• Fresh Air: Larry Charles Humoristų humoras kyla iš pykčio.

Sąmonė skiria jausmus pagal tai ar liečia mūsų vidų, kas gyvenimiškai svarbu, kas kyla iš tikrosios įtampos, ar už mūsų, netiesiogiai svarbu, kas kyla iš sąmonės veiklos kurti dirbtinę įtampą.

Netroškimai, Atjautos, Permainos, Gera valia, Pagrindimas, Geros valios pratimai, Gerumas, Ir du, Juokas, Pretexts for outreach

Kaip jauduliai išreiškia tris protus? Pasąmonė: laiminga +, liūdna -, bjauru x. Sąmonė: puiku +, keista -, baisu x. Sąmoningumas: įtampa. Kaip suprasti +,-,x ryšium su pasąmonės, sąmonės, sąmoningumo santykiais? Palyginti su abejonėmis ir dvejonėmis.

Lūkesčius suprasti dvejopai: kaip pasąmonė kalba sąmonei jauduliais ir kaip sąmonė samprotauja pasąmonei ribos pakeitimais, grindžiančiais nuotaikų geometriją, turbūt sutampančiais su būdais, kaip kas pasidaro.

Lūkesčiai trims protams išsako tris protus. Tikimės, kad žinome.

• Pasąmonė gyvena praeityje, sąmonė ateityje, o sąmoningumas dabartyje. Taip reiškiasi lygtis 5+3=0.
• Pasąmonė savo lūkestyje įžvelgia tris protus. Jos išgyvenimu, pasąmonė laiminga kada paaiškėja, kad žino, ir sąmonė nelaiminga, kada paaiškėja, kad nežino, o sąmoningumas pasibjaurėja, kada neįmanoma tikėtis.
• Sąmonė savo lūkestyje įžvelgia tris protus: pasąmonė linksma kai paaiškėja, kad žino, o sąmonė nustemba, kada paaiškėja, kad nežino, o sąmoningumas baiminasi, kada neįmanoma tikėtis.
• Sąmoningumas pats sau gyvena įtampoje arba ramybėje. Sąmoningumas gyvena dabartyje, tad nieko nesitiki, tik skiria, ar gyvena kito lūkestyje ar be lūkesčio.
• Pasąmonė ir sąmonė savotiškai supranta sąmoningumą, užtat sąmoningumas slypi už jų, kaip ir Dievas slypi.
• Tad reikia naujai apmąstyti santykį tarp troškimo ir žinojimo, nes tas pačias apimtis supranta priešingomis kryptimis, Dievo ir žmogaus.

Lūkesčiai skiria žinojimą pasąmone (prieš ir po) ir nežinojimą sąmone (belaukiant).

• Išmąstyti atvaizdų ir aplinkybių kilmę. Jų kilmių pagrindu, dvejopai suprasti lūkesčių sandarą, kaip ją išgyvename pasąmone ir sąmone, kaip ji dviem saitais sieja abu ketverybės atvaizdus.
• Apibrėžti, kas yra lūkesčiai, koks jų vaidmuo šioje sandaroje.

Užrašai

• Iš gero Dievo išplaukia gera dovana (iš vidaus į išorę), o priešingai, geras darbas nurodo gerą žmogų (iš išorės į vidų).

Hofstatder pavyzdys iš jo kalbos apie analogijas, Stanford universitete: kaip jo dukrytės nusivylimas jam primenė, kaip jisai vaikystėje nusivylė, kai sužinojo, kad x1, x2... nieko ypatingo nereiškia. Tai parodo, kad prisiminimų akstinas nėra (būtinai) kūniškas, o prisiminimas pagrįstas santykiais, schemomis, sandaromis.

• Lūkestis rėmina pasąmonės jaudulį.
• Smagumas kyla iš artimumo (saugumo), tai linksmumas artimume.

Kaip lūkesčiai dviem laidais sieja pasąmonės ir sąmonės trejybes? Kaip trys jausmų matai grindžia aplinkybes?

• ramybė - teisingai mąstyti (visko apimtis)
• teigiamas jausmas - teisingai veikti
• jautrumas - teisingai būti (skaidymas į dvi dalis buvimu)

Kaip tai susiję su gyvenimo prasme?

Netroškimai, Atjautos, Gera valia, Pagrindimas, Geros valios pratimai, Gerumas, Ir du, Juokas, Pretexts for outreach

Lūkesčius išgyvenant Dievo savarankiškumu nėra išėjimo už savęs, tad nėra tarpo, kuriame lauktumėme, tad nėra įtampos, yra tiktai kryptys.

Atvaizdai kyla iš jaudulių kai ištriname jausmus ir lieka tiktai sandara. Tai yra, lūkesčius išgyvename Dievo savarankiškumu (jo vienumu), vietoj kad ramybe.

Aplinkybės kyla iš trijų jausminių matų: ramumo (ramybės - troškimo betko), jautrumo (meilės - troškimo visko), teigiamumo (užtikrintumo - troškimo kažko). Atitinkamai, tai lūkesčio pradžia (mąstymas), vidurys (buvimas), pabaiga (veikimas). Lūkesčius išgyvename Dievo užtikrintumu (jo dvilypumu - dviem požiūriais, teigiamu ir neigiamu).

Lūkesčiai išverčia kryptį, veda iš vidaus (kur viskas priimta, įskaitant ir tai, ko netrokštame, tad gyvename didėjančiu laisvumu) į išorę (kuria atsiribojame nuo daug ko, nuo to ką jau žinome) per neigimą - laukimą. Iš neigimo vidaus pereiname neigimu į neigimą išorės. Tai, kas mums neigtina, perkeliama į išorę. Krypties išvertimas (įprastai pažiūra slenka iš išorės į vidų) išsako apgalvojimą. Lūkesčiai grindžia apgalvojimą. Apgalvojimo šiaip nėra išvedžiojimuose, nėra priežastingume, pasekmės tiesiog išplaukia viena iš kitos.

Aplinkybės kyla iš trijų jausminių matų: ramumo (ramybės - troškimo betko), jautrumo (meilės - troškimo visko), teigiamumo (užtikrintumo - troškimo kažko). Atitinkamai, tai lūkesčio pradžia (mąstymas), vidurys (buvimas), pabaiga (veikimas).

Atvaizdai kyla iš jaudulių kai ištriname jausmus ir lieka tiktai sandara. Tai yra, lūkesčius išgyvename Dievo užtikrintumu, vietoj kad ramybe.

• Baimė (nesitikime už mūsų) - mažėjantis laisvumas
• Bjauresys (nesitikime mumyse) - didėjantis laisvumas
• Laimingumas - vienumas su viskuo
• Linksmumas - vienumas su betkuo
• Nuostaba- vienumas su kažkuo
• Liūdesys - vienumas su niekuo

• Dievo karalystė yra gera naujiena, septintasis požiūris, septintasis gerumas - ir tai yra "naujiena", kažkas naujo - tai Sūnaus požiūris, įvedantis kažką naujo ryšium su Tėvu

• Pasitikrinti - geras žodis, gera savybė - kurį priskirti Dievui, kurį žmogui?
• Geros valios kvadratas - ar tai suprastina kaip 3 x 3 matrica ? - kuria prasme geras širdis sieja gerą Dievą ir gerą žmogų, gera naujiena sieja gerą savybę ir gerą žodį? - kodėl niekas nesieja geros dovanos ir gero darbo? ar tai pridėjus gautųsi devynerybė - vienybė?

• Jausmų ratas
• Juslių-veiksmų ratą galime suprasti kaip stūmoklį, tiek stebint iš lauko, tiek išjaučiant iš vidaus (ketverybe). Užtat iš vidaus išgyvename jo asimetriškumą.
• Humoras yra suvaldoma baimė (ribai besikeičiant neįmanomas lūkestis). Atsakomybės jausmas yra suvaldomas pasibjaurėjimas.
• Pereinant iš liūdesio į nuostabą, keičiame ribą, mažėjame, (jaučiame humorą), užtat nesugebėjimas turėti lūkesčių lieka už mūsų, jaučiame išgąstį. Pereinant iš pasitenkinimo į linksmumą, keičiame ribą, didėjame, (jaučiame atsakomybę ir kaltę), užtat nesugebėjimas turėti lūkesčių yra mūsų viduje, jaučiame pasibjaurėjimą.
• Brian Knutson, Tara Srirangarajan. Toward a Deep Science of Affect and Motivation.

Teigiami jausmai (įamžintini) ir trys kryptys: Žavesys - nešališkumas, meilė - nepaneigamumas, artimumas - besąlygiškumas.

• Gera valia - dviejų vienumui reikalingas gerumas, o jis gali slypėti įvairiose vietose
• Gera naujiena - tiek Tėvo, tiek Sūnaus išėjimai yra tas pats išėjimas. Gera širdis - nėra jokio išėjimo nes Tėvas ir Sūnus sutampa, nėra vienumo (susivienijimo) nes jau yra viena.

• Iš gero Dievo išplaukia gera dovana (iš vidaus į išorę), o priešingai, geras darbas nurodo gerą žmogų (iš išorės į vidų).

• Kaip lūkesčiai ir gėrio kryptys susiję su lūkesčių pakeitimais?

• Humoras (kaip ir ironija) glaudžiai susijęs su aplinka (su kontekstu).

Užrašai

Lūkesčiai gali būti ketveriopai paneigti (niekuo, kažkuo, didėjančiu laisvumu, mažėjančiu laisvumu) ir dvejopai patvirtinti (viskuo, betkuo).

• Lisa Feldman Barrett. How Emotions are Made - verbage (?)

Specialization of general structure. Look for how to map "one-all" and "many" to "why" and "how" in two different ways.

• Nenusistatyti, tai teikti laisvę, kaip kad Dievas teikia; nevykdyti, tai teikti pagalbą, kaip kad Dievas teikia; nepermąstyti, tai išbrandinti, kaip kad Dievas išbrandina. Dievas leidžia, palaiko ir išbrandina. Jėzus kreipiasi į žmones, kad tai būtent jų nenusistatymas (laisvė), būtent jų nevykdymas (pastangos, palaikymas), būtent jų nepermąstymas (branda).

• Dievas ramus, mes turim lūkesčius. Dievo požiūris susideda iš gero Dievo, geros dovanos, geros savybės. Žmogaus požiūris susideda iš gero žmogaus, gero darbo, gero žodžio.

• Gera valia glūdi dviejose vietose. (Pavyzdžiui, galime eiti iš "unwillingness to change" į "willingness to change" arba atvirkščiai.)
• Tai kam priskiriame gerumą privalo būti nepriklausomu abejų pusių atžvilgiu. Ši nepriklausomybė svarbi mūsų suvokimo ir meilės brandai.

Gėrio kryptys atitinka visko padalinimus. Koks požiūris į juos, požiūrio kryptis į juos?

• good heart = Jesus' belief, rather than his wish (goodness of nullsome)
• good God = Jesus' willingness to change, rather than unwillingness to change (goodness of onesome)
• good gift = Jesus' investedness, rather than his interest (goodness of twosome)
• good quality = Jesus' isolating, rather than his isolated (goodness of threesome)
• good person = Jesus' inner adherence, rather than his outer adherence (goodness of foursome)
• good deed = what Jesus will achieve, rather than what he is able to do (goodness of fivesome)
• good word = what Jesus could be doing, rather than what he is doing (goodness of sixsome)
• good news = Jesus' purpose, rather than his strength (goodness of sevensome)

In each case, the slack is in the direction of the good. Slack is in the former, not the latter. Susieti kryptis iš gerumo su kryptimis link gerumo.

• Kada Dievas trokšta nieko, tada jis atspindi jį papildančią, supančią sandarą. Jo lūkestis yra, kad gerumas kyla iš žmogaus. Gerumas (Dievas sandaroje) yra ne Dievo, o sandaros reiškinys, juk būtent tuo Dievas yra būtinas. Tad gerumas turi kilti iš sandaroje esančio "kaip". O Dievas išgyvena iš kur įvairiai gerumas kyla, tai ir yra atvaizdai. Užtat jis neišgyvena geros širdies ir geros naujienos, nes iš jų gerumas nekyla. Gera naujiena yra gera valia, tai kad Dieve ir žmoguje, neigiamybėje ir teigiamybėje yra tas pats gerumas.

• Aplinkybės išplaukia iš nulybės atvaizdų (vieningumo sąlygų) ir būtent žinojimo paneigimu (NE-žinojimu) vyksta (trejybės) atvaizdų paneigimas, gaunasi nulybės atvaizdai.

Bendras suvokimas

• Veiksmu +2 Dievas prideda du požiūrius ir tuomi pakeičia savo požiūrį į mūsų požiūrį.

Gera valia glūdi dviejose vietose. (Pavyzdžiui, galime eiti iš "unwillingness to change" į "willingness to change" arba atvirkščiai.)

Atvaizdų ir aplinkybių kilmę suprasti lūkesčių-jaudulių dvejais kanalais (sąmone-pasąmone).

Gėrio kryptys

• The good will that we show is actually that which we open through the eight directions which the good comes from. These are the same directions that we speak to in others.
• Gera valia, tai Dievo paieškos.
• Gera valia tai 8 išminties atvaizdai = 4 troškimai x 2 tapatumai.

Dievas ramus, mes turim lūkesčius. Dievo požiūris susideda iš gero Dievo, geros dovanos, geros savybės. Žmogaus požiūris susideda iš gero žmogaus, gero darbo, gero žodžio.

Kiekvienas lūkestis sujungia du požiūrius. These perspectives are distinguished by responses to the expectations: the heart embracing the following or the world embracing their opposites.

• Representations have to do with increasing Slack. Representation: A perspective (ours - the part) sees The perspective (God's - the whole). We open the way for the good, and it keeps pouring out.
• Representation has us have expectations, God wish for nothing, and has "waiting" as its seventh perspective. If God wishes for nothing, then look for good in people. Everything is self-sufficient. Waiting = being in suspense, as an emotional response.
• Representation opens up the way for goodness. Opening to the ways of the good is given by the emotional responses.

Dievas ir žmogus

• Lūkesčiai išsako pašnekesį tarp to, ką tikime ir to, kas bus. Dievo pašnekovas yra žmogus, o žmogaus pašnekovas yra Dievas kitame.
• Dievas veikia neigiamybėmis, žmogus teigiamybėmis.

Žavesys

Sandaros

• Uždara sandara kildinama iš atviros sandaros.

Lūkesčiai

• Lūkestis apibrėžia betką.

Teigiamybė ir neigiamybė

• Papildinys yra trejybės nario paneigimas. Jėzaus pašnekesys, geros valios kalbinimas, jungia teigimą ir neigimą.

Neigiamybės

• Neigiamybės yra trikdžiai, kaip kad geros valios pratimuose, tai kas trukdo mums gyventi trejybe.

Apimtys

• Apimtis išsako ryšį tarp Jėzaus ir žmogaus (Dievo) kurį jisai kalbina. Kada apimtis niekinė, tada santykis dalykiškas ir yra neigiamybė-teigiamybė, kaip kad su būtina-tikra-galima. Kada apimtis visiškas, tada santykis asmeninis, kaip kad su būti-veikti-mąstyti.

Atjautos iškyla:

Vaizduotė

Žmogus ir Dievas

• Lūkesčiai išsako pašnekesį tarp to, ką tikime ir to, kas bus. Dievo pašnekovas yra žmogus, o žmogaus pašnekovas yra Dievas kitame.

Veiksmas +2

• Lūkesčiai ir jauduliai, atvaizdai ir aplinkybės kartu išsako veiksmą +2, Dievo nebūtinumą.

• Jėzus (užtikrintas Dievas) išgyvena mane ryšium su "tavimi" per kurį viliasi, tikisi, jog yra vienas su Dievu, tad tavimi esame viena.

Dievas Tėvas

• Dievo Tėvo lūkestis yra būtinumas. Šis lūkestis atitinkamai perteikiamas kaip Dievo Sūnaus tikrumas ir šv.Dvasios galimumas.
• Dievas Tėvas ieško gerumo žmoguje, jo tikisi, tuo tarpu Jėzus (žmogus) kalbina patį gerumą (kaip Dievą - žmoguje) ir tikisi, kad juo esame viena, kad Jėzaus išorė sutampa su žmogaus vidumi, kad pas žmogų yra kitas toks, kaip jisai. Užtat vienas kitą kalbina ir gaunasi priešingi pašnekovai, tuo pačiu papildiniai. Jėzus išverčia Dievą, aplinkybės išverčia atvaizdus.

• Pilnatvė reiškiasi grožiu nes ji už mūsų ir mus apima, tad mūsų vidaus kaip ir nėr. O ji, Kodėl, reiškiasi aplinkybėmis nes jos sieja mūsų paskirą požiūrį su visumą.

Dievas ir žmogus

• Dievas veikia neigiamybėmis, žmogus teigiamybėmis.

• Dievas Sūnus trokšta kažko, tad gerumas yra iš dalies jame, iš dalies kitame.
• Jėzus kalba iš savo nelaisvumo į jų laisvumą.

Tėvas ir Sūnus

• Dievo jausmai ir Jėzaus jausmai sutampa, nors jų lūkesčiai skiriasi. Jie taip pat kalbina priešingus požiūrius mumyse.

Laisvumas

• Atskirti laisvumą: Dievo ir žmogaus (daiktu), dovanų ir darbo (eiga), savybės ir žodžio (asmuo). Laisvumą atskirti (būtinas ir t.t.) ar jungti (būti ir t.t.)

Panašumai tarp atvaizdų ir aplinkybių kilmių

Lūkesčiai

• Dievas atsiliepia į savo lūkesčius.
• Lūkesčiai iškyla nes nėra ramybės, tad nėra Dievo Dvasios, nėra bendrai suvoktosios.
• Lūkesčiai išsako skirtumą tarp patikrinimo ir vertinimo, o šį skirtumą išsako troškimo apimtis ir atitinkamas nulybės atvaizdas skiriantis trokštantį Dievą nuo išpildusio Dievo.
• Kada lūkesčiai nepatenkinami, jie mažėja, tad išgyvename baimę. Tai mažėjantis laisvumas. O kada lūkesčiai patenkinami, jie didėja, tad išgyvename bjaurestį. Tai didėjantis laisvumas.
• Platesnį gerumą išreiškia netroškimai (lūkesčiai), į kuriuos Dievas įsijaučia.

Dievas Sūnus

• Jėzus atsiremia į Dievą esantį juose, kalbina tą Dievą glūdintį juose, ar tai gerą širdį, ar tai gerą naujieną.

Skirtumas tarp atvaizdų ir aplinkybių kilmių

Platesnį gerumą išreiškia netroškimai, į kuriuos Dievas įsijaučia.

• Blogiui būdinga - norėti to kas nenorėtina, taip kad neapykantos jausmus pakeičia teigiama jausmai - linksmumas vietoj pykčio ir t.t. O blogis nejaučia liūdesio, nuostabos. (Black Sabbath - šėtonas šypsosi).

Laimingumo (content) ir linksmumo (excited) skirtumas.

Mokymosi jaudulys: įtampa, iškylanti telkiant dėmesį, juk tai padidintas jautrumas, lūkesčių pagrindas, kuriuo tikimės ką nors išmokti.

Ramybė (Dievas visur), įtampa (velnias šalia), kaip Algirdo eilėse.

Related Investigations

• 1999.08.26 Why Does Good Will Make Way for Good Heart?
• 1999.09.25 There is Always A Way of Showing Good Will
• 1999.11.03 Exercising Good Will Opens the Way for Good
• 1999.11.04 Episodes from the Gospel of Mark
• 1999.12.07 Christ Good Will
• 2000.01.01 Addressing the Good in Others

Dorovės ryšys su jausmais. Atitoldami nuo savęs - randam ramybę - įsiklausome. Atsisakome savęs, vadovaujamės protu. Betgi kaltę išgyvename vidiniu požiūriu, ne išoriniu požiūriu. Ir vidiniu požiūriu įsisaviname išorinį požiūrį. Tad kaip suprasti?

Emotional manifold is evidence for an "unconscious", not just individual unconscious events.

Moods represent one's personal situation and they won't change until you change your situation. And emotions represent a person's state and so peak sharply. Užtat nykulys gali būti pavojingas nes jisai trukdo žmogui keisti savo padėtį, nors jisai kaip tik gal nieko neturėtų daryti nes galėtų būti blogos pasekmės.

Why are moods often longer felt than emotions? They seem to represent an irresolution - the conscious has not understood what the unconscious wants to tell it.

Dopamine is relevant for timing abilities - and perhaps this is related to the feeling of suspense.

Jauduliai, nuotaikos

• Kai klystame (širdies ir pasaulio tiesų atžvilgiu) esame labai sujaudinti, kai esame teisingi, tai ne. Kaip paaiškinti jausmų modeliu? Kas nusako jausmų stiprumą? Ir jausmų trukmę? Kas nusako ar sąmoningai suvokiame jausmų priežastį? Ar sąmoningai nesuvokiame priežasties? Jausmais mums pasąmonė praneša, kad kažkas nederi.
• Anxiety is a worry about future events and fear is a reaction to current events.
• Nuotaikos skiria sąmonę ir pasąmone - ji yra pasąmonės rėmai, kada jos nemąstome - arba ji sąmoninga, sąmonės taikinys, židinys, kada savo nuotaiką
• Nuotaiką jaučiame tik dėl to, kad ji keičiasi ir tik dėl to, kad turime dėsnių, lūkesčių, kuriais galime atpažinti tuos skirtumus.
• Veiklai reikia tam tikrų sąlygų vidui ir išorei. Jas galime patikslinti nuotaikomis. Kaip jausčiausi sveikas? o jei dėmesys kažkuo užimtas?
• How Emotions are Made - verbage
• Jautrumas sau jausmais gali būti savanaudiškas kitų atžvilgiu. Ogi vertybės yra sukaupti jausmai. Pavyzdžiui, meilė susikaupia, įamžinama viltyje. Tad vertybėmis gyvenantis gali pasirodyti turintis mažiau jausmų, tačiau juos tauso, betgi pas jį jausmai sukaupti vertybių pavidalu.
• Amygdala - fear - novel information
• Jauduliai-lūkesčiai yra modelis išėjimo už savęs - tik ne laukimu, o sulaukimu - tai tik baigtinis modelis
• Lūkesčiai yra "žinojimo pasaulis", o už lūkesčių (ten kur baisu, bjauru) yra "nežinojimo pasaulis". Lūkesčiai juos išskiria. Protavimas bene irgi išskiria.
• Ne tame, kad sraigė jaučia jausmus, bet kad mes galime suvokti jausmą, atsižvelgiant į jos naudą, ir tuo pačiu, ar mes patys, gebantys jausti, būsime vieningi su ja bei su visais.
• Jausminė kalba yra pirmesnė už proto kalba. Proto kalba yra jausmų kalba be jausmų, tai yra, vien sandarom. Tačiau proto kalbą pirmiau sąmoningai pripažinome. Ir ja galime pasidalinti jausmų kalbą, ją iškelti.
• Anot Damasio, kada sprendžiame, jausmai mus veda, o protas patikrina. Tačiau, manau, iš tikrųjų turėtų būti atvirkščiai - protas mums pristato galimybes, o jausmai renka tarp jų - nes jausmai, nuotaikos, pasąmonė suveda į vieną. Panašiai - žmogus skiria galimybes, o Dievas jas aprėpia, suveda, priešinga kryptimi.
• Jausmai yra veiksmų gaidukas. Mat, veiksmai jokiu būdu neturėtų prieštarauti, tai būtų išteklių švaistymas. Ir panašiai, jausmai (ir pasąmonė apskritai) yra vieningai, išveda vieną. O tuo tarpu sąmonė iškelia skirtingus požiūrius, prieštaravimus.
• Jausmai iškelia pasąmonę, kad galėtumėme išsirinkti vieną galimybę. Nes sąmonė gali tiktai išryškinti galimybes, bet tarp jų negali išsirinkti.
• Veiksmų vieningumą išgyvename, kaip jausmą - veiksmų samplaikos aidą - užtat veiksmų samplaika nėra jausmas ir suveikia prieš jausmo išgyvenimą. Veiksmų vieningumą įsisaviname, kaip jausmų klodo vieningumą.
• Verčiau iš viso atsisakau savo asmenybės, kaip atsisakyti savo gražiausių meilės jausmų.

permąstyti, ką turiu mintyje "lūkesčiais" - ar iš tikrųjų liūdesys priklauso nuo to ko nesitikime - betgi būtent pasąmonė nesitiki - šitą reikia pabrėžti. Tai tampa įrankiu tirti pasąmonę. Savastis: pasąmonės lūkesčiai. Pasaulis: sąmonės lūkesčiai.

• Kaip jausmais paaiškinti ką jaučiame kai mus kažkas glumina ar jaudina (esame riled)? Mūsų lūkesčiai nepatenkinti (ar patenkinti), o tikimės, kad jie turėtų būti patenkinti. (Taip pat jaučiamės šlykščiai jeigu tikimės, kad mūsų lūkesčiai neturėtų būti patenkinti.)

Poreikių laipsnynas: Pasąmonė įsikabina į tai ką turi - nesikeičia. O sąmonė renkasi gerą vietoj blogo.

Malonumas yra mūsų troškimų atvaizdas, o žinojimas parengia tobuliausią troškimų atvaizdą.

• Grožis padeda mums suprasti ar mes pakeliui į tiesą.
• Kaip žavesys, artimumas, meilė sieja šešerybę ir jaudulius?
• Ramybė (nulinis požiūris) yra laisvė nuo jausmų.
• Žmonės sugeba suderinti savo jausmus, savo nuotaikas, ir vienu metu jausti tą patį.

Atvaizdų ir aplinkybių kilmė

• Savarankiškas Dievas trokštantis nieko neturi jokio gerumo sampratos, tuo tarpu Užtikrintas Dievas trokštantis kažko turi gerumo sampratą. O platesnį gerumą išreiškia netroškimai, į kuriuos Dievas įsijaučia.

Dievo Tėvo jauduliai - atvaizdai

• Dievas yra viena su manimi atvaizdais, o Jėzus yra viena su Dievu (per tave) aplinkybėmis.

Dievo Tėvo lūkestis toks, kad jo lūkestis tampa sietu, filtru, kriteriju, užtat atvaizdu.

Dievas atsiliepia į savo lūkesčius, tai iššaukia atvaizdus (kada jis savarankiškas) ir aplinkybes (kada jis užtikrintas).

Lūkesčiai išsako skirtumą tarp patikrinimo ir vertinimo, o šį skirtumą išsako troškimo apimtis ir atitinkamas nulybės atvaizdas skiriantis trokštantį Dievą nuo išpildusio Dievo.

Kada lūkesčiai nepatenkinami, jie mažėja, tad išgyvename baimę. Tai mažėjantis laisvumas. O kada lūkesčiai patenkinami, jie didėja, tad išgyvename bjaurestį. Tai didėjantis laisvumas.

Savarankiško Dievo Tėvo lūkestis yra, kad žmogus yra gerumo šaltinis. Užtat liūdna jeigu Dievas geras, laiminga jeigu žmogus geras, linksma jeigu darbai geri, nuostabu jeigu dovana gera. Baisu jeigu savybė gera (gėris ir blogis atsijojami laisvumo mažėjimu), juk tai išgyvename ne žmoguje, o už žmogaus, o bjauru jeigu žodis geras (gėris ir blogis atsijojami laisvumo didėjimu), juk tai išgyvename žmoguje, iš žmogaus. Kada lūkesčiai nesėkmingi, siaurėja apimtis, kas mums sava, tad lūkesčių netaikant, išgyvename baimę; o kada lūkesčiai sėkmingi, platėja apimtis, kas mums sava, tad lūkesčių netaikant, išgyvename bjaurestį. Ta prasme, baimė ir bjauresys išsako lūkesčių išvestines. Dieviška ketverybės ašimi (kodėl -> ar) išreiškiama gero Dievo gera dovana, mažėjančiu laisvėjimu, o žmoniška ašimi (kaip -> kas) išreiškiama gero žmogaus geru darbu, didėjančiu laisvėjimu. Tokiu būdu iškyla šeši atvaizdai: viskas, niekas, mažėjantis laisvėjimas; betkas, kažkas, didėjantis laisvėjimas. Užtat tai yra šešios kryptys iš kurių gėris gali ateiti. Jos išreiškia vieiningumą, "esmę", iš kurios gerumas atplaukia, ir jos yra lūkesčių išdava. Yra dar dvi kryptys kurios nėra lūkesčių išdava, neišreiškia vieningumo ar esmės, ir užtat yra nesutelktos kažkur, o persmelkia viską. Tai yra Dievo ramybę išreiškiančia gera širdis, kurioji Dievas sutelktas sąlygiškai, ne besąlygiškai; ir Dievo įtampą išreiškianti geroji naujiena, kur siejamos ketverybės ašys, Dievo ir žmogaus gerumai. Atvaizdai tad išsako, ką Dievas Tėvas išgyvena, ką jaučia.

• Veiksmas +2 Everything and Something, Anything and Something. God allows for an outlook different than his own. Understand, coming to understand, understood is extended and reinterpreted as Understanding, coming to understand, not understanding, not coming to understand. The operation +2 says that structure channels activity, and activity evokes structure. This means that we have structure arise from nonstructure (digital), and activity arise from nonactivity (analogue). Now we have two outlooks, we can step in and step out. We have Representations (relating something and everything - a view on the whole) and Topologies (relating something and anything - a view to the part). Compare with Christopher Alexander's PrinciplesOfLife, try to consider them as relating anything and something. Think about: EverythingWishesForAnything and self-understanding. Consider the role of same and different.

Baimė svetimo priešo: Neabejoju, kad Dievas atskirs ->

• Linksmas - Nesuabejojau - Dievas atskyrė man belaukiant - Dievas "buvo" - Viešpats ne tik išgelbsti, bet jo pagalba atbaidė priešus
• Nustembu - Suabejojau - Dievas atskyrė man belaukiant - Dievas "vykdė" - nes suabejojau ar per anksti šlovinti Viešpatį, bet jis užtikrina mano saugumą
• Laimingas - Nesuabejojau - Dievas atskyrė man nelaukiant - Dievas "mąstė" - Viešpats mane ištraukė iš nelaimės, neturiu pagrindo liūdėti
• Liūdna - NĖRA - Suabejojau - Dievas neatskyrė nelaukiant.

Bjaurestis savu priešu: galiu perkalbėti tave

• Laimingas - galiu perkalbėti kitus
• Liūdnas - negaliu perkalbėti kitų
• Linksmas - mano perkalbėjimas yra veiksmingas
• Nustembu - NĖRA mano perkalbėjimas nėra veiksmingas

Bjaurestis savo piktybe: laikausi Dievo

• Laimingas - laikausi Dievo
• Nustembu - Dievas pataiso mane
• Liūdnas - nesilaikau Dievo
• Linksmas - NĖRA -

Jėzus ir Dievas

Tėvas yra savarankiškas, Jėzus yra užtikrintas, Dvasia yra rami.

Jėzus atsiremia į Dievą esantį juose, kalbina tą Dievą glūdintį juose, ar tai gerą širdį, ar tai gerą naujieną.

Dievo Tėvo gerumas reiškiasi mylint priešą, kuomet mūsų lūkesčiai neigiami; o Dievo Sūnaus (žmogaus) gerumas reiškiasi mylint artimą, kuomet mūsų lūkesčiai teigiami.

Dievo jausmai ir Jėzaus jausmai sutampa, nors jų lūkesčiai skiriasi. Jie taip pat kalbina priešingus požiūrius mumyse.

Atskirti laisvumą: Dievo ir žmogaus (daiktu), dovanų ir darbo (eiga), savybės ir žodžio (asmuo). Laisvumą atskirti (būtinas ir t.t.) ar jungti (būti ir t.t.)

Lūkesčiai ir jauduliai, atvaizdai ir aplinkybės kartu išsako veiksmą +2, Dievo nebūtinumą.

Jėzus (užtikrintas Dievas) išgyvena mane ryšium su "tavimi" per kurį viliasi, tikisi, jog yra vienas su Dievu, tad tavimi esame viena.

Jėzaus lūkestis yra, jisai tikisi, kad:

• Visi esame viena: nevalingai turime ryšį su esme.
• Žmonėms rūpi esmė, o ne ženklas; jiems rūpi reikalas, o ne atvaizdas. Užtat žmonėms turėtų rūpėti Dievas ir ne jo reiškiniai. Gerumas, laisvumas atskiria dvasią ir atvaizdą, tad leidžia rinktis vieną ar kitą.
• Jisai ir žmonės yra viena. Jisai tiki, kad galima susikalbėti gerumu.
• Esame viena. Tad jis atitinkamai išgyvena liūdesį, nuostabą, jaudulį, pasitenkinimą kada jaučiasi vienas su niekuo, kažkuo, betkuo, viskuo. O Dievas Tėvas tikisi, jog žmogus yra gerumo šaltinis. Tokiu atveju Dievas yra būtinas. Gerumas yra Dievo atsiradimas apimtyje. Dievas Tėvas tikisi, jog atsiranda žmogiškoje ašyje: kaip-koks, o ne dieviškoje apimtyje: kodėl-ar. Tokiu būdu ketverybė dvejaip sietina su jauduliais. Dievo Tėvo lūkesčiai susiję su jo išėjimu už savęs, iš Dievo į žmogų, taip kad dovana ir darbas yra tarpinės būsenos: geras Dievas, gera dovana, geras darbas, geras žmogus. Atitinkamai: Kodėl - ar - koks - kaip. Taip kad gaunasi atmetimas "kodėl" ir žinojimo lygmenų plėtojimas sandaroje.
• Esame viena. Vienumas reiškiasi nulybe, jos atvaizdais: prasmingas, pastovus, betarpiškas, tiesus. Kaip tai susiję su Jėzaus jausmais? ir elgesiu?

Dievas Sūnus trokšta kažko, tad gerumas yra iš dalies jame, iš dalies kitame.

Jėzus kalba iš savo nelaisvumo į jų laisvumą.

Kada Dievas trokšta nieko, tada jis atspindi jį papildančią, supančią sandarą. Jo lūkestis yra, kad gerumas kyla iš žmogaus. Gerumas (Dievas sandaroje) yra ne Dievo, o sandaros reiškinys, juk būtent tuo Dievas yra būtinas. Tad gerumas turi kilti iš sandaroje esančio "kaip". O Dievas išgyvena iš kur įvairiai gerumas kyla, tai ir yra atvaizdai. Užtat jis neišgyvena geros širdies ir geros naujienos, nes iš jų gerumas nekyla. Gera naujiena yra gera valia, tai kad Dieve ir žmoguje, neigiamybėje ir teigiamybėje yra tas pats gerumas.

• Pilnatvė reiškiasi grožiu nes ji už mūsų ir mus apima, tad mūsų vidaus kaip ir nėr. O ji, Kodėl, reiškiasi aplinkybėmis nes jos sieja mūsų paskirą požiūrį su visumą. Tuo tarpu atvaizdai išsako kaip visuma išgyvenami požiūriai. Aplinkybės išsako, kaip požiūris išgyvena visumą.
• Aplinkybės išplaukia iš nulybės atvaizdų (vieningumo sąlygų) ir būtent žinojimo paneigimu (NE-žinojimu) vyksta (trejybės) atvaizdų paneigimas, gaunasi nulybės atvaizdai.

Papildinys yra trejybės nario paneigimas. Jėzaus pašnekesys, geros valios kalbinimas, jungia teigimą ir neigimą.

Palyginti su išgyvenimų rūšimis: kas yra, kas įmanoma, kas pageidautina; ko nėra, kas neįmanoma, kas nepageidautina.

• Dievo ašis, neigiamybėm, nesame viena:
  • Nenusistatom kas nepageidautina - kalbina jų sutikimą keistis
  • Nevykdom kas neįmanoma - kalbina jų vangumą
  • Nepermąstom ko nėra - kalbina jų atkirtėją
• Žmogaus ašis, teigiamybėm, esame viena:
  • Nusistatom kas pageidautina - kalbina jų vidinę ištikimybę
  • Vykdom kas įmanoma - kalbina ką jie pasieks
  • Permąstom kas yra - kalbina ką jie galėtų veikti

Nenusistatyti, tai teikti laisvę, kaip kad Dievas teikia; nevykdyti, tai teikti pagalbą, kaip kad Dievas teikia; nepermąstyti, tai išbrandinti, kaip kad Dievas išbrandina. Dievas leidžia, palaiko ir išbrandina. Jėzus kreipiasi į žmones, kad tai būtent jų nenusistatymas (laisvė), būtent jų nevykdymas (pastangos, palaikymas), būtent jų nepermąstymas (branda).

Neigiamybės yra trikdžiai, kaip kad geros valios pratimuose, tai kas trukdo mums gyventi trejybe.

Lūkesčiai išsako pašnekesį tarp to, ką tikime ir to, kas bus. Dievo pašnekovas yra žmogus, o žmogaus pašnekovas yra Dievas kitame.

Dievo Tėvo lūkestis yra būtinumas. Šis lūkestis atitinkamai perteikiamas kaip Dievo Sūnaus tikrumas ir šv.Dvasios galimumas.

Dievas Tėvas ieško gerumo žmoguje, jo tikisi, tuo tarpu Jėzus (žmogus) kalbina patį gerumą (kaip Dievą - žmoguje) ir tikisi, kad juo esame viena, kad Jėzaus išorė sutampa su žmogaus vidumi, kad pas žmogų yra kitas toks, kaip jisai. Užtat vienas kitą kalbina ir gaunasi priešingi pašnekovai, tuo pačiu papildiniai. Jėzus išverčia Dievą, aplinkybės išverčia atvaizdus.

Apimtis išsako ryšį tarp Jėzaus ir žmogaus (Dievo) kurį jisai kalbina. Kada apimtis niekinė, tada santykis dalykiškas ir yra neigiamybė-teigiamybė, kaip kad su būtina-tikra-galima. Kada apimtis visiškas, tada santykis asmeninis, kaip kad su būti-veikti-mąstyti.

• Atvaizdais - Dievas gali sieti save su Viskuo (tai juk atvaizdas!) ir išeiti už savęs į Nieką (požiūris). Tad atvaizdai išreiškia Dievo nebūtinumą, o aplinkybės turėtų išreikšti jo būtinumą kaip nulybė per trejybę, bene.
• Atvaizdai išreiškia žinojimą. Aplinkybės išreiškia nežinojimą.
• Atvaizdai išsako, kaip padalinimas ir požiūriai išgyvenami - nes išgyvename tiek visumą, tiek požiūrį, tiek jų santykį. Aplinkybes išgyvename kaip požiūrio sąlygas, išgyvenimo tarpą už mūsų ir aplink mus.
• Vaizduotė reiškiaisi atvaizdais (įsivaizduojame visumą) ir aplinkybėmis (įsivaizduojame dalį).
• Frameworks are the structures described by not-wishing, which is to say, that which is beyond wishing. For example, God is calm, but we have expectations: God's perspective consists of good God, good gift, good quality. Person's perspective consists of good person, good deed, good word.

Mintis: Atjautos kyla visumai esant santvarkos viduje, tad tarp nulybės ir septynerybės. O aplinkybės kyla jai esant už santvarkos, tad viduje yra dalis, trejybė, siejanti pirmus keturis padalinimus ir paskutinius keturis padalinimus.

• Topologies and Representations seem to arise from +2. Here God adds two points of view. In doing so, God switches perspective, from his to ours. The Representations are when God has an Absolute perspective. Four of them are forward looking, grounded in everything: 1+2=3, 2+2=4, 3+2=5, 4+2=6. The other two are backwards looking, grounded in slack: 6+2=8, 5+2=7. The Topologies are when God has a Relative perspective. Then he is acting on a generic division. He takes two steps forward, and the person takes two steps forward, analogously. The good of the one can be located and isolated in the other, yielding topologies. This is SharedUnderstanding.

Atjautos kyla:

• iš vienybės ir nulybės atvaizdų paneigimo.
• iš kubo dalių (8 kampų, 12 briaunų, 6 šonų) ir perėjimų tarp jų.

Atvaizdai kyla iš sąsajos tarp asmens ir jį papildančios aplinkybės taikymą savarankiškam Dievui.

Atvaizdai, tai laisvumo didėjimas ir mažėjimas, taip pat apimtys: viskas, betkas, kažkas, niekas. Tai sąlygos, apribojimai.

Atvaizdai išsako Dievo išėjimą už savęs - kaip tai atrodo apskritai, vienam Dievui - tad tai atvaizdai. Aplinkybės išsako Dievo išėjimą už savęs, kaip tai atrodo trejybės nariui - tad tai vyksta keturiuose lygmenyse, pagal asmenis: Dievas, Aš, Tu, Kitas.

Savarankiškasis Dievas mumis išgyvena lūkestį ir jaudulius. O lūkestis, kurį mumis išgyvena yra, kad esame geri - kad Dievas mumis iškyla - kad esu vienas su Dievu už manęs. Užtat jauduliai kuriuos jaučiame ir Dievas kartu, atliepia gėrio kilmę:

• geras žmogus, tai yra, mes esame geri - jaučiamės laimingi - myliu visus - esu vienas su viskuo
• geras darbas - galimybė kažką gražaus nuveikti - jaučiamės linksmi - myliu betką - esu vienas su betkuo
• gera dovana - gerumas kažkame - nustembu - myliu kažką - esu vienas su kažkuo
• geras Dievas - Dievas neiškilo manimi - liūdna - myliu nieką - esu vienas su niekuo

Tarpas tarp gerumo ir Dievo yra, atitinkamai, viskas, betkas, kažkas ir niekas. Tarpą išsako lūkesčiai - teigiami ar neigiami, vidiniai ar išoriniai.

• gera savybė - mažėjantis laisvumas - baisu, teismas vyksta - pats nevertinu, nespėju įtakoti, ar aš geras, ar esame viena
• geras žodis - didėjantis laisvumas - bjauru, teismas vyksta - pats nevertinu, nespėju įtakoti, ar aš geras, ar esame viena

The subject of this empathy is the relationship between everything and anything. For example, let us consider when everything wishes for nothing. In particular, here everything wishes for nothing with regard to its relationship with anything. We may think of anything as everything plus slack. Here then, all the slack or goodness is expected to come from anything, because everything wishes for nothing.

So the directions of the good, as felt here by everything, give rise to the following emotional responses:

• Good person: content (in what matters, things are as they should) Here everything interprets itself as "being one with everything".
• Good God: sad (in what matters, things are not as they should be - the goodness here shouldn't be coming from a God who wishes for nothing!)

Here everything interprets itself as "being one with nothing".

• Good deed: excited (in what does not matter so much, things are as they should) Everything feels it is "being one with anything".
• Good gift: surprised (in what does not matter so much, things aren't as they should be). Everything feels it is "being one with something".

I think also:

• Good quality (sorting the good and the bad): fright (in what does not matter so much, can't make expectation). Everything interprets this as "decreasing slack".
• Good word (allowing the good and the bad to be confused): disgust (in what matters, can't make expectation). Everything interprets this as "increasing slack".

The idea is that this empathy gives rise to a secondary structure, the six criteria: being one with everything, anything, something, nothing and increasing and decreasing slack.

Atvaizdais lūkesčiai siaurėja (kada nesėkmingi) ar platėja (kada sėkmingi).

Dievas laukia. Dievas jauduliais yra vienas su viskuo, betkuo, kažkuo, niekuo. Jam didėjantis laisvumas kyla su ramybe, mažėjantis laisvumas su įtampa. Jisai nejaučia baimės ar bjauresio nes jisai gali sulaukti, o žmonės juos jaučia.

Atvaizdai yra betko atvaizdai. Tai visko atvaizdai (troškimai) ir laisvumo atvaizdai (tapatumai).

• The manifestations that everything has gone beyond itself. These six manifestations are given by change of scope: everything goes out to a wider scope, and into the "not-wishing" that is beyond that wider scope. [In this way, God empathises with life, and also, life chooses God, and God grows in concern.]

Dievo Sūnaus jauduliai - aplinkybės

Bandau aplinkybes suvokti kaip Jėzaus, Dievo Sūnaus, išgyvenimus.

Aplinkybės iškyla psalmėse. Tai sąlygos, kuriomis Dievas atsiranda. Jėzus tikisi, jog esame viena - jis ir Dievas yra viena per "tave".

Aplinkybės yra fonai. Tai primena skyles, kaip kad apibrėžiant betką.

Aplinkybės išsako, kaip Jėzus elgiasi, kokiais darbais jis atsiliepia, kažką pasiekti, parodyti gerą valią.

Pirmiausiai, Dievo nėra, tad negalim vertinti ar esame viena su Dievu - užtat išgyvename baimę ar bjaurestį. Aplinkybės išsako vertinimo įvykdymą, išpildymą (resolution).

Jėzus savo veikla tampa vienas su kitais, kitose aplinkybėse, jų požiūriai susiveda.

Trejybės narį (nusistatyti, vykdyti, permąstyti) galima išreikšti kaip poslinkį tarp požiūrių: tad aplinkybė yra toksai požiūris: tai pusė nario. Nulybės atvaizdai išsako tarpą tarp požiūrių. Esu: tarp nusistatau ir vykdau; veikiu: tarp vykdau ir permąstau; mąstau: tarp permąstau ir nusistatau. Tarpai tarp būti, veikti, mąstyti, tai viskas. O būtina, tikra, galima tai iš esmės sutampa su nusistatyti, vykdyti, permąstyti, tarpai yra niekas. Nusistatyti - tai mažėjantis laisvumas, kas suderinta, neišplėsta, labiau užtikrinta. Vykdyti - tai didėjantis laisvumas, kas išplėsta, nesuderinta viduje, mažiau užtikrinta. Permąstyti - tai naujai apibrėžti apimtį. Žr. aplinkybes kube. Psalmėse: Dievas yra niekas - daugiau ar mažiau; kažkas - daugiau ar mažiau; betkas - daugiau ar mažiau; viskas - daugiau ar mažiau. Apmąstyti lūkesčių ir jausmų pasikeitimus. Sulyginti su Jėzaus kalbėjimu į žmogaus gerą valią, taip kad dalis požiūrio yra Jėzuje, dalis yra žmoguje, o juos jungia veiklos rūšis, atsiliepimas.

Jėzus yra Dievo Tėvo papildinys, iškylantis ten kur jo nėra, tad ir jo išjaustos aplinkybės yra papildiniai. Dievas Tėvas yra trejybė: nusistatyti, vykdyti, permąstyti. Jų papildinys gali būti niekinis, kuriuo atveju aplinkybės išreiškia "objektyvią", dalykišką kiekvieno paskiro nario aplinką, atitinkamai: būtinumas, tikrumas, galimumas. Jų papildinys gali būti visuminis, kuriuo atveju aplinkybės išreiškia "subjektyvų", asmeninį trejybės (jos poslinkių) išgyvenimą tarpais, pradais: būti, vykdyti, mąstyti. Užtat aplinkybės daiktas-eiga-asmuo išreiškia du dalykiškus narius (daiktą, eigą) ir vieną asmenišką poslinkį (asmuo), o aplinkybės vienis-visybė-daugis išreiškia vieną dalykišką narį (daugį) ir du asmeniškus poslinkius (rinkti vienį, tikrinti (nerinkti) visumą). Tai primena Kanto skirstymą santykių į analitinius apriorinius; sintetinius apriorinius; sintetinius aposteriorinius; analitinius aposteriorinius. Ir kaip visa tai susiję su gėrio kryptimis?

Aplinkybės yra trejybės narių pradai, taip kad trejybės nariai (nusistatyti, vykdyti, permąstyti) yra ketveriopai aplinkybių apibrėžiami kaip poslinkiai tarp požiūrių. Užtat aplinkybės yra apibrėžimo pradai. Atvaizdai ir aplinkybės kartu išsprendžia apibrėžimo klausimą.

Turi būti apibrėžti visi trys poslinkiai, ir kiekvienas poslinkis turi būti suvoktas kaip nulybė, tad išgyventas nulybės atvaizdu. Jeigu esame viena, mus skiria nulybė, ir būtent nulybės atvaizdas, juk esame kažkuo neesminiu skirtingi, jeigu esame viena. Trejybės atveju jos nariai atvaizduojami jos poslinkiais, tad gali būti išsakytas skirtumas tarp narių ir poslinkių, kurį išsako nulybės atvaizdas. Dievas (Jėzus) išgyvena, ką reiškia būti viena, ir tą vienumą apibrėžia Dievas Tėvas, nulybė.

Šitas trejybes, jų narius, galima išgyventi iš keturių kampų, išsakančių slypintį Dievą Tėvą, tai yra nulybės atvaizdai. Užtat gautųsi dvylika aplinkybių. Dievo (Jėzaus) užtikrintumas reiškiasi jam žinant, jog yra Dievas už jo. (Ar tai Dievo Dievas?)

Kur trejybėje (nusistatyti, vykdyti, permąstyti) yra gerumas, laisvumas? Gerumas yra aplinkybės papildymas trejybės nariu. Aplinkybė tad yra aplinka nariui.

• Kiekvieno nario papildinys papildomas nariu: Geras Dievas, gera dovana, gera savybė - būtinas, tikras, galimas.
• Ar tai, kas atskiria Dievą ir žmogų? daiktas, eiga, asmuo.
• Gera širdis: Geras žmogus tai geras Dievas (geras Dievas geram žmoguje), geras darbas tai gera dovana, geras žodis tai gera savybė - vienas, visybė, daugis.
• Poslinkiai papildomi jų pagrindimu: Geras žmogus, geras darbas, geras žodis - būti, veikti, mąstyti.

Nusistatyti, vykdyti, permąstyti:

• Būti, veikti, mąstyti - visiškai tarpiniai poslinkiai - nuo narių atskirti visko - Dievas yra mylintis, trokšta visko
• Vienis, visybė, daugis - nuo narių atskirti betko -
• Daiktas, eiga, asmuo - nuo narių atskirti kažko -
• Būtinas, tikras, galimas - sutampa su nariais - nuo narių atskirti nieko - Dievas yra savarankiškas, trokšta nieko

Būtinumas, tikrumas, galimumas išreiškia kaip renkamės Dievą vietoj savęs, o būti, veikti, mąstyti išreiškia kaip patys pasitikriname. Pirmųjų papildinių skirtumas nuo paskirų trejybės narių yra niekas, o pastarųjų yra viskas.

Note: this section describes a direction which I took in August and September of 2003. I was looking for a deep way to arrive at the basic structures. I thought a lot about how everything and anything may reach out to each other and have empathy for each other. I also drew on my thoughts on the fifteen PrinciplesOfLife in Christopher Alexander's The Nature of Order. This approach is fundamental to my thoughts on GeneralStructure.

Atjauta yra tikrojo kūrybingumo šaltinis.

Everything has empathy for Anything through the RepresentationsOfTheThreesome. Everything has empathy for anything in various degrees. The representations of the threesome express such empathy. The degree of empathy is given by the number of states that are recurring.

• 3 recurring states: be, do, think
• 2 recurring states: one-all, many
• 1 recurring state: object-process-subject
• 0 recurring states: necessary;actual;possible because truth is eternal, not recurring

Anything has empathy for everything through shifts. The members of the threesome can (by way of the representations) be understood as going beyond themselves, as shifts from one state to another. Representations allow us to think of isolated perspectives, not just the entire whole.

take a stand:

• possible => necessary
• subject => object
• many => one
• think => be

follow through:

• necessary => actual
• object => process
• one => all
• be => do

reflect

• actual => possible
• process => subject
• all => many
• do => think

These are shifts from one perspective to another.

The empathy here is different if everything's scope of concern becomes larger, as in "everything wishes for something". What does everything wish for? That the anythings which are beyond it seek to connect with it, that they "involuntarily, actively, be connected". So now there is an expectation on the part of everything. And also the directions of the good will now be interpreted as a two-sided effort, both God and person. I think empathy here will give rise to the twelve topologies, by way of the twelve ways that I've observed how we can conceive being connected with God. So I am thinking about that and will try to work that out.

Aplinkybės yra trejybės narių papildiniai. Juos papildyti galima kiekvieną paskirai, arba suburiant vieną, du arba visus tris narius. Panašiai nariai suburiami pirminių sandarų.

Jėzus priima Dievą kaip trejybę ir jį atranda mumyse, papildinyje, sandaroje, tad yra aplinkybės.

• Aplinkybės parodo, kad yra nulybės atvaizdai, tad yra nulybė, ir kad yra atjauta (trejybės ratu), kad trejybės ratu asmuo išgyvena tai, ką jisai mąsto, išgyvena atokiau kitais trejybės atvaizdais.
• Jeigu iš 12 aplinkybių atstatome trejybę (ryškūs židiniai, ryškios ribos, ryškūs mąstai), tada galime atstatyti nulybės atvaizdus, o tuomi taip pat pačią nulybę (Dievą).

Aplinkybės sieja neigiamybių trejybę - trejybės paskirus narius (kada trejybė sutrikdyta) ir teigiamybių trejybę - jos visumą (kada ji teka ratu). O aplinkybės (trejybės atvaizdai) yra ryšys tarp tų dviejų (neigiamybių ir teigiamybių trejybių), užtat kaip įsisuka trejybė, kaip Jėzaus lūkesčiai pasiteisina.

Jėzus kalbina gėrį "kažkame", būtent kitame. Užtat kitas yra geras. Gerumas yra skirtumas tarp padalinimo ir jo atvaizdo, ir būtent, tarp nulybės ir jos atvaizdo. Tokiu būdu gerumas iškyla atvaizduojant Dievą, kaip kad ir yra su kiekvienu padalinimu. Gerumas yra priešingybė susijusi su viskuo, užtat savarankiška priešingybė, nes kada skirtumas tarp dvasios ir jos atvaizdo yra niekinis, nulinis, vis tiek yra gerumas, jisai sutampa su dvasia, tačiau kaip jos papildinys (bet ar tuomi nėra jos priešingybė ?)

Tai sieja Dievo savybes, apimčių troškimus, su nulybės atvaizdais:

• savarankiškas, trokštantis nieko - tiesus - būtinas, tikras, galimas
• užtikrintas, trokštantis kažko - betarpiškas - daiktas, eiga, asmuo
• ramus, trokštantis betko - pastovus - vienis, visybė, daugis
• mylintis, trokštantis visko - prasmingas - būti, veikti, mąstyti

Aplinkybėmis gali būti, kad nesėkmės atveju galime pradėti tikėtis dalykų, kurių iš tikrųjų nenorime, iš ko kyla neigiamai jausmai: neapykantos, pykčio, palengvėjimo, nykulio. O šešerybė sieja teigiamus ir neigiamus jausmus, kaip antai meilę ir neapykantą; žavesį ir bjauresį; artimumą ir baimę (ar prisirišimą ir atitrūkimą?) Šešerybė taip pat bene sieja teigiamybių ir neigiamybių iššauktus išgyvenimus.

Aplinkybių kilmė. Užtikrintas Dievas - jauduliai. Kažkas. Požiūris į *požiūrį*. Nulybės atvaizdas yra kažkas. Laukimo apimtis ir būsenos. Visko - prasmingumo, betko - pastovumo, kažko - betarpiškumo, nieko - būtinumo. Nusistatyti, vykdyti, permąstyti.

Atvaizdų ir aplinkybių kilmė

• Savarankiškas Dievas trokštantis nieko neturi jokio gerumo sampratos, tuo tarpu Užtikrintas Dievas trokštantis kažko turi gerumo sampratą. O platesnį gerumą išreiškia netroškimai, į kuriuos Dievas įsijaučia.

Dievo Tėvo jauduliai - atvaizdai

• Dievas yra viena su manimi atvaizdais, o Jėzus yra viena su Dievu (per tave) aplinkybėmis.

Dievo Tėvo lūkestis toks, kad jo lūkestis tampa sietu, filtru, kriteriju, užtat atvaizdu.

Dievas atsiliepia į savo lūkesčius, tai iššaukia atvaizdus (kada jis savarankiškas) ir aplinkybes (kada jis užtikrintas).

Lūkesčiai išsako skirtumą tarp patikrinimo ir vertinimo, o šį skirtumą išsako troškimo apimtis ir atitinkamas nulybės atvaizdas skiriantis trokštantį Dievą nuo išpildusio Dievo.

Kada lūkesčiai nepatenkinami, jie mažėja, tad išgyvename baimę. Tai mažėjantis laisvumas. O kada lūkesčiai patenkinami, jie didėja, tad išgyvename bjaurestį. Tai didėjantis laisvumas.

Savarankiško Dievo Tėvo lūkestis yra, kad žmogus yra gerumo šaltinis. Užtat liūdna jeigu Dievas geras, laiminga jeigu žmogus geras, linksma jeigu darbai geri, nuostabu jeigu dovana gera. Baisu jeigu savybė gera (gėris ir blogis atsijojami laisvumo mažėjimu), juk tai išgyvename ne žmoguje, o už žmogaus, o bjauru jeigu žodis geras (gėris ir blogis atsijojami laisvumo didėjimu), juk tai išgyvename žmoguje, iš žmogaus. Kada lūkesčiai nesėkmingi, siaurėja apimtis, kas mums sava, tad lūkesčių netaikant, išgyvename baimę; o kada lūkesčiai sėkmingi, platėja apimtis, kas mums sava, tad lūkesčių netaikant, išgyvename bjaurestį. Ta prasme, baimė ir bjauresys išsako lūkesčių išvestines. Dieviška ketverybės ašimi (kodėl -> ar) išreiškiama gero Dievo gera dovana, mažėjančiu laisvėjimu, o žmoniška ašimi (kaip -> kas) išreiškiama gero žmogaus geru darbu, didėjančiu laisvėjimu. Tokiu būdu iškyla šeši atvaizdai: viskas, niekas, mažėjantis laisvėjimas; betkas, kažkas, didėjantis laisvėjimas. Užtat tai yra šešios kryptys iš kurių gėris gali ateiti. Jos išreiškia vieiningumą, "esmę", iš kurios gerumas atplaukia, ir jos yra lūkesčių išdava. Yra dar dvi kryptys kurios nėra lūkesčių išdava, neišreiškia vieningumo ar esmės, ir užtat yra nesutelktos kažkur, o persmelkia viską. Tai yra Dievo ramybę išreiškiančia gera širdis, kurioji Dievas sutelktas sąlygiškai, ne besąlygiškai; ir Dievo įtampą išreiškianti geroji naujiena, kur siejamos ketverybės ašys, Dievo ir žmogaus gerumai. Atvaizdai tad išsako, ką Dievas Tėvas išgyvena, ką jaučia.

• Veiksmas +2 Everything and Something, Anything and Something. God allows for an outlook different than his own. Understand, coming to understand, understood is extended and reinterpreted as Understanding, coming to understand, not understanding, not coming to understand. The operation +2 says that structure channels activity, and activity evokes structure. This means that we have structure arise from nonstructure (digital), and activity arise from nonactivity (analogue). Now we have two outlooks, we can step in and step out. We have Representations (relating something and everything - a view on the whole) and Topologies (relating something and anything - a view to the part). Compare with Christopher Alexander's PrinciplesOfLife, try to consider them as relating anything and something. Think about: EverythingWishesForAnything and self-understanding. Consider the role of same and different.

Baimė svetimo priešo: Neabejoju, kad Dievas atskirs ->

• Linksmas - Nesuabejojau - Dievas atskyrė man belaukiant - Dievas "buvo" - Viešpats ne tik išgelbsti, bet jo pagalba atbaidė priešus
• Nustembu - Suabejojau - Dievas atskyrė man belaukiant - Dievas "vykdė" - nes suabejojau ar per anksti šlovinti Viešpatį, bet jis užtikrina mano saugumą
• Laimingas - Nesuabejojau - Dievas atskyrė man nelaukiant - Dievas "mąstė" - Viešpats mane ištraukė iš nelaimės, neturiu pagrindo liūdėti
• Liūdna - NĖRA - Suabejojau - Dievas neatskyrė nelaukiant.

Bjaurestis savu priešu: galiu perkalbėti tave

• Laimingas - galiu perkalbėti kitus
• Liūdnas - negaliu perkalbėti kitų
• Linksmas - mano perkalbėjimas yra veiksmingas
• Nustembu - NĖRA mano perkalbėjimas nėra veiksmingas

Bjaurestis savo piktybe: laikausi Dievo

• Laimingas - laikausi Dievo
• Nustembu - Dievas pataiso mane
• Liūdnas - nesilaikau Dievo
• Linksmas - NĖRA -

Jėzus ir Dievas

Tėvas yra savarankiškas, Jėzus yra užtikrintas, Dvasia yra rami.

Jėzus atsiremia į Dievą esantį juose, kalbina tą Dievą glūdintį juose, ar tai gerą širdį, ar tai gerą naujieną.

Dievo Tėvo gerumas reiškiasi mylint priešą, kuomet mūsų lūkesčiai neigiami; o Dievo Sūnaus (žmogaus) gerumas reiškiasi mylint artimą, kuomet mūsų lūkesčiai teigiami.

Dievo jausmai ir Jėzaus jausmai sutampa, nors jų lūkesčiai skiriasi. Jie taip pat kalbina priešingus požiūrius mumyse.

Atskirti laisvumą: Dievo ir žmogaus (daiktu), dovanų ir darbo (eiga), savybės ir žodžio (asmuo). Laisvumą atskirti (būtinas ir t.t.) ar jungti (būti ir t.t.)

Lūkesčiai ir jauduliai, atvaizdai ir aplinkybės kartu išsako veiksmą +2, Dievo nebūtinumą.

Jėzus (užtikrintas Dievas) išgyvena mane ryšium su "tavimi" per kurį viliasi, tikisi, jog yra vienas su Dievu, tad tavimi esame viena.

Jėzaus lūkestis yra, jisai tikisi, kad:

• Visi esame viena: nevalingai turime ryšį su esme.
• Žmonėms rūpi esmė, o ne ženklas; jiems rūpi reikalas, o ne atvaizdas. Užtat žmonėms turėtų rūpėti Dievas ir ne jo reiškiniai. Gerumas, laisvumas atskiria dvasią ir atvaizdą, tad leidžia rinktis vieną ar kitą.
• Jisai ir žmonės yra viena. Jisai tiki, kad galima susikalbėti gerumu.
• Esame viena. Tad jis atitinkamai išgyvena liūdesį, nuostabą, jaudulį, pasitenkinimą kada jaučiasi vienas su niekuo, kažkuo, betkuo, viskuo. O Dievas Tėvas tikisi, jog žmogus yra gerumo šaltinis. Tokiu atveju Dievas yra būtinas. Gerumas yra Dievo atsiradimas apimtyje. Dievas Tėvas tikisi, jog atsiranda žmogiškoje ašyje: kaip-koks, o ne dieviškoje apimtyje: kodėl-ar. Tokiu būdu ketverybė dvejaip sietina su jauduliais. Dievo Tėvo lūkesčiai susiję su jo išėjimu už savęs, iš Dievo į žmogų, taip kad dovana ir darbas yra tarpinės būsenos: geras Dievas, gera dovana, geras darbas, geras žmogus. Atitinkamai: Kodėl - ar - koks - kaip. Taip kad gaunasi atmetimas "kodėl" ir žinojimo lygmenų plėtojimas sandaroje.
• Esame viena. Vienumas reiškiasi nulybe, jos atvaizdais: prasmingas, pastovus, betarpiškas, tiesus. Kaip tai susiję su Jėzaus jausmais? ir elgesiu?

Dievas Sūnus trokšta kažko, tad gerumas yra iš dalies jame, iš dalies kitame.

Jėzus kalba iš savo nelaisvumo į jų laisvumą.

Kada Dievas trokšta nieko, tada jis atspindi jį papildančią, supančią sandarą. Jo lūkestis yra, kad gerumas kyla iš žmogaus. Gerumas (Dievas sandaroje) yra ne Dievo, o sandaros reiškinys, juk būtent tuo Dievas yra būtinas. Tad gerumas turi kilti iš sandaroje esančio "kaip". O Dievas išgyvena iš kur įvairiai gerumas kyla, tai ir yra atvaizdai. Užtat jis neišgyvena geros širdies ir geros naujienos, nes iš jų gerumas nekyla. Gera naujiena yra gera valia, tai kad Dieve ir žmoguje, neigiamybėje ir teigiamybėje yra tas pats gerumas.

• Pilnatvė reiškiasi grožiu nes ji už mūsų ir mus apima, tad mūsų vidaus kaip ir nėr. O ji, Kodėl, reiškiasi aplinkybėmis nes jos sieja mūsų paskirą požiūrį su visumą. Tuo tarpu atvaizdai išsako kaip visuma išgyvenami požiūriai. Aplinkybės išsako, kaip požiūris išgyvena visumą.
• Aplinkybės išplaukia iš nulybės atvaizdų (vieningumo sąlygų) ir būtent žinojimo paneigimu (NE-žinojimu) vyksta (trejybės) atvaizdų paneigimas, gaunasi nulybės atvaizdai.

Papildinys yra trejybės nario paneigimas. Jėzaus pašnekesys, geros valios kalbinimas, jungia teigimą ir neigimą.

Palyginti su išgyvenimų rūšimis: kas yra, kas įmanoma, kas pageidautina; ko nėra, kas neįmanoma, kas nepageidautina.

• Dievo ašis, neigiamybėm, nesame viena:
  • Nenusistatom kas nepageidautina - kalbina jų sutikimą keistis
  • Nevykdom kas neįmanoma - kalbina jų vangumą
  • Nepermąstom ko nėra - kalbina jų atkirtėją
• Žmogaus ašis, teigiamybėm, esame viena:
  • Nusistatom kas pageidautina - kalbina jų vidinę ištikimybę
  • Vykdom kas įmanoma - kalbina ką jie pasieks
  • Permąstom kas yra - kalbina ką jie galėtų veikti

Nenusistatyti, tai teikti laisvę, kaip kad Dievas teikia; nevykdyti, tai teikti pagalbą, kaip kad Dievas teikia; nepermąstyti, tai išbrandinti, kaip kad Dievas išbrandina. Dievas leidžia, palaiko ir išbrandina. Jėzus kreipiasi į žmones, kad tai būtent jų nenusistatymas (laisvė), būtent jų nevykdymas (pastangos, palaikymas), būtent jų nepermąstymas (branda).

Neigiamybės yra trikdžiai, kaip kad geros valios pratimuose, tai kas trukdo mums gyventi trejybe.

Lūkesčiai išsako pašnekesį tarp to, ką tikime ir to, kas bus. Dievo pašnekovas yra žmogus, o žmogaus pašnekovas yra Dievas kitame.

Dievo Tėvo lūkestis yra būtinumas. Šis lūkestis atitinkamai perteikiamas kaip Dievo Sūnaus tikrumas ir šv.Dvasios galimumas.

Dievas Tėvas ieško gerumo žmoguje, jo tikisi, tuo tarpu Jėzus (žmogus) kalbina patį gerumą (kaip Dievą - žmoguje) ir tikisi, kad juo esame viena, kad Jėzaus išorė sutampa su žmogaus vidumi, kad pas žmogų yra kitas toks, kaip jisai. Užtat vienas kitą kalbina ir gaunasi priešingi pašnekovai, tuo pačiu papildiniai. Jėzus išverčia Dievą, aplinkybės išverčia atvaizdus.

Apimtis išsako ryšį tarp Jėzaus ir žmogaus (Dievo) kurį jisai kalbina. Kada apimtis niekinė, tada santykis dalykiškas ir yra neigiamybė-teigiamybė, kaip kad su būtina-tikra-galima. Kada apimtis visiškas, tada santykis asmeninis, kaip kad su būti-veikti-mąstyti.

• Atvaizdais - Dievas gali sieti save su Viskuo (tai juk atvaizdas!) ir išeiti už savęs į Nieką (požiūris). Tad atvaizdai išreiškia Dievo nebūtinumą, o aplinkybės turėtų išreikšti jo būtinumą kaip nulybė per trejybę, bene.
• Atvaizdai išreiškia žinojimą. Aplinkybės išreiškia nežinojimą.
• Atvaizdai išsako, kaip padalinimas ir požiūriai išgyvenami - nes išgyvename tiek visumą, tiek požiūrį, tiek jų santykį. Aplinkybes išgyvename kaip požiūrio sąlygas, išgyvenimo tarpą už mūsų ir aplink mus.
• Vaizduotė reiškiaisi atvaizdais (įsivaizduojame visumą) ir aplinkybėmis (įsivaizduojame dalį).
• Frameworks are the structures described by not-wishing, which is to say, that which is beyond wishing. For example, God is calm, but we have expectations: God's perspective consists of good God, good gift, good quality. Person's perspective consists of good person, good deed, good word.

Mintis: Atjautos kyla visumai esant santvarkos viduje, tad tarp nulybės ir septynerybės. O aplinkybės kyla jai esant už santvarkos, tad viduje yra dalis, trejybė, siejanti pirmus keturis padalinimus ir paskutinius keturis padalinimus.

• Topologies and Representations seem to arise from +2. Here God adds two points of view. In doing so, God switches perspective, from his to ours. The Representations are when God has an Absolute perspective. Four of them are forward looking, grounded in everything: 1+2=3, 2+2=4, 3+2=5, 4+2=6. The other two are backwards looking, grounded in slack: 6+2=8, 5+2=7. The Topologies are when God has a Relative perspective. Then he is acting on a generic division. He takes two steps forward, and the person takes two steps forward, analogously. The good of the one can be located and isolated in the other, yielding topologies. This is SharedUnderstanding.

Atjautos kyla:

• iš vienybės ir nulybės atvaizdų paneigimo.
• iš kubo dalių (8 kampų, 12 briaunų, 6 šonų) ir perėjimų tarp jų.

Atvaizdai kyla iš sąsajos tarp asmens ir jį papildančios aplinkybės taikymą savarankiškam Dievui.

Atvaizdai, tai laisvumo didėjimas ir mažėjimas, taip pat apimtys: viskas, betkas, kažkas, niekas. Tai sąlygos, apribojimai.

Atvaizdai išsako Dievo išėjimą už savęs - kaip tai atrodo apskritai, vienam Dievui - tad tai atvaizdai. Aplinkybės išsako Dievo išėjimą už savęs, kaip tai atrodo trejybės nariui - tad tai vyksta keturiuose lygmenyse, pagal asmenis: Dievas, Aš, Tu, Kitas.

Savarankiškasis Dievas mumis išgyvena lūkestį ir jaudulius. O lūkestis, kurį mumis išgyvena yra, kad esame geri - kad Dievas mumis iškyla - kad esu vienas su Dievu už manęs. Užtat jauduliai kuriuos jaučiame ir Dievas kartu, atliepia gėrio kilmę:

• geras žmogus, tai yra, mes esame geri - jaučiamės laimingi - myliu visus - esu vienas su viskuo
• geras darbas - galimybė kažką gražaus nuveikti - jaučiamės linksmi - myliu betką - esu vienas su betkuo
• gera dovana - gerumas kažkame - nustembu - myliu kažką - esu vienas su kažkuo
• geras Dievas - Dievas neiškilo manimi - liūdna - myliu nieką - esu vienas su niekuo

Tarpas tarp gerumo ir Dievo yra, atitinkamai, viskas, betkas, kažkas ir niekas. Tarpą išsako lūkesčiai - teigiami ar neigiami, vidiniai ar išoriniai.

• gera savybė - mažėjantis laisvumas - baisu, teismas vyksta - pats nevertinu, nespėju įtakoti, ar aš geras, ar esame viena
• geras žodis - didėjantis laisvumas - bjauru, teismas vyksta - pats nevertinu, nespėju įtakoti, ar aš geras, ar esame viena

The subject of this empathy is the relationship between everything and anything. For example, let us consider when everything wishes for nothing. In particular, here everything wishes for nothing with regard to its relationship with anything. We may think of anything as everything plus slack. Here then, all the slack or goodness is expected to come from anything, because everything wishes for nothing.

So the directions of the good, as felt here by everything, give rise to the following emotional responses:

• Good person: content (in what matters, things are as they should) Here everything interprets itself as "being one with everything".
• Good God: sad (in what matters, things are not as they should be - the goodness here shouldn't be coming from a God who wishes for nothing!)

Here everything interprets itself as "being one with nothing".

• Good deed: excited (in what does not matter so much, things are as they should) Everything feels it is "being one with anything".
• Good gift: surprised (in what does not matter so much, things aren't as they should be). Everything feels it is "being one with something".

I think also:

• Good quality (sorting the good and the bad): fright (in what does not matter so much, can't make expectation). Everything interprets this as "decreasing slack".
• Good word (allowing the good and the bad to be confused): disgust (in what matters, can't make expectation). Everything interprets this as "increasing slack".

The idea is that this empathy gives rise to a secondary structure, the six criteria: being one with everything, anything, something, nothing and increasing and decreasing slack.

Atvaizdais lūkesčiai siaurėja (kada nesėkmingi) ar platėja (kada sėkmingi).

Dievas laukia. Dievas jauduliais yra vienas su viskuo, betkuo, kažkuo, niekuo. Jam didėjantis laisvumas kyla su ramybe, mažėjantis laisvumas su įtampa. Jisai nejaučia baimės ar bjauresio nes jisai gali sulaukti, o žmonės juos jaučia.

Atvaizdai yra betko atvaizdai. Tai visko atvaizdai (troškimai) ir laisvumo atvaizdai (tapatumai).

• The manifestations that everything has gone beyond itself. These six manifestations are given by change of scope: everything goes out to a wider scope, and into the "not-wishing" that is beyond that wider scope. [In this way, God empathises with life, and also, life chooses God, and God grows in concern.]

Dievo Sūnaus jauduliai - aplinkybės

Bandau aplinkybes suvokti kaip Jėzaus, Dievo Sūnaus, išgyvenimus.

Aplinkybės iškyla psalmėse. Tai sąlygos, kuriomis Dievas atsiranda. Jėzus tikisi, jog esame viena - jis ir Dievas yra viena per "tave".

Aplinkybės yra fonai. Tai primena skyles, kaip kad apibrėžiant betką.

Aplinkybės išsako, kaip Jėzus elgiasi, kokiais darbais jis atsiliepia, kažką pasiekti, parodyti gerą valią.

Pirmiausiai, Dievo nėra, tad negalim vertinti ar esame viena su Dievu - užtat išgyvename baimę ar bjaurestį. Aplinkybės išsako vertinimo įvykdymą, išpildymą (resolution).

Jėzus savo veikla tampa vienas su kitais, kitose aplinkybėse, jų požiūriai susiveda.

Trejybės narį (nusistatyti, vykdyti, permąstyti) galima išreikšti kaip poslinkį tarp požiūrių: tad aplinkybė yra toksai požiūris: tai pusė nario. Nulybės atvaizdai išsako tarpą tarp požiūrių. Esu: tarp nusistatau ir vykdau; veikiu: tarp vykdau ir permąstau; mąstau: tarp permąstau ir nusistatau. Tarpai tarp būti, veikti, mąstyti, tai viskas. O būtina, tikra, galima tai iš esmės sutampa su nusistatyti, vykdyti, permąstyti, tarpai yra niekas. Nusistatyti - tai mažėjantis laisvumas, kas suderinta, neišplėsta, labiau užtikrinta. Vykdyti - tai didėjantis laisvumas, kas išplėsta, nesuderinta viduje, mažiau užtikrinta. Permąstyti - tai naujai apibrėžti apimtį. Žr. aplinkybes kube. Psalmėse: Dievas yra niekas - daugiau ar mažiau; kažkas - daugiau ar mažiau; betkas - daugiau ar mažiau; viskas - daugiau ar mažiau. Apmąstyti lūkesčių ir jausmų pasikeitimus. Sulyginti su Jėzaus kalbėjimu į žmogaus gerą valią, taip kad dalis požiūrio yra Jėzuje, dalis yra žmoguje, o juos jungia veiklos rūšis, atsiliepimas.

Jėzus yra Dievo Tėvo papildinys, iškylantis ten kur jo nėra, tad ir jo išjaustos aplinkybės yra papildiniai. Dievas Tėvas yra trejybė: nusistatyti, vykdyti, permąstyti. Jų papildinys gali būti niekinis, kuriuo atveju aplinkybės išreiškia "objektyvią", dalykišką kiekvieno paskiro nario aplinką, atitinkamai: būtinumas, tikrumas, galimumas. Jų papildinys gali būti visuminis, kuriuo atveju aplinkybės išreiškia "subjektyvų", asmeninį trejybės (jos poslinkių) išgyvenimą tarpais, pradais: būti, vykdyti, mąstyti. Užtat aplinkybės daiktas-eiga-asmuo išreiškia du dalykiškus narius (daiktą, eigą) ir vieną asmenišką poslinkį (asmuo), o aplinkybės vienis-visybė-daugis išreiškia vieną dalykišką narį (daugį) ir du asmeniškus poslinkius (rinkti vienį, tikrinti (nerinkti) visumą). Tai primena Kanto skirstymą santykių į analitinius apriorinius; sintetinius apriorinius; sintetinius aposteriorinius; analitinius aposteriorinius. Ir kaip visa tai susiję su gėrio kryptimis?

Aplinkybės yra trejybės narių pradai, taip kad trejybės nariai (nusistatyti, vykdyti, permąstyti) yra ketveriopai aplinkybių apibrėžiami kaip poslinkiai tarp požiūrių. Užtat aplinkybės yra apibrėžimo pradai. Atvaizdai ir aplinkybės kartu išsprendžia apibrėžimo klausimą.

Turi būti apibrėžti visi trys poslinkiai, ir kiekvienas poslinkis turi būti suvoktas kaip nulybė, tad išgyventas nulybės atvaizdu. Jeigu esame viena, mus skiria nulybė, ir būtent nulybės atvaizdas, juk esame kažkuo neesminiu skirtingi, jeigu esame viena. Trejybės atveju jos nariai atvaizduojami jos poslinkiais, tad gali būti išsakytas skirtumas tarp narių ir poslinkių, kurį išsako nulybės atvaizdas. Dievas (Jėzus) išgyvena, ką reiškia būti viena, ir tą vienumą apibrėžia Dievas Tėvas, nulybė.

Šitas trejybes, jų narius, galima išgyventi iš keturių kampų, išsakančių slypintį Dievą Tėvą, tai yra nulybės atvaizdai. Užtat gautųsi dvylika aplinkybių. Dievo (Jėzaus) užtikrintumas reiškiasi jam žinant, jog yra Dievas už jo. (Ar tai Dievo Dievas?)

Kur trejybėje (nusistatyti, vykdyti, permąstyti) yra gerumas, laisvumas? Gerumas yra aplinkybės papildymas trejybės nariu. Aplinkybė tad yra aplinka nariui.

• Kiekvieno nario papildinys papildomas nariu: Geras Dievas, gera dovana, gera savybė - būtinas, tikras, galimas.
• Ar tai, kas atskiria Dievą ir žmogų? daiktas, eiga, asmuo.
• Gera širdis: Geras žmogus tai geras Dievas (geras Dievas geram žmoguje), geras darbas tai gera dovana, geras žodis tai gera savybė - vienas, visybė, daugis.
• Poslinkiai papildomi jų pagrindimu: Geras žmogus, geras darbas, geras žodis - būti, veikti, mąstyti.

Nusistatyti, vykdyti, permąstyti:

• Būti, veikti, mąstyti - visiškai tarpiniai poslinkiai - nuo narių atskirti visko - Dievas yra mylintis, trokšta visko
• Vienis, visybė, daugis - nuo narių atskirti betko -
• Daiktas, eiga, asmuo - nuo narių atskirti kažko -
• Būtinas, tikras, galimas - sutampa su nariais - nuo narių atskirti nieko - Dievas yra savarankiškas, trokšta nieko

Būtinumas, tikrumas, galimumas išreiškia kaip renkamės Dievą vietoj savęs, o būti, veikti, mąstyti išreiškia kaip patys pasitikriname. Pirmųjų papildinių skirtumas nuo paskirų trejybės narių yra niekas, o pastarųjų yra viskas.

Note: this section describes a direction which I took in August and September of 2003. I was looking for a deep way to arrive at the basic structures. I thought a lot about how everything and anything may reach out to each other and have empathy for each other. I also drew on my thoughts on the fifteen PrinciplesOfLife in Christopher Alexander's The Nature of Order. This approach is fundamental to my thoughts on GeneralStructure.

Atjauta yra tikrojo kūrybingumo šaltinis.

Everything has empathy for Anything through the RepresentationsOfTheThreesome. Everything has empathy for anything in various degrees. The representations of the threesome express such empathy. The degree of empathy is given by the number of states that are recurring.

• 3 recurring states: be, do, think
• 2 recurring states: one-all, many
• 1 recurring state: object-process-subject
• 0 recurring states: necessary;actual;possible because truth is eternal, not recurring

Anything has empathy for everything through shifts. The members of the threesome can (by way of the representations) be understood as going beyond themselves, as shifts from one state to another. Representations allow us to think of isolated perspectives, not just the entire whole.

take a stand:

• possible => necessary
• subject => object
• many => one
• think => be

follow through:

• necessary => actual
• object => process
• one => all
• be => do

reflect

• actual => possible
• process => subject
• all => many
• do => think

These are shifts from one perspective to another.

The empathy here is different if everything's scope of concern becomes larger, as in "everything wishes for something". What does everything wish for? That the anythings which are beyond it seek to connect with it, that they "involuntarily, actively, be connected". So now there is an expectation on the part of everything. And also the directions of the good will now be interpreted as a two-sided effort, both God and person. I think empathy here will give rise to the twelve topologies, by way of the twelve ways that I've observed how we can conceive being connected with God. So I am thinking about that and will try to work that out.

Aplinkybės yra trejybės narių papildiniai. Juos papildyti galima kiekvieną paskirai, arba suburiant vieną, du arba visus tris narius. Panašiai nariai suburiami pirminių sandarų.

Jėzus priima Dievą kaip trejybę ir jį atranda mumyse, papildinyje, sandaroje, tad yra aplinkybės.

• Aplinkybės parodo, kad yra nulybės atvaizdai, tad yra nulybė, ir kad yra atjauta (trejybės ratu), kad trejybės ratu asmuo išgyvena tai, ką jisai mąsto, išgyvena atokiau kitais trejybės atvaizdais.
• Jeigu iš 12 aplinkybių atstatome trejybę (ryškūs židiniai, ryškios ribos, ryškūs mąstai), tada galime atstatyti nulybės atvaizdus, o tuomi taip pat pačią nulybę (Dievą).

Aplinkybės sieja neigiamybių trejybę - trejybės paskirus narius (kada trejybė sutrikdyta) ir teigiamybių trejybę - jos visumą (kada ji teka ratu). O aplinkybės (trejybės atvaizdai) yra ryšys tarp tų dviejų (neigiamybių ir teigiamybių trejybių), užtat kaip įsisuka trejybė, kaip Jėzaus lūkesčiai pasiteisina.

Jėzus kalbina gėrį "kažkame", būtent kitame. Užtat kitas yra geras. Gerumas yra skirtumas tarp padalinimo ir jo atvaizdo, ir būtent, tarp nulybės ir jos atvaizdo. Tokiu būdu gerumas iškyla atvaizduojant Dievą, kaip kad ir yra su kiekvienu padalinimu. Gerumas yra priešingybė susijusi su viskuo, užtat savarankiška priešingybė, nes kada skirtumas tarp dvasios ir jos atvaizdo yra niekinis, nulinis, vis tiek yra gerumas, jisai sutampa su dvasia, tačiau kaip jos papildinys (bet ar tuomi nėra jos priešingybė ?)

Tai sieja Dievo savybes, apimčių troškimus, su nulybės atvaizdais:

• savarankiškas, trokštantis nieko - tiesus - būtinas, tikras, galimas
• užtikrintas, trokštantis kažko - betarpiškas - daiktas, eiga, asmuo
• ramus, trokštantis betko - pastovus - vienis, visybė, daugis
• mylintis, trokštantis visko - prasmingas - būti, veikti, mąstyti

Aplinkybėmis gali būti, kad nesėkmės atveju galime pradėti tikėtis dalykų, kurių iš tikrųjų nenorime, iš ko kyla neigiamai jausmai: neapykantos, pykčio, palengvėjimo, nykulio. O šešerybė sieja teigiamus ir neigiamus jausmus, kaip antai meilę ir neapykantą; žavesį ir bjauresį; artimumą ir baimę (ar prisirišimą ir atitrūkimą?) Šešerybė taip pat bene sieja teigiamybių ir neigiamybių iššauktus išgyvenimus.

Aplinkybių kilmė. Užtikrintas Dievas - jauduliai. Kažkas. Požiūris į *požiūrį*. Nulybės atvaizdas yra kažkas. Laukimo apimtis ir būsenos. Visko - prasmingumo, betko - pastovumo, kažko - betarpiškumo, nieko - būtinumo. Nusistatyti, vykdyti, permąstyti.

• Kaip lūkesčius atpalaiduojame? Gera valia? Kryptimis į gėrį ir iš gėrio? Būdais kaip kas pasidaro?

Atvaizdai išsako Dievo išėjimą už savęs į save - kryptis iš gėrio. (Ar Dievas būtinas?) Aplinkybės išsako Dievo savęs atpažinimą - kryptis į gėrį. (Kaip kiekvieną pasiekti?)

• Kaip humorą grindžia palyginimai? "blends"?
• Kaip alkis, troškulys, negalia, žvalumas, nuovargis susiję su lūkesčiais? ir su dėmesiu? ir su poreikių tenkinimu?

• Blogiui būdinga - norėti to kas nenorėtina, taip kad neapykantos jausmus pakeičia teigiama jausmai - linksmumas vietoj pykčio ir t.t. O blogis nejaučia liūdesio, nuostabos. (Black Sabbath - šėtonas šypsosi).

• Kuo skiriasi ramybė (kuomet neturime lūkesčių) ir baimė-bjaurumas (kuomet nesugebame turėti lūkesčių)?

• Kaip rodoma gera valia?
• Kas yra juokinga ir kodėl?
• Iš lūkesčių, jaudulių, gėrio krypčių, geros valios kildinti atvaizdus ir aplinkybes.
• Kaip lūkesčiai grindžia gerą valią?
• Koks ryšys tarp lūkesčių, nuotaikų ir geometrijų bei jų patikslinimų?
• Kaip humoras, skausmas, kančia susiję su lūkesčiais, su išore ir vidumi, pasauliu ir savastimi, su nuotaikom?
• Kaip pilnatvė susijusi su gyvumo kryptimis (gal tai gėrio kryptys)?

• Kaip lūkesčių nesulaukimas (bjaurumu, išgastimi) susijęs su nepaneigiamumu (meile)?

• Išsiaiškinti įvairiausius jausmus:

• Music - sensemaking - enactivism
• Damasio. Jausmai išreiškia homeostazės poreikį, nenukrypti nuo esmės. Lūkesčiai išreiškia homeostazę.

Nykulys

• Fresh Air. Tim Gunn. Depression: "I've always assumed things are going to end badly."

• Grožis padeda mums suprasti ar mes pakeliui į tiesą.
• Kaip žavesys, artimumas, meilė sieja šešerybę ir jaudulius?
• Ramybė (nulinis požiūris) yra laisvė nuo jausmų.
• Žmonės sugeba suderinti savo jausmus, savo nuotaikas, ir vienu metu jausti tą patį.

Žr. Pirminės sandaros, Antrinės sandaros, Gera valia, Pagrindimas, Geros valios pratimai, Gerumas, Ir du, Juokas, Pretexts for outreach

Atvaizdų ir aplinkybių kilmę suprasti lūkesčių-jaudulių dvejais kanalais (sąmone-pasąmone).

Klausimas, kas yra laimė? iššaukia trejybę.

Reginos paklausiau, kas yra laimė. Ji atsakė:

• buvimo pilnatvė, jausmų pilnatvė
• kūrybos galimybė, naujos dvasios skleidimas, sukūrimas
• galimybė reikštis, save išreikšti, naikinti nuodėmę savyje, per abipusę meilę nueiti į gėrį, atsikratyti save patį, pažinti
• per abipusę meilę atsiveria tai kas ligi tol buvo neatpažinta, virsta valia, atsiskleidžiame, naujo savyje pažįsti
• galimybė dalintis patirtimi
• kas myli Dievuje tas nieko mylėti žmogų Dievuje nepraranda

• Nuotaikos skiria sąmonę ir pasąmone - ji yra pasąmonės rėmai, kada jos nemąstome - arba ji sąmoninga, sąmonės taikinys, židinys, kada savo nuotaiką

Malonumas yra mūsų troškimų atvaizdas, o žinojimas parengia tobuliausią troškimų atvaizdą.

Poreikių laipsnynas: Pasąmonė įsikabina į tai ką turi - nesikeičia. O sąmonė renkasi gerą vietoj blogo.

• Kaip jausmais paaiškinti ką jaučiame kai mus kažkas glumina ar jaudina (esame riled)? Mūsų lūkesčiai nepatenkinti (ar patenkinti), o tikimės, kad jie turėtų būti patenkinti. (Taip pat jaučiamės šlykščiai jeigu tikimės, kad mūsų lūkesčiai neturėtų būti patenkinti.)
• Psichologas apie jausmus ir lūkesčius. Aaron T Beck.

Giovanna Colombetti: The Enactive Approach to Emotions - extended affectivity - emotions/moods

Music - sensemaking - enactivism

Epicureus - tikrasis malonumas yra ramybė.

Christopher Hoerl apie palengvėjimą.

Judee Burgoon - emotional response and expectations

permąstyti, ką turiu mintyje "lūkesčiais" - ar iš tikrųjų liūdesys priklauso nuo to ko nesitikime - betgi būtent pasąmonė nesitiki - šitą reikia pabrėžti. Tai tampa įrankiu tirti pasąmonę. Savastis: pasąmonės lūkesčiai. Pasaulis: sąmonės lūkesčiai.

Humoras

• Congleton: Humoras ir nykulys kyla iš to paties požiūrio, tik iš kito kampo.
• Humoras - priešnuodis rimtumui.
• humor - discrepancy between our private mental model and our public mental model - and other mental models
• A Cultural History of Humor

Dorovės ryšys su jausmais. Atitoldami nuo savęs - randam ramybę - įsiklausome. Atsisakome savęs, vadovaujamės protu. Betgi kaltę išgyvename vidiniu požiūriu, ne išoriniu požiūriu. Ir vidiniu požiūriu įsisaviname išorinį požiūrį. Tad kaip suprasti?

Emotional manifold is evidence for an "unconscious", not just individual unconscious events.

Moods represent one's personal situation and they won't change until you change your situation. And emotions represent a person's state and so peak sharply. Užtat nykulys gali būti pavojingas nes jisai trukdo žmogui keisti savo padėtį, nors jisai kaip tik gal nieko neturėtų daryti nes galėtų būti blogos pasekmės.

Why are moods often longer felt than emotions? They seem to represent an irresolution - the conscious has not understood what the unconscious wants to tell it.

Dopamine is relevant for timing abilities - and perhaps this is related to the feeling of suspense.

Žr. Pirminės sandaros, Antrinės sandaros, Gera valia, Pagrindimas, Geros valios pratimai, Gerumas, Ir du, Pretexts for outreach

• Išmąstyti sandarą
  • Aprašyti sandarą, kaip rodyti gerą valią. Berods, tai 8 = 4 x 2 išminties atvaizdai.
• Išsiaiškinti įviariausius jausmus:
  • Išsiaiškinti skausmą, malonumą.
  • Ištirti juoką (nežinojimo viltį - palengvėjimą?)
  • Ištirti bendravimo jausmus: gėdą, kaltę, apgailestavimą, gailestį, atjautą, pasididžiavimą.
• Tirti nuotaikas
• Naujai ištirti Jėzaus jausmus.
  • Ištirti jo neigiamus jausmus, kaip antai pyktį ir neapykantą.
  • Kokie jo lūkesčiai? Kaip jie keitėsi?
  • Kaip jisai rūpinosi savo neigiamais jausmais?
• Tirti vienumą
  • Kaip susiję teisingi ir neteisingi lūkesčiai, meilė ir neapykanta, buvimas viena ir nebuvimas viena?
  • Kodėl jauduliai kylantys dėl to kad esame viena (su niekuo, kažkuo, betkuo) išsidėsto išvirkštine tvarka?

• Išsiaiškinti skausmą, malonumą, juoką (nežinojimo viltį).

Mokymosi jaudulys: įtampa, iškylanti telkiant dėmesį, juk tai padidintas jautrumas, lūkesčių pagrindas, kuriuo tikimės ką nors išmokti.

Ramybė (Dievas visur), įtampa (velnias šalia), kaip Algirdo eilėse.

Laimingumo (content) ir linksmumo (excited) skirtumas.

• Kodėl jauduliai kylantys dėl to kad esame viena (su niekuo, kažkuo, betkuo) išsidėsto išvirkštine tvarka?

Atvaizdai išsako dvejopai, kaip didinti Dievo galimybes - didėjimą ir apimtis.

Neigiami jausmai:

• neapykanta - o priešingai, meilė
• bjauresys - o priešingai, žavesys
• baimė - o priešingai, artimumas

Šias priešpriešas išsako šešerybė