prasmingumo, neaprėpiamumo, trejopos raiškos - buvimu, veikimu, mąstymu.
• Meilės mokslo trys pagrindinės raiškos yra buvimas, veikimas, mąstymas - Kodėl Kitas yra.

4+6

• Santvarkoje skirtingi asmenys, 4 jų paskiri vienumai, 6 poriniai vienumai.
• Keturi asmenys - Dievas, Aš, Tu, Kitas - ir šeši pokalbiai tarp jų (vedančių iš asmeninės tiesos į besąlygišką tiesą, kaip kad knygoje "The Truth") turėtų išreikšti vienumą ir meilę.

4 lygmenys: neapibrėžtumas, apibrėžtumas, įsivaizduojamumas, neįsivaizduojamumas

Dievo išėjimas už savęs požiūrių grandine išsako keturis lygmenis:

• Neapibrėžtumas, Apibrėžtumas, Įsivaizduojamumas, Neįsivaizduojamumas

Meilės moksle vienumas reiškiasi keturiomis vienumo sampratomis.

• bendras likimas - neapibrėžtumas
• paskiri likimai - apibrėžtumas
• paskiros svajonės - įsivaizduojamumas
• bendra svajonė - neįsivaizduojamumas

Mano tyrimo eiga

• Savo tyrimą pradėjau vaizduojamuoju (vaizduotės ribose), ir perėjau (gražiu taikymu) į neįsivaizduojamąjį, ir (visko žinojimu) į apibrėžtumą, galiausiai, abu sudėjus, į neapibrėžtumą.

Dievas

• Dievo neapibrėžtumas išsako, kad tai yra vis tas pats Dievas.
• Dievo neįsivaizduojamumas išreiškia Dievo brandą,

Sandaros

• Apibrėžtumas - padalinimai
• Įsivaizduojamumas - atvaizdai, aplinkybės
• Neįsivaizduojamumas - trys kalbos

4 asmenys ir jų tyrimai

• Aleksandro gyvybės dėsniai atveria keturias plotmes asmenų kampams: Dievui, Man, Tau, Kitam.
• Asmenys tai suvokimo lygmenys. (Betgi suvokimo lygmenys yra iš Mano apibrėžtumo lygmens.) Einame iš Kito į Dievą.
• Keturios vienumo sampratos ir keturi trejybės atvaizdai išreiškia keturis tyrimus, keturis lygmenis meilės moksle.

6 lygmenų poros

• Žmogaus išėjimas už savęs žmogaus ir Dievo požiūrių grandine vyksta šešeriopai, esamų pakopų poromis, Dievui priešinga kryptimi, link jo.
• Šeši vienumo pagrindai (4 2) išsako dorovę, šešis neigiamus įsakymus.

Išvestis

• Meilė yra tai, kas išplaukia iš šešių porų bendrumo.

Brėžinys

Iš Dvasios išplaukia Brėžinys

• Tėvas grindžia suvokimo lygmenis (trejybės atvaizdus). Sūnus grindžia vaizduotę (aštuonerybe). Dvasia grindžia jų neįsivaizduojamą tarpą (4+6).
• Suvestinės brėžinys yra Sūnaus aštuonerybė. O Tėvui yra tiesiog trys kampai, tai reiškiasi trejybės atvaizdu, kuris kiekvienoje apytakoje yra atitinkamas atvaizdas pagal asmenį ir apimtį. O Dvasiai yra tarpo pagrindimas keturiais apytakų galimybėmis ir šešiais jų skirtumais.
• Mūsų visatoje Dvasia yra pirmapradė nes jai nereikia jokių kitų kampų bet jinai visakame savo plazdenimu puoselėja ribą tarp Tėvo kampo už santvarkos ir Sūnaus kampo gelmėse, taip kad jie sutampa. Tuomet Tėvas yra pirmapradis išeities taškas, o Sūnus savo amžina branda yra suvesties taškas, aprėpiantis amžinybę. Dvasia yra pagrindas suvokimo lygmenims kuriais vis siauresnėmis apimtimis išryškėja šie kampai ir jų santykis, viską išsakant gyvenimo lygtimi, kurią žmogus išgyvena ir savo išgyventais pasirinkimais patvirtina.
• 8 -> 8/2=4 poslinkis iš Sūnaus į Dvasią

Meilė atveria Kito liudijimą

Kitas - atsisakyti savęs, gyventi kitu

Meilės mokslu tampame viena, susideriname, gyvendami Kitu. Tad savyje suderiname asmenis: Dievą, Mane, Tave, Kitą.

Išėjimas už savęs pas kitus

• Meilės mokslas mus veda iš ramybės santvarkoje, sąmoningėjimu išeiname iki sąmoningumo, kuriuo esame už santvarkos, didžiausioje įtampoje, ir toliau sąmoningi grįžtame į santvarką, į ramybę.

Kito pasaulio palaikymas

• Meilės moksle iškyla 3 tvarkos. Vaizduotė atvaizduoja šešiais pertvarkymais. Šios tvarkos ir pertvarkymai gali būti įdomūs Wenbo tyrimui.
• Meilė palaiko paskirus pasaulius, tiek mūsų smegenų žievės stulpelius, tiek jų atitikmenis pasaulyje, kad jie būtų pilnaverčiai.

Sąmoningumo palaikymas

• Flirtavimas žaidžia su žmogaus savasties riba, tarp vidaus ir išorės, tarp pasąmonės ir sąmonės.

Draugai ir priešai

• Susikalbėjimas su priešais - su kitais - trejybės ratu tikrovėje - pasaulio pagrindu (Tėvo pasaulėžiūra). Susikalbėjimas su draugais - su savais - sąvokų kalba - Dievo požiūriu (Sūnaus pasaulėžiūra).

Dievo branda išsipildo Kitu

Gyvenimas Kitu

• Sąmoningumu gyvename Kitu ir išskleidžiame visus asmenis. Kitas yra lygiavertis Dievo židinys.
• Dievo dieviškumas atsiskleidžia tiktai meilės lygmenyje, Dievui Dvasiai susitelkus į Kitą.
• Trys valios puoselėja Kito brandą: Tu, Aš, Dievas.
• Meilės mokslu išaiškėja kaip Kitas turi savo tyrimą ir tai yra Dievo tyrimas ir jisai gyvena Dievu.
• Kodėl Kitas yra? reiškia, kaip jo pasitikrinimas susijęs su Dievo ir kitų tyrimais?
• Kodėl Dievas yra? Kodėl Kitas yra? Išskirti kur priežastis glūdi: klausime-buvime, tyrime-veikime, atsakyme-mąstyme. Trejybės atvaizdo būsenose, ne poslinkiuose.
• Meilės mokslas pagrįstas Kito bendryste.

Reikšmės pilnai išsiskiria Kitu

• Galiausia neįsivaizduojamumu išsiskiria Dievas, Aš, Tu, Kitas. Tokiu būdu yra tai kas reiškiasi. Ir nors Dievas neturi jokios reikšmės betgi jisai reiškiasi kaip asmuo kartu su neapibrėžtume šalia jo glūdinčiais asmenimis, būtent jų įžvelgtomis reikšmėmis, kas jisai yra.

Kito klode Dievas branginamas

• Viskas šlovina Dievą ir jo šlove yra.

Kito klode iškyla įsakymas mylėti

• Viskas laikosi pagarba asmenims, ne šiaip įgimtai rūpintis gyvybe, o įsakymą mylėti taikyti asmenims. Mylėti artimą, tai mylėti Tave kaip ir Mane. Mylėti Dievą, tai mylėti Kitą.

Trejybės ratas išsako kaip Kitas ketvirtoje pakopoje išgyvena raišką, visa tai kas Neįsivaizduojama, tad kas tuomi atitinka Neapibrėžtumą. Kitas trejybe išgyvena tris pakopas, o neišgyventas lieka Neapibrėžtumas, kurį asmeniškai supranta kaip Neįsivaizduojamąjį. Nulybės atvaizdai išsako šią pirmąją Neapibrėžtumo pakopą, visa tai kas už raiškos, tad prasminga, pastovu, betarpiška, tiesu.

Kitu gyvename amžinai

• Meilės mokslas Kitu sustato netroškimų galimybes.

Dievo branda reiškiasi asmenimis tarpe tarp Dievo už mūsų ir Dievo mumyse

Kodėl yra Dievo laisvė ir Dievo valia

• Kas yra Dievo laisvė ir Dievo valia. Dievo valia yra mūsų Dievas, o Dievo laisvė yra Dievas už mūsų. Dievo laisvė yra tarpas tarp mūsų ir mūsų Dievo.
• Kokia yra Dievo valia. Dievo valioje yra dvilypumas, nesgi galime ją vykdyti dėl to, kad ja sutampa Dievo ir mūsų siekiai, arba dėl to, kad Dievas yra laisvas ir daro kaip nori, o mes derinamės prie jo.
• Dievo ir gerumo negalime įsivaizduoti. Užtat juos atstojančius Dievo laisvę ir Dievo valią galime įsivaizduoti netiesiogiai jeigu išvystome kitą požiūrį, Dievo požiūrį. O tokį požiūrį išvystome vis brandesne grandine sudurdami žmogaus ir Dievo požiūrius, tad išvystydami suvokimą ligi susikalbėjimo, ligi teisingo žmogaus ir Dievo santykio.
• Savasties amžina branda, Dvasios riba tarp Dievo už mūsų ir Dievo mūsų gelmėse

Laisvė pačiam pasitikslinti grindžia Dievo būtinumo tyrimą

• Mes patys, artimai pažindami savo aplinkybes, galime savaip save pasitikslinti. Klausimas, ar mes tai galime nematydami visumos? Tam mums reikalingas visumos supratimas, visuotinis požiūris, Dievo supratimas.
• Dievas suteikdamas laisvę pasitikslinti atveria apimtį, kurioje jisai pats nežino bet žino mumis, tad sutapdamas su mumis, tad neatskiras nuo mūsų.
• Meilė tvirtina Dievo būtinumą, jo nepaneigiamumą, jo buvimą be priešpriešų, tad kartu jo gerumą. Nes meile susiveda Dievas ir amžinas gyvenimas - Dievo valia ir gyvenimas - žmogaus valia ir gerumas - tobulumas.
• Patys pasitikslindami, bręsdami, besitobulindami gyvename ne savimi, o kitu.

Meilė palaiko Dievo brandą

• Meilė vienija keturis troškimus. Keturi troškimai yra visko atvaizdai. Tokiu būdu meilė iškyla kaip Dievo esmė, jo būdas.
• Meilė sutampa su troškimu visko. Tuo tarpu Man Dievas yra nulybė, ir jo atvaizdai yra nulybės atvaizdai, o jų vieningumas bene būtų prasmingumas.
• Meilė išsako santvarkos prielaidas kuriomis jinai subliūkšta.
• Meilė - Dievo nebuvimas - palaiko vienumą, palaiko Dievą. Meilė yra Dievo esmė, jo sandaros atvaizdų vieningumas.

Dievo ir žmogaus santykis

Dievo ir žmogaus skirtumai

• Dievo kampas ir žmogaus kampas
  • Dievo kampas (iš kurio kyla nenurodyto asmens požiūrių grandinė)
  • Žmogaus kampas (iš kurio kyla žmogaus ir Dievo požiūrių grandinė)
• Dievo būklė ir žmogaus būklė
  • Dievas yra vienumas vienumo būklėje
  • Mes esame vienumas nevienumo būklėje, Kito būklėje.
    • Aš ir Tu esame žmonės, esame tarpiniai išeities taškai iškylantys nevienumo būklėje. Būtent mes tiriame ir siejame vienumo ir nevienumo būkles, renkamės tarp vienumo ir nevienumo, renkamės tarp vienumo lygmenų.
• Dievo ir žmogaus prasmė
  • Dievo prasmė (kuria Dievas išeina už savęs į save ketverybės lygmenimis)
  • Žmogaus prasmė (kuria žmogus išeina už savęs iš savęs ketverybės porų lygmenimis).
• Dievo ir žmogaus raida
  • Dievo raida
    • Dievas tampa žmogaus Dievu.
  • Žmogaus raida
    • Išgyvenant sąlygas, žmogus nutuokia Dievą už sąlygų.

Žmogaus Dievas

• Žmogaus būsenos Dievas - jojo Dievas - jo išgyvenamo padalinimo visumos Dievas - skiriasi nuo visų padalinimų visumos (aštuonerybės) Dievo, nuo pirmapradžio nulybės Dievo. Paklusimu, tikėjimu, rūpėjimu žmogus renkasi ne savo Dievą, ne savasties Dievą, ne Dievo valią, o pirmapradį Dievą - Dievo laisvę. Juk žmogus negali išgyventi nulybės savo požiūriu.

Kaip žmogus bendrauja su Dievu

• Susikalbėjimu bendraujama su Neįsivaizduojamuoju. Gerasis vaikas nežino kaip jo tėvai jį ras bet žino kur eiti, kad jie rastų.
• Atjaučiu Neįsivaizduojamąjį. Kaip jis mus suprastų? 0-P-P2-P3 ir paskui kaip mes jį suprastumėme ŽDŽDŽ-ŽDŽD-ŽDŽ-ŽD. Nes mes patys negalime suprasti bet užtat įsivaizduojame kažkas (Neįsivaizduojamasis) gali mus suprasti. Užtat pas mus yra noras būti suprastais. Šešios atjautos: 4 Dievo rūpesčiai, 4 žmogaus rūpesčiai.

Dievo sąlygų išplėtimas mumis

• Išplaukia iš Kito. Kitu atsiskleidžia Dievą praplėčiančios, besąlygiškame Dieve glūdinčios sąlygos, kuriomis visi mes galime būti viena Dievu, ir kuriomis Dievo žinojimas - visko žinojimas - prilygsta Dievo nežinojimui - visko nežinojimui.

Darną grindžia Kito pasirinkimas

Darnos pagrindo pasirinkimą: Išskyrimą žinojimo (pasąmonės) ir nežinojimo (sąmonės)

• Kitas meilės mokslu skiria visko žinojimą ir visko nežinojimą.
• Galime suprasti pasaulį kaip milžinišką pasąmonės tinklą kuriai trūksta sąmonės. Mes sąmonę įvedame kaip antrą tvarką, mes pertvarkome pasąmonę. Tokiu būdu mylime pasaulį, jam suteikiame visai kitokias galimybes, visai kitokią kokybę.
• Sąmoningumas sąmonės tvarka pertvarko pasąmonės tvarką šešiais pertvarkymais.

Darnos pagrindo pasirinkimą: Išskyrimą (sąlygiškos) gyvybės ir (amžino) gyvenimo

• Gyvybė ir gyvenimas yra nešališki ir šališki požiūriai į tą patį reiškinį.
• Amžinu gyvenimu, įsakymu mylėti, išplečiame malonę teisingumu.
• Meilės mokslu suvokiame gyvybės ištakas, kad ji išplaukia iš Dievo įsakymo mylėti, užtat prisijungiame prie jos plėtojimo.
• Meilė dvilypiškai palaiko gyvybę ir gyvenimą.
• Gyvybė yra sąlygiška tačiau gyvenimas gali būti besąlygiškas.
• Atsiranda skirtumas tarp amžinos gyvybės ir amžino gyvenimo. Užtat renkamės prie kurio prisirišti, koks mūsų santykis su tai, kas mus myli, link kurio mes augame, bręstame. Nes gyvendami jaučiame, kad link kažko augame, bręstame, tad galime vystyti santykį su šia mus brandinančia, mylinčia meile.
• Meilės mokslas veda iš nieko (dvasios ir atitinkamos sandaros santykio) į viską (įsakymo besąlygiškumą nesant jokio atitikimo).

Mokomės kaip mylėti

Meilė yra bendra kalba

Meilės mokslas pamoko žmogų

• rakinėti įvairiausius žinojimo rūmus
• atjausti ir palaikyti asmenybe
• išmanyti mokslus

Meilė palaiko

Meilė palaiko, puoselėja, ugdo, brandina

• gyvybę
• brandą
  • mokymasi
• sąmoningumą - santykį su tiesa, kad galim rinktis
  • sąmoningėjimą
  • savasties ribos supratimą
• prasmingą išgyvenimą
  • laisvę atsisakyti savęs, naujai priimti save
  • pasirinkimą tarp Dievo ir savęs

Meilė palaiko prasmingus išgyvenimus

• Meile palaikome prasmingus išgyvenimus, kuriais žmogus gali atsisakyti savęs ir naujai priimti save, brandesnį.

Meilė palaiko savasties ribą, tad pasirinkimą ir sąmoningumą

• Meilės mokslu puoselėjame Kito savastį kuriuo jisai pagauna skirtumą tarp meilės išplaukiančios iš savęs malone, ir meilės už savęs įsakymo pagrindu, jisai kai ką myli maloningai ir taip pat myli plačiau įsakymu, taip kad yra tolydumas tarp vieno ir kito. Meilė įsakymu sustato visą bendrystę betgi teikiame pirmumą malonei, užtat vertiname Dievo malonę, kad Dievas mus myli, kad Dievui patinkame. Būtent tai pareiškia, kad Dievas yra, ir būtent mums jisai yra.
• Meilės mokslas primena tranzistorių. Palaikome kito sąmoningumą įsiklausydami į jį taip, kad išryškėtų jo savasties riba, tos ribos pagrindu atsverti jį pakaitomis įsijaučiant ir atsitokėjant, kad jisai pats pakaitomis atsitokėtų ir įsijaustų, tad galėtų sąmoningai rinktis.
• Jeigu kiekvienas žmogus susistato ašį tarp Dievo už savęs ir Dievo savyje, tai tarp jų gali šokinėti Dvasia. Tokiu būdu suvedame Tėvą, Sūnų, Dvasią.
• Mylime save nustatydami teisingą santykį tarp Dievo už savęs ir Dievo savyje. Meile kitiems nusistatome save taip tame santykyje, kad padėtumėme kitiems teisingai nusistatyti. Tokiu būdu esame laisvi ir palaikome Dvasios veiklą mūsų laisvu susiderinimu.
• Malda "Tėve mūsų" mumyse palaiko sąmoningumą - ar turime ryšį su Dievu ar jo neturime - ir būtent taip galime palaikyti kitų sąmoningumą.
• Darną palaikome Kitam perteikdami darnos pagrindą.
• Meilės mokslu gyvenimo dalyviai renkasi amžiną gyvenimą.
• Išgyvenimais ir išsiaiškinimo būdais išryškiname ribą tarp savęs ir pasaulio, o tai pagrindas meilei, brandai, sąmoningumui.
• Savasties ribą išreiškia ketverybė, penkerybė, šešerybė, septynerybė, jais išsakytas tarpas, kuris reiškiasi laisvumu, iš kurio išauga nulinis požiūris.

Vaizduotės (pasąmonės) pranokimas

Pasąmonė įsivaizduoja, sąmonė susitelkia į neįsivaizduojamuosius. Savasties riba sieja pasąmonę ir sąmonę. Sąmoningumas juos suderina apibrėžtumu, o juos visus pranoksta neapibrėžtumas.

Vaizduotės pranokimas.

• Septintasis požiūris.
• Prasmingumas yra neaprėpiamumas, tad vaizduotės pranokimas.
• Šalia vaizduotės šešių vienumo pagrindų yra dar neįsivaizduojami Dievas (nulinis požiūris) ir gerumas (septintasis požiūris).
• Jausmų kalba išsako tai, kas nesutelpa į vaizduotę, kas neįsivaizduojama.

Kaip apytakomis pranokstame vaizduotę

• Įsivaizduojame santykius sąlygose.
  • Per Dievo ir gerumo santykius galime juos pažinti, net ir neįsivaizduodami. Visi pažįstame gerumą, nors jo neįsivaizduojame. O pažindami gerumą, galime pažinti Dievą, nes gerumas yra sąlygose, o Dievas yra ta pati dvasia, tik be sąlygų. Galime įsivaizduoti, kad sąlygų nėra. Negalime įsivaizduoti kas yra be sąlygų. Tačiau galime bandyti įsivaizduoti jojo santykius su visakuo.
• Meile atsisakome požiūrio vardan bendrystės.
  • Gyvenimas išsako Dievo gerumą, kad Dievas pilnai išeina už savęs į save pas mus, būtent asmenimis. O amžinas gyvenimas išsako, kad Dievas nebūtinai geras, taip kad Dievas nepilnai išeina už savęs į save, ir būtent požiūrį tenka meile išplėsti į bendrystę, pas Dievą už mūsų. Tad Dievas asmenimis išeina už savęs į save pas Mus. O Mes meile išeiname už savęs iš savęs pas Dievą, atsisakome savo požiūrių vardan bendrystės. Taip Mes įgauname reikšmę. Požiūris yra mūsų savastis - mūsų nebuvimas - ir atsisakydami savasties atrandame save. Panašiai, išgyvenimais atsisakome senosios savasties, atveriame savo tikrąją dvasią, ją išreiškiame nauja savastimi. Visos apytakos išreiškia tokį savasties plėtojimą.
• Ištiriame savo vaizduotę, jos išsakomas pakopas, dvasią, sandarą, atvaizdus, vieningumus, ir įsivaizduojame kryptis, kaip Dievas ir žmogus išeina už savęs.
• Dievo ir gerumo negalime įsivaizduoti, tačiau juos galime suvokti ištyrę savo vaizduotę. Mūsų vaizduotė šį turinį išsako keturiomis pakopomis, kurias galime įsivaizduoti: dvasia, sandara, atvaizdais, vieningumais. Tačiau negalime įsivaizduoti to kas persmelkia visus šituos lygmenis. Negalime vaizduote vienu žvilgsniu aprėpti Dievą - dvasią, kartu su jo sandara - viskuo, jo atvaizdais - savarankišku, užtikrintu, ramu, mylinčiu, ir jo vieningumu - meile. Negalime vienu žvilgsniu aprėpti Dievą, kaip tokį, esantį, ir kartu savo meile nesantį. Užtat galime įsivaizduoti kryptį, kaip Dievas išeina už savęs į save, kaip jisai žengia į gyvenimą. Ir taip pat galime įsivaizduoti kryptį, kaip žmogus išeina už savęs iš savęs, kaip jisai atsiplėšia nuo šio gyvenimo, tad gyvena Dievu ir amžinu gyvenimu. Svarbiausia, galime rinktis tarp šitų krypčių ir tarp lygmenų. Mes tuo pasirinkimu gyvename, tai mūsų gerumas, mūsų vieningumas, tad jo negalime tiesiogiai įsivaizduoti, tačiau mums ir nereikia, juk mes jį išgyvename, užtat galime įsivaizduoti paskirus pasirinkimus, tad ne visumoje, o dalinai.
• Gerumas yra sąmonės apibrėžiamas, kaip dirbtina įtampa.
• Pasąmonė gyvena kūnu be dvasios. Sąmonė atpažįsta gerumą. Sąmoningumas pripažįsta Dievą.

Meilė palaiko amžiną brandą, amžiną gyvenimą

Bręstame išpuoselėdami vertybes, gerus įpročius. Branda lengviau tampame ir gyvename sąmoningais, neprisirišę prie savo asmenybės, savo patirčių, savo įsitikinimų. Branda lengviau pasitikriname. Meile palaikome savo, kitų, visų ir Dievo brandą.

Kas yra brandos palaikymas

• Asmenys bręsta kaip liudytojai.
• Brandos palaikymas yra Dievo valios palaikymas. Nes Dievo valia yra amžinas gyvenimas, amžina branda. Pomirtinis gyvenimas išplaukia iš mūsų brandos čia ir dabar.
• Brandos palaikymas yra pirmiausiai asmens laisvės, valios palaikymas, nes branda yra sąmoningas atsiskleidimas. Įsijautimu ir atsitokėjimu nurodome pagarbą žmogui, jo riboms, taip pat savo riboms.
• Palaikyti kito brandą, tai leisti jam pačiam patikslinti save trejybės ratu, ir parodyti jam besąlygišką atgarsį, besąlygišką meilę. Kaip kad šešerybe ir aštuongubu keliu.
• Meilė palaiko gyvenimą puoselėdama sąmoningumą, tad vidinį gyvybės išgyvenimą.

Meilė palaiko išsivystymą

• Meilė palaiko neapibrėžtumo išsivystymą iš apibrėžtumo, ir juo labiau, palaiko santvarkos išsivystymą, nes palaiko priešpriešą be priešingybės, gerumą be blogumo, tiesą be netiesos, tad palaiko laisvumą, o tuo pačiu gerumą (jo susiejimą su Dievu) ir gyvenimą. Meilė palaiko Dievo gerumą. Meilė palaiko septynerybę.

Kodėl palaikome kitų brandą?

• Ryžtamės mylėti kitus kaip ir mylime save.
• Suprantame tikslą gražiai suderinti visas laisvai atsiskleidžiančias asmenybes, tad branginame kiekvieną asmenybę ir jos laisvą atsiskleidimą, kiekvieno žmogaus laisvę, galią ir atsakomybę save tikslinti. Padedame visiems suprasti vienas kitą, tai kas reikalinga siekiant tos darnos.

Puoselėti sąmoningumą - santykį su tiesa

Amžina branda, amžinas gyvenimas

• Tobulėjame sugebėdami vadovautis kitų ribomis, tai mums vis naujas iššūkis.
• Amžina branda - žmogus kaip instrumentas tobulėja
• Dievas labiau gyvenantis mumis. Dievas labiau mylėtų kitus mumis.

Meilė palaiko sąmoningumą

Sąmoningumo palaikymas

• Meilės mokslas paaiškina kaip palaikome sąmoningumą, kaip palaikome tarpą tarp sąmonės ir pasąmonės, kuris pasireiškia gyvos būtybės persitvarkymuose, gyvybės savybių svertuose.
• Meilės mokslas ugdo ir palaiko sąmoningumą Kitame, kad jisai atskleistų kaip Tu, Aš, Dievas.
• Du tėvai atsiveria vaikui, jį priima. Tėvai pakaitomis išreiškia pasąmonę ir sąmonę, palaiko vaiko įsijautimą ir atsitokėjimą, tad sąmoningumo galimybę. Meilė iššaukia ir palaiko sąmoningumą.
• Meilės mokslu bręstame, sąmoningėjame, žengiame šviesuolių keliu.
• Meilės mokslu gyvename sąmoningumu, suderiname tris protus tiesos pagrindu.

Meilė palaiko tyrimą

• Asmenys bręsta tirdami
• Tyrimas išryškina savasties ribą, siejančią klausimą ir atsakymą.

Pasąmonės įgimta meilė ir sąmonės dėsninga meilė

• Gyvenimas remiasi įgimta meile, o amžinas gyvenimas dėsninga meile.
• Mylėk artimą - mylėk įgimta meile, mylėk priešą - dėsningai, besąlygiškai taikyk įsakymą mylėti.
• Įgimtos meilės išplėtojimas dėsniais - išorinių požiūrių įsisavinimas vidiniais požiūriais.
• Gamtoje iškyla asmenybė, sutampa su asmeniu ir teikia jam pirmenybę.
• Meilės mokslu pereiname iš meilės meilumo pagrindu į meilę įsakymo pagrindu, tad į amžiną gyvenimą.

Įgimtą meilę pažįstame pasąmone

Mus supa meilė. Mūsų prigimtis mylėti.

• Meilė yra žmogaus prigimtis, užtat jisai yra gyvybės tyrimo priemonė.
• Žmogus jau žino kaip mylėti. Tai meilės mokslo pagrindas. Panašiai kaip kad dorovės, mes jau elgiamės.

Pilnatvę palaikančios permainos

• Meilės moksle aplinkybėmis perkuriame ir palaikome, įtvirtiname tai kas jau yra - pilnatvę palaikančiomis permainomis.

Gamtos raida

• Neapibrėžtumo trejybė (leisti visas galimybes, kiekvieną galimybę įtraukti, suderinti visas galimybes) meilės moksle reiškiasi gamtos veiksenomis - gamta pakanti visom galimybėm, paskiros galimybės rungiasi, visų galimybių darna susitvarko su pažeidėjais.

Santvarkos raida

• Visko apimtyje savaime išsivysto santvarka. Save modeliuojanti sistema išvystys visko padalinimus (smegenų "global workspace") ir Bott periodiškumą.

Dėsningą meilę suprantame sąmone

Įsakymas mylėti plačiau

• Meilės mokslu išmokstame mylėti plačiau. O tai reiškia mylėti įsakymu, bendrais dėsniais.
• Žmogui įsakyta mylėti, kad jis mylėtų ne tiktai sąlygiškai, bet besąlygiškai, ir kad jis išplėstų meilės taikymą be ribų, kad jis susipažintų su gyvybės abėcėle ir su ja sustatomais žodžiais.
• Gyvybės savybių junginiais žmogus išmoksta mylėti plačiau.

Įsakymas mylėti yra pagrindas bendrai kalbai, sąvokų kalbai. Įsakymas mylėti yra pagrindas naujai pažvelgti į žmones kaip į asmenis

• Įsakymai mylėti yra pagrindas asmenų santykiams su Dievu, Manimi, Tavimi, Kitu ir pagrindas brandai, bendrystei.
• Įsakymas (mylėti) grindžia daugiareikšmiškumą.
• Mylintysis meile vertina mylimąjį labiau nė save. Užtat tai yra susikalbėjimas. Tai yra mano trūkumas, kad nenoriu svarba nusileisti kitam, nenoriu labiau rūpintis kitu nė savimi. Užtat man priimtiniau mylėti Dievą arba mylėti artima kaip save patį. Šie įsakymai išsako kaip mylėti. Ir daug kam yra sunku mylėti. Meilė užtat būna sąlygiška, tam tikru metu, tam tikru atžvilgiu. O Dievu galime mylėti besąlygiškai.

Įsakymas mylėti yra pagrindas bendrystei

• Įsakymas mylėti yra pagrindas prisirišti prie tų kurie vadovaujasi įsakymu, su jais puoselėti bendrystę.

Nuodėmė

• Gimtoji nuodėmė gali iškilti asmenybei iškylant gamtoje jai nenusileidus asmeniui.

Mylime sąmoningumu

• Žmogus - architektas - kaip gamtos išvystyta kurybos priemonė kuri atsiremia į savo ramybę, savo pojūtį, kas yra gražu.

Teisingumo ir malonės santykis

• Malonę suprantame iš to kaip esame gamtos sutverti. Teisingumą suprantame iš įsakymo. Mums tenka išmokti teisingumą teisingai taikyti ne vardan įsakymo, o plėtoti malonę.
• Malonė (geraširdiškumas) ir gydymas šabo dieną.

Vidinis susirikiavimas

• Požiūris nusako ašį - Dievas už manęs turi pirmenybę ryšium su Dievu mano gelmėse.
• Gyvenime svarbu būti jautriam tiek smulkmenom, tiek didmenom, ko smulkiau ir ko plačiau. Būtent tam vystome valią, kad galėtumėme tai suderinti. Ir būtent mes paskiri asmenys privalome tai suderinti, juk Dievas yra susitelkęs už mūsų, o mes esame susitelkę savo būklėse. Panašiai yra ir biologijoje, ir gyvenimo dėsniuose, kad įvairiausi mąstai vienas kitą įtakoja.

Susirikiavimų santykiai

• Kiti žmonės nusako kitas ašis. O Dvasia išsako mano santykį su kitais, būtent mūsų požiūrių santykį. Galimus santykius išsako visko padalinimai. O aš esu laisvas savo požiūriu įsijausti +1 (priimti požiūrį, susitapatinti su Sūnumi gelmėse, šališkai) arba atsitokėti +2 (pakilti kaip Tėvas virš visko, nešališkai), taip pat +3 ieškoti ribos tarp įsijautimo ir atsitokėjimo, kuri priklauso nuo sąlygų, nuo santykių su kitais. Tad tai grindžia padalinimų ratą ir tris veiksmus.

Žmogus ir Dievas

• Save tikslinantis žmogus malda nurodo kur Dievui įsiterpti.
• Meilės mokslas sieja Dievą ir meilę, asmenį ir vertybę, sąmonę ir pasąmonę, mokslą ir asmenybę, per prarają.
• Tarnauti Dievui: savo kertinę vertybę klausimais pajungti meilei, tad Dievui.
• Mus su Dievu sieja visiems bendras pasaulis.

Mylime atjausdami

Pasirinkimas

• Renkamės ar gyventi savo ribomis ar kito ribomis.
• Gyvybė - savasties įsakymas. Amžinas gyvenimas - Dievo įsakymas (savasties ir įsakymo atskyrimas).
• Meilės mokslas bendravimu išryškina brandos ar nebrandos galimybes. Bendravimas palaikantis brandą yra teigiamas, o bendravimas palaikantis nebrandą - sąstingį yra neigiamas.
• Pasikartojanti veikla ir vienkartinė veikla. Mandelbrot aibė: dviprasmybė: riba tarp grįžtančio (pasikartojančios veiklos) ir negrįžtančio (vienkartinės veiklos).

Meile susideriname

Meilės mokslas suderina Dievo ir žmogaus tyrimus, jais pripažįsta ir puoselėja neapibrėžtumą, tad dvasią

• Darnos esmė: Tyrimų suderinimas
  • Meilės mokslas suderina Dievo ir žmogaus tyrimus, kad žmogus būtų laisvas, kad tyrimas būtų nešališkas. Žmogui suteikta laisvė bet jis nepaliktas žlugti nes tai irgi būtų šališka.
• Meilės mokslas viską apžvelgia
  • Meilės mokslas yra rėmai Dievo ir žmogaus tyrimų išsivystymui.
  • Meilės mokslas apžvelgia visas apytakas, kartu į save, per Neįsivaizduojamumą.
  • Meilės mokslas išsako kaip Kitas įsipaišo į Mus.
• Neapibrėžtumo priėmimą
  • Galime mylėti tiktai dvasią.
  • Meile pripažįstame dvasią.
  • Meilė visuose įžvelgia dvasią. Meilė visus įtraukia į pokalbį.
    • Pokalbiu neapibrėžtas tampa apibrėžtu, atsipindi savo būklę, o kartu ir save.
  • Mylime neapibrėžtumą.
    • Palaikome jo buvimą apibrėžtume. Tad palaikome laisvę ir ją išryškinančius sąmoningumą, valią.

O meilė Dievui yra meilė grynai dvasiai už santvarkos. Sūnus yra dvasia santvarkoje. Sūnus yra meilė Dievui nes teikia pirmenybei Tėvui už santvarkos. O šokinėjanti dvasia yra meilė apskritai nes jinai apima, žadina, vienija meilę visai dvasiai, tiek santvarkoje, tiek už santvarkos.

• Apibrėžtumui išaugus į viską, neapibrėžtumui lieka niekas. Tačiau neapibrėžtumas sutelpa net ir niekame. Neapibrėžtumas niekame atveria laisvumą.

Susideriname bendryste - kertinės vertybės, branda

Darnos plėtotė paskiras svajones suveda į bendrą svajonę

• Paskiri žinojimo rūmai sueina į bendrą meilės mokslą.
• Darnos plėtotė vyksta valių pagrindu. Valiomis vyksta paskirų svajonių vienumas. Valiai reikalingas trejopas protas.

Darnos plėtotė išverčia asmenų apytakas, veda iš bendro likimo į bendrą svajonę.

• Meilės mokslas išsako, kaip asmenys išgyvena vienumo sampratas: Dievas - bendrą likimą, Aš - paskirą likimą, Tu - paskirą svajonę, Kitas - bendrą svajonę.
• Darnos plėtotė apytakų išsivertimais veda iš Dievo į Kitą.

Dievo branda

• Dievo branda reiškiasi asmenimis

Dievo Dvasios darną

• Kaip įtvirtinti ir plėtoti bendrystę.
• Dangaus karalystę, šviesuolių bendrystę.
• Dievo dvasios darnos įkūnijimą.
• Vertybės ir klausimai, jų žemėlapis.

Darnos išdavos

• Amžinas gyvenimas, amžina branda (dvylika klausimų), amžinybės bendrystė.
• Gyvenimo prasmė yra darna, dorovė, žmoniškumas, šešerybė

Puoselėti šviesuolių bendrystę

• Meilės mokslu siekiu tiriančiojo proto, sąmoningumo, besąlygiška tiesa, nežinojimu pagrįstos šviesuolių bendrystės.
• Priešpastatyti dvasios bosonišką priežastingumą ir sandaros fermionišką priežastingumą.

Kertinė vertybė yra raktas, kuriuo žmogus sudalyvauja bet kuriose aplinkybėse. Ir tuo pačiu tai yra raktas, kuriuo žmogus įtrauktinas į šviesuolių bendrystę.

Įsijungti į vieningumą - melstis

Darnos plėtotė derina dvasios vienumą (Dievo valią) ir esmės tiesą (žmogaus valią).

• Vienumas yra pirm turinio ir pavidalo išskyrimo, o tiesa juos derina po jų išskyrimo.
• Vienumas reiškiasi keturiose nulybės apimtyse.
• Tiesa reiškiasi dvejose laisvumo apimtyse.
• Tiesa laisvumu grindžia plėtotę.
• Vienumas grindžia darną.
• Plėtotė vyksta apimtimis.

Darnos pagrindą: Valių sutapimą

• Kaip skirtingos valios sutampa.
• Tikslas yra valių sutapimas, o tai grindžia daugiaprasmiškumą.
• Kaip Dievas parodomas, kaip jisai įsitraukia į bendrystę, kaip jisai sudalyvauja maldoje.
• Kaip Dievo vienumą nevienumo sąlygose išreiškia mūsų vienumas šviesuolių bendryste.
• Stebuklų pagrindas yra suvesti tris nepriklausomas valias. Tai yra viso pasaulio prasmė ir meilės mokslo bei šviesuolių bendrystės tikslas.
• Kur du ar trys sueina mano vardu, ten aš esu. Jėzumi sueinama.
• Meilės mokslu kiekvienas iš trijų balsų derina kitus du balsus. Gaunasi trejybės rato poslinkiai.

Susideriname bendryste - kertinės vertybės, branda

Meilės mokslu susideriname, išryškėjame savo atsakymais - kertinėmis vertybėmis, klausimais, tyrimais.

Vertybėmis gyvename Kitu

Gyvename kertine vertybe

• Palengviname Dievui pomirtinio gyvenimo galimybę ryškiai gyvendami savo kertinę vertybę, taip kad yra lengviau atstatyti mūsų pagrindą.
• Vertybės yra meilės atspindžiai. Kas yra vertybė? Pereiti visas vertybes ir nurodyti kokios tai sąvokos, kurios sandaros jas grindžia. Ir palyginti su vienumo pagrindais ir vienumo sampratom. Kuria prasme vertybės išsako vienumą? Juk kertinė vertybė išsako žmogaus vertybių vienumą.
• Esame dulkės, ko smulkesnės. Adomas iš dulkių. Kertinės vertybės.
• Gyvybės savybės yra vertybės. Kokia jų algebra.
• Įgimtas savybes išplėtojame vertybėmis.
• Gyvulių savybės vaizduojamos pasakėčiomis.

Mes išsipildome bendra svajone

Tikslas - bendra svajonė Neįsivaizduojamojo pagrindu

• Tikslas yra siekti bendros vaizduotės, bendros svajonės, neįsivaizduojamojo pagrindu, suprantant jį kaip mylintį, visko trokštantį.
• Kodėl yra kodėl? Grąžinti pas Dievą.
• Mes pratę sieti Kodėl su su pradžia, su priežastimi, arba su pabaiga, su pasekme, su tuo kas už mūsų. Tačiau Dievui Kodėl yra viduryje, nes už jo yra vidurys, kuris išsiplečia. Atsakymai - Ar, Koks, Kaip, Kodėl - iškyla su asmenimis, su jų tyrimais. Tad Dievui Kodėl iškyla Kitu.
• Bendras troškimas - teleologija - atsiranda su darna. Teleologijos nėra ištakose (Dievas nebūtinas) bet ji išsivysto, įsitvirtina, plėtojasi (Dievas būtinas). Teleologija yra ženklas tos darnos, kad yra bendras troškimas.

Neapibrėžtumo galimybė santvarkoje

Įsisavinimas

• Kaip tiki taip yra. Ir bendrai su tikėjimu, rūpėjimu, paklusimu, eina kalba apie neapibrėžtumą.

Vienetas: trejybės ratas

• Meilės moksle vienetas turėtų būti pasitikrinimas, kuris išgyvenamas buvimu, veikimu, mąstymu. Pasitikrinimas yra savęs išsiaiškinimas. Išsiaiškinimas yra savasties išgyvenimas (nebūtinai savo savasties). Tokiu būdu Dievas siejamas vis labiau su jo veikla, jo tyrimu.
• Įsisaviname trejybės ratu.
• Trejybės ratas palaiko dvasios ir sandaros dviprasmybę, nulinės pakopos ir trečiosios pakopos dviprasmybę.

Mes

• Nežinojimu bendraujame neapibrėžtumo pagrindu.
• Neapibrėžtumo pagrindu bendraujame kaip mes su savimi, vieni su kitais, su visais.
• Neapibrėžtumo vienybe esame Mes.
• 4 vienumo sampratos ir 6 vienumo pagrindai grindžia bendrą svajonę
• 4 asmenys ir 6 pokalbiai

Įsijungti į vieningumą - melstis

Meilės mokslu Dievas išryškėja savo vieningumu, vadinas, meile.

Vieningumas

• Žmogus yra kukliausias indas kuriame Dievas gali pilnaverčiai pasireikšti. Amžinu gyvenimu esam viena su vis kuklesniais indais, vis sunkesnėm aplinkybėm.
• Bendra svajonė yra laimė - visų lūkesčių patenkinimas.
• Meilė palaiko vienumą nes palaiko apibrėžtumo reikšmę.

Užsisklendimas trejybės ratu

Esant asmeniui, ketverybė (troškimai) užsiskleidžia (meilės - visko troškimo) trejybės ratu, tad Dievo sąmoningumu.

Dvasia sutapatina tai kas yra. Meilės mokslu sutapatina skirtingas valias: Dievo valią, meilės valią ir valią mylėti Dievą. Šių valių skirtingumas iškyla tiktai sandaros dėka, Kito požiūrio dėka. O šiaip dvasia yra savaime vieninga.

Trejybės ratą sudaro trys asmenys: Nusistatome Manimi, vykdome Tavimi, permąstome Kitu. O jų trejybė yra Dievo sąmoningumas.

Vykdydami Dievo valią atsisakome sąmoningumo, gyvename vertybėmis, įpročiais

Dievo valios vykdymas

• Susikalbėjimas, žmogaus ir Dievo požiūrių teisingas susirikiavimas, vyksta Dievo valios vykdymu paklūstant, tikint, rūpinantis.
• Dievo valią vykdyti galima iš karto kūnu, paklūstant. Tačiau gali norėtis pirma tam pasirengti protu, tikint. O tam gali norėtis pirma pasirengti širdimi, besirūpinant.
• Valia vykdoma paklūstant kūnu, tikint protu, rūpinantis širdimi. Užtat įprasta pradėti nuo širdies ir tai išplėsti. Jeigu vidiniais požiūriais. Tuo tarpu išoriniais požiūriais prasideda teisingumu kūno atžvilgiu, ištikimybe proto atžvilgiu, pareiga širdies atžvilgiu. Tiek išoriniai požiūriai, tiek vidiniai požiūriai išsako valios vykdymą.
• Trys valios išsako tris požiūrius.

Sąmoningumo atsisakymas vertybėmis, įpročiais

• Meilės mokslas išsako kaip palaikyti sąmoningą būtybę be patirties, be žinojimo, kad ji nenuklystų, o gražiai įsitrauktų į šviesuolių bendrystę, kad ta bendrystė būtų visiems prieinama, kad ji būtų atvira kiekvienai vertybei, tad kiekvienai asmenybei, kiekvienai gyvybės savybei. Nes vertybės yra gyvybės savybės. O gyvybės savybės yra meilės atspindžiai nes jos vienas kitą palaiko. Sąmoningumas yra nuo pat pradžių, bet trūksta žinojimo - įsikūnijimo - įsitraukimo - susipratimo - savito atsiskleidimo savais troškimais. Tai yra meilės mokslo esmė, palaikyti tokį vertybių atsiskleidimą ir įtraukimą, jau esant sąmoningumui.

Asmenys bręsta įsitraukdami į Mus

Aš ir Tu

• Aš ir Tu esame Dievo ir Kito santykių raiška.
• Vidiniais požiūriais - paklusimu, tikėjimu, rūpėjimu - atsisakome savęs, esame sąmoningi - užtat galime dalyvauti darnoje, esame tuomet kuomet esame būtini.
• Dievas už mūsų, Dievas mumyse - o mes viduryje esame Dievas savo bendryste, dalyvaudami Dievo Dvasioje.

Asmenys susirikiuoja viduj

• Jis įsimena ne savo pareigas, o tai kas jam asmeniškai rūpi. Jam reikšminga tai, ką jisai tiki, ir ne tai, kas reikalauja ištikimybės. Jam prasminga susilaikyti ir paklusti, vietoj kad laikytis išorinio teisingumo.
• Galiu nusiteikti, kad ne šiaip sau atrodau, o tikrai esu. Tikrų tikriausia yra mano valia. Ją galiu ženklais išreikšti vis tobuliau. Savo širdies lūkesčiais atkartoju savo valią. Jais nusistatau. Protu taikau savo nuostatas, jas kaitalioju pagal aplinkybes, jas vykdau. Paskui permąstau kaip sutampa taikymai ir lūkesčiai, ir taip vis naujai savo viduje nusistatau, vykdau, permąstau.
• Valia išpuoselėju širdį ir protą. Valdau savo nusiteikimą, tad esu laisvas rinktis, kas man rūpi, ką tikiu, kam paklūstu. Atsakau už savo žodžius. Man rūpi tai, kas įsimintina, tikiu tuo, kas reikšminga, paklūstu vardan to, kas prasminga. Įsimintinais proto, reikšmingais širdies, prasmingais valios žodžiais puoselėju savastį, valdau kūną kuriuo sudalyvauju pasaulyje.

Asmenys susirikiuoja tarpusavyje

• Įsivaizduojančiam žmogui Dievas yra Neįsivaizduojamasis. Žmogui belieka suprasti, kad būtent jisai gyvena sąlygose, o Dievas yra besąlygiškas. Save ir Dievą tokiu pagrindu atskirdamas, jisai susikalba, kad jisai neįsivaizduos Neįsivaizduojamojo, betgi gali būti, kad Besąlygiškasis įsitrauks į jo sąlygas, ir jie veiks kartu kaip Mes. Dievas nebūtinai geras, gyvenimas iš esmės neteisingas. Tai vaizduotei nepriimtina, tačiau tai žmogų išlaisvina, nes jisai suvokimu atskiria tai, ką vaizduotė be pagrindo vienija.

Mus grindžia dėsningumas

• Meilė mumyse yra įgimta. Tad Dievo būtinumi svarbu ar mes galime išplėsti meilės sąvoką mylėdami įsakymu. O mes savo ruožtu tuo pačiu nelinkę paklusti. Visgi rūpėjimu, tikėjimu einame link paklusimo. Ir mylėdami netobulą remiamės Dievu ir išreiškiame jo būtinumą.

Neįsivaizduojamumas - Asmenys

• Kažkam turint Dievą jis taip pat turi visus asmenis: Mane, Tave, Kitą. O susiveda būtent Kitu. Kažkieno X pereina iš konkretumo į bendrybę.
• Asmenys išsako kaip galimybėms atrodo 4 raiškos lygmenys.
• Vienijimas kaip pagrindas.
• Kitas yra tarpe tarp Dievo mumyse ir Dievo už mūsų, tarp sąmonės ir pasąmonės, kaip kad gyvybė (gyvybės mokslo žinojimo rūmuose), tai yra, amžinas gyvenimas.
• Dievas (yra) reiškiasi, vadinas, jisai yra kam nors Dievas (Koks). Jisai atlieka Dievo vaidmenį (kaip). Atsiveria kodėl.
• Brandos galimybė - Dievo turėjimas - kitoje apimtyje, kitame pasaulyje, išplėstiniame santykyje.
• Kas nevisiškai vienų vienas turi Dievą. Kas visiškai vienų vienas yra Dievas.
• Kodėl Kitas yra - šito klausimo pagrindu toliau kyla klausimai Kaip Tu esi (jį pakalbinti), Koks Aš esu, Ar Dievas yra.
• Kitas neįsivaizduojamas nes nėra jokių ribų, sąlygų.
• Žinojimas atstoja troškimą. Asmenyje slypi žinojimas dėl kurio jiems nereikia išeiti už savęs, nereikia trokšti. Dievas žino viską užtat trokšta nieko, jisai savarankiškas. Dievo žinojimas visko prilygsta visko nežinojimui.

---

---

Susikalbėjimas netroškimais ir troškimais.

---